Aš myliu tave..

Gyveno kartą viena Moteris, kuri jautėsi visų nemylima: tėvų, vyro, vaikų, draugių.. Jai taip trūko dvasinės šilumos, dėmesio, rūpesčio, apkabinimų, švelnių žodžių. Ne taip ji įsivaizdavo savo laimingą gyvenimą, nežinojo ji, kad gyvenime gali būti taip nyku ir vieniša.

Ir kartą, kai praėjo jau gana daug laiko po vestuvių, ją aplankė Krikštamotė-Fėja, kuriai visada rūpėjo nors jau ir suaugusios, bet vis tik jos globotinės likimas. Išsipasakojusi jai savo bėdas, Moteris pajuto palengvėjimą, bet liko tiek daug klausimų..

Fėja, švelniai sūpuodama savo glėbyje globotinę, štai ką jai pasakė:

– Meilė gali būti išreiškiama labai įvairiai. Tu supranti tą išraišką vienaip, o kitas žmogus kitaip. Kažkas drovisi atvirai kalbėti apie meilę, todėl išreiškia savo jausmus taip, kaip gali. Tavo užduotis – pamatyti užslėptas frazes “aš myliu tave“. Gal einame ir pasimokome dabar kartu?

Moteris pritardama linktelėjo ir kartu su Fėja patraukė ieškoti meilės, kuri, pasirodo, būna užslėpta, užkoduota, užmaskuota, užburta..

Ir Moteris jau buvo beišeinanti į lauką, bet išgirdo mamos balsą pavymui:

– Apsirenk šilčiau!

Fėja atkreipė Moters dėmesį: štai pirmasis jų atrastas “aš tave myliu!“. Ir tai visai ne kontrolė ar įkyrumas, o nuoširdus rūpestis artimu žmogumi.

Visą dieną Moteris girdėjo daugybę panašių frazių iš savo tėvų, vyro, anytos, vaikų, draugių ir net iš bendradarbės ir kaimynės:

– Jei grįši vėlai, paskambink, aš pasitiksiu (aš myliu tave ir rūpinuosi tavo saugumu);

– Tu pavargai, tau reikia gerai išsimiegoti (aš myliu tave ir rūpinuosi tavo sveikata);

– Aš padėsiu tau paruošti vakarienę.. Aš tau nupirkau.., ir t.t…

Štai taip “aš myliu tave“ yra išreiškiama rūpesčiu, dėmesiu, atvirais pasakojimais apie tai, kas svarbu, vertinga ar apmaudu; o taip pat poelgiais, bendrais pietumis, nuoširdžiais pokalbiais, ilgais pasivaikščiojimais.

Ir dar:

– Kai tau dovanoja savo laiką;

– Kai pastebi, kaip tu atrodai, kad pavargai arba sergi, o kada esi geros nuotaikos;

– Kai tavęs išklauso ir supranta;

– Kai pasitiki tavimi ir kai tu gali pasitikėti;

– Kai yra šalia, kai to labai reikia, kai palaiko sunkią minutę;

– Kai pasirinko tave, o ne barnius ir skyrybas;

– Kai nesako to, kas gali tave įžeisti, nuliūdinti, išmušti iš vėžių (arba atsargiai parenka žodžius);

– Kai renka dovaną būtent tau;

– Kai žino, ko tau dabar labiausiai reikia;

– Kai palaiko tai, kas tau svarbu ir nesišaipo iš tavo gabumų, pomėgių ar pasiekimų; kai nenori, kad tu išduotum pačią save;

– Kai džiaugiasi tavo pasiekimais, kai tiki tavimi.

Tą stebuklingą dieną Moteris pagaliau pasijuto mylima. Ji niekada ir nebuvo nemylima, bet tiesiog nepastebėjo dėmesio, gerų žodžių ir poelgių. Ji meilę suvokė labai ribotai. O juk meilė tokia graži ir spalvinga..

Bet mūsų pasaka tęsiasi.. Sekančią stebuklingą dieną jau pati Moteris panoro tapti mylinčia ir išmokti savo meilę išreikšti taip, kad kiti žmonės pajustų jos švelnumą, dėmesį ir rūpestį. Buvo tiek atradimų, tiek malonių netikėtumų! Juk laimingi mes jaučiamės tik tuomet, kai mylime ir esame mylimi..

O kaip šiandien jums prisipažino meilėje? Ir kaip savo meilę išreiškiate jūs?

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Reklama

Sugrįžimas namo

Ar jums kada nors teko būti apleistame name? Sudaužyti stiklai, pakrypusios langinės, plačiai atvertos arba aklinai užkaltos durys, sutrūkinėjusios sienos, išlinkusios lubos, daug dulkių ir šiukšlių, o svarbiausia – toks slegiantis apleistos ir tuščios erdvės pojūtis, neišvengiamai apimantis kiekvieną, kas atsiduria tokioje vietoje..

Daugumos mūsų gyvenimas, deja, primena tokius namus, tačiau retas išdrįsta sąžiningai pažiūrėti į savo gyvenimą ir pripažinti, kad taip ir yra. Apleistas namas – tai namas, kuriame nėra šeimininko, tiksliau, tai namas, kuriame nejuntamas šeimininko buvimas. Jo nėra name, nėra jo jėgos ir energijos tame name, ji kažkur kitur..

Apie ką paprastai byloja griūtis kažkurioje mūsų gyvenimo sferoje? Apie tai, kad mes skiriame jai nepakankamai laiko, arba apie tai, kad darome ne tai, ką reikia daryti, nustumdami į šalį tai, kas būtina.

Betvarkė namuose rodo, kad juose nėra mylinčio šeimininko, užterštas ir ligotas kūnas byloja, kad per mažai rūpi sveikata, problemos santykiuose prasideda tuomet, kai bendraujama paviršutiniškai, kai neskiriama tam dėmesio ir laiko.. Nes mes pripratome būti bet kur, tik ne ten, kur reikia – savo kūne, savo santykiuose, savo širdyje, savo gyvenime.

Kiekvienai reikšmingai gyvenimo sričiai būtinas sąmoningas dalyvavimas, bet dažniausiai gaunasi taip, kad daugiausiai laiko mes skiriame namo fasadui ir teritorijai aplink jį, o namo vidų paliekame be dėmesio. Mes pasiryžę įrenginėti pievas piknikams, statyti suoliukus ir sūpynes su tentais, tverti tvoras ir kabinti ant jų lentelę “Pavyzdingi namai“, kad paskui galėtume kviesti svečius ir linksmintis.

Bet kur gi mums dėtis, kai šventė kieme baigiasi, ir svečiai išsiskirsto? Kur eiti, kai ateina lietaus arba sniego sezonas? Taip jau nutinka, kad anksčiau ar vėliau mums tenka sugrįžti į namus, kuriuos kadaise palikome be dėmesio.

Pažvelkime atidžiau, kas su mumis vyksta: mes puošiame gražiais rūbais kūną, kuriam jau seniai reikia dėmesio ir rūpesčio, mes apsimetame, kad nepastebime metų metais kaupiamo susvetimėjimo ir šaltumo santykiuose, o paskui stebimės, kodėl skiriamės, mes randame laiko darbui, bet neturime laiko savo vaikams ar tėvams, o paskui negalime suprasti, kodėl mums su jais taip “nepasisekė“.

Ir reikalas ne tame, kad kaltintume save ar kitus, bet tame, kad priimtume faktą, kad kiekvienam “namui“ reikalingas šeimininkas. Tiesiog reikia grįžti ten, iš kur kadaise išėjome ir imtis atsakomybės už savo gyvenimą kuo greičiau – niekas, išskyrus mus pačius, negali padaryti mus laimingais, o mūsų namus – jaukia ir šviesia vieta mums ir mūsų artimiems žmonėms.

Galime iki begalybės “tvarkyti kiemą“ – bėgti nuo neišspręstų vidinių konfliktų ir traumų, pasinerti pilnai į darbą arba linksmintis, t.y., daryti bet ką ir viską, kad tik atidėtume pažinties su savimi tikruoju momentą. Bet kuo greičiau mes užsiimsime visų sandėliukų ir kambarių tvarkymu, tuo daugiau erdvės atsilaisvins sąmoningai ir harmoningai savo gyvenimo kūrybai.

Taigi, kur jūs? Kur jūs tiesiog dabar? Sugrįžkite greičiau namo, jau laikas ruoštis lietaus sezonui 😉 .. Kad išgyventume per šalčius, reikia, kad namuose būtų šilta ir jauku 🙂 .

Pagal Dinos Ričards novelę, vertė ruvi.lt

Susitepei – apsivalyk..

Švariai apsiavęs žmogus atsargiai apeina purvą.

Bet jei jau apsitaškė, susitepė batus, tuomet jis mažiau saugosi, o kai pamato, kad batai visai nešvarūs, tada jau drąsiai šlepsi per purvą, susitepdamas vis labiau ir labiau.

Taip ir žmogus: kol jaunas, kol dar tyras ir švarus nuo visokių blogybių ir paleistuvysčių, jis saugosi ir vengia bet kokių blogų dalykų.

Tačiau pakanka bent kartą-kitą suklysti, ir jis jau galvoja: saugok nesisaugojęs, vis vien bus tas pats, ir dar giliau pasileidžia į nuosmukį.

Nesielk taip. Susitepei – apsivalyk, ir būk dar atsargesnis. Suklydai – pasitaisyk, ir dar labiau saugokis blogybių.

Pagal L. Tolstojaus esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Apie pasirinkimo laisvę

Jei laisvė rinktis – tai tikrai laisvė, tuomet kodėl mus visą laiką verčia rinktis? Geriausią, teisingą, naudingą, dvasingą, pelningą… Rinkis kažką, ir tu būtinai būsi laimingas!

Kažkas čia ne taip. Aš jaučiuosi belangės kaliniu, kuriam leidžiama pačiam pasirinkti kameras įkalinimui. Bet dėl to, kad aš laisvai keliauju iš vienos kameros į kitą, belangė nenustoja būti belange.

Man atrodo, kad tai ne aš laisvas savo pasirinkimuose, bet pasirinkimas laisvai manipuliuoja mano laisve savo žaidimuose su manimi.

Kiekvienas mano pasirinkimas vilioja pažadu pagaliau suteikti man pilnatvę, bet tai niekada nenutinka, todėl kaskart, vėl ir vėl, man reikalingas vis naujas pasirinkimas. Tai kažkoks užburtas ydingas ratas. Belangė!

…Tačiau tikroji laisvė, mielas drauge, tai laisvė nuo pasirinkimo. Tiesiog leisk viskam vykti. Tiesiog leisk sau daryti tai, ką tu darai, todėl kad tam visai nereikia kažko rinktis.

Upė teka savo vaga, ji nukreipia savo tėkmę į įvairias puses, bet argi ji renkasi jas? Upė tuo pačiu metu yra ir savo ištakose, ir už tūkstančių kilometrų, kur ji įteka į vandenyną.

Vienintelis pasirinkimas, kurį tau reikia vieną kartą padaryti – tai tapti štai tokia upe savo gyvenime. Tu – alfa ir omega, tu visas dabartiniame momente. Tu – ne tavo ego, ne jo troškimai, tu – beribė laisva esybė.

Tavo laisvė – vidinė. Pasirink vidinę laisvę ir tuo pačiu kartą ir visiems laikams pasirink laisvę nuo pasirinkimo. Išeik iš belangės, jos vartai visada atviri.

Argi tu dar nesupratai, kad tave toje belangėje laiko tik tavo azartiškas klaidžiojimas po kameras, tas absurdiškas įtraukiantis žaidimas į pasirinkimo laisvę, kurį tu klaidingai suvoki kaip tikrą laisvę.

Bet juk vartai atviri! Tai reiškia – laisvė yra tavyje!

Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Švarus kambarys

Kartą aš sugalvojau sau švaraus kambario efektą…

Tai emocinė erdvė, kuri yra laisva nuo bet kokio nepageidaujamo poveikio…

Ji būtina kiekvienam, nes kartais mūsų kasdieniniame bendravime pasitaiko ne visai psichologiškai sveiki žmonės, arba gyvenimas mus suveda žmonėmis, kurie neprašyti užklysta į mūsų bendravimo erdvę…

Ir būtent juos reikia išmokti palikti už savo švaraus vidinio kambario durų, o užeiti į jį tik pačiam, ir įleisti į jį tik pačius-pačius…

Ir tai puikiai veikia, mielieji…

Tai puikiai veikia kiekvieną kartą, kai matai eilinį “trolį“ su jo anoniminėmis nuodų atsargomis, kurias jis kruopščiai supila tau į asmeninį paštą, laukdamas bazinių reakcijų…

O tu nereaguoji taip, kaip jis tikisi…

Tu išeini į savo švarų kambarį, uždarai duris, ir skaitai, pavyzdžiui, nuostabias knygas…

Nuodai liko išorėje…

Jie liko su tuo, kas juos atnešė… Juk tie nuodai – jo nuosavybė. Ir nukenčia nuo jų būtent jis, o ne tas, kam juos jis taip uoliai ruošė…

Tai puikiai veikia tuomet, kai kažkas tanku braunasi į tavo teritoriją, įžūliai siekdamas ją okupuoti…

Švarus kambarys – tai riba, kurios negalima peržengti…

Tu tiesiog nieko neįrodinėji, nesiginčiji, nesiteisini…

Tu mandagiai atsisveikini ir išeini į švarų kambarį, į kurį joks purvas nepapuola būtent todėl, kad tu nedalyvauji įkyriai peršamame bendravime…

Tai puikiai veikia net tuomet, kai suveikia vidinė antipatija, kuomet žmogus lyg ir nieko blogo tau nepadarė, bet tu nenori turėti su juo nieko bendro – nei gero, nei blogo…

Tu tiesiog išeini į savo švarų kambarį, apribojęs bendravimą tiek, kiek reikalauja elementarus mandagumas…

Švarus kambarys tavyje – tai patikimas apsaugos mechanizmas, kuris neeikvoja mūsų jėgų sekinančiam troškimui patikti visiems…

Ne su visais būtina draugauti…

Ne visus reikia pakęsti…

Ne visiems būtina įtikti…

Ne visiems reikia atverti savo širdį…

Ne visiems reikia nuolaidžiauti…

Jei yra galimybė – reikia tiesiog išeiti. Jei nėra – užeiti į savo švarų kambarį ir tapti emociškai nepasiekiamu…

Saugokite save ir niekuomet netapkite grobiu emocinėms piranijoms…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Geros, šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Vidinė šviesa

Vidinė sielos šviesa – tai ypatinga energija, kurią skleidžia mylintis žmogus. Šios energijos negalima pamatyti akimis, bet ją galima pajusti.

Galima pajusti tą meilę ir gerumą, kuriuos skleidžia šviesus žmogus. Jis traukia kitus žmones savo šiluma ir nuoširdumu.

Su juo norisi atvirai pasikalbėti, pasidalinti slapčiausiomis mintimis, nes jo mintys ir žodžiai padeda mums priimti teisingus sprendimus.

Šalia jų mes tampame geresni, tyresni.

Tokio žmogaus žvilgsnis atviras, dėmesingas, jo akys skleidžia švelnią šviesą. Jo balsas kupinas meilės ir gerumo, jis paguodžia, įkvepia, grąžina pasitikėjimą.

Ir net nesvarbu, ką daro šviesus žmogus ir ką jis kalba, svarbiausia, kad jo draugijoje formuojasi meilės, ramybės ir vienybės atmosfera.

Toks žmogus išmoko mylėti šį pasaulį ir žmones be sąlygų, todėl jo širdis virto neišsenkančiu meilės šaltiniu.

Tokių žmonių yra daug. Ieškokite jų, būkite su jais. Kai šviesūs žmonės susivienija, jų jėgos taip sustiprėja, kad jie gali nuveikti labai daug, neįtikėtinai daug gero!

O ką gi daryti, jei sutinkame savo gyvenimo kelyje tamsius žmones? Ir kodėl žmonės pradėjo juos vadinti “tamsiais“? Kas užgesina jų vidinę šviesą?

Pasirodo, vidinę šviesą labai lengva užgesinti. Tereikia supykti, nusiminti, apgauti, susireikšminti, ir vidinė žmogaus šviesa kaipmat blanksta.

Ir jei žmogus nesugeba atgauti vidinės ramybės ir toliau patiria neigiamas emocijas ir būsenas – jis rizikuoja tapti tamsių, neigiamų energijų skleidėju.

Tamsiems žmonėms, kaip taisyklė, būna labai sunku, nes jiems atrodo, kad visi jų vengia, jie galvoja, kad niekas jų nemyli, todėl jie kankinasi ir kankina kitus.

Padėti tokiems žmonėms gali tik šviesūs žmonės. Jie apgaubia juos šiluma, gerumu, meile, supratingumu. Atsargiai nurodo klaidas, nuramina, padeda atgauti ramybę ir vidinę stiprybę.

Mokykimės po žmogaus egoizmo ir pykčio kiautu pamatyti jo tyros sielos šviesą.. Tuomet įvyks tikras stebuklas: kiautas subyrės, o žmogaus vidinė šviesa suspindės visu grožiu..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Pavargę nuo gyvenimo žmonės

Prieš metus mūsų kaimynė, užimanti gana aukštas pareigas, staiga metė darbą, išnuomojo savo prabangų trijų kambarių butą pasiturinčiai jaunai šeimai ir išvažiavo gyventi į sodą. Visiems laikams.

Iki pensijos jai liko dar 15 ar 20 metų. Aplinkiniai stebėjosi ir sukiojo pirštą ties smilkiniu. Mesti tokį darbą? Tokį butą? Iškeisti viską į gyvenimą mediniame namelyje su alyvomis po langu ir vaizdu į prūdą? Tai nenormalu. Juk visi svajoja pasiekti tokias aukštumas! O ji viską metė ir jaučiasi absoliučiai laiminga.

Ir likusį gyvenimą ji ruošiasi praleisti mažytėje medinėje terasoje skaitydama knygas, sodindama petražoles nedideliame žemės plotelyje ir virdama vaikams barščius. Žinoma, ji kažką dar rašo. Kartais skaito paskaitas. Kažką uždirba, bet tai nepalyginama su tuo, kas buvo jos ankstesniame gyvenime.

Ir tokių žmonių kasmet vis daugiau. Ir, aišku, ne visi važiuoja gyventi į vienkiemius. Bet keičia savo gyvenimą iš pagrindų. Pavyzdžiui, gydytojai tampa laisvais fotografais, o buhalteriai – žurnalistais.

Ar pastebėjote, kad ir dirbančių namuose kasmet vis daugiau? Taip, informacinių technologijų amžiuje nėra būtinybės būti pririštam prie konkrečios darbo vietos ir griežto darbo grafiko nuo devynių iki šešių. Bet reikalas ne tame.

Tiesiog yra pavargę nuo gyvenimo žmonės.

Nes pernelyg atkakliai mums peršamas sėkmingumas. Sėkmingumas. Jūs galite aiškiai apibrėžti šią sąvoką?

Nuo pat vaikystės žmogus apkraunamas nesibaigiančiomis prievolėmis. Ankstyvas rytas. Manų košė. Popiečio miegas. Būreliai. Anglų kalba ir piešimas. Pamokos. Namų užduotys. Egzaminai. Vėl egzaminai. Institutas. Paskaitos. Egzaminai. Darbas. Pasitarimai. Ataskaitos. Viršvalandžiai.

Išėjęs į pensiją išsimiegosi. Iš pradžių siek ir kovok. Muškis nors galva į sieną. Būk sėkmingas. “Efektingi žmonės“ Girdėjote apie tokius? Netingėk, nesirk, dirbk, atidirbai – nereikalingas. Puikus darbuotojas. Kiekvieno vadovo svajonė. Neserga, nepavargsta, neatostogauja, dirba viršvalandžius. Jis juk nori būti efektingas ir sėkmingas. Taip reikia. Ar tikrai reikia?

Per visą mokymosi periodą žmogų spaudžia ir gąsdina. Mokykis, nes nieko iš tavęs nebus. Mokykis, nes niekur, na, nebent tik kiemsargiu, neįsidarbinsi. Mokykis, siek, nes…

Yra standartinis sėkmingumo rinkinys. Du aukštieji. Turtinga santuoka. Prestižinis darbas. Butas, mašina, sodyba. Poilsis prie jūros porą kartų į metus. Paryžius per santuokos sukaktis. Vaikai gimnazistai. Dvidešimt aulinukų ir trisdešimt rankinių vienam sezonui. Viskas kaip pas žmones. Ar tikrai reikia?

Kažkas kažkada nusprendė, kad būtent visa tai ir yra sėkmingumas. Bet ar tikrai tuo jis yra matuojamas? Ir ar apskritai jis reikalingas? Juk iš tiesų tai viena iš didžiausių apgaulių mūsų gyvenime.

Visa tai nesvarbu.

Bet supranta šią paprastą tiesą, kaip taisyklė, giliai pavargę nuo gyvenimo žmonės, kuriems jau gyvybiškai reikalinga dvasinė ramybė. Galimybė niekur nelėkti. Niekam nieko neįrodinėti. Gyventi, o ne kovoti už būvį.

Yra žmonės, kurie bėgo, bėgo, paskui pargriuvo ir suprato, kad daugiau negali. Tai liečia ir jaunąją kartą, kuri pavargo nuo sėkmingumo standartų siekimo, nepakeliamos atsakomybės ir prievolių naštos. Jie jau nieko nenori, tik ramybės. Štai toks ankstyvas išsekimas.

Pavargę žmonės palaipsniui keičia viską ir keičiasi patys. Jie mokosi gyventi iš naujo, kitaip, pagal savo galimybes ir jėgas. Jie pradeda valdyti savo gyvenimą patys. Jie piešia akvarele ir daug skaito. Verda barščius ir kepa pyragus. Žaidžia su vaikais kamuoliu. Tiesiog kvėpuoja grynu oru. Suvokia, kad vienos rankinės, pasirodo, pilnai pakanka.

Jie mokosi gyventi sąmoningai, jausdami kiekvieną akimirką, pilnatvėje.

Nes nuo vaikystės gąsdino kiemsargiu. Nes jau nėra jėgų gyventi tame bėgime, kai dirbdamas viršvalandžius neturi laiko pavalgyti ar atsigerti arbatos. Kai darbas užima beveik visą gyvenimą, kai net būdamas namuose apie jį galvoji. O namuose alkanas vaikas ir jo nebaigtas rašyti atpasakojimas. O ryte vėl tas pats užburtas ratas…

Bet yra ir žmonės, kuriems toks gyvenimas labai patinka. Ir jie visai nepavargsta nuo tokio pašėlusio ritmo. Jie visą gyvenimą gali taip gyventi. Na ir puiku.

Bet juk negali visi būti supersėkmingi. Negali visi užimti prestižinių pareigų ar būti vadovais. Kažkas turi ir nukritusius lapus sušluoti.

Pavargę nuo gyvenimo žmonės ir žmonės, besivaikantys sėkmės, niekada vieni kitų nesupras. Nes jų pasauliai skirtingi.

Bet jei jūs jaučiate, kad pavargote, kad daugiau negalite, nebijokite visko pakeisti. Branginkite savo gyvenimą. Nes gyvename mes ne tam, kad pavargtume.

Pagal Anos Petrovos tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !