Skirtinga vaikystė

Kartą vyresnioji duktė paklausė savo tėvo:

– Įdomu, o kaip jūs augote, kokia buvo jūsų vaikystė be šiandieninių technologijų: be interneto, kompiuterių, kondicionierių, spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų? Turėjo būti labai nuobodu?..

Tėvas atsakė:

– Dukrele, o kaip gyvena dabar jūsų karta be knygų skaitymo, užuojautos kitam, kuklumo, orumo, vienybės, nuoširdaus bendravimo? Be meilės.. Supranti, dabar visa tai baigia išstumti technologijos, o mes tuo gyvenome, todėl skaitau, kad esame laiminga karta..

– Laiminga?  – nustebo duktė.

Tėvas nusišypsojo, prisiminęs savo vaikystę:

– Žinai, mes nesėdėjome visą dieną prie televizoriaus, mes visą dieną buvome lauke, gamtoje – važinėjome dviračiais, žaidėme įvairius žaidimus, ir tik vakare grįždavome į namus.. Mes nebijojome eiti vieni į mokyklą nuo pat pirmųjų klasių. Mes žaidėme su tikrais draugais, o ne su draugais internete.. Rašėme vieni kitiems raštelius ir laiškus ant popieriaus.

Mes gėrėme švarų vandenį iš krano, o ne iš plastikinių butelių. Retai sirgome, o jei ir sunegaluodavome, tėvai mus gydė paprastais vaistais, kurie tada buvo gaminami tiesiog vaistinėje, ir stiprino mus liaudies medicinos priemonėmis. Mes buvome liekni, nors kasdien valgėme duoną ir bulves.

Duktė susidomėjusi sukluso..

– Mes mokėjome pasigaminti žaislus patys ir dalinomės su draugais knygomis ir žaislais, – tęsė tėvas. – Mūsų tėvai nebuvo turtingi, jie nelepino mūsų daiktais, bet mylėjo mus, todėl išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ne materialius daiktus. Jie mokė mus sąžiningumo, pagarbos, darbštumo ir žingeidumo.. Mes klausėme savo tėvų, nes gerbėme juos, kaip ir visus vyresnius žmones.

Žinai, mes be kvietimo galėjome užsukti pas draugus, ir jų tėvai mus vaišino kukliu, bet sveiku maistu. Mes aptarinėjome knygas ir filmus, o herojai, kurių pavyzdžiu norėjome sekti, buvo drąsūs, sąžiningi, visiems padedantys ir visų gerovei veikiantys žmonės. Ir mūsų prisiminimai išliko juodai-baltose nuotraukose, bet jie tokie spalvingi ir mieli širdžiai!

Taip, mes neturėjome tų technikos stebuklų, kuriuos turite jūs.. Bet mūsų gyvenime buvo daugybė kasdieninių stebuklų, kurie mums atrodė savaime suprantami: mes gyvenome sveikoje sąveikoje su gamta, daug bendravome, dažnai susitikdavome, mylėjome, kūrėme, draugavome!

Mūsų gyvenimas buvo ne virtualus, o gyvas ir tiesioginis! Ir to neišmokys ir nepakeis jokios technologijos. To, dukrele, jūs dabar galite pasimokyti iš mūsų..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Reklama

“Nekalta“ kritika

Iš pradžių pasakys: tau reikėtų kitaip apsirengti. Paskui pasakys, kad reikia sulieknėti. Paskui – kad reikia energingiau gyventi ir žiūrėti į viską linksmiau! Optimistiškiau. Ir nesiskųsti. Pakeisti šukuoseną reikia. Perskaityti madingą knygą ir filmus savišvietai pasižiūrėti.

O kai sulieknėsi, pakeisi šukuoseną, kitaip apsirengsi ir pradėsi optimistiškai šypsotis, tau pasakys, kad tu jau per sena. Ir ką tuomet daryti?

Taip vienas vyras pasakė žmonai, su kuria dvidešimt penkis metus kartu pragyveno. Kai ji, vilkėdama madingą sportinį kostiumą, ėjo su juo į sudėtingą žygį su sunkia kuprine už nugaros.

Visą gyvenimą ji lieknėjo, plušėjo sporto salėje, stiprino presą ir darė tik tas šukuosenas, kurios patiko jos vyrui. Ir žiūrėjo filmus, kurie jam patiko. Ir skaitė knygas, kurias jis rekomendavo.

O per atostogas plaukė upėmis ir laipiojo kalnais. Ir vakarais prie laužo, vaikydama įkyrius uodus, dainavo dainas, kai vyras grojo gitara. Vyras mėgo būtent tokias atostogas. Todėl žmona viską darė taip, kaip jam patinka. Klausėsi kritikos. Stengėsi.

O paskui jis supyko, kad ji per lėtai eina su kuprine. Ir pasakė: tu jau per sena! Ir ką daryti su tokia kritika? Tai ne svoris ir ne šukuosena. Ne naujas filmas apie kosminę sąmonę, kurį galima pasižiūrėti.

Penkiasdešimt metų niekur nedėsi. Ir pasidaro sunku tempti kuprinę ir brautis per brūzgynus, dainuojant dainas… Ketvirtį amžiaus žmogus darė viską, ko norėjo kitas žmogus – kad išsaugotų santuoką. Kad mylėtų. Kad būtų savitarpio supratimas.

O paskui vyras dideliais žingsniais nuskubėjo tolyn. O ji sėdėjo ant kuprinės ir verkė – ji labai pavargo. Kaip mažas nykštukas, sėdėjo miške ir verkė. Be jokio optimizmo. Todėl, kad gyveno ne taip, kaip norėjo: marino save badu, prakaitavo sporto salėje, klaidžiojo miškais ir lipo į kalnus per atostogas.

O ji taip norėjo visai kitko: tylių vakarų prie jūros, norėjo kepti pyragėlius, kartais nueiti į kiną pasižiūrėti melodramos, turėti ilgus plaukus, kartais pagulėti su knyga ant sofos, nueiti į teatrą su gražia suknele…

Ji gyveno ne taip, kaip norėjo. Ji darė tai, kas patiko vyrui. Ji nenorėjo jo prarasti! O jis pasakė, kad ji sena ir paliko ją miške – ko gi ji taip lėtai velkasi?

Ji patraukė į stotį, palikusi miške tą sunkią kuprinę. Bilietui į traukinį pakako, o tai jau gerai. Važiavo ir žiūrėjo pro langą į niūrų mišką, iš kurio ji taip stebuklingai ištrūko…

Ji ištrūko. O kažkas – ne. Ir iki šiol lieknėja, kerpasi, ilsisi ir valgo ne taip, kaip norėtųsi, o taip, kaip reikia kitiems. Ir be reikalo. Todėl, kad paskui vis vien gali mesti miške. Nes mes per senos ir per lėtai tempiame kuprinę…

Pagal Anos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Tokia paprasta laimė..

Šiandien vėl tikra istorija – vienos moters pasakojimas apie tai, kaip dažnai materialūs siekiai ir daiktai užgožia tikrus, šiltus žmonių jausmus ir tarpusavio ryšį.

Gyvenau idealų, “kaip iš paveikslėlio“ ir – nelaimingą gyvenimą..

Mes gyvename nedideliame name. Ir jame užtenka vietos mudviem su vyru, keturiems vaikams, dviems šunims, dviems katėms, paukšteliams ir įvairiems gyvūnams, kurie apsigyveno mūsų vyriausios dukters kambaryje.

Name vietomis girgžda grindys, o plytelės virtuvėje prašosi remonto. Žiemą paryčiais namuose šaltoka, nes senoji krosnis ne visada gerai kaista. Kambariuose daug įvairiausios elektronikos ir senų baldų.

Aš myliu šį nediduką namelį. O grindų girgždesys – tarsi muzika mano sielai, todėl, kad tai mūsų Namai.

Ir man visai nesvarbu, kad kaimynų namai didesni ir brangesni. Nesvarbu, kokios markės jų automobiliai ir kur jie praleidžia savo prabangias atostogas. Aš nelyginu mūsų gyvenimų.

Aš nenoriu idealaus gyvenimo, “kaip iš paveikslėlio“. Ir tam yra priežasčių.

Esmė tame, kad prieš daugelį metų aš buvau ištekėjusi už kito vyro, su kuriuo mes turime du vaikus. Tą žmogų labiau domino materialios vertybės, pramogos ir malonumai, nei šeima.

Mes turėjome didelį naują namą gražioje vietoje šalia ežero. Turėjome puikius automobilius ir jachtą. Mus vadino “auksine porele“, nes idealiai atitikome tą šeimos vaizdinį, kurį primeta mums visuomenė.

Bet už uždarų durų buvo visai kitokia istorija. Ten buvo gyvenimas, perpildytas alkoholiu, kvaišalais, neištikimybe ir žiaurumu. Ten buvo gyvenimas su žmogumi, kuriam nuolat kažko trūko, ten vyravo liūdesys ir neviltis. O vaikai jei ir matė savo tėvą, tai tik įniršusį ir rėkiantį ant jų motinos arba gulintį lovoje.

Gyvendama su juo aš jaučiausi tarsi lediniame kamuolyje.. Gyvenimas už namo ribų atrodė laimingas ir švytintis, o viduje aš iš visų jėgų stengiausi susidoroti su slegiančiomis aplinkybėmis, tačiau ką aš bedaryčiau, viskas tik blogėjo. Išoriškai mes kėlėme pavydą draugams ir kaimynams, o viduje viešpatavo naktinis košmaras, kuris vos nepražudė manęs ir vaikų.

Laimei, man pavyko ištrūkti. Man padėjo šeima ir draugai, kurie galiausiai suprato, kas iš tikrųjų vyksta. Ir man su vaikais pavyko pradėti naują gyvenimą. Paskui aš sutikau savo vyrą, kuris pamilo mano vaikus kaip savus, o paskui mums gimė dar du vaikai. Ir štai mes nusipirkome šitą labai mažą namelį.

Taip, jame gal dar ne viskas sutvarkyta ir dar daug ko trūksta. Bet tai mažas namelis, kuriame viešpatauja meilė, pagarba ir daug džiaugsmo. Namelis, kuriame visi jaučiasi saugūs ir laimingi. Kur, gal būt, kartais šaltoka, bet šilta nuo mūsų širdžių šilumos.

Tai mažas namelis, kuriame du vyresnieji vaikai net nesvajoja apie didelį prabangų namą, nes suprato, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės. Ir jie nuolat kalba apie tai, kaip myli šiuos nedidelius namus ir kad niekur daugiau nenori persikelti. Ir mes niekur nesikelsime.

Mes ne ideali “šeima iš paveikslėlio“. Ir nenorime ja būti. Mano gyvenimo patirtis parodė, kad mes nežinome, kas vyksta už kitų žmonių namų durų.

Taip pat aš supratau, kaip nuostabu džiaugtis tuo, ką dabar turime. Mylėkite savo gyvenimą. Negalvokite apie tai, ką turi kiti. Negalvokite apie tai, ką jums pirkti ir apie ką svajoti siūlo visuomenė.

Jei jūsų namuose viešpatauja meilė, pagarba, savitarpio pagalba ir rūpestis – jūs esate pasakiškai turtingi!

Ir negalvokite apie idealią “šeimą iš paveikslėlio“.. Patikėkite, jie mielai atsisakytų savo šešių miegamųjų namo dėl tos meilės ir širdžių šilumos, kuri yra jūsų nedideliuose jaukiuose Namuose 🙂 ..

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Saugoti ir branginti

Man ne tiek svarbu, KĄ žmogus padarė, kiek tai, ko jis NEPADARĖ…

Aš niekada neskaičiavau, kiek esu dėl savęs padariusi, ir niekada nemaniau, kad kažkas “tylėdamas turi padaryti mane laiminga“… visa tai vienaląsčio vartotojo svajonės…

Bet aš ypatingai vertinu tai, kad manęs neapgavo, nepažadėjo neįvykdomų dalykų, neišdavė, nelygino su kitais, nepažemino…

Man nereikalingos dovanos po to, kai mane pažemino…

Nereikalingi atsiprašymai po nuolatinio skaudinimo…

Nereikalingi sugrįžimai po išėjimų…

Man neturi prasmės žodžiai ir pažadai po apgaulės…

Su manimi nereikia pasilikti po išdavystės…

Ir mėnulio nuo dangaus man nereikia po to, kai purvinais batais sutrypė mano sielą…

Todėl neskubėkite, žmonės, galvoti apie tai, kaip jus myli, stebėdami gražius gestus ir poelgius… dažniausiai taip elgiamasi dėl savęs, o ne dėl jūsų.. žmonės taip mėgsta susireikšminti, vaidindami Kalėdų Senelį…

Geriau pažvelkite truputį giliau ir supraskite, kad JŪSŲ žmogus gali būti pats paprasčiausias… ne supermenas… ne “myliu-nupirksiu-nuvešiu“… ne puošnių puokščių dovanotojas… bet tas, kuris greičiau pats iškentės bet kokį skausmą, nei suteiks jį jums…

Meilė – tai kuomet saugo ir brangina, o ne glaisto kaltę tris kartus per savaitę…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Gerumas žadina gerumą..

Kartais atrodo, kad pasaulis yra persunktas negatyvumu.. Oficialioje informacinėje erdvėje niekas nerašo gerų naujienų: antraštės šaukia apie įvairius skandalus, intrigas, korupciją, krizes, bėdas ir nelaimes.

Tačiau Gerumas pasaulyje yra! Galbūt, jis tylus ir kuklus, bet kiekvienas iš mūsų savo gyvenime tikrai su juo susiduria 🙂 . Ir tai suteikia Viltį ir pažadina mumyse Gerumą 🙂 ..

Paskaitom – tai tikros istorijos iš mūsų gyvenimo.

************

Dirbu laiškaneše mūsų miestelio pašte. Kartą pavasarį buvo labai šalta, žvarbi ir vėjuota diena. Įbėgau į laiptinę ir sušalusiomis rankomis dėliojau paštą į dėžutes. Tuo metu iš pirmo aukšto buto išėjo nepažįstama moteris ir pakvietė mane arbatos..

Sunku apsakyti, kaip buvau jai dėkinga už tą gerumą ir šilumą tokią niūrią dieną!

************

Atvažiavau į degalinę ir pastebėjau tarp automobilių vaikščiojantį vyrą, kuris kažko prašė vairuotojų. Priėjo ir prie mano automobilio ir paaiškino, kad paliko rankinę su telefonu ir pinigine namuose ir paprašė, kad įpilčiau nors kelis litrus benzino, kad galėtų nuvažiuoti iki namų.

Įpyliau 7 litrus į jo automobilį, nes daugiau tiesiog neturėjau pinigų. Jis labai dėkojo, prašė telefono numerio, kad galėtų grąžinti pinigus, bet aš skubėjau, todėl atsisveikinau ir išvažiavau.

O po kelių dienų toje pačioje degalinėje aš vėl sutikau tą vyrą. Jis labai apsidžiaugė, kai pamatė mane ir atsidėkodamas įpylė į mano automobilį.. pilną baką benzino! Sakė, kad laukė čia manęs kelias dienas..

Jaučiausi nejaukiai taip gausiai apdovanota, bet jis pasakė, kad visi vairuotojai tada atsisakė jam padėti.. išskyrus mane.

************

Kai mokiausi pradinėse klasėse, draugavau su viena mergaite iš nesėkmingos šeimos.

Kartą jos mama paliko ją pas mus savaitgaliui, bet neatsiėmė daugiau nei savaitę. Mano draugė labai nuliūdo, nes artėjo jos gimtadienis.

Tačiau mano tėvai surengė jai šaunią gimtadienio šventę su tortu, balionais ir dovanomis..

Aš iki šiol prisimenu jos nuostabą, šypseną ir laimingas akis.

************

Važiuoju šiandien metro ir matau merginą su standžiai aptempiančia pilvuką striuke. Pagalvojau, kad ji nėščia, todėl užleidau jai vietą.

O ji.. atsisėdo, pradėjo atsiseginėti striukę, žiūri į mane ir kažkaip gudriai šypsosi.. O iš striukės netikėtai pasirodo didelio katino galva, ir dabar jau abu linksmai žiūri į mane. Šypsausi ir aš..

************

Šią savaitę mūsų laiptinėje pakabino skolininkų už komunalines paslaugas sąrašą. Tarp jų buvo ir močiutė, gyvenanti virš manęs – skurdžiai gyvenanti veteranė pensininkė. Namo gyventojų susirinkime ją dėl to gėdino, o ji tyliai teisinosi, kad žiemą neužtenka pensijos visiems mokesčiams.. Bet jų tai nejaudino.

Po kelių dienų aš surinkau jos sąskaitas iš pašto dėžutės ir už viską sumokėjau. Išleidau ir stipendiją, ir beveik visą atlyginimą, bet aš dėl to nesigailiu. Tegul bent kelis mėnesius močiutė pagyvens ramiai.

************

Vakar mano tėtis grįžo iš darbo ir padovanojo mamai gražią puokštę raudonų rožių. Tiesiog taip, be progos.. Mamai tai buvo labai malonu, bet netikėta, todėl ji pasitikslino – kokia proga gėlės.

O tėtis tik nusišypsojo ir papasakojo, kad šiandien darbe vyrai gerą pusdienį skundėsi savo žmonomis, o jis jų beklausydamas suprato, koks jis yra laimingas, kad po 35 santuokos metų neturi kuo pasiskųsti!

Tėvų meilė mane sušildo ir įkvepia..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ! Geros savaitės 🙂 !

Lapkritis..

Lapkritis – gamtos nuogumo metas. Lengvumas, trapumas ir tylus drovumas dėl gamtos nusimesto rūbo..

Šviežiu šaltuku kvepia šalčio sukaustyti paskutiniai krentantys medžio lapai. Gamta nusiima pavargusias ryškias spalvas. Žvarbu..

Tai gamtos grafikos metas. Mono metas. Solo metas.

Perregimi pilki medžiai tyliai stovi ir laukia balto sniego rūbo. Melsvų debesų fone gamta atrodo bespalvė ir sustingusi. Šąla..

Ir žmonės autobusų stotelėje, ir skubantys praeiviai siaučiasi šiltus šalikus, segasi iki viršaus paltų ir striukių sagas, maunasi pirštines, slepiasi po šiltomis kepurėmis ir skėčiais. Žmonės tarsi futliaruose..

Išeinantis rudens žvarbumas užleidžia vietą artėjančiam žiemos gaivumui. Vėjai ir reti saulės šypsniai pro debesis.. Šalti lietūs, besikeičiantys su šlapdriba.

Tyla ir ramybė palengva užpildo ne tik kiekvieną gamtos kampelį, bet ir kiekvieno žmogaus širdį..

Tai taikos su savimi ir apsivalymo metas. Tylių apmąstymų ir nebylaus žavesio metas.

O su pirmuoju sniegu širdyje suskamba krištoliniai džiaugsmo varpeliai, ir namų šiluma apgaubia taip švelniai, tarsi rūpestingos mamos rankos..

Ir taip jauku gerti vasaros žolynėlių arbatą iš mėgiamo puodelio! Vakaroti su artimiausiais žmonėmis.. Kepti pyragus, skaityti knygas, eiti pasivaikščioti žibintų šviesoje.. Taip iki ašarų jauku ir gera širdyje..

Tai metas, kai gniaužia kvapą nuo švelnumo, kai širdyje ilgam apsigyvena mažas, geras ir švelnus angelas, kai brangini tai, ko nepastebi vasaros šurmulyje.

Tai santarvės, ramybės ir gerosios vilties metas 🙂 ..

Visiems šilto ir jaukaus savaitgalio 🙂 !

Tikri Žmonės

Kažkas važiuos į balių, o kažkas – ne, nes reikia pasilikti namuose su sergančiu vaiku arba su senyvu tėvu. Arba eiti į nemėgiamą sunkų darbą ir uždirbti pinigų maistui ir drabužiams šeimai. Ir reikia sukasti lysves, plauti grindis, ruošti maistą, perrengti gulintį senelį arba važiuoti su mama į ligoninę.

Fi, kaip tai nuobodu ir beviltiška.. Ir visai neįdomu. Juk moko visai kitko: kaip geriau atrodyti baliuje, kaip teisingai apsirengti, kaip nustumti varžovę ir suvilioti princą. Arba gauti geras pareigas rūmuose.

O tą, kuris nevažiuoja į balių, dar ir moko, ir kritikuoja, ir sako: “reikia gyventi kuo plačiau! Reikia gyventi dėl savęs! Juk balius greitai pasibaigs!“

Tyli tarnystė, kasdieninis pasiaukojimas – to niekas nevertina. Vertina sėkmę, šlovę ir turtus. Ir niekina tuos, kas negali į balių važiuoti. O patys gyvena taip, tarsi jų balius niekada nesibaigs.

Tačiau balius baigiasi, ateina senatvė ir negalios. Ir tada taip reikalingas pasidaro tas, kuris nevažiuos į balių, tas, kuris pasiliks kartu ir neišeis, nepaliks. Ir atsigerti paduos, ir atsisės šalia, ir pasikalbės. Arba plušės virtuvėje ir tvirtins, kad niekur nenori eiti – nuoširdžiai tvirtins.

Štai tokių žmonių dėka ir laikosi šis pasaulis. O visai ne tų, kurie rūpinasi tik savimi ir geriau už visus šoka ir linksminasi..

Pagal Anos Kirjanovos tekstą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !