Su artėjančiais Naujaisiais metais!

Naujųjų išvakarėse įprasta planuoti pozityvius pokyčius, bet tai ir paskutinė besibaigiančių metų diena, todėl skirkime šiek tiek laiko prisiminti praėjusius metus.. Galbūt, juose ne viskas buvo taip, kaip tikėjomės, bet juk buvo juose ir gero, tiesa :)? Būtinai iš širdies tuo pasidžiaukime 🙂 ..

Atsisveikinkime su tuo, kas jau atliko savo vaidmenį, prarado prasmę ar pasikeitė. Padarykime išvadas, pasimokykime, padėkokime.. Būtinai pasiimkime viską, kas geriausia, ir – pirmyn į nuostabius Naujuosius metus! Atverkime savo širdis gyvenimui, žinokime, kad esame kūrėjai, todėl: svajokime, kurkime, planuokime, tobulėkime, būkime žingeidūs, atviri, laisvi ir drąsūs :)!

Ir dar – atsiribokime nuo negatyvios informacijos ir gąsdinimų apokalipsėmis. Tai skleidžiama tik tam, kad nukreipti dėmesį nuo realių problemų. Patikėkite – tai, kas dėsningai turi išeiti – išeis, o kas turi ateiti – būtinai ateis, ir jokie gąsdinimai to nesustabdys.

Net “baisusis” Juodasis Drakonas, kuris “saugos” ateinančius metus, tvirtina: metai bus dinamiški, bet kartu ir stebuklingi dėl naujų, neįtikėtinų atsiveriančių galimybių. Ir.. prasti metai tingiems ir nesąžiningiems, geri – doriems ir darbštiems, taigi, visuomet viskas mūsų pačių rankose 🙂 ..

Todėl sąmoningai rinkimės pozityvumą ir vienykimės darydami gerus darbus 🙂 . Skleiskime savo širdies šviesą, dovanokime, dalinkimės.. O padovanoti žmonėms galime labai daug: atleidimą, padėką, dėmesį, meilę, apkabinimą, pagalbą, gerumą, palaikymą, džiaugsmą, švelnumą, gerą nuotaiką, galiausiai priimti juos tokius, kokie jie yra..

Galvodami tik apie save, gražios ateities nesukursime.. Juk visi žinome, kad gėris auga tik nuoširdžiai darant gerus darbus, o visi dideli pokyčiai prasideda nuo mažų smulkių pokyčių. Tiesiog pradėkime.. dabar :)!

Aš linkiu visiems šviesių, kūrybingų, harmoningų 2012 metų! Dėkoju visiems už tai, kad užsukate į šią erdvę, dalinatės savo mintimis, idėjomis ir širdies šiluma 🙂 ! AČIŪ! Aš jūsų visada laukiu!

Laimingų visiems ateinančių metų! 😀

Geros trumpos istorijos

Kaip dažnai susidarome klaidingą nuomonę

Lauke lyja. Nelynoja, bet ir nepliaupia, o tiesiog tolygiai lyja, ir lašai ritasi stogais, tuščiais suoliukais, skėčiais, lapais, automobilių stogais.., žodžiu, visur, kur tik pasiekia.

Gatve eina Jis. Vilki madingą kostiumą, avi brangius batus, virš galvos didžiulis juodas skėtis, o rankoje gražus odinis portfelis. Eina… keiksnodamas balas, kurios gali sugadinti jo batus; mintyse burnoja lietų, nes reikia nešti didelį skėtį; pyksta, kad negali miesto centre pasistatyti automobilį stovėjimo aikštelėje, todėl štai tenka kėblinti pėsčiomis iki tikslo; o ir pyksta ant savęs, kad jaučiasi dėl viso šito toks nelaimingas…

Priešais eina Ji. Basutės peršlapo, skėtis paliktas namuose. Šukuosena nuo lietaus jau niekam tikusi. Eina… šlepsėdama per balas savo džiaugsmui… Ji pakelia veidą į dangų ir mėgaujasi kiekvienu lietaus lašeliu. Nuo jos plaukų varva kutenančios vandens srovelės, ir ji nusijuokia. Ji ištiesia delnus lietui ir niūniuoja mėgiamos melodijos motyvą. Ji jaučiasi laiminga…

Jie prasilenkia ir nužvelgia vienas kitą…

“Gražus… Turbūt, laimingas”, – pagalvoja Ji.

“Sušlapusi, nelaiminga, beprotė”, – pagalvoja Jis.

O, kaip dažnai mes klystame, galvodami apie kitus :)…

Dvi sėklos (P. Chansen)

Ant derlingos pavasarinės žemės šalimais gulėjo dvi sėklos.

Pirmoji sėkla tarė: ” Aš noriu užaugti! Aš noriu suleisti šaknis giliai į žemę ir jos paviršiuje išleisti daigelius. Aš svajoju išsiskleisti švelniais pumpurais ir paskelbti pavasario atėjimą… Aš noriu pajusti šiltus saulės spindulius ir rasos lašelius ant savo lapų!”

Ir iš sėklos išaugo graži gėlė.

Antroji sėkla pasakė: “Aš bijau… Jei suleisiu šaknis į dirvą, tai visiškai neaišku, su kuo jos ten gali susidurti tamsoje. Jei aš išleisiu gležnus daigus, tai juos gali kas nors pažeisti… O jeigu pasirodys pumpurai, tai juos gali apgraužti kenkėjai. Jei iš pumpurų išsiskleis žiedai, tai juos nuskins arba sutryps kojomis… Ne jau, geriau aš palauksiu saugesnio laiko.”

Ir antroji sėkla ėmė laukti.

Ieškodama maisto, šalia klaidžiojo višta. Pamatė gulinčią ant žemės sėklą, ir.. akimirksniu ją sulesė.

Visiems linkiu gražiai užbaigti šiuos metus! 🙂 Apkabinu ir linkiu smagių artėjančių švenčių!!

Dalinamas gėris auga :)

Ar matėte amerikiečių filmą “Sumokėk sekančiam” (“Pay it Forward”)? Siužetas jo toks: mokytojas duoda vaikams užduotį – sugalvoti, kaip padaryti pasaulį geresnį. Vaikai sugalvoja daug būdų, tačiau realiausia – dvylikamečio Trevoro “gerumo dauginimo lentelė”. Jis pasiūlė padėti trims nepažįstamiems žmonėms, o mainais jų paprašyti, kad kiekvienas iš jų taip pat padarytų kažką gero kitiems trims žmonėms.

Gavosi tikra gerumo piramidė: iš vieno gero darbo išauga trys, iš trijų – jau devyni, iš devynių – dvidešimt septyni ir t.t.. Įdomu tai, kad filmo siužetas ir pati gerumo dauginimo idėja įkvėpė daugybę žmonių visame pasaulyje, ir jie pradėjo daryti gerus darbus savo gyvenime. Svarbiausia – tai daroma nuoširdžiai ir be asmeninės naudos lūkesčių.

Įvairiose šalyse yra judėjimai tokiu pačiu pavadinimu – “Pay it Forward”, o atliekami geri darbai įvairiausi: ir pagalba tiems, kam jos reikia, ir netikėti geri smulkūs bei didesni darbai, tačiau sąlyga išlieka viena: už gerą darbą reikia atlikti tris gerus darbus kitiems žmonėms. Daugumai žmonių tai gali pasirodyti labai neįprasta – pavyzdžiui, kai už atrastą piniginę paprašoma ne atlygio, o padaryti gerus darbus kitiems 🙂 ..

Galbūt, kažkam ši idėja atrodo naivi ir neveiksminga, galbūt, kažkas padaro tik vieną-kitą gerą darbą ir sustoja, tačiau abejingu ji nepalieka nei vieno. Tiek jaudinantis filmo siužetas, tiek pati idėja primena: gėrio, pagalbos, vienybės ir bendradarbiavimo dvasia yra mums visiems gyvybiškai reikalinga, ir mes visi tai intuityviai jaučiame.

Kodėl plinta tokie gerumo judėjimai? Psichologų teigimu, tai – mūsų laikmečio ženklas. Šiuolaikiniame pasaulyje gėrio ir savitarpio pagalbos principai nepopuliarūs, nes skatinama konkurencija ir varžymasis. Kai visuomenėje nepropaguojamas žmogiškumas, jo tiesiog nelieka. Tačiau.. gerumas (viena iš dorybių) “įdėtas” kiekvienam iš mūsų, todėl žmonės turi poreikį gyventi humanizmo principais – štai dėl to patys ir organizuoja tokią veiklą.

Taigi, net jei atrodo, kad šiandien pasaulis žiaurus ir šaltas, o žmonės abejingi, mes visuomet galime pradėti skleisti gėrį – nežiūrint į nieką.. Tai stebuklinga jėga, kuri išlaisvina nuo negatyvumo. Tik blogos mintys ir blogi darbai užgožia gėrį, o nuo jų šiurkštėja ir žmogaus širdis. Yra net įvardinimai: “akmeninė širdis”, “ledinė širdis”.

Žmogus su tokia širdimi yra šaltas ir abejingas, o jei ir turi jausmų, tai jie negilūs, paviršutiniški. Prisimenate pasaką apie Kajų su ledine širdimi? Ją sušildė nuoširdi Gerdos meilė ir gerumas.. Tik darydami gerus darbus mes galime išvalyti savo sąmonę nuo pikto ir tikėtis pakeisti pasaulį į gerąją pusę. Kito kelio tiesiog nėra: gėris auga tik darant konkrečius darbus, kaip, beje, ir blogis..

Todėl indų Vedose sakoma: “Daryti gerus darbus yra kiekvieno pareiga” – jau nuo seno buvo žinomas būdas gyventi harmonijoje. Net paprastas žodžių “gerumas” ar “meilė” kartojimas padaro mus geresniais ir vysto protą pozityvumo linkme. O jeigu dar linkime kitiems gero, džiaugiamės kitų laime ir savo padarytais gerais darbais..

Kai kantriai padedame tiems, kam gal ir sunku padėti, kai užjaučiame sunkią akimirką, kai esame geri: draugiški, rūpestingi, supratingi – mes įkvepiame geriems darbams ir kitus. Taip mes sėjame gerumo sėklas, kurios vieną dieną tikrai išaugs ir sužydės gražiausiais žiedais. Niekas kitas to už mus nepadarys, kiekvienas tai turi pradėti daryti pats – tuomet dalinamas gėris augs 🙂 ..

Ar sutinkate?

Kiekviena diena – nauja pradžia

* Kiek kartų mes norėjome pakeisti savo tėvus, mylimą, draugus? Manėme, kad pakeitę kitą patys pasijusime geriau. Tačiau netrukus paaiškėja, kad negalime jų pakeisti, pasikeisti galime tik mes patys. Kita vertus, negalime to padaryti per penkias minutes. Negalime vakare atsigulę miegoti, ryte pabusti tokiu žmogumi, kokiu svajojame tapti. Reikia pradėti palengva. Jei įsivaizduotume save kaip daugybę dėlionės detalių, kurias reikia sudėlioti, tuomet visą vaizdą pamatytume tik sujungę jas vieną su kita.

* Mes galime pakeisti savo atsakymą “aš negaliu” į “aš galiu”. Galime žengti vieną žingsnį tolyn nuo savo baimės išbandydami ką nors naują. Mūsų kelyje nėra kliūčių – tik tos, kuriomis mes patys saugomės nuo to, ko bijome.

* Taip lengva atidėlioti darbus. Kuo ilgiau manysime, kad išauš rytojus, tuo ilgiau rytojumi ir gyvensime. Laikas veikti yra dabar. Laikas gyventi yra dabar. Jei nesuvoksime, kad šiandiena mums yra pati didžiausia dovana, niekada neišmoksime gyventi dabartyje. Viskas, ką norime pasiekti, ko išmokti, kuo pasidalinti, turi prasidėti šiandien. Jei ne dabar, tai kada gi?

* Liaukimės kreipę dėmesį į tai, ką turi kiti, ko neturime mes. Visada atsiras gražesnių, turtingesnių, aktyvesnių… Pažvelkime į save – ir į gerąsias savybes, ir į savo trūkumus. Pamatykime, kokie esame, būdami savimi. Gyvenimą kuria ne geri ar blogi, laimingi ar liūdni, turtingi ar vargšai, gražūs ar ne. Gyvenimą kuria žmonės, kurie yra savimi.

* Klaidos netrunka amžinai. Jos tik smulkūs įvykiai platesniame gyvenimo kontekste. Nors klaidos gali įskaudinti ar pakeisti situaciją, jos nėra tokios griaunančios, kad mes negalėtume iš jų pasimokyti ir sau atleisti.

* Sakoma, kad kai mes pasiekiame virvės galą, galime pasielgti trejopai: paleisti ją, užrišti mazgą ir laikytis arba sujungti galus ir pradėti nuo pradžių. Kai tik pajuntame, kad nėra kur eiti ir pasukti, galime viską pradėti iš naujo. Jei išmoktume pažvelgti, kas yra ten, už pabaigos, pamatytume jaudinančią, naują pradžią. Po kiekvienos audros ateina ramybė. Pasibaigus bet kokiam ginčui, stoja tyla. Nutrūkus vieniems santykius, atsiranda kiti. Gyvenimas sudėtas iš daugelio baigčių ir tiek pat pradžių.

* Tiesa, kad tamsiausios valandos – prieš aušrą, tačiau mes turime begalę žvakių, kad apšviestume savo naktį. Tai aplinkinių rūpestingumo ir atvirumo uždegtos žvakės, ir amžinos stiprybės bei vilties žvakės.

* Kas yra atleidimas? Tam tikra prasme tai sugebėjimas atsikratyti negatyvių jausmų savo ar kitų atžvilgiu ir pakeisti juos gerais, teigiamais jausmais. Atleidimas ir išsilaisvinimas nuo blogų jausmų yra geriausias būdas apvalyti save, paliekant daugiau vietos teigiamiems jausmams.

* Nėra tokio dalyko, kaip tobula diena. Ši diena tokia, kokia buvo laukiama. Jei ji prasta, tai dėl mūsų tokio įsitikinimo. Jei gera, tai todėl, kad mes tuo tikėjome, o ne todėl, kad švietė saulė ar kelyje nepasitaikė kamščių. Kiekviena diena – nauja pradžia, ir mes galime padaryti gerą pradžią.

* Gerumas panašus į nuostabų žydintį augalą. Būkime dėmesingi jam, palaistykime jį, prižiūrėkime jį, pasirūpinkime juo, ir jis sužydės. Išsiskleis vienas žiedas, po to kitas, apdovanodamas mus nuostabiomis spalvomis. O neprižiūrimas jis nuvys…

* Įsivaizduokime, koks būtų mūsų gyvenimas be neigiamų jausmų… Sakoma, kad patiriame tai, kuo tikime. Ar manome, kad norėdami būti laimingi šiame pasaulyje, turime kentėti? Pamėginkime atlaisvinti šiuos negatyvius varžančius saitus. Pakeiskime juos šiltomis ir pilnomis meilės mintimis, švelnia bei atlaidžia prigimtimi ir sugebėjimu įžvelgti gėrį. Gyvenimas neturi būti kova. Mums nereikia kentėti, kad būtume laimingi.

(Pagal A. E. Dean knygas)

Linkiu visiems gražių artėjančių švenčių :)! Būkime geri vieni kitiems 🙂 .. Linkiu, kad sugrįžtų viskas, ko taip nuoširdžiai ir su meile linkime kitiems 🙂 !

Mūsų mažųjų Kalėdos :)

Vaikai labiausiai laukia šios šventės, ir dažnai jos laukimas taip pat tampa švente visai šeimai 🙂 .. Žiemos švenčių laikotarpis – nuostabus laikas, kai galime pabūti su savo šeima ir vaikais. Kaip padaryti šias šventes smagias mūsų mažyliams?

Pirmiausiai atsižvelkime į jų amžių: kuo mažesnis vaikas, tuo ramesnės turėtų būti šventės. Maži vaikai (iki trejų metų) nemėgsta triukšmo, naujų veidų, naujų kvapų. Jie dar nesupranta tradicijų, jiems viskas neįprasta. Tai, kas didesniam vaikui teikia džiaugsmą, mažylį gali išgąsdinti, pvz., fejerverkai, ryškūs rūbai ar staigūs judesiai.

Tokio amžiaus vaikui svarbiau, kad jo gyvenimo būdas ir per šventes nelabai pasikeistų, o įspūdžiai būtų smagūs ir netrikdantys. Jei turime svečių ar pasikvietėme Kalėdų senelį didesniam vaikui, leiskime mažajam prie jų priprasti ir bendrauti tuomet, kai jis pats to siekia. Mažyliui saugu ir smagu tuomet, kai įprasta, kai šalia artimiausi žmonės.

Vyresniems vaikams visos šventinės tradicijos jau yra suprantamos ir įdomios. Jie labai noriai dalyvauja pasiruošime šventei – puošia namus, pakuoja dovanas draugams ir giminėms, piešia atvirukus. Vaikai mielai padeda ir virtuvėje – daugelis mėgsta daryti forminius sausainius ar pagelbėti stalo serviravime. Tokie darbai labai suartina ir leidžia vaikams pasijusti svarbiais šeimos nariais 🙂 ..

Kalėdos – šventė su stebuklo aureole. Jos simbolis – Kalėdų senelis. Tai stebuklų dvasia, su kuriuo siejamas gerumas, norų išsipildymas, džiaugsmas, dovanos, meilė. Tėvai patys sprendžia – kaip paaiškinti šį simbolį, ar priimti jį. O psichologai teigia: kuo ilgiau vaikas tiki gerais gražiais dalykais, tuo pozityvesnė jo psichika.

Vaikai mielai žaidžia šį žaidimą, jie “žino”, kad Kalėdų senelis turi daug padėjėjų (juk vaikučių pasaulyje daug :)!): todėl jie talkina ir šventiniame rytmetyje, ir vaikų darželio šventėje, ir dovaną į namus atneša, ir mieste prie eglučių “budi”.. Vienintelis dalykas, ko nepatariama daryti – tai tėveliams ar vaikui pažįstamiems žmonėms vaidinti Kalėdų senelį.

Kodėl? Todėl, kad būsite atpažinti – net maži vaikai dažniausiai atpažįsta savo tėvus ar pažįstamus iš balso ir akių. Ir.. čia jau bus apgaulė, dėl kurios galima prarasti savo vaikų pasitikėjimą. Jei norime nudžiuginti vaikučius Kalėdų seneliu, kvieskime kuo tikresnį 😉 .. Jis turėtų būti profesionalus, ne per daug triukšmingas, sugebantis suprasti vaiko amžiaus ypatumus ir keisti scenarijų pagal vaiko reakcijas.

Leiskime vaikui priprasti prie Kalėdų senelio, nelaukime vaiko aktyvumo – jis gali ir neišdrįsti deklamuoti eilėraštį ar padainuoti. Ir tai nereiškia, kad vaikui neįdomu, tiesiog jis gali drovėtis. Nors dažniausiai vyresni vaikučiai noriai ir aktyviai bendrauja bei rodo savo sugebėjimus. Nesitikėkime ir vaiko reakcijos į dovanas – gali būti, kad įspūdžių daug, todėl jis įvertins dovanas kiek vėliau.

Sekime, kad vaikai nepersivalgytų saldumynų ir citrusinių vaisių – nuo jų gali kilti alergija ir virškinimo sutrikimai. Kadaise, kai saldumynus valgydavo itin retai, jie buvo neatsiejama kalėdinių vaišių dalis, nes simbolizavo gausą. Mūsų dienomis, kai saldumynai prieinami kiekvienam kone kasdien, šis simbolis per šventę gali kabėti ant eglutės, ir tik kaip simbolis 🙂 ..

Įspūdžių mūsų mažiesiems per žiemos šventes tikrai daug, sekime, kad jie nepervargtų. Pervargimo požymiai – polinkis į ašaras, vangumas, kaprizingumas. Ypač saugokime jautrius ir pasiduodančius įspūdžiams vaikučius. Jei pramogų ir renginių per daug, tuomet jie tampa varginantys – šventės įspūdis išblėsta ir telieka triukšmingas šurmulys..

Šventė – tai nuostabus buvimas kartu: šventės laukimas, pasiruošimas, šventimas. Šiuo nuostabiu laikotarpiu nepamirškime kalėdinių ir naujametinių pasakų mažiesiems – dabar pats laikas jas skaityti 🙂 . Sukurkime pačią gražiausią šventę savo šeimai, savo mažiesiems. Mes jiems ne tik perduodame tradicijas, bet ir mokome švęsti, todėl parodykime patį gražiausią stebuklingos šventės pavyzdį 🙂 ..

Šventinė dvasia

Ar susimąstėte, kodėl vis dažniau didžiųjų švenčių laukiame ne kaip ypatingos dienos, bet kaip varginančios darbų ir pareigų lavinos, susijusios su pasiruošimu šventei? Kartais net pavadiname tokias šventes masine psichoze – tai patvirtina ir faktai: būtent per dideles šventes padaugėja įvairių konfliktų ir incidentų. O ir po švenčių dažniausiai jaučiame ne pakylėjimą, o vidinę tuštumą.. Kodėl taip nutinka?

Pirmiausiai išsiaiškinkime – kas yra šventė ir kuo ji skiriasi nuo kasdienybės. Šventė – tai nekasdieniška, ypatinga diena, kuomet turime progą švęsti ir švenčiame – išgyvename tam tikras džiaugsmingas emocijas: tai dvasinė vienybė, kolektyvinė saviraiška, dėmesys, pozityvumo užtaisas, rūpestis, suartinanti ir motyvuojanti veikla ir t.t..

Šventės tradiciškai gali būti:

– skirtos praėjusiam įvykiui, užbaigtuvės, pvz., praeityje tai buvo derliaus šventė, vainikuojanti ilgų darbų pabaigą, kurios tikslas – atgauti jėgas, pasidžiaugti rezultatais, motyvuoti būsimiems darbams;

– skirtos ateities įvykiams, pvz., rugsėjo pirmoji, statybų pradžia. Tikslas – sukurti pozityvų nusiteikimą, motyvuoti, sukaupti jėgas darbams;

– šventės, skirtos vieno etapo užbaigimui ir kito pradžiai, pvz., gimimo diena, Naujieji metai. Tai rezultatų susumavimas ir atskaitos taškas naujiems darbams;

– istorinės, patriotinės ir religinės šventės. Skirtos vienyti, ugdyti patriotizmą, saugoti moralines vertybes, palaikyti tradicijas;

– asmeninės žmogaus šventės, ryškūs ir svarbūs įvykiai. Pozityvūs atsiminimai, kurie suteikia pasitikėjimo savimi ir prasmės gyvenimui.

Visose šiose situacijose bendra tai, kad šventės turi pagrindą – progą, ir tikslą – suteikti pozityvų nusiteikimą ateičiai, džiaugsmą. Šventė – tai išorinio ir vidinio džiaugsmo apykaita, kuri praturtina dvasiškai, motyvuoja, suartina. Šiuolaikinės šventės palengva tai praranda dėl komerciškumo, alkoholio, švenčių pavertimu tik pramoga ir šou.

Pramogos nėra šventė, nors šventėje ir gali būti pramogos elementų: dainų, žaidimų, juoko – tačiau tai tik šventės išraiška. Vien išoriniais veiksmais šventės nesukursime, ji turi gilesnę dvasinę prasmę. Anksčiau švęsdami žmonės įsiliedavo į labai svarbią bendražmogišką vienybę, kuri pozityviai aktyvuodavo kolektyvinę sąmonę, dabar – švenčia kiekvienas sau, o vienybė pakeičiama “gerumo akcijomis”.

Esminis skirtumas tarp praeities ir šiandieninių švenčių – praeities šventės “ištraukdavo” žmones iš kasdienybės, o šiandieninės, atvirkščiai – įvaro į pasiruošimo šurmulį-bėgimą vartotojų minioje į parduotuves, o pati šventė telieka lyg trumpas blykstelėjimas, paliekantis tuštumą širdyje. Kodėl? Todėl, kad viską suvalgome, išgeriame, išpakuojame, persisotiname pramogomis ir įspūdžiais, o svarbiausios – dvasinės dovanos – lieka “neišpakuotos”.

Dėl tokio paviršutiniškumo šventės gali virsti ne tik psichologinėmis (pošventinės apatijos ir depresijos), bet ir narkologinėmis problemomis. Šventiniai lūkesčiai, stalo gausa, alkoholis, pramogos, dovanos ar vien data kalendoriuje nesukuria šventės. Šventinę dvasią galime sukurti tik mes patys. Kaip tai padaryti? Pirmiausiai – suvokti, ką, kaip ir kodėl švenčiame.

Net ir tuomet, kai visi aplink bėga, kai viskas mirga marga, mes galime nepasiduoti išoriniam šurmuliui ir kurti kitokią, tikrai ypatingą šventę. Tam nereikia lūžtančių nuo vaišių stalų ar brangių dovanų. Juk šventė – laikas dalintis gražiausiomis žmogiškomis savybėmis, kurios suartina ir sukuria ypatingą šventinę dvasią.

Todėl ruoškimės šventei visa šeima: puoškime namus, planuokime vaišes, ruoškime dovanėles. Dovanos – dėmesio ir rūpesčio išraiška, parinkime jas asmeniškai, nuoširdžiai. Gerai nuteikia ir mieli asmeniniai palinkėjimai, nepamirškime per didžiąsias šventes pasveikinti draugus, gimines ir kaimynus. Šventinę vakarienę ar pietus ruoškime visa šeima, o jei esame pakviesti į svečius – nusineškime savo gamybos patiekalą.

Geriau jei iš anksto sugalvosime, ką veiksime per šventes – tai būtinai turi būti kolektyvinė veikla. Išjunkime televizorių, jis blaško dėmesį, jei ir nusprendėme pažiūrėti filmą ar pramoginę laidą – pažiūrėję išjunkime. Nepamirškime taip pat, kad šventinis stalas – ne vieta ginčams, politinėms temoms ar santykių aiškinimuisi.

Bendraukime, žaiskime su vaikais, dovanokime gerą nuotaiką ir džiaugsmą savo artimiesiems, o taip pat tiems, kam jo reikia – taip mes vienijamės, didiname pozityvumą ir gėrį. Kuo daugiau nuoširdaus bendravimo, tuo daugiau dvasinės šilumos ir tikros šventinės dvasios – būtent po tokių švenčių jaučiamės laimingi ir pakylėti 🙂 ..