Pasakojimas apie džiaugsmą ir šaukštą

Kartą vienas mokinys atėjo pas  savo dvasinį Mokytoją ir paklausė:

– Mokytojau, mano gyvenime taip mažai džiaugsmo! Neseniai jūs patarėte man kartoti frazę: “ Aš įsileidžiu džiaugsmą į savo gyvenimą“. Aš kartoju šią frazę kasdien daugybę kartų, bet džiaugsmo mano gyvenime vis dar nėra.. Ir dėl to aš jaučiuosi dar blogiau.. Ką jūs patartumėte man dabar?

Mokytojas pakvietė savo mokinį sėstis prie stalo. Ant stalo buvo padėti degtukai, žvakė ir šaukštas.

Mokytojas paklausė:

– Sakyk, jei norėsi pavalgyti, ką iš šių daiktų pasirinksi?

– Žinoma, šaukštą, – atsakė jaunuolis.

Mokytojas paprašė:

– Pakartok tai penkis kartus..

Mokinys kiek nustebo, bet ištarė penkis kartus:

– Aš renkuosi šaukštą.

Stojo tyla.. Mokinys paklausė:

– Ir kas toliau?..

– Na, tu juk pastebėjai, kad gali kartoti nors milijonus kartų šią frazę, bet jei nepaimsi šaukšto į ranką, tu nepavalgysi, – atsakė Mokytojas. – Supranti – tu turi ištiesti ranką ir paimti šaukštą.. Turi atlikti veiksmą 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

Svarbiausi gyvenimo dėsniai

*Viską, kas yra – Žemę, žmoniją, žvaigždes, Visatą ir t. t.., galime pavadinti Absoliutu, Kūrėju, arba, kaip mums labiau įprasta – Dievu. Tai mums suprantami terminai, kuriais įvardinama viskas, kas tik yra.

*Absoliutas, arba viskas, kas tik yra, egzistuoja ne kažkaip chaotiškai, o pagal tam tikrus dėsnius, kurie yra visko pagrindas, kitaip visa tai tiesiog subyrėtų.

*Atsitiktinumas tokiuose grandioziniuose procesuose neįmanomas. Absoliučiai viskas Kūrinijoje turi priežastis ir pasekmes, iš kurių gimsta vis naujos priežasčių ir pasekmių grandinės.

*Jei kažkas vyksta – yra ir to veiksmo priežastis. Tai dėsnis. Kai žmogus renkasi (nesvarbu, sąmoningai ar ne) kažkokį veiksmą – jis taip pat kuria įvykių grandinę su tam tikroms pasekmėmis.

*Visi įvykiai skirstomi į tuos, kurie vyksta konkrečiai su žmogumi ir tuos, kuriuos jis stebi. Jei jūs esate įvykio priežastis (tai liečia ir kolektyvinius veiksmus) – jūs jame dalyvaujate, jei ne – stebite iš šalies.

*Visatos dėsniai tampriai susieti tarpusavyje, turi tam tikrą eiliškumą, papildo ir pereina vienas į kitą. Todėl veikia principas: jei pažeidžiame vieną dėsnį – pažeidžiami ir visi už jo esantys. Ir, atvirkščiai: harmonizuojame vieną – “išsilygina“ ir visi kiti.

*Laisva valia – ne darymas ką nori, tai pasirinkimo klausimas: gyventi pagal Visatos dėsnius arba jų nepaisyti, juos pažeisti. Bet koks pasirinkimas turės pasekmes: gėris sugrįš gėriu, o griovimas – griovimu. Tai atitikimo dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi..

*Jei  žmogaus tikslai ir norai harmoningi, jei jie sutampa su Absoliuto valia – tuomet žmogų palaiko visa Kūrinija ir jos dėsniai, ir žmogus gyvena laimėje ir pilnatvėje.

*Absoliuto valia ir vienas iš esminių Visatos dėsnių – evoliucija, nuolatinis vystymais, augimas ir transformacija. Taigi, ir žmonija, ir kiekvienas žmogus Žemėje turi visapusiškai augti ir tobulėti. Dualumo sąlygomis tai dažniausiai vyksta per Visatos dėsnių pažeidimą, savo klaidų suvokimą ir tiesos paieškas.

*Kai žmogus tobulėja, daro gerus darbus visų labui – jį palaiko Kūrinijos energija, kai žmogus elgiasi destruktyviai – jis išeikvoja savo gyvenimo energiją.

*Jei žmogus supranta, kad pažeidžia Visatos dėsnius ir pradeda keistis – tuo pačiu jis sustabdo ir blogas pasekmes. Beprasmiška kovoti su pasekmėmis, jei nepašalinta blogio priežastis.

*Visatoje viskas struktūrizuota ir turi savo hierarchiją. Tačiau tai ne “viršenybė“ žemišku supratimu, o natūralus pasiskirstymas pagal energijos vibracijas, sąmoningumą, sukauptą patirtį, atliekamas funkcijas ir pan. Tame nėra žeminančios ar išaukštinančios potekstės.

*Hierarchijos dėsnis veikia ir žmonių bei visos gyvybės gyvenime: tai vaikų-tėvų santykiai, vyresnės ir jaunosios kartų santykiai, dvasiškai brandžių ir dvasiškai augančių žmonių santykiai, žmonijos – gamtos santykiai, žmonijos – gyvūnijos santykiai ir t.t…

*Kiekvienas žmogus tuo pat metu gali būti kažkam hierarchu, o kažkam – auklėtiniu. Hierarcho pareiga – su pagarba ir meile sukurti sąlygas vystymuisi stovinčiam laipteliu žemiau, o auklėtinis, savo ruožtu, turi priimti tas sąlygas su dėkingumu ir meile.

*Hierarchijos dėsnis yra dažniausiai pažeidžiamas Žemėje, todėl matome tiek daug agresijos ir prievartos žmonių santykiuose. O agresija ir prievarta automatiškai pažeidžia ir dėsnį “Nekenk“ bei asmens suvereniteto dėsnį.

*Pagrindinė visos žmonijos, kaip Absoliuto dalelės, užduotis Žemėje – tapti Bendrakūrėjais, skleisti besąlygišką Meilę, kurti Gėrį. O dualumas – tai vystymosi būdas Žemėje, kai per priešybių sąveiką galima pažinti įvairių reiškinių savybes ir transformuoti išryškintus netobulumus į aukštesnes formas.

*Gyvename ryškių evoliucinių pokyčių metu, kai akivaizdžiai matome vis daugiau Visatos dėsnių pažeidimų pasekmių. Vienintelis būdas jas ištaisyti – suprasti visų mūsų negerovių priežastis ir jas pašalinti. Tai – kelias į sekantį evoliucijos etapą, kurį mes visi būtinai įveiksime.

*Keiskime priežastis – keisis ir pasekmės.. Taikykime harmonijos dėsnius savo kasdieniniame gyvenime..  Tapkime mūsų harmoningos realybės Bendrakūrėjais, spinduliuokime Meilę – ir tuomet visos mūsų mintys, žodžiai ir darbai kurs Gėrį visų labui 🙂 ..

Paprastas sprendimas

Kartą vienas išminčius sukvietė savo mokinius ir paprašė jų išspręsti vieną užduotį.

Jis nusivedė juos prie miesto sienos. Mokiniai pamatė joje didžiules duris.

Išminčius kreipėsi į mokinius:

– Užduotis paprasta: jūs matote duris sienoje. Tai pačios didžiausios ir sunkiausios durys visame mieste. Kuris iš jūsų sugebės atidaryti jas be pašalinės pagalbos?

Mokiniai pritilo, susimąstė, o kai kurie tiesiog nuleido galvas – užduotis jiems pasirodė neišsprendžiama..

Kiti priėjo prie durų ir bandė jas atidžiai ištyrinėti – apžiūrėjo, iš kokios medžiagos jos pagamintos, pasitarė tarpusavyje, bet nusprendė, kad be pagalbinių įrankių durų neįmanoma atidaryti.

Visi, kas prieidavo arčiau durų, padarydavo išvadą, kad šios užduoties neįmanoma atlikti. Pernelyg jau masyvios tos durys..

Ir tik vienas mokinys vis dar tyrinėjo duris: pabeldė į paviršių, norėdamas įvertinti durų storį, apžiūrėjo vyrius, spyną ir rankeną.

Visi mokiniai galvojo, kad durys yra užrakintos arba užstrigusios. O iš tiesų jos buvo tik lengvai privertos.

Galiausiai mokinys giliai atsikvėpė, susikaupė ir.. stumtelėjo duris. Ir jos lengvai, be jokio pasipriešinimo atsivėrė!

Kai kurie mokiniai iš nuostabos net aiktelėjo. Niekas nė neįtarė, kad sprendimas toks paprastas..

O išminčius pritariamai linktelėjo sumaniam mokiniui ir tarė:

– Mūsų sprendimai priklauso nuo kelių faktorių, ir šiandien jūs juos aiškiai pamatėte..

Pirmiausia – visada ramiai ištyrinėkite ir supraskite jus supančią realybę.

Antra – nedarykite skubotų išvadų, nes tai įtakoja klaidingus sprendimus.

Trečia – turėkite drąsos priimti sprendimą, o jį priėmę – veikite ryžtingai.

Ir, pagaliau – nebijokite suklysti 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (34)

Mes niekada nesugebėsime pateisinti svetimų lūkesčių. Žmonės vis vien liks kažkuo mumis nepatenkinti, nes to nepasitenkinimo priežastis ne mumyse, bet – juose..

Rytuose yra sakoma, kad galima įžeisti žmones daugybe būdų: galima pasakyti, kad jie kvaili arba nevykėliai, pavydūs arba godūs. Ir priduriama, kad neverta dėl to krimstis, tereikia žinoti vieną paprastą dėsnį: tik kvailas žmogus pavadins kitą kvailiu, nevykėlis – nevykėliu, pavydus – pavydžiu ir t.t..

Todėl nepykime dėl to ant kitų, bet ir patys susilaikykime nuo įžeidinėjimų. Kai pykstame ant žmonių – mes sureikšminame jų poelgius ir atiduodame savo gyvenimo energiją pykčiui ir nuoskaudoms.

Tiesiog atminkime šią tiesą: piktas žmogus stengiasi supykdyti. O laimingas – padovanoti laimę kitiems.. Štai ir viskas.

************

Pasirinkęs Dvasinio augimo Kelią žmogus pradiniuose jo etapuose pasilieka vienas.. Ir tai yra augimo proceso dalis. Tai labai stebina ir glumina žmogų – juk nusisuka ir palieka patys artimiausi, gyvenimo patikrinti draugai, ir dažniausiai – be jokios aiškios priežasties.

Kodėl taip vyksta? Prisimenate patarlę: nebūsi pranašu savo šalyje?.. Ji geriausiai paaiškina vienatvės etapą dvasinio augimo procese: esmė tame, kad augdamas žmogus plečia savo sąmoningumą, kelia savo energijų vibracijas ir.. tampa tarsi svetimkūniu savo senojoje aplinkoje, “neįsirašo“ joje.

Tai neišvengiamas etapas, kuriame yra ir.. susireikšminimo spąstai. Todėl reikia ramiai atsisveikinti su praeitimi ir senais draugais – kiekvienas eina savo Keliu ir savo tempu. Ir – būtinai atsiverti naujiems dvasinio augimo etapams ir būti pasirengusiems sutikti naujus draugus ir bendraminčius.

************

Kiek žmonių dabar atsisako jautrumo, širdies šilumos, gerumo.. Jie renkasi abejingumą, šaltakraujiškumą, širdies kietumą – tam, kad galėtų apsiginti nuo šio žiauraus pasaulio, kad niekas negalėtų suteikti jiems skausmo.

Kokia tai skaudi saviapgaulė! Taip, jie apauga stora abejingumo oda, ir niekas negali jiems suteikti skausmo. Bet ta oda lygiai taip pat neleidžia jiems pasijusti laimingais..

***********

Istorinę patirtį mes paveldime ne tam, kad ją kartotume, ir ne tam, kad joje įstrigtume, bet tam, kad padarytume išvadas ir kurtume geresnę realybę visos žmonijos labui.

Naują realybę kuria tie, kas perprato senosios realybės atgyvenusius šablonus ir taisykles, kurios lyg išaugti rūbai varžo ir stabdo augimą. Tai senų ritualų ritmai, kurie negali sukurti nieko naujo.

Nauja realybė pirmiausiai kuriama pažangių žmonių sąmonėje: jie išsilaisvino nuo pasenusių gyvenimo šablonų ir aiškiai suvokia, kad pagrindine žmonijos misija Žemėje – evoliucija, nuolatinis augimas ir tobulėjimas.

Prieš kiekvieną evoliucinį proveržį būna klampus stagnacijos laikotarpis, peraugantis į išgyvenimo chaosą, nes kiekviename istoriniame etape susidaro tam tikros grupės, turinčios naudą iš nusistovėjusios gyvenimo sistemos ir besistengiančios kuo ilgiau ją išlaikyti.

Tačiau evoliucijos sustabdyti neįmanoma – gaivios pokyčių idėjos, tarsi pavasaris po gilios žiemos, gimsta ir kitų žmonių sąmonėje, o paskui galiausiai susilieja ir užgimsta realybėje.

Todėl evoliucijos šauklių Kelias nelengvas – pradžioje juos išjuokia, žemina, laiko keistuoliais.. Juk jie nekviečia kovoti ar griauti, jie kviečia visus vienytis, kurti ir gyventi pagal Sąžinę Tiesoje ir Meilėje.

Svarbiausia pažangių žmonių misija – išjudinti žmones iš stagnacijos letargo ir parodyti, kad galima gyventi kitaip – vystytis, augti, tobulėti ir kurti visų gerovei ir labui 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Dėkingumas: praktikuokime :) !

Mūsų gyvenimas dabar kupinas įtampos, skubos, nerimo dėl ateities, todėl negatyvumas kartais taip įtraukia, kad priežasčių pozityvumui ir tyram džiaugsmui mes tiesiog nematome.

Tačiau negatyvumas vargina, nes turi tendenciją augti ir kauptis.. Ir jei mes nieko nedarome tam, kad apsivalytume nuo jo, negatyvumas tampa dominuojančiu mūsų mąstyme, o mes ne tik pradedame fiksuoti gyvenime išskirtinai blogybes, bet ir patys tampame negatyvumo šaltiniu.

Kaip iš to išsivaduoti? Yra tokia stebuklinga dorybė – dėkingumas, kuris padeda “perjungti“ mūsų mąstymą į pozityvumą, ir ne tik: dėkingumas padeda mums tapti sąmoningais, pajusti sąveiką su mus supančia aplinka ir pačiu gyvenimu.

Dėkingumas – tai meilės išraiška, todėl dėkodami mes siunčiame meilę tam, kam dėkojame. Dėkodami mes jaučiame vidinę pilnatvę ir harmoniją, pajuntame visą gamą šilčiausių jausmų ir išreiškiame savo gražiausias savybes. Dėkingumas – tarsi raktelis, atrakinantis visas kitas dorybes.

Juk mes visi gimstame su visomis žmogiškomis dorybėmis, tarp jų ir dėkingumu, tik suaugę kartais prarandame gebėjimą atskirti, kas gi yra tikrosios vertybės gyvenime. Atsiranda pragmatiškumas, išskaičiavimas, savanaudiškumas, kurių fone nuoširdus dėkingumas atrodo tarsi atgyvenęs sentimentalumas.

Tačiau kai tik prarandame dėkingumą – pamažu blėsta ir kitos dorybės, o kartu ir pozityvumas bei šiltas ryšys su žmonėmis, gamta ir visa gyvybe. Juk pozityvumas – ne tik gražios mintys.. Pozityvumas atveria mūsų dvasinį ir kūrybinį potencialą, suteikia vidinės stiprybės ir entuziazmo.

Bet kai esame panirę į negatyvumą, gali atrodyti, kad gyvenime nėra už ką dėkoti.. Tačiau tereikia pradėti kasdien tai daryti, ir mums atsiveria visai kitoks pasaulis – tarsi kitas šviesos ir gėrio išmatavimas, iš kurio negatyvumas kaipmat pradeda trauktis.

Pabandom 🙂 ?.. Tik atminkime: jei norime negrįžtamai atsikratyti negatyvaus mąstymo, turime praktikuoti dėkingumą kasdien ( o vėliau – ir visada..), ir ne mažiau, nei du mėnesius – kad tvirtai išsiugdytume savo pamirštą dorybę – dėkingumą 🙂 .

*Pradėkime nuo to, kas mus supa – ryte padėkokime naujai išaušusiai dienai, gamtai, gyvenimui, Kūrėjui, Visatai.. Padėkokime už artimuosius, už mylimus žmones, už draugus, už viską, ką turime, už gamtos grožį, už tai, kad turime galimybę pažinti šį pasaulį, už galimybę kurti ir tobulinti jį savo darbais..

*Padėkokime savo šeimai, giminei – jie moko mus vienybės, santarvės, besąlygiškos meilės, savitarpio pagalbos.. Padėkokime vyresniajai kartai, gerbkime juos ir įsiklausykime į jų gyvenimo patirtį ir išmintį – kartais jie mums parodo tai, ko mes nenorime matyti ar dar nesuprantame. Padėkokime gyvenimui, jei vyresnioji karta dar su mumis..

*Padėkokime vaikams – ne tik saviems, bet ir visiems, kuriuos sutinkame savo gyvenime. Vaikai – mūsų geriausi mokytojai, jie tarsi maži mūsų veidrodukai: jų nuoširdumas, betarpiškumas ir atvirumas padeda mums geriau pamatyti save… Auklėdami juos, ugdomės ir patys – vaikai padeda pajusti, kas yra šeima, kas yra rūpestis, kantrybė, atsakomybė ir meilė.

*Padėkokime savo tėvams už tai, kad padovanojo mums gyvybę – už tai jiems svarbiausia mūsų padėka. Ir už tai, kad rūpinosi ir mylėjo mus taip, kaip mokėjo.. Padėka tėvams padeda atsikratyti vaikystės nuoskaudų ir suprasti, kad idealių žmonių šiame pasaulyje nėra, padeda mums tapti gerais vaikais savo tėvams ir gerais tėvais savo vaikams.

*Padėkokime savo protėviams – šiuo metu mes esame jų visų išsiugdytų savybių ir patirties, talentų ir išminties suma ir visuma. Jų dėka mes esame tokie, kokie esame – tęskime jų kadaise pradėtą dvasinio augimo, harmonijos ir tobulėjimo kelią.

*Padėkokime visiems, kas padarė mums kažką gero – už tai, kad padėjo, kuo galėjo ir už tai, kad tokių žmonių yra mūsų gyvenime. Padėkokime ir už kiekvieną smulkmeną, šypseną, padrąsinimą, gerą žodį, palaikymą, supratimą, rūpestį. Tokie žmonės – didelė gyvenimo dovana, tai žmoniškumo ir vienybės paliudijimas, todėl ir mes stenkimės padėti kiekvienam, kam reikia pagalbos.

*Padėkokime savo mokytojams – tai gali būti artimi žmonės, draugai, mokyklos mokytojas ar instituto dėstytojas, dvasinis mokytojas ar tiesiog situacija gyvenime. Padėkokime visiems, kas padėjo ir padeda mums ugdyti dvasingumą, žmoniškumą, dorovę.

Ir tai dar toli gražu ne viskas, už ką galime padėkoti.. Dėkingumo nebūna per daug. Dėkingumas – nuoširdus, šiltas – visada keičia bet kokią situaciją, santykius, požiūrį, o ir visą mūsų gyvenimą į gerąją pusę 🙂 .

Juk dėkodami ar jausdami dėkingumą mes daromės geresni, mes įsileidžiame pozityvumą, džiaugsmą ir gėrį į savo gyvenimą. Dėkingumo dėka mes tampame sąmoningais gyvenimo Kūrėjais ir darome gerą įtaką žmonėms.

Praktikuokime dėkingumą 🙂 .. Ir aš dėkoju Jums, kad užsukate čia, kad dalinatės savo pamąstymais! Nuoširdus AČIŪ visiems 🙂 !

Specialistų pokalbis :)

Kartą vienas žmogus skrido oro balionu ir.. pasiklydo. Jis pradėjo leistis žemyn ir pamatė apačioje einančią moterį.

Jis dar šiek tiek nusileido ir šūktelėjo jai:

– Atleiskite, ar galėtumėte man padėti?. Prieš valandą aš susitariau susitikti su draugu, bet visiškai nesusigaudau, kur dabar esu..

– Jūs dabar esate oro balione, 30 pėdų aukštyje nuo Žemės paviršiaus, jo koordinatės yra 40-41 laipsnių šiaurės platumos, ir 59-60 laipsnių vakarų ilgumos.

– Jūs, turbūt, esate programuotoja?

– Taip, bet kaip jūs tai sužinojote?

– Jūs atsakėte man labai tiksliai, bet aš visiškai neįsivaizduoju, ką turėčiau daryti su šita informacija, ir iki šiol nesuprantu, kur esu.. Atvirai pasakius, jūs man visiškai niekuo nepadėjote.

– O jūs, turbūt, esate menedžeris?

– Taip, o kaip jūs tai sužinojote?

– Jūs nežinote, kur esate ir kur keliaujate. Pakilote ten oro pagalba. Jūs davėte pažadą, bet net neįsivaizduojate, kaip jį įvykdyti, todėl tikitės, kad žmonės, kurie yra žemiau jūsų, išspręs visas jūsų problemas.. Ir, galiausiai, jūs dabar esate ten pat, kur ir buvote iki mūsų susitikimo, bet kažkodėl dabar jau aš esu dėl to kalta 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !