Mėnuo: rugsėjo 2020

Paprastumas

Yra toks gyvenimo principas – paprastumas.

Jis yra taikomas visur: buityje, bendravime, mityboje, drabužiuose, noruose…

Ir kuo paprasčiau tu gyveni, tuo laisvesnis esi.

Tu netampi daugybės daiktų vergu savo namuose, kuriuos reikia nuolat valyti, tvarkyti, plauti, taisyti – tu tiesiog jų neturi, nes tavo namai paprasti ir juose yra tik tai, kas tikrai reikalinga.

Tu netampi savo išvaizdos vergu, kurią “reikia“ reguliariai koreguoti, dažyti, puošti. Tavo veidas natūralus ir paprastas, dėl to patrauklus savo tyrumu.

Paprasti drabužiai padeda puikiai išreikšti žmogaus esmę, tam nereikia brangių ir įmantrių rūbų. Tu netampi maisto vergu, jei išmoksti paprastai maitintis.

Tavo paprastumas atsispindi ir bendravime, o tai reiškia, kad bendraudamas tu esi nuoširdus ir geranoriškas.

Laisvę gali suteikti net ir labai kuklus automobilis… Nes turėdamas prabangų automobilį, tu nuolat bijosi, kad jį kažkas įbrėš, įlenks, nuvarys, suteps saloną. Automobilis turi tarnauti žmogui, o ne skatinti pasipuikuoti prieš kitus.

Paprastumas – tai laiptelis ne tik į finansinę, bet ir į vidinę laisvę. Kai žmogaus gyvenimas paprastas, tuomet atkrenta labai daug iliuzijų ir dirbtino šurmulio, į kurį patekus, ištrūkti kartais būna labai sudėtinga.

Juk gyvenimui iš tiesų reikia tikrai nedaug – visi daiktai tiesiog turi būti naudojami ir reikalingi. Ir kai tu neturi priklausomybės kaupti daiktus, tu sugebi aiškiai matyti supantį pasaulį.

Kaip lengva gyventi, kai nesi supančiotas dirbtinais sunkumais, kai iškylančios gyvenimo užduotys yra išsprendžiamos, o tavo svajonėms įgyvendinti dažniausiai nereikia pinigų.

Pasaulis tampa aiškus, gyvenimas suprantamas, o todėl jaukus ir valdomas.

Tu išmoksti džiaugtis paprastais dalykais: rytinės saulės spinduliais, arbata iš mėgiamo puodelio, bendravimu su artimais žmonėmis, vaiko juoku, mylimo žmogaus šypsena..

Tiek daug šviesos, laimės ir prasmės gyvenime, kai jis – paprastas…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Paprastumo, meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyvenimo pagrindas

Iš ko semiesi, tuo ir gyveni…

Taip visada būna…

Kuo aiškiau tai supranti, tuo labiau brangini savo asmeninę erdvę, saugodamas ją nuo griaunančių išorinių poveikių…

Ir pasilieki televizorių tik tam, kad pajungtum filmus į didelį monitorių…

Ir jau niekada negaišti laiko, dalyvaudamas internetinėse kovose, neužsikabini už svetimos agresijos, neklausai visažinių ekspertų ir neseki svetimų gyvenimų…

Ir lengvai atskiri tą humorą, kurį šmaikščiai sukūrė intelektas, nuo to, kur intelektą pakeitė graudžios pastangos ne tiek prajuokinti, bet daugiau “bukai pažvengti“ iš lėkštų juokelių…

Ir skaitai tik tai, kas tikrai sudomina tavo informacinio srauto išvargintą galvą…

Ir lengvai atsisakai minios, daugybės užrašų aplankų telefone, “reikalingų“ ryšių, nereikalingų užstalių, prestižinių renginių, protokolinių švenčių pagal kalendorinius ritualus…

Ir žmonės, kurie šalia, yra tikrai artimi… ir net tie, kurie tau ne visada suprantami ir įdomūs…

O skirtingos trajektorijos su tais, nuo kurių tuščia ir nyku širdyje, daugiau nesukelia kaltės jausmo… tik supratimą…

Tai, ką tu saugai, saugo ir tave… Nuo bėgimo, triukšmo, varžymosi… ir kitų mūsų dienų neurozių…

Ir staiga prabundi vieną rytą be įprasto nuovargio, be baimės dėl naujos dienos įvykių, be varginančių prievolių…

O tai reiškia, kad atsiranda ir jėgos…

Kad gyventum, pagaliau, tą gyvenimą, kuriame tu ne kaip kalinys tolimame užkampyje, ir ne kaip prižiūrėtojas, ir ne kaip nuolatinis meilės kaulytojas, ir ne kaip neurotiškas įvairių katastrofų laukiantis žmogus, ir ne kaip išsekęs svetimų lūkesčių pildytojas, ir ne kaip socialinių tinklų teisuolis, ir ne kaip isteriškas geriausios savęs-versijos “atlikėjas“, ir ne kaip kenčiantis be kasdieninio pripažinimo karjeristas, ir ne kaip iliuzinių stebuklų guru, ir ne kaip nuoskaudų kolekcionierius…

O kaip paprastas žmogus, kuris jau viską pats sau įrodė ir pasijuokė iš savo paties įrodymų… Todėl kad jie nereikalingi…

Kaip tas, kuris suprato, kad meilė – paprasta, nes abipusė…

Kaip tas, kuris gali ilgai sėdėti ant savo gyvenimo kranto, nesvajodamas apie kitokį…

Iš ko semiesi, tuo ir gyveni…

Ir jei gyvenimas tau atrodo pernelyg sunkus ir sudėtingas, tuomet verta įdėmiai pažiūrėti – ant kokio gi pagrindo jis laikosi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Pamatyti stebuklą

Turbūt, laimė – tai tokia būsena, kai vertini ir džiaugiesi tuo, kas jau yra tavo gyvenime.

Kuomet myli ir esi mylimas.

Kai namuose santarvė, ir kažkas visada laukia tavęs sugrįžtant.

Bet kaip dažnai mums norisi daug ką pakeisti, tačiau mes nepastebime, kad stebuklas, kuris mums taip reikalingas, jau įvyko. Arba vyksta visai šalia mūsų.

Ir, jei mes neatkreipsime į jį dėmesio, jis tiesiog išnyks.

Nes kiekvienam stebuklui taip norisi, kad jį pamatytų. Net pačiam mažiausiam 🙂 .

Padėka autorei! Pagal V. Volodkinos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Tiesiog gyventi…

Pastebėjau, kad žmonės mano aplinkoje (ar apskritai pasaulyje?) pradėjo jausti nuovargį nuo begalinių gyvenimo lenktynių.

Štai, rodos, dar visai neseniai iš kiekvieno lygintuvo skambėjo “sėkmės filosofija“. Vos prieš dešimtmetį merginos, lyg išprotėjusios, supirkinėjo kažkokius rankinukus už neįtikėtiną kainą, o vyrai pirko už kreditus brangiausius automobilius, kad neatsiliktų nuo kitų “sėkmingųjų“.

Ir jei ne visiems, tai tikrai daugeliui, žmogaus vertingumas buvo tolygus jo įsigytų daiktų sumai. Buvo net tokie vieši pasirodymai internete – žmonės sunešdavo į vieną kampą visus savo daiktus ir užrašydavo: “štai ką aš užgyvenau būdamas 35-rių“.

O dabar labai palengva, sunkiai, tarsi žali daigeliai pro storą asfaltą, prasimuša naujos tendencijos, ir kaip žmogus, jautrus viskam, kas vyksta aplinkui, aš negaliu to nepastebėti.

Žmonės pavargo. Jie jau matė daugybę tų, kas paaukojo viską dėl tokios išorinės sėkmės, ir buvo išmesti už borto, neretai dar ir su didžiulėmis skolomis. Jie tapo dar visai jaunų žmonių infarktų ir insultų liudininkais, kurie pavertė savo gyvenimą nuolatine kova.

Jie matė, kaip nedėkingi paveldėtojai skubiai neša į šiukšlyną kilimus ir krištolą, kuriuos visą gyvenimą rūpestingai saugojo močiutė. Paprastų programų dėka jie suprato, kaip organizuoja prabangius interjerus internete blogeriai.

Žmonės pavargo nuo informacinio srauto, nuo agresyvaus marketingo spaudimo. Nuo reklamos, nuo koučerių, gyvenimo mokytojų, garsiai skelbiančių savo lozungus ir viliojančius į savo sektas, lyg gatvių pirkliai.

Žmonės tiesiog nori gyventi.

Galbūt, jie suprato, kad yra riba, už kurios nuolatinės rato sukimo pastangos yra nevertos rezultato. Už kurios “sėkmingas sėkmingumas“ įgauna kartų ankstyvo senėjimo, sekinančio darbo ir nutukimo atspalvį. Riba, už kurios trokštamos materialios gėrybės nesuteikia džiaugsmo, nes žmogus, kuris yra pastovaus streso būsenoje, tiesiog negali džiaugtis.

O galbūt, jie suprato, kad pats vertingiausias, esminis ir svarbiausias mūsų gyvenimo resursas – tai mūsų gyvenimo laikas. Ir jei ilgai koncentruojame savo žvilgsnį į tai, ko mes neturime, galime nesuspėti pasidžiaugti tuo, kas yra.

Kaip sako mano močiutė: jei dėl darbo nespėji pamatyti, kokios šiandien spalvos dangus – tuomet eina sau toks darbas…

Pagal Morenos Morana tekstą, vertė ruvi.lt

Paleiskite džiaugsmą į laisvę…

Stereotipai – tai ne tik stabilios emocinės reakcijos arba šabloniniai vertinimai, bet ir dominuojanti gyvenimo forma, kur žmogus neturi pasirinkimo galimybės, aiškaus požiūrio ir laisvos jausmų išraiškos.

Stereotipai valdo ribotą sąmonę, atlikdami pasirinkimą už žmogų: kaip ir į ką žiūrėti ir kaip reaguoti į tai, kas vyksta. Stereotipų klasta tame, kad pats žmogus jų nepastebi ir nesuvokia, jis nuoširdžiai tiki, kad šios įprastos mintys ir emocijos yra jo asmeninės.

Ir jei mes atseksime loginę stereotipinio mąstymo ir emocinių reakcijų eigą, mes pamatysime, kad jos yra susietos su “išlikimo programa“, kurioje apsauginės reakcijos į grėsmes visada yra pirmoje vietoje. “Išlikimo programa“ – tai kolektyvinis “žinių ir patirties“ kompleksas gyvenimui nepalankiose sąlygose.

Iš kartos į kartą vaikams buvo perduodamos nuostatos, kad pasaulis yra kupinas pavojų; kad pats gyvenimas – tai begalinis kliūčių ruožas; gyvenimas – tai nuolatinė kova su problemomis. Kovos koncepcija tapo gyvenimo prasme: kol mes kovojame, mes išliekame, bet dėl to greitas kūno ir psichikos susidėvėjimas mums garantuotas; o rūpestis artimaisiais visada vyksta nerimo ir baimės fone: “kad tik kokia bėda neištiktų“, bet tai neturi nieko bendro su meile.

Viso to pasekoje stereotipinis mąstymas yra kupinas negatyvumo, – pirmoje vietoje visada yra nepakantumas, nepasitikėjimas, nerimas ir baimė.

Tuo tarpu gebėjimas gyventi su džiaugsmu, išsaugant vidinę pusiausvyrą, tapo didele retenybe; kad patirtų džiaugsmą, žmonės sugalvojo specifines priežastis, susietas išskirtinai su išoriniais stimulais: palepinti save pirkiniais, apsilankyti kavinėje, gauti dovanų, švęsti šventes, pabendrauti su žmonėmis, kurie gali nudžiuginti…

Bet toks džiaugsmas – trumpalaikis, jis yra ne iš vidinio pasaulio, o iš išorinio, tarsi kažkieno sunormuotas arba suteiktas…

Stereotipai varžo gyvą išraišką, supakuodami sąmonę į dirbtines ribojančias normas ir savęs slopinimą. Tai, prie ko žmogus pripranta, sukuria komforto iliuziją, tačiau ne viskas, ką jis vertina kaip “gėrį ir teisingumą“, atneša gėrį į jo gyvenimą, – taip stereotipai sukuria prieštaravimus, kurdami konfliktus su gyvų jausmų išraiška.

Štai taip džiaugsmas, kaip gebėjimas su džiaugsmu žvelgti į pasaulį, į savo gyvenimą, į save – blokuojamas stereotipais su automatiniu apsauginių reakcijų rinkiniu, kurie sukausto gyvą suvokimą ir gyvą dalyvavimą savo asmeninėje realybėje.

Vystymasis ir tobulėjimas vyksta už stereotipų ribų. Mes patys turime tapti tais pokyčiais, kuriuos taip norime pamatyti pasaulyje.

Gebėjimas gyventi su džiaugsmu – tai sveikas dvasinės sferos pagrindas, tai dažnis, kuris yra aukščiau nerimo, kur jokie stereotipai nepasiekia, ir žmogus yra laisvas nuo iškreipto mąstymo, įtakoto svetimų nuomonių, svetimų reakcijų, svetimų poelgių.

Išsilaisvinimas nuo įprastų “minčių ir emocijų“ įvyksta tuomet, kai žmogus sąmoningai pats nusprendžia žengti už stereotipų ribų, tapusių jo įprasta komforto zona.

Tuomet atsiveria galimybė praplėsti savo horizontus, užmegzti gyvą sąveiką su realybe, kuri visai neprivalo būti problema, bet gali tapti individualia kūrybos erdve pačio žmogaus gebėjimų išraiškai… Šis procesas ir yra vystymasis, tai vidinis judėjimas iš pavojaus – į saugumą, iš problemų – į sprendimus, iš kančios – į ramybę, iš nerimo – į džiaugsmą.

Paleiskite savo džiaugsmą į laisvę, tam nereikia didžiulių pastangų – reikia tik pašalinti kliūtis į natūralią dvasinės sveikatos išraišką ir brandumą…

Pagal Svetlanos Orijos straipsnį, vertė ruvi.lt

Geros savaitės, šiltos rudeninės saulės mums visiems 🙂 !

Tik širdis niekada neklysta

Anksčiau aš buvau tikra, jog žmogų reikia pažinti, kad pradėčiau su juo kažkokius santykius: meilės, draugiškus, dalykiškus.

Kad turiu išsiaiškinti, kokios jo vertybės, kad galėčiau priskirti jį kažkokiam psichologiniam tipui, suprasčiau jo įsitikinimus…

Dabar aš manau, kad žmogų reikia pajusti. Ir manau, kad šito negalima išmokti.

Tai įvyksta kažkaip savaime. Arba neįvyksta. Galbūt, tai susiję su tuo, ar sugebi pajusti save. Ir kuo giliau jauti save, tuo geriau jauti ir kitus.

Nes protas apgauna. Suveikia psichologinės apsaugos, suvokimo filtrai, neteisinga informacija ir subjektyvūs kriterijai. O tu tuo vadovaujiesi ir renki duomenis, analizuoji, darai išvadas… Ir prarandi esmę – intuityvų žinojimą, koks yra žmogus.

Kaip daug gyvenime paviršutiniškumo, vaidybos… Už demonstratyvios ironijos ir cinizmo gali slėptis jautri siela. Už parodomosios stiprybės – pažeidžiama būtybė. Už agresijos – skausmas ir baimė.

Ir viso to nesuprasi, jei klausysi tik tai, ką kalba žmogus. Nes žmonių elgesį gyvenime įtakoja skausmas, kurį jiems suteikė kiti žmonės. Todėl net jų veiksmai ne visada pasako tiesą.

Ir tik širdis niekada neklysta…

Padėka autorei! Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Yra tokie žmonės

Yra toks retas žmonių tipas, kurių matymas veikia taip, kad jie net dykumos viduryje sugeba įžvelgti grožį. O jeigu jo nėra, tuomet jie išaugins toje vietoje gėlių, laistys jas ir stebės, kaip iškankintoje troškulio sueižėjusioje žemėje užgimsta nauja gyvybė.

Jie vieningi su gamta ir puikiai žino, kas yra sielos troškulys, nes ne vieną kartą klaidžiojo savo dvasinio augimo dykumoje.

Jie kantriai neša savo sielos ugnį į pačią tamsos gilumą, kad suteiktų jai nors truputį šviesos. Ir kol kiti bijo savo pačių šešėlio, jie tyrinėja jį ir maitina iš atviro delno. Maitina susitaikymu, supratimu ir teise gyvuoti.

Jie suvokia, kad kiekvienas veiksmas – tai arba kūryba, arba griovimas, kad laikas ir visatos balanso dėsniai patys įvykdys fejerišką griovimo aktą, todėl reikia gyventi savo gyvenimą kūryboje. Būti tuo kūriniu ir tuo pat metu savo paties kūrėju.

Tai ypatingos sielos būsenos žmonės, jie kiaurai persmelkti meile pasauliui. Todėl kad matyti grožį paprastume ar dykvietėje gali tik Meilė.

Ir auginti gėles dykumoje gali tik Meilė. Ir troškimą gyventi, gebėjimą pajusti ir kurti pasaulį aplink save – suteikia tik Meilė.

Ir tik vienas Kūrėjas žino, kaip jiems pavyko išsaugoti tokį lobį savyje.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Mylimas artimas žmogus

Esu įsitikinusi, kad sveikų santykių kriterijus – tai harmoningas bendravimas. Ir nieko daugiau. Visa kita – dėmesys, atsakomybė, rūpestis ir visa kita – tai tiesiog tokio bendravimo išdava.

Jei jūs galite su savo artimu žmogumi kalbėtis apie viską, absoliučiai apie viską, be smerkimo, be pertraukinėjimo, be kaltinimų, be nuvertinimų ir išjuokimo, reiškia, jums labai pasisekė arba jūs subrendote harmoningiems santykiams.

Visi žinome, kad žmonės, kurie pamilo vienas kitą, gali valandų valandas kalbėtis absoliučiai apie viską. Abejonės, pergyvenimai, patirtys, svajonės, viltys… Nėra jokių draudžiamų temų.

Tikras artimumas – tai visiškas atvirumas su kitu žmogumi, kaip su pačiu savimi. Bet tai nereiškia, kad turime gyventi nuolat atviraudami (visiems mums retkarčiais reikalinga vienatvė ir asmeninė erdvė), tai reiškia, kad kai tu nori pasidalinti savo pergyvenimais su artimu žmogumi, jis yra pasirengęs tavęs išklausyti. Su ketinimu suprasti. Su dėmesingumu. Su palaikymu.

Jis gali turėti kitokią nuomonę, gali nesutikti su tavimi, bet jis nedrums dar labiau tavo nestabilios būsenos. Jis palauks tinkamo momento arba parinks reikiamus žodžius, kad išreikštų savo nuomonę, neįžeisdamas tavęs.

Rūpestingas požiūris į artimą žmogų – štai kas charakterizuoja sveiką artimumą. “Aš neturiu būti skausmo šaltiniu mylimam žmogui“. Visada nuoširdumas ir švelnumas. Net nepritarimas – nežeidžiantis.

O jei žmogus vaidina viršesnį: “Va matai, tu esi nestabilios psichikos, tau reikia kažką su tuo daryti. Šauki, verki, pyksti – gydykis“, – bėkite kuo toliau nuo tokio “guru“. Ir kuo greičiau.

Mylintis žmogus taip nepasakys, nes tausoja tavo jausmus. Jis žino – jei tu pyksti, reiškia, tau dabar skaudu, ir jis tai supranta: “Viskas gerai, aš myliu tave“.

Mylintis žmogus negilins artimo žmogaus kančios. Nes jis jaučia tą kančią, ir jam lygiai taip pat skaudu. Tai tas pats, kas skaudinti patį save. Todėl, kad yra gilus tarpusavio ryšys.

Mylinčiam žmogui svarbu, kad jo artimas žmogus galėtų vystytis, išreikšti savo gebėjimus, įgyvendinti svajones, kad galėtų tikėtis supratimo ir palaikymo visose gyvenimo situacijose.

Mylimas žmogus turi būti laimingas – jei taip galvoja abu poroje, reiškia, jie jau turi sveikų santykių “cementą“.

O jei kažkas kankina tave, reiškia, jam neskauda, kai skauda tau. Juk tai akivaizdu, tiesa? Jei jis pamina tai, kas tau svarbu, jei nenori tavęs išklausyti, reiškia, jam nesvarbi tavo laimė. Ir tai taip pat akivaizdu. Ir jei jis, matydamas tavo pergyvenimus, dar labiau kaitina tavo emocijas, ar tai nerodo jo abejingumo? Ką tokiu atveju jis myli ir apie ką galvoja?

Jei jūs negalite bendrauti su artimu žmogumi, kaip su pačiu savimi, reiškia, kito artimo žmogaus, išskyrus save patį, jūs neturite.

Pagal Lilijos Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir santarvės mums visiems 🙂 !