Visi geri žmonės panašūs

Skirtingi žmonės. Taip viena sutuoktinių pora nusprendė. Ir padavė pareiškimą skyryboms. Ir laukdami skyrybų, pažėrė vienas kitam daugybę pretenzijų ir priekaištų, prisiminę seniai kauptas nuoskaudas ir nesupratimo momentus.

Ir kalbėjo apie tuščiai prarastą laiką. Ir turtą aršiai dalinosi. Ir, aišku, giminės prisijungė ir iš vienos, ir iš kitos pusės, dalindami patarimus ir kurstydami nesutarimų ugnį.

Ir šitie skirtingi žmonės eilinį kartą važiavo pas juristą kovoti dėl namo ir sklypo. O pakeliui jų automobilis sugedo; ir, kol vyras kažką taisė, prie jų mašinos priėjo šunelis taksiukas, visas purvinas ir išsekęs. Ir labai liesas. Jis, matyt, pasimetė. Ir šlubčiojo viena letenėle. O gal jį išvarė – juk būna pikti žmonės pasaulyje.

Ir sutuoktiniai, toliau besibardami, paėmė taksiuką ir nuvažiavo pas veterinarą. Ir ten atliko tyrimus ir rentgeną; ilgai ten buvo, pas juristą pavėlavo. Gydytojas pasakė, kad letenėlės lūžio nėra, bet šuneliui reikalinga ramybė ir gera mityba. Ir vyras su žmona nuvažiavo namo, įtaisė taksiukui gultą ir pradėjo jį gydyti.

Geras šunelis pasitaikė, tik labai kažkuo išgąsdintas ir nervingas. Tereikėjo pakelti balsą – ir taksiukas pradėdavo inkšti ir susigūždavo. Ir slėpėsi. Taip kad sutuoktiniai baigė barnius ir užsiėmė šunelio gydymu.

Ir, žinote, nieko, susitaikė. Pamiršo nesutarimus ir nuoskaudas. Galbūt, suprato, kodėl jie dvidešimt metų kartu pragyveno – ne tokie jau jie skirtingi žmonės. Geri žmonės labai panašūs, kaip štai šitie vyras ir žmona. Ir putlutis taksiukas taip pat dabar į juos panašus.

Taip kad bartis ir pyktis visi gali, visko būna. O nuvežti šunelį pas veterinarą – ne visi. Ir su tokiais gerais žmonėmis galima gyventi. Ir susitaikyti. Ir daug ką atleisti. Viskas praeina, o gerumas lieka.

Ir meilė sugrįžta… Iš tiesų ne tokie jau mes skirtingi.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Reklama

Kartais gėris – visai šalia

Iš esmės, viskas gyvenime sutvarkyta išmintingai ir paprastai.

Na, bent jau daugeliu atvejų.

Ir juk taip dažnai matome: žmogus visą pasaulį apkeliauja, ieškodamas laimės.

Kaip ir viena moteris: kur tik ji nebuvo! Kokiuose tik pasaulio kampeliuose neatostogavo! Ir treningus lankė, ir seminarus, ir į stačiausias aukštumas kopė. Pinigų uždirba – ir vėl važiuoja meilės ieškoti.

Ir… galų gale ji ištekėjo už savo laiptinės kaimyno. Labai laimingai. Ir dabar jie niekur nevažinėja, nes statosi namą…

Arba vienas žmogus ieškojo sau gero darbo. Ir gyveno įvairiose šalyse, daug sunkumų išgyveno. Paskui teko sugrįžti – ir puikus darbas atsirado, tiesiog visai šalia namų; jį priėmė į stambią įmonę ir geras pareigas pasiūlė.

Nemanau, kad tai, kas mums reikalinga – yra labai toli nuo mūsų. Ir kad rasti tai, kas “reikalinga“ neįtikėtinai sunku. Keista, bet paprastai viskas šalia.

Ir daug žmonių susitvarkė savo gyvenimą: sutiko savo meilę ar gerą darbą surado neiškeldami nė kojos iš namų – prie kompiuterio.

Gėris gyvenime – dažnai šalia. Tiesiog kartais mes jo nematome. Ir leidžiamės į sekinančią kelionę, – o paskui rankomis skėsčiojame: taigi štai ji, mūsų laimė. Ji gi šalia buvo!

Viskas sutvarkyta išmintingai ir paprastai. Ir tai, kas mums reikalinga, yra visai šalia, kaip taisyklė – kartais už kelių metrų. Arba – valandų…

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėto ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Atitikimas

Atėjęs į tavo gyvenimą žmogus neturi gauti iš tavęs primygtinų lūkesčių sąrašo…

Jei tu nori šito labiau už viską – neskubėk užmegzti santykių, išmok imtis atsakomybės ir išmok kurti savo gyvenimą taip, kad neatsidurtum amžino svajoklio vaidmenyje, kuris sėdi paniuręs ant akmens ir laukia stebuklų…

Stebuklai nenutinka tiems, kas svajoja keisti savo neveiklumą į kitų aktyvumą…

Ir ne tiems, kas galvoja, kad laimę galima įsigyti už mielą nosytę… Jei ir galima, tai įtariu, kad ji verta ne daugiau, nei jogurtas su pasibaigusiu galiojimo laiku iš neaiškios parduotuvės…

Visi klausimai ir pretenzijos – pirmiausiai sau, mielieji…

KĄ aš galiu duoti kitam žmogui, išskyrus savo lūkesčius ir ambicijas?

Ar moku girdėti kažką, išskyrus save?

Ar galiu atsistoti šalia, o ne už nugaros?

Ar surasiu savyje jėgų palaikymui tuomet, kai jų neteks tas, kas manimi pasitikėjo?

Kaip jaučiasi šalia manęs žmonės?

Ar reikia nuo manęs gintis?

Ar laisva valia yra su manimi žmonės?

Ar palaikau sveiką emocinį, intelektualinį, dvasinį savitarpio ryšį, ar esu įdomus žmogus kitiems, ar man lengviau apkaltinti kitus dėmesio stoka?

Kaip pasireiškia mano rūpestis?

Ar nesu egocentriškas santykiuose?

Ar galima manimi pasitikėti sunkiu metu?

Ar man tikrai reikalingi santykiai, ar aš tiesiog nemoku savarankiškai spręsti iškylančių klausimų?

Milijonai žmonių laukia meilės, bet tik nedaugelis yra jai pasiruošę… Ir tik nedaugelis supranta, kad meilė – tai ne nuosavybės teisė į kitą žmogų, kuriam galima suversti visus savo lūkesčius…

Todėl ir nusivylusių daugiau, nei laimingų…

Nelaukite gelbėtojų, ramintojų, guodėjų… Bet jei vis dėl to laukiate, tuomet atraskite savyje gebėjimą atlikti visus šiuos vaidmenis…

Tegul kiekvienas iš mūsų sulaukia tokio žmogaus, kurį atitinka, o ne tai, apie ką svajoja…

Todėl kad būtent taip galiausiai ir nutiks…

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !

Jei bijai prarasti

Jei bijai prarasti – tuomet tu tiesiog dar neatradai savęs.

Kai atrasi – nusiraminsi, nes gyvenimas taip jau sutvarkytas, kad mums nepriklauso nieko, ką galima prarasti.

Vagis lenda į kišenę, senatvė savinasi grožį, ligos – žmones, net žvaigždės slepiasi už debesų, o mes esame tokie bejėgiai su visais savo kalėjimais, įstatymais, kremais, mikstūromis ir teleskopais.

Būna ir taip, kad turtai sugrįžta, žmonės vėl atveria akis, o dangus giedrėja, bet teisė į nuosavybę yra iliuzinė.

Gyvenimas yra paprastas ir nuostabus – jis nedalina jokių prievolių ir neturi skolų.

Bet tu čia ne tuščiomis rankomis, jose gyvas nešulys – Meilė.

Ji, kaip vaikystėje pririštos pirštinės, niekada nepasimeta, nepraeina, neišsenka, net jei visos pranašystės pasibaigs, ir kalbos nutils, ir žinios išblės.

Pagal B. Grebenščikovo tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Ką aš dabar jaučiu?

Viena iš vertingiausių žmogaus savybių – tai gebėjimas pajusti tiesą tuomet, kai kažkokios informacijos jis suprasti, įvertinti ar patikrinti negali.

Todėl, atrodytų, paprastas, bet iš tiesų – stebuklingas klausimas: “Ką aš dabar jaučiu?“ – padeda žmogui atsiriboti nuo emocijų, reakcijų ar stiprių įspūdžių ir išlikti sąmoningu bei ramiai įvertinti situaciją ar informaciją.

“Nežinau ir nesuprantu, iš kur, bet aš jaučiu ir žinau!“ – tai būsena, kuri niekuomet neapgauna.

Tiesiog žmogus giliai intuityviai pajunta tiesą – tai aiškios, tyros sąmonės būsena, kai jis gali priimti teisingą sprendimą ir pamatyti melą, iliuzijas, klaidas.

Klausimas “Ką aš dabar jaučiu?“ sugrąžina žmogų į save ir į tikrovę. Jis atsiriboja nuo proto išvedžiojimų ir nieko nevaidina, jis nusimeta kaukes ir tampa savimi tikruoju.

Galime tai vadinti akistata su tiesa, širdies balsu, intuicija, nuojauta, vidiniu žinojimu ar nušvitimu, bet ši būsena, tarsi gyvenimo kelrodis, visada mums atveria tiesą ir teisingus sprendimus.

Todėl dažniau užduokime sau šį paprastą, bet tokį stebuklingą klausimą..

.. O ką jūs dabar jaučiate?

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Harmonija – tai laisvė..

Jei atsikratysime susireikšminimo ir liausimės komanduoti kitiems, tuomet iš gyvenimo savaime išnyks viena iš labiausiai slegiančių būsenų – nusivylimas kitais žmonėmis…

Nes niekas taip negadina gyvenimo, kaip noras vadovauti kitais, mielieji…

Kai nepriimi nei svetimų, nei savų… Kai net mylimus žmones sieki kankinančiai perauklėti… Kai visi santykiai yra grįsti poreikiu primesti savo taisykles ir reikalavimu jas vykdyti…

Ir tada ateina nusivylimas, nes net myli mus ne taip, kaip mes norime, o taip, kaip gaunasi kiekvienam konkrečiam žmogui…

Harmonija – tai laisvė…

Ir savo, vidinė, ir pagarba kito laisvei… Laisvė į teisę kiekvienam būti savimi…

Jei ji yra, tuomet galima patirti daugybę nuostabių istorijų – pačių įvairiausių…

Ir, pavyzdžiui, sužinoti, kokia tai laimė – kalbėtis su vaiku, domėtis jo asmenine nuomone, o ne valdyti jį, kaip savo nuosavybę…

Kokia laimė – ateiti pas mamą ne su ilgu sąrašu, kuo ji dar turi padėti, o tiesiog apkabinti ją, atsigerti su ja arbatos, ir pamatyti joje gyvą žmogų, o ne nuolatinę budinčiąją, kuri vos pašaukus privalo bėgti mums į pagalbą…

Kokia laimė draugauti su bendraminčiais, o ne varžytis dėl pirkinių ir kelionių su tokiais pačiais nuolat “besivaržančiais“…

Kokia laimė gerbti tuos, kuriuos pats ir pasirinkai, o ne įžūliai brautis į bet kurią jų erdvę, versti juos be galo teisintis, ir nurodinėti, kokie jie turi būti…

Kokia laimė, kai ir kiti tau taip pat geranoriškai atsako, ir tau nereikia gintis ar su nerimu laukti – už ką šiandien peiks, dėl ko priekaištaus, o kur pažers kandžios kritikos…

Gyvenimas – augimo, pažinimo, atsivėrimo, kūrybinio džiaugsmo procesas… Ir, pirmiausiai – asmeninis procesas… Todėl reikia jį vystyti…

Nes apsileidimas ir degradacija startuoja tuomet, kai mes galvojame, jog pradėti reikia ne nuo savęs, o nuo efektyvaus kitų žmonių valdymo…

Būtent taip ir atsiranda isteriški tėvai, kurie įgyvendina savo ambicijas, pamindami vaikų teises… Despotiški vyrai ir žmonos, įvedantys šeimose diktatą… Draugai, manipuliuojantys kaltės jausmu net dėl to, kad negalėjai su jais nueiti apsipirkti į parduotuves…

Visiems jiems atrodo, kad laimė – tai kuomet jie gauna iš kitų tai, ko nedaro patys… Ir visi jie galvoja, kad su jais viskas tvarkoje, belieka tik pasiekti tokios pat tvarkos kitų galvose…

Taip prasideda gyvenimas su neurozėmis, kurio galėtų ir nebūti, jei kiekvienas iš mūsų pagaliau suvoktų, kad turi teises tik į save patį…

Aš linkiu jums džiaugtis savo gyvenimu, mielieji…

Nes jei išmoksite džiaugtis patys, tuomet ir su kitais žmonėmis dalinsitės išskirtinai viskuo geriausiu, o ne nuoskaudomis, nusivylimu ir NEmeile…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt