Išklausykite…

Leiskite žmogui pasakyti tai, ką jis nori jums pasakyti. O jau po to galima į tai sureaguoti.

O ne atvirkščiai, kaip nutiko šiandien parduotuvėje. Neišvaizdus kukliai apsirengęs vyras, ir, ko gero, ne visai blaivas, palietė moters petį. Iš nugaros priėjo, palietė jos petį ir norėjo kažką pasakyti. O moteris taip grubiai jam atrėžė, atseit, atsikabink, ko reikia? Matyt, ji buvo dėl kažko suirzusi.

Vyras iš netikėtumo net atsitraukė. Sutriko. Ir padavė moteriai pinigus. Sumurmėjo: “Jūs ką tik prie kasos pametėte.“ Ir nuėjo.

Moteris stovėjo su ta kupiūra rankoje. Kaip kvailė, atleiskite. Jai buvo nepatogu. Ji net nepadėkojo, nes jai buvo nepatogu. Ji nuraudo. Ji nepikta, bet tiesiog suirzusi, kaip ir mes visi.

Leiskite žmogui pasakyti. Išklausykite. Ir asmeniškai, ir telefonu. Ir internete nerašykite iš karto piktų pranešimų, nepajutę atgalinio ryšio. O juk mes dažnai taip elgiamės.

Bet juk vos kelias minutes kartais tereikia palaukti. Ir atgauti pamestus pinigus. Arba tiesiog – nesugadinti nuotaikos sau ir kitiems.

Arba tiesiog – neprarasti artimo žmogaus.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik kelios minutės

Tos kelios minutės vis vien atsiras…

Todėl kad viskam yra ribos.

Ribos pačiai ilgiausiai dienai, kuri išsunkė visus jėgos likučius. Tam, kas iš pradžių atrodo būtina, o vėliau jau pasirodo nereikalinga. Tiems, kas galvoja, kad tu neišsekinamas. Nors, ko gero, tokiems ribų tikrai nėra.

Tačiau tu jas turi, o tai reiškia, kad tos kelios minutės vis vien atsiras.

Tik tavo minutės. Tik tavo tylos arba tik tavo muzikos minutės. Tik tavo minčių. Tik tavo laisvės. Minutės tik tam, ką tu gali padaryti savo labui tiesiog dabar…

Tegul jos bus… būtinai bus. Ne kartais. Ir ne taip, tarsi lauktum jų kaip tos šventės, kuri būna tik kartą metuose.

Jos labai reikalingos, kad sustotum ir atsikvėptum, o paskui pamatytum, iš ko susideda tavo gyvenimas, ir ar vertas tas tavo išsekimas visko, ko tu tiesiog nespėji pamatyti ir realiai patirti.

Tik kelios minutės. Bet kartais jos dovanoja metų metus.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Tai tu…

Tu – tiesos ir laisvės tyrinėtojas.

Tegul tavęs nebaugina, kad tokiems, kaip tu, čia nesugalvotos taisyklės, nenutiesti maršrutai. Tai tau teks juos nutiesti, pažymėti žemėlapiuose.

Tai tu klysi ir galvosi, kad jau viską galutinai sugadinai, o paskui suvoksi – taip, gal tai buvo ir ne pats geriausias sprendimas, bet jei aš čia, po šiuo birželio dangumi, po rugpjūčio žvaigždynais, su širdimi, perpinta saulėtais siūlais, kuri vos sutalpina visą šią laisvę, bijūnus ir nuostabią muziką – galbūt, visa tai ne beprasmiška?

Tai tu – bučiuosi ne tuos, laužysi terminus, auginsi gėles, pamirši pasveikinti tuos, kas tau brangūs, pasuksi ne ten dideliame kelyje.

Tai tu – atkartosi pasaulį žvilgsniu ir žodžiu, liudysi realybę pačiu savo buvimu, draugausi su miestais ir jūra, gydysiesi nuo slogos, suspėsi į paskutinį seansą, parašysi spontaniškai kažką panašaus į “galvoju apie tave visą dieną“ arba “koks saldus oras šią vasarą, net galva svaigsta“, būsi tuo svarbiu pakeleiviu, būsi tuo, kas stebi, būsi tuo, nuo ko neatitraukia įsimylėjusių akių.

Būsi šioje tikrovėje.

Padėka autorei! Pagal esė iš projekto “Kit ne spi“, vertė ruvi.lt

Ramios ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Yra žmonės…

Yra žmonės, kurie nežino, kaip svarbu tai, kad jie yra šiame pasaulyje.

Yra žmonės, kurie nežino, koks kartais svarbus jų pasirodymas kažkieno gyvenime.

Yra žmonės, kurie nežino, kiek džiaugsmo dovanoja kitiems jų geranoriška šypsena ir palaikymas.

Yra žmonės, kurie nežino, koks gėris kitiems yra bendravimas su jais.

Yra žmonės, kurie nežino, kad kartais savo žodžiu ar veiksmu jie įkvepia kitus gyventi.

Yra žmonės, kurie nežino, kad jie – dangaus dovana mums, ir mes juos labai branginame…

Bet jie galėtų tai sužinoti, jei mes jiems tai pasakytume 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 !

Sugrįžimas į save

Kai sugrįždavau į save – tvirtai uždarydavau duris į praeitį.

Kai sugrįždavau į save – su vaiko smalsumu atverdavau duris į dabartį.

Kai sugrįždavau į save – su atvira širdimi ir užmerktomis akimis jaučiau daugybę ateities durų.

Kai sugrįždavau į save – suvokdavau atsakomybę už kiekvieną savo pasirinkimą.

Kai sugrįždavau į save – pajusdavau, kaip sudėtingi dalykai palaipsniui darydavosi vis paprastesni, o tai reiškia, kad tapdavo gyvi, tikri.

Kai sugrįždavau į save – liaudavausi bandyti pakeisti kitus.

Kai sugrįždavau į save – labiau tikėjau ir jaučiau, nei bandžiau ieškoti įrodymų.

Kai sugrįždavau į save – liaudavausi kaltinti save už tai, ko dar nepadariau, bet dažniau pastebėdavau tai, kas jau padaryta.

Kai sugrįždavau į save – nustodavau manyti, kad yra kažkas neįmanomo.

Kai sugrįždavau į save – suvokdavau, kad išmokti branginti galima ir be netekčių.

Kai sugrįždavau į save – pastebėjau, kad sugrįžtu tuo pačiu keliu, kuriuo prieš daugelį metų aš išėjau nuo savęs pačio…

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Ironiška proza: “Mama Feisbuke“

O, siaube! Mano mama išmoko naudotis Feisbuku! Na, žinoma, tai puiku. Aš pats jai kadaise patariau. Tačiau net neįsivaizdavau, į ką tai išsirutulios.

Dabar ji įdėmiai seka mano įrašus ir gyvai į juos reaguoja, nepraleisdama nei vieno. Būtų jos valia, ji visus priverstų paspausti ženklą “Patinka“. Pasijutau kažkokiu mamos sūneliu. Prisiminiau kadaise girdėtą frazę: “Tu šaunuolis, nes esi mano sūnelis!“ O juk man greitai sukaks keturiasdešimt…

Daug ką prisiminiau. Pamenu, kai pirmą kartą pasikviečiau merginą į namus ( buvau septyniolikos metų), mama tuoj puolė mus vaišinti ir mane girti:

– Mano Algelis – toks šaunuolis! Puikiai mokosi, tiek padeda man namuose…

Na, koks Algelis?! Norėjau skradžiai grindis prasmegti pas kaimynus. Mergina springo iš juoko, o mūsų bendravimas taip ir užsibaigė neprasidėjęs. Ir aš tuomet tvirtai nusprendžiau merginų į namus daugiau nekviesti.

Bet kai sulaukiau dvidešimties, viskas kažkaip užsimiršo, ir aš vėl pasikviečiau į namus merginą. Mes su ja aktoriniame mokėmės. Mama labai apsidžiaugė, nes aš į namus nieko nekviečiau, ir ji pagalvojo, kad aš neturiu merginos. Šį kartą mano mama pasinėrė į prisiminimus:

– Oi, pamenu, kai Algelis mokėsi septintoje klasėje, būdavo, maudau jį, o jis prašo į vonią jo mylimą meškiuką atnešti. Aš aiškinu jam, kad negalima meškiuko šlapinti, o jis į ašaras…

Mergina pažvelgė į mane su neslepiama nuostaba, o aš pasijutau kažkokiu apsiseilėjusiu berniuku-kvaileliu… Septintoje klasėje mane mama maudė! Žaisliuko prašiau! Pasirodo, iš to džiaugsmo mano mama supainiojo septintą klasę su mano septyniais metais.

Ir štai dabar mano mama Feisbuke! Kiekvieną kartą su nerimu atveriu savo puslapį, bijodamas pamatyti mamos komentarą:

– Kas mano Algelį skriaus, turės reikalą su manimi! Ir nepamirškite spausti žvaigždutę “Patinka“. Ką, jis veltui čia rašo, stengiasi? Žiūrėkite man!

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasakojimą iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių akimirkų mums visiems 🙂 !

Ir – pasisaugokime, kad neperkaistume: https://ruvi.lt/2012/08/06/kaip-neperkaisti-karsta-vasaros-diena/!

Dabar vasara…

Galbūt viskas, ko tau dabar reikia – tai tiesiog keliauti per saulėtą vasarą, kvėpuoti auksiniu oru, liesti delnu žolių viršūnėles, skanauti gaivias vasaros uogas, džiaugtis šiluma, braidžioti pakrante, rinkti vaistažoles, pamerkti į vazą virtuvėje pievos gėlės…

Valgyti šviežias bulves su krapais. Anksti keltis. Klausytis lietaus. Stengtis neperkaisti saulėje.

Gyventi.

Vasarą gyvenimas paprastas, kvapnus ir jaukus, džiaugsmui reikia visai nedaug, o apie laimę galima apskritai negalvoti.

Ir kam apie ją galvoti.

Juk dabar – vasara 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Jaukaus savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Močiutės vyšnios

Aš verdu uogienę dideliame puode, maišau ją mediniu šaukštu, nugrėbiu putas. Tame yra kažkas magiško, kažkas iš vaikystės, kažkas iš senų laikų.

Mano močiutė mėgo vyšnias, tas sultingas saldžiarūgštes uogas. Mūsų sode augo trys vyšnių medžiai. Vienas iš jų buvo milžiniškas. Senelis statydavo prie jo dideles kopėčias, man duodavo bidoną ant virvutės (jis buvo kabinamas ant kaklo), ir aš lipdavau į pačią viršūnę, kur vyšnios buvo ypač prisirpusios ir stambios. Dvi uogos į bidoną, viena į burną… Ir būtinai auskarai iš porinių uogų. Jos buvo kabinamos šakelėmis už ausų, bet paskui vis vien suvalgomos…

Aš verdu uogienę ir prisimenu, kaip močiutė valydavosi šlapias rankas į prijuostę, barstydavo virtinukus su vyšniomis cukrumi ir išnešdavo didelį dubenį į kiemą, kur būrelis vaikų statėsi palapinę už senelio daržinės. Mes plovėmės rankas čia pat kieme, vandeniu iš laistytuvo. Dūkome, taškėmės, juokėmės.

Virtinukai su vyšniomis! Tuomet atrodė, kad nieko skanesnio pasaulyje nėra! Saldžios sultys tekėjo per rankas iki pat alkūnių, lipnūs pirštai, grietinė ant smakro. Čiupome po du, po tris, visi bijojo, kad neužteks.

– Neskubėkite, išsitepsite, – ramino močiutė. – Aš namuose jų dar daug turiu!

O mes skubėjome, tepliojome rankas, apsidegindavome lūpas. Apie ką mes tuomet kalbėjome, ką aptarinėjome?

Atrodo, kad tai buvo ne su manimi, ne su mumis, o kažkokiame praeities-amžinybės gyvenime…

…Aš verdu uogienę ir galvoju apie tai, koks nuostabus gyvenimas, koks jis permainingas. Kaip nepakankamai mes mylime vienas kitą. Kaip būname neatidūs, kaip sureikšminame bereikšmius dalykus…

Ir šioje vietoje turėtų būti kažkokia išvada, kažkokia moralė.

Tačiau aš neturiu ką pasakyti.

Bet aš turiu pilną puodą uogienės, šiltą liepos vakarą ir širdį, kupiną švelnumo ir dėkingumo…

Pagal Elenos Kasjan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ištikimybė sau

Sąmoningumas ir savo vidinės Jėgos pripažinimas – tai laisvės susigrąžinimas.

Laisvės būti savimi ir nepriklausyti nuo to, kas vyksta aplinkui: nuo daugybės primestų pareigų, kurias kadaise užsimetei ant savo pečių iš baimės, atsakomybės už kitų žmonių poelgius ir veiksmus, kitų nuomonės paisymą ar pasmerkimo baimę, ir kitų stereotipų, taip dosniai primetamų iš išorės.

Laisvės nuo daugybės vaidmenų ir klastingų tinklų, į kuriuos kadaise įkliuvai arba leidaisi įtraukiamas. Jie išsisklaido šios Jėgos veikiami. Ji nepavaldi jiems.

Tu nustoji blaškytis, ieškoti kitų pritarimo ir palankumo, nebijai neįtikti ar likti nesuprastas, neišgirstas, ryškus ir matomas.

Į reikalavimus iš išorės tapti paklusnesniu ir silpnesniu, nei esi iš tikrųjų, tu ramiai atsakai “ne“. Ne. Todėl kad tu laisvas rinktis vienintelį tau įmanomą ir teisingą sprendimą ir būti ištikimas sau ir savo vidinei Jėgai. Jos pilnatvei ir išminčiai, gyvenimo vertybėms ir patirčiai, kuri įgyta tavo Sielos ir širdies dėka ne per vieną dieną ir gal net ne per vieną gyvenimą. Per daugelį metų.

Ištikimybė sau, savo Sielai, savo dvasinei Jėgai ir jos išraiškos įvairovei šiame pasaulyje – tai ir esi tu. Amžinas. Beribis. Kūrybingas ir Laisvas, su visa savo vidine pilnatve, išmintimi, grožiu ir žiniomis. Tai – Tikras tu.

Padėka autorei! Pagal Julijos Chara esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Pasitikėkite savimi

Jūs viską įveiksite.

Jūsų gyvenime buvo situacijos, kurių, kaip jūs galvojote, jūs neįveiksite. Ir vis dėl to jūs jas įveikėte.

Jūsų gyvenime buvo problemos, kurių, kaip jūs galvojote, jūs neišspręsite. Ir vis dėl to jūs jas išsprendėte.

Jūsų gyvenime buvo netektys, kurių, kaip jūs galvojote, jūs neišgyvensite. Ir vis dėl to jūs jas išgyvenote.

Jūs čia, šiandien, jūs stiprūs, išmintingi, su didele patirtimi ir žiniomis dėka to, ką patyrėte. Nors kelias buvo nelengvas, tačiau jūs sėkmingai jį praėjote.

Žinoma, sudėtingi periodai dar gali pasitaikyti, ir, galbūt, jūs kaip tik dabar išgyvenate tokį gyvenimo etapą. Todėl verta kartais pažvelgti į praeitį ir prisiminti – net tuomet, kai jūs galvojote, kad kažko neįveiksite, jūs tai įveikdavote.

Ir, galbūt, prisiminę tai, jūs suprasite, kad nėra priežasčių abejoti savimi. Juk su kokiais tik iššūkiais jūs besusidurdavote, jūs viską išspręsdavote.

O dabar, svarbiausias dalykas – su tuo, kas dabar jums kelią nerimą, jūs puikiausiai susitvarkysite!

Pagal R. Marston esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir stiprybės mums visiems 🙂 !