Žmonės reikalingi vieni kitiems..

Pakalbėkime šiandien apie Mus. Žmones…

Kokie skirtingi mes vienas kitam beatrodytume, tačiau iš tiesų mes labai labai panašūs…

Visi ieško savo vienintelio teisingo kelio… Visi vienodai džiaugiasi ir liūdi…

Ir ateina laikas, kai kiekvienam žmogui kyla klausimas – o kam aš gyvenu? Kam esu sukurtas? Kur atrasti save tikrąjį, savo esminį gyvenimo pašaukimą… Ir kam…

Žinai, galima daug metų klausinėti savęs apie tai ir nerasti atsakymo. Bet… Viskas paprasta…

Pažvelk, juk pačiame klausime jau slypi atsakymas: “Kam aš sukurtas (kam reikalingas)?

Žmogus turi būti reikalingas. Dalinti save. Tame yra Kūrybos esmė. Tame pats Gyvenimas.

Ir, jei tik tu pažvelgsi į Gamtą, tu pamatysi joje šio Kūrybinio proceso esmę. Ji nuolat save dalina. Atiduoda dosniai ir tuo pačiu “pasipildo“.

Taip ir žmogus. Visišką pilnatvę, “pasipildymą“ jam suteikia tik “reikalingumas“ kažkam, tik savęs atidavimas…

Mes reikalingi vieni kitiems, mes atiduodame save vienas kitam. Ir tokiu būdu mes kuriame Gyvenimą.

Išmokęs atiduoti, žmogus suvokia, kas yra Meilė. Ta Meilė, kuri suteikia sąlygas Gyvenimui Būti, nuolat tęstis… Ta Meilė, kuri Kuria.

Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas žmogus turi gilų poreikį būti kažkam reikalingu.

Mes reikalingi vieni kitiems, supranti?

Dalink save su Meile. Pabandyk. Ir tada tau daugiau nekils klausimas: “kam aš reikalingas…“

Tik taip Gyvenimas gali Būti. Tik taip gali Būti Tu.

Pagal Amu Mom novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Keliais žodžiais..

*Būti laisvam – reiškia neturėti varžančio požiūrio.

*Dogmatinė, šabloninė aplinka skatina pasyvumą, o laisva, kūrybinė – aktyvumą.

*Mūsų mintys tampa mūsų gyvenimu.

*Reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi – nereikalingi..

*Kaip ir kiekvienam kūriniui, gyvenimui reikia įkvėpimo!

*Nuoširdumas – mūsų vidinės būsenos išraiška, todėl net mažiausias vidinis disbalansas gali virsti falšu, cinizmu, grubumu. Todėl.. saugokime savo vidinį tyrumą ir harmoniją.

*Kartais pasukti ne ten, kur planavome – vienintelis būdas patekti ten, kur reikia.

*Veiksmų pastovumas suformuoja įprotį.

*Noras turėti daugiau – tarsi bedugnė, kurios neįmanoma užpildyti.

*Ten, kur gerai, sąžiningai ir teisingai – krizių negali būti.

*Nėra blogio kaip savarankiškos pradžios. Blogis – tai meilės trūkumas arba jos nebuvimas.

*Mes neturime jokių priešų, mūsų vienintelis “priešas“ – neapykanta žmogaus širdyje.

*Keista tikėtis meilės iš pavergto žmogaus.

*Praradę laisvę, žmonės praranda ir savo talentus, sąžinę, protą..

*Viskas, kas yra geriausia, kas mus vienija ir sutelkia, yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

*Kaip dažnai šiandien ne žmonės naudojasi protu, o protas – žmonėmis.

*Neskubėkime, nesiblaškykime.. Jei darome viską, ką šiuo metu galime – reiškia, darome pakankamai.

*Nauda – pelninga žala.

*Gyvenimo neįmanoma suprasti protu, jį reikia pajusti ir patirti.

*Tiesa labai svarbi, nes neteisingas vykstančių procesų supratimas įtakoja beprasmiškus veiksmus, pergyvenimus ir nusivylimus.

*Dvasingas žmogus – tarsi sodininkas, auginantis sodą: jis juo rūpinasi ir puoselėja jį ateities kartoms.. O egoistas – tarsi medkirtys: viskame, ką užaugina sodininkas, jis mato tik malkas..

*Viskas, kas padaro mus laimingais – yra mūsų širdyse.

*Mes niekada nepavėluosime ten, kur mūsų laukia..

*Dvasingumas – tai vidinės transformacijos: egoizmo – į altruizmą, neapykantos – į meilę, priešiškumo – į vienybę, tamsos – į šviesą..

*Gamta šypsosi gėlėmis..

*Meilė gamtai ir vienybės pojūtis su žmonija ir visa gyvybe – žmogaus sveikos dvasinės būsenos požymis.

*Meilė – būsena, kai kito žmogaus laimė yra būtina sąlyga tavo laimei..

*Vaikystė – laikas, kai viskas yra nuostabu, todėl nieko nestebina..

*Puoškime savo gyvenimą ne daiktais, o meile, draugyste, kūryba, nuoširdžiu bendravimu ir santarve su gamta..

*Kai mylime tyrai ir besąlygiškai, tuomet kiekvienas mūsų veiksmas tampa meilės išraiška.

*Jei žmogaus širdyje meilė – kiekviena jo mintis, žodis ir veiksmas šildo, gydo, gaivina, harmonizuoja..

*Mylėkime vieni kitus, ir tegul mūsų širdies šiluma liejasi kaip gaivus vasaros lietus, kuris nesvarsto, kur jam nukristi 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Aš turiu kišeninį angelą…

Aš turiu kišeninį angelą.

Jis beveik kaip  tikras: šviesus, su sparnais, tik labai labai mažytis. Ir gyvena jis mano kišenėje.

Kartais jis būna kaprizingas, sėdasi man ant peties ir čiauška plonu balseliu kažkokia keista, man nežinoma kalba. Tuomet aš maitinu jį auksaspalvėmis soromis ir cukraus gabalėliais, ir jis aprimsta, vėl slepiasi kišenėje ir tylutėliai šnopuoja.

O man pasidaro šilta. Net jei žiema, ir sniegas maišosi su vėju, aštriomis atplaišomis braižydamas veidą, bet tą akimirką man pasidaro labai šilta. Ir aš einu per šėlstančią vėtrą ir švelniai šypsausi, įsiklausydamas į tą tylų šnopavimą.

Kartais aš einu pasivaikščioti su savo angelu ir ilgai tylėdamas stebiu, kaip jis, juokingai prunkštaudamas, išlenda iš mano kišenės ir nustebęs žvalgosi aplinkui.

Jis mato stebuklą geltonuose rudeniniuose lapuose, praeivių numintoje žolėje, katėje ant namo laiptų, juokingame storame vabale, nerangiai apvirtusiame ant nugaros – visose tose smulkmenose, prie kurių aš taip įpratau, kad jų jau nepastebiu…

… Ir kartu su juo aš pradedu žiūrėti į jas iš naujo, kitaip, per jo mažų stebuklų prizmę. O kai einu miegoti, jis užlipa pas mane ant lovos, susiriečia į kamuoliuką ir užmiega kartu su manimi, nes nemėgsta būti vienas…

Ir jei kažkas, praeidamas pro šalį gatvėje, atsisuka į mane ir pagalvoja su šviesaus pavydo gaidele: “pažiūrėkite, koks jis laimingas, tiesiog švyti iš vidaus“, tai žinokite, kad esmė ne manyje, tiesiog mano palte pasislėpė kišeninis angelas, o jo naivi vaikiška šviesa yra stipresnė už niūrią mūsų keisto gyvenimo tamsą.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kai tarp mūsų – saulė..

Kai tarp jūsų saulė – visi lietūs lieka išorėje…

Išorėje pasilieka žmonės, kurie nori tą saulę užgesinti… Apdega savo kibias rankeles, bet nepasiekia…

Išorėje – aplinkybės, galinčios išskirti… Žodžiai, kurie gali sužeisti taip, kaip ne kiekvienas ringo kovotojas pasiryžtų… Nesuskaičiuojamos pagundos, kurios bejėgės prieš saulę…

O dabar – svarbiausia…

Sako, kad tarpusavio santykiai – tai sunkus darbas… tačiau jei atvirai, aš nežinau, kaip tai padaryti, o kompromisais aš netikiu… Bet jūs galite bandyti tai padaryti…

O štai su saule – nieko negalima padaryti. Nėra būdų…

Ji jau tokia – arba yra, arba nėra… Ir jokių garantijų, jokių taisyklių…

Todėl kad saulė – tai gilus artimas ryšys, nematomais saitais susiejantis, atrodytų, kartais nesuderinamus žmones…

Bet taip tik iš išorės atrodo, o viduje saulė susieja tuos, kurie idealiai sutampa iki menkiausios dalelės, iki milimetro…

Tuos, kurių regimi trūkumai tampa vidinės traukos centru… Be palyginimų… Be kanonų… Be kažko dar, ką sugalvoja žmonės, kurie niekada nėra buvę toje saulės teritorijoje…

Todėl, jei jau į ją papuolėte – tiesiog džiaukitės ir nekurkite planų, kaip stipriau įsikibti, kad kuo ilgiau išsilaikytumėte…

Tai ne jūsų jėgoms…

Tiesiog gyvenkite su šia saule ir mėgaukitės kiekvienu jos spinduliu…

Nedozuodami savęs ir nekontroliuodami, kiek kitas atidavė…

Tiesiog mylėkite… su įkvėpimu… su švelniais prisilietimais… su sakraliniu pojūčiu kito žmogaus, kaip pačio savęs dalelės.

Šitos laimės negalima valdyti… Ja galima tik džiaugtis, mielieji…

Saulės jums…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Savas žmogus

Su savu žmogumi ir perpildytame vagone jauku ir gerai. Net labai gerai: galima prisiglausti prie savo žmogaus ir jį apkabinti. O tilpti galima dviese ant vienos kėdės – ir nieko, vietos pilnai pakanka. Tai, kas vyksta aplink, ne taip jau ir svarbu…

O su nuostabiu, geru, respektabiliu, bet ne mūsų žmogumi, net prabangiame “ultra-incluzive“ viešbutyje sunku gyventi viename numeryje. Visi šio žmogaus įpročiai mus slegia ir erzina. Įprotis keltis vos prašvitus arba vėlai gultis. Knarkimas erzina, net jei jis tylutėliai knarkia, šitas žmogus.

Įprotis garsiai skalauti burną po dantų valymo erzina. Įprotis sėdėti ant sofos ne taip, kaip reikia. Ištiesia kojas ir trukdo mums. Ir dar kalba be perstojo. Arba tyli, kaip kelmas…

Niekur nuo jo nesidėsi, nuo šito žmogaus, net dideliame numeryje. Jis nuolat painiojasi po kojomis ir šmėžuoja prieš akis. Ir ilgam užima vonios kambarį.. Ankšta ir nejauku.

Net jei einame drauge vandenyno pakrante, ne mūsų žmogus įsigudrina mus užkliudyti arba eina ne mūsų tempu. Nepatogu su juo vaikštinėti. Laukti jo arba žingsniuoti pernelyg greitai, kad neatsiliktume…

Turbūt, ne mūsų žmogus jaučiasi lygiai taip pat: jam ankšta, nepatogu ir slogu. Bet jis taip pat elgiasi mandagiai ir neišsiduoda… Ir laukia, kada kankinimas ankštu bendrabūviu pasibaigs, net jei mes prabangiausiame kurorte kartu atostogaujame.

Arba kartu dirbame viename kabinete. Arba kartu važiuojame vagone. Nesvarbu; bet koks priverstinis buvimas kartu mus slegia, jei šalia – ne mūsų žmogus.

Ir bet kokio nepatogaus buvimo kartu mes net nepastebime, jei žmogus – savas. O mes – jam savi. Štai taip ir važiuotume visą gyvenimą drauge, prisiglaudę vienas prie kito.

Arba gyventume kartu; kol traukinys atvažiuos į galinę stotelę. Ilgai-ilgai… Tai pagrindinis savo žmogaus požymis: mums neankšta drauge. Ir niekas neerzina, neapsunkina.

O jei tai prasidėjo – susierzinimas, reiškia, kažkas ne taip. Mes tolstame vienas nuo kito, kai buvimas kartu apsunkina, o ne gelbėja nuo pasaulio sunkumų. Mes nustojame būti “savais“, ir pirmas požymis – susierzinimas ir suvaržymas.

Viešbutyje ar vagone – nesvarbu. Bet taip prasideda atitolimas ir susvetimėjimas. Tai pagrindinis požymis ir signalas.

Pagal A.V. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Laikas su savimi

Kartais ateina laikas pakelti tiltus, jungiančius su išoriniu pasauliu…

Todėl kad kontaktuoti su juo skaudu…

Net su artimiausiais tau žmonėmis…

Ir tai ne nuoskaudų teritorija…

Tai vidinio lūžio signalas, kurio niekas, išskyrus tave patį, nepašalins…

Ir tu užsidarai savo laisvanoriškoje vienatvėje, kad suprastum – ką ir kur tu darai ne taip…

Kieno asmeninę erdvę pažeidei, o kam leidai pažeisti savąją…

Kur skauda iki kraštutinio nusivylimo laipsnio…

Ir ką su tuo viskuo daryti…

Pakelkime tiltus ne tam, kad pabėgtume…

Bet tam, kad suprastume… sustiprėtume… eitume savo keliu…

Ir viskas būtinai tęsis toliau…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Ieškokite savo žmonių

Ieškokite žmonių gyvybingų, stiprių, laimingų.. Jie kaip žvaigždės, kol galvos nepakelsi – nepamatysi. O kai paskęsi akimis žvaigždžių spindesyje – suprasi, kokia nesuskaičiuojama daugybė jų yra.

Ieškokite savo žmonių. Jiems taip pat baisu ir skaudu. Jie taip pat išgyvena juodas dienas, klaidas ir nuopolius. Bet jie pasiryžę įveikti savo baimes, jie įtakoja įvykių eigą, jie suteikia gyvenimui tempą.

Jie kažkuo stipresni, kažkuo silpnesni. Jie nepavydi ir nesiskundžia. Jie su dėkingumu pasitinka likimo dovanas ir myli gyvenimą už tai, kad jis jiems šypsosi.

Ieškokite ištikimų ir sąžiningų. Kurie neslėps tiesos ir ašarų, prisidengę  veidmainystėmis ir pašaipomis. Jie kalba tai, ką galvoja. Tegul kartais ir nemaloniai, kartais tiesiai į širdį. Bet visada sąžiningai. Ne iš pykčio, o iš meilės.

Kurie džiaugiasi nuoširdžiai, o juokiasi skambiai ir garsiai, melodingai ir užkrečiamai. Kurie neslepia ir nesigėdija savo linksmo būdo.

Ieškokite tų, kuriuos galima mylėti amžinai. Ieškokite tų, kurie laukia jūsų meilės. Su kuriais susiliesite, lyg du ežerai į didžiulę jūrą.

Ieškokite tų, kurie trykšta gyvenimu. Ieškokite skambių ir sodrių, su mielomis juoko raukšlelėmis. Ieškokite parkuose ir teatruose, ieškokite rimtų ir linksmų, didelių ir mažų.

Jie truputį panašūs į vaikus, jie eina per gyvenimą su giliu tikėjimu į gėrį, bet mato, žinoma, ir tai, kad yra ir balta ir juoda, tačiau gyvena vardan to, kas geltona, raudona, mėlyna…

Ieškokite jų. Tereikia pakelti galvą.

Pagal E. Bonivur novelę, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !