Kategorija: Mintys

Gyvenime visada turi būti kažkas svarbaus, kas primena tau šiltų namų pojūtį. 

Žmogus, filmas, vietovė, augintinis, knyga arba muzika – visa tai gali būti namais, į kuriuos tu visada sugrįžti, kad sušiltum, vieta, kur gali lėtai gerti arbatą ir leisti jaukiai atmosferai apgaubti tave, lyg pledu. Tai kampelis, kur užmerkęs akis, gali mėgautis garsais, kvapais ir viskuo, kas tave supa.

Tokių namų paieškos vyko visais laikais. Žmonės visada ieškojo tokių vietų, kur galima atsikvėpti, atgauti jėgas ir pajusti tylų vidinį džiaugsmą.

Tokiais namais kartais gali tapti ir mažas akmenėlis kišenėje, kurį tu radai tolimoje pakrantėje, o kartais tai muzika, artima tik tavo širdžiai. Kartais namais tampa mėgiami drabužiai, kurie suteikia pasitikėjimo, kai juos dėvime, o kartais tai tiesiog žodžiai, kuriuos kadaise išgirdome ir prisimename kaip brangenybę.

Kaip sakė senieji išminčiai – visada atmink, kad tik tu pats žinai, kaip atrodo tavo namai. Todėl neklausyk kitų, nes tavo širdis iš karto tai atpažįsta.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Taip keista… Galima visą gyvenimą gyventi savo kaime, bet nemylėti jo, net gėdintis… Ir staiga karštai jį įsimylėti, išvykus toli, ir, galbūt, visiems laikams.

Galima nevertinti artimųjų meilės ir rūpesčio. Vengti motinos rankų, kai ji nori apkabinti. O paskui su ašaromis prisiminti tas pačias rankas ir nenumaldomą norą pajusti jų šilumą.

Galima galvoti, kad tu visiškai nepriklausai nuo tų, kas šalia. Kad tu toks visas savarankiškas… Ir gali leisti sau viską mesti ir išvažiuoti. O paskui pamatyti save svetimame mieste tarp nepažįstamų žmonių… Ir suvokti… Kad tu niekur nenori važiuoti. Ir viską mesti taip pat nenori. Ir tavo namai, jie čia.

Tavo miestas arba kaimas. Koks mažas ir menkas jis kažkam beatrodytų. Tau jis brangiausias visame pasaulyje. Ir tavo draugams, artimiesiems, mamai nereikia būti idealiems, įžymiems. Na, nebent jie patys to nori. Ir jei jie nori dėvėti sportinį kostiumą visus metus, tegul dėvi. Svarbu, kad būtume drauge. Ir tegul visada atsiras laiko susitikti, pakalbėti, apsikabinti.

O idealumas… Tegul sau bus. Bet ne mano pasaulyje, kuriame viskas labai artima ir brangu būtent taip, kaip yra.

Ir kaip nuostabu pagaliau įsimylėti savo gyvenimą. Nesiekiant jo perdaryti pagal svetimus paveikslus.

Padėka autorei! Pagal Elena Raevskaja tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai retkarčiais aš guodžiuosi mamai dėl kažkokių nemalonumų, ji visada man sako:

– Aš nežinau visų detalių, bet galiu tau padėti durimis…

Kai išgirdau tai pirmą kartą, aš žado netekau… Bet mama paaiškino:

– Tavo gyvenime gali bet kas atsitikti, bet tikrai negali atsitikti vienas dalykas: neįmanoma, kad aš neatidaryčiau tau durų… Taip kad bet kuriuo metu: jei pavargsi, jei nenorėsi kažko daryti, jei nuspręsi dalyvauti revoliucijoje, jei kažką prarasi, jei susirgsi, jei palūši, jei būsi teisi arba ne, ir tave kankins mintis – ką daryti ir kur eiti – tuomet eik namo… Pas mane. Aš pasižadu nieko neklausinėti… Bet pažadu, kad bus minkšti patalai, gardus maistas kūnui ir sielai, katė pašonėje, o jau toliau – viskas, ko prireiks pagal situaciją…

Laimė – visada paprasta…

Ir taip gera tiesiog žinoti, kad yra vieta, kur tau visada padės atviromis durimis…

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo, dėkingumo ir artimųjų širdžių šilumos visada laukiančioms savo vaikų Motinoms 🙂 !

Kai žmoguje gęsta vidinė šviesa, tai ne tik nuovargis ar prasta nuotaika.

Tai būsena, kai siela jau nesiremia savo vidiniu šaltiniu ir pradeda gyvuoti iš energijos stygiaus: savęs smerkimu, baime, nerimu, įpročiu užsitarnauti meilę ir dėmesį.

Tokiu atveju žmogus ne tik netenka gyvenimo džiaugsmo – jis netenka savo gyvybinės energijos. Todėl atsiranda beprasmybės, abejingumo viskam pojūtis ir įspūdis, kad gyvenimas neteko spalvų, prigeso. 

Vidinė šviesa sugrįžta ne tuomet, kai keičiasi aplinkybės, o tuomet, kai žmogus liaujasi ieškoti atramos išorėje. 

Tuomet, kai jis vėl atgauna savo vidinę stiprybę ir ja remiasi. 

Tai vidinis darbas, kai žmogus pats, sąmoningai, atsiriboja, išsilaisvina nuo baimės, nuo klaidingų įsitikinimų apie save ir pasaulį.  

Ir – vėl sugrįžta į gyvą meilės, stiprybės ir tyro džiaugsmo šaltinį…

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 

Aš visada tikėjau, kad Šviesa yra kiekviename iš mūsų!

Ir ką besakytų neurofiziologai, kad, atseit, šiuo tikėjimu aš pritraukiu į savo gyvenimą tokius žmones ir tuo pačiu gaunu patvirtinimą savo tikėjimui, tačiau aš tikrai žinau, kad mano širdis neklysta…

Nėra šiame pasaulyje blogų žmonių!

Yra tik palūžę, miegantys, kenčiantys… Juos įbaugino, apgavo, užprogramavo…

Jų Sielos užrakintos.

Jų Vidinė Šviesa užgeso.

Skausmas, pyktis, neapykanta, agresija ima viršų, kai nėra Meilės.

Todėl aš prašau jūsų – prisiminkite! Prisiminkite, kokie buvote dar visai neseniai.

Prisiminkite tuos, kas ištiesė jums ranką. Tuos, kas pamatė jūsų vidinę Šviesą. Tuos, kas mylėjo jus taip, kad jūsų Sielos ugnis neužgeso net pačiu sunkiausiu metu.

Prisiminkite save!

Pamatykite save žmonėse, kurie kenčia ir ištieskite jiems ranką…

Tiems, kam gyvybiškai reikalinga jūsų Meilė.

Vienintelė šypsena, vienas geras žodis, vienas padrąsinantis prisilietimas gali atnešti į žmogaus gyvenimą tą pačią Šviesą, kuri vėl įžiebs jo Sielos ugnį.

Padėka autorei! Pagal Goar esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra labai paprastas būdas susijungti su Siela. Paprastas, bet užtikrintas.

Darykite kuo daugiau gerų darbų.

Yra žmonės, kurie net nieko nepradėję, jau nerimauja dėl to, kad gali atiduoti pernelyg daug. Ir užduoda labai daug klausimų, tarsi bandydami išsiderėti garantiją, kad savo gerais darbais jie nenuskriaus savęs.

Manau, kad yra tik vienas būdas suprasti ir išmokti – reikia tiesiog veikti. Ir vieną dieną jūs pajusite neapsakomai įkvepiančią būseną: didžiulį jėgų antplūdį, entuziazmą, tyrą džiaugsmą, o nuovargį kaip ranka nuims. Atsiras daugybė originalių idėjų, kurios niekada į galvą neateidavo, ir pojūtis – kad pasaulis bendradarbiauja su tavimi tavo geruose darbuose.

Tokia būsena ir yra ryšio su Siela patvirtinimas: viskas tvarkoje, jūs esate gyvenimo tekmėje. Siela net nevadovauja – ji stovi priešakyje ir veikia pati. Prasidėjo tikras gyvenimas, ir jūs esate jo centre! Bent kartą tai patyrę, jūs jau niekada nepamiršite šio pojūčio.

Nėra atgrasesnio reiškinio, nei žmogus, kuris logiškai argumentuoja, kodėl nereikia “visur lįsti su savo gerais darbais“. Jis tikrai niekada nepatyrė Sielos džiaugsmo dėl to, kad ji yra savo vietoje ir daro tai, kas jai mieliausia.

Ir kalbame ne apie profesiją, o apie gerumą ir pagalbą. Apie tarnystę visų labui.

Viskas paprasta – Siela visada sukuria veiksmo impulsą. Visada. Ir jei jūs išmoksite jo nepraleisti, tuomet daugiau jau niekada neklausite “kaip susijungti su savo Siela“. Tiesiog liaukitės derėtis, neleiskite protui “argumentuotais“ išvedžiojimais užgožti širdies impulso.

Net elgeta turi kuo pasidalinti, ir jam visada suteikiama galimybė pasitarnauti Kūrėjui ir žmonėms savo gerais darbais.

Dar daugiau – geri darbai geriausiai už viską pasaulyje apvalo Sielą. Ir nereikia jokių praktikų, nereikia daugybės valandų maldos ir atgailos, nereikia nieko transformuoti. Jūsų darbai – tai pati veiksmingiausia praktika ir technologija.

Žinau, kad kažkas norės paprieštarauti ir pasidalinti savo karčia patirtimi, kai “baudžiama už gerus darbus“ arba kai “rodomas juodas nedėkingumas“.

Tačiau ir šiuo atveju atsakymas paprastas: jei jaučiate įkvepiantį impulsą – veikite, jei ne – geriau nieko nedarykite.

Bet jei aplinkybės verčia jus kažką daryti, tiesiog priremia prie sienos – tuomet tai šimtaprocentinė pamoka. Todėl reikia tai atskirai išnagrinėti. Bet – visada! Absoliučiai visais atvejais tai bus pamoka susireikšminimui ir puikybei… Būdas išugdyti geraširdiškumą ir kuklumą. Ir kuo didesnis bus pasipriešinimas – tuo labiau jus rems prie sienos.

Leiskite Sielai užimti pagrindinę vietą. Tai labai paprasta – tiesiog darykite gerus darbus 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Ajgul Adylbajeva esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš pradžių tu gamini pagal svetimus receptus, kurie gali atrodyti skanūs, o gali ir nuvilti.

O paskui sukuri savo. Ir jis tampa geriausiu. 

Taip su viskuo. Ir visur: santykiuose, profesijoje, motinystėje.

Už mus mūsų gyvenimo niekas neiškeps. Ką paruošėme, tą ir valgome.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lr

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 ! 

Džiaugsmą iš delno į delną – kaip Amžinąją Ugnį mes perduodame vienas kitam.

O rankos tokios skirtingos: jaunos, stiprios, truputį pavargusios, švelnios, tvirtos, ryžtingos, mažos, juodos nuo suodžių, šiurkščios nuo darbų, drąsios dėl žinojimo “kodėl ir vardan ko“.

Ir kažkas dalinasi pavasario rieškučiomis, perduoda vienas kitam pasakojimus apie atitirpstančios gimtinės žemės kvapą. 

O kažkas atneša ištroškusiems galimybę numalšinti vilties ir tikėjimo ateitimi troškulį – šviesia, draugiška, galinga, ir būtinai-būtinai netolima – ir tik tokia ateitimi.

Štai vienas perduoda iš delno į delną didžiulį džiaugsmą dėl įvykdyto žygdarbio.

O kitas perduoda iš rankų į rankas patį gyvenimą, ir maitina iš rankos, kaip patį artimiausią ir labai-labai brangų, meilės ir rūpesčio išsiilgusį žmogų.

Tokios skirtingos, bet labai reikalingos, laiku ateinančios į pagalbą mūsų rankos.

O štai gauta iš kažkieno rankų gerosios vilties paukštelė. Ji gieda, nežiūrint į nieką, atgaivina viską aplinkui žvalumu ir neįtikėtinu įkvėpimu. Ir net pačioje juodžiausioje tamsoje ir gūdžių laikų migloje, skamba būsimų permainų ir labai laukiamų įvykių giesmė. Giedok, paukštele balsingoji! Giedok mums visiems! Giedok savo šviesią nuojautą. Giedok ir piešk gėrio jėgų triumfo kontūrus.

Mes perduodame džiaugsmą iš delno į delną.

Šiltu žodžiu, taika širdyje, apkabinimu per atstumą, reikalingomis žiniomis, savalaike išmintimi, meile visiems laikams.

Ir nenutrūksta ši gyva grandinėlė. Įveikia neįmanomas ribas. Įeina į netikėtumų erdvę, tačiau neišnyksta iš akių, bet šviečia dar ryškiau, dar stipriau, dar plačiau. Virsta amžinybe.

… Kaip Amžinąją Ugnį perduodame pasaulį vienas kitam.

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Yra toks retas žmonių tipas, kurių matymas veikia taip, kad jie net dykumos viduryje sugeba įžvelgti grožį. O jeigu jo nėra, tuomet jie išaugins toje vietoje gėlių, laistys jas ir stebės, kaip iškankintoje troškulio sueižėjusioje žemėje užgimsta nauja gyvybė.

Jie vieningi su gamta ir puikiai žino, kas yra sielos troškulys, nes ne vieną kartą klaidžiojo savo dvasinio augimo dykumoje.

Jie kantriai neša savo sielos ugnį į pačią tamsos gilumą, kad suteiktų jai nors truputį šviesos. Ir kol kiti bijo savo pačių šešėlio, jie tyrinėja jį ir maitina iš atviro delno. Maitina susitaikymu, supratimu ir teise gyvuoti.

Jie suvokia, kad kiekvienas veiksmas – tai arba kūryba, arba griovimas, kad laikas ir visatos balanso dėsniai patys įvykdys fejerišką griovimo aktą, todėl reikia gyventi savo gyvenimą kūryboje. Būti tuo kūriniu ir tuo pat metu savo paties kūrėju.

Tai ypatingos sielos būsenos žmonės, jie kiaurai persmelkti meile pasauliui. Todėl kad matyti grožį paprastume ar dykvietėje gali tik Meilė.

Ir auginti gėles dykumoje gali tik Meilė. Ir troškimą gyventi, gebėjimą pajusti ir kurti pasaulį aplink save – suteikia tik Meilė.

Ir tik vienas Kūrėjas žino, kaip jiems pavyko išsaugoti tokį lobį savyje.

Padėka autorei! Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kartą atvažiavau pas seserį į svečius ir iš karto pasinėriau į jaukumo atmosferą, įsitaisiusi ant minkštos sofos. Jos šuniukas tuoj atsigulė prie mano kojų. Mes šnekučiavomės su sese, pasakojome paskutinius įvykius iš mūsų gyvenimo, juokavome. 

Sesuo pasiūlė kavos. “Vėloka jau…“ – pagalvojau, bet sutikau išgerti mažą puodelį. Ji iš tiesų padavė man mažą puodelį kavos, bet vos tik išgėriau gurkšnelį, supratau, kad tokios skanios kavos niekada neragavau.

– Sakyk, kokia tai kava?.. Nieko skanesnio nesu gėrusi…

Sesuo tik gūžtelėjo pečiais ir parodė pakuotę. Aš įsiminiau pavadinimą.

O vieną dieną sesuo paprašė prižiūrėti jos šunį, kol ji su šeima atostogaus. Ir aš panorau išsivirti tos skaniosios kavos… Išbandžiau visus kavos aparato režimus. Keičiau vandens proporcijas. Dėjau daugiau cukraus, mažiau cukraus ir visai be cukraus. Pyliau grietinėlę, kokosų pieną, migdolų pieną, įprastą pieną įvairiomis proporcijomis… Ir sėdėjau toje pačioje vietoje, ir šuniukas lygiai taip pat prie kojų įsitaisė. Ir kava buvo ta pati – net kavos pakelis tas pats. Bet buvo kitaip. Tiesiog paprasta kava, nieko ypatingo. 

Kai sugrįžo sesuo, susitikome su ja kavinėje. Užsisakėme kavos, ir vos išgėriau gurkšnelį… vėl pajutau tą nuostabų skonį…

Ir jau prie automobilio, pataisius jos šaliką, aš papasakojau apie visus savo bandymus išsivirti tokią pat skanią kavą, kaip jos… Ir kaip man nieko nesigavo. Nesigavo be jos. NIEKO.

Ji stovėjo priešais mane. Trejais metais vyresnė, bet visa galva žemesnė. Jos akyse pasirodė ašaros – neaišku, nuo stipraus vėjo, ar nuo mano žodžių. Ir staiga aš supratau patį svarbiausią dalyką… 

Kava – tai visuomet tik priemonė, o absoliučiai bet kurį SKONĮ sukuria tik žmonės. Mylimi žmonės sukuria nuostabiausią skonį. Su cukrumi ir be jo. 

Padėka autorei! Pagal Anna Enbert esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !