Mėnuo: birželio 2019

Viena iš vertingiausių žmogaus savybių – tai gebėjimas pajusti tiesą tuomet, kai kažkokios informacijos jis suprasti, įvertinti ar patikrinti negali.

Todėl, atrodytų, paprastas, bet iš tiesų – stebuklingas klausimas: “Ką aš dabar jaučiu?“ – padeda žmogui atsiriboti nuo emocijų, reakcijų ar stiprių įspūdžių ir išlikti sąmoningu bei ramiai įvertinti situaciją ar informaciją.

“Nežinau ir nesuprantu, iš kur, bet aš jaučiu ir žinau!“ – tai būsena, kuri niekuomet neapgauna.

Tiesiog žmogus giliai intuityviai pajunta tiesą – tai aiškios, tyros sąmonės būsena, kai jis gali priimti teisingą sprendimą ir pamatyti melą, iliuzijas, klaidas.

Klausimas “Ką aš dabar jaučiu?“ sugrąžina žmogų į save ir į tikrovę. Jis atsiriboja nuo proto išvedžiojimų ir nieko nevaidina, jis nusimeta kaukes ir tampa savimi tikruoju.

Galime tai vadinti akistata su tiesa, širdies balsu, intuicija, nuojauta, vidiniu žinojimu ar nušvitimu, bet ši būsena, tarsi gyvenimo kelrodis, visada mums atveria tiesą ir teisingus sprendimus.

Todėl dažniau užduokime sau šį paprastą, bet tokį stebuklingą klausimą..

.. O ką jūs dabar jaučiate?

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Jei atsikratysime susireikšminimo ir liausimės komanduoti kitiems, tuomet iš gyvenimo savaime išnyks viena iš labiausiai slegiančių būsenų – nusivylimas kitais žmonėmis…

Nes niekas taip negadina gyvenimo, kaip noras vadovauti kitais, mielieji…

Kai nepriimi nei svetimų, nei savų… Kai net mylimus žmones sieki kankinančiai perauklėti… Kai visi santykiai yra grįsti poreikiu primesti savo taisykles ir reikalavimu jas vykdyti…

Ir tada ateina nusivylimas, nes net myli mus ne taip, kaip mes norime, o taip, kaip gaunasi kiekvienam konkrečiam žmogui…

Harmonija – tai laisvė…

Ir savo, vidinė, ir pagarba kito laisvei… Laisvė į teisę kiekvienam būti savimi…

Jei ji yra, tuomet galima patirti daugybę nuostabių istorijų – pačių įvairiausių…

Ir, pavyzdžiui, sužinoti, kokia tai laimė – kalbėtis su vaiku, domėtis jo asmenine nuomone, o ne valdyti jį, kaip savo nuosavybę…

Kokia laimė – ateiti pas mamą ne su ilgu sąrašu, kuo ji dar turi padėti, o tiesiog apkabinti ją, atsigerti su ja arbatos, ir pamatyti joje gyvą žmogų, o ne nuolatinę budinčiąją, kuri vos pašaukus privalo bėgti mums į pagalbą…

Kokia laimė draugauti su bendraminčiais, o ne varžytis dėl pirkinių ir kelionių su tokiais pačiais nuolat “besivaržančiais“…

Kokia laimė gerbti tuos, kuriuos pats ir pasirinkai, o ne įžūliai brautis į bet kurią jų erdvę, versti juos be galo teisintis, ir nurodinėti, kokie jie turi būti…

Kokia laimė, kai ir kiti tau taip pat geranoriškai atsako, ir tau nereikia gintis ar su nerimu laukti – už ką šiandien peiks, dėl ko priekaištaus, o kur pažers kandžios kritikos…

Gyvenimas – augimo, pažinimo, atsivėrimo, kūrybinio džiaugsmo procesas… Ir, pirmiausiai – asmeninis procesas… Todėl reikia jį vystyti…

Nes apsileidimas ir degradacija startuoja tuomet, kai mes galvojame, jog pradėti reikia ne nuo savęs, o nuo efektyvaus kitų žmonių valdymo…

Būtent taip ir atsiranda isteriški tėvai, kurie įgyvendina savo ambicijas, pamindami vaikų teises… Despotiški vyrai ir žmonos, įvedantys šeimose diktatą… Draugai, manipuliuojantys kaltės jausmu net dėl to, kad negalėjai su jais nueiti apsipirkti į parduotuves…

Visiems jiems atrodo, kad laimė – tai kuomet jie gauna iš kitų tai, ko nedaro patys… Ir visi jie galvoja, kad su jais viskas tvarkoje, belieka tik pasiekti tokios pat tvarkos kitų galvose…

Taip prasideda gyvenimas su neurozėmis, kurio galėtų ir nebūti, jei kiekvienas iš mūsų pagaliau suvoktų, kad turi teises tik į save patį…

Aš linkiu jums džiaugtis savo gyvenimu, mielieji…

Nes jei išmoksite džiaugtis patys, tuomet ir su kitais žmonėmis dalinsitės išskirtinai viskuo geriausiu, o ne nuoskaudomis, nusivylimu ir NEmeile…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Yra tokia ypatinga meilė, besąlygiška..

Kai Jus myli taip, kad Jūs prisimenate save-tikrąjį, senų seniausiai paties savęs pamirštą.

Ir tai ne kažkoks sujaukiantis gyvenimą jausmas, kai Jūs netenkate galvos. Kaip tik atvirkščiai.. Tai tokia tyli ir tyra meilė, kuri padeda Jums pamatyti save dėka to, kad Jus myli.

Tai toks jausmas, kai vieno žmogaus dėka Jūs atrandate tai, ką taip ilgai slėpėte nuo visų, kad galiausiai ir patys pamiršote, kokie iš tiesų esate unikalūs.

Tai įvyksta tada, kai Jūs sutinkate žmogų, kuris Jumyse mato būtent Jus. Jis nebando pakeisti Jūsų ar sulaužyti, ir Jūs patys pajuntate, kad šalia jo Jūs darotės geresni.

Jūs nevaidinate ir niekuo neapsimetinėjate. Jūs tampate savimi. Jūs vėl galite mylėti pasaulį ir kitus žmones, nes būtent tokia Meilė padeda išskleisti ir išreikšti save-tikrąjį.

Todėl mus visada, kaip magnetas, traukia tie, kurie “ištraukia į paviršių“ mus-Tikruosius..

Pagal V. Volodkinos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio ir gėlėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

 

Prieš keletą metų aš įstrigau transporto kamštyje, važiuodama miesto autobusu. Žmonės po darbo dienos buvo pavargę ir suirzę, todėl nuolat kildavo smulkūs konfliktai. Tvyrojo nemaloni įtampa.

Tačiau vienoje iš stotelių vairuotojas netikėtai kreipėsi į keleivius: “Gerbiamieji, aš žinau, kad diena visiems buvo sunki. Su transporto kamščiais aš nieko negaliu padaryti, bet vis dėl to kai ką aš galiu! Siūlau kiekvienam iš jūsų išlipti per priekines duris. Aš ištiesiu ranką, o jūs praeidami į ją sudėkite visus savo rūpesčius ir nerimą. Gerai? O aš vėliau privažiuosiu upę ir sumesiu visa tai tiesiog į vandenį. Ar sutinkate?“

Keleiviai pradėjo juoktis. “Bet juk jis tikras burtininkas! – pagalvojau aš.. Pamačiau, kaip šviesėjo keleivių veidai, kaip nuoširdžiai jie šypsojosi, kaip smagiai aptarinėjo vairuotojo pasiūlymą. O juk vos prieš akimirką jie nenorėjo matyti vieni kitų..

Atmosfera autobuse pastebimai taisėsi.

Sekančioje stotelėje vairuotojas ištiesė ranką ir laukė. Ir keleiviai vienas po kito išlipdami per priekines duris vis kažką “įdėdavo“ jam į delną, o kiti tiesiog paliesdavo vairuotojo ranką. Ir taip stotelė po stotelės, iki pat upės..

Taip, pasaulis sudėtingas. Ir kartais jis toks sudėtingas, kad darosi nelengva išsaugoti žmoniškumą. Būna labai sunkios dienos. Ir kartais jos tęsiasi keletą metų.. Jūs kaip įmanydami stengiatės pakeisti situaciją, bet nieko nesigauna. Jūs netenkate darbo, pinigų, draugų, prarandate tikėjimą ir viltį. Jūs stebite visus tuos siaubingus įvykius naujienose. Jums baisu. Jūs susigūžiate ir užsidarote savyje.

Kartais mus visus apgaubia tamsa. Jums gyvybiškai reikalinga šviesa, bet jūs negalite jos pamatyti. Bet kas, jei šviesa jau yra jumyse, jei jūs ir esate šviesa? Ir jūs galite tapti šviesos šaltiniu, galite šviesti ir įkvėpti kitus, kaip tas autobuso vairuotojas.

Juk, atrodytų, jis nieko ypatingo nepadarė, jis nebuvo nei dvasinis vadovas, nei nušvitęs guru – jis tiesiog pasidalino savo vidine šviesa, savo širdies šiluma ir padėjo žmonėms įžiebti jų pačių vidinę šviesą. Ir tai didelė jėga, kurią turi kiekvienas žmogus.

Kai man sunku, aš prisimenu tą vairuotoją ir klausiu savęs: “Ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad tapčiau šviesos šaltiniu?“ Žinoma, aš negaliu akimirksniu sustabdyti viso blogio pasaulyje.. Bet aš galiu skleisti savo vidinę šviesą visiems, su kuo susiduriu gyvenime.

Mano elgesys daro didelę įtaką žmonėms ir pasauliui, nes aš gyvenu ne negyvenamoje saloje. Suprantame tai ar ne, bet mus veikia kitų baimė ar neviltis, kaip, beje, lygiai taip pat mus veikia ir geranoriškumas bei meilė..

Todėl – nesvarbu, kuo mes dirbame ir kaip stipriai įsisukame į kasdieninius rūpesčius, bet aš žinau, kad kiekvienas iš mūsų gali nušviesti tą pasaulio kampelį, kuriame jis dabar yra.

Dar daugiau – aš manau, kad tai yra vienintelis būdas mums visiems išsklaidyti tamsą ir pagaliau nušviesti šį pasaulį: žingsnis po žingsnio, vieną prie kitos jungiant savo vidines šviesas..

Pagal L. Gilbert novelę, vertė ruvi.lt

Atrodytų – kasdieninės, paprastos, bet – tikros, įkvepiančios ir sušildančios širdį istorijos, kuriomis dalinasi žmonės internete. Tokių istorijų yra kiekvieno žmogaus gyvenime.. Jos primena mums, kad yra gerumas, žmoniškumas, meilė – pastebėkime tokias akimirkas ir pasidžiaukime jomis, branginkime ir saugokime tai, kas mus visus vienija ir žadina gražiausius jausmus..

************

Vieną vakarą užtrukau darbe ir jau vėlokai miesto transportu važiavau namo. Oras, lyg tyčia – žvarbu, vėjuota, lietus.. Skėtį namuose pamiršau, o dar ir telefonas išsikrovė.. Žodžiu, nuotaika prasta. Išlipu stotelėje, nusiteikiu ilgam ėjimui per lietų, nes namai nuo stotelės yra tolokai.

Ir staiga pamatau.. savo mamą su dviem skėčiais! Ji pamatė, kad aš pamiršau savo skėtį, neprisiskambino man ir nusprendė pasitikti mane iš darbo. Visą valandą laukė manęs stotelėje.. Neapsakoma šiluma užliejo mano širdį.. Mielos, geros, rūpestingos mūsų mamos.. Mylėkime ir saugokime jas.

************

Turiu draugę, kuri padeda visai nepažįstamiems žmonėms.. Kai eina į parduotuvę, ji visuomet apsižvalgo – ar nėra tuo metu pagyvenusių nepasiturinčių senolių. Juos lengva atpažinti – jie ilgai renkasi produktus, perka nedaug, o prie kasos dažnai pasitikslina, pasiskaičiuoja, ar užteks pinigų susimokėti.

Kad labai nenustebintų ar nešokiruotų senolių, draugė dar parenka saldumynų, ir kai jiems prie kasos paskaičiuoja sumą, ji padeda saldumynus į senolių krepšelį ir paklausia: “Ar galėčiau jus pavaišinti?“ Kol senolis ar senolė susigaudo, ką atsakyti, draugė sumoka už visus jo pirkinius.

Pamatytumėte jų reakciją!.. Senoliai dėkoja, džiaugiasi, stebisi, sako, kad taip nutiko jiems pirmą kartą gyvenime.. O draugė taip pat džiaugiasi – juk dabar senoliams nelengva, o jai kartais sumokėti nedidelę sumą nesunku.

O į klausimą, kodėl ji taip daro, tik nusišypso ir atsako: “Turime padėti vieni kitiems. Tai natūralu. Juk esame žmonės..“

************

Neseniai išsiskyriau su vaikinu, su kuriuo ilgai draugavome, ir aš tai sunkiai išgyvenau. Bet vieną dieną netikėtai atsirado kažkoks slaptas gerbėjas, kuris pradėjo siųsti man gėles per pasiuntinuką.

Mano nuotaika dėl to pradėjo savaime po truputį gerėti. O vakar aš sužinojau, kad tas “slaptas gerbėjas“ – mano tėtis.. Tai jis sugalvojo tokiu būdu išsklaidyti mano pergyvenimus. Pats geriausias tėtis pasaulyje!..

************

Neseniai piko valandą važiavau miesto autobusu. Autobusas buvo sausakimšas, o žmonės buvo pavargę po darbo, suirzę, barė šaltą orą, barėsi tarpusavyje dėl spūsties prie durų, nes kažkam reikėjo išlipti, kažkas negalėjo praleisti, kažkas jėga spraudėsi prie išėjimo.. Ir autobusas, lyg tyčia, važiavo labai jau lėtai. Ir nuotaika visų buvo labai slogi.

Ir staiga kažkoks vaikinas garsiai pasakė: “Žmonės, jei jau mes visi čia susirinkome, ir važiuoti dar teks ilgai, tai gal sužaidžiame “miestus“?“ Žmonės susižvalgė, dauguma susidomėjo, ir iš pradžių labai nedrąsiai, bet palengva visi įsitraukė į žaidimą!

Aš niekada taip smagiai nevažiavau autobusu.. Žmonės juokavo, smagiai juokėsi, buvo draugiški ir geranoriški, ir.. visai pamiršo visus kelionės nepatogumus. Net išlipti nesinorėjo..

************

Kartą parduotuvėje prie manęs priėjo maža mergaitė ir paprašė: “Paimk mane ant rankučių..“ Aš taip ir padariau, nes galvojau, kad ji pasimetė. O mažylė tiesiog apkabino mane, o paskui paprašė ją nuleisti ant žemės.

Aš nustebusi žiūrėjau į ją, o ji paaiškino: “Aš norėjau, kad tu nusišypsotum..“

************

Parengė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ! Gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Kad jūs žinotumėte, kaip keičiasi jūsų veidas, kai kalbate apie tuos, ką mylite.

Apie vaiką, apie močiutę, apie senelį, apie tėvus, apie mylimą žmogų. Net apie šuniuką ar kačiuką.

Visa įtampa dingsta, visos raukšlelės išsilygina, o iš akių sklinda šilta šviesa. Lūpose – švelni šypsena.

Ir tokia meilės šviesa jus keičia – jūs tampate neįtikėtinai gražūs. Neįtikėtinai geri. Švelnūs. Ir dalelė šios šviesios meilės energijos persiduoda kitiems. Tokiomis akimirkomis jumis galima gerėtis arba nutapyti jūsų portretą.

Nuostabios ir trumpalaikės tokios akimirkos mūsų gyvenimo šurmulyje ir rūpesčiuose. Reikia dažniau prisiminti tuos, ką mes mylime. Su kuo sieja nuoširdus ryšys. Kas gerumu užpildo mūsų širdį…

Ir tuomet visi bus gražesni ir gražesni. Švelnesni ir geresni. Geraširdingesni vieni kitiems – meilė mus daro geraširdiškais.

Ir juk taip nedaug tereikia – pasikalbėti su žmogumi apie tuos, ką jis myli. Kad jis prisimintų. Ir prisipildytų šviesa. Ir kitus pripildytų.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Meilė – ji ne iš čia. Ji – iš kito, iš dvasinio pasaulio. Ji ten kitokia. Ne ta, prie kurios mes čia įpratome.

Tai tyra energija. Atvira ir visaapimanti. Besąlygiška. Neginčytina. Beribė. To dvasinio gyvenimo energija: ji ir maistas, ir deguonis. Vienintelė įmanoma gyvavimo forma.

Čia kitaip. Čia apskritai viskas kitaip. Čia santykiai su savo taisyklėmis ir žaidimais. Su scenarijais, kuriuos sugalvoja ego. Žmonės galvoja, kad tai ir yra meilė.

Ji ir čia kartais nutinka. Kaip blykstelėjimas. Greitai. Trumpai. Giliai. Bet žmonės negali jos išlaikyti. Tyros sąmonės neilgam pakanka. Visiško pasitikėjimo. Visiško atvirumo. Meilė atsiveria pernelyg trumpam. O po to… Po to – ego santykiai.

Kažkam daugiau pasiseka – jie atpažįsta savo giminingą sielą. Tiems, kas prisimena savo esybę. Būtent jiems nutinka tai, kas retai tarp žmonių pasitaiko. Meilė. Tikra retenybė – galbūt, dešimtys, šimtai tokių porų. Bet ne tūkstančiai. Ir tikrai – ne milijonai.

Penkiasdešimt metų tyros meilės. Taip būna. Nes pasitiki ir atsiveria. Besąlygiškai. Beatodairiškai. Jaučia tą gilų vidinį ryšį ir palaiko jį, gyvena juo.

Kitiems taip nesigauna. Ego trukdo. Apribojimai. Patirtis. Baimė. Stereotipai. Netikėjimas dvasine žmogaus prigimtimi, Vieningos Sąmonės neigimas.

Gyvenimas – įprastas, kasdieninis, leidžia nesigilinti į jausmus. Paviršutiniškumas. Komfortas ir patogumai – tai suprantama, tai galima paliesti. Tai matoma.

O širdies mažai kas teklauso. Pernelyg daug triukšmo. Žmonės ieško naudos. Daugiau tiki analize, logika, nei tuo, ką jaučia. Širdis uždara. Taip lengviau gyventi. Taip galima ir visą gyvenimą pragyventi. Be jausmų, šaltu protu.

O širdžiai reikia visko ir visiems laikams. Pilnai. Ji nemoka pusiau ar patogiai. Ji – viskas. Ir viskame gyvena.

Tie, kas tai suvokė, paviršutiniškai nemoka. Ieško. Laukia. To, kas taip pat nemoka paviršutiniškai. Arba nenori. Paviršutiniškai nesigauna. Gaunasi rimtai ir giliai.

Dvasia traukia dvasią. Susijungti. Atkurti. Vėl pajusti. Kaip namuose. Meilę. Artimumą.

Todėl kad tikra – tai taip, kaip ten…

Pagal Lilios Achremčik novelę, vertė ruvi.lt