Pats geriausias ar.. laimingas?

Kaip dažnai girdime: “Tu turi tapti pačiu geriausiu!“ Todėl, jei, pavyzdžiui, gerai gamini – būtinai atidaryk savo restoraną; gerai rašai – parašyk knygą; gerai taisai automobilius – registruok savo autoservisą; esi geras statybininkas – įkurk savo statybinę organizaciją, esi gera kirpėja – atidaryk savo kirpyklą.., ir t.t…

Mums tvirtina, kad turime siekti niekam nežinomų aukštumų: kažkieno sugalvotų sėkmingumo standartų ir lygmenų, padaryti neįtikėtiną karjerą, ir, apskritai – mes visada turime būti geriausi iš visų..

O jei ne – tuomet: “Tu degraduosi, netobulėsi, atsiliksi.. Reikia spausti viską iki maksimumo, reikia gauti kuo didesnę naudą iš visko. Tu nieko ypatingo nemoki? Tuomet eik į motyvacijos kursus, būk ambicingas, sugalvok ką nors, bandyk, prisiversk, bėk, realizuok, išnaudok, nugalėk, kovok!“

“..Ir kodėl tu dar vis gyveni tokiame mažame bute, kodėl nešioji tokius pigius drabužius?.. Tavo amžiuje jau turėtum uždirbti namui, brangiai mašinai, prabangioms kelionėms ir madingiems rūbams! Neuždirbi? Reiškia, esi tinginys, nevykėlis, gyveni beprasmišką pilką gyvenimą ir niekada nieko nepasieksi..“

O.. kas, jei žmogui viso to nereikia? Kas, jei žmogus laimingas, tiesiog augindamas vaikus, kepdamas pyragus, statydamas namus, augindamas daržus ar taisydamas automobilius? Kas, jei jis nenori jokių primetamų lygmenų ir aukštumų, jei jis daro tai, kas šiuo metu reikalinga ir ką jis gerai moka? Jei jam gerai ten, kur jis dabar yra?

Bet dauguma žmonių įsitraukia į tą socialinį “alpinizmą“, nes nuoširdžiai tiki, kad visiems būtina siekti standartinių, išskirtinai materialinių “aukštumų“.. Nes jei žmogus nenori siekti tų šabloninių “gėrybių“, tai skaitoma didžiausia nesėkme, tiesiog “socialiniu invalidumu“.

Tačiau visos materialinės “aukštumos“ – tai vartotojiškos visuomenės vertybės ir ypatumai, kur nėra bendrų vienijančių tikslų bendrai gerovei kurti, kur kiekvienas – tik už save, tik už asmeninę gerovę.

O siekis būti “geriausiu“ supriešina su kitais žmonėmis, įtraukia į alinančias kovas už viršenybę ir padaro gyvenimą sudėtingu – iškelia beprasmiškus ir nepasiekiamus tikslus, įpina į jį daugybę nereikalingos veiklos, atima sveiką nuovoką. Tada žmogus ir bėga ten, kur bėga visi, taiso tai, kas nesulaužyta, lipdo tai, kas nelimpa.

Todėl gyvenant vartotojiškoje visuomenėje sunku patikėti, kad kažkam gali visai nereikėti nei deimantų, nei prabangių namų ir mašinų, nei egzotiškų kelionių, pramogų ir madingiausių drabužių. Sunku patikėti, kad galima būti laimingu, tiesiog gyvenant paprastą gyvenimą – harmonijoje su su savimi, su žmonėmis, su gamta ir visa gyvybe.

Tuomet nereikia niekur bėgti, skubėti, kovoti – juk tam, kad būtume laimingi, nebūtina būti pačiais geriausiais, nereikia dėl to kovoti.. Reikia tik būti savimi, klausytis savo širdies, nes viskas, ko reikia laimingam gyvenimui – meilė, vienybė, santarvė, sąžinė, tiesa, kūrybinis potencialas – viskas yra žmogaus širdyje ir visada su juo.

Bet nėra taip jau paprasta išgirsti savo širdies balsą triukšmingame šurmulyje, nėra taip paprasta nebėgti ten, kur bėga dauguma. Tačiau tas bėgimas, kaip jau įrodė gyvenimas, laimės neatneša, nes niekas nežino, kur ir kokios tos siekiamos “aukštumos“, todėl bėgimas į jas tėra.. bėgimas ratu paskui iliuzijas.

Pasinėrimas į vartotojišką gyvenimą užgožia žmogaus prigimtines dvasines savybes, kurios ir turi būti pagrindu ir orientyrais mūsų gyvenime – kai jomis vadovaujasi, žmogus supranta savo tikruosius poreikius, jaučia vienybę su žmonėmis ir gamta.

Kai žmogus turi vidinius dvasinius orientyrus, jis yra santarvėje su savo dvasine prigimtimi, žino savo gebėjimus ir talentus, todėl jo netrikdo ir nevaldo materialūs troškimai, elgesio šablonai ir noras būti tuo, kuo jis nėra, kas jam yra primetama.

Laimė slypi paprastume..  Laimingi žmonės nekovoja, nepavydi, nekonkuruoja. Jie jaučiasi žmonijos dalimi ir supranta, kad bet kokios žmonių kovos ar siekiai “būti geriausiais“ griauna visuotinę vienybę ir harmoniją.

Geros savaitės, laimės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Universalus Paprastumo dėsnis

Išgyvenate sudėtingą ir sunkų periodą? Jums reikia jį įveikti, reikia priimti sprendimus ir išnaudoti visas pastangas, bet jėgų kasdien vis mažiau ir mažiau?

Tuomet reikia pritaikyti Paprastumo Principą: jis leidžia sumažinti pastangas, atrasti teisingus sprendimo būdus ir suteikia galimybę išnaudoti minimumą energijos maksimaliam rezultatui.

Kuo paprasčiau – tuo lengviau. Kuo paprasčiau – tuo geriau. Tai universalus Paprastumo dėsnis, amžinas pasaulio harmonijos dėsnis.

Sunkiu metu universalus Paprastumo dėsnis – tikras išsigelbėjimas. Jis labai paprastas: reikia viską supaprastinti.

Mes ir patys tokiu periodu intuityviai siekiame paprastumo. Sunkūs dvasiniai pergyvenimai arba kankinančios abejonės palengvinamos paprastais sprendimais ir veiksmais.

Nėra prasmės veltis į įmantrius mokslinius išvedžiojimus ar klausytis sudėtingų metafizinių patarimų – padeda paprastas ir aiškus pokalbis, suprantamas ir pritaikomas patarimas ir paprasčiausias palaikymas.

*Stenkitės skaityti tai, kas paprasta ir aišku. Nuo Šopenhauerio ar Kjerkegoro tikrai nebus lengviau, o štai vaikiška knygelė apie Trolį Mumį arba tikra istorija iš gyvenimo nuramins ir paguos. Pats paprasčiausias pavyzdys iš gyvenimo ar nesudėtingas alegorinis pasakojimas padės geriau suprasti sudėtingą situaciją.

*Žiūrėkite mėgiamus paprastus filmus: kol kas nėra jėgų gilintis į sudėtingus scenarijus ir paslėptas prasmes su potekstėmis. Kupinas aliuzijų ir metaforų ar aštraus siužeto filmas neišsklaidys kankinančių apmąstymų, o naivi komedija – padės.

*Negaiškite dabar laiko, jėgų ir pinigų įmantriems valgiams ir sudėtingų patiekalų gamybai. Dėl streso ir prislėgtos būsenos skonio niuansų jūs vis vien nepajusite. Maistas sunkiu metu turi būti paprastas ir lengvai įsisavinamas – skonio pojūtis dabar prigesęs, todėl nesinori jokių kulinarinių įmantrybių. O paprasta košė ar naminė duona tikrai suteiks jėgų ir energijos.

*Ir kai tik pastebite, kad vėl užstrigote ilgame vidiniame monologe ir prieštaringuose filosofiniuose apmastymuose – perjunkite dėmesį, prasiblaškykite. Prieikite prie lango, pažvelkite į kiemą, į dangų, į medžius.  Eikite į gamtą, pasivaikščiokite.

Taip paprasti, kasdieniniai dalykai padeda įveikti sudėtingas situacijas. Tiesa – paprasta, todėl kuo paprasčiau – tuo lengviau, kuo paprasčiau – tuo geriau. Taip veikia universalus Paprastumo dėsnis, amžinas harmonijos dėsnis.

Pagal Anos Kirjanovos paskaitą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Virtualių tinklų pagauti..

Dar niekada tiek žmonių virtualioje erdvėje negyveno parodai ir dar niekada mes nežinojome tiek daug apie nepažįstamų žmonių gyvenimą.. Socialiniuose tinkluose žmonės apnuogina savo gyvenimą, ir ten besidalinančių įvairiausių įvykių peripetijomis žmonių atvirumas kartais stebina ir glumina.

Paradoksas: daugumos šių žmonių mes niekada gyvenime nematėme, bet.. gerai žinome, kada jų vaikas ištarė pirmąjį žodį, kur mėgsta miegoti jų šuo ar katinas, kokios spalvos tapetai jų virtuvėje, ką jie valgys vakarienei, kur atostogaus šią vasarą, ką nusipirko vakar prekybos centre ir dėl ko susipyko ar pasidžiaugė šiandien..

Žmonės skaito visas šias “draugų naujienas“ ir nesusimąsto: o kodėl jie visa tai skaito ir kam jiems tai reikia žinoti?.. Juk dažnai jie apie artimiausius savo žmones nežino tiek, kiek apie šiuos savo virtualius “draugus“.

Ir šiam bendravimui reikia skirti ne taip jau mažai laiko, o jei “draugų“ kelios dešimtys ar šimtai, o jei tūkstančiai?.. Ir kiekvienas iš jų turi savo artimuosius, savo būstus su spalvotais tapetais ar naujai išdažyta siena, savo pirkinius, savo atostogas, savo vakarienes ir naminius gyvūnus..

Kelionės, kasdieniai įvykiai, pirkiniai, buitis, šventės.. Pavyzdžiui, tradiciškai laikas prieš žiemos šventes – išpažinčių, metinių pasiekimų, planų ir pasižadėjimų ateičiai metas.. Daugeliui žmonių tai jau tampa tiesiog gyvenimo būdu – vaikščioti visur su kamera ir filmuoti, fotografuoti ir rašyti “ataskaitas“ apie savo gyvenimą.

Kas tai? Vienybės siekis, bendrumo poreikis, naujas bendravimo būdas? Gerai, jei žmogus tikrai nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi, talentais ar suburia žmones kilniems tikslams, bet dažniausiai socialiniai tinklai perpildyti žmonių noru pasirodyti, pasigirti, pasipelnyti ar papasakoti visiškai nepažįstamiems žmonėms nereikšmingus dalykus.

Žmonės taip įsitraukia į kitų žmonių gyvenimo stebėjimą, kad nepastebi, kaip tai tampa informacine priklausomybe. Specialistai tai įvardina kaip naują priklausomybę – socialinių tinklų neurozę, kuri pasireiškia baime praleisti kažką naujo virtualioje erdvėje, kuri verčia žmogų vėl ir vėl naršyti tinkluose.

Ir nors nemažai žmonių suvokia, kad tai yra priklausomybė ir bando ją įveikti, tačiau tai nėra lengva – net kelios valandos be interneto priklausomam žmogui sukelia paniką ir atitrūkimo nuo pasaulio jausmą. O jei ir pavyksta atsiriboti kelioms dienoms, žmogus pasijunta visiškai atsilikęs nuo gyvenimo – internete visi kažką aptarinėja, ginčijasi, diskutuoja.. O jis nieko nežino, jis viską praleido! Todėl stengiasi kuo greičiau įsijungti į procesą – prašo nuorodų, jungiasi į diskusijas..

Bet ką gi tai duoda žmogui? Galbūt, tai suteikia dalyvavimo bendruose procesuose pojūtį – jis nesijaučia vienišas, jis matė, jis žino, jis persiuntė kitiems, jis komentavo ir pažymėjo, kad jam patinka. Galiausiai jis jaučiasi nors ir virtualios, bet kažkokios konkrečios bendruomenės dalyviu.

Ir būtų viskas gerai, jei virtualus bendravimas tik papildytų ar praplėstų realų bendravimą – kai žmonės yra išvykę, kai žmonės dalinasi su kitais vertinga patirtimi arba kai susisiekia su bendraminčiais kilniems darbams. Tačiau jei tai tampa liguista priklausomybe, kuri pakeičia realų bendravimą ir atima daug laiko – reikėtų iš to vaduotis.

Taigi, kaip atskirti adekvatų informacinį poreikį nuo priklausomybės ir kaip išsivaduoti iš virtualių tinklų pinklių?

Pirmiausia, žinoma, reikėtų riboti laiką, kurį praleidžiame socialiniuose tinkluose. Pradžioje tai nelengva, bet ilgainiui tai tampa geru įpročiu – išsivysto gebėjimas pasirinkti reikalingą ir naudingą informaciją reikiamu metu.

Reikėtų peržvelgti ir pavalyti prenumeratas ir draugų sąrašus, paliekant tik tuos, kurie tikrai reikalingi ir suteikia vertingą informaciją. Galiausiai – reikia skirti internetui ir informacinėms technologijoms deramą pagalbininko vietą ir sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad be jų nesijaustume bejėgiai.

Ir nepamirškime, kad esame sąmoningi, dvasingi ir kūrybingi, kad daug ką galime ir turime padaryti patys asmeniškai. Įvairios informacinės technologijos dažniausiai tik sukuria gyvenimo palengvinimo iliuziją ir bendravimo iliuziją, o iš tiesų atima mūsų gyvenimo laiką ir paverčia mus tų technologijų vergais.

Ir jei suges technika, pamesime telefoną, atjungs elektrą – pasijusime bejėgiai.. Bet.. mes galime pasirinkti, kas ką valdys – mes technologijas, ar jos mus, tiesa 🙂 ?.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Pavargę nuo gyvenimo žmonės

Prieš metus mūsų kaimynė, užimanti gana aukštas pareigas, staiga metė darbą, išnuomojo savo prabangų trijų kambarių butą pasiturinčiai jaunai šeimai ir išvažiavo gyventi į sodą. Visiems laikams.

Iki pensijos jai liko dar 15 ar 20 metų. Aplinkiniai stebėjosi ir sukiojo pirštą ties smilkiniu. Mesti tokį darbą? Tokį butą? Iškeisti viską į gyvenimą mediniame namelyje su alyvomis po langu ir vaizdu į prūdą? Tai nenormalu. Juk visi svajoja pasiekti tokias aukštumas! O ji viską metė ir jaučiasi absoliučiai laiminga.

Ir likusį gyvenimą ji ruošiasi praleisti mažytėje medinėje terasoje skaitydama knygas, sodindama petražoles nedideliame žemės plotelyje ir virdama vaikams barščius. Žinoma, ji kažką dar rašo. Kartais skaito paskaitas. Kažką uždirba, bet tai nepalyginama su tuo, kas buvo jos ankstesniame gyvenime.

Ir tokių žmonių kasmet vis daugiau. Ir, aišku, ne visi važiuoja gyventi į vienkiemius. Bet keičia savo gyvenimą iš pagrindų. Pavyzdžiui, gydytojai tampa laisvais fotografais, o buhalteriai – žurnalistais.

Ar pastebėjote, kad ir dirbančių namuose kasmet vis daugiau? Taip, informacinių technologijų amžiuje nėra būtinybės būti pririštam prie konkrečios darbo vietos ir griežto darbo grafiko nuo devynių iki šešių. Bet reikalas ne tame.

Tiesiog yra pavargę nuo gyvenimo žmonės.

Nes pernelyg atkakliai mums peršamas sėkmingumas. Sėkmingumas. Jūs galite aiškiai apibrėžti šią sąvoką?

Nuo pat vaikystės žmogus apkraunamas nesibaigiančiomis prievolėmis. Ankstyvas rytas. Manų košė. Popiečio miegas. Būreliai. Anglų kalba ir piešimas. Pamokos. Namų užduotys. Egzaminai. Vėl egzaminai. Institutas. Paskaitos. Egzaminai. Darbas. Pasitarimai. Ataskaitos. Viršvalandžiai.

Išėjęs į pensiją išsimiegosi. Iš pradžių siek ir kovok. Muškis nors galva į sieną. Būk sėkmingas. “Efektingi žmonės“ Girdėjote apie tokius? Netingėk, nesirk, dirbk, atidirbai – nereikalingas. Puikus darbuotojas. Kiekvieno vadovo svajonė. Neserga, nepavargsta, neatostogauja, dirba viršvalandžius. Jis juk nori būti efektingas ir sėkmingas. Taip reikia. Ar tikrai reikia?

Per visą mokymosi periodą žmogų spaudžia ir gąsdina. Mokykis, nes nieko iš tavęs nebus. Mokykis, nes niekur, na, nebent tik kiemsargiu, neįsidarbinsi. Mokykis, siek, nes…

Yra standartinis sėkmingumo rinkinys. Du aukštieji. Turtinga santuoka. Prestižinis darbas. Butas, mašina, sodyba. Poilsis prie jūros porą kartų į metus. Paryžius per santuokos sukaktis. Vaikai gimnazistai. Dvidešimt aulinukų ir trisdešimt rankinių vienam sezonui. Viskas kaip pas žmones. Ar tikrai reikia?

Kažkas kažkada nusprendė, kad būtent visa tai ir yra sėkmingumas. Bet ar tikrai tuo jis yra matuojamas? Ir ar apskritai jis reikalingas? Juk iš tiesų tai viena iš didžiausių apgaulių mūsų gyvenime.

Visa tai nesvarbu.

Bet supranta šią paprastą tiesą, kaip taisyklė, giliai pavargę nuo gyvenimo žmonės, kuriems jau gyvybiškai reikalinga dvasinė ramybė. Galimybė niekur nelėkti. Niekam nieko neįrodinėti. Gyventi, o ne kovoti už būvį.

Yra žmonės, kurie bėgo, bėgo, paskui pargriuvo ir suprato, kad daugiau negali. Tai liečia ir jaunąją kartą, kuri pavargo nuo sėkmingumo standartų siekimo, nepakeliamos atsakomybės ir prievolių naštos. Jie jau nieko nenori, tik ramybės. Štai toks ankstyvas išsekimas.

Pavargę žmonės palaipsniui keičia viską ir keičiasi patys. Jie mokosi gyventi iš naujo, kitaip, pagal savo galimybes ir jėgas. Jie pradeda valdyti savo gyvenimą patys. Jie piešia akvarele ir daug skaito. Verda barščius ir kepa pyragus. Žaidžia su vaikais kamuoliu. Tiesiog kvėpuoja grynu oru. Suvokia, kad vienos rankinės, pasirodo, pilnai pakanka.

Jie mokosi gyventi sąmoningai, jausdami kiekvieną akimirką, pilnatvėje.

Nes nuo vaikystės gąsdino kiemsargiu. Nes jau nėra jėgų gyventi tame bėgime, kai dirbdamas viršvalandžius neturi laiko pavalgyti ar atsigerti arbatos. Kai darbas užima beveik visą gyvenimą, kai net būdamas namuose apie jį galvoji. O namuose alkanas vaikas ir jo nebaigtas rašyti atpasakojimas. O ryte vėl tas pats užburtas ratas…

Bet yra ir žmonės, kuriems toks gyvenimas labai patinka. Ir jie visai nepavargsta nuo tokio pašėlusio ritmo. Jie visą gyvenimą gali taip gyventi. Na ir puiku.

Bet juk negali visi būti supersėkmingi. Negali visi užimti prestižinių pareigų ar būti vadovais. Kažkas turi ir nukritusius lapus sušluoti.

Pavargę nuo gyvenimo žmonės ir žmonės, besivaikantys sėkmės, niekada vieni kitų nesupras. Nes jų pasauliai skirtingi.

Bet jei jūs jaučiate, kad pavargote, kad daugiau negalite, nebijokite visko pakeisti. Branginkite savo gyvenimą. Nes gyvename mes ne tam, kad pavargtume.

Pagal Anos Petrovos tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Širdį šildo paprastumas..

Ir vis dėl to šildo širdį paprastumas.

Rytas kaime, kai su pirmaisiais gaidžiais išbėgi ant medinio slenksčio, įsibėgėjus įpuoli į tirštą rūką, surenki į širdį mažyčius rasos kristalus, kuriuose atsispindi laimė..

Karšti, kvapnūs ir paprastučiai pusryčiai. Įsipili į puodelį žolelių arbatos, valgai pačios keptą duoną, pasiskanindama aviečių uogiene.

Kasdienybė, pripildyta jaukiais namų rūpesčiais. Lygini baltinius ir maudaisi lygintuvo garų kamuoliuose. Gamini pietus ir stebi, kaip nusispalvina auksu svogūnai keptuvėje.

O po ūkio darbų mėgaujiesi namų tvarka ir švara. Atsisėdi su knyga rankose, kuo plačiau atveri langą, kvėpuoji gaiviu oru, skaitai nuostabias istorijas.

Laimė – akimirkose. Gaudai jas, ragauji visa širdimi, stebi ir užsirašai. Nešiokis su savimi užrašų knygelę, būtinai nešiokis. Kad nepraleistum kasdienybės stebuklų, kad neatitrauktų “svarbūs dideli“ tikslai.

Ir vis dėl to šildo širdį paprastumas. Ir galiausiai visi prie jo ateisime.

Bet dauguma gyvenime siekia ne paprastumo, bet svetimų, didelių ir iliuzinių aukštumų. Kopia į jas, laukia, kad va kai tik pasieks pačią viršūnę, tuomet ten ir prasidės naujas gyvenimas.

Pasiekia. Bet pamato ne naują gyvenimą, o savo – tokį įprastą ir mielą. Bet pamato iš kito aukščio. Ir nori dar didesnes aukštumas pasiekti, bet kalnų liga neleidžia, o gyvenimas vis vien nuo tų iliuzinių aukštumų nuleidžia.

Nuleidžia ir atveda į mažas gyvenvietes, kur grožis – širdies gerume, kur vertybė – šiltuose namuose, kur esi mylimas ir laukiamas.

Ir gyvena ten geri, tyri žmonės. Ir tikslai jų – maži, kasdieniški – pečių užkurti, ūkio darbus nudirbti, maistą pagaminti, namus sutvarkyti.

Laimingi jie. Protas ramus, širdis meilės ir džiaugsmo kupina. Savo gebėjimus kiekvienas nuo mažens supranta. Ištisos kartos įvairius amatus vysto, kuria, tobulina..

Šildo širdį paprastumas. Šildo.

Pagal Anos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus, šilto, saulėto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Sugrįžimas į save: žmogus-kūrėjas

Tikroji žmogaus prigimtis – būti kūrėju. Žmogaus kūrybingumas – ne tik jo meniniai gebėjimai ir talentai, kūrybingumas – tai sąmoningumas, kūrybinis mąstymas, dvasingumas, žingeidumas, gebėjimas optimaliai spręsti iškilusius gyvenimo klausimus.

Žmogus-kūrėjas gerina, harmonizuoja, kuria ir tobulina jį supantį pasaulį visų labui – tame jo gyvenimo prasmė, misija ir esmė.

Tuo tarpu vartotojo gyvenimo prasmė ir esmė – pinigai, pramogos, savanaudiški tikslai, malonumai ir vartojimas. Vartotojas – masių žmogus, jis nieko nesprendžia pats, bet seka paskui daugumos tendencijas. Vartotojų yra dauguma.

Vartotojas turi begalę norų, jo tikslai visada nukreipti į išorę – imti, pirkti, gauti, kaupti, naudotis.. Jis jaučia pasitenkinimą nuo vartojimo, tai tampa liguista priklausomybe, kurią jis visais būdais teisina, nes neįsivaizduoja be to savo gyvenimo.

Kūrėjų yra daug mažiau, bet būtent jų dėka vyksta viskas, kas yra dvasinga, vertinga ir prasminga visai žmonijai, tik jie kuria pozityvias tendencijas pasaulyje ir išlaiko tam tikrą balansą, kad žmonija galutinai nenuslystų į visišką degradaciją. Kūrėjo laimė – pačiame kūrybos procese, jis laimingas, kai gali sukurti kažką naudingo.

Kiekvienas žmogus iš prigimties yra kūrėjas, tačiau vartotojiška gyvenimo sistema daugumos žmonių prigimtinį kūrybingumą palengva užgesina, nukreipdama jį vartotojiškam gyvenimui.

Kūrėjo vidinė stiprybė ir vertybė – tai žmogaus kūrybinė prigimtis. Jei jos neužslopina vartotojiškas gyvenimas, ji yra beribė ir begalinė. Toks žmogus yra dvasiškai stiprus, jo vidinė jėga visada su juo, todėl bet kokioje situacijoje jis geba imtis atsakomybės,  sukurti optimaliausias sąlygas ir priimti geriausius sprendimus.

Kūrėjo pasaulėžiūra ir vertybių sistema grindžiama ne kažkuo iš išorės, kaip vartotojo – daiktais, turtais ar padėtimi visuomenėje, bet jo paties vidine stiprybe, giliu vienybės suvokimu, bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir siekiu būti naudingu žmonėms.

Taigi, kūrėjo vidinė dvasinė ašis ir yra jo gyvenimo misija, todėl jis gerai supranta, ką daro ir ko siekia, kad jis siekia bendros gerovės, kas tai bebūtų – darbas, šeima, sąveika su gamta ar santykiai su žmonėmis. Jo veikla visada sutampa su jo gyvenimo misija, ir tai suteikia jam stiprybės ir pasitikėjimo savimi.

Dar vienas esminis skirtumas – vartotojas negalvoja, ką jis paliks po savęs (po jo “nors ir tvanas“), jam svarbu pirkti, linksmintis ir kaupti, o kūrėjas visada mąsto plačiai – jis galvoja ir apie negerovių visuomenėje priežastis, ir apie tai, kaip jis gali pagerinti pasaulį, ir apie tai, ką jis po savęs palieka.

Kūrėjui svarbu, ką jis savo gyvenime nuveikė ir kiek realios naudos savo darbais jis atnešė žmonėms. Kitaip tariant, vartotojui vertybė – tai, ką jis turi, o kūrėjui vertybė – tai, ką jis daro ir kiek gerovės žmonėms atneša jo veikla.

Ir nesvarbu, ką kūrėjas gyvenime daro – stato namus, gydo žmones, moko vaikus ar vadovauja kolektyvui, jis bet kokioje gyvenimo situacijoje yra žmogiškas, dvasingas, atsakingas, sąžiningas ir visada orientuotas į bendrą gerovę.

Kuo daugiau žmonių-kūrėjų, tuo daugiau prasmingos vienijančios veiklos ir įkvepiančių tikslų bendram labui. Kūrėjas savo būsena ir asmeniniu pavyzdžiu įkvepia ir kitus žmones atskleisti savo geriausias savybes – jis tarsi švyturys suklaidintiems ir nuklydusiems nuo savo tikrosios žmogiškos esmės.

Vartotojo kelias – tai egocentrizmo ir visapusiškos griūties kelias. Žmogaus-kūrėjo kelias – tai visuotinės gerovės kelias ir būdas kiekvienam žmogui ne tik sugrįžti į save-tikrąjį, bet ir visai žmonijai pasukti evoliucijos ir visuotinės pažangos keliu.

Kūrėjų rankose – pozityviausia ir šviesiausia žmonijos ateities perspektyva 🙂 ..

Mažiau – geriau..

Reikia išmokti minimalizuoti savo veiksmus.

Mažiau kalbėti, mažiau valgyti, mažiau miegoti, mažiau galvoti, mažiau blaškytis ir lėkti per gyvenimą. Kuo mažiau mes blaškomės, tuo daugiau atsiranda erdvės sąmoningumui.

Neįmanoma visai nieko neveikti; būdami žmonėmis, mes turime veikti.

Tačiau dauguma žmonių gyvena nesibaigiančiame šurmulyje, tardami milijonus nereikalingų žodžių, prarasdami save nesuskaičiuojamų tuščių minčių verpete, atlikdami begalę beprasmiškų veiksmų ir judesių.

O iš tiesų visa tai nereikalinga. Reikia išmokti veikti teisingai.

Teisingas veiksmas – tai adekvati reakcija į situaciją. Nereikia blaškytis, aktyvių situacijų tarpuose reikia išmokti gyventi ramybėje. Ramybėje kaupiama energija teisingiems veiksmams. Ši energija atsiranda natūraliai iš mūsų teisingos vidinės būsenos.

Gyvenimas permainingas, jame nuolat iškyla vis naujos ir naujos situacijos, į kurias vienaip ar kitaip reikia reaguoti.

Kas yra adekvati reakcija į situaciją? Tai reiškia – reaguoti į pokyčius, naudojant minimumą resursų.

Todėl jei jūsų kažko klausia – atsakykite kaip įmanoma trumpiau ir aiškiau.

Jei jūsų paprašė pagalbos – padarykite tai, ką galite, be nereikalingo blaškymosi ir triukšmo.

Jei turite kažką padaryti arba kažkur nueiti – padarykite tai be daugybės beprasmiškų ir tuščių veiksmų.

Jei turite kažką apgalvoti ar nuspręsti – galvokite ir spręskite, nenuklysdami į pašalines mintis, veikite ryžtingai bei tikslingai.

Jei jūsų gyvenime nėra aktyvių veiksmų – nesijaudinkite, jie tikrai bus. Tiesiog išnaudokite šį laiką poilsiui, jėgų atgavimui, ramybei.

Būna taip, kad žmogus nežino, kaip reaguoti į kažkokią situaciją. Tuomet nieko nedarykite. Sprendimas gimsta ramybėje. Viskam turi ateiti savo laikas, ir kiekviena situacija, kaip ir jūsų reakcija, turi subręsti.

Tegul praeis kažkiek laiko, ir jūs pamatysite, ką ir kaip reikia daryti, o ko nereikia daryti. Niekada neskubėkite ir nesinervinkite. Psichinės energijos išeikvojimas apkarpo gyvenimą. Išmokite išsaugoti ramybę visose gyvenimo situacijose. Siekite to visomis išgalėmis.

Tačiau jei atėjo laikas veikti – veikite nedelsdami ir be abejonių. Atsiduokite veiksmui pilnai, visa savo esybe. Darykite viską taip gerai, kaip tik jūs galite, bet tuo pačiu nepraraskite ramybės ir pasitikėjimo savimi.

Saugokite sąmonės aiškumą, neleiskite abejonėms ir nepasitikėjimui jos sudrumsti. Aiški sąmonė ištirpdo menkiausias abejonių ir nepasitikėjimo užuomazgas.

Išmokite pajusti džiaugsmą ir ramybėje, ir veikime. Suvokite jų vienybę. Žiūrėkite į pasaulį, kaip į begalinį energijos lauką, kaip į jos neišsenkantį šaltinį.

Viskas yra energija – plaukianti, susiliejanti, tekanti iš vienos formos į kitą. Įžvelkite ir pajuskite energiją poilsyje ir nuovargyje, karštoje saulėje ir žiemos šaltyje. Būkite joje, susiliekite su ja, tapkite ja patys.

Tapkite energijos centru ir šaltiniu, tuomet kiekviena jūsų mintis bus aiški, kiekvienas jūsų žodis bus tikslus, o kiekvienas jūsų veiksmas bus kupinas jėgos ir gyvenimo džiaugsmo.

Mintys iš I. Beliajevo knygos “Laisvė būti“, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !