Gerai savaitės pradžiai :)

Pasaka apie Dienos Misiją

Gyveno kartą pasaulyje Žmogus, kuris visą gyvenimą ieškojo savo pašaukimo. Jau tiek metų praėjo.. Jis jau visai neteko vilties ir ėmė melsti Dangaus pagalbos.

Ir štai vieną stebuklingą dieną jam pasirodė nuostabus Angelas, kuris perdavė jam tokį keistą laišką: “Kad atrastum tai, ko ieškai, pradėk nuo dienos misijos. Dideli pasiekimai susideda iš mažų gerų darbų.“

Žmogus nustebęs paklausė:

– Bet kas tai yra – dienos misija?

– Šiandien aš tau padėsiu tai suvokti. Ir tu pats viską suprasi, pats visko išmoksi. Nuo šiol kiekviena tavo diena bus pripildyta gilia prasme, bus nušviesta misija, kuri tau pagal jėgas ir kuri atneš tau laimę dėl suvokimo, kad ne veltui gyveni.

Žmogus apsidžiaugė tokia galimybe: ne tik misiją atrasti, bet ir su Angelu visą dieną praleisti. Čia tai bent!

Ir nuo tos akimirkos prasidėjo stebuklai. Pirmiausiai su Angelo pagalba Žmogus išmoko vietoje barnio bendrauti sąmoningai ir pasiekti bendrą supratimą ir susitarimą.

Angelas parodė į Dangų:

– Matai dvi didžiules Dangaus Sferas, viena iš jų panaši į baltą debesį, o kita – į juodą audros debesį?

– Aha, – išsižiojęs iš nuostabos, atsakė Žmogus.

– Tai štai – tai yra Žemės Taupyklės. Baltoji – Taikos Taupyklė, tamsioji – Priešiškumo ir Karų Taupyklė. Todėl kai šiandien tu nusprendei nesikivirčyti, tu padarei didžiulį įnašą į Taikos Taupyklę.

– O, skamba didingai! Ir ką tai reiškia?

– Tai, kad šiandien Žemėje diena bus ramesnė, bus daugiau taikos ir santarvės, gerumo ir atjautos. Ir kažko blogo būtinai bus mažiau. Bus daugiau Šviesos, žmonėms bus šilčiau ir jaukiau.

– O jei aš šiandien savo šeimoje būčiau sukėlęs “karą“?

– Tai papildytų Priešiškumo Taupyklę. Ir tuomet šis “įnašas“ taptų dar viena priežastimi įvairiems mažiems ir dideliems konfliktams. Skausmo ir kančios Žemėje būtų daugiau, pasklistų pykčio virusas. Taigi, gera naujiena yra ta, kad vieną dienos misiją tu jau puikiai įvykdei. Nori tęsti toliau?

– Žinoma! Aš ir nežinojau, kad tai taip paprasta, įdomu ir smagu!

– Taip, tokia jau ji, ta dienos misija!

Tai štai. Šios stebuklingos dienos eigoje Žmogus sužinojo, kaip:

– išsklaidyti neišmanymo miglą, skleidžiant šviesias Žinias (pasidalinti geru patarimu su žmogumi, kuriam jo reikia; pasidalinti Patirtimi, paaiškinti, papasakoti);

– išravėti kolektyvinės baimės ir panikos piktžoles savo palaiminimais ir palinkėjimais. Kai dauguma žmonių bijo to paties, tai labai didelė tikimybė, kad tai ir įvyks. Bet jei dienos bėgyje linkime žmonėms gerovės, tuomet negatyvios “pranašystės“ netenka savo galios! O ko palinkėti? Kažko aktualaus. Sutikote ligonį? Palinkėkite jam geros sveikatos! Išvykstančiam – geros kelionės; nuliūdusiam – laimės; būsimai mamytei – ramaus ir harmoningo nėštumo; nuskriaustam – atleidimo; abejojančiam – išmokti išgirsti savo širdį. Gyvenimas pats parodys – ką ir kam palinkėti, ką palaiminti. Ir nuostabių įvykių bus dar daugiau, juk gėris labai “užkrečiamas“;

– sukurti energetinį imunitetą. Toje erdvėje (namuose, gatvėje, rajone, mieste ir t.t.), kur žmonės daug barasi, keikiasi, apkalbinėja, smerkia, piktžodžiauja – ženkliai smunka energetinis imunitetas, ir žmonės pradeda dažniau sirgti. Tai štai. Ištaisyti visa tai paprasta: kur reikia – nutylėti, kur reikia – padėkoti, pasakyti kažką gero, įkvepiančio, sušildančio širdį, palaikančio. Ir tos erdvės imunitetas stebuklingai ims šviesėti, žmonės pradės sveikti ir išmoks gyventi tyrame pasaulyje;

– daryti stebuklus. Kai pasitaiko situacijos, kur gali padėti tik stebuklas, svarbu išmokti kreiptis pagalbos į Dangų. Nuoširdi malda daro tikrus išgijimo, išsigelbėjimo, apsaugos, gyvenimo pasikeitimo į gera stebuklus, ir dar daug daug begalinio gėrio;

– kurti gerų darbų virtinę. Kažkam tu padėjai ryte arba dieną, ir, žiūrėk, vakarop jau su nuostaba pamatai, kad gėris sugrįžta pas tave gera nuotaika, sveikata, harmonija šeimoje, įkvėpimu, ir ne tik! Visiems žmonėms šioje gėrio virtinėje atsitinka kažkas gero!

Kai Angelui atėjo laikas atsisveikinti su savo globotiniu, jis pasakė, kad per šią dieną labai pasikeitė ne tik pats Žmogus, bet ir pasaulis aplink jį. Ir ar ne tai yra pagrindinė gyvenimo misija ir prasmė?

Štai taip tą nuostabią dieną – per dienos misijos stebuklą – Žmogus atvėrė savo pašaukimo paslaptį. Ir tai gali kiekvienas!

Autorė Nina Sumire, vertė ruvi.lt

Visiems mums šviesios, gražios, stebuklingos savaitės 🙂 ! Didindami Gėrį, mes mažiname blogį Žemėje 🙂 ..

Reklama

Spalis..

Spalis žadina tave krentančių lapų šnaresiu. Net sapne girdi, kaip krenta lapai. Ir paskui visą dieną nori išsaugoti jo auksinę šviesą ir ypatingą tylą.

Tu smengi į Spalį, kaip prasmenga į sapną ar pasaką. Ištirpsti jame. Jo dangus – tai tavo akys, jo spalvos – tavo mintys, o jo tyla – tavo širdis.

Spalis tampa tavo siela, arba ji – Spaliu, ir tai jau vientisa. Lietūs nuplauna visas nereikalingas apnašas ir tai, iš ko jau išaugai.

O dangus – vis žemiau, vis arčiau – beveik apgaubia, lyg saugotų. Ir tau jau atrodo, kad tave kažkas myli. Eini šlapiais takeliais, kvėpuoji pirmu šaltuku ir jauti tą meilę, tarsi jaukią šilumą širdyje.

Spalis – tai spalvų, garsų ir kvapų koncentratas ir eliksyras. Kartus, saldus ir tirštas – kaip karštas šokoladas, taip pat sušildo ir pažadina tave gyvenimui. Jame įvyksta Būties šerdies apvilkimas pasakiškumu.

Kai po vasaros šėlsmo ir kvietimo į nežinią, dabar labiausiai norisi Sugrįžti. Į savo namus. Atpažinti ten kiekvieną daiktą ir visa širdimi pajusti ryšį su viskuo. Vėl atverti kasdieniškumą ir suvokti jį kaip savo paprastą laimę.

Klausytis, kaip užverda virdulys, tepti sviestą ant duonos ir saldžiai pasinerti į namų jaukumą: tylūs pašnekesiai, bandelė su kakava pusryčiams, pasaka prieš miegą, ar nesušalai, mielasis, ir kur gi padėjau šaliką?..  Ir pabaigti megzti pirštines.

O Spalio Stebuklas švyti auksu ir rubinu ryškiuose lapuose, pasklinda variu ant pilko asfalto zamšo, paverčia medžius gintarinėje žibintų šviesoje paslaptingais šilkiniais sodais.. Sugrąžina mums tikėjimą, kad Grožis gelbėja pasaulį. Kaip ir Meilė.

Spalis laiko tave už rankos, ir ranka jo dosni ir patikima. Ir tu vėl žinai, kaip gyventi.

Pagal Julijos Prozorovos novelę, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos ir spalvingos nuotaikos 🙂 !

Žmogus ir pasaulis

Vieną pilką, lietingą rudens savaitgalį mažas berniukas su savo tėvu buvo namuose. Tėvas dirbo – turėjo pasiruošti paskaitai, o mažylis, lyg tyčia, nenustygo vietoje: triukšmingai bėgiojo ir zujo aplink tėvą.

Tėvas nusprendė kažkuo užimti sūnų – iš senų žurnalų krūvos vieną išėmė, išplėšė iš jo spalvingą puslapį su pasaulio žemėlapiu, sukarpė į smulkius gabalėlius ir padavė sūnui:

– Aš sugalvojau tau įdomų žaidimą: surink iš šių gabalėlių pasaulio žemėlapį, gerai? O aš tuo tarpu padirbėsiu.

Berniukas susidomėjo ir pradėjo tyrinėti popieriaus daleles. O tėvas lengviau atsikvėpė ir vėl ėmėsi darbo – jis buvo tikras, kad sūnus kurį laiką bus užsiėmęs jo pasiūlyta dėlione.

Tačiau, tėvo nuostabai, berniukas jau po dešimties minučių sudėjo žemėlapį! Jis pakvietė tėvą, kad parodytų įveiktą užduotį.

Tėvas pagyrė sūnų ir paklausė:

– Kaip tau pavyko taip greitai sudėti žemėlapį?

– Žinai, tėveli, tai buvo lengva, nes kitoje žemėlapio pusėje buvo didelis žmogaus piešinys. Iš pradžių aš tiesiog apverčiau žemėlapio gabalėlius į kitą pusę, surinkau žmogaus piešinį, o paskui jį apverčiau ir gavau teisingai surinktą pasaulio žemėlapį. Aš pagalvojau: jei žmogus bus teisingas, tai ir pasaulis bus teisingas.

Tėvas nusišypsojo ir dar kartą pagyrė sūnų..

Jis pagalvojo: “Atrodytų, kokia paprasta, kasdieniška gyvenimo situacija, bet kokia netikėta ir vertinga mano sūnaus pamoka! Juk iš tiesų: jei žmogus bus teisingas, tuomet ir pasaulis bus teisingas..“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Mes reaguojame..

Mes reaguojame: skausmu, pykčiu, nuoskauda. Į visą blogį mes adekvačiai reaguojame. Kinta hormonų apykaita, keičiasi neuromediatorių darbas. Paskui mus nuramina arba mes patys aprimstame ir viskas normalizuojasi. Ir mes priekaištaujame sau dėl sukilusių emocijų – reikėjo pamedituoti, nusišypsoti, paskleisti budisto ramybę, susiimti!

Tai vadinama “pereiti į rankinio valdymo režimą“. Jėga priversti organizmą nereaguoti. Tai kenksminga ir pavojinga. Ir po kurio laiko prasidės jėgų nuosmukis arba depresija, o paskui – ligos. Imunitetas priklauso nuo psichosomatinės būsenos. Ir gali prasidėti autoimuninės ligos, net onkologija, yra toks fenomenas: “nušvitęs guru, mirštantis nuo vėžio.“

Niekas negali be pasekmių savarankiškai keisti organizmo “chemijos“. Ir dirbtinai keisti “streso  hormonus“ nirvana ir ramybe; “rankiniu būdu“ keisti smegenų darbą. Pasekmės vis vien bus, tik daug sunkesnės. Todėl dažnai žmonės ieško palaikymo ir supratimo – ir teisingai daro. Tai natūralus ir išsigelbėjimą teikiantis noras; palaikymas ir pagalba iš išorės būtini.

Kartais meditacijos ir autotreningai pavojingi, jei jais piktnaudžiaujama; jie nesprendžia problemos, jie – tai “rankinis valdymas“, kuriuo naudotis reikėtų tik pačiu sunkiausiu ir pavojingiausiu momentu, nes eikvojami didžiuliai resursai, kitaip dirba hormonai ir neuromediatoriai, visa organizmo biochemija keičiasi. Tai labai pavojinga; ir labai sekina.

Gyvi žmonės viską jaučia ir į viską reaguoja – tai normalu. Sušvelninti reakciją galima ir reikia. Bet keisti ją kita, neadekvačia – vis dėl to neverta. Ir verkti reikia, jei yra tam priežastis. O šypsotis – kai yra priežastis šypsenai 🙂 .

Pagal Anos Kirjanovos tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Gyvenimo dovanos

Jei žmonės nedėkingi – gyvenimas atsidėkoja. Tuo sunku patikėti. Bet kartais taip būna.

Vienos geros moters niekas nepasveikino gimtadienio proga. Ji išgyveno sunkų laikotarpį: neteko darbo, išsiskyrė su vyru, o visi pažįstami ją pamiršo. Pinigai pasibaigė. O kam reikalingas numuštas lakūnas? Gal ji paprašys pinigų paskolinti, o gal primins apie tai, kad jai skolingi?

O juk ji visiems padėjo, slaugė, gelbėjo, dalinosi paskutiniu kąsniu – dabar iš jos nėra ką paimti, štai ir pamiršo visi jos gimtadienį..

Ryte ji išgėrė arbatos be cukraus ir suvalgė duonos riekelę. Pinigų visai nebuvo. Ir telefono sąskaita baigėsi, todėl ji niekam negalėjo paskambinti. Ir išėjo ji ieškoti lombardo, kad gautų užstatą už savo paprastučius auskarus. Na, juk nemirsi iš bado.

O pakeliui užėjo į prekybos centrą – ten kažkokia šventė buvo. Triukšminga ir linksma. Moteris pagalvojo: “Tegul ši šventė bus mano gimtadienio proga!“ ir nusišypsojo.

Prie jos priėjo mergina ir pasiūlė kavos su pyragaičiu – kavos reklaminė akcija! Nemokamai. Kava skani pasirodė. Pilnas kartoninis puodelis. Ir pyragaitis puikus.

Paskui moterį pakvietė užeiti į kosmetikos parduotuvę. Ir ten buvo akcija – ją pakirpo ir sušukavo garsus stilistas. Nemokamai. Moteris pasijuto tikra gražuole..

O drabužių parduotuvėje, į kurią ji užsuko, visi staiga sušuko: “Šimtasis pirkėjas!, – nors koks gali būti šimtasis iš pat ryto?.. Ten jai padovanojo saldainių ir gėlių.

O paskui suskambo jos telefonas. Moterį pakvietė į automobilių saloną, kur vyko naujo modelio pristatymas. Anksčiau, kai turėjo pinigų, ji pirko ten automobilį. Sūnėnui.

Salonas buvo netoliese, nuotaika puiki, todėl moteris ten nuėjo. Apžiūrinėjo naujo modelio automobilį, kai prie jos priėjo malonus vyriškis ir pradėjo viską aiškinti ir rodyti automobilį.

Graži ir linksma moteris jam iš karto patiko. Paskui paklausė apie gėles, sužinojo apie gimtadienį ir pakvietė vakarienei į kavinę. Ir jie šauniai pavakarieniavo! Nors moteris vis žadėjo grąžinti pinigus už vakarienę..

Ji visada viską atiduodavo. Visiems. Bet štai ir ja kažkas pasirūpino – visą dieną ji jautė, kaip Kažkas ja rūpinasi. Tas Kažkas padovanojo jai tiek dovanų.. Ir tarsi per tuos visus įvykius pasakė, kad ją myli.

Tas vyras taip pat tai pasakė – vėliau, po mėnesio, kai jai pasipiršo. O auskarai taip ir liko pas moterį – prisiminimui apie gimtadienį. Taip pat lyg ir dovana. Todėl kad geriems žmonėms dovanoja dovanas. Galiausiai viską padovanoja: laimę, sveikatą, išsigelbėjimą ir meilę..

Autorė A. Kirjanova, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Apie Bjaurųjį Ančiuką

Bjaurusis Ančiukas gyveno pakankamai gerai. Juo rūpinosi mama – Antis, o broliai ir seserys ančiukai linksmai klegėjo šalia. Jį reguliariai maitino ir niekas jo neskriaudė.

Ir gerus patarimus, pamokymus dalino, ir gyventi mokė. Kaip teisingai letenėles dėlioti, kaip gagenti, kaip elgtis ir ko laukti iš gyvenimo. O Bjaurusis Ančiukas jautėsi nelaimingas, toks nelaimingas, kad vieną dieną išėjo iš paukščių kiemo, mesdamas iššūkį pavojams.

Taip ir žmogui kartais nepakeliamai sunku kažkokioje aplinkoje – šeimoje ar darbe. Nors visi aplink ir sako, kad taip ir turi būti. Reikia gyventi pagal taisykles. Mokytis, dirbti ir teisingai letenėles dėlioti. Ir vesti, ir ištekėti – taip, kaip priimta.

Bjaurusis Ančiukas iš tikrųjų buvo gulbė, todėl jam ir buvo blogai. Esmė kartais ne aplinkoje, ne artimuosiuose, ne bendradarbiuose. Ir ne mūsų trūkumuose. O tiesiog žmogus – ne toks. Kitoks. Ne toks, kaip jo aplinka.

Todėl jis negali savęs išreikšti, susirasti antrosios pusės ir tiesiog pasijusti laimingu – nes jis gyvena svetimą gyvenimą. Todėl reikia ieškoti savų. Savo aplinkos. Keisti bendravimo ratą ir gyvenimo vietą.

Tai labai sunku – leistis į ilgą kelionę, be jokių garantijų. Ir pakeisti profesiją, ir pradėti bendrauti su naujais žmonėmis, ir naujai pažvelgti į save ir savo gyvenimą. Tačiau be šito galima pražūti – iš ilgesio ir dvasinės vienatvės.

Apie kurią kiti žmonės sako: “Kokia dar dvasinė vienatvė? Ką jūs čia prisigalvojate? Štai kiek žmonių aplink!“ Taip, daug. Daug kviestų, bet mažai savų. Ir reikia rasti savyje jėgų, kad surastum savus – jie tikrai kažkur yra, mes tai miglotai jaučiame dar nuo vaikystės.

Ir kiti jaučia – ir tai juos erzina. Todėl ir dalina patarimus, kaip teisingai letenėles dėlioti. Ir pataria mažiau galvoti…

Kartais pabėgimas iš įprastos aplinkos – vienintelis būdas išsigelbėti ir surasti savus.

Autorė – A. Kirjanova, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Mokyklos laikų istorijos :) ..

Ko gero, kiekvienas moksleivis, gavęs užduotį parašyti 2 lapų apimties rašinį, pagalvoja: “Platus šriftas.. dideli tarpai tarp eilučių.. Įveiksiu!..“

************

Mokslo metų pabaigoje mokytojai pasidalina į dvi grupes. Vieni sako: “Gerai, ilsėkitės, pažymiai jau surašyti.. Kiti sako: “Neatsipalaiduokite, mes dar suspėsime išmokti 4 temas ir parašyti 3 testus!..“

***********

Važiuoju iš mokyklos namo, jaučiuosi pavargusi ir išalkusi. Atsisėdu į laisvą vietą autobuso gale. Vienoje iš stotelių įlipa pagyvenusių moterų būrelis, viena iš jų atsistoja šalia manęs. Atsistoju, ir nežiūrint į moters atsisakymą, įkalbu ją atsisėsti į mano vietą.

Atsistoju šalia moters ir išgirstu, kad ji kažko ieško savo krepšyje. Paskui nusišypso ir ištiesia man pakelį bandelių.. Sugraudinta dėkoju ir išlipu savo stotelėje. Netikėtas gerumas sušildo.. Nuotaika kaipmat pasitaiso.

************

Mano sūnus – pirmokėlis. Dažnai kalbamės su juo apie mokyklą, apie pirmuosius įspūdžius.

O vieną dieną jis atsargiai manęs klausia:

– Mamyte, o jei mokykloje blogai mokaisi ir išdykauji per pertraukas, tuomet sugrąžina į darželį?

Teko jį nuliūdinti..

************

Trečioje klasėje susiruošėme su draugėmis į kiną. Iki seanso pradžios buvo daug laiko, todėl nuėjome prie upės. Iš pradžių mėtėme į vandenį plokščius akmenėlius, skaičiuodamos, kiek kartų jie šoktels vandens paviršiumi, o paskui spyrėme į vandenį didesnius akmenis, norėdamos sukelti bangas.

Per vieną tokį spyrį kartu su akmenimis į vandenį išslydo ir vienas iš mano naujųjų batelių.. Pagaliu pasiekti jo nesugebėjome, tik dar labiau pastūmėme nuo kranto. Pravirkau.

Pro šalį ėjo vaikinas, pamatė mus, pribėgo, įbrido į vandenį, ištraukė mano batą ir užmovė man ant kojos. Pasijutau Pelene..

************

Vienoje iš pradinių klasių susirgo mokytoja, todėl pavaduoti ją atėjo kita mokytoja. Per tą savaitę, kai vaikus mokė naujoji mokytoja, tėvai pastebėjo, kad vaikai pradėjo geriau rašyti – rašė gražiau tuos visus kabliukus ir ratukus ir drąsiau jungė juos į raides.

Pasirodo, kad skirtingai nei ankstesnioji mokytoja, kuri raudonu rašikliu pabraukdavo mokinių klaidas, naujoji mokytoja žaliu rašikliu pabraukdavo tas vietas, kurios gaudavosi mokiniams geriau. Todėl vaikai pradėjo stengtis atkartoti tai, kas jiems geriausiai sekėsi..

************

Per savo gimtadienius esu gavusi daugybę įvairiausių dovanų – gėlių, žaislų, brangios elektronikos, drabužių.. Bet pačią nuostabiausią dovaną gyvenime man padovanojo draugės pradinėje mokykloje – ant didelio popieriaus lapo jos tiesiog nupiešė smagią istoriją apie mūsų draugystę, kur aš buvau pagrindinė herojė.

Ir kiek nuoširdumo, kiek kruopštaus darbo į tai buvo įdėta.. Praėjo daug metų, bet ši dovana iki šiol sukelia man šilčiausius jausmus.. Ir draugaujame mes visos iki šiol..

************

Parengė ruvi.lt

Gražaus, šilto savaitgalio ir saulėtos nuotaikos visiems 🙂 !