Tiesos balsas

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš supratau, kad jausmai – tai širdies balsas. Kad protas be jausmų – šaltas ir racionalus kalkuliatorius, todėl jei noriu sužinoti tiesą, turiu atkreipti dėmesį į tai, ką aš jaučiu vienu ar kitu atveju.

Ir nors dažnai jausmus sunku išgirsti, o dar dažniau – sunku juos pripažinti, bet būtent mūsų giliausiuose jausmuose slypi aukščiausia gyvenimo tiesa.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš pradėjau matyti, kad daug kas iš to, ką aš skleidžiu kitiems, nemalonu man pačiam..

Aš suvokiau, kad kiekviena mintis, žodis ar poelgis giliai manyje atsiliepia skirtingai: tai, kas dera su mano prigimtimi, su aukščiausia esme – užlieja malonia šiluma iš širdies visą mano esybę, o kas ne – sukausto skausmu ir sunkumo pojūčiu.

Aš pradėjau sąmoningai rinktis tai, ką skleidžiu ir pastebėjau, kad visata atsakydama taip pat pradėjo man siųsti meilę ir dėkingumą. Aš suvokiau, kad visi mes esame viena.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš pajutau, kaip nejauku man būti savo kūne, nes jis toks apleistas ir nesveikas – dėl kenksmingo maisto ir destruktyvaus gyvenimo būdo.

Aš pradėjau atidžiai rinktis maistą ir gyventi harmonijoje su gamta, suteikdamas kūnui tik tai, ko jis prašo. Ir jis pradėjo atliepti dėkingumu – sveika būsena: jėga, lengvumu ir džiaugsmu.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, išeidamas už proto pastatytų sienų – aš pradėjau matyti, kiek daug nuostabaus, unikalaus ir įvairaus grožio yra aplink mane, kad visa gamta – gyva: ji taip pat bendrauja su manimi, pripildydama mane gyvenimo energija. Aš pasijutau viena esybe su planeta ir su visata.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš supratau, kad mano mąstymo ir suvokimo procesas po šito visai nesustojo – tiesiog mano suvokimas tapo daug platesnis, gilesnis ir niekuo neapribotas, tarsi būčiau pradėjęs žvelgti į viską visatos akimis, jausti ir žinoti – tai mintys, kurios ateina iš širdies..

Nuolatinį nerimą su nesibaigiančiais vidiniais ginčais, begalinėmis teorijų ir įrodimų paieškomis pakeitė harmonija, ramybė ir būties džiaugsmas – jausmai, pažinimas ir kūryba.. Aš pradėjau matyti tiesą.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Šiltų jausmų, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Vasarinė

Aš žiemos vaikas, aš retai dainuoju apie vasarą.

Karšta, dulkėta, musės, mašalai, prakaito kvapas, nuo tvankumo dažnai skauda galvą ir vienintelis išsigelbėjimas – šlapio kūno maudynės tarp kritiško kiekio besimaudančiųjų vietiniame vandens telkinyje.

Bet vis gi…

Vasaros naktis, kai negailestinga saulė pasislepia, bet ore vis dar juntamas jos kvapas, kai išeini tiesiai į lauką, nekreipdamas dėmesio į slenkstį, šalia kurio anksčiau vykdydavai  įšokimo į striukę, kepurę ir batus ritualą, kai slenkstis aiškiai skyrė “čia“ ir “ten“ ribą. Šiluma ją ištrynė.

Vasara tai pietinė daina, tai būgnų skambėjimas šalia degančių laužų. Vasara tai karštas šokis, ji atspindi ryškų mėlyną dangų vandens lašeliuose ant įdegusios odos. Vasara atsispindi žmonių veiduose, prisimerkusiuose ir besišypsančiuose šviesai.

Vasara tai patalas iš žolės su svaiginančiu pievų gėlių aromatu, į kurį krenti, juokdamasis ir apglėbdamas laimingomis akimis pūkuotus debesis.

Vasara tai pabudęs iš gilaus miego troškimas gyventi. Vasara tai mes, paveikti ilgu laukimu ir neįtikėtinais atradimais. Taip, vasara tai mes.

Aš žiemos vaikas, aš retai dainuoju apie vasarą, bet vis gi… aš myliu ją.

Autorius – Al Kvotionas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Neišnaudota galimybė

Kartą miško keliu ėjo mažas berniukas su tėvu. Ir staiga priešais jie pamatė didžiulę vėjo nulaužtą šaką, kuri užstojo kelią ir trukdė eiti toliau.

– Kaip manai, tėti, ar pavyktų man patraukti šitą šaką nuo kelio? – paklausė berniukas.

Tėvas atsakė:

– Aš esu tikras, kad tau pavyks, bet.. jei tik išnaudosi visas galimybes.

Sūnus kaipmat ėmėsi darbo. Jis visais būdais bandė patraukti tą didžiulę šaką. Tačiau jam pritrūko jėgų..

Galiausiai jis pavargo ir nusiminęs pasakė tėvui:

– Ne, tėti, aš negaliu, ji man per sunki.

– Pabandyk dar kartą, – atsakė tėvas.

Vėl ir vėl berniukas bandė kelti, tempti, traukti šaką nuo kelio, bet visos jo pastangos buvo bergždžios.

– Tėti, juk tu matai, kad aš nieko negaliu padaryti.. – pasiguodė berniukas ir bandė toliau.

Tėvas dar kiek palaukė, stebėdamas sūnaus pastangas, paskui pasikvietė jį ir pasakė:

– Aš matau, kad tu labai stengiesi. Bet, sūneli, aš tikėjausi, kad tu išnaudosi visas galimybes..

– Bet aš padariau viską, ką galiu, tėti! Tikrai viską.. – atsakė sūnus.

– Tu nepadarei vieno labai svarbaus dalyko, – atsakė tėvas. -Tu nepaprašei mano pagalbos..

– Bet aš norėjau viską pats padaryti, juk jei prašysiu pagalbos – pasirodysiu silpnas ir kvailas..

Tėvas nusišypsojo, apkabino sūnų ir pasakė:

– Sūnau, prašyti pagalbos, kai padarei viską, ką gali – ne silpnumo, o išminties požymis! Nei vienas žmogus neturi tiek privalumų, resursų ar stiprybės, kad išspręstų visas pasitaikančias gyvenimo situacijas. Todėl labai dažnai mūsų jėga – vienybėje..

Ir.. tėvas su sūnumi kartu patraukė šaką nuo kelio ir nukeliavo toliau 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems, džiaukimės nuostabia vasara 🙂 !

Krizė – tai akistata su tiesa

Visai neseniai buvo madinga nesusimąstant švaistyti laiką, jėgas ir pinigus. Siekti ir galėti. Be teisės suklysti ir patirti nesėkmę. Visko norėti ir viską turėti.

Šiandien reikia būti racionaliu. Jokio blaškymosi ir nereikalingų judesių. Jokių pirkinių ir išlaidų. Vartojimo era baigėsi.

Jau niekam nereikalingi dulkių siurbliai, inkrustuoti briliantais ir kedai su auksiniais raišteliais. Išlepintos poniutės nedaro manikiūro savo šuniukams. O oligarchai nevaidina sponsorių ir mecenatų. Liaudis neklausia – “Kas kaltas?“ ir “Ką daryti?“ O tik – “Kaip gyventi?“ ir “Kas bus su Tėvyne ir su mumis?“

O mes juk jau buvome atsipalaidavę ir patikėję gražiu gyvenimu. Patraukėme ilsėtis į šiltuosius kraštus, į Turkiją ir Egiptą. Pradėjome pirkti rūbus brangiuose salonuose. Persėdome į asmeninį transportą. Pakeitėme langus į plastikinius. Nusipirkome naujus baldus. Pradėjome vadinti savo firmeles korporacijomis, o vakarėlius su bendradarbiais – korporatyvais. Persirgome chronišku nuovargiu. Ir tapome užgrūdintais kapitalistinio fronto kariais.

Atsirado ir sustiprėjo naujas sluoksnis, pageidaujantis vadintis VIP-ais, kas išvertus iš anglų kalbos reiškia “labai svarbi persona“. O tie, kas nepateko į šį ypatingų personų sluoksnį, puolė jį aptarnauti.

Gydytojai atidarinėjo specialias klinikas VIP-ams, VIP-ų vaikams ir net jų šuniukams. Artistai pagal iškvietimą aptarnavo garsius klientus jų namuose. Laikraščiai publikavo estrados žvaigždžių įkainius. “Mane užsakė šiandien pietums. Mašiną jau atsiuntė, ir aš jau važiuoju.“

Siuvėjos pradėjo vadintis kutiurje ir įtikinėjo užsakovus, kad “užuolaidos už šimtą dolerių – tai banalu, o už tūkstantį dolerių – paskutinis mados žodis.“ Ypatingą paklausą turėjo psi-industrija, kuri siūlė “visas psichologinių paslaugų rūšis“ – beveik kaip banke.

Atėjo “glamūro“ ir “piaro“ laikai. Ir mes beveik patikėjome, kad Madona – tai dainininkė, o planeta – tai prekybos centras. Mocartas – tai saldainiai, o Titanikas – atrakcionas. Niekas nepastebėjo sąvokų sukeitimo. Mes beveik patikėjome, kad galima viską pirkti ir parduoti. Himnas mesčioniškumui ir banalumui skambėjo iš visur. Ir tai buvo gyvas garsas.

Ir staiga atėjo ji. Visaapimanti, ciniška ir negailestinga Krizė. Ji pasijuokė iš mūsų planų ir sutrypė mūsų lūkesčius. Pareiškė pretenzijas ir pateikė sąskaitą. “Labai svarbios personos“ sutriko ir išsigando. Psichologai choru uždainavo, kad atėjo geriausias laikas “savęs paieškoms“. Tik nepasakė, kur ieškoti. Artistų kainos krito. Kas buvo niekuo ir tapo viskuo, vėl tapo savimi.

Net anekdotai pasikeitė. Jei anksčiau: “Jauna moteris išsinomuos auksinį narvelį. Tvarką ir gerus santykius garantuoju.“ Tai dabar: “Ištekėsiu krizės laikotarpiui. Skaniai gaminu, kalbu tyliai, galvos neskauda.“ Jei ir toliau taip bus, tuomet greitai moterys pradės tekėti už mylimų, o ne už turtingų…

O dar pas mus atsiras laiko, ir mes prisiminsime savo svajones. Grožio jau niekas nepirks, sugrįš tyrumas. Pavasarį sodinsime bulves ir gimdysime vaikus. Ir viskas atsistos į savo vietas. Ir mes suprasime, kad laimės nei uždirbti, nei nusipirkti neįmanoma.

Krizė – tai akistata su tiesa. Ir kuo greičiau tai suprasime, tuo greičiau viską įveiksime.

Pagal Elenos Rog publicistiką, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 ! Ir nepamirškime pasisaugoti per karščius!

Svarbi pamoka

Kartą pas dvasinį Mokytoją atėjo keli jaunuoliai ir paprašė priimti juos mokytis.

Kad geriau pažintų būsimuosius mokinius, Mokytojas paklausė jų:

– Kas iš jūsų daugiau trokšta pasilinksminimų, nei dvasinio augimo?

Jaunuoliai nustebę susižvalgė, bet nieko neatsakė.

– Na, gerai, – šyptelėjo Mokytojas, – o kas iš jūsų nori daugiau duoti kitiems, nei imti? Pakelkite ranką..

Tačiau jaunuoliai nė nekrustelėjo ir toliau sutrikę tylėjo.

– Gerai, – pasakė Mokytojas, – na, o kas iš jūsų trokšta šlovės labiau, nei visų gerovės?

Ir šį kartą visi lyg sutarę tylėjo.

– Na, ką gi, o dabar aš jus kviečiu pas savo mokinius, kurie jau mokosi čia trečius metus.

Atėjęs pas juos, Mokytojas uždavė jiems tuos pačius klausimus, ir beveik visi mokiniai kaipmat pakėlė rankas.

– Matote, – kreipėsi Mokytojas į naujokus, – per tris metus šie mokiniai padarė didžiulę pažangą: jie atvirai pripažįsta savo trūkumus.. Taigi, jums iš tiesų yra ko pasimokyti 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Kalba mažieji :)

Tėtis sako sūnui:

– Na, ir išlepinome mes tave! Ko gero, teks tave nubausti..

– Kaip taip?! – nustebo vaikas. – Išlepinote jūs, o bausite mane?..

************

Penkiametė aiškina mamai:

– Iš pradžių išauga pieniniai dantys, paskui krūminiai, o po to – auksiniai!

************

Tėtis nusiminė, nes sugedo jo automobilis. Mažasis sūnelis bando guosti tėtį:

– Užtat dabar benzino nereikės pirkti!

************

Šeima grįžta vakare namo ir pamato, kad nėra elektros. Jaunėlis kelis kartus spragteli jungtuką ir padaro išvadą:

– Taip, šviesos nėra, tik garsas nuo jos liko..

************

Penkiametis taupo pinigus – tai senelis įdeda pinigėlių į taupyklę, tai močiutė, tai mama ar tėtis. Kartą senelis paklausė – kam gi vaikas taupo pinigus.

– Na, žinai, seneli, štai sukaks man 18, ir eisiu aš sau žmonos ieškoti. O ji man pasakys: šito noriu, ano noriu.. Reikia pasiruošti.

************

Tėtis ruošiasi į darbą. Sūnus prieina ir klausia:

– Tėti, kur tu eini?

– Į darbą.

– O kam?

– Na, kaip tai – kam? Kad tave galėčiau maitinti.

– Tėveli, gali niekur neiti, aš jau pavalgiau..

************

Tėtis grįžo iš parduotuvės, dukrelė stebi, kaip mama išima prekes iš krepšio.

– Oi, mama, tėtis nupirko ir vandens, ir sulčių. Tu jam leidai?

– Tėčiui nereikalingas mano leidimas, jis gali daryti viską, ką nori.

– Tai tu jam leidai daryti viską, ką jis nori? – padarė netikėtą išvadą mažoji.

************

Dviejų metukų anūkė klausia močiutės:

– Močiute, ką tu darai?

– Košę verdu.

– Oi, močiutė, tu tikra mano padėjėja!

************

– Mamyte, ar nori Kinder-siurprizo?

– Ne.

– O dabar manęs paklausk..

************

Dukrelė sirguliuoja, mama įkalbinėja ją suvalgyti česnako skiltelę.

– Nenoriu, – atsisako dukra.

– Bet nuo česnako žūsta daug virusų ir mikrobų!

– Geriau jau jie nuo šokolado žūtų..

************

– Mamyte, o aš žinau, kodėl žuvys nekalba!

– Ir kodėl gi?

– Jos bijo išsižioti, kad vandens į burną nepribėgtų..

************

– Tėveli, nupirk man būgną..

– Na, ne, ir taip triukšmo pakanka.

– Nupirk, tėveli, prašau, aš juo grosiu tik tada, kai tu miegosi..

************

– Mamyte, ačiū tau labai už tai, kad tu esi mano mama. Nes jei turėčiau kitą mamą, aš nuo jos pabėgčiau ir eičiau tavęs ieškoti..

************

Penktokas aiškina mamai:

– Aš žinau, kodėl birželio 1 yra vaikų gynimo diena! Todėl, kad gegužės 31 visi moksleiviai parneša dienynus su metiniais pažymiais..

************

Mylėkime vaikus – besąlygiškai ir tyrai 🙂 ! Visiems nuostabios vasaros 🙂 !

Gražiausios akimirkos…

Naktį girdžiu mažų kojyčių trepsėjimą: dukrelė atėjo į mano kambarį. Guliu tyliai, klausausi. Galbūt, ji sugrįš į savo kambarį, ir aš galėsiu toliau miegoti..

– Mama! Mamyte! – šaukia ji užsimiegojusiu balseliu.

– Taip.. Kas nutiko? – vos ištariu, nenoriai atmerkdama akis.

Dukrelė nutyla, jos akys blizga blankioje šviesoje.

– Mamyte.. Aš myliu tave!..

– Ir aš tave..

– O aš labiau!..

Gulasi šalia ir tuoj pat užmiega. Bet jos ištarti žodžiai jaukiai pakimba kambaryje. O, kad aš galėčiau prisiliesti prie jų, aš paimčiau juos ir niekada nepaleisčiau.. Vis dar girdžiu tylų dukrelės balsą, kuris šnabžda pačius brangiausius pasaulyje žodžius: “Aš myliu tave..“

Šypsausi ir lėtai iškvepiu, baimindamasi išsklaidyti šias nuostabias akimirkas.. Juk vieną dieną ši maža mergaitė taps suaugusia mergina.. Vieną dieną aš galėsiu ramiai, be jokios skubos praustis duše..

Vieną dieną aš ramiai išgersiu rytinę arbatą ir paskaitysiu mėgiamą knygą.. Vieną dieną aš išeisiu iš namų viena, nesibaimindama, kad manęs kažkas laukia.. Vieną dieną aš grąžinsiu sau save..

Bet šiandien aš atiduodu save JAI. Aš pavargstu, kartais mano jėgos išsenka, bet aš žinau, kad mane TAIP myli ir aš esu TAIP reikalinga..

Ir patikėkite – tai Geriausios Mano Gyvenimo Akimirkos 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !