Mėnuo: vasario 2014

Kuo skiriasi žmogus nuo visų gyvų būtybių? Atrodo, kad šiandien mes kenčiame dėl savo identifikacijos, nes tapatinamės su tuo, kuo nesame. Mes taip mėgstame lygintis su gyvūnais, daiktais ar nuolat primetamoms modernizuotomis koncepcijomis apie žmogų! Ir dėl to kyla daug painiavos..

Matome daugybę pavyzdžių, kai žmonės teisina savo silpnybes gyvūnų instinktais – atseit, valdo juos, reiškia, ir mes prieš instinktus bejėgiai; jie kovoja tarpusavyje – ir mes turime kovoti. Arba, kas dar keisčiau – tapatinasi su daiktais: parduoda save darbo rinkoje, vertina save ir kitus pagal turimų daiktų kiekį, investuoja į save, sieja savo laisvę su pinigais.

Ar tame yra žmoniškumo? Ir kuo gi žmogus išskirtinis, arba, kitaip tariant – kas nulemia žmoniškumą? Juk žmogus – ne tik forma, bet ir tam tikrų prigimtinių savybių visuma, kurios ir padaro jį žmogumi. Kokios jos?

Pirmiausia – žmogus gali kurti, ir kurti gali ne vienetai ar genijai, o visi ir kiekvienas – reikalingos tik palankios sąlygos kūrėjui išsiskleisti. Prisiminkime mažus vaikus: jei nenuslopinama jų iniciatyva, jie drąsiai ir labai noriai kuria!

Dar viena išskirtinė žmogaus savybė – gebėjimas mylėti. Šis gebėjimas itin svarbus, nes turi vienijančią žmones jėgą. Vėl gi: šiam gebėjimui išsiskleisti reikalingos sąlygos.. Jei vaikas auga mylimas – jis išmoksta mylėti.

Ir svarbiausias žmoniškumo bruožas – dorovė. Tai perduodami iš kartos į kartą doros, arba harmoningos sąveikos su žmonėmis, su Gamta ir Kūrėju principai. Jie prigimtiniai – net neugdomi, anksčiau ar vėliau “pabunda“ sąžinės balsu ar teisingumo pojūčiu..

Žmogui labai svarbūs ir prigimtiniai vyriško arba moteriško prado bruožai. Šiuolaikiniai žmonės taip nutolo nuo jų, taip susipainiojo kovoje už lygias teises, kad vietoje lygybės pradėjo siekti priešingos lyties savybių. O juk tos priešingos savybės turi papildyti viena kitą ir sudaryti harmoningą visumą!

Kai to nėra, moterys vyriškėja, vyrai – moteriškėja, o naujieji “socialiniai inžinieriai“ taip įsidrąsino savo “išradimuose“, kad paskelbė žmogaus lytį kaip pasenusį, sociumo įskiepytą elgesio šabloną ir siūlo lytį.. laisvai rinktis.

Kai žmogus nežino – kas jis yra, jam galima įskiepyti bet kokias, net absurdiškas idėjas.. Ir tokių idėjų išskirtiniai bruožai – jos kelia sąmyšį ir priešiškumą, skaldo žmones.
Psichologiškai sveikas žmogus natūraliai priešinasi tokioms “naujovėms“.

Mes negalime keisti savo žmogiškos prigimties. Esame gimę žmonėmis. Jei nutolstame nuo žmoniškumo – tampame nužmogėjusiomis būtybėmis, degradavusiais žmonėmis. O juk kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos tikslas – evoliucionuoti, t.y., tobulinti geriausias žmogiškas savybes.

Galime pasidžiaugti, kad nepaisant sąmonės drumstėjų, žmonėse atgimsta pirmapradės, prigimtinės žmogiškos savybės, o teisingumo pojūtis ir poreikis augti palengva žadina kilti iš iliuzijų ir sąstingio.

Visi žmonės gimsta su visomis žmoniškumo užuomazgomis ir didžiuliu dvasiniu potencialu, ir tik nuo supančios aplinkos priklauso – ar bus išvystytos šios savybės, be kurių žmogus negali būti laimingas, ir kurios gyvybiškai reikalingos sėkmingai žmogaus ir žmonijos evoliucijai.

Juk jei tikimės užauginti gerą derlių – sodiname sėklas tik į derlingą juodžemį. Jei pasodinsime sėklas į smėlį – vargiai ar ko sulauksime.. Taip ir su žmoniškumu: tik palanki aplinka gali išugdyti geriausias prigimtines žmonių savybes. O nepalanki, destruktyvi aplinka jas tegali iškreipti ir užslopinti.

Todėl ir turime kiekvienas atsakyti sau į svarbiausią klausimą gyvenime: kas yra žmogus? Atsakę į jį nelaukime, kol aplinka pasikeis, nes aplinka žmoniškumui augti ir esame mes, žmonės! Ir tik mes visi, kiekvienas iš mūsų, galime ją pakeisti.

Būkime Žmonėmis – būkime žmoniški, sugrįžkime į savo pirmapradiškumą-esmę.. Tai lengva, nes tai mūsų prigimtis, tai sugrįžimas į save-tikrąjį :)!

Kaip jums atrodo – kokia turėtų būti sveika visuomenė? Ir ar šiuolaikinė visuomenė yra sveika? Ko gero, retai užduodame sau tokį klausimą, nes rūpinamės tik asmenine gerove, o tai šiuolaikiniame pasaulyje daugeliui yra jau ne tik gerovės, bet ir išgyvenimo klausimas.

Be to, nėra taip paprasta atsekti ir suprasti sveikos visuomenės kriterijus – informacinėje erdvėje jau senokai skęstame daugžodžiavimo ir tuščiažodžiavimo lavinoje, todėl viskas atrodo supainiota ir sudėtinga.

Ryškėja ir eilę metų skiepyto įvaizdžio “svarbumo“ rezultatai: svarbu atrodyti, o ne būti! Todėl ne tik miestai, valstybės, bet ir visas pasaulis šiandien atrodo lyg gražiai aprengtas ir nugrimuotas sunkiai sergantis ligonis.

Ir kai tik pamatome tą neatitikimą tarp “atrodyti ir būti“, iškyla klausimai, į kuriuos atsakius, išryškėja kriterijai, pagal kuriuos galime spręsti – sveika mūsų visuomenė ar ne.

Kokie tie klausimai? Ar gali būti sveika visuomenė, jei:

– keroja neapykanta, egoizmas, išnaudojimas, konkurencija, korupcija, prievarta, karai?
– plačiai taikomos informacinės manipuliacijos, melas, dogmos, įslaptinti kenkėjiški veiksmai?
– niokojama, teršiama ir nuodijama Gamta – visų mūsų vieninteliai namai?
– tebėra nelygybė, nepriteklius, bedarbystė, skurdas ir badas?
– žmogaus vertingumas matuojamas tik pinigais?
– žmogus nesijaučia saugus ir tikras dėl rytdienos?
– palaikoma žalojanti žmones gamyba: alkoholio ir tabako, žalingų maisto priedų, genetiškai modifikuotų produktų, kenksmingos kosmetikos ir buitinės chemijos?
– palaikoma psichologiškai žalojanti veikla: besaikis vartojimas, azartiniai žaidimai, komercinis sportas, smurtą ir paleistuvystę propaguojantys filmai?

Tokių klausimų iškyla ir daugiau, kai tik pamatome neatitikimą tarp realybės ir kalbų. Pavyzdžiui – pakanka susidurti su rimtesniu klausimu, kurį turime išspręsti kažkokių institucijų pagalba: jei norime išspręsti (ir tai jau pasidarė įprasta) – ieškome pažįstamų.

O tai taip pat nesveikos visuomenės požymis – juk kreipiamės į specialistą ir jam turi pakakti kompetencijos, nes tai jo tiesioginis darbas! Todėl jei jis negali padėti ir turime ieškome pažįstamų – reiškia, sistema neveikia.

Galima ir kitaip pamatyti nesveikos visuomenės požymius: pabandyti pritaikyti “mažas dideliame ir didelis mažame“ principą, t.y., palyginti, tarkim, šeimos harmoningo bendravimo principus ir dabartinės visuomenės gyvavimo principus. Tam taip pat tereikia užduoti kelis klausimus..

Pavyzdžiui: ar taikote šeimoje prievartą ir smurtą, jei norite pasiekti savo egoistinių tikslų? Ar skolinatės didžiules pinigų sumas, neatsiklausdami savo šeimos narių ir palikdami skolų grąžinimą ne tik vaikams, bet ir anūkams? Ar išnaudojate šeimos narius? Ar meluojate jiems? Ar primetate savo taisykles? Ar siekiate iš jų pelno? Ir t.t., ir pan..

Kodėl reikia žinoti sveikos visuomenės kriterijus ir kam to reikia? Mums visiems, kiekvienam žmogui: jei nesuprantame, kokioje visuomenėje gyvename – nevalingai savo veiksmais ją palaikome ir išlaikome. Be to, nesveikos visuomenės požymiai yra ir visuomenės vystymosi (degradacijos) tendencijos.

Juk sakoma: jei norime pasveikti, turime pripažinti, kad sergame – tik tuomet galime pradėti gydytis ir sveikti. Kad pasveiktume, turime nedaryti to, kas mus sargdina ir žinoti – kas palaiko gerą sveikatą.

O sveikos visuomenės kriterijai labai paprasti: bendri tikslai, darbas visų labui, skaidrumas, kūrybingumas, tiesa, lygybė, taika, meilė, vienybė. Pradėkime nuo savęs, įgyvendinkime juos savo šeimoje, rodykime gerą pavyzdį – gėris auga geruoju :)..