Žengti už ribojančių rėmų

* Mūsų įprastinis mąstymas ir elgesys demonstruoja nuolatinės radijo, televizijos, spaudos ir kitų masinio informavimo priemonių propagandos efektyvumą. Propaganda tokia efektyvi, kad vidutinis statistinis pilietis nesijaučia įžeistas, kai yra įvardinamas vartotoju – tarsi jo vienintelė paskirtis visuomenėje būtų prekių vartojimas.

* Idėja apie tai, kad mes progresuojame, iš esmės niekuo nepagrįsta. Mes turime pakankamai informacijos apie save ir mūsų planetą, tačiau neturime supratimo, kaip joje harmoningai gyventi. Dauguma mūsų tradicijų ir elgesio modelių yra iš Viduramžių.

* Bet kuris iš mūsų, įskaitant ir aukšto rango vadovus, yra piniginės-kreditinės sistemos vergai. Mes laikomės darbo, kurio nekenčiame, kad įsigytume vis daugiau nereikalingų daiktų, arba dirbame viršvalandžius, kaupdami laisvadienius, kad pabėgtume nuo priežasčių, dėl kurių mums ir reikia poilsio.

* Esant piniginei-kreditinei sistemai, sunku įsivaizduoti sprendimus, kurie tarnautų visų gerovei. Tai neįmanoma be visapusiško socialinio modelio modernizavimo ir piniginės-kreditinės sistemos pakeitimo į resursus orientuotą ekonomiką. Visi žemės resursai turi būti paskelbti bendru žmonijos paveldu. Jie turi būti naudojami visos žmonijos būtinoms reikmėms, tausojami bei saugomi.

* Dabartinė veikianti piniginė-kreditinė sistema nesugeba suteikti kiekvienam žmogui aukštą pragyvenimo lygį ir garantuoti gamtos apsaugą, nes pelnas yra pagrindinė jos varomoji jėga.

* Žmonės atspindi savo aplinką lyg veidrodžiai. Mūsų visų bendras bruožas – gebėjimas maksimaliai prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių. Fanatizmas, rasizmas, nacionalizmas, egoizmas ir gobšumas – tai įgyti elgesio modeliai, kurie sustiprinami per auklėjimą.

* Šie negatyvaus elgesio pavyzdžiai nėra paveldimi ir nėra mūsų “žmogiškos prigimties dalis“, kaip įdiegta daugeliui iš mūsų. Jei aplinkos poveikis nesikeis, toks elgesys kartosis vėl ir vėl.. Bet kai tik žmonės supras, kad jų požiūriai ir vertybės yra formuojamos iš išorės, manipuliuoti jais bus žymai sunkiau.

* Išlaisvintas nuo beprasmiško sunkaus darbo, skolų, piniginių ir turtinių santykių, žmogus daugiau nesijaudins dėl problemų, kurios dabar atima didžiąją jo gyvenimo dalį: kreditų, skolų, išlaidų sveikatos apsaugai, įvairių priverstinių draudimo sutarčių, ekonominių nuopolių, depresijų ir mokesčių. Kai bus pašalinti visi šie sunkumai, gimdantys pavydą, godumą ir konkurenciją – mūsų gyvenimas taps pilnavertis, humaniškas ir kūrybingas, iš jo išnyks visi prieštaravimai ir konfliktai.

* Žmonėms reikalinga nauja švietimo sistema, kuri mokys savarankiško mąstymo, praktinių įgūdžių ir kūrybingumo vietoje iniciatyvos gesinimo ir primetamų pasenusių metodikų kalimo. Reikia daugiau betarpiško bendravimo ir dialogų mokymo procese. Studentai mokysis vertinti situaciją, priimti savarankiškus sprendimus, bendradarbiauti grupėje, kūrybingai taikyti naujausią informaciją.

* Mes nelopysime esančios struktūros “skylių“. Mes pradėsime kurti naują infrastruktūrą, naujas gyvenvietes ir naujas transporto sistemas. Pereinamuoju laikotarpiu dar bus naudojamos tradicinės transporto priemonės, bet jos bus visapusiškai modernizuojamos tol, kol nebus pakeistos naujomis transporto priemonėmis ir sistemomis.

* Ateities miestuose architektūros ir statybos vystymasis bus pagrįstas visai kitais principais, nei dabar. Technologijos tarnaus visiems žmonėms, todėl bus laisvas, platus įvairaus individualaus būsto pasirinkimas. Būsto sudedamos dalys bus lengvai keičiamos ir pritaikomos pagal pasirinkimą.

* Lengvai surenkami ir modeliuojami namai, kurių šiandien dauguma net įsivaizduoti negali, galės būti statomi įvairiose vietovėse: miestuose, gyvenvietėse, pamiškėse, kalnuose, salose, o naujos transporto priemonės leis greitai ir saugiai keliauti. Žinoma, žmonės gyvens ten, kur pasirinks, kur norės. Miestai ir gyvenvietės bus projektuojamos su daugybe medžių, parkų, augmenijos..

* Svarbiausia – žengti už įprastų mąstymo šablonų ribų, suprasti, kad turime kurti kitokią aplinką – kurioje žmogus gali kurti, mylėti, bendradarbiauti, tobulėti ir gyventi su visais harmonijoje.

(Mintys iš Žako Fresko paskaitų ir knygų, parinko ir vertė ruvi.lt)

Reklama

Valstietis ir lapė

Kartą vienuolis atėjo į vieną kaimą ir apsistojo pas vietinį valstietį.

Po vakarienės užsimezgė pokalbis. Vienuolis papasakojo valstiečiui apie Kūrėją, apie savo tikėjimą. Jis įdėmiai išklausė ir pasakė vienuoliui:

– Ir aš myliu Kūrėją, kuris sukūrė šį pasaulį.. Atsidėkodamas jam, aš kiekvieną vakarą įpilu ąsotėlį pieno ir pastatau prie medžio. Ir žinai – naktį Kūrėjas ateina ir išgeria pieną.. Jis labai mėgsta pieną! Kaskart randu tuščią indą..

Išgirdęs šiuos žodžius, vienuolis vos sulaikė juoką. Jis tik nusišypsojo ir geranoriškai paaiškino valstiečiui, kad Kūrėjui nereikia jokio pieno.

Tačiau valstietis laikėsi savo. Ir tuomet vienuolis pasiūlė naktį nueiti prie medžio ir slapčia pasekti – kas gi išgeria tą pieną.

Taip ir padarė: naktį vienuolis ir valstietis pasislėpė netoliese, ir mėnulio šviesoje greitai įžvelgė laputę, kuri prisėlino ir išlakė visą pieną.

Tai pamatęs, valstietis labai nuliūdo..

– Taip, – tyliai ištarė nusiminęs, – dabar aš matau, kad tai buvo ne Kūrėjas!..

Vienuolis bandė nuraminti valstietį, pradėjo jam aiškinti, kad Kūrėjas – tai Dvasia, kuri gyvuoja pagal visai kitokius dėsnius, o žmonės suvokia jį savaip..

Tačiau valstiečiui tarsi žemė iš po kojų išslydo.. Jis tik linkčiojo galvą, o paskui pravirko ir nuėjo į savo trobelę.

Vienuolis atsisveikino ir patraukė atgal į vienuolyną. Bet artėjant prie vienuolyno, šalia įėjimo vienuolis pamatė.. didžiulį Angelą baltais rūbais.

Vienuolis labai sutriko ir puolė prieš jį ant kelių. Angelas prabilo:

– Tu neįžvelgei to doro valstiečio širdies tyrumo, ir iš aukšto, su savo knyginėmis žiniomis, sutrypei jo nuoširdų bendravimą su Kūrėju. Ir, be abejo, manai, kad esi teisus?..

Bet vieno dalyko tu nežinai, vienuoli: atliepdamas į valstiečio nuoširdumą ir tyrą meilę, Kūrėjas kasnakt prie medžio pasiųsdavo lapę – kad priimtų jo dovaną ir atsidėkotų už jo gerą širdį 🙂 ..

(Pagal alegoriją iš knygos “Nešventi šventieji“, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Tarnystė

Dvasine prasme tarnystė yra sąmoningas dalyvavimas harmoningoje sąveikoje bendram labui. Tokios harmoningos sąveikos pavyzdžius galime pamatyti gamtoje: ten nėra nieko nereikalingo, visur yra sąveika, apykaita, ryšys ir vienybė, iš kurių gimsta ir yra palaikoma visa gyvybė ir bendra gerovė.

Harmoningos būties dėsnių turėtų laikytis ir žmogus, tačiau dualiame pasaulyje tai nelengva. Pagrindinė kliūtis – egoizmas, kuris užauginamas iki griaunančio vienybę ir harmoniją parazitizmo: puikybės, priešiškumo, gobšumo, kitų žmonių išnaudojimo.

Egoizmas turi daug apraiškų, kurios šiuolaikiniame visuomenės gyvenimo etape pradėtos laikyti teigiamomis ir visaip skatinamos: tai konkuravimas, manipuliacijos savo naudai, požiūris į kitus iš aukšto, nepagarba kitiems, susireikšminimas ir t.t..

Egoizmas viskam suteikia siauro naudingumo prasmę ir tai pradeda atrodyti “teisinga“. O tarnystę egoistas suvokia išskirtinai kaip pažeminimą ar vergavimą, ji jam priimtina tik vienu atveju – kai kiti tarnauja jo interesams ir jo naudai.

Todėl egoizmas yra pagrindinė kliūtis dvasinio augimo kelyje. Būtent dėl to visuose dvasiniuose mokymuose pabrėžiama tarnystės svarba – kaip būdas atsikratyti egoizmo, suprasti būties sąveikos dėsnius ir pradėti augti dvasiškai (prisijungti savo darbais prie žmonijos dvasinės evoliucijos).

Vienuolynuose mokosi tarnystės. Tarnystės pavyzdį galime pamatyti ir harmoningos šeimos gyvenime: kur kiekvienas yra svarbus ir gerbiamas, kur kiekvienas atsakingas už savo darbus, kurie svarbūs visiems, kur yra pagarbūs santykiai tarp kartų (perduodama patirties išmintis).

Labai akivaizdus tarnystės pavyzdys – žmogaus organizmo darbas: jame visos organizmo sistemos sąveikauja ir vieningai tarnauja bendram labui – kad kūnas būtų sveikas ir energingas.

Dualiame pasaulyje bet kokio reiškinio esmę padeda suprasti jo priešingybė. Egoizmo priešingybė yra altruizmas – aukščiausia žmogiškumo išraiška ir mūsų visų prigimtinė savybė, kurios esmė – veikimas kitų gerovei ir sąveika visų labui.

Dualumas labai dažnai sukuria iliuzijas, kai sukeičiame vietomis tam tikras savybes arba suteikiame joms nepagrįstą vertingumą. Todėl mūsų dienomis yra tiek daug asmeninio tobulėjimo teorijų, kuriose aukštinamas ir ugdomas būtent egoizmas: susireikšminimas, nepagarba kitiems žmonėms, priešiškumas.

Ir kol žmoguje yra egoizmas – jo dvasingumo paieškas galima įvardinti kaip bandymą sugrįžti į save tikrąjį ir suprasti, kas yra žmogus ir ką jis veikia Žemėje. Kartais pasinėrimas į egoizmą žmogui sukelia pasibodėjimą, beprasmiškumo pojūtį ir paskatina ieškoti bendražmogiškų vertybių.

Tikrasis dvasinis augimas prasideda tuomet, kai žmogus atsikrato egoizmo – tik tokiu atveju yra sudaromos sąlygos atverti širdį ir pajusti besąlygišką meilę visai gyvybei ir vienybę su visa Kūrinija ir Kūrėju.

Žmogus su atvira širdimi tampa evoliucijos bendrakūrėju, harmonijos skleidėju. Jame plačiai išsiskleidžia altruizmas, ir žmogus natūraliai, be jokios prievartos ar valios pastangų pajunta poreikį tarnauti visų labui.

Jis atgauna ir suvokia esmę ir prasmę, jis tampa būties visumos dalimi, kurioje galima sąveikauti tik vienu būdu: visų gerovei. Iš siauro “ego“ suvokimo žmogus žengia į beribės aukštesnės sąmonės lauką, kur visos dualumo iliuzijos kartu su egoizmu nubyra lyg rudeniniai lapai.

Jis noriai ir besąlygiškai pagelbėja kitiems ir džiaugiasi kiekviena proga, kai gali būti naudingas žmonėms. Jis nesvarsto, ką už tai gaus, kaip jam atsidėkos, ir ar verta padėti – jis tiesiog negali kitaip elgtis.

Kuo aukštesnis sąmoningumas, tuo didesnis vidinis poreikis tarnauti žmonėms – tarnystė atneša begalinį džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvės pojūtį.. Tokį žmogų jau galime vadinti dvasingu žmogumi – jo tarnystė tampa sąmoninga 🙂 .

Protinis darbas :)

Buvo kadaise tokia Kvailių karalystė, kurios valdovai labai stengėsi atrodyti protingais vieni kitiems ir savo pavaldiniams. Todėl dirbo didelį protinį darbą: dėl kiekvieno klausimo rinkosi į pasitarimus ir surašydavo daugybę raštų, potvarkių ir taisyklių.

O Kvailių karalyste ta šalis vadinosi todėl, kad visos tos taisyklės ir potvarkiai ne tik nepadėjo žmonėms gyventi, bet dažniausiai.. trukdė. Tačiau valdovai to nepaisė ir toliau tarėsi, ginčijosi, taisė, pildė, rašė, tvirtino – toks jų darbas..

Ir štai vieną dieną valdovams pranešė, kad sode prisirpo obuoliai ir atėjo metas rinkti derlių. Valdovai kaipmat susiruošė į sodą pasitarti..

Atvykę pamatė ir vienbalsiai patvirtino, kad obuoliai iš tiesų prisirpo: obelų šakos nuo gausybės obuolių nusviro iki pat žemės.

Valdovai tuoj pat užmezgė diskusiją – nuo kokių medžių geriau pradėti rinkti derlių. Bet nuomonės nesutapo, todėl netrukus visi susiginčijo, be to, prisiminė, kad jau turi surašytas senąsias taisykles apie obuolių skynimo tvarką, kurias gal pakaks papildyti naujomis pataisomis.

Kadangi sutarimo šiuo klausimu nepasiekė, valdovai nusprendė pakeisti diskusijų temą. Jie pradėjo svarstyti, kokia ranka reikia skinti obuolius – dešine ar kaire. Paskui iškilo dar vienas klausimas, antras ir trečias..

Kadangi klausimų susikaupė daug, jie nusprendė pakeisti aplinką – nuvykti į pasitarimų salę ir ten išspręsti visus iškilusius klausimus.

Galų gale po to, kai buvo pajungtos įvairios mokslinės įstaigos, specialios komisijos ir organizacijos, naujos taisyklės ir papildymai buvo patvirtinti.

Valdovai buvo labai patenkinti savo darbo rezultatais. Su glėbiu potvarkių jie sugrįžo į sodą. Bet.. kol jie tarėsi – atėjo žiema: visi obuoliai sušalo ir nukrito ant sniego.

– Hm.. Kaip keista! Pasirodo, tos obelys labai klastingos! Kodėl jos nesulaukė mūsų potvarkių?.. – stebėjosi valdovai.

Tačiau juk negalėjo jie tuščiai čia važiuoti! Todėl visi pasitarė, pasvarstė, kiek pasiginčijo ir patvirtino:

– Šių medžių vaisiai sugedo, o tai reiškia – rinkimui netinkami.

Valdovai surašė išvadą, uždėjo antspaudą, pasirašė ir.. išvyko į pasitarimų salę – priimti naujų potvarkių apie sniego valymo priemones ir sniego valymo tvarką.

Štai koks nelengvas protinis darbas Kvailių karalystėje 😉 !

(Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt)

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Žmogiškumas

* Žmogiškumas – tai prigimtinės, būdingos žmogui savybės, pagal kurias galime atskirti žmogų nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne tik išorė, tai svarbiausios – vidinės žmogaus savybės, kurios įtakoja jo elgesį.

* Šiuolaikiniai žmonės labai dažnai painioja žmogiškumą su išorinėmis savybėmis, įvaizdžiu, socialine padėtimi – kai “geriausiais“ skaitomi ryškios išvaizdos, iššaukiančio elgesio arba turtingi žmonės.

* Posakis: “Mes tik žmonės..“ apskritai nuleidžia žmogų į bejėgės, amžinai nesusipratusios, palaidos, nesuvokiančios kas ji yra, neatsakingos būtybės padėtį, kuri aklai bando viską gyvenime, nes ji – “tik žmogus“..

* Nesuvokiant – kas yra žmogus, galima visą gyvenimą pragyventi žmogaus pavidalu, bet taip ir neišvystyti žmogiškų savybių, o vystyti tik kūniškus instinktus arba egoizmą. Ir – nešioti daugybę kaukių..

* Klausimas “Kas yra žmogus?“ yra pats svarbiausias orientyras gyvenime, o atsakymas į jį yra “įdėtas“ kiekviename žmoguje – kaip sąžinės balsas, gebėjimas mylėti, altruizmas, padorumas, kūrybingumas, vienybės su visa žmonija ir gyvybe Žemėje jausmas.

* Žmogiškumo sinonimai: dvasingumas, orumas, meilė, taika, tiesa, pasitikėjimas, geranoriškumas, žmoniškumas, humanizmas, atvirumas, nuoširdumas.

* Žmogiškumo antonimai: priešiškumas, žiaurumas, neapykanta, kova, abejingumas, beširdiškumas, pyktis, amoralumas, melas, egoizmas, išdidumas.

* Tai, kad šiuo metu pasaulyje vyksta karai ir religinės kovos, yra badas, bedarbystė, konkurencija, skurdas, žmonių išnaudojimas, korupcija, nelygybė ir visos kitos socialinės blogybės – visa tai žmogiškumo nebuvimo įrodymai.

* Kai žmonės neturi žmogiškumo orientyrų, tikrosios vertybės pakeičiamos netikromis – prasideda degradacija, kuri plinta lyg užkratas (į nuokalnę visada greičiau..). O be žmogiškų, bendražmogiškų vertybių negali būti tobulėjimo – tai dėsnis.

* Žmogiškumas yra neatsiejama, prigimtinė savybė, kurią reikia padėti vaikui vystyti nuo pirmųjų dienų. Nevystoma arba slopinama, ši savybė gali virsti priešingybe (nežmoniškumu, bedvasiškumu), kuri gimdo žmoguje vidinius prieštaravimus ir nebūdingą žmogui agresyvų elgesį (degradaciją).

* Žmogiškumas – aukštų moralinių savybių (dorybių) visuma, būdinga dvasingam ir išmintingam Žmogui. Šias savybes jis išreiškia visur ir visada: bendravime su žmonėmis, sąveikoje su gamta ir visa gyvybe, saviraiškoje, kūryboje, savo kasdieninėje veikloje.

* Šias savybes būtina turėti tėvams, auklėtojams ir mokytojams, visų rangų vadovams, gydytojams, žurnalistams – visiems tiems, kas lemia žmonių likimus arba daro jiems įtaką. Tik tokiu atveju galima tikėtis, kad visuomenė vadovausis žmogiškumo principais ir tobulės.

* Žmogiškumas leidžia pamatyti žmonėse geriausias savybes ir jas vystyti. Ir daryti gerus darbus: harmonizuoti savo aplinką, puoselėti gamtą ir kurti visų labui orų gyvenimą su geriausiomis ateities perspektyvomis.

* Jei norime, kad visuomenė pasveiktų, turime vystyti žmogiškumą ir vadovautis aukščiausiomis dorybėmis ne tik savo šeimoje, bet ir visuomenėje: pagelbėti, kuo tik galime kiekvienam, pakliuvusiam į sudėtingą situaciją; taikiai spręsti visus klausimus; skleisti dvasingą, įkvepiančią informaciją ir pan.

* Turime pradėti mylėti, bendrauti, draugauti, bendradarbiauti, kurti: būti naudingais, pasijusti ne tik žmonėmis – pagaliau pasijusti vieninga Žmonija!

* Būtent žmogiškumas suteikia gyvenimui prasmę ir ryžtą keisti šį pasaulį į gera. Jis mums visiems suteikia Gerąją Viltį – tikėjimą, kad žmonija atsibus, atgims ir suklestės..

* Reikia tiek nedaug: būti tuo, kuo gimėme – būti ŽMONĖMIS 🙂 ..

(iš mokymų, paskaitų ir knygų parengė ruvi.lt)