Mūsų gyvenimas dabar kupinas įtampos, skubos, nerimo dėl ateities, todėl negatyvumas kartais taip įtraukia, kad priežasčių pozityvumui ir tyram džiaugsmui mes tiesiog nematome.
Tačiau negatyvumas vargina, nes turi tendenciją augti ir kauptis.. Ir jei mes nieko nedarome tam, kad apsivalytume nuo jo, negatyvumas tampa dominuojančiu mūsų mąstyme, o mes ne tik pradedame fiksuoti gyvenime išskirtinai blogybes, bet ir patys tampame negatyvumo šaltiniu.
Kaip iš to išsivaduoti? Yra tokia stebuklinga dorybė – dėkingumas, kuris padeda “perjungti“ mūsų mąstymą į pozityvumą, ir ne tik: dėkingumas padeda mums tapti sąmoningais, pajusti sąveiką su mus supančia aplinka ir pačiu gyvenimu.
Dėkingumas – tai meilės išraiška, todėl dėkodami mes siunčiame meilę tam, kam dėkojame. Dėkodami mes jaučiame vidinę pilnatvę ir harmoniją, pajuntame visą gamą šilčiausių jausmų ir išreiškiame savo gražiausias savybes. Dėkingumas – tarsi raktelis, atrakinantis visas kitas dorybes.
Juk mes visi gimstame su visomis žmogiškomis dorybėmis, tarp jų ir dėkingumu, tik suaugę kartais prarandame gebėjimą atskirti, kas gi yra tikrosios vertybės gyvenime. Atsiranda pragmatiškumas, išskaičiavimas, savanaudiškumas, kurių fone nuoširdus dėkingumas atrodo tarsi atgyvenęs sentimentalumas.
Tačiau kai tik prarandame dėkingumą – pamažu blėsta ir kitos dorybės, o kartu ir pozityvumas bei šiltas ryšys su žmonėmis, gamta ir visa gyvybe. Juk pozityvumas – ne tik gražios mintys.. Pozityvumas atveria mūsų dvasinį ir kūrybinį potencialą, suteikia vidinės stiprybės ir entuziazmo.
Bet kai esame panirę į negatyvumą, gali atrodyti, kad gyvenime nėra už ką dėkoti.. Tačiau tereikia pradėti kasdien tai daryti, ir mums atsiveria visai kitoks pasaulis – tarsi kitas šviesos ir gėrio išmatavimas, iš kurio negatyvumas kaipmat pradeda trauktis.
Pabandom 🙂 ?.. Tik atminkime: jei norime negrįžtamai atsikratyti negatyvaus mąstymo, turime praktikuoti dėkingumą kasdien ( o vėliau – ir visada..), ir ne mažiau, nei du mėnesius – kad tvirtai išsiugdytume savo pamirštą dorybę – dėkingumą 🙂 .
*Pradėkime nuo to, kas mus supa – ryte padėkokime naujai išaušusiai dienai, gamtai, gyvenimui, Kūrėjui, Visatai.. Padėkokime už artimuosius, už mylimus žmones, už draugus, už viską, ką turime, už gamtos grožį, už tai, kad turime galimybę pažinti šį pasaulį, už galimybę kurti ir tobulinti jį savo darbais..
*Padėkokime savo šeimai, giminei – jie moko mus vienybės, santarvės, besąlygiškos meilės, savitarpio pagalbos.. Padėkokime vyresniajai kartai, gerbkime juos ir įsiklausykime į jų gyvenimo patirtį ir išmintį – kartais jie mums parodo tai, ko mes nenorime matyti ar dar nesuprantame. Padėkokime gyvenimui, jei vyresnioji karta dar su mumis..
*Padėkokime vaikams – ne tik saviems, bet ir visiems, kuriuos sutinkame savo gyvenime. Vaikai – mūsų geriausi mokytojai, jie tarsi maži mūsų veidrodukai: jų nuoširdumas, betarpiškumas ir atvirumas padeda mums geriau pamatyti save… Auklėdami juos, ugdomės ir patys – vaikai padeda pajusti, kas yra šeima, kas yra rūpestis, kantrybė, atsakomybė ir meilė.
*Padėkokime savo tėvams už tai, kad padovanojo mums gyvybę – už tai jiems svarbiausia mūsų padėka. Ir už tai, kad rūpinosi ir mylėjo mus taip, kaip mokėjo.. Padėka tėvams padeda atsikratyti vaikystės nuoskaudų ir suprasti, kad idealių žmonių šiame pasaulyje nėra, padeda mums tapti gerais vaikais savo tėvams ir gerais tėvais savo vaikams.
*Padėkokime savo protėviams – šiuo metu mes esame jų visų išsiugdytų savybių ir patirties, talentų ir išminties suma ir visuma. Jų dėka mes esame tokie, kokie esame – tęskime jų kadaise pradėtą dvasinio augimo, harmonijos ir tobulėjimo kelią.
*Padėkokime visiems, kas padarė mums kažką gero – už tai, kad padėjo, kuo galėjo ir už tai, kad tokių žmonių yra mūsų gyvenime. Padėkokime ir už kiekvieną smulkmeną, šypseną, padrąsinimą, gerą žodį, palaikymą, supratimą, rūpestį. Tokie žmonės – didelė gyvenimo dovana, tai žmoniškumo ir vienybės paliudijimas, todėl ir mes stenkimės padėti kiekvienam, kam reikia pagalbos.
*Padėkokime savo mokytojams – tai gali būti artimi žmonės, draugai, mokyklos mokytojas ar instituto dėstytojas, dvasinis mokytojas ar tiesiog situacija gyvenime. Padėkokime visiems, kas padėjo ir padeda mums ugdyti dvasingumą, žmoniškumą, dorovę.
Ir tai dar toli gražu ne viskas, už ką galime padėkoti.. Dėkingumo nebūna per daug. Dėkingumas – nuoširdus, šiltas – visada keičia bet kokią situaciją, santykius, požiūrį, o ir visą mūsų gyvenimą į gerąją pusę 🙂 .
Juk dėkodami ar jausdami dėkingumą mes daromės geresni, mes įsileidžiame pozityvumą, džiaugsmą ir gėrį į savo gyvenimą. Dėkingumo dėka mes tampame sąmoningais gyvenimo Kūrėjais ir darome gerą įtaką žmonėms.
Praktikuokime dėkingumą 🙂 .. Ir aš dėkoju Jums, kad užsukate čia, kad dalinatės savo pamąstymais! Nuoširdus AČIŪ visiems 🙂 !
ruvi 