Tikra Laimė

Turbūt, didžiausia laimė – tuomet, kai turi asmeninę savo gyvenimo vertinimo sistemą.

Kai žvelgi į gyvenimą ir džiaugiesi tuo, kad viskas keičiasi į gerąją pusę, ir tu pats šiandien žymiai geresnis, nei prieš mėnesį, metus ar penkerius metus.

Kai gėriesi savo gyvenimu, kiekviena savo diena ir negalvoji apie tai, kad kažkas tokį gyvenimą pavadintų neefektyviu ir nuobodžiu. Ir toliau džiaugiesi savo įpročiais žiūrėti filmą šeštadieniais ir vaikštinėti snieguotomis gatvelėmis trečiadieniais.

Nepaaiškinamą palaimą dėl savo likimo pajunti tuomet, kai aiškiai suvoki, kad savo sėkmingumą gyvenime gali vertinti tik tu pats.

Juk kažkam sėkmė – tai gerai apmokamos pareigos, prabangus biuras dvidešimtame aukšte ir brangūs patiekalai vakarienei.

O kitiems sėkmė – pirmą kartą užaugintas batatas, ilgai ieškota nauja knyga, slidinėjimas slidėmis su visa šeima ar pavykęs šokoladinis pyragas.

Vertinti savo gyvenimą iš tikrųjų sąžiningai ir teisingai galime tik mes patys.

Ir, todėl – būkite laimingi savo nepakartojama laime ir į nieką nesižvalgykite.

Autorė – Anna Čiulanova, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

O kas, jei..?

Kas, jei viskas, ko aš norėčiau – tai tylus, lėtas, paprastas gyvenimas? Kas, jei aš jaučiuosi laimingiausia ramioje erdvėje? Jei aš noriu gyventi taikoje su šiuo žinojimu apie save?

Pasaulis – tokia triukšminga vieta! Aplink garsiai šaukia apie tai, kad reikia blaškytis, kažko siekti, tapti geriausiu, uždirbti, pirkti, nugalėti ir norėti vis daugiau. Daugiau ir geriau.

Aukoti miegą vardan produktyvumo. Siekti viską atlikti geriau už visus. Jūsų gyvenimas turi būti ryškus. Darykite kažką grandiozinio, arba – sudie..

O kas, jei man tai netinka? Kas, jei tas nuolatinis bėgimas ir idealumo siekis atima gyvenimo džiaugsmą ir varo mane į neviltį? Išsekina.

Nejaugi to, kad aš tokia, kokia esu, gyva, nors ir neideali – nepakanka?

Kas, jei savo gyvenime aš nieko idealaus nepasieksiu, išskyrus tai, kad tiesiog būsiu žmona, mama, duktė, sesuo? Jei būtent mano artimieji yra patys svarbiausi mano gyvenime, aš juos myliu, ir jei tektų vėl rinktis – kaskart rinkčiausi savo šeimą.

Argi šito nepakanka?

Kas, jei aš nenoriu rašyti knygų, kurti didelį biznį ar skaityti paskaitas didelei auditorijai? Jei aš tiesiog noriu būti savimi?

Kas, jei aš noriu ramiai auginti savo vaikus ir kurti šiltą namų atmosferą savo artimiesiems? Galbūt, aš nesu ideali namų šeimininkė, kulinarė ar sodininkė, bet mūsų kuklūs namai, nors ir neįrengti pagal madingų dizainerių reikalavimus, visada jaukūs ir kupini meilės.

Kas, jei esu jau seniai ištekėjusi už savo vyro, ir mūsų meilė kasdien tik stiprėja, nors mūsų santykiai niekada nebuvo panašūs į pasakišką romaną, ir mes niekada neatitikome populiarių psichologijos knygų reikalavimų? Jei mums patinka leisti laiką ir kartu, ir atskirai? Ir mes laimingi, nors ir neatitinkame idealios santuokos standartų.

Kas, jei aš mama, kuri džiaugiasi motinyste, bet taip pat skiria laiką savišvietai ir kūrybai? Kuri myli, palaiko savo vaikus ir visada jiems padeda, bet ne visada laikosi įvairiausių ugdymo programų standartų, nes širdimi jaučia, kas geriausiai tinka būtent jos vaikams?

O kas, jei man netinka pašėlęs šiuolaikinės visuomenės gyvenimo tempas, ir aš net negaliu pradėti gyventi tokiu ritmu? Aš matau aplink daug žmonių, kurie pilni energijos, ištvermės ir puikiai jaučiasi, gyvendami tokiu tempu, bet žinau, kad asmeniškai man reikalinga tyla ir ramybė – tik tuomet sveiki mano kūnas, siela ir dvasia. Argi dėl to su manimi kažkas ne taip?

Kas, jei dėl savo gyvenimo būdo aš niekaip neįtinku kitiems, nors ir gerbiu jų pasirinkimą? Jei niekam nieko neperšu, bet tiesiog noriu tarpusavio supratimo ir nuoširdaus bendravimo?

Kas, jei aš priimsiu save tokią, kokia esu? Jei nustosiu barti save už neatitikimą standartams, kad gyvenčiau taikoje su savimi? Kad pripažinčiau, jog mano pašaukimas – tylus, paprastas, gražus, ramus gyvenimas. Kad būčiau savimi.

Aš manau, kad šito pakanka.

Pagal Kristos O’Reili tekstą, vertė ruvi.lt

Minimalizmas: pamąstymai..

*Minimalizmas jau tampa sparčiai augančia tendencija, ir tai ne tik pasikartojančių ekonominių krizių rezultatas, bet ir sveikas žmonių siekis atsisakyti visko, kas sujaukia jų gyvenimą – žmonės atsikrato visko nereikalingo, kad išsivalytų savo sąmonę, savo gyvenimą ir savo namus.

*Minimalizmas – ne kažkoks naujas madingas judėjimas, greičiau tai intuityvus noras gyventi harmoningai, todėl vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad vartotojiškas gyvenimas įtraukia į nesibaigiantį bėgimą paskui materialius daiktus, kuris užgožia bendražmogiškas dvasines vertybes.

*Vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: kodėl šiuolaikiniame pasaulyje pinigai ir daiktai tapo pagrindiniu vertingumo matu? Kodėl pinigais ir daiktais matuojamas žmogaus orumas ir pats gyvenimas? Kodėl laimė matuojamas daiktais ir pinigais? Kodėl vartotojiškas gyvenimas taip skatina egoizmą? Ir kodėl vis dėl to daiktai ir pinigai nesuteikia nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės?..

*Todėl minimalizmą galime pavadinti sugrįžimu į sveiką nuovoką, į natūralų, paprastą, harmoningą gyvenimą, kur dominuoja dvasinės vertybės. Minimalizmas neskatina žmonių apskritai nieko nenorėti ir nepirkti – šis gyvenimo būdas tiesiog primena mums, kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės ir išmoko atskirti būtinuosius poreikius nuo primetamų.

*Mes gyvename agresyvaus marketingo epochoje, kai daiktai “pasensta“ jau tuo metu, kai tik žmogus įsigyja “naujausią“ modelį. Drabužių mados keičiasi kelis kartus per metus, o vis naujos “madingos“ kryptys įvairiose srityse – nuo interjero spalvų, išsilavinimo, sporto šakų, mitybos, laisvalaikio iki šuniukų ir kačiukų drabužių – dygsta lyg grybai po lietaus.

*Daugybė vis naujų ir dar naujesnių prekių kasdien informacinėje erdvėje siūloma, reklamuojama, rekomenduojama.. Ir nėra taip jau lengva išsaugoti sveiką nuovoką tokiame informaciniame triukšme, todėl žmonės galiausiai priima tuos visus primetamus naujus “poreikius“ kaip būtinus ir savaime suprantamus, ir.. skuba juos tenkinti.

*O iš tiesų – be tų visų “naujovių“ galima puikiai apsieiti.. Kuo mažiau galva užimta tuščiais, dažnai kvailais klausimais apie naują lėkščių formą, naujo dizaino spintelės rankenėlių dydį arba naujų kosminių technologijų čiužinio spalvą – tuo daugiau erdvės šviesioms, kūrybingoms mintims ir suvokimui, ko iš tikrųjų žmogui gyvenime reikia.

*Klaidinga manyti, kad pirkdami vis naujus daiktus, žmonės investuoja į savo gerovę – dažniausiai yra visiškai atvirkščiai, tereikia sąžiningai pažvelgti į realybę: dauguma daiktų perkama dėl informacinio spaudimo apie “sėkmingumą“ sociume, didelė dalis daiktų perkama su paskola, o tai garantuoja tik nuolatinį stresą ir polinkį apsikrauti nereikalingais daiktais.

*Vartotojiškas gyvenimas labai sudėtingas, įtraukiantis ir reiklus, todėl atima daug laiko ir jėgų – žmonės net nepastebi, kaip tampa labai užimtais ir apsikrovusiais įvairiu balastu vartotojais.. Ir tai liečia ne tik realų, bet ir virtualų gyvenimą.

*Labai dažnai ir virtuali erdvė yra perkrauta daugybiniais kontaktais ir prenumeratomis socialiniuose tinkluose, kur “užeinama“ tik iš smalsumo, noro pasiginčyti ar prisišlieti prie “įžymybių“, bet kurie neturi jokio vertingumo ar praktinių žinių. Visa tai atima daugybę laiko. Minimalizmas ir šioje srityje siūlo įvesti “tvarką“ – atsisakyti visko, kas nereikalinga, kas neturi praktinės reikšmės ir nepadeda žmogui dvasiškai augti ir kurti.

*Minimalizmas išlaisvina, juk tikrai daug paprasčiau gyventi, kai nereikia nuolat galvoti apie naujus pirkinius arba primetamus “poreikius“, kurie padarys žmogų “laimingesniu“. Nes ne daiktai suteikia gyvenimui pilnatvę ir laimę, bet mūsų vidinė dvasinė būsena.

*Vartotojiškas gyvenimas su visa daiktų gausybe ir egoizmo skatinimu tegali nukreipti žmogų klystkeliais nuo dvasinių vertybių ir prigimtinių kūrybinių gebėjimų išraiškos. Vartotojas patiria didžiules deformacijas savo vertybių sistemoje, kurios sukelia gyvenime nuolatinę įtampą, baimę ir nerimą.

*Žmonės jau tiesiog pavargo nuo beprasmiško bėgimo pojūčio, kurį sukelia vartotojiškas gyvenimas. Atsikratę primetamų poreikių ir nereikalingų daiktų, jie atveria savyje žmoniškumą ir prigimtinius dvasinius poreikius – mylėti, kurti, bendrauti ir bendradarbiauti, vienytis bendrai gerovei.. Tai yra kiekviename žmoguje – tame žmonių vidinė dvasinė stiprybė ir laimė 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tiesiog kartais..

Tiesiog kartais norisi atsikvėpti.

Nusispjauti į šio pasaulio apribojimus, reikalavimus, įjungti girliandas visame bute ir karpyti popierines snaiges, žiūrint kažkokį nostalgišką filmą.

Tiesiog kartais žmonės perdega.

Pasiilgsta patys savęs. Šluostydami ašaras prisimena, kad gerai būtų patepti rankas kremu, anksčiau atsigulti, vėliau atsikelti ir paruošti savo mėgiamus pusryčius, o ne tokius, kuriems laiko užteks.

Tiesiog kartais nuovargis persveria kūrybingumą. Ir atsisėdus rašyti, piešti, žaisti, skaityti, nuleidžia rankas, staiga suvokę, kaip tuščia viduje.

Tiesiog kartais reikalinga pabaiga. Lapkričio pabaiga, rudens pabaiga, begalinių lenktynių pabaiga.

Tiesiog kartais sniegas ir tyla – geriausias vaistas.

Pagal Annos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !