Laimė visada paprasta.
Ji netriukšminga. Jai nereikia dopingų, sukrėtimų ir pramogų. Ji pilnavertė ir vientisa. Begalinė.
Tarsi po žeme slypintis neišsenkantis ir gaivus šaltinis. Laimė trykšta versme, pripildo, liejasi per kraštus, plūsta, ištrina žmonių užbrėžtus apribojimus, vienija su tuo, kas aplinkui. Su aplinkiniu pasauliu.
Nuostabus jausmas – laimė.
Ji visada paprasta. Kaip šokis. Snaigių šokis žibinto šviesoje. Kaip sustingę nuo šalčio pirštai ant karštos arbatos puodelio artimiausių žmonių draugijoje. Kaip mamos balsas… Arba kai basomis per rytinę žolę.
Laimė – kai rankos ant besilaukiančios moters pilvo, kai apmiręs klausai: o gal sujudės?
Laimė – žiūrėti į akis, o ne pro šalį. Žiūrėti ir matyti. Girdėti. Praregėti.
Tai – kada jau tau daug kartų po 5-is, o tu vis dar jauti, o svarbiausia – tiki stebuklinga Kalėdų Dvasia, dovanojančia viltį ir tylų džiaugsmą.
Tikra laimė neateina paliepus paryčiais. Jos nelydi beviltiškumas, pagirios ar galvos skausmas.
Ji nežino dalinio matavimo – negalima būti truputį laimingu: esi laimingas arba ne. Arba, tiksliau – laimę galima jausti arba nejausti.
Štai ir šią akimirką laimė kantriai laukia palankių sąlygų: tylos ir jautrumo.
Jautrumo kertelei, kurioje ji slypi – žmogaus širdžiai.
Padėka autorei – V. Skvorcovai-Ochrickajai! 🙂
Visiems gražaus savaitgalio! 🙂