Priežasties ir pasekmės dėsnis

Šis dėsnis dar vadinamas karma. Pirmą kartą ši sąvoka paminėta “Mahabharatoje” – vienoje seniausių, didžiausios apimties filosofinėje poemoje. Šį epą sudaro 18 knygų, kuriose mitų ir pasakėčių vaizdais plačiajai visuomenei pristatytas induizmas. “Karma” sanskrito kalba reiškia veiksmą ir yra kertinis suvokimas induizme. Karmos dėsnis sako, kad kiekvienas veiksmas turi tam veiksmui lygias pasekmes.

Fiziniame pasaulyje karmos dėsnį galime iliustruoti I.Niutono dėsniu: veiksmas lygus atoveiksmiui. Yra ir liaudies patarlė: “Ką pasėsi, tą ir pjausi”. Savo mintimis, žodžiais ir veiksmais mes nuolat kuriame savo realybę. Su kokia jėga mes juos paleidžiame į gyvenimą (negatyvia ar pozityvia), su tokia jėga visa tai ir grįžta. Jei fiziniame pasaulyje mes tuoj pat pamatome veiksmo atoveiksmį, tai karmos dėsnio veikimas pasireiškia, susidarius adekvačiai situacijai. Šis dėsnis veikia absoliučiai, jis nėra nei bausmė, nei paskatinimas: mes gauname lygiai tai, ką sukūrėme.

Pagrindinės ydos – pyktis, godumas, geismas, prisirišimas ir ego pastumia mus į žemas intencijas, kurių pasekmės yra kančia. Buda sakė: “Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas blogų minčių, liūdesys ir vargas seks jį, kaip ratas seka paskui jį traukančio jaučio kanopą. Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas skaidrių minčių, laimė lydi jį kaip neatskiriamas šešėlis”. Minčių kokybė apsprendžia žmogaus laimingumo laipsnį.

Buda buvo pirmasis žmogus, supratęs kančios priežastis, kurios įsuka į Sansaros (persikūnijimų, reinkarnacijų) ratą. Tai supratęs, jis sąmoningai praėjo išsivadavimo kelią nuo pradžios iki galo ir pasiekė Nirvaną – visiškos ramybės, pilnatvės ir palaimos būseną. Jis tapo Buda (galutinai išsivadavęs iš Sansaros, patyręs nušvitimą, pasiekęs Nirvaną), taip pat paliko žmonijai neįkainojamą savo ieškojimų ir patirties Mokymą, kuris tapo religija – budizmu.

Galime žiūrėti į tai skeptiškai, bet priežasties-pasekmės dėsnis veikia, tikime mes tuo ar ne. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą, pamatysime, kad nieko jame nevyksta be priežasties. Nesuvokdami šio dėsnio, kuriame kančią ir kovas. Priežasties – pasekmės dėsnio suvokimas labai svarbus, nes jį suvokę, mes galime: sumažinti ir sušvelninti praeities naštą; keisti savo gyvenimo kryptį; pamatyti ir patirti savo dvasinių pastangų teigiamas pasekmes; suvokti visus “kodėl”, kurie yra mūsų gyvenime; būti savo gyvenimo šeimininkais.

Kiekvieno žmogaus našta ar laimė turi priežastį. Niekada nereikia nusiminti, jei nesiseka – karmos dėsnio žinojimas duoda mums realius mechanizmus, kaip ištaisyti padėtį. Kiekvieną situaciją galima pagerinti ir ištaisyti. Teisingai toliau veikdami, mes keičiame situaciją, neutralizuojame senas “sąskaitas” ir galime kurti pozityvius, pakilius veiksmus, kurie atneša laimę. Priežasties-pasekmės dėsnio suvokimas taip pat padeda suprasti, kodėl santykiai su vienais žmonėmis sklandūs, o su kitais sudėtingi.

Laimingi savo laimės priežasčių nenagrinėja 🙂 .. Bet jei įsisukome į nemalonumų virtinę, tikrai verta susimąstyti, kodėl mes atsidūrėme tokioje situacijoje, patyrinėti savo veiksmus ir motyvus. Tarsi iš šalies, apsiėmus atsakomybę už situaciją ir neteisinant savęs, pasvarstykime: ar neslypi šiuose veiksmuose egoizmas arba nelabai švarūs ketinimai? Kartais iš pažiūros neutralūs veiksmai su paslėptais motyvais gali atnešti nemalonias pasekmes..

Net nesigilinant į senuosius raštus, o tik atidžiau pažiūrėjus į gyvenimą pasidaro aišku, kad priežasties-pasekmės dėsnis veikia mūsų gyvenime. Žinoma, gilesnis studijavimas duos platesnį suvokimą bei greitesnius kelius harmonizuoti savo gyvenimą. Daug kam šio dėsnio suvokimas buvo didžiulė dovana ir raktas į susikaupusių problemų sprendimą, kitokį pasaulio matymą.

Pamąstykime: juk logiška.. ir tam, kad pritaikytume tai savo gyvenime, nereikia kažkokių nežemiškų pastangų, tiesa? Kaip jūs manote? 🙂

Pasakos – nepasakos :)

Tokios istorijos – mano mėgiamiausias literatūrinis žanras. Keletu iš jų noriu pasidalinti su jumis: 🙂

APIE TAI, KAS SVARBIAUSIA
– Mokytojau, sakyk, koks laikas gyvenime svarbiausias, koks žmogus svarbiausias gyvenime ir koks svarbiausias gyvenimo darbas?
– Pats svarbiausias laikas gyvenime – dabar, svarbiausias žmogus gyvenime – tas, kuris dabar šalia, o pats svarbiausias gyvenimo darbas – daryti gera tam, kuris dabar šalia – tam mes ir esame gimę..

SRAIGĖ ANT MEDŽIO
Mokytojo paklausė, ar jaučia jis nusivylimą, kai jo pastangos ne taip greitai atneša rezultatus, kaip jis tikėjosi. Atsakydamas Mokytojas papasakojo istoriją apie sraigę, kuri pradėjo ropštis į vyšnios medį šaltą, vėjuotą vėlyvo pavasario dieną. Žvirbliai ant kaimyninio medžio leipo juokais, žiūrėdami į lipančią sraigę.
Vienas iš jų atskrido prie sraigės ir klausia:
– Na, argi tu nematai, kad ant medžio nėra vyšnių?..
– Bus, kai aš užlipsiu, – nesustodama atsakė sraigė.

TRYS KLAUSYTOJŲ TIPAI
Kartą pas Budą atėjo labai apsiskaitęs, savo žiniomis besipuikuojantis, visuomenėje žinomas žmogus ir uždavė jam kelis klausimus, norėdamas padiskutuoti su lygiu sau.
– Atleiskite, aš negaliu jums dabar atsakyti į jūsų klausimus, – pasakė Buda.
– Bet kodėl? Jūs neturite laiko? – paklausė žmogus, įžeistas Budos atsakymu.
Buda atsakė:
– Ne, ne tame reikalas. Laiko turiu pakankamai, bet jūs neišgirsite mano atsakymo.
– Ką jūs turite omeny? – paklausė žmogus.
– Yra trys klausytojų tipai, – atsakė Buda. – Pirmasis – lyg dugnu į viršų apverstas puodas. Galima atsakinėti, bet nieko į jį nepaklius. Antrasis klausytojų tipas panašus į puodą su skyle dugne. Jis neapverstas, jis teisingai stovi, viskas taip, kaip turi būti, bet.. dugne yra skylė. Todėl toks klausytojas prisipildo tik akimirkai: anksčiau ar vėliau viskas išbėga ir jis vėl ištuštėja. Tik išoriškai atrodo, kad jis prisipildo, iš tiesų jame nieko nėra, nes jame nieko negali užsilaikyti. Ir, pagaliau, trečiasis klausytojų tipas, kuris nei apverstas, nei skylės jame nėra, bet jis pilnas atliekų ir šiukšlių. Į jį galima įpilti, bet viskas, kas į jį pakliūna, tuoj pat apnuodijama. Ir.. atleiskite, bet jūs priklausote trečiąjam tipui, todėl man sunku jums dabar atsakyti. Jūs kupinas atliekų, nes “viską žinote”. Tai, kas nesuvokta jumis ir nepažinta, o tik sumesta į jus – tėra atliekos..

EGZAMINAS
Atėjo laikas Mokytojui patikrinti savo mokinius. Jis pakvietė tris iš jų, paėmė baltą popieriaus lapą, užlašino ant jo juodo rašalo ir paklausė:
– Ką jūs matote?
Pirmasis atsakė: “Juodą dėmę”. Antrasis atsakė: “Rašalo dėmę”. Trečiasis: “Juodulį”.
Mokytojas nieko nepasakė, nuliūdo ir užsidarė savo cėlėje.
Vėliau mokiniai jo paklausė:
– Kodėl jūs taip nuliūdote?
Mokytojas atsakė:
– Nė vienas iš jūsų nepamatė balto lapo..

GĖRIS IR BLOGIS
Anūkas klausia senelio:
– Kas yra gėris ir blogis?
Senelis dalinasi savo išmintimi:
– Tai tarsi dvi jėgos, du vilkai tavyje: vienas kupinas pavydo, egoizmo, pykčio, ambicijų, melo. Kitas vilkas neša savyje taiką, meilę, viltį, tiesą, gėrį. Jie tarsi nuolat kovoja tarpusavyje.
Anūkas susimąstė ir paklausė:
– O kuris vilkas laimi?
Senelis nusišypsojo ir atsakė:
– Visada laimi tas vilkas, kurį tu maitini..

Šiandien tiek istorijų, pasakų – nepasakų 🙂 .. Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Trečiojo tūkstantmečio psichologija

Šiuolaikinė psichologija turi daug krypčių: psichosintezė, psichoanalizė, geštaltterapija, kognityvinė terapija, NLP ir t.t.. Tačiau, kaip keistai tai beskambėtų, bendros psichologijos teorijos nėra, ji tiesiog nesukurta. Iš to seka, kad yra tam tikra sumaištis, ir pritaikomos kryptys gali būti neefektingos, su nenumatytais šalutiniais efektais. Trūksta grandies, kuri suvienytų visas kryptis. Kas yra toji grandis?

Psichologai, turintys ilgesnę praktiką, pabrėžia, kad psichologinis stabilumas pasiekiamas ne įvairių technikų pritaikymu, o žmogaus dvasinių savybių vystymu. Žinias apie žmogaus dvasines savybes suteikia senieji mokslai, pripažįstantys ne tik kūną ir protą, bet ir dvasinį žmogaus potencialą. Žodis “psichologija” tiesiogiai reiškia “mokslas apie sielą”, tiriantis psichikos reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, elgesį, sąmonę. Tačiau trūksta gilesnio dvasinio aspekto, o iš esmės – pagrindo.

Siekiant giliau suprasti žmogaus prigimtį, būtina pasitelkti senuosius mokymus – Vedas, Upanišadas,.. visus mokymus, kurie atskleidžia žmogaus dvasinę prigimtį. Tokia sintezė – tarsi trūkstama grandis šiuolaikinėje psichologijoje. Šios veiklos pradžia – humanistinės psichologijos kūrimas po antrojo pasaulinio karo. Žymiausi jos atstovai – Š.Biuler, G.Olport, A.Maslou, K.Rodžers. Jie teigė, kad psichologija turi orientuotis į praktinį žmogaus problemų sprendimą, atsižvelgti į individualumą, o ne į siaurą mokslinį materialistinį subjektyvumą.

Mūsų laikais šia kryptimi dirba pažangūs specialistai: psichologai, psichoterapeutai, filosofai. Tai D.Chopra, D.Grėjus, L.Burbo. L.Hey, R.Blekt, O.Torsunov, O.Gadeckij, V.Sinelnikov ir kiti, pažangių žmonių tikrai daug. Labai natūraliai gimsta naujoji psichologija, kuri apjungia žinias apie proto struktūrą ir emocijų poveikį, dvasios potencialą ir energetinių struktūrų poveikį fiziniam kūnui. Jungiami du pasaulio suvokimai: imanentiškas (materialus, besikeičiantis, pavaldus laikui) ir transcendentiškas (amžinas, belaikis, pranokstąs materialumą). Tai labai svarbus ir pažangus įvykis, kurio reikšmę sunku nusakyti: tai naujo žmonijos vystymosi etapo pradžia.

Pagrindinis naujosios psichologijos principas yra supratime, kad žmogus gyvenime siekia dviejų tikslų: sėkmės ir laimės. Sėkmė reikštų savirealizaciją išoriniame pasaulyje ir dvasinio potencialo atskleidimą, o laimė – harmoniją su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu. Nauja yra tai, kad prioritetas skiriamas harmonijai su savimi – žmogaus dvasinio potencialo vystymą, ir poveikį per tai išoriniam pasauliui. Dabartinėje psichologijoje, deja, pagrindinis prioritetas skiriamas išorinei sėkmei, t.y., žmogus “pritaikomas” išorinei gyvenimo sistemai.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir geras prioritetas – išorinė sėkmė. Bet.. jei jis atitrūkęs nuo harmonijos su savimi, tai siekdamas tik išorinės sėkmės, žmogus griauna pats save ir santykius su jį supančiais žmonėmis. Tokiu būdu gimsta vidiniai prieštaravimai, neurozės, stresai, depresijos, problemos bendravime ir šeimoje. Kam reikalinga tokia sėkmė, kuri daro žmonės nelaimingais? Laimė ir sėkmė turi būti neatsiejamos.

Žmogus, kuris yra laimingas ir tuo pačiu sėkmingai realizuoja savo dvasinį potencialą išoriniame pasaulyje – tai trečiojo tūkstantmečio žmogus. Tokiu tapti jam gali padėti naujoji psichologija. Ši psichologija turi ir naują sąvoką – “sėkmės ekologija”. Tai reiškia, kad sėkmės siekiama harmoningai, be kūrinijos dėsnių pažeidimo, nekenkiant kitiems, neprieštaraujant žmogaus prigimčiai ir esminiams poreikiams.

Tai natūrali mūsų gyvenimo programa: būti harmonijoje su savimi ir mus supančiu pasauliu. Psichologinė pusiausvyra galima, kai gyvename pagal savo prigimtį ir gabumus. Jei žmogus psichologiškai nestabilus, reiškia, jis elgiasi prieš savo prigimtį, todėl jį viskas erzina, jis pyksta, pavargsta, yra įsitempęs, serga.. jis tiesiog neišnaudoja savo dvasinio potencialo, ir tas potencialas atsisuka prieš jį patį.

Jei žmogus nerealizuoja savo dvasinio potencialo, jis tarsi nusileidžia į “žemesnes” emocijas – pyktį, baimes, pavydą, godumą, nepasitikėjimą. Tai panašu į imuniteto nusilpimą, kai pradedame sirgti įvairiomis ligomis. Tas pats liečia ir dvasinį “imunitetą”: kai esame stiprūs dvasiškai, jokie gyvenimo iššūkiai mums nebaisūs. Savo vidine būsena mes kuriame savo aplinką. Žmonės negali pasiekti laimės išorinėmis priemonėmis, kokiomis įmantriomis psichologinėmis technikomis jie besinaudotų.

Kad suprastume skirtumą, galime išnagrinėti paplitusį pavyzdį – visi siekia būti lyderiais. Klaidinga (išorinė) lyderystės koncepcija – lyderystė, pagrįsta valdžia: “Aš turiu pinigus ir valdžią, aš įsakau, ir visi turi paklusti”. Tai netikras pagrindas, kuris sugriūva, atėmus išorinius dalykus – pinigus ir valdžią. Tai išoriniais dalykais grįsta dirbtina lyderystė, kuri ir yra dabartinių karjeristų tikslas.

Tikroji lyderystė grįsta autoritetu, kuris nesusijęs su žmogaus užimama padėtimi ar pinigų kiekiu. Autoritetas, savo ruožtu, grįstas tam tikromis žmogaus savybėmis: ryžtingumu, sugebėjimu priimti sprendimus ir imtis atsakomybės už savo veiksmus, profesionalumu, dėmesiu žmonėms ir jų poreikiams. Sugebėjimas būti lyderiu – labai subtili dvasinė savybė. Jeigu reikia įrodinėti savo autoritetingumą kitiems, reiškia, žmogus jo neturi. Gyvenime tokių pavyzdžių matome daug..

Naujoji psichologija siekia atgręžti žmogų į save, padėti jam pačiam suprasti savo prigimtį, galimybes ir sėkmingai valdyti savo gyvenimą. Dabar daugelis pastebi, kad tampame šaltais materialistais. Trečiojo tūkstantmečio psichologija nukreipta į tai, kad atgimtų dvasingumas. Gyvenimas – lyg mokykla: mums sugrįžta viskas, ką mes patys darome. Ką kuriame, tą ir turime. Tai fundamentalus gyvenimo dėsnis (priežasties-pasekmės), kuris įvairiuose mokymuose buvo skelbiamas nuo pradžių pradžios.

Suvokę jį, tiesiog nustojame daryti negatyvius darbus ir tokiu būdu gyvenimas palengva harmonizuojamas. Pradėkime būti geresni, dėmesingesni vienas kitam jau šiandien 🙂 . Kiekviename iš mūsų yra didžiulė dvasinė jėga – žadinkime ją 🙂 . Tuomet visa tai, kas šiandien mus glumina, pakeis tai, kas džiugina ir įkvepia 🙂 .. Pasitelkę visą žmonijos patirtį, grįžtame prie savo esmių esmės – dvasingumo ir vienybės – to ir moko naujoji psichologija 🙂 .

Simoronas: jokių problemų :)

Kai esame nemalonioje situacijoje, mes joje dalyvaujame, pasijungiame emociškai, ir dažniausiai negalime pažiūrėti į visa tai ramiai, lyg iš šalies, ir padaryti teisingas išvadas. Simorono sistema siūlo kuo ramiau reaguoti į kritines aplinkybes, neužsikabinti už jų negatyvumo ir kuo greičiau jungtis į pozityvumą. Siūlomi ir keli būdai pažiūrėti į situaciją lyg iš šalies – tai padeda optimaliausiai ją išspręsti.

Pirmasis būdas – aprašyti situaciją, kuri kelia nepasitenkinimą. Pavyzdžiui: ” Aš pakeičiau darbą, kuriame kolektyvas mane nelabai šiltai priėmė, o viršininkas nuolat apkrauna nepakeliamais darbais, o ir pinigų gaunu mažai”. Dabar pakeičiam visus istorijos dalyvius į vienintelį įvardį “aš” ir žiūrim, kas gaunasi: ” Aš pakeičiau darbą, ir aš nelabai šiltai save priimu, aš nuolat apkraunu save nepakeliamais darbais, o ir savęs aš gaunu mažai”.

Perskaičius naująją istoriją, nuotaika keičiasi – žmogus tampa situacijos šeimininku, taip pat gali pamatyti raktelį problemų sprendimui – ar tik ne jis pats dėl nepasitikėjimo savimi ar dėl naujos situacijos baimės mato vien tik bloga ir apsiima tai, kas jam nepriklauso? Perskaičius naująjį sakinį, ir nuotaika keičiasi, ir būdų pataisyti situaciją lengviau galima pamatyti – juk pamatom tai kitu kampu, tarsi naujai 🙂 .

Antrasis sprendimo būdas – susiklosčiusioje situacijoje suteikti sau kitą vaidmenį, geriau humoristinį. Pirmiausia užrašom savo būseną vienu sakiniu, tarkim: “Aš sėdžiu prie lango ir liūdžiu”. Keičiam sakinį, įpindami humoristinę gaidelę, pvz.: “Aš pūkuota katė su skrybelaite, sėdinti prie lango, dainuojanti meilės dainas ir gaudanti saulės zuikučius”.. Vyrai įvardina jų dvasią atitinkantį herojų, bet būtinai su humoristinėmis detalėmis. Pakartojus kelis kartus tokį sakinį, nuotaika keičiasi automatiškai, o visos negatyvios emocijos subyra lyg kartoninės dekoracijos 🙂 ..

Trečiasis būdas – simoroniški šokiai ir ritualai. Skirtingai nei įprasti šokiai ar ritualai, kurie grindžiami tradicijomis, simoroniški gimsta pagal situaciją spontaniškai. Nuotaikai praskaidrinti šokiui galime apsirėdyti neįtikėtinais rūbais, šokti vieni – tol, kol smagu ir kol pajusime, kad pakaks.. tai tarsi dinaminė meditacija. Ritualus taip pat susigalvojame savo: pavyzdžiui, “pritraukti” svajonių vyrui į namus galime nupirkti labiausiai patikusias vyriškas namines šlepetes ir pastatyti jas prieškambaryje.. o tam, kad įsigytume svajonių butą ar namą, galime “išrašyti” sau įsivaizduojamus nuosavybės dokumentus 🙂 ..

Svarbiausia – pozityvumas ir neriboti savęs savo drąsiausiose vizualizacijose. Kuo dažniau būti Kūrėjo būsenoje, kur polėkis ir laisvė, kai su dvasiniu pakilimu atliekame visus darbus lyg meno kūrinius: nuo kasdieninių darbų iki maisto gaminimo ir buities, nuo kūrybos iki mokslinių atradimų.. Simoroniečiai savo gyvenimą kuria lengvai, neprisirišdami, kasdien harmonizuodami ir pripildydami džiaugsmu savo realybę. Tik tiems, kurie analizuoja ir bando sisteminti, simorono ritualai neveikia 🙂 ..

Tiems, kuriems simorono principai patinka, noriai taiko juos gyvenime ir pastebi ilgainiui, kad problemų nelieka.. Pasikeitusi žmogaus vidinė būsena keičia ir gyvenimo aplinkybes. Nevykėlio reakcija (negaliu, nemoku, nesugebėsiu) ir pykčio reakcija (kuri pajungia ambicijas ir egoizmą) gimdo nesėkmes gyvenime. Simoroniečiai juokauja, kad kvailas pyksta, o išmintingas daro išvadas 🙂 ..

Padaryti ir psichologiniai tyrimai, kodėl simorono sistema “veikia”. Visa, kas gali pasirodyti keista ar atrodyti lyg žaidimas ar kažkas nerimto, iš tiesų išlaisvina žmogų ir atveria jo kūrybingumą. Psichologų išvados tokios:
1. Šioje sistemoje mes atsisakome vidinio kontrolieriaus, kuris visada “žino” ir valdo mus.
2. Lengvumas leidžia “įsijausti” lyg vaikui į įvairius vaidmenis ir pamatyti situaciją iš šalies.
3. Mes išleidžiame į laisvę viską, kas buvo slopinama pasąmonėje ir ji pagaliau pradeda veikti mūsų pačių labui.
4. Mes pasijungiame į mus supančią kūrybinės energijos tėkmę.
5. Mes suvokiame, kad viskas įmanoma, ir “leidžiame” sau priimti gyvenimo dovanas.
6. Mes imamės atsakomybės už tai, kas vyksta mūsų gyvenime.
7. Mes sekame savo prigimtimi ir išnaudojame geriausias savo savybes, tarp jų ir ketinimo galią.

Štai taip – lengvai, kūrybiškai 🙂 .. Mane ši saviugdos sistema sužavėjo optimizmu, priemonių paprastumu ir žaismingumu. Iš tiesų – mes labai dažnai viską perdedame ir padarome sudėtingai, tuo pačiu apkraudami save nesibaigiančiomis problemomis.. Tuo tarpu kiekviename iš mūsų glūdi Kūrėjas ir neatsiejamos jo savybės: tikėjimas tuo ką darome, džiaugsmas ir grožis 🙂 ..

Lengvai :)

Tai saviugdos sistemos “Simoronas” pagrindinis devizas. Lengvumo, buvimo tekmėje ir harmonijoje, savotiška sklandymo būsena – tai kūrėjo būsena. Spontaniškai ji aplanko kiekvieną, taip pat spontaniškai ir dingsta.. Simorono sistema moko sąmoningai pereiti į šią kūrėjo būseną ir būti joje. Kas trukdo žmogui būti sąmoningu savo gyvenimo kūrėju?

Pirmiausia – savęs ribojimas. Ribas nustatome ir sugalvojame taisykles, kad jaustumėmės saugiai ir užtikrintai. Bet.. ribos ir sugalvotos taisyklės “veikia” tik toje erdvėje, kurioje mes veikiame ir sugalvojame tas ribas. Už mūsų apribotos ervės tos taisyklės neveikia. Štai ir gaunasi užburtas ratas – dėl savo sugalvotų ribų mes tuo pačiu ribojame ir savo kūrybiškumą.

Susikuriame gyvenime savotišką pakuotę ar pakuočių sistemą, kuri teikia saugumo iliuziją. Saugu todėl, kad įprasta. Tuo pačiu tai spaudžia, riboja ir žlugdo lengvumą ir polėkį. Pakuotės ir ribos veikia tik tuomet, kai palaikome jas savo mintimis, veiksmais ir kontrole. Kai tik nustojame jas palaikyti savo mintimis, jos nukrenta lyg rudeniniai lapai.

Kiekvienas žmogus gali žengti tokį žingsnį iš savo sukurtos nelaisvės į beribį kūrybiškumą. Žmogaus kūrybinės galios ir jėgos – jame pačiame, o ne išorėje. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už tai, kaip gyvename. Simoroniečiai juokauja: ” Nėr ko pykti ant veidrodžio, jei pats rodai bjaurias grimasas”. Jei kažką gyvenime darome ne taip, tik mes patys tai tegalime ištaisyti.

Simorono sistemoje išskiriamos pagrindinės žmogaus vertybės: sveikata, dvasinis komfortas (emocinė pusiausvyra), drąsa, ramybė ir pasitikėjimas savimi. Pabrėžiama, kad koreguodami vieną gyvenimo epizodą, mes automatiškai paveikiame visą savo gyvenimą. Visada yra išeitis iš bet kurios situacijos, viskas priklauso nuo mūsų požiūrio ir veiksmų.

Jei sureikšminame sunkumus, jie tampa problema. Jei ieškome sprendimų iš sunkumų, tai tampa eiliniu laipteliu į tolimesnius veiksmus. Gyvenimas – ne dogma, tai neišsemiamos galimybės. Tik nuo žmogaus kūrybiškumo, neprisirišimo, lengvumo ir lankstumo priklauso jo laimė. Šypsena, dėkingumas, altruizmas griauna visas ribas. O ribos ir vienodumas griauna žmoniškumą, kurio esmė yra unikalumas.

Kiekvienas nemalonus signalas gyvenime (problema) parodo, kad sustojome, užsiciklinome savo mąstyme ir susikurtose ribose. Tai reiškia, kad turime atkreipti dėmesį į tą signalą, kitaip išties įsisuksime į neprognuozuojamą įvykių virtinę. Simoroniečiai nekovoja, nesivadovauja ambicijomis – jie dirba su gyvenimo kliūtimis ir sprendžia iškilusius sunkumus. Tam, kad išeitume iš aklavietės, reikia pakeisti požiūrį į kliūtį.

Visus prieštaravimus ir problemas dažniausiai žmonės nešiojasi su savimi, stengdamiesi nustumti juos kuo giliau. Nerasdami išėjimo ir užslopinti, visi tie prieštaravimai ir problemos tiesiog plėšia žmogų iš vidaus, veikdami ir psichiką, ir kūną. Susidaro uždaras ratas – vidinis konfliktas. Dažnai išorinės problemos ir nėra, o tik vidinis dialogas ir fantazijos, nuo kurių taip pat kenčiame.

Dėl tingėjimo, abejonių ir nenoro keisti nemalonią situaciją puolame į neviltį ir depresijas. Dvasingumas turi būti praktiškas: tai kasdieninis tobulėjimas, kuris galiausiai tampa gyvenimo dalimi. Mes turime ieškoti ašies savyje, o ne atramos išorėje. Iš kiekvieno Mokymo ar Mokytojo pasiimti tiek, kiek jie gali duoti ir kiek mes galime priimti neprisirišdami. Tik pats žmogus gali prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo gyvenime.

Mokomės ne knyginių žinių, o vidinio žinojimo, paremto patirtimi. Vidinis Žinojimas – intuicija ir beribė išmintis, kiekvieną žmogų vedanti teisingiausiu jam keliu. Mūsų vidinė būsena kuria mūsų išorinį gyvenimą. Jei vadovaujamės intuicija ir išmintimi, gyvename laimingai. Kai kuriame taisykles ir ribas, sukuriame rėmus. Jei spraudžiamės į rėmus – turime atitikti tų rėmų ribas. Ar galima būti laimingu rėmuose?

Simorono sistema parodo, kaip sudėtingai kartais žiūrime į gyvenimą ir kad viskas yra žymiai paprasčiau, net.. lengva. Šios sistemos kūrėjas – P.Burlan. Yra jo mokinių išleista knyga “Kurs načinajuščego volšebnika” (V.Gurangov, V.Dolochov). Ši knyga yra elektroninėje bibliotekoje, kuri nurodyta skiltyje “draugai”. Labai optimistiškai nuteikianti sistema, paskaitykite, jei sudomino, kas skaito rusiškai 🙂 .

Sekantį kartą parašysiu kelias Simorono technikas, kurios padeda į įvairias situacijas pažiūrėti kitaip, paprasčiau, ir jas išspręsti 🙂 ..

Linksmai :)

Šiam įrašui pastūmėjo Bagira, atsiuntusi “pilkumo išblaškymui” į asmeninį paštą linksmų istorijų. Prisiminiau ir senolių prietarą: sunkiausia sulaukti sniego, o sulaukus lengviau. Vis galvodavau – kodėl. Pasirodo, ir šviesiau, o ir virusai visokie, šaltukui paspaudus, tiesiog žūsta.. Ačiū, Bagira, tikrai pakėlei nuotaiką, negaliu nepasidalinti tavo puikios nuotaikos užtaisu 🙂 :

Žmogus sako:
– Nepamatysiu, nepatikėsiu!
Kūrėjas sako:
– Nepatikėsi – nepamatysi..
🙂 🙂 🙂
Pacientas skundžiasi: “skauda galvą!”
Į tai įvairių laikų gydytojai atsako:
Prieš 2000 metų: “Imk, suvalgyk šią šaknelę.”
Tūkstantaisiais metais: “Šios šaknelės – burtai. Perskaityk geriau maldelę.”
1850 metais: “Šios maldelės – kvaili prietarai! Išgerk šios mikstūros.”
1930 metais: “Šios mikstūros – paparasčiausias šarlatanizmas. Išgerk šią tabletę.”
1985 metais: “Šios tabletės neefektyvios! Išgerk šių antibiotikų.”
2005 metais: “Šie antibiotikai gryna chemija! Imk, suvalgyk šią šaknelę.”
🙂 🙂 🙂
Pareina katalikiškos gimnazijos auklėtinis namo po pamokų ir sako savo mamai:
– Mama, duok greičiau valgyti!
– O kur stebuklingas žodis?
– .. dėl Dievo meilės!
🙂 🙂 🙂
Gydytojas apčiuopia diagnozuodamas pacientą:
– Čia skauda?
– Skauda.
– O čia?
– Skauda!
– O čia?
– A-a-aa!!! Daugiau aš jums nieko nesakysiu!
🙂 🙂 🙂
Ateina vyriškis pas gydytoją ir skundžiasi:
– Daktare, padėkit, aš pusiau kurčias!
– To negali būti, pusiau nebūna: žmogus kurčias arba ne.
– O jūs patikrinkite.
Gydytojas nueina į kabineto galą ir šnibžda:
– Keturiasdešimt keturi..
Vyriškis atsako:
– Dvidešimt du..
🙂 🙂 🙂
Pas gydytoją ateina pacientas ir sako:
– Gydytojau, gelbėkite mano žmoną!
– O dėlės nepadėjo?
– Ne, tris suvalgė, daugiau nenori!
🙂 🙂 🙂
Poliklinikos registratūroje:
– Alio.. padėkite, mano žmonai skauda galvą ir temperatūra.
– Aukšta?
– Taip, metras aštuoniasdešimt penki!
🙂 🙂 🙂
Tik nedaugelis žmonių, kuriuos kankina kosulys, eina pas gydytoją. Likusieji eina į teatrą..
🙂 🙂 🙂
Ir.. liaudiškas prietaras: ” jei jūs miegate prie sienos, o jūsų žmona – iš krašto, reiškia, jūs jaunas tėtis..”

Tik rašydama atkreipiau dėmesį, kad dauguma anekdotų – apie gydytojus ir pacientus 🙂 .. Visai atitinka situaciją 🙂 , o ir šypsena, ir gera nuotaika – puikus antigripinas. Šypsokimės 🙂 .. Sulauksim sniego, o su juo, kaip sakydavo mūsų senoliai, ir šviesiau, ir smagiau bus 🙂 ..

E.Keisis: Akašos kronikos

Jei Akašos kronikas įsivaizduosime lyg galingą duomenų bazę ir tikimybių programą, tuomet tai, kas tą programą aktyvuoja, yra žmonių laisva valia ir kūrybinė energija. Egzistuoja kiekvieno likimo “potencialus piešinys”, bet tai, ką žmogus padarys su savo gyvybine energija ir likimu, priklauso tik nuo jo laisvos valios. Nieko nėra iš anksto numatyta, išskyrus tendencijas, talentus ir siekius.

Skaitymuose žmonėms nuolat buvo primenama, kad kiekvienas individas žino, ką gyvenime reikia daryti ir kaip vystyti savo geriausias savybes ir talentus, taikant dvasinius principus ir idealus. E.Keisis pabrėždavo, kad žmonės sėkmingai dvasiškai augs tuomet, kai jie tiesiog darys gyvenime tai, ką patys laiko tinkamu ir labiausiai reikalingu. Deja, dažniausiai tarp to žinojimo ir jo panaudojimo yra bedugnė.

Akašos kronikose E.Keisis perskaitė, kad egzistuoja du aspektai, dėl kurių žmogus gali būti tikras. Pirmasis aspektas yra tas, kad žmogaus sielai lemta vystytis ir galų gale suvokti savo santykį su Kūrėju. Antras aspektas – savo vystymuisi ir augimui žmogus nuolat “prisitraukia” konkrečią pamoką. Asmeninės pamokos kartojasi tol, kol jos yra išmokstamos, todėl į basikartojančius negatyvius išgyvenimus ir situacijas turėtume atkreipti ypatingą dėmesį. Joks susitikimas, niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Tai sumanymas arba dėsningumas, kurį kiekviena esybė susikuria pati sau ir daro ji tai priklausomai nuo jos supratimo apie tiesą ir pasirinktų idealų.

Vietoje intelektualių pratimų E.Keisis žmonėms primygtinai siūlė išsirinkti idealus, kurie juos nukreiptų vystyti tokias svarbias savybes kaip meilė, atjauta, supratimas ir pasiryžimas padėti kitiems, nuolat tobulėjant šiame procese. Idealas – motyvuojantis faktorius, kuris yra ketinimo, ir to, kas nulemia žmogaus poelgį, pagrindas. Aukšti dvasiniai idealai vysto harmoningas savybes žmoguje. Jei pasirenkamos konstruktyvios, kuriamosios jėgos, kurios yra Kūrėjo, Žemės, Visatos manifestacija, tuomet žmogus pasirenka kelią, vedantį į aukščiausią sąmoningumą ir būseną, kurią žmonės vadina šventumu.

Mūsų epochoje mes susiduriame su pagrindiniu sunkumu – žmonių įsitikinimu, kad jie yra aplinkybių aukos. Dažniausiai sunkumai ir pamokos, iškylančios prieš žmones, traktuojamos kaip atsitiktinės išorinės aplinkybės, neturinčios jokio ryšio su žmogaus mąstymu ir veikla. Toks klaidingas suvokimas parodo gyvenimą lyg nevaldomą chaosą, tačiau šis chaosas ir yra mūsų pačių “kūryba”. Priežasties – pasekmės dėsnis veikia nepriklausomai nuo to, suprantame mes jį ar ne. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jei gyvenime nesiseka, tai esame blogi – tiesiog mes nematome, nesuprantame savo mąstymo ir elgesio pasekmių. Pamatę pasekmes, atseksime ir priežastį.

Dar vienas iš mūsų supratimo sunkumų yra tas, kad mes pernelyg dažnai fokusuojamės į tai, kad “darytumę”, o ne į tai, kad “būtume”. Tai gesina sąmoningumą. Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas – tai sąmonės ir asmeninio suvokimo vystymas. Savo energiją dažnai nukreipiame į tai, kad kažką pakeistume, vietoj to, kad pasikeistume patys. Gyvenimo patirtį ir sėkmę matuojame išoriniais pasiekimais, vietoj to, kad įvertintume visą įgytą patirtį.

Siekdami dvasinio augimo, mes dažnai sukuriame tokias situacijas, kurios prieš mus iškyla kaip gyvenimo kryžkelės ar krizės. Šiose situacijose mes susiduriame su sąlygomis, sprendimais, pergyvenimais, net asmenimis, kurie mums “padeda” užbaigti tai, kas šiuo metu reikalinga mūsų sielai augti. Pergyvenimai, kuriuos mes “prisitraukiame” ir pamokos, esančios šiuose pergyvenimuose, priklauso nuo sprendimų, kuriuos mes padarėme anksčiau, ir kurie atvedė mus į šį momentą.

Šios kryžkelės atitinka galimo vystymosi, tolimesnės gyvenimo eigos ciklus. Neveltui sakoma, kad kiekviena gyvenimo krizė – tai nauja pradžia ir naujos galimybės. Daugelis, atsisukęs į tokias praeitas krizes pastebės, kad tai buvo vieta ir laikas, kai keitėsi gyvenimo aplinkybės, ir dažnai į gerąją pusę, jei mokėmės iš tų krizių. Kai vystome savyje aukščiausius dvasinius aspektus, tokių kryžkelių mūsų “mokymui” jau nereikia, nes išsiugdę sąmoningumą, pradedame sąmoningai valdyti savo kūrybines jėgas ir gyvenimą.

Tie žmonės, kuriems E.Keisis vykdė Akašos kronikų skaitymus, taip pat ne visada sugebėdavo išsilaisvinti iš jausmo, kad jie yra gyvenimo aplinkybių aukos. Bet.. įrašą savo gyvenimo knygoje kiekviena esybė daro pati priklausomai nuo jos supratimo apie tiesą, žinojimą ir išmintį jos santykiuose su kitais žmonėmis materialioje egzistencijoje.

Viskas, ką mes darome veikiant protui ar kūnui, užsirašo ir palieka antspaudą sieloje ir Akašos kronikose taip pat, kaip kūniškosios funkcijos sukuria žmogaus kūną. Mums teks susitikti su visais tais antspaudais, kuriuos mes palikome “universalioje duomenų bazėje”. Dvasinis augimas – nenutrūkstamas procesas. Tegul tie antspaudai bus harmonizuojantys 🙂 .. Niekada nepamirškime, kad esame Kūrėjai 🙂 ..