Mėnuo: rugpjūčio 2022

Jis – žiūrinčiojo akyse

Aš matau tiek daug grožio visur… Jis prasiskverbia pro odą, įsigeria į venas ir auga aplink širdį pačių švelniausių gėlių sodais.

Jis skamba ankstyvu paukščių čiulbėjimu ir lapų šlamesiu miško tankmėje. Jis švyti užburiančiu paukščiu taku ir ugnimi močiutės židinyje. Jis liečia veidą minkštomis rudo katino letenėlėmis ir kutena kojas beribių pievų žole.

Jis kvepia senų, daugybe kartų skaitytų knygų puslapiais ir švariais patalais. Jis paviršiuje, kaip gelsvai-rausvas saulėlydis, ir giliai, kaip absoliučios harmonijos pojūtis, paslėptas po laikina skausmo ir nevilties našta. Jis persišviečia pro lango užuolaidas, užliedamas visą kambarį saulėlydžio spinduliais, ir slepiasi keturių sienų tyloje vakaro sutemoje.

Jis atsitiktinai pagautose nepažįstamųjų šypsenose ir neatsitiktinai sutiktose mėlynose akyse. Jis kalnuose, į kurių viršūnes nėra žengusi žmogaus koja, ir vandenyse, slepiančiuose savyje ištisą paslaptingų būtybių visatą. Jis kosmoso begalybėje ir neaprėpiamame danguje.

Jis vaikiškose svajonėse, sušildytose tikėjimu stebuklu, ir suaugusiųjų viltyse, sušildytose vaikiškomis svajonėmis. Jis krentančiose žvaigždėse, kurios sudega vardan mūsų norų, ir paukščiuose, kurie savo sparnais apkabina dangų.

Jis – šio pasaulio kvėpavime. Aš taip aiškiai jį matau.

Aš jaučiu grožį kiekviena savo esybės ląstele ir leidžiu savo sielai užsipildyti juo iki pat kraštų…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kad patirtume Meilę…

Sutikę artimą žmogų, atminkite, kad susitikote jūs ne tam, kad griautumėte savo gyvenimus, ne tam, kad kartu pasinertumėte į vartotojišką gyvenimą, ne tam, kad eilinį kartą skaudintumėte vienas kitą, ne tam kad išsivaduotumėte nuo vienatvės.

Jūs susitikote, kad padėtumėte vienas kitam geriau suprasti save ir šį pasaulį. Kad nuoširdžiai pagelbėtumėte vienas kitam. Kad dovanotumėte laimę.

Ir kad atneštumėte ne dar vieną dramą – kurių ir taip pakanka, o sukurtumėte gražią Meilės istoriją ir nuostabų žmogaus, kaip dvasinės būtybės, pakilimo ir tobulėjimo Kelią. 

Jūs susitikote, kad drauge sėtumėte ir daugintumėte išmintį, grožį ir gerovę. Dovanodami vienas kitam bendravimo džiaugsmą, ugdydami savyje kantrybę, supratimą, pagarbų ir globėjišką požiūrį, palikdami po savęs tikėjimą meile ir viską, kas geriausia.

Jūs susitikote, kad patirtumėte Meilę.

Padėka autorei! Pagal Lenos Eltang esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vieną nuostabų rytą…

Kažkur rugpjūtyje, kai vieną nuostabų rytą oras staiga pradeda kvepėti kažkaip kitaip, tu supranti: tai rugsėjis lipa ant kulnų paskutiniam vasaros mėnesiui.

Saulė jau nedegina taip stipriai, o tarsi apkabina tavo pečius. Pilka migla klojasi vakaro vėsa, o ką tik užkaista žolelių arbata pakvimpa saldžia melancholija.  

Ruduo man visada primena katę, kuri neskubėdama atslenka iš kaimyninio kambario. Jos žingsniai tylūs, eisena grakšti, žvilgsnis skvarbus. Ji dar neužėjo, bet tu jau jauti jos buvimą.

O toliau mažmožis belieka: krenta pirmas lapas, ir katė užšoka tau ant rankų. Žiūri į tave, ir tarsi sako: atėjo pats jaukiausias metų laikas…

Padėka autorei! Pagal A. Štamburg esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir spalvingo artėjančio rudens mums visiems 🙂 !

Kaip mes keičiamės informacija

Tam, kad suprasčiau ir priimčiau kažkokią informaciją arba bet kokį pasaulio reiškinį. reikalingas pagrindas, pasiruošimas – žinios, patirtis. Iki to pagrindo reikia nueiti tam tikrą kelią.

Pavyzdžiui, aš suprantu, kad nesugebu įvertinti sudėtingos matematikos užduoties sprendimo, suprasti kažkokių literatūros žanrų gilumos, tapybos ar muzikos stilių, todėl nepradėsiu jungtis į diskusijas šiomis temomis. Tam aš neturiu pasiruošimo, raktų supratimui. Ir juo labiau neneigsiu jų vertingumo tik todėl, kad aš jų nesuprantu.

Todėl aš taip pat nelaukiu, kad kiti žmonės supras ir priims tai, ką aš siūlau, kuo dalinuosi. Net tie, kas turi apie tai supratimą – juk gali tiesiog nesutapti mūsų išvados, nuomonės, gali būti skirtinga patirtis, vertybės, pasaulėžiūra. Ir tai natūralu.

Visada įdomu keistis nuomonėmis, kažką patikslinti, išsiaiškinti. Bet bandyti kažką perkalbėti arba kažką įrodyti, manau – neproduktyvus laiko eikvojimas. 

Būna ir taip, kad žmogui neįdomu gilintis į esmę to, ką tu jam siūlai. Jis tiesiog ateina pabūti su tavimi ir pasisemti energijos. Jis dabar neturi jėgų ir noro rimtiems pokalbiams, ir todėl gali pradėti ginčytis, neigti, suirzta.

Taip, kiekvienas žmogus atneša asmeniškai mums kažkokią informaciją. Ir svarbu įsiklausyti į ją. Kartais ta informacija yra būtent apie tai, kad reikia laiku nuo kažko atsiriboti, o jei tai nepadeda – uždaryti duris ir neeikvoti tuščiai savo resurso.

Kiekvienas iš mūsų, ypatingai dabar, turi labai daug ir asmeninių, ir socialinių užduočių, todėl svarbu teisingai paskirstyti energiją ir nukreipti ją į tikrai naudingą veiklą – sau, artimiems žmonėms, pasauliui.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Palinkėjimas… iš širdies

Norėčiau palinkėti mums visiems gyventi pasaulyje, kur nebus prievartos ir bus daug meilės, kur žmonės nuoširdžiai brangins vienas kitą, o ne išnaudos, kur saugu bus išleisti vaikus į kiemą, kur bet kokia pagalba bus pasiūlyta besąlygiškai ir priimta su dėkingumu, kur norma bus altruizmas, o ne ciniškas egoizmas.

Gal tai atrodo kaip utopija, bet kaip tai geidžiama ir kaip įmanoma, jei kiekvienas prie to prisidės.

Tiesiog labai norisi gerumo.

Atsibodo ta idėja, kad išgyvena stipriausias pasaulyje, kur kiekvienas – tik už save.

Tegul suklesti gėris, užaugintas visuotiniu gerovės siekiu. Dabartiniame agresyviame pasaulyje tai ypač aktualu.

Padėka autorei! Pagal Tatjanos Marač esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Man jie labai patinka

Man patinka žmonės su ugnele akyse! Bendraujant su jais atsiranda noras gyventi, ir ne tiesiog gyventi, o – pilnu pajėgumu.

Šie amžini idealistai su plačia šypsena veide visada atras tokius nuostabiai teisingus žodžius, kad uždegtų tavo pavargusioje širdyje vilties kibirkštėlę.

Būna taip, kad tu pats jau seniai nuleidai rankas, o jie būtinai prieis, atsargiai ištrauks iš tolimiausių tavo sielos kertelių visiškai užgesusį tavo tikėjimą stebuklu, ir, nupurtę nuo jo dulkes, įteiks tau. Ir, kai jis sužėrės kaip naujas, kai pabus tavyje tavo troškimai ir svajonės, tu suprasi, kad gyvenimas yra nuostabus! 

Man labai patinka žmonės, kurie net tuomet, kai jų pačių pasaulis pusiau sugriautas, visada atras būdų padėti tau sutvarkyti tavo pasaulį, nuspalvinęs jį ryškiomis spalvomis ir įžiebęs ten tūkstančius mažų žiburėlių.

Man patinka žmonės, gebantys dalinti kitiems savo širdies šilumą!

Padėka autorei! Pagal A. Jermolaevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

O apie rytojų sužinosi rytoj…

Griūtis išgyvenama ne pasipriešinimu, bet ir ne atsiribojimu.

Ji matuojama savo delnais, jei taip galima pasakyti.

Tai reiškia, kad tu ištversi tik tiek, kiek būtent šią akimirką tu gali, o apie rytojų sužinosi rytoj.

Tu suprasi lygiai tiek, kiek tiesiog dabar leidžia tavo patirtis, o apie rytojų sužinosi rytoj.

Tu susitaikysi tik su tuo, į ką šiandien be prievartos ties savimi tu reaguoji taikiai, o apie rytojų sužinosi rytoj.

Iliuzijų strategijos, žadančios užtikrintų ir greitų pergalių galimybę, greičiausiai, iliuzijomis ir išliks, nors už jų galima kurį laiką pasislėpti, kaip ir už neegzistuojančio stabilumo šešėlio.

Dar viena iliuzija atsiranda ten, kur tu prisiplaki prie daugumos, dirbtinai atsijungdamas nuo savo minčių ir ketinimų, ir tampi dalele lygiai tokios pat išgąsdintos visumos.

Iliuzija tame, kad baimė vienija tik išoriniame lygmenyje, tačiau viduje kiekvienas išlieka su savo, nors ir kruopščiai nuslopintu, beviltiškumu…

Ir net jei šalia yra tikrai artimi žmonės, griūtį vis vien teks išmatuoti savo delnais, mielieji…

Bet tuomet kvėpuoti bus lengviau.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Pakeliui į rudenį…

Iš atviro lango kvepia pieva, kaimu, vaikyste.

Žvilgtelėjau – sukasi auksinių drugelių pulkelis. Ne, tai ne drugeliai – tai lapai krenta. Tai vėsus rugpjūčio vėjas siūbuoja medžius. Kelios akimirkos – ir jis jau pritilo vijoklių tankmėje, pajudino paskutinius raganės žiedų varpelius ir prigulė ant sausos žolės.

Vis dar atrodo, kad dar spėsiu pasidžiaugti vasara, įkvėpti gaivaus pajūrio oro ir kažką sužinoti apie save ir pasaulį. O vasara jau atsineša rudenį – kišenėse ir kuprinėse ant pečių, kelionėse, žmonių žvilgsniuose ir širdyse.

Atpažįstu, atpažįstu jį, kai sulėtinu greitį, kad pasimėgaučiau tikrove, kai vis mažiau norisi sulaikyti, o vis daugiau – apkabinti, kai žodžių reikia vis mažiau, kad nesudrumsčiau tylos.

Rožė ant mano stalo žydi trečią kartą per vasarą, štai jau pilnai išsiskleidė, beveik nužydėjo, bet iš jos sklinda tokia švelni šviesa, kokią galima pamatyti tik mylinčių senolių akyse.

Vakar pamačiau tokias akis. Žilas, nedidelio ūgio žmogus lėtai vaikštinėjo su savo pakeleive, šlubčiodamas ir vis sustodamas pailsėti. Tačiau visas jis – šypsena ir šviesa.

– Aš mažai ką galiu pasiūlyti gyvenimui, tik savo meilę ir dėkingumą už tai, kad vaikštau, kvėpuoju, matau. Dar Spinoza sakė: nori, kad gyvenimas tau šypsotųsi – padovanok jam savo šypseną.

Mūsų žvilgsniai akimirkai susitiko, ir aš nuėjau toliau su ta gyvenimo šypsena, galvodama apie tai, kad pakeliui į rudenį yra ši vasaros diena, tam, kad mes oda ir širdimi pajustume šilumą, priimtume ją kaip dovaną, atsispindėtume kažkieno akyse, pamatytume Dievą kitame žmoguje ir išreikštume savo žmoniškumą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !