“Aš ir kiti”

Tai 1971 metų režisieriaus F. Sobolevo filmas, kuriame autorius per eksperimentus ir žaidimus parodo, kaip grupė daro įtaką atskiram žmogui. Eksperimentus parengė ir atliko psichologijos mokslų kandidatė V. Muchina. Kadangi filmas rusiškas, nesuprantantiems kalbos trumpai perteiksiu esmę. Filmas unikalus tuo, kad aktualus ir šiandien – jis kviečia pažiūrėti į save iš šalies ir suprasti įtakų mechanizmą.

Kaip teigia filmo autorius, mes žinome daug ką, labai daug, tačiau nepažįstame.. savęs. Gal pažiūrėję filmą susimąstysime – ką mes žinome apie save, savo psichologiją, ir kaip mus veikia bei įtakoja kiti žmonės.

Pirmasis eksperimentas – apie mūsų atmintį, sugebėjimą atpasakoti matytą situaciją ir tai, kaip kiti žmonės įtakoja mūsų įspūdžius. Lektorių “netikėtai” užpuola ginkluoti “plėšikai” ir išsiveda iš auditorijos. Visi matė tą patį vaizdą, tačiau pasakojimai visų skiriasi: ir plėšikų skaičius skirtingas, ir jų apranga, pasakojimai apie kaukes, ir kokiu būdu išvedė lektorių. Situacijos netikėtumas sukėlė emocinį šoką, ir žmonės tiesiog sukuria tai, ko neįsidėmėjo. Žinoma, tuos atpasakojimus įtakoja ir kitų dalyvių pasakojimai.

Mes dažnai nepasitikime savo suvokimu, savo asmenine patirtimi, todėl esame linkę “pasitikrinti” savo suvokimą, elgesį ir nuomonę su kitų žmonių suvokimu, elgesiu ir nuomone. Sekančiam eksperimentui žmonės skirstomi į grupes, jiems rodoma ta pati nuotrauka. Vienai grupei pasakoma, kad tai labai pavojingas nusikaltėlis ir prašoma jį apibūdinti, nupiešti jo psichologinį paveikslą. Žinoma, apibūdinimai neigiami: šaltas žvilgsnis, piktas žmogus, nepatikimas, įžūlus, sadistas, daug geriantis, su būdinga tik nusikaltėliui nosimi ir randais..

Kitai grupei rodoma ta pati nuotrauka, tik pasakoma, kad tai – labai žymus mokslininkas. Apibūdinimai kardinaliai priešingi: protingas ir skvarbus žvilgsnis, geranoriškas ir darbštus žmogus, patikimas, linksmas, mėgstantis savo darbą, mylintis vaikus, charizmatiškas, geros akys ir aristokratiška kakta..

Išvada – tam tikrose situacijose, esant informacijos trūkumui, mes nevalingai “atrandame” tai, ko iš mūsų laukia kiti žmonės. Šio eksperimento dalyviai viename žmoguje pamatė ir nusikaltėlį, ir mokslininką – mes matome tai, ką norime matyti. Tai psichologinė nuostata – nesąmoningas nusiteikimas, pasirengimas kažką suvokti tam tikru būdu, tačiau mes įsitikinę, kad tai mūsų nuomonė.

Kai kuriuos psichologinius dėsningumus puikiai parodo vaikai. Dabar eksperimentatorė susitaria su trimis vaikais, kad įvardins rodomas piramides tik kaip baltas, net jei rodys vieną juodą. Į šią grupelę kviečiami vis kiti vaikai, ir išaiškėja, kad ne visi vaikai pasiduoda trijulės įtakai ir teisingai įvardina piramidžių spalvas.

Kai vaikų paklausia – kodėl jie neteisingai įvardina spalvas, nors mato kitaip, jie atsako, kad sekė kitų vaikų pavyzdžiu. Sekantis eksperimentas-žaidimas su vaikais – košė, cukrus ir druska. Grupei vaikų duodama saldi košė, o vienam iš grupės – sūri. Prašoma apibūdinti skonį. Neįtikėtina, bet kai kurie vaikai pasiduoda grupės įtakai, ir sūrią košę pavadina saldžia.

Tačiau yra vaikų, kurie neabejodami atsako, kokia iš tiesų yra košė. Tai savarankiškas, nepriklausomas elgesys, orientuotas į asmeninius įspūdžius. Taip elgtis natūralu, o štai jei aplinkinių nuomonė svarbesnė nei asmeniniai pojūčiai, tuomet elgesys yra įteigtas, konformistinis. Vaikai nori būti kaip visi – juk per žaidimus, mėgdžiojimą vyksta asmenybės vystymasis, visuomenės normų ir taisyklių įsisavinimas, socializacijos procesas. Bet ar tik vaikams tai svarbu?

Toliau – eksperimentas su studentais. Su grupe sutariama, kad bus rodomos skirtingų žmonių nuotraukos, tačiau jie teigs, kad 1 ir 4 nuotraukose – tas pats žmogus. Į grupę pakviečiama pirmoji mergina, ji kategoriškai teigia, kad nuotraukose – skirtingi žmonės. Tačiau dauguma susitarusių dalyvių išsako vieningą nuomonę, ją “pagrindžia” ir “argumentuoja”, ir ši kolektyvinė nuomonė daro spaudimą.

Mergina pradeda abejoti, bando įžvelgti grupės argumentus apie apšvietimo skirtumus, vienodas raukšles, apgamus.. bet laikosi savo nuomonės. Vėliau ji prisipažįsta psichologei, kad nustebo, kai pirmasis ir antrasis dalyviai pasakė, kad tai vieno žmogaus nuotraukos, tačiau kai tai ėmė tvirtinti kiti, ji sutriko. Kadangi ji piešia, ir dėl to veido skirtumus matau geriau nei kiti, todėl laikėsi savo nuomonės. Tačiau jai buvo sunku apginti savo poziciją dėl grupės spaudimo.

Kitas eksperimento dalyvis – vaikinas. Jam taip pat pasiūlytos skirtingos pagyvenusių žmonių nuotraukos. Nežiūrint to, kad yra ir moterų nuotraukų, grupė teigia, kad moteris – tai persirengęs vyras iš kitos nuotraukos, todėl 2 ir 4 nuotraukose – tas pats žmogus.Neįtikėtina, bet dalyvis keičia savo nuomonę ir.. sutinka su grupe! Todėl psichologė pakartoja eksperimentą su skirtingų spalvų piramidėmis. Šį kartą vaikinas įvardina skirtingas spalvas, o paklaustas – kodėl tuomet dėl nuotraukų jis sutiko su absurdiška daugumos nuomone, atsakė, kad pasidavė įtakai.

Tačiau kitas vaikinas sutiko su grupe, kuri teigė, kad abi piramidės baltos ir.. pritarė jai (nors akivaizdu – viena balta, kita juoda). Paklaustas psichologės – kodėl taip pasielgė, jis atsakė, kad pakluso daugumai, bijojo pasakyti kitaip nei visi, bijojo pasirodyti kvailas prieš draugus.. Net matydamas akivaizdžius faktus, jis neišdrįso nepritarti grupei.

Vaikinas teigė, kad iki paskutinio grupės dalyvio pasisakymo jis negalėjo patikėti, kad jie kalba rimtai, tačiau nedrįso nesutikti, nes buvo nejauku ir prieš grupę, ir prieš filmavimo komandą. Eksperimente su nuotraukomis jis net ieškojo patvirtinančių draugų nuomonę argumentų, nes norėjo juos palaikyti. Tačiau širdies gilumoje jiems nepritarė, bet pasakyti to neišdrįso. Dėl to pasijuto nejaukiai, pasijuto menkas. O su piramidėmis net pagalvojo, kad tai kažkoks matematinis kuriozas, kurio jis nesupranta..

Žinoma, teigia filmo autoriai, juodą pavadina baltu tik gal vienas iš tūkstančio, tačiau nepasiduoti grupės spaudimui sugeba retas – ypač jei nuo mūsų nuomonės niekas nepasikeis, jei tai nėra labai reikšminga. O jei tai principinga, jei tai liečia žmogaus įsitikinimus?

Todėl vaikams pasiūlomas paskutinis eksperimentas – jei tire bus šaudoma į kairįjį taikinį, pataikymo atveju iškris rublis, kurį vaikas išleis savo nuožiūra. O pataikymas į dešinį taikinį atneš rublį, kuris bus išleistas bendroms klasės reikmėms. Prieš šaunant vaikas matys, kur šaudė jo klasės draugai – tam reikalui užsidegs švieselės taikiniuose.

Jas, žinoma, reguliuos psichologai – kad vaikai apsispręstų, matydami rezultatus (savo ar klasės naudai). Net vaikų klasės vadovė sutinka, kad tai sudėtinga užduotis (moraline prasme). Visų nuostabai, dauguma vaikų padarė pasirinkimą klasės naudai – tokias štai savybes skiepijo tuo laikmečiu mokykla..

Autoriai šiuo filmu kvietė pažiūrėti į save iš šalies. Jie tikėjosi, kad pamatę save kituose, žmonės susimąstys ir jų sekantis žingsnis, sekantis poelgis bus sąmoningesnis, labiau apgalvotas ir principingas. Pridurčiau: visi mes esame bendruomeniški, tačiau esame ir unikalūs, visi mes darome įtaką vieni kitiems, todėl darykime gerą įtaką 🙂 .

Budizmo išmintis

* Į savo problemas mes įpratome žiūrėti iš arti, o į svetimas, kaip taisyklė, iš toli. Todėl savos atrodo didelės, o kitų – ne tokios reikšmingos.

* Dažniausiai, kai prieš mus iškyla kažkokia nedidelė problema, mes nekreipiame į ją dėmesio, sakydami, kad tai smulkmena. O kai ji išauga tiek, kad jau negalima jos ignoruoti, mes puolame spręsti ją tais metodais, kurie tiktų spendimui pačioje pradžioje. Palyginimui – jei jūs pūsite į mažą liepsnelę, tai jūs ją lengvai užpūsite. O jei liepsna tapo didelė, ir jūs į ją pūsite, tai ją padarysite dar stipresne. Todėl būkite atidūs smulkioms problemoms, spręskite jas, kol jos mažos.

* Žmonės kenčia nuo to, kad nežino, kaip teisingai veikti. Ne taip svarbu daryti daug įvairių darbų. Žymiai svarbiau atlikti reikalingus veiksmus reikiamu laiku. Pavyzdžiui, suplyšo jūsų drabužis, ir reikia jį skubiai sulopyti. Tačiau jūs tingite atrasti tinkamos spalvos audinį ir iškerpate skiautę iš kitos drabužio vietos. O paskui pasirodo, kad iškirpta skylė taip pat matosi. Tai skubėjimo rezultatas, bandymas bet kaip išspręsti problemą, vietoje to, kad įdėti triūso ir rasti tinkamą sprendimą.

* Spręsti iškilusias problemas reikėtų išmintingai, o ne stengtis padaryti viską kaip galima greičiau, be apmąstymų ir pasiruošimo. Jei viską kruopščiai apgalvosite, sudarysite aiškų planą, tuomet pamatysite, kad ir nedidelis veiksmas duos norimą rezultatą.

* Visi jūs esate sutikę žmonių, kurie turi aukštą intelektą, bet nepasižymi išmintimi. Tai reiškia – jie turi žinias, bet nepadarė jų savo gyvenimo dalimi. Įsivaizduokite, kad jūs įsigijote labai daug gerų instrumentų televizoriaus remontui, tačiau nežinote, kaip su jais elgtis. Jūs paslėpsite juos į dėžę, bet naudos iš jų neturėsite, nors galvosite, kad gerai juos turėti. Tačiau jums tai tebus nenaudingų instrumentų krūva… Taikykite žinias, mokykitės jas panaudoti!

* Pagalvokite ir apie tai, kaip daug pasiekė žmonija materialumo vystymo kelyje per paskutinius du-tris šimtmečius. Bet ar tapo žmonės laimingesni už savo protėvius? Greičiau atvirkščiai, pas mus žymiai daugiau problemų, nors ir sugalvota daugybė pagalbinių techninių prietaisų, kurie, atrodytų, leidžia sutaupyti laiką. Bet mažai kas gali leisti sau atsipalaiduoti. Gyvenimo tempas vis greitėja, mes siekiame išspręsti daugybę problemų iš karto, ir tuo pačiu netenkame dvasinio komforto.

* Geriau zylė rankoje, nei lakštingala miške. Džiaukitės tuo, ką turite. Žmonės išsiugdė neteisingą tendenciją: mes nevertiname to, ką turime, bet žvalgomės į tai ir norime to, ką turi kiti. Rezultatas – menkumo, skurdumo jausmo kultivavimas.

* Mokykimės būti ramiais ir išmintingais. Kai jūs ramūs ir išmintingi, jūsų veiksmai atitinka situaciją, ir jos neapjuodina neigiamos emocijos. Mes nepakankamai įvertiname pykčio jėgą. Apimtas pykčio protas negali adekvačiai suprasti ir vertinti realybę. Rezultatas – klaidos, ir visas gyvenimas – klaidų taisymas. Veiksmas, kurį įtakoja pyktis, liudija apie tai, kad jūs praradote savikontrolę ir negalite aiškiai mąstyti ir matyti. Tai ypač pavojingas kelias.

* Nesuvaldytas protas neturi išminties ir susikaupimo. Be išminties ir susikaupimo nėra ramybės. O argi gali būti laimė neramiam žmogui? Jei išvalysite savo protą, savo dvasią, tai viskas nuostabiai pasikeis. Tačiau turime valyti savo vidų, o ne keisti išorines sąlygas. Deja, dažnai darome atvirkščiai: pavyzdžiui, jūs matote veidrodyje savo išteptą veidą. Jei pulsite valyti veidrodį, tai veidas dėl to nepasidarys švarus. O jei nusiprausite, tai ir atvaizdas veidrodyje bus švarus. Taip ir mes – susidūrę su problema, pažvelkime pirmiausiai į save, o ne pulkime keisti išorines sąlygas.

* Visomis išgalėmis stenkitės padėti kitiems. Jei negalite suteikti džiaugsmo, tai bent jau nekenkite. Tai vienas svarbiausių budistų pamokymų. Jūs turite tapti žmogumi, kuris nekenkia kitiems – jei nesėjate blogio, tai daugybė žmonių neišgyvena jūsų galimo blogo elgesio pasekmių.

* Kenkdami kitam, jūs netiesiogiai kenkiate sau. Padėdami kitam, jūs netiesiogiai padedate sau. Būkite išmintingi ir padėkite kitiems. Jei kenkiate kitam, jūs prisipildote neigiamomis energijomis, kurių pasekmes būtinai pajusite. Ir, priešingai – padėdami kitiems, jūs pildotės gėriu, kuris grynina jūsų dvasią ir atneša gerus rezultatus. Todėl būkite geri ir nuoširdūs su visais, visur ir visada, ir džiaukitės gyvenimu. 🙂

(Pagal Geše Džampa Tinlėjaus knygą “Budistų pamokymai”)

Saulėto artėjančio savaitgalio 🙂 !

Kaip reaguojame į problemas

Nuo mūsų reakcijos į problemas priklauso jų sprendimas – juk galime jas ignoruoti arba pripažinti, įvertinti arba vengti, sureikšminti arba nuvertinti.. Visi esame skirtingi, todėl pradinė reakcija gali būti įvairi, tačiau po jos turėtų žengti sprendimas: kad problema būtų išspręsta, ją reikia spręsti.. Jei problema išlieka, tai reiškia, kad ji nesprendžiama arba neteisingai interpretuojama.

Stabdanti sprendimus reakcija gali būti dvejopa:

* Ignoravimas. Tai sąmoningas nenoras pamatyti problemą, atsisakant ją pripažinti arba spręsti. Tokiu atveju nuo sprendimų kartais bėgama į kažkokią kitą veiklą – kad įspūdžiai užgožtų problemą ir leistų bent trumpam užsimiršti.

* Išankstinis nusistatymas, kad problema neišsprendžiama, arba jos sureikšminimas. Tokiu atveju pasirenkama aukos pozicija, verkšlenama, skundžiamasi, ieškoma pritarimo savo nusiteikimui.

Žinoma, su tokiomis reakcijomis sunku, o kartais ir neįmanoma prieiti prie konkrečių sprendimų. Sakoma, kad yra dviejų rūšių problemos: sugalvotos ir išsprendžiamos. Bet kokiu atveju – turime suprasti, kad problemos mūsų gyvenime yra pasekmė, o jų sprendimas – veiksmai, nukreipti į objektyvių problemos atsiradimo priežasčių pašalinimą.

Todėl ir yra teiginys: jei yra problema, yra ir sprendimas. Kaip jį atrasti? Pirmiausiai – pereiti nuo reakcijų į problemą prie sprendimo paieškos, o nuo aukos pozicijos – į gyvenimo šeimininko vaidmenį.

Būdų surasti problemų sprendimus yra tikrai daug, čia pasidalinsiu tais, kurie yra išbandyti ir siūlomi daugelio psichologijos populiarintojų:

* Įvardinti problemą – pusė darbo. Jei sunku pamatyti sprendimus, bandykime užrašyti problemos esmę ir jos galimus sprendimus – taip aiškiau pamatysime, ko iš tiesų norime, ką galime padaryti, ir kas trukdo tai padaryti.

* Vienas iš paprastesnių būdų – sužinoti, kaip tokias pačias problemas sprendė kiti žmonės. Žmonijos patirtis didžiulė, kažkas jau tai išgyveno ir išsprendė – tereikia susirinkti informaciją. Nustebsite, kad rasite kelis variantus, iš kurių galėsite pasirinkti priimtiniausią ir tinkamiausią.

* Nesvarstykime – “aš nesugebėsiu, tai neįmanoma” – abejonės stabdo veiksmus, ir problema iš nedidelės gali tapti didele. Geriau suklysti, nei nieko nedaryti. Aktyvumas sprendimuose – būtinas, todėl geriau galvokime – ką daryti ir kaip.

* Imkimės atsakomybės už situaciją – tai dažnai būna stiprus postūmis sprendimų paieškoms. Svarbiausia – veikti, ir atsakomybės prisiėmimas gali būti svarbus motyvuojantis žingsnis link sprendimų.

* Jei problema didelė, skaidykime jos sprendimą į etapus ir veikime pagal principą: nuo paprasto į sudėtingą. Tokiu būdu mažais žingsneliais galime įveikti didelius darbus.

* Kreipkimės į draugus – paprastai jie noriai dalinasi patirtimi. Jei ji netiks, vis vien gausime taip reikalingą palaikymą ir šilumą. Kreipkimės į specialistą – kartais tai būtina. Problema gali būti sureikšminta, o nešališkas požiūris kartais parodo netikėtą ir lengvą sprendimą, kurio patys per emocijas nematome.

* Jei negalime išspręsti problemos (būna ir taip), tuomet keiskime požiūrį į ją. Kartais toks pakeitimas padeda pamatyti problemą kitaip ir suprasti jos reikšmingumą mums.

Beje, jei žvilgtelėsite į praeitį – nustebsite pamatę, kad daugelį savo problemų mes išsprendžiame! Tik.. kažkodėl atmintyje lieka ne sprendimai, o būtent nemaloni reakcija į iškilusius sunkumus. Kai išsprendžiame problemą, ji tampa ne tik gyvenimo epizodu, bet ir vertinga patirtimi – ar susimąstėte apie tai?

Spręsdami problemas mes įgyjame žinių, naujas galimybes ir suvokiame dvasinius dėsnius – tai skatina tobulėjimą, daro žmogų patyrusiu ir naudingu. Galiausiai – mes išmokstame nekartoti to, kas atneša skaudžias pasekmes. Ir tuomet atveriame kelią augimui: nuo protingo žmogaus, kuris sprendžia problemas – į išmintingą žmogų, kuris gyvena taip, kad problemų gyvenime nekiltų 🙂 ..

Kaip manote?

Apie problemas

Problema – plati sąvoka, apimanti tai, kas reikalauja sprendimo. Mūsų gyvenime tai gali būti sunkumai, kliūtys, ligos, nemalonumai – viskas, kas trukdo normaliam gyvenimui ir sveikam funkcionavimui. Problemoms nepriskiriami smulkūs nesusipratimai ar nuotaikų kaita, nepriskiriami ir katastrofiniai įvykiai. Problemos gali būti akivaizdžios ir nesunkiai išsprendžiamos, bet gali būti ir giluminės, paslėptos, sunkiau įveikiamos.

Problemos neatsiranda savaime, lygiai kaip ir savaime neišnyksta. Tam, kad jų pasitaikytų kuo mažiau, turėtume žinoti jų atsiradimo priežastis ir būtinai jas spręsti. Kitaip, kaip teigė M. Scott Peck – neišspręstos problemos išlieka ir tampa amžina kliūtimi dvasiniam tobulėjimui, o taip pat pastoviu nemalonumų ir blogų emocijų šaltiniu.

Juk, iš esmės, visas žmogaus gyvenimas – asmeninių pasirinkimų ir sprendimų virtinė. Vieni pasirinkimai yra pozityvūs, vedantys į augimą ir tobulėjimą, kiti – negatyvūs arba klaidingi, vedantys į problemas. Pavyzdžiui, tai gali būti probleminis mąstymas – polinkis mąstyti negatyviomis kategorijomis, matyti trūkumus, konstatuoti ir kritikuoti, jaustis auka, baimintis, turėti ribojančius įsitikinumus, neturėti motyvų ir t.t..

Galime turėti ir probleminių vaizdinių-šablonų, kuriuos susikūrėme ir kuriais vadovaujamės gyvenime. Jie gali liesti neigiamą gyvenimo scenarijų (gyvenimas-kova, gyvenimas-konkurencija, gyvenimas-nuobodybė..), negatyvų savęs įsivaizdavimą (negabus, negražus, netalentingas, vidutinybė..), gyvenimo partnerio vaizdinį (jis padarys mane laimingu, arba, atvirkščiai – visi jie niekšai..).

Problemas kuria ir problematiškas gyvenimo būdas – chaotiškas, neorganizuotas ar nesveikas (žalingi įpročiai, neteisinga mityba, be režimo ir pan.), gali būti ir probleminė aplinka, kuri daro įtaką (alkoholikai tėvai ar giminaičiai, smurtas, spaudimas, patyčios, skurdas..), elgesys (ambicingumas, kerštingumas, noras atkreipti dėmesį, tingumas..).

Didelę įtaką mūsų gyvenimui daro ir kūno problemos – tai gali būti įtempta būsena, traumos ir ligos, bendras arba specifinis kūno silpnumas, netreniruotas kūnas. Specialistų teigimu, labai svarbu atskirti – kurias problemas sukeliame ir galime išspręsti patys, o kokios problemos išorinės ar mažai nuo mūsų priklausančios. Jei išmokstame tai atskirti, tuomet turime raktus daugelio problemų sprendimui.

Kad būtų paprasčiau, skirkime jas į išorines (supantys žmonės, aplinkos poveikis, visuomenė), ir vidines, mūsų pačių įtakotas (mintys, elgesys, dvasinės ir psichologinės savybės). Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad išorinių įtakų yra daugiau, tačiau didesnė dalis problemų gyvenime yra mūsų pačių įtakotos, santykis maždaug 35 procentai išorinių faktorių prieš 65 procentus vidinių, mūsų pačių įtakotų.

Pirmiausiai visuomet sprendžiamos akivaizdžios ir lengvai įveikiamos problemos – taip įgyjamas pasitikėjimas savimi, nes greitai pamatome rezultatus. Ir tik po to galime imtis senesnių, giluminių problemų, kurioms spręsti gali prireikti ir specialisto pagalbos. Na, o išorinės problemos dažniausiai sprendžiamos pasirenkant – kaip reaguosime, kiek dalyvausime, kaip bendrausime.

Efektyviausiai problemą sprendžiame tuomet, kai suprantame, kad ji yra, išsiaiškiname jos priežastis ir aktyviai ieškome optimalių būdų ją išspręsti. O problemų sprendimą apsunkina negatyvios nuostatos – nenoras pamatyti problemą ar galimybę ją išspręsti, taip pat nemokėjimas ar tingėjimas savarankiškai veikti.

Pabaigai dar kelios psichiatro M. Scott Peck mintys: ” …kilusioms intelektualinėms, socialinėms ar dvasinėms problemoms išspręsti daugelis žmonių paprasčiausiai neskiria laiko… Nuostata vengti spręsti problemą ar tikėtis, kad ji išnyks savaime, gali tapti dar viena problema… Žinau, kad ir aš, ir bet kuris kitas žmogus, jei jis nėra protiškai atsilikęs, gali išspręsti visas problemas, jei bus pasirengęs skirti tam laiko”.

Beje, tiesiogiai išverstas graikiškas žodis “problema” reiškia uždavinį. Jaučiate, kaip pasikeistų mūsų požiūris, jei sakytume ne “problema”, o “uždavinys”? Ir kaip keičiasi iš karto prasmė – akivaizdu, kad problema yra lyg nuosprendis, kažko negero konstatavimas, o štai uždavinys kviečia į priekį ieškoti sprendimų variantų, tiesa? 🙂

Paprasta Tiesa

Kas viduje, tas ir išorėje

Vienas mokinys buvo nuolat niūrus. Mokytojas nusprendė jam parodyti jo niūrumo priežastį ir paprašė:
– Atidžiai apžiūrėk šį kambarį ir pasistenk įsiminti visus rudos spalvos daiktus.
Kambaryje buvo daug rudų daiktų: baldai, užuolaidos, paveikslų rėmai, todėl mokinys lengvai susidorojo su šia užduotimi.
Tačiau netrukus Mokytojas jo paprašė:
– O dabar užmerk akis ir išvardink visus… mėlynos spalvos daiktus!
Mokinys sutriko ir atsakė:
– Bet aš nieko mėlyno nemačiau, juk tavo nurodymu aš įsiminiau tik rudos spalvos daiktus!
Į tai mokytojas atsakė:
– Atmerk akis, apsižvalgyk – juk kambaryje labai daug mėlynos spalvos daiktų.
Mokinys apsižvalgė ir nustebo pamatęs, kad tai tiesa. Tuomet Mokytojas tęsė:
– Šia užduotimi aš norėjau tau parodyti gyvenimo tiesą: jei tu ieškai kambaryje tik rudos spalvos, o gyvenime – tik bloga, tai tu pastebėsi išskirtinai tik tai, ko ieškai. Atmink: jei tu ieškai blogo, tai tu būtinai tai rasi, ir niekada nepastebėsi nieko gero.
Mokinys paprieštaravo:
– Bet aš maniau, kad geriau laukti iš gyvenimo blogiausia, tuomet neteks nusivilti. O jei atsitiks kažkas gero – tai bus malonus siurprizas…
– Jei gyvenime būsi nusiteikęs blogam, tai būtinai taip ir nutiks, nes tu nuolat ieškosi patvirtinimų savo baimėms ir dvejonėms, – atsakė Mokytojas. – Laukdamas blogiausio, tu netenki gyvenime viso to gero, kas jame iš tiesų yra. Nusiteikęs geram tu ne tik kursi gėrį, bet ir išsiugdysi tokią dvasios stiprybę, kad ir pasitaikiusius sunkumus įveiksi nepalūždamas. Mokykis matyti gėrį!

Kuo vadovaujasi išminčius?

Mokinys paklausė:
– Kuo vadovaujasi gyvenime išminčius?
Mokytojas atsakė:
– Išminčius visuomet daro geriausiai, ką gali; nori pasiekiamo; viskame jaučia saiką – ir to pakanka, kad suprasti visa kita.

Paskutinio teismo diena (autorė – O. Fost)

Jūs manote, kad tai biblijiniai pramanai? Arba – jei tikite – jūs įsivaizduojate kažkokią globalinę katastrofą? Susprogdinti namai, piestu pakilusi žemė, pašėlusi jūra ir kraujo upės? Prisikėlę, lipantys iš kapų mirusieji ir kitokia šiurpinanti mistika perpus su taikomąja anatomija, perpinta holivudine dvasia? Ne, bičiuliai, viskas bus kitaip.

Man pavesta perduoti jums, koks bus Paskutinis teismas.

Bus atlikti viso labo du veiksmai, bet jų pilnai pakaks, kad pranašauta pasaulio pabaiga įvyktų.

Visiems ir kiekvienam dabar gyvenančiam, pirmiausiai visu pajėgumu bus įjungtas sąžinės balsas, taip, kad jis suskambės sąmonėje nepriklausomai nuo to, ar jūs ją iškeitėte pirmoje klasėje į kramtomąją gumą, ar ji tyliai baigia savo amžių tolimame atminties kampelyje, ar ji vis dėlto buvo kartais ištraukiama iš kompromiso sangrūdų, kad primintų jos savininkui, kad jis yra žmogus.

O antra – visus natūraliai, be išimčių – apdovanos atjautos dovana…

Pakaks pajusti visų ir kiekvieno esančio su jumis planetoje skausmą ir išgirsti netylantį sąžinės balsą, primenantį visas nuoskaudas, kurias jūs sąmoningai ar nesąmoningai sukėlėte kitiems per savo gyvenimą…

Milijardai žmonių vienu metu pajus kitų skausmą kaip savo, o dar ir pradės kankinti sąžinės graužatis… Iš tiesų, tai bus pasaulinio mąsto reiškinys.

To neįmanoma sugalvoti. Aš pamačiau tai šiandien sapne. Ir todėl dabar, šeštą ryte visa tai užrašiau. Ačiū už dėmesį.

Kaip pažinti Dievą?

Mokinys paklausė Mokytojo:
– Kaip pažinti Dievą?
– Ar tu mylėjai ką nors? – paklausė Mokytojas.
– Aš nesu paprastas pasaulietis, aš noriu pažinti Dievą.
– Gerai pagalvok, gal mylėjai tėvą, motiną, moterį?
– Ne, juk aš prašau praktikos, ir kartoju – aš nesu paprastas pasaulietis…
– Tuomet eik ir pamilk ką nors…

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio :)!!

Apie futurofobiją

* Jei pažodžiui, tai futurofobija (lot. futurum – ateitis; gr. phobos – baimė) – ateities baimė. Platesne prasme tai gali būti ir permainų baimė, nenoras keisti įprastą gyvenimo būdą, egzistencinės baimės – visko, kas gali įvykti ateityje.

