Mėnuo: vasario 2019

Tikroji žmogaus prigimtis – būti kūrėju. Žmogaus kūrybingumas – ne tik jo meniniai gebėjimai ir talentai, kūrybingumas – tai sąmoningumas, kūrybinis mąstymas, dvasingumas, žingeidumas, gebėjimas optimaliai spręsti iškilusius gyvenimo klausimus.

Žmogus-kūrėjas gerina, harmonizuoja, kuria ir tobulina jį supantį pasaulį visų labui – tame jo gyvenimo prasmė, misija ir esmė.

Tuo tarpu vartotojo gyvenimo prasmė ir esmė – pinigai, pramogos, savanaudiški tikslai, malonumai ir vartojimas. Vartotojas – masių žmogus, jis nieko nesprendžia pats, bet seka paskui daugumos tendencijas. Vartotojų yra dauguma.

Vartotojas turi begalę norų, jo tikslai visada nukreipti į išorę – imti, pirkti, gauti, kaupti, naudotis.. Jis jaučia pasitenkinimą nuo vartojimo, tai tampa liguista priklausomybe, kurią jis visais būdais teisina, nes neįsivaizduoja be to savo gyvenimo.

Kūrėjų yra daug mažiau, bet būtent jų dėka vyksta viskas, kas yra dvasinga, vertinga ir prasminga visai žmonijai, tik jie kuria pozityvias tendencijas pasaulyje ir išlaiko tam tikrą balansą, kad žmonija galutinai nenuslystų į visišką degradaciją. Kūrėjo laimė – pačiame kūrybos procese, jis laimingas, kai gali sukurti kažką naudingo.

Kiekvienas žmogus iš prigimties yra kūrėjas, tačiau vartotojiška gyvenimo sistema daugumos žmonių prigimtinį kūrybingumą palengva užgesina, nukreipdama jį vartotojiškam gyvenimui.

Kūrėjo vidinė stiprybė ir vertybė – tai žmogaus kūrybinė prigimtis. Jei jos neužslopina vartotojiškas gyvenimas, ji yra beribė ir begalinė. Toks žmogus yra dvasiškai stiprus, jo vidinė jėga visada su juo, todėl bet kokioje situacijoje jis geba imtis atsakomybės,  sukurti optimaliausias sąlygas ir priimti geriausius sprendimus.

Kūrėjo pasaulėžiūra ir vertybių sistema grindžiama ne kažkuo iš išorės, kaip vartotojo – daiktais, turtais ar padėtimi visuomenėje, bet jo paties vidine stiprybe, giliu vienybės suvokimu, bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir siekiu būti naudingu žmonėms.

Taigi, kūrėjo vidinė dvasinė ašis ir yra jo gyvenimo misija, todėl jis gerai supranta, ką daro ir ko siekia, kad jis siekia bendros gerovės, kas tai bebūtų – darbas, šeima, sąveika su gamta ar santykiai su žmonėmis. Jo veikla visada sutampa su jo gyvenimo misija, ir tai suteikia jam stiprybės ir pasitikėjimo savimi.

Dar vienas esminis skirtumas – vartotojas negalvoja, ką jis paliks po savęs (po jo “nors ir tvanas“), jam svarbu pirkti, linksmintis ir kaupti, o kūrėjas visada mąsto plačiai – jis galvoja ir apie negerovių visuomenėje priežastis, ir apie tai, kaip jis gali pagerinti pasaulį, ir apie tai, ką jis po savęs palieka.

Kūrėjui svarbu, ką jis savo gyvenime nuveikė ir kiek realios naudos savo darbais jis atnešė žmonėms. Kitaip tariant, vartotojui vertybė – tai, ką jis turi, o kūrėjui vertybė – tai, ką jis daro ir kiek gerovės žmonėms atneša jo veikla.

Ir nesvarbu, ką kūrėjas gyvenime daro – stato namus, gydo žmones, moko vaikus ar vadovauja kolektyvui, jis bet kokioje gyvenimo situacijoje yra žmogiškas, dvasingas, atsakingas, sąžiningas ir visada orientuotas į bendrą gerovę.

Kuo daugiau žmonių-kūrėjų, tuo daugiau prasmingos vienijančios veiklos ir įkvepiančių tikslų bendram labui. Kūrėjas savo būsena ir asmeniniu pavyzdžiu įkvepia ir kitus žmones atskleisti savo geriausias savybes – jis tarsi švyturys suklaidintiems ir nuklydusiems nuo savo tikrosios žmogiškos esmės.

Vartotojo kelias – tai egocentrizmo ir visapusiškos griūties kelias. Žmogaus-kūrėjo kelias – tai visuotinės gerovės kelias ir būdas kiekvienam žmogui ne tik sugrįžti į save-tikrąjį, bet ir visai žmonijai pasukti evoliucijos ir visuotinės pažangos keliu.

Kūrėjų rankose – pozityviausia ir šviesiausia žmonijos ateities perspektyva 🙂 ..

Reikia išmokti minimalizuoti savo veiksmus.

Mažiau kalbėti, mažiau valgyti, mažiau miegoti, mažiau galvoti, mažiau blaškytis ir lėkti per gyvenimą. Kuo mažiau mes blaškomės, tuo daugiau atsiranda erdvės sąmoningumui.

Neįmanoma visai nieko neveikti; būdami žmonėmis, mes turime veikti.

Tačiau dauguma žmonių gyvena nesibaigiančiame šurmulyje, tardami milijonus nereikalingų žodžių, prarasdami save nesuskaičiuojamų tuščių minčių verpete, atlikdami begalę beprasmiškų veiksmų ir judesių.

O iš tiesų visa tai nereikalinga. Reikia išmokti veikti teisingai.

Teisingas veiksmas – tai adekvati reakcija į situaciją. Nereikia blaškytis, aktyvių situacijų tarpuose reikia išmokti gyventi ramybėje. Ramybėje kaupiama energija teisingiems veiksmams. Ši energija atsiranda natūraliai iš mūsų teisingos vidinės būsenos.

Gyvenimas permainingas, jame nuolat iškyla vis naujos ir naujos situacijos, į kurias vienaip ar kitaip reikia reaguoti.

Kas yra adekvati reakcija į situaciją? Tai reiškia – reaguoti į pokyčius, naudojant minimumą resursų.

Todėl jei jūsų kažko klausia – atsakykite kaip įmanoma trumpiau ir aiškiau.

Jei jūsų paprašė pagalbos – padarykite tai, ką galite, be nereikalingo blaškymosi ir triukšmo.

Jei turite kažką padaryti arba kažkur nueiti – padarykite tai be daugybės beprasmiškų ir tuščių veiksmų.

Jei turite kažką apgalvoti ar nuspręsti – galvokite ir spręskite, nenuklysdami į pašalines mintis, veikite ryžtingai bei tikslingai.

Jei jūsų gyvenime nėra aktyvių veiksmų – nesijaudinkite, jie tikrai bus. Tiesiog išnaudokite šį laiką poilsiui, jėgų atgavimui, ramybei.

Būna taip, kad žmogus nežino, kaip reaguoti į kažkokią situaciją. Tuomet nieko nedarykite. Sprendimas gimsta ramybėje. Viskam turi ateiti savo laikas, ir kiekviena situacija, kaip ir jūsų reakcija, turi subręsti.

Tegul praeis kažkiek laiko, ir jūs pamatysite, ką ir kaip reikia daryti, o ko nereikia daryti. Niekada neskubėkite ir nesinervinkite. Psichinės energijos išeikvojimas apkarpo gyvenimą. Išmokite išsaugoti ramybę visose gyvenimo situacijose. Siekite to visomis išgalėmis.

Tačiau jei atėjo laikas veikti – veikite nedelsdami ir be abejonių. Atsiduokite veiksmui pilnai, visa savo esybe. Darykite viską taip gerai, kaip tik jūs galite, bet tuo pačiu nepraraskite ramybės ir pasitikėjimo savimi.

Saugokite sąmonės aiškumą, neleiskite abejonėms ir nepasitikėjimui jos sudrumsti. Aiški sąmonė ištirpdo menkiausias abejonių ir nepasitikėjimo užuomazgas.

Išmokite pajusti džiaugsmą ir ramybėje, ir veikime. Suvokite jų vienybę. Žiūrėkite į pasaulį, kaip į begalinį energijos lauką, kaip į jos neišsenkantį šaltinį.

Viskas yra energija – plaukianti, susiliejanti, tekanti iš vienos formos į kitą. Įžvelkite ir pajuskite energiją poilsyje ir nuovargyje, karštoje saulėje ir žiemos šaltyje. Būkite joje, susiliekite su ja, tapkite ja patys.

Tapkite energijos centru ir šaltiniu, tuomet kiekviena jūsų mintis bus aiški, kiekvienas jūsų žodis bus tikslus, o kiekvienas jūsų veiksmas bus kupinas jėgos ir gyvenimo džiaugsmo.

Mintys iš I. Beliajevo knygos “Laisvė būti“, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Daugumai žmonių jau įprasta, kai juos vadina vartotojais – ne žmonėmis ar žmonija, bet vartotojais. Taip yra todėl, kad dabar pasaulis gyvena pinigų-kredito sistemoje, kuri veiksminga tik tuomet, kai žmonės yra nuolat skatinami ir verčiami pirkti viską: nuo maisto, drabužių, daiktų ir būsto – iki daugybės paslaugų ir pramogų. Kitaip tariant – žmonių gyvenimas yra visapusiškai apmokestintas.

Tai vartotojiška, t.y., nuolatiniu vartojimu grįsta gyvenimo sistema, todėl natūralu, kad ir joje gyvenantys žmonės tampa vartotojais. Vartotojiška gyvenimo sistema – tai tiesiog sąlygos, kuriose neišvengiamai formuojamas žmogus-vartotojas. Masinio informavimo priemonės, reklama, mada, socialinis gyvenimas nuolat tai propaguoja, todėl žmogus nepastebimai, nuo pat vaikystės yra įtraukiamas į tokį gyvenimą.

Vartotojo gyvenimas sustyguotas ir nuspėjamas, tarsi “švilpiko diena“: šiokiadieniais – kelionė į darbą, darbas, pietų pertrauka, darbas, kelionė į namus ir vakaras namuose arba mieste, penktadienį “svaigus“ poilsis, o savaitgalį – pramogos arba apsipirkimas su draugais ar šeima, sekmadienį – pasiruošimas darbo savaitei. Tiesa, tarpuose dar yra visos tradicinės šventės, šeimos šventės ir atostogos.

Vartotojiško gyvenimo principas – pinigai, siekis dominuoti, pirkiniai, pramogos ir malonumai. Tokia gyvenimo filosofija skatina žmonių negatyvias savybes – egoizmą, godumą, palaidumą, agresyvumą, dviveidiškumą, puikybę, pavydą. Dėl pinigų vartotojas pasiryžęs viskam, jis dirba išskirtinai dėl pinigų, o pinigai jam reikalingi tam, kad įsigytų madingus ar “prestižinius“ daiktus, kurie nors trumpam užpildytų jo vidinę tuštumą ir kuriais būtų galima pasipuikuoti prieš kitus.

Pinigai ir daiktai vartotojui svarbesni už žmones – jis gerbia save ir kitus tik už tai, ką jie turi. Vartotojas tik ima, naudojasi ir išnaudoja viską savo malonumui, tame jo gyvenimo prasmė ir laimė. Jis negali būti kūrėju, nes pasiryžęs kovoti ir griauti dėl pinigų, jis viską vertina vien pinigais ir nauda, tuo tarpu kūrėjo motyvacija – pats kūrybos procesas ir bendra gerovė, o ne pinigai. Vartotojas laimingas tuomet, kai bet kokiomis (leistinomis ar neleistinomis) priemonėmis pasiekia išorinių tikslų – prestižinių pareigų, kuo daugiau turtų, brangių daiktų ar prabangių namų.

Vartotojas – minios žmogus, jis pats nieko nesvarsto ir nesprendžia, o tiesiog seka diktuojamomis iš išorės tendencijomis. Jis seka, ką rašo, sako ar rodo masinio informavimo priemonės, gyvena jų sukurtoje realybėje ir galvoja taip, kaip pasako, nurodo ar pataria iš televizijos ekrano, žurnalo ar monitoriaus. Maža to, būtent tokią poziciją jis skaito pažangia, o laikraštinę nuomonę laiko savo nuomone. O vartotojo pasitikėjimas savimi grįstas tik jo atitikimu daugumai, turimais turtais, padėtimi visuomenėje ir aplinkinių reakcija į jį, ir jei tik jis netenka to, kas palaiko pasitikėjimą – jo pasitikėjimas savimi kaipmat žlunga.

Vartotojo gyvenimas pagrįstas nuolatiniais ateities lūkesčiais, iliuzinės laimės laukimu ir saviapgaule. O kadangi jo laimės akimirkos labiau primena trumpalaikės euforijos blykstelėjimus, jis mano, kad tikrai laimingas bus “kada nors ateityje“, kai: pabaigs mokslus, sukurs šeimą, susilauks vaikų, įsigis butą, išmokės skolas, išvyks gerai pailsėti, nusipirks prabangų automobilį, gaus gerą darbą, susimokės paskolą už namą, užaugs vaikai, susilauks anūkų, išeis į pensiją.. Ir visa tai “kada nors, kai..“, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę..

Siejantis savo laimę išskirtinai su materialiais daiktais žmogus anksčiau ar vėliau atsiduria situacijoje, kai supranta, kad jis turi daiktų, bet visa tai neturi gyvenimo prasmės. Ateina skausmingas giluminis suvokimas, kad pinigai ir daiktai nepakeis nuoširdaus bendravimo, meilės, draugystės, savitarpio palaikymo, kūrybinio polėkio, vienybės pojūčio džiaugsmo – kad tik tai gyvenime ir yra tikra ir prasminga.

Išorinis gerbūvis – toli gražu ne vidinė laimė, vartotojas niekada nejaučia gyvenimo pilnatvės, net jei ir sukaupia didžiausius turtus. Būtent todėl taip dažnai turtingi vartotojai bando užslopinti slegiantį vidinį tuštumos ir beprasmiškumo pojūtį svaigalais, palaidu parazitiniu gyvenimu, iššaukiančiu ar neadekvačiu elgesiu, pateikdami tai kaip “gražų“ gyvenimą, kurį sau gali “leisti“ tik turtingi.

Išsilaisvinti iš vartotojiško gyvenimo pinklių galima supratus vartotojiškos gyvenimo sistemos manipuliacijas žmonių sąmone ir atpažinus primetamus mąstymo šablonus, tikslus ir gyvenimo “idealus“. Jei tiksliau – reikia pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Taip pat reikia išmokti atskirti primetamus dirbtinus poreikius nuo tikrųjų žmogaus poreikių, suprasti galiausiai – kas yra žmogus ir kokia jo tikroji prigimtis.

Žmonės negimė vartotojais, ir tikrai ne visi pasiduoda tai vartojimo karštinei – tai dirbtinai diegiamas gyvenimo būdas, kuris užslopina tikrąją dvasinę žmogaus prigimtį. O iš tiesų kiekvienas žmogus gimsta Kūrėju – dvasingu, mylinčiu, turinčiu unikalius gebėjimus ir talentus bei prigimtinį poreikį vienytis ir kurti bendrai visų gerovei.

Akivaizdu, kad vartotojiška gyvenimo sistema yra destruktyvi, ir tai įrodo vis pasikartojančios sisteminės krizės. Todėl – buskime. Žadinkime savyje sąmoningą Žmogų-Kūrėją – tik tokie žmonės harmonizuoja, vysto, tobulina ir gerina šį pasaulį, o tuo pačiu ir keičia į gera mūsų visų bendrą gyvenimo realybę 🙂 ..

Šviesios ir kūrybingos savaitės mums visiems 🙂 !