Atramos taškas

Mums gali atrodyti, kad tas žmogus, kuris nuo pat vaikystės yra užgrūdintas negandomis, sugebės ir toliau lengvai jas įveikti.

Tačiau toli gražu taip nėra.

Atvirkščiai – gyvenimas įrodo, kad geriau negandas įveikia tie, kas turėjo laimingą vaikystę ir draugišką šeimą.

Tokių žmonių psichika turi atsparumo atsargas, todėl streso metu jie sugeba būti lankstūs ir išradingi, jie ieško pagalbos ir gali patys atgauti vidinę pusiausvyrą.

O tie, kas patyrė sunkią vaikystę, kas buvo priversti nuolat įveikti baimę ir skausmą be tėvų pagalbos – reaguoja į stresą labai aštriai ir puola arba į agresiją, arba į nusivylimą.

Todėl atminkime: kai mes apkabiname, guodžiame arba giname savo vaiką, mes, žinoma, nesusimąstome apie tai, kad, galbūt, po kelių dešimčių metų būtent šie mūsų žodžiai, mūsų apkabinimai, mūsų meilė gali išgelbėti jį nuo depresijos, nuo alinančio nepilnavertiškumo jausmo, nuo lemtingos klaidos, nuo bejėgiškumo nelaimės ar ligos atveju.

Bet tai suveikia būtent taip: kai praeina vaikystė, šitas šiltas ryšys lieka su juo – visam gyvenimui. Jo slaptas atramos taškas.

Pagal Liudmilos Petranovskajos tekstą, vertė ruvi.lt

Mes visada paliekame pėdsakus

Mes visada paliekame pėdsakus.

Mes liečiamės vieni prie kitų jausmais, akimis, balsais, charakteriais ir svajonėmis. Mes pritraukiame, atstumiame, sugrąžiname, subrandiname, atsisveikiname, pakviečiame. Puoselėjame arba griauname savo ir kitų viltis, vertybes ir pasaulius…

Mes paliekame įspaudą vidinėje erdvėje tų, prie ko prisiliečiame. Mes nepraeiname nepastebėti, neprapuolame be žinios gyvenimo sūkuryje, jei nors kartą, tegul ir trumpai akimirkai, mes susitinkame. Net jei po to išsiskiriame. Išeiname ir negrįžtame. Net jei atgal – negalima.

Kartais mūsų pėdsakai vos įžiūrimi, juos padengia laiko dulkės, nuplauna lietūs. Bet, galbūt, kada nors, atsitiktinai ar sąmoningai, eidamas tuo pačiu keliu, primiršęs jus žmogus prisimins: mes čia buvome. Ir, galbūt, nusišypsos.

Kartais prisiminimai apie mus išlieka labai ryškūs, tarsi prisilietimai; garsūs, tarsi balsai tuščiame kambaryje; jaudinantys, kaip aromatai, atnešti vėjo pro atvirą langą.

O kartais mes visam gyvenimui įsimename tarsi atsainiai numesta nuorūka perdžiuvusiame miške, blykstelėjusia baisiu gaisru ir sudeginusia hektarus kažkieno sielos…

Ir negalima atsukti gyvenimo atgal, atsodinti laukus, išsaugoti sodus ir užgydyti randus, kuriuos mes po savęs palikome, ir nesvarbu – iš neišmanymo tai padarėme ar iš keršto.

Yra poelgiai, kurie liks su mumis, net jei mums pavyko išpirkti kaltę. Prisiminti juos – svarbu, kad daugiau aklai ar prabėgomis nesulaužytume to tyrumo, kurį žmonės taip saugo.

Taip, negalima perrašyti to, ką apie mus jau prisimena. Negalima nepadaryti to, kas jau padaryta. Ir vis dėl to galima pradėti kurti savo gyvenimą kitaip.

Juk tik nuo mūsų priklauso, kokius prisiminimus apie save paliksime pasauliui. Ar sugebėsime tapti žmonėms lietumi sausringą vasarą, švyturiu, krantu, jaukiais namais. Arba vaivorykšte dar tamsiame debesuotame danguje, kurią pamačius, sieloje taps truputį šviesiau.

Tiesiog prisiminkime, žengdami žingsnį kitų žmonių gyvenime: mes visada paliekame pėdsakus…

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Vasariškai jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kiek bešviestum iš išorės…

Kiek bešviestum iš išorės, bet jei viduje tamsu – ilgai žmogus negalės šviesti.

Tačiau jis su didžiuliu entuziazmu ieškos šviesos šaltinio, ir pripuolęs išsekins jį iki paskutinio lašo, vėl ir vėl sugrįždamas gauti gaivinančios energijos dozės ir palikdamas po savęs vien tik griaunančią, kraupią tylą.

Bet tikroji šviesa turi išskirtinį bruožą – jai nereikia papildymo iš išorės.

Ji užgimsta pačiose giliausiose sielos kertelėse, kaip amžina negęstanti liepsna, gebanti užsižiebti net iš pačios mažiausios kibirkšties.

Tikroji vidinė šviesa – tai mūsų dvasingumas, mūsų tyri ketinimai ir amžinos dvasinės vertybės.

Jei žmogus savo gyvenimo pagrindu renkasi meilę, tuomet jo sielos liepsna šildo ir tuos, kas yra šalia. Ir pasaulis spinduliuoja visai kitomis spalvomis, ir gyvenimas balansuoja į gerąją pusę.

Pasaulyje yra daug šviesių žmonių, dosniai dovanojančių savo šviesą, bet nesugebančių jos tausoti, ir – daug vos rusenančių, bet labai trokštančių surasti tą gyvybės šaltinį žmonių.

Tik apmaudu, kad šviesūs žmonės ne visada turi apsaugą savo šviesai. O tai vienintelė sąlyga, kad vėl ir vėl nesusmuktum išsekintas, pasilikęs tik mažą liepsnos kibirkštėlę, kurios vos pakanka, kad išliktum gyvas.

Dvasinei šviesai reikia apsaugos lygiai taip pat, kaip ir kūnui drabužių.

Ir gerumas ne tame, kad kristum kankinio mirtimi, atidavęs save iki paskutinio lašo, bet tame, kad neštum savo šviesos fakelą visiškoje tamsoje, kad būtum švyturiu sau ir tiems, kas eina iš paskos tokiu pačiu sudėtingu keliu beveik apčiuopomis.

Mūsų visų keliai skirtingi. O šaltinis – tas pats, vienas.

Ieškokite tokių, kaip ir jūs patys, keiskitės lygiaverčiai savo šviesa, ir atminkite, kad vidinė šviesa turi jėgą tik tuomet, kai yra saugoma, nešvaistoma iki paskutinio lašo ir dovanojama kitų gerovei.

Jūsų šviesa gali padėti įžiebti kitų žmonių vidinę šviesą, visais kitais atvejais – tai tik eilinė energijos dozė tiems, kas alkanas.

Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Būk tobula, sakė jie…

Dar vienas puikus tekstas apie išorinę įtaką. Apie informacinėje erdvėje moterims diegiamus elgesio, išvaizdos, mados ir mąstysenos šablonus, kurių taip daug, ir kurie keičiasi taip greitai, kad galiausiai pradeda prieštarauti vienas kitam, sukeldami ne tik chaosą mintyse, bet ir gilius vidinius prieštaravimus.

Tačiau suprasti tai galime tik stebėdami iš šalies įvairias informacines manipuliacijas. Arba kaip ši autorė – kuri surašė tuos visus besikeičiančius šablonus į vieną tekstą. Padėka autorei už jos vertingas įžvalgas ir gebėjimą pažvelgti į visa tai su taiklia ironija 🙂 !

*************

Būk tobula, sakė jie. Sijonas trumpokas. Iškirptė per gili. Kelnės pernelyg siauros. Neapsinuogink per daug. Neatidenk klubų. Žiūrėk, kad apatinių rūbų nesimatytų. Ir pečius pridenk. Palik erdvę vaizduotei. Renkis kukliau. Negundyk. Vyrai nekontroliuoja savęs. Vyrai turi ypatingus poreikius. Ko gi tu tokia senamadiška! Atsipalaiduok nors šiek tiek. Parodyk truputį kūno. Būk gundanti. Nešiok juodus rūbus. Ir aukštakulnius. Kur taip išsirėdei? Negalėjai normaliai apsirengti? Nusirenk šitą bliuzoną, visai apsileidai.

Būk tobula, sakė jie. Nebūk per daug stora. Nebūk pernelyg liekna. Nebūk tokia didelė. Nebūk tokia maža. Suvalgyk tai. Numesk svorį. Nevalgyk tiek daug. Neprisikimšk taip greitai. Užsisakyk salotas. Nevalgyk angliavandenių. Pamiršk desertus. Tau reikia lieknėti. Reikia tilpti į tą suknelę. Pradėk laikytis dietos. Žiūrėk, ką valgai. Valgyk salierą. Kramtyk lėtai. Gerk daug vandens. Reikia tilpti į tuos džinsus. Siaubas, tu atrodai kaip skeletas! Kodėl tu nevalgai? Tu blogai atrodai. Atrodai nesveikai. Suvalgyk burgerį. Vyrams patinka apkūnios moterys. Būk moteriška.

Būk tobula, sakė jie. Pašalink plaukus ant kūno. Nuskusk kojas. Nuskusk pažastis. Užtepk vašką ant veido. Vašką ant rankų. Nubalink odą. Pasidegink. Pašalink randus. Paslėpk strijas. Treniruok presą. Pastorink lūpas. Suleisk botokso į raukšles. Patempk veido odą. Įtrauk pilvą. Treniruok kojas. Atrodyk natūraliai. Būk savimi. Būk tokia, kokia esi. Pasitikėk savimi. Atrodai nenatūraliai. Tu persistengi. Vyrai nemėgsta tokių, kurios per daug stengiasi.

Būk tobula, sakė jie. Tau reikia makiažo. Prižiūrėk veidą. Slėpk trūkumus. Pabrėžk nosies kontūrą. Paryškink skruostus. Padažyk blakstienas. Nupiešk antakius. Pailgink blakstienas. Pasidažyk lūpas. Plaukai per trumpi. O dabar per ilgi. Galiukai šakojasi. Žiūrėk, plaukų šaknys ataugo. Patamsink plaukus. Pašviesink plaukus. Tu pražilai. Tave tai sendina. Atrodyk jaunai. Nesenk. Būk moterimi be amžiaus. Moterys neturi senti. Sena – negraži. Vyrai nemėgsta negražių.

Būk tobula, sakė jie. Saugok save tam vieninteliam. Būk tyra. Būk nekalta. Neflirtuok. Nebūk pasileidusi. Nebūk prieinama. Nebendrauk su kuo papuola. Neprarask orumo. Neprasidėk su daugeliu vyrų. Vyrai nemėgsta pasileidusių moterų. Nebūk tokia susikausčiusi. Linksminkis. Būk gundanti. Būk patyrusi. Pataikauk vyrams. Būk pasileidusi. Būk kieta. Būk ne tokia, kaip kitos.

Būk tobula, sakė jie. Nekalbėk per garsiai. Nekalbėk per daug. Neišsišok. Nesėdėk taip. Nestovėk taip. Kodėl tu tokia surūgusi? Nebūk tokia įžūli. Būk tyli. Nepritrauk dėmesio. Nebūk tokia emocinga. Neverk. Nesibark. Kentėk. Būk maloni. Prisitaikyk. Pakaitink jo ego. Tegul palaksto paskui tave. Vyrai nori to, ko negali turėti. Priversk jį siekti tavęs. Vyrai mėgsta nepasiekiamas. Vieną dieną tu tapsi gera žmona. Sutvarkyk jo rūbus. Paruošk vakarienę. Paimk jo pavardę. Palikai per brūkšnelį savo? Kvaila feministė. Pagimdyk jam vaikų. Tai pakeis tavo gyvenimą. Nenori vaikų? Vieną dieną užsimanysi.

Būk tobula, sakė jie. Stabdyk prievartą ir smurtą. Išmok apsiginti. Nevaikščiok vėlai vakare. Nesirenk iššaukiančiai. Nevaikščiok ten, kur tamsu. Vaikščiok su draugu. Ir tik geruose rajonuose. Palik kam nors žinutę, kur išvyksti. Nešiokis su savimi dujų balionėlį. Nusipirk saugumo švilpuką. Laikyk raktus rankoje. Eik į savigynos kursus. Būk drąsi. Patikrink bagažinę. Užrakink duris. Nevaikščiok viena. Nesišypsok nepažįstamiems. Nežiūrėk į akis. Niekuo nepasitikėk. Nesakyk “taip“. Nesakyk “ne“.

Tiesiog būk tobula, sakė jie.

Pagal sutrumpintą Kamilės Rainvile tekstą “Būk ledi, sakė jie“, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kartais ateina tyla…

Kartais tavo viduje būna labai tylu.

Būna tokios dienos, kai vidinė tyla, kurios nereikia kažkaip specialiai siekti, su tavimi jau nuo pat ryto.

Ta tyla neateina kaip atsakas į jogą ar meditaciją, o tiesiog yra su tavimi nuo tos akimirkos, kai prasidėjo ši diena.

Tai tokia netikėta dovana, kurią kažkas padavė tau tiesiai į rankas…

O juk taip norisi kažkur bėgti, kažką veikti, kalbėti, rašyti, skubėti, planuoti… o vietoje viso šito – ta nelaukta jauki tyla viduje.

Lyg būtum per lietų atsidūręs namelyje miške. Už lango pila lietus kaip iš kibiro, o kambaryje traška malkos krosnyje…

O tu geri arbatą ir tiesiog klausaisi.

Pagal A. Kuzmino esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Šiltomis rankomis

Atiduosiu šiltomis rankomis…

Taip sakė mano močiutė, kuri nepripažino jokių paveldėto turto dalybų, ypač tokių, kurios dažnai suplėšo į skutelius bet kokius giminystės ryšius…

O man šie žodžiai reiškia žymiai daugiau…

Atiduoti šiltomis rankomis – reiškia, neatidėlioti savo gerumo ypatingiems atvejams, kurių, galbūt, niekada ir nebus…

Tai reiškia – būti šalia tuomet, kai visi nusigręžė… suteikti palaikymą… pabūti šalia…

Tai reiškia – pasitikėti žmogumi, ištiesti jam pagalbos ranką ir priimti jo netobulumą…

Aš šito mokausi… BŪTENT ŠITO…

Gyventi su šiltomis rankomis, o ne su didelėmis pretenzijomis, kai iškeli sąlygas, kabiniesi prie kiekvienos smulkmenos, arba žiūri į žmogų, kaip į savo nuosavybę ir tikiesi, kad jis kiekvieną akimirką atitiks tavo lūkesčius…

Artimumas neįmanomas ten, kur rankos šaltos…

Ir tai juntama net ten, kur yra gražus išorinis paveikslas, kurį apdoroja emociniu “fotošopu“… Matoma lygiai taip pat, kaip ir meistriškai apdorotoje nuotraukoje – gražu, bet netiesa…

Juk artimumas – ne išorinis vaizdas, ir net ne protas, mielieji… Nes šaltis dažnai sklinda ir nuo tobulai gražių, ir nuo mega-intelektualių…

Artimumas – tai geraširdiškumas, kurio rankos nuolat šiltos… plačiąja šio žodžio prasme…

Artimumas – kai tave myli net tuomet, kai esi beviltiškai palūžęs, ir ne visada įveiki tai, ką tau atneša įvairios gyvenimo aplinkybės…

Palaikykite už rankų artimą žmogų…

Arba net save patį…

Pajutote ryšį?…

Ar palaikote tą vienijančią jėgą, kuri skleidžia šviesą ir šilumą?… Ir ar sugebate priimti sugrįžtančią atsakomąją šviesą ir atsakomąją šilumą?…

Būtų gerai, jei taip…

Dalinkite meilę šiltomis rankomis…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Tereikia padėkoti..

Dėkingumas keičia tave.

Ir tam nereikia ypatingų ritualų, technikų ar seminarų – dėkingumas čia pat, su tavimi, jis tiesiog tavyje. Reikia tik padėkoti už kažką paprasto, kas dabar yra tavo gyvenime.

Nes, pasirodo, labai lengva pamiršti dėkingumą, ir vieną dieną suvokti, kad jau turi visą sąrašą reikalavimų gyvenimui: štai čia reikia pridurti, ten – sumažinti, o štai šitą reikia apskritai perkelti kur nors, kad akys nematytų.

Vis garsiau ir garsiau pasireiškiantys reikalavimai (persipinantys su didėjančiu nepasitenkinimu) aplinkybėms, įvykiams ir kitiems žmonėms, pradeda priminti garvežį, kurio katilas nuo perkaitimo gali bet kurią akimirką sprogti.

O dėkingumas akimirksniu perjungia tave. Tiesiogiai. Net jei tu vos prieš kelias minutes labai pykai dėl kažko – dabar tu tiesiog sustoji ir grožiesi gėlėmis, kurias kažkas pasodino kieme (tarsi specialiai tau…).

O lauke šilta, klega paukščiai ir šviečia saulė. Ir tu akimirksniu atsiduri gyvoje, jaukioje, apčiuopiamoje Dabartyje. Štai tu ir Pasaulis priešais tave visu grožiu ir didybe, ir, pasirodo, nėra jokio reikalo kažko daugiau reikalauti…

Taip, šiam dėkingumui nereikalingi jokie ritualai ar technikos, tik reikia padėkoti už kažką labai paprasto – pavyzdžiui, už gebėjimą matyti, girdėti, mylėti, ir – akimirksniu tavyje tarsi kažkas įjungia vidinę šviesą: iš pradžių vos pastebimą, bet vis labiau ir labiau juntamą…

Šviesą, kuri švelniai pripildo širdį tyliu vidiniu džiaugsmu. Pasirodo, tu ir Pasaulis nuoširdžiai mylite vienas kitą, atrasdami Grožį spalvų įvairovėje, debesų formose, paukščių čiulbėjime, gėlių kvapuose…

Kaip gera Dėkoti 🙂 !

Pagal A. Kuzmino esė, vertė ruvi.lt

Jaukios šilumos ir gėlėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Noriu pažinti tave be žodžių

Koks tu esi be savo dvasinių ieškojimų istorijos?

Prašau, nepasakok man apie “tyrą sąmonę“ arba “gyvenimą absoliute“.

Aš noriu pamatyti, kaip tu elgiesi su savo sutuoktiniu. Su savo vaikais, tėvais, su savo kūnu.

Prašau, nedėstyk man paskaitos apie atskirto “aš“ iliuziją arba apie tai, kaip tu pasiekei nuolatinę palaimą viso labo per 7 dienas.

Aš noriu pajusti nesuvaidintą šilumą, sklindančią iš tavo širdies.

Aš noriu pamatyti, kaip tu moki išklausyti. Kaip reaguoji į informaciją, kuri neatitinka tavo asmeninės filosofijos.

Aš noriu pamatyti, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kurie nesutinka su tavimi.

Nepasakok man, kad tu praregėjai ir esi laisvas nuo “ego“.

Aš noriu pažinti tave be žodžių.

Aš noriu pajusti, kaip tu jautiesi, kai tave ištinka nelaimės. Ar gali pilnai išgyventi skausmą ir nevaidinti nepažeidžiamo.

Ar gali jausti pyktį, bet nepaversti jo prievarta. Ar gali išgyventi negandas, bet nepasinerti į jas ir netapti jų vergu.

Ar gali jausti savo gėdą ir nežeminti kitų. Ar gali suklysti ir tai pripažinti. Ar gali pasakyti “atleisk“ galvodamas apie tai ir nuoširdžiai.

Ar gali būti tiesiog pilnaverčiu žmogumi, paprasčiausiai betarpiškai dvasingu.

Nepasakok man apie savo dvasingumą, mielas drauge. Tai man ne taip įdomu, tai tik žodžiai.

Aš tiesiog noriu susitikti su TAVIMI. Pažinti tavo tyrą širdį.

Suprasti nuostabų žmogų, ieškantį šviesos.

Be žodžių apie “dvasingą žmogų“.

Be visų tuščių žodžių.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Kiekvieną rytą…

Kiekvieną rytą yra galimybė pradėti viską iš naujo. Kiekvieną rytą mes gimstame atsinaujinę po kelionių kažkur toli, ką mes vadiname sapnais.

Kiekvieną rytą į veidrodį žvelgia visai kitoks žmogus su naujomis mintimis, nauju įkvėpimu, naujomis svajonėmis ir planais. O nuo mūsų ankstesnių, vakarykščių, nelieka nei pėdsako. Tai tikra magija – ryte jų jau tiesiog nėra!

Kiekvieną rytą Kūrėjas mus žadina saulės šviesa. Žadina naujam gyvenimui, atgimimui, atsinaujinimui, bet mes dažnai to negirdime, nesuprantame, arba – baiminamės, nenorime ar nedrįstame žengti už įprastų rėmų ribų.

Kiekvieną rytą mes turime laisvę atleisti sau ir kitiems, nusimesti kitų žmonių lūkesčių grandines, pripažinti savo silpnas puses, augti dvasiškai, prisiminti seną savo svajonę, paskambinti arba parašyti brangiam žmogui, patikėti savimi, atsisakyti nepatogių ir nereikalingų daiktų, palikti tai, kas daro mus nelaimingais, suteikti sau tylos akimirkas, sudeginti senienas, perdažyti sienas namuose, aplankyti seniai matytus draugus, liautis bijoti, prisipažinti meilėje, atverti širdį, pakeisti gyvenimo kryptį…

Kiekvieną rytą ruoštis naujai dienai, kaip geriausiai dienai. Klausytis ne radijo stočių ar televizijos naujienų, bet savo širdies balso, kuri vienintelė žino viską apie tave. Kiekvieną rytą atverti akis taip plačiai, kad aprėptume visą pasaulį su visomis jo grožybėmis: vandenynais, kalnais, laukais, upėmis, ežerais ir miškais.

Kiekvieną rytą pradėti naują dieną, tarsi tai būtų pirmoji mūsų diena Žemėje… Ką jūs norėtumėte padaryti tiesiog dabar? Apie ką seniai svajojote? Padarykite tai dabar! Pasitikėkite savimi, pasitikėkite gyvenimu.

Kiekvieną rytą Kūrėjas mums visiems dovanoja dar vieną stebuklą – galimybę kurti, dalintis savo širdies šiluma, mylėti, užjausti, vienytis, džiaugtis.., bet dauguma galvoja, kad tai niekai, ir kad nėra jokių stebuklų.

Tačiau stebuklai – visada mumyse ir šalia mūsų, tereikia juos pastebėti. Tik kartais jie gali mums atrodyti labai paprasti ir kasdieniški…

Kiekvieną rytą mes turime stebuklingą galimybę – GYVENTI GYVENIMĄ.

Pagal V. Lesonen esė, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !

O birželis, jis iš ko…

Iš nušienautos žolės kvapo, iš kregždučių danguje. Iš vanilės spalvos debesų vakare. Iš saldžių braškių su pienu vietoje arbatos…

Iš šermukšnio šakų nėrinių virš galvos, iš liepos žiedų. Iš takelio į pliažą, iš grybų lietaus. Iš baltųjų naktų, iš laimingų saulėtekių…

Birželis iš saldaus tyro džiaugsmo saulės rezginyje dėl to, ko neįmanoma nusakyti, bet neįmanoma atsižiūrėti, o tik pajusti, sąmoningai esant kiekvienoje minutėje, tiesiog žvelgti plačiai atvertomis akimis, tiesiog kvėpuoti pilna krūtine…

Jis iš laimės, kad viskas jau yra ir dar bus, ir dar tiek nuostabaus priešakyje…

Ir nereikia bijoti gyventi ir mylėti, ir rašyti eiles, ir bėgti prie upės, ir į mišką žemuogiauti.

Ir plušėti darže, bet ne per jėgą, ne kaip atidirbant prievolę, o su džiaugsmu. Juk vasara suteikia mums galimybę paliesti žemę, auginti, kurti, puoselėti…

Birželis – tai ne tik galimybė pajusti gyvenimą. Tai laikas pilnai sudalyvauti šiame gyvenime…

Pagal Anos Koriagovos esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos, gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !