Mėnuo: lapkričio 2015

Žengti už ribojančių rėmų

* Mūsų įprastinis mąstymas ir elgesys demonstruoja nuolatinės radijo, televizijos, spaudos ir kitų masinio informavimo priemonių propagandos efektyvumą. Propaganda tokia efektyvi, kad vidutinis statistinis pilietis nesijaučia įžeistas, kai yra įvardinamas vartotoju – tarsi jo vienintelė paskirtis visuomenėje būtų prekių vartojimas.

* Idėja apie tai, kad mes progresuojame, iš esmės niekuo nepagrįsta. Mes turime pakankamai informacijos apie save ir mūsų planetą, tačiau neturime supratimo, kaip joje harmoningai gyventi. Dauguma mūsų tradicijų ir elgesio modelių yra iš Viduramžių.

* Bet kuris iš mūsų, įskaitant ir aukšto rango vadovus, yra piniginės-kreditinės sistemos vergai. Mes laikomės darbo, kurio nekenčiame, kad įsigytume vis daugiau nereikalingų daiktų, arba dirbame viršvalandžius, kaupdami laisvadienius, kad pabėgtume nuo priežasčių, dėl kurių mums ir reikia poilsio.

* Esant piniginei-kreditinei sistemai, sunku įsivaizduoti sprendimus, kurie tarnautų visų gerovei. Tai neįmanoma be visapusiško socialinio modelio modernizavimo ir piniginės-kreditinės sistemos pakeitimo į resursus orientuotą ekonomiką. Visi žemės resursai turi būti paskelbti bendru žmonijos paveldu. Jie turi būti naudojami visos žmonijos būtinoms reikmėms, tausojami bei saugomi.

* Dabartinė veikianti piniginė-kreditinė sistema nesugeba suteikti kiekvienam žmogui aukštą pragyvenimo lygį ir garantuoti gamtos apsaugą, nes pelnas yra pagrindinė jos varomoji jėga.

* Žmonės atspindi savo aplinką lyg veidrodžiai. Mūsų visų bendras bruožas – gebėjimas maksimaliai prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių. Fanatizmas, rasizmas, nacionalizmas, egoizmas ir gobšumas – tai įgyti elgesio modeliai, kurie sustiprinami per auklėjimą.

* Šie negatyvaus elgesio pavyzdžiai nėra paveldimi ir nėra mūsų “žmogiškos prigimties dalis“, kaip įdiegta daugeliui iš mūsų. Jei aplinkos poveikis nesikeis, toks elgesys kartosis vėl ir vėl.. Bet kai tik žmonės supras, kad jų požiūriai ir vertybės yra formuojamos iš išorės, manipuliuoti jais bus žymai sunkiau.

* Išlaisvintas nuo beprasmiško sunkaus darbo, skolų, piniginių ir turtinių santykių, žmogus daugiau nesijaudins dėl problemų, kurios dabar atima didžiąją jo gyvenimo dalį: kreditų, skolų, išlaidų sveikatos apsaugai, įvairių priverstinių draudimo sutarčių, ekonominių nuopolių, depresijų ir mokesčių. Kai bus pašalinti visi šie sunkumai, gimdantys pavydą, godumą ir konkurenciją – mūsų gyvenimas taps pilnavertis, humaniškas ir kūrybingas, iš jo išnyks visi prieštaravimai ir konfliktai.

* Žmonėms reikalinga nauja švietimo sistema, kuri mokys savarankiško mąstymo, praktinių įgūdžių ir kūrybingumo vietoje iniciatyvos gesinimo ir primetamų pasenusių metodikų kalimo. Reikia daugiau betarpiško bendravimo ir dialogų mokymo procese. Studentai mokysis vertinti situaciją, priimti savarankiškus sprendimus, bendradarbiauti grupėje, kūrybingai taikyti naujausią informaciją.

* Mes nelopysime esančios struktūros “skylių“. Mes pradėsime kurti naują infrastruktūrą, naujas gyvenvietes ir naujas transporto sistemas. Pereinamuoju laikotarpiu dar bus naudojamos tradicinės transporto priemonės, bet jos bus visapusiškai modernizuojamos tol, kol nebus pakeistos naujomis transporto priemonėmis ir sistemomis.

* Ateities miestuose architektūros ir statybos vystymasis bus pagrįstas visai kitais principais, nei dabar. Technologijos tarnaus visiems žmonėms, todėl bus laisvas, platus įvairaus individualaus būsto pasirinkimas. Būsto sudedamos dalys bus lengvai keičiamos ir pritaikomos pagal pasirinkimą.

* Lengvai surenkami ir modeliuojami namai, kurių šiandien dauguma net įsivaizduoti negali, galės būti statomi įvairiose vietovėse: miestuose, gyvenvietėse, pamiškėse, kalnuose, salose, o naujos transporto priemonės leis greitai ir saugiai keliauti. Žinoma, žmonės gyvens ten, kur pasirinks, kur norės. Miestai ir gyvenvietės bus projektuojamos su daugybe medžių, parkų, augmenijos..

* Svarbiausia – žengti už įprastų mąstymo šablonų ribų, suprasti, kad turime kurti kitokią aplinką – kurioje žmogus gali kurti, mylėti, bendradarbiauti, tobulėti ir gyventi su visais harmonijoje.

(Mintys iš Žako Fresko paskaitų ir knygų, parinko ir vertė ruvi.lt)

Valstietis ir lapė

Kartą vienuolis atėjo į vieną kaimą ir apsistojo pas vietinį valstietį.

Po vakarienės užsimezgė pokalbis. Vienuolis papasakojo valstiečiui apie Kūrėją, apie savo tikėjimą. Jis įdėmiai išklausė ir pasakė vienuoliui:

– Ir aš myliu Kūrėją, kuris sukūrė šį pasaulį.. Atsidėkodamas jam, aš kiekvieną vakarą įpilu ąsotėlį pieno ir pastatau prie medžio. Ir žinai – naktį Kūrėjas ateina ir išgeria pieną.. Jis labai mėgsta pieną! Kaskart randu tuščią indą..

Išgirdęs šiuos žodžius, vienuolis vos sulaikė juoką. Jis tik nusišypsojo ir geranoriškai paaiškino valstiečiui, kad Kūrėjui nereikia jokio pieno.

Tačiau valstietis laikėsi savo. Ir tuomet vienuolis pasiūlė naktį nueiti prie medžio ir slapčia pasekti – kas gi išgeria tą pieną.

Taip ir padarė: naktį vienuolis ir valstietis pasislėpė netoliese, ir mėnulio šviesoje greitai įžvelgė laputę, kuri prisėlino ir išlakė visą pieną.

Tai pamatęs, valstietis labai nuliūdo..

– Taip, – tyliai ištarė nusiminęs, – dabar aš matau, kad tai buvo ne Kūrėjas!..

Vienuolis bandė nuraminti valstietį, pradėjo jam aiškinti, kad Kūrėjas – tai Dvasia, kuri gyvuoja pagal visai kitokius dėsnius, o žmonės suvokia jį savaip..

Tačiau valstiečiui tarsi žemė iš po kojų išslydo.. Jis tik linkčiojo galvą, o paskui pravirko ir nuėjo į savo trobelę.

Vienuolis atsisveikino ir patraukė atgal į vienuolyną. Bet artėjant prie vienuolyno, šalia įėjimo vienuolis pamatė.. didžiulį Angelą baltais rūbais.

Vienuolis labai sutriko ir puolė prieš jį ant kelių. Angelas prabilo:

– Tu neįžvelgei to doro valstiečio širdies tyrumo, ir iš aukšto, su savo knyginėmis žiniomis, sutrypei jo nuoširdų bendravimą su Kūrėju. Ir, be abejo, manai, kad esi teisus?..

Bet vieno dalyko tu nežinai, vienuoli: atliepdamas į valstiečio nuoširdumą ir tyrą meilę, Kūrėjas kasnakt prie medžio pasiųsdavo lapę – kad priimtų jo dovaną ir atsidėkotų už jo gerą širdį 🙂 ..

(Pagal alegoriją iš knygos “Nešventi šventieji“, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Tarnystė

Dvasine prasme tarnystė yra sąmoningas dalyvavimas harmoningoje sąveikoje bendram labui. Tokios harmoningos sąveikos pavyzdžius galime pamatyti gamtoje: ten nėra nieko nereikalingo, visur yra sąveika, apykaita, ryšys ir vienybė, iš kurių gimsta ir yra palaikoma visa gyvybė ir bendra gerovė.

Harmoningos būties dėsnių turėtų laikytis ir žmogus, tačiau dualiame pasaulyje tai nelengva. Pagrindinė kliūtis – egoizmas, kuris užauginamas iki griaunančio vienybę ir harmoniją parazitizmo: puikybės, priešiškumo, gobšumo, kitų žmonių išnaudojimo.

Egoizmas turi daug apraiškų, kurios šiuolaikiniame visuomenės gyvenimo etape pradėtos laikyti teigiamomis ir visaip skatinamos: tai konkuravimas, manipuliacijos savo naudai, požiūris į kitus iš aukšto, nepagarba kitiems, susireikšminimas ir t.t..

Egoizmas viskam suteikia siauro naudingumo prasmę ir tai pradeda atrodyti “teisinga“. O tarnystę egoistas suvokia išskirtinai kaip pažeminimą ar vergavimą, ji jam priimtina tik vienu atveju – kai kiti tarnauja jo interesams ir jo naudai.

Todėl egoizmas yra pagrindinė kliūtis dvasinio augimo kelyje. Būtent dėl to visuose dvasiniuose mokymuose pabrėžiama tarnystės svarba – kaip būdas atsikratyti egoizmo, suprasti būties sąveikos dėsnius ir pradėti augti dvasiškai (prisijungti savo darbais prie žmonijos dvasinės evoliucijos).

Vienuolynuose mokosi tarnystės. Tarnystės pavyzdį galime pamatyti ir harmoningos šeimos gyvenime: kur kiekvienas yra svarbus ir gerbiamas, kur kiekvienas atsakingas už savo darbus, kurie svarbūs visiems, kur yra pagarbūs santykiai tarp kartų (perduodama patirties išmintis).

Labai akivaizdus tarnystės pavyzdys – žmogaus organizmo darbas: jame visos organizmo sistemos sąveikauja ir vieningai tarnauja bendram labui – kad kūnas būtų sveikas ir energingas.

Dualiame pasaulyje bet kokio reiškinio esmę padeda suprasti jo priešingybė. Egoizmo priešingybė yra altruizmas – aukščiausia žmogiškumo išraiška ir mūsų visų prigimtinė savybė, kurios esmė – veikimas kitų gerovei ir sąveika visų labui.

Dualumas labai dažnai sukuria iliuzijas, kai sukeičiame vietomis tam tikras savybes arba suteikiame joms nepagrįstą vertingumą. Todėl mūsų dienomis yra tiek daug asmeninio tobulėjimo teorijų, kuriose aukštinamas ir ugdomas būtent egoizmas: susireikšminimas, nepagarba kitiems žmonėms, priešiškumas.

Ir kol žmoguje yra egoizmas – jo dvasingumo paieškas galima įvardinti kaip bandymą sugrįžti į save tikrąjį ir suprasti, kas yra žmogus ir ką jis veikia Žemėje. Kartais pasinėrimas į egoizmą žmogui sukelia pasibodėjimą, beprasmiškumo pojūtį ir paskatina ieškoti bendražmogiškų vertybių.

Tikrasis dvasinis augimas prasideda tuomet, kai žmogus atsikrato egoizmo – tik tokiu atveju yra sudaromos sąlygos atverti širdį ir pajusti besąlygišką meilę visai gyvybei ir vienybę su visa Kūrinija ir Kūrėju.

Žmogus su atvira širdimi tampa evoliucijos bendrakūrėju, harmonijos skleidėju. Jame plačiai išsiskleidžia altruizmas, ir žmogus natūraliai, be jokios prievartos ar valios pastangų pajunta poreikį tarnauti visų labui.

Jis atgauna ir suvokia esmę ir prasmę, jis tampa būties visumos dalimi, kurioje galima sąveikauti tik vienu būdu: visų gerovei. Iš siauro “ego“ suvokimo žmogus žengia į beribės aukštesnės sąmonės lauką, kur visos dualumo iliuzijos kartu su egoizmu nubyra lyg rudeniniai lapai.

Jis noriai ir besąlygiškai pagelbėja kitiems ir džiaugiasi kiekviena proga, kai gali būti naudingas žmonėms. Jis nesvarsto, ką už tai gaus, kaip jam atsidėkos, ir ar verta padėti – jis tiesiog negali kitaip elgtis.

Kuo aukštesnis sąmoningumas, tuo didesnis vidinis poreikis tarnauti žmonėms – tarnystė atneša begalinį džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvės pojūtį.. Tokį žmogų jau galime vadinti dvasingu žmogumi – jo tarnystė tampa sąmoninga 🙂 .

Protinis darbas :)

Buvo kadaise tokia Kvailių karalystė, kurios valdovai labai stengėsi atrodyti protingais vieni kitiems ir savo pavaldiniams. Todėl dirbo didelį protinį darbą: dėl kiekvieno klausimo rinkosi į pasitarimus ir surašydavo daugybę raštų, potvarkių ir taisyklių.

O Kvailių karalyste ta šalis vadinosi todėl, kad visos tos taisyklės ir potvarkiai ne tik nepadėjo žmonėms gyventi, bet dažniausiai.. trukdė. Tačiau valdovai to nepaisė ir toliau tarėsi, ginčijosi, taisė, pildė, rašė, tvirtino – toks jų darbas..

Ir štai vieną dieną valdovams pranešė, kad sode prisirpo obuoliai ir atėjo metas rinkti derlių. Valdovai kaipmat susiruošė į sodą pasitarti..

Atvykę pamatė ir vienbalsiai patvirtino, kad obuoliai iš tiesų prisirpo: obelų šakos nuo gausybės obuolių nusviro iki pat žemės.

Valdovai tuoj pat užmezgė diskusiją – nuo kokių medžių geriau pradėti rinkti derlių. Bet nuomonės nesutapo, todėl netrukus visi susiginčijo, be to, prisiminė, kad jau turi surašytas senąsias taisykles apie obuolių skynimo tvarką, kurias gal pakaks papildyti naujomis pataisomis.

Kadangi sutarimo šiuo klausimu nepasiekė, valdovai nusprendė pakeisti diskusijų temą. Jie pradėjo svarstyti, kokia ranka reikia skinti obuolius – dešine ar kaire. Paskui iškilo dar vienas klausimas, antras ir trečias..

Kadangi klausimų susikaupė daug, jie nusprendė pakeisti aplinką – nuvykti į pasitarimų salę ir ten išspręsti visus iškilusius klausimus.

Galų gale po to, kai buvo pajungtos įvairios mokslinės įstaigos, specialios komisijos ir organizacijos, naujos taisyklės ir papildymai buvo patvirtinti.

Valdovai buvo labai patenkinti savo darbo rezultatais. Su glėbiu potvarkių jie sugrįžo į sodą. Bet.. kol jie tarėsi – atėjo žiema: visi obuoliai sušalo ir nukrito ant sniego.

– Hm.. Kaip keista! Pasirodo, tos obelys labai klastingos! Kodėl jos nesulaukė mūsų potvarkių?.. – stebėjosi valdovai.

Tačiau juk negalėjo jie tuščiai čia važiuoti! Todėl visi pasitarė, pasvarstė, kiek pasiginčijo ir patvirtino:

– Šių medžių vaisiai sugedo, o tai reiškia – rinkimui netinkami.

Valdovai surašė išvadą, uždėjo antspaudą, pasirašė ir.. išvyko į pasitarimų salę – priimti naujų potvarkių apie sniego valymo priemones ir sniego valymo tvarką.

Štai koks nelengvas protinis darbas Kvailių karalystėje 😉 !

(Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt)

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Žmogiškumas

* Žmogiškumas – tai prigimtinės, būdingos žmogui savybės, pagal kurias galime atskirti žmogų nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne tik išorė, tai svarbiausios – vidinės žmogaus savybės, kurios įtakoja jo elgesį.

* Šiuolaikiniai žmonės labai dažnai painioja žmogiškumą su išorinėmis savybėmis, įvaizdžiu, socialine padėtimi – kai “geriausiais“ skaitomi ryškios išvaizdos, iššaukiančio elgesio arba turtingi žmonės.

* Posakis: “Mes tik žmonės..“ apskritai nuleidžia žmogų į bejėgės, amžinai nesusipratusios, palaidos, nesuvokiančios kas ji yra, neatsakingos būtybės padėtį, kuri aklai bando viską gyvenime, nes ji – “tik žmogus“..

* Nesuvokiant – kas yra žmogus, galima visą gyvenimą pragyventi žmogaus pavidalu, bet taip ir neišvystyti žmogiškų savybių, o vystyti tik kūniškus instinktus arba egoizmą. Ir – nešioti daugybę kaukių..

* Klausimas “Kas yra žmogus?“ yra pats svarbiausias orientyras gyvenime, o atsakymas į jį yra “įdėtas“ kiekviename žmoguje – kaip sąžinės balsas, gebėjimas mylėti, altruizmas, padorumas, kūrybingumas, vienybės su visa žmonija ir gyvybe Žemėje jausmas.

* Žmogiškumo sinonimai: dvasingumas, orumas, meilė, taika, tiesa, pasitikėjimas, geranoriškumas, žmoniškumas, humanizmas, atvirumas, nuoširdumas.

* Žmogiškumo antonimai: priešiškumas, žiaurumas, neapykanta, kova, abejingumas, beširdiškumas, pyktis, amoralumas, melas, egoizmas, išdidumas.

* Tai, kad šiuo metu pasaulyje vyksta karai ir religinės kovos, yra badas, bedarbystė, konkurencija, skurdas, žmonių išnaudojimas, korupcija, nelygybė ir visos kitos socialinės blogybės – visa tai žmogiškumo nebuvimo įrodymai.

* Kai žmonės neturi žmogiškumo orientyrų, tikrosios vertybės pakeičiamos netikromis – prasideda degradacija, kuri plinta lyg užkratas (į nuokalnę visada greičiau..). O be žmogiškų, bendražmogiškų vertybių negali būti tobulėjimo – tai dėsnis.

* Žmogiškumas yra neatsiejama, prigimtinė savybė, kurią reikia padėti vaikui vystyti nuo pirmųjų dienų. Nevystoma arba slopinama, ši savybė gali virsti priešingybe (nežmoniškumu, bedvasiškumu), kuri gimdo žmoguje vidinius prieštaravimus ir nebūdingą žmogui agresyvų elgesį (degradaciją).

* Žmogiškumas – aukštų moralinių savybių (dorybių) visuma, būdinga dvasingam ir išmintingam Žmogui. Šias savybes jis išreiškia visur ir visada: bendravime su žmonėmis, sąveikoje su gamta ir visa gyvybe, saviraiškoje, kūryboje, savo kasdieninėje veikloje.

* Šias savybes būtina turėti tėvams, auklėtojams ir mokytojams, visų rangų vadovams, gydytojams, žurnalistams – visiems tiems, kas lemia žmonių likimus arba daro jiems įtaką. Tik tokiu atveju galima tikėtis, kad visuomenė vadovausis žmogiškumo principais ir tobulės.

* Žmogiškumas leidžia pamatyti žmonėse geriausias savybes ir jas vystyti. Ir daryti gerus darbus: harmonizuoti savo aplinką, puoselėti gamtą ir kurti visų labui orų gyvenimą su geriausiomis ateities perspektyvomis.

* Jei norime, kad visuomenė pasveiktų, turime vystyti žmogiškumą ir vadovautis aukščiausiomis dorybėmis ne tik savo šeimoje, bet ir visuomenėje: pagelbėti, kuo tik galime kiekvienam, pakliuvusiam į sudėtingą situaciją; taikiai spręsti visus klausimus; skleisti dvasingą, įkvepiančią informaciją ir pan.

* Turime pradėti mylėti, bendrauti, draugauti, bendradarbiauti, kurti: būti naudingais, pasijusti ne tik žmonėmis – pagaliau pasijusti vieninga Žmonija!

* Būtent žmogiškumas suteikia gyvenimui prasmę ir ryžtą keisti šį pasaulį į gera. Jis mums visiems suteikia Gerąją Viltį – tikėjimą, kad žmonija atsibus, atgims ir suklestės..

* Reikia tiek nedaug: būti tuo, kuo gimėme – būti ŽMONĖMIS 🙂 ..

(iš mokymų, paskaitų ir knygų parengė ruvi.lt)

Skubėk lėtai :)

– Mokytojau, kodėl jūs neduodate man daugiau naujų užduočių? Aš taip noriu kuo greičiau viską išmokti! – paklausė mokinys.

– Aš atsakysiu tau vėliau. O dabar papietaukime.

Mokinys sutiko, nes buvo išalkęs.

– Tik.. leisk man tave pamaitinti, – netikėtai pasiūlė Mokytojas.

Mokiniui tai pasirodė keista, bet jis sutiko, nes suprato tai kaip ypatingą Mokytojo dėmesio išraišką jam.

Jie atsisėdo už pietų stalo. Mokytojas paėmė šaukštu skanaus, kvapnaus plovo ir pavaišino juo mokinį. Mokinys su apetitu valgė.

Susižavėjęs skoniu, jis norėjo pagirti virėjo talentą, bet vos tik atvėrė burną – sekantis plovo šaukštas tuoj atsidūrė jo burnoje..

Mokinys pradėjo kramtyti, bet dar nebaigus kramtyti, Mokytojas įdėjo jam dar vieną šaukštą plovo. Jis kramtė vis greičiau ir greičiau, ir.. sekantis plovo šaukštas vis greičiau atsidurdavo jo burnoje..

Pagaliau mokinys neištvėrė ir pilna burna plovo sušuko :

– Ar mes kažkur skubame? Kodėl jūs duodate man vis kitą plovo šaukštą, jei aš dar nespėju sukramtyti prieš tai buvusio? Kodėl neleidžiate man pajusti skonį iki galo? Nejaugi negalime pavalgyti neskubėdami?

– Galime, bet juk tu pats nori taip valgyti, – atsakė Mokytojas.

– Aš to noriu?.. Kas jums tai pasakė?

– Tu pats tai pasakei prieš pusvalandį, – nusišypsojo Mokytojas.

– Aš?.. – paklausė nustebęs mokinys.

– Na, taip, tu. Prisimink, kaip prašei vis naujų užduočių, nors ankstesnių dar nesuvokei ir neįsisavinai. Dabar pats įsitikinai, kad tai labai panašu į valgymą pilna burna..

Būtent apie tai mūsų protėviai sakydavo: “skubėk lėtai“. Vykdyk užduotis su įkvėpimu ir džiaugsmu, o ne paskubomis. Nepaversk savo gyvenimo lenktynėmis: įsisavink jo pamokas, bandyk pritaikyti, padaryk išvadas – pajusk gyvenimo skonį 🙂 ..

Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (11)

Pagalvokime, kas vyksta, kai smerkiame arba kaltiname kitus žmones, kai slepiame savo nuoskaudas? Tai, ką jaučiame tuo metu, trukdo mums pajusti meilę – mūsų negatyvūs pojūčiai auga, o mes tampame svetimų klaidų ieškotojais, kad apkaltintume kažką dėl savo nesėkmių.

Atleidimas – tai transformacijos procesas. Jo dėka mes per akimirką galime išsilaisvinti nuo iliuzijų, kurios tvirtina, kad laimės turime ieškoti kažkur išorėje. Laimė – vidinė būsena.. (D. Jampolski)

*******

Bendravime iš tiesų viskas paprasta.. Prieš tai, kai kažką sakome arba darome, paklauskime savęs: “Ar tai suartins mus? Ar sukurs meilės ir vienybės pojūtį?“

Jei taip – tuomet puiku. O jei ne – paklauskite savęs: “Kodėl aš užsiimu griovimu?“

Tuomet daugybės iširusių santykių priežastis taps jums aiški.. Esmė tik tame, ką mes renkamės – meilę ar griovimą. (Ošo)

*******

Deja, bet mūsų dienų sociume įsišaknijo dėsningumas: kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau jis gauna žmonių šilumos. Artimų žmonių šilumos. O šilumos stygius ne tik žeidžia širdį, bet ir sėja susvetimėjimą.

Ko nori vieniši pagyvenę žmonės? Kad vaikai jų nepamirštų, kad nuoširdžiai su jais bendrautų.

Tėvai, kaip ir kiti giminaičiai – ne atsitiktiniai žmonės gyvenime. Tai artimas, tai kraujo ryšys.. Norite gero likimo – pasirūpinkite gerais santykiais su giminaičiais. Tai vienas iš gyvenimo egzaminų.

Mes atsakingi už šiuos santykius ir už artimus giminaičius, kokie blogi ar netikę jie mums beatrodytų.. Niekada nesijausite gerai, jei juos ignoruosite, ar dar blogiau – jei su jais kovosite.

Galima išsiskirti su draugais, sutuoktiniais, bet kraujo ryšių niekada nenutrauksite. Ir kalbame ne apie dirbtiną jų palaikymą. Tiesiog būkite su jais nuoširdūs ir rūpestingi.

Tai nesunku: pagyvenusiems tėvams laimė – išgerti arbatos puodelį su atėjusiu pasisvečiuoti “vaiku“ ir ramiai pasišnekučiuoti apie gyvenimą. Tik eikite pas juos su taika ir meile širdyje.. (Dž. Krišnamurtis)

*******

Gyvenimas laužo ne ten, kur trapu. Jis laužo kiečiausius mūsų principus. Laužo tai, ko mes stipriausiai laikomės. Jei praleidžiame šią “pamoką“ – situacijos gyvenime vis kartojasi.

Ir kaskart griežtesnės. Ir niekur nuo jų nepabėgsime.. Kol neįsisavinsime šią gyvenimo pamoką ir neatliksime tai, nuo ko taip ilgai bėgiojome. (Mudži)

*******

Kartais labai naudinga “prasiplauti“ smegenis – išplauti viską, kas bloga ir palikti gera. Jei to nedarome, jos užsikemša visokiu šlamštu, kurio “prisigaudome“ iš išorės.

Galų gale “normalu“ pasidaro viskas, kas tūno tame “sąvartyne“, nes tai tampa mūsų dalimi. Todėl nenuostabu, kad lengvai puolame į savęs griovimą ir degradaciją: kas viduje, tas ir išorėje.

Bet juk mes tvarkome savo butą. Prausiamės kas dieną. Valomės dantis. Ir tame nėra nieko blogo, atvirkščiai – skaitome, kad tai civilizuoto žmogaus požymis.

Tuo tarpu kažkodėl savo mąstymui to netaikome, tik nuolat viską krauname ir krauname į perpildytą galvą.. (Prabhupada)

*******

Yra žmonės, kurie sako, kad gyvenime reikia viską pabandyti. Aš pasiūlyčiau jiems pasninkauti nors kartą per savaitę. Pabandyti nevalgyti mėsos. Negerti alkoholio ir nerūkyti.

Pabandyti nevalgyti kenksmingo maisto ir negerti kenksmingų gėrimų. Sunku?.. Bet juk reikia viską išbandyti!

Pabandyti niekam nepavydėti nors dieną. Nepykti. Nors savaitę nežiūrėti televizoriaus ir neklausyti žinių. Kelias dienas atsisakyti interneto.

Pabandyti patylėti nors parą arba nutilti kaskart, kai nori pasakyti kažką blogo. Pabandyti nors dieną laikytis dešimties Dievo įsakymų. O visą gyvenimą?.

Gyventi kukliai. Pabandyti mylėti ne tik savo artimus bet ir visa, kas gyva. Padaryti nors vieną gerą darbą per dieną.

Pabandyti įveikti savo baimes. Pripažinti savo klaidas. Užjausti pakliuvusį į bėdą žmogų.

Pamatyti savo godumą: kai švaistome pinigus tuštiems vienadieniams įnoriams, bet gailime centų elgetai, nes.. jis juos gali išleisti ne taip, kaip mes norime.

Pabandykite tai. Juk gyvenime reikia išbandyti VISKĄ..

*******

Leisti sau būti savimi – reiškia priimti save tokį, koks esate. Leisti kitam žmogui būti tokiu, koks jis yra – reiškia nuimti nuo jo savo lūkesčių projekcijas. Tokiu būdu situacija, kai vienas nori to, kas kitam nepriimtina, stebuklingu būdu išsisprendžia savaime. (V. Zeland)

*******

Jei norite, kad pasaulyje būtų taika ir harmonija, turite įgauti ramybę ir harmoniją savo širdyse ir protuose. Tokias permainas negalima įgyvendinti pagal įsakymą, jos turi įvykti kiekvieno žmogaus širdyje.

Tie, kas nenori karų, turi ištrinti bet kokią kovą ir priešiškumą iš savo sąmonės. Be taikių žmonių nebus taikos pasaulyje. (Šri Nisargadatta Maharadžas)

*******
Kad sektų savo prigimtimi, bitė turi skraidyti, gyvatė šliaužioti, žuvis plaukti, o žmogus – mylėti. Ir todėl, jei žmogus, vietoje to, kad mylėtų žmones, daro žmonėms pikta – jis elgiasi taip pat keistai, kaip paukštis, kuris pradėjo plaukioti, o žuvis – skraidyti. (L. Tolstojus)

*******

Viskas gyvenime – kūryba. Tai, ką jūs darote. Kaip rengiatės. Kaip mylite ir kaip kalbate. Kaip šypsotės. Kaip išreiškiate save.

Tai, kuo jūs tikite ir apie ką svajojate. Kaip geriate arbatą. Kaip puoselėjate savo namus. Kaip džiaugiatės. Kaip ruošiate maistą. Kaip jaučiatės.

Jūs kuriate kiekvieną akimirką. Gyvenimas – tai kūryba.. (H. Bonem)

*******

Negailėkite gerų žodžių.. Geras žodis – lyg šiltas, jaukus pledas šaltą dieną, lyg stiklinė šalto vandens per karščius, lyg šilto vaiko delniuko prisilietimas, lyg pievos žolynų kvapas ar saulės prošvaistė pro audros debesis..

Juk tai taip paprasta – pasakyti gerą žodį.. Bet KIEK DAUG jis reiškia 🙂 ..

*******

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Senieji Mokymai apie čakras

Išvertus iš sanskrito kalbos, žodis “čakra“ reiškia “ratą“. Tai žmogaus gyvybinės energijos centrai, kurie išsidėstę išilgai stuburo (septynios pagrindinės čakros). Šie energetiniai centrai atsakingi už žmogaus fizinę, protinę ir dvasinę sveikatą.

Kad žmogus būtų sveikas – energija šiais centrais turi tekėti laisvai. Čakros “perduoda“ Visatos ir gamtos energiją žmogui, ir jei gerai veikia – nuolat sukasi, atsiveria, užsiveria ir vibruoja, paskirstydamos energiją žmogaus kūnui, protui ir sielai.

Sveikos čakros darbą galima palyginti su savotišku vožtuvu: reikiamu metu ji atsiveria ir užsiveria. Jei išorinė energija negatyvi – čakra ją filtruoja arba užsiveria, jei pozityvi – atsiveria.

Jei kažkuris centras yra užblokuojamas, įvyksta disbalansas: “vožtuvai“ pradeda strigti, energija negali tekėti laisvai, ir dėl to žmogus pradeda negaluoti ar jausti psichinį diskomfortą, todėl naudinga žinoti – kodėl energijos tėkmė gali sutrikti.

Pažvelkime, ką apie tai pasakoja senieji rytų Mokymai.

Pirmoji, arba bazinė čakra vadinama Muladhara. Ji yra žmogaus tarpvietės srityje. Atitinka žemės stichiją, raudoną spalvą ir mantros garsą “lam“. Atsakinga už fizinę jėgą ir valią, išgyvenimą ir ryšį su Žeme.

Jei čakra veikia gerai – žmogus yra gyvybingas, kupinas jėgų ir pasitikėjimo savimi. Jei užblokuota – žmogus silpnas, nepasitikintis savimi, bailus, lėtas, liguistas.

Šią čakrą blokuoja įvairiausios baimės, todėl svarbu jų neslopinti, bet ramiai išsiaiškinti baimių priežastis ir jų atsikratyti. Stabilizuoti čakrų darbą padeda ir ją atitinkančios mantros garso kartojimas arba to garso dainavimas.

Antrasis žmogaus energetinis centras – Svadhistana, arba seksualinė čakra, yra žemiau liemens linijos. Atitinka vandens stichiją, oranžinę spalvą ir mantros garsą “vam“. Atsakinga už kūrybinę išraišką, emocijas, bendravimą, permainas.

Jei veikia gerai – žmogus pasitiki savimi, kūrybingas, atviras. Jei užblokuota – žmogus uždaras, sunkiai išreiškia save, nevaldo savo emocijų.

Šią čakrą blokuoja įvairios baimės, susijusios su saviraiška ir kaltės jausmas.

Trečiasis žmogaus energetinis centras – Manipura, arba saulės rezginio čakra. Ji yra šiek tiek žemiau diafragmos. Atitinka ugnies stichiją, geltoną spalvą ir mantros garsą “ram“. Atsakinga už vidinę jėgą, ketinimus, asmenybės dvasinio potencialo vystymąsi, veiklumą, logiką.

Jei veikia gerai – žmogus aktyvus, žingeidus, turi savo nuomonę, geba priimti sprendimus. Jei užblokuota – žmogus neranda savo pašaukimo, neryžtingas, nesuvokia dvasinių vertybių, o todėl ieško laimės materialiuose dalykuose.

Čakrą blokuoja nusivylimas, neryžtingumas, perdėtas gėdos jausmas.

Ketvirtasis energetinis centras, arba širdies čakra – Anahata. Yra krūtinės centre, atitinka oro stichiją, žalią spalvą ir mantros garsą “jam“. Atsakinga už meilės išraišką, atjautą, harmoniją, rūpestį kitais, tarnystę visų labui.

Jei veikia gerai – žmogus turi gerą intuiciją, jautrus gėriui ir grožiui, besąlygiškai mylintis žmones ir visą gyvybę, kūrybingas, dvasingas ir išmintingas. Jei ne – žmogus jaučia įtampą, pyktį, nepasitenkinimą gyvenimu, nuovargį, apatiją.

Čakrą blokuoja liūdesys, nerimas, pastangos visada remtis tik protu.

Penktasis energetinis centras – Višudha, arba gerklės čakra. Yra gerklės srityje. Atitinka eterį, žydrą spalvą ir mantros garsą “am“. Atsakinga už bendravimą, saviraišką, atsakomybę, sąveiką.

Jei veikia gerai – žmogus lengvai bendrauja, gerai išreiškia savo mintis, yra kūrybingas, atsakingas, ramus, geba bendradarbiauti, apjungti žemiškus ir dvasinius aspektus.

Jei ne – sunkiai išreiškia savo mintis, sunkiai bendrauja, žemai vertina save, turi sunkumų su kūrybine saviraiška, uždaras.

Blokuoja čakrą melas, saviapgaulė, iškreiptos vertybės.

Šeštasis žmogaus energetinis centras – Adžna, arba trečiosios akies čakra. Yra kaktos centre, truputį aukščiau akių linijos. Atitinka radžio elementą, mėlyną spalvą ir mantros garsus “ham-kšam“. Atsakinga už ryšį su pasąmone, dvasingumą, įkvėpimą, tobulėjimą.

Išvertus iš sanskrito kalbos, “adžna“ reiškia “centrinį valdymą“.

Jei veikia gerai – žmogus suvokia savo dvasinę prigimtį, įgauna vientisumo su Kūrinija pojūtį, harmonizuoja savo gyvenimą ir aplinką, tobulėja.

Jei ne – žmogus jaučiasi atskirtas, vienišas. Jis nejaučia vienybės su žmonėmis ir jį supančiu pasauliu, o todėl su visais kovoja ir blaškosi, siekdamas laimės materialiuose dalykuose.

Čakrą blokuoja atskirumo nuo visumos pojūtis ir iliuzijos.

Septintasis žmogaus energetinis centras, arba karūninė čakra – Sahasrara. Ji yra virš galvos. Balta ir violetinė spalvos, mantros garsas “om“. Tai žmogaus tobulumo, dvasingumo, tyros esmės, begalinio vystymosi centras.

Sanskrito kalboje “sahasrara“ reiškia “tūkstančio žiedlapių lotosas“. Tai begalinės išminties saugykla, vedanti į beribį vystymąsi. Jei čakra veikia (“Samadhi“ būsena) – žmogus yra nušvitęs (įveikęs žemiškas pamokas) ir gavęs prieigą į visą Visatos išmintį, susiliejęs su Absoliutu.

Karūninė čakra vienija mūsų aukštesnįjį “aš“ su žemiška asmenybe, jungia su su dieviška išmintimi, dovanoja įkvėpimą, vienybės pojūtį ir begalinį būties džiaugsmą. Jei nėra ryšio su šia čakra – prarandame įkvėpimą, vienybės pojūtį ir tiesos suvokimą.

Čakrą blokuoja stiprus prisirišimas prie žemiškų materialių gėrybių.

Viskas mūsų rankose – visi mes turime galimybę augti ir tobulėti! Keisti ribotą žemišką suvokimą apie save ir mus supančią aplinką į beribį dvasinės išminties ir harmonijos pasaulį 🙂 ..

Mintys

* Žmonių veiksmai – geriausi jų vidinės būsenos “vertėjai“.

* Komfortas – ne baldas, ne rūbas, ne namas ar vietovė. Komfortas – tai kuomet sieloje ramu..

* Kad padėtume kitam, nebūtina būti stipriu. Pakanka būti geru..

* Beprasmiška ieškoti ramybės išorėje, jei neradome jos savyje.

* Daiktai yra tam, kad jais naudotumės, o žmonės – kad juos mylėtume. Kaip liūdna, kad mes pamirštame apie tai ir.. pradedame mylėti daiktus ir naudotis žmonėmis.

* Jei melas trumpintų gyvenimą, dauguma neišgyventų ir iki rytojaus.

* Mūsų gyvenime nėra nei vieno atsitiktinio žmogaus. Kiekvienas žmogus mūsų gyvenime – Mokytojas! Kažkas moko būti stipriu, kažkas – išmintingu. Kažkas moko atleisti, kažkas – džiaugtis gyvenimu, o kažkas – laužo mus, bandydamas mūsų stiprybę..

* Gerumas, ramybė, rūpestingumas, taikumas ir švelnumas – vidinės stiprybės, o ne silpnumo išraiška.

* Gamta niekada neskuba, bet visada suspėja. Nesiblaškykime, viskam savo laikas..

* Nerimas neišsprendžia šios dienos problemų. Jis atima šios dienos ramybę.

* Kas ima – pripildo delnus. Kas duoda – pripildo širdį..

* Rojus ir Pragaras – vidinės žmogaus būsenos. Gyveni Meilėje – Rojus. Užsiauginai neapykantą – pragaras.

* Dabar visiems sunku: vieniems – meluoti, kitiems – tikėti melu.

* Nė už ką netikėkite, jei jums pasakys, kad grupelė neabejingų žmonių negali pakeisti pasaulio. Nes iki šiol tik jie tai ir darė.

* Kartais mes taip įsitraukiame į “kažko didingo“ fantazijas, kad pradedame nepastebėti tų mažų, nuostabių kasdieninių smulkmenų, kurios padaro mūsų gyvenimą stebuklingu..

* Niekada nesiskųskite, kad tėvai jums kažko nedavė. Galbūt, jie atidavė jums viską, ką turėjo.

* Nėra “aukso vidurio“, kai kalbame apie nuopolį. Neįmanoma saikingai degraduoti.

* Kaip galima kažką priversti pažvelgti už kampo, jei jis iki jo dar nepriėjo?

* Atleisti pirmą kartą žmogui – išmintis. Antrą kartą – didžiadvasiškumas. Trečią kartą – kvailumas.

* Kartais reikia bėgti, kad pamatytum, kas bėgs paskui tave. Kartais reikia kalbėti tyliai, kad pamatytum, kas iš tiesų tave girdi. Kartais reikia žengti žingsnį atgal, kad pamatytum, kas dar stovi tavo pusėje. Ir kartais reikia padaryti ryžtingą sprendimą, kad pamatytum, kas su tavimi, kai viskas aplink griūva.

* Paprastume slypi visa gyvenimo magija. Būtent paprastume paslėpti visi raktai nuo sudėtingų dalykų.

* Kai matai žmogų bėdoje, negalvok, kad gyvenimas išbando tik jį. Tai išbandymas ir tau: kaip toje situacijoje pasielgsi tu? Padėsi jam ar nusigręši?

* Situacija be išeities – kai ieškai kaltų, o ne pačios išeities.

* Atminkime: ką mes bedarytume už kitų žmonių nugarų – mes visada tai darome Dievo akivaizdoje.

* Geriausia dovana – tai apkabinimas: visiems tinka ir niekas neįsižeis, jei šią dovaną sugrąžins 🙂 ..

* Džiaugtis gyvenimu – pats teisingiausias sprendimas, kurį galime priimti kelis kartus per dieną.

* Tiesiog.. būkime geresni nei vakar.. Kasdien 😀 ..

(Parinko ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 😀 !