Mėnuo: spalio 2016

Vienas dėl visų ir visi dėl vieno..

Kiekvienas žmogus nori būti savimi, tačiau nėra taip paprasta atsakyti – ką tai reiškia. Dažnas tai supranta kaip savo asmeninių savybių (ir pozityvių, ir trūkumų) niekuo neribojamą išraišką.

Tokia išraiška dar vadinama natūralumu, laisve arba individualumu, bet tai labai paviršutiniškas suvokimas, nes iš tiesų tai tik gražiu “individualumo“ rūbu papuoštas egoizmas.

Kad suprastume, ką reiškia būti savimi, pirmiausiai turime atsakyti sau į klausimą – o kas gi yra žmogus? Nes, kaip ir kiekviena gyva būtybė, žmogus turi tam tikrus jam būdingus, išskirtinius bruožus, pagal kuriuos jį galime atpažinti.

Kokie tie bruožai? Ezoterikai teigia, kad žmogus – dvasinė būtybė, įgaunanti Žemėje žmogišką patirtį. Psichologai kalba apie žmogaus protą ir psichiką. Religijos mini dvasingumą ir ryšį su Kūrėju. Senieji Mokymai kalba apie dorovę, harmoningą sąveiką ir evoliuciją..

O jei patys patyrinėsime žmogaus gebėjimus, pamatysime, kad žmogus skiriasi nuo kitų gyvų būtybių tuo, kad gali: savarankiškai mąstyti ir priimti sprendimus, kurti ir mylėti, vienytis ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis visų labui. O visa žmonija gali sąmoningai kurti savo realybę..

Taigi, būti savimi reiškia – būti Žmogumi, t.y., išreikšti savo prigimtines, būdingas žmogui dvasines savybes: kurti, mylėti, vienytis bendram labui, harmoningai sąveikauti su gamta ir visa gyvybe, nuolat vystytis ir tobulėti.

Ir jei turime negatyvių, neharmoningų, nebūdingų žmogui savybių, tuomet reikia jas taisyti ir tobulinti, o ne egoistiškai jas demonstruoti ar primesti kitiems žmonėms kaip “buvimą savimi“, “saviraišką“ ar “natūralumą“.

Tokia egoistiška pozicija “esu, toks, koks esu ir priimkite mane tokį, koks esu“ – pasyvi, bet iššaukianti žmogaus pozicija, kuris nieko nenori savyje keisti, bet reikalauja, kad kiti dėl jo keistųsi, jį pakęstų ir priimtų, nes kitokiu jis “negali“ būti.

Populiariosios psichologijos knygos dabar kupinos raginimų mylėti save, rūpintis savimi ir išreikšti save, tačiau nesiūlo jokių dvasinių-dorovinių kriterijų ir orientyrų, į kuriuos žmogus galėtų lygiuotis ir kurie atneštų realią gerovę pačiam žmogui ir visai žmonijai.

Vienintelis ryškus “orientyras“ dabar – materialūs daiktai, turtai, pinigai ir šalia propaguojamas egoizmas – kaip savybė, skatinanti tas materialias “vertybes“ kaupti, kad žmogus jų dėka suteiktų sau “reikšmingumą“ ir būtų dėl to laimingas.

Jei visuomenė vadovaujasi tokiais principais – ji praranda dvasinius kriterijus, susiskaldo, susipriešina, neturi vienijančių tikslų ateičiai, o todėl tampa lengvai manipuliuojama bet kokiomis, net absurdiškiausiomis idėjomis..

Nei daiktai, nei pinigai negali suvienyti žmonių. Žmones vienija bendri pozityvūs tikslai visų ateičiai, bendra kūryba ir darbas, nuolatinis tobulėjimas visų labui ir įkvepiančios idėjos visų gerovei – kai vienas dėl visų ir visi dėl vieno..

Todėl, kad tokia žmogaus prigimtis – būti Žmogumi, t.y., Savimi – išreikšti geriausias savo savybes visų gerovei ir bendrai evoliucijai. Žmogaus prigimtis – žmoniškumas (būdingos žmogui savybės).

Žmoniškumas – tai vienijantis žmoniją dvasinis pagrindas, kurio dėka kiekvienas žmogus gali geriausiai išreikšti savo unikalius gebėjimus ir talentus: tai aukščiausia kūrybinė laisvė – kai kiekvienas žmogus žino, kad gali viską!

Tik tada, kai vieno žmogaus unikalūs gebėjimai skiriami visų gerovei, jis jaučia gyvenimo pilnatvę, saviraiškos laisvę ir savo veiksmų prasmingumą. Gyvendamas tik dėl savęs, žmogus eina prieš savo prigimtį, prieš visumą, nes jis yra didelės visumos – žmonijos dalis.

Jei žmogus negali būti savimi, nesupranta, ką tai reiškia – jis kenčia, nuolat blaškosi ieškodamas gyvenimo prasmės ir lengvai pasiduoda kitų įtakai. Egoizmas skaldo ir valdo, o žmoniškumas – vienija visų gerovei ir klestėjimui.

Būti savimi – pirmiausiai reiškia būti Žmogumi: kai vienas dėl visų ir visi dėl vieno 🙂 .. Būkite Savimi 🙂 !

Du keliai

Susitiko kryžkelėje du keliai. Siauras ir platus.

– Tu visai apsileidai: visas nubarstytas aštriais akmenimis, išmuštas duobėmis, apaugęs dygiais vijokliais! – ėmėsi priekaištauti platus siaurajam. – Tavo keliautojai gali išsekti nuo nuovargio ir bado! Visai kitas reikalas aš: gražus, lygus! Mano pakelėse kavinės, restoranai, namai su visais patogumais. Gyvenk ir linksminkis!..

– O ko gi tu taip staiga nutilai? Juk, sprendžiant iš tavo pasakojimų, gyveni tu gerai! – nustebo siauras kelias.

– Na, lyg ir gerai… – atsiduso atsakydamas platus kelias. – Bet va mano kelio gale – bedugnė. Gili, niūri, juoda. Tokia, kad ir nupasakoti tau negaliu. Dauguma žmonių net neįtaria, kad ji ten yra. O tie, kurie žino, tik ranka numoja. Matyt, nežino visos tiesos. O aš tiek į tą bedugnę prisižiūrėjau, kad labiausiai pasaulyje bijau vieną dieną pats į ją nuslysti. Nes bijau, kad atsidursiu ten visiems laikams… Na, o kaip tu gyveni?

– Sunkiai… – atsiduso siauras kelias. – Ir tiems, kurie manimi keliauja, nelengva. Bet užtat mano kelio gale – kalnas. Ir užkopę į jį tampa tokie šviesūs, tyri ir laimingi, kad negaliu tau apsakyti! Ir žinai, aš taip pat labiau už viską noriu ten atsidurti – visiems laikams!

Pasikalbėjo du keliai ir pasuko kiekvienas į savo pusę.

O kryžkelėje toje žmogus stovėjo, kuris visa tai girdėjo.

Ir štai kas stebina: iki šiol ten stovi ir dar svarsto, kokiu keliu jam pasukti!

Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Žakas Fresko apie realybę ir ateitį

*Šiuolaikinė visuomenės gyvenimo sistema turi pražūtingas pasekmes. Jos pagrindas – piniginiai santykiai, laisvės apribojimai ir dirbtinis deficitas. Bet kuris iš mūsų, įskaitant ir aukščiausio rango vadovus, yra pinigų-kredito sistemos vergai.

*Iš žmonių atimtas prasmingas gyvenimas. Mes laikomės darbo, kurio nekenčiame, kad įsigytume vis daugiau daiktų, kurie mums nereikalingi, arba dirbame viršvalandžius laisvadieniams, kad pabėgtume nuo priežasčių, dėl kurių mums, iš esmės, ir reikalingas poilsis.

*Pinigų sistema visada naudojama piliečių elgesio kontrolei ir valdymui. Mus suvienodina tam, kad galėtų mus lengviau valdyti. Tik tuomet, kai resursai yra prieinami visiems, pinigai netenka savo valdžios.

*Mūsų šalių valdantieji žodžiais šlovina demokratijos laisves, o darbais palaiko ekonominę sistemą, kuri vis labiau apkrauna savo piliečius įsiskolinimais.

*Problema ne tame, kad mes negalime aprūpinti skurstančių, bet tame, kad mes negalime patenkinti vis didėjančių turtingųjų poreikių..

*Mes gyvename tokioje visuomenėje, kur žmones labiau žeidžia keiksmažodžiai ir paniekinantys gestai, nei badas, karai, ar gamtos niokojimas.

*Bandymai ieškoti sprendimų dabartinės sistemos rėmuose – tai tarsi susidėvėjusio audinio lopymas, kuris dar kurį laiką pratęs esančios sistemos gyvavimą. Gyvenimas parodė, kad pinigų-kredito sistema neužtikrino žmonijai oraus gyvenimo – ji neefektyvi, nes nukreipta ne į žmonijos gerovę, o į pasipelnymo didinimą.

*Gyventojų perteklius planetoje – tai mitas! Problema tik gamtos resursų išnaudojime ir vartotojiško gyvenimo skatinime. Šiuo metu žmonija alina Žemės resursus 50%greičiau, nei jie spėja atsinaujinti. Jei ir toliau vartosime tokiais tempais, tuomet prireiktų dar 3 tokių planetų, kad patenkintume vis augančius poreikius.

*Reikia pradėti gyventi pagal sąžinę, harmonijoje su gamta.. Kai mes išmoksime pamiršti savo EGO mainų idėjomis su kitais naudai – tuomet prasidės tikras žmonijos progresas.

*Mes turime sukurti pasaulį, kuriame skurdas, badas, karai, išnaudojimas ir nereikalinga kančia bus tik baisūs prisiminimai apie praeitį.

*Mokslo ir technikos pasiekimai turi būti panaudoti visų žmonių ir planetos gerovei, formuojant humanišką ir klestinčią visuomenę. Jei technologijos neišlaisvina nuo rutinos, kad žmonės galėtų siekti aukštesnių tikslų visų gerovei, tuomet visas techninis progresas yra beprasmiškas.

*Technologijomis galima piktnaudžiauti, bet galima jas panaudoti kilniems tikslams – jos gali išlaisvinti žmogų nuo sunkių ar monotoniškų darbų, kad jis galėtų kurti, bendradarbiauti ir gerinti pasaulį.

*Projektas “Venus“ siūlo realų veiksmų planą socialiniams pokyčiams, nukreiptiems į taikų ir stabilų žmonijos vystymąsi. Naujos sistemos tikslas – dinamiškos pusiausvyros su gamta nustatymas ir gausos užtikrinimas visai žmonijai.

*Iš esamos sistemos bus pereinama į resursus orientuotą ekonomiką, todėl visi resursai bus paskelbti bendru žmonijos paveldu. Valdymas bus kitoks – be primetamos politikos ir privilegijuotų valdininkų. Todėl pirmiausiai bus reikalingi žmonės, kurie sugebės vienytis, bendradarbiauti ir kurti visų labui – juk tobulėjimui ribų nėra..

*Valdymo procesai atviri, per koordinacinius centrus, ir kiekvienas galės juos matyti ir juose dalyvauti. Pereinamojo periodo prioritetai – gamtos atgaivinimas: žemės, miškų, vandens telkinių išvalymas ir sąžiningas žemės resursų paskirstymas pagal šalių poreikius, žemdirbystės ar gamybos rūšį ir apimtis.

*Į resursus orientuota ekonomika – tai visuotinė visuomeninė ir ekonominė sistema, kurioje prekės ir paslaugos yra prieinamos be pinigų, kreditų, barterių o taip pat visų kitų kreditavimo sistemų.

*Projektas siūlo įvairias technologijas kiekvieno žmogaus gyvenimo gerinimui. Darbo diena bus sutrumpinta, kad žmonės turėtų daugiau laiko bendravimui, pomėgiams ir poilsiui, kad gyventų sveikai, aplinkoje su minimaliu stresu.

*Labai svarbus visapusiškas, visiems prieinamas išsilavinimas – tai kūrybingos visuomenės pagrindas. Švietimas turi plėsti akiratį, ugdyti bendražmogiškas vertybes ir pagarbą visai gyvybei – kad vaikai suprastų, jog Žemė – nuostabi ir klestinti planeta, kurioje visos tautos gali taikiai bendradarbiauti, kurti ir klestėti.

*Projektas “Venus“ nepriešpastato savęs jokiai esamai religijai. Pagrindinis skirtumas yra tame, kad mes norime realiai įgyvendinti aukštus dvasinius idealus visoms mūsų planetos tautoms.

*Mes siekiame sukurti visuomenę, kur žmonės galės laisvai rinktis savo interesus, vystyti savo anksčiau užslopintą potencialą ir įgyvendinti svajones be valdžios kišimosi ir be finansinių apribojimų. Žmones vienys rūpestis gamta, žmonijos gerovė ir bendri evoliuciniai tikslai. Mes visi turime paklausti savęs – kokiame pasaulyje mes norime gyventi?.

Iš Žako Fresko pasisakymų parinko ir vertė ruvi.lt

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo… ir vėl – Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Tu pažinai vasarą ir visa širdimi ją pamėgai. Tau gera, šilta ir smagu vasarą. Tu nori, kad vasara niekada nesibaigtų, ir kai tik prasideda mažiausi pasikeitimai, bylojantys apie tai, kad vasara praeina, tave apima baimė… Apatija…

Tu kabiniesi už vasaros ir apie viską sprendi, remdamasis savo prisiminimais apie ją. Žolė gelsta, oras vėsta, dangus keičia spalvą, saulės spinduliai jau kitokie, … – tai blogai, tai liūdina, tai gąsdina, nes vasara baigiasi.

Apima baimė… Baimė paleisti tai, kas džiugino, kas teikė laimę, tai, kas pagal tavo gilų asmeninį įsitikinimą, atrodė idealu.

O dabar perkelkime šį vaizdinį į bet kokį įvykį mūsų gyvenime.

Tai, kas priverčia tave sielvartauti – tai atsiminimai apie tai, kas gali tau atnešti komfortą ir džiaugsmą.

“Vasarą man buvo gerai, reiškia, viskas, kas atima vasarą – tai blogai, tai nejauku, tai liūdna…, ir aš dėl to kenčiu.“

Jei vaikystėje aš negausiu pakankamai meilės ir švelnumo, ir iki senatvės saugosiu tą pojūtį, tuomet visą gyvenimą negalėsiu išsivaduoti nuo kančios.

Vaikystėje manęs nesuprato, nepakankamai mylėjo, skyrė per mažai dėmesio… Vaikystė seniai praėjo, bet aš iki šios dienos saugau savo atmintyje tai, kas buvo, ir – kaip, pagal mano supratimą, turėjo būti.

Aš kabinuosi už praeities. Nepaleidžiu skausmo dėl kadaise patirto meilės trūkumo, švelnumo trūkumo… Ir kas benutiktų, aš apie viską sprendžiu, remdamasis savo atsiminimais “kaip buvo ir kaip turėjo būti“…

Aš elgiuosi lyg užsispyręs vaikas, kuris nenori tapti suaugusiu tik todėl, kad negavo to, ko jam trūko vaikystėje. Ir kol negausiu – nesiruošiu tapti suaugusiu, neišeisiu iš tos “realybės“…

Štai taip aš pats susikuriu sau kančią – nenorėdamas išeiti iš savo atsiminimų, iš tos akimirkos, kur, kaip man atrodo, kažkas “neužbaigta“…

Bet jei tik aš galėčiau suprasti, kad viskam yra savo laikas, kad bet koks laikmetis turi savo žavesį ir savo pamokas – aš kaipmat išsivaduočiau nuo savo kančios…

“… Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…“

Jei aš kabinsiuos tik už vasaros, tuomet bet koks kitas metų laikas man taps pragaru.

Bet kai tik aš suvoksiu, kad ir ruduo, ir žiema, ir pavasaris turi savo žavesį ir kad viskam yra savo laikas – mano sielvartas akimirksniu išnyks, ir aš tiesiog gyvensiu, paleisdamas tai, kas išeina ir sutikdamas tai, kas ateina…

Nesipriešindamas. Atsiverdamas viskam. Pažindamas tai…

… Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Autorius – Amu Mom, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (26)

Kūrinijos dėsniai išmintingi ir teisingi. Pagrindinis Kūrinijos dėsnis – tai pusiausvyra – viskas jam paklūsta. Kas išlieta – pasipildys. Kas atimta – bus grąžinta. Ir grąžinta bus lygiai tiek, kiek buvo paimta.

Pusiausvyros matas – sąžinė. Sąžinė nesiteisina, nesigiria, neapsimetinėja. Jos balsas užlieja žmogų ramybe, nes atsiranda vidinis Žinojimas, kad esminis Dėsnis nepažeistas.

Pažeidęs šį Dėsnį bus pastūmėtas į situacijas, kuriose bus atimta tai, kas buvo pasisavinta pažeidžiant pusiausvyrą ir negrąžinta.

************

Vedos teigia, kad demonai – tai labai gudrios būtybės, kurių veikla nukreipta į pasaulio griovimą. Todėl, jei norite “atpažinti“ demoną, naudokitės paprasta formule: “Kiekvieną atpažįstame pagal jo darbus“.

Apsižvalgykite aplink: kas veikia kaip kūrėjas – tas žmogus, o kas veikia kaip griovėjas – tas demonas. Gali kilti klausimas – o kam tie demonai Žemėje, juk jie tiek apgaulės ir nelaimių visiems atneša?

Vedos atsako: tam, kad taptume Kūrėjais, mes turime įgauti imunitetą prieš melą ir apgaulę, o demonai mums “paruošia“ Gyvenimo Pamokas to imuniteto įgijimui.

Ir kai tik mes įgauname tokį imunitetą, demonai jau negali apgaudinėti mūsų, o mes, savo ruožtu pakeliame savo sąmoningumo lygmenį ir pereiname į sekančią evoliucijos pakopą.

Kuo aukštesnis mūsų sąmoningumas – tuo mažiau demonų su savo pamokomis pasitaiko mūsų kelyje, o aukščiausio sąmoningumo sferose jų tiesiog nėra.

Tačiau kad augtų mūsų sąmoningumas – turime stebėti gyvenimą, daryti išvadas ir nuolat augti dvasiškai, todėl pravartu prisiminti seną patarlę: “Kelią įveikia einantis“..

***********

Mūsų visuomenė taip nuskurdo dvasine prasme, kad primena vystantį žiedą.. Sociumas visomis išgalėmis stengiasi nukreipti žmones nuo dvasinio augimo kelio, siūlydamas surogatines “vertybes“- daiktų ir pinigų pasaulį..

Tai puikiai nusako frazė: “Žmonės taip nuskurdo, kad neturi nieko, išskyrus pinigus..“ Mes išgyvename dvasinį skurdą, todėl dabar tiek pavargusių ir nusivylusių žmonių. Bedvasis pasaulis niūrus, ciniškas ir agresyvus..

Tačiau kiekvienas žmogus turi savyje prigimtinį dvasinį potencialą ir didžiulę vidinę kūrybinę jėgą, kurią gali pažadinti: tereikia tai prisiminti, patikėti savimi, ir – žengti už visų primetamų standartų ir apribojimų rėmų.

Didžiausia žmonijos vertybė – mūsų dvasinė jėga. Dvasingumo dėka galime atgauti suvokimą apie savo prigimtį, tikslus ir galimybes, galime pradėti kurti kitokį – harmoningą pasaulį. Harmoningų pokyčių jėga slypi kiekviename iš mūsų.. Pažadinkime ją!

************

Socialinio gyvenimo sujungimas su Dvasingumu- tai naujas švyturys, kuris rodo snaudžiantiems žmonėms kryptį į kitokią – į šviesią ateitį. Turime žadinti sąmoningumą ir kilstelėti jį į aukštesnį lygmenį – pradėti mąstyti plačiau ir drąsiau, pradėti galvoti apie visuotinę gerovę ir apie mūsų visų Vienintelius Namus – Žemę..

Tai pirmas žingsnis į naują ateitį, o kelio atgal jau nėra ir nebus. Ir tai patvirtina daugybė bundančių žmonių visame pasaulyje: tai ir brandi vyresnioji  karta, ir pažangus jaunimas, ir net vaikai, kurie atsisako eiti senuoju griovimo, agresijos, kovos ir susipriešinimo keliu.

Mūsų naujas kelias – tai Vienybės, Taikos, Įkvėpimo, besąlygiškos Meilės, Palaimos, beribės Kūrybos, neišsenkančios Išminties ir Harmonijos Kelias 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Apie gausą ir trūkumą

Žmonių gausos suvokimas dabar gerokai skiriasi nuo Kūrinijoje veikiančių gausos principų. Žmonės gausą sieja išskirtinai su materialių gėrybių kiekiu ir jų kaupimu, gebėjimu pasipelnyti, gyvenimu prabangoje ir pertekliuje. Tai labai ribotas ir iškreiptas suvokimas, sukeliantis daug kančios ir neteisybės gyvenime.

Senieji Mokymai teigia: pirmiausia, ką žmogus turi suprasti – jis pats turi tapti gausos šaltiniu Žemėje, t.y. – pagal savo gebėjimus kurti, dirbti, gerinti supantį pasaulį ir žmonijos gyvenimą. Ir – kas taip pat labai svarbu – nekenkti kitiems ir netaikyti prievartos Žemės, žmonijos ir visos gyvybės atžvilgiu.

Mūsų veiksmai neturi kurti trūkumo niekur, neturi kurti disharmonijos – nei žmonių gyvenime, nei gamtoje: mes neturime klestėti kažkieno kito sąskaita, negalime nieko savintis ar savanaudiškai kažko išnaudoti, kas tai bebūtų – kiti žmonės, gyvūnai ar gamtos resursai.

Turime su visais harmoningai sąveikauti, kad išsaugotume gausos energijų pusiausvyrą ir tuo pačiu sudarytume sąlygas kiekvienam žmogui geriausiai išreikšti savo gebėjimus ir visiems žmonėms bendradarbiauti visų gerovei.

Tam reikia ugdyti saiko pojūtį, arba – suvokimą apie būtinuosius žmogaus poreikius, pakankamumo principą. Deja, saiko suvokimą dabartiniams žmonėms sujaukia primetami dirbtini poreikiai, kurie griauna harmoningą gausos pusiausvyrą: verčia imti daugiau, nei iš tiesų reikia (tai perteklius) ir tuo pačiu kurti trūkumą (kai atimama iš kitų arba kai nuolat kažko trūksta).

Tuo “užkrėsti“ dauguma žmonių: vieni nuolat nori “kažko ypatingo“, naujo, išskirtinio; kiti visiems pavydi ir nemoka džiaugtis tuo, ką turi; treti už paskutinius pinigus perka tai, ką jiems įperša reklama; kiti – išnaudoja kažką savanaudiškais tikslais.. Jie tampa vartotojais, o vartotojas negali būti bendros gėrovės kūrėju.

