Dietos

Viršsvoris ir neteisinga mityba tapo šių laikų problema, todėl dietų ir įvairių virškinimą reguliuojančių priemonių vis daugėja. Ir kiekvienas, pabandęs jomis sekti ar pagėręs kursą “stebuklingų“ priemonių, tvirtai pasakys: nepadeda. Geriausiu atveju – laikinas efektas, blogiausiu – sugrįžus prie įprastos žmogui mitybos, rezultatai būna dar prastesni ir priaugama dar daugiau svorio..

Nusiviliame: gaila laiko, pastangų ir išleistų pinigų. O kiek atsiranda įvairių brangiai kainuojančių procedūrų, kurių sumanytojai supranta reikalo esmę ir tikrai kuriam laikui padeda atgauti žmogui optimalias formas. Ir vėl – laikinai. Tokiu būdu žmonių sąmonėje užtvirtinama stabili minties forma: “aš nieko pats negaliu, būdai pasiekti normalų svorį brangiai kainuoja, o dietų efektas laikinas, todėl.. valgysiu kaip valgęs, tokia mano genetika, paveldimumas.. o be to, aš jaučiuosi gerai, net geriau, nei liesas – nereikia savęs kankinti, juk valgymas toks malonumas!..“

Kodėl taip atsitinka? Visų pirma todėl, kad maitinamės neteisingai: nesąmoningai ir inertiškai. Valgome dėl to, kad pajustume sotumą, o ką valgome – nesusimąstome. O ir kai kurios dietos yra sumanytos taip, kad duotų greitą rezultatą, kartais ir sveikatos sąskaita (pvz., baltyminė). Pasilaikę kurį laiką dietos, mes vėl grįžtame prie neteisingos mitybos, o dar ir “išbadėję“, su didesniu uolumu.. taip ne tik sugrįžta nutirpę kilogramai, bet ir priaugame naujų.

Todėl tikra tiesa, kad dietomis kartais dar labiau sutrikdome ir taip sutrikdytą medžiagų apykaitą. Daugelis žmonių padaro teisingą išvadą: dietos turi laikiną efektą, todėl jos neveiksmingos. Dietos neveiksmingos todėl, kad tai yra laikinos pastangos, kurios dedamos dėl išorinių rezultatų, t.y., nėra pagrindinio – sveikatos siekimo motyvo.

Laikydamiesi dietų, mes siekiame laikinų rezultatų: numesti svorį, sumažinti cholesterolį, atsikratyti alergijos, sureguliuoti rūgščių-šarmų balansą, pagerinti virškinimą ir pan.. Pasiekiame tą laikiną rezultatą ir vėl grįžtame prie senųjų mitybos įpročių. Kartais ir gavę gydytojų nurodymus maitintis tam tikru būdu, kad pagerintume sveikatą, numojame į tai ranka.. užtat tablečių nusiperkame visada ir geriame jas uoliai.

Tai ir yra pagrindinės klaidos: sugrįžimas prie įprastos mitybos (kurios ir sukėlė viršsvorį ar sveikatos problemas) ir neteisingas motyvas (siekiame laikinų, dažniausiai išorinių rezultatų) . Tuo tarpu yra visiškai kitaip, jei suprantame, kad viršsvorio mums niekas neužkabino, jį visada užsiauginame patys, kad viršsvoris yra medžiagų apykaitos sutrikimas – tuomet mes ieškome žinių ir sąmoningai reguliuojame bei optimalizuojame savo mitybą.

Mitybos įpročiai, kaip ir bet kurie kiti, keičiami, suvokus jų žalingumą. Tam reikalingas sąmoningumas ir tiesus požiūris į esmę. Kurti pasiteisinimus savo įpročiams ir silpnybėms esame meistrai, todėl juos stumkime į šoną. “Paveldimumas, esu linkęs į apkūnumą, geras apetitas“ – visa tai galima iškart perbraukti, pažiūrėjus, kiek, kada ir ką valgome. Tiesa paprasta: viršsvoris yra medžiagų apykaitos sutrikimo rezultatas, o sutrikdoma ji yra tik per neteisingą mitybą.

D.Lebokas sakė: “Žmonių, kurie kenkia patys sau yra žymiai daugiau nei tų, kuriems kenkia kiti“. Kai pradedame sąmoningai tvarkyti bet kurią savo gyvenimo sritį, tuomet aiškiai pamatome problemų pasekmes, priežastis ir pamatome sprendimų būdus. Toks matymas skatina ieškoti sprendimų iš esmės, o ne gesinti pasekmes ar laikinai pagerinti padėtį.

Todėl ir mityboje spręskime klausimą iš esmės – rinkime informaciją ir taikykime tai savo gyvenime, arba, jei situacija rimta – kreipkimės į specialistus patarimo. Kaip juokavo vienas gydytojas: jei pridėsite prie savo mitybos raciono papildomą riekutę duonos kasdien, po kelių metų ant šonų galite turėti jau kelis papildomus kilogramus..

Todėl būkime atidūs ir mityboje, nepaverskime to primityviu skrandžio prikimšimu ar valgymu visą dieną. Jei turime viršsvorį, reiškia, neteisingai maitinamės – tai faktas. Dietos, tabletės ar brangiai kainuojančios procedūros svoriui mažinti tebus laikinos priemonės, jei nepakeisime viršsvorio ir sveikatos sutrikimo priežasties – neteisingos mitybos. Nelengva tiesai pažiūrėti į akis, bet būtina, ir ne dėl to, kad pasijustume kalti dėl savo įpročių, o tam, kad rastume veiksmingą sprendimą.

Ar sutinkate?

Reklama

Rūgštys ir šarmai mūsų mityboje

Po rašinio apie rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme gavau keletą laiškų su prašymu pratęsti šią temą. Klausimų daug: ar tikrai mūsų sveikata priklauso tik nuo rūgščių ir šarmų pusiausvyros, kodėl ji sutrinka, ar tikrai pradedame tukti ir sirgti, kai ji sutrinka, kokiomis dietomis galima atstatyti šią pusiausvyrą? Ir, žinoma prašymas paskelbti kuo platesnį šarminių ir rūgštinių maisto produktų sąrašą.

Kai mokiausi, teko išklausyti bendrą medicinos ir dietologijos kursą. Todėl suprantu, kaip tai yra rimta ir svarbu, ir kiekvienam, turinčiam rimtų sveikatos sutrikimų, patarčiau kreiptis būtinai ir į dietologą. Bendri patarimai šioje srityje yra tiesiog žinios, padedančios suvokti esmę ir ieškoti konkrečių sprendimų. Kiekvienas žmogus yra unikalus tik su jam būdingais, specifiniais organizmo ypatumais ir tam, kad juos suprastume, specialisto patarimas kartais būtinas.

Taip, medicininių tyrimų išvados vienareikšmiškos: rūgščių ir šarmų pusiausvyra organizme yra sveikatos rodiklis. Sveiko žmogaus vidinės terpės santykis sudaro apie 20 proc. rūgščių ir 80 proc. šarmų. Mūsų medžiagų apykaitos sveikam funkcionavimui toks subalansuotas rūgščių ir šarmų santykis yra labai svarbus: tuomet gerai funkcionuoja ir medžiagų apykaita – mes esame energingi ir sveiki.

Ir, atvirkščiai – kai organizmo vidinės terpės rūgštingumas padidėja, jis tampa mažiau atsparus: pradedame sirgti, pasidarome nervingi, tunkame. Ilgai trunkantis padidėjęs organizmo rūgštingumas gali sukelti ir rimtus sutrikimus bei ligas. Kokiu būdu “užrūgštiname“ organizmą? Medikai teigia, kad tai įvyksta dėl nesubalansuotos mitybos, žalingų įpročių, nepakankamo judėjimo ir organizmo aprūpinimo deguonimi, ir dėl streso. Paprasčiau tariant, neteisingai maitinamės, per mažai judame, pernelyg nervuojamės ir lengvabūdiškai žiūrime į žalingus įpročius.

Dėl neteisingo rūgščių-šarmų balanso sutrinka gyvybiškai svarbių medžiagų apykaita – susidaro tam tikros nuosėdos ir atliekos, kurių organizmas nesugeba pašalinti. Tradicinė medicina naudoja sąvoką “šlakai“ šioms neįsisavintoms medžiagoms įvardinti. Prie kenksmingų šlakų priskiriami šlapalas, šlapimo rūgštis, fenolis, endolas, negyvi kraujo kūneliai ir kt. Šlakais dar vadinamos nuodingos medžiagos, kurios per maistą ar kvėpavimo metu patenka į organizmą ir nepašalinamos.

Didelio rūgščių kiekio mūsų organizmas neutralizuoti negali, todėl padidėja vidinės organizmo terpės rūgštingumas, t.y., rūgštys neskaidomos, o kaupiamos jungiamajame audinyje ir tarpląsteliniame skystyje druskų pavidalu. Pagrindinė tokių pakitimų priežastis – neteisinga mityba, šiandien ji dažnai yra “rūgšti“. Valgome per daug baltymų, cukraus, riebalų, taip pat daug termiškai apdoroto, su cheminiais priedais maisto.

Tam, kad palaikytume optimalų rūgščių-šarmų balansą, maisto santykis turėtų būti maždaug vienas trečdalis rūgštinių ir du trečdaliai šarminių maisto produktų. Beveik kiekvienas, atidžiau pažiūrėjęs į savo mitybą pamatys, kad joje dominuoja rūgštiniai produktai. Tam, kad “atsektume“, ar teisingai maitinamės, labai naudinga kelias savaites užsirašyti, ką ir kiek valgome, o paskui atitinkamai koreguoti savo mitybą.

Dabar žvilgtelėkime į rūgštinio ir šarminio maisto lenteles. Pradėkime nuo mėsos – bet kokia mėsa (taip pat žuvis) yra rūgštinis maistas, ypatingai subproduktai (pvz., kepenys). silpniausiai rūgštinis – liesas kiaulienos karbonadas. Apskritai, mėsą patariama valgyti 2-3 kartus į savaitę, dideliems megėjams – kartą į dieną ir nedidelį kiekį. Tyrimais yra nustatyta, kad vienas trečdalis suvalgytos mėsos organizme tiesiog rūgsta ir genda dėl pernelyg didelių suvalgomų kiekių.

Duonos gaminiai taip yra rūgštiniai, o šarminiai yra džiuvėsėliai ir džiovinta duona. Miltai ir kruopos – visi rūgštiniai, silpniau rūgštiniai yra grikiai, avižiniai dribsniai, rugiai ir nemalti kukurūzai, stipriai rūgštiniai – kukurūzų dribsniai. Miltiniai gaminiai (makaronai), konditeriniai gaminiai, ypač saldinti cukrumi taip pat yra rūgštiniai. Vištos kiaušiniai – stipriai rūgštiniai.

Pieno produktai – jogurtas, liesas pienas, pasukos, nenugriebtas pienas, kefyras ir kai kurie fermantuoti sūriai (pvz., olandiškas) yra šarminiai, o varškė ir varškiniai sūriai yra rūgštiniai. Visi riebalai, aliejai ir baltas cukrus – rūgštiniai. Tuo tarpu medus ir rudas cukrus yra šarminiai. Visi riešutai taip pat yra šarminiai.

Visi vaisiai, o taip pat ir džiovinti yra šarminiai. Labiausiai – džiovintos figos ir razinos, bananai, kivi, apelsinai, trešnės, vyšnios, obuoliai ir t.t.. Daržovės – taip pat beveik visos, išskyrus šparagus, raudonuosius kopūstus ir raugintus kopūstus. Labiausiai šarminiai – špinatai, burokėliai, svogūnai, lapinės salotos, bulvės ir t.t..

Gėrimai – visos daržovių ir vaisių šviežiai spaustos sultys yra šarminės (išskyrus kelias rūgštines daržoves). Kava ir juoda arbata, kaip ir visi gazuoti gėrimai – rūgštiniai. Žalioji arbata ir negazuotas mineralinis vanduo – šarminiai. Nikotinas ir alkoholis taip pat didina organizmo vidinės terpės rūgštingumą.

Kaip nustatyti rūgšties perteklių organizme? Pirmiausia – viršsvoris, dažni susirgimai, bėrimai, celiulitas, beprasidedančios chroniškos ligos, prislėgta nuotaika – simptomų gali būti įvairių. Reikėtų stebėti savo mitybą, kad suprastume, ar nedominuoja rūgštiniai produktai. Tai nėra taip paprasta, nes ir termiškai ar daug kartų apdorotas, ir su cheminiais priedais, ir neteisingai pagamintas maistas taip pat sukelia rūgščių-šarmų disbalansą. Be to, reguliuodami šį balansą, turime gauti ir visas reikalingas organizmui maistines medžiagas.

Paprasčiausias būdas nustatyti rūgščių perteklių – vaistinėje įsigyti juosteles, nustatančias rūgštinį-šarminį šlapimo rodiklį. Jei yra rimti sveikatos sutrikimai – kreiptis į dietologą. Jei turite didelį norą ir stiprią valią – susirinkus visą informaciją, imtis pačiam balansuoti savo mitybą. Tam reikia nuoseklumo ir stipraus motyvo, kitaip tai tebus laikinas efektas. Jei tai įveikiame – organizmas išsivalo ir mes atgauname natūralų gebėjimą pajusti, kokio maisto kada organizmui reikia.

Todėl sekantį kartą – apie dietas – kodėl jos vistik dažniausiai nesėkmingos, o rezultatas – trumpalaikis? Visiems sveikatos ir dėmesio tam, ką valgome 🙂 !

Pamėgti pasakojimai

Musė ir bitė

Jei paklaustumėte musės, ar yra apylinkėje gėlių, ji atsakys:
– Nežinau.. O va nešvarumų štai tame griovyje – pilna.
Ir musė pradės vardinti visas šiukšliavietes, kuriose ji pabuvojo.
O jeigu paklausite bitės:
– Ar tu matei čia apylinkėse kokias nors šiukšliavietes?
Tai ji atsakys:
– Šiukšliavietes? Ne, niekur nemačiau. Čia tiek daug kvapnių gėlių!
Musė iš tiesų pačioje gražiausioje pievoje ras nešvarumų, o bitė dumbliniausioje pelkėje ras lotoso žiedą ir surinks iš jo kvapnų nektarą.

Būk nusiteikęs pozityviai!

Gyveno kartą maži varliukai. Vieną dieną jie nutarė organizuoti rungtynes, kurių tikslas buvo užkopti į uolos viršūnę. Susirinko daug žiūrovų – jie atėjo pažiūrėti ir pasišaipyti iš keisto varliukų užmojo. Rungtynės prasidėjo ir pasipylė replikos: “tai pernelyg sudėtinga“, “jie niekada neužlips ant uolos“, “be šansų“, “uola pernelyg aukšta“. Ir tikrai – varliukai ėmė kristi.. išskyrus tuos, kurie nepaisydami žiūrovų šūksnių, lipo vis aukščiau.

Minia įsisiūbavo ir šaukė dar garsiau: “sakiau, kad jie neišlaikys“, “nei vienam tai nepavyks“.. Ir.. atkakliausi varliukai išties ėmė kristi vienas po kito. Tik vienas ištvermingiausias varliukas lipo vis aukščiau ir aukščiau, jis vienintelis nepasidavė žiūrovų šūksniams. Galiausiai, įdėjęs visas savo pastangas, jis vienas pasiekė uolos viršūnę.

Tuomet varliukams ir žiūrovams parūpo sužinoti, kaip jam tai pavyko. Vienas dalyvis paklausė varliuko, iš kur jis sėmėsi tiek jėgų ir atkaklumo. Varliukas laimingas šypsojosi ir tylėjo.. pasirodo, laimėtojas buvo kurčias..

Moralė: niekada neklausyk žmonių, kurie stengiasi perduoti tau savo pesimizmą ir negatyvią nuotaiką – jie tokiu būdu gesina tavo karščiausias svajones. Nepamiršk žodžių galios: viskas, ką tu girdi ar skaitai, veikia tavo elgesį. Kartais verta užduoti sau klausimus: ar gali ignoruoti kitų negatyvumą? Ar visada imiesi veiklos nusiteikęs optimistiškai?

Malda

Dieve, kaip taip gaunasi,
kad mes daug keliaujame,
stebimės ir grožimės svetimais kraštais,
žavimės kalnų aukščiu,
jūrų platybėmis ir upių tėkme,
sustingstame prieš vandenynų galią..
O kai mes žiūrime į savo vidų,
tai nepastebime svarbiausio ir didingiausio stebuklo?..

Veidrodis

Vienas keliautojas priėjo senovinį miestą ir paklausė vartų sargybinio:
– Kaip jūs čia gyvenate?
– O kaip buvo ten, iš kur tu atėjai? – paklausė sargybinis.
– O, tai buvo klaiki vieta – atsakė keliauninkas, – žmonės ten nedraugiški, apgaudinėja vienas kitą, darbo nėra ir visur baisi nešvara..
– Na, tuomet čia tu rasi lygiai tą patį, – atsakė sargybinis.
Keliauninkas palingavo galvą ir ir nukeliavo toliau. Po kiek laiko prie miesto vartų atėjo kitas keliautojas ir taip pat paklausė:
– Kaip jūs čia gyvenate?
– O kaip buvo ten, iš kur tu atėjai? -vėl paklausė sargybinis.
– O.. tai buvo puiki vieta: geranoriški žmonės, pakankamai maisto ir klestinti visuomenė.
– Na, tuomet tu rasi čia daugmaž tą patį, – atsakė sargybinis.
Keliautojas nusišypsojo ir įėjo pro vartus į savo naujus namus..

Beieškant tobulumo

Vienas vyras visą savo gyvenimą ieškojo tobulos moters santuokai. Paieškos užtrūko, ir kai jau jis buvo senolis, jo paklausė:
– Nejaugi per visą gyvenimą nebuvote sutikęs tobulos moters?
– Taip!.. Kartą sutikau tobulą moterį!
– Ir kaip? Kodėl jos nevedėte?
– Tai kad.. ji ieškojo tobulo vyro..

Laimė

Kai buvau mažas, mama nuolat sakydavo, kad svarbiausia yra būti laimingu gyvenime.
Kai pradėjau lankyti mokyklą, manęs paklausė, kuo aš norėčiau būti. Aš parašiau: “Būti laimingu“.
Man pasakė: “Tu nesupratai užduoties“. Aš atsakiau: “Jūs nesupratote gyvenimo“.

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Mes esame užprogramuoti sėkmei :)

Netikite? Ir man keistai nuskambėjo šis tvirtinimas. Bet, anot Džono Kecho, knygos “Pasąmonė gali viską“ autoriaus, tai yra absoliuti tiesa, tereikia atidžiau pažvelgti į gamtą. Į ją mes dažniausiai žvelgiame, kai ji mums primena apie save stichijomis, į gyvūnų pasaulį žvelgiame, kai norime pateisinti savo silpnybes ir lyginamės su jais.. Tuo tarpu nematome svarbiausio: gamtoje vyrauja absoliuti tvarka ir užprogramavimas tobulėjimui bei sėkmei.

Pažvelkime į gamtos ir gyvūnijos įvairovę, mutacijų-prisitaikymo subtilybes ir galimybes, gyvųjų grandinių sąveiką, ir mes suprasime, kad viskas gamtoje orientuota į tobulumą. Daug ko mes nesuprantame, todėl aiškiname savaip ir dažniausiai iš baimės (nežinomybės) pozicijų, be to, mes nesijaučiame gamtos dalimi, bet jaučiamės visagaliais Žemės valdytojais ir karaliais..

Kurlink tas išsikėlimas virš viso veda, mes jau pradedame matyti. Vienybės principas nėra sugalvotas idealistų, tai visa ko gyvo gyvavimo principas. Mes esame gamtos dalis ir, logiška – gyvename pagal jos dėsnius – suprantame tai ar ne. Visi sutiksime, kad pakanka pakliūti į gamtos stichijų šėlsmą, ir mes pasijuntame bejėgiais.. Matyt, atėjo laikas atidžiau pažvelgti į mūsų visų namus – Žemę ir pradėti realiai taikyti jos dėsnius savo gyvenime.

Kas gi pirmiausiai krenta į akis? Žinoma, absoliuti tvarka, tikslingumas, sąveika ir tobulėjimas. Keičiasi metų laikai, ir tai “supranta“ augalai: pasėta šiltuose namuose rudenį sėkla vargiai išdygs, o jei ir išdygs, sparčiai augti pradės tik atėjus pavasariui. Iš tam tikros sėklos išaugs tik tam tikros rūšies ir spalvos augalas. O kur grandiozinis žaliųjų augalų darbas, aprūpinantis mus deguonimi..

O vandens ciklai – garavimas ir krituliai – tai teikia augmenijai gyvybę, kuri aprūpina mus deguonimi. Žemė apsisuka aplink Saulę per 365 su trupučiu dienų, o per tą laiką įvyksta ciklų ir metų laikų kaita, su visa įvairove skirtingose Žemės vietovėse. Ir visa ši grandiozinė veikla visuomet atliekama pilnai, reikiamu laiku ir, mūsų supratimu – sėkmingai 🙂 ..

Sėkmė – natūralus Visatos dėsnis. Gausa – taip pat.. Gamtoje vyrauja tvarka, sėkmė ir gausa, tereikia sustoti ir atidžiai pažvelgti, kad visa tai pastebėtume. Net kai žmonija savo veikla kenkia Žemei, ji nepailsdama sėkmingai kartoja ciklus, metų laikus, kantriai atlikdama savo nelengvą triūsą ir tarsi nepaliauja tikėtis: kiek dar klaidžiosime savo egoizmo labirintuose, kada pagaliau atsigręšime į tai, kas mums natūralu ir įgimta?

Tik žmogiškuose reikaluose mes kuriame ir nepriteklių, ir gausą. Vieni žmonės yra sėkmingi, kiti – ne. Kodėl taip atsitinka? Kodėl gamtoje sėkmė ir gausa yra savaime suprantamas dalykas, o žmonių visuomenėje – ne? Argi mes nesame viena iš šios galingos sistemos dalių? Juk nesėkmės nepadeda niekam, o sėkmė padeda daugeliui – kaip tik dėl šios priežasties sėkmės “kodas“ įskiepytas visoms gyvybės formoms. Nesėkmė yra tarsi sistemos krachas, savotiškas nenormalumas..

Kiekvienas žmogus gimsta švariu, galime net vadinti nušvitusiu, o vyraujančios visuomenės taisyklės ir normos pamažu jį įstūmia į nenatūralią būseną. Joje sąmonė aptemsta, paminamas žmogaus kūrybiškumas, prigimtiniai talentai, ir žmogus pradeda stengtis įtikti, atitikti, sekti. Tokioje būsenoje mes patikime viskuo, ką mums sako ir gyvename pagal priimtus daugelio šablonus. Taip atitrūkstame ir nuo prigimtinio ritmo, ir nuo vienybės suvokimo.

Atgauti aiškų suvokimą galime kiekvienas, tereikia panorėti. Mes užprogramuoti sėkmei, kitaip ir būti negali – juk esame sėkmingos visumos (Visatos) dalis. Visos mūsų nesėkmės yra iš nežinojimo ir atitrūkimo nuo savo vidinio potencialo. Turime pabusti ir pamatyti savo gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį mes norime matyti arba tokį, kokį jį mums rodo.

Prisijunkime ir lygiuokimės prie to, kas harmoninga, šviesu ir tikra – kiekvienas tai jaučia savo širdimi. Skleiskime su meile ir giliu pasitikėjimu savo vidinį potencialą, tuomet viskas, ką mes bedarytume – ar mokytume vaikus, ar statytume namus, ar dirbtume pardavėju, ar rašytume knygas ar muziką – visa tai atneš sėkmę ir gausą į mūsų gyvenimą.

Kitaip ir būti negali: kai veikiame gyvenime nuoširdžiai, kūrybiškai ir su meile, mes prisidedame prie visuotino gėrio ir harmonijos kūrimo, o tai yra visapusiškai palaikoma mūsų vidinių kodų ir programų. Juk esame visumos dalis, kuri, kaip matome, veikia išvien ir visų labui..

Taip teigia Džonas Kecho, ir sunku tam prieštarauti. Man ši analogija labai artima. O jums? 🙂

Geros mintys

Asmeninis pavyzdys yra natūralus auklėjimo ir mokymo metodas.

Veiksmų pastovumas sukuria įprotį.

Baimė yra emocinė reakcija į nežinomybę, barjeras tarp pažinto ir nepažinto.

Bet kuris tikslas yra tarpinis todėl, kad niekas tiksliai nežino tobulėjimo ribų.

Laikas tarp dabarties ir ateities yra auksinis laikas, suteikiantis žmogui šansą ir galimybę ištaisyti situaciją, peržiūrėti savo išankstinius rezultatus ir įeiti į savo ateitį atsinaujinusiu ir laimingu.

Viskas, ko dar nėra, yra apspręsta tuo, kas jau yra.

Noras turėti mažiau yra galimybė turėti daugiau.

Kiekvienas eilinis troškimas turėti ir valdyti kaskart praplečia kančios ribas.

Kuo mažiau vidinės laisvės, tuo daugiau išorinės nelaisvės. Kuo mažiau išorinės nelaisvės, tuo daugiau vidinės laisvės.

Nepasiruošusiam žmogui laisvė atrodo kaip didžiausia nelaisvė.

Patys tvirčiausi žmogiški santykiai yra santykiai, grįsti laisve ir abipusiu vidiniu troškimu būti kartu.

Supratimo jėga yra norėjime suprasti.

Kiekvienas turi šansą, nes kiekvienas turi pasirinkimo laisvę.

Nebėkite nuo savęs, nes visvien pas save atbėgsite.

Bet kokios sistemos viduje laisvė tėra iliuzija.

Kam kentėti, jei yra džiaugsmas?

Pažink save ir tapsi laisvas.

Viskas visiems yra duota šiame gyvenime, bet ne viskas yra imama.

Tikra vertybė nustatoma naudingumu, o ne kaina.

Pagrindinis dvasios penas yra žinių apie tiesą energija.

Tiesa yra tai, kas patvirtinta ir patikrinta laiku.

Tikras ir realus laikas yra dabar momentas. Tikras ir realus erdvės momentas yra momentas čia.

Viskas, ką mes darome kiekvienas atskirai, visuomet turi poveikį Visumai.

Tai, ką kuriame šiandien, rytoj bus mūsų realybė.

Jei žmogus “netelpa“ į visuomenės apibrėžtus rėmus, tai dažniausiai reiškia, kad jis laisvai išreiškia savo genijaus dvasią.

Protas – kūno kompiuteris.

Poliariškumas suteikia galimybę pamatyti kontrastą ir remiantis tuo padaryti pasirinkimą.

Mūsų vidinis negatyvumas tėra mūsų pačių energija, kuri užstrigo, užsistovėjo ir negali ilgą laiką laisvai judėti.

Be absoliučios tiesos žinojimo dvasinis progresas neįmanomas.

Dviejų kraštutinumų tiesos susivienijusios tampa absoliučia tiesa.

Ginče gimsta kiekvieno iš besiginčijančių pusių teisybė.

Kiekvienas gali judėti arba augimo, arba griovimo keliu – kitų kelių nėra.

Žmogus kenčia dėl meilės kai nori, kad jį mylėtų taip, kaip jis to nori.

Reikalingas augimas bendravime, o ne bendravimas dėl bendravimo. Reikalingas pažinimo augimas, o ne pažinimas dėl pažinimo.

(Mintys iš įvairių paskaitų)

😀 Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Apie emocijas

Mūsų emocijos yra tarsi objektyvas, pro kurį mes žvelgiame į pasaulį. Kiekviena emocija – tarsi nauji akiniai, kurie rodo skirtingą pasaulio vaizdą. Kokia mūsų vidinė būsena (kurią mes galime pasirinkti), tokios ir mūsų reakcijos-emocijos į pasaulį. Galime rinktis optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, galime rinktis pesimizmą ir liūdesį – priklausomai nuo mūsų pasirinkimo ir reaguosime į išorinį pasaulį ir įvykius.

Nevaldomos emocijos gali užvaldyti, galime į jas įsijausti. Galime ir sąmoningai formuoti per mintis emocijas, kurios ugdys naujus jausmus ir vidinę būseną. Dažnai emocijos, deja, yra nevaldomos ir sunkiai suvokiamos. Kodėl? Todėl, kad per socializaciją mes išmokome jas slopinti, neigti ir slėpti. Nevaldomos emocijos tokiu būdu pradeda valdyti mus, tuomet tampame perdėtai emocingi.

Tai nereiškia, kad būti emocingu yra blogai – audringa reakcija gali būti įtakota temperamento ar tiesiog įpročio taip reaguoti, o išorinė ramybė ne visada reiškia aukštą dvasingumą ir vidinę ramybę. Visi žmonės išgyvena emocijas, jos yra žmogaus patirties dalis, per jas žmogus suvokia savo patirtį. Svarbiausia – jas pilnai išgyventi ir suprasti, nes nesuvokęs savo patirties, neišgyvenęs pilnai visų patirties emocijų, žmogus vėl ir vėl prie jos sugrįš.

Emocija yra tai, kas suteikia minčiai jėgą, todėl tai, kas įvyks su žmogumi artimiausiu metu, bus jo emocinės būsenos atspindys. Būtent emocija suteikia minčiai impulsą, ypač jei ta emocija stipri ir ilgalaikė, perauganti į jausmus – teigiamus ar neigiamus. Būti laisvu nuo emocijų nereiškia jų neturėti, tai reiškia laisvę tas emocijas išgyventi (neslopinti) ir suprasti, suvokti išgyventų emocijų patirtį ir pritaikyti ją savo gyvenime.

Ramios emocijos ateina iš žinojimo, kad mūsų būsena ir jausmai yra mūsų pačių (sąmoningai arba ne) pasirinkti. Kai dėl savo piktų reakcijų kaltiname kitus žmones, mes tarsi duodame jiems leidimą valdyti mūsų emocijas. Kritinėse situacijose mes mokomės, ir kiekvienas, pažvelgęs į savo praeitį, patebės, kad į daugelį anksčiau erzinusių aplinkybių jis jau reaguoja ramiai – tai tobulėjimo rezultatas.

Emocinė laisvė ateina tuomet, kai laisvai išgyvename savo emocijas, jas suprantame, bet atsisakome pasiduoti į jas sukėlusias reakcijas – mintis ir elgesį, paprastai tariant, nervuotis reiškia pasiduoti emocijoms. Išgyventi reiškia išjausti ir suvokti pilnai, bet ne gromuluoti mėnesiais ar metų metais tas pačias mintis, sukeliančias neigiamas emocijas arba savo elgesiu jas provokuoti. Beje, aplinkinių demonstruojamas neigiamas elgesys ar emocijos gali rodyti, kad jiems trūksta dėmesio ar meilės..

Jei neigiamos emocijos atsiranda bendravime, paklauskime savęs – ar priimame žmones tokius, kokie jie yra, kodėl taip reaguojame ir ko galime pasimokyti iš šios situacijos ir žmogaus? Pasijutę įžeisti ar išduoti, daugelis žmonių tampa uždari, taip atsiribodami nuo galimo skausmo bendravime. Tuo pačiu jie paskęsta neigiamose emocijose, ir tai dar labiau pasunkina bendravimą.

Tuo tarpu skaudinantis elgesys dažnai ateina iš baimės būti patiems įskaudintiems, ir taip kuriama ydingo bendravimo grandinė. Jei atsidūrėme emocinės krizės būsenoje, stenkimės nusiraminti ir atsipalaiduoti. Ar pastebėjote, kad vienas suirzęs žmogus gali neigiamai paveikti daugelį kitų, lygiai kaip ir vienas gerai nusiteikęs žmogus gali padaryti didžiulę teigiamą įtaką daugeliui? Todėl vaduokimės iš neigiamų emocijų sąmoningai! Kaip?

Raminkime protą – tam padės meditacija. Mintys visada yra lydimos emocijų, todėl pakeiskime liūdną mintį, ir išnyks liūdna emocija. Tam puikiai padės afirmacijos – tai nėra bandymas, kaip gali pasirodyti, patikėti tuo, ko nėra – tai teiginiai, keičiantys įsitikinimus ir pasaulėžiūrą. Tam, kad afirmacijos būtų veiksmingos, jos turi būti paremtos atitinkama emocija – ji sustiprina mintį. Tuomet afirmacija taps aformacija, t.y., įgaus norimą išraišką.

Kai žmogus išmoks valdyti savo emocijas ir taps emociškai laisvas, jis išvystys aukščiausias žmogiškas savybes – atjautą, altruizmą, supratimą, vienybės pojūtį. Kaip teigia Č.Ledbiteris, šios aukštos emocijos turi spalvą – skaidriai žalią su mėlynais atspalviais. Žemos emocijos išreiškiamos tamsiomis, purvinomis spalvomis, tai pilkai rudi, raudonai rudi ir kiti tamsūs atspalviai – tai jau fiksuoja specialūs aparatai, fotografuojantys žmogaus energetinį lauką.

Visos neigiamos emocijos rodo, kad esame nutolę nuo savo “aš“ ramybės (ir kūrybinio) centro. Emocijos užfiksuoja mus laike ir erdvėje, jomis mes manifestuojame savo vidinę būseną, tai tarsi kuras, kuris padeda išreikšti save. Jei norime kurti, pirmiausia turime turėti mintį ir impulsą – emociją. Todėl… reiškime save maksimaliai pozityviai – juk tokie esame iš prigimties 🙂 .

Nestiprinkime emocijomis negatyvių minčių, nes viskas, ką mes transliuojame su stipria emocija, grįžta pas mus sustiprinta jėga. Sąmoningai rinkimės geras ir gražias mintis ir nuoširdžiai stiprinkime jas šiltomis emocijomis – ar galite įsivaizduoti, koks tuomet bus gyvenimas?. 😀 Ką jūs apie tai manote?

Apie atsakomybę

Sąvoka atsakomybė apibrėžiama kaip moralinis įsipareigojimas atsakyti už savo pasirinkimų pasekmes. Mūsų dienomis aktualizuojama pasirinkimų ir veiksmų laisvė, o apie atsakomybę dažniausiai prisimename, kai reikalaujame jos iš kitų žmonių. Kai esame atsakingi žmonės, mes suprantame, kad galime atsakyti tik už savo pasirinkimus. Už kitus žmonės, kokie jie artimi bebūtų, mes negalime atsakyti, o geriausia, ką galime dovanoti savo vaikams – ugdyti jų savarankiškumą ir atsakomybę už save.

Įdomiausia yra tai, kad, kaip teigia L.Burbo, savarankiškumas – visų mūsų prigimtinė savybė, ir vaikai labai anksti pradeda tą savarankiškumą reikšti: jie būtinai nori viską padaryti patys. Tėvams reikia nemažai kantrybės, kol vaikai išmoksta viską atlikti savarankiškai ir kol išmoksta pamatyti savo veiksmų pasekmes. Dažnas suaugęs neištveria, imasi padėti, nes jaučiasi atsakingas už tai, ką vaikas daro. Tuo tarpu svarbiausia tėvų atsakomybė yra mylėti, nukreipti, palaikyti savo vaikus, įžvelgti jų gabumus.

Būtent meilė ir palaikymas ugdo mumyse sugebėjimą rinktis ir jausti atsakomybę už savo pasirinkimus. Kai neugdomos šios pagrindinės savybės, žmogus auga nesavarankiškas, o tėvai pradeda nuolat jausti kartėlį dėl to, kad vaikas nepateisina jų lūkesčių. Jie pradeda jausti ir kaltę bei atsakomybę už tai, ką daro jų vaikas. Tai tarsi teisinga iš tėvų pozicijos, o iš vaiko?

Natūralu, kad prieš gimstant vaikui, tėvai supranta, kad imasi tam tikrų įsipareigojimų: užtikrinti jo gyvybinių poreikių patenkinimą (maistas, pastogė, išsilavinimas), taip pat – o tai svarbiausia – mylėti, gerbti ir palaikyti savo vaiką. Kai kuriems suaugusiems svetima mintis apie pagarbą vaikui, tai automatiškai siejama su autoritetu, jėga ir amžiumi. Tuo tarpu žmonėms, kurių pagarba kyla iš meilės, tai natūralu: savo vaikams, atsižvelgiant į jų amžių, jie suteikia galimybę (motyvuoja) skleisti savo gabumus ir drauge kurti bendrą gyvenimą.

Tokio ugdymo rezultatai – savarankiškas ir atsakingas žmogus. Tai nelengva, nes mokydami savo vaiką atsakomybės už save, tėvai turi remtis būtent meile, pagarba ir pasitikėjimu (ir rodyti pavyzdį, būtinai). L.Burbo teigia, kad jei mokysime to iš mažens (pagal vaiko suvokimą), vaikas palengva išmoks matyti savo veiksmų pasekmes (jei aptarsime jas ir kartu analizuosime, leisime rinktis be spaudimo). Toks nuoseklus auklėjimas visada duoda gerus rezultatus ir šeimoje vyrauja geranoriška atmosfera.

Kodėl toks svarbus atsakomybės ugdymas? Todėl, kad žmogus su išvystyta atsakomybe imasi adekvačių įsipareigojimų (supranta, ar jiems pasiruošęs), laisvai vysto savo sugebėjimus ir talentus, pasitiki savimi. Žmogus su išvystyta atsakomybe už savo veiksmus gerbia kitų teisę daryti savo pasirinkimus ir už juos atsakyti. Toks žmogus nedarys spaudimo, bus linkęs susitarti dėl bendrų sprendimų. Galiausiai, su tokiu žmogumi lengva bendrauti – jo nekankina kaltės jausmas, jis neturi pretenzijų ar nepagrįstų reikalavimų.

Daugelis sutiksime, kad labiausiai krentantis į akis šių laikų žmonių bruožas ir yra neatsakingumas. Vyrauja išsisukinėjimas, pareigų (nes įsipareigojimų dėl neatsakomybės imtis nenorima) vengimas, manipuliavimas, melas. Kurlink tai veda, mes visi matome: net smulkiose konfliktinėse situacijose žmonės nemato savo veiksmų pasekmių, puldami ginasi ir kaltina kitus. Ir tai vyksta visuose lygmenyse – nuo tarpusavio žmonių santykių iki valstybės valdymo.

Išeitis? Ugdyti atsakomybės jausmą pirmiausia savyje. Jei neišmokome to vaikystėje, galime mokytis sąmoningai, būdami suaugę. Peržiūrėkime savo gyvenimą ir beveik kiekvienas atrasime neįvykdytų pažadų – sau ir kitiems, taip pat pamirštų įsipareigojimų, kaltės jausmo dėl kitų žmonių elgesio, o ir pačių mūsų neatsakingo elgesio (pvz., ekologijoje).. Visa tai neigiamai veikia gyvenimą, todėl taisykime tokias kad ir smulkiausias situacijas ir visada prisiminkime savo asmeninę atsakomybę.

Tai svarbu, tai veikia ne tik vieno žmogaus gyvenimą, bet galiausiai ir visų mūsų, visuomenės gyvenimą. Taip pat nepamirškime, kad tikėtis ko nors iš kitų žmonių galime tik tuomet, kai yra prisiimti aiškūs įsipareigojimai. Ir.. auklėkime asmeniniu pavyzdžiu (atsakingumu) savo vaikus – tai svarbu mūsų visų ateičiai 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote?