Pamatyti stebuklą

Turbūt, laimė – tai tokia būsena, kai vertini ir džiaugiesi tuo, kas jau yra tavo gyvenime.

Kuomet myli ir esi mylimas.

Kai namuose santarvė, ir kažkas visada laukia tavęs sugrįžtant.

Bet kaip dažnai mums norisi daug ką pakeisti, tačiau mes nepastebime, kad stebuklas, kuris mums taip reikalingas, jau įvyko. Arba vyksta visai šalia mūsų.

Ir, jei mes neatkreipsime į jį dėmesio, jis tiesiog išnyks.

Nes kiekvienam stebuklui taip norisi, kad jį pamatytų. Net pačiam mažiausiam 🙂 .

Pagal Vasilisos Volodkinos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Tik širdis niekada neklysta

Anksčiau aš buvau tikra, jog žmogų reikia pažinti, kad pradėčiau su juo kažkokius santykius: meilės, draugiškus, dalykiškus.

Kad turiu išsiaiškinti, kokios jo vertybės, kad galėčiau priskirti jį kažkokiam psichologiniam tipui, suprasčiau jo įsitikinimus…

Dabar aš manau, kad žmogų reikia pajusti. Ir manau, kad šito negalima išmokti.

Tai įvyksta kažkaip savaime. Arba neįvyksta. Galbūt, tai susiję su tuo, ar sugebi pajusti save. Ir kuo giliau jauti save, tuo geriau jauti ir kitus.

Nes protas apgauna. Suveikia psichologinės apsaugos, suvokimo filtrai, neteisinga informacija ir subjektyvūs kriterijai. O tu tuo vadovaujiesi ir renki duomenis, analizuoji, darai išvadas… Ir prarandi esmę – intuityvų žinojimą, koks yra žmogus.

Kaip daug gyvenime paviršutiniškumo, vaidybos… Už demonstratyvios ironijos ir cinizmo gali slėptis jautri siela. Už parodomosios stiprybės – pažeidžiama būtybė. Už agresijos – skausmas ir baimė.

Ir viso to nesuprasi, jei klausysi tik tai, ką kalba žmogus. Nes žmonių elgesį gyvenime įtakoja skausmas, kurį jiems suteikė kiti žmonės. Todėl net jų veiksmai ne visada pasako tiesą.

Ir tik širdis niekada neklysta…

Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Yra tokie žmonės

Yra toks retas žmonių tipas, kurių matymas veikia taip, kad jie net dykumos viduryje sugeba įžvelgti grožį. O jeigu jo nėra, tuomet jie išaugins toje vietoje gėlių, laistys jas ir stebės, kaip iškankintoje troškulio sueižėjusioje žemėje užgimsta nauja gyvybė.

Jie vieningi su gamta ir puikiai žino, kas yra sielos troškulys, nes ne vieną kartą klaidžiojo savo dvasinio augimo dykumoje.

Jie kantriai neša savo sielos ugnį į pačią tamsos gilumą, kad suteiktų jai nors truputį šviesos. Ir kol kiti bijo savo pačių šešėlio, jie tyrinėja jį ir maitina iš atviro delno. Maitina susitaikymu, supratimu ir teise gyvuoti.

Jie suvokia, kad kiekvienas veiksmas – tai arba kūryba, arba griovimas, kad laikas ir visatos balanso dėsniai patys įvykdys fejerišką griovimo aktą, todėl reikia gyventi savo gyvenimą kūryboje. Būti tuo kūriniu ir tuo pat metu savo paties kūrėju.

Tai ypatingos sielos būsenos žmonės, jie kiaurai persmelkti meile pasauliui. Todėl kad matyti grožį paprastume ar dykvietėje gali tik Meilė.

Ir auginti gėles dykumoje gali tik Meilė. Ir troškimą gyventi, gebėjimą pajusti ir kurti pasaulį aplink save – suteikia tik Meilė.

Ir tik vienas Kūrėjas žino, kaip jiems pavyko išsaugoti tokį lobį savyje.

Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Mylimas artimas žmogus

Esu įsitikinusi, kad sveikų santykių kriterijus – tai harmoningas bendravimas. Ir nieko daugiau. Visa kita – dėmesys, atsakomybė, rūpestis ir visa kita – tai tiesiog tokio bendravimo išdava.

Jei jūs galite su savo artimu žmogumi kalbėtis apie viską, absoliučiai apie viską, be smerkimo, be pertraukinėjimo, be kaltinimų, be nuvertinimų ir išjuokimo, reiškia, jums labai pasisekė arba jūs subrendote harmoningiems santykiams.

Visi žinome, kad žmonės, kurie pamilo vienas kitą, gali valandų valandas kalbėtis absoliučiai apie viską. Abejonės, pergyvenimai, patirtys, svajonės, viltys… Nėra jokių draudžiamų temų.

Tikras artimumas – tai visiškas atvirumas su kitu žmogumi, kaip su pačiu savimi. Bet tai nereiškia, kad turime gyventi nuolat atviraudami (visiems mums retkarčiais reikalinga vienatvė ir asmeninė erdvė), tai reiškia, kad kai tu nori pasidalinti savo pergyvenimais su artimu žmogumi, jis yra pasirengęs tavęs išklausyti. Su ketinimu suprasti. Su dėmesingumu. Su palaikymu.

Jis gali turėti kitokią nuomonę, gali nesutikti su tavimi, bet jis nedrums dar labiau tavo nestabilios būsenos. Jis palauks tinkamo momento arba parinks reikiamus žodžius, kad išreikštų savo nuomonę, neįžeisdamas tavęs.

Rūpestingas požiūris į artimą žmogų – štai kas charakterizuoja sveiką artimumą. “Aš neturiu būti skausmo šaltiniu mylimam žmogui“. Visada nuoširdumas ir švelnumas. Net nepritarimas – nežeidžiantis.

O jei žmogus vaidina viršesnį: “Va matai, tu esi nestabilios psichikos, tau reikia kažką su tuo daryti. Šauki, verki, pyksti – gydykis“, – bėkite kuo toliau nuo tokio “guru“. Ir kuo greičiau.

Mylintis žmogus taip nepasakys, nes tausoja tavo jausmus. Jis žino – jei tu pyksti, reiškia, tau dabar skaudu, ir jis tai supranta: “Viskas gerai, aš myliu tave“.

Mylintis žmogus negilins artimo žmogaus kančios. Nes jis jaučia tą kančią, ir jam lygiai taip pat skaudu. Tai tas pats, kas skaudinti patį save. Todėl, kad yra gilus tarpusavio ryšys.

Mylinčiam žmogui svarbu, kad jo artimas žmogus galėtų vystytis, išreikšti savo gebėjimus, įgyvendinti svajones, kad galėtų tikėtis supratimo ir palaikymo visose gyvenimo situacijose.

Mylimas žmogus turi būti laimingas – jei taip galvoja abu poroje, reiškia, jie jau turi sveikų santykių “cementą“.

O jei kažkas kankina tave, reiškia, jam neskauda, kai skauda tau. Juk tai akivaizdu, tiesa? Jei jis pamina tai, kas tau svarbu, jei nenori tavęs išklausyti, reiškia, jam nesvarbi tavo laimė. Ir tai taip pat akivaizdu. Ir jei jis, matydamas tavo pergyvenimus, dar labiau kaitina tavo emocijas, ar tai nerodo jo abejingumo? Ką tokiu atveju jis myli ir apie ką galvoja?

Jei jūs negalite bendrauti su artimu žmogumi, kaip su pačiu savimi, reiškia, kito artimo žmogaus, išskyrus save patį, jūs neturite.

Pagal Lilijos Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kartais pakanka..

Kartais, kad nepalūžtume, pakanka draugo balso. Paprasto žmogiško “pasiilgau“, į kurį galima susisupti, lyg į jaukų pledą.

Kartais pakanka žinoti, kad žmogui, kurį myli, dabar lengviau. Kad šiandien jam skauda mažiau, nei vakar, o tai reiškia, kad yra viltis, jog rytoj jo bus diena visai be skausmo.

Kartais labai svarbu be baimės pažvelgti į savo pergyvenimus ir suprasti, kad viskas palengva aprimsta. Jau pakenčiama. Ir, reiškia, yra šansas, kad greitai praeitis taps atrama, o ne bedugne.

Kartais, kad nepalūžtume, pakanka tiesiog sustoti. Gyventi savo gyvenimą, neužbėgant toli į priekį ir neužstringant praeityje.

Kvėpuoti rudeniu, vaikščioti nukritusiais šiugždančiais lapais parke. Palydėti paukščius. Laukti pirmųjų šalčių. Pasitikėti gyvenimu. Paleisti šaltu vandeniu popierinius neišsipildžiusių istorijų laivelius.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Taikos visiems…

O juk svarbiausias dalykas gyvenime – tai taika…

Bet kokiame lygmenyje…

Tai būsena, kurioje būdami, mes norime kurti, o ne griauti…

Kalbėti, o ne rėkti…

Klausyti, o ne pertraukinėti…

Draugauti, o ne susipriešinti…

Tiesiog, kaip vaikų darželyje, kuriame taisyklės, iš tikrųjų, tikrai sąžiningos ir tinka bet kuriam suaugusiajam: nieko neskriausk… susitvarkyk po savęs… atsiklausk prieš kažką paimdamas… nesibrauk, jei niekas nekvietė… pasiūlyk, o ne reikalauk… kalbėk tiesą, ir tik tai, kuo esi įsitikinęs… daryk kažkokį vieną darbą, bet gerai… mokykis bendrauti…

Jei mes viskuo šituo vadovautumės, galbūt, mums pavyktų išvengti daugumos savo bėdų?…

Gyventi taikiai su pačiu savimi, tai reiškia, pasirinkti taiką ir su visais kitais… O ten, kur tai neįmanoma, tuomet NEUTRALUMAS atrodo daug reikšmingesnis, nei kariniai veiksmai, kuriuose neišvengiamai bus nukentėjusių…

Taika – psichologiškai pati sveikiausia teritorija, mielieji, todėl kad žadina kiekviename iš mūsų vidinius resursus…

Resursus, iš kurių auga viskas, kas tik yra geriausio, nuo meilės iki kūrybos…

Resursus, kuriuose nesutarimai nesprendžiami pažeminimais ar įžeidimais… jie sprendžiami iš gebėjimo aptarti tai, kas skaudu ar apmaudu, ir kartu surasti geriausius sprendimus…

Resursus, kuriuose lengva imtis kažko naujo ir siekti užsibrėžto…

Resursus, kuriuose nėra vietos tiems, kas ateina su manipuliacijomis užantyje…

Ir, pagaliau, gyventi taikiai – tai neapsakomai įkvepiantis pojūtis, kai taip paprasta tiesiog sėdėti ant namo slenksčio, žiūrėti į dangų, ir žinoti, kad tau nėra su kuo, o ir nereikia kovoti, ir tai yra tikra laimė…

Paprasta ir tyra, kaip šaltinio vanduo…

Taikos visiems…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Tiesiog Būti..

Sėdėti ant palangės, valgyti gintarinę abrikosų uogienę tiesiai iš stiklainio, gerti arbatą. Sūpuoti įdegusią koją ir stebėti saulėlydį. Numesti šliurę nuo kojos. Pajudinti pirštus.

Eiti gatve su ką tik nuskintais astrais ir kvėpti jų pūkuotų žiedų aromatą.

Sugrįžus namo, pakliūti po lietumi prie pat durų, stabtelėti, pakelti galvą ir pajusti visą dainuojančio dangaus vandens gaivą, o paskui bėgti namo, persirengti sausai, ir, susisupus į jaukų pledą ar minkštą didžiulį chalatą, gerti arbatą ir klausytis, kaip barbena lašai į palangę.

Sutrinti tarp pirštų džiovintą pelyną, o paskui uosti jo kvapą ant pirštų, kuris taip dvelkia vasara – kartokai, aitriai, saulėtai.

Eiti basomis per žolę, kai dygu, bet neskauda.

Vaikų skyriuje apsikabinti su didžiuliais minkštais žaisliukais, paglostyti juos.

Važiuoti mašina, ir žiūrėti, kaip tiesiasi kelias priešakyje, kaip virš vakarėjančio miško leidžiasi skaisčiai oranžinė saulė.

Klausytis cikadų.

Žiūrėti į tolimas artimas žvaigždes.

Miegoti iki valiai, o paskui atsibusti ir nusišypsoti, nes dar viena diena ir gyvenimas tęsiasi.

Kokia laimė – nesiblaškyti nuolat, nesinerti iš kailio, nesivaržyti, neįrodinėti, o tiesiog – būti.

Būti laimingu.

Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Šilto ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Baimė

Žinote, kas mus labiausiai riboja gyvenime? Tai, kad mes gyvename baimėje.

Bijome, kad mus atstums. Bijome, kad išjuoks. Bijome išsiskirti iš visų. Bijome, kad mūsų nesupras ir paliks. Bijome, kad nieko nesigaus. Bijome, kad kažką prarasime. Bijome, kad nemylės. Bijome…

Ir ta baimė sukausto gerklę, kai reikia kalbėti. Baimė mus priverčia blaškytis, kai reikia nusiraminti. Baimė priverčia ieškoti kaltų, kai reikia imtis veiksmų. Ta baimė sukausto kūną, kai reikia eiti į žmones. Baimė stabdo mintis, kai pradedame galvoti apie kažką gero gyvenime.

Ta baimė sako tau: “pasilik ten, kur dabar esi, juk nežinia, kas ten už durų, o čia bent jau šilta ir viskas taip įprasta!“ Baimė priverčia ieškoti negatyvumo, įžvelgti jį ir ten, kur jo nėra. Baimė priverčia šlietis prie tokių pat gyvenančių baimėje žmonių – taip jūs sau pasiteisinate, kad ir kiti bijo, todėl tai lyg ir normalu, o ir paprasčiau bijoti drauge.

Ta baimė šnabžda tau: “Na, nieko-nieko, kada nors tavo gyvenime bus kas nors gero, nutiks kažkoks stebuklas, štai tada ir pagyvensi, o dabar – nieko nekeisk, nes bus dar blogiau.“

Bet, pasirodo, pakanka nors kartą peržengti savo baimę, padaryti tai, ko labai bijojai ir pamatyti, kad ta baimė – absoliutus niekas, tiesiog minčių kratinys, bėganti eilutė, tuštuma, ir.. – ji pasitraukia.

Tai tikra vidinė evoliucija, kuri sujudina ir atgaivina tavyje baimės sukaustytą dvasinę jėgą ir laisvę. Ir tada visas pasaulis keičiasi: tavo būsena, tavo mintys, tave supantys žmonės, aplinkybės, galimybės ir svajonės. Ir tai neįtikėtinas pokytis!

Nors kartą žengus tokį žingsnį, gyvenimas jau nebus toks, kaip anksčiau.

Reikia tik drąsos jį žengti.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Traumos kultas

Pasakysiu tau štai ką: šiame nuostabiame pasaulyje, kupiname tragedijų, traumų, dramų, sugriautų šeimų, neapykantos, sekinančios kontrolės, kankinančių neurozių ir nesibaigiančios kančios, įsirėžusios kiekvieno žmogaus veide, labai sudėtinga būti tiesiog normaliu žmogumi.

Traumos Kultas išmokė mus, kad nepilnavertiškumas, prievarta, lūžiai, krizės, stresai, suteikia mums Vertingumą ir Reikšmingumą. Atseit, jei tu visą gyvenimą ne gyvenai, bet didžiulėmis pastangomis ĮVEIKDAVAI KIEKVIENĄ MINUTĘ, tik tuomet tu – Tikrų Tikriausias Žmogus.

O jeigu, neduok Dieve, tu gyvas, psichologiškai sveikas, sukūrei laimingą santuoką, myli tėvą ir motiną, o tavo artimieji myli tave, tuomet tu – kažkoks.. ne toks. Ir tuomet – nėra tau apie ką eiles rašyti ir dainas dainuoti, nėra dėl ko kerštauti ar regzti intrigas.

Jei aš galėčiau iš mūsų realybės išbraukti nors vieną dalyką vieną kartą ir visiems laikams – aš išbraukčiau pasiteisinimus. Nes jie beprasmiški ir ydingi. Ypač, jei kalbame apie tai, kad negatyvi patirtis, atseit, daug vertingesnė už pozityvią patirtį.

Tačiau nepriklausomai nuo nieko, tu neturi jaustis nejaukiai dėl to, kad tavo gyvenime viskas (arba kažkas) gerai. Net minties tokios neturi tau kilti.

Nes visada mūsų gyvenime yra ir bus žmonės, žvelgdami į kuriuos, mes taip pat įžiebiame savo vidinę šviesą. Ir pamatome, kad pasaulis daug didesnis, nei mums atrodė, ir kad mes šiame pasaulyje taip pat esame reikšmingi.

Tokie žmonės turi šviesti, o ne drovėtis.

Šviesk 🙂 .

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tavo pasaulis

Viskas, ką tu myli…

Viskas, į ką įdedi dalelę savęs…

Viskas, ką nuoširdžiai apkabini ir priimi –

Geriausias vaistas nuo to, kas bando tave sužlugdyti…

Nuo tų, kas atėjo tik tam, kad pasmerktų, apkalbėtų, atimtų…

Nuo aplinkybių, kurių niekada neištvertum, jei nebūtų už ko laikytis…

Turėdamas savo mažą, su meile sukurtą, pasaulį didžiojo pasaulio viduje, tu nustoji bijoti…

Todėl, kad yra kur ateiti…

Yra kur pasislėpti…

Yra kam atnešti savo džiaugsmus ir liūdesius…

Nekovokite su didžiuoju pasauliu, mielieji…

Kurkite mažą…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !