Sielų ryšys

Suspaudė sielą dėl kažkokio žmogaus – o jūs paskambinkite jam arba parašykite. Sužinokite, kaip sekasi. Nebūna taip, kad siela be reikalo nerimautų.

Yra paslaptingi ryšiai tarp žmonių, mokslo neištirti ir labai menkai aprašyti. Netikėtai prisimeni žmogų, net jei jo daug metų nematei – ir jis pasirodo. Pradedi kažkam skambinti – o jis tą pačią sekundę tavo numerį renka. Sapne pamatai – ir pats jį sutinki arba kažką išgirsti apie šį žmogų.

Sielos bendrauja tarpusavyje kartais be žodžių ir be kitų informacinių priemonių. Ir sielos nerimo nebūna be priežasties – galbūt, nieko blogo ir nenutiko. Galbūt, ir nėra priežasties jaudintis… Bet kažkas tą žmogų kankina. Ir kažkodėl jis mus prisiminė – nors mes gal ir nesame labai artimi žmonės. Ir ne giminės, ir ne draugai.

Nieko nebūna be priežasties, viskas turi prasmę, paslėptą ir kartais nesuprantamą. Ir jei paskambinti neįmanoma, galima tiesiog apie tą žmogų gerai pagalvoti, su meile ir šiluma. Ir palinkėti jam visko geriausio. Arba pasimelsti už jį, jei mokate.

Kaip tai veikia – aš nežinau. Niekas nežino. Bet tikrai palankiai veikia – meilė gydo net per atstumą. Ir aš dažnai taip darau, kai staiga suspaudžia dėl kažko sielą. Nors kas ta siela – mokslas taip pat nežino. Bet jei kartais skauda, reiškia – ji yra…

Padėka autorei! Pagal A.V. Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Užsidaro vienos durys – atsidaro kitos

Kai užsidaro vienos durys – atsidaro kitos.

Užsidaro pavargusio nuo įvykių vakaro durys – atsidaro žvalus naujos pradžios rytas.

Dar vakar daug kas atrodė taip sudėtinga, o šiandien įkvėpimas beldžiasi į tavo langą, apkabina saulės spinduliais.

Dar vakar tu su liūdesiu stebėjai trumpalaikį šokančių snaigių gyvenimą, o šiandien pavasaris vėl priminė tau: aš čia, pažiūrėk į šį žydėjimą, pažiūrėk į mane tikrąjį.

Dar vakar tu galvojai, kad atėjo laikas atsisveikinti su savo drąsia didele svajone, o šiandien šios svajonės drąsa suteikė tau jėgų žengti nelengvą, ir tuo pačiu paprastą žingsnį link tikslo.

Dar vakar tu jauteisi vieniša, net pamiršta, o šiandien pasaulis prisipažįsta tau meilėje, ir tu jau ieškai atsakymo į kitą klausimą: kam aš galiu padėti, kas dabar jaučiasi vienišas?

Tai, kas buvo vakar, nebūtinai tampa tikrove ir šiandien. Tu nematai visos įvykių vystymosi eigos savo gyvenime.

Viskas taip ir yra. Jei užsidaro vienos durys, žinok: atsiveria kitos. Išsaugok viltį.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Tiesiog… reikalingi

Jei tave myli, kai tu išgyveni sunkius laikus – tai be galo vertinga…

Myli, o ne pakenčia, ir nelaukia, kol tau tai praeis…

Nenuvertina to, kas atėmė tavo jėgas…

Kalbasi, jei yra galimybė…

Apkabina, jei yra poreikis…

Ir tiesiog atsisėda šalia, kad palaikytų, nevarginant klausimais, ir neapsunkinant dideliu aktyvumu…

Todėl, kad tai taip pat tarpusavio ryšys…

Priimti žmogų net tuomet, kai jis pats savęs nepriima, ir vargiai ar sugeba kažką atsakyti…

Tai laikina, bet ir skausminga…

Kartais nepakeliama…

Geriausia, ką aš girdėjau savo gyvenime gilaus artumo lygmenyje, nebuvo pasakyta tais įprastais, bet pernelyg gyvenimo vėjų išdraikytais žodžiais…

Žmogus tiesiog pasakė:

– Aš pajutau, kad tau skaudu, ir apkabinau, kad paimčiau nors pusę to skausmo… ir po minutės tu atmerkei akis…

Mes artimi ne tuomet, kai miegame vienoje lovoje, mielieji…

Mes artimi, kai esame vienoje emocinėje erdvėje…

Ir kai reikalingi vienas kitam ne tik tuomet, kai esame veiklūs ir galime daug ką …

O tiesiog – reikalingi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Įsileiskime į širdį pavasarį…

Sveika, geguže!

Apkabink mus, pavargusius ir sutrikusius.

Padovanok mums pirmąją žalumą, geltonas pienių ir bičių pievas, kaštonų žvakes.

Padėk mums prisiminti, kaip smagu vakarais eiti pasivaikščioti, įsikibus upės vėjui į parankę, sutikti ir palydėti laivus ir valtis.

Gegužės mėnesį lengva surengti šventę: paruošti pyragą su uogomis, pastatyti ant stalo pavasarinių gėlių puokštę, paslėpti mylimųjų drabužiuose juokingus raštelius.

“Susitiksime žvejyboje“, “Gersiu kavą mūsų kavinėje“, “17 val. tame parke, kur ievos“, “Lauksiu dviračių stotelėje“…

Paslėpk spintoje mūsų šiltus paltus, geguže.

Tegul iš spintos margais drugeliais išskris lengvi lietpalčiai ir džinsinės striukės.

Eime pasivaikščioti, miela mano geguže?

Su šiluma,

Uliana Ferdman

Padėka autorei! Vertė ruvi.lt

************

Kiekvieną rytą atverti langus ir įsileisti į kambarį daugiau oro ir saulės. Įsileisti pavasarį…

Pakabinti pačias lengviausias užuolaidas ir pastatyti gėles ant palangių. Iškirpti iš popieriaus debesėlių, išlankstyti gerveles ir pakabinti palubėje ant plonų siūlų, o paskui stebėti, kaip jie išsisklaido į įvairias puses, vos pūstelėjus drėgnam, dar vėsokam vėjui iš atvertos orlaidės.

Pastatyti stalą arčiau lango, patiesti pačią gražiausią staltiesę ir pastatyti mažą stiklinę vazą su pavasarinėmis gėlėmis. Sutvarkyti knygas, užrašų knygeles ir senus mielus atvirukus, pakabinti spintoje savo lengvas gėlėtas sukneles.

Pakeisti naujus patalus ir užtiesti kitą paklotą, galima ir pačiai pasisiūti. Apgyvendinti savo kambaryje tikrą pavasarį, pačioje paprasčiausioje, bet įkvepiančioje būtyje.

 Leisti pavasariui įvesti savo tvarką kambaryje ir gyvenime…

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

************

Meilės, pavasarinio atgimimo ir jaukios šilumos mums visiems 🙂 !

Jie tikrai yra…

Yra tokie keisti žmonės, visiškai geranoriški, jie vaikšto žeme, o jų siela dangiška. Todėl jie paliečia kiekvieno žmogaus pačią esmę, kiekviename žmoguje jie linkę įžvelgti išmintį. Todėl visi šalia jų jaučiasi geriau. Jie vien savo buvimu, savo požiūriu į pasaulį nuramina.

Yra tokie keisti žmonės, kurie, kai pamato kažkieno sudaužytą širdį, atlaužia gabalėlį savosios ir atiduoda. Kiekvieną ašarą ant kito žmogaus veido nušluosto meile. Jie žino, kad vieno žmogaus nelaimė yra viso pasaulio nelaimė, o vieno žmogaus džiaugsmu džiaugiasi visa visata. Jie žino, kad visi mes neatskiriamai susieti.

Yra tokie keisti žmonės, kurie visą pasaulį ir kiekvieną žmogų jame priima kaip giminę – kiekvieną vaiką myli kaip savo, kiekvieną katę pamaitins ir sušildys, o į senolius žiūri su ypatinga šiluma ir liūdesiu, prisimindami močiutės pyragėlius ir senelio pamokymus.

Yra tokie keisti žmonės, kurie tokie tyri, tokie šviesūs, kad negali savo širdies sutepti blogiu. Ir priešai negali pakelti jų gerumo šviesos, tuoj pat traukiasi. Ir į įžeidimus jie nereaguoja, nes žino, kad tai beprasmiški žodžiai iš kažkokios senos prastos istorijos. Jie negirdi pykčio, o tik sužeistos širdies šauksmą, kuri kažkada buvo naivi ir tyra, ir niekas nežino, kas iš tiesų su ja atsitiko. 

Tie keisti žmonės nieko sau neprašo. Tie keisti žmonės dalinasi ir nežiūri, kiek jiems patiems liko.

Tie keisti žmonės visur, kur tik ateina, atneša gerovę ir taiką. Tie keisti žmonės kuklūs, jiems nereikia pripažinimo.

Tie keisti žmonės tikrai myli. Tie keisti žmonės… jie yra! Jie tikrai yra!

Ir.. visai jie ne keisti.

Keistais tapome mes…

Pagal sutrumpintą nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tavo širdies šviesa

Reikia sugebėti išsaugoti savo širdyje neišsenkančias gerumo atsargas, auksinių šypsenų žėručius, patį nuoširdžiausią džiaugsmą ir labai išmintingą meilę.

Ir neprarasti jų niekada, kai susiduriame su bėdomis ir praradimais, kai pasitinkame skausmą ir negandas plačiai atverta širdimi, kurioje nežiūrint į nieką, išlieka šiluma, kurioje skamba tyri vaikų balsai, kurioje šviečia mažytė, bet pati tikriausia saulė…

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šviesa prie Šviesos…

Prisimenate savo būseną, kai jūs kažkam iš visos širdies padarėte kažką gero?

Toks pojūtis, kad tą akimirką užaugo sparnai ir galima pakilti į dangų… Geras darbas – tai mažas Šviesos blyksnis, nušviečiantis tamsiausius mūsų Sielos kampelius.

Ir nesvarbu, ką mes darome. Padėjome nešti pagyvenusiam žmogui pirkinių krepšį… Pasakėme gerą žodį… Padėjome kaimynui sutvarkyti kiemą… Pažaidėme su vaikais…

Svarbus pats ketinimas – padėti žmogui. Ir būsena – besąlygiškai ir iš visos širdies.

O dabar pabandykite įsivaizduoti, kas bus, jei tokie “Šviesos blyksniai“ vyks nuolatos? Kaip nepastebimai, bet užtikrintai pradės keistis mūsų vidinė būsena ir įvykiai mūsų gyvenime… 

Todėl kad Geri Darbai – tai antidotas tai toksiškai tikrovei, kurioje mes visi esame.

O ar jūs įsivaizduojate, kas įvyks Kolektyvinėje Pasąmonėje, dalelėmis kurios esame mes visi? Kaip ji pradės šviesėti! Kaip Šviesos srautai pradės “dezinfekuoti“ pažeistus ir nesveikus jos plotus…

Ir taip diena iš dienos… Mėnesis po mėnesio… Metai po metų… Ir jokio heroizmo… Tiesiog Geri Darbai… Iš visos širdies… Nelaukiant jokio dėkingumo…

Kiekvienas iš mūsų darė tai ne vieną kartą. O dabar mes galime tai daryti sąmoningai, vieningai. Nes visi Geri Darbai – tai Kūrėjo Meilės išraiška.

Aš pradedu jau dabar… Kam tai artima – prisijunkite… Šviesa prie Šviesos…

Apkabinu.

P.S. Galite kopijuoti šį tekstą ir publikuoti savo puslapyje, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie mūsų iniciatyvą. Autoriaus nurodyti nereikia. Jei jums tai artima, tuomet autorius – jūs…

Mes visi esame viena… Gėrio visam pasauliui!

Padėka nežinomam autoriui! Vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mums visiems tai vienodai svarbu

Krizių metų visų svarbiausia – tai žmonės. Paprastas žmogiškas bendravimas.

Jei šalia jūsų yra tie, su kuo galima nuoširdžiai pasikalbėti, atsikvėpti, nubraukti ašarą be baimės būti atstumtam – tuomet jūs įveiksite bet kokius štormus. 

Ir esmė visai ne tame, kad drauge galima kažką pasmerkti arba nekęsti, ne.

O tame, kad galima pasidalinti savo jausmais – sumišimu, nesupratimu, liūdesiu, nusivylimu, nerimu, baime.

Pamatyti akyse priešais, kad tave – mato ir girdi.

Tu svarbus.

Ir sugrąžinti tą gerąją kibirkštėlę kaip atsaką – ir tu svarbus, reikalingas ir brangus man.

Saugokite save ir savus.

Ir kitus – taip pat saugokite.

Todėl kad kiti – ne svetimi, tiesiog šiuo metu jie skirtinguose “radiodažniuose“, ir dėl to jūs galite negirdėti vieni kitų.

Bet visiems vienodai svarbu viena – širdies šiluma, palaikymas, gerumas ir saugi erdvė.

Kurioje nesmerkia, neatstumia, kur nėra neapykantos…

Padėka autorei! Pagal Ulianos Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pasaka apie namus, kur mūsų visada laukia

Vieną vėlų vakarą kažkas pasibeldė į namus kaimo pakraštyje. Ten gyveno vieniša senolė.

Ji atidarė duris ir pamatė pavargusį ir sušalusį žmogų. Senolei jo pagailo, ir ji įsileido jį į namus.

– Jei leisite, aš tik pernakvosiu, sušilsiu, o anksti ryte ir vėl keliausiu toliau, – paprašė žmogus.

Tačiau ryte jis neatsikėlė. Jis susirgo ir stipriai karščiavo. Senolė slaugė ir rūpinosi juo, kol jis pasveiko ir sustiprėjo.

– Ačiū jums už viską, – padėkojo žmogus senolei, kai atsigavo. – Jaučiuosi, lyg pas mamą namuose pabuvęs. Gaila, kad neturiu kuo atsidėkoti už jūsų rūpestį. Kažkada aš išėjau iš namų, ieškodamas gero uždarbio. Norėjau statytis namą ir kurti šeimą, tačiau su darbais nesisekė, o sunkiai uždirbtus pinigus ištraukė vagys. Na, suprantate, nesiseka man, o namo sugrįžti gėda.

– Argi aš prašau atsidėkoti? – nusišypsojo senolė. – Žinai, mano sūnus taip pat iškeliavo gero uždarbio ieškoti, ir aš jau senokai jo nemačiau. Galbūt, ir jam nesiseka, galbūt kažkieno motina jį taip pat priglaus, ir jis prisimins, kad turi motiną ir namus, kur jo visada laukia… 

Senolė parinko žmogui savo sūnaus šiltus drabužius, o jis netikėtai suskubo keliauti toliau.

– Pasilik, tau dar reikia sustiprėti ir atgauti jėgas, – pasiūlė ji.

– Ne, negaliu, man reikia skubėti pas savo motiną, – atsakė žmogus. – Dėkoju jums, kad priminėte apie namus, kur manęs visada laukia…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Taip, Jos laukia savo vaikų – visada ir nežiūrint į nieką… Rūpestingos ir švelnios Mamos, išmintingos ir mielos Močiutės ir Prosenelės. Jos dovanoja gyvybę, o Jų besąlygiška meilė ir gerumas paguodžia, įkvepia ir apsaugo Jų vaikus. 

Ir tegul Joms su kaupu sugrįžta vaikų, anūkų ir proanūkų meilė, tegul Jas švelniai apgaubia jų širdžių šiluma 🙂 !

Stebuklingas priešnuodis

Gyvenantys meilėje – turi kažkokį stebuklingą priešnuodį nuo visko, kas skaudina, griauna, agresyviai savinasi.

Gyvenantys meilėje – tai kiekvienas, kas užaugino savo širdyje susitaikymo su didžiuliu nenuspėjamu pasauliu trapius daigus, kurie prasikala pro nusivylimo, beviltiškumo, susvetimėjimo miglą.

Gyvenantys meilėje – tai kiekvienas, kas atvėrė savyje spinduliuojančią šviesą, kas neatitvėrė dygliuota nepasitikėjimo viela savo vidinio pasaulio prieigų.

Gyvenantys meilėje – neturi nei amžiaus, nei neteisingos išvaizdos, nei priežasčių atsisakyti pavasario, kuris gyvuoja jų širdyse be jokių kalendorių…

Padėka autorei! Pagal N. Našita miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !