O tu pabandyk…

Atmink: kitam taip pat skauda, kai jį žeidžia, kaip ir tau – kai žeidžia tave.

Pabandyk ne pulti, o pasitraukti; ne pasisavinti, o atiduoti; ne kumštį parodyti, o delną ištiesti; ne paslėpti, o pasidalinti; ne šaukti, o išklausyti; ne sutraukyti, o sujungti.

Pabandyk – ir tu pamatysi, kaip įdomiai viskas pradės keistis. Ir koks nuostabus jausmas pasklis širdyje ir ją sušildys!

Padėka autoriui! Pagal M. Roščino esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Prasmė – kiekvienoje akimirkoje

Universalios gyvenimo prasmės tiesiog nėra.

O kas gi tuomet yra?..

Nemanau, kad kažkoks specialistas galėtų atsakyti į šį klausimą apibendrinančiu teiginiu, būtent todėl, kad gyvenimo prasmė – skirtinga vieno ir kito žmogaus, vienos ir kitos dienos, galiausiai – net vienos valandos ir kitos valandos.

Todėl turėtume kalbėti ne apie gyvenimo prasmę apskritai, o apie specifinę gyvenimo prasmę – tam tikro žmogaus tam tikrame jo gyvenimo periode.

Bandyti apibendrinti šį klausimą – tai tas pats, jei paklaustume šachmatų pasaulio čempiono: “Sakykite, koks šachmatų ėjimas yra pats geriausias pasaulyje?“

Nėra tokio dalyko, kaip geriausias ar tiesiog geras ėjimas, kuris būtų atskirtas nuo konkrečios žaidimo šachmatais situacijos ir priešininko asmenybės.

Taip pat yra ir žmogaus gyvenime.

Neverta ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų pašaukimą arba misiją, konkrečią paskirtį tam tikrame gyvenimo periode, ir tik jis gali tai įgyvendinti. Ir niekas kitas už jį to padaryti negali, niekas kitas negali pragyventi jo gyvenimo.

Tai reiškia, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo užduotys yra unikalios, kaip ir jo specifinės galimybės jas įgyvendinti.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Komforto zona

Išbalę, chroniškos nemigos kankinami žmonės kartoja: “Reikia tiesiog išeiti iš komforto zonos ir nuvaryti save į sporto salę“. Žmonės, patiriantys panikos atakas, sako: “Reikia išeiti iš komforto zonos ir liautis pagaliau savęs gailėtis“.

Žmonės, kurie išgyvena sunkius, kankinančius periodus, sako: “Gerai būtų išeiti iš komforto zonos ir baigti valgyti saldumynus“. Ir tai ne blogiausias konstatavimas, kiti mato kardinalų problemos sprendimą ir tiesiog sau pasako: “Reikia liautis ėsti““.

Nuo tokių žodžių man pradeda nervingai trūkčioti akis.

Kad išeitume iš komforto zonos, pirmiausiai reikia joje atsidurti.

Kas gi yra ta “komforto zona“? Tai tokia vieta, kur šilta, jauku, ramu, skanu, džiaugsminga ir saugu. Kur tave myli ir gerbia. Kur tavimi rūpinasi (ir tu taip pat rūpiniesi, tai, žinoma, abipusis rūpestis).

Dauguma iš mūsų tokios zonos tiesiog neturi. Na, nėra zonos, kur mumis pasirūpintų. Geriausiu atveju – tai vieta, kur gali išsigulėti arba išsiverkti. Tai geriau, nei nieko, bet ne visai tai: greičiau tai kaip iliuzija apie alkoholį šaltyje – pradžioje lyg ir šilčiau, bet paskui dar šalčiau, nei buvo.

Atsidūrus komforto zonoje (man nepatinka žodis “zona“, kažkoks lagerio prieskonis tame, bet taip jau priimta ją vadinti), reikia joje truputį pabūti. Duoti sielai atgaivą. Poilsį sau. Ir tik po to – iš jos išeiti. Ir to atsigavimo pojūčio su niekuo nesupainiosi – kai jėgų viskam užtenka, ir tu lengvai imiesi net tų darbų, kurie buvo jau senokai atidėti…

Ir, svarbiausia, kad impulsas kažkokiai veiklai ateina iš vidaus, ir jo jau niekaip nesustabdysi. Tas impulsas pirmesnis už mintį – intuityviai darai, o paskui jau viską apgalvoji. Ir darai viską tikrai ne iš paskutiniųjų jėgų, net jei darbai ne iš lengvųjų. Darai todėl, kad tau tai įdomu.

Žmonės, kurie sako, kad “nori išeiti iš komforto zonos“, paprastai nelabai supranta, kas tai yra. Ir dažniausiai jie galvoja maždaug taip: man jau dabar kažkaip negera, bet jei aš pakankinsiu save dar stipriau, gal gi man palengvės?

Na, nežinau. Jei sergantį gripu žmogų mes dar ir nuplaksime arklidėje, galbūt, jis po to ir pasveiks. Bet vargu, ar nuo plakimo.

Dažnai tai skamba kaip savęs kaltinimas: “Aš tiesiog aptingau, aš tiesiog nenoriu išeiti iš komforto zonos“.

Ir ši šabloninė konstrukcija turi arba kankinančios gėdos prieskonį (“aš nepakakankamai geras, aš nesiekiu normos, nors plyšk“), arba kaltės jausmą ( “aš nepakankamai stengiuosi, aš nevykėlis, manęs niekas nemylės, nes niekas nemyli nevykėlių“) . O juk gėda ir kaltė – kaip tie varnalėšos dygliai, kurie visada ras prie ko prisikabinti, kokių realių aukštumų bepasiektume.

Tačiau tokiame savigraužos vakuume, ir dar būdamas išsekęs, nei vienas normalus žmogus ilgai nepatemps.

Todėl iš šios situacijos galimi trys išeities keliai: sugrįžti atgal į “komforto zoną“; arba – pulti į gilią depresiją (kai jau diagnozė, o ne tik prasta nuotaika); arba – patirti sunkią psichosomatiką.

Kurį variantą jūs pasirinktumėte? Aš – pirmąjį.

Juo labiau, kad visi dabar išgyvename sunkius laikus. Informacinis presingas. Finansinė krizė. Žiema. Saulės nėra. Ir jei tik jūs žinote, kaip papulti į komforto zoną – siūlyčiau pasilikti joje iki pavasario…

Padėka autorei! Pagal Anastasijos Rubcovos straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir dvasinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Pakeleiviai

Mes visada Kelyje.

Kelyje iš namų arba kelyje į namus. Ilgas tai kelias ar trumpas, pasakiškas ar kasdieniškas, bet jis prasideda vos mums gimus ir tęsiasi visą gyvenimą.

O kas yra svarbiausia kelyje? Jūs galite pagalvoti, kad tai šiltos kojinės ir įdėtas į kelionę sumuštinis?

Gal ir taip, tai taip pat svarbu, bet dar svarbesni kelyje – geri pakeleiviai. Ir nuo jų didele dalimi priklauso, kokia bus mūsų kelionė!

Būtent nuo jų priklauso, ar bus su kuo pasidalinti sumuštiniu, ar bus ko paprašyti šiltų kojinių. Nutiks kelyje nuostabi stebuklinga istorija, tiesiog linksmas nuotykis ar (neduok Dieve!) – liūdnas gyvenimo epizodas.

Todėl padėkokime visiems mūsų gyvenimo pakeleiviams už bendrą kelionę, o naujai sutiktiems padovanokime savo širdies šilumą! Nusišypsokime jiems, būkime geranoriški, nes –  ir mes kažkam taip pat esame pakeleiviai!..

Ir tegul mūsų visų Kelias bus šviesus ir laimingas 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums  visiems 🙂 !

Pasaka apie vieną tokį žmogų…

Vienam žmogui labai patiko kalbėti apie gėrį, apie gerumą. Jis skaitė save geru žmogumi.

Daryti kažką gero jis pats dėl tų savo kalbų nespėdavo, todėl laikė savo pareiga kuo daugiau apie tai kalbėti. Jis galvojo, kad ilgos kalbos apie gėrį jau savaime padaro jį daug geresniu…

Kartais žmonės atkreipdavo jo dėmesį į tai, kad tos kalbos neturi nieko bendro su gėriu, greičiau net atvirkščiai. Tuomet šis žmogus sukaupdavo visas savo jėgas kad ne tik įrodytų savo nuomonę, bet ir apkaltintų piktais kėslais abejojančius jo gražiomis kalbomis.

Jis manė, kad kiekvienas, kas tik padaro pastabas apie jo apgaulingą ir parodomąjį gerumą, yra tiesiog piktavalis.

Štai toks geras buvo žmogus.

Padėka autoriui! Pagal Dmitrijaus Paklino tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Apie smerkimą

Kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra susidūręs su situacija, kai jį kažkas smerkė. Jausmai, kurie tuo metu sukyla, švelniai tariant, ne patys geriausi.

Juk, iš esmės, smerkimas – tai kito žmogaus pretenzija į mūsų laisvę, tai mūsų elgesio ar nuomonės niekinimas. Dažna smerkimo pasekmė – iškyla konfliktas, kuris dažniausiai perauga į priešiškumą. Be to, tokį konfliktą išspręsti taikiai toli gražu ne visada pavyksta.

Smerkimas, peikimas, niekinimas visada negatyviai veikia ir žmonių tarpusavio santykius, ir jų pačių vidinę būseną. Juk žmogus, kurį smerkia, iš pradžių pajunta nuoskaudą, kuri gali virsti pykčiu, o galiausiai – gimsta ir agresija, o tai jau labai destruktyvu.

Be to, ten, kur yra smerkimas – dingsta pasitikėjimas. O be pasitikėjimo bet kokie santykiai yra pasmerkti žlugti.

Todėl smerkimas – tikrų tikriausi nuodai žmonių santykiuose.

Bet kokio smerkimo pagrindas – tai smerkiančiojo įsitikinimai. Labai dažnai tokie žmonės linkę susireikšminti, skaito save išskirtiniais, ypatingais. Ir jie nuoširdžiai tiki, kad tik jų nuomonė ir vertinimai yra teisingi. Ir kad jie turi teisę teisti (smerkti) kitus, nes tik jie žino, kaip yra teisinga ir kaip turi būti.

Tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Neretai tokie žmonės net nesuvokia, kad jie patys įsprausti savo ar iš išorės įtakotų šablonų rėmuose. Todėl net mintis, kad kažkas kitas gali pasielgti ar galvoti ne taip, kaip jie, juos tiesiog išmuša iš vėžių. Būtent dėl to ir prasideda smerkimas.  

Na, kaip gi taip – juk jis viską žino, jis visada elgiasi teisingai, o čia staiga kažkas kalba arba elgiasi visai priešingai! Žinoma, jis tvirtins, kad tai neteisinga, ir būtinai tai pasmerks. Ir kuo labiau tai skirsis nuo jo įsitikinimų, tuo labiau ir aršiau jis smerks. O apie tai, kad tai gali būti kitiems skausminga, tokie žmonės net negalvoja.

Tačiau, iš esmės, smerkimas tokiems žmonėms – tai jų nusistovėjusių, įprastų įsitikinimų apsauga. Dažnai už tokių įsitikinimų patogu slėptis ir nieko nekeisti savo pasaulėžiūroje: nesigilinti, naudotis gyvenime jau paruoštais šablonais, remtis įtakingais autoritetais. Bet dar labiau jie bijo atsakomybės, todėl baidosi menkiausios užuominos apie laisvą mąstymą ar asmeninę nuomonę.

Tokie žmonės visada siekia, kad pasaulis aplink juos atitiktų būtent jų įsitikinimus. Ir visada gina juos smerkimu, nors dažnai daro tai nesąmoningai, juk įprasti jų mąstymo šablonai suveikia automatiškai. Tai panašu į programą kompiuteryje – kol jos neperrašo ar neištaiso, ji automatiškai pateikia vieną ir tą patį rezultatą.

Smerkimas griaunančiai veikia ir patį smerkiantįjį, juk jis pats yra įspraustas į tam tikrus rėmus, iš kurių ištrūkti gali būti sunku ir skausminga. Todėl reikia stebėti, atsekti tuos ribojančius šablonus, atsisakyti smerkimo ir mokytis mąstyti laisvai, o bendrauti pagarbiai.

Mūsų pasaulyje yra didžiulė žmonių gyvenimo įvairovė: skirtingų tautų, įvairių charakterių ir temperamentų, skirtingos patirties ir tradicijų. Mus visus jungia tai, kad gyvename vienoje planetoje, todėl turime nepasiduoti priešiškumui, o siekti tos visos įvairovės vienybės ir harmonijos.

Gyvenkime taikiai!

Padėka autoriui! Pagal A. Černych straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ji tiesiog būna įvairi…

Kažkada vaikystėje girdėjau, kaip mama pasakė: “O laimė… ji juk būna įvairi.“

Aš tada pagalvojau: “Na, kas per kvailystės? Laimė – ji ir yra laimė. Tai kuomet viskas idealu, kai viskas gerai. Absoliučiai viskas.“

Ir tik dabar, po daugelio metų, aš pradedu suprasti mamos žodžius. Laimė nėra absoliuti. Ji turi daug išraiškų.

Laimė – tai kuomet neskauda.

Laimė – kai vaikai sveiki.

Laimė – kai yra kam papasakoti savo sapnus.

Laimė – kai yra apie ką pagalvoti vienatvėje.

Laimė – kai yra kam pagalvoti apie tave.

Laimė – kai yra namai, į kuriuos norisi sugrįžti.

Laimė – kai sieloje ramu.

Laimė – kai tavo vaikai užaugo gerais žmonėmis.

Laimė – kai tau skambina tiesiog pasikalbėti.

Laimė – tai kuomet nėra nelaimės.

Laimė… iš tiesų kiek daug jos išraiškų… O mes vis laukiame ir laukiame jos.

Nesusimąstydami, kad ji tiesiog būna labai įvairi…

Padėka autorei! Pagal Oksanos Zet esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių laimės suvokimo akimirkų mums visiems 🙂 !