Pasaulis aplink tave…

Labai lengva gailėti ir užjausti tuos, kurie toli nuo tavęs. Tuos, kurių tu nepažįsti asmeniškai…

Įrašas socialiniuose tinkluose, įspūdinga nuotrauka, prašymas pagelbėti. Komentaras apie tai, kad reikia būti geresniais, ir kad žmonės visai sužvėrėjo…

Emocinės energijos pliūpsnis, aptarimai su pažįstamais – koks košmaras ir kur ritasi pasaulis… Dar vienas energijos pliūpsnis… Eilinį kartą pripildėme erdvę negatyvumu… Ir vėl galima ramiai gyventi…

Žymiai sudėtingiau užjausti tuos, kurie šalia… Tėvus. Vaikus.

Tuos, su kuo tu gyveni… Arba tiesiog matai kiekvieną dieną… Jų problemos ne tokios didelės… Bet dėl to jos ne mažiau svarbios.

Vaikui nukritęs lėktuvas ir sulūžęs žaisliukas vienodai svarbūs… Pagyvenusiems tėvams dėmesys svarbesnis, nei konfliktai ir intrigos pasaulyje… Alkanam katinui laiptinėje nesvarbu, kas vyksta Australijoje…  Jis turi išgyventi čia ir dabar…

Lengva padėti, užjausti ir padaryti kažką tiems, kas toli… Nepastebint tų mažų tragedijų, kurios vyksta visai šalia mūsų. Juk dėl to, kad jos mažos, jos ne mažiau svarbios. Ir jos vyksta tiesiog dabar. Visai šalia…

Nusiminęs vaikas, kuris laukia meilės… Mama, kuriai tiesiog reikalingas dėmesys… Mylimas žmogus, kuriam būtinas palaikymas… Alkanas katinas gatvėje… Močiutė parduotuvėje… Sulaužytas medis, šiukšlės kieme, plastikas miške…

Visa tai smulkmenos, jei palyginsime jas su didelėmis tragedijomis. Bet tai ir yra būtent tai, kuo jūs galite pagerinti pasaulį tiesiog dabar… Pasaulį aplink save.

Apkabinę artimą žmogų… Pamaitinę katiną… Sumokėję už nepažįstamos močiutės duoną parduotuvėje… Tyliai surinkę šiukšles miške…

Pagalvokite apie tai. Ir pradėkite nuo tų, apie kuriuos mes paprastai pamirštame… Nuo pačių artimiausių…

Padėka autorei! Pagal Alinos Petuškovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Toks tyros meilės polėkis…

Turi moterys tokį bruožą – idealizuoti pasaulį. Kaip pievos gėlėmis savo namus, puošti nuostabiu maksimalizmu savo asmeninius prisiminimus.

Jei tai grožis – tuomet dieviškas, jei skausmas – tai nepakeliamas, jei giluma – tai bedugnė. Taip įdomiau įsiminti gyvenimą. Taip jis tampa lyg ir stebuklingas. Taip aukščiau skrieja siela.

Ir tegul iš tiesų viskas ne taip jau romantiška, ne taip stebuklinga, ne taip poetiška, net ne taip jau ir skausminga, tačiau gebėjimo suteikti dvasingumo savo likimui, perrašant tegul ne ateitį, bet bent jau praeitį – to iš jų neatimsi.

Joms maža šios realybės, todėl kad moters širdžiai, kupinai meilės, pasidaro ankštas pasaulis.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išskleiskime sielos sparnus…

Pakentėsi…

Nuo pat vaikystės tai pažįstama daugeliui. Iš vienos pusės – žodžiais mus moko tam tikrų dorovinių principų, o iš kitos – diegia įprotį neleisti sau to, kas mums iš tiesų tinka ir artima.

Neskanu – pakentėk, valgyk, kas yra. Nepatogūs ar negražūs drabužiai – bet gi su nuolaida! Nepatinka profesija – bet juk pinigų daug moka… Ir taip toliau…

Kai augantis žmogus atsiduria tarp tokių prieštaravimų – jis yra pilnai dezorientuojamas, gimsta vidinis konfliktas su pačiu savimi. Jis nesuvokia savo pojūčių ir nesupranta, kas jam tinka, o kas ne. Kam jis turi talentą, o kas jam nesiseka, net jei atiduoda tam visas savo jėgas.

Nes nuo vaikystės jam diegiama, kad reikia taikytis prie visko ir kentėti. Pakęsti nemėgiamą darbą, bendrauti su “reikalingais“ žmonėmis, ignoruoti savo širdies balsą, aukoti savo gebėjimus ir talentus vardan pelno. Ar gali būti laisvas pasirinkimas, kai užslopinama natūrali saviraiška, ar gali būti tuomet žmogus laimingas?.. 

Todėl ir prasideda neurozės, depresijos, irzlumas, psichosomatiniai sutrikimai, priklausomybės, energijos trūkumas, ir, svarbiausia – visiškas nesupratimas, kas vyksta gyvenime ir kaip gyventi.

Kokią išvadą galima iš viso to padaryti? Suprasti, kad niekada nevėlu pradėti gyventi Savo gyvenimą. Kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį pirmiausiai tam, kad išreikštų savo unikalius gebėjimus, kad gyventų laisvas ir mylėtų. 

Ir kad galima tapti savo gyvenimo šeimininku ir išmokti būti atsakingu už viską, kas jame vyksta. O prasideda tai nuo savo prigimtinių savybių ir gebėjimų atvėrimo.

Sakykite, ar gali būti graži gėlė, kuri niekada nesužydės? Arba drugelis, kuris neišskleidė savo sparnų, bet pasiliko lėliuke?

Ką galima padovanoti pasauliui, jei blaško priklausomybės nuo aplinkybių, jei viduje kažkas išjungė vidinę šviesą, o vietoje jos apniko kančia ir liūdesys?

Pabuskime. Atverkime širdis. Išskleiskime sielos sparnus. Padovanokime pasauliui savo vidinį grožį!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt  

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išlikite savimi

Pasilikti su savimi… Išlikti savimi…

Tam dabar iš tiesų reikia drąsos…

Išlikti savimi savo asmeniniame gyvenime, remtis savo pasirinkimais, savo mintimis, savo asmeniniu skoniu…

Todėl kad būtent dabar mes visi papuolėme į klampią nelaisvės juostą, kuri iš visų pusių tiesia į mus savo čiuptuvus…

Pakanka pasklaidyti internetą, ir jūs tuoj pat susidursite su agresyviu jūsų asmeninių ribų pažeidimu, kuris pateikiamas užmaskuotu vertingų patarimų pavidalu…

Pavyzdžiui, jūs sužinosite, kad jūsų drabužiai jau seniai niekam tikę (“Penki daiktai iš jūsų spintos, kuriuos reikia skubiai išmesti“, “Tuoj pat tai nusiimkite!“, “Kaip apsirengti, kad netaptumei pajuokos objektu?“)…

Ir kad jūsų remontas – tai vakarykštė diena, jūsų baldai siaubingi, jūsų užuolaidas galima nebent sudeginti, ir kad viskas, kuo jūs save apsupote – tai gūdus kaimas…

Neseniai patyriau šoką, kai, atrodytų, taikioje interjero dizaino grupėje visi aplojo (kito žodžio negaliu pritaikyti) moterį, kuri naiviai pasidalino informacija, kad ji (o siaube!) turi virtuvinį skudurėlį…

Ir jei jūs nespėjate iš pat ryto nufotografuoti besijuokiančius vaikus-vunderkindus, save įmantrioje jogos pozoje, šviežiai išplaktą smuzi sterilioje “skandinaviškoje virtuvėje“, ir jei neatliekate visko su nesibaigiančia pozityvia nuotaika – tuomet jūs siaubingi tėvai, beviltiški tinginiai, o jūsų gyvenimas – skurdi tuštybė…

Ir taip visur ir viskame…

Skamba baisiai, bet dar baisesnis yra faktas, kad priklausomų nuo štai šitų internetinių tironų, aptarnaujančių vartotojišką visuomenę, kuriems labai nenaudinga, kai žmogus du sezonus nešioja tas pačias kelnes (net jei jos jam labai patinka), arba yra patenkintas savo virtuve ir nepuola po metų jos keisti, susigėdęs “neaktualios spalvų gamos“ – tokių priklausomų žmonių nesuskaičiuojama galybė…

Mums pasidarė labai gėda remtis tuo, kas patinka asmeniškai mums… 

Mums pasidarė labai gėda nesekti įkyriai propaguojamomis “marketingo vertybėmis“…

Mus nepastebimai pradėjo valdyti apsėdimas atrodyti, o ne būti…

O tai jau stiprios neurozės platforma, mielieji… Ir susiduriu aš su ja, deja, taip pat masiškai…

Psichologinė sveikata visada remiasi tuo, kaip žmogus kuria savo asmeninį gyvenimą, remdamasis objektyviais gyvenimo poreikiais, o ne aptarnaudamas svetimus lūkesčius, svetimus vertinimus, svetimus stereotipus ir šablonus…

Neįmanoma įgauti nors kažkokį stabilumą, jei auginame savyje priklausomybę ir prarandame individualumo pojūtį, kasdien bandydami nulipdyti iš savęs kažką, kuo iš tiesų nesame…

Neįmanoma būti laimingu, jei pasineri į ištiražuotų laimės atributų vartojimą, bet nejauti dėl to jokio džiaugsmo…

Neįmanoma pasilikti su savimi, jei lioveisi būti savimi…

Pabandykime pasijusti laisvesni… nors truputį…

Pažvelkime su ironija į vartojimo pasiutpolkę, kuri neleidžia mums sustoti, kad suprastume – jog vienodai girdime meilės žodžius ir iš pirmo, ir iš paskutinio aifono… ir tavo lūpas galima bučiuoti net tada, kai jų formą sukūrė gamta, o ne hialurono rūgšties injekcijos…

O tavo pavargusioms kojoms patogiau tegul ir “močiutės“, bet tinkamoje būtent tau avalynėje… Ir tavo virtuvė su neaktualiais atspalviais gali būti pati laimingiausia vieta pasaulyje tau, tavo artimiesiems ir tavo draugams… O ir tavo senu automobiliu vis dar galima puikiai nuvažiuoti ten, kur tu nori…

Esmė juk net ne daiktuose, ir ne siekyje juos turėti – tai visai normalu, bet jei tik tu pats netampi nenormaliu, įpuldamas į neurotinę priklausomybę nuo įvaizdžio, ir apleisdamas savo vidinį sodą, kuriame tyliai ir skaudžiai nyksta viskas, kas buvo pasodinta būtent tau…

Savų kelių visiems…

Tik savų…

Ir – laisvės!

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !

O tu pabandyk…

Atmink: kitam taip pat skauda, kai jį žeidžia, kaip ir tau – kai žeidžia tave.

Pabandyk ne pulti, o pasitraukti; ne pasisavinti, o atiduoti; ne kumštį parodyti, o delną ištiesti; ne paslėpti, o pasidalinti; ne šaukti, o išklausyti; ne sutraukyti, o sujungti.

Pabandyk – ir tu pamatysi, kaip įdomiai viskas pradės keistis. Ir koks nuostabus jausmas pasklis širdyje ir ją sušildys!

Padėka autoriui! Pagal M. Roščino esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Prasmė – kiekvienoje akimirkoje

Universalios gyvenimo prasmės tiesiog nėra.

O kas gi tuomet yra?..

Nemanau, kad kažkoks specialistas galėtų atsakyti į šį klausimą apibendrinančiu teiginiu, būtent todėl, kad gyvenimo prasmė – skirtinga vieno ir kito žmogaus, vienos ir kitos dienos, galiausiai – net vienos valandos ir kitos valandos.

Todėl turėtume kalbėti ne apie gyvenimo prasmę apskritai, o apie specifinę gyvenimo prasmę – tam tikro žmogaus tam tikrame jo gyvenimo periode.

Bandyti apibendrinti šį klausimą – tai tas pats, jei paklaustume šachmatų pasaulio čempiono: “Sakykite, koks šachmatų ėjimas yra pats geriausias pasaulyje?“

Nėra tokio dalyko, kaip geriausias ar tiesiog geras ėjimas, kuris būtų atskirtas nuo konkrečios žaidimo šachmatais situacijos ir priešininko asmenybės.

Taip pat yra ir žmogaus gyvenime.

Neverta ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų pašaukimą arba misiją, konkrečią paskirtį tam tikrame gyvenimo periode, ir tik jis gali tai įgyvendinti. Ir niekas kitas už jį to padaryti negali, niekas kitas negali pragyventi jo gyvenimo.

Tai reiškia, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo užduotys yra unikalios, kaip ir jo specifinės galimybės jas įgyvendinti.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Komforto zona

Išbalę, chroniškos nemigos kankinami žmonės kartoja: “Reikia tiesiog išeiti iš komforto zonos ir nuvaryti save į sporto salę“. Žmonės, patiriantys panikos atakas, sako: “Reikia išeiti iš komforto zonos ir liautis pagaliau savęs gailėtis“.

Žmonės, kurie išgyvena sunkius, kankinančius periodus, sako: “Gerai būtų išeiti iš komforto zonos ir baigti valgyti saldumynus“. Ir tai ne blogiausias konstatavimas, kiti mato kardinalų problemos sprendimą ir tiesiog sau pasako: “Reikia liautis ėsti““.

Nuo tokių žodžių man pradeda nervingai trūkčioti akis.

Kad išeitume iš komforto zonos, pirmiausiai reikia joje atsidurti.

Kas gi yra ta “komforto zona“? Tai tokia vieta, kur šilta, jauku, ramu, skanu, džiaugsminga ir saugu. Kur tave myli ir gerbia. Kur tavimi rūpinasi (ir tu taip pat rūpiniesi, tai, žinoma, abipusis rūpestis).

Dauguma iš mūsų tokios zonos tiesiog neturi. Na, nėra zonos, kur mumis pasirūpintų. Geriausiu atveju – tai vieta, kur gali išsigulėti arba išsiverkti. Tai geriau, nei nieko, bet ne visai tai: greičiau tai kaip iliuzija apie alkoholį šaltyje – pradžioje lyg ir šilčiau, bet paskui dar šalčiau, nei buvo.

Atsidūrus komforto zonoje (man nepatinka žodis “zona“, kažkoks lagerio prieskonis tame, bet taip jau priimta ją vadinti), reikia joje truputį pabūti. Duoti sielai atgaivą. Poilsį sau. Ir tik po to – iš jos išeiti. Ir to atsigavimo pojūčio su niekuo nesupainiosi – kai jėgų viskam užtenka, ir tu lengvai imiesi net tų darbų, kurie buvo jau senokai atidėti…

Ir, svarbiausia, kad impulsas kažkokiai veiklai ateina iš vidaus, ir jo jau niekaip nesustabdysi. Tas impulsas pirmesnis už mintį – intuityviai darai, o paskui jau viską apgalvoji. Ir darai viską tikrai ne iš paskutiniųjų jėgų, net jei darbai ne iš lengvųjų. Darai todėl, kad tau tai įdomu.

Žmonės, kurie sako, kad “nori išeiti iš komforto zonos“, paprastai nelabai supranta, kas tai yra. Ir dažniausiai jie galvoja maždaug taip: man jau dabar kažkaip negera, bet jei aš pakankinsiu save dar stipriau, gal gi man palengvės?

Na, nežinau. Jei sergantį gripu žmogų mes dar ir nuplaksime arklidėje, galbūt, jis po to ir pasveiks. Bet vargu, ar nuo plakimo.

Dažnai tai skamba kaip savęs kaltinimas: “Aš tiesiog aptingau, aš tiesiog nenoriu išeiti iš komforto zonos“.

Ir ši šabloninė konstrukcija turi arba kankinančios gėdos prieskonį (“aš nepakakankamai geras, aš nesiekiu normos, nors plyšk“), arba kaltės jausmą ( “aš nepakankamai stengiuosi, aš nevykėlis, manęs niekas nemylės, nes niekas nemyli nevykėlių“) . O juk gėda ir kaltė – kaip tie varnalėšos dygliai, kurie visada ras prie ko prisikabinti, kokių realių aukštumų bepasiektume.

Tačiau tokiame savigraužos vakuume, ir dar būdamas išsekęs, nei vienas normalus žmogus ilgai nepatemps.

Todėl iš šios situacijos galimi trys išeities keliai: sugrįžti atgal į “komforto zoną“; arba – pulti į gilią depresiją (kai jau diagnozė, o ne tik prasta nuotaika); arba – patirti sunkią psichosomatiką.

Kurį variantą jūs pasirinktumėte? Aš – pirmąjį.

Juo labiau, kad visi dabar išgyvename sunkius laikus. Informacinis presingas. Finansinė krizė. Žiema. Saulės nėra. Ir jei tik jūs žinote, kaip papulti į komforto zoną – siūlyčiau pasilikti joje iki pavasario…

Padėka autorei! Pagal Anastasijos Rubcovos straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir dvasinės stiprybės mums visiems 🙂 !