Mėnuo: lapkričio 2021

Tai, kas iš tiesų yra tavo – niekur iš tavo gyvenimo nedings. Tai visada kažkokiu būdu bus tavo gyvenime. Nepriklausomai nuo to, lauki to ar ne, pripažįsti tai ar nelabai.

Tai, kas tikrai yra tavo – už tai nereikia kovoti ar grumtis, bandyti atimti ar išplėšti iš kažkieno rankų. Tai tavo – ir todėl priklauso tau. Ir tau nereikia įrodinėti savo teisę tai turėti. Tai tiesiog tave papildanti dalis: tu ir tai, kas iš tiesų tavo.

Tu gali būti nepasiruošęs priimti tai, kas tikrai yra tavo. Bet dėl to tai niekur nedingsta. Tai tiesiog bus kažkur šalia. Lauks tavęs.

O kai būsi pasiruošęs priimti – tai labai lengvai ateis į tavo gyvenimą. Stebėtinai lengvai. Kai šitai suvoki, pasidaro taip džiugu, pasijunti toks laisvas, kad norisi šypsotis.

Kai esi pasiruošęs priimti tai, kas iš tiesų yra tavo – tai tiesiog atsiduria savo vietoje. Tarsi visada ten buvo. Ir tu stebiesi, kodėl neįsileidai to anksčiau.

Tai, kas iš tiesų tavo – reikia saugoti. Bet nepririšti. Nes tai vis vien niekur nedings. Todėl kad – tavo. O jei išėjo, reiškia, buvo ne tavo ir ne tau. Reiškia, tai buvo kažkokiam kitam žmogui. Neimk to, kas ne tavo. Brangink ir saugok tai, kas tavo.

Kai esi šalia to, kas tavo, tau nereikia dėti jokių pastangų. Tu tiesiog gyveni. Toks, koks esi. Ir nekeli beprasmiško šurmulio. Ir neturi abejonių.

Tau nereikia mokėti už tai, kas tikrai yra tavo. Arba aukotis, arba kažko atsisakyti… Tai tavo tiesiog todėl, kad taip yra.

Būna ir taip, kad kažkas duodama mums tam tikram laikui. Kad prisiliestume arba susipažintume. Bet tai, kas tikrai tavo – visada bus šalia. Net jei nepripažinsi to ar visomis išgalėmis bandysi to atsisakyti. Tai vis vien bus visada šalia.

Tu niekada neprarasi to, kas yra tikrai tavo. Tiesiog negalėsi prarasti. Negalėsi savęs apgauti.

Nes tai, kas yra tikrai tavo – gyvena tavo širdyje.

P.S. Tu gali ir pats kai ką padaryti dėl to, kas iš tiesų yra tavo. Pakviesti tai. Ir sulaukti.

Padėka autorei! Pagal O. Leščenko esė, vertė ruvi.lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Jūsų gyvenimas turi sugriūti, prieš tai, kai jis pasikeis.

Jūs turite apsivalyti, prieš tai, kai Užsipildysite.

Sena sutrūnys, kad Nauja užgimtų.

Tamsa apgaubs, kada galėtų atskirti Šviesą.

Ir tą akimirką, kai viskas byra ir griūna, kai siaučia audra ir juda žemė po kojomis –

Laukite Aušros, ji ne už kalnų.

Pagal Amu Mom miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Begalinis tikėjimas gyvenimu – tai ne saviapgaulė, uždengianti akivaizdžią kiekvienam iš mūsų tiesą, mielieji…

Atvirkščiai, tai labai drąsi savybė – gyventi toliau, žinant šią tiesą. Tai savybė neprarasti prasmės tuomet, kai jau viskas atrodo beprasmiška.

Tai savybė eiti per gyvenimo audras, negalvojant, kodėl būtent dabar jos prasidėjo ir kodėl palietė būtent tave.

Žinote, aš labai gerbiu žmonėse tą tylią drąsą, kurioje nėra jokio demonstratyvumo, nėra vaikiškos išpūsto nenugalimumo vaidybos, nėra iliuzijų, kad viena įveikta kliūtis garantuoja jiems ir kitas pergales…  nėra agresyvumo, priešiškumo, žiaurių kovų taip pat nėra.

Yra pirmojo žingsnio tiesa, kuris žengiamas į nežinomybę tik todėl, kad trauktis jau nėra kur…

O tai jau daug. Labai daug, patikėkite…

Nepraraskite tikėjimo gyvenimu. Net pačią beviltiškiausią akimirką.

Keliaukite ten, kur žiūri ne tik jūsų akys, bet ir širdis…

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Aš sutinku labai daug Šviesių žmonių. Būtent Šviesių, o ne idealių, ne pavyzdingai gyvenančių, ne paklūstančių visoms atgyvenusioms taisyklėms, ne atitinkančių nuobodžius stereotipus.

Šviesą skleidžia tie žmonės, kurie nepraleido tamsos toliau savęs, mielieji. Nekeršijo kerštingiems, nejautė neapykantos nekenčiantiems, nepatyrė gobšumo su gobšuoliais, nepavydėjo pavydintiems, nekovojo su žiauriais.

Jiems pavyko nepriimti to, ką jiems taip įnirtingai bandė primesti griūties skleidėjai. Ir tai atėjo su išbandymų išmintimi, su kuriais jie susidūrė akis į akį, o ne laukimu pasislėpus už svetimų nugarų.

Paprasta išmintis, gauta iš pačio gyvenimo, o ne iš tų, kas moko valdyti Visatą, išnaudojant ją savanaudiškiems tikslams, ir yra didžiausia vertybė, nė iš tolo neprilygstanti visiems madingiausiems mokymams, kurie sugalvoti tiems, kurie nori visko, nedarydami nieko.

Šviesūs žmonės neturi poreikio ieškoti kituose trūkumų tik dėl to, kad pasijustų geriau jų fone. Žinote, kodėl? Todėl, kad jie ir taip gerai jaučiasi.

Gyvenkite Šviesioje pusėje 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Olgos Bedlovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jei atvirai – mes tiesiog pavargome…

Kažkas pavargo iki pilno atsiribojimo nuo realybės. Kažkas – iki triukšmingos kovos su ja. Kažkam nuovargis užgesino norą veikti. O kažkas, atvirkščiai, didina apsisukimų skaičių, kad peršoktų kartų nesupratimo momentą to, kas vyksta…

O jis yra, tas momentas.

Ir jis taip pat žaidžia su mumis savo sudėtingus ir ne pačius geriausius žaidimus, aštrindamas nerimą tiems, kas ir be jų niekada ramiai negyveno… skleisdamas dar didesnę baimę išgyvenantiems chronišką įtampą… pritardamas bejausmiams cinikams… keldamas nusivylimo laipsnį patyrusiems nusivylimų kolekcionieriams… na, ir skubindamas įprastą ir jau juokingą “viskas bus gerai“ tiems, kam šie trys žodžiai – visada kišenėje gulintis pleistras, kurį jie automatiškai klijuoja ant savo ir svetimų žaizdų.

Bet šiandien tiesa truputį kitokia, mielieji… ir ji – nežinomybėje.

Mes nežinome, kaip bus.

O nežinoti tuomet, kai žinoti labai norisi – tokia būsena mūsų psichikai ne pati lengviausia. Ir todėl ji ginasi, kaip tik gali. Kartais išlaisvinančiu prasimanymu, kartais eskapizmu, kartais stresu, kartais dirbtinės atramos kūrimu.

Tačiau NEdirbtinė atrama, iš esmės, tik viena – išmokti gyventi su šios dienos tiesa, niekaip jos neslepiant ir nedailinant.

Dabar – taip yra. Taip, kaip yra iš tiesų. Kaip bus rytoj – sužinosime rytoj.

Ir nereikia žvilgčioti toli į ateitį, nevaidinti autoritetingo visažinio, nepradėti tų sričių analitikos, kuriose nesame profesionalai.

Dabar – taip. Užklysta pirmos snaigės. Naktys dar nelabai šaltos. Arbata su citrina, kaip ir anksčiau, dar vis skani. Gerai būtų išsivirti lengvą daržovių troškinį.

Daryk tai, ką gali padaryti, nedrumsk ne savo… tai mano močiutės išmintis, amžiams įsirašiusi į mano širdį ir dar nei karto gyvenime manęs nepavedusi.

Todėl – keliaujame gyventi toliau. Kai kam pavyks. Ir tegul pavyks.

Tiesiog pavyks, ir viskas…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !