Vėlyvas ruduo

Šiandien aš dovanoju tau vėlyvą rudenį.

Atsigerk jo kartaus lietaus, įkvėpk auksines paskutinių lapų žiedadulkes, apglėbk plačiai atmerktomis akimis sujauktą dangų, įsileisk į save žiemos nuojautą – aš vaišinu.

Todėl, kad tikrai žinau viena: tas ruduo, stebuklingas rudas lapinas, svaiginantis lapų sūkuriais, pažadinantis pragmatiškoje sieloje poezijos žodžius – jis ne drumzlinose balose, ne peršlapusiuose batuose, ne lapų lašuose ant langų ir veidų, ne išskrendančių paukščių klegesyje, ne…

Ruduo – žmogaus sieloje. Kaip ir pavasaris, vasara, bet koks metų laikas ir bet koks oras.

Ir todėl tam pačiam lietui kažkas su džiaugsmu ir apsivalymo pojūčiu išties savo rankas, o kitas niūriai susirauks, nubrauks kartu su savo liūdesiu lietaus lašus ir stipriau susiverš lietpaltį.

Metų laikai mumyse, o lietus… tiesiog lyja. Jame nėra gėrio ir blogio atspalvių, nėra džiaugsmo ar liūdesio. Lyja ir mūsų sielose, bet to nemoko mokykloje, apie tai nepasakoja tėvai.

Šiandien aš dovanoju tau rudenį, suvyniotą į žodžius.

Imk ir atmink, kad tai, kokia taps ši keista dovana, kuo ji taps – lengva šypsena ar ilgesingu žvilgsniu pro langą – priklauso tik nuo tavęs.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos visiems nuotaikos 🙂 !

Reklama

Subtili liga

Iš esmės nieko nepasikeitė: tu taip pat prabundi ryte, prausiesi, verdi kavą, tingiai žiovauji pusryčiaudamas, tik kasdien už lango vis tamsiau.

Ir vieną rytą nuskambės tavo žadintuvas, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste jau ruduo.

Ruduo panašus į subtilią ligą: iš pradžių tu džiaugiesi besikeičiančiomis spalvomis, čiumpi rankomis krentančius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nenusakomą liūdesį ir pajunti tylų švelnumą savo mylimiems ir artimiems žmonėms, tarsi su paskutiniu nukritusiu ant asfalto lapu išnyks ir jie.

Bet laikas eina ir poetiška dulksna palieka rudenį, apnuogindama medžius, šaltį, pilką šlapdribą ir pirmą sniegą, kuris greitai virsta purvu po sušalusių praeivių kojomis.

Bet kuo šaltesnė ir niūresnė tamsa išorėje, tuo jaukesnė atrodo šilta švelni šviesa namuose.

Ir jei vasara – tai laikas bėgti iš namų paaugliškos sielos svajonių pasitikti, tai vėlyvas ruduo – laikas sugrįžti…

Pagal Al Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kame žmogaus stiprybė?

Stiprus žmogus – tai ne titulas, ne ženklas ar apdovanojimas.

Tai gyvenimo būdas. Savotiška skalė.. Tai tas kiekis gyvenimo smūgių, kuriuos žmogus galėjo ištverti. Ir kiekis kartų, kai jis sugebėjo atsikelti, atsigauti, pakilti.

Jėga matuojama ne fiziniais rodikliais. Bet ją visada galima atpažinti pagal tai, kaip žmogus sugebėjo išgyventi sunkias gyvenimo situacijas, neprarasdamas orumo ir žmoniškumo.

Stiprus žmogus nebijo savo silpnybių, neteisina jų, o jas pripažįsta ir padaro viską, kad jas įveiktų. Jis niekada netampa silpnybių vergu.

Stiprus nebijo suklysti. Jis tiesiog imasi atsakomybės už savo klaidas, daro išvadas ir pradeda viską iš naujo. Vėl ir vėl..

Stiprus žmogus visada padeda silpnesniam ar pakliuvusiam į bėdą. Jis negali kitaip, nes jaučia vienybę su visu pasauliu ir gerai žino – koks svarbus, o kartais lemiantis yra palaikymas sunkią akimirką.

Jis nepraranda tikėjimo. Atvirkščiai – jo tikėjimas ir ryžtas nuolat stiprėja, nes visų jo veiksmų paskata – ne egoistiniai siekiai, o žmonių gerovė. Jis žino, kad atėjo pagerinti šį pasaulį ir tam daro viską, ką gali.

Ir.. stiprus žmogus taip pat kartais verkia.. Jis gali sutrikti, jį gali nuvilti ir išduoti, jis gali kentėti.. Bet jis supranta, atleidžia, užjaučia.. ir niekada nepasiduoda.

Ir klysta tie, kas tvirtina, kad stiprus yra tas, kas sugebėjo įveikti savo jausmus ir išmoko gyventi protu. Iš tiesų viskas yra atvirkščiai: stiprus tas, kas išmoko gyventi širdimi, nes kai protas paklūsta širdžiai – gimsta gili išmintis.

Stiprus žmogus myli besąlygiškai ir vadovaujasi meile savo gyvenime. Kas, jei ne jis, puikiai žino, kad tik meilė gali išgelbėti ten, kur visa kita yra beprasmiška.

Nes meilėje – žmogaus stiprybė.. Ir tik mylint galima pažinti visą savo jėgos galią ir didybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kas dabar šalia..

Šiandien prisimename ir pagerbiame išėjusius.

O šis trumpas pasakojimas – apie tai, kaip svarbu mylėti žmones, kurie dabar šalia.

Mes turime viską, bet mes nežinome apie tai

Mes stovėjime su mano vyru kavinėje ir gėrėme kavą. Mano vyras buvo jaunas ir gražus, ir aš jį mylėjau.

Aš vilkėjau seną paltą, kuris gadino man nuotaiką. Mane kankino nepilnavertiškumo kompleksas ir aš nekenčiau to palto, kuris nešildė, bet darkė mane.

Kavinė buvo nedidukė, o kava neskani. Ir aš svajojau, kad kada nors mes gersime skanią kavą gražiame restorane, ir aš būsiu madingai apsirengusi.

O vyras žiūrėjo į mane švytinčiomis akimis, jis mane mylėjo ir nežinojo, dėl ko aš taip liūdžiu…

Jis mirė jaunas, o aš likau. Ir mano gyvenime buvo daug įvairių kavinių ir kavos, ir daug madingų paltų. O jo nebuvo.

Aš labai dažnai prisimenu tą epizodą, kai aš turėjau viską, o aš apie tai nežinojau…

Autorė Elena Rog, vertė ruvi.lt

Šviesios atminties išėjusiems.. Ir.. branginkime tuos, kurie šalia..

Harmonija – meilėje..

Ne, mums nereikalingi aukso rūmai, kad būtume laimingi. Rūmai reikalingi mūsų protams, kad išaukštintų save prieš kitus protus ir tame susireikšminime pajustų piktdžiugą.

Ne, mums nereikalingi nesuskaičiuojami turtai ir prabanga. Tai mūsų puikybė ir gobšumas siekia kaupti, nes skaito žemiškus turtus pagrindiniu tikslu, gyvenimo prasme ir didžiausia vertybe.

Ne, mes neturime dirbti nemėgiamo darbo, siekdami patenkinti savo būtiniausius poreikius ir išgyventi. Tai mums primetama iškreipta pasaulėžiūra skiepija mums vergišką mąstymą, paminant prigimtinius kūrybinius gebėjimus.

Ne, mes neturime atsisakyti savo svajonių, teisindamiesi tuo, kad jos neneša pelno. Tai vartotojiškos filosofijos pinklės, kuri viską matuoja tik pinigais.

Ne, mes neturime atsisakyti bendravimo ir draugystės, jei tai neatneša mums jokios naudos. Tai klastinga savanaudiškumo “tu-man, aš – tau“ formulė, kuri griauna geranoriškumą ir nuoširdumą tarp žmonių.

Ne, mums nereikalingos aukštos tvoros, pikti sarginiai šunys ir ginklai. Tai priešiškumo, nepasitikėjimo, baimės, susvetimėjimo, neapykantos ir susiskaldymo pasekmė.

Apsižvalgykime aplink..

Jau dauguma žmonių pastebi, kad tai, ką mes vadiname progresu, iš tiesų veda mus vis toliau nuo tikrųjų bendražmogiškų dvasinių vertybių.

Mūsų pasaulis egocentriškas ir agresyvus, o aistra pinigams ir valdžiai baigia išstumti iš mūsų gyvenimo žmoniškumą. Mes nemylime vieni kitų, todėl nekenčiame, meluojame, kariaujame.

Bet pažvelkime į save tikruosius, įsiklausykime į savo širdis..

Mes taip gyvename šiandien tik todėl, kad nežinome, jog galime gyventi kitaip.

Visos mūsų negerovės – tik dėl meilės trūkumo. Visų mūsų gyvenimą, kiekvieną jo sritį gali harmonizuoti meilė.

Meilė – harmonijos pagrindas. Ten, kur meilė – viskas savo vietose, viskas sveikai sąveikauja, vystosi ir tobulėja. Ten taika ir santarvė, ten kūryba, įkvėpimas ir gyvenimo pilnatvė.

Ten, kur meilė – bendraminčių sandrauga ir dovanojimo džiaugsmas bendrai gerovei. Ten kiekvienas svarbus ir reikalingas, ten draugystė, atsakomybė ir savitarpio supratimas.

Ten, kur meilė – vienybė, gerovė, laimė..

Susimąstykime.. Mes galime taip gyventi 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Žiūrovų salė

Aš stovėjau ant scenos ir žiūrėjau į salę.

Kiek veidų joje, kiek bruožų – platūs žandikauliai, siauros nosys, įkritę žandai, aukštos kaktos. Akys, akys, kiek akių! Ir iš tamsos girdisi balsai, ir tamsoje banguoja žmonių vandenynas. Kiek veidų, kiek mūsų, kiek žmonių!

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Moterys trečioje eilėje barasi. Nesutapo požiūriai, nepanoro išgirsti ir suprasti viena kitos, įsikabino kiekviena į savo, ir pasklido virš galvų “Ooaš, ooaš..“ Tarsi varnos šaižiai kranksi, negera pranašaudamos.

Vyras penktoje eilėje glostinėja savo marškinius, plačiai šypsosi ir giria merginą kaimyniniame krėsle. O pats žiūri priešais save tuščiu žvilgsniu, ji jam nerūpi, bet pats labai laukia atsakomosios pagyros, taip laukia, kad visa kita pamiršo, nieko aplink nepastebi. Jau seniai jis žiūri tik į save, seniai, net akys išbluko, tarsi siela jose būtų į visus nugara nusigręžusi.

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Chuliganas su kandžia pašaipa veide vaikšto tarp eilių, tai smeigtuką pakiša, tai stumteli, tai nusikeikia. Visi aplink raukosi, o jam tai patinka, jam nuo to gera. Jis jaučiasi svarbus ir didelis, tarsi prieš tai jo ir nebuvo, bet kai tik pradėjo kenkti – tuomet ir atsirado, tapo apčiuopiamas, gyvas, tikras. Ir jei tik nustos kenkti – vėl išnyks, ištirps tarsi šešėlis, pavirs bekūniu vaiduokliu. Todėl jis ir nenustoja – tai nusikeikia, tai koja įspiria. O pats – šešėlių šešėlis.

Moteris sėdi ir kalba, kalba be perstojo, tarsi kažko klausia, ir tuoj pat pati sau atsako. Aplink ją tuščios vietos, seniai jau ten niekas nesėdi, nieko nėra, visi išėjo. O ji vis kalba ir kalba. Nereikia jai trukdyti, ji užsimerkia ir mato žmones tose tuščiose kėdėse, ji su jais kalbasi, ji iki smulkmenų sugalvojo kiekvieną pašnekovą, bet jai jau seniai niekas nereikalingas, tik ji pati ir jos sugalvoti miražai.

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Kiek veidų salėje, nuostabių veidų, dabar perkreiptų pykčiu, savimeile ir puikybe, kiek jautrių sielų ir širdžių, dabar girdinčių tik save, kiek švelnių šiltų rankų, dabar pakeltų smūgiui, kiek didžių protų, dabar svaidančių piktą sarkazmą silpnesniems, kiek rausvų bučiuojančių lūpų, dabar spjaudančių karčius nuodus į savo artimuosius, kiek mūsų, žmonių, ir kiek mūsų klaidų..

Aš daug galėčiau pasakyti, bet sakau tik viena:

Saugokite save. Ir dar, kas žymiai svarbiau – saugokite vieni kitus.

Autorius – Al Kvotionas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Apie tai, kaip gerumas sugrįžta..

Kartą vienos jaunos moters bute pražydo kaktusas.

Prieš tai jis ketverius metus stovėjo ant palangės, panašus į rūstų nesiskutusį kiemsargį, ir staiga toks siurprizas! “Keista, kad mane skaito beširde ir pikta, – pagalvojo moteris, – tai netiesa, juk pas beširdžius ir piktus žmones kaktusai nežydi.“

Panirusi į malonius apmąstymus apie žydintį kaktusą, ji netyčia užmynė ant kojos vienam niūriam vyrui autobuse. Į jo pastabą ji nepradėjo, kaip įprasta, šaukti įsižeidusi: “Ach, jei jūs toks ponas, tai važinėkite taksi!“ Dabar ji tik nusišypsojo:

– Nepykite, prašau, ant manęs, aš neturiu už ko laikytis, jei norite – užminkite man koją ir būsime atsiskaitę..

Niūrusis vyras taip pat nepasakė to, ką rengėsi atsakyti. Paskui jis išlipo savo stotelėje ir, pirkdamas laikraštį, vietoje grubių žodžių pardavėjai, kuri neteisingai paskaičiavo grąžą, pasakė jai:

– Nieko baisaus, paskaičiuokite dar kartą, aš taip pat iš ryto ne itin stiprus matematikoje..

Pardavėja nesitikėjo tokio atsakymo ir, įkvėpimo pagauta, atidavė nemokamai du senus žurnalus ir šūsnį senų laikraščių pensininkui – vienam pastoviam pirkėjui, kuris labai mėgo skaityti spaudą, bet galėjo kasdien nusipirkti tik vieną patį pigiausią laikraštį. Žinoma, neparduotas prekes derėjo nurašyti, bet šį kartą pardavėja jas padovanojo.

Laimingas senolis su šūsnimi laikraščių ir žurnalų patraukė namo. Sutikęs kaimynę iš viršutinio aukšto, jis nepradėjo kasdieninio skandalo tema: “Jūsų vaikas kaip dramblys laksto po butą ir trukdo ilsėtis, reikia jį geriau auklėti!“ Jis pasisveikino ir nusistebėjo:

– Kaip užaugo jūsų dukrelė! Niekaip nesuprantu, į ką labiau ji panaši – į jus ar į tėtį, bet matau, kad auga tikra gražuolė.

Kaimynė nuvedė dukrą į darželį, atėjo į darbą poliklinikos registratūroje ir nepuolė barti išsiblaškiusios močiutės, kuri užsiregistravo pas gydytoją vakar dienai, bet atėjo šiandien, ji jai pasakė:

– Nieko baisaus, nepergyvenkite, aš taip pat kartais kažką pamirštu. Palaukite minutėlę, aš pasitikslinsiu pas gydytoją, kada jis galės jus priimti.

Močiutė, pakliuvusi pas gydytoją, nepradėjo reikalauti išrašyti stebuklingų, bet nebrangių vaistų recepto, kurie gali akimirksniu išgydyti visas ligas, o atsisakymo atveju grasinti rašyti skundus į visas instancijas, bet tiesiog atsiduso ir pasakė:

– Aš dar neišprotėjau ir suprantu, kad senatvė yra nepagydoma, jūs, gydytojau, atleiskite man, kad vaikštau pas jus kaip į darbą..

O gydytojas, važiuodamas vakare namo, staiga prisiminė močiutę, ir jam jos pagailo. Tą akimirką jis suprato, kad gyvenimo sumaištyje praleidžia daug svarbių dalykų, sustojo prie parduotuvės, nupirko gėlių ir tortą, ir patraukė visai į kitą pusę. Privažiavo prie namo, pakilo į trečią aukštą ir paskambino į duris.

– Aš čia pagalvojau, na, kodėl mes nuolat ginčijamės tarsi vaikai smėlio dėžėje. Žinai, aš tau tortą nupirkau, bet netyčia padėjau ant jo portfelį, ir jis susispaudė. Bet tai nebaisu, skonis dėl to nepasikeitė. Aš dar gėlių tau nupirkau, gal pamerksi jas, nes kol važiavau pas tave, jos apvyto?

– Žinoma, pamerksiu, – atsakė moteris, –  ir jos tuoj pat atsigaus. O aš turiu naujieną. Įsivaizduoji, šiandien prabudau, pažiūrėjau į langą, o ten kaktusas pražydo.. Matai?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !