Tai laimė…

Kas yra laimė?

Mes galvojame, kad būti laimingu – reiškia džiaugtis, o būti visada laimingu – tai reiškia džiaugtis visada ir viskuo.

Bet tai neįmanoma.

Man laimė – ne džiaugsmas, o dvasinė ramybė ir vidinio pasaulio pusiausvyra.

Tai ne vieta ir net ne kelias.

Laimė – tai būdas, kuriuo eini tuo keliu: kai eini neskubėdamas, bet ir nelėtini žingsnio, nieko nestumdai ir neleidi savęs stumdyti, tu eini be viršsvorio kuprinėje ir neslopini savo jausmų.

Kai eini su giliu įsitikinimu, kad šis kelias – tavo. Ir toks ėjimo būdas būtinai atves tave ten, kur tu ir turi būti.

Tai ir yra laimė.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Vidinė pilnatvė

Būti gyvu, reiškia, jausti atgarsį į šviesą… į bundančią dieną… į savo norą ją pragyventi.

Žmogiškoji pilnatvė lengvai atpažįstama pagal mūsų gebėjimą nesikankinti dėl negaunamų iš svetimų rankų deficitų, mielieji…

Nes juk pilnatvė sugeba atsiliepti į tuos kasdieninius kūrinijos slėpinius, kurie nepavaldūs akims ir jausmams tų, kas kenčia nuo vidinės tuštumos pojūčio.

Arba tie slėpiniai atrodo jiems pernelyg paprasti, pernelyg nereikšmingi, pernelyg netinkantys tam, kad galima būtų pasisemti iš jų jėgų.

Pilnatvė ateina pas žmones, kad džiaugtųsi tuo, kas juose yra, o ne tam, kad skaičiuotų, ką kiti gali jiems duoti.

Tame ir slypi paslaptis, kodėl vieni iš mūsų skleidžia meilę, o kiti pildo nusivylusių sąrašus…

Aš visuomet pasilieku viltį į šviesą net ten, kur ji laikinai nepasiekiama, lyg abonentas, kuris atsidūrė už ryšio zonos ribų.

Ir aš visada matau šią šviesą tose akyse, kur gebėjimas mylėti yra stipresnis už siekį griauti.

Šviesos jums, mielieji… pilnatvės… būties tyrumo… ir neišsenkančio gebėjimo mylėti…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Toks gaivus balandis…

Balandis – gaivaus oro, žydro dangaus su virtinėmis debesų ir kuklių pirmųjų gėlių mėnuo.

Jame karklo šakelių lankstumas ir švelnumas persipina su tylaus džiaugsmo pojūčiu dėl sugrįžusios šilumos. Nutirpo sniegas, išdžiuvo takeliai, ir dabar jais šokinėja saulės spinduliukai… Širdis persipildo kažkokiu tyliu ir jaukiu jausmu. Pagarbos gamtai jausmu.

Balandžio takeliai atveda pas pačius artimiausius žmones.

Atvažiuoti visa šeima pas močiutę ir senelį, iškepti kvapnias vanilines bandeles pagal dešimtmečiais patikrintą receptą, ir kaip vaikystėje kruopščiai papuošti baltu kremu užlietus putnius keksus. Prisiminti svarbiausius dalykus ir padėkoti už dabartį. Pajusti, kad su pavasariu širdį užpildo tyrumas, šviesa, gerumas…

Balandis – tylos metas, praskaidrintas švelniomis pavasario dainomis. Laikas atverti langus ir įleisti gaivaus oro po ilgos žiemos šalčių. Įleisti šilumą, išplauti langus, pakabinti švarias užuolaidas ir surengti arbatos popietę balkone.

Gaudyti momentą “dabar“ ir suprasti, kad laimei daugiau ir nereikia. Tu esi čia ir dabar, maudaisi pavasario švelnume… Ir to pilnai pakanka.

Padėka autorei! Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaka “Atjautos Pavasaris“

Taip jau būna: mūsų gyvenime prasideda išbandymų laikotarpis. Ir nors sakoma, kad viskas, kas nutinka – į gera, bet to gero dar reikia sulaukti. Tu išgyveni eilę sunkumų, mokaisi gyvenimo pamokas, laikai įskaitas ir egzaminus, keitiesi, matai, kaip griūva iliuzijų sienos, jauti, kaip nusivylimas keičia lūkesčių įtampą…

Taip ir man nutiko. Tą dieną man buvo labai sunku. Tokioje būsenoje vienatvė buvo nepakeliama. Širdis šaukėsi paguodos, šilumos, palaikymo, supratimo. O mano artimieji ir draugai staiga sutartinai pritrūko laiko, jie šalinosi manęs lyg užkrato: atseit, aiškinkis pati, tai tavo gyvenimas, ką pasėsi – tą ir pjausi.

Kur eiti? Mūsų Šaltų Širdžių Miestas jau seniai prarado žinias apie Atjautos meną. Ar dar yra gerų žmonių šiame pasaulyje?

Ieškodama tos Atjautos aš ėjau per miestą, bet atsakas buvo tik vien:

– šaltumas ir abejingumas (aš čia nieko dėtas; tai ne mano problemos);

– susierzinimas (mano problemų taip pat niekas nesprendžia; geriau užsiimk kažkuo rimtu; kaip jūs man visi nusibodote; atstokite, jūs man trukdote);

– neprašyti patarimai (išgerkite arbatos, raminančių ir gerai išsimiegokite; eikite namo, atsipalaiduokite; reikia teisingai gyventi, ir jums nereikės Atjautos, gyvenkite kaip aš);

– godumas (o jūs nusipirkite pas mus naujausią vaistą nuo problemų, jos tiesiog išsilaksto nuo jo akimirksniu!);

– gailestis (oi tu vargšele, nelaimėlė, kaip tu prisikentėjai, ir kaip gi tu toliau gyvensi…);

– liūdesys ( taip, viskas blogai, bus dar blogiau; ir aš niekam nereikalingas, ir manęs niekas nemyli);

– egoizmas (aš jums geriau apie save papasakosiu, ir man taip buvo, tik daug baisiau, jūs tik paklausykite…);

– veidmainystė (reikia visą laiką šypsotis ir sakyti, kad viskas gerai, tuomet niekas su savo Atjauta jums nebus reikalingas);

– smerkimas (tai jūs patys dėl visko kalti; tai dėl jūsų pačių viskas taip nutiko, taip kad jūs patys visko nusipelnėte, gal tai jus bent kažko pamokys).

Kas atsitiko su mūsų širdimis? Kas jas užšaldė, kas užkerėjo? Kaip ištirpdyti tą abejingumo ledą?

Aš ėjau per niūrų miestą, ir mano širdžiai buvo labai šalta. Ir gėda. Nes aš prisiminiau, kad lygiai taip pat ir aš elgiausi su savo artimaisiais, su savo draugais. O juk jie mano ARTIMIEJI, mano DRAUGAI! Gyvenimo išbandymų metu, kai jiems buvo taip reikalingas mano palaikymas, aš arba nusigręždavau nuo jų, bijodama užsikrėsti jų problemomis, arba pamokslavau, jausdamasi geresnė ir protingesnė už juos.

Aš ėjau ten, kur buvo daugiau žmonių, gal tikėdamasi rasti atsakymus į savo klausimus, o gal norėdama pasislėpti, užgožti sąžinės balsą.

Ir staiga aš pamačiau kažką nepaprasto. Minia žmonių stebėjo jaunojo fokusininko pasirodymą, kuriam buvo kokių dvylika metų. Neįtikėtinu būdu jis rodė tikrus stebuklus: jo rankose atsirasdavo tai rožė, kurią jis tuoj pat įteikdavo moteriai, tai oro balionėliai, kurie atitekdavo laimingam mažyliui, tai graži lėlė…

Tas vaizdas sukėlė man mintį, kad viskas, kas yra vertinga, gražu, nuostabu, yra mūsų širdyse. Reikia tiesiog pažadinti Atjautą Šaltų Širdžių Mieste. Ir pradėti, žinoma, nuo savęs.

Tą vakarą aš pasijutau lyg mažas vaikas, kuris mokosi vaikščioti ir kalbėti – taip sunkiai man ėjosi Atjautos mokslas: atidžiai klausytis, nepertraukiant; mokytis suprasti vietoje smerkimo ir pamokslavimo; apkabinti; dovanoti dėmesį ir palaikymą, viltį, meilę ir tikėjimą. 

Mūsų šeimoje prasidėjo ilgai lauktas atšilimas: suskambėjo džiaugsmo lašeliai ir sučiurleno juoko upeliukai; atskrido laimės paukštės; išsiskleidė švelnumo ir gerumo žiedai. 

Ir, svarbiausia, įsijungė stebuklinga gerumo virtinė: mano artimieji ir draugai pradėjo dovanoti pabudusią po ilgo miego Atjautą visiems, kam jos labai reikėjo. O tie, savo ruožtu, perdavė toliau šią brangią dovaną – būti jautriu, suprantančiu, nuoširdžiu, žmonišku.

Štai taip į mūsų miestą atėjo ilgai lauktas Atjautos Pavasaris.

Aš linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Kartais pakanka tiesiog būti

Jei jautiesi išsekęs, pailsėk.

Jei nenori kažko pradėti, nedaryk to.

Jei nejauti įkvėpimo daryti kažką naujo, tuomet tiesiog jaukiai pabūk tame, kas tau jau žinoma ir gerai pažįstama.

Jei tau nesinori kalbėti, patylėk.

Jei pavargai nuo žinių, išjunk jas.

Jei nori kažką atidėti rytdienai, atidėk rytdienai.

Jei nori šiandien nieko neveikti, leisk sau šiandien nieko neveikti.

Pajusk tuštumos pilnatvę, tylos neaprėpiamumą, tyrą gyvenimą tokiais tavo “neproduktyviais“ momentais.

Laiką ne visada reikia užpildyti.

Kartais tau pakanka tiesiog būti.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Atitikimo dėsnis

Kai jūs renkate telefono numerį, tuomet tarp milijonų žmonių jums atsiliepia būtent tas, kam priklauso šis numeris. Taip pat ir santykiai tarp visų esybių Visatoje paklūsta šiam dėsniui.

Lygiai taip pat, kaip žmogus jums atsiliepia, kai jūs surenkate jo telefono numerį, taip ir jūsų pasiųsta mintis kitam žmogui, kuri atitinka jo mintis, užmezga neregimą ryšį tarp jūsų ir to žmogaus.

Tačiau visi, kas mąsto chaotiškai ir prieštaringai, “pritraukia“ tokias pat chaotiškas ir prieštaringas energijas, žmones ir įvykius pagal atitikimo dėsnį.

Štai kodėl taip svarbu turėti šviesias mintis ir idėjas, nes jos magišku, o kartais ir neįtikėtinu būdu “pritraukia“ visas atitinkamas esybes ir elementus, kad tai įgyvendintų.

Ir ne tik: šviesios mintys – tai tarsi užrašas, įspėjantis tamsiąsias jėgas: “įeiti draudžiama“, “užimta“, “šviesos erdvė“, ir jos net nebandys čia užeiti.

Bet tuo pačiu šviesios mintys – tai plačiai atvertos durys visoms šviesioms energijoms ir jėgoms 🙂 ..

Pagal O. M. Aivanchovo esė, vertė ruvi.lt

Tiesiog darykite gerus darbus…

Yra labai paprastas būdas susijungti su Siela. Paprastas, bet užtikrintas.

Darykite kuo daugiau gerų darbų.

Yra žmonės, kurie net nieko nepradėję, jau nerimauja dėl to, kad gali atiduoti pernelyg daug. Ir užduoda labai daug klausimų, tarsi bandydami išsiderėti garantiją, kad savo gerais darbais jie nenuskriaus savęs.

Manau, kad yra tik vienas būdas suprasti ir išmokti – reikia tiesiog veikti. Ir vieną dieną jūs pajusite neapsakomai įkvepiančią būseną: didžiulį jėgų antplūdį, entuziazmą, tyrą džiaugsmą, o nuovargį kaip ranka nuims. Atsiras daugybė originalių idėjų, kurios niekada į galvą neateidavo, ir pojūtis, kad Pasaulis bendradarbiauja su tavimi tavo geruose darbuose.

Tokia būsena ir yra ryšio su Siela patvirtinimas: viskas tvarkoje, jūs esate gyvenimo tekmėje. Siela net nevadovauja – ji stovi priešakyje ir veikia pati. Prasidėjo tikras Gyvenimas, ir jūs esate jo centre! Bent kartą tai patyrę, jūs jau niekada nepamiršite šio pojūčio.

Nėra atgrasesnio reiškinio, nei žmogus, kuris logiškai argumentuoja, kodėl nereikia “visur lįsti su savo gerais darbais“. Jis tikrai niekada nepatyrė Sielos džiaugsmo dėl to, kad ji yra Savo Vietoje ir daro tai, kas jai mieliausia.

Ir kalbame ne apie profesiją, o apie gerumą ir pagalbą. Apie tarnystę visų labui.

Viskas paprasta – Siela visada sukuria veiksmo impulsą. Visada. Ir jei jūs išmoksite jo nepraleisti, tuomet daugiau jau niekada neklausite “kaip susijungti su savo Siela“.
Tiesiog liaukitės derėtis, neleiskite protui “argumentuotais“ išvedžiojimais užgožti širdies impulso.

Net elgeta turi kuo pasidalinti, nes jam visada suteikiama galimybė pasitarnauti Kūrėjui ir žmonėms savo gerais darbais.

Dar daugiau – geri darbai geriausiai už viską pasaulyje apvalo Sielą. Ir nereikia jokių praktikų, nereikia daugybės valandų maldos ir atgailos, nereikia nieko transformuoti. Jūsų darbai – tai pati veiksmingiausia praktika ir technologija.

Žinau, kad kažkas norės paprieštarauti ir pasidalinti savo karčia patirtimi, kai “baudžiama už gerus darbus“ arba “rodomas juodas nedėkingumas“.

Tačiau ir šiuo atveju atsakymas paprastas: jei jaučiate įkvepiantį impulsą – veikite, jei ne – geriau nieko nedarykite.

Bet jei aplinkybės verčia jus kažką daryti, tiesiog priremia prie sienos – tuomet tai šimtaprocentinė pamoka. Todėl reikia tai atskirai išnagrinėti. Bet – visada! Absoliučiai visais atvejais tai bus pamoka susireikšminimui ir puikybei.. Būdas išugdyti geraširdiškumą ir kuklumą. Ir kuo didesnis bus pasipriešinimas – tuo labiau jus rems prie sienos.

Leiskite Sielai užimti pagrindinę vietą. Tai labai paprasta – tiesiog darykite gerus darbus 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Ajgul Adylbajevos esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės ir pavasariškos šilumos mums visiems 🙂 !

Apsivalykime…

Tas madingas apsivalymas nuo šlamšto, kai reikia ištuštinti visas nereikalingų daiktų sankaupas namuose, išliks tik generaline tvarka, jei neprisiminsime, kad daiktai – tai viso labo antrinis dalykas, o permainos pirmiausiai prasideda mūsų galvose…

Galima gyventi sterilioje erdvėje be šlamšto, žiūrėti į pasaulį pro švariai išblizgintus langus, ir neturėti nei vieno širdžiai mielo niekučio tuščiose lentynose be dulkių, bet tuo pačiu jaustis perpildytais – iki viršaus kupinais savo daugiametėmis emocinėmis sankaupomis, su kuriomis išsiskirti tiesiog nėra jėgų.

Labai gera turėti nedidelę atminties skrynelę, kad saugotumei joje visiems laikams su tavimi pasilikusius brangius ir šviesius praeities fragmentus.

Bet vargu ar galima taip pasakyti apie didžiulį dulkėtą sandėlį tavyje, kuris iki viršaus užpildytas apkerpėjusiais ATGYVENŲ ryšuliais.

Viskuo, kas jau savo atgyveno, mielieji…

Skausmu, seniai patirta gėda, karčiu kaltės jausmu ir savigrauža, baime, nusivylimu, nesusikalbėjimu ir nutylėjimu, neišsipildžiusiais lūkesčiais ir pažadais…

Ir žmonėmis, kuriuos verta pamiršti, o ne kolekcionuoti savo asmeniniame panoptikume.

Ir įvykiais, kurie jau seniai prarado prasmę.
Ir lūkesčiais, kurių galiojimo laikas seniai išseko…
Ir nuoskaudomis, į kurias daugiau niekas neatsilieps.

Taip, atmintis neišsitrina, kol neišblėsta dėl natūralių priežasčių.

Bet gali pradingti REAKCIJA. Aštri, gelianti, ilgalaikė. O svarbiausia – užkertanti visus kelius į ateitį.

Laikyti tą sandėlį patikimai užrakinus – reiškia nugrimzti tiesiai į depresiją.

Ne į tą, kai tiesiog bloga nuotaika. O į tą, kai tu gal ir apsidžiaugtum, galėdamas pajusti kad ir blogą nuotaiką, bet tu nieko nejauti… NIEKO, ką galėtum pajusti, išskyrus tą slegiantį beviltiškumą…

Išsilaisvinkite nuo šlamšto.

Nuo bet kokio.

Bet pirmiausiai nuo to, kuris neleidžia jums sugrįžti į save-tikrąjį…

Patikėkite, tai įmanoma.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Toks permainingas kovas…

Kovas visada permainingas.

Keičiasi dangus iš sunkaus ir pilko – į žydrą akvarelę.
Keičiame šiltas striukes į lengvus paltus.
Keičiasi per tris mėnesius išsekinęs liūdesys į svaigų naujos pradžios žavesį.

Kovas tikrina tvirtumą, o paskui gausiai apdovanoja.

Rodos, žiema niekada nesibaigs. Drovią saulę užgožia pilki debesys. Vėjas, šaltis, pavojingai slidus ledas, ant kurio sunku išsaugoti pusiausvyrą.

Bet išaušta nauja diena, ir nuo stogų skambiai laša varveklių ašaros. Ir paukščiai pradeda nepailstamai čiulbėti, džiaugtis ilgai laukta šiluma. O tavyje apsigyvena Mažasis Burtininkas, kuris taip nori visur skleisti gėrį. Ir kartais tam pakanka vienintelės šypsenos. Šypsenos saulei.

Kaip gyventi, kaip priimti ir kuo pripildyti kovą?

Tikėti ir svajoti. Tikėti, kad žvarbi pilkuma netrukus ištirps ir nutekės upeliukais. O į jos vietą ateis šiltas, įsimylėjęs, žydintis pavasaris. Skaidrūs saulėtekiai su  rausva saule, svaiginantis obelų žydėjimas, sodri ir gyvybinga žaluma.

Ir tai bus pats nuostabiausias laikas tavo sielai. O dabar pats laikas pasvajoti apie tai, kaip atsibusi ankstų šilto pavasario rytą ir nusišypsosi gyvenimui saulės nušviestame kambaryje.

Greitai, jau labai greitai 🙂 …

Padėka autorei! Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, šiltos pavasario saulės mums visiems 🙂 !

O ar laimingi jie su manimi?..

Sava nelaimė aptinkama greitai….

Ir lygiai taip pat greitai suveriami ilgi nuoskaudų karoliai ir dygios lūkesčių apyrankės.

Akimirksniu tampa regimas pasklidęs pretenzijų srautas kitiems žmonėms.

Pikti žodžiai žaibiškai susidėlioja į sakinius ir išsakomi ilgais kaltinamaisiais monologais, arba rūpestingai sudedami į slaptą sielos kambarį, kad paskui nuskambėtų garsiu nepasitenkinimo orkestru.

Ir retai, labai retai už didžiulio įsitikinimo savo teisumu šmėkšteli bent menkutė abejonė tuo, KĄ iš tiesų jaučia šalia manęs žmonės, su kuriais aš gyvenu?

Ar turi jie priežasčių laisvanoriškai man pritarti, vykdyti mano norus ir pateisinti mano lūkesčius?

Ar prisimenu aš apie jų ribas, kai reikalauju gerbti savąsias?

Ar nesiveržiu į jų asmeninę erdvę, nelaukdama pakvietimo?

Ar nespaudžiu jų kontrole ir nepasitikėjimu, vadindama tai dideliu rūpesčiu?

Ar nebijo jie sakyti man tiesą?

Ar neužgožiu savo greita kritika bet kokias jų idėjas?

Ar neišseko mano švelnumo, šilumos ir gerumo atsargos?

Ar lengva jiems priimti mano būsenas?

Ar nevargina jų laikas, praleistas su manimi?

Ar pastebiu aš jų gyvenimą, ar domiuosi, ar skiriu tam dėmesį?

Ar dar sugebu dovanoti laimę, kurti ją, dalintis ja, o gal aš visą laiką galvoju tik apie tai, kaip ją gauti, sulaukti iš kitų, ir piktintis, kad tos laimės man niekas nesuteikia?

Vis dažniau aš galvoju apie tai, mielieji…

Vis dažniau aš su liūdesiu stebiu, kokių neįtikėtinų mastelių pasiekė mūsų patologinis susireikšminimas. Būtent susireikšminimas, o ne sveikas savęs suvokimas ir orumo pojūtis.

Matau, kaip mus visur moko kovoti su kiekvienu, kas išdrįso ne taip pažiūrėti ar ne tą pasakyti, ir net nepabandžius išsiaiškinti, kabinti ant žmonių žiaurias etiketes, kaltinti juos piktybiškumu ir asmeninių ribų pažeidimu, tuo pat metu tanku traiškant jų pačių ribas…   

Matau, kaip darosi neįmanoma sukurti paprasčiausius žmogiškus santykius tik todėl, kad kiekvienas susirūpinęs tik tuo, kad suprastų ir išgirstų tik jį, kad tik jam būtų sudarytos laimingos sąlygos.

Ne, aš nenoriu sukelti kaltės jausmo, arba paskatinti aukotis… visa tai jau seniai neveikia ir neturi prasmės.

Aš tiesiog labai noriu matyti kuo daugiau laimingų žmonių.

Matyti žmones, kurie sugeba sveikai bendrauti, mylėti, kurti, tobulėti.

Žmones, kurie atmetė kenksmingus šablonus, bet nepakeitė jų į vienaląstį palaidumą.

Žmones, kurie nepamiršta, kad aplink gyvena lygiai tokie patys žmonės, kaip ir jie.

Ir niekas iš jų negimė tik tam, kad aptarnautų jų tuščią puikybę.

Ir niekas negimė pažeminimui.

Ir niekas iš jų negali visiškai atsiriboti nuo kitų.

Mes reikalingi vieni kitiems.

Ir ką mes apie save begalvotume, mes vis vien esame visi susieti… todėl kad gyvename vieni dėl kitų…

Ir kiekvieną kartą, kai eilinį kartą suknibždės viduje nuoskauda dėl to, kad kažko negavome iš tų, kas dabar šalia, vertėtų sąžiningai atsakyti sau į klausimą –

O AR YRA ŽMONIŲ, KURIE LAIMINGI SU MANIMI?

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt