Mėnuo: birželio 2017

Tikra Meilė

Tai buvo įprastas darbo savaitės rytas, maždaug 8:30, kai pagyvenęs vyras atėjo į polikliniką perrišti žaizdos ant rankos piršto.

Matėsi, kad jis labai skuba. Drebančiu iš susijaudinimo balsu jis pasakė, kad 9 valandą ryto jis turi labai svarbų susitikimą.

Supratingai palingavęs galvą, aš pasiūliau jam prisėsti, žinodamas, kad visi gydytojai dabar užsiėmę ir galės priimti jį ne anksčiau kaip po valandos.

Tačiau matydamas, su kokiu susirūpinimu jis žvilgčioja į laikrodį, aš nusprendžiau jam padėti, nes tuo metu kaip tik neturėjau pacientų.

Apžiūrėjęs žaizdą pamačiau, kad ji sėkmingai gyja, todėl pasiruošiau visas priemones, kad išimčiau siūlus iš žaizdos.

Kai tvarkiau jo pirštą, aš paklausiau:

– Turbūt, susitikimas labai svarbus, jei taip baiminatės pavėluoti?

Vyras atsakė:

– Na, ne visai taip. Matote, aš turiu suspėti į ligoninę, kad pamaitinčiau savo sergančią žmoną.

Tuomet aš paklausiau, kas nutiko jo žmonai. Ir pagyvenęs vyras atsakė, kad jai, deja, diagnozavo Alzheimerio ligą.

Kol mes kalbėjomės, aš išėmiau siūlus iš žaizdos ir sutvarsčiau jo pirštą. Pažvelgęs į laikrodį, aš paklausiau, ar žmona labai nerimaus, jei jis truputį pavėluos.

– Suprantate, pastaruosius penkerius metus ji manęs jau neatpažįsta, – liūdnai atsakė vyras, – ji net nežino, kas aš esu.

– Ir jūs vis vien ją lankote kiekvieną rytą, nežiūrint į tai, kad ji net nežino, kas jūs toks? – nustebęs paklausiau aš.

Jis tik nusišypsojo, tėviškai uždėjo ranką man ant peties ir atsakė:

–  Ji nežino, kas aš esu, bet juk aš žinau, kas ji..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems šilto savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (41)

Žmonės nemėgsta rutinos ir monotonijos, bet esmė ne juose.. Tai mūsų realybės apribojimai – nemėgiamas darbas, primetamos prievolės, savirealizacijos trūkumas ir dirbtinos problemos – sukelia beprasmiškumo pojūtį.

Tereikia pažvelgti, kuo užimti politikai, mokytojai, valdininkai, gydytojai, mokslininkai ir t.t.. Galiausiai, kuo užimta žmonija, kokie visos žmonijos tikslai ir vertybės – jie kuria ir vienijasi, ar griauna, vartoja ir kovoja?..

Žmonės turi vienytis bendriems tikslams ir visų gerovei. Mylėti tyrai ir besąlygiškai. Su meile bendrauti, kurti ir dirbti. Mylėti savo vienintelius namus – Žemę ir visą gyvybę joje.

Tai dvasinės sveikatos formulė, kurioje nėra vietos rutinai ir monotonijai.

************

Mūsų ramybė – iliuzinė. Bet kokia smulkmena gali ją sugriauti. Tai, ką mes vadiname ramybe – tiesiog išorinių dirgiklių nebuvimas arba kūno poilsis.

Tikra ramybė – tai vidinė tyla, iš kurios gimsta vidinė stiprybė. Jos nedrumsčia išoriniai įvykiai, neramus protas ar emocijos.

Vidinė ramybė – tai ryšys su savimi, iš kurio gimsta harmoninga sąveika su supančiu pasauliu.

************

Ego tvirtina: “Tu išskirtinis!“.

Meilė kužda: “Tu unikalus“..

O mes kartais nesuvokiame skirtumo.

Išskirtinumas – tai ego spąstai, kurie atskiria mus nuo kitų žmonių, iškelia mus virš jų. Išskirtinumas supriešina žmones ir suardo vienybę. Bet puikybė neleidžia to pamatyti.

Unikalumas – tai kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė. Tai ne tik mūsų išvaizdos ar pirštų antspaudų skirtumai, tai mūsų unikalūs kūrybiniai gebėjimai ir talentai. Tai įvairovės vienybė visų labui.

Pajuskime skirtumą..

***********

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentas, kai nėra su kuo pasitarti. Visai nėra su kuo.

Ir ne todėl, kad šalia nieko nėra. Bet todėl, kad jie nėjo tavo keliu. Jie eina savuoju.

O tu tiesiog ėjai savuoju ir staiga pamatei, kad eini vienas. O kai esi vienas, gali pasirodyti, kad viską darai neteisingai.

Ir ne todėl, kad kažkas ne taip, o todėl, kad kiti taip nedaro. Apskritai niekas taip nedaro.

Tu pradedi žvalgytis ir tikiesi žmonių pritarimo, bet sulauki priekaištų, kad eini ne ten ir ne taip.

Tada pasijunti toks vienišas!..

Bet tai išbandymas tau, tai kritinis tavo kelio taškas: pasiryši eiti toliau, sutrikęs sustosi ar prisijungsi prie plataus išminto vieškelio?

************

Žmogaus gyvenimas be dvasinio vystymosi, be aukštų siekių – tarsi debesys be lašo lietaus, plaukiantys virš sausros iškankintos žemės ir išsisklaidantys kažkur už horizonto.

Tokiame žmoguje yra gyvybė, bet jis nėra tos gyvybės šaltinis, jame yra šviesa, bet ji pernelyg blanki ir šalta, kad galėtų šviesti.

Ir net vystydamas savo kūną ir protą, jis negali įžiebti šios šviesos, kol nesuvoks, kad turi vystyti savo dvasines savybes.

************

Vieną dieną mes suprasime, kad yra žmonės, kurie niekada neišduoda, bet tam, kad tai suprastume, teks patirti eilę išdavysčių.

Vieną dieną mes suprasime, kad išorinis blizgesys – tai ne grožio rodiklis, kad tikrasis grožis – tai žmogaus vidinės savybės: gerumas, gebėjimas mylėti, širdies šiluma. Ir kad tai suprastume, teks daug kartų nusivilti išoriniu blizgesiu.

Vieną dieną mes suprasime, kad aforizmai ir citatos – tik gražūs žodžiai, kol asmeninė patirtis to nepatvirtina. Kad tai suprastume, mes patirsime išbandymus, kuriuose gims tikroji išmintis.

Vieną dieną mes suprasime, kad gerumas, dėmesys, rūpestis ir švelnumas – tai vidinės jėgos išraiška, o ne silpnybė. Bet tam, kad tai suprastume, turėsime išmokti atpažinti amžinas gyvenimo vertybes.

**********

“Nušvitimas“ arba “Pabudimas“ – tai pati natūraliausia žmogaus būsena. Joje nėra nieko egzotiško ar mistiško. Tai žmogaus tikrasis “Aš“, tai jo prigimtis – paprasta, tyra, šviesi..

Tai buvimas savimi tikruoju.

Šią būseną “užmigdo“ arba ““užtemdo“ dualumo iliuzijos: egoizmas,  susitapatinimas tik su kūnu ir materija, susiskaldymas, gobšumas, puikybė, priešiškumas, kova..

“Nušvisti“ arba “pabusti“ reiškia sugrįžti į Save Tikrąjį 🙂 ..

***********

Parengė ruvi.lt

Apie priekaištus

Ar pastebėjote, kiek daug žmonių bendrauja priekaištų forma? Ir dažniausiai jie to net nepastebi, nes jiems tai atrodo normalu. Toks bendravimas dabar labai paplitęs – jį matome šeimose, darbovietėse, draugų ir kaimynų santykiuose.

Kai įprantame priekaištauti, tuomet labai sunku atsekti, kad būtent priekaištai tampa konfliktų priežastimi bendravime. Juk priekaištai – užslėpta agresija, psichoemocinė prievarta prieš kitą žmogų, todėl visada sulaukia atsakomosios agresijos.

Priekaištai – tai nuolat išsakomi kaltinimai kitam žmogui, kurie sukelia jam kaltės jausmą ir poreikį apsiginti. Besigindamas žmogus taip pat gali pradėti priekaištauti, o tai neišvengiamai dar labiau aštrina konfliktą. Ir jei žmonės taip bendrauja nuolatos – santykiai pasidaro skausmingi ir griaunantys.

Kaip gi skamba priekaištai mūsų bendravime? Tai visada vertinimas iš teisuolio pozicijos: “Aš vertinu tavo veiksmus kaip blogus ir tuo pačiu smerkiu tave“. Kitaip tariant, vertinamas ne kažkoks veiksmas, bet smerkiamas žmogus, atlikęs tą veiksmą.

Pavyzdžiui: “Tu vėl padarei kažką ne tą ar ne taip.. Tu neteisingai tai darai.. Tu amžinai viską sugadini.. Tau nieko negalima patikėti.. Tu nieko nemoki..“, ir pan.

Toks bendravimas ardo bet kokius santykius ir galiausiai liūdnai baigiasi, nes persmelktas priešiškumu, nuolatiniais barniais ir yra kupinas nuolatinių dramatiškų situacijų. Tai nesveiki santykiai, kurie nuodija žmonių psichiką ir sveikatą.

Jei norime tai pakeisti, turime suprasti, kad nuolatiniai priekaištai bendravime – tai labai blogas įprotis, kurio galime sąmoningai atsisakyti ir pradėti mokytis bendrauti harmoningai.

Kartais mes net nesuvokiame, kad priekaištaudami sukeliame kaltės jausmą žmogui ir pradedame tuo kaltės jausmu manipuliuoti. Todėl pirmiausiai stabdykime bet kokį ketinimą pasmerkti ar pažeminti žmogų.

Išmokime geranoriškai paprašyti, o ne priekaištauti – pavyzdžiui, išreikšti savo jausmus ir vertinti veiksmą, o ne žmogų: “Mane tai nuliūdino, prašau, nedaryk taip daugiau“, arba: “Aš tikiu tavimi, pasistenk, prašau“, “Ko gero, aš neteisingai tave supratau, gal galėtum paaiškinti?“, ir pan.

Kai nustojame priekaištauti, žmogui atkrenta būtinybė gintis ar kažkaip kitaip agresyviai reaguoti. Prašymas vietoje priekaišto – tai paprastas būdas nustoti griauti santykius ir pradėti kurti harmoningą, geranorišką bendravimą.

Tačiau prašydami turime atminti, kad prašymas – tai tik pasiūlymas sutikti arba atsisakyti to, ko prašome, todėl turime būti pasirengę priimti ir atsisakymą.

Bet kokiu atveju – visus veiksmus turime derinti su žmonėmis, gerbdami kiekvieno pasirinkimo laisvę. O priekaištaudami pasirinkimo laisvės kitiems nesuteikiame, nes prievarta primetame savo valią, įsijautę į teisuolio ir teisėjo vaidmenį.

Turime išmokti nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, ko tikimės iš artimų žmonių, o taip pat išklausyti tai, ko jie iš mūsų tikisi – tik taip galime suprasti vieni kitus, derinti savo veiksmus ir galutinai atsisakyti priekaištų bendravime.

Elgdamiesi negatyviai, niekada nesukursime gerų santykių, todėl juose neturi būti spaudimo, prievartos ar pažeminimo – o juk visa tai mes darome net nesusimąstydami, kai priekaištaujame kitam žmogui..

Tiesiog užduokime sau klausimą: ko mes siekiame savo bendravime? Jei norime harmonijos – elkimės pozityviai: mylėkime, būkime dėmesingi ir rūpestingi vieni kitiems, būkime geranoriški 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Ramybė

Gyveno kartą vienas karalius.

Vieną rytą jis sukvietė visos karalystės dailininkus ir pasiūlė jiems nupiešti.. ramybę. O tam dailininkui, kuriam tai pavyks geriausiai, karalius pažadėjo apdovanojimą.

Dauguma dailininkų sutiko ir ėmėsi darbo.

Karalius peržiūrėjo visus paveikslus, bet išsirinko tik du, kurie jam iš tiesų patiko. Dabar jam reikėjo nuspręsti – kuris iš jų geriausiai išreiškė ramybę.

Viename iš paveikslų buvo pavaizduotas ežeras. Jo paviršius, lygus lyg veidrodis, atspindėjo supančius ežerą kalnus ir dangų, kuriuo plaukė balti debesys.

Žiūrint į šį paveikslą atrodė, kad tai ir yra tobula ramybės išraiška.

Antrame paveiksle buvo pavaizduoti kalnai. Jie buvo kampuoti ir pliki. Viršuje nupiešta įsisiautėjusi audra: lijo smarkus lietus, tamsius debesis perskrodė žaibo blyksnis. O nuo vieno kalno putodamas virto krioklys..

Visa tai toli gražu nepriminė ramybės. Tačiau žvelgdamas į krioklį, karalius pamatė mažą krūmelį, kuris augo iš nedidelės properšos uoloje. Ant to krūmelio paukštis susivijo lizdą ir šniokščiančio vandens apsuptyje perėjo savo jauniklių vadą..

Karalius išrinko būtent šį paveikslą.

Jis padėkojo dailininkui, pasveikino jį ir pasakė:

– Ramybė tai ne vieta, kur ramu ir tyku, kur nėra triukšmo, šurmulio ar kažkokio veiksmo..  Ramybė – kai visa tai yra, bet jūs išsaugote širdyje taiką ir ramybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Harmonizuojanti Meilės jėga..

*Meilės energija – kurianti, vienijanti ir harmonizuojanti Visatos jėga. Meilės formulė įrašyta kiekviename Visatos atome, tame tarpe ir žmonėse. Įsivaizduojate –  tai reiškia, kad mes esame Meilė! Visada tai atminkime.

*Tas, kas sukurtas iš Meilės ir Šviesos, negali sąmoningai sėti chaoso ir tamsos – jis daro tai tik pakliuvęs į “ego“ spąstus. “Ego“ sukelia sumaištį žmonių sąmonėje, sulaiko augimą ir evoliuciją, įtraukdamas žmones į destrukcijos ir degradacijos bedugnę.

*Bet “ego“ nuopolis nesitęsia amžinai, nes amžina yra tik Meilė. Todėl jos gyvybinė jėga prasikala lyg daigelis per asfaltą – ji ir yra pati gyvybė, ir jai nėra jokių kliūčių atgimti ir suklestėti vėl ir vėl, įveikus bet kokias nepalankias sąlygas. Tokia Meilės prigimtis, tame jos amžina kurianti ir harmonizuojanti jėga.

*Geležis, kurios negalima perlaužti kūju, gali būti išlydyta ugnimi. Meilė – tai ugnis, kuri “išlydo“ blogį, o gerumas – pagrindinė jos išraiška.

*Meilė – ne vien gražūs žodžiai, ne kūno aistros ar savanaudiški sandėriai. Išreikšti Meilę reiškia nuolat eiti į pasaulį su savo širdies šiluma. Išreikšti Meilę – reiškia būti pačia Meile kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Išreikšti Meilę – reiškia skleisti ją visiems. Taip myli tikras Kūrėjas.

*Kad padėtume kitam, nebūtina būti stipriu ir turtingu – pakanka būti geru ir mylinčiu.. Kad išreikštumėte savo meilę Kūrėjui – nebūtina pulti ant kelių – reikia padėti pakilti suklupusiems nuo gyvenimo sunkumų ar nelaimių..

*Visi žmonės yra apdovanoti kažkokiais talentais, visi yra Kūrėjai, ir tik Meilė padeda mums atskleisti savo talentus ir kurti. Viskas, kas išreiškiama Meilėje ir su Meile – atneša Gėrį pasauliui.

*Mylintis žmogus kiekviename pamato gėrį arba jo užuomazgas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jis neskiria gėrio nuo blogio, tačiau taip nėra: jis viską supranta, bet aiškina viską iš Meilės pozicijos.

*Kūnui reikia priežiūros ir sveikatos. Protui reikia idėjų ir išminties. Sielai reikia tyrų emocijų ir jausmų. Dvasiai reikia stiprybės ir kūrybinės išraiškos. Harmonija yra tuomet, kai atrandame visų šių komponentų balansą. Meilė ir yra tas balansas..

*Tas, kas myli – niekada neapgaus. Tas, kas myli – niekada neišduos. Tas, kas myli – niekada neišsižadės. Tik gebantis besąlygiškai mylėti yra tam pasiryžęs. Pavydas, išdavystė, pretenzijos, aistros, intrigos – egoizmo “dramos“, bet ne meilė.

*Egoistų jausmai nebrandūs: jų meilė riboja, savinasi, reiškia pretenzijas. Jie tik mokosi mylėti, o todėl ir išgyvena tokias varginančias dramas. Brandžių, dvasingų žmonių meilė išlaisvina, padeda augti, kurti, vienytis ir tobulėti. Brandžių žmonių meilė kuria harmoniją.

*Tam, kad transformuotume visas žemas, tamsias, negatyvias energijas mūsų išvargintame pasaulyje, turime pasitelkti vienintelę harmonizuojančią jėgą – tyrą, besąlygišką Meilę. Kai tik ji taps pagrindine mūsų realybės vertybe, visi netobulumai – baimė, neapykanta, godumas, melas, konfliktai ir t.t.., ištirps lyg sniegas kaitrioje pavasarinėje saulėje.

*Mums būtina “perkrauti“ savo protus, atverti savo širdis ir kurti naują realybę, kurioje viskas remsis Meile. Tuomet ir gims Harmonija, nes Meilė viską ištaiso.. Ir tai ne revoliucija, ne perversmas, o Pabudimas.

Linkiu visiems Besąlygiškos Meilės, tyrų minčių, šviesių idėjų, kilnių poelgių, draugystės, savitarpio pagalbos ir santarvės.. Dabar mums visiems tai būtina. Mylėkime vieni kitus 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Pažiūrėk, tai mes..

Žiūrėk, tai mūsų gatvė.

Vakar atidarė naują madingų drabužių parduotuvę, kurioje tik paskutinės kolekcijos. Rytoj žadėjo pastatyti naują kalnelį vaikų žaidimų aikštelėje. Vakar taip pat žadėjo, bet atidarė naują parduotuvę.

Beje, naują kalnelį pastatė kaimyniniame kieme. Bet kažkodėl vaikų kasmet žaidimų aikštelėse vis mažiau. Aš visai neseniai sugrįžau į mūsų gatvę. Aš nepažinau vietų, kuriose užaugau.

Žiūrėk, tai mūsų darbas.

Mano pažįstamas išsiskyrė su savo žmona. Man atrodė, kad jie myli vienas kitą, o jie išsiskyrė. Jis bandė uždirbti vis daugiau, bet vis rečiau pareidavo namo. Darbas iki vėlumos, komandiruotės, taip būna, kai gerovės siekis šeimai staiga pradeda griauti pačią šeimą.

Kitas mano pažįstamas nusprendė būti su savo mylima žmona kuo daugiau. Jie skursta. Jis pradėjo gerti. Aš atėjau žmogumi į šį pasaulį, bet nepamačiau pasaulio žmonėms.

Žiūrėk, tai mūsų laisvalaikis.

Lipdukai-veidukai ant monitoriaus. Juokingi lipdukai ant nuogo vienatvės, nesupratimo, konfliktų ir priešiškumo kūno. Santraupos vietoje knygų. Publika vietoje draugystės. Vaizdiniai vietoje susitikimų. Rubrikėlės, pinigėliai. Aš atėjau, sustojau ant slenksčio… Ir likau stovėti, nenorėdamas žengti daugiau nei žingsnio.

Žiūrėk, tai mūsų meilė.

Mums pasakė, kad kiekvienas iš mūsų – asmenybė. Kad kiekvienas – vertas. Kad kiekvienas – gali. Kad svarbus – tik tu pats. Mus išmokė ne mylėti, bet reikalauti meilės. Mus išmokė ne pripažinti savo trūkumus, bet ieškoti kaltės kituose. Mus išmokė ne klausyti, bet įrodinėti.

Mes pasirinkome privatumą vietoje bendruomeniškumo ir praradome vienybę. Ir kai kažkam reikia pagalbos – mes nusisukame. Mes atrandame tam pasiteisinimą.

Mes nesiimame atsakomybės, mes permetame ją ant kitų – juk aplink tiek daug žmonių. Mes išeiname, slėpdami akis. Išeiname – gražūs, ryškūs, geri, humaniški, unikalūs, orūs ir įsimylėję tik savo privatumą.

Išeiname į asmeninės laimės paieškas tik sau. Mes sakome: “Taip, pasaulis nėra tobulas, bet mes – ne tokie..“ Mes pamiršome suaugti ir suprasti, kad mes ir esame – pasaulis.

Žiūrėk, tai mūsų skausmas.

Žiūrėk, tai mūsų gyvenimas.

Pažiūrėk, Kūrėjau, o štai mes.

Tu myli mus tokius?

(Pagal Al Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (40)

Kiekvienas žmogus žino, kad ne tik geriau, bet ir reikia gyventi taikiai, vieningai ir kūrybingai, bet valdančiosios struktūros skiepija visai kitokias “vertybes“: konkurenciją, priešiškumą, agresiją, baimę..

Kai Taika, Bendradarbiavimas ir Vienybė bus kiekvieno žmogaus širdyje ir mintyse, o kartu ir kolektyvinėje žmonijos sąmonėje, tuomet visa tai pasireikš ir realybėje – tai taps visų žmonių gyvenimo vertybėmis, kuriomis jie vadovausis.

Visi pasikeitimai pirmiausiai įvyksta žmonių sąmonėje, o tik po to pasireiškia realybėje, todėl tiek daug dėmesio yra skiriama įvairiausioms manipuliacijoms žmonių sąmone per informacines priemones. Gyvenimo sistema kuriama pirmiausiai mūsų galvose – mūsų sąmonėje.

Kaip ištrūkti iš tokio manipuliavimo? Mokytis mąstyti savarankiškai, kritiškai ir klausytis savo širdies balso. Tiesiog liautis galvoti, kad kažkas žino geriau, kaip mums reikia gyventi ir kas mums geriau.

Atiduodami kažkam savo sprendimus, mes kartu atiduodame ir savo valią, savo jėgą, savo gyvenimą. Jei mes patys nekuriame savo gyvenimo, jį kuria kažkas kitas. Beje, sociumo diegiamos programos (elgesio šablonai, vartotojiškos “vertybės“, mada, įvairūs sektinumo standartai ir t.t..)  yra pačios stipriausios, nuo jų sunkiausia atsiriboti.

Todėl naujo gyvenimo kūryba turi būti visiškai laisva nuo senų įpročių ir prisirišimų. Evoliucija – tai nuolatinis visų gyvenimo sferų gerinimas, tobulinimas ir vystymas, o ne metų metais kartojami seni gyvenimo šablonai. Evoliucija – tai mūsų dvasinė išraiška, tai begalinė kūryba..

************

Visa žmonija yra susieta nematomais saitais.. Tai galime palyginti su vientisa grandine: kiekviena jos grandis yra svarbi – ji turi būti stipri, nepažeista, kad visa grandinė būtų tvirta.

Jei norime visuomenėje darnos, turime vienodai rūpintis kiekvienu žmogumi – nuo to priklauso visos žmonijos gerovė. Jei visuomenėje kyla nuolatinės problemos, reiškia, joje nėra darnos ir sveikos sąveikos, reiškia, joje yra pažeistos visuomenės dalys.

O jei yra pažeistos visuomenės dalys – ir visa visuomenė neišvengiamai pradeda silpnėti. Todėl turime ugdyti Vienybės pojūtį, ir jei pamatome “pažeistą grandį“, turime suprasti – tai ženklas, kad netenkame darnos, kad visi prarandame stiprybę.

O ką mes darome tokiu atveju dabar? Dažniausiai nusisukame, atsiribojame ir net pasipiktiname: “Nieko nenoriu žinoti, ne mano problema, juk aš stiprus, o jie patys kalti, kad silpni!“, ir net nesuvokiame, kad tai pavojaus signalas mums visiems..

Atgaukime Vienybės pojūtį – tai paskatins susitelkti, atrasti silpnas visuomenės gyvenimo grandis ir pašalinti priežastis, kurios jas pažeidžia. Supraskime, kad mūsų silpnybė – susvetimėjime ir susiskaldyme, o Jėga – tik Vienybėje!

************

Mes net nepastebėjome, kaip negatyvūs mąstymo šablonai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Todėl mums pradėjo atrodyti, kad būti egoistu – gerai, konfliktuoti – būtina, kažką smerkti ar nekęsti – teisinga, konkuruoti – naudinga, o meluoti – kartais reikalinga..

Mums net atrodo, kad tas negatyvumas padeda išgyventi šiame agresyviame pasaulyje, bet mes net nesusimąstome, kad priimdami negatyvumą kaip neatsiejamą gyvenimo dalį, mes jį vis generuojame, ir tuo pačiu.. darome šį pasaulį žiauriu.

Bet tai Senasis pasaulis, jo taisyklės ir ypatumai. Dabar jis negrįžtamai išeina, parodęs mums visas negatyvumo spalvas ir atspalvius bei poveikį mūsų visų gyvenimui. Jis mus daug ko išmokė. Užgrūdino. Ir išvargino – pažvelkite į praeivių veidus, į jų akis..

Todėl mes pradėjome ilgėtis Tikrų Vertybių – tų, kurios suteikia prasmę gyvenimui ir įkvepia gyventi. Ir tas mūsų ilgesys ir mūsų šviesios mintys jau  “kviečiasi“, jau kuria Naująjį pasaulį – laisvą, šviesų, tyrą, didingą 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Žakas Fresko: pamąstymai..

*Aš turiu pabrėžti, kad mūsų siūlomas globalus valdymas neturi nieko bendro su tais, kurie nori suformuoti “Naują pasaulio tvarką“ su elitu ir stambiomis korporacijomis priešakyje, kurioje visi kiti žmonės tarnautų viršūnėlės interesams. Atvirkščiai, mūsų globalizacijos matymas yra tame, kad sukurtume tokias sąlygas, kuriose kiekvienas žmogus galėtų laisvai tobulėti.

*Jei norite užbaigti karus, teritorinius ginčus ir kovas už resursus, būtina suvienyti visas Žemės tautas į visumą, kurioje resursai ir technologijos priklauso visiems planetos žmonėms.

*Civilizuotumas – tai nenutrūkstamas ir begalinis procesas. Tai liečia ir intelektą. Kvalifikuotas elektrikas, gavęs išsilavinimą prieš 75 metus, šiandien negautų darbo, nes jo profesinės žinios jau pasenusios.

*Deja, šiuolaikinė švietimo sistema yra žmonijos progreso stabdis, nes primena greičiau propagandą, o todėl nesuteikia žinių apie fizikos dėsnius, valdančius gyvas ir negyvas sistemas.

*Kai tik žmonės supras, kad žmogaus vertybes ir požiūrius formuoja aplinka, jais manipuliuoti bus žymiai sudėtingiau.

*Jie sako: “Parašykite savo kongresmenui“. Kas, po galais, tas asilas, kuriam jūs turite rašyti? Jis turi būti įvaldęs progresyvias žinias ir technologijas. Jūs neturite jam rašyti.. Esu tikras, kad dauguma iš jūsų skrido lėktuvu. Ir jums nereikėjo rašyti pilotui: “Jūs skrendate pakrypęs į šoną! Išlyginkite lėktuvą, po galais!“. Lakūnas gerai žino savo darbą ir todėl jį dirba!

*Šiuolaikiniame pasaulyje pirmiausiai į akis krenta pasitikėjimo trūkumas tarp žmonių, ir tai sukelia pasaulyje chaosą, prievartą, ekologines problemas. Jokie turtai ir gyvenimo patogumai neatneš mums taikos ir laimės, jei nebus pasitikėjimo tarp žmonių.

*Vietoje karinio Pentagono mums reikalingas socialinių inžinierių Pentagonas, kurie stengtųsi pagerinti šalių santykius vietoje to, kad kurtų žudymo mašinas. Aš esu kategoriškai prieš naujų ginklų gamybą ir žudynes kare. Geriau skirti laiką visų prieštaravimų pašalinimui tarp tautų.

*Jei būtų mano valia, visus tuos milijonus žmonių, kurie dabar armijoje, aš nusiųsčiau į apmokymus, kuriuose juos išmokytų santarvės su kitomis tautomis. Štai ką reikia daryti, o ne mokyti juos žudyti. Ir tokiu būdu suvienyti visas, visas šalis.

*Armijos laikomos esamos sistemos, o ne žmonių gynybai. Ateityje sąmoninga žmonija atsisakys visų konfliktų ir karų.

*Dabartinei sistemai nenaudinga, kad visuomenė sveikai mąstytų ir kritiškai vertintų visą informaciją, antraip valdžia negalėtų manipuliuoti gyventojų sąmone per masines informavimo priemones ir televiziją. Todėl žmonėms nuo pat gimimo neleidžiama atskleisti savo intelekto potencialo, ir tam naudojama mokykla, televizija, religija, alkoholis, darbas dėl išgyvenimo.

*Projektas Venera nekviečia griauti esamos kapitalistinės sistemos – mes skaitome, kad ji pati save sugriaus socialinės evoliucijos dėka. Akivaizdu: mūsų dabartinė sistema neveikia, todėl tiek daug problemų pasaulyje.

*Kol mes nesiimsime atsakomybės už naujos socialinės sistemos sukūrimą, pasaulyje nuolat kartosis visos dabartinės socialinės sistemos problemos: skurdas, karai, bedarbystė, kriminalas, teritoriniai ginčai ir t.t..  Tik išmintingas Žemės resursų valdymas gali išspręsti visas šias problemas. Vieną dieną mums teks tai pripažinti.

Pamąstymai iš Žako Fresko pasisakymų, vertė ruvi.lt