Mėnuo: sausio 2019

Tikra Laimė

Turbūt, didžiausia laimė – tuomet, kai turi asmeninę savo gyvenimo vertinimo sistemą.

Kai žvelgi į gyvenimą ir džiaugiesi tuo, kad viskas keičiasi į gerąją pusę, ir tu pats šiandien žymiai geresnis, nei prieš mėnesį, metus ar penkerius metus.

Kai gėriesi savo gyvenimu, kiekviena savo diena ir negalvoji apie tai, kad kažkas tokį gyvenimą pavadintų neefektyviu ir nuobodžiu. Ir toliau džiaugiesi savo įpročiais žiūrėti filmą šeštadieniais ir vaikštinėti snieguotomis gatvelėmis trečiadieniais.

Nepaaiškinamą palaimą dėl savo likimo pajunti tuomet, kai aiškiai suvoki, kad savo sėkmingumą gyvenime gali vertinti tik tu pats.

Juk kažkam sėkmė – tai gerai apmokamos pareigos, prabangus biuras dvidešimtame aukšte ir brangūs patiekalai vakarienei.

O kitiems sėkmė – pirmą kartą užaugintas batatas, ilgai ieškota nauja knyga, slidinėjimas slidėmis su visa šeima ar pavykęs šokoladinis pyragas.

Vertinti savo gyvenimą iš tikrųjų sąžiningai ir teisingai galime tik mes patys.

Ir, todėl – būkite laimingi savo nepakartojama laime ir į nieką nesižvalgykite.

Autorė – Anna Čiulanova, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

O kas, jei..?

Kas, jei viskas, ko aš norėčiau – tai tylus, lėtas, paprastas gyvenimas? Kas, jei aš jaučiuosi laimingiausia ramioje erdvėje? Jei aš noriu gyventi taikoje su šiuo žinojimu apie save?

Pasaulis – tokia triukšminga vieta! Aplink garsiai šaukia apie tai, kad reikia blaškytis, kažko siekti, tapti geriausiu, uždirbti, pirkti, nugalėti ir norėti vis daugiau. Daugiau ir geriau.

Aukoti miegą vardan produktyvumo. Siekti viską atlikti geriau už visus. Jūsų gyvenimas turi būti ryškus. Darykite kažką grandiozinio, arba – sudie..

O kas, jei man tai netinka? Kas, jei tas nuolatinis bėgimas ir idealumo siekis atima gyvenimo džiaugsmą ir varo mane į neviltį? Išsekina.

Nejaugi to, kad aš tokia, kokia esu, gyva, nors ir neideali – nepakanka?

Kas, jei savo gyvenime aš nieko idealaus nepasieksiu, išskyrus tai, kad tiesiog būsiu žmona, mama, duktė, sesuo? Jei būtent mano artimieji yra patys svarbiausi mano gyvenime, aš juos myliu, ir jei tektų vėl rinktis – kaskart rinkčiausi savo šeimą.

Argi šito nepakanka?

Kas, jei aš nenoriu rašyti knygų, kurti didelį biznį ar skaityti paskaitas didelei auditorijai? Jei aš tiesiog noriu būti savimi?

Kas, jei aš noriu ramiai auginti savo vaikus ir kurti šiltą namų atmosferą savo artimiesiems? Galbūt, aš nesu ideali namų šeimininkė, kulinarė ar sodininkė, bet mūsų kuklūs namai, nors ir neįrengti pagal madingų dizainerių reikalavimus, visada jaukūs ir kupini meilės.

Kas, jei esu jau seniai ištekėjusi už savo vyro, ir mūsų meilė kasdien tik stiprėja, nors mūsų santykiai niekada nebuvo panašūs į pasakišką romaną, ir mes niekada neatitikome populiarių psichologijos knygų reikalavimų? Jei mums patinka leisti laiką ir kartu, ir atskirai? Ir mes laimingi, nors ir neatitinkame idealios santuokos standartų.

Kas, jei aš mama, kuri džiaugiasi motinyste, bet taip pat skiria laiką savišvietai ir kūrybai? Kuri myli, palaiko savo vaikus ir visada jiems padeda, bet ne visada laikosi įvairiausių ugdymo programų standartų, nes širdimi jaučia, kas geriausiai tinka būtent jos vaikams?