Vartotojas nuolat vaikosi kažko “geresnio, naujo“, kažko iš išorės, ir net nepastebi, kad tame bėgime praranda save: savo žmoniškumą, dvasingumą, vidinę ramybę ir pozityvumą.. Dėl to atsiranda vidinė tuštuma, kurios negali užpildyti jokie išoriniai daiktai ar įspūdžiai.

Tai pats skaudžiausias – vidinis trūkumas, kuris atsiranda, kai pažeidžiame saiko principą, o kartu – ir gausos energijos pusiausvyrą. Todėl ir sakoma, kad laimingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka..

Gausa nėra perteklius, gausa – tai optimalios gyvenimo sąlygos, būtinų poreikių patenkinimas, tai balansas, kurio dėka galime augti dvasiškai, vystyti savo geriausias savybes ir gabumus, dirbti bendram labui, nešvaistydami savo gyvenimo energijos tam, kas nebūtina, nereikalinga ar kenksminga.

Tai liečia ir vidinę žmogaus būseną – gyvenimą gausoje, dvasinį brandumą, kai žmogus turi aiškią nuovoką apie saiką, suvokia savo būtinus poreikius, pasitiki gyvenimu ir Kūrėju, jaučia atsakomybę už save, Žemę ir žmonijos ateitį, supranta evoliucijos uždavinius.

Tai sąmoningo kūrėjo pozicija, kuris gerai žino: Kūrinijos dėsnių nei apeiti, nei apgauti neįmanoma – pagal rezonanso principą šie dėsniai palaiko tą žmogų, kurio vidinė būsena, veiksmų paskatos ir darbai yra nukreipti visų gerovei.

O nebrandi, egoistiška arba mieganti sąmonė – tai besibaigianti žmonijos evoliucijos pakopa, kurioje dėl neišmanymo pažeidžiami arba iškreipiami Kūrinijos harmonijos dėsniai, tarp jų – ir gausos energijos dėsnis.

Į sekančią evoliucijos pakopą žmonija pereina palaipsniui, ne visa iš karto – visuomet yra evoliucijos šaukliai, kurie pabunda anksčiau, kviečia kitus pabusti ir savo elgesiu rodo žmonėms kitokio gyvenimo pavyzdį.

Todėl yra laikotarpis, kai vienu metu gyvena senosios pasaulėžiūros žmonės ir užgimstančio naujojo pasaulio žmonės. Ir dažniausiai jiems sunku surasti bendrą kalbą: vieni laikosi senų įprastų rėmų, kitiems jie jau nepriimtini.

Dėl to ir matome dabar mūsų gyvenime keistus paradoksus: vieni čiumpa sau viską, ką tik gali, kiti – dalinasi su kitais viskuo, kuo tik gali. Bet ir vieni, ir kiti vadovaujasi gausos principu – tik kiekvienas pagal savo supratimą.

Ir labai džiugu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie tampa ne trūkumo, bet gausos šaltiniais gyvenime: jie besąlygiškai, su meile dalinasi su žmonėmis tuo, kuo gali ir palaiko vieni kitus. Be to, vis labiau plinta minimalizmo idėjos – o tai sugrąžina žmonėms saiko pojūčio suvokimą.

Taip atgimsta gausos energijos pusiausvyra, sveika sąveika tarp gamtos ir žmonių, vienybė – žmonės pradeda vadovautis aukštesnio sąmoningumo principais. Ir, svarbiausia – taip yra palaikomas mūsų dvasingumas 🙂 ..

Nereikalinga našta..

Vienas Mokytojas turėjo labai daug mokinių – į jo mokyklą suvažiuodavo mokiniai iš visos šalies kampelių.

Tačiau, visų nuostabai, gyveno jis labai kukliai: tenkinosi mažu ir turėjo tik tai, kas tikrai būtina gyvenime. Tai stebino ir mokinius.

Kartą vienas iš mokinių paklausė:

– Mokytojau, esate gerbiamas žmogus, šlovė apie jus sklinda po visą šalį. Sakykite, kodėl jūs neturite iš to jokios naudos? Juk galėjote tapti turtingu, neturinčiu jokių rūpesčiu žmogumi..

– Aš turiu viską, ko man reikia gyvenime, – pasakė Mokytojas.

– Bet jūs galėtumėte turėti žymiai daugiau!. – nenustojo stebėtis mokinys.

Mokytojas atsakė:

– Žmogus, kuris kaupia turtus, panašus į keliautoją, kuris pakeliui susirinko viską, kas pasitaikė jo kelyje, o paskui visa tai tempte tempė, susilenkęs nuo nepakeliamos naštos..

Mokiniai susidomėję klausė, o Mokytojas tęsė:

– Ir kai jis jau priėjo kelio pabaigą, pasirodė, kad kelią jam pastojo aukšta siena, kurią būtinai reikia perlipti, nes nei apeiti, nei sugriauti jos neįmanoma. Ir, žinoma, su savo sunkia našta jis negalėjo to padaryti.. Taigi, žmogui teko palikti prie sienos viską, ką jis taip sunkiai tempė su savimi..

Mokiniai sukluso. Mokytojas trumpam nutilo, o paskui pridūrė:

– Mes ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo tuščiomis rankomis, palikę viską, ką sukaupėme. Tai ar yra prasmė tik iš godumo kaupti tai, kas nebūtina, žinant, kad paskui teks ne tik tempti su savimi tą naštą, bet ir palikti ją kelio pabaigoje? Ar ne geriau praeiti savo kelią lengvai, be slegiančios naštos 🙂 ?.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyvenimo mokykla

Bet koks sociumas daro įtaką žmonėms ir moko juos tam tikrų dalykų. Ta įtaka gali būti pozityvi arba negatyvi, ir daroma ji nuo pat žmogaus gimimo – nesvarbu, supranta tai žmogus ar ne.

O pastebėti šią įtaką žmonės pradeda dažniausiai tuomet, kai primetami gyvenimo standartai sukelia vidinius prieštaravimus, kai aiškiai matomi melas ir neteisingumas, juntama priespauda, arba kai gyvenimo sąlygos nuolat blogėja.

Būtent negatyvios sąlygos priverčia ieškoti gyvenimo diskomforto priežasčių. Čia kaip su sveikata: jei žmogus sveikas, jis negalvoja apie sveikatą – apie sveikatą jis pradeda galvoti tik tuomet, kai suserga.

Šiandien gyvename atviro priešiškumo, melo ir prievartos pasaulyje, ir tai neišvengiamai daro įtaką visai žmonijai. Visose srityse – nuo politikos, informacinės erdvės iki buitinių santykių – ambicijos, konfliktai, savanaudiškumas, nesantaika, egocentriškumas, neapykanta, baimė..

Žmonės gyvena dominuojančio negatyvumo fone, dėl kurio poveikio patiria negatyvias emocijas, kurios ir tampa agresyvaus, niokojančio ir griaunančio elgesio priežastimi. Tačiau negatyvumas galiausiai išvargina, todėl žmonės pradeda su juo kovoti..

Bet paprastai sutelkia savo dėmesį į negatyvumo pasekmes – pradeda kovoti su smurtu šeimoje, patyčiomis mokykloje, gamtos niokojimu, terorizmu – pamiršdami, kad visa tai turi pradžią, ištakas, arba – priežastį. O kova, kaip žinia, tik didina negatyvumą.

Ir kol neįvardinsime blogio priežasčių, nepasimokysime iš klaidų ir nepanaikinsime tų priežasčių- jos vėl ir vėl, be galo ir pabaigos, “gamins“ tokias pačias pasekmes.. Niekas neatsiranda savaime – pasaulyje viskas turi priežastis ir tikslus.

Todėl turime išmokti šią svarbią gyvenimo pamoką – negatyvios žmonijos emocinės būsenos yra griaunančios ir turi itin destruktyvias pasekmes ir tendencijas. Tuomet žmogus griauna ne tik save, savo artimuosius, bet ir visos žmonijos gyvenimą, gamtą ir visą gyvybę.

Negatyvioje būsenoje neįmanoma kurti ar padaryti kažką gero: žmonės praranda dorovinius ir dvasinius orientyrus, susipriešina, susiskaldo į kovojančias tarpusavyje grupuotes. Juos pradeda vienyti neapykanta..

Tiesiog sustokime. Juk dauguma iš mūsų jau pavargo nuo begalinio negatyvumo.. Paklauskime savęs: ar gera mums gyventi tokiame pasaulyje? Ar matome pozityvią visų mūsų ateities perspektyvą? Ar saugūs tokiame pasaulyje mūsų vaikai? Kokie šiandien yra žmonijos tikslai?

Nepamirškime, kad yra ir vieno, t.y., kiekvieno žmogaus įtaka visumai – sociumui. Juk kai pasiduodame negatyviai aplinkos įtakai, mes net nesusimąstydami tampame visos negatyvios mašinos “sraigteliu“ ir.. patys palaikome bei didiname negatyvumą.

Bet juk galime elgtis ir kitaip – dorai, pozityviai, sąžiningai, taikiai! Galime nuoširdžiai pripažinti sau, kad jau pakaks, kad jau išmokome tą skaudžią negatyvumo pamoką. Ir pradėti savo pozityviomis mintimis ir poelgiais daryti kitokią – gerą įtaką – savo aplinkai ir sociumui.

Kažkodėl mes įtikėjome, kad esame silpni, kad pavieniui nieko reikšmingo negalime padaryti. Tačiau pamiršome, kad kiekvienas sąmoningas ir doras žmogus tampa harmonijos bendrakūrėju, o todėl yra palaikomas Kūrinijos harmoningos sąveikos dėsnių ir pačiu Kūrėju! Kuo daugiau harmonijos – tuo mažiau sąlygų blogiui gyvuoti.

Kiekvienas žmogus šioje Žemėje gimė bendrai visos žmonijos evoliucijai, todėl nuo kiekvieno žmogaus būsenos priklauso jos eiga. Ir niekas negali žinoti – galbūt, jis ir bus tas trūkstamas žmogus, kurio dėka galiausiai ir įvyks lemtingas visos žmonijos posūkis vienybės, taikos ir bendradarbiavimo link 🙂 ?.

Buskime, darykime išvadas iš mūsų visų patirties ir drąsiai imkimės naujų, įkvepiančių gyvenimo pamokų – mylėti ir kurti bendram labui 🙂 !

Sodininko išmintis

Atėjo kartą mokinys pas Mokytoją ir klausia:

– Sakykite, Mokytojau, kodėl man taip nesiseka dėstyti žmonėms amžinas tiesas? Jie neklauso, jie nesupranta manęs.. Jūs tiek išminties man atvėrėte, ir aš labai noriu ja pasidalinti su kitais.

– Tame ir yra tavo klaida.. – atsakė Mokytojas.

– Kaip tai?.. Jūs norite pasakyti, kad aš neturiu dalintis išmintimi?

– Tu nesuprasi dabar šito, – atsakė Mokytojas, – o vietoje atsakymo noriu paprašyti tavęs vieno dalyko: nueik pas mano draugą sodininką ir perduok jam nuo manęs truputį sėklų, kurių jis jau seniai ieško. Ir dar: pasilik pas mano draugą kuriam laikui ir stebėk, ką jis darys – galbūt, stebėdamas jo veiksmus, tu atrasi atsakymą į savo klausimą.

Mokinys nusiminė, kad negavo atsakymo, bet netrukus ėmėsi vykdyti Mokytojo prašymą. Jis nunešė sėklas ir pradėjo stebėti sodininką. Šis išvyniojo sėklas ir taip apsidžiaugė, tarsi būtų gavęs labai trokštamą dovaną.

– Kodėl jūs taip džiaugiatės? – paklausė mokinys, – juk tai viso labo kelios paprastos sėklos..

– Tai ne tokios jau paprastos sėklos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai nuostabių retų gėlių sėklos, – atsakė sodininkas ir papasakojo, kad jis ir jo draugai jau seniai svajojo apie jas.

Paskui jis pamirkė sėklas ir paskleidė jas ant drėgno audeklo, kad išleistų daigelius, o po kelių dienų pasodino sėklas į žemę.

– Nejaugi jūs nepasidalinsite sėklomis su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Kodėl gi nepasidalinsiu? – nustebo sodininkas. – Būtinai pasidalinsiu, bet vėliau.

Praėjo dar kelios dienos, ir pasodintos į žemę sėklos sudygo.

– Turbūt, dabar jau pasidalinsite sodinukais su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Ne, sodinukų nedaug, o draugų, kurie svajoja apie juos, žymiai daugiau. Juk negaliu aš pasidalinti su vienais, o kitus nuskriausti. Ir sodinukai per gležni, kad juos dabar persodinčiau. O kai ateis ruduo, gėlės subrandins daugybę sėklų, kuriomis aš ir pasidalinsiu su draugais. Be to, aš pasidalinsiu su visais šių gėlių auginimo bei jų priežiūros patirtimi.

Ir staiga mokinys suprato, kodėl Mokytojas pasiuntė jį pas savo draugą sodininką ir ką norėjo tuo jam parodyti.. Jis padėkojo sodininkui ir sugrįžo pas savo Mokytoją.

– Aš viską supratau, Mokytojau, – pasidalino savo įspūdžiais mokinys. – Ta išmintis, kurią aš gavau iš jūsų ir iš knygų, tebuvo lyg sėklos, o aš dalinau jas žmonėms nebrandžias ir nesudygusias, ir jiems sunku buvo įžvelgti jose išmintį. Todėl aš būtinai turiu jas užauginti ir dalintis jų auginimo patirtimi, tuomet išmintis tampa žmonėms suprantama..

Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !