Jie ten, kur meilė…

Angelai tikrai yra.

Jie tokie pat realūs, kaip ir meilė, nors jie neturi sparnų ir perregimų kūnų. Ir jie visada šalia – kad sušildytų mūsų širdis, kad apgaubtų mus gerumu ir švelniu padrąsinimu: “tu ne vienas…“

Prisimeni – juk būdavo dienų, kai atrodė, kad širdyje toks sunkumas, lyg joje būtų sudėta visa žmonijos kančia, kai norėjosi sėsti į tuštutėlį traukinį ir važiuoti toli-toli, palikus visus ir viską.

Kai eini gatve, tarsi irtumeis per pilką miglą, nematydamas nei žmonių, nei pastatų. Ir nesvarbu – tuo metu šviečia saulė, lyja ar sninga, bet tu eini lyg per miglą, pasinėręs į savo niūrius apmąstymus.

Ir staiga… tu pastebi tą žvilgsnį – tarsi švyturį tamsoje, kuris nukreiptas tiesiai į tave… Ir akimirksniu viskas pasikeičia – lyg kažkas tavyje būtų įžiebęs saulę.

Tai galėjo būti draugas, pažįstamas ar seniai matytas klasiokas. Ir, galbūt, pokalbis nebuvo ilgas, ir, rodos, nieko ypatingo neįvyko, bet tu pajutai tą apgaubiančią ramybę, jo akių šilumą ir širdį užliejusį gerumą.

O atsisveikinęs pastebėjai, kad sunkumas krūtinėje išnyko, dar pagalvojai: “pats dangus man tave atsiuntė…“ Ir taip aiškiai pajutai tą stebuklingą pasikeitimą ir palengvėjimą – atgimė spalvos, garsai ir šviesūs jausmai širdyje.

Taip, tai dangaus pasiuntiniai-angelai, ir tai gyvi, realūs žmonės, kurių širdyse – tyra, besąlygiška meilė. Supranti, jie visada šalia, ir žvelgia į mus tyromis vaikų akimis, išmintingų senolių akimis ir visų-visų mylinčių žmonių akimis…

Ir dar: nepamiršk, kad ir tu kažkam, kam dabar liūdna ir sunku – gali tapti tikrų tikriausiu angelu! Nes tavo širdyje – meilė… Ir pats dangus nukreipia tave apgaubti jį gerumu ir švelniai padrąsinti: “tu ne vienas…“ 🙂

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Klausykite savo širdies..

Ne, visai nebūtina keltis pusę šešių ryto, kad Dievas padėtų. Jis padeda ir tiems, kas keliasi vėliau.

Nebūtina gerti du litrus vandens per dieną. Pakanka tiek, kiek jums norisi.

Ir būti pakilios nuotaikos kiekvieną dieną nebūtina, kad pajustume gyvenimo pilnatvę. Galima liūdėti, patirti ramybę, supykti taip pat galima, o jau pajusti slogią nuotaiką lapkričio pabaigoje – tai tikrai visai natūralu.

Nuolat mąstyti pozityviai ir šviesiai taip pat nebūtina. Periodiškai galvoti: “kaip viskas įkyrėjo, pasiųsčiau visus kuo toliau…“ – tai normalus darbinis procesas.

Gliutenas ir laktozė, tarp kitko, taip pat visai normalūs.

Kad darytume didingus darbus, nebūtina būti energingu ekstravertu. Ramūs intravertai-melancholikai taip pat dirba labai efektyviai.

Nebūtina atitikti modelio ūgį ir svorį, kad tave mylėtų vyras, vaikai ir naminiai gyvūnai.

Nebūtina bėgti maratonų, jei nesinori bėgioti. Galima vaikščioti, šokti, plaukti arba mėtytis sniego gniūžtėmis. Pirkti abonementą į sporto salę taip pat nebūtina.

Visai nebūtina atitikti kažkokius madingus standartus. Ir apskritai nebūtina stengtis visiems patikti.

Nebūtina niekada neklysti, žinoti viską pasaulyje ir niekada nepakliūti į kvailas situacijas. Nebūtina visiems darbuotojų atrankos specialistams palikti neišdildomą įspūdį ir atitikti pačio vertingiausio darbuotojo įvaizdį.

Ir dar nebūtina rytais apsipilti lediniu vandeniu, pirkti drabužius komplektais, medituoti, gauti trečią aukštąjį išsilavinimą ir turėti savo paskyrą socialiniuose tinkluose.

Ir kas smagiausia – visiškai nebūtina klausytis tų, kas tvirtina, jog žino absoliučiai viską apie šį gyvenimą 🙂 .

Pagal Oksanos Fadejevos esė, vertė ruvi.lt

Ramios ir jaukios savaitės mums visiems 🙂 !

Palaikanti jėga

Esminiuose gyvenimo pokyčiuose žmogus visada vienišas.

Taip, jūs galite gyventi poroje, jūsų santykiai labai artimi, jūs mylite vienas kitą – ir tai yra puiku. Jūs einate drauge per gyvenimą, jūs suteikiate vienas kitam palaikymą ir saugumą.

Ir visas jūsų bendras gyvenimas įrodo, kad esate nedaloma visuma.

Bet vos tik prieinate svarbių vidinių pokyčių ribą, jūs kaipmat pajuntate gilią vienatvę. Nes šis žingsnis visada žengiamas vienatvėje, pasikliaujant tik savimi. Ir tai gali bauginti…

Tačiau… Sutikite: po visų tų paieškų ir pokyčių taip gera žinoti, kad yra artimas žmogus, kuris visada jūsų laukia, ir su kuriuo galite pasidalinti savo atradimais ir naujais pojūčiais!..

Kokia tai didelė palaikanti ir įkvepianti jėga 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !

Tamsa prieš aušrą

Nenusimink.

Taip, vakarai bus vis tamsesni, o rūkas rytais – vis tirštesnis. Posūkis, ties kuriuo dar vakar prasidėjo kelias į namus, pavirs labirinto pradžia, o žemėlapio, kaip jau įprasta, niekas tau neduos. Žibintai prisipildys lietaus vandeniu, ir taps labiau panašūs į akvariumus, nei į šviesos šaltinius.

Bet niekas – patikėk man – neužgesins tavo vidinės šviesos, net negalvok apie tai. Ir jei sugebėsi nuolat prisiminti, kad turi tokią nepaprastą dovaną, tuomet tapsi švyturiu šioje Žemėje.

Paklausyk.

Sienos, išaugusios greičiau iš baimės, nei iš betono ir plytų – iškreips žodžius, taps apribojimu prisilietimams. Viskas, kas buvo pasakyta, praeis kreivų veidrodžių karalystę prieš pasiekiant ausis to, kam tai buvo skirta.

Bet tai nesutrukdys vėl ir vėl ieškoti bendros kalbos. Kurti ją iš tylėjimo ir tylos, švelnumo ir vienybės. Ir sekti, kad šį kartą į pačią esmę nepakliūtų galimybė pakenkti.

Tęsk savo kelionę.

Nesivadovauk melu: “aš silpnas, aš nieko nesugebu“. Arba: “palauksiu, pasislėpsiu, ir viskas praeis“.

Bet ženk nors vieną žingsnį. O paskui dar vieną. Veiksmai virsta realybe. Įžiebk ugnį. Saugok šilumą. Nupink iš džiaugsmingų dienų auksinių siūlų apklotą ir užmesk jį ant tamsios nakties, kuri apgaubė tavo miestą ir tavo širdį.

Negalvok apie tamsą ir baimę, nes greitai ateis pavasaris, sulauk jo.

Su mumis kiekvieną sekundę nutinka kažkas reikšmingo ir svarbaus, ir tai gali viršyti visą tavo įsivaizduojamą grožį ir didybę.

Ir kokia laimė, kad tu supranti, apie ką aš dabar kalbu.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Svarbu atgauti pusiausvyrą

Atgauti pusiausvyrą neaiškioje situacijoje…

Tai, ko gero, yra svarbiausia dabar, kai viskas taip miglota…

Tačiau kokiu būdu pusiausvyra atgaunama taip, kad pajustume apčiuopiamą vidinio nerimo ir baimės sumažėjimą?…

Tik tuo, kas tinka būtent jums, mielieji…

Ir kažkam pakaks tiesiog išsimiegoti, paslėpus kuo toliau visus žadintuvus…

Kažkam pabūti su gerais draugais ir jaukiu bendravimu išsklaidyti niūrius vidinius debesis…

Kažkam išsikalbėti iki ryto, tokiu būdu išliejus sukauptus savo vienatvės skausmo ir nuovargio vagonus…

Kažkam prisiminti, kad šeima – tai šiluma ir pasitikėjimas, o ne atsitiktinių žmonių bendrabutis…

Kažkam – liautis kontroliuoti kiekvieną savo ir kitų žingsnį…

Kažkam – pagaliau suprasti, ko gi jis nori…

O kažkam – leisti save mylėti, kurti, keisti savo gyvenimą, nelaukiant geresnių laikų…

Būdų yra daugybė, ir kiekvienas gali atrasti tinkamą…

Nereikia pasiduoti nevilčiai, net jei atrodo, kad viskas beviltiška…

Giliai įkvėpkite ir maksimaliai iškvėpkite…

Tai gyvenimas…

O tai reiškia, kad neaiški situacija – tai viso labo vėjas virš stogų, kuris vieną dieną nurims…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir ramybės mums visiems 🙂 !

Lapkritis…

Rudeninis spalvų žaismas pamažu blėsta.

Dangumi plaukia žemi lietaus debesys, blunka po kojomis auksiniai medžių lapai, į šiltuosius kraštus skuba paskutiniai paukščių pulkai, oras kaime pakvimpa krosnies dūmais… O tamsoje taip jaukiai šviečia namų langai…

Ateina tamsusis metų laikotarpis, ir visi jį sutinka savaip.

Kažkam patinka pasivaikščiojimai po pilku dangumi, kiti su liūdesiu prisimena šiltas dienas, kažkas džiaugiasi vėsaus oro gaiva ir laukia pirmojo sniego, kažkas kepa pyragus, mezga šiltas kojines arba skaito knygas, o kiti su artimaisiais geria kvapnią vasaros žolelių arbatą…

Ir kokia bebūtų jūsų nuotaika dabar – tegul kiekvieno laukia jaukūs namai ir nuolat šildo tai, kas pripildo jūsų širdį tyliu džiaugsmu šį žvarbų lapkritį 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Būtinai išauš toks rytas

Vakar manęs paklausė: ką aš pasakyčiau žmogui, kuris išgyvena dvasinę tuštumą?

Aš atsakiau: išgyventi ją pilnai. Kol nepajusi, kad atgauni jėgas, kad gali atsistoti ir žengti mažą žingsnį.

Neversk savęs atrodyti laimingu, kai esi nelaimingas, nebandyk pritaikyti sau begalinius patarimus, tokius kaip: “susiimk ir prisiversk kažką daryti“, “kol tu verki, laimė išeina“, “laikas ne galvoti, o veikti“, ir t.t.

Dar pavojingiau lyginti save su tais, kurie tarsi stipresni, ryžtingesni, sėkmingesni.

Kiekvienas gyvena jam priimtinu gyvenimo tempu.

Bet net atsidūręs dugne prisimink, kad ten, aukštai, šviečia saulė, ir tikėk, kad būtinai išauš rytas, kai pabusi ir suprasi: tau jau lengviau.

Pagal Elčin Safarli esė, vertė ruvi.lt

Ramaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Taip dažnai būna…

Vieną dieną tas, kas pasielgė su jumis blogai, prašys jūsų pagalbos.

Gyvenimas – jis kaip filmas arba kaip romanas. Jame yra savo siužetas ir logika. Po kulminacijos seka atomazga. Ir visi poelgiai turi pasekmes.

Sąmoningas kenkimas kažkam – taip pat turi pasekmes. Ir po tam tikro laiko tarpo tas, kas kenkė, žemino, šmeižė ir tyčiojosi iš kito žmogaus, gali pats atsidurti jo vietoje. O pati didžiausia bausmė tam, kas kenkė – priimti pagalbą iš to, kam jis kenkė.

Toks daugelio romanų ir filmų siužetas. Gyvenime taip pat taip dažnai nutinka. Vieną dieną tas, kas jums kenkė, gali tapti priklausomas nuo jūsų.

Anyta tyčiojosi iš marčios, o paskui paseno ir apako. Ir niekam nereikalinga buvo, net sūnui, kurį keikė ir nedavė ramiai gyventi. Marti pasiėmė atostogas savo sąskaita, sumokėjo už operaciją ir slaugė anytą ligoninėje – juk ji negalėjo savimi pasirūpinti. Regėjimas sugrįžo.

Arba viršininkas tyčiojosi iš pavaldinio, kaip tik įmanė. Būtent tyčiojosi. Net nemalonu pasakoti detaliau. O vėliau tas pavaldinys, vienintelis iš visų, aplankė viršininką ligoninėje – tas patyrė insultą. Ir dar kelis kartus aplankė, atnešė vaisių ir tiesiog pabuvo, pasikalbėjo. Nors viršininką atleido, jokios naudos iš tų vizitų nebuvo. Bet juk reikia ligonius lankyti.

