Iliuzinis dvasingumas

Dvasingumas, kaip ir dauguma mūsų gyvenimo sričių, dabar labai dažnai įgauna komercinį atspalvį: mainais už tam tikrą atlygį žadama palaima, ekstazė, pozityvios emocijos, sėkmė ir laimė gyvenime.

Ir iš tiesų – kol žmogus yra grupėje, kol dalyvauja paskaitose, meditacijose ar apeigose, jis jaučia įkvėpimą ir yra pakylėtoje nuotaikoje. Kol yra grupėje..

Bet kai žmogus sugrįžta į įprastą gyvenimą – ten nieko nesikeičia ir net gali pablogėti, nes žmogaus būsena taip greitai nepasikeičia vien dėl to, kad yra sumokėti pinigai ar dėl to, kad trumpam buvo paveiktos jo emocijos.

Labai dažnai po tokių išgyvenimų apima nusivylimas, ypač jei vienoje grupėje žmogus išbuvo ilgą laiką arba jei aplankė daugelį dvasinių seminarų.

Taip yra todėl, kad toks dvasingumas tėra iliuzinis – jis tarsi šalia gyvenimo, apsiriboja paskaitų lankymu, įvairiomis praktikomis, ritualais ar knygų skaitymu, o gyvenime niekaip nepasireiškia.

Tuo tarpu dvasingumas – tai meilės, tobulėjimo, žmogaus kūrybinio potencialo, jo geriausių savybių atskleidimo kelias. Dvasingumas turi pasireikšti žmogaus gyvenime kaip harmonija, kaip aukščiausių dorybių išraiška.

Dvasingumas turi būti praktiškas, t.,y., matomas mūsų gyvenime – mūsų darbuose ir poelgiuose, kitaip tai – iliuzija ir saviapgaulė.

Senieji mokymai teigia, kad dvasingumo kelias – tai meilės kelias, o dvasingą žmogų galime atpažinti pagal šiuos du paprastus požymius:

1) Pagal jo meilę Aukščiausiajam pradui;
2) Pagal jo meilę visai gyvybei Žemėje.

Tokio žmogaus dvasingumas aiškiai matomas jo kasdieniniuose darbuose ir poelgiuose, jo dvasingumas nėra “kažkas mistiško ar nežemiško“ šalia visiems įprasto gyvenimo.

Todėl labai paprasta pasitikrinti, ar esame dvasingi – tereikia pažvelgti į savo elgesį: kaip bendraujame su žmonėmis, kokiomis vertybėmis remiamės gyvenime, ar tausojame gamtą, ar gerbiame visą gyvybę Žemėje, ar išreiškiame savo kūrybinį potencialą.

Dvasingas žmogus savo būsena turi viską harmonizuoti, gerinti, tobulinti. Jis negali būti vienoje situacijoje dvasingas, o kitoje – egoistiškas, nesąžiningas ar žiaurus.

Dvasinį augimą ne visuomet lydi vien teigiamos emocijos, nes tenka apsivalyti nuo visų elgesio šablonų ir iliuzijų, nuraminti protą, o tai nelengvas procesas, kurį lydi vidinis pasipriešinimas ir emocinės krizės.

Tai gilus, asmeninis kiekvieno žmogaus vidinis darbas, kurio už jį negali atlikti niekas kitas ir kurio negalima nusipirkti už jokius pinigus.

Todėl visos pastangos nusipirkti dvasines žinias, iniciacijas, kodus, ženklus ar kažkokias priemones, galinčias pakeisti asmeninį dvasinį augimą ar suteikti mistinių galių – dar viena didelė iliuzija.

Išorinė informacija arba kito žmogaus pavyzdys gali įkvėpti, “atrakinti“ vidinį žmogaus žinojimą, paskatinti tobulėti, bet augti dvasiškai, t.y., taikyti žinias praktikoje ir daryti iš to išvadas turi pats žmogus. Kito kelio tiesiog nėra.

Senosios indų Vedos labai aiškiai apibrėžė dvasinių Mokytojų veiklą: Mokytojo lygmenį jis pasiekia tam tikrų vidinių dvasinių savybių dėka, o dvasines žinias jis gali tik besąlygiškai dovanoti.

Todėl visi dvasiniai Mokytojai pragyvenimui užsidirbdavo kitu darbu, o atlygį imti griežtai atsisakydavo – kad nepultų į pagundą iš to pasipelnyti, nenupultų į žemą sąmonės lygmenį (nedegraduotų) ir neverstų degraduoti tų, kurie mano, kad dvasines žinias galima nusipirkti.

Dvasingumas nėra prekė, kurią galima nusipirkti. Visi bandymai “pritemti“ jį prie piniginių mainų ar “energijų apykaitos“ dėsnių tėra apgaulė ir siekis sumenkinti, paversti tai paprasčiausia preke.

O ir mokinių mokymas vykdavo iki tam tikro laiko – kad mokinys išmoktų imtis atsakomybės už save, kad atrastų savo Kelią ir atvertų savo vidinę šviesą, kad nesektų aklai savo Mokytoju.

Dvasinis augimas – labai subtilus procesas, todėl anksčiau žmonės jo metu dažnai ilgam atsiskirdavo nuo visuomenės – eidavo į vienuolynus ar į tolimas atokias vietoves.

Dabar gi tokią galimybę turi retas. Dabartinėje visuomenėje dvasingas žmogus visiškai neatitinka šiuolaikinių “vertybių“, kurios prieštarauja dvasingumui.

Dėl to kiekvienam, pasirinkusiam dvasinį augimą, tenka patirti vidinius prieštaravimus. Tai daugelį atbaido, nes gyventi prieštaravimuose sunku, todėl jie apsiriboja paviršutinišku iliuziniu dvasingumu – pokalbiais apie dvasingumą, knygomis ar paskaitomis.

Ir tai lengva paaiškinti: poreikis dvasiškai augti turi kiekvienas, bet išorinės sąlygos tam daugeliui per sunkios. Nežiūrint į tai, bundančių žmonių vis daugėja – juk gyvename sąmonės virsmo, evoliucinio šuolio laikais.

Kad išvengtume iliuzinio dvasingumo, kuris atitraukia nuo tikrojo dvasinio augimo, turime nuo kalbų pereiti prie darbų: išreikšti kasdieniniame gyvenime aukščiausias dvasines vertybes, kurios galiausiai pakeis visų žmonių gyvenimą.

Ir nors dabartinėmis sąlygomis tai nelengvas išbandymas, bet tai vienintelis užtikrintas kelias į geresnę visų mūsų ateitį, kai visas žemos sąmonės destruktyvias išraiškas pakeis aukštesnės sąmonės įtakota būtis.

Tuomet visas netobulas būsenas, kurios verčia žmones kovoti, meluoti, kariauti, pakeis šviesios, harmoningos žmonių būsenos, kurios visiems atneš taiką, meilę, tobulėjimą ir vienybę 🙂 .

Iliuzijos, kurias laikome tikrove

Kiekvienas žmogus, susidūręs su rytų filosofija, yra girdėjęs teiginį, kad šiuolaikinės civilizacijos žmonės gyvena iliuzijose. Dažniausiai tai sukelia nuostabą: kaip taip gali būti – juk viską galime pamatyti ir paliesti, o ir matome visi tuos pačius vaizdus?.

Tačiau rytiečiai kalba ne apie materiją, o apie žmogaus psichikos kuriamas iliuzijas: minčių ir mąstymo šablonus, kurie reguliuoja mūsų gyvenimą, mūsų veiklą, ir tuo pačiu, žinoma, veikia ir materiją.

O iliuzijomis juos vadina todėl, kad jie atitraukia žmones nuo jų tikrosios prigimties, ir dėl to žmonės pradeda vadovautis netikromis (iliuzinėmis) nuostatomis ir vertybėmis.

Rezultatas: vietoje tobulėjimo – sąmoningumo nuopolis, griovimas ir degradacija – tereikia pažiūrėti į bet kurią mūsų gyvenimo sritį: ekologiją, visuomeninius santykius, bendravimą šeimoje, ekonomiką, politiką ir t.t..

Bet žmonės labai nemėgsta pripažinti, kad klysta arba kad yra sąmoningai klaidinami, todėl retas išdrįsta pažvelgti į gyvenimo realybę tokią, kokia ji yra ir ieškoti visų negerovių priežasčių – paprasčiau viską nurašyti į įvairias “sąmokslo teorijas“..

Juolab, kad įvairūs mąstymo šablonai buvo ir tebėra diegiami nuo seniausių laikų, todėl kiekvienas žmogus jau nuo vaikystės yra panardinamas į tradicijomis tapusias iliuzijas, kuriomis vėliau ir pats pradeda vadovautis gyvenime.

Mes dažnai net nepastebime, kad tikime tik žodžiais ir neieškome tų žodžių patvirtinimo – faktų. O kad nekiltų noras ieškoti tiesos, raminamės žodžiais: “Kaip buvo, taip ir bus“, “Nieko čia nepakeisi“, “Turiu būti kaip visi“, “Jei kažkas negerai – pats kaltas“..

Ir jei kyla mintis, kad “kažkas ne taip“ (o taip dažniausiai nutinka skausmingai susidūrus akis į akį su realybe), šalia iškyla logiškas klausimas – kam reikalinga ta visa apgaulė? Rytietis gudriai šyptelėjęs atsakytų: žiūrėk, kam tai naudinga..

Tai galime palyginti su fokusų rodymu: jei fokusininkas nori apgauti, jis sukurs iliuziją, kad atitrauktų dėmesį nuo realybės. Ir kol žmonės susižavėję žiūri į nieko vertus triukus, fokusininkas pasinaudoja galimybe juos apgauti.

Jei norime išsivaduoti iš iliuzijų – turime pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Ir jei kadaise tiesa apie mūsų realybę buvo pasiekiama tik pašvęstiesiems adeptams – mūsų informaciniais laikais tai tik noro ir asmeninių pastangų klausimas.

Tiesa išlaisvina, o noras augti ir tobulėti – prigimtinis kiekvienam iš mūsų. Juk iliuzijos sukausto, apriboja, nukreipia “pramintais takais“ į šalį nuo įgimtų, individualių kiekvieno gebėjimų, todėl vadovaudamasis jomis, žmogus negali nei gerai jaustis, nei būti laimingas – jį tiesiog perpildo gilūs vidiniai prieštaravimai.

Mes iš tiesų gyvename iliuzijų pasaulyje, kur daugybė problemų iškyla tik todėl, kad yra mums primetamos, ir dėl to mes praradome realybės pojūtį, pasitikėjimą savimi, orumo jausmą ir tikėjimą ateitimi.

Bet iliuzijos negali gyvuoti amžinai – anksčiau ar vėliau, kaip tuos fokusininko triukus, jas pamato visi. Mes gyvename įdomiais laikais, kai visos “fokusininkų“ apgaulės kyla į paviršių, ir jau negalime jų nematyti.

Pažvelkime į tai, kas jau akivaizdu.

Gerovės ir laimės iliuzija. Ji skatinama ir palaikoma vartojimo filosofija, tapatinama su klestėjimu, laime ir gerove. Tai gali būti pasiekiama vieninteliu būdu – daugybe pramogų ir daiktų, kuriuos kiekvienas “privalo“ turėti.

Tam, kad visa tai įsigytų, dažnas įlenda į nesibaigiančias skolas – tam sukurta bankų sistema, kuri iš to pelnosi. Tačiau laimės sutapatinimas su daiktais iš tiesų nesuteikia laimės.

Tačiau tikroji laimė – tai vidinė būsena, dalykai, kurių negalima nupirkti už jokius pinigus: tai sveikata, meilė, draugystė, nuoširdus bendravimas, kūrybingumas, harmoninga sąveika su gamta ir visa gyvybe, vienybė..

Pasirinkimo laisvės iliuzija. Mums teigiama, kad mes turime pasirinkimo laisvę. Bet iš tiesų mums siūlo tik tam tikrus pasirinkimų variantus – galime ribotai rinktis tik iš to, ką mums siūlo, ir bet kuris pasirinkimas bus iš esmės blogas.

Kodėl? Todėl, kad tą pasirinkimą reguliuos įstatymai ir mokesčiai, kurie galės būti keičiami be jūsų valios t.y., bus griežta kontrolė ir jūsų “laisvės“ valdymas. Pasirinkimo laisvės iliuzija – galinga poveikio priemonė, nes žmogus galiausiai patiki, kad laisvė gali būti tik tam tikruose nustatytuose rėmuose.

Tiesos iliuzija. Šiuolaikiniam žmogui įteigta, kad jis pats nieko nenusimano ir negali žinoti, kad visa tiesa – tik žiniasklaidos priemonėse, todėl tiesą galima sužinoti tik iš oficialios spaudos, radijo ir televizijos.

Dauguma žmonių aklai tiki tuo, ką skleidžia masinės informacijos priemonės. Tokiu būdu žmogus atpratinamas net nuo minties, kad jis gali savarankiškai mąstyti, tikrinti informaciją ir daryti savo išvadas. O kartu – užslopinamas ir gebėjimas atskirti melą nuo tiesos.

Iliuzija, kad įstatymai palaiko tvarką. Daugumai mūsų įstatymų laikymasis – moralinė pareiga. Tačiau korupcija, politiniai skandalai, turtingųjų nebaudžiamumas, teismų šališkumas, kišimasis į kitų valstybių reikalus ir net suvereniteto pažeidimai rodo, kad įstatymai – lankstus reikalas.

Todėl tiek karų ir chaoso pasaulyje. Kad įstatymai veiktų, jie turi būti pamatiniai, nekintami (neperrašomi ar nemanipuliuojami “pagal situaciją“), skaidrūs (neslapti, visiems žinomi) ir visiems vienodai taikomi. Teisūs rytų filosofai: “Kuo daugiau įstatymų, tuo daugiau betvarkės“..

Iliuzija “Laikas – pinigai“. Pinigams mūsų laikais suteikiama išskirtinė reikšmė – jais matuojama viskas, net mūsų gyvenimo laikas.

Tuo tarpu laikas – tai ir yra mūsų gyvenimas. Nematuokime savo gyvenimo pinigais, tai didelė iliuzija, kuri paverčia mus pinigų įkaitais ir vergais. Skirkime savo laiką tam, kas iš tiesų vertinga ir prasminga.

Susiskaldymo iliuzija. Tai garsi strategija “Skaldyk ir valdyk“, kai žmonėms diegiama mintis, kad visada yra priešai, su kuriais reikia kovoti arba konkuruoti, kad yra “savi“ ir “svetimi“, “geri“ ir “blogi“.

Toks mąstymas skatina agresiją žmonėms, kurių kartais net nesame matę.. O juk nepagrįsta agresija – ne tik neadekvatus elgesys, bet ir skaitoma psichiniu sutrikimu. Todėl turime tokio mastymo ryžtingai atsisakyti – tai baisi iliuzija.

Juk žmonija – tarsi vienas kūnas, vieningas organizmas, kur nėra ir negali būti gerų ir blogų, nes bet kokia priešprieša kenkia visiems ir kiekvienam. Mes negalime būti laimingi, kol kenčia nors nedidelė žmonijos dalis – ta kančia slėgs mus visus.

Turime pradėti bendradarbiauti ir veikti išvien visų labui. Nuo to priklausys visų mūsų ateitis. Tik vienybė gali pagaliau suteikti visai žmonijai geros ateities perspektyvą.

Tokių iliuzijų, kurias laikome tiesa ir nepajudinama tikrove, yra ir daugiau. Kad jas išsklaidytume – turime liautis aklai tikėti tuo, ką mums sako ir pradėti savarankiškai mąstyti, išmokti palyginti kalbas ir faktus.

Tik tuomet atgausime savo žmogiškąjį orumą ir pradėsime vadovautis tiesa savo gyvenime. O žinančius tiesą jau neapgausi – tai reiškia, kad iliuzijos neteks ne tik prasmės, bet ir savo jėgos, ir.. tiesiog išnyks 🙂 .

Mitai apie santuoką

Po santuokos viskas bus kitaip (geriau)

Tai viltis, kad susituokus mylimas žmogus pasikeis į gerąją pusę, t.y., atsikratys visų trūkumų, kuriuos turėjo iki santuokos. Tikėti tokiais pasikeitimais – iliuzija: žmonės nesikeičia savaime, jų negalima pakeisti. Žmonės gali keistis tik patys, savo noru.

Todėl jei kažkokios savybės erzina ar yra visiškai nepriimtinos, užduokite sau klausimą – ar galėsite priimti žmogų tokį, koks jis yra, su visomis jo savybėmis? Jei ne – rizikuojate pradėti sunkius santykius: jis nepasikeis, jei pats to nenorės.

Vienodas mąstymas, panašumas – tvirtos šeimos pagrindas

Ir tikrai – iš pradžių tai suartina, be to, bendravimo pradžioje visi stengiasi derintis ir sutarti. Tačiau šeimą kuria žmonės su skirtinga gyvenimo patirtimi, skirtingu auklėjimu ir įpročiais. Ir laikui bėgant tai pradeda ryškėti..

Svarbiausia – sutarti svarbiausiais gyvenimo klausimais ir mokėti susitarti. O skirtingos charakterio ar būdo savybės kartais net naudingos, nes papildo viena kitą. Visiškai vienodų žmonių nebūna.

Sugyventiniai – tokia pati šeima, tik be formalaus įteisinimo

Tai žmonių pasirinkimo reikalas. Iš psichologinės pusės gyvenimas nesusituokus – tarsi neužbaigtas veiksmas, todėl negali suteikti pilnatvės jausmo. Greičiau tai nenoras įsipareigoti ar baimė suklysti.

Mano sutuoktinis(-ė) turi būti idealus(-i), tuomet aš būsiu laiminga(-s)

Kalbėdami apie būsimą sutuoktinį, žmonės dažniausiai vardina pageidaujamas jo savybes: kad mylėtų, suprastų, padėtų, rūpintųsi, gerbtų ir t.t.. Ir retas susimąsto – o koks gi jis pats bus santuokoje?..

Tokie reikalavimai – egoizmas. Tai noras, kad kitas žmogus gyventų “dėl manęs, man“, ir nenoras gyventi dėl kito. Beje, santuokos dažniausiai išyra būtent dėl vieno ar abiejų sutuoktinių egoizmo.

Jei žmogus mane myli – turi suteikti man santuokoje viską, ko aš noriu

Ir vėl egoizmo apraiškos ir nebrandus požiūris: juk niekas negimsta tik tam, kad pildytų kito norus. Turi būti ne taip, kaip kažkuris iš sutuoktinių nori, bet – gerai abiems, visiems šeimos nariams.

Mūsų šeima bus geresnė (ne blogesnė), nei kitų (draugų, tėvų, giminių, pažįstamų..)

Nuolatinis konkuravimas, varžymasis ir lygiavimasis į kitus atneša tik nusivylimus ir atotrūkį nuo realaus gyvenimo. Nėra vieningo laimės modelio ar standarto. Kiekviena šeima savaip kuria savo gyvenimą.

Tačiau yra bendri harmonijos principai: besąlygiška meilė, geranoriškumas, nuoširdumas, pasitikėjimas, dėkingumas, pagarba, dėmesingumas, atsakingumas, bendri tikslai, bendradarbiavimas, vienybė, pozityvus požiūris į gyvenimą ir t.t.. – kurie ir turėtų būti kelrodžiai į gerus santykius.

Gera santuoka – kai gerai abiems sutuoktiniams, o ne “geriau nei pas kitus“.

Sutuoktiniai turi viską daryti drauge ir būti visada kartu

Dažniausiai taip galvoja moterys.. Ir dauguma iš jų nuoširdžiai tiki, kad įtraukus vyrą į visus šeimos darbus ir laisvalaikį, galima automatiškai pasiekti harmoniją.

Tačiau taip nėra: pastangos nuolat būti drauge ir viską daryti kartu tegali išprovokuoti norą ištrūkti. Yra bendra veikla ir darbai, bet yra ir individualūs poreikiai, asmeninė erdvė kūrybai ir saviraiškai.

Svarbiausia – kad būtų aiškūs bendri šeimos tikslai ir prioritetai, kad būtų susitarta dėl asmeninės ir bendros atsakomybės sferų.

Kad nekartotume klaidų – turime nuolat prisiminti (ir priminti) praeitį

Atvirkščiai: kuo dažniau prisiminsite ir priminsite sutuoktiniui klaidas, tuo didesnį susierzinimą jam ir sau sukelsite. Klaidas reikia suprasti, taisyti ir nekartoti. Ir mokytis atleisti – sau ir kitiems.

Dabar nėra gerų vyrų ir moterų, todėl nerealu sukurti gerą santuoką

Tai priešiškumas, išankstinis negatyvus nusistatymas (visi jie (jos) tokie (tokios)..), su kuriuo tikrai neįmanoma sukurti gerų santykių, o tik nuolat ieškoti priekabių ir savo nusistatymo “patvirtinimų“..

“Atranda“ gerus sutuoktinius ir sutaria gerai tos poros, kurios pozityviai žiūri į gyvenimą ir mato gerąsias savo sutuoktinio puses – tai įkvepia abu tobulėti ir kurti harmoniją 🙂 !

(mitai surinkti iš knygų ir paskaitų apie šeimyninio gyvenimo psichologiją, parengė – ruvi.lt)

Mitai apie pinigus

Pinigai – energija, žmogaus vidinės dvasinės energijos ekvivalentas

Jei tai būtų tiesa, tektų pripažinti, kad narkotikų prekeiviai, aferistai, finansiniai nusikaltėliai – patys “dvasingiausi“ žmonės.. Pinigai tėra popieriniai ženklai, mainų priemonė, kuriems suteiktos nebūtos savybės.

Pinigai suteikia laisvę

Vienas keisčiausių mitų apie pinigus. Juk jei laisvė priklauso nuo pinigų kiekio, jei ją reikia nusipirkti – tai absoliuti vergystė.

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas – tai prigimtinė visų mūsų savybė, kurios niekas negali apriboti ar suteikti ir kuri nenuperkama už jokius pinigus.

Kad būtų daug pinigų, jie turi neužsigulėti, nuolat judėti

Jei tai būtų tiesa, tuomet būtent neturtingi žmonės turėtų būti turtingiausi – juk pinigai pas juos niekada neužsiguli..

Be to, šalia skleidžiamas ir kardinaliai prieštaraujantis šiam mitas – kad pinigus reikia kaupti, tuomet “pinigas pinigą traukia“.

Daug pinigų turi tik tie, kurie žino pinigų “paslaptį“

Tai pinigų “paslapčių“ pardavėjų skleidžiamas mitas, kurias už tam tikrą atlygį (pinigų sumą) jie siūlo “atverti“. Paprastai išleidžiama ne tik suma už knygą (paskaitą), bet ir už įvairius pinigus “pritraukiančius“ priedus.

Rezultatas – sugaištas laikas, papildomos išlaidos, nusivylimas, pilnos lentynos įvairiausių egzotiškų figūrėlių ir menkaverčių “paslapčių“ knygų.

Daug pinigų turėsite tik tada, kai daug ir sunkiai dirbsite

Daugiausiai ir sunkiai dirba būtent tie, kuriems trūksta pinigų pragyvenimui. Tai ne darbo valandų klausimas, bet ekonominės sistemos sudarytos darbo ir atlygio už jį sąlygos. Mūsų dienų paradoksas – sąžiningai dirbantis ir negalintis už atlyginimą išgyventi žmogus.

Pinigai “nekvepia“, jei užmoka, reiškia – tai darbas

Iš tiesų reikėjo gerokai “padirbėti“, kad taip iškreipti žmonių suvokimą.. Yra daugybė sričių (prekyba ginklais, prekyba svaigalais (narkotikais), spekuliacijos valiuta, sutenerystė ir pan.), kurių darbu jokiais būdais negalima pavadinti, nes tai prieštarauja žmoniškumui ir moralės principams.

Išsilavinimas garantuoja finansinę sėkmę

Išsilavinimas, saviugda, tobulėjimas labai naudingi gyvenime, tačiau negarantuoja aukšto uždarbio – pakanka pasižiūrėti į gydytojų, mokytojų ar kitų specialistų atlyginimus. Užsukę į darbo biržą, taip pat pamatysite įvairiausių specialybių atstovus, ieškančius darbo.

O ir tarp turtuolių nemažai žmonių, neturinčių aukštojo išsilavinimo.. Tai vėl gi priklauso ne tik nuo asmeninių žmogaus gabumų ir išsilavinimo, bet ir nuo ekonominės sistemos sudarytų sąlygų.

Jei dirbsite mėgiamą darbą – visada daug uždirbsite

Būtų idealu, jei taip būtų, bet.. toli gražu. Dažniausiai žmogus turi daryti tai, iš ko realiai gali uždirbti pinigus, o tai, kas jam asmeniškai patinka – yra jo gyvenime kaip hobis, mėgiama laisvalaikio veikla.

Būna gyvenime puikių sutapimų, kai pomėgis yra ir darbas, tačiau tai nėra absoliuti taisyklė visiems.

Jei norite “pritraukti“ pinigus – elkitės ir renkitės kaip turtuolis

Jokia išorinė vaidyba savaime pinigų nesuneš. Maža to – taip besielgiant galima visiškai nuskursti..

Kad sutaupytume ir turėtume daug pinigų, reikia viską pirkti išpardavimuose

Tai tiesiog reklaminis triukas.. Kad tuščiai neišlaidautumėte, pirmiausiai turite aiškiai suprasti savo tikruosius poreikius.

Mitai apie rūkymą

Tikėti mitais apie žalingus įpročius tiesiog.. pavojinga sveikatai! Šiandien kartu peržvelkime labiausiai paplitusius mitus ir jų paneigimą apie rūkymą.

Rūkymas – įprotis, kurio bet kada galima lengvai atsikratyti.

Rūkymas ne tik žalingas įprotis, bet ir progresuojanti narkotinė priklausomybė. Nikotinas sukelia potraukį tabakui, o jo trūkumas žmonėms, bandantiems mesti rūkyti, sukelia abstinencijos požymius. Atsikratyti priklausomybės nėra lengva – tam reikia didelio noro ir pasiryžimo. Ne kiekvienam tai pavyksta iš pirmo karto, bet rimtai nusiteikusiems – pavyksta visada.

Rūkydamas aš kenkiu tik sau.

Žinoma, rūkantieji kenkia pirmiausiai sau: cigarečių dūmuose yra daugybė kenksmingų medžiagų, keliančių pavojų sveikatai. Pavojingiausios iš jų – dervos, nikotinas ir anglies monoksidas. Taip pat įrodyta, kad buvimas prirūkytoje patalpoje kenkia ne mažiau, nei pats rūkymas: jau po poros valandų nerūkančiųjų organizme nikotino ir kitų nuodingų medžiagų kiekis padidėja net kelis kartus!

O buvimas prirūkytoje patalpoje 8 valandas prilygsta (priklausomai nuo dūmų koncentracijos) keliolikos (ir daugiau) cigarečių surūkymui. Pasyvūs “rūkoriai“ serga tomis pačiomis ligomis, kaip ir rūkantieji.

Sveika gyvensena kompensuoja rūkymo daromą žalą.

Tabako dūmuose esančių kenksmingų medžiagų poveikis žmogaus vidaus organams – ilgalaikis. Rūkymas veikia visus žmogaus organus, ir jokios sveikatingumo priemonės negali neutralizuoti žalojančio tabako dūmų poveikio. Vienintelis būdas sustabdyti rūkymo daromą žalą – atsisakyti rūkymo.

Cigaretės su filtru mažiau kenkia.

Cigaretės su filtru pasirodė 1950 metais JAV, o po 20 metų jau buvo paneigtas mitas apie cigarečių filtro funkcionalumą. Pasirodė, kad jis atlieka greičiau kosmetinę funkciją: gydytojai pastebėjo, kad susirgimų plaučių vėžiu gerokai padaugėjo. Priežastis – įtikėję “mažesniu kenksmingumu“, žmonės pradėjo rūkyti žymiai daugiau, traukti dūmus stipriau. Tas pats liečia ir “lengvas“ cigarečių rūšis – jos ne mažiau kenksmingos, nei visos kitos.

Geriau rūkyti pypkę arba cigarą: ir sveikiau, ir solidžiau atrodo.

Skaudi saviapgaulė: pypkės mėgėjai dažnai tampa burnos ertmės, gerklės, liežuvio vėžio aukomis. Jie taip pat rizikuoja susirgti visomis ligomis, kaip ir kiti rūkoriai. Tas pats pasakytina ir apie cigarus. Be to, viename cigare yra tiek pat tabako, kiek visame pakelyje cigarečių.

Kaljanas – nekaltas, smagus ir nekenksmingas būdas atsipalaiduoti kompanijoje.

Šio mito logika tokia: daugelis žmonių įsitikinę, jog perėjęs vandens “filtrą“ dūmas yra nukenksminamas. Tai melas: kaljanas toks pat kenksmingas, kaip ir kiti tabako rūkymo būdai. Tyrimai parodė, kad 20-40 minučių kaljano rūkymas pagal dervų ir smalkių kiekį prilygsta 40 surūkytų cigarečių! Šalia kitų kancerogenų, kaljano dūmai turi didelę sunkiųjų toksinių metalų koncentraciją. O ir nikotino kiekis pakankamas, kad išsivystytų priklausomybė.

Rūkymas padeda išlaikyti lieknas kūno formas.

Tikrai ne – juk tarp rūkančių yra nemažai turinčių viršsvorį žmonių. Metus rūkyti, svoris gali šiek tiek padidėti, tačiau ne dėl to, kad nerūkoma, bet dėl to, kad buvę rūkoriai rūkymą labai dažnai kompensuoja valgymu. Net jei taip nutinka – svorį sumažinti paprasta, sureguliavus mitybą. O štai rūkymo daroma žala tikrai viršija galimą nežymų svorio padidėjimą.

Rūkymas suteikia žvalumo ir didina darbingumą.

Tai tik pirmas įspūdis dėl nikotino poveikio rūkant: jis skatina išsiskirti į kraują hormoną adrenaliną, kuris tankina širdies ritmą ir kelia kraujo spaudimą. Surūkius cigaretę, vėl grįžta nuovargis ir prislėgta nuotaika, todėl vėl atsiranda poreikis dar vienai “dozei“ žvalumo – dar vienai cigaretei. Taip žmogus be cigaretės jau nemoka nei susikaupti, nei atsipalaiduoti, todėl kuo toliau, tuo dažniau kyla noras rūkyti.

Rūkymas niekaip neįtakoja gyvenimo trukmės.

Paprastai pateikiamas argumentas, kad štai kažkieno senelis ar pažįstamas rūkė iki gilios senatvės ir nesirgo. O iš tiesų tokių rūkorių-ilgaamžių pasitaiko itin retai (stipri genetika!). Įrodyta, kad rūkantys žmonės gyvena 10-16 metų trumpiau, o jų vidutinis amžius – 54 metai. Rūkymas – pagrindinis plaučių, širdies, nervų sistemos ligų faktorius: tabakas žudo lėtai, bet užtikrintai. Todėl yra tik vienas pasirinkimas: rūkymas arba sveikata.

Metęs rūkyti, žmogus patiria stiprų stresą, kuris labiau už rūkymą kenkia organizmui.

Ir tikrai: rūkymo atsisakymas yra stresinė situacija, tačiau tai stresas, susijęs su atsisakymu to, kas buvo įprasta gyvenime. Pradžia nėra lengva, nes reikia įveikti priklausomybę ir užpildyti kažkokia kita veikla įprastas rūkymo pertraukėles. Tačiau sunkumai pradžioje greitai su kaupu atsiperka gera savijauta ir sveikata. Kai tik pagerėja savijauta dėl žalingo įpročio atsisakymo – dingsta įtampa, sugrįžta gyvenimo džiaugsmas ir optimizmas.

Rūkoriams su dideliu stažu jau per vėlu mesti rūkyti, nes rūkymo atsisakymas tokiu atveju net kenkia sveikatai.

Iš tiesų – ilgalaikis tabako rūkymas gali sukelti nepataisomą žalą gyvybiškai svarbiems organams. Tačiau atsisakyti šio žalojančio įpročio visada verta ir naudinga: juk žmogus nustoja nuodytis, ir jau po kelių dienų ir savaičių žymiai pagerėja savijauta: palengvėja kvėpavimas, gerėja kraujotaka, atsistato uoslė, ryškėja skonio pojūčiai, daug kartų sumažėja įvairių su rūkymu susijusių ligų rizika.

Norint mesti rūkyti, reikia naudoti įvairias pagalbines priemones.

Visų tokių “pagalbinių“ priemonių – pleistrų, purškiklių, ledinukų, kramtomos gumos, elektroninės cigaretės veikimo principas – palaikyti tam tikrą nikotino kiekį organizme. Nikotinas – sukelianti priklausomybę medžiaga, o šiose priemonėse pakeičiamas tik jo patekimo į organizmą būdas. Kaip tai padeda – neaišku, nes išlieka nikotino patekimas į organizmą, o kartais ir pats rūkymo imitavimas.

Reikia mažinti cigarečių kiekį – ir žala bus mažesnė, ir atprasti rūkyti galima.

Rūkydami mažiau ar mažai, vis vien būsite priklausomi nuo rūkymo ir žalosite savo organizmą. Priklausomybės esmė – noras rūkyti vis daugiau, o ne mažiau, todėl “mažinimas“ nepastebimai perauga į didinimą. Kiekviena surūkyta cigaretė palaiko priklausomybę, todėl jei nusprendėte mesti rūkyti – paskirkite tam datą ir veikite ryžtingai.

(Mitai surinkti iš įvairių paskaitų ir knygų apie rūkymo žalą, vertė ruvi.lt)

Rūpinkimės savo sveikata – atsisakykime žalingų įpročių! Būkime savo vaikams ir visiems aplinkiniams geru sveikos gyvensenos pavyzdžiu! 🙂

Mitai apie dvasinį augimą ir tobulėjimą

Išmintingas tas, kas daug žino.

O iš tikrųjų išmintingas tas, kas išmintingai gyvena! Toks žmogus taiko savo žinias gyvenime ir yra kitiems geras pavyzdys. Juk žinios reikalingos sąmonės transformacijai, žmogaus charakterio gerinimui ir bendrai žmonijos gerovei, o ne gražbyliavimui ar tuščiažodžiavimui.

Išmintis ateina savaime su amžiumi.

Ne visada. Vien tik dėl amžiaus nepasidarome išmintingi – visi mes daromės vyresni, bet išmintingi, deja, tampa ne visi. Jei žmogus tobulėja, daro išvadas iš savo patirties, auga dvasiškai – išmintis būtinai ateina.

Šis pasaulis nėra tobulas.

Iš tiesų netobulas gali būti tik žmogaus suvokimas ir tai, ką jis sukuria savo ribotu suvokimu. O Kūrinija yra išmintinga ir tobula – tam, kad suprastume jos dėsnius, turime būti išmintingi.

Harmonijos pasiekti neįmanoma.

Tai nėra lengva, bet tai nereiškia, kad neįmanoma. Vienas iš žmogaus gyvenimo tikslų ir yra harmonijos siekis: su savimi, su žmonėmis, su aplinka.

Gyvenime nėra teisingumo, todėl atskiro žmogaus tobulėjimas beprasmiškas.

Jei kažko nematome, tai nereiškia, kad to nėra. Mūsų pasaulyje veikia tam tikri dėsniai, kuriuos mažo laikotarpio atkarpoje kartais sunku įžvelgti. Kad pamatytume jų veikimą, turime žvelgti plačiau ir giliau. Būtent tobulėdami žmonės didina teisingumą ir padaro jį visiems aiškiau matomu.

Dvasinio augimo tikslas – stabilumas.

Iš tiesų dvasiniam augimui reikalinga pusiausvyra tarp stabilumo ir dinamikos. O stabilumas augant dvasiškai gali būti tik viename – nuolatiniame augime.

Reikia nuolat viskuo abejoti.

Atvirkščiai – abejonių reikėtų vengti. Abejonės – viena iš paslėptų baimės formų, o su baime negali būti jokio tobulėjimo. Todėl jei abejojame – nedarykime, o jei pradėjome – neabejokime. Jei kažkas kelia nepasitikėjimą ar įtarimą – klausykimės savo širdies, savo intuicijos – jos neapgaus.

Turime kovoti su problemomis, tik tada jas išspręsime.

Tai neįmanoma: kova su problemomis (t.y., su pasekmėmis) niekada neišsprendžia jokių problemų – juk problemos priežastis lieka ir nepaliaujamai sėja vis naujas problemas. Bet kokią problemą galime išspręsti tik supratę ir pašalinę jos priežastis.

Pinigai nulemia viską.

Taip galvoja tik užkietėję materialistai. Mūsų gyvenime daugybė dalykų, kurių nenupirksime už jokius pinigus, pvz.: laimė, meilė, sveikata, džiaugsmas, išmintis, žmonių pagarba, tikri draugai… Jokie pinigai nesuteiks šių vertybių.

Gausa – tai kažkas išorinio.

Iš tiesų gausa – pirmiausia vidinis pilnatvės, gerovės ir džiaugsmo pojūtis. Jei jo nėra – jokie išoriniai dalykai (pinigai, daiktai, kelionės..) nepadarys žmogaus laimingu, nes savo dvasia jis bus skurdus ir jam atrodys, kad dar vis kažko trūksta iki pilnos laimės.

Reikia imti iš gyvenimo viską – tik tada būsi laimingas.

Taip moko dauguma sėkmės formulių propaguotojų. Tačiau mes gyvename pagal priežasties-pasekmės dėsnį, arba fizikoje žinomą energijų išlyginimo dėsnį, ir galime imti ne daugiau, nei įdėjome. T.y., turi būti apykaita, adekvatus atpildas, atitinkantis jėgų, energijos, gabumų, resursų įdėjimą. Jei imsime daugiau nei realiai įdėjome, tai anksčiau ar vėliau teks už tai pilnai “atsiskaityti“ – to niekas negali apeiti ar išvengti.

Sąžinė trukdo sėkmei, todėl reikia ją užslopinti.

Atvirkščiai: ji padeda! Sąžinė – vienas iš intuicijos, širdies, vidinio balso aspektų, kuris padeda priimti teisingus ir išmintingus sprendimus. Tai tarsi pagalba iš širdies gilumos, kuri visada yra teisinga.

Gyvenime galime viską pakeisti.

Ne visai taip: su kažkuo turime ir susitaikyti.. Yra dalykai, kurie pilnai nuo mūsų priklauso, o yra ir mažai nuo mūsų priklausantys. Be to, yra ir dalykai, kurių keisti negalima, kad nesukeltume nepataisomų pasekmių. Turime mokytis atskirti – ką galime ir turime keisti, o su kuo – susitaikyti.

Galime vizualizuoti ką norime, ir tai ateis.

Vien vizualizacija nieko nepasieksime, savaime nieko iš niekur neateina. Tam, kad gautume rezultatą – reikia įdėti energijos ir nuoširdžiai padirbėti. Vizualizacija – ne burtai, tai tik kūrybinio proceso dalis.

Konfliktai skatina vystytis.

Vystytis skatina ne konfliktai, o meilė. Jei nėra meilės, tuomet ir mažiausias konfliktas veda į griovimą. Todėl vystymosi pagrindas – besąlygiška, visaapimanti meilė, o ne konfliktai.

Kad būtum laimingas, reikia labai daug..

O iš tikrųjų pagrindinių žmogaus poreikių nėra daug, ir visus juos paprasta patenkinti. M Gandis labai taikliai apie tai pasakė: “Pasaulis pakankamai didelis, kad patenkintų kiekvieno žmogaus poreikius, bet pernelyg mažas, kad patenkintų žmogaus godumą“. Kad būtume laimingi – mokykimės skirti savo realius poreikius nuo nesibaigiančių įnorių.

