Mėnuo: sausio 2016

Kiek mūsų gyvenime meilės?..

Kai kalbame apie meilę, dažniausiai įsivaizduojame artimus, romantiškus vyro ir moters santykius, kurie daugiau nieko neliečia. Meile vadiname viską, kas susieta su emocijomis, prisirišimu ar sentimentalumu.

Dar, tiesa, mylime šeimos narius ir artimiausius giminaičius.. Bet meilė artimiesiems jau “kitokia“, daugiau susieta su tuo, kas yra “mano“: mano vaikai, mano tėvai, mano seneliai, mano giminė..

Toks siauras, abstraktus meilės suvokimas suskaldo žmones į grupeles – “uždaras sistemas“, ir tų sistemų iš esmės niekas nesieja, nors jie gali gyventi viename name, mieste ar valstybėje.

Kai žmonių niekas nevienija – jie neturi bendrų tikslų, todėl visuomenėje kiekvienas žmogus ar tam tikros grupės pagal interesus siekia savo asmeninių tikslų. Rezultatas – priešiškumas, konkuravimas, susvetimėjimas.

Daugeliui nepriimtinas toks susigrupavimas, bet mes jau įpratome taip gyventi, ir.. daugeliui jau atrodo normalu, kad žmonės yra abejingi “nesaviems“ arba net agresyviai nusiteikę jų atžvilgiu: “ką padarysi, tokia jau žmogaus prigimtis..“

Ir nors žmonės dabar labai daug kalba apie meilę – šeimai, tėvynei, pasauliui, gamtai, tačiau kur bepažvelgsime – visur šaltas išskaičiavimas, abejingumas, kova, varžymasis ir.. beveik visiškai neliko šilto, nuoširdaus bendravimo.

O ir šeimose – vis mažiau meilės ir darnos, bet vis daugiau savanaudiškumo, pykčio, pavydo, nepagrįstų lūkesčių, ambicijų ir dėl to kylančių konfliktų.

Todėl žmonėms kyla natūralus klausimas: kodėl mes taip gyvename? Ir kodėl tokių protingų, gabių, gražių, nuolat besivaržančių žmonių širdys tuščios – kodėl jie nemoka mylėti?

Atsakymas paprastas: mums visiems taip trūksta besąlygiškos, tyros meilės, kuri mus apjungtų, sutaikytų ir suvienytų! Mes vis aiškiau matome: be meilės žmonės pasidaro pikti, godūs ir ciniški, o visų mūsų gyvenimas tampa pilkas, agresyvus ir bedvasis..

Nes tikroji žmogaus prigimtis ir yra – MYLĖTI! Tai vienintelė gyva jėga – tyras, didingas jausmas ir geroji valia, kuri gali mus visus suvienyti. Būtent meilė, ir tik meilė gali tapti galutiniu visų žmonijos problemų sprendimu.

Ir atvirkščiai – viskas, kas daroma be meilės – prieštarauja žmogaus prigimčiai! Mes tiesiog pamiršome tai, todėl suteikėme pirmenybę protui, kuris pavertė mus ciniškais materialistais ir bedvasiais vartotojais.

Nors akimirkai įsivaizduokime, kaip pasikeistų pasaulis, jei žmonės besąlygiškai mylėtų vieni kitus – juk tuomet kiekvienas veiksmas būtų atliekamas visų gerovei ir labui!

Tuomet mūsų meilės suvokimas būtų platesnis, brandesnis ir visaapimantis – mes besąlygiškai mylėtume ne tik savo artimuosius, bet ir visus žmones, visą gyvybę ir mūsų nuostabiąją planetą..

Pasikeistų ir suklestėtų viskas: tėvai mylėtų vaikus, vaikai – tėvus. Mokytojai mylėtų mokinius, o mokiniai – mokytojus, dėstytojai mylėtų studentus, studentai – dėstytojus, gydytojai – ligonius, o ligoniai – gydytojus.. Visi būtų svarbūs ir reikalingi!

Su meile dirbtume kiekvieną darbą, su meile kurtume, nes įkvėptų bendri tikslai, kurie gerintų visų žmonių gyvenimą. Šalių vadovai su meile rūpintųsi savo tautų gerove, tautos mylėtų savo vadovus, o visa žmonija rūpintųsi gyvūnija, augmenija ir visa planeta.

Tik meilė gali atnešti taiką, bendradarbiavimą ir klestėjimą žmonijai. Tik meilė gali išsklaidyti ir ištirpdyti visą negatyvumą žmonių širdyse. Tik meilė gali visiems sugrąžinti dvasingumą, savitarpio supratimą, draugystę, džiaugsmą ir laimę..

Vien mintys apie tokią galingą visus vienijančią jėgą praskaidrina širdį 🙂 .. Ir.. dar aiškiau pamatome – kiek mažai meilės dabar mūsų gyvenime!..

Ką daryti, kad meilė sugrįžtų į mūsų visų gyvenimą? Prisiminti savo tikrąją prigimtį ir – MYLĖTI 🙂 ! Šiandien, dabar ir visada.. Tyrai, besąlygiškai.. Taip, kaip myli maži vaikai, kurie dar jaučia savo prigimtį 🙂 ..

O pabaigsiu įkvepiančiais Mokytojo Dž. Krišnamurčio žodžiais:

“ Tam, kad viskas pasikeistų, reikalinga “revoliucija” pačio žmogaus psichikoje. Todėl kiekvienas iš mūsų gali padaryti didžiulį poveikį pasauliui: jei jūs patys nelinksite į prievartą, jei jūs kasdien taikiai gyvensite, jei jūsų gyvenime nebus konkurencijos, pavydo ir priešiškumo, jei jūs besąlygiškai MYLĖSITE – jūs tapsite tuo mažu pokyčiu, ta maža liepsnele, kuri susijungs su kitomis liepsnelėmis ir būtinai vieną dieną taps didele liepsna ir dideliu pokyčiu!“

Kad mūsų gyvenime būtų daug meilės – MYLĖKIME 🙂 ..

http://www.ruvi.lt

Perteklius ir trūkumas

Kartą iš miesto pas senelius į kaimą atvažiavo vasaroti anūkė. Jai čia labai patiko, nes senelis turėjo didelį seną sodą, kuriame augo daugybė įvairiausių augalų: medžių, krūmų ir gėlių..

Kiekvieną vasarą anūkei buvo smagu stebėti, kaip pasikeitė, kaip užaugo augalai. Todėl po pietų jie patraukė į sodą.

Abipus tako kerojo vešlūs vaismedžiai, jų šakos teikė pavėsį nuostabaus grožio gėlėms prie tako. Sodo gilumoje senelis pasodino įvairiausių vaiskrūmių, daržovių ir uogų, o tarp jų skleidėsi gražiausių spalvų kvapnios gėlės.

Senelis labai mylėjo savo sodą ir niekam nepatikėjo jo priežiūros. O augalai dosniai atsidėkojo seneliui už rūpestį ir meilę, dovanodami gausų derlių ir džiugindami gražiomis gėlėmis.

Anūkė gyveno mieste, todėl ši vešlios žalumos ir spalvų bei kvapų įvairovės oazė ją labai džiugino. Ji galėjo valandų valandas vaikščioti po sodą ir grožėtis augalais.

Ji slapta svajojo, kad vieną dieną senelis atvers jai sodininkystės paslaptis, patikės ir jai prižiūrėti augalus. Jai labiausiai patiko gėlės..

Ir štai jos svajonė išsipildė: vasara buvo karšta, ir senelis paprašė anūkės palaistyti gėles. Jis žinojo, kad anūkei jos patinka, todėl gėlių priežiūrą paskyrė jai.

Anūkė su džiaugsmu pasinėrė į naują ir tokį mielą jai užsiėmimą. Na, o kai vasarai įpusėjus seneliui reikėjo savaitei išvykti, abejonių neliko – sodą jau galima patikėti anūkei.

Prieš išvažiuodamas senelis dar davė anūkei nurodymus ir ramia širdimi išvyko. O anūkė pasiliko prižiūrėti sodą.. Bet ji savaip suprato senelio nurodymus.

Anūkė kiekvieną rytą ėjo į sodą, bet.. laistė tik gėles, kurios jai labiausiai patiko. Ir laistė jas labai gausiai, nes galvojo, kad taip ji išreiškia savo meilę ir rūpestį jomis.

O kiti augalai tuo tarpu be vandens skurdo.. Ir kai senelis po savaitės sugrįžo, pamatė, kad sodo augalai visai sunyko: vieni dėl vandens pertekliaus, o kiti – dėl vandens trūkumo..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (14)

Senasis pasaulis sąmoningai sukurtas taip, kad nuo kiekvieno žmogaus būtų maksimaliai nuimta atsakomybė už jo gyvenimą, sprendimus ir poelgius.

Valstybės vadovai sprendžia, kaip jų pavaldiniams gyventi – net neatsiklausdami pačių pavaldinių nuomonės. Visa valdymo struktūra “pataria“, “siūlo“, “rekomenduoja“, o iš tiesų – visais būdais įtakoja ir galiausiai priverčia žmones elgtis vienaip ar kitaip, bet tik taip, kaip struktūrai reikia.

Tokie veiksmai užtemdo žmonių sąmonę, ir jie netenka gebėjimo sąmoningai vertinti vykstančius išorinius įvykius ir adekvačiai į juos reaguoti.

O štai užgimstantis naujasis pasaulis, atvirkščiai – skatina žmones imtis atsakomybės ir už savo gyvenimą, ir už bendruomenės bei visos žmonijos gerovę. Tai aukšto sąmoningumo žmonių bendruomenė, kuri bus orientuota į tikrąsias, amžinas vertybes: tiesą, sąžinę, meilę, taiką, vienybę ir bendradarbiavimą visų žmonių ir planetos labui. (Ž. Fresko)

*******

Kodėl anksčiau žmonės gyveno paprasčiau, bet galvojo didingiau, o dabar – gyvena labiau pasiturinčiai, bet galvoja skurdžiau?.. Viską, kas anksčiau atrodė nepadoru arba gėda, mes pradėjome demonstruoti viešai..

Visuomenės vertybių standartai smuko, o kartu įvyko ir žmogiškų savybių nuosmukis – žmonės prarado gebėjimą užjausti, atleisti, mylėti, suprasti, padėti. Mes jaudinamės dėl kompiuterių, buitinės technikos ar naujų telefonų modelių žymiai daugiau, nei dėl savo mamos, sesers, vyro, žmonos, vaikų..

Mes susvetimėjome, mes nepažįstame vieni kitų. Ir nors poreikis bendrauti neišblėso, bet jį sparčiai keičia internetinis, virtualus bendravimas: juk taip patogiau, o ir atsakomybės jokios, nes jį galima užbaigti, kai tik atsibos.

Mes virstame tikrais vartotojais, o mūsų nepasotinami primesti poreikiai tampa kažkam užtikrintu pasipelnymo šaltiniu. Mums nuolat kažko reikia, kažko trūksta iki pilnos laimės..

Ir toje vartojimo karuselėje besisukdami, mes net nepastebime svarbiausio trūkumo mūsų visų gyvenime – paprasčiausio žmoniškumo – kurį mes vis bandome užpildyti naujais daiktais..

*******

Jei jums kartais atrodo, kad jūs “ne iš šio pasaulio“, arba kad su šiuo pasauliu “kažkas ne taip“, reiškia, jūs jau beveik pabudote – ir tai yra puiku! Neįsirašote į “bandą“ – reiškia, jūs ne “avis“. (V. Zeland)

*******

Žmonių veiksmai – geriausi jų minčių, jų vidinės būsenos “vertėjai“..
Piktas žmogus kiekvienoje situacijoje atranda priežasčių išlieti savo pyktį.
Godus visada skundžiasi stygiumi.
Pavydus žemina tą, kuriam pavydi.
Pozityvus kiekvienoje situacijoje atranda gerąją pusę.
Geras žmogus jautrus ir visada pasirengęs padėti.
Mylintis žmogus kiekviename mato jo gerąsias savybes ir su visais besąlygiškai dalinasi savo vidine šviesa. (Ošo)

*******

Gyvenkime meilėje, skleiskime meilę. Neieškokime išorėje to, kas gali būti tik mūsų širdyje. Paieškos išorėje nuveda aplinkkeliais nuo tiesos.

Joks pokytis gyvenime negali įvykti, kol žmogus nesiryžta pats tapti pokyčiu. O didieji pokyčiai planetoje visada vyksta grupelės drąsiausių, neabejingų, dvasingų žmonių dėka. (P. Dynov)

*******

Prasmingiausia ir didingiausia žmogaus savirealizacija – tai gyvenimas vardan visų gerovės, besąlygiška tarnystė visų labui. Svarbiausias čia – nuoširdus vidinis motyvas, o ne parodomosios akcijos.

Žmogus negali būti laimingas, jei pasaulyje yra daug nelaimingų ir kenčiančių žmonių – juk mes visi esame susieti nematomais saitais į vieningą kolektyvinę sąmonę, kurios atgarsius neišvengiamai pajuntame visi.

Todėl kiekvienas, net ir pats mažiausias geras darbas, yra svarbus indėlis į visų gerovę. Mes tiesiog tampame gerais žmonėmis, kai rūpinamės visų gerove. Mes keičiame visų mūsų gyvenimą į gerąją pusę 🙂 .. (D. Krišnamurtis)

*******

Parinko ir vertė ruvi.lt

Dualumo pamokos

* Netobuli, praeinantys, laikini menkaverčiai dalykai negali būti dvasinio augimo idealais žmogui. Tik tai, kas Didinga, Tikra, Tobula, Amžina gali būti žmogaus kelrodžiais augimo kelyje.

* Tai, kas Amžina, Absoliutu, Didinga, Tikra – yra beribė Kūrinija, todėl negali tilpti į kažką laikiną, apribotą ar iškreiptą. O dualumo erdvė suteikia galimybę panirti į priešingybes, apribojimus ir per patirtį pažinti tai, kas netikra, iškreipta ir išgryninti tai, kas Absoliutu ir Amžina.

* Skirtumas tarp visų žmonių dualiame pasaulyje yra jų sąmoningumo lygmenyje. Dvasingi, sąmoningi žmonės gyvena meilėje ir tiesoje. Nesąmoningi, miegančios sąmonės žmonės nežino tiesos ir nemoka mylėti, todėl vadovaujasi gyvenime žemesnės sąmonės suvokimu (egoizmu).

* Sąmoningi žmonės gyvena atvira širdimi ir yra atviri nuolatiniam pažinimui, nesąmoningi – gyvena su uždara širdimi ir miegančia sąmone. Supranta tai ar ne, bet visi mokosi: nesąmoningas gyvenimas yra pasiruošimas sąmoningam gyvenimui.

* Yra kelios dvasinio augimo pakopos:

1. Fizinio pasaulio pažinimas;
2. Dvasinio pasaulio pažinimas;
3. Dieviško pasaulio pažinimas.

Taip žmogus mokosi: iš pradžių pažįsta matomą fizinį pasaulį, po to – nematomą, bet juntamą dvasinį pasaulį, ir tik po to – beribį, visaapimantį Dievišką pasaulį, kuriame – Ištakos, Absoliuti realybė ir Amžinosios Būties dėsniai.

* Jokia jėga negali pakeisti Amžinosios Būties dėsnių. Kas bando tai daryti – pasirašo sau nuosprendį ir tuo pačiu renkasi pasipriešinimo kelią su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

* Mokinys – tai žmogus, kuris sąmoningai siekia dvasinio tobulumo, jo vidinis motyvas – tobulėjimas vardan visų gerovės. Jis siekia ne tik pats augti, bet ir padaryti šį pasaulį geresniu. Mokinio kelias – tai nuolatinio pažinimo, augimo ir laisvėjimo procesas.

* Kad žmogus augtų dvasiškai, būtinas tyrumas – jis palaikomas šviesiomis mintimis ir šviesias jausmais. Tyrumo siekis rodo, kad žmogus išėjo iš dualaus gyvenimo rėmų ir žengia į beribį, didingą, šviesų gyvenimą.

* Mokinys neina į jokius kompromisus, kurie gali sudrumsti jo tyrumą: kai žmogus tyras, jo gyvenimas paklūsta Amžiniems Būties dėsniams. Bet tą pačią dieną, kai tyrumas sudrumsčiamas, žmogus netenka energijos ir jėgų, o jo sudrumstas protas pradeda kraipyti Tiesą.

* Todėl mokinys turi dažniau galvoti apie Tiesą, Meilę, Išmintį, Dorovę – tuomet visa tai ateina į jo gyvenimą, nes tai, apie ką mes galvojame, tampa mūsų gyvenimu.

* Tyras gyvenimas – tai Kūrėjo energijų tėkmė žmogaus širdyje, kuri atneša gyvenimui šviesą, prasmę, palaimą. Tik Tyras žmogus peržengia Aukščiausios išminties slenkstį.

* Jei mokinys išsaugo savyje Dieviškus principus – Meilę, Tiesą, Išmintį, Geraširdiškumą, tuomet jam padeda pats Kūrėjas, ir tai mokinio gyvenime pasireiškia kaip pilnatvė.

* Išbandymai dualiame pasaulyje neišvengiami, nes žadina naujus impulsus, naujas jėgas, skatina žmogų pabusti, mąstyti ir augti dvasiškai.

* Kančia – tai tarsi gimimo skausmai į aukštesnį dvasinį gyvenimą, kai atsisakoma visko, kas stabdo augimą. Iš sunkumų žmogus išeina užgrūdinta dvasia, įgavęs išmintį per patirtį.

* Stiprūs žmonės išbandomi pačiais didžiausiais prieštaravimais ir kliūtimis. Patys didingiausi ir šviesiausi žmonės, didieji Mokytojai išgyveno šiame pasaulyje pačias nepalankiausias gyvenimo sąlygas.

* Sunkumai – tai užduotys, kurių mokinys neturi vengti. Jei sunki užduotis – reiškia, yra didelis pasitikėjimas, reiškia, mokinys ją gali išspręsti.

* Gyvenimo išbandymuose išsaugojęs tyrumą, žmogus pasiekia 3 sąlyčio taškus su Absoliučia realybe: tai Meilė, Išmintis ir Tiesa. Meilė suteikia gyvenimui vienybės pojūtį ir dvasinę šilumą. Išmintis – šviesą ir žinias. Tiesa – laisvę.

* Šie 3 sąlyčio taškai – tai gyvas, sąmoningas ryšys su Kūrėju. Tai dualios patirties pabaiga: Absoliučių, Amžinų vertybių išgryninimas ir naujo – sąmoningo Bendrakūrėjo – gyvenimo pradžia 🙂 .

http://www.ruvi.lt

Kūryba iš širdies..

Neseniai susipažinome su Algirdo Markevičiaus kūryba, o šiandien kviečiu susipažinti su labai gražiu ir šiltu Stasės Balčytienės kūriniu.

Mano gimimas

Laukuose prinokę rugiai. Kvepia duona. Man čia ramu pilvelyje, nes mama jauna ir stipri. Jaučiu jos žingsnius. Užveria namelio, paskendusio vasaros glėbyje, duris ir eina. A, pažįstamas jausmas. Šniokščia upė. Nulipa žemyn nuo kalno. Girdžiu, kaip kalbasi su tėčiu.

– Šiemet bus geras derlius, turėsime darbo. Bus duonelės. Dar vienai burnytei reikės.

Girdžiu girnų ūžimą. Tėtis mala grūdus.

– Gerai, kad čia senelis prie upės pastatė malūną, – kalba mama.

– Vynuogės jau prinokusios, visas krūmelis pilnas uogų saulės atokaitoje. – Ragauja.

Jaučiu vynuogių skonį savo burnytėje. Et, tik kumštelį pačiulpsiu.

– Tik pagalvok, tas krūmelis nuslinko nuo kalno viršaus žemyn su žemių nuošliaužomis ir kiek uogų užaugino. Lipsiu į kalną tiesiai, – pamoja ranka tėčiui.

Jaučiu, kaip įsitempia jos kūnas, pasunkėja kvėpavimas. Sunkiai kabinasi į žoles ir lipa į kalną. Man darosi neramu, nes kažkas timpteli mane, ir aš tarsi atitrūkstu nuo mamos. Sunkiai begirdžiu jos balsą. Visą naktį krūpčioju nuo mamos aimanų. Kas atsitiko? Ryte tėtis neša mamą. Sodina į vežimą, paskolintą iš kaimyno, girdžiu, kaip rieda ratai ir kaip tėtis ragina arkliuką paskubėti. Man trūksta oro. Tiek maža vietos pilvelyje.

Tėtis ramina mamą. Liepia giliai kvėpuoti. Jaučiu, kaip dunksi mamos širdelė. Kažkas atsitiko.

Laukimas.

– Štai autobusas, pakentėk, – sako tėtis. Atvažiuoja apdulkėjęs autobusas, žvyrkelis duobėtas. Jaučiu lengvą supimą ir mamos nerimą. Jai labai negera.

Kieta ligoninės lova.

– Pakentėk, mažyle, – sako man mama. – Jau laikas tau išvysti pasaulį, nors tau dar tik aštuoni mėnesiukai. Tos uogos buvo tokios saldžios. Be reikalo lipau į tą statų kalną. Pasitempiau. Atleisk, mažyle. Nežinojau, kad gali taip atsitikti, – jaučiu mamos rankas, liečiančias mane.

Paskui daug balsų…. Suprantu, kad turiu kažkur keliauti. Į man nežinomą pasaulį.

– Nebijok, mažyle, būsiu su tavimi visą gyvenimą, tiek kiek bus skirta.

– Pasistenk, mažyle, na… – drąsinantys mamos žodžiai.

Man sunku išeiti iš čia, kur buvo gera ir šilta. Niekur nenoriu eiti, laikausi mamos. Balsai vis stiprėja. Mamos kūnas įsitempęs, ji labai pavargusi, skausmuose. Mane visą laiką kažkas stumia ir aš pajaučiu, kaip pagaliau palieku savo buveinę ir mane apsupa balta migla. Pirmasis mano riksmas ir pirmas oro gurkšnis, aš pradedu kvėpuoti.

– Gimė maža mergytė, – visi džiaugiasi. – Bet gimdymas buvo labai sunkus. – Šluosto prakaitą nuo mamos veido.

Verkiu, nes ką tik įvyko didžiausias įvykis mano beprasidedančiame gyvenime – mano gimimas.

Autorė – Stasė Balčytienė

Dėkoju autorei, kad pasidalino savo kūryba 🙂 !

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Mūsų amžiaus liga..

Dėkoju Vaidai už istoriją, kurią ji atsiuntė man į asmeninį paštą! Tema išties aktuali mums visiems, todėl – ir aš dalinuosi šia istorija su jumis 🙂 .

Liga “Neturiu laiko“

Neseniai sutikau gatvėje savo draugę. Sustojome, ir aš paklausiau: “Kaip tu, kaip šeima?“

Ji pažiūrėjo į mane ir pavargusiu balsu tyliai ištarė: “Aš labai užimta.. Aš taip užimta.. Tiek visko susikaupė, tu net neįsivaizduoji..“

Po kiek laiko sutikau kitą draugą ir paklausiau, kaip jam sekasi. Ir vėl tas pats balso tonas ir tas pats atsakymas: “Aš taip užimtas, tiek daug visko reikia padaryti..“

Ir tai vyksta ne tik su suaugusiais.. Kai persikėlėme gyventi į kitą miesto rajoną ir susipažinome su kaimynais, aš pakviečiau jų dukrelę pažaisti su mano dukra.

Kaimynė tuoj susirado užrašų knygelę ir pradėjo ją vartyti. Labai ilgai ją vartė, kol pagaliau pasakė: “O, štai, ji turi laisvas 45 minutes po dviejų savaičių. Likusį laiką užima gimnastika, fortepijonas ir vokalo pamokos. Ji tiesiog, na.. labai užimta..“

Pasirodo, šis baisus, šis griaunantis mus įprotis “Būti užimtu“ yra vystomas labai labai anksti! Bet kodėl mes taip elgiamės? Kodėl pamiršome, kad esame žmonės, o ne mašinos? Ir suaugusieji, ir vaikai prarado savo laisvę, savo betarpiškumą.

Juk mes visi mylime savo vaikus.. Bet kodėl tuomet nuo pat vaikystės taip juos apkrauname, kad jų gyvenimas jau perpildytas stresu, ir jie neturi nė minutės laisvo laiko – kaip ir mes, suaugusieji?..

Kas nutiko su tuo pasauliu, kai galėjome neskubėdami bendrauti su mylimais žmonėmis, kai galėjome ramiai pasikalbėti apie tai, ką mes jaučiame ir ką galvojame?

Kaip mes sutvėrėme pasaulį, kuriame turime kalnus nesibaigiančių reikalų ir visai neturime laiko galvoti, bendrauti, ilsėtis arba tiesiog.. būti?

Liga “Aš užimtas“, kuri jau tampa diagnoze, griauna mūsų sveikatą ir mūsų gerovę. Ji trukdo mums būti su savo šeima, ji neleidžia sukurti to dvasinio ryšio su artimais žmonėmis, kurio mes visi taip trokštame.

Mes turime tiek naujų technologijų.. Mes galvojome – ir mums tai žadėjo! – kad techninis progresas padarys mūsų gyvenimą geresniu, lengvesniu, laisvesniu.

O iš tiesų – mes neturime jokios laisvės, mūsų gyvenimas darosi vis sudėtingesnis, mes negalime tiesiog ilsėtis ar betarpiškai bendrauti, kaip galėjome vos prieš keletą dešimtmečių.

Mes visi spoksome į planšetus, telefonus, kompiuterius. Išsitrynė riba tarp virtualaus ir realaus pasaulio.. Vaikai užmiega, ir – mes vėl “online“.

Elektroninis paštas, kuriame kasdien vis kaupiasi ir kaupiasi laiškai: asmeniniai, darbiniai, reklama, spamas.. Ir atsakome tik į nedaugelį, nes.. neturime laiko. O žmonės laukia.. O mes taip užimti!

Mes vis kažkur bėgame, lekiame, nespėjame, ir – vis pildome savo užrašų knygeles nesibaigiančiais planais: dienai, savaitei, mėnesiui, metams.. Mes taip užimti! Mes neturime laiko..

Net kai ilsimės, mes taip pat “užimti“ iki devinti prakaito – mes ieškome adrenalino: lipame, kopiame, plaukiame, bėgame, skrendame.., ir nelieka laiko pabūti tyloje, ramybėje – su savimi arba su artimais žmonėmis.

Sustokime. Taip negalima gyventi..

Kai klausiu “Kaip gyveni?“, aš neklausiu apie tavo darbų sąrašą ir apie tai, kaip tu užimtas. Aš klausiu – kas dabar dedasi tavo širdyje: kas tave džiugina, kas liūdina, apie ką galvoji..

Ir aš taip noriu išgirsti gyvo žmogaus atsakymą, o ne mašinos, kuri automatiškai brauko įrašus savo užrašų knygelėje. Tiesiog pakalbėkime – ramiai, nuoširdžiai. Pažvelkime vieni kitiems į akis.

