Negalvokite apie laiką..

“Dabar ne tas laikas“, mėgsta sakyti žmonės, kurie jei ir atsidurtų TAME laike, vis vien neišvengiamai paskelbtų jį netinkamu…

Tačiau nebūna netinkamo laiko, mielieji…

Būna netinkamos mintys, visada pritraukiančios negatyvų minusą net į pačias palankiausias situacijas…

Būna netinkama baimė tam tikrose aplinkybėse, kuri paverčia neįmanomu net tai, kas yra pilnai įmanoma…

Būna netinkama garbėtroška, kuri stabdo augimą, tikindama, kad tu ir taip jau viską seniai žinai…

Būna netinkami žmonės, kuriuos mes iš visų jėgų stengiamės pritempti prie tinkamų, iš baimės, kad liksime vieni…

Visa kita yra tinkama!

Ypač noras būti gyvu ir laimingu bet kokiu laiku…

Todėl kad būtent tame slypi psichologinės sveikatos paslaptis – kartą ir visiems laikams atsisakyti kančios kulto, klaidingai manant, kad ji padaro žmogų ypatingu, ir priimti sprendimą būti laimingu, nepriklausomai nuo pasitaikančių problemų…

Siekti santarvės vietoje neurotiško bėgimo paskui visus…

Daryti tai, kas prie širdies, o ne spausti iš savęs sekinantį pakantumą tam, ko negali kentėti…

Pasilikti sau teisę rinktis, o ne klausytis svetimų mūsų gyvenimo vertintojų, kurie patys savo gyvenimo nesusitvarko…

Negalvokite apie laiką, kuriame gyvenate…

Galvokite apie laimę, kurią kuriate…

Patys…

Visada…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Kai išeisi iš ribotos Sąmonės krantų…

Nepilnavertiškumo kompleksas – ne psichologinė problema. Nepilnavertiškumo kompleksas – tai savo nepakankamumo, apribojimo pojūtis.

Lyg ir norėtum ištiesti pečius ir pakelti galvą, tik va neapleidžia tavęs nepasitenkinimas. Tas jausmas, kad viskas ne taip… tarsi taip ir lieki neūžauga. Ir kiek betvirtintum: “Aš turiu teisę!“ arba “Aš galiu“, o dar geriau “Aš vertas!“, lengviau nepasidaro.

Žinoma, galima padirbėti su kai kuriomis savo savybėmis, užslopinti kažkokias baimes, sumažinti kelių ydingų bruožų garsą. Galima uždirbti daugiau, pirkti dažniau. Įgyti naujų draugų. Sukurti asmeninį kanalą Youtube tinkle. Sėkmingai vesti, ištekėti… Bet nepilnavertiškumo kompleksas vis vien niekur nesidės.

Todėl kad nepilnavertiškumas – tai Pilnatvės nebuvimas. Kai jautiesi skylėtas ir išderintas – Kūnas, Siela, Dvasia, Sąmonė – viskas atskirai. Ir tu iš visų jėgų stengiesi visa tai sudėlioti į savo vietas. Pririšti prie stulpo, kad neišsilakstytų, kai pūstels stipresnis vėjas…

Nepilnavertiškumo kompleksas nepagydomas jokiomis pastangomis, nedingsta su psichologų ir sėkmingumo trenerių pagalba.

Žmogaus Pasąmonė ir Siela žino, kad miegančios sąmonės būsenoje mes galime stengtis iki devinto prakaito, darbuodamiesi ties savo įvairiausiomis savybėmis, bet rezultatas visada bus tas pats – tik nežymus skausmo ir kančios apmažėjimas.

Nepilnavertiškumo komplekso negalima atidirbti. Tu nežinai, kuriame iš gyvenimų ieškoti jo pradžios. Nors yra paprasta ir banali išeitis – apkaltinti kažkurį iš savo tėvų. Bet šis kelias niekur nenuves.

Mūsų nepilnavertiškumas prasidėjo tuomet, kai mes palikome Edeno Sodą… Mes praradome Pilnatvę, kai atsižadėjome Kūrėjo.

Nepilnavertiškumo neužgošime afirmacijomis. Nepilnavertiškumas gali tik išsisklaidyti. Ištirpti tavo Begalybėje, kai tu išeisi iš ribotos Sąmonės krantų, staiga pamatysi savyje Kūrėją ir atgausi Pilnatvę.

Tapsi tokiu, koks vieną kartą buvai Sukurtas.

Pagal Aigul Adylbajevos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaka apie išgydytus santykius

…Kartą gyveno Moteris, kurios santykiai su aplinkiniais buvo liguisti ir sunkūs, ir tai lietė visus – artimuosius, draugus, kolegas, kaimynus, ir, aišku, ją pačią.

Na, patys pasvarstykite, juk problemos augo kaip ant mielių: santykiuose su vienu žmogumi tvyrojo karštis, aukšta kantrybės virimo temperatūra, ir visa tai baigdavosi barniais; su kitu žmogumi, atvirkščiai, buvo itin šalti santykiai, krėtė drebulys ir ledėjo širdis; su trečiuoju buvo ne ką lengviau – tai buvo nuodingi santykiai, kurie juos abu kankino; su ketvirtuoju apskritai bendravimas neapsieidavo be abipusės pagiežos; su penktuoju buvo ryškus prisirišimas ir asmeninės erdvės pažeidimai; su šeštuoju siejo abipusis manipuliavimo virusas; na, o su septintuoju santykiai buvo perpildyti nuoskaudomis ir abipusiais priekaištais.

Kentėjo mūsų herojė visas šias problemas santykiuose, kentėjo… Bet vieną stebuklingą dieną vis dėl to nusprendė kažką daryti, nes kuo toliau, tuo darėsi vis sunkiau. Tačiau ką daryti? Iš nevilties ji čiupo telefonų knygą, tikėdamasi atrasti kažką, kas galėtų jai padėti, ir staiga…

Staiga ji pamatė naują užrašą: “Greitoji santykių gydymo pagalba“ ir telefono numerį, visai paprastą – 1-2-3. Tai pokštas ar Visatos ženklas? Nesužinosi, jei nepabandysi. Ir štai Moteris drebančiomis iš susijaudinimo rankomis surinko tą numerį, ir..

Jos kambaryje atsirado jis – Santykių Gydytojas: Harmonijus Garantijus. Trumpai prisistatęs, šis malonios išvaizdos galantiškas vyras, apsirengęs gelbėtojo rūbais, iš karto pradėjo savo darbą, užduodamas Moteriai netikėtą klausimą:

– O kur gi pradingsta jūsų pačios harmoningų santykių palaikymo energija? Juk ji kiekvienam duodama, kai tik iškyla situacijos, iš kurių galima kažko išmokti.

– Nnnežinau…, – sutrikusi pralemeno mūsų herojė.

– O mes dabar drauge imkime ir pažvelkime, kur gi dingsta ši vertinga ir nepaprastai naudinga energija. Pirmas variantas: ji nutekėjo į kitų žmonių kaltinimus. Variantas antras: ji subėgo į savigraužą ir begalinį savęs narstymą, o tai atima labai daug jėgų. Variantas trečias: energija panaudota įtarumui, nerimui, nuoskaudoms, polinkiui dramatizuoti ir įtraukti kitus į savo pergyvenimus. Variantas ketvirtas: energija sunaudota pabėgimui nuo problemos sprendimo. Variantas penktas: energija švaistoma lūkesčiams, kad viskas kažkaip išsispręs arba pasikeis kitas žmogus, o taip pat į ilgus pretenzijų sąrašus kitiems žmonėms – kokie “geri“ jie turėtų būti, kad būtų jums patogūs.

Mūsų herojė dar labiau sutriko:

– Bet ką man dabar daryti? Kai viską pakeisti?

Harmonijus Garantijus buvo nepalenkiamai tvirtas:

– Ramybės, prašau ramybės. Pradžiai suvokime svarbiausią dalyką: energiją reikia nukreipti ne į problemą, o į sprendimą. Tokiu atveju mes ne tik neiššvaistysime jos, bet ir padauginsime.

– Bet kaip gi tai padaryti?

– Ogi visai paprastai: kai mes teisingai sprendžiame gyvenimo pamoką, tuomet mumyse pabunda snaudžiantys resursai ir galimybės, o mes tampame stipresni, išmintingesni, laimingesni.

Mūsų herojė visai nuliūdo ir tyliai sušnibždėjo:

– Bet tam pirmiausiai reikia išmokti spręsti gyvenimo pamokas…

– O tam, kad galėtum išmokti spręsti pamoką, reikia pakeisti savo požiūrį į kitus žmones.

– Bet kaip?

– Viskas paprasta, nes atsakymai slypi pačiame žodyje DRAUGAS. Kai bendraujame, mes esame DRAUGE, todėl pirmas žingsnis į harmoningus santykius – pajusti, kad kitas žmogus – DRAUGAS. Viskas prasideda nuo geranoriškumo – juk viskas gerėja, kai mes DRAUGAUJAME. Antras žingsnis: suvokti, kad kitas žmogus – tai tarsi kitas aš. Galbūt, jis turi kažkokių savybių, kurių aš turėčiau pasimokyti būtent iš jo. Galbūt, savo elgesiu jis motyvuoja mane išreikšti kažkokias savybes, ir kaip DRAUGAS įkvepia mane keistis. Ir trečias žingsnis: reikia keisti savo įprastas priešiškas reakcijas, poelgius ir žodžius – į DRAUGIŠKUMĄ. Štai ir visos paslaptys, kurios padės tau išmokti spręsti gyvenimo pamokas ir išgydyti santykius 🙂 …

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kasdienės istorijos

Vieną sausio vakarą ėjau iš darbo namo. Pakeliui nusprendžiau užsukti į mėgiamą kavinukę atsigerti kavos. Prie kasos susidarė nedidelė eilė – labai skurdžiai apsirengusi senelė, du jaunuoliai, vidutinio amžiaus vyras ir aš. Išgirdau, kaip senelė pasakė padavėjui, kad sušalo ir paprašė įpilti jai karšto vandens puodelį.

Prisipažinsiu, pamaniau, kad padavėjas atsisakys, bet suklydau: jis įpylė senelei arbatos, į lėkštę įdėjo bandelių, supakavo jai duonos kepalėlį, palydėjo iki stalo, padėjo atsisėsti ir pasakė, kad jai tuoj atneš ir karšto sultinio, ir tai jai nieko nekainuos. Senelė negalėjo tuo patikėti: susigraudino, pravirko, dėkojo padavėjui.

Visa tai kiek užtruko, todėl jaunuoliai, stovėję už senelės, pradėjo garsiai reikšti savo nepasitenkinimą – esą, tokioje kavinėje, pačiame miesto centre, turi ne tik neaptarnauti elgetų, bet net neįsileisti visokių menkystų.

Tačiau kai atėjo jaunuolių užsakymo eilė, padavėjas, nekreipdamas į juos dėmesio, pradėjo aptarnauti už jų stovėjusį vyrą. Kai jaunuoliai ėmė dėl to piktintis, padavėjas ramiai atsakė: “mes neaptarnaujame visokių menkystų.“

Žinoma, niekas nesitikėjo tokio atsakymo.. Kilo triukšmas: jaunuoliai garsiai šaukė ir pareikalavo tuoj pat iškviesti administratorių. Bet administratoriaus reakcija buvo dar labiau netikėta: jis ramiai visų išklausė, o paskui tiesiog paprašė jaunuolių išeiti ir šioje kavinėje daugiau nesilankyti.

Situacija buvo nemaloni, todėl kai jaunuoliai išėjo, pajutau palengvėjimą ir labai pasidžiaugiau dėl senelės ir dėl kavinės darbuotojų.. Pasirodo, yra teisingumas! Yra tikri, geri Žmonės..

************

Šiandien ryte pro langą pamačiau tokį vaizdą: vyras pririšo savo šunį šalia vaikų aikštelės ir pradėjo tvarkyti aikštelę po naktinio jaunimo pasisėdėjimo. Pagal jo apsirengimą supratau, kad tai ne kiemsargis.

Tvarkėsi jis gana ilgai ir kruopščiai, surinko ir išmetė visas šiukšles į konteinerį. O po valandos, kai vedžiojau savo šunį, pamačiau, kaip tas pats vyras atvedė savo vaikus į vaikų aikštelę žaisti..

Pagalvojau: kaip gerai, kad yra tokie vyrai – jis nelaukė, kada bus viskas sutvarkyta, bet ėmė ir susitvarkė pats, ir atvedė savo vaikus jau į švarią aikštelę. Jis savo asmeniniu pavyzdžiu patvirtino posakį: “Ne gėda tvarkytis, gėda šiukšlinti..“

************

Turiu nuostabią močiutę, su kuria labai gerai sutariame. Žaviuosi jos vidine ramybe ir išmintimi, jos gebėjimu išklausyti ir suprasti, jos švelnia šypsena ir gerumu. Ir, žinoma, pas ją pirmiausiai bėgu paguodos ir patarimo..

Taip ir tą kartą, kai man atrodė, kad po ilgoko nemalonumų ruožo pasaulis nusidažė niūriausiomis spalvomis.. Atvažiavau pas močiutę, nes apėmė neviltis, viskas krito iš rankų, ir aš nežinojau, kaip toliau elgtis, kaip atgauti ramybę..

Močiutės patarimas buvo labai paprastas: “Kai tau sunku, neleisk sau pasinerti į niūrius apmąstymus. Pradėk kažką veikti, tegul tai bus kad ir nedideli kasdieniniai darbai.. Indus suplauk. Dulkes nuvalyk. Išvirk vakarienę. Tiesiog mažais žingsneliais daryk tai, kas tau įprasta, po to pailsėk, pasidžiauk tuo, ką padarei ir imkis kito darbo.. Taip nepastebimai, po truputį įsijungsi į gyvenimą, ir jėgos sugrįš.. O kai sutvirtėsi, galėsi ramiai pagalvoti ir apie tai, kas nutiko, ir apie ateitį..“

Ir ką gi – aš dar kartą įsitikinau, kad močiutės patarimai veiksmingi! Branginkime ir mylėkime savo senolius – jie ne tik turi vertingą gyvenimo patirtį, bet ir švelniai apgaubia mus besąlygiška meile ir išmintimi.. Ir visada mūsų laukia..

***********

Kai buvau antrokas, turėjau svajonę – surasti šokoladiniame kiaušinyje-siurprize štampuką. Būtent šokoladiniame kiaušinyje. Prieš šventes parašiau apie tai Kalėdų seneliui.

Paskui tėvai man pasakojo, kad jie nežinojo, kaip įgyvendinti mano svajonę.. Jie svarstė įvairiausius būdus, ketino nupirkti štampuką atskirai, paskui sugalvojo, kad gali prapjauti šokoladinį kiaušinį, įdėti štampuką, o paskui tą kiaušinį suklijuoti karštu peiliu.. Bet.. netikėtai štampukai dingo iš prekybos..

Mama nusiminė ir jau nežinojo, ką sugalvoti, todėl nusprendė tiesiog nupirkti šokoladinių kiaušinių rinkinį ir padovanoti man – o gal pasiseks, o gal ten bus tas išsvajotas štampukas?..

Ir štai.. Kalėdų rytą aš randu po eglute tą šokoladinių kiaušinių rinkinį! Mačiau, kad tėvai susirūpinę žiūri, kaip aš ieškau savo išsvajotos dovanėlės.. Ir.. galiausiai išgirsta mano džiaugsmo šūksnį: “Štampukas!! Oho, ir dar vienas štampukas!!..“

Man atrodo, tą akimirką ne tik aš, bet ir mano tėvai patikėjo, kad Kalėdų senelis vis dėl to yra 🙂 ..

************

Mano draugė turi labai smalsią ir kruopščią močiutę. Jei jau ji kažką nori sužinoti – turi ištyrinėti ir išklausinėti viską iki menkiausių smulkmenų. Pavyzdžiui, jei mes su drauge susiruošdavome kažkur eiti, močiutė tuoj pažerdavo šūsnį klausimų:

– O kur jūs einate? Į kiną? O kas dar su jumis eis? Ar toli tas kino teatras? Kokiu autobusu važiuosite? O kokį filmą žiūrėsite? Apie ką? Ar šiltai apsirengėte?..

Ir taip toliau.. Ir atrodė, kad jos klausimams nėra galo..

Bet kartą jos smulkmeniškumas ją išgelbėjo! Vieną rytą jai paskambino telefoninis sukčius – prisistatė policininku ir pranešė, kad, atseit, jos sūnus automobiliu partrenkė žmogų, taigi, dabar reikia skubiai perduoti pinigus, kad sūnaus nepasodintų į kalėjimą.

Sūnų močiutė iš tikrųjų turi, todėl ji patikėjo, bet savo įpratimu pažėrė daugybę klausimų “policininkui“:

– O ką jis partrenkė? Kaip tas žmogus jaučiasi, ar stipriai nukentėjo? Kelintą valandą tai atsitiko? O kur tai atsitiko? Kuriame policijos skyriuje dabar sūnus? Kodėl jis pats man nepaskambino? Ar galite perduoti jam ragelį? O kas važiavo su juo kartu automobilyje? O kokiu automobiliu – savo ar žmonos – jis važiavo?..

Močiutei tebeklausinėjant, sukčius neteko kantrybės ir išjungė savo telefoną.. Pasirodo, ne tokia jau didelė yda tas močiutės smulkmeniškumas 🙂 ..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tiesiog šviesk..

Akimirka, kai tu atsiduri gūdžiausioje tamsoje, gali tapti giliu nušvitimu, kuomet pradedi aiškiai suvokti Šviesos galią.

Matyk tamsą, bet nekovok su ja.. Verčiau tapk toje tamsoje Šviesa – tik taip tu gali išsklaidyti tamsą. Tiesiog pradėk šviesti.

Tapk Šviesos Švyturiu. Nes tavo vidinė Šviesa gali apšviesti ne tik tavo kelią, ji gali žymiai daugiau.. Ji gali tapti ta Šviesa, kuri nušviečia visą pasaulį ir išsklaido pačią niūriausią tamsą.

Ir tegul spinduliuoja tavo Šviesa tarp žmonių, kad kiekvienas, einantis apčiuopomis per tamsą, tarsi kelrodį, pamatytų tavo esybės Šviesą.. Ir kad Šviesoje pagaliau visi jūs pamatytumėte, Kas Jūs Esate iš tikrųjų..

Tavo vidinė Šviesa dovanoja kitiems nuostabiausią ir pačią vertingiausią dovaną: ji kiekvienam dovanoja Save Patį….

Ir tebūnie tai tavo misija, tavo džiaugsmas: dovanoti žmonėms juos pačius. Net tamsiausią jų gyvenimo akimirką. Ypatingai tą sunkiausią akimirką, kai jie pasiklysta tamsoje.

Pasaulis laukia Nešančių Šviesą. Pasaulis laukia tavęs.

Išsklaidyk tamsą savo vidine Šviesa.

Tu tai gali.

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Gruodis kvepia stebuklu :) ..

Gruodis..

Gaivus šaltukas, smagus snaigių šokis.. Trumpėjanti po saulėgrįžos tamsa. Retos, bet dėl to dar labiau laukiamos saulėtos dienos..

Stebuklingos dėžutės kiekvienuose namuose, kurias atidarome tik kartą per metus.. Juose – nuostabūs eglutės žaisliukai: stikliniai meškiukai ir voverės, žvilgantys burbulai ir girliandos..

Šventinė nuotaika: papuošta eglutė ar eglės šakelė, spalvotos lemputės, jaukūs kepinių kvapai, naivus ir vaikiškas stebuklų laukimas, brangūs žmonės, mielos dovanėlės, vienybės ir laimės pojūtis..

Viltis.. Noras apkabinti visus gerumu.. Tylus, bet virtas vidinis tikėjimas, kad negandos ištirps kaip sniegas, kad šį kartą tikrai-tikrai švenčiame Naują Gerą Pradžią..

Stebuklai: visi mes atveriame savo širdis ir dosniai dovanojame aplinkiniams Meilę.. Jaukus bendravimas su artimaisiais ir draugais – šypsenos, tyras džiaugsmas, širdžių šiluma, bendrumo jausmas..

Taip, gruodis išties kvepia stebuklu 🙂 !..

Šviesių, gražių ir jaukių švenčių visiems 🙂 ! Meilės, Gerovės, Vienybės, Santarvės! Ir tegul ateinantys metai mums visiems bus Stebuklinga Nauja Gera Pradžia 🙂 !

Mes susitiksime jau kitais metais, kitą įrašą planuoju sausio 3 dieną. Iki 🙂 !..

Tyros meilės stebuklas

Kodėl nėra aukštesnės energijos už meilę?

Todėl, kad tik ji pažadina mumyse geriausia…

Tyra meilė, kuri talpina savyje žymiai daugiau, nei tiesiog santykių apibūdinimas…

Ir tie, kas tapatina ją su klasta, intrigomis, manipuliacijomis – kalba visai apie kažką kitką, mielieji…

Apie masinį falsifikatą, kuriuo visi norintys tik gauti, bet nesugebantys patirti, pakeičia originalą…

Meilė matoma kiekviename, kas ją spinduliuoja…

Ji matoma vaikučiuose, kurie gimė iš meilės, o ne tik todėl, kad priimta pratęsti giminę…

Matoma ji ir senolių veiduose, kurių nevengia ir negalvoja, kad jiems pakanka “pragyvenimo minimumo“ dėmesio, rūpesčio, pagalbos…

Meilė – skambiame nuoširdžiame juoke, o ne sarkazmo iškreiptuose veiduose tų, kurie tvirtina, kad “meilės nėra“ ir kad “visi neištikimi“…

Meilė – gerume…

Meilė – pagalboje…

Net žiūrėdami į šunų ar kačių akis, galime lengvai atpažinti laiminguosius, nepažinusius spyrio, išdavystės ar bado…

Aš mačiau, kaip žmonės pasveiksta meilėje, pratęsdami metų metams negailestingus verdiktus dviems savaitėms…

Mačiau, kokius stebuklus daro su žmonėmis paprasta mintis apie tai, kad jie reikalingi, kad jų neiškeitė į jaunesnį kūną “paieškose žemiau juostos“, kad jų visada ir bet kokiose aplinkybėse laukia namuose…

Mačiau, kaip skiriasi tie iš mūsų, kas moka branginti ir saugoti meilę nuo tų, kas visą gyvenimą užsiima tik saldesnio kąsnelio ir šiltesnės vietelės paieškomis, nesidrovėdami išdavysčių, apgaulės, palaidumo…

Meilė – tai erdvė, kuri neerzina…

Tai buitis, kuri nevargina ir nevirsta konfliktų priežastimi…

Tai nuoširdus rūpestis tėvais, o ne priverstinis formalumas…

Tai švelnumas, kuris nematuojamas dozatoriais…

Tai ištikimybė, kuri yra savaime suprantama, o ne kankinanti prievolė…

Tai tarpusavio sąveika, kuri nė iš tolo neprimena barterio…

Tai skirtingi požiūriai, kurie neprasiveržia neapykanta, piktais žodžiais ar priešiškumu…

Tai intymumas, kurio niekas nematuoja nei kiekiu, nei atlikimo technika…

Tai dvasinis artimumas, kai galima turėti skirtingą nuomonę, ir niekas už tai nesmerkia…

Bendravimas, kuriame nėra kritikos…

Ir konkretumas, kuris renkasi ne geriausius, o savus…

Gyvenkite su meile, mielieji…

Gyvenkite meilėje…

Gyvenkite, spinduliuodami meilę…

Būtent tai ir padaro mus žmonėmis…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !