Gyvenkite šviesioje pusėje!

Aš sutinku begalę šviesių žmonių..

Būtent šviesių, o ne idealių, ne pavyzdingai gyvenančių, ne paklūstančių suplėkusioms taisyklėms, ne atitinkančių liūdnus stereotipus..

Mielieji, šviesą skleidžia tie žmonės, kurie nepraleido tamsos toliau savęs..

Nekeršijo kerštingiems, nejautė neapykantos nekenčiantiems, nebuvo godūs su godžiais, nepavydėjo pavydiems, nemušė žiaurių..

Jiems pavyko nepriimti to, ką jiems taip įnirtingai bandė primesti griūties nešėjai..

Ir tai neatėjo pas juos su motinos pienu..

Tai atėjo su išbandymų išmintimi, kurie buvo sutikti akis į akį, o ne pasislėpus už kitų nugarų..

Paprasta išmintis, įgyta iš paties gyvenimo, o ne iš tų, kas moko valdyti Visatą, išnaudodami ją pasipelnymo tikslais, ši išmintis daug vertingesnė, nei visi madingiausių praktikų metodai, sugalvoti tiems, kas nori visko, nedarant nieko.

Šviesūs žmonės neturi poreikio ieškoti kituose trūkumų tam, kad pasijustų geriau kažkieno fone..

Žinote, kodėl?

Todėl, kad jie ir taip gerai jaučiasi.

Gyvenkite šviesioje pusėje!

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Reklama

Su meile..

Tegul kiekvienas iš mūsų patirs tą laimę, kuri mums iš tiesų reikalinga, o ne tą, kurios mes norime, nes ji atitinka laikmečio nuotaikas.

Tegul kiekvienas iš mūsų nepraranda žmoniškumo minioje, persunktoje egoizmu ir abejingumu.

Kad mūsų artimieji šypsotųsi kartu su mumis, kad nebūtų benamių žmonių ir gyvūnų, – tai įmanoma, jei kiekvienas iš mūsų apkabins artimą žmogų ir priglaus beglobį šuniuką.

Tegul apmaudas, nusivylimas, kaltės jausmas paliks mūsų širdis ir jų vietoje įsižiebs Šviesa.

Šviesa, kuria mes dalinsimės. Tai labai svarbu – mokėti dalintis.

Tegul kiekvienas iš mūsų saugo savo kūną – stiprina jį, o ne griauna dėl trumpalaikių malonumų, tikėdamiesi, kad tai neišsenkantis resursas. Kad mes atsisakytume nuo visko, kas mums kenkia, mus atbukina ir lėtai griauna.

Tegul kiekvienas iš mūsų išmoksta neskubėti. Šurmulyje prarandama tiesa.

Tegul mūsų poelgiai prasideda nuo mažų žingsnių, o ne nuo staigių šuolių.

O dar aš meldžiuosi už tai, kad mes nesiliautume mylėti. Kūrėją, gyvenimą, draugus, gamtą, vaikus, senolius. Tai yra svarbiausia, tikriausia, reikalingiausia.

Nes tik mylintis žmogus gali būti laimingas.

Pagal E. Safarli tekstą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Tikra Laimė

Turbūt, didžiausia laimė – tuomet, kai turi asmeninę savo gyvenimo vertinimo sistemą.

Kai žvelgi į gyvenimą ir džiaugiesi tuo, kad viskas keičiasi į gerąją pusę, ir tu pats šiandien žymiai geresnis, nei prieš mėnesį, metus ar penkerius metus.

Kai gėriesi savo gyvenimu, kiekviena savo diena ir negalvoji apie tai, kad kažkas tokį gyvenimą pavadintų neefektyviu ir nuobodžiu. Ir toliau džiaugiesi savo įpročiais žiūrėti filmą šeštadieniais ir vaikštinėti snieguotomis gatvelėmis trečiadieniais.

Nepaaiškinamą palaimą dėl savo likimo pajunti tuomet, kai aiškiai suvoki, kad savo sėkmingumą gyvenime gali vertinti tik tu pats.

Juk kažkam sėkmė – tai gerai apmokamos pareigos, prabangus biuras dvidešimtame aukšte ir brangūs patiekalai vakarienei.

O kitiems sėkmė – pirmą kartą užaugintas batatas, ilgai ieškota nauja knyga, slidinėjimas slidėmis su visa šeima ar pavykęs šokoladinis pyragas.

Vertinti savo gyvenimą iš tikrųjų sąžiningai ir teisingai galime tik mes patys.

Ir, todėl – būkite laimingi savo nepakartojama laime ir į nieką nesižvalgykite.

Autorė – Anna Čiulanova, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Tiesiog kartais..

Tiesiog kartais norisi atsikvėpti.

Nusispjauti į šio pasaulio apribojimus, reikalavimus, įjungti girliandas visame bute ir karpyti popierines snaiges, žiūrint kažkokį nostalgišką filmą.

Tiesiog kartais žmonės perdega.

Pasiilgsta patys savęs. Šluostydami ašaras prisimena, kad gerai būtų patepti rankas kremu, anksčiau atsigulti, vėliau atsikelti ir paruošti savo mėgiamus pusryčius, o ne tokius, kuriems laiko užteks.

Tiesiog kartais nuovargis persveria kūrybingumą. Ir atsisėdus rašyti, piešti, žaisti, skaityti, nuleidžia rankas, staiga suvokę, kaip tuščia viduje.

Tiesiog kartais reikalinga pabaiga. Lapkričio pabaiga, rudens pabaiga, begalinių lenktynių pabaiga.

Tiesiog kartais sniegas ir tyla – geriausias vaistas.

Pagal Annos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Vidinė tyla

Galima priprasti prie triukšmo, bet niekada negalima juo mėgautis. Jis neturi savyje nieko dvasingo; jame nėra jokio “trečiojo“, dvasinio išmatavimo.

Jis “kalba“, neturėdamas ką pasakyti. Todėl visoks iškreiptas menas, visokios kvailos kalbos, bet kuri tuščia knyga – triukšmas.

Šis triukšmas atsiranda iš dvasinės tuštybės ir tarpsta dvasinėje tuštybėje. Jis išvilioja žmogų iš jo dvasinės buveinės, iš jo sąmoningos būsenos, ištraukia jį iš ten, dirgina, supančioja taip, kad jis jau pradeda gyventi ne dvasiniu, o išskirtinai išoriniu gyvenimu.

Kalbant šiuolaikinės psichologijos kalba, jis įskiepija žmogui “ekstravertinę nuostatą“ ir nieko nesiūlo mainais. Maždaug taip: “Sveikas, žmogau!.. Paklausyk! Palauk!. Bendrai, aš neturiu ką tau pasakyti!.“

Ir vėl.. Ir vėl.. Ir vargšas žmogus yra nuolat puolamas ir net negali pasipriešinti puolančiam: “Jei neturi ką pasakyti man, tuomet palik mane ramybėje..“ Ir kuo daugiau žmogus veikiamas triukšmu, tuo įprastesnis jam pasidaro dėmesys išskirtinai jį supančiai išorei. Jis ir atsiduoda išorei..

Triukšmo dėka išorė tampa reikšminga. Ji apkurtina ir įtraukia žmogų. Žmogus tampa materialistu: nes materialistas yra būtent tas, kas fokusuojasi į išorinę materiją ir skaito ją vienintele realybe.

Galima sakyti, kad triukšmas “apakina“ žmogaus ausis, jo klausą, jo sąmonę; žmogus tampa dvasiškai “neprigirdintis“ ir “kurčias“.

Triukšmas užslopina viską: išorėje – pasaulio balsą, ryšį su gamta, įkvėpimą nuo kosminės didybės. Viduje – žodžio ar melodijos užgimimą, dvasinę palaimą, proto ramybę ir tylų Kūrėjo balsą žmoguje.

Todėl kad iš tiesų, ten, kur nėra tylos, ten nėra ir ramybės; kur šaukia menkybė, ten nutyla Amžinybė; kur šurmuliuoja velnias, ten neišgirsi angelų dainos.

Kūrėjo sodas žydi tyloje.

Pagal I.A.Iljino pamąstymus, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaka apie Kitokių Likimų Miestą

Jai visada atrodė, kad ji galėjo gyventi kitokį, daug geresnį gyvenimą. Ji mėgo kartoti sau ir kitiems: “Gerai ten, kur mūsų nėra“. Ir dažnai galvojo apie tai, kodėl gi ji taip nepatenkinta savo likimu? Ir kas būtų, jei ji pasuktų kitu keliu, priimtų kitą sprendimą ar padarytų kitą pasirinkimą?

Per visą jos gyvenimą susikaupė tiek neįgyvendintų svajonių ir norų.. Nejaugi viso to jau nebus? Nejaugi ji jau niekada nepatirs kažko naujo, nejaugi jau nepabuvos pačiose paslaptingiausiose Žemės vietose, nejaugi jos gyvenimo pasaka taip ir užsibaigs, vos prasidėjusi?

Ji vaikštinėjo po miestą, kuris buvo visai ne tas miestas, kuriame ji norėjo būti. Gerai ten, kur mūsų nėra.. Ir jos gyvenime dabar nevyksta tie patys nuostabiausi, visiškai neįtikėtini ir kerintys įvykiai, apie kuriuos ji tiek kartų svajojo prieš miegą..

Ir staiga visa erdvė prieš ją pradėjo plaukti, ir ji kelioms akimirkoms tarsi išnyko.. Galbūt, jai tiesiog galva susvaigo, o gal kažkas negero nutiko? Gal jos siela atsiskyrė nuo kūno ir netrukus iškeliaus į “geresnį pasaulį“?

Bet ne. Ji tiesiog atsidūrė Kitokių Likimų Mieste, jos neįgyvendintų norų mieste. Kaip nuostabu čia buvo.. Kaip neįprasta. Čia stovėjo tokie žavūs ir nepakartojamo grožio nameliai! Likimo nameliai. Ir ant kiekvieno buvo užrašyta: štai kas būtų, jei būtų.. Ir toliau buvo įvardinta išsipildžiusi tame paraleliniame pasaulyje svajonė, jau įgyvendintas jos noras. Kaip įdomu..

Ji užėjo į pirmąjį namelį ir atsidūrė Kitame Likime, kur ji tapo tuo, kuo seniai norėjo tapti, kur ji išsirinko kitą profesiją. Bet, stop, laiminga ji toli gražu nepasijuto, atvirkščiai, ji pajuto, kad čia būtų pragyvenusi ne savo gyvenimą, nes tiesiog būtų atkartojusi savo draugės gyvenimą, kuri kaip tik ir pasirinko savo kelią ir buvo labai laiminga. Kaip keista.. Ir kaip gerai, kad ji netapo svetimo gyvenimo kopija!

Jai labai parūpo pabuvoti antrame likimo namelyje. Čia ji būtų pasirinkusi pavydo ir konkurencijos kelią. Tai taip pat būtų ne jos gyvenimas, tai būtų lenktynės dėl pranašumo, dėl “geriausio“ iš “geriausių“ vardo. Ir gyvenimas pralėktų tarp triumfo sekundžių po pergalių ir valandų kartaus nusivylimo po pralaimėjimų.

Trečiasis namelis buvo kupinas baimių. Kas būtų, jei ji būtų priėmusi sprendimus iš baimės, jei bijotų gyventi savo tikru gyvenimu? Chm.., Pasirodo, jos gyvenime viskas gerai, ir ji dažnai buvo drąsi, laisva ir ryžtinga!

Ketvirtasis namelis rodė visas negatyvias galimų sprendimų pasekmes, kurie būtų priimami impulsyviai, neapgalvotai ar kitų įtakoje. Čia tai bent! Pasirodo, savo gyvenime ji labai dažnai buvo Išmintinga Moteris, todėl jai pavyko išvengti daugybės nemalonumų..

Penktasis namelis parodė jai likimą, kurį galima būtų pavadinti “čiuožimu paviršiumi“, kai ji galėjo nuolat nusigręžti nuo svarbiausių gyvenimo vertybių ir nukreipti savo dėmesį į antraeilius arba visai neesminius dalykus. Ir tai galėjo atimti visas jos gyvenimo jėgas ir visą laiką, ir daugiau niekam tikram ir geram jėgų tiesiog nebeliktų! Ir, reikia pripažinti, kad ji vos nepradėjo gyventi šiuo likimu!

Šeštame namelyje ji atsidūrė savo idealaus gyvenimo centre, kur ji nepadarė nei vienos klaidos, kur dėl nieko neapgailestavo, niekada neliūdėjo, kur gyveno “teisingą“ šabloninį gyvenimą. Bet štai ką ji pagalvojo: jei ji netaisytų savo klaidų, jei nesigilintų į jų priežastis, ji negalėtų suprasti kitų žmonių skausmo, neišmoktų mylėti ir atleisti, netaptų tokia, kokia ji dabar yra.

Ir staiga vėl viskas išnyko.. Ji atsidūrė savo mieste, tame mieste, kur jai buvo gera. Gera ten, kur ji dabar yra. Ir gera su tais, kurie šalia būtent dabar. Ir gerai tai, kas su ja vyksta būtent dabar.

Branginkite savo gyvenimą, jis jūsų, ir, patikėkite, jis pats geriausias!

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Ieškau artimos sielos..

Vaikystėje skaičiau pasakojimą apie tai, kaip mažas berniukas iškeitė savo naują mašinėlę į jonvabalį. Įdėjo jį į degtukų dėžutę ir parsinešė namo kaip didžiausią turtą. O kai jo paklausė, kodėl jis naują žaisliuką pakeitė į vabaliuką, jis atsakė: “Bet juk jis gyvas ir šviečia..“

Man buvo gaila to berniuko, nes tada man atrodė, kad jis, švelniai tariant, apsikvailino. O jo paaiškinimas man tada atrodė juokingas. Tuomet aš dar nežinojau, kad suaugusiųjų gyvenimas – tai didelis mainų punktas, kur keičiamas laikas į pinigus, asmeninis gyvenimas į karjerą, ir.. tuščias – į kiaurą..

Ir jau daug vėliau, kai jau dirbau žurnaliste, kartą gavau užsakymą parašyti straipsnį apie vieną VIP klientų parduotuvę, kuri greičiau priminė muziejų, nei suvenyrų krautuvėlę. Stiklinėse vitrinose auksu ir sidabru spindėjo keisti daiktai, ir pavadinimai jų buvo ne mažiau keisti: humidoras, giljotina cigarams pjauti..

Prisimenu, kaip ilgai ir atidžiai apžiūrinėjau visus tuos niekus, kurių gamybai buvo skiriamos tokios didelės pajėgos. O vėliau taip pat ilgai ir atidžiai klausiau pardavėjų, kurie visiškai rimtai man aiškino, kad kiekvienas save gerbiantis žmogus negali apsieiti be tų giljotinų ir humidorų.

Prieš rašydama aš bandžiau suprasti tų mažų daiktų būtinybę gyvenime. Ir man buvo labai įdomu pamatyti – kas gi visa tai perka? Juk bet koks niekniekis šioje parduotuvėje gerokai viršijo vidutinį statistinį pragyvenimo minimumą.

Ir štai kartą aš pamačiau televizijos laidą apie buvusį garsų laidų vedėją, buvusį gražuolį. Rodė jo namą, labai jau primenantį tą pačią parduotuvę su nereikalingais suvenyrais.. Šeimininkas įprastu judesiu oriai trumpino giljotina cigarą, su didinga povyza sėdosi į prabangų krėslą, užkėlė kojas ant stalo.

Aš neprisimenu, apie ką jis kalbėjo, bet tai ir ne taip jau svarbu, nes kamera tuo metu rodė jo įvairias brangias kolekcijas, nuotraukų galerijas su įžymybėmis, visą jo didžiulį namą, kuriuo jis labai didžiavosi ir kuriame niekada neskambėjo vaikų juokas.

Reporteris kalbėjo kažką apie šlovę, pripažinimą ir turtus. O aš mačiau senatvę ir vienatvę to viso antikvaro apsuptyje, kuris tik dar labiau stiprino tą senatvės ir vienatvės įspūdį. Ir tie humidorai, kaip beprasmiškumo ir nereikalingumo simboliai taip greitai praeinančiame gyvenime..

Ir tada aš kažkodėl prisiminiau tą mažą berniuką iš savo vaikystės, kuris padarė teisingą pasirinkimą, iškeitęs plastmasinę mašinėlę į gyvą šviečiantį jonvabalį.

Kartą aš pamačiau reklaminį skydą su užrašu: “Ieškau artimos sielos..“ ir telefono numerį. Ir žvelgdama į automobilių srautą, aš staiga aiškiai suvokiau, kad dauguma pakeistų savo tikras mašinas į artimą sielą, kaip tas berniukas iš mano vaikystės – į jonvabalį.

Pagal Elenos Rog pasakojimą, vertė ruvi.lt