Padovanokime vieni kitiems paprasčiausią žmogišką šilumą, pajuskime vienybę ir bendravimo džiaugsmą. Pasijuskime reikalingi ir svarbūs vieni kitiems.

Nepraraskime gebėjimo gyventi žmoniškai.. Keiskime savo požiūrį į darbą ir technologijas – tai neturi užimti didžiosios dalies mūsų gyvenimo laiko.

Juk giliai širdyje mes visi žinome, ko norime: prasmingos veiklos visų labui, vienybės, laimės. Mes visi norime gyventi žmoniškai.

Norime, kad mūsų vaikai augtų laisvi ir laimingi. Kad jie svajotų ir kurtų. Kad žiūrėdami į mus, galėtų mokytis būti tikrais, gerais žmonėmis.

Visi mes norime gyventi taikiame pasaulyje. Visi norime būti reikalingi ir mylimi. Norime kurti pasaulį, kuriame visi būtų laimingi.

Todėl – sustokime ir įsiklausykime į savo širdies balsą: kad suprastume – kas mes esame. Pabandykime kurti kitokį pasaulį. Nuo šios akimirkos..

Ir kai jums kas nors pasakys: “Aš neturiu laiko, aš toks užimtas..“, atsakykite jam: “Žinau, žinau.. Bet papasakok man, kas dedasi tavo širdyje 🙂 ..“

Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt

Trumpi pasakojimai

PAVOJINGA DRAUGYSTĖ

Susidraugavo šieno kupeta su degtuku.

– Ne pora jis tau! – sakė jai visi. – Laikykis nuo jo atokiau, nes gali bėdos susilaukti!

Bet ji net klausyti nieko nenorėjo. Visą dieną grožėjosi savo draugu. Ir net naktį norėjo jį matyti.

Negalėjo jai atsakyti degtukas ir brūkštelėjo savimi į akmenį…

Atėjo ryte žmonės, žiūri – nuo šieno kupetos tik juodas ratas pievoje belikęs. O iš degtuko apskritai nieko neliko!

*******

PRADŽIA IR PABAIGA

Jei darbas visada turi pradžią..
Tai tinginystė niekada neturi pabaigos!

*******

VORAS IR MUSĖ

Nusižiūrėjo voras į aukas naują musę. O ta buvo tokia gudri, kad niekaip vorui į tinklą nepakliūdavo. Ir ko tik voras nesugalvodavo, kur tik tinklus benupindavo – neina į juos musė, ir gana!

Galiausiai jis tarė:

– Na, viskas, muse! Negaliu tavęs įveikti.. Matau, kad tu esi ypatinga! Todėl nusprendžiau tau tarnauti. Tūpk į mano tinklą ir įsakyk man viską, ką tik nori!

Atsitūpė apkerėta musė ant tinklo krašto ir… Voras net sutriko, nes nesitikėjo tokios lengvos pergalės.

Štai kokią jėgą kartais turi liaupsės ir išdidumas!

*******

DRĄSUS BAILUMAS

Šaipėsi katinas iš parišto ant grandinės kiemsargio.
Juokėsi, kol net grandinei kantrybė trūko!

*******

NEIŠVENGIAMA

Rausė kartą žmogus kitam žmogui duobę ir.. atrado auksą!

– Na, štai! – džiūgavo jis. – O sako, kad neraustum kitam duobės, nes pats į ją įkrisi! Todėl šią vietą iš tolo apeidavau, o pasirodo – čia tiek daug aukso, tiek daug!..

Ir kuo giliau – tuo daugiau!

Rausė jis, rausė. Ir taip giliai įsikasė, kad jau negalėjo iš tos duobės išlipti, ir – pasiliko joje.

Kitaip tariant – vis vien į ją papuolė!

*******

BE ŠAKNŲ

Atėjo kartą medžiui mintis – be šaknų pagyventi.

– Kam jos man? Juodos, purvinos, o ir vaikščioti man, kur noriu, trukdo!

Truktelėjo medis, išsivadavo nuo šaknų ir pradėjo vaikščioti, kur nori ir daryti ką tik panorėjęs.

Viena bėda – neilgai vaikščiojo. Išseko ir sudžiuvo.

Juk jis nė neįtarė, kad šaknyse buvo visa jo jėga ir gyvybė!

*******

VIKŠRAS IR DRUGELIS

Pažiūrėjo drugelis į vikšrą ir pasibodėjo:

– Fu, koks pabaisa!

Pažiūrėjo vikšras į drugelį ir sušnibždėjo:

– Ach, koks gražuolis!..

O kad vienas iš jų žinotų apie savo praeitį, o kitas – apie ateitį!..

*******

Autorius – vienuolis Varnava, vertė – ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (13)

Stagnaciniai reiškiniai susiformuoja tuomet, kai žmogaus sąmonė nuolat grąžinama į praeitį, t.y., priešinga evoliucijai kryptimi. Jei žmogus ar visuomenė pastoviai nukreipiami į prisiminimus apie praėjusius įvykius, tuomet jie yra pasmerkti vaikščioti ratu, o ne kilti evoliucijos spirale aukštyn.

Tokiu atveju žmogaus sąmonė arba kolektyvinė žmonijos sąmonė visą laiką cirkuliuoja veikiama praeities įvykių, kurie ir formuoja iliuzinį “judėjimą“ – ėjimą ratu. Pasimokyti iš praeities būtina, bet išeiti iš šio uždaro rato galima tik pasitelkus drąsias kūrybines idėjas, nukreiptas į visos žmonijos geresnę ateitį. (D. Krišnamurtis)

*******

Šiandien mes pradedame pažinti įvairiausius aspektus, formuojančius mūsų elgesio modelius. Ateityje visi faktoriai, kurie sudaro sąlygas, kuriose žmogus pradeda kenkti kitiems arba žudyti, bus išnagrinėtos ir pašalintos.

Ateityje vertybių sistema neskiepys vaikams nesveikų, iškreiptų ir beprotiškų savybių. Jei bus pastebėta, kad kažkas savo veiksmais gali pakenkti kitam žmogui, bus užduodamas logiškas klausimas: “Kas verčia šį žmogų taip elgtis?“, ir bus ieškomos bei šalinamos tokio elgesio priežastys.

Nesudaryti sąlygų blogiui – vienintelis būdas jį pašalinti. Kito būdo tiesiog nėra. Jokie įstatymai, teismai ar kova su pasekmėmis nepašalina blogio ištakų, todėl jis toliau dauginasi ir bujoja. (Ž. Fresko)

*******

Kas yra komforto zona? Tai sąstingis. Tai tavo jaukus kiautas, kuriame esi užrakintas: tau gera, tau patogu, tau viskas patinka, ir nors po truputį pradedi apaugti dulkių sluoksniu – tavęs tai jau nejaudina..

Tame kiaute net turi judėjimo iliuziją, savo kasdienybės ratą: namai-darbas-namai su retais pramogų ir atostogų “prizais“. Tai niūri tavo bejėgiškumo ir inercijos karuselė – tik todėl, kad taip pripratai..

Taip daro daugelis, todėl tau sunku atrasti savyje jėgų kažką pakeisti: užbaigti beprasmišką pokalbį, pasakyti tiesą į akis, pabandyti padaryti kažką, ką seniai norėjai. Ne, tu negali – bijai, pavargai, pripratai..

Blogiausia – kad taip gyvendamas, tu niekada nesuprasi, kad tai neteisinga, nes įtikinai save, kad taip daro visi, o todėl.. taip saugiau.

Todėl, jei tik pajutai tą migdantį karuselės sukimą – sustok, išlipk, nusipurtyk kiautą. Tai sąstingis, tai tik judėjimo iliuzija.. (Ošo)

*******

Kai sodinate salotas ir jos prastai auga – jūs nekaltinate salotų. Jūs ieškote priežasties: galbūt, reikia trąšų arba daugiau vandens, arba mažiau tiesioginių saulės spindulių.. Bet jūs nekaltinate salotų.

Tačiau kai kyla problemos su draugais arba šeimoje, mes kaltiname kitus žmones. Bet nei kaltinimai, nei ginčai negali duoti gerų rezultatų.. Mes turime ieškoti priežasčių: galbūt, mažai meilės arba – nėra noro suprasti, o gal per daug egoizmo? Ir situacija pradės keistis į gera. (T.N. Chan)

*******

Mes norime būti dvasingi, mes galvojame, kad esame dvasingi. Kaip tai patikrinti? Pažiūrėkime atidžiau, kaip bendraujame su žmonėmis: kaip dažnai pokalbiuose pradedame teisti, smerkti, ginčytis, ir.. pavirstame tikrais demonais!

Todėl būkime atidūs – dvasingumas turi pasireikšti kiekviename mūsų žingsnyje: negalime būti truputį dvasingi arba – dvasingi su žmonėmis, kurie mums patinka. Dvasingas žmogus siekia pagerinti kiekvieną situaciją, jis nuolat skleidžia harmoniją.. (Mudži)

*******

Jei praradote pinigus – nieko nepraradote, jei praradote sveikatą – daug praradote, jei praradote sąžinę – viską praradote. (Liaudies išmintis)

*******

Namai – tai ne brangūs daiktai, ne šiuolaikinių dizainerių įmantrybės. Namai – tai mielos širdžiai smulkmenos, vaikų balsai, namuose ruošiamo maisto kvapas, jauki ramybė, artimų žmonių širdžių šiluma, mėgiamos knygos.. Tai savo jaukaus mažo pasaulėlio pojūtis..

*******

Šviesa – žmoguje. Ir supantis žmogų pasaulis yra nušviečiamas jo vidine Šviesa. Žmogus – tarsi švyturys. Jo vidinė Šviesa, jo meilė ir gerumas – tai jėga, kuri nušviečia pasaulį. Ir aplink kiekvieną iš mūsų Šviesos yra lygiai tiek, kiek jos atiduodame. Kuo daugiau atsiveriame, tuo šviesiau aplink mus.. (A. de Kuatje)

*******

Parinko ir vertė ruvi.lt

Tik su Gerąja Viltimi!

Kai galvojame apie gyvenimą, apie ateitį, gali pasirodyti, kad pasaulyje nieko nesikeičia, nes dauguma žmonių įpratinti mąstyti pagal principą: “Kaip buvo taip ir bus, ir nieko čia nepadarysi..“

Bet ar tikrai taip yra? Ir ar tikrai nieko nesikeičia ir nieko negalima pakeisti?.. Ne tik galima, bet ir būtina keisti! Ir iš tikrųjų gyvenimas nuolat keičiasi – tai evoliucijos dėsnis. O pamatyti tuos pokyčius galime pažvelgę į praeitį.

Viskas mūsų gyvenime prasideda nuo minčių, svajonių, projektų.. Žmonės visada turėjo idėjų, kaip patobulinti, pagerinti gyvenimą – visų žmonių ir ateinančių kartų labui.

Ir tai buvo ne tik techninio progreso idėjos – visais laikais žmonės svajojo apie bendražmogiškas vertybes – lygybę, vienybę, visuotinę gerovę, taiką visame pasaulyje..

Žinoma, dauguma idėjų kurį laiką taip ir likdavo svajonėmis, nes visada buvo jėgos, kurios priešinosi progresui. Bet drąsių ir kūrybingų žmonių visada buvo ir bus, todėl anksčiau ar vėliau, pažangios idėjos yra ir bus įgyvendinamos.

Pavyzdžiui, jei pažvelgsime į praėjusių amžių žmonių svajones, nustebsime pamatę, kad jie svajojo apie tai, kas mūsų gyvenime yra savaime suprantami dalykai.

Tarkim, XVIII amžiuje žmonės tikėjo, kad ateityje nebus vergovės, išnaudojimo ir bado, kad namų šildymas bus be malkų, apšvietimas be žvakių, laivai be burių, transportas be arklių (o tai reiškia – ir miestų gatvės be arklių mėšlo..), paštas be balandžių, medicina be kraujo nuleidimo procedūrų ir t.t..

O štai XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje žmonės vis drąsiau kėlė idėjas apie lygybę, vienybę, socialinio teisingumo visuomenę ir svajojo apie spartų techninį progresą.

Jie tikėjo, kad ateityje bus energetika be kuro, elektra be laidų, ryšys be laidų, transportas be ratų, ekonomika be bankų, šalys be sienų, visuomenė be partijų, valdžia be funkcionierių, medicina be vaistų, skrydžiai į kosmosą be bilietų ir t.t..

Taigi – žmonės visais laikais turėjo gražių ir didingų svajonių, kurios galėtų pagerinti visos žmonijos gyvenimą. Tokia yra žmogaus prigimtis – kurti, tobulinti, evoliucionuoti.. O posakiai apie tai, kad nieko neįmanoma pakeisti, yra sugalvoti stagnatorių.

Ir nors kartais gali pasirodyti, kad nieko nevyksta, bet iš tiesų viena epocha dėsningai keičia kitą, o kiekvienas etapas pereina į sekantį.. Ir visa tai vyksta sąmoningų, neabejingų, drąsių žmonių dėka, kuriuos visuomenėje vadina baltomis varnomis, keistuoliais ar net nenormaliais..

Kiekvienas vystymosi etapas turi pabaigą, kuris tampa pagrindu sekančiam etapui. Štai šioje etapo pabaigoje ir suaktyvėja stagnatoriai ir konformistai, juk žingsnis į nepažįstamą ateitį jiems – labai baisus ir visiškai nepriimtinas, nes griauna jiems įprastą ir patogų gyvenimą.

Žmonija praėjo ilgą evoliucijos kelią, kur kiekviena vystymosi pakopa buvo svarbi sekančiam etapui. Ir nežiūrint aršių sulaikymo jėgų, arba – stagnatorių pastangų baigiamuosiuose etapuose – žmonija visada pereidavo ir ateityje pereis į sekančią evoliucijos pakopą.

Mes ir dabar esame baigiamajame industrializacijos, technokratijos, moralinio pakrikimo, bedvasiškumo, pinigų vergovės etape. Ir sulaikymo jėgos vėl, kiek įmanydamos, stabdo naujas idėjas – į dvasingos, vieningos, kūrybingos žmonijos klestėjimo etapą.

Todėl dabar tiek daug pavargusių nuo gyvenimo, nematančių prasmės ir nusivylusių žmonių.. Žmonės negali gyventi be bendro vienijančio tikslo, be geros ateities perspektyvos, be bendros prasmingos veiklos, be įkvepiančių idėjų, be vienybės pojūčio. Tai prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Kaip išgyventi šį nelengvą pokyčių laikotarpį? Pirmiausia – morališkai, dvasiškai, psichologiškai nepasiduoti stagnatorių spaudimui ir gąsdinimams. Atminkime: tie, kas gąsdina baisia ateitimi – tėra mūsų sąmonės manipuliatoriai. Supraskime, kad jų pastangos – bergždžios, nes evoliucijos dėsnių sustabdyti niekam nevalia.

Kad atgautume dvasinę stiprybę ir gyvenimo džiaugsmą – tapkime evoliucinių pokyčių dalyviais pirmiausiai savo gyvenime: šeimoje, artimiausioje aplinkoje. Gyvename didžiųjų permainų laikais, kuomet viskas priklauso būtent nuo kiekvieno žmogaus dvasinės būsenos.

Todėl jei norime harmoningos ateities – atsisakykime visų negatyvumo apraiškų savo gyvenime – žmonijos patirtis parodė, kad negatyvumas sėja tik negatyvumą.. Be to, negatyvios žmogaus būsenos – puiki terpė įvairiems savanaudiškiems manipuliatoriams.

Būkime jau šiandien tokie, kokius norime matyti būsimos visuomenes žmones: mylėkime, atjauskime, būkime sąžiningi, dorovingi ir teisingi, kurkime, padėkime papuolusiems į bėdą, saugokime Gamtą ir visą gyvybę, harmonizuokime viską, ką tik galime aplinkui. Supraskime: tai darome mūsų vaikų, anūkų ir visos žmonijos ateities labui.

Ir – turėkime Gerąją Viltį – tikėjimą mūsų visų geriausia ateitimi! Nepraraskime jos jokiomis aplinkybėmis! Jei ją prarandame – netenkame šios dienos džiaugsmo ir vidinės stiprybės. Geroji Viltis – didinga vidinė jėga ir vedlys į šviesią žmonijos ateitį 🙂 !

http://www.ruvi.lt