Šis dėsnis dar vadinamas karma. Pirmą kartą ši sąvoka paminėta “Mahabharatoje“ – vienoje seniausių, didžiausios apimties filosofinėje poemoje. Šį epą sudaro 18 knygų, kuriose mitų ir pasakėčių vaizdais plačiajai visuomenei pristatytas induizmas. “Karma“ sanskrito kalba reiškia veiksmą ir yra kertinis suvokimas induizme. Karmos dėsnis sako, kad kiekvienas veiksmas turi tam veiksmui lygias pasekmes.
Fiziniame pasaulyje karmos dėsnį galime iliustruoti I.Niutono dėsniu: veiksmas lygus atoveiksmiui. Yra ir liaudies patarlė: “Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Savo mintimis, žodžiais ir veiksmais mes nuolat kuriame savo realybę. Su kokia jėga mes juos paleidžiame į gyvenimą (negatyvia ar pozityvia), su tokia jėga visa tai ir grįžta. Jei fiziniame pasaulyje mes tuoj pat pamatome veiksmo atoveiksmį, tai karmos dėsnio veikimas pasireiškia, susidarius adekvačiai situacijai. Šis dėsnis veikia absoliučiai, jis nėra nei bausmė, nei paskatinimas: mes gauname lygiai tai, ką sukūrėme.
Pagrindinės ydos – pyktis, godumas, geismas, prisirišimas ir ego pastumia mus į žemas intencijas, kurių pasekmės yra kančia. Buda sakė: “Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas blogų minčių, liūdesys ir vargas seks jį, kaip ratas seka paskui jį traukančio jaučio kanopą. Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas skaidrių minčių, laimė lydi jį kaip neatskiriamas šešėlis“. Minčių kokybė apsprendžia žmogaus laimingumo laipsnį.
Buda buvo pirmasis žmogus, supratęs kančios priežastis, kurios įsuka į Sansaros (persikūnijimų, reinkarnacijų) ratą. Tai supratęs, jis sąmoningai praėjo išsivadavimo kelią nuo pradžios iki galo ir pasiekė Nirvaną – visiškos ramybės, pilnatvės ir palaimos būseną. Jis tapo Buda (galutinai išsivadavęs iš Sansaros, patyręs nušvitimą, pasiekęs Nirvaną), taip pat paliko žmonijai neįkainojamą savo ieškojimų ir patirties Mokymą, kuris tapo religija – budizmu.
Galime žiūrėti į tai skeptiškai, bet priežasties-pasekmės dėsnis veikia, tikime mes tuo ar ne. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą, pamatysime, kad nieko jame nevyksta be priežasties. Nesuvokdami šio dėsnio, kuriame kančią ir kovas. Priežasties – pasekmės dėsnio suvokimas labai svarbus, nes jį suvokę, mes galime: sumažinti ir sušvelninti praeities naštą; keisti savo gyvenimo kryptį; pamatyti ir patirti savo dvasinių pastangų teigiamas pasekmes; suvokti visus “kodėl“, kurie yra mūsų gyvenime; būti savo gyvenimo šeimininkais.
Kiekvieno žmogaus našta ar laimė turi priežastį. Niekada nereikia nusiminti, jei nesiseka – karmos dėsnio žinojimas duoda mums realius mechanizmus, kaip ištaisyti padėtį. Kiekvieną situaciją galima pagerinti ir ištaisyti. Teisingai toliau veikdami, mes keičiame situaciją, neutralizuojame senas “sąskaitas“ ir galime kurti pozityvius, pakilius veiksmus, kurie atneša laimę. Priežasties-pasekmės dėsnio suvokimas taip pat padeda suprasti, kodėl santykiai su vienais žmonėmis sklandūs, o su kitais sudėtingi.
Laimingi savo laimės priežasčių nenagrinėja 🙂 .. Bet jei įsisukome į nemalonumų virtinę, tikrai verta susimąstyti, kodėl mes atsidūrėme tokioje situacijoje, patyrinėti savo veiksmus ir motyvus. Tarsi iš šalies, apsiėmus atsakomybę už situaciją ir neteisinant savęs, pasvarstykime: ar neslypi šiuose veiksmuose egoizmas arba nelabai švarūs ketinimai? Kartais iš pažiūros neutralūs veiksmai su paslėptais motyvais gali atnešti nemalonias pasekmes..
Net nesigilinant į senuosius raštus, o tik atidžiau pažiūrėjus į gyvenimą pasidaro aišku, kad priežasties-pasekmės dėsnis veikia mūsų gyvenime. Žinoma, gilesnis studijavimas duos platesnį suvokimą bei greitesnius kelius harmonizuoti savo gyvenimą. Daug kam šio dėsnio suvokimas buvo didžiulė dovana ir raktas į susikaupusių problemų sprendimą, kitokį pasaulio matymą.
Pamąstykime: juk logiška.. ir tam, kad pritaikytume tai savo gyvenime, nereikia kažkokių nežemiškų pastangų, tiesa? Kaip jūs manote? 🙂