* Dažniausiai tokios baimės yra išmokytas socialinis elgesys – vaikai išmokomi bijoti tėvų, pedagogų, Dievo, o ir iš ekranų rodomi smurtaujantys “herojai” multiplikaciniuose filmukuose, įtempto siužeto ar siaubo filmai. Dėl tokio poveikio daugeliui vaikų gyvenimas už namų ribų atrodo kupinas grėsmių ir pavojų. Vėliau pradedama bijoti egzistencinių ir globalių įvykių.

* Persipildęs ateities baimėmis žmogus su siaubu modeliuoja įvykius su blogiausiomis pasekmėmis. Baimės energija perpildo ir užvaldo žmogų, ir jis pradeda aplinkui matyti tik savo baimių patvirtinimus.

* Ateities baimė – tai nežinomybės baimė. Tas, kas bijo – jau kankinasi, nes bijo. Paradoksas, bet žmogui “gerai” tai, prie ko jis įpranta, nors objektyviai tai gali būti blogai, bet įprasta. Dėl šios priežasties žmonės bijo permainų, jas mistifikuoja, jų vengia.

* Gyvenimas ateities baimėmis – labai ekstremalus. Futurofobija dar niekam neatnešė naudos, tačiau užtikrintai gesina pozityvumą, gyvybingumą, iniciatyvą. Tuo pačiu užbraukia ir gerą ateities perspektyvą.

* Diena po dienos mes vis dėlto einame į ateitį, o baimė naikina patį motyvą eiti. Tačiau gyvenimas ir yra judėjimas į priekį – augimas ir pokyčiai lėčiau ar greičiau, ryškiai ar mažiau pastebimai, bet vyksta.

* Ar žinote, kad nuo praėjusio šimtmečio vidurio iki mūsų dienų lyg iš gausybės rago pasipylė katastrofų pranašystės ir prognozės – “paskutinė data” buvo paskelbta nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai kuriais metais net po kelis kartus į dieną, o 2000 metais jų buvo apie tris šimtus.. Pateikiami įvairiausi scenarijai: meteoritai, asteroidai, juodosios skylės, agresyvūs ateiviai, sprogimai Žemės branduolyje, karai, Saulės užgesimas, gamtinių resursų išsekimas, klimato kaita (nuo karštymečio iki ledynmečio), epidemijos ir t.t..

* Tik šiais metais jau “išgyvenome” keliolika tokių datų, o labiausiai eskaluojama, žinoma, 2012 metų data.

* Galima teigti, kad žmonija nardinama į katastrofizmą, kuris jau tampa “normatyviu” ir kasdienišku. Iškyla tik vienas klausimas – ko bijoti: visko iš karto, ar kažko atskirai. Išryškėjo viena tendencija: gąsdinama ir žmonių sukurtomis, ir Gamtos, ir antgamtiškomis jėgomis, prieš kurias turėtume jaustis bejėgiai.

* Kaip reaguoti į tokią informaciją? Nepamiršti, kad turime pasirinkimą – neskaityti, neklausyti ir nežiūrėti tokios informacijos. Suprasti, kad tas, kas gąsdina – arba pats bijo, arba turi tikslą sukelti baimę. Atidžiai rinkimės informaciją.

* Tobulėkime, lavinkimės, kad turėtume kuo aiškesnį šio pasaulio, jame veikiančių dėsnių, savo psichikos veikimo ir savo vietos šiame pasaulyje suvokimą – juk gyvename informacinio šuolio laikais. Kuo aiškiau matome pasaulio realybę, tuo harmoningiau galime gyventi ir daryti drąsius bei teisingus sprendimus, kurie teigiamai veikia mūsų dabartį ir ateitį.

* Būkime sąmoningi, nes snaudžiančios sąmonės žmogų lengva apgauti ir juo manipuliuoti. Geriausias vaistas nuo futurofobijos – sąmoningas ateities baimės atsisakymas, pozityvumas ir veiklumas. Atminkime, kad negatyvių įvykių gyvenime – vos keli procentai, bet didelėmis baimės akimis bei nelaimių laukimu jų prikurti galime begales.

* Geriau tapkime pozityviais futurologais ir savo gerais darbais patvirtinkime nuostabias ateities prognozes. Mes galime keistis kiekvieną akimirką ir tuo pačiu keisti realybę. Visi mes esame susieti, todėl kiekvieno žmogaus veiksmas įtakoja ir bendrus procesus – tereikia pasijusti Kūrėjais, ir – pirmyn į visų mūsų šviesią ateitį :)!..