Matyti pavasarį…

Ir tai, vis dėlto, balandis… tegul ir padailintas mintyse iki būdingo jam lengvumo…

Tai, vis dėl to, balandis… šio keisto pavasario šerdis, kuris, kaip naivus įsimylėjėlis, vaidina savo atėjimą-išėjimą, tarsi laukdamas, kad jį pasivys ir įvertins…

Tai, vis dėl to, balandis… ir taip norisi viską, kas jame dabar vyksta, laikyti blogu sapnu, kurį pamiršti po akimirkos…

Ir tai, vis dėl to, realus gyvenimas, mielieji…

Gyvenimas, kuris tęsiasi, ir kuriame reikia virti sriubą, plauti langus, auginti vaikus, rūpintis artimaisiais, apkabinti juos, juoktis ir liūdėti, dainuoti ir išreikšti savo džiaugsmą, nešioti lengvus apsiaustus, stebėti saulėtekius, eiti pasivaikščioti su šunimi, sugalvoti šventę, ir daryti dar daugybę įvairaus svarbumo darbų…

Kitais žodžiais – GYVENTI GYVENIMĄ…

O jame dabar tiek visko primaišyta, kaip išprotėjusioje mišrainėje…

Ir kartumo, ir aštrumo, ir vos juntamo saldumo, ir dar – traškumo…

O aš noriu tiesiog matyti pavasarį 🙂 !

Ir nenoriu daugiau gyventi ta vienintele naujiena su bejėgiškumo skoniu, trokštu tik kuo greičiau tai įveikti mūsų visų gerovei…

Noriu matyti pavasarį…

Ir gyventi toliau…

Pabandom visi drauge?…

Su atėjusiu balandžiu, drąsieji mano žmonės!

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Apie išgyvenimo strategijas

Instinktyvi reakcija į pavojų pasireiškia trimis būdais: Kovoti-Bėgti-Sustingti. Tai apsaugos būdai, kuriais naudojasi gyvūnai, kad išgyventų laukinėje gamtoje.

Ir kiekviename žmoguje yra tokie patys instinktyvių apsauginių reakcijų būdai. Vieni sustingsta, kiti bėga, o treti aršiai puola į kovą. O taip yra todėl, kad stresas pradeda augti, ir kam kokia reakcija yra labiau įprasta – tokia ir pasireiškia.

Tie žmonės, kurie įpratę kovoti, pradeda bartis, peštis, kažką įrodinėti, ginčytis, keisti, veikti, įtikinėti, ir – smerkti tuos, kas elgiasi kitaip. Ypač tuos, kurie sustingsta. Nes įpratusiems kovoti ir tuoj pat kažką daryti, labai sunku slopinti savo energiją.

Tiesą sakant, jie todėl ir kovoja, kad negali suvaldyti savo audringų reakcijų. Ir kai mato nuo šoko sustingusius žmones, jie tampa dar aktyvesni ir veržte veržiasi į kovą. Tokie žmonės sugeba priimti labai greitus sprendimus. Ir reikia pripažinti, kad kartais tai labai naudinga.

Tuo tarpu žmonės, kurie įpratę pabėgti, pradeda ieškoti būdų skubiai “nusiplauti“ iš stresinės situacijos. Pavyzdžiui, išvažiuoti, išeiti, pabėgti, išsiskirti arba atsiriboti. Ir tokia reakcija atrodo jiems visai normali, tačiau ji erzina ir gąsdina tuos, kas stresinėje situacijoje yra linkę suartėti, kad visi drauge būtų saugesni.

Kartais toks būdas pabėgti iš karštos zonos – tikrai geras būdas išgelbėti gyvybę. Tik esmė tame, kad toks elgesys gali sugriauti žmonių tarpusavio santykius, jei taikomas neapgalvotai ir automatiškai.

Trečiasis reakcijos būdas – sustingimas. Tokie žmonės tiesiog sustoja vietoje – pasilieka namuose, nieko nesprendžia, nieko neperka ir stabdo viską, ką tik galima sustabdyti. Jie pasislepia tarsi kiškiai aukštoje žolėje ir laukia, kol situacija pasikeis.

Ir ši strategija, kaip ir kitos dvi, tam tikrose situacijose puikiai gelbsti. Jei nejudi, tuomet tavęs niekas neliečia ir negali sužeisti, o kai ateis ateis laikas, tereiks pabėgti į saugią vietą ir vėl pradėti gyvenimą naujose aplinkybėse.

Kritinėje situacijoje naudingos visos strategijos. Tačiau dažnai būna taip, kad viena iš jų dominuoja. Ir ne taip svarbu, kuri būtent. Svarbu suprasti, kad: jei jūs kovojate, bėgate arba sustingote – tai reiškia, kad jūs išgyvenate stiprų stresą.

Ir visos šios apsauginės reakcijos yra automatiškos. Jos valdo jus, o ne jūs jas. Ir kai tik jūs pastebite tokias savo būsenas, labai svarbu padaryti pauzę ir išsiaiškinti, kas gi jums kelia nerimą ir ko jūs bijote. Atsikvėpti.

Pajusti savo kūną, išgirsti savo širdį. Pamatyti realybę. Pajusti žemę po kojomis. Ir tik po to pažvelgti, kas vyksta aplink ir priimti sprendimus.

O dabar tiesiog stebėkite. Beje, tai taip geras būdas atgauti vidinę ramybę.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Šiandien mes reikalingi vieni kitiems

Mes reikalingi vieni kitiems. Šiandien. Dabar.

Mylėkime, nes meilė – amžina vertybė.

Švieskime, nes ir pats mažiausias spindulėlis gali parodyti kelią.

Padėkime, nes dalindamiesi mes suartėjame dar labiau.

Mes reikalingi mūsų planetai. Harmoningi, mylintys, vieningi. Mes turime išsaugoti tikėjimą šviesia ir kupina gėrio ateitimi.

Mūsų pasaulis išgyvena sunkius laikus, bet jei kiekvienas iš mūsų išsaugos savo mažame vidiniame pasaulėlyje pusiausvyrą, tuomet ir didžioji Realybė suras atramos tašką.

Mes reikalingi vieni kitiems. Šiandien. Dabar.

Laikas atidėti telefoną ir pažvelgti į mylimas akis, prisiglausti ir pabūti drauge. Laikas išjungti televizorius, liautis skaityti naujienas. Ir tiesiog iškepti sausainius, pastatyti lėlėms namą ir pasinerti į vaikystės pasaulį kartu su vaikais.

Laikas rūpestingai pripildyti krepšius ir aplankyti pagyvenusius senelius ir močiutes, kuriems taip reikalingas mūsų dėmesys.. Pažiūrėti kartu juodai-baltų nuotraukų albumus, pagirti blynus ir prisiminti gerus laikus.

Senasis pasaulis, iliuzijų ir tuščių materialinių vertybių pasaulis dabar griūva vardan žmogaus dvasingumo. Mes reikalingi vieni kitiems be veidmainystės ir melo, be išskaičiavimo ir priklausomybės.

Mes reikalingi vieni kitiems kaip dvasingi žmonės.

Kalbėkimės apie tai, kas tikrai svarbu, kad ištrauktume nuoširdumą iš savo kiautų.

Nuoširdžiai rūpinkimės vieni kitais, ir tuomet meilės planetoje bus daugiau.

Padėkime atgauti tikėjimą tiems, kas palūžo.

Mes tai įveiksime. Visi drauge.

Pagal Anios Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Gerumo, meilės, pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Tiesiog… tyliai gyventi

Pačiomis tamsiausiomis dienomis, pilnomis abejonių ir baimių, kai labiausiai trūksta tikėjimo savimi ir patikimos atramos, kai gyvenimo tėkmė neša tave nuo krantų vis tolyn, o tu dar nežinai, kad moki plaukti, bet jau nesieki kojomis dugno – kaip tai beatrodytų paradoksalu, bet apnikusios panikos chaose išsigelbėjimas ateina iš tuštumos.

Iš nusivylimo. Iš bejėgiško susitaikymo su tuo, kad, taip, jis vėl atėjo – tas nepakenčiamas ledinis laikas, ir jau niekaip nepavyks jo išvengti.

Kai nepadeda niekas ir nieko. Kai joks palaikymas nepalaiko, o viskas išorėje atrodo svetima: nėra už ko nusitverti.  Kai viskas išbandyta ir nieko nesuveikė. Ir, atrodo, kad tai jau pabaiga.

Bet taip nėra. Tai nesitęs amžinai.

Nebus amžinai skaudu. Bet kokiu atveju, nebus taip skaudu.

Vieną rytą tu pasijusi geriau, nors vakare atrodė, kad užmiegi pragare. Vieną dieną tu pastebėsi, kad šypsaisi dažniau, ir tai tave nustebins, o paskui šypsosies vis dažniau: gyvenimas ima viršų.

O dabar tavo užduotys labai paprastos: tam tikram laikui tapti mažesniu ir lėtesniu. Apsisiausti, jei šalta, įjungti šviesą, jei tamsu. Užvirti arbatą, susiriesti į kamuoliuką.

Daryti tiek, kiek gali šiandien. Pajusti tą ribą, kai dar pakenčiama, bet toliau eiti jau negali. Atidėti masę “reikėtų“ ir “noriu“ iki geresnių laikų – o jie būtinai ateis, nors kol kas jų dar nesimato horizonte.

Dabar reikia tiesiog tyliai gyventi – atsargiai ir lėtai. Taip, kad pastebėtum, jog kvėpuoji. Kad saulė pakyla ir leidžiasi. Kad vėl atėjo pavasaris…

Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Ramios ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Mes atrasime vienybę

Mes visi esame pažeidžiami.

Bet viskas bus gerai. Tikrai bus.

Mes sutiksime šią situaciją visi drauge su meile, humoru ir kantrybe. Mes verksime visi drauge, mes juoksimės visi drauge.

Mes atrasime vienybę mūsų susvetimėjime.

Ir todėl didžiausios negandos vieną dieną pasibaigs. Nes mes daug ko išmoksime.

O dabar mums teks susidurti su labai sunkiais savo jausmais.

Tai baimė. Neviltis. Senojo gyvenimo būdo praradimas. Mūsų planų griūtis.

Mes išmoksime žiūrėti tiesiai į save. Nėra kur eiti eiti, išskyrus savo vidų. Nėra kur bėgti, nėra kur pasislėpti.

Reikšmingas karantinas.

Mes išmoksime žiūrėti tiesiai į savo liūdesį. Į savo nerimą. Mes susitiksime su ta savo dalimi, kuri nori būti kažkur kitur, su kažkuo kitu. Mes susidursime akis į akį su ta savo dalimi, kuri nori daryti kažką kito, turėti kitokią patirtį, gyventi kitoje realybėje, gyventi kažkokiame kitokiame gyvenime.

Mes paleisime tą ateitį, kurią planavome. Mes leisime išnykti iliuzinei ateičiai, išsilaisvinsime nuo jos ir nubrauksime dėl to ašarą.

Mes sugrįšime prie esamos būties tvirtumo ir šilumos.

Mes pradėsime viską iš pradžių, čia ir dabar, statysime naują namą ant naujo pagrindo. Mes tyrinėsime naują gyvenimo būdą.

Kuris iš pradžių pasirodys mums keistas, bet kupinas galimybių. Mes keliausime lėčiau. Būsime geresni. Tylesni.

Mes atvirai kalbėsimės apie gyvenimą, nepastovumą ir netektis. O taip pat apie tai, ką mes galvojame apie permainas, kurios įvyko su mumis ir mūsų artimaisiais.

Mes išmoksime labiau vertinti gyvenimą. Taip, ko gero, mes išmoksime labiau vertinti gyvenimą.

Ir išmoksime gyventi atviromis širdimis prieš bet kokias stichijas. Pasinersime į nežinomybę ir atrasime ten savo išsigelbėjimą.

Niekas iš mūsų neapsaugotas nuo permainų. Niekas neišvengs senų, įprastų formų griūties. Tokia aukščiausia tvarka, taip buvo visada.

Jei žvelgsime iš tokio taško, suprasime, kad nieko blogo neįvyko. Krizė reiškia tiesiog “posūkio momentą“, ir niekas iš mūsų neišvengs šio posūkio.

Senojo pasaulio griūtis užleidžia vietą naujojo pasaulio gimimui. Taip buvo visada.

Ir mes būtinai viską įveiksime, jei eisime su Meile. Humoru. Kantrybe.

Mes atsinaujinsime. Būsime pasiryžę permainoms. Būsime stipresni, nei anksčiau.

Aš siunčiu jums visą savo meilę, mano draugai.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Atsvara visoms negandoms

Šaltis nebaisus, kai žvelgi pro šiltų namų langą…

Kitų pyktis nežeidžia, jei tu apsaugotas artimųjų gerumu…

Išgyventi byrančias iš skausmo dienas gaunasi tuomet, kai sielos saugykloje yra kitokios dienos… laimingos…

Mes gyvename tokiame pasaulyje, mielieji, kur labai svarbu turėti atsvarą daugybei negandų…

Kur negalime išvengti neišvengiamų dalykų, bet galime pažvelgti į juos skirtingai…

Arba palūžti kartą ir visiems laikams… Arba net nulinkus iki pat žemės, vėl ir vėl pakilti, kaip beržai po vasario vėjų…

Kur pats vertingiausias “diplomas“, mano manymu, yra visai ne mokslinis laipsnis, o psichologinis atsparumas, dėka kurio mes atlaikome net pačius didžiausius sukrėtimus…

Ir, todėl – stiprinkite savąsias atsvaras…

Puoselėkite savyje gerumą, rūpestį, meilę, santarvę, kūrybingumą. Apsivalykite asmeninę erdvę nuo visko, kas jau atgyveno…

Ir palaikykite patys save kiekvieną kartą, kai gali pasirodyti, kad jėgų jau visai nebeliko…

Bet jos yra…

Jos tikrai yra…

Tiesiog leiskite joms pasireikšti, ryžtingai atsisakę pasiduoti… Kas benutiktų…

Tikiu kiekvienu iš jūsų.. kaip visada…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Šviesios ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Tokia beribė gyvenimo išraiška…

Gana ilgai aš gyvenau su slapta viltimi, kad vieną kartą aš sugebėsiu pasiekti kažką, kas bus galutinai išbaigta: santykiai, veikla, pasaulėžiūra…

Pasieksiu kažką absoliutaus, kas man tikrai tinka ir ko jau negalima bus nei pakeisti, nei sugriauti… Buvau tikra, kad tai įmanoma.

Nenorėjau skirtis su savo vaikišku tikėjimu stebuklais, kurių niekas negali atimti. Galbūt, todėl, kad dažnai prarasdavau tai, ką mylėjau, ir po gabalėlį rinkau tai, ką norėjau sukurti.

Ir šis tikėjimas buvo tarsi žemėlapyje įsegta vėliavėlė, liudijanti, kad yra galutinis tikslas, vieta, kur galima apsistoti, atsikvėpti, nusimesti sunkią kelioninę kuprinę.

Bet dabar supratau, kad yra kitaip. Todėl nesiekiu išbaigtumo, greičiau, net vengiu jo. Nesiekiu galutinių tikslų, būsenų, santykių ar vietų.

Tiesiog atsirado kažkoks ypatingas tyras džiaugsmas dėl to, kad laike ir erdvėje nėra manęs išbaigtos, ir kol aš gyvenu, viskas nuolat keičiasi…

O tai reiškia, kad daug kas įmanoma, kol aš tęsiu savo kelionę. Net tai, apie ką aš anksčiau net nesvajojau 🙂 .

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems  🙂 !