Apie rezonansą kitaip

Žmogus yra biologinė-energetinė-informacinė sistema, ir jo veikla grįsta energetine-informacine apykaita. Tai natūrali žmogaus būsena – aplinkos, žmonių, visuomenės ir visatos atžvilgiu – viskam, ką žmogus vadina išoriniu pasauliu. Bet koks pažinimo ar energijos gavimo procesas yra energetinė-informacinė apykaita. Pavyzdžiui, ir valgymas, ir skaitymas yra energijos ir informacijos gavimas, tačiau valgydami gauname energijos daugiau, o informacijos mažiau, o skaitydami – atvirkščiai.

Energija ir informacija yra neatsiejamos, todėl vis dažniau naudojamas terminas energoinfomacija (S.Volkov). Mintis, jausmas ar veiksmas taip pat yra energoinformaciniai procesai, kuriuose energija ir informacija sąveikauja skirtingomis proporcijomis ir turi skirtingas charakteristikas. Pvz., neapykanta turi vienokią informaciją ir energiją (poveikį) žmogui, į kurį ji nukreipta, o meilė turi jau visai kitokius parametrus ir kokybę. Kiekvienas iš mūsų aiškiai suvokia ir jaučia šių jausmų skirtumą.

Kad aiškiau suprastume energijų apykaitos veikimą, mes galime pritaikyti dažnių rezonanso teoriją, kuri aiškina, kad du procesai su vienodais parametrais stiprina vienas kitą. Rezonuoti (lot. resonare – duoti atgarsį) – kai išorinės jėgos dažnis lygus sistemos virpesių dažniui. Šiuo efektu grįsta ir energoinformacinė apykaita tarp žmonių. Bendraudami žmonės stengiasi pasiekti rezonansą: jei nepavyksta, tai sąveika nežymi arba apskritai neįvyksta.

Tai geriausiai iliustruoja ginčas, kai vienas iš dalyvių provokuoja kitą, kad pasiektų rezonansą ir tam naudoja įžeidimus ar grasinimus. Kai tik kita pusė “susiderina“ su provokatoriaus energijomis, įvyksta stiprus dažnių rezonansas ir jo įtakota reakcija. Tai gali būti agresyvus atsakas, arba, jei rezonansas nepakankamas, barnis užgesinamas. Kuo stipresnis rezonansas, tuo greičiau jis tampa nekontroliuojamas. Dėl šios priežasties kartais paprastas ginčas gali turėti nenuspėjamas pasekmes.

Mūsų protas yra tarsi filtras tam, kad neįvyktų stiprus rezonansas, tačiau stiprus poveikis daro žmogų neadekvačiu. Tai ypač ryšku masiniuose renginiuose: mitinguose, koncertuose ar sporto varžybose. Kuo daugiau dalyvių yra vienodose energijų virpesių dažniuose, tuo stipresnis rezonansas. Šį principą galime pastebėti ir bendravime pagal žmonių interesus, pomėgius ar polinkius – “toks tokį pritraukia“.

Dar vienas ryškus energetinio-informacinio rezonanso pavyzdys – vadinamas energetinis vampyrizmas. Tokiam žmogui trūksta energijos, ir jis pasiekia rezonansą išprovokuodamas energijos blykstelėjimą: kuo stipriau, tuo geriau. Tam stengiamasi supykdyti, sukelti gailestį ar kaltės jausmą. Geriausias atsiribojimas nuo tokių veiksmų – rezonanso nebuvimas. Jei rezonanso nėra, žmogus laisvas nuo svetimų energijų poveikio.

Tokių pavyzdžių gyvenime apstu, jie patvirtinami senomis patarlėmis: “ką pasėsi, tą ir pjausi“, “kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip elkis su kitais“, “jei nori, kad tau šypsotųsi – šypsokis pats“, “kaip šauksi, taip atsišauks“, “mes pritraukiame tai, apie ką galvojame“. Taigi, visi procesai, kuriuos žmogus laiko problemomis, yra jo asmeninių vibracijų ir išorinių procesų rezonansas.

Mūsų valioje ir galioje atsikratyti baimių, problemų ar kompleksų – tam turime keisti savo mintis ir emocijas, kurios pakeis ir rezonansą su aplinka. Tai ne tušti žodžiai ar mistika, tai mūsų dienomis įrodytas ir iki smulkiausių detalių aprašytas dėsnis. Bet daugelis pasakys: tai neveikia, bandėme. Žinote, kodėl? Tam yra tik dvi priežastys. Nepatikėsite, bet: a) žmonės tiksliai nežino, ko jie nori iš gyvenimo ir kokiais jie nori tapti; b) jie nesugeba bent dvi savaites pozityviai ir kryptingai mąstyti..

Kaip gi prisitraukti tą taip trokštamą teigiamą rezonansą? Paprastai: pirmiausiai – valios pastangomis. Jau įrodyta, kad žmogaus valia yra pritaikyta tikslų siekimui, o ne kažko slopinimui. Todėl jei turime neigiamų savybių ar minčių – neslopinkime jų, o pripažinkime, kad jos yra ir tiesiog keiskime jas naujomis ir pozityviomis. Jų neįtvirtinsime per akimirką, bet valios pastangomis to pasieksime tikrai (na, pabandykime bent dvi savaites..). Kai pradeda veikti naujos programos, nepalaikomos senosios tiesiog “išsitrina“.

Antra: sekime savo mintis ir kartas nuo karto atlikime minčių, jausmų, emocijų ir poelgių “inventorizaciją“. Aptikę negatyvias destrukcines mintis, keiskime jas pozityviomis ir kuriančiomis – tuo pačiu keisimės ir mes patys, ir, žinoma rezonansas su aplinka. Trečia: panaudokime dažnių rezonanso dėsnį bendraudami su žmonėmis, t.y., pasirinkime sektiną žmogaus pavyzdį ir lygiuokimės į jį, bendraukime su juo dažniau. Ne veltui sakoma, kad geras pavyzdys užkrečia (nepamirškime, blogas taip pat..).

Išvada ir vėl ta pati: viskas mūsų rankose – veikime! Linkiu visiems kurti savo gyvenime tik teigiamus rezonansus 🙂 ..

Nusišypsokime :) ..

* Vieni pasijunta protingesni pasikalbėję su protingu žmogumi, kiti – su kvailu.

* Optimizmas gali būti apsimestinis, pesimizmas – niekada.

* Kaip apsispręsti, ką pasirinkti, jei mokslas tvirtina, kad vedę vyrai gyvena ilgiau, o viengungiai – įdomiau?..

* Jis buvo toks tinginys, kad keldavosi kuo anksčiau, kad galėtų ilgiau tingėti.

* Išmintis atveria akis, o kvailumas – burną.

* Seni batai tarnaus ilgiau, jei nepirksi naujų.

* Jei manote, kad prastai atrodote nuotraukoje, pasižiūrėkite į ją po dešimties metų, ir jūsų nuomonė pasikeis.

* Evoliucijos teorijos dėka kiekviena beždžionė gali didžiuotis žmonija.

* Jei korupcija neatskiriama nuo demokratijos, reiškia, ji demokratiška.

* Gavau sąskaitą iš chirurgo. Dabar man aišku, kodėl tie vyrai dirba su kaukėmis…

* Fen šui – mokymas, pagal kurį kinai tampa laimingi, perstatinėdami baldus savo bute.

* Realybė egzistuoja tiems žmonėms, kurie neturi vaizduotės.

* Valdininkas – mokamas šlagbaumas gyvenimo kelyje.

* Statistika: jei tu turi puodą su verdančiu vandeniu, o kaimynas – vištą, tai vidutiniškai statistiškai jūs turite vištienos buljoną.

* Privilegijos – įteisintas gyvenimas kitų sąskaita.

* Pasirinkimas tarp demokratijos ir totalitarizmo: jums labiau patinka būti apvogtam ar apiplėštam?

* Pažadėto laukia tris metus, ketvirtais – perrenka.

* Idealistai lenda į dvasią, materialistai – į kišenę.

* Automobilių kamštis iš pėsčiojo pozicijos – tai tik galimybė pereiti gatvę bet kurioje vietoje.

* Atlyginimas paskutiniu metu pradėjo priminti grąžą…

* Žmogus miega 30% savo gyvenimo. Likusius 70% jis svajoja išsimiegoti.

* Jei kvailys su amžiumi nesidaro protingesnis, jis tampa senu kvailiu.

* Laiko, skirtingai nei pinigų, nesutaupysi.

* Žmogus – keistas sutvėrimas. Jei pasakysi, kad danguje 87988534232455643.. žvaigždės, jis patikės, bet jei užrašysi: “atsargiai – dažyta!“ – jis būtinai patikrins pirštu.

* Visi žino, kad ne piniguose laimė, bet visi nori tuo įsitikinti asmeniškai.

* Kodėl moterys myli ausimis, o vyrai akimis? Todėl, kad moteriai nėra į ką žiūrėti, o vyrui nėra ką klausyti.

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Analizė ir sintezė

Šiandien dauguma žmonių linkę į analizę, tai dažniausiai skaitoma vertingu bruožu. Ar susimąstėte, kodėl? Žodyne analizė (gr. analysis – skaidymas) apibrėžiama kaip mokslinis metodas, pagrįstas mintiniu ir faktiniu skaidymu į dalis ir tų dalių nagrinėjimu. Taigi, jei norime kažką išanalizuoti, mes turime tai padalinti į dalis, kad galėtume išnagrinėti.

Daugumą specialistų galime pavadinti jų pasirinktos srities analitikais. Mokslas taip pat veikia analitiniu būdu: skirsto, dalina ir atveria vis smulkesnes materijos daleles. Tokiu pačiu būdu siekiama pažinti ir žmogų – jau ir sveikatos priežiūros specialistai “pasidalino“ žmogų į atskiras dalis ir jas gydo. Specializacija reikalinga, nes taip lengviau parengiami specialistai, gerai išmanantys tam tikras sritis.

Toks būdas viską dalinti ir skaidyti taip įsitvirtino visuose moksluose, kad neišvengiamai paveikė ir žmogaus dvasinį gyvenimą. Šiuolaikinis žmogus dažnai taip įnikęs į analizę, kad negali be jos apsieiti. Per analizę mes mokomės, bet retai žengiame sekantį žingsnį – link sintezės. Ir jei šiandien žmonės yra nejautrūs ir šalti, tai ir dėl to, kad pernelyg pasinėrė į analizę. Pasirodo, vien analizuodami mes nustojame matyti visumą.

Žvilgtelėkime, kaip apibrėžiama sintezė. Tai (gr. synthezis – sujungimas, sudarymas, derinimas) įvairių elementų, objekto dalių jungimas į visumą; apibendrinimas, sujungimas. Sintezės dėka galime pamatyti bendrą vaizdą, todėl kad atveriame ryšį tarp daiktų ir reiškinių. Analizė be sintezės yra vienpusis veiksmas, nes išskaido ir išskirsto, bet visumos neparodo.

Pavyzdžiui, išskirstykime kažką gyvą į elementus, ir gyvenimo nebus, nors gal ir sužinosime kažką vertingo apie atskirą elementą. Be to, tam, kad sužinotume to elemento savybes pilnai, mes turime pažinti jį visumoje, veikime. Kai sujungiame visus nagrinėjamus elementus į visumą, jie įgauna visai kitą prasmę ir savybes. Analizė moko nagrinėti, bet neleidžia sujungti ir pajusti, o sintezė nemoko nagrinėti, bet plečia sąmonę, nes moko sujungti ir pajusti.

Jos papildo viena kitą ir negali viena be kitos. Analizės ir sintezės dėka mes galime eiti link tikro žinojimo. Žinoti – reiškia žiūrėti iš pačio aukščiausio požiūrio taško. Tuomet matome bet kokį reiškinį ar daiktą pilnai – išnyksta detalės ir išryškėja visuma, ir mes pradedame daugiau suprasti. Tai svarbu, ir kad būtų dar aiškiau, pažiūrėkime, kaip polinkis į analizę be sintezės veikia mūsų kasdieninį gyvenimą.

Dažnai jau tą pačią akimirką, kai sutinkame naują žmogų, mes puolame jį analizuoti: išvaizdą, privalumus ir trūkumus, profesiją, padėtį visuomenėje, uždarbį ir t.t. Analizė fiksuoja dėmesį į smulkmenas, žiūri į jas tarsi pro didinamąjį stiklą, ir už mažiausią trūkumą gali pažeminti, nes per detales nematome visumos. Net šeimose visi tapo tikrais analitikais, nes pasiruošę nuolat kabinėtis prie smulkmenų.

Jei supykstame, tai tuoj pat jungiame analizę didžiausiu pajėgumu – išnarstome savo skriaudėją po kauliuką. Ir.. kai baigiame analizuoti ir sugrįžta meilė, mes atleidžiame, nes matome visumą, o smulkmenas pamirštame. Juk mylėdami mes jaučiame žmogų, jis mums svarbus, mes mylime jį tokį, koks jis yra. Vienybei reikalinga sintezė, o šeimoje tai yra meilė, supratimas, ramybė.

Arba begalinis praeities įvykių analizavimas, kuris be sintezės tampa kamuojančia savigrauža. Daugelis žavimės psichoanalize, bet pamirštame, kad po analizės turime daryti išvadas, sprendimus ir keistis arba keisti situaciją, jei to reikia. Įvykių analizė naudinga tuomet, kai aiškiai suvokiame priežastis, kurios trukdo laimingai gyventi, ir vykdome sintezę, t.y., panaudojame praeities patirtį savo dabartiniam gyvenimui gerinti.

Analizė plačiąja prasme, be jokios abejonės, pastūmėjo žmonijos vystymąsi į priekį. Tačiau be sintezės – veikimo visų labui, vienybės, informacijos ir įvairių pasiekimų panaudojimo visų klestėjimui, mokslo ir dvasinių vertybių vieningumo – žmonės tampa egoistiški, priešiški ir svetimėjantys. Vienybė nereiškia visų suvienodinimo, tai pirmiausiai yra visų darbas kiekvieno, visų žmonių ir Žemės labui.

Tai dvasinis principas, štai kodėl vienybėje yra didelė jėga. Žmonės nesiremia vienybės filosofija ir sinteze todėl, kad pasuko materializmo keliu. Todėl sakoma, kad analizė yra nusileidimas į materiją, o sintezė – dvasinis kilimas. Tik jų abiejų dėka galime pasiekti harmoniją, nes tuomet tos jėgos veikia kartu, viena kitos ir visų mūsų labui.

O ką jūs apie tai manote?

Galvojantis ir Įrodinėjantis

Žmogaus smegenys veikia pagal principą, kuris susideda iš dviejų veiklos etapų: galvojimo ir įrodinėjimo. Aiškumo dėlei pavadinkime šiuos smegenų veiklos etapus Galvojančiu ir Įrodinėjančiu. Ką begalvotų Galvojantis, Įrodinėjantis tai būtinai įrodys (L. Orras). Apie ką daugiausiai galvojame, kuo įtikime, tas ir tampa mūsų pasaulėžiūros dalimi, kuri veikia mūsų gyvenimą.

Galvojantis gali galvoti praktiškai apie viską, pvz., kad gyvena krikščioniškame, materialiame, iliuzijų ar kitokiame pasaulyje. Jis gali laikyti save realistu, mistiku, marksistu, budistu, idealistu – pasirinkimo variantų daugybė. Įrodinėjantis veikia paprastesniu principu: ką begalvotų Galvojantis, Įrodinėjantis tai įrodo (patvirtina, randa įrodymų). Pavyzdžiui, feministės visuomet atras įrodymų, kad vyrai eksploatuoja moteris, o nemėgstantys blondinių vyrai visuomet įžvelgs jų “kvailumo“ požymių.

Psichiatrai teigia, kad žmogus net gali susigalvoti sau ligą, priderinęs girdėtus simptomus, arba, atvirkščiai – stebuklingai išgyti, įtikėjus pasveikimu. Taip veikia plačiai žinomas placebo efektas, pvz., jei Galvojantis tvirtai tiki, kad šventas vanduo iš tam tikros vietovės išgydys jo negalias, tai Įrodinėjantis meistriškai diriguos signalams iš įvairių kūno organų ir sistemų, kol organizmas iš tiesų pradės sveikti.

O jei Galvojantis mąsto impulsyviai, su užsidegimu, tai Įrodinėjantis tą mintį taip nuosekliai įrodys, kad tokį žmogų jau bus neįmanoma perkalbėti priešingai. Tuo tarpu jei keičiame savo nuomonę laisvai pasirinkdami naują mąstymo versiją, tai Įrodinėjantis tuoj pat paslaugiai suras naujų patvirtinimų – taip veikia mūsų smegenys, be įrodymų mes negalime kažkuo nepagrįstai tikėti. Kiekvienu atveju Įrodinėjantis įrodo tai, apie ką galvoja Galvojantis.

Tačiau kiek toks galvojimas-įrodinėjimas atitinka realybę? Juk šiandien galime įtikėti vienu, rytoj – visai priešingu dalyku. Todėl ir teigiama, kad yra objektyvi ir subjektyvi realybės. Objektyvi realybė egzistuoja nepriklausomai nuo vertinimų, o subjektyvi visuomet tvirtinama tam momentui suvokiamais ir turimais įrodymais. Taip iš amžiaus į amžių mes vis artėjame prie objektyvios realybės.

Dauguma mūsų objektyviausiais skaitome mokslininkus, tačiau istorija parodo priešingą vaizdą. Kartais mokslininkai taip stipriai laikosi tarpinių subjektyvių rezultatų, kad tokiu būdu nesąmoningai stabdo progresą. Istorijoje tokių pavyzdžių apstu: juk ne kas kitas, o kolegos astronomai apkaltino Galilėjų. Taip pat pradžioje įvyko ir su Einšteino reliatyvumo teorija – dauguma to meto fizikų ją paneigė.

Tuo tarpu pats Einšteinas ilgai negalėjo priimti kvantinės teorijos, nors eksperimentais ji jau buvo įrodyta, ir t.t., ir t.t.. Mokslas prie objektyvios realybės priartėja tuomet, kai kolektyvinis darbas persveria individualius įsitikinimus, kai daugybiniai eksperimentai, atlikti tarpusavyje nesusijusių tyrėjų visame pasaulyje, patvirtina objektyvią tiesą.

Kodėl svarbu tai žinoti? Pirmiausiai tam, kad supratę šį smegenų veikimo principą, nesileistume į negatyvų mąstymą, nes Įrodinėjantis tuoj pat “pasirūpins“ tokių minčių įrodymu, ir tai gali tapti niūria pasaulėžiūra. Be to, šis suvokimas padės suprasti ginčų beprasmiškumą – būtent dėl tokios mūsų smegenų veiklos bet kokiai nuomonei, net jei jos prieštarauja viena kitai, atrandami įrodymai.

Ir dar.. nedarykime skubotų išvadų, neribokime savo mąstymo, nesprauskime minčių į rėmus ir šablonus. Supraskime, kad visą savo gyvenimą mes vystomės, augame dvasiškai, kad nuolat keičiasi pasaulio ir žmogaus pasaulyje suvokimas. Visada turėkime erdvę augimui – tegul vienos žinios tampa laipteliais kitoms žinioms, ir taip be galo.

Kitaip.. dar ir šiandien tvirtai tebetikėtume, kad Žemė laikosi ant banginių ar dramblių 🙂 ..

Senieji metraščiai apie lietuvius

XV a. pabaiga, Pilypo Kalimacho (1437-1496), politiko, filosofo ir istoriko mintys apie lietuvių kilmę

Kadangi nėra vieningos nuomonės dėl šios tautos kilmės, todėl verta čia išdėstyti, ką apie tai manė įvairūs žmonės. Dauguma tvirtina, kad ši gentis atėjo iš Italijos; tačiau tai jokiais tikrais faktais neįrodytas prasimanymas. Kur kas teisingesnė atrodo prielaida tų, kurie lietuvius kildina iš galų. Jie sako, kad tuo metu, kai viena dalis keltų nuėjo į Italiją, kita dalis, vadovaujama Lemonijaus, kartu su vaikais ir žmonomis pajudėjo Šiaurės Okeano link ir užėmė Europos pakraščius. Netrukus kraštas pagal Lemonijaus vardą buvo pavadintas Livonija.

Kai vėlesniais laikais kimbrai (germanų gentis) kraustėsi link Bosporo, viduriniojoje Sarmatijoje (Sarmatija pirmaisiais amžiais po Kristaus vadinta plati pietryčių Europos sritis nuo Kaspijos jūros iki Vyslos) savo gyvenvietes apleidę keltai persikėlė į tas žemes, kurias ir šiandien užima. Tenykščiai gyventojai, beveik nemokėdami žemdirbystės, matydami, kad dauguma jų atsidėję darbui, pavadino juos Litifani – lietuviais pagal žemės vaisius, kuriems savo kalboje turi bendrą pavadinimą litifa.

Tačiau kai kas mano, kad lietuvių (Lituani) vardas kilęs iš pakrantės (litus) okeano, nuo kurio neva jie yra kilę. Tačiau kad ir kaip bekildintumei tą vardą, jis išliko iki šių laikų, nors graikai, nežinodami tikrosios jų kilmės, davė jiems keltoskitų vardą, kuris reiškia ir senąją, ir naująją jų tėvynę. Kadangi su kitomis gentimis jie susidurdavo labai retai, keltoskitų vardas tapo užmirštas ir išliko tas, kuriuo juos vadina žmonės, susiję su jais įvairiais santykiais. […]

Jų religinis paprotys laikyti šventais miškelius, jokių šventovių, kaip ir druidai (senovės keltų žyniai) jie neturėjo. Taigi – kaip mums žinoma – garbino miškelius, akmenis, nuošalias vietas, ežerus ir įvairiausius tvarinius, tačiau labiausiai žaltį, jų kalba vadinamą gyvate (Gyuotem), kurio garbinimas, mano manymu, paplito ne be pagrindo.

Juk ir finikiečių, senovės mokslo apie dievus žinovų, manymu, kiti tvariniai grubiaodžiai ir pernelyg jau žemiški, tačiau žaltys artimiausias dvasinei esybei, ugnies ir dieviškos prigimties, kadangi jis vien dvasios jėga juda stebėtinu greičiu, neturėdamas nei sparnų, nei kojų, ir geba išsivaduoti iš savo silpnumo ir senatvės, nuolat tarsi patsai iš savęs atgimdamas; ir jeigu tik niekas jo neužpuola iš pašalies, retai jį ištinka natūrali mirtis.

Taip pat ir persai atnašavo aukas žalčiams kaipo didžiausioms dievybėms, ir egiptiečių pasaulėvaizdyje žaltys buvo toji dvasia, kuri gaivina pasaulį ir teikia jam judėjimo galios, ir ne tik jam, bet ir visa kam, kas ant jo yra. Be to, graikų apeigose taip pat sutinkame žaltį, susirangiusį į kamuoliuką. Ferekidas Skyrietis parašė knygą apie dievą Ofioną, kurį galima būtų pavadinti žalčiu.

Pagaliau žalčių kultą aptinkame ir pas romėnus, kurių garbinamas dievas Eskulapas buvo žalčio pavidalo. Tad nors dabar ir būtų lengva prieiti išvadą, kaip lietuviai perėmė žalčio garbinimą, tačiau galime apsieiti ir be to, kadangi jie yra pasidavę tam pačiam prietarui, kuris įsigalėjo ir daugelyje kitų labai išmintingų tautų.

Tačiau grįžtant atgal (tenka tarti), – jeigu tiek daug įtikinamų įrodymų ir hipotezių apie lietuvių ir jų religinių įsitikinimų kilmę sukelia tokias įvairias ir prieštaringas nuomones – kiekvienam paliekame spręsti pačiam, kurią iš jų laikyti teisingiausia.

(Iš chrestomatijos “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Vydūnas apie tautą, valstybę ir žmoniją

“… Kalbą reikėtų vadinti tautos vėliava. Ji atspindi tautos kraują ir jos jausmų-minčių-norų gyvenimą. Negalima suprasti tautos savybių, nepažįstant jos kalbos. Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba.

Kiekviena tauta yra savaip svarbi. Ji savo ruožtu atvaizduoja žmoniją. Kiekviena tauta turi savo prasmę ir savo reikšmę. Ją ji turėtų susirasti ir kiek tiktai įstengdama nešti į gyvenimą.

Valdžia turėtų tarsi dygti iš kilniausių tautos jėgų. O jų uždavinys turėtų būti tarnauti kiekvieno žmogaus pažangai. Valstybė turėtų būti tautos namas, tautos vaikų mokykla. Bet, įsižiūrint į šios dienos valstybes, pasirodo, kad taip labai retai tėra.

Valstybės tvarka tvirtinama įstatymų, kurie žmonių atstovų sumąstomi. Vienok gana dažnai tie atstovai renkami, kovojant priešingoms srovėms, kurių kiekviena ieško labai paviršutiniškos savo naudos. O valdovas, kurs paprastai vieną tų srovių šelpia savo galybei tvirtinti, iš tikrųjų naudojamas visos eilės gudruolių. Jie moka viską taip gražiai susukti, kad valdovas nepajusdamas jų pageidavimams tarnauja ir jų naudai didžią valstybės gyventojų dalį skriaudžia.

Retai tėra kitaip. Ir todėl iš valdžios vidaus, iš valdovų pareina tokiai gyvenimo tvarkai galas. Ateina valdovams bei jų šeimoms pragaištis. O valstybės gyventojai drauge turi kęsti. Taip atsitinka, kai siekiama sau naudos. Paviršiumi galima daug susiglemžti, bet gelmėse viskas griūva.

Bet valstybė gali ir tvirtėti. Sąlyga tam tėra viena. Valdovas turi rūpintis vien žmonių, valstybės gyventojų gerove. Visų žmonių jėgos turėtų būti naudojamos vien tų pačių žmonių labui.

Žmonėms nėra jokio gėrio, jiems duodant vien žaislų ir duonos. Tikrasis kiekvieno lobis yra pilnesnis, šviesesnis žmoniškumas. Valdovas todėl pirma turėtų rūpintis dvasiniu valstybės gyventojų augimu. Vien tame jis turėtų matyti savo valdymo uždavinį.

Laikas auginti žmoniškąją didybę ir išreikšti ją žodžiu, veikimu ir gyvenimu. Lietuvių tauta turi prisidėti prie bendrojo žmonijos kilimo. Ji turi įnešti į žmonijos gyvenimą tam ypatingus akstinus. Tik tuomet ji turi teisę išlikti. Tik tuomet ji yra gyva žmonijos šaka.

Didžiausias rūpesnis yra tautą išlaikyti. Kad nėra tokio supratimo, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą ir tėvynę. Tautą išlaikyti vien kalbomis negalima.

Todėl visuomet turėtų būti klausiama: kaip auginsime tautą. Vien žiūrėdami į jos išlikimą, pamiršime to išlikimo sąlygą – o tai augimas ir auginimas. Tautos augimui reikia visa aukoti. Bet vėl ir vėl turi būti apmąstoma, ar iš tikro tauta auginama. Labai lengvai darbas virsta tautos naikinimu.

Reikėtų „veikėjus“ daugiau pagal tai vertinti, kiek su jais aukštesnė sąmonė tautoje didėja, kiek lietuvių sąmonė jų darbais žadinama, kiek lietuvių dora keliama, kiek jų vidaus gyvenimas turtinamas, skaidrinamas ir puošiamas.

Iš kitų tautų pasimokyti yra labai naudinga. Tik reikėtų pasimokymui imti jų prakilniausius reiškinius. Kaip dažnai lig šiol, visokiu būdu didiname vien tuštumą ir žemumą. Yra net tokių vakarų rengėjų, kurie sušaukia žmones į „vakarus“, žadėdami tik juokų ir šokių lig ryto. Ar manoma iš tikro, kad iš tų vakarų bus kokia nauda? Kiekvienas protingas žmogus žino, kad žadinti žmogaus žemumą reiškia jį silpninti. Ne duona ir žaidimai kelia žmones aukštyn. Taip buvo manoma visuomet tik pakrikimo laikais. Kaip jau sakiau: žmogaus žemumą auginti reiškia jį traukti į pražūtį.

Visose Žemės rutulio dalyse dabartinių žmonių kultūra daugiausia buvo orientuota į išorinį pasaulį bei jo turinį ir skatinama tarpusavio prieštaravimų. O paskui pagaliau paaiškėjo, kad kultūringoji žmonija, nežiūrint visos techninės pažangos, slysta atgal. Vadinasi, turėjo būti kažkas padaryta visai priešingai.

O dabar daugumai žmonių reikia apsiriboti vien tik būtiniausiais gyvenimo dalykais. Todėl jie siekia artimesnio ryšio su žeme ir apskritai su gamta. Jie ieško pagrindinių būties, gyvenimo jėgų. Tokios pastangos turėtų priartinti esminį pakilimą.

Ko pageidautume iš atskiro žmogaus, tas tinka ir visai tautai.

Tauta pakilusi ant aukštesnės pakopos, jei joje pastebima daugiau žmoniškumo. Tada tautos gyvenimas savo dvasingumu, minčių ir nuotaikų pasauliu yra tarytum gerokai skaidresnis.

Aišku, vienos tautos žmonės nėra vienodi. Jų vidaus, dvasinis pasaulis skiriasi išmintimi, stiprybe, esmingumu. Dėl to į bendrą gyvenimo paveikslą vieni meta šešėlius, kiti lieja šviesą ir gyvybingumą. Dėl to jame matyti nuolatinis kitimas. Gyvenimas nuolat pasiduoda permainoms. Tauta pažangą bus pasiekusi tik tada, kai visos tautos dvasiniame pasaulyje pagausės doros, tikrojo žmoniškumo.

Kai žmogus pasiduoda žemoms aistroms, tada šalia kitų žmonių jis darosi menkavertis, ir šitą savo trūkumą perkelia į visuomenės gyvenimą, tapdamas tamsiąja jėga. Tačiau blogio akivaizdoje suaktyvėja gėris, o blogis pasidaro labiau atpažįstamas.

Su kuo eis, apsispręsti turi individas. Nuo jo tada priklauso ir visuomenės pažanga ar atsilikimas, laimėjimas ar praradimas. Kai į visuomenės gyvenimą gausiau įliejama niekšiškumo ir žemų aistrų, tada jis nusmunka ant žemesnės pakopos, o kur visuomenės gyvenime reiškiasi kilnūs jausmai, didžiadvasiškumas ir sielos tyrumas, ten gyvenimas pagyvės, labiau suklestės, pasieks aukštesnės vertės, sutviskės stipresne šviesa.

Kiekviena kylanti kultūra kaip prielaidą veiklumui turi turėti aukštesnio žmoniškumo žmonių su sutaurintu tautiniu savitumu. Tik tokie žmonės savo žmogiškomis ir kultūrinėmis vertybėmis gali skatinti kitų suklestėjimą. Šitaip susiklosto tikra kultūra, palyginti su kuria tariama perimtoji iš svetur kultūra tėra vien nubaltintas tinkas. Tik tikrą kultūrą turintys žmonės, visos tautos gali sėkmingai skatinti žmonijos pažangą…“

( Mintys iš Vydūno raštų.)

Apie Meilę

* Kaip atpažinti meilę? Kaip dovaną gauname tik įsimylėjimą, ir tai padeda žengti meilės link ir ją auginti. Meilė – ne tik jausmas, tai gyva išmintinga substancija, kuri vienija ir harmonizuoja viską, prie ko prisiliečia. Ir tam nereikia nei meilaus balso, nei skambių žodžių, nei jausmų įrodinėjimo – širdis jaučia meilę. Bet koks žodis ar veiksmas, einantis iš mylinčios širdies, visuomet yra teisingas. Kiekvienas su meile atliktas veiksmas stiprina ir augina meilę.

* Pasaulyje šiandien vertinamas ryškumas, ekstravagancija ir iššaukiantis elgesys, o ne pagarba, draugystė ir meilė.. O juk būtent mylintis žmogus atneša savo šeimai, visuomenei ir visam pasauliui gėrį, laimę ir harmoniją – jis laiko Žemę savo gerose rankose, išsaugodamas ją ir nutiesdamas kelią evoliucijai. Tačiau.. žmonės dažnai net nepastebi tikrųjų vertybių. Jie užsikėlė ant pjedestalo tai, kas juos skiria ir griauna.

* Žmoniją gelbėja ir nurodo kelią vystymuisi ne karvedžiai ar valdovai, ne genijai ar šventieji, o pora mylinčių žmonių – vyras ir moteris. Meilėje gimsta ne tik naujas žmogus, bet ir abu mylintieji – meilė atnaujina dvasią, keičia žmones, daro juos geresniais ir gražesniais. Tik meilė gali atskleisti kiekvieno žmogaus geriausias savybes, tik mylėdamas žmogus kuria harmoniją. Be meilės žmogus mažas ir silpnas, be meilės jis pyksta ir griauna..

* Meilė išmintinga ir švelni, meilė kantri ir kurianti.. Kad pakviestume ją į savo gyvenimą, turime išlaisvinti savo protą nuo baimės, pykčio, melo, ambicijų, egoizmo apraiškų ir kitų žemų emocijų. Kai jos užvaldo protą, meilei nelieka vietos širdyje, nes nuo žemų emocijų ji susigūžia.. Tuomet meilę pakeičia savininkiškumas, kūno aistros ir pavydas. Begalinė žmonių kančių įvairovė slypi tik keliose žemose emocijose, šalia kurių meilė gyvuoti tiesiog negali..

* Būtent meilės kiekis, kuriuo dalinasi žmogus su kitais žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu, ir yra jo realizacijos gyvenime tikrasis kriterijus. Kito laimėje atrasti savo laimę – štai būtinas mums suvokimas, naujoji sąmonė! Pradėkime iš tokių pozicijų žiūrėti į visus veiksmus, į žmones, ir tuomet palengva pradės išeiti iš gyvenimo melagingos ir netikros vertybės, o mūsų širdys prisipildys meilės išminties..

* Gyvenimas nuolat suteikia mums daugybę galimybių išreikšti meilę, išmintį ir visas kitas savo geriausias savybes. Mes nuolat renkamės – eiti meilės ir harmonijos, o galbūt – abejonių ir baimės keliu. Priklausomai nuo pasirinktos krypties, atsiveria nauji keliai ir kryžkelės. Pats geriausias kelrodis gyvenimo keliuose ir kryžkelėse yra meilė: ji išmintinga, ji visada nurodo teisingą kryptį, ir dėl to laimės gyvenime nuolat gausėja.

* Visa meilės paslaptis – mylėti, besąlygiškai dovanoti meilę. Ji yra vienintelis dalykas, kuris didėja tada, kai kuo daugiau jos dovanoji kitiems. Be meilės nėra tikro vystymosi, be meilės niekas negali atrasti savojo “aš“, be meilės negalime suprasti kito žmogaus. Žmonija jau “išaugo“ iš mokymosi per kančią, atėjo laikas kurti savo realybę meilėje ir džiaugsme..

* Meilė – pati geriausia dirva visoms gražiausioms žmogiškoms savybėms augti. Meilė – nuostabus mūsų prigimtinis poreikis, tai gyvenimo poezija ir saulė, puošniausias gyvenimo žiedas ir gaivinanti dvasios ugnis. Kūrėjas yra Meilė, ir kai myli, esi Kūrėjas. Mylėkime.. tik mylėdami atpažįstame Meilę.. 🙂

Apie harmoniją su gamta ir sveikatą

* Anksčiau žmonės gyvenamąją vietą pasirinkdavo pagal vandens (pvz., upės) tėkmę, vėjo kryptį, reljefą, augaliją ar gyvūnų elgesį. Oras, vanduo ir maistas turėjo būti prieinami nenaudojant kokių nors ypatingų technikos priemonių. Žmogaus gyvenimo pagrindas buvo harmonija su gamta, jos dėsnių laikymasis. Visos tautos turėjo visuotinę pasaulio sampratą. Tik atradę harmoniją su gamta, sugebėję prie jos prisitaikyti, žmonės išgyveno ir daug pasiekė, kol.. nepasuko technokratijos linkme su egoizmo apraiškomis, gamtos ritmų nepaisymu ir jos niokojimu, stresais ir civilizacijos ligomis.

* Makrokosmosas atsispindi mikrokosmose ir atvirkščiai. Visatos tvarka iki smulkiausių detalių paklūsta harmonijos ir evoliucijos dėsniams, joje viskas tikslinga, viskas vystosi ir kinta, o tai, kas atgyveno, duoda impulsą naujam etapui ar veiksmui. Visi gamtos dėsniai paremti priešybių vienybe ir natūralia energijų pusiausvyra. Ir tai kartojasi, judėjimas nesibaigia niekada – kaip diena ir naktis, kaip įkvėpimas ir iškvėpimas. Tik šiuolaikinis žmogus siekia išorinio pasaulio kontrolės ir stabilumo, tuo tarpu gamtoje stabilūs tik nuolatiniai pokyčiai. Kuo aukštesnis technikos lygis, tuo mažesnė natūrali aplinka ir didesnis atotrūkis nuo gamtos.

* Daugelį neigiamų poveikių mes susikūrėme patys. Jei ką nors pernelyg sureikšminame arba jei į ką nors nekreipiame dėmesio, mes susipainiojame, mums pradeda nesisekti arba pradedame sirgti. Dažniausiai nekreipiame dėmesio į elektrifikuotą aplinką, daugybę cheminių medžiagų buityje ir maiste, geopatogeninius veiksnius, nepaisome ir dienos režimo. Ką pernelyg sureikšminame? Komfortą, besaikį pataikavimą norams (vartojimą), įvairios technikos poreikį. Rezultatai – jei mūsų gyvenime yra du ar daugiau tokių veiksnių, galime turėti nemalonias pasekmes psichikai ir sveikatai.

* Žmonės – ne mašinos. Kiekviena siena, kiekviena izoliuota patalpa atima iš mūsų dalį gamtos ir atitolina mus nuo natūralių sąlygų. Technikos pažanga – puiku, bet neleiskime, kad ji visiškai atskirtų mus nuo gamtos ir ardytų natūralų gyvenimo ritmą. Atsakykime sau nuoširdžiai – kiek per dieną laiko praleidžiame gryname ore, ar pakankamai judame, ar pailsime, ar randame laiko pabūti tyloje ir ramybėje, ar laikomės režimo? Kaip manote, kokiu būdu žmogus gali išlaikyti elementarią ir natūralią fizinę bei psichinę pusiausvyrą?

* Juk kartu su technikos pažanga mes nemutuojame į biorobotus.. Tai, kad technokratinis gyvenimo būdas žmogui – gamtos daliai – yra svetimas, įrodo ir vis didėjantis vadinamų civilizacijos ligų skaičius, kurių didžioji dalis – psichiniai sutrikimai. Dažnas pagalvoja, kad senieji protėvių mokymai ar papročiai tėra nereikalinga atgyvenusi seniena. Tačiau būtent dėl senųjų tiesų ignoravimo – kurios, beje, išbandytos ir patikrintos gyvenimu – mes patiriame tiek stresų ir negalavimų. Žinoma, visko šiuolaikiniame gyvenime pritaikyti neįmanoma, bet pagrindinių gyvenimo principų jokia technika nepakeis ir neatstos, jie veikia, jų iš naujo išradinėti nereikia, o štai jų nepaisymas gali būti pavojingas.

* Šiuo atveju labai naudinga išmintinga sintezė. Juk sveikata ir dvasinė pusiausvyra yra didžiulis turtas – tą jums patvirtins kiekvienas, kad ir trumpam jos netekęs. Jokie materialiniai turtai ar technikos stebuklai jos nepakeis.. Jei pažeidžiame gyvenimo principus ir ritmus, pirmiausiai nukenčia mūsų sveikata. Todėl.. pritariu lozungui “atgal į gamtą“! Saulės šviesa, grynas oras ir vanduo – mūsų vieninteliai gyvybės šaltiniai, būkime dėkingi už juos.. Gamtos paros ritmai – mums natūraliausi ir sveikiausi. Pažinkime juos, tegul jie tampa mūsų gyvenimo ritmu, tuomet būsime harmonijoje su savimi ir viskuo, kas mus supa.. O technika lai užima garbingą padėjėjo (bet ne valdytojo) vietą 🙂 .

Linkiu visiems entuziazmo, sveikatos ir harmonijos! Smagaus savaitgalio! 😀

Organizmo valymas pagal Ajurvedą

Ajurvedos mokymas teigia, kad daugelio ligų šaknys yra organizmo užterštume. Tradicinė medicina naudoja sąvoką šlakai – taip pavadindami tam tikras nuosėdas ir atliekas, susidarančias organizme vykstant medžiagų apykaitos procesams, o ypač jiems sutrikus. Šių atliekų organizmas nesugeba pašalinti. Prie šlakų priskiriamos ir nuodingos medžiagos, kurios per maistą, vandenį ar kvėpavimą patenka į organizmą ir lieka nepašalintos.

Ajurveda sanskrito kalba šlakus vadina ama – tai nevienalytė lipni masė, kuri užteršia žarnyną ir kitus kanalus: kapiliarus ir kraujagysles. Tokiu būdu gali įvykti daug cheminių pakitimų, kurių metu susidaro toksinai. Jie patenka į kraują ir pradeda cirkuliuoti organizme. Toksinai gali susikaupti nusilpusiose kūno dalyse sudarydami sukietėjimus, užsikimšimus, užsistovėjimus, taip susilpnindami organų veiklą ir sumažindami audinių atsparumą. Galutinai liga pasireiškia pažeistuose organuose artrito, diabeto, širdies ligų ir kitų susirgimų pavidalu. Apnašos ant liežuvio ir nemalonus kūno kvapas parodo, kad organizme atsirado šlakai (ama).

Kad suprastume, kaip svarbu yra išlaikyti neužterštą organizmą, pažiūrėkime į kūno struktūrą ir “statybos elementus“, kurie Ajurvedoje yra vadinami dhatu. Šie statybos elementai palaiko įvairių organų, sistemų ir gyvybiškai svarbių organizmo dalių funkcionavimą, vystymąsi ir mitybą. Dhatu yra biologinio apsaugos mechanizmo (imuniteto) dalis. Kai sutrinka vienas iš statybinių elementų (dhatu), tai atsiliepia ir kitam, nes kiekvienas iš jų gauna maistą iš gretimo statybinio elemento, tai yra sistema.

Eilės tvarka organizmo statybiniai elementai (dhatu) išsidėstę taip:

1. Plazma (rasa) turi savyje suvirškinto maisto medžiagas ir jomis maitina visus audinius, organus ir sistemas.
2. Kraujas (rakta) tvarko visų audinių ir gyvybiškai svarbių organų oksidaciją ir palaiko gyvybingumą.
3. Raumenys (mamsa) dengia smulkius gyvybinius organus, judina sąnarius ir palaiko kūno fizinę jėgą.
4. Riebalai (meda) atlieka tepimo funkciją, aprūpina riebalais visą kūną.
5. Kaulai (asthi) duoda kūno struktūrai atsparą.
6. Kaulų smegenys ir nervai (madža) užpildo kaulų ertmę ir siunčia sensorinius bei motorinius signalus.
7. Dauginimosi audiniai (šukra ir artava) turi savyje visų audinių ingredientus ir atsako už dauginimąsi.

Organizmo statybiniai elementai sąveikauja nustatyta natūralia biologine tvarka ir palaiko vienas kitą, jų tikslas – normali fiziologinių funkcijų veikla visuose audiniuose, organuose ir sistemose. Ajurveda teigia, kad sveikata – tai tvarka organizme, liga – tvarkos suardymas. Dėl kūno ir proto (streso) nestabilumo pradedame sirgti. Tuo tarpu gerą sveikatą turinčio žmogaus negali paveikti net infekcinės ligos. Švarus, neužterštas organizmas ir ramios emocijos – pagrindiniai sveikatos faktoriai.

Ajurveda moko, kad iš negatyvių emocijų žmogus turi mokytis išsivaduoti, nes jų slopinimas sukelia disbalansą ir ligas kuriančius toksinus. Na, o sukauptus organizme šlakus (amą) reikia tiesiog fiziškai “išsišluoti“ – išsivalyti badavimu, vaistažolėmis, vandens procedūromis ir kvėpavimu. Yra ir daugiau Ajurvedoje taikomų organizmo valymo būdų, tačiau jie gali būti naudojami tik prižiūrint specialistui.

Ajurvedos propaguotojas, gydytojas D.Čopra siūlo paprastą ir kiekvienam priimtiną organizmo valymo būdą. Jis tikrai paprastas: kelias dienas dažnai, maždaug kas pusvalandį ar dažniau, gerti karštą virintą vandenį po kelis gurkšnelius (galite ir daugiau, jei norisi). Ne arbatą ar žolių nuovirus, bet karštą virintą vandenį. Tam reikalui užvirkite vandenį, pavirinkite kelias minutes ir supilkite į termosą. Pasidėkite jį, kad nepamirštumėte, matomoje vietoje ir kas pusvalandį atsigerkite.

Kuo pagrįstas šis organizmo valymo būdas? Karštas vanduo tirpdo šlakus (amą), o valymo poveikis sustiprinamas ir šiluma, ir reguliariu karšto vandens gėrimu. Svarbus ne išgerto karšto vandens kiekis, bet jo temperatūra ir reguliarus atsigėrimas. Tokį valymą galite kartoti kas mėnesį, po kelias dienas ar savaitę. Jei organizmas stipriai užterštas, galite pavalyti ilgiau – vanduo tikrai nepakenks. Valymo sustiprinimui kelis kartus į dieną (bet ne nuolat) į karštą vandenį galite įlašinti kelis lašus citrinos.

Dabar apie vaistažoles, kurios padeda valyti organizmą. Ajurvedoje plačiai naudojamas imbieras, juodieji bei raudonieji pipirai ir visi aitrūs bei aštrūs skoniai, kurie neutralizuoja toksinus. Galime juos naudoti, jei tinka, bet nepamirškime ir augalų, augančių tėvynėje – jie mums labiau dera.

Žarnyną valančios vaistažolės: liucerna, linų sėmenys, šaltekšnio žievė, šeivamedžio vaisiai, šermukšnio uogos, bruknių uogos, agrastų uogos, dilgelės lapai, gubojos šaknys. O taip pat virtos morkos, burokėliai, melionai, birios košės (perlinė, grikių), sėlenos.

Inkstus valančios vaistažolės: bruknių, juodųjų serbentų, beržų ir dilgelės lapai, dirvinis asiūklis, kadagio uogos, paprastasis kietis. Inkstų akmenis ir smėlį tirpdo meškauogės lapai ir takažolė.

Kraujagyslių ir limfos sistemą valančios vaistažolės: gudobelė, raudonėlis, kiaulpienės šaknys, dirvinis asiūklis, baltažiedė notrelė, kadagio uogos, valerijono šaknys, krapų sėklos, pušų spygliai.

Geriau gerti vieno iš žolinių komponentų arbatą, galite daryti mišinius, ypač su dilgelės lapais. Bendra taisyklė: šaukštelis vaistažolių ar uogų užpilamas stikline verdančio vandens, paliekama pritraukti 15-20 minučių ir geriama po pusę stiklinės pusvalandį prieš valgį 3 kartus per dieną. Linų sėmenų arbatą geriausia gerti vakare prieš miegą.

Kad organizmas neužsiterštų, atidžiai rinkitės maistą, gerkite pakankamai vandens, būkite gryname ore, pasirinkite tinkamą fizinį krūvį, venkite stresų ir atsisakykite žalingų įpročių. Ir, žinoma, profilaktiškai atlikite pasirinktą, jums tinkantį organizmo valymą.

Gal žinote paprastų ir efektingų organizmo valymo būdų? Pasidalinkite, būtų įdomu ir naudinga.. 🙂

Miegas ir nemiga pagal Ajurvedą

Greitai užmiegančiam ir gerai miegančiam žmogui miegas atrodo savaime suprantamas dalykas. Tačiau viena labiausiai paplitusių šiuolaikinių medicininių problemų yra nemiga. Jei anksčiau tai buvo vyresnio amžiaus žmonių problema, tai mūsų dienomis nuo nemigos kenčia ir jaunimas. Kodėl taip atsitinka? Kodėl taip paplito nemiga?

Manoma, kad vyresniame amžiuje miego poreikis sumažėja, todėl vyresnių žmonių nemiga laikoma natūraliu dalyku – tiesiog jie mažiau miega. Tačiau nemiga bet kokio amžiaus žmogui nėra normalus dalykas, jei jis jaučiasi nuolat pavargęs ir apsnūdęs. Nuo 17 iki 25 metų žmogaus biologinis miego poreikis yra didesnis, todėl jei tokio amžiaus kenčiama nuo nemigos, reiškia, išsimušta iš optimalaus gyvenimo režimo – t.y., pernelyg apsikrauta mokslais arba darbais.

Mūsų laikais paplitęs lengvabūdiškas alkoholio vartojimas taip pat sunkina nemiga sergančio žmogaus būseną – tai vienas iš nemigos faktorių. Pagrindiniai nemigos požymiai yra šie:
– sunkiai užmiegama;
– kelis kartus naktį pabundama, po to sunku užmigti;
– pabundama labai anksti, 3-4v ryto, ir po to negalima užmigti.

Kartais būna vienas ar keli iš šių požymių, bet svarbiausias nemigos požymis – žmogus neišsimiega ir prabunda apsunkęs, pasyvus ir be jėgų. Miego paskirtis – atgauti pusiausvyrą, atsikratyti įtampos, suteikti poilsį smegenims. Tyrimais įrodyta, kad chroniškas miego trūkumas provokuoja psichologinę įtampą, nerimo būseną, žmogus tampa apatiškas ir mažiau atsparus stresams.

Kas yra miegas? Tai sąmonės ir kūno būsena, kurios metu organizmas yra gilioje ramybėje, kuomet medžiagų apykaita sulėtėja, o smegenys atsijungusios nuo išorinio pasaulio. Geras miegas ateina natūraliai savaime, po jo žmogus jaučiasi žvalus, o energijos pakanka visai dienai. Sveikas miegas retai nutrūksta viduryje nakties, o jei taip ir nutinka, tai žmogus greitai vėl užmiega ir lengvai prabunda ryte.

Miego, maksimalaus atsipalaidavimo būsenoje geriausiai atsinaujina ir visas organizmas, jo atsinaujinimas vyksta nuolat. Nustatyta, kad maždaug kas šešias savaites visiškai atsinaujina kepenys, kiekvieną mėnesį – oda, kas penkias dienas – skrandžio gleivinė, skeletas – kas tris mėnesius, ir beveik viso organizmo ląstelės atsinaujina metų bėgyje (D. Čopra). Štai kodėl svarbi ne tik optimali mityba, bet ir pilnavertis miegas.

Kadangi žmogus yra gamtos dalis, jis pavaldus gamtos ritmams ir ciklams. Todėl yra keturios sąmonės būsenos:
– aktyvios sąmonės arba būdravimo būsena, kurioje esame dieną;
– gilus miegas arba poilsio periodas, kai organizme vyksta aktyvūs atstatomieji procesai;
– miego-sapnavimo periodas, lydimas aktyvių akių judesių;
– paviršutinis miegas, kuris trunka ilgiausiai ir ateina po pirmų dviejų miego fazių.
Per 24 paros valandas šios keturios būsenos cikliškai keičia viena kitą, t.y., atitinka tam tikros paros ritmus.

Anksčiau žmonės gyveno pagal gamtos ritmus, dabar šių ritmų beveik niekas nepaiso ir gyvena pagal.. laikrodį. Be patogumų, civilizacija atnešė ir disharmoniją tarp žmogaus ir gamtos ritmų. Toks gyvenimo būdas alina, nes žmogus negali normaliai išsimiegoti. Kai tik žmogus suvokia gyvenimo cikliškumą ir normalizuoja dienos režimą – gulasi ir keliasi laiku – tuomet jis pailsi ir vėl atgauna žvalumą ir jėgas.

Nemažai žmonių sureikšmina savo nemigą ir nuolat dėl jos nerimauja (subjektyvi nemiga). Toks požiūris gali pabloginti situaciją, nes kartais sergantys žmonės linkę dramatizuoti – tyrimai parodė, kad tokie žmonės dažnai miega ilgiau, nei įprasta ir užmiega greičiau, nors teigia priešingai. Būna ir atvirkščiai – žmonėms akivaizdžiai trūksta miego, bet jie tvirtina, kad išsimiega. Todėl pirmiausia reikia keisti požiūrį į nemigą ir pilnavertį miegą, o paskui jau imtis konkrečių veiksmų padėčiai gerinti.

Psichologai atkreipia dėmesį į dar vieną įdomų fenomeną, kuris vadinamas antrine (paslėpta) nauda. Jo esmė tokia: žmonės, kurie ilgą laiką turi chroniškas liguistas būsenas (tarp jų ir nemigą), ilgainiui gali pradėti nesąmoningai jomis manipuliuoti. Pavyzdžiui, gali sakyti, kad nuovargis dėl nemigos trukdo jiems atlikti kažkokius darbus arba kiekvienai progai pasitaikius gulinėti. Tokia pozicija tik sustiprina chroniškas būsenas.

D. Čopra tvirtina, kad nėra “naktinių“ žmonių, tėra tik netikę ilgamečiai įpročiai, kuriuos galime keisti į sveikus ir normalizuoti savo gyvenimą. Remdamasis Ajurveda, jis pateikia konkrečius pasiūlymus, kurie padeda greitai susigrąžinti normalų miegą. Taigi, pirmiausiai, prieš miegą:
– išsirinkite jums tinkamą gultis laiką (tarp 22-23v) ir gulkitės miegoti tuo pačiu laiku;
– suplanuokite ramų vakarą;
– venkite vakare darbo, kuris reikalauja dėmesio koncentracijos, pasistenkite jį pabaigti valandą iki miego;
– valgykite ne vėliau kaip 8 vakaro (geriausiai – 6-7 vakaro), maistas turi būti lengvai virškinamas;
– ruoškitės miegui 30 minučių iki to, kai atsigulate;
– prieš miegą galite pašildyti kojas pasūdytame karštame vandenyje – tai padės atsipalaiduoti, arba išgerti mėgiamos raminančios arbatos ar šilto pieno;
– išneškite iš miegamojo televizorių – tai dažnas nemigos kaltininkas;
– jei nepavyksta persiorientuoti su gulimosi miegoti laiku iš karto (labai nuklydote nuo optimalaus režimo), savaitę gulkitės kasdien vis 10-15 minučių anksčiau, kol pasieksite tinkamą laiką.

Labai svarbus ir elgesys atsigulus miegoti. Reikia suprasti, kad žmogus negali priversti savęs užmigti, miegas ateina natūraliai savaime. Atkūrę optimalų dienos režimą ir atsigulę laiku miegoti, mes neturime stengtis užmigti ar kontroliuoti užmigimą: žvilgčioti į laikrodį, neramiai vartytis ar galvoti apie nemalonius įvykius. Kad įprastume, išmoktume natūraliai užmigti, tereikia:
– gultis miegoti tuo pačiu laiku;
– užsimerkti, atsipalaiduoti, nekontroliuoti minčių, tegul jos teka laisvai;
– išjungti šviesą;
– nusukti šviečiančio laikrodžio ciferblatą nuo savęs;
– nesikelti, jei nesimiega, o stengtis atsipalaiduoti, net jei greitai neužmigsite, iš ramaus gulėjimo organizmui bus daugiau naudos, nei iš blaškymosi, ir miegas tikrai ateis.

Kiekvienam žmogui pasitaiko nemigos periodų – dėl netinkamo gyvenimo būdo, stresų ar sunkių išgyvenimų. Sunkesnei nemigos formai (sukeltai rimtų priežasčių) reikia ilgesnio periodo miego atstatymui, lengvesnei dažnai pakanka režimo ar gyvenimo būdo koregavimo. Visa tai gali atlikti kiekvienas savo pastangomis.

O ką jūs apie tai manote?