Virtualių tinklų pagauti..

Dar niekada tiek žmonių virtualioje erdvėje negyveno parodai ir dar niekada mes nežinojome tiek daug apie nepažįstamų žmonių gyvenimą.. Socialiniuose tinkluose žmonės apnuogina savo gyvenimą, ir ten besidalinančių įvairiausių įvykių peripetijomis žmonių atvirumas kartais stebina ir glumina.

Paradoksas: daugumos šių žmonių mes niekada gyvenime nematėme, bet.. gerai žinome, kada jų vaikas ištarė pirmąjį žodį, kur mėgsta miegoti jų šuo ar katinas, kokios spalvos tapetai jų virtuvėje, ką jie valgys vakarienei, kur atostogaus šią vasarą, ką nusipirko vakar prekybos centre ir dėl ko susipyko ar pasidžiaugė šiandien..

Žmonės skaito visas šias “draugų naujienas“ ir nesusimąsto: o kodėl jie visa tai skaito ir kam jiems tai reikia žinoti?.. Juk dažnai jie apie artimiausius savo žmones nežino tiek, kiek apie šiuos savo virtualius “draugus“.

Ir šiam bendravimui reikia skirti ne taip jau mažai laiko, o jei “draugų“ kelios dešimtys ar šimtai, o jei tūkstančiai?.. Ir kiekvienas iš jų turi savo artimuosius, savo būstus su spalvotais tapetais ar naujai išdažyta siena, savo pirkinius, savo atostogas, savo vakarienes ir naminius gyvūnus..

Kelionės, kasdieniai įvykiai, pirkiniai, buitis, šventės.. Pavyzdžiui, tradiciškai laikas prieš žiemos šventes – išpažinčių, metinių pasiekimų, planų ir pasižadėjimų ateičiai metas.. Daugeliui žmonių tai jau tampa tiesiog gyvenimo būdu – vaikščioti visur su kamera ir filmuoti, fotografuoti ir rašyti “ataskaitas“ apie savo gyvenimą.

Kas tai? Vienybės siekis, bendrumo poreikis, naujas bendravimo būdas? Gerai, jei žmogus tikrai nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi, talentais ar suburia žmones kilniems tikslams, bet dažniausiai socialiniai tinklai perpildyti žmonių noru pasirodyti, pasigirti, pasipelnyti ar papasakoti visiškai nepažįstamiems žmonėms nereikšmingus dalykus.

Žmonės taip įsitraukia į kitų žmonių gyvenimo stebėjimą, kad nepastebi, kaip tai tampa informacine priklausomybe. Specialistai tai įvardina kaip naują priklausomybę – socialinių tinklų neurozę, kuri pasireiškia baime praleisti kažką naujo virtualioje erdvėje, kuri verčia žmogų vėl ir vėl naršyti tinkluose.

Ir nors nemažai žmonių suvokia, kad tai yra priklausomybė ir bando ją įveikti, tačiau tai nėra lengva – net kelios valandos be interneto priklausomam žmogui sukelia paniką ir atitrūkimo nuo pasaulio jausmą. O jei ir pavyksta atsiriboti kelioms dienoms, žmogus pasijunta visiškai atsilikęs nuo gyvenimo – internete visi kažką aptarinėja, ginčijasi, diskutuoja.. O jis nieko nežino, jis viską praleido! Todėl stengiasi kuo greičiau įsijungti į procesą – prašo nuorodų, jungiasi į diskusijas..

Bet ką gi tai duoda žmogui? Galbūt, tai suteikia dalyvavimo bendruose procesuose pojūtį – jis nesijaučia vienišas, jis matė, jis žino, jis persiuntė kitiems, jis komentavo ir pažymėjo, kad jam patinka. Galiausiai jis jaučiasi nors ir virtualios, bet kažkokios konkrečios bendruomenės dalyviu.

Ir būtų viskas gerai, jei virtualus bendravimas tik papildytų ar praplėstų realų bendravimą – kai žmonės yra išvykę, kai žmonės dalinasi su kitais vertinga patirtimi arba kai susisiekia su bendraminčiais kilniems darbams. Tačiau jei tai tampa liguista priklausomybe, kuri pakeičia realų bendravimą ir atima daug laiko – reikėtų iš to vaduotis.

Taigi, kaip atskirti adekvatų informacinį poreikį nuo priklausomybės ir kaip išsivaduoti iš virtualių tinklų pinklių?

Pirmiausia, žinoma, reikėtų riboti laiką, kurį praleidžiame socialiniuose tinkluose. Pradžioje tai nelengva, bet ilgainiui tai tampa geru įpročiu – išsivysto gebėjimas pasirinkti reikalingą ir naudingą informaciją reikiamu metu.

Reikėtų peržvelgti ir pavalyti prenumeratas ir draugų sąrašus, paliekant tik tuos, kurie tikrai reikalingi ir suteikia vertingą informaciją. Galiausiai – reikia skirti internetui ir informacinėms technologijoms deramą pagalbininko vietą ir sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad be jų nesijaustume bejėgiai.

Ir nepamirškime, kad esame sąmoningi, dvasingi ir kūrybingi, kad daug ką galime ir turime padaryti patys asmeniškai. Įvairios informacinės technologijos dažniausiai tik sukuria gyvenimo palengvinimo iliuziją ir bendravimo iliuziją, o iš tiesų atima mūsų gyvenimo laiką ir paverčia mus tų technologijų vergais.

Ir jei suges technika, pamesime telefoną, atjungs elektrą – pasijusime bejėgiai.. Bet.. mes galime pasirinkti, kas ką valdys – mes technologijas, ar jos mus, tiesa 🙂 ?.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Pavargę nuo gyvenimo žmonės

Prieš metus mūsų kaimynė, užimanti gana aukštas pareigas, staiga metė darbą, išnuomojo savo prabangų trijų kambarių butą pasiturinčiai jaunai šeimai ir išvažiavo gyventi į sodą. Visiems laikams.

Iki pensijos jai liko dar 15 ar 20 metų. Aplinkiniai stebėjosi ir sukiojo pirštą ties smilkiniu. Mesti tokį darbą? Tokį butą? Iškeisti viską į gyvenimą mediniame namelyje su alyvomis po langu ir vaizdu į prūdą? Tai nenormalu. Juk visi svajoja pasiekti tokias aukštumas! O ji viską metė ir jaučiasi absoliučiai laiminga.

Ir likusį gyvenimą ji ruošiasi praleisti mažytėje medinėje terasoje skaitydama knygas, sodindama petražoles nedideliame žemės plotelyje ir virdama vaikams barščius. Žinoma, ji kažką dar rašo. Kartais skaito paskaitas. Kažką uždirba, bet tai nepalyginama su tuo, kas buvo jos ankstesniame gyvenime.

Ir tokių žmonių kasmet vis daugiau. Ir, aišku, ne visi važiuoja gyventi į vienkiemius. Bet keičia savo gyvenimą iš pagrindų. Pavyzdžiui, gydytojai tampa laisvais fotografais, o buhalteriai – žurnalistais.

Ar pastebėjote, kad ir dirbančių namuose kasmet vis daugiau? Taip, informacinių technologijų amžiuje nėra būtinybės būti pririštam prie konkrečios darbo vietos ir griežto darbo grafiko nuo devynių iki šešių. Bet reikalas ne tame.

Tiesiog yra pavargę nuo gyvenimo žmonės.

Nes pernelyg atkakliai mums peršamas sėkmingumas. Sėkmingumas. Jūs galite aiškiai apibrėžti šią sąvoką?

Nuo pat vaikystės žmogus apkraunamas nesibaigiančiomis prievolėmis. Ankstyvas rytas. Manų košė. Popiečio miegas. Būreliai. Anglų kalba ir piešimas. Pamokos. Namų užduotys. Egzaminai. Vėl egzaminai. Institutas. Paskaitos. Egzaminai. Darbas. Pasitarimai. Ataskaitos. Viršvalandžiai.

Išėjęs į pensiją išsimiegosi. Iš pradžių siek ir kovok. Muškis nors galva į sieną. Būk sėkmingas. “Efektingi žmonės“ Girdėjote apie tokius? Netingėk, nesirk, dirbk, atidirbai – nereikalingas. Puikus darbuotojas. Kiekvieno vadovo svajonė. Neserga, nepavargsta, neatostogauja, dirba viršvalandžius. Jis juk nori būti efektingas ir sėkmingas. Taip reikia. Ar tikrai reikia?

Per visą mokymosi periodą žmogų spaudžia ir gąsdina. Mokykis, nes nieko iš tavęs nebus. Mokykis, nes niekur, na, nebent tik kiemsargiu, neįsidarbinsi. Mokykis, siek, nes…

Yra standartinis sėkmingumo rinkinys. Du aukštieji. Turtinga santuoka. Prestižinis darbas. Butas, mašina, sodyba. Poilsis prie jūros porą kartų į metus. Paryžius per santuokos sukaktis. Vaikai gimnazistai. Dvidešimt aulinukų ir trisdešimt rankinių vienam sezonui. Viskas kaip pas žmones. Ar tikrai reikia?

Kažkas kažkada nusprendė, kad būtent visa tai ir yra sėkmingumas. Bet ar tikrai tuo jis yra matuojamas? Ir ar apskritai jis reikalingas? Juk iš tiesų tai viena iš didžiausių apgaulių mūsų gyvenime.

Visa tai nesvarbu.

Bet supranta šią paprastą tiesą, kaip taisyklė, giliai pavargę nuo gyvenimo žmonės, kuriems jau gyvybiškai reikalinga dvasinė ramybė. Galimybė niekur nelėkti. Niekam nieko neįrodinėti. Gyventi, o ne kovoti už būvį.

Yra žmonės, kurie bėgo, bėgo, paskui pargriuvo ir suprato, kad daugiau negali. Tai liečia ir jaunąją kartą, kuri pavargo nuo sėkmingumo standartų siekimo, nepakeliamos atsakomybės ir prievolių naštos. Jie jau nieko nenori, tik ramybės. Štai toks ankstyvas išsekimas.

Pavargę žmonės palaipsniui keičia viską ir keičiasi patys. Jie mokosi gyventi iš naujo, kitaip, pagal savo galimybes ir jėgas. Jie pradeda valdyti savo gyvenimą patys. Jie piešia akvarele ir daug skaito. Verda barščius ir kepa pyragus. Žaidžia su vaikais kamuoliu. Tiesiog kvėpuoja grynu oru. Suvokia, kad vienos rankinės, pasirodo, pilnai pakanka.

Jie mokosi gyventi sąmoningai, jausdami kiekvieną akimirką, pilnatvėje.

Nes nuo vaikystės gąsdino kiemsargiu. Nes jau nėra jėgų gyventi tame bėgime, kai dirbdamas viršvalandžius neturi laiko pavalgyti ar atsigerti arbatos. Kai darbas užima beveik visą gyvenimą, kai net būdamas namuose apie jį galvoji. O namuose alkanas vaikas ir jo nebaigtas rašyti atpasakojimas. O ryte vėl tas pats užburtas ratas…

Bet yra ir žmonės, kuriems toks gyvenimas labai patinka. Ir jie visai nepavargsta nuo tokio pašėlusio ritmo. Jie visą gyvenimą gali taip gyventi. Na ir puiku.

Bet juk negali visi būti supersėkmingi. Negali visi užimti prestižinių pareigų ar būti vadovais. Kažkas turi ir nukritusius lapus sušluoti.

Pavargę nuo gyvenimo žmonės ir žmonės, besivaikantys sėkmės, niekada vieni kitų nesupras. Nes jų pasauliai skirtingi.

Bet jei jūs jaučiate, kad pavargote, kad daugiau negalite, nebijokite visko pakeisti. Branginkite savo gyvenimą. Nes gyvename mes ne tam, kad pavargtume.

Pagal Anos Petrovos tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Širdį šildo paprastumas..

Ir vis dėl to šildo širdį paprastumas.

Rytas kaime, kai su pirmaisiais gaidžiais išbėgi ant medinio slenksčio, įsibėgėjus įpuoli į tirštą rūką, surenki į širdį mažyčius rasos kristalus, kuriuose atsispindi laimė..

Karšti, kvapnūs ir paprastučiai pusryčiai. Įsipili į puodelį žolelių arbatos, valgai pačios keptą duoną, pasiskanindama aviečių uogiene.

Kasdienybė, pripildyta jaukiais namų rūpesčiais. Lygini baltinius ir maudaisi lygintuvo garų kamuoliuose. Gamini pietus ir stebi, kaip nusispalvina auksu svogūnai keptuvėje.

O po ūkio darbų mėgaujiesi namų tvarka ir švara. Atsisėdi su knyga rankose, kuo plačiau atveri langą, kvėpuoji gaiviu oru, skaitai nuostabias istorijas.

Laimė – akimirkose. Gaudai jas, ragauji visa širdimi, stebi ir užsirašai. Nešiokis su savimi užrašų knygelę, būtinai nešiokis. Kad nepraleistum kasdienybės stebuklų, kad neatitrauktų “svarbūs dideli“ tikslai.

Ir vis dėl to šildo širdį paprastumas. Ir galiausiai visi prie jo ateisime.

Bet dauguma gyvenime siekia ne paprastumo, bet svetimų, didelių ir iliuzinių aukštumų. Kopia į jas, laukia, kad va kai tik pasieks pačią viršūnę, tuomet ten ir prasidės naujas gyvenimas.

Pasiekia. Bet pamato ne naują gyvenimą, o savo – tokį įprastą ir mielą. Bet pamato iš kito aukščio. Ir nori dar didesnes aukštumas pasiekti, bet kalnų liga neleidžia, o gyvenimas vis vien nuo tų iliuzinių aukštumų nuleidžia.

Nuleidžia ir atveda į mažas gyvenvietes, kur grožis – širdies gerume, kur vertybė – šiltuose namuose, kur esi mylimas ir laukiamas.

Ir gyvena ten geri, tyri žmonės. Ir tikslai jų – maži, kasdieniški – pečių užkurti, ūkio darbus nudirbti, maistą pagaminti, namus sutvarkyti.

Laimingi jie. Protas ramus, širdis meilės ir džiaugsmo kupina. Savo gebėjimus kiekvienas nuo mažens supranta. Ištisos kartos įvairius amatus vysto, kuria, tobulina..

Šildo širdį paprastumas. Šildo.

Pagal Anos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus, šilto, saulėto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Sugrįžimas į save: žmogus-kūrėjas

Tikroji žmogaus prigimtis – būti kūrėju. Žmogaus kūrybingumas – ne tik jo meniniai gebėjimai ir talentai, kūrybingumas – tai sąmoningumas, kūrybinis mąstymas, dvasingumas, žingeidumas, gebėjimas optimaliai spręsti iškilusius gyvenimo klausimus.

Žmogus-kūrėjas gerina, harmonizuoja, kuria ir tobulina jį supantį pasaulį visų labui – tame jo gyvenimo prasmė, misija ir esmė.

Tuo tarpu vartotojo gyvenimo prasmė ir esmė – pinigai, pramogos, savanaudiški tikslai, malonumai ir vartojimas. Vartotojas – masių žmogus, jis nieko nesprendžia pats, bet seka paskui daugumos tendencijas. Vartotojų yra dauguma.

Vartotojas turi begalę norų, jo tikslai visada nukreipti į išorę – imti, pirkti, gauti, kaupti, naudotis.. Jis jaučia pasitenkinimą nuo vartojimo, tai tampa liguista priklausomybe, kurią jis visais būdais teisina, nes neįsivaizduoja be to savo gyvenimo.

Kūrėjų yra daug mažiau, bet būtent jų dėka vyksta viskas, kas yra dvasinga, vertinga ir prasminga visai žmonijai, tik jie kuria pozityvias tendencijas pasaulyje ir išlaiko tam tikrą balansą, kad žmonija galutinai nenuslystų į visišką degradaciją. Kūrėjo laimė – pačiame kūrybos procese, jis laimingas, kai gali sukurti kažką naudingo.

Kiekvienas žmogus iš prigimties yra kūrėjas, tačiau vartotojiška gyvenimo sistema daugumos žmonių prigimtinį kūrybingumą palengva užgesina, nukreipdama jį vartotojiškam gyvenimui.

Kūrėjo vidinė stiprybė ir vertybė – tai žmogaus kūrybinė prigimtis. Jei jos neužslopina vartotojiškas gyvenimas, ji yra beribė ir begalinė. Toks žmogus yra dvasiškai stiprus, jo vidinė jėga visada su juo, todėl bet kokioje situacijoje jis geba imtis atsakomybės,  sukurti optimaliausias sąlygas ir priimti geriausius sprendimus.

Kūrėjo pasaulėžiūra ir vertybių sistema grindžiama ne kažkuo iš išorės, kaip vartotojo – daiktais, turtais ar padėtimi visuomenėje, bet jo paties vidine stiprybe, giliu vienybės suvokimu, bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir siekiu būti naudingu žmonėms.

Taigi, kūrėjo vidinė dvasinė ašis ir yra jo gyvenimo misija, todėl jis gerai supranta, ką daro ir ko siekia, kad jis siekia bendros gerovės, kas tai bebūtų – darbas, šeima, sąveika su gamta ar santykiai su žmonėmis. Jo veikla visada sutampa su jo gyvenimo misija, ir tai suteikia jam stiprybės ir pasitikėjimo savimi.

Dar vienas esminis skirtumas – vartotojas negalvoja, ką jis paliks po savęs (po jo “nors ir tvanas“), jam svarbu pirkti, linksmintis ir kaupti, o kūrėjas visada mąsto plačiai – jis galvoja ir apie negerovių visuomenėje priežastis, ir apie tai, kaip jis gali pagerinti pasaulį, ir apie tai, ką jis po savęs palieka.

Kūrėjui svarbu, ką jis savo gyvenime nuveikė ir kiek realios naudos savo darbais jis atnešė žmonėms. Kitaip tariant, vartotojui vertybė – tai, ką jis turi, o kūrėjui vertybė – tai, ką jis daro ir kiek gerovės žmonėms atneša jo veikla.

Ir nesvarbu, ką kūrėjas gyvenime daro – stato namus, gydo žmones, moko vaikus ar vadovauja kolektyvui, jis bet kokioje gyvenimo situacijoje yra žmogiškas, dvasingas, atsakingas, sąžiningas ir visada orientuotas į bendrą gerovę.

Kuo daugiau žmonių-kūrėjų, tuo daugiau prasmingos vienijančios veiklos ir įkvepiančių tikslų bendram labui. Kūrėjas savo būsena ir asmeniniu pavyzdžiu įkvepia ir kitus žmones atskleisti savo geriausias savybes – jis tarsi švyturys suklaidintiems ir nuklydusiems nuo savo tikrosios žmogiškos esmės.

Vartotojo kelias – tai egocentrizmo ir visapusiškos griūties kelias. Žmogaus-kūrėjo kelias – tai visuotinės gerovės kelias ir būdas kiekvienam žmogui ne tik sugrįžti į save-tikrąjį, bet ir visai žmonijai pasukti evoliucijos ir visuotinės pažangos keliu.

Kūrėjų rankose – pozityviausia ir šviesiausia žmonijos ateities perspektyva 🙂 ..

Mažiau – geriau..

Reikia išmokti minimalizuoti savo veiksmus.

Mažiau kalbėti, mažiau valgyti, mažiau miegoti, mažiau galvoti, mažiau blaškytis ir lėkti per gyvenimą. Kuo mažiau mes blaškomės, tuo daugiau atsiranda erdvės sąmoningumui.

Neįmanoma visai nieko neveikti; būdami žmonėmis, mes turime veikti.

Tačiau dauguma žmonių gyvena nesibaigiančiame šurmulyje, tardami milijonus nereikalingų žodžių, prarasdami save nesuskaičiuojamų tuščių minčių verpete, atlikdami begalę beprasmiškų veiksmų ir judesių.

O iš tiesų visa tai nereikalinga. Reikia išmokti veikti teisingai.

Teisingas veiksmas – tai adekvati reakcija į situaciją. Nereikia blaškytis, aktyvių situacijų tarpuose reikia išmokti gyventi ramybėje. Ramybėje kaupiama energija teisingiems veiksmams. Ši energija atsiranda natūraliai iš mūsų teisingos vidinės būsenos.

Gyvenimas permainingas, jame nuolat iškyla vis naujos ir naujos situacijos, į kurias vienaip ar kitaip reikia reaguoti.

Kas yra adekvati reakcija į situaciją? Tai reiškia – reaguoti į pokyčius, naudojant minimumą resursų.

Todėl jei jūsų kažko klausia – atsakykite kaip įmanoma trumpiau ir aiškiau.

Jei jūsų paprašė pagalbos – padarykite tai, ką galite, be nereikalingo blaškymosi ir triukšmo.

Jei turite kažką padaryti arba kažkur nueiti – padarykite tai be daugybės beprasmiškų ir tuščių veiksmų.

Jei turite kažką apgalvoti ar nuspręsti – galvokite ir spręskite, nenuklysdami į pašalines mintis, veikite ryžtingai bei tikslingai.

Jei jūsų gyvenime nėra aktyvių veiksmų – nesijaudinkite, jie tikrai bus. Tiesiog išnaudokite šį laiką poilsiui, jėgų atgavimui, ramybei.

Būna taip, kad žmogus nežino, kaip reaguoti į kažkokią situaciją. Tuomet nieko nedarykite. Sprendimas gimsta ramybėje. Viskam turi ateiti savo laikas, ir kiekviena situacija, kaip ir jūsų reakcija, turi subręsti.

Tegul praeis kažkiek laiko, ir jūs pamatysite, ką ir kaip reikia daryti, o ko nereikia daryti. Niekada neskubėkite ir nesinervinkite. Psichinės energijos išeikvojimas apkarpo gyvenimą. Išmokite išsaugoti ramybę visose gyvenimo situacijose. Siekite to visomis išgalėmis.

Tačiau jei atėjo laikas veikti – veikite nedelsdami ir be abejonių. Atsiduokite veiksmui pilnai, visa savo esybe. Darykite viską taip gerai, kaip tik jūs galite, bet tuo pačiu nepraraskite ramybės ir pasitikėjimo savimi.

Saugokite sąmonės aiškumą, neleiskite abejonėms ir nepasitikėjimui jos sudrumsti. Aiški sąmonė ištirpdo menkiausias abejonių ir nepasitikėjimo užuomazgas.

Išmokite pajusti džiaugsmą ir ramybėje, ir veikime. Suvokite jų vienybę. Žiūrėkite į pasaulį, kaip į begalinį energijos lauką, kaip į jos neišsenkantį šaltinį.

Viskas yra energija – plaukianti, susiliejanti, tekanti iš vienos formos į kitą. Įžvelkite ir pajuskite energiją poilsyje ir nuovargyje, karštoje saulėje ir žiemos šaltyje. Būkite joje, susiliekite su ja, tapkite ja patys.

Tapkite energijos centru ir šaltiniu, tuomet kiekviena jūsų mintis bus aiški, kiekvienas jūsų žodis bus tikslus, o kiekvienas jūsų veiksmas bus kupinas jėgos ir gyvenimo džiaugsmo.

Mintys iš I. Beliajevo knygos “Laisvė būti“, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Vartotojo portretas

Daugumai žmonių jau įprasta, kai juos vadina vartotojais – ne žmonėmis ar žmonija, bet vartotojais. Taip yra todėl, kad dabar pasaulis gyvena pinigų-kredito sistemoje, kuri veiksminga tik tuomet, kai žmonės yra nuolat skatinami ir verčiami pirkti viską: nuo maisto, drabužių, daiktų ir būsto – iki daugybės paslaugų ir pramogų. Kitaip tariant – žmonių gyvenimas yra visapusiškai apmokestintas.

Tai vartotojiška, t.y., nuolatiniu vartojimu grįsta gyvenimo sistema, todėl natūralu, kad ir joje gyvenantys žmonės tampa vartotojais. Vartotojiška gyvenimo sistema – tai tiesiog sąlygos, kuriose neišvengiamai formuojamas žmogus-vartotojas. Masinio informavimo priemonės, reklama, mada, socialinis gyvenimas nuolat tai propaguoja, todėl žmogus nepastebimai, nuo pat vaikystės yra įtraukiamas į tokį gyvenimą.

Vartotojo gyvenimas sustyguotas ir nuspėjamas, tarsi “švilpiko diena“: šiokiadieniais – kelionė į darbą, darbas, pietų pertrauka, darbas, kelionė į namus ir vakaras namuose arba mieste, penktadienį “svaigus“ poilsis, o savaitgalį – pramogos arba apsipirkimas su draugais ar šeima, sekmadienį – pasiruošimas darbo savaitei. Tiesa, tarpuose dar yra visos tradicinės šventės, šeimos šventės ir atostogos.

Vartotojiško gyvenimo principas – pinigai, siekis dominuoti, pirkiniai, pramogos ir malonumai. Tokia gyvenimo filosofija skatina žmonių negatyvias savybes – egoizmą, godumą, palaidumą, agresyvumą, dviveidiškumą, puikybę, pavydą. Dėl pinigų vartotojas pasiryžęs viskam, jis dirba išskirtinai dėl pinigų, o pinigai jam reikalingi tam, kad įsigytų madingus ar “prestižinius“ daiktus, kurie nors trumpam užpildytų jo vidinę tuštumą ir kuriais būtų galima pasipuikuoti prieš kitus.

Pinigai ir daiktai vartotojui svarbesni už žmones – jis gerbia save ir kitus tik už tai, ką jie turi. Vartotojas tik ima, naudojasi ir išnaudoja viską savo malonumui, tame jo gyvenimo prasmė ir laimė. Jis negali būti kūrėju, nes pasiryžęs kovoti ir griauti dėl pinigų, jis viską vertina vien pinigais ir nauda, tuo tarpu kūrėjo motyvacija – pats kūrybos procesas ir bendra gerovė, o ne pinigai. Vartotojas laimingas tuomet, kai bet kokiomis (leistinomis ar neleistinomis) priemonėmis pasiekia išorinių tikslų – prestižinių pareigų, kuo daugiau turtų, brangių daiktų ar prabangių namų.

Vartotojas – minios žmogus, jis pats nieko nesvarsto ir nesprendžia, o tiesiog seka diktuojamomis iš išorės tendencijomis. Jis seka, ką rašo, sako ar rodo masinio informavimo priemonės, gyvena jų sukurtoje realybėje ir galvoja taip, kaip pasako, nurodo ar pataria iš televizijos ekrano, žurnalo ar monitoriaus. Maža to, būtent tokią poziciją jis skaito pažangia, o laikraštinę nuomonę laiko savo nuomone. O vartotojo pasitikėjimas savimi grįstas tik jo atitikimu daugumai, turimais turtais, padėtimi visuomenėje ir aplinkinių reakcija į jį, ir jei tik jis netenka to, kas palaiko pasitikėjimą – jo pasitikėjimas savimi kaipmat žlunga.

Vartotojo gyvenimas pagrįstas nuolatiniais ateities lūkesčiais, iliuzinės laimės laukimu ir saviapgaule. O kadangi jo laimės akimirkos labiau primena trumpalaikės euforijos blykstelėjimus, jis mano, kad tikrai laimingas bus “kada nors ateityje“, kai: pabaigs mokslus, sukurs šeimą, susilauks vaikų, įsigis butą, išmokės skolas, išvyks gerai pailsėti, nusipirks prabangų automobilį, gaus gerą darbą, susimokės paskolą už namą, užaugs vaikai, susilauks anūkų, išeis į pensiją.. Ir visa tai “kada nors, kai..“, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę..

Siejantis savo laimę išskirtinai su materialiais daiktais žmogus anksčiau ar vėliau atsiduria situacijoje, kai supranta, kad jis turi daiktų, bet visa tai neturi gyvenimo prasmės. Ateina skausmingas giluminis suvokimas, kad pinigai ir daiktai nepakeis nuoširdaus bendravimo, meilės, draugystės, savitarpio palaikymo, kūrybinio polėkio, vienybės pojūčio džiaugsmo – kad tik tai gyvenime ir yra tikra ir prasminga.

Išorinis gerbūvis – toli gražu ne vidinė laimė, vartotojas niekada nejaučia gyvenimo pilnatvės, net jei ir sukaupia didžiausius turtus. Būtent todėl taip dažnai turtingi vartotojai bando užslopinti slegiantį vidinį tuštumos ir beprasmiškumo pojūtį svaigalais, palaidu parazitiniu gyvenimu, iššaukiančiu ar neadekvačiu elgesiu, pateikdami tai kaip “gražų“ gyvenimą, kurį sau gali “leisti“ tik turtingi.

Išsilaisvinti iš vartotojiško gyvenimo pinklių galima supratus vartotojiškos gyvenimo sistemos manipuliacijas žmonių sąmone ir atpažinus primetamus mąstymo šablonus, tikslus ir gyvenimo “idealus“. Jei tiksliau – reikia pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Taip pat reikia išmokti atskirti primetamus dirbtinus poreikius nuo tikrųjų žmogaus poreikių, suprasti galiausiai – kas yra žmogus ir kokia jo tikroji prigimtis.

Žmonės negimė vartotojais, ir tikrai ne visi pasiduoda tai vartojimo karštinei – tai dirbtinai diegiamas gyvenimo būdas, kuris užslopina tikrąją dvasinę žmogaus prigimtį. O iš tiesų kiekvienas žmogus gimsta Kūrėju – dvasingu, mylinčiu, turinčiu unikalius gebėjimus ir talentus bei prigimtinį poreikį vienytis ir kurti bendrai visų gerovei.

Akivaizdu, kad vartotojiška gyvenimo sistema yra destruktyvi, ir tai įrodo vis pasikartojančios sisteminės krizės. Todėl – buskime. Žadinkime savyje sąmoningą Žmogų-Kūrėją – tik tokie žmonės harmonizuoja, vysto, tobulina ir gerina šį pasaulį, o tuo pačiu ir keičia į gera mūsų visų bendrą gyvenimo realybę 🙂 ..

Šviesios ir kūrybingos savaitės mums visiems 🙂 !