Dangaus akys

Kaip dažnai mes žiūrime vieni kitiems į akis? Kodėl kartais taip sudėtinga išlaikyti kažkieno atvirą žvilgsnį? Kas tame slypi? Karštligiškas noras nuslėpti savo mintis? Kas gi yra tame tokio svarbaus, jei trukdo žiūrėti tiesiai, sąžiningai, ramiai?

O kartais, atvirkščiai, norisi pagauti kažkieno mielą širdžiai žvilgsnį, kartais mes norime perskaityti mylimo žmogaus akyse tiesą, pajusti jo ketinimus, norus…

Akys – Sielos veidrodis.

O dangus? Kieno tai akys? Kieno tas įkvepiantis, užburiantis žvilgsnis? Kodėl ne visi žmonės žiūri į dangų, ne, ne tam, kad nuspėtų orą – bet pamatyti jame Visatos akis, Kūrėjo akis?

Taip, ko gero, čia tikrai yra ryšys – tarp to, ar nuoširdžiai mes žiūrime vienas kitam į akis, ir to, ar nors retkarčiais žvelgiame į dangaus grožybes – mums siunčiamą Meilės žinutę.

Štai rytas, žiema… Šešta valanda. Išeinu, ir, rodos, ne į kiemą išeinu, o tiesiog į dangų… Niekada anksčiau nemačiau tiek žvaigždžių, niekada, net vaikystėje… Atrodo, kad ne tik ten, dangaus aukštybėse, bet ir iš visų pusių čia, žemėje, sukosi savo mistiškame šokyje dangaus šviesuliai… Aš negalėjau pajudėti iš vietos. Taip ir stovėjau, žvelgdama pro ašaras į šį stebuklą – rytines Kūrėjo akis, rytines Visatos akis…

Vėliau, jau devintą valandą, aš pažiūrėjau pro langą, kad vėl pamatyčiau, koks dangaus stebuklas buvo paruoštas šį kartą.

Ir stebuklas buvo! Ir dar koks! Lengvi-lengvi, baltai-rausvi debesų pūkai plaukė švelniai melsvu dangumi. Štai vienas kerintis raštas susikūrė dangaus kaleidoskope, štai dar vienas. O štai čia debesys virto ilgais saulės spinduliais, tarsi norėjo pažaisti su saule, pakartoti jos formas, prisipažinti jai meilėje. Taip greitai keitėsi spalvos, ir neįmanoma buvo pasakyti – kas buvo geriau, kas gražiau ar originaliau… Viskas buvo nepakartojama. Viskas!

O mūsų artimųjų akys? Kokios jos? Ne, aš ne apie spalvą ar formą… Ne. Kokios jos buvo šiandien ryte, ką norėjo pasakyti? Juk akys – Visatos paslaptis, atsispindinti žmogaus Meilėje. Kiek daug galima sužinoti apie savo artimą, užvertus madingą knygą apie santykių psichologiją, priėjus prie jo, švelniai pažvelgus jam į akis, be žodžių perdavus jam pačią svarbiausią širdies žinią… Tiek daug galima suprasti, išgirsti, pajusti… Tiek daug…

Dangaus akys, mylimųjų akys – sakralinė būties knyga, kuri moko gyventi širdimi.

Autorė Nina Sumire (ištrauka iš knygos “Penktas Meilės sezonas“), vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Einam?…

Man jau seniai nepatinka gyventi su devizu VAROM…

Iš esmės, kur?…

Viską suspėti?…

Bet tai neįmanoma, o ir vargiai ar reikalinga…

Varyti… žodis, panašus į botago pliaukštelėjimą… Kietos priebalsės, kaip tvora, per kurią peršoksi, lyg pabaidytas žirgas, kuris žino, kad tas pliaukštelėjimas teks jam, jei suklups…

Varyti… tarsi bijoti pavėluoti nežinia kur… tarsi tikėti, kad audringas aktyvumas identiškas pilnavertiškumui… tarsi apskritai apie nieką negalvoti, bet stengtis neatsilikti nuo prabėgančių šalimais…

Nenoriu…

Visiems laikams pamėgau neskubumą…

Sustoti ir įsižiūrėti… sustoti ir suprasti… sustoti ir pajusti… sustoti ir priimti sprendimą… sustoti ir pasirinkti…

Visiems laikams pamėgau žinoti, ką ir kodėl aš darau, ir ar tikrai man to reikia… nes kai varai, tam nelieka jėgų…

Visiems laikams pamėgau nuoširdų bendravimą, minios nebuvimą, nedalyvavimą garsiame, triukšmingame, masiniame…

Visiems laikams pamėgau lėtą gyvenimą…

Ne, aš nesiekiu nieko įtikinti, kad tai tinka visiems…

Rašau apie džiaugsmą susiderinti su savo tikruoju ritmu…

Ir kažkam jis yra būtent toks, greitas gyvenimas – toks jam labiausiai tinka…

Tik reikia suprasti, kad greitis greičiui nelygus… Varyti – tai ne apie gerą sveiką greitį… greičiau apie greitį, kuris išsekina…

Nereikia iki išsekimo, mielieji…

Vėl įsiklausykite į žodį… Išsekimas… Aš visada įsiklausau į žodžius, myliu juos ir pasitikiu jais, jie nemeluoja…

Tai štai, išsekimas, reiškia, negailestingai… Reiškia, iki skylių… kad paskui tuoj pat išmesti…

Negalima gyventi, išsekinus save iki skylių… Nėra nieko, kas tai pateisintų…

Būti vergijoje blogai net pas save pačius…

Nenoriu VAROM… noriu EINAM…

Į ilgą pasivaikščiojimą po žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį…

Į ilgą pasivaikščiojimą po įvairiaspalvį gyvenimą, suspėjant pastebėti jį, pragyventi, suverti įspūdžių karolius ant begalinio atminties siūlo…

Į ilgą pasivaikščiojimą su tais, su kuo ne taip svarbu, kur… bet svarbu, kad DRAUGE…

Į ilgą pasivaikščiojimą su savimi… kad turėtum save… ne išsekusį iki skylių, o apgaubtą švelnumu, rūpesčiu, meile…

Einam?…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nauja Pradžia

Pirmosios metų dienos – vidinė tyla ir vis užplūstanti ateities nuojauta, tarsi stovėtum ant kažko labai svarbaus slenksčio.. Tarsi atsisveikini su senuoju pasauliu, kad žengtum į naują realybę.

Ir taip norisi pasiųsti savo meilę ir širdies šilumą visiems, kam to dabar labai reikia.. Kiekvienam. Su kaupu. Kad sušildytų ir padrąsintų: nenuleiskime rankų, greitai nušvis, nes kaip tik prieš aušrą ir būna tamsiausia..

O mes.. mes visi drauge pirmosiomis metų dienomis atverkime švarų gyvenimo lapą ir nupieškime visiems pasaulio žmonėms laimę 🙂 ..

Mes įveiksime visas negandas, mes iš pradžių nedrąsiai, bet būtinai pakeisime baimę į Meilę. Meilę artimiems ir tolimiems. Nes tik Meilė suvienija, suteikia pilnatvę ir veda į didingą ir nuostabų tikslą – visuomenę, kur kiekvienas palaiko ir brangina kiekvieną.

Tai pabudimas. Atsinaujinimas. Nauja Pradžia, kuriai labai reikalingas mūsų tikėjimas šviesia ir laiminga ateitimi. Būtent tikėjimas – tai tarsi kelrodis, inkaras į ateitį, mūsų visų ateities projektas, mūsų visų išreikštas troškimas Kūrėjui ir Visatai.

Mes turime tvirtai tikėti: su mumis viskas bus gerai. Ir tai vienintelis mūsų visų ateities variantas. Todėl viskas pasikeis tik į gera. Tamsa pasitrauks. Saulė pakils. O gaivus permainų vėjas įkvėps mus gyventi, mylėti, draugauti ir kurti visų gerovei..

Su Nauja Pradžia mus visus! Su Gera Pradžia 🙂 !

Mažosios Vilties istorija

Mažoji Viltis gimė tarp baimės, tamsos, nevilties ir bejėgiškumo, kai gyvenimas atrodo nepakeliamas, rankos nusvyra, gniaužia gerklę, o širdį spaudžia nuo blogų nuojautų.

Nedraugiškas ir nesvetingas buvo tas pasaulis, ir dauguma pasiduodavo, manydami, kad gyventi tokiose sąlygose neįmanoma. Bet buvo ir kiti – tie, kas norėjo gyventi kitaip ir ieškojo būdų išgyventi net ir tokiame niūriame ir kupiname pavojų pasaulyje. Būtent jie ieškojo ir atrasdavo nors menkiausią atramą Gerojoje Viltyje.

Viltis buvo labai mažytė ir neįtikėtinai trapi, ir kaip ji sugebėjo atlaikyti siaučiančius aplink audras ir uraganus, ir stingdančią darganą, kuri sukaustydavo visą gyvybę, buvo visai neaišku. Bet Mažoji Viltis pasirodė esanti tvirta. Ji ne tik išgyveno – ji užaugo ir sustiprėjo. Pamiršdama save, kad padėtų kitiems, Mažoji Viltis vis labiau augo, skleidė savo šviesą vis ryškiau.

Dabar ji galėjo padėti ir nušviesti kelią tiems, kas buvo silpnesni, galėjo palaikyti juos ir neleisti palūžti. Ir Mažosios Vilties dėka pakildavo suklupę žmonės, ištiesdavo pečius ir pasiryždavo pagaliau pažvelgti į akis savo baimei. “Nepraraskite vilties, – nepaliaujamai kuždėjo ji. – Niekada nesustokite. Išeitis tikrai yra, tik reikia jos ieškoti“.

Ir tie, kas girdėjo jos kuždesį, užsidegdavo viltimi ir ėjo – klupdami, krisdami ir vėl kildami – bet vis dėl to ėjo į priekį. “Mes viliamės, kad vieną kartą baigsis kreivi takeliai ir niūrūs tarpekliai, kad nutils atšiaurūs vėjai… kad ateis diena, ir mes ateisime ten, kur šviesu ir šilta, kur liausimės pagaliau kovoti dėl gyvenimo ir pradėsime tiesiog gyventi“, – svajojo jie. Taip viltis palaikė juos, suteikdama jėgų.

Šiame kelyje Mažoji Viltis užaugo ir įgavo Tvirtą Tikėjimą. Ji buvo dabar visai kitokia – tapo galinga, šviesi ir rami, išmoko surasti reikiamus žodžius. “Nėra nieko neįmanomo. Tiesiog tikėkite! Tikėkite savimi! Tikėkite gera ateitimi!“, – tikino Viltis. Tvirto Tikėjimo dėka išnykdavo abejonės, užgimdavo drąsios idėjos, buvo įgyvendinami didingiausi planai. Dauguma patikėjo, kad gali pakeisti pasaulį, padaryti jį šviesesniu, geresniu, ir pasaulis palengva būtent toks ir tapo. Juk kuo mes tikime – tuo ir tampa mūsų realybė.

Žinoma, atsirasdavo ir tie, kas neturėjo jėgų tuo patikėti – jie atsilikdavo, pasimesdavo kažkur, ir einantiems į priekį šaukdavo pavymui: “Juos veda aklas tikėjimas… nuves nežinia kur… gal net ir pražudys…“ Galbūt, tikėjimas ir buvo aklas – nagi pabandykite eiti per uraganą atviromis akimis! Bet Viltis galėjo matyti širdimi, o tai žymiai patikimiau, nei akimis! Todėl Viltis su Tikėjimu tvirtai žinojo, kad anksčiau ar vėliau jie pasieks tikslą. Juk kelią įveikia tik einantis, ir niekada tas, kas stovi vietoje. Ir jie ėjo toliau, ir tikėjo.

Tas, kas turi Viltį ir Tikėjimą, būtinai sutinka Meilę. Taip ir Žmonėms nutiko – Meilė suvienijo juos, su Meile eiti buvo lengviau ir smagiau. Meilė įkvėpė juos geriems darbams, jos dėka atsivėrė širdys, išsiskleidė sielos, o dienos įgavo pilnatvę. Dabar Viltis, Tikėjimas ir Meilė buvo visada šalia žmogaus ir vedė jį į priekį. Visi drauge jie dovanojo įkvėpimą naujiems didingiems siekiams!

Pasikeitė pasaulis, pasikeitė Žmonės, o kartu su jais pasikeitė ir Tvirtas Tikėjimas. Dabar jis pasidarė daug sąmoningesnis ir aiškesnis, ir atėjo diena, kai Tvirtas Tikėjimas virto Tvirtu Žinojimu. “Žinokite, kad jūs – Kūrėjai, – štai ką girdėjo dabar žmonės. – Žinokite, kad kiekvienas iš jūsų – Didžiulės Visumos dalelė ir gali įtakoti Kūriniją lygiai taip pat, kaip ir ji įtakoja savo daleles. Žinokite, kad atsitiktinumų nebūna – tai dėsningumai, kurie sudaro Kūrinijos Vaizdo dalį. Žinokite, kad jūs patys, visi kartu ir po vieną, kuriate šį Vaizdą“.

Ir kartą Žmogus, gražus ir stiprus, kaip Pati Visata, apsižvalgė ir pamatė savo veiksmų rezultatus, visą savo kelią, kurį jam teko nueiti prieš tai, kai jis suvokė save kaip Kūrėją. Jis buvo nepaprastas ir nelengvas, tas kelias, bet jis jau praeityje. O pasaulis dabar visai kitoks – klestintis ir žydintis, šviesus ir džiaugsmingas, kupinas Meilės – lygiai toks pats, kaip ir Žmogaus mintys.

Jis su Meile žiūrėjo į visą būtį. O iš praeities Žmogui šypsojosi Mažoji Viltis, Tvirtas Tikėjimas ir Tvirtas Žinojimas.

– Aš dėjau viltis į tave, – tyliai ištarė Viltis.

– Aš tikėjau tavimi, – ryžtingai linktelėjo Tikėjimas.

– Aš žinau, kad tu – Kūrėjas, – tvirtai pareiškė Žinojimas.

– Aš myliu tave, – švelniai sukuždėjo Meilė.

– Aš dėkingas jums už tai, kad jūs niekada manęs nepalikote, – atsakė jiems Žmogus. – Su jumis aš iš tiesų visagalis!

– Tebūnie taip! – plačiai atvėrė glėbį naujas, gaivus Pasaulis, draugiškas ir geranoriškas, laimingas ir besišypsantis. Meilės pasaulis, kuris užaugo iš Mažosios Vilties.

Padėka autorei! Pagal Elfikos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės, tikėjimo ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Maži gyvenimo stebuklai

Susitikime su skaitytojais aš parašiau autografą nepažįstamai moteriai savo knygoje “Pora batų“. Paprastai šiai knygai aš rašau frazę: “Meilė gyvena tavyje“. Todėl, kad knyga apie meilę…

Moteris paėmė knygą ir pravirko…

Ir aš nesupratau, kas atsitiko, galbūt, aš kažką ne taip parašiau… Bet ten visa eilė laukė autografų, ir bėgti paskui moterį, aiškintis, nebuvo galimybės.

O vėliau ji man parašė laišką. Kad ji laukiasi kūdikio, vyro nėra, gimdyti bijo, ir buvo užsiregistravusi pas gydytoją (nėštumo nutraukimui) sekančią dieną. Ir jai buvo taip sunku, taip liūdna. Ir ji išėjo pasivaikščioti, ir užėjo į knygyną, o ten mano knygos pristatymas.

Ji neturėjo supratimo, kas aš tokia. Prisėdo ant kėdės, pasiklausė, nusprendė įsigyti knygą. Pasiėmė pirmą pasitaikiusią ir priėjo autografo, ir čia aš su savo įprastiniu “Meilė gyvena tavyje“. Ir ji suprato, kad tai Visatos žinutė jai. Ir pravirko.

Ir sekančią dieną nenuėjo pas gydytoją. Tiksliau, nuėjo, bet tam, kad užsiregistruotų dėl nėštumo.

Turbūt, jau gimė mažas žmogutis… Ir jos “dėkoju“ – tai ištisas vandenynas. Aš juk nežinojau, kad viena fraze išgelbėjau visą mažą gyvybę ir padovanojau žmogui viltį.

Todėl negalima tokiu atveju atsakyti “nėra už ką“ – tai būtų dėkingumo ir nuoširdumo sumenkinimas. Žmogų perpildo palaima, o tu – tos palaimos priežastis. Ir jis iš visos širdies nori apkabinti tave savo dėkingumu. Priimk jį. Priimk tą “dėkoju“ su atsakomąja palaima.

Dabar aš atsakau “dėkoju už dėkingumą“, arba “aš tai labai branginu“. Ir tai absoliuti tiesa.

O štai mano dukrelė kiekvieną rytą atsibunda ir klausia:

– Kokia šiandien šventė?

Ir jei tai ne Naujieji metai, ne Kalėdos, ne koks jubiliejus, aš sąžiningai atsakau:

– Jokia…

– Kaip tai – jokia? – stebisi dukrelė ir tuoj pat sugalvoja. – O miško eglutės Gimimo diena 🙂 ?

Ir mes švenčiame miško eglutės Gimimo dieną. Ir atskridusio į balkoną linksmo balandžio dieną. Iškritusio sniego dieną. Skanaus sumuštinio dieną.

Taip ir gyvename – kiekvieną dieną sugalvojame naują šventę…

O vakar, kai ėjome pasivaikščioti, mano dukrelė užsimanė į žaidimų aikštelę. Ir užsispyrė: “Na, einame, na, juk aš myliu vaikučius…“

Bet aš pavargau ir atsakiau jai:

– Ne, mes ten neisime. Ten juk nieko naujo nėra.

– Bet ten yra ką! – atsako duktė.

Aš nusijuokiau: “Ką reiškia “yra ką“, mieloji?

– Yra ką mylėti…

Na, ar ne nuostabu…

Štai jums ir gyvenimo išmintis nuo mano keturmečio išminčiaus.

Visada yra už ką padėkoti!

Visada yra priežastis šventei!

Visada yra… ką mylėti…!

Padėka autorei! Pagal Olgos Saveljevos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra ko pasimokyti iš žiemos…

Žiema, lyg neskubantis tramvajus, artinasi prie savo pusės…

Matyti jos judėjimą – tylus džiaugsmas…

Ir ji, lengvai apkurtusi nuo paleistų į dangų ir pažirusių ugninių fejerverkų, panašu, taip pat džiaugiasi tyla…

Nuo tylos prasideda mūsų sugrįžimas į save po ilgalaikio skausmo, mielieji…

Todėl kad bundančių jausmų negalima išgąsdinti… jiems reikia laiko…

Būtent todėl nesuveikia, tegul ir nuoširdūs, artimų žmonių bandymai pralinksminti, kažkur ištraukti, nustebinti įspūdžiais, kuriuos sudėtinga suvokti…

Tyla… dialogas su savimi… atsisveikinimas su bejėgiškumu…

Psichika nemoka spaudyti mygtukų… psichika – tai procesai…

Atsigavimas – procesas… lėtas procesas…

Atsigavimas po bet kokios traumos – procesas…

Nepriklausančių nuo mūsų aplinkybių įveikimas – procesas…

Pastangos suvaidinti laimingą veido išraišką sekančią dieną po sukrėtimų – ne tik išeities iliuzija, bet ir nesąmoninga savo jausmų prievarta, akistatos su tiesa baimė…

Ją, tiesą, iš tiesų norisi užslopinti, kuomet esame skausmo epicentre… bet jei tai ir pavyksta, tai vėliau ji trenkia dar stipriau…

Tyla… pripažinimas visko taip, kaip yra… paprastas gyvenimas… pirmi žingsniai link atsigavimo…

Smegenys nefiksuoja kaip patirties to, ko mes net nebandome patirti, bet kaip įmanydami stengiamės ignoruoti, arba slepiame po ryškiais šaltakraujiškumo įvaizdžiais.

Atsigavimas – kuomet tai, kas su mumis nutiko, jau neskaudina… kai nebelieka pykčio… kai nėra būtinybės ieškoti atsitiktinių žmonių, su kuriais mes tik bandome vaidinti tai, ko iš tiesų nėra realybėje…

Vertingiausia šiame terapijos procese – tai žmogaus būsena, kurią pagaliau jis atgauna po ilgo išsiskyrimo su pačiu savimi…

Žiema – taip pat procesas…

Gilus, autentiškas, niekur neskubantis…

Yra ko pasimokyti iš žiemos…

Ir dar… pripažinti savo pažeidžiamumą – žymiai didesnė stiprybė, nei vaidinti nepalaužiamą…

Girdėkite save… būkite rūpestingi savo skauduliams… tiesiog būkite…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaka “Veidrodinė karalystė“

Nutiko tai senais ir tamsiais laikais.

Kartą vienos karalystės gyventojai pabudo ir pamatė kitoje Veidrodinio ežero pusėje nežinia iš kur atsiradusią karalystę. Ir kas įdomu: namai, bokštai, kiti statiniai naujoje karalystėje buvo lygiai tokie patys, kaip ir pas juos.

Karalius pasiuntė į naująją karalystę pasiuntinius, ir kuomet jie tą pačią dieną sugrįžo, visi gyventojai susirinko išgirsti jų pasakojimų.

Ir papasakojo pasiuntiniai keisčiausių dalykų: priėmė juos labai nedraugiškai, toliau slenksčio jų neįleido, aiškindami tokį elgesį tuo, kad nauja karalystė – teisinga ir buvo čia nuo neatmenamų laikų, o atvykusių pasiuntinių karalystė, atvirkščiai, nežinia iš kur atsirado.

Kalba naujoje karalystėje buvo iš senosios karalystės žodžių, bet tariami jie buvo atvirkščiai, nuo žodžio pabaigos. Pavyzdžiui, taika-akiat, šviesa-aseivš, žmonės-sėnomž, ir t.t. Liežuvį sulaužysi, o ir juokinga buvo klausyti. O žodžiuose, kurie iš abiejų pusių tariami vienodai, jie tiesiog pakeitė raides.

Naujosios karalystės valdovas ir ministrai pareiškė, kad jų kalba teisinga, o štai kaimynai, už tai, kad kalba neteisingai, turi sumokėti jiems baudą. Žinoma, mokėti baudos niekas tai keistai karalystei nesiruošė, bet jų įžūlumu visi buvo šokiruoti.

Ir kol šokas tęsėsi, naujieji kaimynai perdažė savo namų ir bokštų stogus, kad tie nebūtų panašūs į priešu paskelbtos karalystės namų stogus, o paskui atsiuntė griežtą reikalavimą pripažinti jų architektūrą teisinga ir žymiai senesne.

Senosios karalystės karalius ir ministrai tuoj pat atsipeikėjo nuo šoko ir ėmė galvoti, kaip toliau gyventi su tokiais bepročiais kaimynais.

Tuo tarpu naujosios karalystės gyventojai pradėjo plaukti pas juos per ežerą ir prašyti: “Padėkite mums, duokite maisto, mūsų karalius visai nesirūpina savo tauta.“ Gaila buvo tų žmonių, na, bet juk nepradėsi kariauti su kaimynais.

O kaimynų valdžia ir toliau siuntė visokiausias peticijas: tai pieva jiems kažkokia priklauso, tai miškas, tai kaimynų drabužiai pasiūti pagal jų senovines iškarpas.

Pakvietė senosios karalystės karalius burtininką, ir burtininkas pamokė:

– Ši Užužerio karalystė – tai jūsų ateitis, jei tik jūs nesusiprotėsite. Pažiūrėkite atidžiai į juos, bet jų klaidų nekartokite, nes matau, kad jau yra jūsų karalystėje žmonių, kurie tik ir svajoja, kaip jūsų karalystę sugriauti ir dalimis išparduoti. Varykite juos su šluota į Užužerį. O Užužerio karalystė pati greitai sugrius ir išnyks, nes ji – dirbtina. Kuo mažiau į ją kreipsite dėmesį, tuo greičiau ji išnyks.

Ir tikrai: pabudo vieną rytą senosios karalystės gyventojai, o už ežero – nieko nėra, tik pievos ir miškai 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasaką iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Pasaka “Kur ritasi pasaulis?“

Pasaulis žvaliai ritosi į bedugnę – dauguma buvo tuo įsitikinę. Bedugnė – tai tokia baisi vieta, kur niekas nebuvo, bet visi žino, kad jei jau ten kažkas pakliuvo, tai visiems laikams. Štai kur ritosi pasaulis.

Jūs paklausite, kodėl jis ritosi būtent į bedugnę, o ne į kažkokią geresnę vietą? Bet juk tai akivaizdu: todėl, kad pernelyg daug žmonių tuo patikėjo. Ir kaip nepatikėti, jei iš visų pusių tvirtina, kalba, šaukia: “Pasaulis ritasi į bedugnę!“

– Artėja pasaulio pabaiga! – sklido iš laikraščių, žurnalų, iš ekranų, ir dauguma tuo patikėjo.

– Apokalipsė ne už kalnų! – tvirtino pranašai, ir dauguma sutiko, kad taip, ne už kalnų, tiesiog štai už to daugiaaukščio, pasislėpė ir tik laukia signalo.

– Bus pasaulinis karas! – žadėjo kiti, ir atrado pasekėjų, kurie tikėjo, kad šito tai jau niekaip negalima išvengti.

– Kur ritasi pasaulis? – rypavo senolės, žiūrėdamos į jaunimą: jų rankos tatuiruotėse, nosys – su žiedais, plaukai išdažyti trimis spalvomis…

– Kur ritasi pasaulis? – guodėsi pirkėjai, žiūrėdami į kainas, kurios nuo vakar dienos išaugo taip, tarsi jas visą naktį būtų laistę trąšomis.

– Kur ritasi pasaulis? – skundėsi pensininkai, slėpdami į pinigines pensijas, kurios, žinoma, taip pat augo, bet pasivyti kainų niekaip nespėjo.

– Kur ritasi pasaulis? – baisėjosi tėvai, praradę viltį atitraukti vaikus nuo kompiuterių ir išleisti pasivaikščioti, arba bent jau knygą paskaityti…

– Kur ritasi pasaulis? – graudulingai klausė deputatas, žiūrėdamas pro užtemdytus tarnybinio automobilio langus į du benamius, besipešančius dėl tuščio butelio.

O pasaulis tuo metu, neryžtingai pasisūpuodamas, daugumos žmonių minčių jėga buvo nukreiptas… kur? – teisingai, į bedugnę! Juk čia svarbiausia suteikti pirminį pagreitį, o paskui jau viskas vyksta savaime.

Ir staiga nežinia iš kur atsirado mergaitė, kuri atsistojo ant besiritančio į bedugnę pasaulio kelio. Jis, žinoma, galėjo ją sumaigyti, bet to nepadarė, nes labai nustebo. O mergaitė įsitvėrė į pasaulį rankomis, pasispyrė kojomis, ir pradėjo ridenti jį į visai kitą pusę.

– Vaikeli, ką tu darai? – paklausė jos.

– Aš ridenu pasaulį! – pareiškė mergaitė.

– Kur???

– Į Laimingą Ateitį. Ten, kur saulė, džiaugsmas, gėlės ir Didelė Vaikų Žaidimų Aikštelė, Kur Viskas Visiems Visada Yra.

– Ach, koks gi tu įdomus vaikas! – atlaidžiai nusijuokė suaugusieji. – Sugalvojai kažkokią Laimingą Ateitį… Juk visiems žinoma, kad pasaulis ritasi į bedugnę!

– O man nežinoma! – tvirtai atsakė mergaitė. – Mano pasaulis ritasi į visiškai priešingą pusę! Ir aš vis vien jį ridensiu!

– Na, ridenk, ridenk, – leido suaugusieji. – Atsižaisk, kiek čia mums beliko…

– O aš taip pat ridensiu pasaulį į Laimingą Ateitį! – pareiškė mažas berniukas. – Noriu ten, kur Žaidimų Aikštelė!

Ir jis, nepaisydamas savo tėvų protesto, atsistojo šalia mergaitės ir ėmė stumti pasaulį. Ir kiti vaikai atbėgo paskui jį, visi norėjo į Žaidimų Aikštelę.

– Na, gerai jau, reikia padėti vaikams, – tingiai tarstelėjo savo kompanijai reperis plačiomis kelnėmis, ir, paspjaudęs delnus, įsirėmė į pasaulį. Ir visa jo kompanija taip pat paspjaudė delnus ir atsistojo šalia.

– Mes juk nepaliksime savo mažylio? – paklausė viens kito berniuko tėvai ir atsistojo šalia sūnaus iš abiejų pusių.

Ir atsirado dar daugiau suaugusiųjų, kurie staiga panoro atidėti trumpam savo Labai Svarbius Reikalus ir prisijungti. “Na, nors pabandyti!“

Ir pasaulis krūptelėjo, ir pajudėjo iš vietos. Ne į bedugnę, o į visiškai priešingą pusę. Todėl, kad pasaulis visada ritasi ten, kur jį ridena.

– Kur ritasi pasaulis? – klausia viens kito tie, kurie vis dar sėdi ant suolelių, ant sofų šalia televizorių.

O tie, kas ridena, nieko neatsako. Nėra kada jiems atsakinėti – reikia darbą dirbti. Nereikia jų, tų bedugnių, dar neaišku, kas ten. O štai Laiminga Ateitis – kitas reikalas, ten ir pasaulį ridenti smagu. Ypač jei visi drauge!

Nuoširdi padėka autorei – Irinai Seminai (elfikai)! Pagal autorės pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės, vienybės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Naujametinis laiškas..

Kaip teigia psichologai – mes lengviau išgyvename trumpalaikį stresą, net jei jis stiprus, nei ilgalaikį stresą, kai yra neaiški ateitis, ir stresas perauga į nuolatinę prislėgtą būseną, nerimą ir depresiją.

Todėl tokiose situacijose naudinga kartais atsitraukti nuo negatyvių įvykių sūkurio ir.. leisti sau atsikvėpti, ir, jei įmanoma, pažvelgti į situaciją ironiškai, su lengva humoro gaidele.. Kad nepalūžtume, kad neprarastume vilties sulaukti šviesaus periodo.

Mums visiems tai dabar aktualu, ypač Naujųjų Metų išvakarėse. Todėl kviečiu paskaityti psichoterapeutės Anastasijos Rubcovos ironišką palinkėjimą Naujiesiems – 2021 metams, ir labai tikiuosi, kad tai nors trumpam praskaidrins nuotaiką 🙂 ..

Laiškas Seneliui Šalčiui

Man čia pašnibždėjo, kad šiais metais laišką Seneliui Šalčiui reikia pradėti ne nuo žodžio “atnešk“, o nuo žodžio “pasiimk“.

Puiku. Pradėkime.

Seneli, mielas. Ko gero, nereikia naujo, pradžioje išsiaiškinkime su senu. Aš daugiau jau negaliu suktis šioje pragariškoje karuselėje, tegul nors kai kurie dalykai dabar sustoja, a?

– Na, jei tik gali, pasiimk kaukes. Ypač iš tų, kurie su akiniais. Nors jų pasigailėk, Seneli, nes stiklai rasoja, ir jie nuolat klaidžioja tirštoje migloje, apčiuopomis, kaip ežiukai, nematydami nei mašinų, nei žmonių, nieko. Ir jei ne virusas, tai kažkoks autobusas sankryžoje juos tikrai pribaigs.

– Kartu su kaukėmis, prašau, pasiimk tą naują įprotį – atšokti nuo žmonių ir spaustis prie namų sienų. Ir, apskritai, atšauk socialinę distanciją, žinoma, jei tik gali.

– Pasiimk tą pojūtį, kad va tiesiog rytoj su bet kuo gali bet kas nutikti. Galima susirgti, atsidurti uždarytam karantine, nepapulti į reanimaciją, nes ten nėra vietų, parą išbūti laukiamajame, todėl kad gydytojai nieko nespėja, ir numirti, nes ligoninėje baigėsi vaistai. Gyvenimas, iš tiesų, visada buvo nenuspėjamas. Visas mūsų taip vadinamas stabilumas tebuvo iliuzija ir laikėsi ant plonos tikėjimo stabilumu plėvelės. Bet šiais metais plėvelė visai sudilo. Ir kai kuriose vietose per ją skverbiasi toks klaikus siaubas, kad nėra jau jokių jėgų.

– Pasiimk tuos visus termometrus, a? Dar niekada tiek daug pašalinių žmonių nesidomėjo mano kūno temperatūra.

– Pasiimk stingdantį pojūtį, kad reikia kažkaip suspėti, išlaviruoti, užsirašyti pas kirpėją, pakliūti pas stomatologą, pasimatyti su draugais, atsigerti kavos kavinėje. Todėl kad rytoj vėl viską uždarys. Pusmečiui.

– Pasiimk ryžių atsargą dviems metams, kuriuos aš nusipirkau kovo mėnesį, persekiojama artėjančio bado šmėklos. Va ryžių ir neprireikė, ačiū. Arba aš galėčiau pakeisti juos į dviejų metų kantrybės atsargas.

– Pasiimk zoom, grąžink galimybę vilkėti ne tik viršutinę, bet ir apatinę kostiumo dalį, o ne štai tas amžinas namines kelnes su vilnonėmis kojinėmis iki kelių. Ir nuotolinį išsilavinimą pasiimk. Taip pat neprireikė, ačiū.

– Sugrąžink, prašau, draugus. Seneli, aš buvau tikra, kad man pakaks tų visų madingų daikčiukų – Telegram, Skype, WhatsApp, zoom – ir aš išsilaikiau su jais beveik metus, bet metų gale aš pasiduodu, prašau, prašau, prašau, grąžink man galimybę apkabinti draugus, palaikyti juos už rankų, pajusti jų kvapą. Paglostyti jų plaukus. Net jei jiems tai pasirodys keistai. Tegul galvoja, ką tik nori, kad tik būtume kartu.

– Grąžink nors truputį erdvės. Šiais metais aš – ir ne tik aš, visi mes – netekome erdvės. Mes neturime judėjimo laisvės, nei darbo vietos namuose, nei asmeninės erdvės.

– Grąžink bent truputį jėgų. Ir galimybę išeiti į gatvę be tos slegiančios vidinės įtampos.

– Ir gerus sapnus grąžink, kad ryte atsibustume, kaip vaikystėje.

Ir dar štai kas. Ačiū tau už 2020 metus.

Taip mane močiutė išmokė – kai baigiasi kažkas kankinančio, nemalonaus, erzinančio, kas tai bebūtų: santykiai, metai ar darbo projektas, visada pirmiausiai pasakyk: “labai dėkoju“. Taip saugiausia. Nes jei tik pradėsi reikšti pretenzijas – prapuolęs reikalas, paskęsi nuoskaudose metams, o gal ir keliems.

Taip kad – ačiū, metai buvo įsimintini.

Ir sveikatos tau, Seneli.

Padėka autorei! Pagal sutrumpintą A. Rubcovos tekstą, vertė ruvi.lt

Su artėjančiais Naujaisiais Metais 🙂 ! Stiprybės, vienybės, išminties ir gerosios vilties mums visiems! Gyvenkime.. Mylėkime.. Draugaukime.. Ir būtinai, būtinai tikėkime šviesia mūsų visų ateitimi 🙂 !

(Kitas įrašas bus sausio 4 dieną)

Naujametinė istorija

Sekmadienį, po rytinės kavos ir pasivaikščiojimo, mes užėjome į nedidelę parduotuvę, kurią aš vadinu rojumi namams… ir aš pamačiau JĮ…

Juokingas pasišiaušęs sniego senis su žalia kepure ir raudonais batais stovėjo vienišas ant stalo ir žiūrėjo į mus žmogaus žvilgsniu… tokiu pačiu, kokiu žiūrėjo į mane mano vaikystės žaislai, kai aš tikinau mamą, kad tai ne aš jų noriu, o jie yra benamiai ir todėl labai prašosi pas mus į namus…

Ačiū mamai, ji visada tuo tikėjo…

Sniego senis ne tik prašėsi, jis jau neteko vilties…

Jo morkinė nosis žiūrėjo į grindis… ar į stalą?…

Mes susižvalgėme, ir vyras pakvietė pardavėją…

Paslaugi pardavėja nusišypsojo ir atnešė mums lygiai tokį patį sniego senį…

Na, ne visai tokį patį, bet mūsų manymu, visai kitokį, įžūliai žvelgiantį į mus per pakuotę, į kurią ryškiai oranžinė morka rėmėsi nepalenkiamu stačiu kampu…

Net nesusižvalgę, mes vienu balsu sušukome:

– Neeeeee! Ne šitą! O tą, kitą!

– Bet juk jie visiškai vienodi, – nuoširdžiai nustebo mergina.

– Ne! – mes buvome ne tik užsispyrę, bet ir tvirtai tuo įsitikinę…

“Mūsų“ sniego senis apsidžiaugė… aš nemeluoju… aš tikrai tai mačiau…

Namuose jis atsistojo po eglute, aukštai iškėlęs nosį… ir iš karto su visais susidraugavo…

Aš žiūriu į Sniego Senį… absoliučiai MŪSŲ… ir galvoju apie tai, kad viskas gyvenime būtent taip ir vyksta…

Mes nežinome, kodėl kažkas tampa mūsų, o kažkas – niekada…

Vidinės simpatijos ir antipatijos iš tiesų sunkiai paaiškinamos, ir visai nelogiškos…

Bet kur galima pralaimėti, arba, atvirkščiai, laimėti pagal principą “geriausias-blogiausias“, “pirmas-paskutinis“, “stiprus-silpnas“, ir taip toliau… išskyrus meilę, draugystę, artimumą….

O juk viskas laikosi meilės, draugystės, artimumo dėka…viskas, kas tikra…

O ne varžybose, ne agresyviuose konkurenciniuose žaidimuose į geriausius, ne bergždžiuose bandymuose kažką įrodyti visam pasauliui…

Visam pasauliui nereikalingi jokie mūsų įrodymai, mielieji…

O ir mūsų tokios pastangos, jei visai atvirai…

Mes reikalingi pačiam gyvenimui ir tiems, su kuo mus jungia patys laimingiausi pasaulyje meilės, draugystės, artimumo tiltai…

Tieskime juos…

Kurkime savo pasaulį… kur mes bebūtume…

Ir tegul jame nebus sušalusių, pamirštų, nuskriaustų…

Mylėkime…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !