Sąmonės virsmo etapai

Sąmonės transformacija – labai svarbus procesas dvasinio augimo kelyje. Jis vyksta tam tikrais vienas į kitą pereinančiais etapais: nuo sąmonės pabudimo iki žmogaus aukščiausių tikslų suvokimo ir realizacijos.

Visi žmonės turi prigimtinį poreikį augti ir tobulėti, tačiau sąmonę mūsų realybėje nuolat migdo materijos iliuzijos, o ir pabudęs žmogus neretai sustoja kažkuriame sąmonės virsmo etape, negalėdamas susigaudyti – kur ir kaip judėti toliau.

Be to, mes dažnai įsivaizduojame, kad sąmonės augimas – malonus ir lengvas procesas, lydimas nuolatinio gyvenimo gerėjimo. Bet taip nėra – juk aiški sąmonė mums pirmiausiai nurodo būtent tamsius mūsų pačių ir mūsų gyvenimo sistemos aspektus, nuo kurių turime apsivalyti, ir tie apsivalymo etapai nėra lengvi.

Kitaip tariant, sąmonės virsmas – tai ir yra atsikratymas visko, kas trukdo mums būti dvasingais, tai yra būdas pasiekti aiškų suvokimą apie Esmių Esmę:  pirmiausiai apie tai, kas yra žmogus, kas yra žmonija ir koks yra mūsų visų tikslas šioje Žemėje.

Sąmonės transformacijos etapai nėra griežtai apibrėžti, nes šis procesas kiekvienam žmogui yra individualus – vieniems šie etapai gali tęstis ilgai, jie gali būti suskirstyti į dar smulkesnes pakopas, o kiti juos praeina greitai, stojiškai atlaikydami sunkumus, ir net nesusimąstydami, kad įveikia vis naujus etapus. Tai priklauso nuo daugybės individualių faktorių: žmogaus psichikos ypatumų, jo aplinkos, jo artimųjų, jo vidinės brandos, gyvenimo aplinkybių, žmogaus sveikatos ir t.t..

Tačiau sąmonės transformacijas – suvokiame tai ar ne, greičiau ar lėčiau – bet išgyvename visi: tai evoliucijos dėsnis. Todėl kartais pravartu pasitikslinti – kur esame, ar nesustojome.

Pirmasis etapas – nubudimas – kai žmogus pamato šabloninio mąstymo absurdiškumą, primetamus realybės aiškinimo stereotipus, sociumo įtaką per reklamą, spaudą, televiziją ir pradeda pats ieškoti atsakymų apie jį supančią realybę ir apie savo gyvenimo prasmę. Tai įkvepiantis etapas, nes žmogus pasijunta tarsi praregėjęs – galintis laisvai mąstyti ir daryti savarankiškas išvadas.

Kitas etapas – susidūrimas su realybe. Šis etapas sudėtingas, nes žmogus susiduria su pirmaisiais prieštaravimais – neatitikimais tarp savo padarytų išvadų ir sociumo diktuojamų standartų, o taip pat skleidžiamu atviru melu, manipuliacijomis, dvejopais standartais ir kitomis gyvenimo neteisybėmis. Dėl to kyla noras maištauti ir kovoti. Šiame etape žmogus dėl tokių praregėjimų ir vidinių prieštaravimų gali nusivilti, palūžti ir.. sustoti, skendint negatyviuose apmąstymuose apie esamos būties blogybes.

Jei žmogus ryžtasi eiti toliau – pasiekia aktyvaus pažinimo etapą. Šiame etape jis pradeda aiškintis visų gyvenimo blogybių priežastis ir ieškoti būdų ne kovoti su pasekmėmis, o keisti save ir harmonizuoti realybę. Atsiranda poreikis vienytis su bendraminčiais, ieškoti mokytojų, dalintis savo atradimais, ieškoti dvasinio augimo praktikų ir įvairių būdų tobulėti. Tai įkvepiantis saviugdos, orumo atgavimo ir tikėjimo savo jėgomis etapas.

Sekantis – vertybių išgryninimo etapas. Žmogus jau aiškiai suvokia dvasines-dorovines vertybes. Sąmoningumas išauga – žmogus jaučiasi atsakingas ne tik už savo gyvenimą, bet jau mąsto žymiai plačiau: jam rūpi žmonijos ateitis, Žemės ekologija ir visa gyvybė Žemėje. Jis supranta, kad yra ne tik kūnas, bet ir dvasinė būtybė, ir kad dvasia – pirminė, įtakojanti būtį. Atsiranda gilus vienybės pojūtis su žmonija, Žeme, visa gyvybe, Visata ir Kūrėju. Šiuo metu galimi ir dvasinio pakilimo, ir trumpi emocinio nuopolio laikotarpiai, nes žmogus gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: sociume ir dvasinių-dorovinių vertybių pasaulyje, tarp kurių didžiulė praraja, todėl kartais nusmelkia vienatvės pojūtis, nes aplink dar daug “miegančių”, ir žmogui susidaro įspūdis, kad jis eina prieš visus, kad jo niekas nesupranta.

Kitas etapas – nušvitimas: aukščiausių tikslų suvokimas, kūryba ir realizacija. Aukščiausio žemiško sąmoningumo ir dvasingumo etapas, kai žmogus jau tampa harmoningos realybės Bendrakūrėju, aktyviu evoliucijos dalyviu, Kūrėjo Besąlygiškos Meilės laidininku Žemėje. Visi jam kylančių klausimų atsakymai – jo širdyje, jo būsena – ramybė, meilė, vienybė, kūrybos džiaugsmas. Jei ir apima žemiškos emocijos – būna trumpalaikės. Jis kuklus ir tylus. Jis visapusiškoje sąveikoje su gamta, žmonėmis, Žeme, visa gyvybe, gamta, Kūrėju. Giliai suvokia Žemėje vykstančius procesus – jų priežastis, eigą ir tikslus.  Jis nuolatinėje Tarnystėje visų labui ir evoliucijos tikslams.

Ir tai ne paskutinis sąmonės virsmo etapas – juk evoliucijoje nėra galutinių procesų. Kai vis daugiau žmonių pasieks nušvitimą – atsivers ir kiti etapai..  Tik atminkime: kiekviename virsmo etape reikalingas aktyvumas, veiksmas, judėjimas į priekį. Ir būtinai – mūsų dvasinio tobulėjimo rezultatai 🙂 ..

Atsitiktinumas ar kūryba?

Kartą pas išminčių senolį atėjo ateistas ir pradėjo pokalbį apie savo pasaulėžiūrą.

Jis pasakė, kad netiki jokiu “kūrėju” – nesvarbu, Žemės ar Visatos, kad visa tai – tiesiog atsitiktinai atsiradęs dangaus kūnas ir beribė erdvė.

Senolis tylėdamas klausėsi, bet į diskusiją nesileido. Ateistą nustebino tokia senolio reakcija, todėl jis paskubomis atsisveikino ir išėjo.

Bet po kelių dienų senolis išminčius pats aplankė ateistą. Dovanų jis atnešė nuostabų paveikslą. Ateistas buvo pakerėtas.. Jis dar niekada nematė tokio tobulo paveikslo.

– Nuostabi tapyba! – žavėjosi ateistas. – Sakykite, o kas šio paveikslo autorius?

– Autorius? – šyptelėjo senolis.. – Nėra jokio autoriaus. Gulėjo sau švari drobė, o virš jos – lentyna su spalvotais dažais. Jie atsitiktinai nukrito, išsiliejo, ir – štai jums rezultatas!

– Na, nereikia taip juokauti, – nusijuokė ateistas. – Juk tai neįmanoma: koks puikus darbas, tikslios linijos, meistriškas potėpis ir tobulas spalvų derinys.. Už viso to juntamas gilus užmanymas, todėl be autoriaus čia niekaip neįmanoma apsieiti!

Tuomet senolis linktelėjo ir nusišypsojęs atsakė:

– Jūs negalite patikėti, kad šis nedidelis paveikslas atsirado atsitiktinai, be išankstinio autoriaus užmanymo.. Bet jūs norite, kad aš patikėčiau, kad mūsų nuostabus pasaulis su visais miškais, kalnais, vandenynais, lygumomis, metų laikų kaita, stebuklingais saulėlydžiais, žvaigždėtu dangumi ir visa gyvybės įvairove atsirado.. aklo atsitiktinumo dėka, be Kūrėjo užmanymo 🙂 ?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vaikai už taiką

Meninis projektas “Pasaulis be karo” sumanytas kaip nuoširdus vaikų atsakas į suaugusiųjų poelgius.

Pastaruoju metu iš televizijos ekranų vis dažniau ir dažniau skleidžiama informacija, kuri nedaro mus laimingais, bet greičiau atvirkščiai – verčia pasinerti į neviltį, įtampą ir agresiją.

Šis video sukurtas tam, kad žiūrovas gautų nors nedidelę laimės ir šviesos dalelę, kad jis susimąstytų apie tai, ką jis gali padaryti savo kasdieniniame gyvenime, kad Pasaulis taptų truputį geresnis ir gražesnis.

Dainos įrašui ir  videoklipo filmavimui jungtinis “Žemės Vaikai” choras suvienijo gabius vaikus iš įvairių šalių: Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Izraelio ir Vokietijos.

Vaikai gali sujungti tai, kas atrodo nesujungiama ir atvirai pasakyti tai, ką suaugusieji neišdrįsta pripažinti.. Nepaverskime vaikų suaugusiųjų susipriešinimo, neapykantos ir agresijos įkaitais! Padovanokime vaikams laimingą ateitį – taikią, kūrybingą ir džiaugsmingą 🙂 !

Šviesios realybės kūrimas

Mes gyvename aktyvių permainų laikais, bet tos permainos – ne naujose technologijose, bet žmonių sąmonėje. Ir vis daugiau žmonių tai supranta: jie vis aiškiau mato mūsų gyvenimo realybę ir būtinybę keisti ją, tačiau kaip pakeisti visų mūsų gyvenimą – žino ne visi.

Bet jau akivaizdu, kad kovodami su esamos realybės blogybėmis, mes nieko nepakeisime, o tik paskęsime dar didesniame agresyvume ir chaose.. Senieji Mokymai teigia: permainos vyksta ne kovojant su atgyvenusios sistemos ydomis, bet kuriant naują – geresnę ir šviesesnę realybę.

Ir tai yra tiesa – taip vykdoma evoliucija, tačiau kaip kurti tą naują šviesią realybę? Pirmiausia – atsisakant to, kas “traukia” mus į destruktyvumą, degradaciją ir kas stabdo mūsų dvasinį augimą. Būtent permainų laikais mes galime geriausiai pamatyti tai, kas neleidžia mums vystytis toliau.

Be to, turime turėti tvirtą tikėjimą, kad mūsų realybę galima pakeisti, kad galima ją nuolat tobulinti ir gerinti – ir kad tai yra sąmoningas kūrybinis procesas. O kad nieko nesikeičia – sako žmonės, kurie patys nesikeičia arba tiesiog bijo bet kokių pokyčių.

Įsitikinimas, kad bet kokia nusistovėjusi gyvenimo sistema yra vienintelė teisinga arba išbaigta, yra viena iš pačių didžiausių klaidų evoliuciniame procese. Tai didžiausias evoliucijos stabdis.

Kiekvienas žmogus gali tapti šviesesnės realybės kūrėju ir aktyviu evoliucijos dalyviu. O pradėti turime nuo savo pačių gyvenimo – juk sistema, kurioje gyvename, yra palaikoma daugelio žmonių veiksmais, bet jei pažiūrėsime atidžiau – dauguma tų veiksmų yra ne tik nebūtini, bet ir destruktyvūs.

Todėl nelaukime, kol ateis kažkas ir išmokys mus gražiai gyventi arba surašys mums naujas gyvenimo taisykles – pradėkime keistis patys, mokykimės gyventi sveikai ir dorai. Pradėkime jau dabar? Mes visi tai galime! Nuo ko pradėti?

Atsisakykime žalingų įpročių – visos narkotinės medžiagos slopina žmogaus sąmoningumą. Maitinkimės sveikai, ir jei įmanoma, auginkime patys daržoves ir vaisius, arba – palaikykime sąžiningus ūkininkus, pirkdami jų produkciją.

Tapkime vegetarais – tai ne mada, o civilizuoto žmogaus požymis. Vegetarizmo motyvacija – nedalyvauti gyvūnų žudyme. Jau įrodyta, kad nužudytų gyvūnų mėsa yra sunkiai virškinama ir tampa daugelio ligų priežastimi.

Atsisakykime ribojančios idėjos, kad mūsų sveikata priklauso tik nuo medicinos ir vaistų. Medicina – tik kraštutiniu: ligos arba traumos atveju. Sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų mitybos, psichikos būsenos ir gyvenimo būdo.

Ilsėkimės ne restoranuose, prirūkytuose klubuose, o gamtoje. Sportuokime, vaikščiokime daugiau pėsčiomis, važinėkime dviračiais, organizuokime žaidimus ir žygius su vaikais – tai ne tik visus suartins, bet ir išmokys vaikus sveikai gyventi, mylėti gamtą ir harmoningai bendrauti.

Ribokime, o ilgainiui ir visiškai atsisakykime masinio informavimo priemonių skleidžiamos informacijos, kurioje vyrauja negatyvumas. Taip galime žymiai sumažinti psichinę įtampą – juk tam, kad neutralizuotume vienos negatyvios žinios pasekmes, reikia išgirsti kelias pozityvias žinias, kurių ten tikrai nerasime. Atidžiai ir atsakingai atsirinkime informaciją.

Mokykimės atskirti savo būtinuosius poreikius nuo primetamų – taip atsikratysime vartotojiško gyvenimo būdo. Nevaikščiokime be reikalo į parduotuves, nesivaikykime mados. Vilkėkime patogius, praktiškus natūralaus audinio drabužius. Minimalizmas – pažangus būdas suprasti savo tikruosius poreikius ir atsikratyti daugybės nereikalingų išlaidų.

Mylėkime ir saugokime gamtą – tai visų mūsų vieninteliai Namai! Sodinkime medžius ir gėles, nešiukšlinkime gamtoje. Laikykimės tvarkos ir švaros savo namuose ir visur, kur būname.

Gyvenkime dorai savo šeimoje, mylėkime žmones ir būkime sąžiningi su savimi ir kitais. Vystykime savo dvasingumą ir pagalvokime apie tai, ką perduodame ir paliekame savo vaikams ir anūkams. Gerbkime savo tėvų ir protėvių patirtį ir išmintį.

Vienykimės su bendraminčiais, dalinkimės informacija, taikykime realybėje gerinančias visų gyvenimą idėjas – bendradarbiaudami ir keisdamiesi patirtimi, žmonės auga dvasiškai. Pagal galimybes besąlygiškai padėkime kitiems, palaikykime vieni kitus.

Ir – būtinai atsikratykime įpročio mąstyti negatyviai – nerimauti, bijoti, nekęsti.. Mokykimės mąstyti pozityviai! Ir kurkime – grokime, pieškime, rašykime, dainuokime, dekoruokime, sodinkime sodus, šokime.. Tikėkime gera visų mūsų ateitimi – tai tikro gyvenimo Kūrėjo pozicija.

Štai taip mes visi galime palengva keisti mūsų visų realybę, užpildydami ją vis tobulesnėmis, harmoningomis Meilės, Tiesos ir Vienybės energijomis. Prisimenate: kartodami tą patį seną veiksmą, niekada nesukursime nieko naujo. O pastovūs nauji harmoningi veiksmai kuria tolimesnio vystymosi tendencijas visai žmonijai 🙂 .

Kurkime visi kartu mūsų Naują Šviesią Realybę 🙂 !

Pasaka apie Meilės šalį

Kadaise vienoje nuostabioje šalyje gyveno gražūs, geri ir išmintingi Žmonės.

Ta šalis buvo panaši į rojų: upių, ežerų ir jūrų vanduo buvo toks švarus, kad buvo galima pamatyti gausybę žuvų ir vandens augmeniją, tyras oras švelniai dvelkė gėlių aromatu, medžiai šlamėjo sodria lapų žaluma, o pievos buvo padengtos žolės šilku ir gausybe gėlių..

Žemė buvo labai derlinga ir dovanojo tos pasakiškos šalies gyventojams gausybę skaniausių vaisių, uogų ir daržovių.

Žvėrys ir paukščiai toje šalyje jautėsi saugūs, nes niekas jų nemedžiojo maistui. Jie gyveno santarvėje su žmonėmis ir visiškai jais pasitikėjo.

Čia galima buvo pamatyti vaikus, pievoje žaidžiančius su įvairiausiais gyvūnais, arba šalia namų ramiai besiilsinčią liūtų šeimynėlę.

Toje nuostabioje šalyje viešpatavo Meilė. Tai buvo pagrindinis šalies įstatymas ir bet kokio veiksmo pradžia ir pagrindas.

Ir atrodė, kad tai tęsis amžinai..

Tačiau tokio gražaus gyvenimo labai pavydėjo kaimyninės šalys, kuriose viešpatavo neapykanta, godumas ir priešiškumas. Jos nusprendė sugriauti kaimynų gyvenimo idiliją ir pradėjo leisti į jų pusę nematomas užburtas strėles, kurios buvo užnuodytos pavydu, gobšumu, palaidumu, klastingumu – viskuo, kuo patys gyveno.

Tos strėlės galiausiai pažeidė kiekvieno stebuklingos šalies gyventojo širdį.. Ir jie pastebėjo, kad jų gyvenimas ėmė keistis: žmonės pradėjo pavydėti, nekęsti, skaldytis į priešiškas grupes, dauguma užsikrėtė godumu ir noru valdyti kitus.

Vėliau jie pradėjo medžioti nekaltus gyvūnus, o paskui ėmė žudyti ir vieni kitus, kad galėtų užgrobti svetimus turtus ir žemes.

Praėjo daug laiko, ir atsiminimai apie nuostabią Meilės šalį išliko tik tos šalies liaudies pasakose, kuri jau buvo pilnai panirusi į tankią susipriešinimo miglą.

Vienintelis dalykas, kuris skyrė juos nuo klastingų kaimynų – tai vos rusenanti liepsnelė žmonių širdyse, kuri vis bandė įsižiebti stipriau.. Ir kartais jai tai pavykdavo, ir žmonės busdavo, lyg atsipeikėję iš baisaus sapno, ir su siaubu žvelgė į savo dabartinį gyvenimą..

Bet ir klastingi kaimynai nesnaudė: kaskart, pamatę tokį nubudusį žmogų, jie vėl siųsdavo savo užnuodytų strėlių lietų, norėdami užgesinti įsižiebusią širdies ugnį.

Bet vieną gražią dieną įvyko stebuklas. Pati Žemė nusprendė padėti savo mylimiems vaikams ir pradėjo siųsti savo Šviesos ir Kūrėjo Meilės bangas, kurios ištirpdydavo kiekvieną paleistą užnuodytą strėlę.

Tos nuostabios bangos, tarsi gaivinanti versmė, pasklido po visą Žemę ir palaipsniui įžiebė kiekvieno žmogaus širdyje kadaise prigesintą, vos rusenančią Meilės liepsnelę.

Tai buvo nuostabus reginys: visi pamatė, kaip Meilės šalis, kurią kažkada klastingi žmonės pavertė blogio šalimi, dabar nusimeta ją sukausčiusias grandines ir atgimsta savo pirmapradžiu tyrumu ir grožiu..

Atgimė ne tik Stebuklinga Meilės šalis – visos kaimyninės šalys ir visa Žemė sužėrėjo tarsi gražiausias deimantas beribėje Visatos erdvėje. 

O užburti kadaise Žmonės džiaugėsi, matydami Gražuolę Žemę ir laimingų jos pažadintų vaikų Meilę ir Vienybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems Meilės, Taikos ir Vienybės!