O kas, jei man netinka pašėlęs šiuolaikinės visuomenės gyvenimo tempas, ir aš net negaliu pradėti gyventi tokiu ritmu? Aš matau aplink daug žmonių, kurie pilni energijos, ištvermės ir puikiai jaučiasi, gyvendami tokiu tempu, bet žinau, kad asmeniškai man reikalinga tyla ir ramybė – tik tuomet sveiki mano kūnas, siela ir dvasia. Argi dėl to su manimi kažkas ne taip?

Kas, jei dėl savo gyvenimo būdo aš niekaip neįtinku kitiems, nors ir gerbiu jų pasirinkimą? Jei niekam nieko neperšu, bet tiesiog noriu tarpusavio supratimo ir nuoširdaus bendravimo?

Kas, jei aš priimsiu save tokią, kokia esu? Jei nustosiu barti save už neatitikimą standartams, kad gyvenčiau taikoje su savimi? Kad pripažinčiau, jog mano pašaukimas – tylus, paprastas, gražus, ramus gyvenimas. Kad būčiau savimi.

Aš manau, kad šito pakanka.

Pagal Kristos O’Reili tekstą, vertė ruvi.lt

Minimalizmas: pamąstymai..

*Minimalizmas jau tampa sparčiai augančia tendencija, ir tai ne tik pasikartojančių ekonominių krizių rezultatas, bet ir sveikas žmonių siekis atsisakyti visko, kas sujaukia jų gyvenimą – žmonės atsikrato visko nereikalingo, kad išsivalytų savo sąmonę, savo gyvenimą ir savo namus.

*Minimalizmas – ne kažkoks naujas madingas judėjimas, greičiau tai intuityvus noras gyventi harmoningai, todėl vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad vartotojiškas gyvenimas įtraukia į nesibaigiantį bėgimą paskui materialius daiktus, kuris užgožia bendražmogiškas dvasines vertybes.

*Vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: kodėl šiuolaikiniame pasaulyje pinigai ir daiktai tapo pagrindiniu vertingumo matu? Kodėl pinigais ir daiktais matuojamas žmogaus orumas ir pats gyvenimas? Kodėl laimė matuojamas daiktais ir pinigais? Kodėl vartotojiškas gyvenimas taip skatina egoizmą? Ir kodėl vis dėl to daiktai ir pinigai nesuteikia nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės?..

*Todėl minimalizmą galime pavadinti sugrįžimu į sveiką nuovoką, į natūralų, paprastą, harmoningą gyvenimą, kur dominuoja dvasinės vertybės. Minimalizmas neskatina žmonių apskritai nieko nenorėti ir nepirkti – šis gyvenimo būdas tiesiog primena mums, kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės ir išmoko atskirti būtinuosius poreikius nuo primetamų.

*Mes gyvename agresyvaus marketingo epochoje, kai daiktai “pasensta“ jau tuo metu, kai tik žmogus įsigyja “naujausią“ modelį. Drabužių mados keičiasi kelis kartus per metus, o vis naujos “madingos“ kryptys įvairiose srityse – nuo interjero spalvų, išsilavinimo, sporto šakų, mitybos, laisvalaikio iki šuniukų ir kačiukų drabužių – dygsta lyg grybai po lietaus.

*Daugybė vis naujų ir dar naujesnių prekių kasdien informacinėje erdvėje siūloma, reklamuojama, rekomenduojama.. Ir nėra taip jau lengva išsaugoti sveiką nuovoką tokiame informaciniame triukšme, todėl žmonės galiausiai priima tuos visus primetamus naujus “poreikius“ kaip būtinus ir savaime suprantamus, ir.. skuba juos tenkinti.

*O iš tiesų – be tų visų “naujovių“ galima puikiai apsieiti.. Kuo mažiau galva užimta tuščiais, dažnai kvailais klausimais apie naują lėkščių formą, naujo dizaino spintelės rankenėlių dydį arba naujų kosminių technologijų čiužinio spalvą – tuo daugiau erdvės šviesioms, kūrybingoms mintims ir suvokimui, ko iš tikrųjų žmogui gyvenime reikia.

*Klaidinga manyti, kad pirkdami vis naujus daiktus, žmonės investuoja į savo gerovę – dažniausiai yra visiškai atvirkščiai, tereikia sąžiningai pažvelgti į realybę: dauguma daiktų perkama dėl informacinio spaudimo apie “sėkmingumą“ sociume, didelė dalis daiktų perkama su paskola, o tai garantuoja tik nuolatinį stresą ir polinkį apsikrauti nereikalingais daiktais.

*Vartotojiškas gyvenimas labai sudėtingas, įtraukiantis ir reiklus, todėl atima daug laiko ir jėgų – žmonės net nepastebi, kaip tampa labai užimtais ir apsikrovusiais įvairiu balastu vartotojais.. Ir tai liečia ne tik realų, bet ir virtualų gyvenimą.

*Labai dažnai ir virtuali erdvė yra perkrauta daugybiniais kontaktais ir prenumeratomis socialiniuose tinkluose, kur “užeinama“ tik iš smalsumo, noro pasiginčyti ar prisišlieti prie “įžymybių“, bet kurie neturi jokio vertingumo ar praktinių žinių. Visa tai atima daugybę laiko. Minimalizmas ir šioje srityje siūlo įvesti “tvarką“ – atsisakyti visko, kas nereikalinga, kas neturi praktinės reikšmės ir nepadeda žmogui dvasiškai augti ir kurti.

*Minimalizmas išlaisvina, juk tikrai daug paprasčiau gyventi, kai nereikia nuolat galvoti apie naujus pirkinius arba primetamus “poreikius“, kurie padarys žmogų “laimingesniu“. Nes ne daiktai suteikia gyvenimui pilnatvę ir laimę, bet mūsų vidinė dvasinė būsena.

*Vartotojiškas gyvenimas su visa daiktų gausybe ir egoizmo skatinimu tegali nukreipti žmogų klystkeliais nuo dvasinių vertybių ir prigimtinių kūrybinių gebėjimų išraiškos. Vartotojas patiria didžiules deformacijas savo vertybių sistemoje, kurios sukelia gyvenime nuolatinę įtampą, baimę ir nerimą.

*Žmonės jau tiesiog pavargo nuo beprasmiško bėgimo pojūčio, kurį sukelia vartotojiškas gyvenimas. Atsikratę primetamų poreikių ir nereikalingų daiktų, jie atveria savyje žmoniškumą ir prigimtinius dvasinius poreikius – mylėti, kurti, bendrauti ir bendradarbiauti, vienytis bendrai gerovei.. Tai yra kiekviename žmoguje – tame žmonių vidinė dvasinė stiprybė ir laimė 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tiesiog kartais..

Tiesiog kartais norisi atsikvėpti.

Nusispjauti į šio pasaulio apribojimus, reikalavimus, įjungti girliandas visame bute ir karpyti popierines snaiges, žiūrint kažkokį nostalgišką filmą.

Tiesiog kartais žmonės perdega.

Pasiilgsta patys savęs. Šluostydami ašaras prisimena, kad gerai būtų patepti rankas kremu, anksčiau atsigulti, vėliau atsikelti ir paruošti savo mėgiamus pusryčius, o ne tokius, kuriems laiko užteks.

Tiesiog kartais nuovargis persveria kūrybingumą. Ir atsisėdus rašyti, piešti, žaisti, skaityti, nuleidžia rankas, staiga suvokę, kaip tuščia viduje.

Tiesiog kartais reikalinga pabaiga. Lapkričio pabaiga, rudens pabaiga, begalinių lenktynių pabaiga.

Tiesiog kartais sniegas ir tyla – geriausias vaistas.

Pagal Annos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kelrodė gyvenimo Tiesa

*Eikite į Šviesą, nes paskui tamsą einantys, pačia tamsa yra ir pražudomi. Taip pat pražudo ir tie žmonių surašyti įstatymai, kurie atima Laisvę, todėl gyventi reikia pagal Aukščiausiąją Tiesą, kuri yra visos Visatos Pagrindas, ir kurią žmogus gali pajusti tik širdimi.

*Gyvenkite santarvėje su Gamta, gerbkite ir saugokite ją, tai jūsų motina maitintoja ir protėvių paliktas gyvas paveldas, tai jūsų atrama ir stiprybė. Alindami ją, pražudysite jus maitinantį pagrindą – patį gyvenimą. Todėl branginkite Gamtą ir savo gerais darbais ją puoselėkite.

*Valgykite tyrą, švarų maistą, kuris auga jūsų laukuose, miškuose ir soduose, tuomet įgausite tyras, šviesias gyvybines jėgas ir būsite sveiki ir stiprūs. O valgydami užmuštų gyvūnų mėsą, patys tapsite lyg žvėrys laukiniai, o ligos ir kančia eis iš paskos. Venkite ir svaigalų, nes geriantys juos, praranda žmogišką pavidalą.

*Gerbkite savo Tėvus ir padėkite jiems senatvėje, nes kaip jūs rūpinsitės jais, taip jumis rūpinsis ir jūsų vaikai. Saugokite senus ir mažus, tėvus ir motinas, sūnus ir dukteris, nes tai jūsų Giminė, protėvių patirties išmintis. Su kitomis Giminėmis taip pat gyvenkite santarvėje ir padėkite vieni kitiems.

*Kuo daugiau vaikų Giminėje, tuo daugiau Meilės, Džiaugsmo ir Laimės bus Giminėje, nes vaikai stiprina Giminę, atneša jai gerovę ir klestėjimą. Kiekviena Šeima – tai Meilės ir Santarvės sąjunga, apsauganti nuo visų bėdų. Šeimos vyrai – Sąžinės, Dvasinės stiprybės ir Tiesos saugotojai, o kiekviena Motina savo darbais sukuria šeimos namuose Ramybę, Gerumą ir Džiaugsmą.

*Padėkite savo artimam bėdoje, nes kai ateis pas jus bėda, padės ir jums artimi žmonės. Taip pat su kaimynais gyvenkite taikoje ir santarvėje, nežeminkite kitų žmonių orumo, tuomet nebus žeminamas ir jūsų orumas.

*Gyvenkite pagal Sąžinę, tuomet įgausite dvasinę ramybę, o gyvenimas taps prasmingas. Tegul visi jūsų darbai bus matuojami Sąžinės ir Giminės patirties išminties matu. Saugokite Aukščiausiąją Tiesą nuo tamsos jėgų ir nuo miegančių sielų ar šaltų širdžių. Nes užvaldę žinias apie Aukščiausią Tiesą, jie iškreips ją ir suklaidins einančius Dvasiniu Keliu.

*Neįsileiskite į savo širdis kaustančios baimės, o savo kalbose venkite kvailumo ir nemokšiškumo. Neįsileiskite į savo širdis blogio, pykčio ir neapykantos, nes jie apjuodins jūsų sielas, o širdys jūsų pasidarys šiurkščios. Taip pat neatstumkite kažko nepažinto ir nepaaiškinamo, bet pasistenkite tai pažinti ir išsiaiškinti, nes pats gyvenimas padeda visiems, ieškantiems Išminties.

*Mylėkite – tai kurianti ir vienijanti gyvenimo Jėga: reikia su Meile žvelgti ne tik į žmones, bet ir į visą gyvybę. Kas naudojasi Meile, tas ją praranda, o kas Meilę spinduliuoja – tas ją didina. Tik mylėdami galite išspręsti visus ginčus ir užbaigti visus nesutarimus.

*Visada klausykitės savo širdies, nes širdis – neišsenkantis įkvėpimo ir dvasinės jėgos šaltinis. Aukščiausia Tiesa tampa prieinama ir suprantama tiems, kas siekia kūrybingumo aukštumų, keliaudami Dvasinio tobulėjimo Keliu. Ji tampa patikimiausiu gyvenimo Kelrodžiu.

Mintys iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Šviesios, kūrybingos savaitės mums visiems 🙂 !

Vidinė tyla

Galima priprasti prie triukšmo, bet niekada negalima juo mėgautis. Jis neturi savyje nieko dvasingo; jame nėra jokio “trečiojo“, dvasinio išmatavimo.

Jis “kalba“, neturėdamas ką pasakyti. Todėl visoks iškreiptas menas, visokios kvailos kalbos, bet kuri tuščia knyga – triukšmas.

Šis triukšmas atsiranda iš dvasinės tuštybės ir tarpsta dvasinėje tuštybėje. Jis išvilioja žmogų iš jo dvasinės buveinės, iš jo sąmoningos būsenos, ištraukia jį iš ten, dirgina, supančioja taip, kad jis jau pradeda gyventi ne dvasiniu, o išskirtinai išoriniu gyvenimu.

Kalbant šiuolaikinės psichologijos kalba, jis įskiepija žmogui “ekstravertinę nuostatą“ ir nieko nesiūlo mainais. Maždaug taip: “Sveikas, žmogau!.. Paklausyk! Palauk!. Bendrai, aš neturiu ką tau pasakyti!.“

Ir vėl.. Ir vėl.. Ir vargšas žmogus yra nuolat puolamas ir net negali pasipriešinti puolančiam: “Jei neturi ką pasakyti man, tuomet palik mane ramybėje..“ Ir kuo daugiau žmogus veikiamas triukšmu, tuo įprastesnis jam pasidaro dėmesys išskirtinai jį supančiai išorei. Jis ir atsiduoda išorei..

Triukšmo dėka išorė tampa reikšminga. Ji apkurtina ir įtraukia žmogų. Žmogus tampa materialistu: nes materialistas yra būtent tas, kas fokusuojasi į išorinę materiją ir skaito ją vienintele realybe.

Galima sakyti, kad triukšmas “apakina“ žmogaus ausis, jo klausą, jo sąmonę; žmogus tampa dvasiškai “neprigirdintis“ ir “kurčias“.

Triukšmas užslopina viską: išorėje – pasaulio balsą, ryšį su gamta, įkvėpimą nuo kosminės didybės. Viduje – žodžio ar melodijos užgimimą, dvasinę palaimą, proto ramybę ir tylų Kūrėjo balsą žmoguje.

Todėl kad iš tiesų, ten, kur nėra tylos, ten nėra ir ramybės; kur šaukia menkybė, ten nutyla Amžinybė; kur šurmuliuoja velnias, ten neišgirsi angelų dainos.

Kūrėjo sodas žydi tyloje.

Pagal I.A.Iljino pamąstymus, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (67)

Spausdami ar kažko reikalaudami iš kitų, žmonės nesusimąsto, kad tai, ką jie gauna prievarta, niekada nebus nuoširdu ir tikra – tai tik stiprins priešiškumą ir siekį išvengti spaudimo.

Tikra ir nuoširdu yra tik tai, kas daroma geranoriškai ir laisva valia. O spaudimas ir įvairios manipuliacijos siekiant priversti kažką daryti – tai visada griovimas: santykių, pasitikėjimo, bet kokių pozityvių jausmų..

Todėl reikėtų į tai pažvelgti giliau. Pavyzdžiui, galima įsakmiai reikalauti, kad artimas žmogus su jumis bendrautų, kad atsitrauktų pagaliau nuo telefono ar kompiuterio, bet.. vietoje to gal vertėtų aprimti ir pagalvoti – ar geras esate pašnekovas, ar pokalbiai su jumis nevirsta eilinių pretenzijų ir reikalavimų sąrašu?

Galima taip pat emocingai reikalauti dėmesio ar rūpesčio, bet ir čia gal vertėtų susimąstyti – o gal su jumis nenori praleisti laiko todėl, kad nuolat reikalaujate pramogų, kalbate išskirtinai apie save, greitai įsižeidžiate ir kritikuojate? Galiausiai – o ar mokate patys skirti dėmesį ir rūpintis kitais?

Žmonių santykiuose veikia paprastas gyvenimo dėsnis: ką įdedame, tas ir sugrįžta..

************

Kaip dažnai keliame akis į dangų ir prašome Kūrėjo pagalbos ir užtarimo.. Ir kaip dažnai piktinamės – na, kodėl gi nesulaukiame to, ko taip meldžiame?

Bet pabandykime įsivaizduoti daugiavaikį tėvą, kuris turi didelį būrį vaikų. Keli iš jų “žalieji“, keli – “baltieji“, kiti – “raudonieji“. Ir visos tos grupelės nekenčia vieni kitų. Kovoja, pykstasi, pešasi, kerštauja..

Ir ką gi tėvui tokiu atveju daryti? Juk jis myli visus, jis negali palaikyti kažkurios vienos pusės, bet jie nekenčia vienas kito ir nenori taikytis. Be to, visi bando patraukti tėvą į savo pusę.

O jei tėvas ir palaikys kažkurią pusę, kas tada? Ar kita pusė susiprotės? Vargu.. Ir tėvas supranta, kad jei jo vaikai nesuaugs – taikytis jau nebus kam. Jie tiesiog sunaikins vienas kitą, taip ir nespėję suaugti. Ir tai aklavietė.

Taip ir žmonijai – laikas suaugti, subręsti ir liautis elgtis kaip aikštingi paaugliai. Ir pagaliau pradėti gyventi taip, kaip Kūrėjas moko: dorai, sąžiningai, vieningai. Tapti Bendrakūrėjais.

************

Ilgai gyvenant tamsoje, pasidaro sunku įsivaizduoti šviesą – vienybę, taiką, gerovę, kūrybingą ir laisvą gyvenimą be baimių, spaudimo, fanatizmo, agresijos.

Kai nevaldo blogis, kai nereikia kovoti, bijoti ar įrodinėti savo teisės gyventi, o tiesiog vystyti savyje tai, kas atneša visiems gerovę..

Kai nereikia laukti pritarimo ar nurodymų, nesibaiminti ateities ir negyventi nuolatiniuose vidiniuose prieštaravimuose.

Šviesoje nėra tamsos, tai harmonijos – meilės, tiesos, laisvės, vienybės, kūrybinio įkvėpimo ir pilnatvės beribė erdvė, kuri žadina šviesiausias kiekvieno žmogaus savybes. Tamsa gi skatina tamsą žmoguje..

Ir tik pagyvenę šviesoje – realios laisvės erdvėje be kančios, išnaudojimo, baimės, kovų, melo, priespaudos, skolų ir apgaulės žmonės supras, kaip svarbu įveikti tamsos jėgas.

Nes kai priprantame gyventi tamsoje, mes pamirštame, kad yra šviesa ir kad gyventi meilėje ir vienybėje – normalu ir net būtina, kad tai yra natūraliausios sąlygos išreikšti savo prigimtines žmogiškas savybes.

Juk gyvenimas – tai galimybė šviesti: mylėti, kurti bendrą gerovę, augti dvasiškai ir tobulėti. Gerinti šį pasaulį. Ir kiekvienas harmoningas veiksmas ar mintis – tarsi maža liepsnelė, išsklaidanti tamsą ir didinanti šviesą..

***********

Parengė ruvi.lt

Skleidžiantys vidinę Šviesą..

Atpažinti nušvitusius galime pagal jų būseną – jų vidinę Šviesą.. Nes nušvitimas – tai ne tik sąmonės aiškumas, bet ir vidinės dvasinės Šviesos atvėrimas. Nušvitusieji skleidžia savo vidinę Šviesą nuolat, visada – tokiu būdu jie harmonizuoja viską aplinkui – situacijas, žmones.. viską.

Juos galima sutikti bet kur – nedideliame provincijos miestelyje, mieste, mokslo įstaigoje, žemės ūkio darbuose.. Tai gali būti garbaus amžiaus vyrai ir moterys arba visai jauni žmonės. Ir jų yra žymiai daugiau, nei gali atrodyti.. Tačiau žmonių minioje jie niekuo neišsiskiria, nes jie visada tylūs ir kuklūs.

Bet vos susidūrę su jais gyvenime, būtinai pajusite jų vidinę stiprybę ir širdies šilumą. Ir nors jie supranta, kad yra kitokie, nei dauguma, bet niekada nepabrėžia savo kitoniškumo. Jie gerai suvokia savo misiją – skleisti Šviesą ir harmoniją šiame pasaulyje. Jie žino – tik Šviesa gali išsklaidyti tamsą.

O štai kritinėje situacijoje tokį žmogų jūs kaipmat pastebėsite – kai kiti bus apimti panikos ir blaškysis, jis bus ramus ir santūrus, o jo žodžiai ir veiksmai bus aiškūs, tikslingi ir pagrįsti. Jo širdis kupina meilės, todėl jo veiksmai ir žodžiai suvienija, sutaiko, padeda atrasti teisingus sprendimus, nuramina, įkvepia, paguodžia.

Toks žmogus ne visada garsiai reiškia savo nuomonę, nelinkęs ginčytis ar pasakoti apie save. Jis dažniau stebi arba klauso, o kalba tada, kai to iš tiesų reikia, kai yra reali galimybė harmonizuoti situaciją arba atverti kitame žmoguje jo paties vidinę šviesą. Klausytis jo visada malonu, nes jo žodžiai aiškūs ir tikslūs, iš esmės. Jis kalba tik tai, ką tikrai žino ir ką yra patyręs, ir tuomet, kai jo nuoširdžiai klauso.

Jo būsena, jo vidinė Šviesa ir širdies šiluma harmonizuoja: liūdintys, kenčiantys ar nusivylę pasijunta geriau, pasikalbėję ar pabuvę su juo. Net gyvūnai šalia jo šliejasi, išreikšdami palankumą ir švelnumą. Pati gamta atliepia į tą vidinę Šviesą. Ir vieta, kur jis gyvena, atrodo gražesnė, spalvingesnė, jaukesnė..

Jis mėgsta tylą ir vienatvę. Pasaulio šurmulys ir aistros jam svetimos, nes jis laisvas nuo troškimų ir iliuzijų. Jis gali gyventi name ar bute, bet jo poreikiai visada minimalūs, o gyvenimas paprastas ir kuklus. Kitiems žmonėms toks gyvenimas gali atrodyti keistas ir nuobodus, jiems sunku suprasti, kad nušvitęs gyvena vidinėje dvasinėje pilnatvėje, todėl turi tik tai, kas iš tiesų jam būtina.

Altruizmas, empatija, pasiryžimas pagelbėti, išklausyti – neatsiejamos nušvitusiojo savybės. Jis pats neseniai gyveno šio pasaulio iliuzijose, todėl gerai supranta žmones. Jį dažnai vadina šventuoju, archatu, mokytoju ar guru, bet tai jam sukelia tik šypseną: jis žino, kad kiekvienas gali vieną dieną išeiti už visų iliuzijų ribų ir išsilaisvinti nuo dualumo šablonų, ir tai nėra joks išskirtinumas – tiesiog tas, kuris suprato esmę, turi padėti ją suprasti ir kitiems ieškantiems..

Jokio išskirtinumo ar susireikšminimo, reikalavimų sumokėti ar kitokių sąlygų už dalinamas žinias iš nušvitusiojo neišgirsite – visa tai vartotojiško gyvenimo iliuzijos. Jei paklausite, ką gi reikia daryti, kad pasiektumėte nušvitimą, kiekvienas nušvitęs atsakys, kad tai labai paprasta, tereikia atsakyti į du svarbiausius klausimus: suprasti, kokioje sistemoje žmonės gyvena, ir – atsakyti sau, kas gi yra žmogus.

Nes atsakęs į šiuos klausimus, žmogus atranda ir savąją misiją šioje Žemėje: kiekvieno nušvitusiojo misija – šviesti! Nes tik Šviesa gali išsklaidyti tamsą Žemėje, ir tik Šviesoje mes galime pamatyti visas iliuzijas, nuklydimus ir nuopolius.

Štai tokie jie, nušvitusieji – skleidžiantys visų gerovei savo vidinę Šviesą 🙂 .

Geros savaitės mums visiems 🙂 !            

Pasaka apie Kitokių Likimų Miestą

Jai visada atrodė, kad ji galėjo gyventi kitokį, daug geresnį gyvenimą. Ji mėgo kartoti sau ir kitiems: “Gerai ten, kur mūsų nėra“. Ir dažnai galvojo apie tai, kodėl gi ji taip nepatenkinta savo likimu? Ir kas būtų, jei ji pasuktų kitu keliu, priimtų kitą sprendimą ar padarytų kitą pasirinkimą?

Per visą jos gyvenimą susikaupė tiek neįgyvendintų svajonių ir norų.. Nejaugi viso to jau nebus? Nejaugi ji jau niekada nepatirs kažko naujo, nejaugi jau nepabuvos pačiose paslaptingiausiose Žemės vietose, nejaugi jos gyvenimo pasaka taip ir užsibaigs, vos prasidėjusi?

Ji vaikštinėjo po miestą, kuris buvo visai ne tas miestas, kuriame ji norėjo būti. Gerai ten, kur mūsų nėra.. Ir jos gyvenime dabar nevyksta tie patys nuostabiausi, visiškai neįtikėtini ir kerintys įvykiai, apie kuriuos ji tiek kartų svajojo prieš miegą..

Ir staiga visa erdvė prieš ją pradėjo plaukti, ir ji kelioms akimirkoms tarsi išnyko.. Galbūt, jai tiesiog galva susvaigo, o gal kažkas negero nutiko? Gal jos siela atsiskyrė nuo kūno ir netrukus iškeliaus į “geresnį pasaulį“?

Bet ne. Ji tiesiog atsidūrė Kitokių Likimų Mieste, jos neįgyvendintų norų mieste. Kaip nuostabu čia buvo.. Kaip neįprasta. Čia stovėjo tokie žavūs ir nepakartojamo grožio nameliai! Likimo nameliai. Ir ant kiekvieno buvo užrašyta: štai kas būtų, jei būtų.. Ir toliau buvo įvardinta išsipildžiusi tame paraleliniame pasaulyje svajonė, jau įgyvendintas jos noras. Kaip įdomu..

Ji užėjo į pirmąjį namelį ir atsidūrė Kitame Likime, kur ji tapo tuo, kuo seniai norėjo tapti, kur ji išsirinko kitą profesiją. Bet, stop, laiminga ji toli gražu nepasijuto, atvirkščiai, ji pajuto, kad čia būtų pragyvenusi ne savo gyvenimą, nes tiesiog būtų atkartojusi savo draugės gyvenimą, kuri kaip tik ir pasirinko savo kelią ir buvo labai laiminga. Kaip keista.. Ir kaip gerai, kad ji netapo svetimo gyvenimo kopija!

Jai labai parūpo pabuvoti antrame likimo namelyje. Čia ji būtų pasirinkusi pavydo ir konkurencijos kelią. Tai taip pat būtų ne jos gyvenimas, tai būtų lenktynės dėl pranašumo, dėl “geriausio“ iš “geriausių“ vardo. Ir gyvenimas pralėktų tarp triumfo sekundžių po pergalių ir valandų kartaus nusivylimo po pralaimėjimų.

Trečiasis namelis buvo kupinas baimių. Kas būtų, jei ji būtų priėmusi sprendimus iš baimės, jei bijotų gyventi savo tikru gyvenimu? Chm.., Pasirodo, jos gyvenime viskas gerai, ir ji dažnai buvo drąsi, laisva ir ryžtinga!

Ketvirtasis namelis rodė visas negatyvias galimų sprendimų pasekmes, kurie būtų priimami impulsyviai, neapgalvotai ar kitų įtakoje. Čia tai bent! Pasirodo, savo gyvenime ji labai dažnai buvo Išmintinga Moteris, todėl jai pavyko išvengti daugybės nemalonumų..

Penktasis namelis parodė jai likimą, kurį galima būtų pavadinti “čiuožimu paviršiumi“, kai ji galėjo nuolat nusigręžti nuo svarbiausių gyvenimo vertybių ir nukreipti savo dėmesį į antraeilius arba visai neesminius dalykus. Ir tai galėjo atimti visas jos gyvenimo jėgas ir visą laiką, ir daugiau niekam tikram ir geram jėgų tiesiog nebeliktų! Ir, reikia pripažinti, kad ji vos nepradėjo gyventi šiuo likimu!

Šeštame namelyje ji atsidūrė savo idealaus gyvenimo centre, kur ji nepadarė nei vienos klaidos, kur dėl nieko neapgailestavo, niekada neliūdėjo, kur gyveno “teisingą“ šabloninį gyvenimą. Bet štai ką ji pagalvojo: jei ji netaisytų savo klaidų, jei nesigilintų į jų priežastis, ji negalėtų suprasti kitų žmonių skausmo, neišmoktų mylėti ir atleisti, netaptų tokia, kokia ji dabar yra.

Ir staiga vėl viskas išnyko.. Ji atsidūrė savo mieste, tame mieste, kur jai buvo gera. Gera ten, kur ji dabar yra. Ir gera su tais, kurie šalia būtent dabar. Ir gerai tai, kas su ja vyksta būtent dabar.

Branginkite savo gyvenimą, jis jūsų, ir, patikėkite, jis pats geriausias!

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !