Išmokyti svarbiausio…

Mokykite savo vaikus..

* Kad norint Būti Laimingu, nereikia turėti nieko papildomo: nei žmogaus.. nei vietos.. nei kažkokio daikto.. Kad Tikra Laimė yra jų pačių Viduje..

* Kad jie yra pilnaverčiai.

* Kad pralaimėjimas tėra prasimanymas.. kad kiekvienas bandymas – tai sėkmė.. ir kad kiekvienas pasiekimas veda į pergalę.. ir kad pirmoji pergalė ne mažiau garbinga, nei paskutinė..

* Kad visi jie susieti su Visa Gyvybe.. kad jie susieti su Visais Žmonėmis..

* Kad jie gyvena neįtikėtinos gausos pasaulyje.. Kad visko šiame pasaulyje visiems pakanka, ir kad visko turi būti visiems po lygiai, o ne sukaupta mažumos rankose, kuri ir pasiima didžiąją dalį.

* Kad viskas, ką vaikai besugalvotų – įvykdoma.. ir kad jiems nereikia su niekuo dėl nieko varžytis..

* Kad jų niekada nesmerks.. kad jiems nereikia visada stengtis būti teisiais..

* Kad pasekmė ir bausmė – ne tas pats.

* Kad Meilei neturi būti sąlygų.. ir kad jų Meilė, padovanota be jokių sąlygų – pati didžiausia Dovana, kokią jie gali Padovanoti Pasauliui.

* Kad būti ypatingu nereiškia būti geresniu.. tai reiškia tiesiog Būti kitokiu.

* Kad vienintelis dalykas, kurį būtina sugrąžinti Visiems Planetos Žmonėms – tai priminimas apie tai, Kas Jie Yra iš tikrųjų.

* Mokykite savo vaikus ne žodžiais, o veiksmais. Ne kalbomis, o darbais.

* Ir tai, ką jūs darote – jūsų vaikai atkartos. Ir kaip jūs gyvenate – taip ir jie gyvens.

* Ir atminkite: Visi Mes esame Viena..

Autorius – N. D. Walsch

Visiems pavasarinės nuotaikos ir puikaus savaitgalio :)!!

Tibetiečių požiūris į auklėjimą

Žmogui, kuris gali mokyti – Mokytojui – Tibete ypatinga pagarba. Žmogus gali mokėti kažką tobulai, tačiau išmokyti kitus – ne formaliai, bet sudominant, išskleidžiant pačio žmogaus unikalius gebėjimus – yra išskirtinis talentas.

Visi tėvai tampa pirmaisiais mokytojais savo vaiko gyvenime. Jie moko svarbiausio dalyko – pažinti save ir gyvenimą. Kiekvienas vaikas gimsta unikalus, turintis kažkokį talentą, todėl svarbiausia tėvų užduotis – išskleisti vaiko unikalius gebėjimus.

Kad vaikas būtų teisingai ugdomas, reikia žinoti tam tikrus vaiko vystymosi etapus ir vaiko galimybes pagal amžių. Todėl vaikų auklėjimas Tibete skiriamas į kelis – vienas į kitą pereinančius – etapus.

Pirmasis – nuo gimimo iki 5 metų. Šiuo metu vaikas gležnas, lyg pirmieji augalo daigeliai. Reikalingas ypatingas rūpestis ir kantrybė, o bet koks nemokšiškas ar neatsargus elgesys (grubumas, emocinis šaltumas, pyktis..) gali nepataisomai pakenkti augančiam vaikui. Tai adaptacijos, prisitaikymo ir pažinimo laikotarpis. Reikia daug kalbėtis su vaiku – ramiai, aiškiai, suprantamai; supažindinti su supančiu pasauliu, žaisti.

Vaikas dar nesupranta ilgų loginių aiškinimų, todėl naudingiau ne kažką drausti, bet nukreipti vaiko dėmesį, t.y., sudominti kažkuo kitu. Jei vaikas daro kažką neleistino, pakanka parodyti išgąsčio mimiką arba ramiai pasakyti “negalima”. Bausmę ar rėkimą jis suvoks kaip spaudimą jėga, kuriai reikia paklusti.

Vaikas dar nesupranta nei daiktų vertingumo, nei kai kurių daiktų ar prietaisų pavojaus. Todėl reikėtų jo gyvenamą erdvę organizuoti taip, kad ji būtų saugi: išnešti dūžtančius daiktus ir pasirūpinti, kad jis nepasiektų vaistų ar kitų pavojingų daiktų.

Šiuo laikotarpiu vaikai ypač aktyvūs, judrūs, smalsūs. Jei vaikas bus slopinamas ar spaudžiamas – bus ne tik nuslopintas jo gyvenimiškas aktyvumas ir žingeidumas, bet ir įskiepytas aukos sindromas.

Antrasis periodas – nuo 5 iki 10 metų. Tai aktyvus intelekto vystymosi metas. Aktuali visapusiška pažintinė informacija, kuri reikalinga ir naudinga vaikui. Todėl – daug skaitymo, pokalbių, kūrybos, ugdančių žaidimų.

Vaikas pradeda suprasti savo veiksmų pasekmes, suaugusiųjų ir kitų vaikų reakcijas į savo veiksmus. Vaikui jau reikia iškelti užduotis, kurias jis gali įvykdyti. Už atliktus darbus pagirti ir būtinai skatinti iniciatyvą.

Jei vaiko iniciatyva, žingeidumas ir kūrybingumas šiame etape bus slopinami – vaikas užaugs infantilus, dvasiškai silpnas, tingus.

Trečiasis periodas – nuo 10 iki 15 metų. Šiuo laikotarpiu svarbu elgtis su vaiku kaip su lygiu: gerbti jį, tartis svarbiais klausimais, klausti nuomonės, leisti pasirinkti. Ir nors suaugęs turi didesnę patirtį, sprendimus reikėtų siūlyti be spaudimo – draugiškai patariant ar pasiūlant pasirinkti sprendimo būdą.

Jei vaikas elgiasi negatyviai, netinkamai – geranoriškai kalbėkitės apie tai ir kantriai bei pagrįstai aiškinkite negatyvaus elgesio pasekmes, nes kategoriški draudimai tik skatina elgtis priešingai.

Svarbu skatinti savarankiškumą, atsakomybę ir nepriklausomą mąstymą. Jei šiuo laikotarpiu su vaiku bus elgiamasi kaip su mažu, o ne kaip su lygiu – jis užaugs nepasitikintis savimi, priklausantis nuo labiau savimi pasitikinčių žmonių.

Ketvirtasis periodas – nuo 15 metų. Tai jau ne vaikas, o susiformavusi asmenybė. Auklėti jau vėlu, belieka skinti savo auklėjimo vaisius.. Šiame etape itin svarbi pagarba. Jei jos nėra, vaikas turės nuoskaudą visam gyvenimui ir pasitaikius pirmai progai, atramos ieškos už šeimos ribų.

Tibetiečiai pabrėžia: auklėjant vaikus – jokių žeminimų ir fizinių bausmių! Vienintelė priežastis, kodėl mušami vaikai – jie negali atsakyti tuo pačiu. Žeminantis silpnesnį – silpnesnis už silpną, tai – vargšas bedvasis despotas.

Tikrasis Mokytojas (auklėtojas, mama, tėtis) – stiprus, o stiprus visada padeda silpnesniam sustiprėti. Jo stiprybė – dvasinė, o stiprybės išraiška – besąlygiška meilė: geranoriškumas, supratingumas, kantrybė, palaikymas, nuoseklumas, padrąsinimas, širdies šiluma.. Visa tai padeda augti! 🙂

Tik asmeniniu pavyzdžiu..

* Kokie bus auklėjimo rezultatai – priklauso tik nuo auklėtojų (tėvų, mokytojų) savybių. Visos metodikos bevertės, jei jos neparemtos asmeniniu auklėtojo pavyzdžiu. Auklėtojas negali reikalauti gero elgesio, jei pats elgiasi nederamai.

* Levas Tolstojus rašė: ” .. Auklėjimo esmė tame, kad pačiam auklėtojui reikia gyventi teisingai.. Pedagogika gi yra mokslas apie tai, kokiu būdu, pačiam gyvenant neteisingai, galima turėti gerą įtaką vaikams.. Todėl tušti ir melagingi mokslai niekada nepasiekia savo tikslų. Visos auklėjimo sunkumų ištakos tame, kad tėvai ne tik netaiso savo ydų, bet ir teisina jas, tačiau nenori tų ydų matyti savo vaikuose.”

* Ugdome tik asmeniniu pavyzdžiu: tarkim, jei tėvai sako vaikui, kad muštis negalima, bet patys gali jam suduoti – vaikas padarys išvadą, kad mušti kitą galima, nes didžiausi vaiko autoritetai – tėvai – taip daro.

* Agresyvūs vaikai savaime neužauga – agresyvumas gimsta iš suaugusiųjų negatyvaus elgesio: nuolatinio barimo, žeminimo, kritikos, pašaipų, mušimo. Tai itin nesąžiningas elgesys, kai stipresnis (suaugęs) spaudžia silpnesnį (vaiką), iš anksto žinodamas, kad šis negali atsakyti tuo pačiu.

* Vaikas neturi patirties ir kritinio mąstymo, todėl renkasi ir atkartoja tai, ką mato jį supančių suaugusių žmonių elgesyje.

* Auklėtojas gali sakyti labai gražius, labai teisingus žodžius, tačiau jie tebus tuščias garsas – “žirniai į sieną”, jei nebus paremti pačio auklėtojo elgesiu.

* Kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, taip ir auklėjime, galioja taisyklė: negatyviais veiksmais negalima pasiekti pozityvių rezultatų. Arba: ką pasėsi, tą ir pjausi..

* Pozityvumo pamatai auklėjime – dvasinės vertybės: meilė, dėmesys, pagarba, rūpestis, geranoriškumas, nuoširdumas. Remdamiesi jomis, galime sukurti vaikams palankiausią ugdymo atmosferą. Ir ji – pirminė ir svarbiausia, svarbesnė už visas materialias gėrybes. Jokie žaislai, patogumai ar madingos metodikos nepakeis vaikui pamatinių dvasinių vertybių.

* Vaikai – lyg pirmieji pavasariniai daigeliai, kuriems reikalinga rūpestinga priežiūra, nes jie dar gležni ir silpnučiai. Kad užsimegztų ir išsiskleistų gražus žiedas – reikia meilės, dėmesio ir kantrybės. Reikia tam skirti laiką ir suprasti, kad tai ilgalaikis, palaipsninis procesas.

* Kantrybė – tėvų brandumo požymis ir geranoriškumo išraiška: tėvai turi suprasti, kad vaikai visko mokosi pirmą kartą, todėl visiems veiksmams skiria daugiau laiko, nei suaugusieji. Jei tėvai nori išmokyti vaiką savarankiškumo, turi kantriai laukti, kol vaikas išmoks kiekvieną veiksmą atlikti pats.

* Vaikui itin svarbus saugumo jausmas. Jis saugus, jei jaučiasi mylimas ir reikalingas savo šeimoje. Jis turi tai nuolat jausti – ir tai ne žodžiai, o veiksmai, palaikantys vaiko saugumo jausmą.

* Auklėtojas turi pats turėti tas savybes, kurias siekia išugdyti – tik tokiu atveju jis gali tikėtis gero rezultato. Mylėdami išmokysime mylėti, būdami geranoriški – geranoriškumo, dėmesingi – dėmesingumo kitiems, gerbdami – pagarbos, būdami kūrybingi – kūrybingumo, gyvendami sveikai – sveikos gyvensenos ir t.t.. Svarbiausia – kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų.

* Ir nepamirškime: mes auklėjame ateities žmones. I. Kantas rašė: “Auklėjant vaikus reikia prisiminti, kad auklėjame juos ne gyvenimui dabartyje, bet ateičiai, aukštesnei žmonių sąmonės būsenai.. Auklėdami vaikus ateičiai, geresniam pasauliui, mes tuo pačiu geriname ir būsimo pasaulio sandarą”.

* Išmokyti, išugdyti geriausias vaiko savybes gali tik nuolat tobulėjantis, atviras vis platesniam pažinimui žmogus. Todėl – aukime kartu su savo vaikais, švieskimės – rodykime jiems nuolatinio tobulėjimo pavyzdį.

(iš paskaitų apie vaikų auklėjimą)

Trumpos istorijos

Kas svarbiau?

Kartą išminčiaus paklausė:

– Kas svarbiau: mylėti ar būti mylimam?

Išminčius atsakė:

– O kas paukščiui svarbiau: dešinysis ar kairysis sparnas?

Kažkam esi pats svarbiausias!

– Nėra nesvarbių žmonių, kiekvienas žmogus šioje Žemėje yra kažkam pats svarbiausias, – kartą pasakė mano išmintingoji senelė.

Jos žodžiai mane nustebino.

– Ir tu kažkam esi svarbiausias, – tęsė ji.

Ir paaiškino:

– Galbūt, tu nepastebi kažkokių savo savybių, galbūt, jos ne visiems svarbios, bet – be jokios abejonės, kažkam jos pačios svarbiausio: tavo gerumas, tavo šypsena, tavo meilė, tavo stiprybė, o gal tiesiog tavo buvimas šalia..

Draugai

Vieno Mokytojo paklausė:

– Kokie draugai yra tikri?

Mokytojas atsakė:

– Oo, jie būna labai skirtingi:
Yra draugai lyg maistas: tau jų reikia kiekvieną dieną..
Yra draugai lyg vaistas: jų ieškai, kai tau blogai..
Yra draugai lyg liga: jie patys tavęs ieško..
Ir yra draugai lyg oras: ne visada jų palaikymą pastebi, bet jie visada su tavimi..

Laiminga santuoka

– Kas yra laiminga santuoka? – paklausė išminčiaus, – Ar kai sutuoktiniams jauku namuose, gera kartu ir jie nesvajoja apie laisvę?

– Ne, – atsakė išminčius, – kai jiems jauku namuose, gera kartu ir abu jaučiasi laisvi..

Pavojinga lėta ugnis..

Kas bus, jei įmesite varlę į karštą vandenį?

Ji kaipmat nuspręs:

– Čia pavojinga, reikia kuo greičiau dingti!

Ir tuoj pat iššoks iš vandens.

O kas, jei tą pačią varlę įleisite į šiltą vandenį ir pastatysite puodą ant lėtos ugnies?

Ji, žinoma, pastebės, kad darosi vis šilčiau, bet pagalvos:

– Šiek tiek daugiau šilumos nepakenks..

Ir viskas baigsis tuo, kad galiausiai ji išvirs..

Taip ir gyvenime – daug kas kaupiasi pamažu: antsvoris, prasta sveikata, skolos, įtampa, nuoskaudos..

Todėl – nepamirškite augimo tendencijų.. deramai įvertinkite smulkmenas.

Geriausias gyvenimas

Išminčiaus paklausė:

– Koks gyvenimas pats geriausias?

– Kai nedarome to, už ką smerkiame kitus, – atsakė išminčius.

Šeimyninės laimės paslaptis

Viena laiminga pora šventė 60 metų bendro gyvenimo sukaktį.

– Kaip jums pavyko taip ilgai pragyventi kartu? – paklausė jų.

– Tai dėl mūsų požiūrio į gyvenimą.. Matote, mes gimėme ir užaugome tais laikais, kai sugedusius daiktus taisydavo, o ne išmesdavo :)..

Visiems gražaus savaitgalio :)!

Ajurveda apie natūralią mitybą

* Žmogus – Gamtos dalis. Gamtos dėsniai reguliuoja viską: nuo mažiausių atomų iki didžiausių galaktikų. Todėl Ajurveda nuolat pabrėžia harmonijos su natūraliais dėsniais ir ritmais svarbą.

* Ajurvedos tikslas – tobula atskiro žmogaus, visuomenės ir supančios aplinkos sveikata. Todėl gydoma bei siekiama harmonijos natūraliais – dvasiniais ir fiziniais būdais: sveika mityba ir dienos režimu, optimaliu judėjimu, įvairiais įtampos mažinimo metodais, ir pratimais, padedančiais valdyti gyvenimą bei palaikyti puikią sveikatą.

* Sveikata – natūrali mūsų būsena. Nenatūralu, kad mums pasidarė priimtini bei kasdieniški dalykai, kurie ardo sveikatą!

* Akivaizdu, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenimas pernelyg atitolo nuo natūralaus gyvenimo būdo ir yra kupinas sveikatai negatyvių faktorių: stresas, pervargimas, nervinė įtampa, neteisinga mityba, žalingi įpročiai, judėjimo trūkumas, atitrūkimas nuo gamtos.

* Naudodamasis savo įgimtais atsistatymo mechanizmais, žmogus gali būti visiškai sveikas: jo imuninė sistema turi pakankamai jėgų, kad susidorotų su poveikiu iš aplinkos (bakterijomis, virusais, toksinais ir pan.) Tačiau negatyvių faktorių pernelyg daug, ir jų poveikis – nuolatinis ir sisteminis, todėl imunitetas nusilpsta, suyra natūralus organizmo balansas, prasideda ligos.

* Ypač daug natūralios gyvensenos pažeidimų šiuolaikinio žmogaus mityboje: maistas darosi kenksmingas ir pavojingas sveikatai. O gyvenimo tempas skatina priklausomybę nuo greitai pagaminamo maisto: tai tiesiog patogu, bet ar gali būti sveika?..

* Dauguma šiuolaikinių maisto produktų – ir daržovės, ir vaisiai, ir mėsa, auginami naudojant dirbtines trąšas, herbicidus, pesticidus, hormonus, antibiotikus. Pridėkite čia dar ir geninę inžineriją, sintetinius cheminius maisto priedus, mikrobangėse gaminamą maistą..

* Toks maistas sukelia ritmus pokyčius organizme, kurie pirmiausiai pasireiškia metabolizmo silpnėjimu. Tokių nenatūralių, sintetinių medžiagų gyvas organizmas tiesiog negali pašalinti – jos kaupiasi ir apsunkina natūralių maistinių medžiagų pasisavinimą.

* Galiausiai organizmas apnuodijamas, sutrinka gyvybiškai svarbių organų ir sistemų veikla, todėl prasideda įvairūs negalavimai ir ligos. Maistas veikia ne tik mūsų kūną, bet ir sąmonę, ir net genetiką: mes tampame tuo, ką valgome. Todėl mitybai Ajurvedoje skiriamas didelis dėmesys.

* Maistas skirstomas į tris pagrindines grupes pagal gunas (pirmines, esmines savybes). Pirmoji grupė – satvinis maistas – lengvas, sveikas, palaikantis aiškų protą ir harmoniją, skatinantis kūrybingumą ir geriausias žmogaus savybes. Šis maistas stiprina ir imunitetą bei didina gyvybinę energiją.

* Satvinis maistas: karvės pienas, sviestas (ghi), varškė ir varškės sūris, saldūs vaisiai ir daržovės, kviečiai, rugiai, avižos, nepoliruoti ryžiai, perlinės kruopos, pupos, šparaginės pupelės, kokoso riešutai, pistacijos, žemės riešutai, migdolai, razinos, imbieras, finikai, medus, citrina.

* Antroji grupė – radžasinis maistas – didinantis aistringumą ir šilumą organizme, stimuliuojantis visus procesus: svogūnas, česnakas, pomidorai, ridikai, čili pipirai, kukurūzai, kiaušiniai, žuvis, paukštiena. Tokio maisto perteklius daro protą neramų, ir tai išreiškiama kaip perdėtas emocingumas, pyktis, agresyvumas, ambicingumas.

* Trečioji grupė – tamasinis maistas – sukeliantis sunkumą kūne ir mieguistumą, bukinantis protą – mėsa, grybai, alkoholis, fermentuoti ir konservuoti produktai, perkeptas maistas, kelis kartus pašildytas maistas, nešviežias maistas. Toks maistas slegia: sukelia tinginystę, abejingumą, nusivylimą ir ligas.

* Ajurveda pabrėžia ir skirtumą tarp gyvulinio ir vegetariško maisto: tas skirtumas kondensuotų saulės spindulių kiekyje. Augalų paskirtis – paversti šviesą energija (fotosintezė). Taigi: valgydami daržoves ir vaisius mes gauname pirminę energiją, o valgydami gyvulių mėsą, kurie ėda žolę-pirminę energiją – valgome jau apdorotą gyvulių, t.y., antrinę energiją. Pridėkite čia dar ir etikos klausimą..

* Labai svarbu ir tai, su kokiomis mintimis gaminame ir valgome maistą, nes mūsų mintys veikia tai, ką mes darome. Svarbus ir gaminimo būdas bei maisto kiekis, valgymo laikas ir dažnumas.

* Ajurveda – už natūralumą ir visapusišką harmoniją. Kad žmonės sugrįžtų prie natūralios mitybos, pirmiausiai reikia atsisakyti visko, kas kenkia sveikatai. Tik tuomet galime būti sveiki. Grįžimas į natūralumą – ne atgyvena ir ne mada, bet gilus poreikis gyventi sveikai :)..

(iš paskaitų apie Ajurvedą)

Paprastas stebuklas – Meilė :)

* Mylinčio žmogaus akys spinduliuoja Laimę :).

* Meilė – tai viskas. Ir tai viskas, ką mes žinome apie ją.

* Netiesa, kad meilė akla! Mylintis žmogus savo mylimajame mato tai, ko kiti nepastebi.

* Tikra meilė – ne iš pirmo žvilgsnio, o iš kiekvieno žvilgsnio..

* Kai įsimyli be atsako, norisi atsiprašyti visų, kas be atsako mylėjo tave.

* Tik Meilė konfliktinėje situacijoje klausia: “nori būti teisus ar laimingas?”

* Meilė – kai ryte keliesi anksčiau, kad išvirtum mylimam žmogui arbatą ir pamatai, kad ji jau išvirta :)..

* Sako, kad vieną žmogų gali pakeisti daugybė žmonių. Tačiau daugybė žmonių negali pakeisti vienintelio – mylimo žmogaus.

* Meilė – kai dovanoji ir norisi dovanoti vis daugiau.. Egoizmas – kai imi ir nori imti vis daugiau.

* Dovanojama Meilė auga: šiandien myli daugiau nei vakar, bet mažiau, nei rytoj ;)..

* Moterys myli ausimis, o vyrai – akimis. Abipusės meilės išraiška: kai vyras žiūri į moters ausį.

* Laimė – atrasti tą, kuris tavęs ieškojo..

* Šiuolaikinis meilės trikampis: Jis, Ji ir Kompiuteris. Kiekvieną vakarą kažkuris iš jų – trečias nereikalingas.

* Virtuali meilė: prasideda “sienoje”, tęsiasi “skaipe”, baigiasi “juodajame sąraše”.

* Žmonės skiriasi tuomet, kai padaro vienas iš kito “gyvulį” arba “raganą”.

* Blogai, jei žmona nemoka gaminti valgyti. Dar blogiau – jei nemoka, bet gamina..

* Kažkas nemoka mylėti, todėl ieško vieno,antro, trečio.. dešimto žmogaus. O kažkam nepakanka ir viso gyvenimo, kad mylėtų vieną-vienintelį.

* Atradote Laimę – nepriekaištaukite, nebambėkite, nereikalaukite, bet – mylėkite, mylėkite, mylėkite!

* Pats turtingiausias pasaulyje – vėjas: žmonės meta jam žodžius, meilę, viltį, pinigus..

* Merfio dėsnis meilėje: kol atrasi savo užburtą karalaitę, gali tekti pabučiuoti ne vieną rupūžę..

* Kuo brandesnis daraisi, tuo mažiau norisi tų pigių intrigų, isterijų, manipuliacijų.. Norisi jaukių namų, į kuriuos visada nori sugrįžti, nes žinai, kad esi laukiamas.. Ir be jokios progos neši mylimam žmogui mielą smulkmenėlę, o jis žino – kiek cukraus dėti tau į arbatą.. 🙂

* Gražiausios akys – tos, kurios žvelgia su meile. Ir nesvarbu – žalios, mėlynos jos ar rudos..

* Meilė – stebuklas.. Paprastas stebuklas, nes aplanko kiekvieną. Ji uždega ypatingą šviesą žmogaus širdyje: jo akys pradeda spindėti, veidas švyti džiaugsmu – žmogus spinduliuoja Meilę. Ir viskas aplinkui nušvinta :)..

Mylėkime.. Apkabinu.. Su Meile :)..

Žmogaus prigimtis – žmoniškumas

Kuo skiriasi žmogus nuo visų gyvų būtybių? Atrodo, kad šiandien mes kenčiame dėl savo identifikacijos, nes tapatinamės su tuo, kuo nesame. Mes taip mėgstame lygintis su gyvūnais, daiktais ar nuolat primetamoms modernizuotomis koncepcijomis apie žmogų! Ir dėl to kyla daug painiavos..

Matome daugybę pavyzdžių, kai žmonės teisina savo silpnybes gyvūnų instinktais – atseit, valdo juos, reiškia, ir mes prieš instinktus bejėgiai; jie kovoja tarpusavyje – ir mes turime kovoti. Arba, kas dar keisčiau – tapatinasi su daiktais: parduoda save darbo rinkoje, vertina save ir kitus pagal turimų daiktų kiekį, investuoja į save, sieja savo laisvę su pinigais.

Ar tame yra žmoniškumo? Ir kuo gi žmogus išskirtinis, arba, kitaip tariant – kas nulemia žmoniškumą? Juk žmogus – ne tik forma, bet ir tam tikrų prigimtinių savybių visuma, kurios ir padaro jį žmogumi. Kokios jos?

Pirmiausia – žmogus gali kurti, ir kurti gali ne vienetai ar genijai, o visi ir kiekvienas – reikalingos tik palankios sąlygos kūrėjui išsiskleisti. Prisiminkime mažus vaikus: jei nenuslopinama jų iniciatyva, jie drąsiai ir labai noriai kuria!

Dar viena išskirtinė žmogaus savybė – gebėjimas mylėti. Šis gebėjimas itin svarbus, nes turi vienijančią žmones jėgą. Vėl gi: šiam gebėjimui išsiskleisti reikalingos sąlygos.. Jei vaikas auga mylimas – jis išmoksta mylėti.

Ir svarbiausias žmoniškumo bruožas – dorovė. Tai perduodami iš kartos į kartą doros, arba harmoningos sąveikos su žmonėmis, su Gamta ir Kūrėju principai. Jie prigimtiniai – net neugdomi, anksčiau ar vėliau “pabunda” sąžinės balsu ar teisingumo pojūčiu..

Žmogui labai svarbūs ir prigimtiniai vyriško arba moteriško prado bruožai. Šiuolaikiniai žmonės taip nutolo nuo jų, taip susipainiojo kovoje už lygias teises, kad vietoje lygybės pradėjo siekti priešingos lyties savybių. O juk tos priešingos savybės turi papildyti viena kitą ir sudaryti harmoningą visumą!

Kai to nėra, moterys vyriškėja, vyrai – moteriškėja, o naujieji “socialiniai inžinieriai” taip įsidrąsino savo “išradimuose”, kad paskelbė žmogaus lytį kaip pasenusį, sociumo įskiepytą elgesio šabloną ir siūlo lytį.. laisvai rinktis.

Kai žmogus nežino – kas jis yra, jam galima įskiepyti bet kokias, net absurdiškas idėjas.. Ir tokių idėjų išskirtiniai bruožai – jos kelia sąmyšį ir priešiškumą, skaldo žmones.
Psichologiškai sveikas žmogus natūraliai priešinasi tokioms “naujovėms”.

Mes negalime keisti savo žmogiškos prigimties. Esame gimę žmonėmis. Jei nutolstame nuo žmoniškumo – tampame nužmogėjusiomis būtybėmis, degradavusiais žmonėmis. O juk kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos tikslas – evoliucionuoti, t.y., tobulinti geriausias žmogiškas savybes.

Galime pasidžiaugti, kad nepaisant sąmonės drumstėjų, žmonėse atgimsta pirmapradės, prigimtinės žmogiškos savybės, o teisingumo pojūtis ir poreikis augti palengva žadina kilti iš iliuzijų ir sąstingio.

Visi žmonės gimsta su visomis žmoniškumo užuomazgomis ir didžiuliu dvasiniu potencialu, ir tik nuo supančios aplinkos priklauso – ar bus išvystytos šios savybės, be kurių žmogus negali būti laimingas, ir kurios gyvybiškai reikalingos sėkmingai žmogaus ir žmonijos evoliucijai.

Juk jei tikimės užauginti gerą derlių – sodiname sėklas tik į derlingą juodžemį. Jei pasodinsime sėklas į smėlį – vargiai ar ko sulauksime.. Taip ir su žmoniškumu: tik palanki aplinka gali išugdyti geriausias prigimtines žmonių savybes. O nepalanki, destruktyvi aplinka jas tegali iškreipti ir užslopinti.

Todėl ir turime kiekvienas atsakyti sau į svarbiausią klausimą gyvenime: kas yra žmogus? Atsakę į jį nelaukime, kol aplinka pasikeis, nes aplinka žmoniškumui augti ir esame mes, žmonės! Ir tik mes visi, kiekvienas iš mūsų, galime ją pakeisti.

Būkime Žmonėmis – būkime žmoniški, sugrįžkime į savo pirmapradiškumą-esmę.. Tai lengva, nes tai mūsų prigimtis, tai sugrįžimas į save-tikrąjį :)!