Mitai apie depresiją

Depresija dažnai vadiname tiesiog prastą nuotaiką. O iš tiesų tai yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis prislėgta emocine būsena, kuri neigiamai veikia visą žmogaus gyvenimą – asmeninius santykius, darbinę veiklą, aktyvumą ir t.t..

Depresija – ne “bloga nuotaika“ ar kaprizas – tai sutrikimas, kurį reikia gydyti. Kad geriau suprastume ir nesuklystume atpažindami šį sutrikimą, peržvelkime paplitusius mitus apie depresiją.

Depresija ir bloga nuotaika – tas pats.

Dažnai girdime frazę: “Vakar man buvo depresija“. Taip įvardinama bloga nuotaika, kuri gali būti įtakota išorinių aplinkybių: gali šiandien užplūsti, o rytoj – praeiti. Tuo tarpu depresija yra liguista būsena, kuri gali tęstis mėnesius, net metus, ir visi išoriniai įvykiai tokiu atveju bus matuojami per depresijos prizmę.

Sergant depresija, suardomas biocheminis balansas galvos smegenyse ir impulsai tarp nervinių ląstelių. Tokį anomalinį galvos smegenų aktyvumą parodo ir tomografija. Taigi, tai nėra paprastas nuotaikų svyravimas.

Depresija – tinginių liga, jie “serga“ iš neturėjimo ką veikti.

Depresija – visada žmogui reikšmingų problemų pasekmė. Tačiau reikšmingumas – itin individualus dalykas: vienas žmogus gali lengvai pakelti net sunkiausius išbandymus, o kitą gali palaužti ir kitiems atrodanti smulkmena. Bet kokiu atveju – depresiją sukėlusi priežastis visada yra reikšminga žmogui, kuris serga depresija.

Depresiją lengva įveikti pačiam – tereikia pradėti galvoti apie kažką gero ir dažniau šypsotis.

Būtų gerai, jei viskas būtų taip paprasta – geriausiu atveju tai suteiks trumpą laikiną palengvėjimą. Depresija išgydoma tik išsprendus vidinius konfliktus, t.y., pašalinus depresijos priežastis. Tų priežasčių pats sergantis žmogus arba nesupranta, arba jos atrodo jam neišsprendžiamos. Būtent dėl prislėgtos būsenos savarankiškai pasveikti sunku, todėl prireikia specialisto pagalbos.

Depresija dažniausiai serga moterys.

Tokia nuomonė vyrauja todėl, kad sunegalavusios moterys dažniau kreipiasi į specialistą. Vyrai, deja, savo prislėgtą būseną dažniau slopina alkoholiu. Depresija gali susirgti įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, kartais ji pasireiškia ir paaugliams dėl būdingo tam amžiui nuotaikų svyravimo.

Depresija – silpnų ir bevalių liga, stiprūs ja neserga.

Tikrai ne: neišsprendžiami vidiniai konfliktai, kurie sukelia depresiją, gali iškilti kiekvienam žmogui – nepriklausomai nuo jo valios stiprumo.

Depresija užeina ir praeina savaime.

Depresija visada turi priežastį (jos gali būti įvairios), ir jei tos priežasties nepašalinsime – depresija nepraeis savaime. Tai psichikos sutrikimas, galintis peraugti į rimtą ligą. Todėl reikėtų susirūpinti, jei pastebėjote:

– ilgą laiką trunkančius prislėgtą nuotaiką, nerimą, apatiją, baimę, nuovargį, atminties sutrikimus, negalėjimą susikaupti;
– nuo pat ryto vyraujančias negatyvias mintis;
– neadekvačią situacijai depresyvią nuotaiką;
– miego sutrikimus: sunkus naktinis miegas su dažnais prabudimais arba mieguistumas dieną;
– niūrias mintis apie gyvenimo beprasmybę, nenorą gyventi.

Visa tai rodo, kad reikia kreiptis pagalbos, kad tai nepraeis savaime. Kai tik specialistas parenka tinkamą gydymo būdą, situacija pradeda gerėti jau po kelių savaičių. Deja, statistika rodo, kad pagalbos kreipiasi vos keli procentai depresijos apimtų žmonių.

Įveikti depresiją galima sunkiu darbu.

Tai tikrai gali padėti, jei žmogus išgyvena lengvą nuotaikų kaitą, bet ne depresijos atveju. Pasinėrimas į sunkų darbą depresijos metu gali išprovokuoti ligos paūmėjimą.

Kenčiantį nuo depresijos žmogų galime atpažinti iš verksmingumo.

Sergantys depresija žmonės ne visada vaikšto paniurę ar lieja ašaras. Gali būti ir užslėptos depresijos (pvz., dėl nemėgiamo darbo) formos, kurias ir pats ligonis ne iš karto pastebi, nes išoriškai lyg ir viskas vyksta kaip įprasta. Tokios užslėptos depresijos formos dažniausiai išsivysto į psichosomatinius sutrikimus: įvairius skausmus ir negalavimus, virškinimo sutrikimus ir pan.

Galima pagerti raminančių arbatų ar antidepresantų, kuriuos gėrė draugas, ir viskas praeis.

Depresijos gydymas – kompleksinis, todėl papildomas priemones ir jų dozes gali skirti tik gydytojas. Savigyda medikamentais itin pavojinga, nes vien vaistais depresija negydoma – pirmiausia būtina išsiaiškinti ją sukėlusią priežastį.

Taigi, vienos dienos prasta nuotaika – ne depresija. Gyvenime nutinka įvairių dalykų: kai kurie įvykiai sukelia liūdesį ar nusiminimą. Tačiau ne visi jie išsivysto į depresiją – kai žmogus juos įveikia, kartu keičiasi ir jo nuotaika.

Ką apie tai manote?