Velykos..

Visos šventės, kurios suburia žmonės, man yra labai gražios. Koks nuostabus yra šeštadienio vakaras prieš Velykas, kai visa šeima sėdasi už stalo dažyti, marginti kiaušinių. Didžiausias džiaugsmas, žinoma, mažiesiems.. Margina susikaupę tuos sunkiai nulaikomus rankutėse ovaliukus.. tokie svarbūs pasijunta, prisidėdami prie Bendro Darbo 🙂 . O ir suaugę užsikrečia tuo betarpiškumu.. Smagūs pokalbiai ir juokas.. Stalo, rankų, žandų išsiterliojimas dažais.. Toks nuostabus vienijantis bendrumo jausmas.. O kvapai, kvapai iš virtuvės, pasklidę po visus namus 🙂 .. Nuostabi šventės nuojauta 🙂 . Kaip gera, kai visi kartu, už vieno stalo 🙂 ..

Lietuviams ši šventė buvo svarbi ne tik kaip religinė tradicija. Mūsų protėviams, kuriems Žemė teikė ir maistą, ir drabužį, ir medžiagą statyboms, namų apyvokos daiktams, pavasaris buvo sakralinis laikas. Todėl, nutirpus sniegui ir pasirodžius pirmąjai žolytei, jie šventė pavasario atėjimą. Be to, ir metų pradžia labai ilgai buvo švenčiama pavasarį. Įvedus krikščionybę, šis pavasario šventimas buvo susietas su Velykomis- Kristaus prisikėlimo švente. Velykas švenčiame pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, todėl pastovios dienos nėra (maždaug tarp kovo 22 ir balandžio 25 dienos).

Graži tradicija prieš Velykas susitvarkyti namus ir aplinką. Taip pat, žinoma, margučių dažymas, kurių spalvos, ornamentai taip pat turėjo savo prasmes. Margutis simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą ir vaisingumą. Tikėta, kad margučiai turi ypatingų galių – suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir nelaimių. Tvirčiausias kiaušinis buvo paliekamas nesuvalgytas iki sekančių Velykų ir naudojamas įvairioms apeigoms: užkalbėjimams, ligoms “atbaidyti“, arba užkasamas į pirmą ežią derlingumui užtikrinti. Taip pat stebuklingų galių buvo laikomi turintys ir velykinių kiaušinių lukštai.

Pirmoji Velykų diena – pusryčiai su šeima, margučių stiprumo išbandymas. Antroji skirta svečiuotis, susitikti su giminėmis ir draugais, keistis margučiais. Buvo ir trečioji Velykų diena, skirta žaidimams, ir ketvirtoji – ledų diena – tą dieną stengėsi nieko nedirbti, kad ledai javų neišmuštų ir perkūnija netrankytų..

Gražu, šilta ir gera, kad išliko tradicijos ir tokiu būdu prisiliečiam prie savo protėvių dvasios.. kad perduodame tai savo vaikams.. Linkiu Jums visiems tikro pavasarinio pabudimo, kuris visada pranoksta drąsiausius mūsų lūkesčius.. Jaukaus buvimo kartu, vienijančios širdžių šilumos.. Šypsokimės, kaip tos pirmos pavasarinės gėlės ir džiaukimės gyvenimu taip nuoširdžiai, kaip paukščiai, nuo ankstyvo ryto šlovinantys gyvenimą. Žiema pasitraukė ir džiaugsmingame pavasario čiulbėjime, čiurlenime, pumpurų sprogime bunda ir mūsų gražiausios viltys ir gerumo nuojauta 🙂 ..

Laiškas Lietuvai (svajonė, jokios politikos)

Sveika, miela Lietuva! Šventė šiandien, kurią garsiai švenčiam, vienai dienai susivienijam, neišeidami į darbus. Dieną, turėjusią suvienyti bendriems tikslams, šiandien švenčiame kaip niekad susvetimėję ir susipriešinę.

Keisti tie Tavo vaikai, Lietuva. Drasko, dalina, tveria tvorom, parduoda, perparduoda tai, ką Tu jiems ir taip dovanojai už dyką amžiams. Kovoja lyg vaikai smėlio dėžėje.. Glostai, ramini, nors skaudu stebėti, bet žinai: maži dar, suaugs, išmoks.. Gyvena, palikdami kalnus šiukšlių, lyg tikėdamiesi, kad kosminiai ateiviai turėtų atskristi ir visą tą sukrautą šlamštą išvežti. Neišveža.. tai ir nuodija tuo Tave, save ir savo vaikus, ir toliau beprotiškai vartodami ir palikdami tuos nesibaigiančius kalnus..

Keisti tokie Tavo vaikai – atrado sprendimo būdą kovoti su korupcija: parodo viešai, pagrūmoja, papyksta arba pasišaipo, išsityčioja, ir tiek. Pakanka. Bujoja toliau visiems žinomi nusikaltėliai.. O vaikai Tavo sukiša galvas į smėlį, lyg tie dideli neskraidantys paukščiai ir laukia.. Ko? Gal kad kažkas ateis, viską sutvarkys, sustyguos ir pabarbens per uodegas, kad galvas iš smėlio ištrauktų. Kiša tas galveles į smėlį, nes kalti jaučiasi.. Vadai savo apsileidimu ir nemokšiškumu juos kaltina: turit, ką išsirinkot. Bet juk nė nežino tie kaltieji, kad vadai tik tokiu būdu atsakomybės baidosi, nes ateina ne dirbti visų labui, o paimti valdžią į savo rankas.. Ir ką su ta valdžia daro – vienas Dievas težino..

Ar ilgai kentėsi, motule Lietuva? Ar ilgai dar glausi ir glostysi, lyg neklaužadas vaikus? Ar duosi dar galimybę visas blogybes pamatyti, pavadinti tikraisiais vardais, ištraukti tas galvas iš smėlio ir dirbti pagaliau visų mūsų ir Tavo, mieloji, labui? Žengti į priekį sandraugoje su visais, išsikuopus visus užkaborius, o taip pat širdis ir sielas,  atvėrus jas meilei ir gėriui, bendriems tikslams..

.. Žengti nesilygiuojant į nieką, o tik pritaikius naudingą patirtį ir išmintį, kurti savo Tėvynę sandraugoje su kitomis Tėvynėmis, gerbdami jas ir tokiu būdu pelnydami pagarbą. Turėti vienijantį Tikslą, idealus, siekiamybes. Valstybės Lyderį, politikus, kuriuos visi labai gerbiam, nes jie rodo asmeninį pavyzdį, gerina valstybės gyvenimą ir viešai atsiskaito už atliktus darbus. Valstybines įstaigas, kurių nedaug, nes visos dirba tik tai, kas iš tiesų valstybei reikalinga. Čia atėjusiam žmogui nuoširdžiai padedama visais būdais išspręsti  jam iškilusius sunkumus.

Kur mokyklos – šviesios išminties salelės, kur mokytojai dalinasi savo ir protėvių išmintimi, praeities patirtimi, moko vaikus savarankiškai mąstyti, daryti sprendimus, bendrauti, kurti, ruoštis dideliam ir įdomiam gyvenimui. Gydytojai moko žmonės būti sveikais ir nuoširdžiai padeda, sutrikus sveikatai. Mokslas, kultūra – šviesuliai, rodantys tautai tobulėjomo perspektyvas, žadinantys kūrybinę dvasią.

Televizija, žiniasklaida mirga tautos pasiekimais ir talentingų žmonių kūryba. Žemdirbiai, darbininkai, amatininkai – didžiulėje pagarboje, nes aprūpina pirmiausia tautiečius viskuo, kas būtina ant stalo ir buityje, o pertekliumi noriai pasikeičiam su kaimynais. Visi visi, ko nepaminėjau, darniai dalyvauja valstybės gyvenime, nes viskas tikslinga, funkcionalu, sustyguota ir veikia bendram tikslui ir labui.

Atlyginimai už darbą pakankami, kad žmonės jaustųsi orūs ir reikalingi visuomenei. Rūpinamės ekologija, dalyvaujam pasauliniuose Žemės saugojimo projektuose…  Toks man gražus vaizdas nusipiešė, kad net nekilo mintis minėti kažko blogo. Argi gali būti blogis tokioje visuomenėje? Jei nuo gimimo esi ugdomas ir nuolat aplink matai harmoniją, kai yra aukšti idealai ir kiekvienas sąžiningai dirba tai, ką geriausiai sugeba savo ir visų bendram labui..?

..Sveikinu, Lietuva. Ir tegul mano žodžiai nebus tik vizija, kokių mums daug pripiešė mūsų vadovai, bet kurios taip ir liko vizijomis, nes tebuvo tušti pažadai.. Tegul mano svajonė bus Dievui į ausį, kaip karščiausias mano troškimas :)..