Mėnuo: birželio 2010

Iš vaikystės su kauke?

Nemažai psichologų rašė apie tai, kaip vaikystės patirti išgyvenimai veikia mūsų tolimesnį gyvenimą. Viena iš tokių autorių – kanadietė Liz Burbo – ji parašė knygą “Penkios traumos“. Parašyti paskatino praktika – dirbdama ji pastebėjo, kad didelė dalis žmogaus įsitikinimų susiformuoja vaikystėje, ir dažniausiai įtakoti stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie glūdi pasąmonėje.

Kaltinti savo tėvus beprasmiška, bet jei mes juos kaltiname – tai ženklas, kad nepakankamai vertiname save. Juk pilnaverčiui, pasitikinčiam savimi žmogui nekils net mintis kažką kaltinti dėl savo pilnavertiškumo.. Žmogui nelengva pripažinti savo pyktį ant tėvų, todėl suaugus tas pyktis paprastai perauga į bendravimo ribojimą su tėvais, nenorą su jais bendrauti. Ar tai gali būti išeitis? Tikrai ne.. O ir apsimetinėti ar vaidinti šiltus santykius – taip pat ne išeitis.

Natūrali, harmoninga kiekvienam žmogui būsena – būti savimi. Tačiau augdami mes pradedame pastebėti, kad buvimas savimi sukelia suaugusių žmonių nepasitenkimą. Vaikystėje dažniausiai padarome išvadą, kad būti savimi negerai, neteisinga, kad reikia būti tokiu, kokiu nori mus matyti suaugę žmonės. Tai nemalonus “atradimas“, todėl natūraliai sukelia pykčio protrūkius vaikui.

Ir tokie pykčio protrūkiai gali būti dažni, nes prisitaikyti vaikui tenka nuolat – galiausiai ir suaugusių jie priimami kaip neatsiejama vaikų augimo dalis.. Pykčio (protesto) priepuolius jie vadina “vaikiškomis“, “paauglių“ krizėmis – tai tapo norma, įprastais terminais. Ir.. daugybė būdų, kaip su tuo kovoti.. Suaugusiems tai normalu, o vaikui nenatūralu ir priešiška. L.Burbo teigia, kad jei vaikui leidžiama būti savimi – jis elgsis natūraliai ir niekuomet nesukels jokių “krizių“.

Deja, tokių vaikų beveik nebūna, nes auklėjimo šablonai labai stiprūs ir siejami su atitikimu (stereotipams) ir paklusnumu. Nuo pat kūdikystės vaikai statomi į rėmus, vietoje to, kad harmoningai augtų, kad būtų išmintingai nukreipiami bei vystomi jų charakterio ypatumai, būdo bruožai (juk nė vienas negimsta piktybiškai nusiteikęs), pastebimi talentai ir trūkumai..

Paprastai vaikai išgyvena vystymosi keturis etapus: pirmasis – būties džiaugsmas, buvimas savimi; antrasis – pergyvenimai dėl to, kad būti savimi negalima; trečiasis – krizės periodas, protestas; ketvirtasis – kad išvengtų pergyvenimų, vaikas nusileidžia reikalavimams ir galiausiai pradeda kurti iš savęs asmenybę, kuri atitinka suaugusiųjų reikalavimus.

Daugelis žmonių įklimpsta trečiame etape ir visą gyvenimą yra nusiteikę priešiškai prieš bet ką, kas jį slopina, yra pikti ir kritiški jo atžvilgiu. Na, o trečiame ir ketvirtame etapuose mes sukuriame savyje naujas asmenybes ir kaukes, dažniausiai keletą – jos mums yra lyg apsauga nuo skausmo, kurį patyrėme, išgyvendami antrąjį vaikystės etapą. Tas kaukes užsidedame visada, kai norime apsiginti.

L.Burbo išskiria penkias pagrindines vaikystės traumas: atstūmimo, apleidimo, pažeminimo, išdavystės, neteisingo elgesio. Kiekviena patirta psichologinė trauma turi savo kaukes. Kuo gilesnė vaikystės trauma, tuo didesnę kančią ji sukelia, tuo stipriau (norėdamas apsisaugoti) žmogus suauga su savo nešiojama kauke. Kaip analogiją autorė siūlo pavyzdį su žaizdos užklijavimu maskuojančios spalvos pleistru: jos niekas nemato, nes ji užklijuota, bet kažkam prilietus, ją skauda..

Ir pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galime atpažinti tas mūsų dėvimas kaukes:

1. Kai aktyvuojama atstumtojo trauma, mes dedamės bėglio kaukę. Ši kaukė padeda palikti arba išvengti žmonių ar situacijų, kurie, mūsų manymu, gali mus atstumti. Panikos ir bejėgiškumo baimė skatina tapti nepastebimu, mažiau matomu, užsidaryti savyje, nekalbėti ir nedaryti nieko, kas paskatintų pasijusti atstumtu. Tai nepilnavertiškumo, menkumo, savęs nevertinimo kaukė.

2. Apleistojo trauma verčia dėtis priklausomo kaukę. Ji paverčia mažu vaiku, reikalaujančiu dėmesio – žmogus nuolat skundžiasi, verkšlena, visiems paklūsta, nes netiki, kad gali veikti savarankiškai. Ši kaukė verčia imtis visokių gudrybių ir manipuliacijų, kad žmogaus nepaliktų vieno ir kad jis susilauktų kuo daugiau dėmesio.

3. Kai aktyvuojama pažeminimo trauma, žmogus dedasi mazochisto kaukę. Ji leidžia, paminus save, galvoti tik apie kitus (kad pamiršti savo poreikius), atrodyti geru, visada pasiruošusiu padėti, net tiems, kuriems to nelabai reikia, viršijant savo galimybes.. Tai daroma tam, kad pasijusti naudingu, reikalingu, nuolat užsiėmusiu – taip maskuojama baimė būti pažemintu.

4. Išgyvendami išdavystės traumą, dedamės kontroliuojančio kaukę, kuri paverčia mus įtariais, nepatikliais, skeptiškais, atsargiais, valdingais ir nekantriais. Taip tarsi parodome, kad esame stiprūs ir neleisime savęs kvailinti ar išnaudoti. Ši kaukė verčia gudrauti, meluoti, kad neprarastume stipraus žmogaus reputacijos, todėl visais įmanomais būdais yra demonstruojama “stiprybė“.

5. Jei patiriame neteisingo elgesio traumą, dedamės rigidiško (sustingusio) kaukę. Ji suteikia šaltumą, griežtumą, sausumą. Ši kaukė stumia siekti tobulybės (kad įrodyti ją kitiems), todėl žmogus dažnai patiria pyktį, nekantrumą, kritikuoja save, priekaištauja ir yra sau pabrėžtinai griežtas.

Šios kaukės dedamos kaskart, pajutus nerimą, nesaugumą ar pavojų. Kadangi beveik visas šias vaikystės traumas patiriame, tai ir kaukes nuolat kaitaliojame, priklausomai nuo situacijos: jos nesąmoningai, automatiškai ištraukiamos iš gilių pasąmonės užkaborių. Pagrindinis požymis, kad esame su kauke – elgesys iš baimės: bijome kažko deramai neatlikti, bijome prarasti mylimų žmonių dėmesį ar meilę, neįtikti, nuvilti ir pan…

Liz Burbo teigia, kad ilgai nešiodami kaukes, mes suaugame su jomis, ir mūsų kūnas įgauna dominuojančiai kaukei būdingas formas.. Žinoma, tai jos asmenine praktika paremta teorija, bet tiesos joje yra.. Kiekviena metodika labiausiai tinka ją sukūrusiam žmogui, visi susidomėję ja, turi tai filtruoti savo pojūčiais: tinka ar ne. Kitaip tai bus lyg svetimas nepatogus rūbas.. Visada teisingiau pritaikyti formulę, kuri tinka jums asmeniškai, nes kiekvienas žmogus yra unikalus.

Gerai (jei taip galima pasakyti), kad vienodinimo, šiuo atveju – auklėjimo šablonai lėtai keičiasi, todėl galime atsekti jų dėsningumus ir poveikius. Ir, žinoma, juos taisyti, ir tapti galiausiai Savimi tikruoju bei gyventi savo unikalų, kūrybingą gyvenimą. Prisimenate laimingos visuomenės “formulę“ – iš laimingų žmonių laiminga visuomenė? Labai dažnai tai, kas mums trukdo džiaugtis gyvenimu ir būti laimingais – yra giliai vaikystėje. Tapę suaugusiais, kiekvienas galime tai pakeisti.

Ką sudomino, galite paskaityti L.Burbo knygą “Penkios traumos“. Ką jūs apie tai manote?

Vaikystės nuoskaudos

Pirmieji mokytojai mūsų gyvenime yra mūsų tėvai. Iš jų elgesio ir reakcijų mokomės pažinti gyvenimą. Kokie buvo mūsų tėvai, tokios nuostatos ir įsitikinimai susiformuoja mumyse – tai yra natūralus vystymosi dėsnis. Suaugę mes dažniausiai kopijuojame tai, ką matėme vaikystėje. Dėl mūsų atminties savybės – nustumti nemalonius prisiminimus į pasąmonę – kartais sunku atsekti tų įsitikinimų ar nuostatų priežastis.

Laimė, jei gyvenome darnioje, geranoriškumu grįstoje šeimoje, tuomet ir toliau į gyvenimą nešame tėvų įskiepytą harmoniją. O jei vaikystėje teko matyti barnius, pykčio protrūkius, patirti perdėtą griežtumą ar bausmes – mumyse susiformuoja neigiamas požiūris ne tik į gyvenimą ir žmones, bet ir į patį save. Mes save vertiname tiek, kiek mus vertino tėvai. Mylime mes taip pat tiek ir taip, kaip mus mylėjo mūsų tėvai vaikystėje.

Santykius, buvusius tarp mūsų ir mūsų tėvų, mes, patys to sąmoningai nesuvokdami, atkuriame su savo mylimais žmonėmis, vaikais, draugais, bendradarbiais. Vaikystėje suformuoti įsitikinimai veikia mūsų gyvenimą. Stipriausios neigiamos nuostatos įskiepijamos būtent vaikystėje. Jei suaugę pykstame ant savo tėvų, nemylime ar nepriimame jų – reiškia, mes nemylime ir nepriimame savęs.

Tai labai svarbu suprasti, kitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio galima išeiti tik vienu būdu: pamatyti ir suvokti vaikystėje suformuotus įsitikinimus, atleisti tėvams ir pradėti kurti gyvenimą taip, kaip mums atrodo geriausia. Kitaip gyvenime nuolat kartosis tos pačios situacijos, tik skirtingais variantais..

Mokslininkai seniai nustatė, kad pozityvūs (deja, rečiau pasitaikantys) ir negatyvūs psichoemociniai poveikiai yra perduodami iš kartos į kartą kaip gyvenimo programos. Jei nesuprantame paveldėjimo mechanizmo, tai gali atrodyti lyg šeimos prakeiksmas. Tačiau paklausinėjus tėvų apie jų pačių vaikystę, galime suprasti, kad mūsų tėvai negalėjo išmokyti mūsų to, ko jų pačių neišmokė. Taigi, mūsų pačių valioje – tęsti tas negatyvias programas ar tapti sąmoningais savo gyvenimo kūrėjais.

Jei kaltinsime savo tėvus, iš užburto rato niekaip neišeisime, o tik tęsime negatyvias programas. Įdomus psichologų pastebėjimas, kad tėvų programas paprastai greičiau perima geri ir paklusnūs vaikai. Gyvendami pagal negatyvius, dažnai užslėptus įsitikinimus, mes visomis kryptimis ardome savo gyvenimą.

Pirmiausiai kenčia sveikata: nuo nervų sistemos ir endokrininių sistemų funkcionavimo pažeidimų iki bendro imuniteto silpnumo. Įsitempę žmonės provokuoja nelaimingus atsitikimus ir avarijas. Kenčia ir šeimos gyvenimas – jei pasąmonė užteršta agresyvumu, ji neišvengiamai bus nukreipta ir prieš šeimos narius. Nukenčia ir sėkmė gyvenime, nes negatyviai nusiteikęs žmogus mato tik bloga, yra kritiškas.

Taigi, verta apie tai pagalvoti – juk tai nuodija gyvenimą. Skirkime laiko ir pagalvokime apie savo neigiamas mintis apie tėvus. Supraskime, kad jie tikrai nedarė kažko piktybiškai, jie tiesiog tęsė tai, ko juos pačius išmokė. Prisiminkime, kokios auklėjimo nuostato buvo jų laikais: juk dažniausiai buvo reikalaujama aklo paklusnumo.. Pasistenkime atleisti tėvams ir priimti juos tokius, kokie jie yra – juk už savo klaidas jie sumokėjo savo gyvenimo kokybe.. Todėl nebauskime jų dar ir savo nemeile..

Luiza Hey, viena iš pozityvaus mąstymo pradininkių, patyrė savo vaikystėje skaudžius išgyvenimus ir sukūrė metodiką, kaip iš jų poveikio išsivaduoti. Ji teigia, kad kol negatyvios mintys apie tėvus ar vaikystės nuoskaudos slypi žmogaus pasąmonėje, jos vienaip ar kitaip tikrai veiks gyvenimą. Dažniausiai tai virsta įsitikinimais: “aš nepakankamai geras, negabus, kaltas, ką kiti pagalvos..“ ir pan. – jie tiesiog trukdo džiaugtis gyvenimu ir pilnai išreikšti save.

L.Hey siūlo į tai tiesiai pažvelgti ir palengva negatyvias nuostatas keisti pozityviomis. Būtinai ieškokime atsakymo į kiekvieną savo klausimą, o jei situacija nemaloni – visomis jėgomis ieškokime sprendimo. Nepalikime jokių užslopintų jausmų ir emocijų, slopinimas gali būti atėjęs kaip įprotis iš vaikystės. Kai esame suaugę, galime pradėti kurti savo gyvenimą taip, kaip norime. Reikia suvokti, kad išeitis – dabartyje, dabar svarbiausia – mūsų pačių pasirinkimas.

Mums nereikės keisti kitų žmonių ar laukti iš jų kažkokio elgesio, vienintelis dalykas, ką teks pakeisti – mūsų pačių mintys. Pavyzdžiui, mintis “mano motina nuolat kontroliuodavo mane, užgniauždavo iniciatyvą ir nieko man neleido, ji ir dabar mane kontroliuoja“, keiskime mintimis “aš esu suaugęs žmogus ir galiu drąsiai elgtis taip, kaip manau reikalinga“. Tai nelengva, ir gal nepavyks iš pirmo karto, bet nuoseklumas tikrai duos rezultatų.

Arba: “ mano tėvas – šaltas žmogus, kuriam aš visiškai nerūpėjau“, galime keisti mintimis: “mano tėvas darė dėl manęs viską, ką mokėjo, jo dėka aš išmokau savarankiškumo“. Mintis “aš bijau pakartoti savo tėvų santykius“ keiskime mintimis: “aš savarankiškai renkuosi savo kelią šiame gyvenime“ ir pan.. Neteisinkime, bet pereikime nuo kaltinimų prie supratimo.

Kitaip.. lyg bumerangą nuolat mėtysime į gyvenimą tas negatyvias ir dažniausiai užslopintas vaikystės nuoskaudas.. Ir jis tikrai sugriš nemaloniais įvykiais ir nesėkmėmis.. O ir aplinkiniams kartinsime gyvenimą, ir mūsų vaikai gali tą bumerangą perimti.. Todėl – atleiskime savo tėvams, palikime nuskaudas, kurias kartais tempiamės visą gyvenimą su savimi lyg sunkią, bet nereikalingą naštą. Suaugę ją galime nusimesti ir kurti naują, savo pačių gyvenimą – tokį, kokį įsivaizduojame geriausią 🙂 .

Epizodas iš Luizos Hey paskaitos ir būtinai parašykite, ką apie tai manote..

Įkvepianti išmintis

Savo pasiimsite sau

Kartą Buda keliaudamas su savo mokiniais priėjo kaimą, kuriame gyveno jo mokymo priešininkai. Gyventojai išpuolė iš savo namų, apsupo Budą su mokiniais ir ėmė juos įžeidinėti. Mokiniai pradėjo ginčytis, bet Buda juos sustabdė:
– Jūs nuvylėte mane. Šie žmonės pikti, jiems atrodo, kad aš jų religijos priešas, todėl natūralu – jie mane plūsta. Bet kodėl pykstate jūs? Kodėl leidžiate savimi manipuliuoti? Pykdami jūs atiduodate jiems savo laisvę ir darotės priklausomi nuo jų.

Gyventojai nesitikėjo tokios Budos reakcijos ir pritilo. Buda kreipėsi į juos:
– Ar jūs viską pasakėte? Jei ne, turėsite progos tai padaryti, kai mes grįždami užsuksime..
Žmonės nustebę paklausė:
– Bet juk mes įžeidėme tave, kodėl tu nepyksti?

– Jūs laisvi žmonės, – atsakė Buda – ir jūs turite teisę išreikšti save. Aš pasirenku nereaguoti į tai, nes aš taip pat esu laisvas žmogus. Niekas negali priversti manęs reaguoti, aš esu savo išraiškų šeimininkas. Mano poelgiai yra įtakoti mano vidinės būsenos, mano širdyje yra taika. O dabar aš norėčiau užduoti jums klausimą.. 
Gyventojai sukluso.

– Kaimyninio kaimo gyventojai sutiko mane su džiaugsmu, – tęsė Buda – ir atnešė gėlių, vaisių ir saldumynų. Aš padėkojau jiems ir atsakiau, kad mes jau pusryčiavome, palaiminau vaišes bei dovanas ir paprašiau neštis jas namo – mes nesinešame su savimi kelionėse maisto. Dabar aš klausiu jūsų: kaip jūs manote, ką jie padarė su vaišėmis?
Vienas žmogus iš kaimo gyventojų atsakė:
– Turbūt, jie pasiėmė jas namo ir išdalino vaisius ir saldumynus savo šeimoms, savo vaikams..

Buda šyptelėjo:
– Taip, būtent.. O dabar pagalvokite, ką jūs darysite su savo įžeidimais ir prakeiksmais? Aš nepriimu jų. Tame kaime aš atsisakiau vaisių ir saldumynų, ir žmonės mielai juos pasidalino, tai atnešė jiems džiaugsmą. O ką galite padaryti jūs?.. Parsinešti namo tą įžeidimų ir prakeiksmų naštą  .. ar gali ji atnešti jums ir jūsų šeimoms džiaugsmo?.. spręskite patys.

Kibiras obuolių   

Vienas žmogus nusipirko savo svajonių namą su gražiu sodu. Ir atsitik tu man taip – šalia gyveno pavydus kaimynas, kuris vis apkartindavo gyvenimą ir sugadindavo nuotaiką savo keistais piktybiškais poelgiais.. Vieną rytą pabudo naujas namo šeimininkas ir su puikia nuotaika išsiruošė į savo gražų sodą. Atvėrė duris – o ten nuožmiojo kaimyno pastatytas pilnutėlis pamazgų kibiras..

Žmogus paėmė kibirą, išpylė pamazgas, švarutėliai išplovė kibirą. Po to jis nuėjo į savo sodą, pririnko pilną kibirą gražiausių prinokusių obuolių ir nuėjo pas keistuolį kaimyną. Išgirdęs skambutį ir pamatęs naująjį kaimyną, šis piktdžiugiškai pagalvojo: “pagaliau aš jį įsiutinau..“ Jis plačiai atidarė duris ir pasiruošė barniui, bet.. nustėro.
Naujasis kaimynas plačiai šypsodamasis pasisveikino ir padavė kibirą puikių kvapnių obuolių:
– Kiekvienas dalinasi tuo, kuo turtingas.. 🙂
 
Stebuklingas receptas kiekvienai dienai 🙂

1. Imame DIENĄ ir gerai nuvalome pavydą, neapykantą, nusivylimą, godumą, užsispyrimą, egoizmą, abejingumą ir visas kitas nereikalingas priemaišas.

2. Į švariai nuvalytą DIENĄ su kaupu iš akies negailėdami pridedame optimizmo, pilną saują džiaugsmo, šaukštelį entuziazmo, keletą grūdelių kantrybės, po žiupsnelį pakantumo ir mandagumo, ir viską švelniai išmaišome.

3. Gautą mišinį gausiai užliejame MEILE..

Paruoštą patiekalą būtinai papuošiame spalvingais gerumo ir dėmesio žiedlapiais. Patiekiame kasdien su šiltų žodžių ir šypsenų garnyru 🙂 .
Valgyti iki soties! 😉 Gero apetito!! 😀

Su šventėmis :)

Ir.. kyla klausimas – o ką mes švenčiame? Tai tiesiog ilgas savaitgalis, ar Jono vardo pagerbimas? Jei taip, tai galima juokauti, kad tai diskriminacija likusių vardų atžvilgiu 🙂 .. O jei švenčiame tradicines Rasas, kiek išlikusių tradicijų šiame šventime ir ką mes žinome apie jas? Dažnam tai tik su paparčio žiedo ieškojimu susiję – kur, kodėl, kam – jei jis nežydi?..

O jei apie tradicijas – Rasa yra vienas iš Rėdos Rato ciklų, atitinkantis gyvenimišką – vestuvių – žmogaus gyvenimo laikotarpį. Rėdos Rato ciklų yra keturi: Užgavėnės, Rasa, Ilgės ir Kalėda. Rasa – atsiradimo, prasidėjimo, pradžios misterija, o kartu ir kosminės dramos kulminacija. Saulės spinduliai vis mažiau šildys žemę, dienos trauksis, naktys ilgės, kol ateis Ilgės. Tai didžiausias gyvybės suvešėjimo, kupos metas. Paparčio žiedo paieškos – simbolinės laimės paieškos.

Visiems besidomintiems lietuvių tradicijomis, siūlau perskaityti A.Patacko ir A.Žarskaus knygą “Virsmų knyga“. Čia labai plačiai atskleidžiamos lietuvių tradicijos ir papročiai, kalbos ypatumai, surinkta graži tautosaka, atskleistos sąsajos su kitomis tautomis. Perskaičius ją supratau, kad apie mūsų tautos tradicijas ir protėvių gyvenimo filosofiją ugdymo ir mokymo įstaigose sužinome labai mažai.

Todėl ir gaunasi, kad švenčiame, kad švęstume.. Smagu yra tie ilgieji savaitgaliai, bet jei tai valstybinė šventė, norėtųsi apie ją daugiau žinoti ir plėsti bei perduoti sekančioms kartoms gražias tradicijas.. Kaip trūksta ir čia valstybinio patriotinio požiūrio.. Belieka stebėti, kad švenčiame tiesiog kalendorinius pavadinimus.. Ta tema pamąstymai iš “Virsmų knygos“:

“Tradicija miršta tada, kai prarandama gyvybingoji jos esmė, ir perduodamos tik formos… Jeigu tradicija neperduodama esminiai, per gyvybingą esmę, tada ji, kaip tas sėklos nesubrandinęs medis, pasmerkta išnykti. Tradicijos išlikimo garantas yra vidinio turinio arba esmės perdavimas. O formas kiekviena karta išaugina savas, panašiai kaip iš sėklos išauga naujas medis.

Jeigu rūpinsimės tik formos išlaikymu, pamiršdami papročių ir apeigų esmes, tradicija neišvengiamai nyks. Amžinos tiesos nepersiduoda mechaniškai ar kopijuojant, bet kiekviename laikmetyje gimsta naujai – jeigu jos išauga iš subrendusio sąmoningumo.

… Nors papročiai ir tradicijos sunyko, tačiau juose glūdėjusios dorovės normos nesikeičia. Šiuolaikiniam bręstančiam, dar neįgijusiam gilesnio dorovinio matmens žmogui jos nepriimtinos arba menkai suprantamos. Tačiau jų pažeidimas vis tiek objektyviai sukelia neigiamus visuomeninius reiškinius… Kiekviename virsme slypi ir žlugimo pavojus (ką regime dabartinės Europos kultūroje), bet kartu ir naujos galimybės.

…Senieji papročiai tebeglūdi ne tik mumyse, bet ir kiekviename indoeuropietiškųjų tautų palikuonyje. Jie yra mūsų praeitis bei tūkstantmetė patirtis, kurią kiekvienas nešiojamės savyje. Tereikia prie jų prisiliesti ir jie atsiveria, atgyja. Mūsų pakitusioje sąmonėje jie turi atlikti virsmą. Tik tada šie praeities prisiminimai, atskleidžiantys gilius gyvenimo dėsningumus, padės mums susivokti šiame esmių praradimo ir visuotinės nedarnos amžiuje.

…Šalia akivaizdaus nuopolio galima pasidžiaugti nors ir nedideliais, bet jau pastebimais gyvenimo pokyčiais, rodančiais, jog atlikusi virsmą sugrįžta senoji dorinė kultūra. Ryškiausi pokyčiai pastebimi gimties virsme (pvz. sąmoningas požiūris į gyvybės pradėjimą ir nėštumą, atgimstantys natūralaus kūdikių žindymo bei auginimo papročiai). Tai rodo dabartinių jaunų žmonių dorinės sąmonės, ant kurios nematomo pagrindo laikosi visa kultūra, brendimą ir jos stiprėjimą.

Šiuolaikinės civilizacijos nesėkmių priežastis – esmių praradimas. “Virsmų knyga“ yra žvilgsnis į lietuvių kalbos žodžiuose, tautos papročiuose bei apeigose glūdinčias esmes, bandymas jas priminti, peršviesti jas asmeninio sąmoningumo šviesa ir iš atgijusios esmės auginti naujas, šių laikų gyvenimo sąlygas bei asmeninį sąmoningumą atitinkančias prasmes. “

Taigi, švęskime sąmoningai, be gaivališko linksminimosi ir šėlimo, po kurių lieka prišiukšlintos aikštės ir tuštuma širdyje.. iki sekančių švenčių.. Esame vienos iš seniausių indoeuropiečių kultūrų palikuonys. Baltų kultūra yra viena iš senųjų žmonijos kultūrų.. Kultūra nėra mokslas, tai pats gyvenimas, todėl pažinkime šią šventą tautos erdvę ir švęskime prasmingai, su džiaugsmu širdyje 🙂 . Su šventėmis! 🙂

Kiekvienas gali piešti. Netikite?

Taip teigė nuostabi kinų tapybos mokytoja viename iš seminarų, kuriame dalyvavau. Pažiūrėjau į tai skeptiškai… kol tapybos pamokėlė neįpusėjo 🙂 .. Atrodė – na kaip čia, juk esame suaugę, jau kaip ir išreiškėme ir žinome visus savo talentus. O piešimui gabių apskritai vienetai.. Pasirodo, būtent toks nusistatymas mus ir riboja. Meną įsivaizduojame kaip nuotraukinį atkartojimą arba kažką abstraktaus, bet “skoningo“ ..

Rytiečių tapybai būdingos tradicinės technikos – mokoma piešti bambuką, įvairias gėles, lapelius, paukščius.. Įvaldę šias tikrai paprastas technikas, pajuntame pasitikėjimą savimi (pasirodo, ir aš galiu!), atsipalaiduojame ir pradedame drąsią saviraišką popieriuje. “Tik nebijokite, drąsiau.. technikos – tik rakteliai saviraiškai“ – vis kartojo kinų tapybos mokytoja.


Ir tikrai – pamokoms pasibaigus, darydavome darbų parodėlę ir stebėdavomės: technika vienoda, o darbai tokie skirtingi.. Ir neįtikėtinas polėkio, saviraiškos laisvės pojūtis – pasijutome lyg talentingi vaikai 🙂 .. Tai lyg savotiška meditacija, nusiraminimas, žvilgsnis į save, kurį vainikuoja kūrybos džiaugsmas. Sunku tai perduoti žodžiais, reikia pabandyti 🙂 .. Žvilgtelėkime į D.Dewberry vadinamo liaudies meno pamokėlę, kurio technika taip pat grįsta senosiomis tradicijomis:

Piešimui būtinai reikia įvairaus storio teptukų, kuriuos pamerkę į kelių spalvų dažus, galime išgauti įvairius atspalvius ir spalvų efektus. Spaudžiant, atleidžiant, užfiksuojant teptukus, galime išgauti įvairias linijas ir kontūrus. Tai tikrai paprasta, tereikia drąsos, o pabandyti pradžiai galime ir su paprastu guašu, pažiūrėkime:


Kaip matome, truputis praktikos, ir piešimo technikos yra lengvai įvaldomos 🙂 . O toliau.. tik leiskime drąsiai pasireikšti savo fantazijai 🙂 .. Siūlau visiems pabandyti – rezultatai tikrai nustebins ir nudžiugins 🙂 ..

Sveikatos faktoriai pagal kinų mediciną

Kinų požiūryje į sveikatą svarbiausias yra saikas visame kame. Ir kraštutinumai, kažko perteklius, ir stoka įtakoja ligą. Labai svarbu, kad bet kokia veikla nesukeltų streso ir įtampos. Todėl pirmasis tradicinės kinų medicinos pamokymas – nusiraminti, atsipalaiduoti. Sveikata yra dinamiškas procesas, priklausomas nuo daugelio faktorių, iš kurių daugiausiai lemia gyvenimo būdas.

Tai, kaip mes gyvename, esame atsipalaidavę ar įsitempę, kaip maitinamės ir mankštinamės, įtakoja mūsų sveikatą. Tačiau neįmanoma visiems vienodai gyventi, daryti tuos pačius pratimus ar vienodai maitintis – visi esame skirtingi ir kiekvienas turi atsirinkti tai, kas jam asmeniškai tinka. Tai atliekama asmeninio stebėjimo ir paieškų būdu, atsižvelgiant į pagrindinius sveikatą įtakojančius faktorius.

Pirmasis iš jų – žmogaus kūno konstitucija. Tai genetinė informacija, paveldėta iš tėvų, priklausanti nuo tėvų sveikatos, amžiaus ir būsenos apvaisinimo metu, motinos būsenos ir sveikatos būklės nėštumo metu. Tai mūsų energijos stiprumas, o platesne prasme – tai, kas įgimta. Kinų gydytojai teigia, kad bet kokią įgimtą kūno konstituciją mes galime pagerinti sveiku ir tvarkingu gyvenimu.

Antrasis sveikatą įtakojantis faktorius – klimatas. Šiandieniniame pasaulyje klimato poveikis nėra toks akivaizdus, kadangi mes esame mažiau susiję su gamta. Tačiau tai turi ir atvirkštinį poveikį: praradę ryšį su gamta, mes pasidarėme mažiau atsparūs. Vienas iš kinų medicinos principų teigia, kad klimatiniai veiksniai paveikia organizmą tik tada, kai jo viduje yra koks nors pusiausvyros sutrikimas. Jei žmogus energetiškai stiprus, klimato poveikis jam negali pakenkti.

Trečiasis faktorius – metų laikai. Jie taip pat labai svarbūs mūsų sveikatai. Kadangi keičiasi klimatas, temperatūra ir dienos ilgumas, turime pakoreguoti savo aktyvumo lygį ir mitybą. Žiemą svarbu eiti anksti miegoti ir vėliau keltis. Nebūnant harmonijoje su žiemos energija, pavasarį galime jausti nuovargį ir silpnumą. Vasarą naudinga anksti keltis, o miegoti eiti vėlai (su tamsa), nes tai jang energijos atsiskleidimo metas ir aktyvesnė veikla yra naudinga. Pavasaris ir ruduo yra pereinamieji sezonai, jų metu sveika anksti gultis ir anksti keltis.

Ketvirtasis sveikatą įtakojantis faktorius – fizinis aktyvumas. Tinkamai atliekami pratimai palaiko pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Vakaruose žmonės linkę į kraštutinumus: arba sportuoja iki išsekimo, arba nedaro fizinių pratimų apskritai. Fiziniai pratimai turi suteikti energijos ir žvalumo. Jei pratimai sukelia nuovargį ar išsekimą, tai energija išeikvojama. Tai ypač žalinga lytinės brandos metu. Paaugliams tinka lengvi mankštinimosi būdai – važiavimas dviračiu, plaukimas, lengvi pratimai.

Penktasis faktorius – sveika mityba. Valgyti reikia reguliariai, tris kartus per dieną. Šalto klimato sąlygomis būtinas šiltas maistas. Maistas turi būti šviežias, užaugintas jūsų vietovėje. Valgyti reikia lėtai ir ramioje aplinkoje. Maistas turi būti kuo paprasčiau paruoštas, kuo mažiau apdorojamas. Nepamirškime, kad mikrobangų krosnelė išeikvoja maisto energiją bei išgarina skysčius – toks maistas yra netinkamas pastoviam vartojimui. Venkime perdirbto maisto – konservų ir pakelių su cheminiais priedais, taip pat cukraus, rafinuotų grūdų ir įvairių stimuliatorių. Virškinimui gerinti naudojamos žolelių arbatos – pankolių, imbiero, ramunėlių. Labai naudingi švieži daržovės ir vaisiai.

Šeštasis sveikatos faktorius – psichinė ir emocinė sveikata. Vakaruose ilgos darbo valandos, nuolatinis vėlyvas ėjimas miegoti, nereguliarus ar skubotas valgymas, nuolatinis miesto triukšmas ir kasdieniniai stresai – įprastas dalykas. Emocinė ir psichinė įtampa sukelia diskomfortą, trukdo gyventi ir atgauti jėgas. Savo emocinę ir psichinę sveikatą galime pagerinti meditacija – tai vienas iš pripažintų efektyviausių metodų. Jei esame nuolatinėje įtampoje, privalome peržiūrėti savo gyvenimo grafiką ir jį koreguoti.

Septintasis faktorius – netinkamas gydymas. Tai yra didėjanti visuotinė problema, kadangi žmonės savo gyvenimo būdu sukelia organizmo negalavimus ir neskiria pakankamai laiko gydymui. Simptomai gesinami cheminiais vaistais, žmogus nuo to netenka energijos, o pasibaigus gydymui, simptomai vėl pasireiškia, dažnai stipresni, pereinantys į chroniškus susirgimus. Gydymas, organizmo pusiausvyros atstatymas turi būti individualus, kompleksiškas: nuo gyvenimo režimo ir mitybos koregavimo, iki priemonių sveikatos atstatymui parinkimo.

Tai pagrindiniai tradicinės kinų medicinos išskirti sveikatos faktoriai, jų yra ir daugiau. Svarbiausias kinų medicinos principas: profilaktika visada geriau, nei gydymas. Šiandieniniame pasaulyje tai vieni iš naudingiausių įgūdžių: išmokti palaikyti sveikatą ir sustiprėti psichologiškai. Pasirūpinkime, kad visada valgytume stiprinantį sveikatą maistą – tai labai svarbu. Supratę, nuo ko priklauso mūsų sveikata, galime visus sveikatą įtakojančius faktorius reguliuoti ar harmoningai prie jų prisitaikyti.

Džiugu, kad vis daugiau žmonių suvokia, kad sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo jų pačių. Su šiuo suvokimu atėjo ir atsakomybė – daugelis šiandien supranta, kad ne vien cheminiais vaistais, kurie kartais būtini kritiniais atvejais, pasiekiama sveikata. Keičiant gyvenimo būdo, mitybos ir mąstymo įpročius, galime žymiai pagerinti savo sveikatą. Vis daugiau žmonių šiandien atsigręžia į senąją išmintį – tarp jų ir į kinų mediciną – nes suprato, kad sveikatą išsaugoti paprasčiau, nei susirgus gydytis 🙂 .

Odė medui

Vasara – bičių darbymetis. Bičių gaminamas medus yra sutirštintas ir fermentuotas žydinčių augalų nektaras. Nuo senų senovės buvo teigiama, kad perdirbdamos augalų nektarą, bitės vykdo ne tik cheminius pakitimus, bet ir energetinę alchemiją, todėl medus turi tiek gydomųjų galių. Juo buvo gydomasi antikos laikais, jis minimas Ajurvedos raštuose kaip organizmą stiprinanti priemonė.

Hipokratas vadino medų vaistu nuo visų ligų. Pitagoras savo ilgaamžiškumą aiškino medaus valgymu. Avicena taip pat labai vertino medų. Egipte, Indijoje ir Kinijoje buvo pastebėta, kad bitininkai yra daug sveikesni ir serga mažiau, nei kiti žmonės. Visose pasaulio šalyse plačiai naudojamas medus ir kiti bičių produktai – žiedadulkės, pienelis, bičių pikis (propolis), bičių nuodai.

Svarbiausi medaus vertinimo kriterijai – spalva, skonis, konsistencija ir aromatas. Medus turi specifinį aitrų kvapą, sutirštėjusiame neturi būti smulkių kietų kristalėlių. Medaus negalima kaitinti, nes pakaitintas iki 60 laipsnių, jis netenka daug gydomųjų savybių, o perkaitintas net gali pakenkti. Todėl jis dedamas į šiltas arbatas ir gėrimus. Ajurvedoje nurodoma, kad medus padeda įsisavinti įvairių vaistažolių veikliąsias medžiagas.

Populiariausios medaus rūšys – aviečių, pienių, liepų, dobilų, rapsų, kaštonų, grikių, pievų. Kiekviena medaus rūšis turi jai būdingų gydomųjų savybių. Aviečių medus – šviesios spalvos, stiproko kvapo, malonaus skonio – vaistas viršutiniams kvėpavimo takams ir stomatitui. Pienių medus – geltonas, kvapnus, kartokas – gydo kvėpavimo takų ligas ir padeda nuo įvairių skausmų.

Liepų medus – šviesiai geltonas, labai malonaus kvapo ir skonio (laikomas skaniausiu) – veikia daugelį mikrobų ir uždegimų, gydo slogą, anginą, bronchitą, kepenų bei inkstų ligas. Dobilų – šviesus, sutirštėjęs beveik baltas, švelnaus ir malonaus skonio – gydo moteriškas ligas ir naudojamas dietinėje mityboje. Kaštonų medus – tamsiai geltonas į rusvumą, vos juntamu kaštonų žiedų kvapu, kartokas – antibakterinis, virškinamojo trakto ir inkstų ligų gydymui.

Grikių medus – tamsiai geltonas į rusvumą, aštraus skonio ir kvapo – turi daug geležies ir naudojamas gydant mažakraujystę, kraujagyslių ir odos ligas, ilgai negyjančias žaizdas, labai naudingas maitinančioms motinoms. Pievų medus – įvairių žiedų, todėl gali būti įvairaus geltonumo atspalvių, aromatingas ir skanus – turi daug gydomųjų savybių, yra puikus antiseptikas.

Visų rūšių medus stiprina imunintetą, gerina kepenų ir širdies darbą, tinka sergant peršalimo ligomis, gydo išsekimą ir nuovargį. Meduje yra beveik visi žinomi vitaminai bei mikroelementai, jų forma yra labiausiai tinkama žmogaus organizmui. Be to, visos esančios meduje medžiagos išlieka praktiškai nepakitusios keletą metų. Daugiausia yra geležies, floro ir jodo, o medaus baktericidinės savybės neleidžia mikroorganizmams gadinti dantų emalį ir dezinfekuoja burnos ertmę.

Medų turėtų nuolat vartoti suaugusieji ir vaikai, kaip stiprinančią, profilaktinę priemonę, po šaukštelį į dieną. Ypač naudingas medus sergantiems žmonėms, ribojamas tik diabetikams ir alergiškiems medui žmonėms. Diabetikams Ajurveda rekomenduoja vartoti medų, sumaišytą su ciberžole santykiu 1:1, po trečdalį šaukštelio. Medus naudojamas tiek vienas, o taip pat ir kaip sudedamoji įvairių gydomųjų mišinių dalis – dėl savo savybės padėti įsisavinti įvairių augalų veikliąsias medžiagas.

Jei nemėgstate vaistažolių arbatų, galima daryti vaistažolių mišinius su medumi ir suvalgyti po šaukštelį į dieną. Tam pakanka lygiomis dalimis sumaišyti medų ir pasirinktą vaistažolę ir palaikyti kelias dienas. Dabar labai populiarūs medaus mišiniai su cinamonu – teigiama, kad tai universalus vaistas nuo daugelio ligų, nes naudojamas tinkamomis dozėmis, nesukelia jokio pašalinio poveikio net diabetikams. Šiuolaikiniai medicininiai tyrimai patvirtino šio mišinio veiksmingumą.

Teigiama, kad cinamono ir medaus mišinys gydo cholesterolio padidėjimą, peršalimą, artritą, įvairius išbėrimus, padeda reguliuojant kūno svorį ir gydant net sunkias ligas. Prekiaujama bitininkų paruoštais mišiniais, galima ir patiems pasiruošti tokį mišinį, sudedamųjų dalių proporcijos skiriasi, priklausomai nuo ligos, o artrito ir išbėrimų atveju jis naudojamas išoriškai. Dėl proporcijų ir naudojimo geriau pasitarti su žinovais.

Priminsiu, kad cinamonas turi antitoksinių, atiseptinių ir valomųjų savybių, daro šiluminį poveikį kūnui. Atgaivina, stiprina ir suteikia energijos, malšina skausmą, pagerina virškinimą. Sumaišius cinamoną su medumi, visos šios savybės sustiprėja. Profilaktiškai toks mišinys geriamas proporcijomis 1 valg.š. ir 1arb.š., po šaukštelį per dieną. Nepamirškime, kad ir grynas medus mažina cholesterolį.

Mažai kas žino, kad medumi gydomos ir akių ligos. Distiliuotas arba virintas vanduo maišomas su medumi santykiu 7:3, ir šio tirpalo po kelis lašus lašinama į akis 2-3 kartus per dieną. Taip gydomi ne tik įvairūs akių uždegimai, bet ir stabdomas kataraktos vystymasis. Medumi gydomos ir žaizdos, įvairūs odos arba sąnarių uždegimai ir net nudegimai – ant marlės storoku sluoksniu užtepama kokybiško medaus ir dedama ant pažeistos vietos – taip apmalšinamas skausmas ir mažinamas uždegimas.

Medus ramina nervus, padeda geriau užmigti – sunkiai užmiegantiems liaudies medicina pataria prieš miegą suvalgyti 1-2 arbatinius šaukštelis medaus, užgeriant šiltu pienu arba šilta ramunėlių arbata. Profilaktinė priemonė prieš migrenos priepuolius – 1-2 šaukšteliai medaus kasdien prieš valgį. Širdies ligas gydo medaus ir erškėčių vaisių nuoviras: šaukštą erškėčių paviriname 0,5 litro vandens 5 minutes, ataušiname, nukošiame, įdedame šaukštą medaus, supilame į tamsaus stiklo indą ir geriame po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Medus naudojamas ir grožio procedūroms – kaip sudedamoji dalis įvairioms veido ir kūno kaukėms. Taip pat naudojamas pirtyse, užtepus ploną sluoksnį medaus ant viso kūno. Medus – puikus balzamas odai, jis minkština ir švelnina sausą odą, saugo nuo pleiskanojimo ir įvairių išbėrimų bei uždegimų. Tinka visam kūnui puoselėti, o ypač veidui, lūpoms ir rankoms.

Nepamirškime ir kitų bičių produktų – žiedadulkių, turinčių biologiškai aktyvių medžiagų, stiprinančių organizmo apsaugines reakcijas ir suteikiančias jaunatviškumo. Bičių pikis – uždegimą slopinanti, baktericidinį ir dezinfekuojantį poveikį turinti medžiaga. Bičių pienelis – įvairių ligų gydymui, organizmo stiprinimui, jaunystei ir žvalumui. Bičių nuodai (tepaluose) – reumatinėms ligoms ir judėjimo funkcijų sutrikimams gydyti.

Bičių gyvenimą, jų darbo organizuotumą, jų gaminamus produktus galima drąsiai vadinti gamtos stebuklu. Bičių avilyje vyksta daug mokslui nepaaiškinamų reiškinių: pastovios temperatūros (35 laipsniai C) palaikymas, šešiakampiai koriai, bitės vystymasis-transformacijos nuo kiaušinėlio iki vabzdžio, bičių darbo ir pareigų pasiskirstymas, jų navigaciniai sugebėjimai..

Ir neįkanojama dovana – medus ir jo produktai – turime būti dėkingi už tai mažosioms burtininkėms-bitėms ir gamtai.. Neveltui mūsų protėviai vadino medų dangiškąja rasa ir vaistu nuo šimto ligų 🙂 .. Senovės graikai ambroziją – medaus ir pieno mišinį – vadino dievų amžinybės gėrimu. Tai, kas atėjo iki mūsų per milijonus metų, išties yra ir dovana, ir stebuklas – todėl ši odė medui 🙂 ..

Gal jūs žinote kokių įdomių receptų su medumi? Pasidalinkite.. 🙂

Laozi: mažais žingsneliais į laimę

Daoizmo filosofijos kūrėjas Laozi teigė, kad norint būti laimingu gyvenime, reikia sąmoningai siekti laimės. Ją pasiekus, išmintingas žmogus stengiasi laimę išlaikyti, kol situacija nepablogėjo. Tokiu būdu jis išvengia bėdos, kol jos dar nėra. Juk didelės bėdos auga pamažu, kaip ir ligos, kurios prasideda nuo mažų negalavimų.. Jei žmogus nuolat žengia mažais žingsneliais link gėrio, tuomet jis auga, o blogis ir ligos traukiasi. Jei žmogus smulkmenose nedoras, jis niekaip negali suformuoti didingos moralinės jėgos. Maži nusižengimai visada formuoja didelius. Laozi išvardina mūsų poelgius ir mintis, ardančius laimę ir sveikatą, tai:

“… nepastovumas; siekimas asmeninės naudos paminus gyvenimo dėsnius; malonumų siekimas ardant moralinę jėgą; supykus linkėti kitam blogo; žeminant žmones aukštinti save; apimtam godumo nematyti savo nuodėmių; dėl komforto išsaugojimo pradėti elgtis nedorai; naudojantis valdžia savivaliauti; skriausti silpnus; tinginystė; tiesioginis kenkimas žmonėms; darant pikta džiaugtis; skaityti žmones kvailais, o save išmintingu – visa tai veda į ligas ir nelaimes.

Taip pat girtis savo pasiekimais; aptarinėti žmonių blogus poelgius; būti nepatenkintu savimi; tuščia priimti už realybę; su džiaugsmu kalbėti apie kitų nesėkmes; didžiuotis prieš žmones savo turtais; žiūrėti į kitus iš aukšto; pavydėti vyro ar moters, ar turtų; dėl savo interesų paminti teisingumą; vengti atsakomybės ar užkrauti ją kitiems; darant gerus darbus laukti atlygio; atidavus gailėti; laikyti širdyje senas nuoskaudas – visa tai veda į ligas ir nelaimes.

O ir būti nenuoširdžiu bei apsimetinėti; daug abejoti ir mažai tikėti; piktžodžiauti; negerbti vyresnių ir jaunesnių už save; sunkioje situacijoje elgtis lengvabūdiškai; netinkamai reaguoti; būti lengvabūdišku ir siekti linksmybių; būti dviveidžiu ir pataikūnu; apgaudinėti; kištis į svetimus reikalus; klaidinti žmones arba versti daryti blogus darbus; palikti mylimus žmones dėl nelaimių ar sunkumų; atimti tai, kas tau nepriklauso – ir tai veda žmogų į ligas ir nelaimes.“

Laozi sakė, kad žinodami pagrindinius paklydimus, vedančius į ligas ir nesėkmes gyvenime, galime jų tiesiog nedaryti, tuo pačiu išvengdami ir pasekmių.. Ir, žinoma, darydami gerus darbus ir galvodami gerai, mes mažais žingsneliais einame į laimę ir saugome ją. Tiek geri, tiek blogi darbai turi savo atitinkamas pasekmes ir veda mus gyvenime į vieną ar kitą pusę. Link laimės ir sveikatos mus veda šie darbai ir mintys:

“… ramybė ir pastovumas; geraširdiškumas ir harmonija širdyje; moralinė jėga ir sugebėjimas atsisakyti pagundų; džiaugtis gyvenimu; neimti kas yra virš to, kas tau priklauso; įveikus pyktį išsaugoti meilę; linkėti žmonėms laimės; padėti bėdoje ir gelbėti nelaimėje; kviesti į šviesą linkusius į tamsą; saugoti ir perspėti jaunus ir nepatyrusius; šviesti pasiklydusius ir klystančius; padėti silpniems – visa tai veda į sveikatą ir laimę.

Taip pat būti kukliu ir nuoširdžiu bendravime; užimant aukštą padėtį pagarbiai elgtis su pavaldiniais; kalbėti konkrečiai ir tiesiai; nesiginčyti; nelaikyti nuoskaudų; į agresiją nereaguoti grubiai; vystyti gėrio troškimą ir vengti blogio; atsisakius daug, imti mažiau; nesigirti, bet pastebėti kitų pasiekimus; džiaugtis dorais kitų žmonių poelgiais; neištvirkauti; už savo bėdas ir ligas imtis atsakomybės ir keisti gyvenimą į gera – visa tai veda žmogų į sveikatą ir laimę.

O ir susidūrus su sunkumais, jų nevengti ir neišsisukinėti; taisant savo klaidas atsikratyti blogio; nesikišti į kitų reikalus; valdyti savo emocijas; vystyti pagarbą vyresniems, meilę – mažiesiems; būti sąžiningu ir nuoširdžiu; būti ištikimu; būti dvasingu ir prisiminti savo Kelią; gerbti Žemę ir Visatos dėsnius; mylėti gyvenimą; negeisti turtų; būnant turtingu padėti reikalingam pagalbos; naudojantis aukšta padėtimi daryti gerus darbus – ir tai veda žmogų į sveikatą ir laimę.“

Laozi sakė: yra poelgiai – ligos ir nelaimės, o yra ir poelgiai – laimė ir sveikata. Labai svarbu tai suprasti. Nesuprasdami esmės ir nematydami savo veiksmų pasekmių, mes klaidžiojame gyvenime lyg užrištomis akimis, pažeidinėdami pamatinius gyvenimo dėsnius. Taip kuriame chaosą ir sunkumus, o sunkumų akivaizdoje sunku įžvelgti šviesą ir gėrį gyvenime.. Sustokime kartais, pažvelkime į savo gyvenimą ir supraskime vieną paprastą tiesą: savo gyvenimą kiekvienas kuria pats..

Niekas be mūsų valios negali sugadinti mums gyvenimo. Kiekviename žmoguje yra įdėtas stiprus tobulėjimo ir laimės poreikis. Todėl.. jei šiandien ir nesiseka, kiekvieno valioje sustoti ir keisti gyvenimo kryptį.. bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Ir.. įvertinus praeitį, pradėti savo naują kelionę: mažais žingsneliais – gerais poelgiais ir mintimis – į didelę laimę 🙂 ..

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Saulės energija: įdomūs faktai

2000-2001 metais Indijos mieste Ahmedabade indas Shri Hira Ratan Manek (tuomet 64 metų amžiaus) badavo 411 dienų. Visą tą laiką jis gėrė tik virintą vandenį ir mito, kaip jis teigė, saulės energija. Šį procesą stebėjo tarptautinė gydytojų ir mokslininkų grupė, kuriai vadovavo tuometinis Indijos Medicinos Asociacijos prezidentas, gydytojas K.K.Shah.

Tai buvo ne pirmas toks eksperimentas, kurį stebėjo kvalifikuoti įvairių sričių specialistai. Jie fiksavo rezultatus ir juos kruopščiai analizavo. Šio eksperimento unikalumas buvo tame, kad H.R.Manek savanoriškai pateikė savo kūną mokslininkų stebėjimams. Pirmasis toks eksperimentas vyko 1995-96 metais Kalkutoje, kur šis indas badavo ir, kaip jis teigė, mito saulės energija 211 dienų. Tuomet jį stebėjo indų mokslininkai.

Ką gi užfiksavo specialistai – gydytojai, chemikai, biochemikai, fiziologai? Pirmiausiai jie užtikrino eksperimento vietovės izoliaciją. Visi tyrimai buvo vykdomi griežtai kritiniu-analitiniu pagrindu, remiantis tik kasdieniniais prietaisų parodymais ir laboratoriniais testais. Pirmoji išvada buvo – kad tai yra unikalu. Tiriamasis per 411 dienų neteko vos 19 kilogramų savo kūno svorio.

Buvo atlikta daugiau nei 700 smegenų veiklos stebėjimų įvairiais aparatais ir nustatyta, kad smegenų pilkosios ląstelės regeneruoja, neuronai aktyvūs. H.R.Manek konkorėžinė liauka (dvasinėse praktikose vadinama “trečioji akis“) padidėjo, nors paprastai po penkiasdešimties metų ji mažėja. Užfiksuotas nedidelis pulso sulėtėjimas, arterinio spaudimo sumažėjimas, lėtesnis kvėpavimas – nuo 18 iki 10 kartų per minutę.

Neužfiksuota jokių medicininių patologijų, protiniai ir psichiniai sugebėjimai buvo absoliučiai normalūs. Visi cheminiai, biocheminiai rodikliai ir procesai normos ribose. Maža to, 401 badavimo (ir mitybos saulės energija) dieną H.R.Manek su grupe džainistų piligrimų savarankiškai pakilo į Šatrundžai kalną. Jis buvo žvalus ir pakilios nuotaikos, ir visa tai stebėjo grupė eksperimentą fiksavusių specialistų.

Šio unikalaus eksperimento išvados sukėlė nuostabą ir iškėlė daug naujų hipotezių. Jam pasibaigus, H.R.Manek buvo pakviestas T.Džefersono Universiteto ir Pensilvanijos Universiteto Filadelfijoje mokslininkų pakartotiniams tyrimams. Čia jis praleido 130 dienų. Grupė medikų, kuriems vadovavo dr. E.B.Newberg ir dr. G.Brenard atliko savo tyrimus ir tiesiog patvirtino H.R.Manek fenomeną, kurį pavadino “HRM fenomenu“.

Tai pastūmėjo H.R.Manek propaguoti savo gyvenimo būdą, kuris jau yra patvirtintas oficialiosios medicinos. Jis važinėja po pasaulį ir skaito paskaitas, įkūrė fondus “Surya Foundation“ ir “Art of Living Foundation“ – oficialus tinklapis www.solarhealing.com. Šio eksperimento išvadų dėka pasaulyje kuriami saulės gydymo centrai, kuriame praktikuojamas HRM fenomenas. Šia tema išleistos knygos: J.Lieberman “Šviesa. Ateities medicina“ ir R.Hobday: “Gydanti saulė: saulės šviesa ir sveikata 21 amžiuje“.

Koks gi HRM fenomeno principas? H.R.Manek saulės energijos praktikomis domėjosi nuo vaikystės, bet praktikuoti gyvenimą, mintant saulės energija, pradėjo išėjęs į pensiją. Tai nereiškia, kad jis nevalgo apskritai – nedideliais kiekiais jis geria arbatą, kavą ir šiek tiek lengvo tradicinio indiško maisto. Mitybą saulės energija jis vykdo kaip savotišką pasninką-praktiką, kuris jau tapo jo gyvenimo būdu, ilgalaikius įvykdė tris: 130, 211 ir 411 dienų.

Tam, kad geriau suprastume šios sistemos atsiradimą, turime žvilgtelėti į istoriją. Egiptiečiai saulę vadino Ra – tai buvo viena iš pagrindinių dievybių, o piramidės buvo laikomos laipteliais, vedančiais į dangų. Senovės Graikijoje ir Romoje su saule buvo siejamas Apolonas. Indėnai garbino saulę Intą ir atlikdavo ritualus. Indai turėjo dievybę Surją ir atlikdavo praktiką Surja Namaskar. Iš senų laikų yra išlikę pavadinimai – gelioterapija iš Egipto ir apolonoterapija iš Europos, susijusių su gydymu saule.

Visais laikais žmonės suprato saulės energijos svarbą. HRM metodas pagrįstas žūrėjimu į saulę, buvimu saulės šviesoje ir vaikščiojimu (procedūros metu) basomis. Teigiama, kad per akis saulė aktyvuoja tas smegenų dalis, kurių neišmatuojamas potencialas yra užprogramuotas kiekviename žmoguje, bet, deja, šiuolaikinio žmogaus dėl gyvenimo būdo menkai teišnaudojamas. Medicininiai tyrimai tai patvirtina: mes teišnaudojame 5-7 procentus smegenų potencialo.

Mityba prana – kosmine energija, kuri supa mus ir dovanota pačios gamtos – saulės energijos, oro pavidalu – yra ne naujiena. Jogananda savo “Jogo autobiografijoje“ aprašo daug pokalbių su mistikais, atsiskyrėliais, nušvitusiais, kurie atvirai pasakojo savo “mitybos“ paslaptis. Atsakymas buvo visų vienodas: jie mito saulės energija, kuri aktyvavo mistinę smegenų dalį.. Kadangi atsakymas išties atrodė mistinis ir nerealus, žmonės į tai ir nesigilino..

Žiūrėjimo į saulę praktika vykdoma žiūrint į saulę saulėtekio arba saulėlydžio metu. Tinkamiausias laikas – 2 valandos po saulėtekio ir 2 valandos iki saulėlydžio. Pradedama nuo 10 sekundžių, kasdien pridedant po 10 sekundžių. Stovima basomis ant žemės, atsipalaiduojama, mirksima natūraliai. Praktikos laikas (nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių) pasirenkamas individulaliai. Patyrę žmonės atlieka šią praktiką kelis mėnesius, per kurį žiūri į saulę per dieną iki 45 minučių.

Kokie rezultatai? Pirmiausia – proto ramybė ir pozityvumas, neįtikėtinai padidėjusi energija. Nors maistas neribojamas, atliekant šias praktikas, maisto poreikis sumažėja natūraliai, nes organizmas persijungia į labai natūralią mitybą ir reikiamas medžiagas sintezuoja iš pranos ir saulės šviesos bei energijos. Išgydomos įvairios ligos, labai pagerėja regėjimas, stiprėja imuninė sistema, išvalomi šlakai ir toksinai. Labai ryškiai pagerėja psichinė žmogaus būklė.

H.R.Manek propaguoja šį gyvenimo būdą dar ir dėl to, kad žmonija pereitų prie neprievartinio gyvenimo būdo. Jis teigia, kad maistas, prie kurio esame įpratę nėra mūsų organizmui natūralus, nes tai jau “antrinė“ saulės energija, kuri apdorojama augalų arba gyvūnų. Visi mes galime pereiti prie pirminio energijos šaltinio – saulės, ir taip pakeisti savo parazitinį gyvenimo būdą. Tai būtų tiesiog praktiška ir ekologiška.

Žinoma, to negalima daryti, neišstudijavus plačiai šio principo ir nepasiruošus fiziškai bei dvasiškai. Kolkas tai atrodo utopija, bet H.R.Manek įsitikinęs, kad tai netolima visų mūsų ateitis .. Ką gali žinoti.. Man tai buvo tiesiog labai įdomu, juolab, kad viskas oficialiai patvirtinta įžymių mokslo korifėjų. Be to, man tai žymiai patrauklesnės ateities prognozės, nei sintetinis ateities maistas iš virtualios erdvės 😀 .. Visus, ką sudomino šis fenomenas, kviečiu užeiti į HRM tinklapį ir pasiskaityti plačiau.

Na, o visas idėjas, susijusias su saulės kenksmingumu – “nežiūrėkite į saulę, nebūkite saulėje, tepkitės apsauginiais kremais“ ir t.t.., H.R.Manek įvardino kaip biznio korporacijų skleidžiamą bereikalingą isteriją ir paranoją. Tereikia žinoti saugumo ir harmonijos principus, būti arčiau gamtos ir natūralumo, ir mes visi būsime sveiki ir laimingi.. Kuo toliau mes nuo gamtos ir natūralumo, tuo daugiau kuriame priežasčių įvairioms ligoms ir negalavimams..

Bet kokiu atveju – vienais ar kitais keliais mes grįžtame prie natūralumo, tai akivaizdu. Tai, kas šiandien atrodo mistiška, rytoj gali tapti kasdienybe 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?