Direktorius atleido merginą nesąžiningai ir niekšingai; o po dešimties metų atėjo į jos sukurtą įmonę įsidarbinti valytoju. Jis viską prarado, nuskurdo, susirgo ir prašė jį įdarbinti. Mergina padėjo jam ir su darbu, ir su gydymu. Ji tiesiog negalėjo kitaip pasielgti.

Arba štai – nusigyvenęs girtuoklis prašė pinigų gatvėje iš vieno žmogaus. O tas pažino seržantą, kuris kariuomenėje iš jo tyčiojosi. Bet pinigų jam davė; ir paklausė, kuo galėtų jam padėti, ir savo mašina pavežėjo jį iki namų – girtuoklis dar turėjo namus. Ir nepradėjo džiūgauti: “Cha-cha! Taip tau ir reikia! Tai gyvenimas tave nubaudė! Tai tau antausis ir akmuo į nugarą!“

Kilniaširdžiai žmonės niekada taip nepasakys, matydami pažeminimą ir nelaimes tų, kas jiems kadaise pakenkė. Jie išties pagalbos ranką. O jei negali padėti – nebadys pirštais ir nesišaipys. Nukreips žvilgsnį į šalį, kad dar labiau nepažemintų…

O tiems, kas tyčiojasi ir šmeižia, vertėtų priminti – gali būti, kad teks priimti pagalbą iš tų, ką jie skriaudžia. Taip dažnai būna. Labai dažnai. Kaip kine…

Pagal Annos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Pasitikėjimas

Emocinio atsivėrimo su pliuso ženklu mes kažkodėl baiminamės labiau, nei su minuso ženklu…

Kitaip tariant, švelnumą mes išreiškiame sunkiau, nei pyktį…

Tylūs ir paprasti žodžiai skamba rečiau, nei garsi kritika…

Įsižeisti lengviau, nei paklausti…

Kodėl?…

Tikrai ne todėl, kad mes blogi, ar bejausmiai…

Bet todėl, kad beveik kiekvienas iš mūsų turi pažeisto pasitikėjimo patirtį, kuri vėliau automatiškai persijungia į savisaugos režimą net ir tuomet, kai mums nieko negresia…

Štai kodėl pasitikėjimas – svarbiausia vertybė artimų žmonių santykiuose, mielieji…

Vertybė, kuriai reikalinga ne restauracija, o Nepažeidžiamumas…

Restauruotas pasitikėjimas, kaip įskilęs puodelis, kurį suklijavo, bet štai gerti iš jo vargu ar įmanoma…

Ir joks užkulisinis gyvenimas nevertas to, ką mes dėl jo aukojame…

Ir net atsisveikinti su tiesa širdyje visada geriau, nei pasilikti, bet su melu…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pabandyk…

Kažkam tu būtinai pasirodysi laiku. Net jei apie tai nežinai. Vienas trumpas susitikimas su tavimi gali pakreipti kažkieno dieną pozityvia linkme. Įžiebti šviesą, o kartais – ir gyvenimą.

Kažkam labai svarbu išgirsti tai, ką gali pasakyti būtent tu. Išgirsti tavo patirtį, tavo požiūrius, tavo mintis, tavo viltis. Jis netaikys to savo gyvenime tiesiogiai – juk ne tame esmė, – bet, įkvėptas tavo drąsos būti atviru su kitais, jis galės tapti atviru pats su savimi. O tai jau labai daug.

Kažkas tikrai ieško to, kuo tu gali pasidalinti. Ieško, ir, galbūt, neranda, nes tu abejoji. Laikai visa tai savyje, neatveri durų. Ant jų visada kabo užrašas: “Uždaryta“. Tu gali neatverti plačiai durų, bet vis gi išdrįsk pasidalinti tuo, ką laikai savyje: daug kam reikalingas tavo pavyzdys.

Tai, ką tu gali pasakyti, padaryti, pasiūlyti, galbūt, reikalinga ne visiems, bet padaryk tai, pasakyk, pasiūlyk. Pabandyk.

Kartais šis žingsnis atrodo lyg šuolis per bedugnę, bet galiausiai tampa tiltu, kuris sujungia su tais, su kuo pakeliui. Ir be tavęs jūs nesusitiksite.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !