Mes panašūs į metų laikus

Jei pažvelgsime atidžiau – mes tokie panašūs į metų laikus, mes keičiamės kartu su jais!

Pavasarį mes tarsi atgimstame kartu su gamta.. Vis ilgėjančios dienos ir vis ryškesnė saulė pažadina gražiausias viltis ir svajones, o švelni šiluma ir pirmoji žaluma viliote vilioja į miškus, pievas ar pakrantes. Pirmas griaustinis, pirma vaivorykštė, pirmas vieversys, pirma žibutė..

Ir kartu su visa šia bundančia, žaliuojančia, čiulbančia, žydinčia, čiurlenančia gamtos didybe mes ir patys atgauname jėgas, o mūsų širdys prisipildo meile, šiluma, lengvumu ir gerumu. Pavasaris mus kviečia mylėti, džiaugtis, kurti.. mes jaučiame jį visa savo širdimi.

O vasara jau kvepia jūra, gėlėmis ir braškėmis! Kelionės, žygiai, vakaro laužai, kerintys saulėtekiai ir saulėlydžiai, susitikimai su draugais.. Darbai sode, pirmosios uogos, pirmas agurkas, pirmas sodo gėrybių krepšys ir jūra gėlių.

Ir mes – saulės nubučiuoti, vėjų nugairinti, atviri tam besikeičiančiam vasaros grožiui.. Kupini jėgų, džiaugsmo ir entuziazmo, mes ir patys tarsi trumpam virstame vasara.

Ankstyvas ruduo – lyg skambus vasaros atgarsis: dar šiltas, kviečiantis pasidžiaugti gražiomis dienelėmis ir dovanojantis gausų vasaros ir rudens gėrybių derlių. Jaučiamės pailsėję ir gamtos numylėti.

O štai vėlyvas ruduo su vis trumpėjančiomis dienomis, krentančiais medžių lapais, lietumi ir šaltais vėjais jau pradeda migdyti gamtą ir kartu tarsi sulėtina ir mus. Vis daugiau būname namuose, siaučiamės į minkštus pledus ir šildomės kvapnia arbata..

Žiema – ramybės, apmąstymų ir namų jaukumo metas. Tai kepamos duonos ar pyragų kvapas namuose, šilti megztiniai, rankdarbiai, kūryba, pietūs su artimais žmonėmis ir smagios žiemos šventės.

Ir – baltas sniegas, rogutės, sniego seniai, slidės, pačiūžos, pasivaikščiojimai apledėjusiu ežeru, nuostabus apsnigtas miškas.. Ir – pavasario nuojauta..

Mes tokie panašūs į metų laikus! Nes mes esame gamtos vaikai 🙂 ..

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

Gerumas – šalia..

Gyvenimo sunkumai, problemos, blogos naujienos, prastos nuotaikos.. Kartais atrodo, kad gerumo, žmoniškumo, nuoširdumo pasaulyje apskritai nebeliko..

O, pasirodo, gerumas – šalia, tereikia apsižvalgyti 🙂 ! Tai istorijos, kuriomis internete dalinasi žmonės iš viso pasaulio. Jos tikrai pakelia ūpą ir pastūmėja mus pačius daryti gerus darbus 🙂 ..

************

Mano draugė su savo sūneliu susiruošė į kiną. Pakeliui mažylis renka visus reklaminiu lapelius, kuriuos dalina platintojos merginos. Maža to – jis pats prie jų prieina, tarsi jam tai būtų labai svarbu ir reikalinga.

Mano draugė klausia: “Vaikeli, kam tau tie lapukai? Ką tu su jais darysi?“ Vaikas jai atsakė: “Nieko nedarysiu, mamyte. Tiesiog tos mergaitės visada tokios liūdnos stovi, nes niekas tų lapelių neima. O aš imu lapukus, kad jos būtų nors truputį laimingesnės..“

************

Vėluoju į savo pirmą egzaminą, labai skubu, nes jei pavėluosiu – griežtas dėstytojas neleis laikyti egzamino. Bėgu į stotelę per gatvę, o mane stabdo policininkas, grasina bausme, nes bėgu neleistinoje vietoje. Iš nevilties pravirkstu graudžiomis ašaromis ir pradedu pasakoti savo istoriją..

O jis tokiu akmeniniu veidu staiga griežtai man sako: “Eikite, prašom, į policijos automobilį.“ Mes įlipame į automobilį, o jis atsigręžia ir su šypsena man sako: “Na, nieko, suspėsime, sakyk, kur tau reikia?“ Ir su švyturėliais mane nuveža. Suspėjau!..

************

Žmona laukiasi kūdikio. Nusprendėme su ja vakarienei paruošti žuvį, nusipirkome karpį. Namuose išėmėme jį iš paketo – o jis gyvas, žiopčioja.. Žmona paleido jį į vonią su vandeniu. Sėdi šalia, žiūri, kaip jis plaukioja, net vardą jam sugalvojo – “Karlas“.

Aš paruošiau visus prieskonius ir atėjau į vonią žuvies, o žmona – į ašaras.. Galų gale mes apie dvyliktą valandą nakties keliaujame su kibiru du kilometrus iki upės ir paleidžiame karpį į upę. Tikiuosi, su Karlu viskas gerai..

************

Prieš pusmetį išvažiavau studijuoti į kitą miestą. Šiandien mama atsiuntė man siuntinį su žieminiais rūbais, o į šaliką suvyniojo šokoladą. Kai jį radau, pusvalandį žliumbiau.. Labai ilgiuosi namų. Branginkite savo tėvus, mes jiems visą gyvenimą esame vaikai, kuriuos jie taip nuoširdžiai ir besąlygiškai myli..

*************

Turiu labai gerą atmintį. Įsimenu perskaitytą tekstą beveik pažodžiui. Dirbu istorijos dėstytoju, ir studentai žino šią mano savybę: aš ne tik matau, kad darbas iš interneto, bet kartais net galiu pasakyti, iš kokio jis tinklapio.

Neseniai vienas studentas atidavė man eilinį kartą perrašytą kursinį darbą. Skaitau ir suprantu, kad teksto turinys man lyg ir pažįstamas, bet nematytas. Pasirodo, studentas nukopijavo tekstą ir pilnai jį perrašė, beveik kiekvieną žodį pakeisdamas sinonimu. Už išradingumą ir pastangas parašiau jam gerą įvertinimą..

************

Šiandien aš per klaidą nusiunčiau telefonu savo patėviui žinutę, kurią norėjau nusiųsti savo vyrui. Gerai, kad žinutėje aš parašiau tik: “Aš tave myliu“. Patėvis man atsiuntė gražų atsakymą ir pasirašė: “Myliu, tavo tėtis“ – pirmą kartą gyvenime..

************

Mūsų laiptinėje gyvena vien pensininkai. Jie visi anksčiau dirbo vienoje gamykloje ir todėl visi gavo butus viename name. Mūsų laiptinėje jie visi panašaus amžiaus – apie 80 metų ir vyresni.

Vienos močiutės anūkas, jau suaugęs 35 metų pasiturintis vyras, kartą į mėnesį atvažiuoja su savo padėjėju, apeina visus butus, skambina į duris ir šaukia: “Močiutės! Pagalbos komanda jau čia!“

Tai reiškia, kad visos močiutės turi sudaryti pirkinių ir vyriškų darbų sąrašus. Ir viskas superkama, suremontuojama. Ne, jos ne vienišos, ir vaikai jų nepamiršo. Tiesiog šis jaunas vyras nori joms padėti. Ir padeda.

***********

Eilinė darbo diena, nuotaika pakili, ausinėse – mano mėgiama muzika. Išlipu iš traukinio stotyje ir patraukiu link išėjimo iš stoties. Matau priešais, kad susidarė žmonių spūstis, o apsižvalgęs aplink, pastebiu surūgusius  žmonių veidus.

Neilgai svarstydamas susikaupiu ir sušunku: “Labas rytas, žmonės!“ Ir iš karto pastebiu, kaip pradeda keistis žmonių nuotaika, jie pradeda šypsotis, o šalia stovinti močiutė timpteli mane už rankovės ir sako: “Ačiū, sūneli..“

************

Parengė ir vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 .. Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gėriuosi. Mokausi. Dėkoju. Myliu.

Mane žavi ŽMONĖS, į kuriuos žiūri, ir staiga toks grožis ir giluma atsiveria, kad žado netenki nuo viso to žavesio ir nuostabos: čia tai bent! Gražūs išoriškai? Ne, nebūtinai. Visai ne. Bet tokių žmonių išvaizdoje visada yra kažkas pritraukiančio žvilgsnį. Kažkas nenusakomai nuostabaus, kad norisi vėl ir vėl žiūrėti į tą grožį ir žavėtis: čia tai bent!

Jie dosnūs? Taip, viskuo: Savo Meile, Savo Nuoširdumu. Ir pinigais taip pat. Būtinai. Vidinis dosnumas ir per požiūrį į pinigus pasireiškia. Ne, šie žmonės visai ne turtuoliai ir ne švaistūnai. Jie dažniausiai taupūs – savo sąskaita. Bet jie gali kažkam padėti, negailėdami nei laiko, nei pinigų, nes tiesiog negali kitaip. Ir tu gauni tą pagalbą, o gerklę gniaužia: čia tai bent!

Jie geri? Taip, ir jų gerumas tikras ir nuoširdus. Jie apkabina vien savo buvimu šalia. Ir vien nuo minties, kad tavo gyvenime yra Toks Žmogus, kad tu jį pažįsti, širdis sušyla, tarsi apgaubta šiltu pledu, ir švelniai tuksena: čia tai bent!

Jie nuoširdūs ir drąsūs? Žinoma, taip. Bet tokie, kurie be kardo ir skydo. Kurie nebijo būti savimi, nebijo mylėti, nebijo skausmo. Kurie gyvena. Taip, tokiems žmonėms labai dažnai būna sunku, bet jie gyvena. Ir jų gyvenimas visai ne kova. Jie tyri ir šviesūs. Nežiūrint į nieką. Ir jie dėkingi. O gyvenimas žiūri į juos plačiai atvertomis akimis su nuostaba: čia tai bent!

Žodžiu, mane žavi ŽMONĖS…

Ne schemos, ne vaizdiniai ir ne šablonai – gyvi žmonės. Žmonės, kurie nepamatuojamai įdomesni ir nuostabesni už viską, ką tik galima sugalvoti. Gyvi žmonės, kuriuos tik ir verta mylėti.

O jei jūs staiga pagalvosite, kad dabar aš pasakysiu, jog tokių žmonių labai mažai – jūs klystate. Nepasakysiu. Nes aš pažįstu daug tokių žmonių. O kai kuriuos net artimai.

Gėriuosi. Mokausi. Dėkoju. Myliu.

Pagal Tatjanos Allionovos kūrinį, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Tokia paprasta džiaugsmo priežastis..

Kas suteikia žmogui džiaugsmą?

Lietus už lango, mėtos lapeliai karštame arbatos puodelyje, duonos trupinėliai delne ir alkani žvirbliai ant kiekvieno piršto galo – tarsi dangaus klavišai.

Grok sielos muziką, žmogau, rašyk gyvenimo simfoniją..

Ir tuoj pat gimsta skambėjimas – juoku, palaimingu atodūsiu, nuostaba: “kaip gražu šiame pasaulyje, kaip gražu!“

O neseniai aš sužinojau, kad taip pat galiu atnešti žmogui džiaugsmą.

Aš, ir labai paprastai. Taip paprastai, neįtikėtinai ir nenusakomai nuoširdžiai – tiesiog atsisėdu šalia žmogaus, o tas žmogus staiga pradeda plačiai šypsotis ir tarsi šviesesnis iš vidaus pasidaro.

Ir ta jo vidine šviesa sutapatina mane su lietumi, su paukščiais, su arbatos aromatu, su neaprėpiama jūros platybe ar žvaigždėtu dangumi, su visa didžiule žydinčia planeta, kupina kerinčio grožio.

Aš taip pat – džiaugsmo priežastis..

Ir taip norisi dažniau sėdėti šalia, kad šypsena nuo šito žmogaus veido niekada neišnyktų, kad jis šypsotųsi visada, nuolatos ir amžinai.

Todėl, kad jo šypsena – mano džiaugsmo priežastis..

Autorė – Alina Lion, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Jei prieš jus – siena

Kartais gyvenimas susiklosto taip, kad vienintelis tavo kelias staiga atveda prie sienos.

Ir tuomet įmanomi keli variantai.

Galima ilgai eiti palei sieną į vieną ar į kitą pusę (arba iš pradžių į vieną, o paskui – į kitą). Ir tikėtis, kad ji kur nors pasibaigs. Bet čia slypi pavojus, kad jėgos gali pasibaigti anksčiau.

Galima pradėti ieškoti galimybių ir būdų, kad būtų įmanoma perlipti, peršokti, perkopti sieną. Ir kartais tai tampa prasme ir pasiteisinimu. Arba darbu. Ar net žygdarbiu. Bet šios didžiulės pastangos retai duoda rezultatą.

Galima sėdėti priešais sieną ir laukti. Laukti, kol kažkas pasikeis savaime. Arba ateis kažkas protingesnis, stipresnis ir drąsesnis. Ir priimti savo laukimą kaip susitaikymą. Arba pamoką. Arba – praktiką.

Galima prisiminti visas vaikiškas pasakas ir visas savo svajones ir nupiešti ant sienos duris. Paskui bandyti šitas duris atidaryti arba materializuoti.

Galima braižyti paslaptingus ženklus ir sakralinius hieroglifus ant sienos. Šnabždėti užkeikimus ir maldas. Tikėti jais. Ir priimti kaip stebuklą.

Bet kartais viskas pasirodo taip paprasta: arba – nėra jokios sienos, arba – tai ne tavo kelias.

Pagal Elenos Kasjan apybraižą, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Kelrodė Šviesa

Kartais sutinki žmogų ir nesupranti – kame reikalas? Lyg ir žmogus kaip žmogus: kalba, juda, kvėpuoja, šypsosi.. Gyvena sau.. Lyg ir viskas su juo tvarkoje.

Bet kažkas su juo ne taip. Lyg kažko jam trūktų.. Kažko labai svarbaus.

Tokie žmonės – tarsi švyturiai ant jūros ar vandenyno kranto. Tačiau kai ateina naktis ir sutemsta, pasirodo.. kad jie nešviečia! Nedega jų kelrodė šviesa.

Bet iš išorės jie atrodo kaip tikri švyturiai. O iš tiesų – tai šalti, tušti, neveikiantys bokštai.

Taip ir mūsų gyvenime: meilė – tai vienintelė kelrodė šviesa, kuri sušildo, nukreipia tiesos keliu ir suvienija žmones.

Todėl – mylėkime.. tyrai, besąlygiškai. Visais laikais, prie bet kokių režimų ir valdovų, bet kokiose aplinkybėse, su visais privalumais ir trūkumais. Kad ir kaip sudėtinga ir sunku bebūtų..

Ir ypatingai tuomet, kai labai sunku ir beveik nėra jėgų. Kai baisu, kai norisi nuo visų pasislėpti, kai viskas atrodo beprasmiška, beviltiška ir nepakeliama..

Kelkimės ir uždekime savo Meilės Šviesą.. Nežiūrint į nieką.

Nes būtent tokių audrų metu be mūsų kelrodžių Meilės Švyturėlių netenka vilties, susižeidžia ir žūsta gyvi žmonės, atsitrenkdami į abejingumo, egoizmo ir cinizmo tuščius ir šaltus bokštus..

Todėl – mylėkime.. Sušildykime savo meile  pasiklydusius, nusivylusius ir nuskriaustus. Tik meilėje – mūsų jėga ir vienybė.

Todėl – nuolatos, kiekvieną akimirką skleiskime žmonėms savo Meilės Šviesą, ir tegul ji tampa patikimu kelrodžiu į harmoniją..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Tokie skirtingi pasauliai..

Aš žiūriu pro langą, aš matau žmones.

Aš matau, kaip gatvėmis plaukia tokie nepaprastai skirtingi pasauliai, susidurdami tarpusavyje savo pačių pasistatytomis sienomis.

Aš žinau, kad kiekvienas iš jų savaip teisus. Bet savo teisume, savo nepajudinamoje teisybėje jie prarado gebėjimą girdėti ir suprasti kitus.

O aplink tiek vienatvės, tiek skausmo, kivirčų, pykčio, barnių, ginčų, neapykantos…

Ir niekas, niekas nenori girdėti ir suprasti, bet kiekvienas yra pasiruošęs įrodinėti būtent savo vienintelę įmanomą teisybę.

Ne, tai ne tikėjimų karas, tai netekčių netektis. Supratimo netektis.

Todėl kad už savo mažo pasaulėlio sienų viskas jau svetima ir priešiška.

Mes negirdime vieni kitų.

Mes nenorime girdėti, mes jau ir taip viską žinome.

Bet ar žinome?..

(Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt)

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !