Pasaka apie tikrą ir netikrą guru

Kartą gyveno vienoje šalyje žmogus, kuris nusprendė pasiekti nušvitimą.

Todėl patraukė jis ieškoti guru – kad pamokytų jį, kaip tai pasiekti. Pagaliau surado vieną guru ir paklausė, ar negalėtų tapti jo mokiniu. Mokytojas pasidomėjo, ko jis norėtų išmokti. Mokinys pasipasakojo, ko atėjęs.

Guru atsakė:

– Nušvitimą pasiekti labai lengva. Tau net nereikia pas mane pasilikti, dabar sugrįžk namo, kiekvieną vakarą sėskis pusvalandžiui prieš veidrodį ir tiesiog užduok sau vieną vienintelį klausimą: “Kas aš esu? Kas aš?“

Mokinys paklausė:

– Ir viskas?.. Ne, tai negali būti taip paprasta!

– Patikėk, tai tikrai paprasta – atsakė guru, – bet jei tu man netiki, paieškok kitų guru ir paklausk jų.

– Labai dėkoju, – pasakė mokinys, – aš taip ir padarysiu.

Ir mokinys patraukė ieškoti kito guru, o kai jį surado – uždavė jam tą patį klausimą.

– O, tai labai sunku, tai užims daug laiko, – atsakė antrasis guru. – Tu turi pasilikti čia, prisijungti prie mūsų bendruomenės ir darbuotis iki devinto prakaito, negaudamas jokio atlygio.

Mokinį labai įkvėpė guru atsakymas, nes atitiko jo požiūrį apie kelią į tikrąjį nušvitimą. Jis visada galvojo, kad tai turi būti sunku.

Guru pasakė, kad nuo šiol jam teks valyti karvidę, ir kuo uoliau jis ją tvarkys, tuo greičiau pasieks nušvitimą. Mokinys sutiko, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad dabar jau jis teisingame kelyje!

Tačiau po ilgų penkerių metų sunkaus darbo mokinys pajuto, kad kažkaip labai jau ilgai tęsiasi jo mokinystė.. Ir nors mokinys dirbo labai uoliai, o karvidės buvo visada švarios, bet savyje jis jokių permainų nematė.

Todėl jis atėjo pas guru ir paklausė:

– Gerbiamas mokytojau, aš sąžiningai ir atsakingai dirbau pas jus penkerius metus, atlikdamas patį juodžiausią darbą. Aš nepraleidau nei vienos dienos ir niekada niekuo nesiskundžiau. Ar nemanote, kad jau atėjo laikas man pasiekti nušvitimą?

Guru jam atsakė:

– Na taip, man atrodo, kad tu jau pasiruošęs. Dabar paklausyk, ką tu turi toliau padaryti. Eik namo, ir kiekvieną vakarą prieš veidrodį pusvalandį užduok sau klausimą: “Kas aš esu?Kas aš?“

Mokinys nustebo ir visai sutriko po tokio guru atsakymo.. Jis paklausė:

– Atleiskite, bet dabar jūs pakartojote būtent tai, ką prieš penkerius metus man pasakė kitas guru.. Kaip tai suprasti?..

– Na, taip, jis teisus, bet juk tu juo nepatikėjai! – atsakė guru. – O aš.. aš galiu tik viena tau pasakyti: kažkas gi turėjo valyti mano karvidę!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Reklama

Tie geraširdiški žmonės..

Jie tokie ypatingi, tie geraširdiški žmonės.. Jie tarsi švyturiai tamsoje..

Jie sugalvoja jums pateisinimus, jei jūs patys nieko nepaaiškinate. Jie nepyksta, net jei jums yra už ką atsiprašyti.

Jie mato jumyse tik geriausia net tuomet, kai elgiatės nelabai gerai..

Jei jums sunku, jie patrauks į šoną visus savo reikalus ir bus šalia – paguos, nuramins ir įkvėps jus.

Jų žodyne nėra žodžių “aš užimtas“ ar “neturiu laiko“. Jie visada atras jums laiko, net jei jūs neatsakysite tuo pačiu, jei palaikymo reikės jiems.

Ir jums kartais nesuprantama, kodėl jie tokie.. Jautrūs, dėmesingi, rūpestingi, nuoširdūs, atviri.. ir visada pasiryžę padėti kuo tik gali.

Ir jums kartais keista, kad jie atiduoda taip daug savęs kitiems, nelaukdami už tai jokio atsako. Ir jų nesustabdo kitų nedėkingumas ar šaltumas.

Ir stebina, kaip neišsenka jų širdies šiluma ir gerumas.. Ir visada taip džiugina jų tyrumas.. Jie tarsi šviesos švyturiai pasaulyje, kur dar tiek daug tamsos.

Kažkam gali atrodyti, kad neįmanoma būti geraširdišku mūsų pasaulyje. Kad tas gerumas – netikras ar suvaidintas.

Tačiau jis yra! Geraširdiškumas – tai žmogaus širdies šiluma, kuri sušildo visus, kurią jaučia visi: žmonės, gyvūnai, augalai..

Ir žinote ką? Tik tokių žmonių širdies šilumos dėka mūsų visų širdys nevirsta ledu 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Mielos istorijos iš mūsų gyvenimo

Tokios istorijos primena mums, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių.. Kad iš tiesų visi mes norime gerumo, nuoširdumo ir santarvės. Geros istorijos iš mūsų gyvenimo pakelia nuotaiką, kviečia susimąstyti arba kažko išmoko 🙂 ..

************

Mano pažįstami persikėlė gyventi į nuosavą namą su savo katinu Roku. Rytais jie išeidavo į terasą ir kviesdavo katiną pusryčiams. Kaimynas tuo pat metu išeidavo iš savo namo, ir jie pasisveikindavo.

Šis savotiškas ritualas kartojosi kas rytą. Ir tik po dviejų mėnesių kaimynas išdrįso paklausti, kodėl jie kiekvieną rytą jį taip primygtinai kviečia, sveikinasi, ir lyg niekur nieko sugrįžta namo.

Pasirodė, kad jiedu su katinu – bendravardžiai..

************

Daviau dukrelei saldainį, o ji jau antro prašo.. Pasakiau jai, kad gero reikia po truputį. Dukra nustebusi klausia: “O ką – tada blogo reikia daug?..“

************

Vaikystėje tėvai man dažnai kartodavo: “Nesakyk “op“, kol neperšoksi.“ Ir tik neseniai aš supratau tikrąją šių žodžių svarbą ir prasmę.. Jie suteikia galimybę ramiai, be įtampos žvelgti į gyvenimą, į visas iškylančias problemas šeimoje, bendravime, moksle, darbe. Neskubėkite. Nenuvarykite savęs.

Jūs manote, kad darote per mažai ir norite daryti daugiau? Netiesa. Galbūt, jūs jau nepastebite, kad užsimetėte ant savęs nepakeliamą nesibaigiančių darbų naštą? Nusiraminkite, juk jūs – žmogus, o ne kiborgas, tiesa? Tiesiog sustokite, atsikvėpkite ir įvertinkite, kas jūsų gyvenime iš tiesų svarbu.

************

Nusipirkau žibintuvėlį. Bet kai bandžiau įjungti jį namuose, pasirodė, kad jis neveikia.. Na, aš, kaip tikras vyras, jį išrinkau, bandydamas surasti gedimą. Viską išrinkau, surinkau, peržiūrėjau – neveikia…

Atėjo sūnus, pažiūrėjo ir pasakė, kad aš neteisingai įdėjau bateriją, ir išėjo. Jis buvo teisus. Ir žinote, kas skaudžiausia? Mano specialybė – elektrikas..

************

Jauna moteris važiavo iš darbo namo ir per neatsargumą įbrėžė kito automobilio šoną. Abu vairuotojai sustojo, išlipo iš mašinų. Moteris verkė, aiškindama, kad jos automobilis visai naujas ir ji nežino, kaip apie įvykį pranešti savo vyrui..

Kito automobilio vairuotojas apžiūrėjo abi mašinas, bandė raminti moterį, kad iš tiesų nieko baisaus neįvyko. Jis pasiūlė pasikeisti telefonų numeriais ir paprašė, kad moteris atneštų vairuotojo teises.

Kai moteris ėmė ieškoti dideliame voke su mašinos dokumentais savo vairuotojo pažymėjimo, iš voko iškrito popieriaus lapas. Ant jo moters vyras užrašė: “Jei nutiktų eismo įvykis.. Atmink, mieloji, kad aš myliu tave, o ne automobilį!“

************

Einame su šešiamečiu sūnumi gatve, šnekučiuojamės smagiai apie viską, juokaujame. Ir staiga sūnus išpyškina: “Gera tu vis dėl to moteris, kai nepyksti ir nesibari!“

************

Mano močiutei 75. Ir ji prieš penkis metus pradėjo piešti, tiesiog pradėjo lankyti piešimo pamokas. Dabar piešia paveikslus ir dovanoja artimiesiems. O neseniai suprato, kad nori rašyti, ir – jau ruošia išleisti eilių knygelę su savo iliustracijomis.. Ir dar ji bėgioja, dalyvauja visuomeninėje veikloje, augina gėles ir prižiūri sodą. Taip, senatvė būna įvairi..

************

Gyvenu užsienyje, ir kiekvieną kartą, kai pasikalbu telefonu su artimaisiais – močiute arba mama, iš karto pajuntu, kaip širdį užlieja gerumas ir šiluma. Tik išvažiavęs kažkur toli-toli.. tu supranti, kaip brangu tau viskas, kas liko namie.

Žinoma, svetur gražu, ryšku, įspūdinga. Bet visa tai tik gražus paveikslėlis. Žmonės ne tie. Arba gyvenimas ne tas. Taip, kartais atrodo, kad viskas čia nuostabu, bet širdis sako kitką, ji šaukte šaukia: “Namo!..“

Tik namuose tavęs visi laukia. O čia.. tu visada liksi svečias. Ir norisi visur pabūti, norisi keliauti po visą pasaulį, bet – visada sugrįžti Namo. Kur, galbūt, ne taip ryšku ir įspūdinga, bet viskas sava: kiekvienas akmenėlis, kiekvienas žolės stiebelis.. Nes širdyje gera ten, kur tavo Namai..

************

Neeikvokime savo gyvenimo nerimui, pergyvenimams, baimei.. Geriau skirkime savo gyvenimą meilei, kūrybai, džiaugsmui.. Mes visi pavargome nuo negatyvumo, mums visiems taip trūksta žmogiškos šilumos, gerumo, nuoširdaus bendravimo..

Atverkime savo širdis ir prisiminkime savo prigimtinį gerumą, kurį primiršome arba slepiame po išorinėmis kaukėmis. Laimė ir tyras džiaugsmas visada šalia: tai graži nauja diena, saulė, gamta, artimi žmonės.. Dažniau šypsokimės, darykime gerus darbus, apkabinkime, dėkokime, įkvėpkime, kurkime.. Ir Gėrio pasaulyje bus vis daugiau 🙂 ..

************

Pagal istorijas iš interneto parengė ruvi.lt

Gražios, saulėtos, laimingos savaitės mums visiems 🙂 !

Svarbiausia dvasinė praktika

Kartą vienas žmogus parašė man: “Aš taip norėčiau skirti daugiau laiko dvasinei praktikai, bet, pats suprantate – žmona, vaikai, darbas..“

Ko gero, jis dar nesuvokė, kad jo šeima ir darbas ir yra jo dvasinė praktika, ir ji kur kas veiksmingesnė ir prasmingesnė, nei meditacija snieguotuose Himalajuose. Aš atsakau už savo žodžius, nes už mano pečių – ir viena, ir kita.

Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Žvelgdami į kasdienybės veidrodį, jūs vis giliau pažįstate ir priimate save tokį, koks esate. Mokydamiesi iš savo poelgių dėsningų pasekmių jūs įgaunate išminties, kuri taip reikalinga dvasinio augimo kelyje.

Dvasinė praktika prasideda žemėje, o ne danguje.

Šis suvokimas nušvietė mane vieną rytą prieš ketvirtį amžiaus, kai aš tyliai sėdėjau ir meditavau. Tuo metu prie manęs priėjo mano trejų metų dukrelė ir timptelėjo už rankovės, reikalaudama dėmesio.

Atsakydamas aš piktai sušnibždėjau: “Neliesk manęs, aš medituoju!“ Ir tą pačią akimirką supratau, kad praleidau patį svarbiausią dalyką savo dvasinėje praktikoje: apkabinti dukrelę tuo metu buvo daug svarbiau, nei eilinį kartą pakartoti mantrą.

Kai žmonės užduoda abstrakčius klausimus apie laiką, erdvę ar reinkarnaciją, atsakydamas aš būtinai paklausiu – o kaip reikalai jų gyvenime su mankšta, sveika mityba, dienotvarke ir gerumu santykiuose su žmonėmis?

Nes gyvenimo kasdienybė – svarbiausia dvasinė praktika..

Pagal D. Millmen tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Apkabink..

Nesakyk iš anksto paruoštų protingų žodžių ir frazių.

Neatsiribok dirbtina budinčia šypsena arba monologais apie tai, kaip labai tu dabar užsiėmęs, kokie rimti ir neatidėliotini darbai tavęs laukia ir kaip tu nuolat neturi laiko..

Tiesiog prieik ir apkabink.

Pasidalink jei ne savo širdies šiluma, tai nors fizine šiluma. O tada, žiūrėk, ir širdis atsibus ir išskleis jaunus, tyrus, gležnus meilės ir gerumo žiedus.. Ir tyla prisipildys kažkuo nenusakomu ir labai labai svarbiu..

Nereikia nieko aiškinti, nagrinėti, formuluoti, vertinti.. Tiesiog.. kol mes kvėpuojame, kol turime tokią nuostabią galimybę – kuo dažniau apkabinkime artimus ir brangius žmones.

Ir tai daugiau už visus žodžius.. Apkabinkime.. kaip dangus apkabina žemę, kaip rūkas apkabina snaudžiantį mišką, kaip vanduo apkabina krantą, kaip motina apkabina vaiką.. Tyrai, švelniai, jautriai, nuoširdžiai..

Juk šios šilumos niekas pasaulyje negali pakeisti.. Jokie žmogaus sugalvoti techninio progreso stebuklai..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Tiesos balsas

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš supratau, kad jausmai – tai širdies balsas. Kad protas be jausmų – šaltas ir racionalus kalkuliatorius, todėl jei noriu sužinoti tiesą, turiu atkreipti dėmesį į tai, ką aš jaučiu vienu ar kitu atveju.

Ir nors dažnai jausmus sunku išgirsti, o dar dažniau – sunku juos pripažinti, bet būtent mūsų giliausiuose jausmuose slypi aukščiausia gyvenimo tiesa.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš pradėjau matyti, kad daug kas iš to, ką aš skleidžiu kitiems, nemalonu man pačiam..

Aš suvokiau, kad kiekviena mintis, žodis ar poelgis giliai manyje atsiliepia skirtingai: tai, kas dera su mano prigimtimi, su aukščiausia esme – užlieja malonia šiluma iš širdies visą mano esybę, o kas ne – sukausto skausmu ir sunkumo pojūčiu.

Aš pradėjau sąmoningai rinktis tai, ką skleidžiu ir pastebėjau, kad visata atsakydama taip pat pradėjo man siųsti meilę ir dėkingumą. Aš suvokiau, kad visi mes esame viena.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš pajutau, kaip nejauku man būti savo kūne, nes jis toks apleistas ir nesveikas – dėl kenksmingo maisto ir destruktyvaus gyvenimo būdo.

Aš pradėjau atidžiai rinktis maistą ir gyventi harmonijoje su gamta, suteikdamas kūnui tik tai, ko jis prašo. Ir jis pradėjo atliepti dėkingumu – sveika būsena: jėga, lengvumu ir džiaugsmu.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, išeidamas už proto pastatytų sienų – aš pradėjau matyti, kiek daug nuostabaus, unikalaus ir įvairaus grožio yra aplink mane, kad visa gamta – gyva: ji taip pat bendrauja su manimi, pripildydama mane gyvenimo energija. Aš pasijutau viena esybe su planeta ir su visata.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš supratau, kad mano mąstymo ir suvokimo procesas po šito visai nesustojo – tiesiog mano suvokimas tapo daug platesnis, gilesnis ir niekuo neapribotas, tarsi būčiau pradėjęs žvelgti į viską visatos akimis, jausti ir žinoti – tai mintys, kurios ateina iš širdies..

Nuolatinį nerimą su nesibaigiančiais vidiniais ginčais, begalinėmis teorijų ir įrodimų paieškomis pakeitė harmonija, ramybė ir būties džiaugsmas – jausmai, pažinimas ir kūryba.. Aš pradėjau matyti tiesą.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Šiltų jausmų, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Vasarinė

Aš žiemos vaikas, aš retai dainuoju apie vasarą.

Karšta, dulkėta, musės, mašalai, prakaito kvapas, nuo tvankumo dažnai skauda galvą ir vienintelis išsigelbėjimas – šlapio kūno maudynės tarp kritiško kiekio besimaudančiųjų vietiniame vandens telkinyje.

Bet vis gi…

Vasaros naktis, kai negailestinga saulė pasislepia, bet ore vis dar juntamas jos kvapas, kai išeini tiesiai į lauką, nekreipdamas dėmesio į slenkstį, šalia kurio anksčiau vykdydavai  įšokimo į striukę, kepurę ir batus ritualą, kai slenkstis aiškiai skyrė “čia“ ir “ten“ ribą. Šiluma ją ištrynė.

Vasara tai pietinė daina, tai būgnų skambėjimas šalia degančių laužų. Vasara tai karštas šokis, ji atspindi ryškų mėlyną dangų vandens lašeliuose ant įdegusios odos. Vasara atsispindi žmonių veiduose, prisimerkusiuose ir besišypsančiuose šviesai.

Vasara tai patalas iš žolės su svaiginančiu pievų gėlių aromatu, į kurį krenti, juokdamasis ir apglėbdamas laimingomis akimis pūkuotus debesis.

Vasara tai pabudęs iš gilaus miego troškimas gyventi. Vasara tai mes, paveikti ilgu laukimu ir neįtikėtinais atradimais. Taip, vasara tai mes.

Aš žiemos vaikas, aš retai dainuoju apie vasarą, bet vis gi… aš myliu ją.

Autorius – Al Kvotionas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !