Gyvenimas neturi tapti vien praktine nauda. Jūs neturite tapti vien nesibaigiančių poreikių tenkintojais. Būtent tokius poreikius Buda vadino neurotiškais poreikiais.
Jūs čia ne tam, kad kolekcionuotumėte rūbus, persivalgytumėte ar įsigytumėte kuo daugiau daiktų. Tai – priemonės, bet ne tikslas. Nereikia eikvoti visos savo energijos ir gyvenimo daiktams, kurie iš tiesų nesvarbūs ir nereikšmingi.
Kai tik pakeičiate savo požiūrį į tai, gyvenimas įgauna visai kitą prasmę. Tuomet gyvenimas turi ne naudą, o reikšmę – ir tai yra svarbiausia!
Dvasinis skurdas
Kai kurie žmonės tokie vargšai, kad turi tik pinigus.
Apie išmintį ir intelektą (E. de Mello)
– Tu labai didžiuojiesi savo intelektu, – pasakė Mokytojas savo mokiniui, – ir tuo man primeni kalinį, kuris didžiuojasi tuo, kad kali didelėje kameroje.
Šeima ir yra dvasinė praktika (pagal D. Millmen)
Kartą vienas žmogus man parašė: “Aš taip norėčiau skirti daugiau laiko dvasinei praktikai, bet pats suprantate – žmona, vaikai, darbas…“ Jis, matyt, dar nesuvokė, kad jo šeima, vaikai, jo darbas ir yra dvasinė praktika – kur kas veiksmingesnė pagal rezultatus, nei meditacijos snieguotuose Himalajų kalnuose.
Aš galiu tai tvirtinti, nes esu patyręs ir viena, ir kita. Gyvenimo kasdienybė – geriausia dvasinė mokykla. Mokydamiesi iš savo poelgių pasekmių dėsningumo, įgyjate išmintį, kuri taip reikalinga dvasinio augimo kelyje!
Kai žmonės užduoda abstrakčius klausimus apie laiką, erdvę ar reinkarnaciją, prieš atsakydamas aš būtinai klausiu: ar jie mankštinasi, ar sveikai maitinasi, ar išsimiega, ar yra geranoriški bendravime su kitais žmonėmis.
Tai svarbu. Tai ir yra dvasinė praktika.
Geriau pasitikėjimas (F. Moskovskij)
Geriau pasitikėjimo perteklius, nei įtarumo perteklius.
Nes per daug pasitikėjimo – mano klaida, o per daug įtarumo – nuoskauda artimam žmogui.
Šeimyninių santykių tyrinėtojai išskiria kelis bendrus laimingos šeimos bruožus: gebėjimą išreikšti meilę ir švelnius jausmus, abipusę pagarbą ir pasitikėjimą, bendrus interesus ir vertybes, meilę vaikams, jautrumą kitų poreikiams, žaismingumą ir humoro jausmą.
Tokie ir laimingos šeimos principai – iš meilės, meilei, vardan meilės ir visų gerovei. Peržvelkime juos.
Meilė, šilti jausmai ir nuoširdus rūpestis. Mes nuolat rūpinamės visais šeimos nariais. Prieš valgydamas pasidomėk – ar sotus artimas žmogus? Prieš ilsėdamasis – padėk artimam žmogui atlikti jo darbus, kad ir jis galėtų pailsėti. Rūpestį ir šilumą išreiškiame kiekvienu veiksmu.
Jautrumas. Jei artimas žmogus kalba – ar atidžiai klausomės, ar gerai jį suprantame? Ar vertiname jo poreikius taip pat, kaip ir savuosius? Esame atidūs ir geranoriški vieni kitiems. Pastebime artimųjų būsenų pokyčius.
Pagarba. Gerbiami visi šeimos nariai – ir maži, ir dideli. Šeimoje netoleruojame jokių žmogaus orumą žeminančių žodžių ar veiksmų.
Atsakingumas ir padorumas. Laikomės duoto žodžio ir vykdome įsipareigojimus. Susitarimai – ne laisvės apribojimas, o priemonė, kuri padeda gerai sugyventi. Jei artimas žmogus pamiršo kažką atlikti arba suklydo – ar pakanka kantrybės ir supratimo? O jei patys neįvykdome įsipareigojimo – ar pakanka stiprybės ir sąžiningumo tai pripažinti? Viską geranoriškai aptariame, nes suprantame, kad pretenzijos ir priekaištai gadina santykius.
Vienybė. Jei yra galimybė kažką daryti kartu – darykime: atostogaukime, tvarkykime namus, gaminkime maistą, kurkime, meistraukime, žaiskime, iškylaukime… Juk bendra veikla vienija! Todėl skatiname ją ir stipriname šeimos vienybę.
Pozityvumas. Laimė priklauso nuo kiekvieno šeimos nario, tik su gerais ketinimais daromi geri darbai. Esame pozityvūs ir atviri kiekvienam žmogui ir pasauliui. Galime branginti tai, kas jau yra, arba kurti ir gerinti tai, kas jau pradėta. Dovanoti artimam žmogui džiaugsmą – malonus kiekvienos dienos įsipareigojimas!
Sveikata. Visapusiškai rūpinamės visų šeimos narių sveikata: mityba, fiziniu aktyvumu, higiena, psichologine būsena, gyvenimo būdu. Nepamirštame, kad kiekvienas rytas turi prasidėti gera nuotaika!
Svajonės ir tikslai. Svarbiausia – prisiminti, kad pagrindinis šeimos tikslas yra pati šeima! Branginame ir saugome ją. Turime ir bendrus tikslus – dėl jų tariamės ir deriname juos. Palaikome ir, jei reikia – padedame realizuoti visų šeimos narių asmeninius tikslus.
Tobulėjimas ir kūryba. Esame atviri naujovėms ir smalsūs: ko išmokome, ką rengiamės išmokti artimiausiu metu? Kiekvienas turime savitų gabumų ir pomėgių, skatiname artimų žmonių saviraišką. Mokomės naujų darbų, mokomės būti naudingi.
Tvarka, jaukumas, grožis. Mūsų namai – tvarkingi ir jaukūs. Puoselėjame ir gražiname namus, visi palaikome tvarką: jei pamatome, kad kažką reikia sutvarkyti – tvarkome. Naminė apranga estetiška ir tvarkinga – esame gražūs ir namie. Svarbu: gerbiame kiekvieno asmeninę erdvę!
Laikas. Gerbiame savo ir artimų žmonių laiką. Skirstome ir planuojame jį išmintingai, todėl jo viskam pakanka.
Ar pritariate šiems principams? O gal galėtumėte kažką pridurti?
Kiekviena šeima gyvena pagal tam tikras savo taisykles. Jos gali būti chaotiškos, o gali būti ir sąmoningai aptartos ir sukurtos. Atrodytų – kokios taisyklės gali būti mylintiems žmonėms? Tačiau meilė – pagrindinis žmones jungiantis jausmas ir viena (pagrindinė!) šeimos gyvenimo pusė , o gyvenimas kartu – kita svarbi pusė, apimanti daug sričių ir klausimų.
Žinoma, meilė yra atsakymas į visus klausimus, bet būtent smulkūs nesutarimai ar nesusikalbėjimas dėl paprasčiausių gyvenimiškų klausimų kartais po truputį gesina ir gražiausius jausmus. Todėl prieš kuriant šeimą ar susidūrus su kritinėmis situacijomis vertėtų aptarti požiūrį į svarbiausius gyvenimo klausimus.
Šeimos taisyklės padeda reguliuoti būtent santykius, o ne jausmus – jokiomis taisyklėmis meilės neišsireikalausime. Tuo tarpu geranoriški susitarimai padeda išsaugoti ir stiprinti jausmus. Psichologai tvirtina, kad šeimos taisyklių buvimas ir paisymas – vienas iš darnios šeimos principų ir.. būtina sąlyga.
Tokios taisyklės turėtų būti aiškios, apibrėžiančios kuo platesnį gyvenimiškų sričių ratą ir išreiškiančios nuoširdų rūpestį visais šeimos nariais. Tai gali būti ir griežtos taisyklės, kurių laikytis būtina, ir laikini susitarimai, ir ateities siekiamybės-orientyrai.
Mes negalime reikalauti tam tikro elgesio, bet galime susitarti svarbiais klausimais, o esant reikalui, priminti šeimos taisykles, kad išvengtume bereikalingų ginčų ar konfliktų. Svarbiausias principas – visų šeimos narių gerais poelgiais ir darbais kuriama visos šeimos laimė ir gerovė.
Tai atrodo lyg savaime suprantamas dalykas, tačiau tarp kasdieninių darbų ir kartais kylančių emocijų ar ambicijų dažnokai elgiamės egoistiškai. Štai tokiu atveju šeimos taisyklės padeda aprimti, sugrįžti į realybę ir prisiminti bendras vertybes.
Kokie klausimai šeimai svarbūs ir koks jų prioritetas – sprendžia kiekviena šeima bendru sutarimu. Sutartos taisyklės gali būti keičiamos, jei yra būtinybė ar keičiasi aplinkybės. Svarbiausia – susitarimų laikymasis: sąžiningumas, padorumas, pagarba ir atsakomybė.
Pavyzdžiui, vienas iš svarbiausių bendro gyvenimo klausimų – asmeninės erdvės klausimas. Jei dėl to nesusitariame, gali kilti keblumų, nes šeimoje viskas skirstoma į “tavo, mano ir mūsų“. Kiekvienas šeimos narys turi savo asmeninę erdvę, savo laiką, asmeninius reikalus, ir yra viso to šeimininkas.
Užeidami į kito žmogaus asmeninę erdvę (kas tai bebūtų – kambarys, darbo vieta, asmeninis laikas ar pomėgis), turime gerbti ją ir nepradėti šeimininkauti ar primesti savo nuomonę. Kiekvienas žmogus savo asmeninėje erdvėje yra šeimininkas. O štai bendroje erdvėje – visi klausimai sprendžiami susitarimu, abipusiu suderinimu.
Labai svarbūs ir buitiniai klausimai – tvarkos ir švaros palaikymas, maisto gaminimas ir kiti buitiniai darbai. Čia ypač reikalingas susitarimas, derinimas ir nuoširdi pagalba: kas už ką atsakingas, kas ką geriausiai sugeba ir gali, kiek ir kada padeda.
Taip pat svarbu susitarti ne tik dėl bendrų šeimos vertybių, bet ir dėl reakcijų į galimas negatyvias situacijas. Pavyzdžiui, kaip elgsimės, jei būsime prastos nuotaikos? Ar priimtinas nesikalbėjimas, kaip protesto išraiška? Arba kerštas kaip nuobauda?
O balso pakėlimas ar aiškinimasis prie pašalinių? Būtent kritinėse situacijose dažniausios spontaniškos, negatyvios reakcijos, todėl svarbu papasakoti artimam žmogui – kaip paprastai į tokias situacijas reaguojame, kaip aprimstame, kaip jas sprendžiame, kaip galime spręsti kartu.
Arba statuso šeimoje klausimas – spręsite natūraliai (kas imasi daugiau įsipareigojimų ir atsakomybės, tas ir lyderis), tradiciškai (vyras šeimos galva), ar kursite santykius, grįstus partneryste? O vaikų auklėjimas – tradiciškas ar ugdysite laisvai, o moralines savybes rodysite asmeniniu pavyzdžiu?
Šeimos taisyklių sudarymas išlaisvina nuo daugybės nesusipratimų ir nereikalingų konfliktų. Meilė – svarbiausia, tačiau bendrų veiksmų ir siekiamybių suderinimas taip pat ne mažiau svarbus. Beje, suprasti vienas kitą ir suderinti savo tikslus padės puikus klausimynas.
Juk šeimos esmė – vienybė ir kūryba, ją vienija dvasinis ryšys, artimi harmoningi santykiai, bendri tikslai ir gera ateities perspektyva. Tuomet kiekvienu veiksmu šeima yra stiprinama, ir visi jos nariai jaučiasi mylimi, reikalingi ir saugūs.
Gyveno kartą vandenyne mažytis krabas. Jis neseniai atėjo į šį pasaulį ir dar prastai orientavosi jį supančioje aplinkoje.
Todėl nuo pirmų dienų jis turėjo prisitaikyti prie nepažįstamų sąlygų.
Tai nebuvo sunku, nes nuo pat gimimo, kaip ir visi gyvi padarai, jis buvo apdovanotas instinktais, kurie jį nukreipdavo – kur miegoti, ką valgyti, kur ir nuo ko slėptis.
Laikui bėgant mažasis krabas sužinojo, kad jam gali grėsti pavojus iš įvairių žuvų ir aštuonkojų, ir kad rūpestinga gamta jį apdovanojo šarvais: kiautu ir žnyplėmis, kurių dėka jis galėjo apsiginti.
Matydamas, kiek pavojų tyko kiekviename žingsnyje, jis norėjo kuo greičiau užaugti ir tapti dideliu gerbiamu krabu su storu kiautu ir didelėmis žnyplėmis, kuriomis jis galėtų apsiginti nuo priešų.
Tačiau buvo viena problema: kad galėtų augti, jis turėjo surizikuoti numesti senąjį, siaurą ir kietą kiautą, trukdantį jam augti.
Tuomet galėtų susiformuoti didesnis už ankstesnįjį, naujas minkštas kiautas, kuris greitai pasidarytų toks pat stiprus kaip ir senasis, ir kuriame jo mažas kūnelis galėtų augti ir stiprėti.
Taip sugalvojo motina-gamta, ir nieko čia negalima pakeisti.
Bet mažasis krabas labai bijojo numesti senąjį kiautą ir kurį laiką likti be jo apsaugos, todėl vis atidėdavo ir atidėdavo šį nemalonų momentą.
Taip jis praleido vieną galimybę išsinerti iš kiauto, paskui antrą, trečią… ir per tą laiką jis nė trupučio neužaugo, nes kietas kiautas neleido jam augti.
Štai ir gavosi užburtas ratas.
Jis bijojo pakeisti kiautą, nes buvo mažas ir silpnas, o mažas ir silpnas buvo todėl, kad bijojo numesti kiautą ir kurį laiką pabūti be jo, kad turėtų galimybę paūgėti.
* Kame tokio suskirstymo esmė ir kam ji naudinga? Kai šitai suvokiame, išnyksta visi kiti klausimai apie nelygybę, išskirtinumus ir skirstymus.
* Iš tiesų žmonių skirstymas yra sąmoningas siekis ir lengviausias būdas pažeminti. Kam to reikia? Pažeminus lengviau daryti įtaką ir valdyti.
* Kai žmogus dėl žeminimo pasijunta menkesnis, jis pradeda nepasitikėti ir abejoti savimi. Jis tiesiog nustoja dvasiškai vystytis ir ieško atramos išoriniuose autoritetuose bei tampa priklausomas nuo jų.
* Todėl tiek daug skirstymo į paprastus ir nepaprastus, vertus ir nevertus, protingus ir kvailus, elitą ir prastuomenę ir t.t.. Ir liejasi kaip iš gausybės rago pažeminimo epitetai – kuo daugiau žeidžia, tuo greičiau padaro savo juodą darbą.
* Kartais pakanka, kaip toje pasakoje – įmesti akmenį į būsimo mūšio lauko vidurį (šiuo atveju – žeminančius žodžius ar pretekstą rietenoms), ir kiršinimas pasiekiamas be didelių pastangų..
* Rezultatas – susiskaldymas į grupes, grupuotes, kompanijas, gaujas, klanus, tarp kurių nėra tarpusavio ryšio ir bendradarbiavimo. O iš esmės – visuomenės susvetimėjimas ir nuopolis.
* Tai sistema. Tačiau ji sukuria keistą iliuziją – tarsi tas nuopolis vyksta tik ten, kur esame, o štai ten, kažkur, yra civilizuotas pasaulis, kur viskas gerai ir teisinga, ir kuris gali padėti viską išspręsti.
* Nėra jokio civilizuoto pasaulio. Sistema deklaravo įvairias santvarkas, o iš tikrųjų – tiesiog ėjo nuo atviros vergijos iki užslėptos vergystės, praplečiant vergo “laisvės“ rėmus (geriau, kad jų nematytų). Taip buvo kurpiama vystymosi ir laisvėjimo iliuzija.
* Yra šalių, kur žmonės išsireikalavo platesnių rėmų arba su jais susitaikė, tačiau schema visur ta pati: grupė “nepaprastų“ išnaudoja kitą grupę – “paprastus“. Nei vienybės, nei lygių galimybių, nei darbo visų labui.
* Būdami valdžioje, “nepaprastieji“ skaito, kad valstybės resursai, t.y., visos tautos nuosavybė, yra jų asmeninė nuosavybė, kuria jie gali laisvai disponuoti.
* Arogancija – išskirtinis “nepaprastųjų“ bruožas, o valdžia ir įtaka – įrankis asmeninėms ambicijoms ir interesams patenkinti. Jų žmogiškumas išnaikinamas pinigų dominante, o puikybė palaikoma “paprastųjų“ žeminimu.
* “Nepaprasti“ labai mėgsta pamokyti kaip reikia gyventi ir naudoja tam daug skambių frazių, kurios nėra paremtos darbais: žodžiais “rūpinasi“ žmonėmis, o darbais – juos išnaudoja. Visada mato kitų trūkumus, bet savųjų “nepastebi“.
* O “paprasti“? Jie tyliai dirba svarbius kasdieninius darbus, kurių dėka “nepaprasti“ bujoja. “Paprasti“ klaidinami, žeminami, tačiau tik jų dėka išlieka žmogiškumas, padorumas ir nuolat augantis gilus pokyčių troškimas.
* “Nepaprastieji“ įsikandę laikosi savo komforto zonų, todėl bijo permainų. Tačiau pokyčiai neišvengiami: evoliucijos principas – judėjimas į priekį, vystymasis.
* Auga žmonių sąmoningumas, ir žmonės su aukštesniu sąmoningumu jau ne tik aiškiai mato atgyvenusios sistemos apgaulę ir melą, bet ir žino – kaip turi gyventi žmonės ir kaip to pasiekti.
* Baigiasi tamsos ir tironijos metas, Tiesa nenumaldomai apnuogina viską, kas buvo kruopščiai slepiama po melo ir manipuliacijų šydu. Skaldymo ir priešinimo metodas jau neveikia, nes žmonės pajuto didžiulį poreikį vienytis ir veikti bendram labui.
* Dar daugelio žmonių sąmonė užteršta melu taip, kad Tiesa juos baugina. Bet.. baimė daro žmogų žvėrimi, o Drąsa – Kūrėju. Pokyčių nori dauguma, bet kažkas turi juos įgyvendinti! Todėl priekyje žengia drąsiausi.
* Giliai širdyje kiekvienas žmogus labiausiai trokšta Tiesos. Nes žino: tik Tiesa visus išves į Šviesą. Kur vietoje skaldymo į “paprastus“ ir “nepaprastus“ – Vienybė.
Kiekvienas žodis išreiškia tam tikrą informaciją, todėl žodžiais visuomet darome vienokį ar kitokį poveikį. Mes ne tik keičiamės informacija ir išgyvenimais, bet platesne prasme – žodžių pagalba yra formuojama žmonių vertybių sistema ir pasaulėžiūra.
Paradoksalu, bet daugėjant informacijos sklaidos priemonių, žmonės atpranta savarankiškai mąstyti ir tikrinti informaciją, o pasikliauna tuo, ką girdi arba perskaito. Atrodytų – informacijos gausa turėtų žmones skatinti rinktis, tobulėti, kurti.. bet taip nėra.
Kodėl? Ar informacinė lavina atbukina? Tam tikra prasme – taip. Kai daug žodžių, o ypač tuščiažodžiavimo, žmonės pradeda nieko nesuprasti, niekuo nesidomėti, nieko nenorėti.. bet pasidaro įtaigūs tam, ką girdi daug kartų.
Psichologai atliko įdomų eksperimentą, norėdami patikrinti žmonių reakciją į žodžius ir į realybę. Spalvotais dažais buvo surašytos vaivorykštės spalvos žodžiais, bet kiekvienas žodis buvo užrašytas kitokiais dažais, nei reali vaivorykštės spalva. Pavyzdžiui, žalia spalva – geltonais dažais.
Rezultatas – dauguma žmonių skaitė žodį, nors buvo klausiama – kokia spalva užrašytas žodis. Eksperimento išvada – šiuolaikiniai žmonės kreipia daugiau dėmesį į žodžius, o ne į realybę! Jei taip yra, tuomet žmonėms galima įteigti nebūtų dalykų.
Galima teigti, kad toks žmogus yra priklausomas nuo žodžių, ypač jei juos sako socialiniai autoritetai – net jei jie kalba realybę neatitinkančius dalykus. Pavyzdžiui, politikas gali žmonėms sakyti, kad gyvenimas gerėja, nors realybėje viskas vyksta priešingai.
Tikintys politiko žodžiais žmonės neatitikimus su realybe “nurašo“ tų “sudėtingų procesų“ nesuvokimui, savo negabumui, nesugebėjimui prisitaikyti prie gyvenimo, ir pan.. Jiems tampa realu tik tai, kas yra sakoma (nors gali būti kalbamos visiškos nesąmonės), o nutylima realybė – lyg ir neegzistuoja (nepasakė, nors ir.. matoma).
Taip žodžių pagalba formuojama ne tik klausančio (skaitančio) pasyvi sąmonė, bet ir darosi įmantresnis kalbančiųjų tuščiažodžiavimas. Kalbama daug, įtaigiu tonu ir skambiomis frazėmis, bet žodžiai – pompastiški, migloti, neaiškūs. Jų tikslas – sukurti iliuziją, paveikti sąmonę ir protą.
Poveikis žodžiais daromas per tam tikrus raktinius žodžius, sakinių konstrukcijas ir daugybinius kartojimus. Taip veikia ne tik reklama, bet ir įvairios priešrinkiminės kampanijos. Todėl “mas-medijinis“ rinkėjas nesidomi realia situacija šalyje (o tuo labiau pasaulyje) ir plaukia pasroviui su oficialiai pateikiamu politiniu kursu.
Labai dažnai poveikis žodžiais daromas sukeitus sąvokas. Pavyzdžiui, patriotizmą pavadinus nacionalizmu, palaidumą – laisve, karinius veiksmus – taikdarių operacijomis, o nusikaltėlį – auka, ir pan.. Tai psichologinis poveikis, kai kryptingai siekiama suformuoti tam tikrą požiūrį į kažkokį klausimą, įvykį ar reiškinį.
Daug kalbantis visada tuščiažodžiauja, nes žodžiais dangstomi slapti darbai ir norima įtikinti tuo, ko nėra, t.y., sąmoningai meluojama. Ir toks melas lyg mikroskopinės nuodų dozės: iš karto lyg ir nepadaro ryškaus poveikio, bet po kiek laiko apsinuodijimas neišvengiamas.
Tokiu būdu teršiamas žmogaus vidinis pasaulis, nes žodžių lavina galiausiai padaro poveikį mąstymui. Kai prikaupiame nereikalingų žodžių ir vaizdinių šablonų, jie pradeda trukdyti mūsų tikrųjų tikslų ir siekių realizacijai – ir tai viena rimčiausių kliūčių žmonių kūrybingumui ir realizacijai.
Daug kalba tas, kas kažką slepia ar neturi ką pasakyti. Jei kalbama iš esmės, apie konkretų reikalą ir neturima jokių slaptų užmačių – tuščiažodžiavimų nereikia. Tai, kas tikra, pasakoma be išvedžiojimų – ir žmonės jaučia tiesą, todėl jų nereikia įtikinėti.
Tiesa paprasta, atvira ir aiški, jos poveikis – harmonizuojantis ir vienijantis geriems darbams. Būkime atidūs žodžiams – tai ne tušti ženklai ar virpesiai, tai poveikis, galintis pakeisti ne tik žmonių mąstymą, bet ir gyvenimą. Mokykimės klausytis ir kalbėti tik tai, kas reikalinga ir tada kai reikalinga.
Kiekvienas iš mūsų tam tikra prasme primena pilną garų puodą: kol dangtis sandariai uždarytas, niekas nežino – koks viduje spaudimas.
Kartais žmonės net neįtaria, kokia didžiulė įtampa yra jų viduje, kol staiga nepratrūksta vienokiu ar kitokiu būdu.
Toks staigus “garo nuleidimas“ gali pasireikšti kaip psichosomatinis susirgimas, o kartais ir kaip nelaimingas atsitikimas.
Perteklinio “garo nuleidimas“ gali pasireikšti ir įvairiais skausminiais pojūčiais – galvos, skrandžio, pilvo, arba kvėpavimo problemomis (pavyzdžiui, astma ar alergija), o kartais ir piktybiniais susirgimais ar širdies-kraujagyslių sistemos ligomis.
Kiti “nuleidžia garą“ nuolatiniais skundais, ašaromis, reikalavimais ir priekaištais, o kartais ir pykčiu, agresija, prievarta ar brutaliu elgesiu.
Dauguma apskritai įsigudrina metų metais nejudinti “dangčio“, nes nenori užsiimti nemaloniais dalykais, nenori dirbti su susikaupusia vidine įtampa.
Kai kurie kompensuoja perteklinę įtampą persivalgymu, rūkymu, girtuokliavimu ir trankvilizatoriais.
Kiti praleidžia gyvenimą prie televizoriaus, dirba nuo ryto iki vakaro ir niekuomet nepasilieka vienumoje, akis į akį su savimi – kad tik nepažvelgtų į savo vidų…
Kitaip tariant – žmonės vengia minčių apie savo susikaupusią vidinę įtampą ir stengiasi apie ją negalvoti, arba nuolat perjungia savo dėmesį į kažką išorinio… ir pavojingai didina įtampą toliau.
Jei turite drąsos ir norite sužinoti tiesą apie save – skirkite kasdien 20-30 minučių tam, kad pažvelgtumėte tiesiai į save ir pamatytumėte savo tikrąjį “aš“.
Yra daug būdų tai padaryti: tai savianalizė, kvėpavimo metodikos, gili relaksacija, fiziniai pratimai, meditacija, arba bet koks kitas būdas, kurio dėka jūs galite užmegzti tvirtą ir sveiką ryšį su savo vidiniu “aš“.
Nepulkite to daryti su pernelyg dideliu entuziazmu, nepersistenkite: juk viduje, kaip tame garų puode – didelis spaudimas, ir staigus “dangčio“ pakėlimas gali smarkiai pakenkti.
Neskubėkite. “Nuleiskite garą“, mažinkite savo vidinę įtampą kasdien, po truputį. Ir palengva pasieksite tokį lygmenį, kai galėsite “atsiverti“ nekenkdami nei sau, nei aplinkiniams.
Dabar visuomenei diegiama baisi mintis: tarsi alkoholis, tabakas ir kiti narkotikai yra lyg lengvas lietutis, savaime krentantis iš dangaus, o jau jūs patys darykite viską, kad žmonės iš tų prilytų balų negertų. O iš tiesų reikia pabrėžti, kad egzistuoja galingos jėgos, kurios suinteresuotos mūsų tautų nugirdymu. Tai pirmiausiai alkoholio gamintojai ir prekiautojai alkoholiu, tai valdžia, kuri pridengia šį biznį ir gauna savo procentus, tai pasaulio užkulisinės jėgos, kurios svajoja išvalyti tam tikras teritorijas savo tikslams. Visa tai kartu yra vadinama alkoholine mafija. Ši mafija ir formuoja visuomenės požiūrį į alkoholį ir įtakoja alkoholinius įstatymus.
Kad suprastume, ką daryti ir kaip pasipriešinti šios mafijos veiklai, mes turime suprasti – kodėl žmonės geria. Yra daug įvairių teorijų, kad žmonės geria iš džiaugsmo, dėl nelaimių, dėl pagirių ir t.t. – visa tai yra niekai. Yra viso labo trys pagrindinės priežastys – kodėl žmonės geria, rūko ir vartoja kitus narkotikus. Pirmoji ir pati svariausia priežastis yra alkoholio prieinamumas. Tik alkoholio prieinamumas ir Rusijoje, ir Lietuvoje atvedė šias šalis į alkoholinę katastrofą. Palyginimui: tarybiniais laikais butelis degtinės kainavo 4 rublius, o duonos kepaliukas – 20 kapeikų. Butelis degtinės buvo prilygintas 20 kepaliukų duonos. Dabar butelis degtinės Rusijoje kainuoja 90 rublių, o duonos kepaliukas – 30 rublių. Akivaizdu, kad alkoholis tapo daug pigesnis ir prieinamesnis.
Prieinamumas padidėjo ir dėl alkoholio pardavimo vietų ir laiko. Mūsų akademiniame miestelyje, kuriame gyvenu visą gyvenimą, tarybiniais laikais 30-čiai tūkstančių gyventojų buvo 3 gastronomai, kiekviename iš jų buvo po alkoholinį skyrių, kuris dirbo nuo 11 ryto iki 7 vakaro. Po 7 vakaro nusipirkti alkoholio nebuvo kur. Dabar gi apskritą parą yra prekiaujama pigiu ir lengvai prieinamu alkoholiu.
Antroji svarbi alkoholio paplitimo priežastis – žmonių įsitikinimas, kad gerti alkoholį yra gerai, kad be šito gyventi neįmanoma, kad tai prestižas. Trečioji priežastis – narkotinė priklausomybė. Žmogus, kuris pradeda vartoti narkotiką – o alkoholis yra vienas iš pavojingiausių narkotikų – neišvengiamai pasiekia stadiją, kai tampa priklausomas nuo narkotiko.
Supratus, kodėl žmonės geria, reikia diegti visuomenės blaivinimo programas, kurias reikia pradėti vykdyti pirmiausiai nuo alkoholio prieinamumo vaikams ir jaunimui maksimalaus apribojimo. Reikia stengtis pastatyti milžinišką barjerą nuo alkoholio būtent mūsų vaikams. Kaip ir visame pasaulyje, alkoholis gali būti parduodamas tik nuo 21 metų. Iki 21 metų žmogus auga ir vystosi, todėl jį lengva sužaloti. Ką tik buvau Amerikoje – jie ten turi galingus įstatymus prieš alkoholio pardavimą ir vartojimą asmenims iki 21 metų. Visi prisimena istoriją su D. Bušo devyniolikmete dukterimi, kai ją pagavo bare geriančią alų. Tai buvo skandalas, prezidentas sumokėjo didžiulę baudą.
Juk mūsų vaikai geria ne degtinę, o silpnus gėrimus – alų, silpnus kokteilius – nuo šito ir prasideda visuomenės alkoholizmas. Kuo silpnesnis, kuo skanesnis, gražiau apipavidalintas silpnas gėrimas, tuo greičiau įsitraukiama į jo vartojimą, tuo jis socialiai pavojingesnis. Todėl aš patarčiau seimui užsiimti ne kova su alkoholizmu, o visuomenės blaivinimu ir jaunimo išsaugojimu. Dalis visuomenės jau nugirdyta, o kovoti su alkoholizmu galima tik vienu būdu: pašalinus alkoholį iš alkoholikų gyvenimo.
Todėl visos apribojančios priemonės turi augti: pirmiausiai akcizų didinimas, kainų augimas – kad alkoholis būtų nepasiekiamas žmonėms, kad jiems ekonomiškai neapsimokėtų jį pirkti. Reikia riboti ir alkoholio pardavimo laiką, organizuoti išeigines dienas ir šventes be alkoholio, kad žmonės išmoktų gyventi blaiviai.
Anksčiau aš galvojau, kad tik rusus norima nugirdyti, nes Rusija turi daug gamtinių resursų. Tačiau šiemet, važiuodamas per Europą, aiktelėjau: dėl alkoholio vartojimo nyksta etniniai prancūzai, vakarų vokiečiai, belgai, olandai. Aš pažiūrėjau į pasaulio žemėlapį ir susimąsčiau – dabar klesti 1 milijardas blaivių indų, 1,5 blaivių kinų, 2 milijardai blaivių musulmonų. O kas dabar krizėje, kas nyksta nuo Žemės paviršiaus? Nyksta baltasis geriantis krikščioniškasis pasaulis…
Mūsų, baltųjų žmonių šiandien Žemėje beliko 8 procentai, ir mes toliau nykstame… Aš ne prieš kitų rasių žmones, aš prieš tai, kad baltosios rasės žmonės būtų naikinami alkoholiu. Pasirodė, kad mūsų kova už blaivybę liečia ne tik Rusiją, tai baltojo žmogaus išsaugojimo programa.
Aš labai džiaugiuosi, kad ir pas jus Lietuvoje atsirado galingos blaivybės organizacijos, kurios siekia tautos išblaivinimo. Tikiuosi, kad ir seime yra protingų žmonių, kurie supranta, kad tą politiką, kuri palaiko alkoholinę mafiją, reikia keisti. Juk ir alkoholio pardavimo laiko prailginimas, ir akcizų alkoholiui mažinimas yra nusikaltimas. Europos Antialkoholinė chartija teigia, kad negalima švelninti alkoholinių įstatymų: negalima mažinti akcizų (tik kelti), negalima ilginti alkoholio pardavimo laiko (tik trumpinti), negalima mažinti amžiaus, nuo kurio parduodamas alkoholis. Aš stebiuosi, kad Europos chartija nėra įstatymas jūsų seimui ir jūsų šaliai.
O žiūrovams linkiu blaivybės, nes tik blaivi Lietuva, blaivi Latvija, blaivi Estija, blaivi Rusija turi ateitį. Kitaip mus, lyg indėnus, išnaikins alkoholiu ir Žemėje apie mus neliks nei prisiminimo.
Paskaičiuota, kad maždaug trečdalis Žemės gyventojų rūko – tabakas rūkomas net 120 valstybių. Tai labai paplitęs žalingas įprotis, nuodijantis ne tik rūkančiojo, bet ir šalia jo esančių žmonių sveikatą. Jau įrodyta, kad pasyvus rūkymas yra ne mažiau pavojingas, nei pats rūkymas. Apskaičiuota, kad viena surūkyta cigaretė trumpina rūkoriaus gyvenimą 15 minučių, o metai rūkymo – maždaug trimis mėnesiais. Tabake esantis nikotinas sukelia priklausomybę, todėl rūkymas skaitomas narkomanijos rūšimi.
Iš kur atsirado šis žalingas įprotis? Senuose metraščiuose atrandami aprašymai, kad rūkymas gimė žūstančiose centrinės Amerikos civilizacijose dar iki Kolumbo epochos, pvz., actekų valdovai rūkė ambros ir tabako mišinius. Vėliau, maždaug XVI amžiuje šį žalingą įprotį išplatino jūreiviai, plaukę į Ameriką su K. Kolumbo užkariautojais. XVII amžiuje ispanų jūreiviai atvežė tabaką į Filipinus ir Pietų Kiniją. Prancūzijoje, Rusijoje tabakas buvo kramtomas ir uostomas. XVIII amžiuje anglų prekybininkai atvežė tabako su opiumu į Kiniją. Rusai XIX amžiuje pradėjo rūkyti pypkes ir papirosus.
Taip buvo pasėtas šis žalingas užkratas, vėliau sparčiai paplitęs po visą pasaulį. 1828 metais ispanai pirmieji pagamino cigaretes, ir rūkymas dar labiau išplito. Rūkymas ypač plito pasaulinių ir didesnių karų metu, nes tabakas buvo kareivio davinio dalis. Pavyzdžiui, Pirmojo Pasaulinio karo metu papiroso išmatavimai buvo tokie pat, kaip ir kulkų – kad galima būtų greitai pakeisti gamybos pobūdį. Pirmieji rūkymo žalą pastebėjo vokiečių nacistų kariniai vadovai – jie ir buvo pirmieji, patvirtinę ryšį tarp tabako rūkymo ir jo sukeltų ligų.
XX amžiaus 6-7 dešimtmečiais rūkymo žala buvo galutinai įrodyta ir specialistų įvardinta kaip epidemija, kurią sukelia nerūpestingumas ir skleidžiamas melas apie tabaką. Pasaulinė Sveikatos Organizacija 2003 metais Ženevoje 192 šalių pritarimu (kurios sudarė Pasaulinę Sveikatos Organizaciją) pasirašė Tabako Kontrolės Konvenciją, kuri apima visus esminius klausimus: reklamos draudimą, nerūkančiųjų gynimą, apgaulingų teiginių draudimą (tokių kaip „lengvos cigaretės“), draudimą pardavinėti cigaretes nepilnamečiams, kontrabandą. Šios konvencijos taikymas priklauso nuo valstybių politinės valios.
Kuo gi pavojingas tabakas? Pirmiausiai dėl nikotino ir dar keliolikos narkotinių medžiagų, nuo kurių išsivysto priklausomybė. Tabako dūmuose yra apie 200 nuodingų komponentų – toksinai, mutageninės medžiagos, kancerogenai ir narkotinės medžiagos. Tai pavojinga žmogui koncentracija. Su kiekvienu dūmo įtraukimu įtraukiamos ir visos šios medžiagos, kurios nuodija organizmą. Besigindamos žmogaus kraujagyslės spazmuoja – su kiekvienu tabako dūmų užtraukimu tai praplečiamos, tai sutraukiamos kraujagyslės. Taip alinama visa širdies ir kraujagyslių sistema.
Nuo tokių spazmų kraujagyslės plonėja ir darosi trapios. O jei dar vartojamas ir alkoholis – organizmui daroma didžiulė žala. Rūkymas stipriai pakenkia plaučius: jie turi per 350 mažyčių pūslelių, vadinamų alveolėmis, per kurių sieneles deguonis iš oro patenka į kraują. Jei žmogus rūko, plaučių alveolės padengiamos lipnia derva, ir dėl to deguonis negali patekti į kraują. Tai sukelia rimtas plaučių ligas – 94% plaučių vėžio išsivysto rūkantiems žmonėms. Rūkymas sukelia mikroinsultus ir mikroinfarktus, skrandžio ligas, burnos ir gerklės ligas, nevaisingumą ir impotenciją, vėžinius susirgimus, galūnių gangreną – jau įrodyta, kad šis žalingas įprotis kenkia sveikatai ir trumpina gyvenimą.
Liūdna statistika teigia, kad XX amžiuje nuo rūkymo sukeltų ligų kasmet žūdavo 5 milijonai žmonių. Jei išliks toks pat rūkymo mastas, XXI amžiuje gali žūti milijardas žmonių. Patvirtintas dar vienas dėsningumas: tabakas dažnai yra pirmas žingsnis į rimtesnę narkomaniją – beveik visi narkomanai ir alkoholikai pradėjo nuo rūkymo. Dauguma alkoholikų ir narkomanų rūko ir toliau. Paradoksalu tai, kad už savo pačių pinigus rūkoriai gadina sau sveikatą ir dar mėgaujasi lėtu savęs žudymu. Kadangi informacijos apie žalingus įpročius vis daugėja, o žmonės darosi vis sąmoningesni: yra daug vilčių, kad XXI amžius bus žalingų įpročių atsisakymo amžius.
Tabakas – vienas iš pavojingiausių narkotikų, nes yra lengvai prieinamas, o rūkymo pasekmės ne taip greitai pastebimos, kaip alkoholikų ar kitų narkomanų. Visiems, kas nori suprasti šio žalingo įpročio priežastis ir mastą, kviečiu pažiūrėti N. Collot ir A. Vait dokumentinį filmą „Tabakas. Sulaikykite kvėpavimą“.
ruvi 