Tai, kas iš tiesų yra tavo…

Tai, kas iš tiesų yra tavo – niekur iš tavo gyvenimo nedings. Tai visada kažkokiu būdu bus tavo gyvenime. Nepriklausomai nuo to, lauki to ar ne, pripažįsti tai ar nelabai.

Tai, kas tikrai yra tavo – už tai nereikia kovoti ar grumtis, bandyti atimti ar išplėšti iš kažkieno rankų. Tai tavo – ir todėl priklauso tau. Ir tau nereikia įrodinėti savo teisę tai turėti. Tai tiesiog tave papildanti dalis: tu ir tai, kas iš tiesų tavo.

Tu gali būti nepasiruošęs priimti tai, kas tikrai yra tavo. Bet dėl to tai niekur nedingsta. Tai tiesiog bus kažkur šalia. Lauks tavęs.

O kai būsi pasiruošęs priimti – tai labai lengvai ateis į tavo gyvenimą. Stebėtinai lengvai. Kai šitai suvoki, pasidaro taip džiugu, pasijunti toks laisvas, kad norisi šypsotis.

Kai esi pasiruošęs priimti tai, kas iš tiesų yra tavo – tai tiesiog atsiduria savo vietoje. Tarsi visada ten buvo. Ir tu stebiesi, kodėl neįsileidai to anksčiau.

Tai, kas iš tiesų tavo – reikia saugoti. Bet nepririšti. Nes tai vis vien niekur nedings. Todėl kad – tavo. O jei išėjo, reiškia, buvo ne tavo ir ne tau. Reiškia, tai buvo kažkokiam kitam žmogui. Neimk to, kas ne tavo. Brangink ir saugok tai, kas tavo.

Kai esi šalia to, kas tavo, tau nereikia dėti jokių pastangų. Tu tiesiog gyveni. Toks, koks esi. Ir nekeli beprasmiško šurmulio. Ir neturi abejonių.

Tau nereikia mokėti už tai, kas tikrai yra tavo. Arba aukotis, arba kažko atsisakyti… Tai tavo tiesiog todėl, kad taip yra.

Būna ir taip, kad kažkas duodama mums tam tikram laikui. Kad prisiliestume arba susipažintume. Bet tai, kas tikrai tavo – visada bus šalia. Net jei nepripažinsi to ar visomis išgalėmis bandysi to atsisakyti. Tai vis vien bus visada šalia.

Tu niekada neprarasi to, kas yra tikrai tavo. Tiesiog negalėsi prarasti. Negalėsi savęs apgauti.

Nes tai, kas yra tikrai tavo – gyvena tavo širdyje.

P.S. Tu gali ir pats kai ką padaryti dėl to, kas iš tiesų yra tavo. Pakviesti tai. Ir sulaukti.

Padėka autorei! Pagal Olgos Leščenko esė, vertė ruvi.lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Prieš Aušrą

Jūsų gyvenimas turi sugriūti, prieš tai, kai jis pasikeis.

Jūs turite apsivalyti, prieš tai, kai Užsipildysite.

Sena sutrūnys, kad Nauja užgimtų.

Tamsa apgaubs, kada galėtų atskirti Šviesą.

Ir tą akimirką, kai viskas byra ir griūna, kai siaučia audra ir juda žemė po kojomis –

Laukite Aušros, ji ne už kalnų.

Pagal Amu Mom miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Drąsa gyventi

Begalinis tikėjimas gyvenimu – tai ne saviapgaulė, uždengianti akivaizdžią kiekvienam iš mūsų tiesą, mielieji…

Atvirkščiai, tai labai drąsi savybė – gyventi toliau, žinant šią tiesą. Tai savybė neprarasti prasmės tuomet, kai jau viskas atrodo beprasmiška.

Tai savybė eiti per gyvenimo audras, negalvojant, kodėl būtent dabar jos prasidėjo ir kodėl palietė būtent tave.

Žinote, aš labai gerbiu žmonėse tą tylią drąsą, kurioje nėra jokio demonstratyvumo, nėra vaikiškos išpūsto nenugalimumo vaidybos, nėra iliuzijų, kad viena įveikta kliūtis garantuoja jiems ir kitas pergales…  nėra agresyvumo, priešiškumo, žiaurių kovų taip pat nėra.

Yra pirmojo žingsnio tiesa, kuris žengiamas į nežinomybę tik todėl, kad trauktis jau nėra kur…

O tai jau daug. Labai daug, patikėkite…

Nepraraskite tikėjimo gyvenimu. Net pačią beviltiškiausią akimirką.

Keliaukite ten, kur žiūri ne tik jūsų akys, bet ir širdis…

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Klestėjimas – įvairovės vienybėje

Pamokymai ir teorijos, kurios bando sudėlioti tavo gyvenimą į lentynėles, uždaro tavo kūrybinį potencialą.

Kai kažkas sako tau, kad privalai gyventi pagal griežtą reglamentą, ir tu su tuo sutinki, tuomet tavo prigimtis nutyla, o kūnas susigūžia.

Kai kažkas siekia sukelti tau kaltės jausmą dėl to, kad tu mąstai ne taip, gyveni ne taip, nešioji ne tokius drabužius, valgai ne tokį maistą – tai byloja ne apie dvasingumą. Tai klestinčios gyvenimo įvairovės neigimas.

Upė neteka pagal nurodymus. Paukščiai neskraido pagal grafiką. Medžiai neauga pagal tvarkaraštį. Beržas nesiekia tapti pušimi ar gluosniu. Jis išreiškia savo prigimtį, kurią suteikė jam Gamta ir yra Kūrėjo įrašyta į jo DNR.

Tu – taip pat Gamtos dalis. Ir lygiai taip pat turi teisę išreikšti savo unikalumą, nesprausdamas savęs į kažkieno lūkesčių rėmus ir nesižvalgydamas į sausas koncepcijas ar “dvasinio augimo“ taisykles.

Nėra jokių autoritetingų mokymų, išskyrus tavo širdies balsą.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Karbovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Paprastas pasirinkimas

Šalta giedra dienelė. Vaikštinėjau, kvėpavau, grožėjausi grafiniu šakelių ornamentu vaiskaus žydro dangaus fone ir eilinį kartą supratau: tiesiog neįmanoma kankintis abejonėmis ar problemomis ir TUO PAT METU gėrėtis Gamtos grožiu!..

Tie, kas ieško atsakymų tik protaudami, užrakina patys save uždaroje savo besisukančių minčių erdvėje.

Bet pakanka bent valandėlei praplėsti savo matymą, susilieti su gamtos grožybėmis – ir proto karcerio sienos kartu su jo “beviltiškumu“ tirpsta ir pasklinda pojūčio “viskas gerai!“ Šviesa… Ir būtent šis pojūtis pradeda spinduliuoti iš mūsų ir SUKURIA naujus įvykius, sprendimus ir galimybes.

Kiekvienas gali padaryti tokį pasirinkimą: minčių spąstai, arba – gyvenimas sąveikoje su gamtos grožiu.

Tai paprastas ir prieinamas savo vibracijų pakeitimo būdas. O tai reiškia – ir tolimesnių įvykių.

Padėka autorei! Pagal Svetlanos Dobrovolskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Taika širdyje

Jei žmogus suirzęs, jei jis nori kažką pažeminti, įžeisti, tai reiškia, kad jame susikaupė daug vidinio skausmo, kurio jis neįveikė. Už kiekvieno pikto poelgio slypi kažkokia labai asmeniška istorija.

Juk dauguma čia patiria savo asmeninius didelius arba mažus pragaro ratus. Ir kai žmogus kažkokio vidinio skausmo pilnai neišgyveno, nuslopino savyje, tuomet jis jame kunkuliuoja, prašosi išleidžiamas į išorę.

Psichiškai sveiki, laimingi žmonės niekuomet sąmoningai nesuteiks skausmo kitai gyvai esybei. Ir labai stengsis, kad net netyčiomis nieko neužgautų.

O dabar žmonėms ypatingai sunku. Vėlyvą rudenį vyksta organizmo prisitaikymas tarpsezoniui, plius metų pabaigoje tenka spręsti įvairius iš anksčiau susikaupusius klausimus. Daug streso. Daugiau, nei įprasta. O dar visiems žinomas socialinis nestabilumas. Dauguma žmonių su tuo nesusitvarko.

Todėl jei į tave yra nukreipiama emocinė agresija, iš tikrųjų ji nėra taikoma asmeniškai tau. Ko gero, žmogus tiesiog nesusitvarko su savo vidine įtampa. Ir tai neturi nieko bendro su tolerancija blogam elgesiui. Tai reiškia, kad nereikia to priimti asmeniškai, nesusižeisti, neeikvoti savo energijos. Neskleisti toliau blogio.

O ką mes tikrai galime tokioje situacijoje padaryti – tai saugoti savo vidinio pasaulio harmoniją ir tyrumą. Rasti laiką poilsiui, išsimiegoti, pasidžiaugti tuo, kas yra gero gyvenime. Skaityti geras knygas, žiūrėti įkvepiančius filmus. Bendrauti su artimais žmonėmis, dovanoti aplinkiniams savo meilę ir širdies šilumą. Skleisti šviesą.

Juk kai taika širdyje – taika ir pasaulyje.

Padėka autorei! Pagal Tatjanos Gromovos Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Su savo karavanu

Yra viena sena pasakėčia apie išminčiaus patarimą sunkiems laikams. Žmogus jo paklausė: ką daryti? Kaip elgtis teisingai, kai nieko neaišku, kai visi aplink tokie pikti, įsitempę, ir nežinai, kas bus toliau. Ir visos aplinkybės kelia nerimą. O žmogui reikia pereiti dykumą ir pasiekti saugų miestą. Kaip pasielgti?

Išminčius atsakė:

– Surask gerus ir ramius žmones, kurie dirba savo darbus ir nepuldinėja kitų. Ir laikykis jų. Tai bus tavo karavanas, su kuriuo tu įveiksi visas pavojingas ir neramias žemes. O su piktais nesusidėk. Jie pražudys tave.

Žmogus tuomet paklausė, ką jam daryti, jei nėra tokios gerų žmonių grupės?

Išminčius atsakė, kad net vienas geras pakeleivis – tai jau labai gerai. Dviese lengviau įveikti pavojingas žemes.

O žmogus nuliūdo ir paklausė – o kas, jei nėra ir to vieno žmogaus?

Išminčius atsakė jam klausimu:

– Ar tu turi kupranugarį?

Žinoma, žmogus turėjo kupranugarį.

– Štai ir keliauk su savo kupranugariu, – atsakė išminčius. – Prižiūrėk jį, maitink jį, ir eikite drauge pirmyn. Net kupranugaris – geresnis pakeleivis dykumoje, nei pikti žmonės. Su juo tu išsigelbėsi. O pikti žmonės pražudys tave…

Dabar viskas priklauso nuo tų, kas šalia jūsų. Su kuo jūs pasirinkote laikytis drauge. Tai vienintelė apsauga neramiais laikais. Kupranugaris – tai mūsų darbai, mokslai, atsakomybė už artimuosius. Jei nėra kol kas gerų pakeleivių, reikia laikytis savo kupranugario. Tai mūsų mažasis karavanas.

O su piktais – tai bus banda arba gauja. Laikykitės kuo toliau nuo jų, jei reikia pasiekti saugų miestą…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tavyje yra Šviesa

Aš sutinku labai daug Šviesių žmonių. Būtent Šviesių, o ne idealių, ne pavyzdingai gyvenančių, ne paklūstančių visoms atgyvenusioms taisyklėms, ne atitinkančių nuobodžius stereotipus.

Šviesą skleidžia tie žmonės, kurie nepraleido tamsos toliau savęs, mielieji. Nekeršijo kerštingiems, nejautė neapykantos nekenčiantiems, nepatyrė gobšumo su gobšuoliais, nepavydėjo pavydintiems, nekovojo su žiauriais.

Jiems pavyko nepriimti to, ką jiems taip įnirtingai bandė primesti griūties skleidėjai. Ir tai atėjo su išbandymų išmintimi, su kuriais jie susidūrė akis į akį, o ne laukimu pasislėpus už svetimų nugarų.

Paprasta išmintis, gauta iš pačio gyvenimo, o ne iš tų, kas moko valdyti Visatą, išnaudojant ją savanaudiškiems tikslams, ir yra didžiausia vertybė, nė iš tolo neprilygstanti visiems madingiausiems mokymams, kurie sugalvoti tiems, kurie nori visko, nedarydami nieko.

Šviesūs žmonės neturi poreikio ieškoti kituose trūkumų tik dėl to, kad pasijustų geriau jų fone. Žinote, kodėl? Todėl, kad jie ir taip gerai jaučiasi.

Gyvenkite Šviesioje pusėje 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Olgos Bedlovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Dabar – taip…

Jei atvirai – mes tiesiog pavargome…

Kažkas pavargo iki pilno atsiribojimo nuo realybės. Kažkas – iki triukšmingos kovos su ja. Kažkam nuovargis užgesino norą veikti. O kažkas, atvirkščiai, didina apsisukimų skaičių, kad peršoktų kartų nesupratimo momentą to, kas vyksta…

O jis yra, tas momentas.

Ir jis taip pat žaidžia su mumis savo sudėtingus ir ne pačius geriausius žaidimus, aštrindamas nerimą tiems, kas ir be jų niekada ramiai negyveno… skleisdamas dar didesnę baimę išgyvenantiems chronišką įtampą… pritardamas bejausmiams cinikams… keldamas nusivylimo laipsnį patyrusiems nusivylimų kolekcionieriams… na, ir skubindamas įprastą ir jau juokingą “viskas bus gerai“ tiems, kam šie trys žodžiai – visada kišenėje gulintis pleistras, kurį jie automatiškai klijuoja ant savo ir svetimų žaizdų.

Bet šiandien tiesa truputį kitokia, mielieji… ir ji – nežinomybėje.

Mes nežinome, kaip bus.

O nežinoti tuomet, kai žinoti labai norisi – tokia būsena mūsų psichikai ne pati lengviausia. Ir todėl ji ginasi, kaip tik gali. Kartais išlaisvinančiu prasimanymu, kartais eskapizmu, kartais stresu, kartais dirbtinės atramos kūrimu.

Tačiau NEdirbtinė atrama, iš esmės, tik viena – išmokti gyventi su šios dienos tiesa, niekaip jos neslepiant ir nedailinant.

Dabar – taip yra. Taip, kaip yra iš tiesų. Kaip bus rytoj – sužinosime rytoj.

Ir nereikia žvilgčioti toli į ateitį, nevaidinti autoritetingo visažinio, nepradėti tų sričių analitikos, kuriose nesame profesionalai.

Dabar – taip. Užklysta pirmos snaigės. Naktys dar nelabai šaltos. Arbata su citrina, kaip ir anksčiau, dar vis skani. Gerai būtų išsivirti lengvą daržovių troškinį.

Daryk tai, ką gali padaryti, nedrumsk ne savo… tai mano močiutės išmintis, amžiams įsirašiusi į mano širdį ir dar nei karto gyvenime manęs nepavedusi.

Todėl – keliaujame gyventi toliau. Kai kam pavyks. Ir tegul pavyks.

Tiesiog pavyks, ir viskas…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Ji tiesiog yra

Meilei nereikia priežasčių. Jei pradėsi ieškoti priežasčių, dėl kurių tu galėtum kažką pamilti, iš tiesų nerasi nei vienos.

Galima rasti priežastis prieraišumui, pagarbai, bendravimui. Bet nėra priežasčių meilei.

Tame ir yra jos esmė: ji pati yra visa ko priežastis. Todėl nėra ir negali būti jokių priežasčių meilei. Ji tiesiog yra. Ji yra tavyje. Ir tu esi meilė. Ir Dievas yra meilė.

Mes negalime jos apibrėžti, mes negalime jos suprasti. Bet mes matome, kaip ji veikia, ir matome jos daromus stebuklus – kai išskirti žmonės atranda joje vienybę, susvetimėję pradeda bendrauti, pasiekiama kas atrodė nepasiekiama, slėpiniai atsiveria, apgaulė išsisklaido, supriešinti apsikabina, gobšūs pradeda dalintis, nepatiklūs ima pasitikėti, kenčiantys atsigauna ir klesti, o praradę sveiką nuovoką atgauna ramybę šiame pasaulyje…

Ir viso to priežastis – meilė. Meilė be priežasčių.

Padėka autoriui! Pagal Igor Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Tiesiog… Mylėkime vieni kitus 🙂 !