Kantrybė

Yra kantrybė, prilygstanti vergystei…

Ta, kuria perpildyti pavergtieji, kai kažkas savivaliauja svetimame gyvenime, kai kažkas yra piktdžiugiškai žiaurus, kai kažkas gėdingai trokšta turėti po ranka gyvus patarnautojus, kurie žaibiškai pildo visus jų įnorius…

Nuo tokios kantrybės reikia vaduotis, kaip nuo nepakenčiamo kiauto… kaip nuo piktžolės-parazito… kaip nuo išdžiuvusio purvo kampuose…

Todėl kad ji išsekina, atima paskutines jėgas, išdegina vidinę būseną iki beviltiškumo užauginti joje nors mažą vilties stiebelį…

Bet taip negalima… negalima, mielieji…

Nes yra tikroji kantrybė….

Šviesi, tyli, išmintinga…

Kantrybė gyventi…

Nekeikti tų dienų, kurios nepateisino lūkesčių… nespjauti į savo praeitį… neskubėti kerštauti tiems, su kuo atėjo laikas skirtis… tiems, kas praėjo pro šalį…

Kantrybė gyventi…

Bet kokiu oru… bet kokiu metų laiku… bet kokiais niūriais laikais, kurie niekada neatima galimybės kurti savo mažą jaukų pasaulį negailestingo – didžiojo viduje…

Kantrybė gyventi…

Plečiant meilės ribas taip, kad nelaikytume savęs apdalintais tik todėl, kad šalia nėra kažko, kas apkabintų… Meilė ateina ten, kur yra meilė, o ne vien svajonės apie ją…

Kantrybė gyventi…

Keliauti per metus, susitaikant su savo amžiumi, nepavirstant komišku pabėgusios jaunystės paminklu… Gerbti savo asmeninį metų laiką, džiaugtis juo, atrasti jame tuos tylius, bet laimingus atspalvius, kurių nepastebi nekantrus jaunystės žvilgsnis…

Kantrybė gyventi…

Begaliniuose kamščiuose… nenumatytuose aplinkybėse… nuolatiniame pojūtyje, kad neįmanoma visur suspėti, viską išsiaiškinti, viską įveikti…

Kantrybė gyventi…

Diena iš dienos… besikeičiančiuose gyvenimo dekoracijose, kuriose viskas vyksta ne pagal tobulas autorių pjeses, kur viskas suprantama ir aišku, bet pagal individualius beprotiškus motyvus, gimstančius kiekvieno žmogaus galvoje…

Kantrybė… tiesiog kantrybė…

Nelaukti, nekaulyti, nesiskųsti likimu… pasijuokti iš kontrolės iliuzijos, kurios nėra ir nebus…

Kantrybė girdėti mylimus žmones, atleisti už savo ir kitų netobulumus, paleisti vaikus, palikti save ramybėje…

Kantrybė, be kurios gyvenimas – viso labo neperskaityta knyga, kurią pasiutusiu greičiu pravartė iki finalo, bet taip nieko ir nesuprato…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Trumpos įžvalgos

*Tyros mintys – kelio į šviesą pradžia.

*Dabar laikas, kai svarbesnis ne veiksmas, bet – sveika nuovoka.

*Kur mes beeitume – mes einame visi drauge.

*Evoliucija – kai žmonės tampa procesų bendrai visų gerovei dalyviais ir kūrėjais, o ne materialių daiktų vartotojais.

*Evoliucijos sustabdyti neįmanoma, o tai reiškia, kad pokyčiai – neišvengiami.

*Pokyčių progresija: iš pradžių evoliucijos kelyje žmogus vienas, o paskui su juo – visi.

*Bet kokie bandymai laikytis už to, kas atgyveno, tolygūs bandymams išsaugoti sniegą pavasarį.

*Ir ko tik neprarandi… kol ieškai.

*Psichinė sveikata – tai kuomet žmogus sugeba kurti, o ne griauti. Argi gali kurti beširdis, godus, savanaudis žmogus?

*Tiesa – ne teorija, ne filosofinė sistema, ne intelektualiniai išvedžiojimai. Tiesa visada tiksliai atitinka realybę.

*Didžiausias ir pavojingiausias melas – tai melas sau.

*Jei žmogus kažkuo klaidingai įsitikinęs, tai automatiškai nepaverčia jo klaidingos nuomonės tiesa.

*Daug takelių veda į kalną, bet vaizdas nuo kalno atsiveria visiems vienodas.

*Net lašas melo paverčia tiesą melu.

*Pyktis – būsena, kai liežuvis veikia greičiau už protą.

*Kad nereikėtų teisintis – tiesiog elkimės sąžiningai.

*Kai susiduri su tiesa, apima pojūtis, kad seniai tai žinojai, ir dabar tai prisiminei.

*Tiesa – tai visada aiškumo ir gaivumo gūsis.

*Sunkumai ir problemos išgyvenami žymiai lengviau, jei šalia yra žmogus, kuris palaiko ir padrąsina: “Mes tai įveiksime!“

*Kai negandos praeina, mes galiausiai jas pamirštame, bet visada prisimename tuos, kas buvo šalia negandų metu.

*Geriausias vaistas nuo visų bėdų ir ligų – meilė ir rūpestis.

*Tas, kas nušviečia kitų gyvenimą – ir pats niekada nelieka be šviesos.

*Gyvenimas visada suveda mus su žmonėmis, su kuriais mums pakeliui.

*Jei ryšys tarp žmonių tvirtas, tuomet visos problemos – laikinos ir išsprendžiamos.

*Tyrą žmogaus širdį gali įžvelgti tik žmogus su tyra širdimi.

*Džiaugsmas būtinas žmogui taip pat, kaip saulė, vanduo ir oras.

*Sušildyti žmogaus širdį galima tik gerumu ir nuoširdžiu rūpesčiu.

*Meilė – tai linkėjimas gero kitiems.

*Visais laikais patikimiausia “saugumo pagalvė“ – Žmoniškumas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !

Mūsų Bendras Kelias

Mes gyvename vienu metu, mes esame visi susieti, mes darome įtaką vieni kitiems. Kiekvienas žmogus eina bendru keliu su visa žmonija, ir kiekvienas atneša į tą bendrą kelią savo patirties dalį, kuri yra labai svarbi.

Mes esame tampriai susieti, net jei to nesuvokiame. Ir kiekvienas sąmoningas žmogus intuityviai jaučia prigimtinį poreikį gyventi harmonijoje, meilėje ir santarvėje, todėl skleidžia savo dvasinę šviesą, palaikydamas ir įkvėpdamas kitus.

Sąmoningi žmonės žino: jei yra kančia, bėdos ir nelaimės pasaulyje – jos neišvengiami veikia visą žmoniją. Ir vienintelis būdas jas įveikti – skleisti, dauginti ir didinti gėrį, kuris galiausiai būtinai persvers visas negandas ir išves žmoniją į bendrą šviesos ir tobulėjimo kelią.

Kaip mokė mus vaikystėje – padėti mažesniems – taip ir sąmoningi, dvasingi žmonės padeda nuklydusiems ar atsilikusiems nuo bendro kelio žmonėms. Ir tai ne susireikšminimas ar pamokslavimas iš aukšto, bet nuoširdus ir draugiškas palaikymas.

Juk pagalba gali būti labai įvairi – kartais reikia padėti konkrečiais veiksmais, kad palengvintume situaciją ir išvaduotume žmogų iš slegiančių aplinkybių, kartais reikia patarimo ir padrąsinimo, o kartais – tiesiog buvimo šalia, kad žmogus pajustų nuoširdų rūpestį, atgautų pasitikėjimą savimi, atsitiestų.

Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje yra svarbus ir reikalingas, nes visi kartu mes kuriame mūsų realybę. Ir nėra svarbesnės misijos pasaulyje už pagalbą žmonėms – padėdami kitiems, mes išreiškiame savo gražiausias dvasines savybes ir įkvepiame žmones draugauti, mylėti, bendradarbiauti, kurti.

Padėdami vieni kitiems, mes tampame bendraminčiais ir bendrakeleiviais, mes nutiesiame tvirtą Bendrą Kelią į Šviesią Mūsų Visų Ateitį 🙂 ..

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Sustingęs žiemos taškas

Vasario mėnesį nutinka tai, ką aš vadinu sustingusiu žiemos tašku…

Nei šen, nei ten…

Ir net ne todėl, kad negali niekur pajudėti, bet todėl, kad nenori…

Stebi viską atsiribojęs, lyg pasipūtęs žvirblis su atidrėkusiomis plunksnomis ant šaltos medžio šakos…

Sąmoningo NEdalyvavimo sindromas…

Sustingsti vietoje, ypatingai nesusimąstydamas apie sąstingio priežastis…

Mintys, tarsi košė “Draugystė“ iš vaikystės pionierių stovyklos, nors komponentai tos neskanios košės visai nedraugavo tarpusavyje…

Nulinis pasirengimas pabudimui…

Atvirkščiai, nesinori išeiti iš tų gausių sniegynų, kurie šiemet pasirodė tokie dosnūs…

Bet, kita vertus, ir tai yra gyvenimas…

Ne pats blogiausias… Ir net su saule rytais, kuri žadina, įkyriai šviesdama į akis…

Na, pabambėk… leidi tu sau, ir kėblini į virtuvę, kad išsivirtum kavos…

Leisti sau… tai apskritai yra gerai tarp visuotinų griežtų draudimų, didžioji dalis kurių seniai jau atgyveno…

Draudimai nedrausmina, draudimai priverčia bijoti bausmių… O tai jau ne apie pasirinkimą, o apie vergovę…

Tai štai, aš renkuosi leisti…

Leisti sau nevaidinti to, ko nėra…

Neturėti nieko bendro su tais, kas nematomas širdies radaruose…

Nesidrovėti savo būsenų, ir nevaidinti mandagių šypsenų, jei kitų, nuoširdžių, nėra…

Sustingęs žiemos taškas – tiesos pauzė, atjungianti visus autopilotus…

Būtent dėl to ir reikia sustoti, mielieji…

Kad suprastume, kas gi liko iš mūsų, tikrųjų… ir su kokiomis atsargomis ištempsime iki pavasario…

Po truputį… tai mėgiamas mano močiutės žodis…

Po truputį prasikvėpuosime, po truputį išsijudinsime, po truputį atsibusime…

Ir keliausime gyventi toliau…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Apie gyvenimo patirties vertingumą

Kai žmonės skiriasi, neigdami, nuvertindami ir žemindami vienas kitą, jiems, turbūt, ne taip skaudu, nes paprasčiau skirtis su kažkuo, kas nelabai vertinga, arba, apskritai kenksminga. Tačiau gyvenimo strategijos atžvilgiu nuvertinimas – tai gyvenimo resursų švaistymas.

Kai mes nuvertiname žmogų ir mūsų santykius su juo, mes nuvertiname ir gyvenimo patirtį, kurią įgijome šiuose santykiuose. O tai reiškia, kad tai tuščiai nugyventas laikas. Todėl dažnai girdime: “Tiek laiko su (juo arba ja) sugaišau…“

Bet kas gi galiausiai lieka po išsiskyrimų, kurie vis dėl to įvyksta mūsų gyvenime? Lieka gyvenimo patirtis ir gebėjimas ją pritaikyti.

Bet mes daug sudėtingiau ir ilgiau skiriamės, kai pripažįstame kito žmogaus ir patirties su juo vertingumą. Sudėtingiau todėl, kad vis tik tenka pripažinti tą vertingumą. Liautis varžytis “tu vertingas – aš ne toks vertingas“, ir pripažinti savo vertingumą taip pat. Išgyventi liūdesį, atleidimą ir visas susitaikymo su situacija stadijas. Žodžiu, tai didelis vidinis darbas.

Tačiau išsiskyrimas su dėkingumu ir vertingumo pripažinimu subrandina gyvenimo patirties vaisius. Taip kiekvienas susitikimas kaupia patirtį, kuria vėliau mes galime pasinaudoti.

Bet jei nuvertiname patirtį su žmogumi, tuomet pakliūname į klastingus spąstus – kai turime vėl ir vėl kartoti tą nuvertintą patirtį. Ir todėl žmonės, kurie skiriasi per nuvertinimą, patenka į panašias situacijas daug kartų, kartodami savo “švilpiko dieną“, kad pagaliau gautų patirtį, kurią neigia.

Tuo tarpu žmonės, kurie sugeba įžvelgti bet kokios patirties vertingumą, išmoksta ją koreguoti, valdyti ir pakliūti jau į visai kitokias situacijas. O paskui sugeba jau net nepakliūti į situacijas, o patys organizuoti situacijas ir betarpiškai atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Ir tai įkvepia!

Beje, visa tai galima pritaikyti ne tik žmonių tarpusavio santykiams, bet ir įvairiausiai gyvenimo patirčiai. Kad pajudėtume toliau, svarbu atrasti, įvertinti ir suprasti vertingumą.

Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tylaus sniego metas

Žiema jau įsigalėjo. Patikrino šalčiu, išdraikė pūgomis, užliūliavo begalinėmis naktimis.

Ateina Tylaus sniego metas.

Spengiančioje tyloje, erdvėje be vėjo, leidžiasi ant žemės pūkuoti dangaus gabalėliai.

Ir staiga tu supranti, kad suvoki kažką Didingo, galbūt, aukštesnį Žinojimą. Žinojimą ne apie kažką, bet apie viską iš karto. Kaip tos snaigės, kurios susilieja į akinančio baltumo paklotą. O tu sustoji, pakerėtas Būties matymo pojūčio, ir negali ištarti nei žodžio.

Nemalonumai, nesėkmės, problemos, nesibaigiantys rūpesčiai. Chroniškos nuoskaudos ir griaunantis gailestis sau. Taip įprasta galvoti, kad geriau jau nebus. Ir kai “blogiau“ jau negali būti, tuomet, pagal švytuoklės dėsnį, tu pradedi pastebėti bent jau kažką gero.

O čia, kaip išsigelbėjimas – Tylaus sniego metas.

Bandai žiūrėti į vieną sklandančią snaigę. Dėmesys nuklysta, ir tu jau stebi kitą snaigę. Paskui dar vieną, ir dar vieną, ir… susilieji su erdve. Štai tuomet ir patiri ramybę, ir žvelgi jau ne į snaiges, o į erdvę tarp jų.

Nuostabiausi dalykai – šalia. Štai jie.

Tu žvelgi į erdvę, ir sniegas darosi vis tankesnis. Pasijunti, lyg būtum ant švytuoklės ašies. Geris-blogis, kančia-džiaugsmas, liūdesys-žvalumas. Tai snaigės, krentančios iš Amžinybės, jos visada krenta. Bet jei žiūri ne į jas, o į erdvę tarp jų, tuomet turi galimybę pajusti tai, kas svarbiausia, ko žodžiais neapsakysi.

Smalsus vėjas pradeda žaisti su snaigėmis. Tu sutrinki, bandydamas prisiminti, kas tau buvo “svarbu“ ką tik. Bet nepavyksta, ir tu nusišypsai, ir tuoj pat nusijuoki.

Štai koks jis – Tylaus sniego metas.

Besąlygiška Amžinybės Dovana.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Paprasta laimė

Plauti indus, jaučiant vandens tėkmę, niekur neskubant, su džiaugsmu stebint, kaip indai pasidaro švarūs ir girgžda tarp pirštų.

Neskubant šluoti grindis. Neskubant pripilti vandens ir bandyti jį ranka, jaučiant tarp pirštų vandens srovę. Neskubant plauti grindis, išplaunant kiekvieną kampelį. Pjaustyti neskubant. Barstyti neskubant. Pasiekti neskubant. Dėlioti daiktus į vietas neskubant. Rinktis neskubant. Klausytis neskubant. Galvoti neskubant. Vaikščioti neskubant.

Bet didžiausia palaima – tai vaikai. Kiek daug laimės paprastuose dalykuose – aprengti; švelniai užrišti kepurėlę, glostant žanduką ar pabučiavus; trepsėti kojytėmis, aunantis batukus; rūpestingai pagelbėti įkišti rankutę į rankovę, tarsi tai būtų didžiausia pasaulio brangenybė! Guldyti į vežimėlį, šnabždant švelniausius žodžius.

Atsisėsti šalia vaiko, net jei jis atbėgo, kai jūs labai užsiėmę, ir skuba kažką papasakoti. Klausytis virstant tik klausytoju, įsivaizduojant, tarsi tu pats esi mažas, ir viską girdi, jauti ir supranti…

Rankos tokiais momentais auga iš širdies, kojos vaikšto debesimis, o širdyje – meilė, meilė, meilė… Ir tokia laimė! Tiesiog be priežasties. Dėl labai paprastų dalykų. Tiesiog todėl, kad tu lioveisi skubėti. Ir ne todėl, kad baigei visus darbus, bet todėl, kad tu taip nusprendei.

Nes tuomet, kai mes skubame, laimė praeina pro šalį…

Padėka autorei! Pagal Alenos Kovalčiuk esė, vertė ruvi.lt

Tokia jūsų asmeninė misija…

Jei jums gėda dėl kitų žmonių elgesio – jūs ypatingas žmogus su asmenine misija. “Ispaniška gėda“ – tai kuomet gėda dėl kitų. Ką tai reiškia ir kodėl mums gėda dėl kitų?

Kažkas elgiasi palaidai, begėdiškai; grubiai kalba su padavėju; įžūliai meluoja; giriasi; pasakoja nešvankius anekdotus… Arba kažką pagavo vagiant, viešai apkaltino… Kažkas ne pagal amžių rengiasi jaunatviškais drabužiais, nors pats jau seniai pensijoje… Kažkas garsiai traukia į save sriubą, tarsi sugedęs siurblys…  Ir jiems visai ne gėda, tiems žmonėms. Kažkodėl gėda jums. Net jei tai filme vyksta – jūs nusisukate ir stengiatės praleisti nemalonų epizodą. Aplinkiniai juokiasi arba piktinasi, o jums gėda. Kas per nesąmonė?

Tai “ispaniška gėda“; būtent ispanai sugalvojo pavadinimą šio keisto jausmo išraiškai. Psichologai gėdą dėl kito žmogaus skaito projekcija; atseit, kadaise jūs patys pakliuvote į panašią situaciją, jus sugėdino arba išjuokė, štai pasąmonė jums ir priminė tą gėdos momentą, jūsų gėdos, asmeninės. Bet juk jūs nečepsėjote valgydamas; jūsų nekaltino vagyste, jūs neapšaukėte necenzūriniais žodžiais aptarnaujančio personalo! Taip kad tokį paaiškinimą tegul psichologai pasilieka sau; galbūt, jie taiko tai savo asmeniniams prisiminimams.

Tai empatijos išraiška – štai kas yra ta “ispaniška gėda“. Tai ypatinga unikali savybė, kurią ne visi išvysto. Dabar ir mokslininkai patvirtino, kad empatiškų žmonių protas veikia ypatingu būdu. Jie gali pilnai suprasti kitų žmonių būseną, tiesiog “nuskaito“ emocijas ir net mintis.

Bet maža to, kad esate empatas. Jūs dar turite aiškų suvokimą ir pojūtį to, ką Kantas vadino “dorovės įstatymu“. Jūs akimirksniu atskiriate gėrį nuo blogio, teisybę nuo neteisybės. Ir dar jūs esate geraširdiškas; jumyse nėra žiaurumo, jūs nesidžiaugiate net priešų nesėkmėmis… Jūs ypatingas žmogus su savo asmenine dvasine misija, štai kame reikalas.

Ir ši nelengva dalia – gėdintis dėl kitų – tiesus įrodymas, kad jūsų misija gyvenime – saugoti, ginti, padėti, gelbėti, rūpintis, atkurti teisingumą. Tai jūsų pašaukimas.

Pavyzdžiui, žmogus turi absoliučią klausą ir nieko apie tai nežino. Bet kiekviena blogai sugrota nata verčia jį skausmingai susigūžti, nes jis tiesiog fiziškai negali girdėti falšo! Todėl, kad jis yra apdovanotas absoliučia klausa. Jo pašaukimas – muzika, tai akivaizdu. Taip pat, kaip ir pašaukimas tų, kurie jaučia “ispanišką gėdą“ – daryti gerus darbus ir ginti teisingumą. Taikiai ginti. Tai jūsų misija.

Į jus dažnai kreipiasi pagalbos; nepažįstami žmonės atveria jums savo sielą; jūs galite nuraminti ir palaikyti žmones vos keliais žodžiais? Jūs jaučiate, kad kažkam sunku arba nedrąsu ir subtiliai nukreipiate pokalbį kita tema?

Jūs ypatingas žmogus, ir reikia tai žinoti. Su absoliučia sielos klausa. Ir reikia ieškoti savo kelio. Tai nėra lengva, bet svarbiausias brandžios sielos požymis yra – ir kelią jūs tikrai atrasite.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vetė ruvi.lt

Ramios ir geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mylėdami ir su meile…

Mes sutinkame gyvenime giminingą sielą ne tam, kad išsigelbėtume nuo vienatvės, ne tam, kad bendrą gyvenimą paverstume nekenčiama buitine rutina, ir tikrai ne tam, kad skaudintume ar išnaudotume vieni kitus.

Mes susitinkame ne tam, kad papildytume žmonijos istoriją dar viena drama, intrigomis ir kančia, bet tam, kad sukurtume nuostabią meilės istoriją ir drauge nutiestume takelį į šviesų žmonijos tobulėjimo kelią.

Mes susitinkame, kad padėtume vienas kitam suprasti save ir šį pasaulį. Kad padėtume vienas kitam išsilaisvinti iš iliuzijų ir tamsos, kad išreikštume savo gražiausias savybes ir dovanotume žmonėms savo širdies šilumą, viltį ir įkvėpimą. 

Mes susitinkame, kad drauge skleistume ir didintume pasaulyje meilę, tiesą, išmintį, laisvę, sąžiningumą, vienybę, kūrybingumą, grožį… Kad dovanotume kitiems bendravimo ir bendradarbiavimo visų labui džiaugsmą.

Mes susitinkame, kad mylėdami vienas kitą, su meile kurtume savo gyvenimą.

Kad padarytume šį pasaulį geresniu 🙂 …

Parengė ruvi.lt

Jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Istorija iš gyvenimo “Mokytojai šalia“

Įlipu į taksi. Vairuotojas šypsosi… Aš taip pat, tik telefone sprendžiu įvairius darbo klausimus.

– Jums nepučia?

– Ne, ačiū, viskas gerai.

– Jūs nesušalote?

– Ne, tikrai viskas gerai.

– Norite saldainių? Aš juos ką tik nupirkau parduotuvėje. Tokie skanūs! Su žele. Labai juos mėgstu! Paprastai aš nesiūlau jų keleiviams, tai netaktiška. Bet jums noriu pasiūlyti. Aš suprasiu, jei atsisakysite. Norite?

– Noriu!

Padavė man visą dėžutę… Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo toks teigiamas reitingas “Uber“-yje.

Sustojame prie šviesoforo, šalia automobilių bėgioja jaunuoliai su gėlėmis.

Vairuotojas sako:

– Gėles mėgstate?

– Mėgstu.

Sustabdo jaunuolius, nuperka man gėlių. Aš tiesiog žado netekau. Važiuoju, šypsausi… malonu… Bandau suprasti, kas vyksta – rytas, aš vis dar mieguista…

Pradėjome kalbėtis apie vaikus. Jo duktė mokosi universitete Lenkijoje. Ir kai jis pradėjo apie ją pasakoti, aš vėl netekau žado…

“Žinote, aš toks laimingas, kad turiu dukterį. Žmoną, Darbą. Man viskas taip patinka… Štai skambina man dukra, prašo kažkam pinigų. Na, ji ten, Lenkijoje. Liūdi. O aš papildau jos kortelę, ir taaaip gera širdyje… Tiesiog nuostabu! Kad aš savo vaikui padariau kažką gero. Ir aš įsivaizduoju, kad ji kažką sau nusipirks, su draugais picą užsisakys, ir jai viskam užteks. Ir man tiesiog širdis sušyla…

Ir dar, žinote, kai aš vežu savo žmoną pas kirpėją, aš pats už viską sumoku. Ir taip džiaugiuosi! Juk ji po to dar kelias savaites mėgausis šukuosena ir šypsosis, ir man dėl to taip smagu, jūs net neįsivaizduojate. Aš juk šeimai kažką gero padariau! Ir man dėl to taip šilta širdyje…“

Šiame pasakojimo etape aš užmiršau ir apie telefoną, ir apie skambučius.

“O dar, žinote, pastebėjau, kad taip mažai laimingų žmonių gatvėse! Štai žiūriu į praeivius, ir praktiškai nematau “savų“, pozityvių. Visi tokie liūdni ir irzlūs. Ir apskritai, jūs pirma iš keleivių per pastarąsias dienas, kuri man nusišypsojo.

Va sutikau aš savo pažįstamus neseniai. Jie turi du vaikus – vienas pirmokas, kitas trečiokas. O tėvai skundžiasi man, kad sunku dabar vaikus į mokyklą suruošti, minučių 15 man pasakojo, kiek dabar problemų su vaikais…O aš pasiūliau jiems sprendimą.

Žinote, kokį? Sakau, jei jums vaikai vien tik problemos – atiduokite juos į vaikų namus. Ir tada neturėsite jokių problemų nei su mokykla, nei su vadovėliais, nei su mokslais. O jie man: “Na, ką tu… taip negalima… juk jie mūsų vaikai…“ Na, taip, jūsų vaikai – tuomet džiaukitės, kad jie gimė jūsų šeimoje, kad esate tėvai, kad jūsų vaikai sveiki ir gražūs. Kiek daug žmonių to neturi, o jūs gavote tokią gyvenimo dovaną! Mylėkite juos, rūpinkitės jais. Jūs esate tokie laimingi, ir net nepastebite to. Ir juk dauguma žmonių to nepastebi, tiesa?… “

Vairuotojas dar kažką pasakojo… O aš klausiausi ir tylėjau (nors retai taip būna), o mano galvoje sukosi jo pasakojimo nuotrupos “džiaugiuosi, kad kažką gero padariau savo vaikui…“, “laimingas, kad darau gera šeimai…“

Aš supratau, kad šis Vairuotojas iš “Uber“ – Vairuotojas, ne kažkoks veikėjas, ne investorius, ne politikas. Jo nėra žurnalų viršeliuose. Niekas neima iš jo interviu. Jis neuždirba milijonų.

Bet gyvenimo jame daugiau, nei kituose mano sutiktuose žmonėse! Meilės, šviesos – tikros šviesos, ne televizinės! – daugiau nei visuose žmonėse, kuriuos buvau iki šiol sutikus.

Aš stebėjau savo aplinkos vyrus ir galvojau, kad tai normalu – būti amžinai susiraukus (juk jie dideli veikėjai), arba nesišypsoti, būti amžinai užimtais ir nepatenkintais, nemokėti džiaugtis, arba nuolat reikšti pretenzijas moterims, arba žiūrėti į gyvenimą kaip į kovą ir varžybas.

Aš išėjau iš automobilio su gėlėmis, saldainiais ir lydima daugybės komplimentų. Įdomu, ar jo skleidžiamą šviesą pastebi visi žmonės 🙂 ? Aš ėjau ir jutau, kad širdyje taip šviesu! Štai koks žmogus. Kokia didelė pamoka. Ir koks kosminis požiūris į gyvenimą.

Šitiek išminties ir praregėjimų jokiuose seminaruose nesu gavusi.

Mokytojai – šalia 🙂 .

Pagal Zojos Torochovos pasakojimą, vertė ruvi.lt