Lobis

Kartą, kasdamas savo nedidelį daržą, vienas valstietis surado nepaprasto grožio akmenėlį.

Šis akmenėlis spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis, ir valstietis pagalvojo, kad akmenėlis, ko gero, labai patiks jo vaikams. Galės per dienas su juo žaisti – juk jis toks gražus!

Valstietis įsidėjo akmenėlį į kišenę, parsinešė jį namo ir atidavė vaikams.

Na, o vaikai, kaip ir vaikai: pažaidė su tėvo atneštu akmenėliu kol nepabodo, paskui padėjo ant palangės ir pamiršo…

Vieną vakarą nakvynės pas valstietį pasiprašė keliaujantis vienuolis.

Valstietis pavaišino jį vakariene, o paskui jie pradėjo kalbėtis apie vienuolio keliones po pasaulį, apie jūras ir kalnus, apie žmonių papročius.

Vėliau kalba pasisuko apie brangakmenių kasyklas. Vienuolis paklausė valstiečio:

– Tavo darbas su žeme labai sunkus. O kodėl tau nepabandžius laimės deimantų kasykloje? Aš galiu papasakoti, kaip iki jos nukeliauti.

Valstietis pritilo, susimąstė… bet negalėjo taip greitai apsispręsti iš pagrindų keisti savo gyvenimą. Todėl ir nepaklausė vienuolio – kur ta kasykla.

O ankstų rytmetį vienuolis jau buvo išėjęs.

Valstietį gi užvaldė nenumaldomas troškimas padirbėti kasykloje ir uždirbti šeimai pinigų. Pasvarstęs, galiausiai jis pasiryžo leistis į kelionę ieškoti tos brangakmenių kasyklos.

Atsisveikindamas viltingai pasakė žmonai ir vaikams:

– Kai grįšiu, pasibaigs mūsų vargai ir pagaliau gyvensime nieko nestokodami!

Valstietis ilgokai klajojo, dirbo įvairiose brangakmenių kasyklose, bet nerado deimantų tiek, kad galėtų gyventi be vargo. O štai atpažinti deimantus išmoko kuo puikiausiai!

Pagaliau valstietis nusprendė grįžti namo ir dirbti įprastus žemės darbus…

Sugrįžęs prisėdo pailsėti ir papasakoti šeimai apie savo keliones ir darbus. Ir staiga… jo žvilgsnį patraukė akmenėlis ant palangės – tas pats, kurį jis kadaise atrado ir atidavė vaikams pažaisti.

Valstietis negalėjo patikėti savo akimis: tai buvo labai retas, didžiulis deimantas! Ir gulėjo jis tiek metų visų pamirštas ant palangės, jo paties namuose!..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Reklama

Vienybė: praktikuokime!

* Žmonijos istorija – susiskaldymo, susipriešinimo, bet tikrai ne vienybės istorija: karai dėl teritorijų ar gamtos resursų, kovos dėl įtakos, konkurencija, konfliktai, varžymasis..

* Kova, kova, kova: Vakarų prieš Rytus, vienos tautybės prieš kitą, religiniai karai, giminės ar šeimos konfliktai ir t.t.. Tai absurdiška iš esmės, ypač jei palyginsime visa tai su žmogaus organizmu – o juk žmonija ir yra vieningas organizmas!

* Štai ką mes pamatytume kovojančiame organizme: kepenys kovoja prieš akis, dantys kaunasi su kojų padų oda, odos ląstelės prieš kraujo kapiliarus ir pan. Na, ar neabsurdiška?.. Juk tokie “karai“ organizme galiausiai sunaikintų ir patį organizmą.. Ir nugalėtojų tokiu atveju nėra ir negali būti.

* Pamatyti ir suprasti Vienybės principą – ne metafizinis pratimas, o patį gyvenimą kuriantis harmonijos principas.

* Žmonijos ateitis ir jos evoliucija priklauso nuo to, ar žmonija priims (o tai būtinai įvyks) Vienybės principą ir kaip greitai pradės juo vadovautis gyvenime.

* Gyvenimas – nuolatinis augimas ir keitimasis. Tai gali atrodyti paradoksalu, bet pasiekti reikšmingus tikslus ir atskiras žmogus, ir visa žmonija gali tik iš Vienybės perspektyvos.

* Kaip greičiau įgyvendinti Vienybės principą? Pirmiausia – atsisakyti minčių apie susipriešinimą ir susiskaldymą. Pradėkime į kiekvieną žmogų žvelgti kaip į Visumos dalį, kuriai priklausote ir jūs, ir visa žmonija.

* Mąstykime Vienybės terminais ir greitai pastebėsime, kad su tokiu mąstymu sunkiau pykti ant kitų – juk tai tas pats, kas pykti ant savęs..

* Atsisakykime šablonų, stereotipų ar apribojimų – tiesiog pasijuskime Žmogumi bei pradėkime gyventi ir savo vidiniu pasauliu.

* Mokykimės plačiai mąstyti. Pasijuskime viena iš milijardų ląstelių dideliame organizme. Kai pasijusime vieningi, o ne atsiskyrę – automatiškai pradėsime bendradarbiauti.

* Mūsų šeimos nariai kiekvieną dieną mums primena apie vienijantį šeimą žmoniškumą. Būtent šeima – tas mažas modelis, kuriame galime mokytis Vienybės ir pamatyti akivaizdžiai bei suprasti jos svarbą mūsų gyvenime.

* Neskubėkime įrašyti žmones į savo priešus – ypač tai liečia tautas, rases, valstybes. Mes visi esame didelės visumos dalys, ir būtent Vienybės principo suvokimas yra viena iš svarbiausių dvasinių pamokų kiekvienam šios planetos žmogui.

* Mūsų asmeniniai planai ir veikla turi būti naudingi ne tik mums asmeniškai, bet ir bendram žmonių labui. Gyvenantis pagal Vienybės principą žmogus turi ne tik asmeninius, bet ir platesnius – bendražmogiškus tikslus.

* Dėkime visas pastangas, kad mažintume neapykantą, kuri griauna vienybę, o kartu ir patį žmoniškumą.

* Mokykimės pamatyti mokytoją kiekviename gyvenime sutiktame žmoguje. Vietoje vertinimų, kritikos ar teisimo pirmiausiai paklauskime savęs: ko galiu pasimokyti iš šios situacijos ar žmogaus?

* Kiekvienas atskiro žmogaus žingsnis, kiekviena jo diena – tai ir vieno žmogaus patirtis, ir kartu – svarbi visumos patirties dalis. Nėra nesvarbių žmonių ar atsitiktinės patirties.

* Vienybės suvokimas ir gyvenimas pagal Vienybės principą dovanoja žmonėms harmoniją – visus konfliktus palengva keičia santarvė. Žmonės pasijunta vieningi, svarbūs, reikalingi – jie turi bendrus tikslus! Jie pradeda suprasti, kad kiekvienas žmogus – tuo pačiu metu ir vienintelis, ir vieningas :).

Koks yra nušvitęs žmogus?

Dabar tiek daug kalbų apie nušvitimą, tiek nušvitusių, besidalinančių savo patirtimi.. Akivaizdu, kad šalto išskaičiavimo ir materializmo aplinkoje žmonėms ypač aktualios dvasingumo temos. Tačiau dauguma kalbų apie nušvitimą labai dažnai tėra apgaulė ar mistifikacijos.

Ir kartais žmogus būna nuoširdžiai įsitikinęs, kad pasiekė šią būseną.. Tiek įtikėjęs savo nušvitimu, tiek imituojantis jį labai greitai išsiduoda: išlenda “ego“ apraiškos, pasipūtimas, susireikšminimas.. Tuo tarpu nušvitęs žmogus visada harmoningas – jis negali būti vienoje situacijoje nušvitęs, o kitoje – egoistiškas ir savanaudiškas.

Prisiminkime: nušvitimas – tai žmogaus harmonijos ir tobulumo būsena, pasiekiama per pabudimą iš iliuzijų ir sąmoningą netobulų būsenų atsisakymą. Džiugu, kad iš iliuzijų mūsų laikais bunda tikrai daug žmonių: gyvename informacijos gausoje, todėl žmonės pradeda aiškiai suvokti tikrąsias vertybes, susieja pasekmes ir priežastis, supranta evoliucijos ir vienybės esmę.

Nemažai žmonių žengia ir sekantį žingsnį – atsisako netobulų būsenų, t,y., visko, kas kenkia žmonėms, aplinkai, gyvybei. O štai nuolat gyventi harmonijos ir tobulumo būsenoje retam pavyksta. Tuo tarpu būtent tokia būsena ir yra pagrindinis bruožas, pagal kurį atpažįstame nušvitusį žmogų.

O koks gi jis kasdieniniame gyvenime? Išoriškai nušvitęs žmogus gali niekuo nesiskirti nuo kitų: kažkas gali dirbti buhalteriu, kažkas stato namus, kažkas meldžiasi vienuolyne už pasaulio taiką, o kažkas ir būrį vaikučių augina.. Tačiau visada atpažinsime jį pagal vidinę ramybę ir širdies gerumą, o vidinis tyrumas suteikia tokiam žmogui ypatingą išorinį patrauklumą.

Šalia jo tiesiog gera būti.. jis harmonizuoja aplinką. Ir kalba jis nedaug, o jei kalba – iš esmės, ir tai, kas tuo metu reikalinga. Tai aukšto dvasingumo ir sąmoningumo žmogus, gyvenantis pagal devizą: “Kuo aš galiu būti naudingas šiuo metu žmonėms ir supančiai aplinkai?“

Jis jaučiasi visumos dalimi, todėl gerbia ir tausoja gamtą ir visą gyvybę. Toks žmogus mato pasaulį tokį, koks jis yra – be šablonų, iliuzijų, fanatizmo, prisirišimų. Jis pažino ir save, todėl yra nuoširdus ir neturi kaukių. Nušvitęs visada mato esmę, turi tvirtą ryšį su savo aukščiausiu dvasiniu aspektu ir Kūrėju.

Tiesa – jo kelrodis, jis aiškiai mato ją kiekvienoje situacijoje. Nereaguoja automatiškai, bet stebi ir veikia, vadovaudamasis intuicija. Bendravime – pagarba, geranoriškumas, pasiryžimas padėti, dėkingumas, veikla bendram labui, vienybės pojūtis. Tai kūrybingas žmogus su pozityvia pasaulėžiūra.

Na, o kaip kritinės situacijos – juk jų pasitaiko ir nušvitusiems? Žinoma, tai sudrumsčia jo vidinę ramybę, ir jis, kaip ir kiekvienas žmogus tokioje situacijoje, pajunta diskomfortą. Bet.. greitai susivaldo ir neįsitraukia, kaip dauguma žmonių, į audringas neigiamas emocijas – todėl vadovaudamasis intuicija atranda tinkamą sprendimą.

Iš tiesų nušvitimas nėra kažkokia ypatinga ar nenatūrali žmogui būsena – tai tiesiog sugrįžimas į save tikrąjį, į savo prigimtinę ir esminę būseną. Tai natūrali tikro, gero, žmoniško žmogaus būsena.. Labai ilgai ji buvo tamsoje ir iliuzijose, labai ilgai ji buvo priskiriama išskirtinai tik mistikams ir “antžmogiams“.

Tačiau šiandien vis daugiau žmonių bunda iš iliuzijų, vis daugiau žmonių trokšta harmonijos, taikos, tiesos, vienybės.. Tai išlaisvina didžiulę dvasinę kiekvieno žmogaus jėgą ir atgaivina gebėjimą laisvai ir natūraliai save išreikšti – žodžiuose, poelgiuose, kūryboje, darbuose.

Švintame, šviesėjame, nušvintame.. tampame Šviesuoliais.. Tikrais Žmonėmis :)!

Išgirskite melodiją…

Keista… (Macuo Monro)

Keista, bet mažai kas domisi iš tiesų svarbiais dalykais.

“Kuo dirbi? Kiek uždirbi? Kur važiuoji atostogauti? Koks tavo automobilis ir kada keitei jį paskutinį kartą?“ Štai ir viskas, kas domina kitus žmones.

Na, gal dar “Koks tavo mėgiamas patiekalas?“ ir “Ar turi šeimą?“…

Ir net jei aš geranoriškai ir smulkiai atsakysiu į šiuos klausimus – ką jūs apie mane sužinosite?

Ir niekam į galvą neateis paklausti: ką aš jaučiu, kai vasaros naktį žiūriu į švytinčius jonvabalius? Arba kai klausausi vėjo šlamesio nendryne ūkanotą rudens rytą?..

Išgirskite melodiją… (Ani Čoing Dolma)

Ar Jūs kada nors stebėjote besisupančius karuselėje vaikus? Ar girdėjote barbenantį į žemę lietų? Grožėjotės skrendančiu drugeliu? Ar matėte saulę išnykstančioje naktyje?

Pradėkite gyventi šiek tiek lėčiau, nebėkite taip greitai.

Jūs pragyvenate kiekvieną dieną bėgdami? O klausdami “Kaip laikaisi?“, ar girdite atsakymą?

O dienos pabaigoje, kai gulite savo lovoje, Jūsų galvoje jau sukasi šimtai minčių apie neatliktus darbus?..

Jūs kada nors sakėte savo vaikui: “Mes padarysime tai rytoj“? Ir patys per skubėjimą nepastebėdavote jo problemų?

Kadaise apleistas ryšys gali užgesinti draugystę. O priežastis tame, kad Jūs niekada neturite laiko. Net tam, kad paskambintumėte ir paprasčiausiai pasakytumėte: “Sveikas!“

Kai greitai bėgate, kad kažkur patektumėte, Jūs praleidžiate pusę visų gyvenimo Žemėje grožybių.

Jūs nerimaujate ir visą dieną skubate – ir visa tai galima palyginti su nuostabia, bet neišpakuota dovana.

Gyvenimas – ne lenktynės. Pabandykite gyventi lėčiau.

Išgirskite melodiją anksčiau, nei pasibaigs daina.

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Taip paprasta… ir taip stebuklinga :)

Apkabinimas (D. Kenfild)

Apkabinimas yra naudingas sveikatai. Jis stiprina imuninę sistemą, gydo depresiją, mažina stresą ir gerina miegą. Jis jaunina, teikia jėgų ir neturi jokių nepageidaujamų šalutinių poveikių. Apkabinimas – iš tiesų stebuklinga priemonė nuo visų ligų.

Apkabinimas yra visiškai natūralus žmogui. Jis organiškas, su būdingu prigimtiniu saldumu, neturi dirbtinių komponentų, neteršia oro, nekenkia aplinkai ir daro šimtaprocentinį gerą poveikį.

Apkabinimas – ideali dovana. Puikiai tinka visiems atvejams, jį malonu ir gauti, ir dovanoti. Jis išreiškia jūsų rūpestį, nereikalauja papildomo įpakavimo, ir, žinoma, pilnai atsiperka.

Apkabinimas praktiškai neturi jokių trūkumų. Nereikalauja maitinimo elementų keitimo, nepavaldus infliacijai, negadina figūros, nesusietas su mėnesinėmis įmokomis, apsaugotas nuo grobikų ir neapmokestintas.

Apkabinimas – nepakankamai išnaudotas resursas, turintis stebuklingą galią. Kai mes atveriame savo širdis ir rankas, mes paskatiname kitus sekti savo pavyzdžiu.

Prisiminkite jums brangius žmones. Ar norėtumėte jiems kažką pasakyti? Arba apkabinti juos? Ar jūs tiesiog laukiate ir viliatės, kad jie pirmieji tai padarys?

Prašau, nelaukite! Geriau pradėkite patys! 🙂

Negatyvumo veikimo mechanizmas

Mąstydami negatyviai, mes negalime sukurti nieko pozityvaus – tai dėsnis. Negatyvus mąstymas yra palaikomas mūsų pačių mintimis, jis “įtraukia“ mus į išgyvenimo ir nesibaigiančios kovos režimą.

Negatyvumo mechanizmas “paleidžiamas“ tuomet, kai pradedame sąmoningai fiksuoti dėmesį išskirtinai į negatyvius savo gyvenimo momentus. Ir tokiu atveju visai nesvarbu – kas su mumis vyksta, svarbiausia – ką mes pastebime ir sureikšminame.

Kad geriau suprastume negatyvumo “paleidimo“ mechanizmą, pažiūrėkime į įprastą darbo savaitės rytmetį – tokį išgyvena dauguma iš mūsų. Jame nėra jokių sukrėtimų, greičiau atvirkščiai: yra daugybė priežasčių pasidžiaugti gyvenimu.

Pirmiausiai pažvelkime į tokią dieną be vertinimų, iš šalies:

Žmogus atsikelia ryte. Už lango – saulėta vasaros diena, danguje – keli reti debesėliai. Jis ruošiasi į darbą, pusryčiauja. Į darbą važiuoja autobusu, po to nedidelę kelio atkarpą eina pėsčiomis ir pasiekia darbovietę.

Kildamas laiptais į savo darbo vietą, sutinka bendradarbes – tylią, kuklią administratorę ir ekscentrišką viršininko pavaduotoją. Užėjęs į kabinetą, žmogus sėdasi už darbo stalo ir staiga pasijunta toks pavargęs ir prislėgtas, tarsi visą naktį būtų tampęs sunkius maišus.. Tačiau jis susikaupia darbui, nors viduje tebeverda negatyvios mintys..

Atrodytų, iš kur tas negatyvumas – juk situacija kasdieniška: žmogus tiesiog važiavo į darbą, nieko neįprasto ar blogo neįvyko?.. Esmė tame, kad mes matėme tik išorinę veiksmo pusę, bet nematėme situacijos iš vidaus.

O dabar pažvelkime į tą patį rytmetį, bet iš vidaus – su visomis šio žmogaus mintimis ir emocijomis:

Taigi: žmogus atsikelia ryte (“Ir vėl tas prakeiktas žadintuvas! Kada aš pagaliau išsimiegosiu?..“) Už lango – saulėta vasaros diena, danguje – keli reti debesėliai (“Saulė taip akina, o tie debesys.. pilki kaip mano gyvenimas.. ir, žinoma, būtinai palis, o mano naujieji batai kiaurai peršlaps..“)

Jis pusryčiauja (“Ir kam aš gėriau kavą, nuo jos širdis virpa.. sumuštinio ir vieno pakaktų, vėl tris suvalgiau..“) Važiuoja autobusu (“Taip visą gyvenimą autobusu ir pravažinėsiu, kai kiti nuosavais automobiliais važinėja..“), po to nedidelę kelio atkarpą eina pėsčiomis ir pasiekia darbovietę (“Ko taip skubėjau, ir vėl ateisiu per anksti, geriau būčiau dar pamiegojęs..“)

Kildamas laiptais į savo darbo vietą, sutinka bendradarbes – tylią, kuklią administratorę (“Ji tik vaidina tylenę, o iš tiesų viršininkui viską praneša“) ir ekscentrišką viršininko pavaduotoją (“Na ir išsipuošė lyg į balių, šalia jos mes visi kaip pilkos pelės..“)

Dabar jau akivaizdu, kodėl užėjęs į savo kabinetą, žmogus pasijuto pavargęs ir prislėgtas – nuo tokios negatyvumo porcijos ne tik jėgų ir nuotaikos galima netekti, bet ilgainiui ir sveikatos. O juk galima buvo “nepaleisti“ iš pat ryto negatyvumo mechanizmo – tuomet ir nuotaika, ir visa diena būtų kitokia..

Paradoksas tame, kad mes visi norime būti laimingi, bet negatyviomis mintimis kultivuojame būtent tai, ko nenorime, t.y., visas negatyvumo apraiškas: pyktį, nuoskaudas, baimę, nerimą, liūdesį.. Tuo pačiu nustojame pastebėti pozityvias gyvenimo puses, nes matome pasaulį tik per savo mažų “tragedijų“ prizmę.

Neginčijama: gyvenime yra objektyvios priežastys, kurios sukelia negatyvius išgyvenimus – bet ir tokiu atveju negatyvios nuostatos tik dar labiau sunkina sudėtingą situaciją ir gilina dvasinį diskomfortą. Pastebėti negatyvius reiškinius taip pat yra geras bruožas – tai skatina suprasti jų priežastis.

Tačiau ieškoti viskame negatyvumo – nepateisinamas negatyvumo sureikšminimas ir destruktyvus mąstymas, kai savo pačių mintimis, negatyviu programavimu ir veiksmais griauname savo, o kartais ir aplinkinių žmonių gyvenimą.

Būkime atidūs savo mintims: maloniai nustebsite, kaip palengvėja ir nušvinta gyvenimas, kai suprantame bei suvaldome negatyvumo veikimo mechanizmą ir.. tuo pačiu atsikratome nereikalingų pergyvenimų :).