Mėnuo: sausio 2017

Sąmonės virsmo etapai

Sąmonės transformacija – labai svarbus procesas dvasinio augimo kelyje. Jis vyksta tam tikrais vienas į kitą pereinančiais etapais: nuo sąmonės pabudimo iki žmogaus aukščiausių tikslų suvokimo ir realizacijos.

Visi žmonės turi prigimtinį poreikį augti ir tobulėti, tačiau sąmonę mūsų realybėje nuolat migdo materijos iliuzijos, o ir pabudęs žmogus neretai sustoja kažkuriame sąmonės virsmo etape, negalėdamas susigaudyti – kur ir kaip judėti toliau.

Be to, mes dažnai įsivaizduojame, kad sąmonės augimas – malonus ir lengvas procesas, lydimas nuolatinio gyvenimo gerėjimo. Bet taip nėra – juk aiški sąmonė mums pirmiausiai nurodo būtent tamsius mūsų pačių ir mūsų gyvenimo sistemos aspektus, nuo kurių turime apsivalyti, ir tie apsivalymo etapai nėra lengvi.

Kitaip tariant, sąmonės virsmas – tai ir yra atsikratymas visko, kas trukdo mums būti dvasingais, tai yra būdas pasiekti aiškų suvokimą apie Esmių Esmę:  pirmiausiai apie tai, kas yra žmogus, kas yra žmonija ir koks yra mūsų visų tikslas šioje Žemėje.

Sąmonės transformacijos etapai nėra griežtai apibrėžti, nes šis procesas kiekvienam žmogui yra individualus – vieniems šie etapai gali tęstis ilgai, jie gali būti suskirstyti į dar smulkesnes pakopas, o kiti juos praeina greitai, stojiškai atlaikydami sunkumus, ir net nesusimąstydami, kad įveikia vis naujus etapus. Tai priklauso nuo daugybės individualių faktorių: žmogaus psichikos ypatumų, jo aplinkos, jo artimųjų, jo vidinės brandos, gyvenimo aplinkybių, žmogaus sveikatos ir t.t..

Tačiau sąmonės transformacijas – suvokiame tai ar ne, greičiau ar lėčiau – bet išgyvename visi: tai evoliucijos dėsnis. Todėl kartais pravartu pasitikslinti – kur esame, ar nesustojome.

Pirmasis etapas – nubudimas – kai žmogus pamato šabloninio mąstymo absurdiškumą, primetamus realybės aiškinimo stereotipus, sociumo įtaką per reklamą, spaudą, televiziją ir pradeda pats ieškoti atsakymų apie jį supančią realybę ir apie savo gyvenimo prasmę. Tai įkvepiantis etapas, nes žmogus pasijunta tarsi praregėjęs – galintis laisvai mąstyti ir daryti savarankiškas išvadas.

Kitas etapas – susidūrimas su realybe. Šis etapas sudėtingas, nes žmogus susiduria su pirmaisiais prieštaravimais – neatitikimais tarp savo padarytų išvadų ir sociumo diktuojamų standartų, o taip pat skleidžiamu atviru melu, manipuliacijomis, dvejopais standartais ir kitomis gyvenimo neteisybėmis. Dėl to kyla noras maištauti ir kovoti. Šiame etape žmogus dėl tokių praregėjimų ir vidinių prieštaravimų gali nusivilti, palūžti ir.. sustoti, skendint negatyviuose apmąstymuose apie esamos būties blogybes.

Jei žmogus ryžtasi eiti toliau – pasiekia aktyvaus pažinimo etapą. Šiame etape jis pradeda aiškintis visų gyvenimo blogybių priežastis ir ieškoti būdų ne kovoti su pasekmėmis, o keisti save ir harmonizuoti realybę. Atsiranda poreikis vienytis su bendraminčiais, ieškoti mokytojų, dalintis savo atradimais, ieškoti dvasinio augimo praktikų ir įvairių būdų tobulėti. Tai įkvepiantis saviugdos, orumo atgavimo ir tikėjimo savo jėgomis etapas.

Sekantis – vertybių išgryninimo etapas. Žmogus jau aiškiai suvokia dvasines-dorovines vertybes. Sąmoningumas išauga – žmogus jaučiasi atsakingas ne tik už savo gyvenimą, bet jau mąsto žymiai plačiau: jam rūpi žmonijos ateitis, Žemės ekologija ir visa gyvybė Žemėje. Jis supranta, kad yra ne tik kūnas, bet ir dvasinė būtybė, ir kad dvasia – pirminė, įtakojanti būtį. Atsiranda gilus vienybės pojūtis su žmonija, Žeme, visa gyvybe, Visata ir Kūrėju. Šiuo metu galimi ir dvasinio pakilimo, ir trumpi emocinio nuopolio laikotarpiai, nes žmogus gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: sociume ir dvasinių-dorovinių vertybių pasaulyje, tarp kurių didžiulė praraja, todėl kartais nusmelkia vienatvės pojūtis, nes aplink dar daug “miegančių“, ir žmogui susidaro įspūdis, kad jis eina prieš visus, kad jo niekas nesupranta.

Kitas etapas – nušvitimas: aukščiausių tikslų suvokimas, kūryba ir realizacija. Aukščiausio žemiško sąmoningumo ir dvasingumo etapas, kai žmogus jau tampa harmoningos realybės Bendrakūrėju, aktyviu evoliucijos dalyviu, Kūrėjo Besąlygiškos Meilės laidininku Žemėje. Visi jam kylančių klausimų atsakymai – jo širdyje, jo būsena – ramybė, meilė, vienybė, kūrybos džiaugsmas. Jei ir apima žemiškos emocijos – būna trumpalaikės. Jis kuklus ir tylus. Jis visapusiškoje sąveikoje su gamta, žmonėmis, Žeme, visa gyvybe, gamta, Kūrėju. Giliai suvokia Žemėje vykstančius procesus – jų priežastis, eigą ir tikslus.  Jis nuolatinėje Tarnystėje visų labui ir evoliucijos tikslams.

Ir tai ne paskutinis sąmonės virsmo etapas – juk evoliucijoje nėra galutinių procesų. Kai vis daugiau žmonių pasieks nušvitimą – atsivers ir kiti etapai..  Tik atminkime: kiekviename virsmo etape reikalingas aktyvumas, veiksmas, judėjimas į priekį. Ir būtinai – mūsų dvasinio tobulėjimo rezultatai 🙂 ..

Atsitiktinumas ar kūryba?

Kartą pas išminčių senolį atėjo ateistas ir pradėjo pokalbį apie savo pasaulėžiūrą.

Jis pasakė, kad netiki jokiu “kūrėju“ – nesvarbu, Žemės ar Visatos, kad visa tai – tiesiog atsitiktinai atsiradęs dangaus kūnas ir beribė erdvė.

Senolis tylėdamas klausėsi, bet į diskusiją nesileido. Ateistą nustebino tokia senolio reakcija, todėl jis paskubomis atsisveikino ir išėjo.

Bet po kelių dienų senolis išminčius pats aplankė ateistą. Dovanų jis atnešė nuostabų paveikslą. Ateistas buvo pakerėtas.. Jis dar niekada nematė tokio tobulo paveikslo.

– Nuostabi tapyba! – žavėjosi ateistas. – Sakykite, o kas šio paveikslo autorius?

– Autorius? – šyptelėjo senolis.. – Nėra jokio autoriaus. Gulėjo sau švari drobė, o virš jos – lentyna su spalvotais dažais. Jie atsitiktinai nukrito, išsiliejo, ir – štai jums rezultatas!

– Na, nereikia taip juokauti, – nusijuokė ateistas. – Juk tai neįmanoma: koks puikus darbas, tikslios linijos, meistriškas potėpis ir tobulas spalvų derinys.. Už viso to juntamas gilus užmanymas, todėl be autoriaus čia niekaip neįmanoma apsieiti!

Tuomet senolis linktelėjo ir nusišypsojęs atsakė:

– Jūs negalite patikėti, kad šis nedidelis paveikslas atsirado atsitiktinai, be išankstinio autoriaus užmanymo.. Bet jūs norite, kad aš patikėčiau, kad mūsų nuostabus pasaulis su visais miškais, kalnais, vandenynais, lygumomis, metų laikų kaita, stebuklingais saulėlydžiais, žvaigždėtu dangumi ir visa gyvybės įvairove atsirado.. aklo atsitiktinumo dėka, be Kūrėjo užmanymo 🙂 ?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vaikai už taiką

Meninis projektas “Pasaulis be karo“ sumanytas kaip nuoširdus vaikų atsakas į suaugusiųjų poelgius.

Pastaruoju metu iš televizijos ekranų vis dažniau ir dažniau skleidžiama informacija, kuri nedaro mus laimingais, bet greičiau atvirkščiai – verčia pasinerti į neviltį, įtampą ir agresiją.

Šis video sukurtas tam, kad žiūrovas gautų nors nedidelę laimės ir šviesos dalelę, kad jis susimąstytų apie tai, ką jis gali padaryti savo kasdieniniame gyvenime, kad Pasaulis taptų truputį geresnis ir gražesnis.

Dainos įrašui ir  videoklipo filmavimui jungtinis “Žemės Vaikai“ choras suvienijo gabius vaikus iš įvairių šalių: Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Izraelio ir Vokietijos.

Vaikai gali sujungti tai, kas atrodo nesujungiama ir atvirai pasakyti tai, ką suaugusieji neišdrįsta pripažinti.. Nepaverskime vaikų suaugusiųjų susipriešinimo, neapykantos ir agresijos įkaitais! Padovanokime vaikams laimingą ateitį – taikią, kūrybingą ir džiaugsmingą 🙂 !

Šviesios realybės kūrimas

Mes gyvename aktyvių permainų laikais, bet tos permainos – ne naujose technologijose, bet žmonių sąmonėje. Ir vis daugiau žmonių tai supranta: jie vis aiškiau mato mūsų gyvenimo realybę ir būtinybę keisti ją, tačiau kaip pakeisti visų mūsų gyvenimą – žino ne visi.

Bet jau akivaizdu, kad kovodami su esamos realybės blogybėmis, mes nieko nepakeisime, o tik paskęsime dar didesniame agresyvume ir chaose.. Senieji Mokymai teigia: permainos vyksta ne kovojant su atgyvenusios sistemos ydomis, bet kuriant naują – geresnę ir šviesesnę realybę.

Ir tai yra tiesa – taip vykdoma evoliucija, tačiau kaip kurti tą naują šviesią realybę? Pirmiausia – atsisakant to, kas “traukia“ mus į destruktyvumą, degradaciją ir kas stabdo mūsų dvasinį augimą. Būtent permainų laikais mes galime geriausiai pamatyti tai, kas neleidžia mums vystytis toliau.

Be to, turime turėti tvirtą tikėjimą, kad mūsų realybę galima pakeisti, kad galima ją nuolat tobulinti ir gerinti – ir kad tai yra sąmoningas kūrybinis procesas. O kad nieko nesikeičia – sako žmonės, kurie patys nesikeičia arba tiesiog bijo bet kokių pokyčių.

Įsitikinimas, kad bet kokia nusistovėjusi gyvenimo sistema yra vienintelė teisinga arba išbaigta, yra viena iš pačių didžiausių klaidų evoliuciniame procese. Tai didžiausias evoliucijos stabdis.

Kiekvienas žmogus gali tapti šviesesnės realybės kūrėju ir aktyviu evoliucijos dalyviu. O pradėti turime nuo savo pačių gyvenimo – juk sistema, kurioje gyvename, yra palaikoma daugelio žmonių veiksmais, bet jei pažiūrėsime atidžiau – dauguma tų veiksmų yra ne tik nebūtini, bet ir destruktyvūs.

Todėl nelaukime, kol ateis kažkas ir išmokys mus gražiai gyventi arba surašys mums naujas gyvenimo taisykles – pradėkime keistis patys, mokykimės gyventi sveikai ir dorai. Pradėkime jau dabar? Mes visi tai galime! Nuo ko pradėti?

Atsisakykime žalingų įpročių – visos narkotinės medžiagos slopina žmogaus sąmoningumą. Maitinkimės sveikai, ir jei įmanoma, auginkime patys daržoves ir vaisius, arba – palaikykime sąžiningus ūkininkus, pirkdami jų produkciją.

Tapkime vegetarais – tai ne mada, o civilizuoto žmogaus požymis. Vegetarizmo motyvacija – nedalyvauti gyvūnų žudyme. Jau įrodyta, kad nužudytų gyvūnų mėsa yra sunkiai virškinama ir tampa daugelio ligų priežastimi.

Atsisakykime ribojančios idėjos, kad mūsų sveikata priklauso tik nuo medicinos ir vaistų. Medicina – tik kraštutiniu: ligos arba traumos atveju. Sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų mitybos, psichikos būsenos ir gyvenimo būdo.

Ilsėkimės ne restoranuose, prirūkytuose klubuose, o gamtoje. Sportuokime, vaikščiokime daugiau pėsčiomis, važinėkime dviračiais, organizuokime žaidimus ir žygius su vaikais – tai ne tik visus suartins, bet ir išmokys vaikus sveikai gyventi, mylėti gamtą ir harmoningai bendrauti.

Ribokime, o ilgainiui ir visiškai atsisakykime masinio informavimo priemonių skleidžiamos informacijos, kurioje vyrauja negatyvumas. Taip galime žymiai sumažinti psichinę įtampą – juk tam, kad neutralizuotume vienos negatyvios žinios pasekmes, reikia išgirsti kelias pozityvias žinias, kurių ten tikrai nerasime. Atidžiai ir atsakingai atsirinkime informaciją.

Mokykimės atskirti savo būtinuosius poreikius nuo primetamų – taip atsikratysime vartotojiško gyvenimo būdo. Nevaikščiokime be reikalo į parduotuves, nesivaikykime mados. Vilkėkime patogius, praktiškus natūralaus audinio drabužius. Minimalizmas – pažangus būdas suprasti savo tikruosius poreikius ir atsikratyti daugybės nereikalingų išlaidų.

Mylėkime ir saugokime gamtą – tai visų mūsų vieninteliai Namai! Sodinkime medžius ir gėles, nešiukšlinkime gamtoje. Laikykimės tvarkos ir švaros savo namuose ir visur, kur būname.

Gyvenkime dorai savo šeimoje, mylėkime žmones ir būkime sąžiningi su savimi ir kitais. Vystykime savo dvasingumą ir pagalvokime apie tai, ką perduodame ir paliekame savo vaikams ir anūkams. Gerbkime savo tėvų ir protėvių patirtį ir išmintį.

Vienykimės su bendraminčiais, dalinkimės informacija, taikykime realybėje gerinančias visų gyvenimą idėjas – bendradarbiaudami ir keisdamiesi patirtimi, žmonės auga dvasiškai. Pagal galimybes besąlygiškai padėkime kitiems, palaikykime vieni kitus.

Ir – būtinai atsikratykime įpročio mąstyti negatyviai – nerimauti, bijoti, nekęsti.. Mokykimės mąstyti pozityviai! Ir kurkime – grokime, pieškime, rašykime, dainuokime, dekoruokime, sodinkime sodus, šokime.. Tikėkime gera visų mūsų ateitimi – tai tikro gyvenimo Kūrėjo pozicija.

Štai taip mes visi galime palengva keisti mūsų visų realybę, užpildydami ją vis tobulesnėmis, harmoningomis Meilės, Tiesos ir Vienybės energijomis. Prisimenate: kartodami tą patį seną veiksmą, niekada nesukursime nieko naujo. O pastovūs nauji harmoningi veiksmai kuria tolimesnio vystymosi tendencijas visai žmonijai 🙂 .

Kurkime visi kartu mūsų Naują Šviesią Realybę 🙂 !

Pasaka apie Meilės šalį

Kadaise vienoje nuostabioje šalyje gyveno gražūs, geri ir išmintingi Žmonės.

Ta šalis buvo panaši į rojų: upių, ežerų ir jūrų vanduo buvo toks švarus, kad buvo galima pamatyti gausybę žuvų ir vandens augmeniją, tyras oras švelniai dvelkė gėlių aromatu, medžiai šlamėjo sodria lapų žaluma, o pievos buvo padengtos žolės šilku ir gausybe gėlių..

Žemė buvo labai derlinga ir dovanojo tos pasakiškos šalies gyventojams gausybę skaniausių vaisių, uogų ir daržovių.

Žvėrys ir paukščiai toje šalyje jautėsi saugūs, nes niekas jų nemedžiojo maistui. Jie gyveno santarvėje su žmonėmis ir visiškai jais pasitikėjo.

Čia galima buvo pamatyti vaikus, pievoje žaidžiančius su įvairiausiais gyvūnais, arba šalia namų ramiai besiilsinčią liūtų šeimynėlę.

Toje nuostabioje šalyje viešpatavo Meilė. Tai buvo pagrindinis šalies įstatymas ir bet kokio veiksmo pradžia ir pagrindas.

Ir atrodė, kad tai tęsis amžinai..

Tačiau tokio gražaus gyvenimo labai pavydėjo kaimyninės šalys, kuriose viešpatavo neapykanta, godumas ir priešiškumas. Jos nusprendė sugriauti kaimynų gyvenimo idiliją ir pradėjo leisti į jų pusę nematomas užburtas strėles, kurios buvo užnuodytos pavydu, gobšumu, palaidumu, klastingumu – viskuo, kuo patys gyveno.

Tos strėlės galiausiai pažeidė kiekvieno stebuklingos šalies gyventojo širdį.. Ir jie pastebėjo, kad jų gyvenimas ėmė keistis: žmonės pradėjo pavydėti, nekęsti, skaldytis į priešiškas grupes, dauguma užsikrėtė godumu ir noru valdyti kitus.

Vėliau jie pradėjo medžioti nekaltus gyvūnus, o paskui ėmė žudyti ir vieni kitus, kad galėtų užgrobti svetimus turtus ir žemes.

Praėjo daug laiko, ir atsiminimai apie nuostabią Meilės šalį išliko tik tos šalies liaudies pasakose, kuri jau buvo pilnai panirusi į tankią susipriešinimo miglą.

Vienintelis dalykas, kuris skyrė juos nuo klastingų kaimynų – tai vos rusenanti liepsnelė žmonių širdyse, kuri vis bandė įsižiebti stipriau.. Ir kartais jai tai pavykdavo, ir žmonės busdavo, lyg atsipeikėję iš baisaus sapno, ir su siaubu žvelgė į savo dabartinį gyvenimą..

Bet ir klastingi kaimynai nesnaudė: kaskart, pamatę tokį nubudusį žmogų, jie vėl siųsdavo savo užnuodytų strėlių lietų, norėdami užgesinti įsižiebusią širdies ugnį.

Bet vieną gražią dieną įvyko stebuklas. Pati Žemė nusprendė padėti savo mylimiems vaikams ir pradėjo siųsti savo Šviesos ir Kūrėjo Meilės bangas, kurios ištirpdydavo kiekvieną paleistą užnuodytą strėlę.

Tos nuostabios bangos, tarsi gaivinanti versmė, pasklido po visą Žemę ir palaipsniui įžiebė kiekvieno žmogaus širdyje kadaise prigesintą, vos rusenančią Meilės liepsnelę.

Tai buvo nuostabus reginys: visi pamatė, kaip Meilės šalis, kurią kažkada klastingi žmonės pavertė blogio šalimi, dabar nusimeta ją sukausčiusias grandines ir atgimsta savo pirmapradžiu tyrumu ir grožiu..

Atgimė ne tik Stebuklinga Meilės šalis – visos kaimyninės šalys ir visa Žemė sužėrėjo tarsi gražiausias deimantas beribėje Visatos erdvėje. 

O užburti kadaise Žmonės džiaugėsi, matydami Gražuolę Žemę ir laimingų jos pažadintų vaikų Meilę ir Vienybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems Meilės, Taikos ir Vienybės!

Praregėjimai (30)

Nuo neatmenamų laikų žmonija gyvena pagal jai primetamas taisykles, kurios susijusios su išgyvenimu, ir vis niekaip negali išeiti iš tų senų gyvenimo programų.

O prasidėjo viskas nuo to, kad žmoniją nuolat gąsdino, ir.. mes išsigandome, o iš baimės praradome gebėjimą valdyti save ir savo gyvenimą. Šis baimės šokas ir privertė mus paklusti svetimoms taisyklėms.

Dėl to mes praradome ryšį su savimi, su žmonėmis, su gamta, o vietoje šių ryšių įsispraudėme į dirbtinai sukurtą sociumo gyvenimą, kuriame slepiamės nuo realybės. Mes iki šiol gyvename nuolatinėje baimėje ir susipriešinime.

Tik atsikratę baimės, galime žengti už ribojančių šablonų ribų ir pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, o kartu atgauti sveiką nuovoką ir ryšį su savimi bei supančiu pasauliu..

Žmonės turi būti savo ir visų bendros realybės kūrėjais, o ne primestos valios vykdytojais – tuomet gyvenimas įgauna prasmę ir pilnatvę, nes kiekvienas žmogus tampa svarbus ir reikalingas, o visus vienija kilnūs tikslai visų gerovei.

Visuomenės gyvenimo sistema turi ne įsakinėti žmogui, o palaikyti jį – sistema turi būti ne problemų šaltiniu, bet visų žmonių gyvenimo palengvinimo ir gerinimo įrankiu. O dori ir sąžiningi vadovai turi rūpintis žmonėmis kaip savo vaikais – tik tuomet įmanoma visuotinė gerovė, laimė ir pažanga.

************

Šiuolaikinis sociumas dirbtinai laikomas paauglio būsenoje, kurį valdo emocijos ir nauji įspūdžiai, o proto aktyvumas nuolat išsklaido dėmesį į besikeičiančius išorinius dirgiklius.

Tokioje būsenoje žmonės nuolat blaškosi, ieško vis naujų įspūdžių, kurie sukelia emocijų antplūdį – tai leidžia jiems nors trumpam pasijusti gerai, juk emocijos labai jau trumpalaikės..

Be emocinių išgyvenimų jiems nuobodu ir liūdna, todėl emocijos stimuliuojamos įvairiausiais būdais: pažiūrėjo komediją – pasijuokė, pažiūrėjo siaubo filmą – išsigando, susitiko su draugais bare – atsipalaidavo, kažkuo susižavėjo – patyrė euforiją, pasiginčijo forume internete – pasijuto teisūs, nusipirko naują rūbą arba daiktą – apsidžiaugė, ir t.t..

Tuo tarpu brandžioje visuomenėje viskas kitaip, pagrindiniai prioritetai joje – žmonių dvasinių savybių vystymas, dorovės ir bendražmogiškų vertybių ugdymas, pagarba visai gyvybei, vienijantys tikslai, kūryba ir bendradarbiavimas.

Brandžioje visuomenėje žmonės patiria gilius, ilgalaikius jausmus – meilę, santarvę, draugystę, džiaugsmą, laisvę, vienybę, laimę..

*************

Su sistema nepakovosi, jos nesulaužysi jėga – ji ginasi, ji turi tam visas priemones. Tačiau ją galima palengva keisti, taisyti, užpildyti vis tobulesnėmis, harmoningomis Meilės, Vienybės, Taikos ir Tiesos energijomis..

Ir tai gali padaryti kiekvienas žmogus savo kasdieniniame gyvenime, savo artimiausioje aplinkoje. Juk kiekviena mūsų mintis ir mūsų veiksmas turi pasekmes, o pastovios harmoningos mintys ir veiksmai daro didelį poveikį – jie jau kuria tam tikras tolimesnio vystymosi programas visai visuomenei..

Sunku tuo patikėti? Bet tai visiems mums žinomas dėsnis: mintis ir veiksmas kuria pasekmes. Kiekviena mintis ir veiksmas. Tame kiekvieno žmogaus Vidinė Dvasinė Jėga. Didinga Galia. Tik mes ją primiršome..

Levas Tolstojus apie tai rašė: “Sėkla nematoma žemėje, o iš jos išauga didžiulis medis. Lygiai taip pat nematoma ir mintis, o iš minties išauga didingiausi įvykiai žmonių gyvenime.“

Susigrąžinkime savo Dvasinę Jėgą – kurkime kiekvieną akimirką savo realybę – harmoningą, šviesią, taikią – tokią, kokioje visi norime gyventi! Tai raktas į Harmonijos Pasaulį 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Tinklaraščio apžvalga

Rodos, visai neseniai pradėjau rašyti šį tinklapį, o kovo mėnesį jis jau pradės devintus savo gyvavimo internetinėje erdvėje metus. Pačioje pradžioje net neįsivaizdavau, į ką tai išsirutulios, nes žengiau, iš esmės, į nežinomybę 🙂 ..

Tai labai įdomi patirtis, nes pradėjusi neturėjau jokio supratimo apie šią veiklą, tik didelį poreikį dalintis, palaikyti ir įkvėpti kitus, būti naudinga ir kažką nuveikti ne tik sau (kaip saviraiška), bet platesniam žmonių ratui.

Todėl labai labai džiaugiuosi, kad yra skaitytojai, kad yra bendraminčiai, su kuriais bendraujame ne tik komentaruose, bet ir susirašinėjame asmeniškai 🙂 .

Visiems labai dėkoju už nuoširdumą, gerumą, atvirumą, išmintį ir pasitikėjimą! Visiems mums dabar labai reikalingas bendravimas, palaikymas ir tiesiog nuoširdi draugystė 🙂 ..

Dabar trumpai apie tinklapį. Šiemet nebuvo svarstymų, ar pratęsti veiklą – nusprendžiau, kad dar metus tikrai bendrausime 🙂 . Dėkoju visiems, geranoriškai parėmusiems pinigais – kasmet yra įmokos, susijusios su tinklapio veikla, todėl parama yra labai reikšminga. AČIŪ!

Vis daugėja įrašų – jų dabar yra 1307, todėl tam, kad galima būtų lengviau susirasti reikiamą straipsnį, kai kurias temas reikia atskirti į atskirą kategoriją. Atsirado nauja kategorija Blaivybė, kuri anksčiau buvo skyrelyje Sveikata.

Džiugu, kad žmonės domisi įkvepiančiais ateities projektais, taigi, ir pasakojimai apie Žako Fresko projektą jau taip pat “prašosi“ į atskirą kategoriją, juolab, kad ir man jis labai įdomus, ir aš vis paskaitau jo knygas arba straipsnius 🙂 .

Labai artimas man yra ir mūsų tautos šviesuolis Vydūnas – straipsnius su jo pamąstymais taip pat atskirsiu atskira tema. Ir, žinoma, mano mylimo rašytojo ir filosofo Levo Tolstojaus pamąstymus.

Reikės atskirti ir Praregėjimus, gal būt, juos sunumeruoti (jų jau yra 29), kad galima būtų lengviau surasti. Apskritai, pavadinimus sugalvoti vis sunkiau, kai šitiek daug straipsnių 😉 .

Tokiems ir kitiems panašiems tinklapio tvarkymo darbams reikės papildomai skirti laiką, tam reikalui bus trumpos savaitės profilaktikos, apie kurias paskelbsiu iš anksto. Tinklapio apimtis auga, todėl ir tvarkai reikia skirti daugiau dėmesio 🙂 ..

Kaip ir anksčiau, bus skelbiami 3 įrašai per savaitę ir vienas muzikinis kūrinys. Jei užtiksiu kažkokį įdomų filosofinį filmuką ar įkvepiantį socialinį projektą – būtinai paskelbsiu ir čia.

Šio tinklapio pagrindinis tikslas išlieka tas pats – įkvėpti žmones, padrąsinti kiekvieną, abejojantį savo jėgomis, priminti jiems, kad jie yra savo gyvenimo šeimininkai, kad visi turi unikalių gebėjimų ir talentų, kad visi žmonės yra svarbūs ir reikalingi, kad visi turi savo širdyse beribį gerumą, dvasingumą ir gebėjimą mylėti 🙂 ..

Todėl bus daug straipsnių apie dvasingumą, santarvę, taiką, meilę, vienybę – apie viską, kas leis mums žengti už ribojančių mus negatyvių šablonų rėmų į visiškai kitokią – įkvepiančią ir harmoningą realybę, kurią mes galime visi sukurti. Bet kurti ją reikia dabar, šiandien, kasdien – savo mintimis, darbais ir poelgiais.. Kas, jei ne mes 🙂 ?..

Būtų labai smagu, jei jūs pasidalintumėte savo pasiūlymais ir pastabomis dėl tinklapio darbo – tai leistų man geriau pamatyti savo klaidas ir trūkumus. Atsiprašau už galimas klaidas tekstuose, parašykite apie jas komentaruose, jei pastebite – juk straipsnius ir rašau, ir redaguoju aš pati, todėl galiu kartais klaidas praleisti..

Dėkoju tinklapio kuratoriui Donatui už visokeriopą pagalbą! Nuoširdi padėka visiems už tai, kad čia apsilankote, už įdomius pamąstymus komentaruose 🙂 !

Būkime kartu, kurkime šią erdvę kartu 🙂 !

Rūta

Viso labo ketveri.. :)

Vienas jaunas žmogus pamatė gatvėje šalia parduotuvės žilą senolį, kuris nešė nemažą pirkinių krepšį.

Jaunuolis nusprendė padėti seneliui ir priėjęs pasiūlė jam savo pagalbą.

Senelis padėkojo ir padavė jaunuoliui savo nešulį. Beeidami jie pradėjo kalbėtis, ir senolis parodė jam namą netoliese, kuriame jis gyveno.

– Seneli, jūs, turbūt, jau daug metų pragyvenote? Ir, nežiūrint į amžių, pats savimi pasirūpinate, nueinate į parduotuvę. Bet ar jums nesunku? – paklausė jaunas žmogus.

Senolis nusijuokė ir atsakė:

– Oi ne, juk šiemet man tik ketveri metai sukako!..

Jaunuolis apstulbo iš netikėtumo..

– Seneli, jūs, turbūt, juokaujate? Nesupykite, bet juk aš matau, kad esate pagyvenęs žmogus – jūs pražilęs, barzdotas.. Na, negali būti, kad jums tik ketveri metai! Jūs juokaujate..

Senolį pralinksmino tokia jauno žmogaus reakcija, jis nusišypsojo ir paaiškino:

– Man iš tiesų tik ketveri metai.. Tikrai, tikrai! Suprantate, jaunuoli, aš tiek daug metų gyvenau neteisingai ir nesąžiningai, galvodamas tik apie savo naudą..  Aš nieko nemylėjau, manyje buvo tiek pykčio ir įtampos..

Jaunuolis susidomėjęs sukluso, o senolis tęsė:

– O štai prieš ketverius metus mano sąmonė netikėtai nušvito ir aš supratau, kad taip gyventi negalima.. Aš tarsi užgimiau iš naujo: atsikračiau godumo, savanaudiškumo, puikybės ir pradėjau gyventi dorai – taip, kaip liepia sąžinė. Aš pamilau žmones, pamilau gamtą, pradėjau daryti gerus darbus, o mano gyvenimas įgavo prasmę.. Aš atgavau vidinę ramybę, aš pajutau tikrą gyvenimo džiaugsmą!

Jaunuolis linktelėjo ir taip pat pradėjo juoktis..

– O jūs klausiate – kiek man metų.., – juokėsi senolis, – juk normalų, prasmingą gyvenimą aš gyvenu viso labo ketverius metus, reiškia – man tik ketveri 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Tiesos link..

*Paklauskite žmogaus: “Kas yra laimė?“, ir jūs sužinosite, ko jam labiausiai trūksta gyvenime..

*Jei vieną marškinių sagą užsegsime neteisingai, tuomet ir visos kitos sagos bus užsegtos neteisingai. Taip ir gyvenime: yra klaidų, kurios pačios savaime nėra klaidos, o tik “neteisingai užsegtos sagos“ pasekmė.

*Kartais aklavietė gyvenime – taip pat Kelias, bet Kelias – į save..

*Kiekvienoje sudėtingoje situacijoje stabdykime vidinį dialogą! Tik ramybėje ateina aiškios mintys ir teisingi sprendimai.

*Mūsų gyvenimas visada juda pačios stipriausios minties kryptimi.. Jei “pasiklydome“ – tiesiog atlikime savo minčių “inventorizaciją“.

*Sąmonės prašviesėjimo būsenoje “ego“ neegzistuoja.

*Kol žmogus jaučia skausmą – jis gyvas. Kol žmogus jaučia svetimą skausmą – jis Žmogus.

*Kartais tam, kad išgelbėtume žmogų, pakanka jį apkabinti..

*Būkime geranoriški su vaikais, supratingi su jaunimu, rūpestingi su vyresniaisiais, atlaidūs su klystančiais ir kilnūs su silpnesniais! Nes savo gyvenime mes kažkada buvome arba būsime vienu iš jų..

*Ar pastebėjote – mes galime keisti pasaulį: kai liūdime – ir pasaulis niūrus, kai džiaugiamės – ir pasaulis nušvinta..

*Besivejant laimę kartais reikia tiesiog sustoti ir.. BŪTI Laimingu!

*Ramybė širdyje priklauso nuo mūsų minčių galvoje.

*Nelaikykime to, kas išeina, neatstumkime to, kas ateina.. Ir tuomet Laimė pati mus suras..

*Apatija ir depresija – tai “signalinė sistema“ , kuri perspėja, kad gyvename ne savo gyvenimą.

*Kai atsisakome frazės “Neturiu laiko“, mes labai greitai pradedame suprasti, kad atrandame ir turime laiko viskam, kas iš tiesų svarbu mūsų gyvenime..

*“Kai tik viskas atsistos į savo vietas, aš pajusiu taiką ir ramybę“ – pasakė Ego. “Atrask savyje taiką ir ramybę, tuomet viskas atsistos į savo vietas“ – pasakė Širdis.

*Mylintys vienas kitą žmonės konfliktinės situacijos metu turi suprasti, kad jų santykiai – ne kova. Juk kažkieno iš dviejų “pergalė“ konflikte – tai mylimo žmogaus pralaimėjimas, o kartu – ir jausmų bei santarvės griovimas..

*Silpni keršija. Stiprūs atleidžia. Laimingi pamiršta..

*Mesdami poelgių bumerangą, iš anksto pagalvokime – kaip gaudysime pasekmių bumerangą..

*Kuo dažniau žmonės susiduria su melu, tuo stipriau pakrinka jų vidinis tiesos suvokimas.

*Neišvysime grožio išorėje, jei jo nėra viduje: grožis visada žiūrinčiojo akyse.

*Žmonių silpnybė – susiskaldyme, susvetimėjime, priešiškume. Žmonių stiprybė – vienybėje, meilėje, santarvėje.

*Viltis – tai mūsų tikėjimas geriausiu bet kokios situacijos sprendimu. Viltis gali vesti per gūdžiausias gyvenimo aplinkybes.. Ir kartais pakanka mažo Vilties grūdelio, kad užsėtume didžiulį Laimės lauką.. Todėl niekada, jokiose aplinkybėse nepraraskime Vilties!

*Kartais mes taip įsitraukiame į “kažko didingo“ fantazijas, kad pradedame nepastebėti mažų, mielų kasdieninių smulkmenų, kurios padaro mūsų gyvenimą stebuklingu..

*Jei norite vieną gražią dieną padaryti kažką nuostabaus – neatidėliokite.. Tegul ta graži diena bus šiandien 🙂 !

Parengė ruvi.lt