Kategorija: Mintys

Jo saulėtos dienos išeinančios vasaros bučiniu švelniai paglosto plaukus, apkabina ir kviečia paskui save į rudens grožio, tylos, auksinių spalvų ir išminties gilumą.

Naktimis iš dangaus dar vis žyra žvaigždės, savo sidabriniu blykčiojimu primindamos papuoštos naujametinės eglės blizgesį.

Rugsėjis…

Rytais ir vakarais jau šalta. Todėl rengiamės striukes ar lietpalčius, bet vis dar ant vasarinių rūbų, nes vidurdienį oras pasikeičia ir apgaubia jaukia vasarine šiluma.

O virš vandens rytais jau tvyro kruopščiai nunertas rūkas, kuris pasklinda vis plačiau ir užkloja viską balta migla taip tirštai, kad net kaimynų namo visai nesimato.

Danguje – pirmoji šiais metais išskrendančių paukščių virtinė. Jie pajunta rudenį anksčiau nei visi, todėl skuba į šiltuosius kraštus, kad suspėtų išvengti susitikimo su kaustančiu šalčiu.

Rugsėjis…

Laikas surinkti paskutinius obuolius. Spausti sultis žiemai. Kad vėliau, kai įsigalės pilka dargana ir šaltis, atsidarytume perregimą indą su gintarinės spalvos skysčiu ir gertume koncentruotą vasarą iš mėgiamo puodelio.

Jaukūs rudens vakarai namuose, kai už lango barbena lietus… Iki ašarų jauku ir šilta širdyje… Ir norisi sustingti šioje akimirkoje, lyg gintaro gabalėlyje. Tylaus žavesio metas. Taikos su savimi metas.

Rugsėjis…

Laikas, kai užmieganti gamta švelniai apgaubia ramybe, kai širdyje apsigyvena mažas tyras angelas ir sušildo ją gerumu ir meile. Ir taip norisi tuo gerumu apkabinti visą pasaulį…

Pagal Ija Latan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes neprivalome įveikti gyvenimo aplinkybės geriausiai už visus.

Mes privalome tik viena – būti gyvi. Būti žmonėmis. Nieko daugiau.

O gyvi žmonės kartais verkia galutinėje stotelėje, nes muzika ausinėse sutapo su išsiskyrimo skausmu. Gyvi žmonės kartais kvepia prakaitu, kalba kvailystes ir nori miegoti lygiai devintą vakare.

Ieško likimo ženklų atsitiktiniuose susitikimuose ir horoskopuose, bando pagreitinti arba sulėtinti laiką, nepastebėdami, kad tai sekinančiai beprasmiška. Įjungia ryškias lempas, geria kavą dvyliktą nakties, ginčijasi su savo organizmu, kuris tiesiog nori atsigulti ir nejudėti iki sekančio pavasario.

Gyvi žmonės pavargsta “gaudyti tėkmes“, “vibruoti visatos dažniu“ ir “būti geriausia savo versija“. Pavargsta nuo blizgių žurnalų marketingo, kai kiekvieną jų dieną persveria realus gyvenimas – su gumulėliais košėje ir išsikrovusiu telefonu.

Jie nustoja kurti pasaulio užkariavimo planus ir sąžiningai pripažįsta: išeiginę dieną žygdarbis – tai išeiti iš namų, ir, galbūt, jei labai pasiseks, išvirti sriubą, o ne užplikyti greito gaminimo makaronus verdančiu vandeniu. O vietoje treniruotės atsigulti ant grindų ir žiūrėti į lubas. Puikios lubos. Gerai laikosi.

Mes turime teisę gyventi šioje planetoje, net jei šiandien nieko nepagaminome, nesukūrėme ir nepardavėme. Mes pernelyg ilgai bandėme būti įdomūs, produktyvūs, nepakeičiami kiekvieną dieną. O šiandien pabandykime tiesiog būti gyvi. Būti tais, kuo mes esame. Jausti tai, ką jaučiame, o ne tai, kas “teisinga“. Mylėti, kaip galime tik mes. Gyventi toliau, dalintis gyvenimu su artimaisiais.

Kartais to pakanka, kad pasaulis gyvuotų toliau.

Padėka autorei! Pagal O. Majer tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nieko iš esmės nepasikeitė, tu vis taip pat pabundi rytais, prausiesi, užverdi kavą, tingiai rąžaisi pusryčiaudamas, tik su kiekviena diena už lango vis tamsiau.

Ir vieną dieną tavo žadintuvas suskambės, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste ruduo.

Ruduo panašus į keistą ligą: iš pradžių tu gėriesi spalvų kaita, žarstai rankomis nukritusius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nežemišką liūdesį ir pajunti tylų švelnumą mylimiems ir artimiems žmonėms, tarsi rytoj su paskutiniu nukritusiu ant asfalto lapu išnyks ir jie.

Bet laikui bėgant poetiška rudens nuotaika išsisklaido, apnuogindama medžius, šaltį, niūrią darganą ir pirmąjį sniegą, kuris greitai tirpsta ir virsta purvu po sušalusių žmonių kojomis niūriais veidais.

Bet kuo šalčiau ir kuo niūresnė tamsa išorėje, tuo jaukesnė atrodo šilta šviesa namuose.

Ir jei vasara – laikas bėgti iš namų savo paaugliškos sielos neišsipildžiusių svajonių pasitikti, tai vėlyvas ruduo – laikas sugrįžti.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Rudenį namus palieka tik suaugę vaikai ir paukščiai – o visi kiti sugrįžta. Nusiauna, nusiima nuo pečių kuprinę…

Virtuvėje skuba užkaisti virdulį – ir tą akimirką beveik fiziškai pajuntama, kaip namai užsipildo istorijomis, kurios buvo kaupiamos specialiai rudeniui. Kaupiamos su liepos braškėmis, birželio saulėtekiais, rugpjūčio žvaigždėmis… Pasakok jas. Klausykis pasakojimų.

Ruduo – pats geriausias laikas sužinoti apie save: savo šalčio ir šilumos ribas, savo poreikį darbams, kuriuos nori tęsti ir tuos žmones, kuriuos nori pažinti arčiau. Kiek arbatos reikia, kad sušiltum. Kiek apkabinimų, kad liautumeis bijoti…

Kai kuriuos dalykus kiekvieną rudenį reikia prisiminti iš naujo. Pavyzdžiui, kad tu gyvas – ir todėl sugebi skleisti šilumą ir šviesą; gali nuveikti reikšmingus darbus, ištarti žodžius, galinčius išlaisvinti širdį iš ledinio kiauto…

Svarbiausia – nesustingti. Laikyk už rankos tą, ką myli, skink vynuoges, po pagalve laikyk jūros kriauklę, nupiešk kitoje lietsargio pusėje savo mėgiamą žvaigždyną, vaišink kitus obuoliais ir karamele, neskaičiuok dienų iki pavasario, verčiau pajusk tylią palaimą ir pripildyk širdies šiluma savo namus…

Pasaulis švelniai prisimerkia nuo tavo šviesos, kai tu džiaugiesi ir spinduliuoji meilę 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartais, kad nepalūžtume, pakanka draugo balso. Paprasto žmogiško “pasiilgau“, į kurį galima susisupti, lyg į jaukų pledą.

Kartais pakanka žinoti, kad žmogui, kurį myli, dabar lengviau. Kad šiandien jam skauda mažiau, nei vakar, o tai reiškia, kad yra viltis, jog rytoj jo bus diena visai be skausmo.

Kartais labai svarbu be baimės pažvelgti į savo pergyvenimus ir suprasti, kad viskas palengva aprimsta. Jau pakenčiama. Ir, reiškia, yra šansas, kad greitai praeitis taps atrama, o ne bedugne.

Kartais, kad nepalūžtume, pakanka tiesiog sustoti. Gyventi savo gyvenimą, neužbėgant toli į priekį ir neužstringant praeityje.

Kvėpuoti rudeniu, vaikščioti nukritusiais šiugždančiais lapais parke. Palydėti paukščius. Laukti pirmųjų šalčių. Pasitikėti gyvenimu. Paleisti šaltu vandeniu popierinius neišsipildžiusių istorijų laivelius.

Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

O man patinka rudens pradžia… Tai jau ne vasara, bet ir ne gilus ruduo. Tai kažkoks penktasis metų laikas. Šilumos, grožio ir ypatingo jaukumo metas.

Laikas, kai gamta atsipalaidavo po vasaros, dosniai apdovanojusi mus savo gėrybėmis, tačiau ji dar visai nesiruošia žiemai. Skraidančių voratinklių ir šokančių po kojomis lapų metas…

Tai laikas, kai saulutė vis dar šildo. Tai prinokusių vaisių ir šermukšnių karolių metas. Karštos kakavos ir obuolių pyragų metas. Spalvotų lietsargių ir gražių guminių aulinukų metas… 

Tai laikas, kai žvaigždės danguje šviečia dar ryškiau, ir galima aiškiai pamatyti Mažojo ir Didžiojo Grįžulo Ratų žvaigždynus.

Ir, pažvelk – štai krenta žvaigždė, todėl skubu įvardinti savo svarbiausią norą: “Tegul šis ruduo bus visiems labai laimingas!“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vieną dieną tu nustoji blaškytis ir kažkam kažką įrodinėti, su šypsena žiūri į supantį pasaulį su visomis jo beprotybėmis, nesistengi patikti žmonėms, neskubi dalinti patarimų ir kažką teisti ar gelbėti, neatsakai į nuvylusių ar įskaudinusių tave žmonių skambučius, dažniau žiūri į dangų, o ne į tai, kas kuo užsiima ir kaip gyvena, prisimeni tai, kas tave įkvepia bet kokiose aplinkybėse, neatsiprašinėji, neaiškini, nesiginčiji, negaišti laiko tam, kas laikina ir neįdomu, ir pajunti neįtikėtiną ramybę ir daugybę dalykų, kurių anksčiau nepastebėjai bėgdamas paskui tai, kas atitinka kažkieno lūkesčius ir standartus.

Jaukumas tavyje – brangesnis už bet kokias laikinų malonumų pagundas. Brangesnis, nei bet kokie laikini santykiai ir laikini daiktai.

Viskas, kas tau artima – tai tavo, o tai, kas tavo – priklauso tik tam žmogui, kurį tu matai veidrodyje. Visa kita – tušti prasimanymai ir fantazijos tų, kas nori pamatyti tavyje kažką kitko.

Tu – geriausias bendramintis pačiam sau tame, kaip šiame beprotiškame pasaulyje būti savimi ir būti laimingu.

Padėka autorei! Pagal T. Marač esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvienas gyvenime daro viską, ką tuo metu gali, net tada, kai jam atrodo, kad jis viską daro blogai.

Kiekvienas turi savo svajones, savo košmarus, savo skausmą ir savo vidines kovas, kurių tu kartais negali suprasti.

Tau nėra būtinybės pritarti kitų žmonių veiksmams.

Tau nėra būtinybės bandyti juos kažkuo įtikinti arba juos “žadinti“.

Tau nėra būtinybės pateisinti tai, kas jau įvyko.

Tiesiog paleisk iliuziją, kad visa tai galėjo būti kitaip.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kartą vienas žmogus parašė man: “Aš taip norėčiau skirti daugiau laiko dvasinei praktikai, bet, pats suprantate – darbas, žmona, vaikai…“

Ko gero, jis dar nesuvokė, kad jo šeima ir darbas ir yra jo dvasinė praktika, ir ji kur kas veiksmingesnė bei prasmingesnė, nei meditacija snieguotuose Himalajuose. Aš atsakau už savo žodžius, nes už mano pečių – ir viena, ir kita.

Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Žvelgdami į kasdienybės veidrodį, jūs vis giliau pažįstate save tokį, koks esate, pažįstate kitus žmones ir jus supantį pasaulį. Mokydamiesi iš savo poelgių dėsningų pasekmių, jūs įgaunate išminties, kuri taip reikalinga dvasinio augimo kelyje.

Dvasinė praktika prasideda žemėje, o ne danguje.

Šis suvokimas nušvietė mane vieną rytą prieš ketvirtį amžiaus, kai aš tyliai sėdėjau ir meditavau. Tuo metu prie manęs priėjo mano trejų metų dukrelė ir timptelėjo už rankovės, reikalaudama dėmesio.

Atsakydamas aš piktai sušnibždėjau: “Neliesk manęs, aš medituoju!“ Ir tą pačią akimirką supratau, kad praleidau patį svarbiausią dalyką savo dvasinėje praktikoje: apkabinti dukrelę tuo metu buvo daug svarbiau, nei eilinį kartą pakartoti mantrą.

Kai žmonės užduoda abstrakčius klausimus apie laiką, erdvę ar reinkarnaciją, atsakydamas aš būtinai paklausiu – o kaip reikalai jų gyvenime su saviraiška, dienotvarke, mankšta, sveika mityba, su nuoširdumu ir gerumu santykiuose su žmonėmis?

Nes gyvenimo kasdienybė – svarbiausia dvasinė praktika…

Padėka autoriui! Pagal D. Millmen tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentai, kai rožė dėl kažkokių priežasčių nedžiugina, o muzika daugiau nejaudina mūsų, arba geras švelnus žmogus, su kuriuo gyvename kartu daugelį metų, jau negali nuraminti mūsų širdies.

Nuotaikų kaita būdinga žmogui, kaip šviesos ir šešėlių kaita, kai susikaupia debesys, kurie užgožia saulę, o paskui – ir vėl išsisklaido…

Tačiau nuotaikų kaita gali tapti tikra kančia, jei ją išgyvendami mes pradedame galvoti, jog tai rožė kalta, kad nežavi mūsų savo spalva ir kvapais, kad muzika jau ne tokia gera, jei nejaudina mūsų, arba, dar blogiau – kai mes kategoriškai pareiškiame, kad mūsų artimiausias žmogus daugiau jau nėra nei toks geras, nei įdomus.

Tiesą sakant, tai blogiausia, ką mes galime padaryti, išgyvendami nuotaikų kaitą – daryti štai tokius kategoriškus vertinimus ir išvadas. Žinoma, žmonės ir aplinkybės keičiasi, bet mes niekada nesugebėsime adekvačiai vertinti realybės, jei nepripažinsime patys sau, kad mūsų nuotaikų kaita kartais gali užtemdyti gebėjimą aiškiai matyti ir jausti tai, kas vyksta mūsų gyvenime.

Dažniausiai emociniai svyravimai prasideda tuomet, kai kažkas kardinaliai keičiasi mūsų gyvenime, kai reikia atgauti vidinį prasmės pojūtį, kai sunku išsaugoti vidinę pusiausvyrą.

Tai primena pasakojimą apie žmogų, kuris pasistatė namą ant skardžio prie jūros, kad jo namą kartais apgaubtų rytinis rūkas. Tačiau vieną rytą tirštas rūkas nusistovėjo ir nesisklaidė visą mėnesį. Žmogus neteko vilties sulaukti giedrų dienų, paskubomis pardavė namą ir išvažiavo. Bet po savaitės, kai jis išvyko, rūkas išsisklaidė…

Taip ir mūsų gyvenime: kartais dėl kažkokių priežasčių mūsų širdį apgaubia tirštas rūkas, ir neretai visas tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, ar užteks mums tos tylios vidinės drąsos, kad sulauktume dienos, kai rūkas išsisklaidys…

Padėka autoriui! Pagal Marko Nepo esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !