Pagaliau…

Aš paprašiau Kūrėjo paimti mano puikybę,

Ir jis atsakė man: “Ne“.

Jis pasakė, kad puikybės negalima pasiimti,

Puikybės galima tik atsisakyti.

Aš prašiau Kūrėjo dovanoti man kantrybę,

Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne“.

Jis pasakė, kad kantrybė yra išbandymų rezultatas,

Jos nedovanoja, ji užsitarnaujama.

Aš paprašiau Kūrėjo padovanoti man laimę,

Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne“.

Jis pasakė, kad gali palaiminti mane,

Bet ar būsiu aš laimingas – priklauso nuo manęs.

Aš paprašiau apsaugoti mane nuo skausmo,

Ir Kūrėjas atsakė man: “Ne“.

Jis pasakė, kad kančia atskiria žmogų nuo pasaulio šurmulio,

Ir priartina prie Jo.

Aš paprašiau Kūrėjo dvasinio augimo,

Ir Kūrėjas man pasakė: “Ne“.

Jis pasakė, kad dvasia turi pati augti,

O Jis tegali apgenėti ją, kad subrandintų vaisius.

Aš paprašiau Kūrėjo padėti man mylėti kitus taip pat,

Kaip Jis myli mane.

Ir Kūrėjas pasakė: “Pagaliau tu supratai, ko reikia prašyti…“

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Reklama

Adekvatus savęs vertinimas (tęsinys)

Pernelyg aukštas savęs vertinimas. Pagrindinis požymis – žmogus jaučiasi geresnis ir pranašesnis už kitus, reikalauja savo “išskirtinumo“ patvirtinimo ir pripažinimo. Tai veda į susireikšminimą, aroganciją, savo silpnybių tenkinimą ir įsitikinimą, kad jis “nusipelno“ privilegijų jau vien dėl savo egzistavimo fakto.

Pažiūrėkime, kaip toks “sužvaigždėjimas“ įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Jis pradeda jaustis “ypatingu“, jam atrodo, kad tik jo norai yra geri ir teisingi;
– Stengiasi visaip pabrėžti ir demonstruoti savo “išskirtinumą“;
– Linkęs šokiruoti savo elgesiu, laužyti moralines elgesio normas;
– Reikalauja ypatingo požiūrio į save, ypatingo elgesio;
– Yra egoistiški, pasipūtę, greitai įsižeidžiantys, nepakantūs kitokiai nuomonei, todėl žmonės jų privengia;
– Pasitaiko derinys – savęs pervertinimas plius aukos pozicija, kuris sudaro žemo savęs vertinimo iliuziją. Tokie žmonės dažnai sako: “esu toks koks esu (suprask – negaliu pasikeisti), o jūs jau patys taikykitės prie manęs“.

Ne veltui pernelyg aukštas savęs vertinimas juokais vadinamas “žvaigždžių liga“, kuri kankina ir patį “ligonį“, ir aplinkinius. “Pasveikti“ nuo jos sunku, dažniausiai pats gyvenimas – kaip toje vaikiškoje pasakoje “Katės namai“ – nuleidžia “žvaigždę“ ant žemės. Ko gero, tai vienintelis “vaistas“ nuo šios ligos..

O apskritai, savęs vertinimas nėra stabilus dalykas, jis gali keistis: pvz., kristi dėl negatyvios aplinkos ar įvairių stresinių situacijų. Pasitaiko ir nestabilus, “plaukiojantis“ savęs vertinimas: vieną dieną žmogus jaučiasi “žemiau nulio“, kitą dieną – “karaliumi“. Tai – neišspręstų problemų ar užsitęsusių tarpasmeninių konfliktų ženklas.

Todėl svarbu laiku pastebėti tokius svyravimus ir nenugrimzti į visišką negatyvumą ir pernelyg žemą savęs vertinimą. Kaip išsiugdyti ir palaikyti adekvatų savęs vertinimą, kaip padėti artimam žmogui pajusti pasitikėjimą savimi?

Pirmiausia – kaip padėti sau, kaip išmokti adekvačiai save vertinti:

– Sąžiningai pripažinti savo stiprias ir silpnas puses – tai padės pažvelgti į save objektyviai;
– Vystyti realius savo gabumus ir talentus, taisyti trūkumus;
– Praktikuoti pozityvumą, nepasiduoti pesimizmui: kasdien padaryti kažką, kas veda į priekį, o ne tai, kas gramzdina į niūrius apmąstymus;
– Praktikuoti meditaciją, vizualizaciją, atsipalaidavimo pratimus – tai padės neigiamas emocijas transformuoti į teigiamas;
– Vengti jūsų atžvilgiu kritiškai nusiteikusių žmonių: jiems vis vien neįtiksite, bet jų pastabos visada darys neigiamą poveikį. Teisingumo dėlei verta priminti, kad kitų žmonių vertinimai retai būna objektyvūs, todėl priimkite tik konstruktyvias pastabas;
– Nelyginti savęs su kitais – visi mes skirtingi, o lyginimas su kitais ir rungtyniavimas sėja tik negatyvumą.

O dabar – kaip padėti pernelyg žemai save vertinančiam artimam žmogui:

– Leiskite jam išsikalbėti, išklausykite – tai jam labai svarbu ir reikalinga;
– Nelyginkite jo su kitais, į palyginimus jis reaguoja skausmingai;
– Pastebėkite, nuoširdžiai pagirkite jo gerus darbus ir privalumus (nepersistenkite – jie jautrūs falšui);
– Nekritikuokite – kritika visada sukelia neigiamas emocijas;
– Jei reikia išsakyti pastabą – darykite tai subtiliai, neįžeidžiant.

Sveiko, realistiško (adekvataus) požiūrio į save formavimas ir palaikymas – pasitikėjimo savimi pagrindas ir pirmas žingsnis į visų iškylančių gyvenime klausimų ir problemų sprendimą. Todėl ugdykime jį savyje ir, kas ne mažiau svarbu – neapgalvotais žodžiais ar pastabomis nežeminkime kitų žmonių.

Ką apie tai galvojate?

Adekvatus savęs vertinimas

Savęs vertinimas – tai mūsų nuomonė apie save. Jei šis vertinimas adekvatus, t.y., teisingas, sąžiningas – tuomet mes aiškiai suprantame savo galimybes bei trūkumus ir jaučiamės tvirtai. O jei vertiname save menkai – nuolat pergyvename dėl nepilnavertiškumo jausmo, jei susireikšminame – pasijuntame “pranašesni“ už visus.

Savęs vertinimas pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Jį įtakoja šie faktoriai:

– Žmogaus mintys ir mąstymo schemos;
– Kitų žmonių reakcijos;
– Bendravimo patirtis artimoje aplinkoje (šeima, draugai, mokykla);
– Ligos, traumos;
– Visuomenė, kultūra, religija.

Didžiausią įtaką savęs vertinime daro pačio žmogaus mintys, dėl labai paprastos priežasties – savo mintis žmogus gali keisti ir formuoti. Tai, ką mes galvojame, veikia mūsų jausmus, jausmai – veiksmus, veiksmai – mūsų gyvenimą ir kitus žmones. Jei šį eiliškumą suardome, t.y., keisti pradedame nuo veiksmų (pasekmių) arba kitų žmonių nuomonės – pakliūname į užburtą ratą, iš kurio ištrūkti sunku.

Savęs vertinimas paliečia visus gyvenimo aspektus, ir tik adekvatus savęs vertinimas yra vidinio stabilumo požymis bei sėkmės gyvenime pagrindas. Ir pernelyg žemas, ir pernelyg aukštas savęs vertinimas yra neadekvatūs vertinimai. Kaip visi šie vertinimai pasireiškia?

Pradėkime nuo pernelyg žemo savęs vertinimo. Tokiam žmogui atrodo, kad viską daro ne taip, o dauguma aplinkinių – “geresni“. Jis laukia pritariančios aplinkinių nuomonės, todėl stengiasi patikti, įtikti, atitikti. Mato tik savo esamus ir įsivaizduojamus trūkumus bei klaidas. Tokia pozicija – stabdis gyvenime, trukdantis pamatyti ir vystyti savo gabumus ir talentus.

O dabar pažiūrėkime – kaip pernelyg žemas savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Nėra pasitikėjimo savimi, iš to – negebėjimas priimti sprendimų;
– Dažni stresai, emocinis nestabilumas;
– Padidėjęs savikritiškumas, neigiama reakcija į pagyrimus ar komplimentus;
– Panikos priepuoliai susidūrus su sunkumais ar kritine situacija;
– Polinkis svaigintis (“įtampai mažinti“), su laiku peraugantis į griaunančią gyvenimą priklausomybę;
– Polinkis persivalgyti (kai stresas slopinamas maistu) – iki bulimijos, arba, atvirkščiai – dėl žemos savivertės – iki anoreksijos.
– Emocinė įtampa gali pastūmėti žmogų ir agresyviems veiksmams.

Toliau – adekvatus savęs vertinimas. Atitinkantis tikrovę: iš vienos pusės – žmogus gerai žino savo privalumus, iš kitos – teisingai vertina ir taiso savo trūkumus. Jis gerai supranta, kada elgiasi gerai, o kada – blogai; su kuria situacija gali susitvarkyti, o su kuria – ne; koks elgesys garbingas, o koks – ne. Tai harmoningos ir sveikos asmenybės požymiai.

Pažvelkime – kaip adekvatus savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Žmogus pasitiki savimi ir geba priimti teisingus sprendimus;
– Emociškai stabilus, nuosekliai išreiškia savo nuomonę ir poreikius;
– Turi realius lūkesčius ir nėra pernelyg kritiškas kitiems;
– Moka kurti gerus, pozityvius, sąžiningus santykius;
– Turi lankstų realybės suvokimą, todėl lengviau pakelia nenumatytas situacijas ir stresus;
– Yra sveikesni, nei žemą savivertę turintys žmonės;
– Neturi polinkio į psichinius sutrikimus – depresijas, priklausomybes, ir pan.

Taigi, išvada akivaizdi: adekvatus savęs vertinimas leidžia įgyti pozityvių gyvenimiškų įgūdžių ir naudingos patirties. O štai žemas savęs vertinimas ne tik neleidžia vertinti savęs adekvačiai, bet ir atneša daugybę problemų.

Apie savęs pervertinimą-“žvaigždiškumą“ ir apie tai, kaip išsiugdyti adekvatų savęs vertinimą – sekantį kartą.

Dangaus dovana

Yra žmonės, kurie ateina į mūsų gyvenimą tam, kad atvertų mūsų širdis.

Dar daugiau. Jie ateina reikiamu metu, lyg gaivaus vėjo gūsis, atnešdami naudingas, geras žinias.

Savo atėjimu jie mums primena, kad laikas judėti toliau – aukštesnės sąmonės keliu, didingu Meilės keliu, savo Misijos keliu.

Jie – mūsų artimos Giminingos Sielos, mūsų aukščiausiojo “Aš“ pasiuntiniai.

Bendraudami su jais, mes prisipildome Dvasinio Draugo energija, Namų energija, “Aš Esu“ būties akimirka. Todėl mums gera kartu, “čia ir dabar“.

Svarbiausia – neklijuoti etikečių ant šio sakralinio bendravimo.

Kartais širdies atvėrimas mums primena įsimylėjimo būseną. Būkite kantrūs ir atsargūs su Dangaus pasiuntiniais!

Jie ateina, bet gali ir išeiti iš mūsų gyvenimo po kurio laiko, atlikę savo misiją.

Todėl neklijuokite jiems “amžinos draugystės“ etikečių bei noro visada būti šalia ir kartu.

Jūsų Sielos ir be to labai arti, jūsų širdys plaka unisonu, tai JŪSŲ laikas!

Mėgaukitės šiuo energijų šokiu, džiaukitės bendravimo spalvingumu! Išgirskite viską, ką Dangaus pasiuntinys atėjo jums pasakyti.

Galbūt, jūs bendrausite visą gyvenimą. Galbūt, jūs tapsite bendraminčiais, bendražygiais, bendrakūrėjais jūsų Misijos Kelyje. Ir tai nuostabu!

Ir… nepraraskite dvasinių draugų, neskaudinkite jų. Negailėkite jiems šiltų žodžių. Branginkite šiuos jaudinančius ir įkvepiančius santykius!

Šie žmonės – ypatingi jūsų gyvenime.

Tai – Dangaus Dovana jums!

Priimkite ją! 🙂

Autorius – A. Šinkaruk

Visiems saulėtos nuotaikos ir gero artėjančio savaitgalio! 🙂

Žmogaus psichikos tipai

Labai aktuali šiai dienai informacija, padedanti suprasti – kodėl mes visi tokie skirtingi ir kodėl tiek problemų šiuolaikinėje visuomenėje.

Nesuprantantiems rusiškai mano vertimas:

Žmogaus psichikos sandaros tipai

Yra toks posakis: “Visi mes žmonės, bet ne visi žmonės žmoniški“. Apie ką jis? Ir ko ieškojo Diogenas su žibintu rankoje, vaikščiodamas tarp daugybės žmonių Sinope tardamas žodžius: “Ieškau žmogaus“?..

Skirtingai nei kitų biologinių rūšių, žmogaus psichika vienareikšmiškai neužprogramuota: ji formuojasi veikiama išorinės aplinkos ir asmens proto.

Psichika lemia žmogaus elgesį. Ją sudaro šie komponentai:

– Įgimti instinktai ir sąlyginiai refleksai;
– Stereotipai, įpročiai, tradicijos, kultūra;
– Asmens protas, ribojamas jausmais ir atmintimi;
– Intuicija:
1)informacija, ateinanti iš nesąmoningo psichikos lygmens,
2)informacija, ateinanti iš kolektyvinės psichikos,
3)poveikiai iš aplinkos ir “apsėdimo“ būsenos;
– Dievo vadovavimas, kuris vykdomas per aukščiau išvardintus komponentus, išskyrus “apsėdimo“ būsenas.

Šiuos komponentus turi kiekvienas žmogus, tačiau skirtingai išdėstyti jie įtakoja skirtingus psichikos tipus, todėl “Homo Sapiens“ atstovai gali turėti vieną iš šių pagrindinių psichikos sandaros tipų:

“Gyvūno“ psichikos sandara. Viskas, ką toks individas daro, nukreipta į instinktų patenkinimą ir malonumus: seksą, maistą, besaikį prekių vartojimą. Iš esmės tai agresyvus, parazitinis, antisocialinis tipas. Visi ir viską jam privalo, bet jis pats niekam nieko neprivalo. Todėl po jo lieka griūtis.

“Bioroboto-zombio“ psichikos sandara. Jo elgesio pagrindas – susiformavę arba visuomenės ir kultūros primesti automatizmai-įpročiai. Toks individas mąsto remdamasis vado autoritetu, šventraščiu, tradicija arba tiesiog perima daugumos nuomonę. Jei iškyla dilema: instinktai ar įpročiai – laimi įpročiai. Jis atsisako savarankiškų sprendimų vardan senų įpročių ir kultūrinių normų.

“Demoniška“ psichikos sandara. Formuodami naujus elgesio būdus, tokie žmonės savo valios jėgos dėka gali peržengti ir per instinktus, ir per įpročius. Gavę valdžią, reikalauja besąlygiško paklusnumo, įgyvendindami pačius įmantriausius spaudimo aplinkiniams būdus. Gali būti tiek vienišiai individualistai, tiek grupės nariai, bendrai veikiantys kažkokioje organizacijoje.

Žmoniška psichikos sandara. Pagrindinis bruožas – žmogus suvokia savo misiją: būti Dievo vietininku Žemėje. Yra posakis: “Gyventi pagal sąžinę“ – tai reiškia nuoširdžiai tikėti Dievu ir veikti visos visuomenės labui. O sąveikos su Dievu indikatorius – žmogaus gyvenimo aplinkybės, kurios yra žmogaus ketinimų ir norų atspindys. Kitais žodžiais – žmogus tiki Dievu, o Jis su žmogumi bendrauja jo gyvenimo aplinkybių kalba.

Žmonės sutvėrė dar vieną psichikos tipą – puolusį, prieštaraujantį žmoniškai prigimčiai (nenatūralų, nežmonišką). Jis formuojasi, kai individas vartoja alkoholį, tabaką ir kitus narkotikus. Tai veda į rimtus pažeidimus – pradedant organų veikla, baigiant intelektu ir valios išraiška. Ir šiuo atveju išgerto ar kitaip suvartoto kvaišalo kiekis neturi didelės reikšmės. Juk mąstančiam žmogui slopinti savo valią ir intelektą nepriimtina iš esmės dėl jo pasaulėžiūros.

Su laiku žmogaus psichikos sandaros tipas gali keistis. Visos asmens žinios ir įgūdžiai yra tik psichikos tipo priedai, kurie patys savaime jo neapibūdina. T.y., individas gali būti išskirtinis specialistas, turėti turtus bei padėtį visuomenėje, ir tuo pačiu nebūti pilnaverčiu žmogumi.

Mūsų manymu, žmoniškai psichikos sandarai normalu, jei įgimti refleksai ir instinktai yra pamatas, ant kurio “statomas“ išmintingas elgesys. Normalu, jei per intuiciją gautą informaciją galime suprasti intelektualios veiklos (mąstymo) pagalba.

T.y., normalu, kai intuicija yra aukščiau proto, o protas – aukščiau nei instinktai. Tai leidžia būti žmogui darnoje su Žemės biosfera, Kosmosu ir Dievu.

Žmoniškos psichikos tipo susiformavimas jaunystės pradžioje turi tapti norma. Bet paprastai taip nenutinka dėl ydingos visuomenės kultūros ir tėvų auklėjimo klaidų. Tačiau suaugęs ir suvokęs trūkumus savo dorovėje, žmogus gali pereiti iš bet kokio psichikos tipo į žmonišką psichikos tipą.

Nežmoniškas žmonių psichikos tipas yra daugybės visuomenės problemų priežastis. Todėl ir jų sprendimas įmanomas tik daugumai žmonių sąmoningai pasirinkus žmoniškumo kelią.

Padėka filmuko kūrėjams! 🙂

Mitai apie psichologus

– Normalūs žmonės patys susitvarko su savo problemomis, pas psichologus eina tik silpni žmonės.

Iš tikrųjų greičiau yra atvirkščiai, nes pripažinti problemą ir pažvelgti tiesiai į ją reikia stiprybės. Kreiptis pagalbos taip pat reikia stiprybės. Jos reikia ir tolimesniam darbui kartu su psichologu ieškant problemų sprendimo būdų ir keičiant kai kurias savo gyvenimo nuostatas.

– Vien pokalbiais problemų neišspręsi.

Išdėstydamas savo problemą, žmogus ją įvardina, o psichologas padeda žmogui suprasti jos priežastis ir atrasti galimus sprendimus. Tai ne tušti pokalbiai, o konstruktyvūs dialogai.

– Jei pats savęs nesupranti, tai niekas tau nepadės.

Toks nusistatymas gali slėpti nenorą susitikti akis į akį su savo problemomis. Visi mes kartais susipainiojame, pasimetame, o nešališkas požiūris iš šalies gali padėti geriau suprasti save. Be to, žmonės linkę pateisinti save, todėl dažnai nepastebi, kad jau turi problemų.

– Darbas su psichologu reikalauja daug laiko.

Viskas priklauso nuo situacijos, pasirinkto psichologo, o pirmiausia – nuo pačio žmogaus noro išspręsti problemą ir jo asmeninių pastangų. Jei problema didelė – gali tekti padirbėti ties ja ilgiau, bet jei žmogus nuoširdžiai dirba – rezultatai bus geri. Svarbu, kad žmogus suprastų – psichologas yra pagalbininkas, ir didelę darbo dalį teks atlikti pačiam žmogui.

– Psichologas išklauso, “paglosto“ ir kalba tik malonius dalykus.

Tuo tarpu pokalbio su psichologu metu žmogui gali tekti išgyventi visą gamą negatyvių emocijų: pasimetimą, baimę, nuostabą, pasipriešinimą, o kartais net ir pyktį.. Tiesos sakymas ne visada malonus, tačiau būtinas, kad žmogus pilnai suprastų savo situaciją.

– Psichologas gali greitai “perdaryti“ arba įkalbėti žmogų – pakanka atvesti pas jį sutuoktinį ar vaiką, ir jis padarys taip, kad jis būtų “toks, kaip reikia“.

Pakeisti greitai tai, kas buvo formuojama metų metais – neįmanoma. Jei norime, kad keistųsi žmonės, reikia pasikeisti patiems: keisti bendravimo būdą ar požiūrį į žmogų. Svarbu suprasti: žmonės keičiasi tik savo noru.

– Psichologas išmokys manipuliuoti žmonėmis.

Tikrai ne, tai prieštarauja psichologo etikos kodeksui. Tikras specialistas nemanipuliuos ir nemokys manipuliuoti. Jis gali padėti pamatyti, kaip žmogaus elgesys veikia santykius su artimaisiais, o taip pat pasiūlyti būdus pakeisti savo požiūrį į situaciją, kurios žmogus negali įtakoti.

– Yra universalus psichologinės pagalbos būdas, kuris tinka visiems ir kiekvienam.

Žmonės skirtingi, su skirtinga patirtimi, charakteriu, įsitikinimais, todėl universalaus psichologinės pagalbos būdo nėra. Su kiekvienu žmogumi psichologas dirba individualiai.

– Pagrindinė psichologo užduotis – kuo greičiau duoti gerų patarimų, kaip išspręsti problemą.

Psichologo užduotis – ne dalinti patarimus, o padėti žmogui išsiaiškinti problemos priežastis. Niekas geriau už patį žmogų nežino apie jo problemas, bet kartais jam sunku pamatyti jų sprendimus. Psichologas turi sudaryti sąlygas žmogui pačiam priimti teisingus sprendimus.

– Kiekvienas žmogus gali pabūti psichologu, todėl geriau pakalbėti su artimu draugu.

Žinoma, nuoširdžiame pokalbyje su draugu yra psichologinių elementų: kalbėdamas žmogus išlieja emocijas, aprimsta, pajunta palaikymą. Artimų žmonių palaikymas labai svarbus mūsų gyvenime, tačiau kritiniais atvejais specialisto pagalba yra efektyvesnė dėl jo turimų žinių, patirties ir objektyvaus požiūrio.

– Psichologas negali turėti problemų.

Psichologas – toks pats žmogus, kaip ir visi, jam taip pat gali kilti asmeninių problemų. Jo privalumas – žinojime, kad problemas reikia spręsti, jis supranta jų priežastis ir ieško efektyvių būdų jas išspręsti.

(Mitai surinkti iš įvairių paskaitų ir knygų)