Mėnuo: lapkričio 2017

Žakas Fresko apie transporto problemas

Autoavarijų pasaulyje kasmet įvyksta apie 6 milijonus, todėl tai labai opi šiuolaikinė problema. Spręsti šią problemą galima keliais būdais – keičiant iš esmės transporto sistemą arba, kaip jau įprasta, “lopyti“ laikinomis priemonėmis esamas “skyles“.

Automobilius galima sukonstruoti taip, kad jų korpusai negalėtų įsirėžti vienas į kitą. Galima įmontuoti į juos sensorius, kurie automatiškai mažintų greitį iškilus susidūrimo pavojui, kad išvengtų avarijos. Sensoriai galėtų padėti išlaikyti ir saugų atstumą tarp automobilių.

Tačiau visos šios priemonės pernelyg brangios, jos netarnauja tam, kad tausotų resursus ir atitraukia dėmesį nuo realių šios problemos sprendimų. Tokie sprendimai netinka ir kaip laikinos priemonės, nes yra neefektyvios ir tik pratęsia esamos atgyvenusios transporto sistemos gyvavimą.

Žymiai efektyviau ir pigiau būtų rekonstruoti miestus ir sukurti naujas transporto sistemas, kuriuos garantuoja laisvą ir greitą susisiekimą su bet kuria miesto dalimi.

Tokią transporto sistemą galėtume palyginti su susisiekimo sistema oro uoste: čia eskalatoriai, konvejeriai, liftai ir automatiniai traukiniai nuveža žmones į bet kurią oro uosto dalį be jokių avarijų.

Žinoma, reikia kurti ir saugias transporto priemones, tačiau tai ne panacėja. Juk avarija gali įvykti ir su automobiliais, kuriuose yra visi įmanomi sensoriai, ne dėl susidūrimo, o, pavyzdžiui, dėl techninio gedimo.

Dabar išleidžiamos milžiniškos sumos gigantiškiems projektams požeminių tunelių statyboms tik tam, kad būtų padidintas kelių automobiliams kiekis. Toks požiūris nieko iš esmės nekeičia, net neišsprendžia automobilių kamščių problemos – tai patvirtina automobilių avarijų atvejai užkrautose autostradose, kurios akimirksniu sudaro kilometrinius automobilių kamščius.

Tai liečia ir eismo taisykles – vien eismo taisyklių griežtinimas, baudos ir vis didėjantis jų kiekis tik patvirtina techninį nekompetentingumą. Reikia turėti omenyje visus transporto sistemos faktorius, kurie iš pagrindų pakeistų esamą sistemą ir tiesiog nesudarytų sąlygų avarijoms.

Transporto sistema yra platesnės visų mūsų gyvenimo sistemos (socialinės, politinės, ekonominės..)  dalis, todėl atspindi visas joje esančias problemas.

Kad sukurtume efektingą transporto sistemą, reikia iš esmės keisti mūsų mąstymą ir visą gyvenimo sistemą. Nereikia stengtis “lopyti“ senąją sistemą – reikia sukurti naują, nuolat besivystančią sistemą.

Turime peržvelgti mūsų požiūrį į planavimą, o taip pat tobulinti miestų struktūrą, atsižvelgiant į naujus pasiekimus ir išradimus. Būtina keisti požiūrį į resursus – jei jų nesaugosime, ateityje susidursime su sunkiomis pasekmėmis.

Palikti senąją sistemą ir stengtis ją visaip gaivinti, tuo pačiu paverčiant ją vis sudėtingesne ir vis mažiau efektinga –  ne tik neteisinga, bet ir pavojinga. O laikyti žmonių mąstymą sustingusiu ir stabdyti vystymąsi – reiškia pavergti žmones į žeminantį chaosą.

Kol yra gaivinama ir pertvarkoma mūsų gyvenimo sistema, kuri ir yra visų mūsų esamų problemų priežastis – yra nuolat atidedamas socialinis progresas ir žmonijos vystymąsis visose srityse, tame tarpe ir transporto sistemoje.

Iš Žako Fresko atsakymų į klausimus, vertė ruvi.lt

Pats svarbiausias stebuklas

Gyveno kartą burtininkas. Jis viską galėjo, bet niekas jo nedžiugino, niekas neteikė laimės: mosteli ranka – didžiulis namas iškyla, mosteli kita – jūra atsiranda arba žydintis sodas..

Pažiūri į visa tai burtininkas ir sako: “Na ir kas?..“

Ir nusprendė jis vieną dieną išeiti į pasaulį pasižvalgyti ir sužinoti, ką žmonės ten apie laimę galvoja. Juk jie neturi tokių galių kaip jis, bet kodėl tada jaučiasi laimingi?

Ėjo jis ėjo ir sutiko žmogų, kuris nešė sunkų maišą.

– Sunku? – paklausė burtininkas.

– Nelengva.. – atsakė žmogus.

– O nori, aš tau palengvinsiu gyvenimą? Nori, kad viskas savaime pasidarytų? – pasiūlė burtininkas.

– Nee, nereikia, – atsakė žmogus, – darbas man teikia džiaugsmą. Kartais sunku, bet kokia laimė, kad viską, ko man reikia, moku pats padaryti.

Burtininkas susimąstė.

– Ko gero, tu teisus.. Juk tik ranka mosteliu – ir viskas atsiranda, o džiaugsmo nejaučiu..

– Ir namą gali priburti? – nedrąsiai paklausė žmogus.

Burtininkas mostelėjo ranka – ir priešais juos atsirado didžiulis namas, paskui tvora ir sodas.

– Čia tai bent! – nusistebėjo žmogus. – Tik geriau, kai savo rankomis visa tai padarai.

Burtininkas mostelėjo ranka, ir namas pradingo.

– Duok man savo maišą – pasisiūlė jis, – padėsiu tau jį nešti.

Kelias buvo ilgas.

– Ar dar toli? – paklausė burtininkas.

– Toloka.. – atsakė žmogus.

Pavargo burtininkas nuo neįprasto darbo, bet tyliai nešė sunkų maišą toliau. Nors.. jam taip knietėjo mostelėti ranka, kad tas maišas jau atsidurtų vietoje! Bet jis kantriai ėjo, nes labai norėjo nors kartą gyvenime patirti tikrą džiaugsmą..

Pagaliau žmogus pasakė:

– Atėjome.

Burtininkas numetė maišą ant žemės, nubraukė prakaitą, atsisėdo ant žolės, o jo veidą nušvietė plati šypsena.

– Rodos, pradedu suprasti.. Ačiū, tau, žmogau, už pamoką.

– Ir tau, burtininke, ačiū, – pasakė žmogus, – padėjai man maišą atsinešti.

Nuo tos dienos burtininkas metė savo burtus, pasiliko pas žmogų ir išmoko įvairių darbų. Savo rankomis pasistatė namą, užaugino sodą ir kas rytą su saule ėjo dirbti į laukus.

O dirbo jis su džiaugsmu ir dainavo.. Ir su žmonėmis buvo geranoriškas ir draugiškas. Nes dabar nebuvo jo gyvenime nei dienos be džiaugsmo.

Jis buvo laimingas, nes tapo Burtininku, kuris viską moka pats 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (49)

Kažkaip nepastebimai išaugo vartotojų karta.. Ji eina per gyvenimą kaip per didžiulį supermarketą, supirkdama viską savo kelyje. Vietoje spintų jie turi kambarius-drabužines, vietoje knygų skaito reklaminius bukletus, o pinigus investuoja į drabužius ir daiktus.

Atsirado ir nauja liga – šopoholizmas, ir ligoniai – šopoholikai. Bet ši liga sunkiai diagnozuojama, nes tai – jau gyvenimo būdas, o todėl gydoma ji dar sunkiau, nes “ligoniai“ nenori gydytis..

Ir taip pat nepastebimai mus įtraukia į įvaizdžio diktatūrą – kai gyvenama parodai, kai sėkmės ir gerovės simboliu tampa žmonės iš žurnalų viršelių. Todėl panyrame į spindinčias iliuzijas ir nesuvokiame, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime.

Mes bėgame į parduotuves, lygiuojamės į popierines “žvaigždes“, bet nenorime matyti arba iš aukšto žiūrime į žmones, kurie tyliai dirba visų labui: kepa duoną, augina maistą, auklėja vaikus, šluoja kiemą, slaugo senelius ar tiesiog daro gerus darbus..

Mus nepastebimai įtraukė gyvenimas, kuriame svarbu atrodyti, o ne būti.

************

Sąžiningumas su savimi reiškia, kad žmogus aiškiai suvokia tikruosius savo elgesio motyvus. Kaip taisyklė, jie visada labai paprasti, tiesūs ir aiškūs, nes turi prasmę žmogui. Todėl žmogus lengvai gali paaiškinti savo elgesį.

O štai ilgi elgesio paaiškinimai ir sudėtingos formuluotės – tai visada netikra. Būti sąžiningu su savimi reiškia nekurti kreivų veidrodžių ir neapgaudinėti savęs, bandant pateisinti savo elgesį.

Elgesio motyvų paaiškinimas ir bandymas pateisinti savo elgesį – skirtingi dalykai. Juk daugeliu atveju žmonės elgiasi vienaip ar kitaip nesigilindami į savo elgesio motyvus, o tik todėl, kad taip elgiasi dauguma.

Sąžiningumas su savimi padeda atsikratyti iliuzijų, melo gyvenime ir padeda geriau suprasti save. Melas, arba tai, kas nepatvirtinama realybe, reikalauja daug pastangų to melo palaikymui, o tai atima daug jėgų.

Kuo daugiau meluojame sau ir kitiems, tuo labiau išsenkame, susipainiojame ir tuo mažiau lieka jėgų tam, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime. Tik tiesa, tik sąžiningumas su savimi mus išlaisvina ir atveria esmių esmę.

************

Šioje realybėje visus domina tik pinigai. Mes nesusimąstome, kad jie tapo žmonijos didžiausių bėdų priežastimi: dėl jų žmonės konkuruoja, apgaudinėja, pavydi, nekenčia, išnaudoja, meluoja, pavergia, žudo.

Dėl jų skiriasi šeimos, nesutaria sutuoktiniai, bylinėjasi giminės, išduoda draugai, kivirčijasi bendradarbiai. Jie tapo visų – pasiturinčių, vargšų, turtuolių, elgetų – pagrindiniu tikslu, siekiamybe, svajone.. Ir iš mainų priemonės jie palaipsniui tapo galinga žmonių manipuliavimo, valdymo ir pavergimo priemone.

Laikas mums jau pabusti iš pinigų hipnozės komos, laikas atsipeikėti iš apverstų vertybių iliuzijų sapno. Žmonijos patirtis jau įrodė: pinigai mus skaldo, priešina, pavergia. Jie niekada mūsų nesujungs bendrai gerovei. Niekada.

Žmones gali suvienyti tik Meilė. Tai vienijanti ir harmonizuojanti jėga, skatinanti kiekvieną žmogų dalintis savo geriausiais gebėjimais, nuoširdumu, džiaugsmu, įkvėpimu ir kūryba bendram visų žmonių labui.

Kai tyra, besąlygiška Meilė yra pirmoje vietoje – visa kita atsistoja į savo vietas. Tik Meilėje žmonija taps didele ir draugiška šeima 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Vedos apie karminius ryšius

Visi mūsų ryšiai su žmonėmis yra svarbūs, ir visi jie mus kažko moko. Jie gali būti labai įvairūs: vieni – artimi ir visam gyvenimui, kiti – laikini, bet ryškūs, treti – skausmingi ar keičiantys gyvenimą. Bet kokiu atveju – jei mūsų gyvenime yra ar atsiranda kažkoks žmogus, reiškia, tam yra priežastis.

Vedų tradicija remiasi karmos principu, todėl visus ryšius su žmonėmis mūsų gyvenime vadina karminiais, o pagal jų svarbą bei poveikį žmonių gyvenimui išskiria kelias tokių ryšių grupes.

Pirmoji, svarbiausia ir stipriausia karminių ryšių grupė – tėvai-vaikai, arba tėvų pareiga vaikams. Auginti vaiką – didelė atsakomybė, nes tėvai pirmieji supažindina vaiką su šiuo pasauliu ir tik savo pavyzdžiu (ne vien žodžiais..) formuoja vaiko sampratą apie gėrį ir blogį, žmoniškumą, dorovę, harmoningą bendravimą.

Augindami vaiką, tėvai ugdosi ir patys, nes auklėjimas – labai subtilus procesas. Todėl tėvai turėtų dažniau paklausti savęs: “Ką aš skatinu savo vaike tam tikru veiksmu, žodžiu ar asmeniniu pavyzdžiu?“

Auklėjime kiekvienas žodis ir veiksmas turi remtis tyra, besąlygiška tėvų meile. Tėvai turi jausti savo atsakomybę, nes jie – vyresnioji, išmintingoji pusė, kuri perduoda savo patirtį mažiems ir nepatyrusiems vaikams.

Auklėdami vaikus, tėvai gali ištaisyti savo pačių ydingas savybes, įgytas dėl savo tėvų netinkamo auklėjimo ir tuo pačiu ne tik sustabdyti ydingą elgesį giminėje (“išvalyti“ giminės karmą), bet ir suteikti savo vaikui galimybę turėti šviesesnę ateitį, išreikšti savo geriausias savybes ir talentus.

Kita stipri karminių ryšių grupė – sutuoktiniai. Vyras ir žmona kartu kuria savo gyvenimą, todėl jų energetika, jų karma tarsi “suauga“ ir tampa bendra. Jų karminis ryšys žymiai stipresnis, nei ryšys su savo tėvais. Sutuoktiniai – ne atsitiktiniai žmonės, tai žmonės, turintys atlikti tam tikras karmines užduotis.

Santuoka – tai abipusės tarnystės patirtis, tai patikrinimas gebėjimo mylėti, rūpintis, atleisti, užjausti, dovanoti, padėti, priimti kitą žmogų besąlygiškai. Harmoningos poros energetika tokia stipri, kad gali apsaugoti nuo išorinio negatyvumo. Jei pora harmoninga – tai visada abiejų nuoširdaus dvasinio darbo rezultatas.

Bet jei santykiai destruktyvūs, reiškia, sutuoktinių užduotis – padaryti viską, kad jie taptų kuo harmoningesni. O jei tai nepavyksta ir pora nusprendžia skirtis – visos problemos ir karminiai egzaminai laikomi išspręstais tuomet, kai tarpusavio santykių nedrasko emocijos ir ambicijos, o visus klausimus buvę sutuoktiniai išsprendžia taikiai ir išmintingai.

Trečioji karminių ryšių grupė – tėvai, broliai ir seserys. Santykiai, kurie pas mus susiklosto su artimiausiais giminaičiais – pats ryškiausias mūsų ryšio su giminės karma rodiklis.

Šeimoje gali būti keli vaikai, ir nors visi vienodai auklėjami, labai dažnai visi jie skirtingi, nes kiekvienas iš jų gali turėti savo asmeninį ryšį su giminės karma.

Pavyzdžiui, vienas iš vaikų gali būti tėvo karmos nešėju, dvi dukterys – motinos karmos, kitas – senelio genetinės linijos paveldėtojas, o dar vienas – močiutės kūrybinių talentų paveldėtojas, ir t.t.. Todėl labai svarbu gerai pažinti savo artimuosius, stebėti savo vaikus, nukreipti jų gebėjimus palankiausia linkme ir nereikalauti vykdyti to, kam vaikas neturi polinkio.

Geri santykiai tarp artimiausių žmonių – didelė gyvenimo dovana ir palaikymas. Dėkime visas pastangas, kad jie būtų šilti. O jei santykiai nesiklosto – darykime iš savo pusės viską, kad jie nepablogėtų dėl mūsų kaltės, jei nesigauna – atleiskime, nelaikykime pykčio.

Kaip besiklostytų santykiai su tėvais – atleiskime jiems ir nepykime, jei nesuprantame jų. Per juos mes atėjome į šį pasaulį – tai svariausia priežastis atleisti. Taika ir meilė su artimiausiais giminaičiais – tai būdas nutiesti tiesų kelią į šviesią ateitį savo vaikams ir anūkams.

Dar viena karminių ryšių grupė – mūsų giminė. Kiekvienas žmogus yra ne tik savo šeimos, bet ir savo giminės atstovas, todėl giminystės ryšiai taip pat įtakoja mūsų gyvenimą – nuo paveldimų ligų iki karminių problemų. Giminė – tai tarsi mūsų šaknys, mūsų ištakos ir pradžia, todėl turime puoselėti santykius su ja.

Todėl labai svarbu žinoti, kas buvo mūsų protėviai, o taip pat – būtina pagarbiai elgtis su vyresniaisiais giminės atstovais. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su savo gimine ir su giminės vyresniąja karta, galima spręsti apie žmogaus dvasingumą ir brandumą.

Jei su gimine santykiai prasti – nesunkinkime jų iš savo pusės. Nepamirškime, kad tai mūsų šaknys, tai visos giminės struktūra, kurią turime ir mes, ir mūsų vaikai, kurią turės ir būsimos šios giminės kartos. Padarykime viską, kad perduotume vaikams geriausias tradicijas, geriausias savybes ir stabdykime bet kokias negatyvumo apraiškas.

Penktoji karminių ryšių grupė – mūsų draugai. Jie priskiriami artimų žmonių grupei – tai besąlygiški, šilti santykiai tarp žmonių, sielų giminystė. Juk draugą suprantame ir jaučiame be žodžių: mes panašiai mąstome, panašiai žvelgiame į pasaulį ir visiškai pasitikime vienas kitu.

Draugas gali būti visam gyvenimui – tai nuolatinis palaikymas ir didžiulė vertybė. Tikras draugas visada pasiryžęs išklausyti, pagelbėti, padrąsinti. Būna ir draugai, su kuriais išsiskiriame, nes išsiskiria mūsų gyvenimo keliai.

Bet kokiu atveju – branginkime juos. Net jei išskyrė išdavystė – atleiskime, galbūt, mes patys į draugus pasirinkome ne tą žmogų, palinkėkime jam gero, tik taip iš savo pusės “atrišime“ karminį mazgą ir išsilaisvinsime nuo nuoskaudų ir pykčio.

Šeštoji karminių ryšių grupė – mūsų pažįstami žmonės. Tai žmonės, su kurias mes dažnai ar ne, bet susitinkame gyvenime. Prie artimų žmonių jų priskirti negalime, nes nejaučiame su jais didelio bendrumo. Tai mūsų kaimynai, mūsų kirpėjas, vaikų mokytojai, mūsų vaikų draugų tėvai ir pan.

Su jais gali būti ir šilti, draugiški santykiai, bet jie nėra labai artimi, dažnai trumpalaikiai ar laikini – pavyzdžiui, kol mus sieja kažkokia bendra veikla ar aplinkybės. Ir šiuo atveju būkime nuoširdūs ir geranoriški, neriškime negatyvių karminių mazgų.

Kita karminių ryšių grupė – bendradarbiai. Jie gali būti ir artimesni, nei tik pažįstami žmonės, nes su jais mus sieja bendras darbas, todėl daug laiko praleidžiame kartu. Tačiau, kaip ir su pažįstamais žmonėmis, ryšys su jais paprastai nutrūksta, pakeitus veiklą.

Ir paskutinė karminių ryšių grupė – atsitiktiniai žmonės. Tai žmonės, kuriuos matome pirmą kartą arba retai matome: pardavėjai parduotuvėje, praeiviai, paštininkas ar sutiktas žmogus, kuris prašo kažkokios pagalbos. Geranoriškumas iš mūsų ar jų pusės – tai vėl gi harmonijos rodiklis mūsų gyvenime.

Vedos sako, kad žmonės, tarp kurių yra karminis ryšys – tarsi veidrodžiai vienas kitam: jie pamato bendravime savo trūkumus, jie turi vienodas gyvenimo programas ir panašias problemas. Kartais jų santykiai sudėtingi, bet jei nors vienas iš jų pradeda taisyti savo klaidas – situacija keičiasi į gerąją pusę, nes karminis “egzaminas“ išlaikomas.

Akivaizdu viena – nėra atsitiktinių žmonių mūsų gyvenime. Visi mes esame vienos didžiulės šeimos – žmonijos – atstovai. Būkime geri vieni kitiems, branginkime vieni kitus, ir visa negatyvi karma išnyks iš mūsų gyvenimo visiems laikams 🙂 ..

Nepamirškime, kad kurdami harmoniją savo artimiausioje aplinkoje, mes prisidedame prie viso pasaulio gerinimo. Juk ką siunčiame į šį pasaulį – tas jame pasklida ir.. sugrįžta mums. Skleiskime Meilę, Gerumą ir Tiesą 🙂 !

Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Visiems puikios savaitės 🙂 !

Vėlyvas ruduo

Šiandien aš dovanoju tau vėlyvą rudenį.

Atsigerk jo kartaus lietaus, įkvėpk auksines paskutinių lapų žiedadulkes, apglėbk plačiai atmerktomis akimis sujauktą dangų, įsileisk į save žiemos nuojautą – aš vaišinu.

Todėl, kad tikrai žinau viena: tas ruduo, stebuklingas rudas lapinas, svaiginantis lapų sūkuriais, pažadinantis pragmatiškoje sieloje poezijos žodžius – jis ne drumzlinose balose, ne peršlapusiuose batuose, ne lapų lašuose ant langų ir veidų, ne išskrendančių paukščių klegesyje, ne…

Ruduo – žmogaus sieloje. Kaip ir pavasaris, vasara, bet koks metų laikas ir bet koks oras.

Ir todėl tam pačiam lietui kažkas su džiaugsmu ir apsivalymo pojūčiu išties savo rankas, o kitas niūriai susirauks, nubrauks kartu su savo liūdesiu lietaus lašus ir stipriau susiverš lietpaltį.

Metų laikai mumyse, o lietus… tiesiog lyja. Jame nėra gėrio ir blogio atspalvių, nėra džiaugsmo ar liūdesio. Lyja ir mūsų sielose, bet to nemoko mokykloje, apie tai nepasakoja tėvai.

Šiandien aš dovanoju tau rudenį, suvyniotą į žodžius.

Imk ir atmink, kad tai, kokia taps ši keista dovana, kuo ji taps – lengva šypsena ar ilgesingu žvilgsniu pro langą – priklauso tik nuo tavęs.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos visiems nuotaikos 🙂 !

Apie pretenzijas tėvams

Suaugusiam žmogui labai svarbu suprasti savo būdą ir charakterį, ypač jei pastebimos kažkokios negatyvios savybės. Todėl logiška, kad to negatyvumo priežasčių dažniausiai ieškoma vaikystėje, tėvų auklėjime – juk tuo metu artimiausių žmonių aplinkoje yra formuojamas vaiko charakteris.

Taip, tėvai didele dalimi yra atsakingi už savo savo vaikų auklėjimą, bet nei vienas iš jų sąmoningai nedaro blogo savo vaikams.. Auklėjimo klaidos atsiranda dėl pačių tėvų nebrandumo arba dėl to, kad jie tiesiog kartoja savo tėvų netikusį auklėjimo modelį.

Gerai, jei tai supratęs žmogus padaro teisingas išvadas ir priima sprendimą tobulėti – t.y., sąmoningai keisti tas savybes, kurios jam trukdo gyvenime. Tačiau neretai žmonės užstringa begalinių kaltinimų, pretenzijų ir priekaištų savo tėvams etape ir įsijaučia į nuskriaustos aukos vaidmenį.

Tokiu atveju tėvai kaltinami visomis įmanomomis nesėkmėmis jų suaugusių vaikų gyvenime, o tėvai, savo ruožtu, pradeda dėl to jausti nuolatinę kaltę.

Suaugę vaikai gali pradėti manipuliuoti tėvų kaltės jausmu ir reikalauti iš jų įvairiausios pagalbos: padėti finansiškai, iškeisti butą jaunos šeimos naudai, prižiūrėti vaikus, įsigyti kažkokius daiktus.. Kiti gi gali atsisakyti bendrauti su tėvais ir prisiminti juos tik tuomet, kai kažko iš jų prireikia.

Tokiu savo elgesiu suaugę vaikai parodo savo nebrandumą ir egoizmą – juk dažniausiai pabrėžiamos tik tėvų auklėjimo klaidos, ignoruojant pozityvius vaikystės momentus. Be to, labai patogu turėti “atpirkimo ožį“, ant kurio galima suversti atsakomybę už savo pačių klaidas.

Tokių kaltinimų klasta tame, kad tėvai verčiami jausti nuolatinę kaltę už tai, ko jau negalima ištaisyti, todėl stengiasi visais įmanomais būdais įtikti savo vaikams ir nusipelnyti atleidimo. Tokie santykiai iš esmės nesveiki, juose negali būti nuoširdumo ir meilės.

Sutikite, keistai atrodo keturiasdešimtmečiai ar net vyresni žmonės, kurie prisidengia savo jau senyvų tėvų auklėjimo klaidomis.. Gal tėvai ir neparodė deramo pavyzdžio, gal nemokėjo ar nesugebėjo tinkamai auklėti, bet juk dabar jų vaikai jau patys suaugę žmonės ir gali sąmoningai ugdyti savyje tai, ko nesugebėjo jų tėvai.

Ir, kaip nekeista, tokie įsijautę į aukos vaidmenį suaugę vaikai dažnai ir patys nebūna idealūs tėvai savo vaikams.. Dėl to, kad nesikeičia, jie patys pradeda nesąmoningai kartoti tas pačias klaidas, kurias darė jų tėvai – taip perduodama ydingo elgesio estafetė giminėje.

Todėl prieš kaltinant savo tėvus reikėtų atminti, kad jie darė tiek, kiek galėjo – nepamirškime, kad tuo metu, kai augino vaikus, jie buvo jauni ir nepatyrę žmonės. Ir kad kiekvienas naujas šeimos narys, kai tik suauga, gali sąmoningai keisti ydingą elgesį giminėje. Ir kas, tai padarys, jei ne mes?..

Kai mes suaugame, ateina mūsų laikas imtis atsakomybės už savo ir savo šeimos gyvenimą. Tėvai jau padarė dėl mūsų viską, ką galėjo – per juos mes atėjome į šį pasaulį, jie mus užaugino taip, kaip sugebėjo.

Gal būt, mums atrodo, kad to per maža, bet tai nereiškia, kad jie mums linkėjo blogo – tiesiog tuo metu jie kitaip nemokėjo.. Galiausiai, tėvų senatvė – ne laikas kerštui už jų netobulumą jaunystėje, tai laikas, kai suaugę vaikai jau turi padėti savo tėvams.

Mes visada turime pasirinkimą – kankintis aukos vaidmenyje, keršyti tėvams ar atleisti jiems ir imtis atsakomybės už save ir savo gyvenimą.

Galima likti aukos pozicijoje, pykti ir reikšti savo tėvams pretenzijas, metų metais reikalauti iš jų skolų už vaikystės nuoskaudas ir permesti jiems atsakomybę už savo gyvenimą..

Bet ar suteiks tai laimės? Ar pakeis kažką į gera? Ir kokį elgesio pavyzdį su tėvais parodysime savo vaikams?

Todėl – būkime sąmoningi, būkime dėkingi už tai, ką gavome iš savo tėvų. Jie jau negali ištaisyti savo auklėjimo klaidų – atleiskime jiems, būkime geraširdiški, tik taip sugrąžinsime harmoniją: meilę, pagarbą, santarvę į šeimą ir giminę, tik taip parodysime deramą pavyzdį savo vaikams.

Meilės, laimės ir vienybės mums visiems 🙂 !.. Geros savaitės 🙂 !