Išraiška ir realybė

Arba – įvaizdis ir realybė. Tai Amix Film Studio filmukas apie neatitikimą tarp tikrojo žmogaus “aš“ ir to, kaip jis išreiškia save gyvenime. Ir iš tiesų – kaip dažnai vaidiname gyvenime, dedamės įvairias kaukes.. Ir ta vaidyba kartais tokia tolima nuo mūsų-tikrųjų.. Ir tik maži vaikai yra tokie, kokie yra 🙂 ! Pažiūrim:

 

Pasaka apie dėkingumo jėgą

Kartą viena moteris paklausė savo draugės:

– Tu visada tokia graži, energinga ir gerai nusiteikusi.. Kaip tau tai pavyksta?

Draugė atsakė:

– Mūsų gyvenime tiek daug visko.. Visos mano dienos tiesiog perpildytos įvairiausiais rūpesčiais: darbu, namais ir artimaisiais. Tai ne visada lengva, bet visa tai lengvai įveikti man padeda viena mažytė paslaptis, – ir su šiais žodžiais ji nusišypsojo..

– Nagi atverk greičiau man savo paslaptį! – nekantravo draugė. – Aš taip pat turiu daug rūpesčių: turiu šeimą, auginu vaikus, prižiūriu namus ir turiu didelį ūkį.. Todėl visiškai nelieka laiko nei savo nuotaikoms, nei kažkokiems, net mažiausiems, džiaugsmams.

– Žinai, o juk iš tiesų mano paslaptis labai paprasta,- atsakė jos draugė. –  Tiesiog kiekvieną dieną aš būtinai atrandu keletą minučių dėkingumui..

– Dėkingumui? – nustebusi nepatikliai paklausė jos pašnekovė. – Kam gi ir už ką tu dėkoji?..

– Aš dėkoju gyvenimui už tai, kad kiekvieną dieną jis dovanoja man naują patirtį, – su šiais žodžiais moters veidą nušvietė plati šypsena.

Draugė susidomėjusi sukluso..

– Dėkoju savo vyrui už tai, kad mūsų šeima tvirta ir draugiška, – tęsė jos draugė.  – Dėkoju savo vaikams už tai, kad pažinau motinystės džiaugsmą, kad galiu kasdien matyti jų tyras akutes ir girdėti jų skambų juoką.. Aš dėkoju savo draugams ir artimiesiems už tai, kad nepalieka manęs sunkią akimirką, dėkoju, kad pati galiu padėti žmonėms, kad gyvenu apsupta artimų žmonių meile.. Aš dėkoju gamtai už tai, kad gyvename tokioje nuostabioje vietoje. Būti dėkinga – labai svarbus gebėjimas mūsų gyvenime!

– Būti dėkinga.. Atrodytų, tai labai paprasta? – pašnekovė susimąstė. – Nejaugi dėkingumas ir man padės tapti laiminga?

– Žinoma! – atsakė moteris. – Dėkingumas išmokys tave matyti kažką gero kiekvienoje dienoje ir kiekviename žmoguje. Dėkingumas turi didelę jėgą – jis nušviečia mūsų gyvenimą ypatinga vidinio džiaugsmo šiluma, kuri sušildo mus ir visą mūsų aplinką. Tai tarsi stebuklinga burtų lazdelė, kuri harmonizuoja mūsų gyvenimą.

Draugės akyse sužibo džiaugsmo kibirkštėlės, o rūpestį nuo veido nubraukė graži šypsena:

– Aš viską supratau.. Ir man atrodo, jau dabar galiu pradėti mokytis dėkoti: dėkoju tau, miela drauge, už tai, kad daliniesi savo išmintimi.. Dėkoju tau už tokią svarbią gyvenimo pamoką!

Ir dvi gražios, laimingos moterys viena kitai nusišypsojo 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Trumpos alegorijos

SĄŽINĖS SVORIS

Pati lengviausia našta – sąžinė.

Jei tik ji švari!

************

BLOGIAUSIA IŠ PORŲ

Vedė Juokas Išdidumą.

Ir gimė Pašaipa..

************

AKSIOMA

Tiesos pabaigos pradžia – melas.

Melo pabaiga – Tiesa.

************

TRUMPAS KELIAS

Nusibodo vikšrui laukti.

Ir nusprendė jis tuoj pat tapti drugeliu.

Nušoko jis nuo žalios šakelės

Ir tikrai – nuskrido..

..jį pagavusio paukščio snape!

************

NE Į SAVO ROGES

Nesėsk ne į savo roges.

O jei jau atsisėdai, tai nevadink jų savomis!

************

PASKUTINIS ARGUMENTAS

Sakė vanduo išdidžiam sniegui, kad jie – artimi giminaičiai.

Bet.. jei ne pavasaris – jis niekada tuo nepatikėtų!

************

ATRADIMAS

Mano liežuvis – priešas mano.

Kuris tik ir svajoja tapti mano draugu!

***********

SURADO..

Ieškojo deganti žvakė adatos šieno kupetoje.

Adatą surado.

Bet kupeta dingo!

************

GRAŽI KOPIJA

Išmokė papūgą čiulbėti vieversiu.

Bet dėl to ji nenustojo būti papūga!

************

NEAPSKAIČIAVO

Panoro ežeras jūra tapti.

Išsiliejo į plotį, kiek galėjo.

Bet dėl to tik išseko.

Ir.. išdžiuvo..

************

VIENINTELIS RAKTAS

Kiek spynų – tiek ir raktų.

O žmonių širdims – tik vienas raktas:

Meilė..

***********

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems smagios pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (17)

Visi mes esame susieti nematomais saitais. Nei vienas iš mūsų negali būti atskirtas nuo visos žmonijos: tai, kas vyksta pasaulyje – nesvarbu, dalyvaujame tame ar ne – anksčiau ar vėliau, bet būtinai paveikia kiekvieną žmogų.

Neapykanta, prievarta ir agresija gimsta tuomet, kai pradedame skirstyti vieni kitus į gerus ir blogus, teisius ir neteisius, sėkmingus ir nevykėlius, paprastus ir išskirtinius, savus ir svetimus, ir pradedame kovoti prieš tuos “kitus“ arba už “savo“ tiesą..

Ir tuomet mes pamirštame savo bendrą prigimtį, savo vienybę.. Pamirštame, kad visi mes – broliai ir seserys, kad gyvename toje pačioje planetoje, po ta pačia saule.. Ir juk kovodami “prieš kitus“, mes iš esmės kovojame prieš pačius save..

Nėra “kitų“. Esame mes visi – žmonija. Visos kovos prasideda mūsų mintyse, viskas prasideda nuo minčių, kurias galima įtakoti ir formuoti iš išorės negatyvios informacijos pagalba.

Atgaivinkime savo prigimtinį vienybės pojūtį – tai vienintelis “vaistas“ nuo priešiškumo ir neapykantos. Taika pasaulyje įsigalės tuomet, kai taika bus žmonių širdyse. (Dž. Krišnamurtis)

************

Vergystės transformacijos:

Pirmykštė bendruomeninė santvarka – joje nieko negalima priversti būti vergu.

Vergovinė santvarka – vergai yra, bet juos reikia maitinti ir priversti dirbti.

Baudžiava – vergai išmaitina save patys, bet vis dėl to juos reikia versti dirbti.

Laukinis kapitalizmas – vergai patys ateina vergauti, patys save išmaitina ir patys verčia save dirbti.

Laisvoji demokratija – vergai patys ateina vergauti, patys save išmaitina ir patys save verčia dirbti. Dar daugiau: jie skaito, kad yra laisvi ir jiems tai patinka..

************

Atplėšti nuo savo šaknų ir pametę dorovinius ir dvasinius orientyrus žmonės jaučia vidinę tuštumą, kurią visomis jėgomis bando užpildyti dideliu išoriniu “užimtumu“, materialiais daiktais ir konfliktais.

Tai ir yra kova už išgyvenimą, nes paminta arba ignoruojama viskas, kas natūraliai ir harmoningai palaiko žmogaus gyvenimą, sąveiką su aplinka ir evoliuciją. (P. Dynov)

************

Vartotojiško gyvenimo tendencijos iš lėto, nepastebimai keičia mūsų gyvenimą..

Mes jau praradome tą nepajudinamą tikėjimą tiesa, kuris padėjo mūsų seneliams ir močiutėms išgyventi sunkius laikus, mes praradome lyrišką mūsų tėvų ir motinų romantiškumą..

Mes grubesni, nei jie, mes šalti, paviršutiniški ir ciniški, mes neturime laiko lyrikai ir sentimentams.. Mes nuolat užimti, nuolat kažkur skubame, mums nuolat trūksta laiko. Mes viską matuojame pinigais ir nauda.

Bet vis dėl to.. dar ne iki galo sugrubėjusioje širdyje, kažkur labai labai giliai, dar rusena ir tikėjimas tiesa, ir meilė, ir romantiškumas. Mes ilgimės nuoširdumo, betarpiškumo, tyrumo..

Ilgimės visko, kas tikra..

************

Meilė – tai.. Tu.

Meilė – ne tai, ko tu ieškai. ne tai, ko tu lauki. Ji neateina “netikėtai“.

Tu negali kažkuo manipuliuoti, kad už tai mainais gautum meilę.

Negali laimėti meilės, negali jos prarasti – tuomet tai ne meilė.

Meilė tiesiog yra, ir tau nereikia jos ieškoti. Tiesiog.. būk meile.

Pajusk ją, skleisk ją. Meilė – tai TU! (Mudži)

************

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Harmonija bendravime

Kai bendraujame, retai susimąstome – ko siekiame ir kokią įtaką savo kalbomis darome žmonėms. O jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad dažniausiai žmonės bendrauja iš dviejų pozicijų: iškelia save aukščiau pašnekovo, arba – yra iš anksto priešiškai nusiteikę.

Pirmuoju atveju žmogus su visais bendrauja tarsi visažinis, kuris gali visus pamokyti, pasakyti savo “teisingiausią“ nuomonę, o kartu – ir pažeminti kitą žmogų.. Jis kategoriškas, arogantiškas, kandus, jis “visada teisus“.

Antruoju atveju žmogus bet kokią temą paverčia ginču ar net barniu. Taip pati nekalčiausia tema gali virsti tikru “žodžių mūšiu“, nes ambicijos ir išankstinis priešiškas nusistatymas neleidžia žmogui sustoti.

Ir toks bendravimas, tarsi virusas, taip paplito, kad jau laikomas “normaliu“: vis dažniau matome ir viešoje erdvėje nuolat besiginčijančius, neklausančius vienas kito, vienu metu pakeltu tonu kalbančius ar rėkte rėkiančius televizijos laidų dalyvius, filmų herojus ir įvairius visuomenės veikėjus.

Ar tai gali būti normalu?.. Manau, kad tikrai ne, nes toks bendravimas yra destruktyvus – sėja priešiškumą, nesantaiką ir vis labiau smukdo žmonių bendravimo kultūrą. Nei ginčuose, nei arogantiškuose pamokymuose negimsta nei tiesa, nei santarvė.

Mes turėtume dažniau pagalvoti, ko siekiame bendravime: pažerti neprašytus patarimus ir pasiginčyti,  ar išgirsti kito žmogaus nuomonę, pasidalinti savo mintimis, ieškoti susitarimo ir bendrų sprendimų.

Bendraudami destruktyviai mes pamirštame, kad tai ne tik ardo pagarbą tarp žmonių ir vienybę, bet ir tampa dar vienu kovos ir prievartos įrankiu. Kovos prieš.. pačius save, nes destruktyvus bendravimas niekam neatneša gerovės.

Juk bendravime gauname tai, ką patys atiduodame.. Čia veikia tas pats universalus dėsnis: “ką pasėsi, tą ir pjausi“.. Turime stabdyti pykčio ir agresijos virusą, nes:  “taika širdyje – taika ir gyvenime“.

Jei norime vienybės ir gerovės –  turime kurti harmoniją mūsų visų bendravime.. O kai nusprendžiame, kad savo bendravime siekiame harmonijos, prisiminkime ir svarbiausią harmoningo bendravimo aspektą – pagarbą savo pašnekovui.

Mes jau pamiršome, kodėl mūsų kalboje yra kreipinys “jūs“. Anksčiau taip kreipdavosi į žmogų, ypač į nepažįstamą, nes tokiu būdu išreikšdavo pagarbą ne tik tam žmogui, bet ir visai jo giminei bei jo protėviams.

Taigi, daugiskaita šiame kreipinyje yra pagrįsta: tai pagarbos išraiška visos giminės atstovui. Keičiamas į kreipinį “tu“ jis buvo tik susitarus, priešingu atveju tai buvo laikoma nepagarba ir pažeminimu, ypač jei žmogus vyresnio amžiaus.

Bendravime reikia ieškoti to, kas jungia žmones: tai gali būti bendri interesai, pomėgiai, patirties įspūdžiai, bendri planai ar bet kokios abiems vienodai rūpimos temos.. Pokalbiuose reikia vengti pykčio – geriau patylėti, nutylėti, nei leisti pykčiui užnuodyti bendravimą.

Nepamirškime, kad nei vienas žmogus neatsiranda mūsų gyvenime atsitiktinai. Kiekvienas yra svarbus, net tas, kuris mums nepatinka – bendravime “išbandomos“ mūsų reakcijos į tokius žmones: pasiduodame pykčiui, pradedame ginčytis, ar savo ramybe užgesiname galimą konfliktą ir pakreipiame pokalbį pozityvia linkme.

Bendravimas – tai aktyvus abipusis procesas. Kad jis būtų harmoningas, turime išmokti išklausyti pašnekovą iki galo – nepertraukti jo, nekalbėti vienu metu su juo, dar nebaigus jam kalbėti.

Tik išklausius iki galo, galime pasakyti, ką galvojame. Ir taip iš eilės vienas kitam žmonės pasako savo nuomonę pilnai – tik taip vystosi betarpiškas bendravimas ir savitarpio supratimas, kuriame ir gali gimti tiesa arba nauja idėja..

Tai tarsi šokis, kuriame šokėjai jaučia vienas kitą, todėl šoka lengvai ir gracingai, tarsi plauktų.. Tai harmoninga sąveika – bendra kūryba, kuri suvienija ir įkvepia žmones.

Stabdykime pykčio virusą, kuris taip darko mūsų bendravimą! Mokykimės kurti harmoniją bendraudami – tai mus sutaikys, suvienys ir įkvėps kurti nuostabiausius dalykus visų mūsų gerovei 🙂 ..

Viskas sugrįžta..

Kadaise, labai seniai, gyveno vienas valstietis. Jo šeima vertėsi sunkiai, bet visa laimė, kad turėjo kelias karvutes-maitintojas. Todėl turėjo šeimai ir pieno, ir grietinės, o perteklių parduodavo.

Valstiečio žmona gamino dar ir sviestą pardavimui. Jį paruošdavo gražiais ovalo formos gabalais po kilogramą ir parduodavo vietinės krautuvėlės šeimininkui. O už gautus pinigus pirkdavo krautuvėje viską, ko prireikdavo jų šeimai.

Tačiau vieną dieną krautuvės šeimininkas suabejojo perkamo sviesto svoriu ir nusprendė pasverti vieną iš sviesto ritinių. Ir kaip jis nustebo, kai pamatė, kad kiekvienas ritinys sveria.. po 900 gramų!

Prekeivis labai supyko ant valstiečio. Kaip galima šitaip įžūliai jį apgaudinėti?! Kaip galima taip naudotis jo pasitikėjimu?..

Sekančią dieną, kai valstietis vėl atnešė sviestą pardavimui, šeimininkas sutiko jį piktais priekaištais:

– Ir kaip tau ne gėda? Tu man visada tvirtinai, kad galiu tavimi pasitikėti, o dabar paaiškėjo, kad kiekvienas sviesto ritinys tesveria 900 gramų!

Valstietis sutriko, nuleido galvą ir atsakė:

– Supranti, mes neturime svarstyklių.. Jos brangios, todėl mes negalime jų įpirkti. Bet tam, kad sviesto ritinys svertų tiksliai po kilogramą, aš nupirkau tavo krautuvėje kilogramą cukraus – tas tavo paties pasvertas cukraus kilogramas ir buvo mūsų pagaminto sviesto ritinio svorio matas..

Krautuvėlės šeimininkui lyg žaibu kas trenkė.. Iš netikėtumo jis nuraudo, prisėdo ir nuleido galvą..

Štai taip gyvenimas apsuko ratą ir netikėtai “pamatavo“ patį prekeivį jo gobšumo ir apgaulės matu 😉 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vedos apie meilės išraišką

Materialiame pasaulyje dvasingumo išraiška galima per meilę. Tačiau žmonių sąmoningumas yra nevienodas, o ir bendravimas su įvairiais žmonėmis skirtingas, todėl ir meilės išraiškos yra skirtingos.

Materialiame pasaulyje dėl dvasinio nuopolio meilės suvokimas ir išraiška gali būti neteisingai suprantama ar net iškreipiama. Taip įvyksta tuomet, kai žmogus susitapatina išskirtinai su kūnu, materialiais troškimais, ir tuo pačiu praranda dvasinę harmoniją.

Meilės išraiškų formos dar vadinamos rasa, ir šiuo atveju nurodo pirminį, prigimtinį žmogaus polinkį išreikšti meilę (dvasingumą) šiame pasaulyje. Kuo tyresnė, švaresnė meilės išraiška – tuo harmoningesnis žmogus, tuo tvirtesnis jo ryšys su savo dvasine esybe, su kitais žmonėmis, su Kūrėju ir Kūrinija.

Ryškiausia meilės išraiška – Mathurya rasa, arba meilė tarp dviejų mylinčių žmonių, kurie sudaro porą. Visuomenėje tai santuoka, šeima, tačiau dvasinis šio ryšio aspektas yra gilesnis. Būtent santuokoje žmonės gali “išbandyti“ savo dvasingumą, atsisakydami egoizmo ir išgrynindami savo dvasines vertybes.

Juk santuoka – ne tik dvasinis dviejų žmonių ryšys, tai ir vaikų ugdymas, ir sąveika su giminėmis. Atlaikę visus išbandymus ir išgryninę dvasines vertybes, sutuoktiniai išugdo sakralinę savybę – gebėjimą mylėti besąlygiškai.

Sakhya rasa – tai draugystė, draugiški santykiai. Ir tai tikra draugystė, kai žmonės visose gyvenimo situacijose palaiko vienas kitą: geba ir pasidžiaugti kartu, ir bėdoje visada šalia, ir pasiaukoti nedvejodami gali.

Draugystėje neįmanomas savanaudiškumas ar išskaičiavimas. Tikrų draugų daug negali būti, nes draugystė – tai ne tik pokalbiai ar susitikimai, tai – nuolatinis ryšys, dvasinių energijų apykaita.

Meilė tarp tėvų ir vaikų Vedose vadinama Vatsalya rasa. Ši meilės išraiška tampriai susieta su Mathurya rasa (sutuoktinių meile), bet gali būti išreiškiama ir nepriklausomai nuo jos – kartais santykiai tarp sutuoktinių yra sudėtingi, bet meilės vaikams tai nepaliečia.

O vaikų, ypač mažų, širdelės yra atviros, todėl jie geba mylėti besąlygiškai. Jie myli savo tėvus su visais jų trūkumais ir dorybėmis.. Jei ir tėvai moka mylėti besąlygiškai, tuomet dvasinis tėvų ir vaikų ryšys išlieka stiprus visą gyvenimą.

Dasya rasa – tai meilės išraiška tarp mokytojo ir mokinio, arba – tarp vadovo ir pavaldinių. Tokie santykiai mūsų laikais – didelė retenybė, nes turintys valdžią žmonės atvirai išnaudoja pavaldinius.

Mokytojas arba vadovas turėtų būti lyg tėvas savo mokiniams ar pavaldiniams ir sudaryti sąlygas, kuriose galėtų pasireikšti mokinio talentai, arba – kad pavaldiniai galėtų realizuoti savo gebėjimus konkrečiose socialinėse sąlygose.

Šiuose santykiuose negali būti jokio savanaudiškumo ar išnaudojimo – tik tuomet natūraliai gimsta pagarba, vienybė, sąveika ir tarnystė bendriems tikslams, tik tokiu atveju visi geriausiu būdu atlieka savo misiją.

Ir – Šanta rasa – tai meilė asmenims ar objektams, kurie mums turi sakralinę reikšmę, pavyzdžiui, meilė Tėvynei, Žemei, žmonijai, gamtai.. Arba – meilė tam tikriems asmenims arba istorinėms asmenybėms, kurie atvėrė išmintį. Tai gilus dvasinis pojūtis: meilė, dėkingumas, pagarba.

Meilė – didelė kurianti jėga.. Ją galime atpažinti pagal jos poveikį: ji viską pagerina, ištaiso, harmonizuoja. Besąlygiška, tyra Meilė turi nuostabią savybę: kuo daugiau jos atiduodame, tuo daugiau jos sugrįžta.. Ir šis sąveikos-apykaitos procesas yra be pabaigos.. ir todėl Meilė – amžina 🙂 ..

Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt

Meilė viską keičia..

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Kodėl žmonės tokie pikti?

– Jie nepikti. Jie taip elgiasi iš baimės, – atsakė Mokytojas.

– O ko jie bijo?

– Jie visko bijo: kad jų nemylės, kad kažko pritrūks, bijo susirgti, bijo ateities..  Bijo, kad kažkas išduos ar apgaus, bijo neatitikti kažkieno reikalavimų. Juos baugina kitų pranašumas, vienatvė arba kitų žmonių draugija. Jie baiminasi pajuokos, nesupratimo ir nesėkmių. Jie bijo ir to, ko nežino. O labiausiai žmonės bijo kitų žmonių..

– Ir kaip tai juos pakeičia?

– Baimė gali priversti žmogų elgtis taip, kaip jis niekada nepasielgtų mylėdamas. Esmė tame, kad baimė pamažu išstumia iš žmogaus gyvenimo Meilę, o jos vietą užima pyktis, kuris galiausiai perauga į neapykantą. Juk Meilė – kurianti Visatos jėga, kuri viską palaiko, ir kai jos nėra, pradeda keroti chaosas, neapykanta ir pyktis, o žmogus tampa griovėju..

– Kaip gi vėl sugrąžinti Meilę?..

– Meilė visada yra kiekvieno žmogaus širdyje ir laukia-nesulaukia, kada žmogus atvers savo širdį ir pradės mylėti.. O kad širdis lengviau atsivertų, reikia atsisakyti bet kokių minčių apie baimę – juk baimė sukausto širdį..

– Tereikia pradėti mylėti, ir pyktis su neapykanta pasitrauks?..

– Taip, tuomet pykčiui tiesiog nelieka vietos gyvenime. Mylėdami žmonės tampa taikūs, kūrybingi ir vieningi.. O kupinoje Meilės erdvėje klesti taika, džiaugsmas, santarvė ir gerovė. Meilė viską keičia, viską ištaiso. Ji viską gali 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Stebuklinga moteriškumo jėga

Pasauliui dabar labai trūksta moteriškumo.. Mes matome daugybę moterų – stiprių, veiklių, agresyvių.. Bet moterų, kurios skleidžia tikrąjį moteriškumą – vienetai.

Galbūt, todėl mūsų gyvenimas taip perpildytas agresyvumu – matyt, nėra kam sukurti ramybės, taikumo ir gerumo atsvarą..  Moterys tiesiog pamiršo savo moterišką prigimtį – mylėti, kurti, harmonizuoti.

Todėl jau atrodo “normalu“, kai vos pagimdžiusi kūdikį mama grįžta į darbą. Arba – kai moteris daugiau rūpinasi savo išvaizda ir karjera, nei vaikais ir šeimyniniu gyvenimu.

Įprasta darosi ir tai, kad moteris kursto namuose nesantaiką – yra nuolat kažkuo nepatenkinta ir suirzusi. Arba – kad pasidarė abejinga kitų žmonių kančiai ir pergyvenimams..

Mes jau nesiejame su moterimis jų prigimtinių savybių – švelnumo, supratingumo, gerumo, rūpestingumo, nes sukurtas naujas moters įvaizdis: agresyvi, valdinga, aistringa ir.. nuolat konkuruojanti su vyrais.

O juk kiekvienos moters širdyje, po visais agresyvumo kiautais gyvena tikrasis moteriškumas, kurį jai tereikia išdrįsti ištraukti į dienos šviesą ir – būti savimi..

Prisiminkime savo gerąsias močiutes – pakakdavo prisėsti, prisiglausti prie jų, ir be žodžių pasijusdavome apgaubti jų meile ir švelnumu. Šalia jų būdavo jauku ir šviesu.

O jei pradėdavome kalbėtis – jausdavome jų nuoširdų dėmesį ir rūpestį. Koks neapsakomas namų, saugumo ir pasitikėjimo pojūtis.. Tokią atmosferą gali sukurti tik vidinės būsenos – tikrojo moteriškumo – išraiška.

Moteriškumas išreiškiamas visada tik pozityviai:

*Tokiai moteriai nėra savų ir svetimų vaikų: ji vienodai nuoširdžiai ir šiltai elgiasi su visais vaikais;

*Kiekviename žmoguje ji būtinai įžvelgia kažką gero ir priima žmonės su meile;

*Ji rūpestinga: stengiasi suprasti ir palaikyti kiekvieną, kam reikia pagalbos;

*Tokia moteris geranoriška ir taiki, gebanti sutaikyti, harmonizuoti, suburti;

*Ji myli besąlygiškai, todėl gali suprasti ir atleisti;

*Šalia jos jaučiama didelė vidinė jėga, spinduliuojanti vidinę ramybę ir pusiausvyrą;

*Ji kūrybinga, ji viską atlieka su meile ir atvira širdimi..

Ir nesvarbu, kokio moteris amžiaus – jei ji pilnai išreiškia savo moterišką prigimtį, aplinkiniai tai jaučia. Tokią moterį gerbia, myli ir nuoširdžiai ja rūpinasi – ir tai yra tiesiog natūralus atsakas į jos vidinę dvasinę būseną.

Pasaulis jau persisotino stipriomis, valdingomis, šaltomis moterimis ir kitu kraštutinumu – pusnuogėmis “pupytėmis“. Pasauliui reikia moteriškos šilumos ir gerumo – tikrų Moterų ir Motinų.

Tikrasis moteriškumas gali padaryti stebuklus: sutaikyti nesutaikomus priešus, sušildyti sugrubusias širdis, įkvėpti didingiems darbams, išmokyti  gyventi santarvėje, bendradarbiauti ir kurti visų labui, ir besąlygiškai mylėti..

Moteriškumas – didelė jėga. Būtent jos dabar labai trūksta mūsų agresyviam pasauliui. Visi tai jaučiame ir visi jos ilgimės, nes dabar ji mums visiems gyvybiškai būtina: mūsų vaikams, visai žmonijai, mūsų visų ateičiai.

Mielos moterys, atverkite savo švelnias širdis ir padovanokite pasauliui tą stebuklingą moteriškumą 🙂 ! Ir pasaulis kaipmat suklestės..

Visoms moterims – nuoširdžiausi sveikinimai artėjančios Moters dienos proga 🙂 ! Saulėtos nuotaikos, gėlėto kūrybingumo ir smagiai čiulbančio pavasario jūsų mylinčiose širdyse 🙂 !