Tokia keista vasara…

Keistų metų keista vasara…

Niekada neįsimenu skaičių ir datų, bet šią, turbūt, atsiminsiu…

Ne, aš ne apie pandemiją, režimus, draudimus, bauginimus… Visa tai išorėje, bet man, kaip visada, įdomu tai, kas vyksta mūsų viduje ryšium su tuo, kas vyksta išorėje…

O mano viduje – Salvadoras Dali savo tekančiame laikrodyje ir skraidančiuose sapnuose…

Emocinis siurrealizmas, kuriame viskas neįprasta, keistai nejauku, nesuprantama, todėl dažnai norisi tiesiog pabusti ir atsistoti po šaltu vandeniu, kad sugrąžintų sąmoningumą ir saugumą…

Kiekvieną dieną aš matau panašią būseną savo draugų, artimųjų akyse, ir net daugumos man nepažįstamų praeivių akyse…

Aš matau arba atvirą sąmyšį, arba negrabius bandymus jį užmaskuoti, pakeisti, išjuokti…

Ir kartais gaunasi, kartais…

Mes esame pažeidžiami žmonės, sunkiai įveikiantys neišvengiamus pasikeitimus…

Ir, paradoksas, bet būtent savo pažeidžiamumo pripažinimas sustiprina mus, o ne žaidimai į nenugalimuosius…

Dabar mus palaiko paprasti dalykai, patys paprasčiausi: nuo mėgiamo arbatos puodelio su skania arbata iki saugių savo namų sienų…

Ir mes patys palaikome vienas kitą, nustoję chroniškai kabinėtis prie smulkmenų ar lieti pyktį dėl savo bejėgiškumo…

Mums nelengva, bet išaušta naujas rytas, ir mes žengiame į jį, kad gyventume…

Be sąlygų… Taip, kaip gaunasi…

Ir, galbūt, kada nors, mes nusišypsosime, prisiminę, kad būtent ši keista vasara išliko mūsų širdyse ne tik kaip mūsų išbandymų vasara, bet ir mūsų pabudimo iš ilgo sapno vasara…

Stiprybės mums visiems, vilties, naujos pradžios…

Bet koks gyvenimas, visų pirma, išlieka gyvenimu…

Apkabinu jus, mielieji…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Apie neurozę.. ironiškai

Keistas dalykas ta neurozė..

Keisčiausia joje tai, kad kuomet tu kankiniesi, bandydamas nuspėti aplinkinių reakcijas – kad ko nors nepraleistum, nesutrukdytum ar neįžeistum – tu tik dar labiau sukeli kitiems diskomfortą.

O jau kai neurotikas sutinka kitą neurotiką – prasideda tikrų tikriausia proto žaidimų pasiutpolkė. Juk ne juokas – reikia pagalvoti ne tik apie tai, ką kitas neurotikas pagalvos, reikia dar numatyti, ką jis pagalvos apie tai, ką tu pagalvosi ką jis pagalvos!

Mes neretai susiduriame su niūriais žmonėmis, perkreiptais nuo įtampos veidais, aplink kuriuos net oras virpa nuo negatyvumo. Ir jei atvirai, labai jau slogi tokia atmosfera.. Nes mums jauku su ramiais, geraširdiškais, nuoširdžiais žmonėmis. Neurotikai ne tokie..

Jų nuolatinėse paslėptos klastos paieškose jie niekaip negali palikti ramybėje net  to, kas jų neliečia. Jų galvose pasiutusiu greičiu triukšmingai sukasi beprotiška karuselė su poniais ir vienaragiais: kas ką pasakė, kodėl ir ką turėjo omenyje, kokios to pasekmės.., ach, palauk, jis jau išėjo, nors jam, panašu, visai nesvarbu, kokią sumaištį jis paliko mano galvoje. Na, bet nieko! Bus apie ką pagalvot prieš miegą! Ir tema bus pokalbiui su draugais!

Panašu, kad neurozė – tai toks realybės filtras, kuris yra išverstas į išvirkščią pusę. Ir kol sąmoningi, ramūs žmonės sėkmingai atskiria pelus nuo grūdų, neurozės sūkurys įtraukia į neurotiko galvą įvairiausių minčių spiečių, pakeliui sureikšmindamas jas ir išpūsdamas jų prasmę iki neįtikėtinų mastelių.

Beje, o kaip gi kitaip? Jei galva ištisą parą užimta tokiu sekinančiu procesu, kuriam skiriama didžioji dalis proto pastangų, tuomet nori-nenori pradėsi ieškoti pateisinimo, kodėl tam skiriama tiek laiko ir jėgų.

Bet jėgų mes turime ribotą kiekį, mielieji. Todėl neįsileiskite tų įkyrių minčių spiečių!

Įsivaizduokite, kad kiekvieną rytą jūs pabundate su pilna stikline energijos, ir tik nuo jūsų priklauso, ką su ja darysite: palaistysite jūsų su meile užaugintą bonsą, ar išpilsite ant dilgėlių krūmo už kampo.

Autorius, deja, nežinomas, vertė ruvi.lt

Šiltos, vasariškai jaukios savaitės mums visiems 🙂 !

Tarsi krištolinis karoliukas…

Lietinga vasaros diena tarp virtinės saulėtų dienų – tarsi krištolinis karoliukas ant gintarinio siūlo.

Reikalinga diena. Papildanti.

Pabundu išgirdus tyliai barbenantį lietaus šnabždesį. Gerai, jei yra galimybė pasilikti namuose, jaukiai apsisiausti pledu ir klausytis tų stebuklingų, užburiančių garsų.

Paskui atsikeliu iš lovos. Už lango auga medžiai, todėl kambarys skendi paslaptingoje žalioje prieblandoje. Pasijuntu tarsi pasakoje, ir tuo pačiu širdį užlieja šildantis namų jausmas.

Prieinu prie lango, plačiai atveriu jį ir įkvepiu patį gyvenimą – gaivų vėsų orą, kvepiantį lapų kartėliu ir žole.

Stoviu taip ilgai, kol pajuntu lengvą šaltuką, todėl iš spintos išsiimu mėgiamą šalį ir susisupu į jį, lyg į jaukų lizdą.

Aš šiandien – tarsi žmogus-lizdas. Žmogus stebintis ir besiklausantis. Žmogus jaučiantis.

Ir jei lietus prailgs, aš turėsiu pasirinkimą – iškepti pyragą ar paskaityti mėgiamą knygą.

… O vakare danguje nušvis vaivorykštė – lengva, perregima, atsispindinti ką tik praėjusio lietaus lašeliuose.

Pagal A. Sneg esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus vasariško savaitgalio mums visiems 🙂 !

Apie išsiskyrimą

Sunkiausia skirtis su tais, kas buvo mums mūsų pačių liudininkais. Mūsų sudėtingo ir skausmingo augimo, mūsų ieškojimų, vilčių ir nuopolių. Mūsų sunkumų, kuriuos stengėmės įveikti ir įveikėme. Pokyčių, per kuriuos ėjome ir praėjome.  Rezultatų, kuriuos mes pasiekėme.

Su tais, kas mus suprato, kas mus stebėjo ir ėjo šalia. Atsiliepdavo. Paremdavo sunkią akimirką. Buvo atspindžiu. Buvo balsu, kuris kartojo: “Laikykis, aš su tavimi. Greitai bus lengviau“.

Sunku skirtis su jais, net jei labai gerai supranti: mūsų keliai išsiskyrė. Mes pasikeitėme. Peraugome vienas kitą ir dabar tiesiog augame į skirtingas puses. Tai gyvenimiška, bet vis vien skaudu. Taip, mūsų bendra patirtis lieka su mumis. Bet be jų – kažkaip ne taip. Lyg kažko trūktų…

Ir reikia laiko, kad paleistume praeitį, kad išmoktume be jų gyventi dabartyje. Reikia laiko ir supratingumo. Todėl kad kiekvienas išsiskyrimas ir atsisveikinimas žeidžia mus labiau, nei tikimės: paliečia kažką tolimo ir jautraus, kai dar nebuvo nei gyvenimo išminties, nei suvokimo, kad gyvenimas, nežiūrint į nieką, tęsis toliau. Kitoks, be jų. Bet tęsis. Ir laimė – kitokia, su kitais – taip pat bus. Nors ir nesitiki.

Reikia kantrybės, tylos ir jautrumo. Meilės. Atsiminimų. Buvimo – su savimi.

Tuomet viskas, kas buvo – išliks, bus išsaugota. Nusės šiltais prisiminimais kažkur tolimoje širdies kertelėje ir jau neskaudins. Žaizda užsitrauks. Praeitis virs patirtimi. Nusiminimas – dėkingumu. Užvertos durys – atvers naujas. Išsiskyrimas – taps pažadu tikėti ir gyventi toliau…

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Tik reikia sulaukti lietaus…

Yra tokios žuvelės – kai vandens telkinys išsenka, jos užsikasa į dumblą. Ir štai taip kantriai laukia – kada pradės lyti palaimingas lietus. Joms niekas nežada, kad pradės lyti. Ir tūnoti džiūstančiame dumble tamsu ir baisu. Bet jos laukia – sustingusios, kad neeikvotų jėgų. Kad neprarastų energijos. Kad išgyventų ir sulauktų.

Taip ir žmonės, netekę meilės – jie tamsoje ir sąstingyje kažkaip gyvena. Stengiasi lėčiau kvėpuoti, mažiau judėti, mažiau kalbėti – tik darbo reikalais. Tik tiek, kiek būtina. Jie taip pat laukia, nors niekas jiems nežadėjo, kad meilė ateis. Jie ir nesitiki – juk tam taip pat reikia ir jėgų, ir energijos. Tiesiog kažkaip išgyvena. Nes gali pritrūkti oro ir žūti tarp svetimų abejingų žmonių…

Ir taip slenka metai po metų. Ir jėgų vis mažiau, o dumblas – vis sausesnis. Ir amžius, tas nelemtas amžius, vis prisideda… O paskui prapliumpa gausus tropinis lietus. Nepaliaujama srove, vientisa siena liejasi palaimingas vanduo. Ir pripildo telkinį; ir vėl galima plaukioti, išskleidus pelėkus. Vėl galima gyventi. Ir ateina meilė – taip netikėtai, galingu srautu.

Ir žmogus išsiropščia iš duobutės, iš savo mažytės slėptuvės; visai jėgos išseko ir oro trūksta. Bet telkinys pildosi meile. Ir žmogus atgyja – daugybę kartų tai mačiau. Ir vėl gyvena, kvėpuoja pilna krūtine, jis vėl kupinas jėgų ir sumanymų. O šalia jo – kitas žmogus.

Tai viskas, ko reikia gyvenimui – meilės ir kito žmogaus. Lietus vis vien ateis, tiesiog reikia sulaukti. Ir tikėtis – tikėtis vis dėl to reikia, mes juk ne žuvys. Nors ir jos, ko gero, tikisi – ir todėl išgyvena…

Pagal Anos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaulis – ne visada tavo atspindys

Sakoma: “Pasaulis – tai veidrodis. Tai, ką tu smerki kitame žmoguje – VISADA yra tavyje kaip kažkas iki galo neišspręsto ar nesuvokto.“

Bet, ne – tai ne visada tavo atspindys.

Kartais kitas žmogus tiesiog yra piktas, liūdnas, sutrikęs, arba pats smerkia tave.

Arba meluoja.

Arba pabėga, įskaudinęs tave.

O kartais tu iš tiesų gali pasitikėti savo paties jausmais, savo intuicija, savo nuojauta, savo giliu vidiniu Žinojimu.

Ir kartais esmė ne begaliniuose tobulumo paieškose, bandant suprasti savo projekcijas ir klaidas.

Tiesiog reikia tvirtai laikytis Tiesos, patvirtinant ją savo asmenine gyvenimo patirtimi ir kaskart įgaunant vis daugiau aiškumo, kad pamatytum viską taip, kaip yra iš tiesų.

Ir, beje. Kartais tu tikrai matai savo atspindį, bet negali to aiškiai suvokti.

Kartais tai iš tiesų tavo pyktis, liūdesys, baimė. Tavo paties neteisingas mąstymas. Tavo asmeninė nesuvokta projekcija, kurią tu numetei kitiems.

Todėl kiekvieną gyvenimo akimirką reikia ieškoti Tiesos.

Ir toms paieškoms nėra formulių. Nėra maršrutų žemėlapyje.

Nes Tiesa gyva.

Todėl būk dėmesingas, sąmoningas, atidus.

Nesutik su primityviais atsakymais.

Būk pasirengęs ŽIŪRĖTI.

Plačiai atvertomis tyrinėtojo akimis.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Sraigės Sindromas

Aš turiu Sraigės Sindromą…

Kai aš tai suvokiau, tuomet supratau, kodėl manyje neapsigyvena jokios greitakojės stirnos ar šoklūs žiogai…

Man NEjauku gyventi bėgimo režimu…

Aš nemėgstu greitai praversti knygų puslapių, paviršutiniškai semtis žinių, prasukti į priekį filmų, išbėgti iš namų prieš tris minutes iki pavėlavimo, skubant kalbėtis telefonu, blaškytis, greitai valgyti, paviršutiniškai bendrauti, prabėgomis lėkti per muziejus, greitai įsiamžinus prie eilinės vietinės įžymybės… ir taip toliau…

Bet kažkam tai įprastas gyvenimo būdas, ir jiems tiesiog neįmanoma būti sraigėmis…

Mano aplinkoje, pavyzdžiui, yra žmonės, su kuriais puikiai sutariame, bet štai keliauti kartu mes tikrai negalime: jie galiausiai pradeda tyliai niršti dėl mano sraigiško noro viską apžiūrėti ir pajusti, o aš – dėl jų pašėlusio ritmo, į kurį man net pataikyti sunku…

Aš jau rašiau apie savo ritmo pripažinimą, bet vis grįžtu prie šios temos, nes dažnai susiduriu su tuo, kad žmonės pradeda laikyti save nepilnaverčiais dėl to, kad jiems įkala tą nepilnavertiškumą kitokio vidinio ritmo nešiotojai…

Taip, mūsų gyvenimas veržlus, bet, patikėkite, jame visiems pakanka vietos…

Ir absoliučiai kiekvienas iš mūsų gali taip sutvarkyti savo gyvenimo erdvę, kad jo prigimtis nenukentėtų…

Aš prieš, kad mes laužytume tai, kas mums gamtos įdėta…

Tikrai žinau, kad bet koks temperamentas turi savo realizacijos būdus, tik labai svarbu nebandyti iš sraigės išlaužti strutį, ir atvirkščiai…

Ir svarbu rinktis tuos žmonės, kurie mus supranta, o ne tuos, kurie bandys “apdovanoti mus gėriu“, manydami, kad privalo mums padėti, padarydami mus panašiais į save…

Man patinka mano ritmas…

O privalumus ir trūkumus turi kiekvienas psichikos tipas…

Susitaikykite su savimi, mielieji…

Nesipriešinkite savo prigimčiai…

Nėra nepilnaverčių žmonių… yra tik sužeisti kitų įžūlumu ir nurodymais, kokie jie turi būti…

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Padėka autorei už jos kūrinius 🙂 !

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tiesiog paleisk tą iliuziją..

Kiekvienas gyvenime daro viską, ką tuo metu gali, net tada, kai jam atrodo, kad jis viską daro blogai.

Kiekvienas turi savo svajones, savo košmarus, savo skausmą ir savo vidines kovas, kurių tu kartais negali suprasti.

Tau nėra būtinybės pritarti kitų žmonių veiksmams.

Tau nėra būtinybės bandyti juos kažkuo įtikinti arba juos “žadinti“.

Tau nėra būtinybės pamėgti tai, kas įvyko.

Tiesiog paleisk iliuziją, kad visa tai galėjo būti kitaip.

Pagal Dž Fosterio esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos, gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

O juk taip būna…

O juk būna, būna tokie momentai gyvenime..

Pavyzdžiui, apsistojate palapinių miestelyje ant ežero kranto, o kažkas netoliese paima gitarą ir netikėtai užgroja “tavo“ dainą, ir – nubėga šiurpuliukai visu kūnu..

Na, arba eini sau gatve, o iš šalimais praeinančio vaikino ausinių staiga išsiveržia ir tave pasiveja tavo mėgiamiausios muzikinės kompozicijos garsai, kurios, kaip tau atrodė, dabar jau niekas neklauso.

Ir širdis apsąla.. Ir šypsena pradeda žaisti lūpų kampučiuose, kai jūsų žvilgsniai susitinka. O muzika skamba jau tavyje, užliedama dar didesniu džiaugsmu.

Arba autobuse mergina vėjo iškedentais plaukais staiga užverčia perskaitytą knygą ir akimirkai prispaudžia ją prie krūtinės, kaip kažką labai brangaus.. O tu suspėji perskaityti pavadinimą, ir.. taip, tai ta pati, daug kartų skaityta “tavo“ istorija, kurią, atrodytų, autorius iš tavo gyvenimo nurašė. O pasirodo, istorija ne tik “tavo“. Čia tai bent..

Arba mažai pažįstamų žmonių kompanijoje kažkas netikėtai užbaigia tavo pradėtą citatą iš seno-seno tavo mylimo filmo. Arba iš naujo. Nesvarbu. Svarbu, kad  žiūrėtas jis daugybę kartų, o tuos prasmingus žodžius jame išgirdai ne tik tu..

Susitinkate akimis. Nusišypsote. Ir pajunti akimirkai, kad dabar tu atsidūrei sutapimų ir galimybių sankryžoje..

Taip būna. Taip gali nutikti. Bet svarbiausia – tokie ženklai-švyturiai visada šalia. Gyvena, alsuoja, šviečia.

Primindami tau, kad tu – ne vienišas..

Pagal A. Sneg novelę, vertė ruvi.lt

Tavo vidinė stiprybė

Kai prarasti seni orientyrai, o naujų dar nėra, kai nėra nei jėgų, nei noro kurti naują gyvenimą, nes pernelyg įpratai prie senojo ir jį pamėgai, kai norisi tiesiog atsisėsti ant žemės, nuleisti rankas ir tyliai ištarti: “Toliau neisiu, pakaks“, – aš renkuosi buvimą tyloje.

Išjungiu muziką, pokalbius, knygų tekstus, visą pašalinę informaciją ir vidinius dialogus. Palieku viską taip, kaip dabar yra. Ir stengiuosi tapti sau ta patikima atrama, kurios kažkada taip kritiškai trūko.

Nenoriu niekur eiti? Neisiu. Noriu paverkti? Verksiu. Noriu ramybės? Pabūsiu tyloje ir vienatvėje.

Jei suteiki galimybę šalia savęs-suaugusio kažkam savo viduje tapti tam tikram laikui mažu ir pažeidžiamu, tuomet suvoki, kad liūdesys, bejėgiškumas, pyktis, skausmas – ne amžini. Jie turi ribas, dugną.

Jie gali augti, pasiekti piką, bet paskui ritasi atgal, lyg bangos. Jie keičia veidus. Jie pasakoja vis naujas istorijas. Jie kūkčioja, tarsi mažas vaikas, raminamas ant rankų. Jie atsidūsta, aprimsta ir pamažu nutyla. Todėl, kad tu nuo jų nebėgi. Nekovoji su jais. Tiesiog laikai juos savo glėbyje. Stebi. Ir –  jie tave palieka.

Daugeliui iš mūsų tenka praeiti vidines audras be tų, kas gali palaikyti, kas žino kelią ir gali pravesti mus pro tamsą. Taip, tai sunku, tai gali atrodyti nepakeliama, taip, tu jautiesi vienišas, net jei viską supranti ir šimtus kartų viską sau išaiškinai.

Ir – vis vien kažkokiu ypatingai kritišku momentu tu ir vėl ritiesi į savo nelaimę kūlversčiom, skaudžiai susitrenki kelius ir alkūnes. Paskui keliesi, valaisi žaizdas ir grįžti atgal į gyvenimą.

Todėl kad dabar tu – pats sau suaugęs. Ir žinai, kad viskas tikrai užgis, reikia tik laiko ir kantrybės, kad žaizdos užsitrauktų.

Ir todėl kad dabar tu – pats sau atrama visam gyvenimui.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Saulėtų ir šiltų vasariškų dienų mums visiems 🙂 !