Vijoklis

Kai žaliasis vijokliukas buvo dar visai mažas, jis susižavėjęs žvelgė į šalimais augantį didžiulį vešlų medį.

Jis atrodė toks išdidus ir neprieinamas! Besivejantis prie jo šaknų laibas vijokliukas galėjo tik pasvajoti apie tokį aukštį ir grožį..

Laikas ėjo, vijokliukas augo ir pamažu pradėjo vytis aplink medžio kamieną, šlovindamas jo galią ir grožį. Ir medis buvo nieko prieš, nes jam labai jau patiko šio mažo vijoklio žodžiai..

Na, nieko baisaus, galvojo jis, jei tas vijoklis palypės truputį ir pamatys pasaulį iš aukštai, juk jis visai netrukdo, bet užtat jo saldžios kalbos tokios mielos ausiai..

O vijoklis kasdien kilo vis aukščiau ir aukščiau, jo stiebas darėsi vis tvirtesnis ir vis stipriau spaudė medžio kamieną.

Ir vieną dieną medis suprato, kad jau negalės išsilaisvinti nuo vijoklio įkyrumo ir kad jam teks susitaikyti su šia įžūlia kaimynyste, viliantis, kad jis stipriai neišsikeros.

Bet vijoklis nė nemanė sustoti: savo tvirtomis lianomis jis jau apsivijo visas medžio šakas ir lipo vis aukščiau ir aukščiau.

Galiausiai medis pradėjo džiūti, trokšdamas be oro ir vandens, bet vijokliui tai buvo nė motais! Iš tolo medis dar atrodė vešlus ir žalias, bet priėjus arčiau matėsi, kad tai tik sausas kamienas, apvytas vešlaus vijoklio lianomis.

Vijoklis triumfavo: jis pasiekė tokias aukštumas, apie kurias net nedrįso svajoti! Jam tai pavyko! Jis svaiginančioje aukštumoje!..

..Na, o medžio likimas jo jau visai nedomino..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Tikroji pagalba

Vienam žmogui bėda nutiko: įpuolė jis į balą ir pradėjo verkti iš nevilties..

Atėjo “geri” žmonės palaikyti jį – išreikšti jam savo apgailestavimus ir užuojautą. Atsisėdo jie šalia nelaimėlio ir pradėjo kartu su juo raudoti.

“Štai kokie geri žmonės, kaip pergyvena dėl manęs”, – pagalvojo žmogus ir ėmė dar smarkiau verkti.

O bala tuo tarpu nuo jo ašarų ir nuo “gerų” žmonių ašarų pradėjo didėti, o nelaimėlis ėmė grimzti į ją vis labiau ir labiau.

Sužinojo apie šį įvykį vienas žmogus. Jis nebuvo panašus į kitus susirinkusius žmones. Pamatęs, kokioje sunkioje padėtyje atsidūrė nelaimėlis, jis ryžtingai pasakė:

– Žmogau, pakaks jau verkti, juk tu tuoj paskęsi.. Geriau čiupk virvę, kurią aš tau numečiau, laikykis už jos kuo tvirčiau ir plauk į krantą.. Aš tau padėsiu išlipti iš balos!

Nesuprato nelaimėlis tokio rūpesčio, nes nesulaukė gailių paguodos žodžių, todėl pasipiktino ir liepė eiti šalin gelbėtojui, apkaltinęs jį abejingumu, beširdiškumu ir žiaurumu.

Tas dar pastovėjo ant kranto, pabandė įkalbėti žmogų lipti į krantą, tačiau per kitų žmonių raudas šis nieko negirdėjo. Tada gelbėtojas išėjo, bet prieš išeidamas pririšo virvę prie artimiausio medžio.

Ėjo laikas. Nelaimėlio ir jo “draugų” ašaros tekėjo upeliais, todėl natūralu, kad bala darėsi nuo to vis didesnė. Kai vanduo pradėjo siekti kaklą, noras gyventi nugalėjo savęs gailėjimosi jausmą.

Teko jam čiupti virvę ir pradėti lipti iš balos. Labai daug jėgų tam prireikė, o kai išlipo į krantą, jį tuoj pat apsupo “geri” žmonės ir su ašaromis akyse ėmė džiaugtis tokia netikėta “sėkme”.

Bet žmogus, pamatęs savo guodėjų ašaras, pabėgo nuo jų, nes baiminosi, kad nuo tų ašarų susikaups nauja bala. Susirado jis savo tikrąjį gelbėtoją – žmogų, kuris paliko pririštą virvę, ir padėkojo jam, nes kol lipo iš balos, daug ką suprato.

Žmogus suprato, kas yra tikroji pagalba, jis suprato, kad kitų žmonių ašaros jam ne tik nepadėjo, bet atvirkščiai – tik pablogino jo padėtį.

Jis suprato, kad jei anksčiau būtų priėmęs pagalbą, kol dar bala buvo maža, tuomet būtų išlipęs lengviau, nes jam dar padėtų išlipti ir jo tikrasis gelbėtojas..

Autorius – S. Šepel, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Padovanoti džiaugsmą :) ..

Gatvėje ant suoliuko sėdėjo senolis, vilkintis tvarkingą, bet gerokai panešiotą švarką. Šalia jo stovėjo kartoninė dėžė su užrašu: “Padovanokite man džiaugsmą”.

Pro šalį ėjo praeiviai, kai kurie sustodavo, bet, perskaitę užrašą, tik gūžteldavo pečiais ir nueidavo sau..

Prie senolio pribėgo mažas berniukas. Suspaudęs kumštelyje jis laikė monetą, kurią norėjo paaukoti senoliui. Bet, žvilgtelėjęs į dėžės vidų, vaikas sutriko: joje nebuvo pinigų.

Ten buvo saldainiai, įvairūs rankų darbo žaisliukai, vaikiškos knygelės, spalvoti pieštukai, mažos vėliavėlės, balionai ir dar daug daug visko..

– Laba diena, – pasisveikino senolis ir nusišypsojo.

– Sveiki, – vis dar sutrikęs atsakė berniukas ir ištiesė ranką su moneta. – O aš turiu tik pinigų.

Senolis vėl nusišypsojo, sugniaužė vaiko pirštukus su moneta ir atsakė:

– Pasilik ją.. Sakyk, ar mėgsti saldumynus?

– Ne, man negalima, – atsakė vaikas.

– O skaityti ar mėgsti?

– Dar nemoku..

– Tuomet, galbūt, tau patinka pūsti balionus?

Berniukas pritardamas linktelėjo – tai jam tikrai labai patinka!

Senolis plačiai nusišypsojo, paėmė iš kartoninės dėžės saują įvairiaspalvių balionų ir padavė berniukui.

– O kaip aš jums atsidėkosiu? – paklausė vaikas.

– Ką tu, vaikeli! – atsakė senolis. – Tai aš turiu tau dėkoti – juk tu padovanojai man džiaugsmą! Padaryti kažką gero kitam – didelis džiaugsmas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Tikra Meilė

Tai buvo įprastas darbo savaitės rytas, maždaug 8:30, kai pagyvenęs vyras atėjo į polikliniką perrišti žaizdos ant rankos piršto.

Matėsi, kad jis labai skuba. Drebančiu iš susijaudinimo balsu jis pasakė, kad 9 valandą ryto jis turi labai svarbų susitikimą.

Supratingai palingavęs galvą, aš pasiūliau jam prisėsti, žinodamas, kad visi gydytojai dabar užsiėmę ir galės priimti jį ne anksčiau kaip po valandos.

Tačiau matydamas, su kokiu susirūpinimu jis žvilgčioja į laikrodį, aš nusprendžiau jam padėti, nes tuo metu kaip tik neturėjau pacientų.

Apžiūrėjęs žaizdą pamačiau, kad ji sėkmingai gyja, todėl pasiruošiau visas priemones, kad išimčiau siūlus iš žaizdos.

Kai tvarkiau jo pirštą, aš paklausiau:

– Turbūt, susitikimas labai svarbus, jei taip baiminatės pavėluoti?

Vyras atsakė:

– Na, ne visai taip. Matote, aš turiu suspėti į ligoninę, kad pamaitinčiau savo sergančią žmoną.

Tuomet aš paklausiau, kas nutiko jo žmonai. Ir pagyvenęs vyras atsakė, kad jai, deja, diagnozavo Alzheimerio ligą.

Kol mes kalbėjomės, aš išėmiau siūlus iš žaizdos ir sutvarsčiau jo pirštą. Pažvelgęs į laikrodį, aš paklausiau, ar žmona labai nerimaus, jei jis truputį pavėluos.

– Suprantate, pastaruosius penkerius metus ji manęs jau neatpažįsta, – liūdnai atsakė vyras, – ji net nežino, kas aš esu.

– Ir jūs vis vien ją lankote kiekvieną rytą, nežiūrint į tai, kad ji net nežino, kas jūs toks? – nustebęs paklausiau aš.

Jis tik nusišypsojo, tėviškai uždėjo ranką man ant peties ir atsakė:

–  Ji nežino, kas aš esu, bet juk aš žinau, kas ji..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems šilto savaitgalio 🙂 !

Ramybė

Gyveno kartą vienas karalius.

Vieną rytą jis sukvietė visos karalystės dailininkus ir pasiūlė jiems nupiešti.. ramybę. O tam dailininkui, kuriam tai pavyks geriausiai, karalius pažadėjo apdovanojimą.

Dauguma dailininkų sutiko ir ėmėsi darbo.

Karalius peržiūrėjo visus paveikslus, bet išsirinko tik du, kurie jam iš tiesų patiko. Dabar jam reikėjo nuspręsti – kuris iš jų geriausiai išreiškė ramybę.

Viename iš paveikslų buvo pavaizduotas ežeras. Jo paviršius, lygus lyg veidrodis, atspindėjo supančius ežerą kalnus ir dangų, kuriuo plaukė balti debesys.

Žiūrint į šį paveikslą atrodė, kad tai ir yra tobula ramybės išraiška.

Antrame paveiksle buvo pavaizduoti kalnai. Jie buvo kampuoti ir pliki. Viršuje nupiešta įsisiautėjusi audra: lijo smarkus lietus, tamsius debesis perskrodė žaibo blyksnis. O nuo vieno kalno putodamas virto krioklys..

Visa tai toli gražu nepriminė ramybės. Tačiau žvelgdamas į krioklį, karalius pamatė mažą krūmelį, kuris augo iš nedidelės properšos uoloje. Ant to krūmelio paukštis susivijo lizdą ir šniokščiančio vandens apsuptyje perėjo savo jauniklių vadą..

Karalius išrinko būtent šį paveikslą.

Jis padėkojo dailininkui, pasveikino jį ir pasakė:

– Ramybė tai ne vieta, kur ramu ir tyku, kur nėra triukšmo, šurmulio ar kažkokio veiksmo..  Ramybė – kai visa tai yra, bet jūs išsaugote širdyje taiką ir ramybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Pažiūrėk, tai mes..

Žiūrėk, tai mūsų gatvė.

Vakar atidarė naują madingų drabužių parduotuvę, kurioje tik paskutinės kolekcijos. Rytoj žadėjo pastatyti naują kalnelį vaikų žaidimų aikštelėje. Vakar taip pat žadėjo, bet atidarė naują parduotuvę.

Beje, naują kalnelį pastatė kaimyniniame kieme. Bet kažkodėl vaikų kasmet žaidimų aikštelėse vis mažiau. Aš visai neseniai sugrįžau į mūsų gatvę. Aš nepažinau vietų, kuriose užaugau.

Žiūrėk, tai mūsų darbas.

Mano pažįstamas išsiskyrė su savo žmona. Man atrodė, kad jie myli vienas kitą, o jie išsiskyrė. Jis bandė uždirbti vis daugiau, bet vis rečiau pareidavo namo. Darbas iki vėlumos, komandiruotės, taip būna, kai gerovės siekis šeimai staiga pradeda griauti pačią šeimą.

Kitas mano pažįstamas nusprendė būti su savo mylima žmona kuo daugiau. Jie skursta. Jis pradėjo gerti. Aš atėjau žmogumi į šį pasaulį, bet nepamačiau pasaulio žmonėms.

Žiūrėk, tai mūsų laisvalaikis.

Lipdukai-veidukai ant monitoriaus. Juokingi lipdukai ant nuogo vienatvės, nesupratimo, konfliktų ir priešiškumo kūno. Santraupos vietoje knygų. Publika vietoje draugystės. Vaizdiniai vietoje susitikimų. Rubrikėlės, pinigėliai. Aš atėjau, sustojau ant slenksčio… Ir likau stovėti, nenorėdamas žengti daugiau nei žingsnio.

Žiūrėk, tai mūsų meilė.

Mums pasakė, kad kiekvienas iš mūsų – asmenybė. Kad kiekvienas – vertas. Kad kiekvienas – gali. Kad svarbus – tik tu pats. Mus išmokė ne mylėti, bet reikalauti meilės. Mus išmokė ne pripažinti savo trūkumus, bet ieškoti kaltės kituose. Mus išmokė ne klausyti, bet įrodinėti.

Mes pasirinkome privatumą vietoje bendruomeniškumo ir praradome vienybę. Ir kai kažkam reikia pagalbos – mes nusisukame. Mes atrandame tam pasiteisinimą.

Mes nesiimame atsakomybės, mes permetame ją ant kitų – juk aplink tiek daug žmonių. Mes išeiname, slėpdami akis. Išeiname – gražūs, ryškūs, geri, humaniški, unikalūs, orūs ir įsimylėję tik savo privatumą.

Išeiname į asmeninės laimės paieškas tik sau. Mes sakome: “Taip, pasaulis nėra tobulas, bet mes – ne tokie..” Mes pamiršome suaugti ir suprasti, kad mes ir esame – pasaulis.

Žiūrėk, tai mūsų skausmas.

Žiūrėk, tai mūsų gyvenimas.

Pažiūrėk, Kūrėjau, o štai mes.

Tu myli mus tokius?

(Pagal Al Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Tikras stebuklas :) ..

Tai įvyko Švedijoje, televizijos laidos metu. Vienas iš dalyvių papasakojo istoriją iš savo vaikystės, dėl kurios jį iki šiol kankino sąžinė.

– Kai aš buvau mažas, vieną dieną mes su draugu nusprendėme paleisti žiurkėną su parašiutu iš daugiaaukščio namo balkono. Suradome namuose pintinę, pritaisėme parašiutą, pasodinome į ją žiurkėną ir paleidome skristi. Bet atsitiko nenumatytas dalykas: stiprus vėjo gūsis nunešė pintinę kažkur tolyn.. Aš iki šiol negaliu to pamiršti. Kaip aš galėjau taip pasielgti?..

Ir staiga studijoje suskambėjo telefonas.. Skambino moteris, ji paklausė:

– Tai įvyko tokiais-tai metais?

Vyras atsakė teigiamai.

– Vasarą, kai vyko Stokholmo miesto šventė? – pasitikslino moteris.

– Taip, taip, taip! – patvirtino vyras.

– Aš žinau, kas nutiko jūsų žiurkėnui..

– Kas, kas gi jam nutiko?.. – negalėjo patikėti tuo, ką girdi, studijos svečias.

– Mano dukrelė ilgai prašė manęs žiurkėno, – tęsė moteris savo pasakojimą. – Ir vieną kartą aš jai griežtai atsakiau, kad net neprašytų manęs, na, nebent pats Dievas jai jį padovanotų..

Mano duktė su vaikišku nuoširdumu pakėlė rankas į dangų ir paprašė žiurkėno.. Ir mes išėjome į miesto šventę. Staiga dukrelė man sako: “Mamyte, mamyte, man atrodo, kad Dievas išgirdo mano prašymą! Pažiūrėk!”

Ir ką jūs galvojate – tiesiai iš dangaus jai į rankas su parašiutu nusileido žiurkėnas pintinėje 🙂 !..

Pasakojimas iš interneto, vertė ruvi.lt

Visiems šilto ir smagaus savaitgalio 🙂 !