Vaikai nori Meilės

Mažučiai, putlučiai kūdikėliai – vaikai nori meilės. Verkia, kai mamos išeina. Nutyla, priglausti prie krūtinės. Nori barškučio ir meškiuko.

Pašėlę, jautrūs, triukšmingi paaugliai – vaikai nori meilės. Nervingai naršo telefone, išlieja piktas ir skausmingas emocijas. Nori supratimo ir palaikymo.

Suaugę žmonės – vaikai nori meilės. Siekia gerovės. Ryte – bučinys, vakare – pašildyta sriuba. Gėlės vazose. Kartu poilsiauja, kartu prie televizoriaus, kartu augina vaikus. Nori stabilumo ir ramybės.

Solidūs ir pagyvenę žmonės – vaikai nori meilės. Nori šilumos. Laukia išaugusių mažučių, putlučių kūdikėlių vaikų. Laukia pasikeitusių pašėlusių ir triukšmingų paauglių. Laukia suaugusių ir solidžių vaikų. Laukia. Laukia. Laukia…

LAUKIA.

Autorė Marina Juškevič, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Mes visi – žmonija..

Mes visi esame labai artimai susieti. Mes net neįtariame – kaip artimai.. Šis filmukas kviečia pažvelgti giliau į mūsų vienybę, į žmoniją kaip nedalomą, vieningą visumą. Pažiūrim:

rusų kalba:

anglų kalba:

Nereikia to, kas žudo

“Tai, kas manęs nenužudo, padaro mane stipresniu!“, – taip pasakė Nyčė, o paskui išprotėjo ir mirė.

Todėl, kad tai tik skambūs žodžiai, bet tai – netiesa.

Tai, kas mūsų nenužudo tą pačią akimirką – nužudo mus palaipsniui, nepastebimai. Nužudo mūsų gerumą ir pasitikėjimą. Švelnumą ir nuoširdumą. Atvirumą, dosnumą, aiškų žvilgsnį ir jautrią širdį…

Apgaulė, išdavystė, nedėkingumas, žiaurumas, abejingumas, nesąžiningumas gali ne iš karto nužudyti. O po lašą, po lašą…

Iškentėsime, išlaikysime, žaizdos užgis. Randas liks – sugrubės oda. Ir štai taip, po truputį, apaugsi ta kieta oda, ir pats nepastebėsi – kaip taip galėjo nutikti?

Ir galima save raminti – aš tapau stipresniu!

Taip. Bet sieloje nutrūko dar viena styga, dar vienas krištolinis varpelis nutilo. Ten, sieloje, kažkas mirė – geroji fėja ar mažasis angelas. Kurie buvo mūsų dalimi.

Ir tada tu jau tiksliai žinai, kaip reikia atsakyti į smūgį. Kaip – į žodį žeidžiantį. Kaip duoti atsaką, jei to reikia.

Ir tiksliai žinai, kad gali gauti smūgį – tiesiog taip, nei už ką. Arba vietoje dėkingumo. Ir tu visai tuo nesistebi. Pripratai. Ir išmokai kentėti arba gintis.

Bet su kiekvienu smūgiu, išdavyste, nusivylimu, tu kažką negrįžtamai prarandi. Ir tai išeina visiems laikams ir miršta.

Ir tampi stipresniu, taip. Bet – kitų labai svarbių savybių sąskaita.

Tai, kas manęs nenužudo, tiesiog nužudo ne iš karto. Bet nežinia – tai padaro mane stipresniu, ar – ne tokiu jautriu, bejausmiu…

Nereikia to, kas mus žudo. Ir tų, kas žudo – nereikia. Todėl, kad jie – vis vien žudikai. Svetimų tyrų sielų ir šviesių polėkių žudikai…

Pagal A. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems.. Visiems gražios savaitės 🙂 !

Kartais..

Kartais žmonės ieško visą gyvenimą, o kartais atranda per vieną dieną.

Kartais mes kažko laukiame, o kartais verčiame kažką laukti mūsų.

Kartais mes sutinkame žmogų, ir mums atrodo, kad tai visam gyvenimui, o kartais išsiskiriame ir aiškiai suvokiame, kad taip ir turėjo būti.

Kartais mes labai trokštame bendravimo, todėl plečiame savo pažįstamų ratą, kažkur skubame, pas kažką skubame, o kartais norisi tiesiog užmerkti akis, ir daugiau nieko nereikia – tik tu ir tyla, persmelkianti ramybe tavo sielą ir protą.

Kartais mes išjungiame visus telefonus, kad niekas neskambintų, nes visai nėra ūpo bendrauti, o kartais sėdime, pajungę visas ryšio priemones, ir nekantriai, su didžiule viltimi, laukiame vieno-vienintelio skambučio.

Kartais mes laukiame romantiškų santykių, kaip gražiame meilės romane, o kartais pakanka vienintelio žvilgsnio, prisilietimo ar žodžio, kad pajustume begalinį artimumą, švelnumą ir meilę.

O kartais.. Kartais mes supamės į šilčiausią pledą, geriame karštą arbatą, bet.. niekaip negalime sušilti, nes iš tiesų mums šalta ne išorėje, o ten, viduje – širdyje..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

O iš tiesų..

*Kartais gyvenime kažkas griūva tam, kad atkreiptų mūsų dėmesį į tai, kas nesugriaunama.

*Taika – tai tiesiog Vienybės išraiška..

*Medį atpažįstame pagal jo vaisius, o žmogaus dvasingumą – pagal jo veiksmų rezultatus.

*Laisvas tas, kas nemeluoja – nei sau, nei kitiems.

*Suprasti – reiškia veikti. Tas, kas sako, kad žino ir supranta, bet nemoka savo žinių pritaikyti kasdienybėje – tas iš tiesų nieko nežino.

*Kuo toliau nuklystama nuo tiesos – tuo sunkiau prie jos sugrįžti. Ir net menkiausias nuklydimas nuo tiesos nepraeina veltui: šiandien – nedidelis melas, rytoj – nedidelis sandėris su sąžine, poryt – didelė niekšybė.

*Nušvitimas – tai nuoseklus išsilaisvinimas nuo iliuzijų.

*Kuo tyliau viduje, tuo aiškiau išorėje.

*Nei vienas susitikimas išoriniame pasaulyje nepakeis mums susitikimo su pačiu savimi.

*Asketiškumas – ne apribojimuose. Asketiškumas – kuomet tai, ką tu turi, tavęs nevaldo.

*Niekas nebūna “pernelyg užimtas“. Tai tiesiog prioritetų klausimas.

*Mokytojas – ne tas, kuris mus moko, o tas, iš kurio mokomės mes.

*Mus praturtina tik tai, ko negalima nusipirkti už pinigus.

*Jei žmogui išorėje visko reikia – reiškia, savyje jis nieko neturi.

*Tobulumas slypi paprastume.

*Mylėdami besąlygiškai mes visada laimingi. Tik egoizmas padaro mus nelaimingais.

*Tyra, besąlygiška Meilė – stipriausia žmones vienijanti jėga.

*Gražu viskas, į ką žiūrime su meile.

*Kol savo gyvenimo kelyje sutinkame gerus žmones – gyvenime ne viskas prarasta.

*Jei einame Savo Keliu.. Jei nežiūrint į nieką, veikiame visų gerovei – tuomet pats gyvenimas palaiko ir padeda mums.

*Rūpindamiesi kitų laime atrandame savąją..

*Jei kiekvienas darys gerus darbus pagal galimybes.. Tuomet Gėrio galimybės bus beribės.

*Kai mūsų poelgiai grindžiami besąlygiška meile, nuoširdumu, gerumu – mus iš vidaus užlieja nuostabus jausmas.. Tarytum pats gyvenimas mumyse prabyla, patvirtindamas: “Tai yra Tikra.“

Parengė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Kasdieninės istorijos

Gyvenime tiek įdomių ir neįprastų situacijų.. Rodos, paprasta diena, bet kartais artimo žmogaus pasakojimas, vaiko šmaikštus pastebėjimas, naminio gyvūno elgesys ar susitikimas su įdomiu žmogumi netikėtai nuspalvina visą dieną ryškiausiomis spalvomis 🙂 .

Tokiomis istorijomis žmonės dalinasi internete, jos patvirtina, kad pasaulyje yra daug gėrio ir šviesių žmonių 🙂 ..

************

Kai man buvo 38, aš netikėtai gavau pasiūlymą pasimokyti ir pakelti kvalifikaciją savo specialybėje. Ilgai dvejojau, tariausi su namiškiais ir kolegomis, bet galiausiai nusprendžiau apie tai pasikalbėti su savo draugu.

Jis patarė priimti pasiūlymą, bet aš jam pasakiau: “Aš jau per senas kažko mokytis, o kai gausiu kvalifikacijos pažymėjimą, man bus beveik 40.. Draugas atsakė: “Jei tu to nepadarysi, tau vis vien bus 40, tik kvalifikacijos tu neturėsi“.

Dabar man beveik 60, ir aš labai dėkingas savo draugui, kad padėjo man įveikti abejones. Jo palaikymo dėka žymiai praplėčiau savo profesijos galimybes ir dirbu įdomų darbą.

************

Kartą sutikau žmogų invalido vežimėlyje. Padėjau jam įveikti aukštą pakilimą į autobusų stotelę. Paskui paklausiau jo, ar sunku būti apribotam vežimėliu. Jis nedvejodamas atsakė: “Ką jūs, atvirkščiai – vežimėlis neapriboja, bet išlaisvina mane! Jei ne jis, būčiau gulintis ligonis, įkalintas keturiose sienose.“

************

Esu jauna dviejų mažų vaikučių mama. Namuose mes turime katę, kuri visai neseniai atsivedė net septynis kačiukus. Ir kaskart, kai ji nori juos nors trumpam palikti, ji prieina prie manęs ir kniaukia, tarsi prašydama prižiūrėti jos vaikus.

Maniau, kad ji eina pavalgyti ar higienos reikalais, bet atsitiktinai sužinojau, kad mūsų uodeguotoji mamytė tiesiog pasislepia vonioje ir.. pamiega ten keliolika minučių. Viena.

Dabar aš pati ją ten nuvedu, nes kaip niekas kitas suprantu, kaip jai reikalingas poilsis. Štai toks moteriškas solidarumas..

************

Iš viršutinio aukšto balkono kažkas nuolat primėtydavo sulankstytų popierėlių į mano balkoną – kiekvieną savaitę vis atrasdavau jų keletą. Gyvenu viena. Galiausiai nusprendžiau nueiti ir išsiaiškinti, kas tai daro.

Duris atidarė moteris, išklausė mano pretenzijų, paraudo ir pasakė: “Tai štai kam Staselis raštelius rašo.. Atleiskite, aš su juo pasikalbėsiu..“ Grįžtu namo, išlankstau vieną iš popierėlių – ir, tikrai, tai meilės laiškučiai.. Ir sprendžiant pagal raštą, mano “gerbėjui“ – kokie aštuoneri meteliai..

************

Turėjau automobilį, kuriame buvo įrengtas automobilio sėdynių šildymas. Tačiau jis neveikė, nes buvo sulaužytas mygtukas, kuris įjungia šią funkciją. Ilgai ieškojęs vienoje parduotuvėje nusipirkau tą mygtuką ir pakeičiau.

Važiuodamas nusprendžiau pabandyti, kaip veikia šildymas, ir paspaudžiau mygtuką. Viskas gerai: veikia, šildo, net karšta pasidarė.. Išjungiau, o po savaitės valiau su siurbliu automobilį ir pasilenkęs po sėdyne pamačiau, kad laidai nuo šildymo sistemos mygtuko niekur nepajungti. Štai, pagalvojau – kokia savitaigos jėga!..

************

Kadaise vaikystėje senelis man pasakė: “Kiekvienas tavo sutiktas žmogus žino tai, ko nežinai tu.“ Šios frazės tuomet iki galo nesupratau, bet dabar ji nuolat primena man, kad esu apsuptas mokytojų..

************

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Artimumas

Artimumas – tai detalės, kurias jūs žinote apie žmogų. Jūs galite pamilti žmogų, kurį menkai tepažįstate. Bet artimu jis taps tik po to, kai jūs sužinosite jo istoriją, jo gyvenimo smulkmenas.

Marškinėliai, su kuriais jis su tėčiu žaidė futbolą, yra tokios pat spalvos, kaip šis lovos užtiesalas. O čia jis nukrito ant stiklo šukių kieme, kai vijosi savo šunį. Šią dainą jis dainavo su savo draugais paauglystėje. Ryžius jis mėgsta persūdytus. O kai skaito – timpčioja savo ausį.

Artimumas – tai kartu praleistas laikas. Jūs negalite sužinoti visų šių detalių iš pirmo karto. Jūs neišsiklausinėsite visų smulkmenų per du susitikimus. Žmogus – tarsi dėlionė. Ji susirenka ne iš to, ką mes matome dabar ir ką žmogus pasakoja apie save. Ta dėlionė susirenka iš detalių ir ankstesnių istorijų smulkmenų.

Artimumas – tai visada realybė. Jūs nepamatysite, kaip jis judina lūpas, jei skaitysite tik jo elektroninius laiškus. Jūs nepamatysite, su kokiu apetitu jis valgo, kai yra išalkęs. Kaip jis juokingai kalbasi su savo katinu. Kaip gestikuliuoja, kai jam kažkas nepatinka. Jo kvapas, jo intonacijos, jo elgesys.

Artimumas – tai nebūtinai viskas, kas jums patinka žmoguje. Todėl artimumas – tai sąžiningumas. Taip, žiūrėkite, jis toks, jis turi trūkumų.

Artimumas – tai visada du.

Artimumas – tai ne “galbūt, kada nors..“, o – nuolat.

Artimumas – tai ne tai, ką pasakys kiti. Tai yra tai, ką jūs pasakysite vienas kitam.

Artimumas – tai… kartais ne visam gyvenimui. Bet tai yra tai, kas padaro šį gyvenimą tikru. Ir, žinoma, mes patys sprendžiame – su kuo suartėti ir ar suartėti.

Ir esmė tame, kad mūsų siekyje kuo greičiau viską suspėti mes neprarastume galimybės suartėti su tais žmonėmis, su kuriais tikrai to norime.

Dauguma skaito, kad artimumas – tai ir yra meilė. Bet, ko gero, ne visada. Meilė gali būti vienpusė, ją galima lengvai supainioti su aistra ar įvairiais kompleksais ir neurozėmis.

Man labiau patinka žodis “artimumas“. Juk jį jaučiame visa savo esybe, tiesa? Ištari jį, ir žmogus tarsi per tave kiaurai praeina. Todėl, kad artimumas – visada du, visada tavyje. Ir jo neįmanoma su kuo nors supainioti.

Pagal T. Šoli tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (61)

Mylėti – reiškia dovanoti savo meilę besąlygiškai, be jokių lūkesčių. Ir kuo daugiau meilės dovanojame, tuo daugiau jos mūsų gyvenime. Meilė panaši į bumerangą – ji visada sugrįžta.. Ir sugrįžta su kaupu, ir kartais iš ten, iš kur mes visai nesitikime.

Meilė beribė, ji niekada nesibaigia, vienintelis būdas ją prarasti – tai liautis ją dovanoti kitiems. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nepatiria meilės – jie laukia, kol kažkas juos pamils, bet nemyli patys. Tai galima palyginti su sėdėjimu prie neužkurto laužo: juk nesušilsime, kol jo neužkursime..

Meilė besąlygiška, tyra, ji nieko nereikalauja mainais. Laimingos meilės visam gyvenimui paslaptis paprasta: mylintys žmonės neskaičiuoja, ką gali gauti iš santykių, jie nesvarstydami dovanoja savo meilę nuolat ir besąlygiškai..

************

Meilė – gyva energija, todėl mylėti gali sąmoningi žmonės. O mieganti sąmonė yra uždaryta, “robotizuota“ įvairiomis išorinėmis technokratinėmis programomis, elgesio šablonais ir iliuzijomis, todėl tiesiog negali suvokti – kas yra meilė ir nesugeba mylėti.

Tame ir yra esminis skirtumas tarp miegančios sąmonės ir gyvos energijos. Miegančios sąmonęs žmogus nesugeba mylėti – jis gali imituoti meilės išraiškas, kopijuoti jas, bet tame nebus gyvos energijos.

Štai kodėl sakoma, kad sąmoningas žmogus gyvena atvira širdimi, iš širdies: jis jaučia ir gali išreikšti gyvą energiją – meilę.

************

Mes dažnai girdime: meilė buvo, bet praėjo, jis (ji) pasirodę ne toks, tai ne mano žmogus ir pan.. Ir galima ieškoti “savo žmogaus“ be galo, vėl ir vėl nusivilti, bet kol nesuprasime – kas yra meilė, istorija kartosis.

Žmonės galvoja, kad santuoka – tai graži dėžutė, kurioje yra viskas, ko reikia laimei: harmonija, draugystė, meilė, santarvė.. Tačiau tiesa yra tame, kad ta “dėžutė“ – pradžioje tuščia. Ir žmonės įdeda į ją tai, ką turi savyje, ir paimti gali tik tai, ką įdeda. Ir jei ima daugiau, nei įdeda – “dėžutė“ ištuštėja..

Meilė yra žmonėse, todėl problema ne “geresnio ir tinkamesnio“ paieškose, o mūsų gebėjime besąlygiškai mylėti ir išreikšti meilę – rūpintis, atleisti, suprasti, dovanoti, branginti, palaikyti, padrąsinti.. Ir, žinoma, matyti žmoguje geriausia ir padėti jam išskleisti geriausias savybes.

************

Pretenzijos, lūkesčiai, ambicijos.. Vyras pyksta ant žmonos, nes tikėjosi, kad ji susiprotės paruošti jam pusryčius į darbą. Žmona pyksta ant vyro, nes galvojo, kad jis nupirks jai gėlių. Vaikas pyksta ant tėvų, nes jie turėjo susiprotėti, kad jam reikalingas naujas konstruktorius..

Taigi, mes iš pradžių sugalvojame, kaip turi elgtis kiti žmonės, o paskui pamatome, kad jie taip nesielgia, ir, galiausiai – pykstame ant jų už tai.

O jei nuo pat vaikystės mus mokytų mylėti kitus žmones, visą gyvybę, gamtą, mūsų planetą.. Tuomet vietoje pykčio, pretenzijų, lūkesčių, ambicijų, neapykantos ir baimės žmonių širdyse gyventų meilė. Tuomet žmonės būtų geri, šeimos – tvirtos ir laimingos, o žmonija – kūrybinga ir vieninga.

************

Meilė – tai saugumas. Mylėdami žmonės gali būti savimi ir žinoti, kad ir džiaugsme, ir bėdoje mylimas žmogus bus šalia ir niekada neišduos.

Saugumo pojūtis svarbus visiems šeimos nariams – vaikams, tėvams, seneliams. Visi jie turi žinoti, kad nepriklausomai nuo įvykių gyvenime ar aplinkybių, šeima visada palaikys, supras, pagelbės. Visada.

Ir tai ne pažadai ir ne priesaikos – tai yra tai, kas gyvenime tikra, vertinga ir gilu. Apie tai nekalbama, tiesiog žmonės gyvena taip, kad visi artimieji nuolat jaustų meilę, rūpestį ir žinotų: namai – saugiausia ir jaukiausia vieta pasaulyje, nes šeima – artimiausi ir mylintys žmonės..

************

Laimės būsena – sveikatos šaltinis.. Kiekvienas žmogus nori būti sveikas ir laimingas, nes sveikata ir laimė – persipynusios ir neatsiejamos: nelaimingas žmogus negali būti sveikas, o sergantis – negali būti laimingas. Tai patvirtina ir psichosomatika.

Ir tik tyra, besąlygiška meilė mus įkvepia, gydo, gaivina, pripildo kūrybine energija.. Meilės išraiška – tai visada harmoningi jausmai ir emocijos, o vidinė harmonija – tai ir sveikata, ir laimė. Mylėkime vieni kitus 🙂 !..

************

Parengė ruvi.lt