Mėnuo: lapkričio 2012

Pernelyg aukštas savęs vertinimas. Pagrindinis požymis – žmogus jaučiasi geresnis ir pranašesnis už kitus, reikalauja savo “išskirtinumo“ patvirtinimo ir pripažinimo. Tai veda į susireikšminimą, aroganciją, savo silpnybių tenkinimą ir įsitikinimą, kad jis “nusipelno“ privilegijų jau vien dėl savo egzistavimo fakto.

Pažiūrėkime, kaip toks “sužvaigždėjimas“ įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Jis pradeda jaustis “ypatingu“, jam atrodo, kad tik jo norai yra geri ir teisingi;
– Stengiasi visaip pabrėžti ir demonstruoti savo “išskirtinumą“;
– Linkęs šokiruoti savo elgesiu, laužyti moralines elgesio normas;
– Reikalauja ypatingo požiūrio į save, ypatingo elgesio;
– Yra egoistiški, pasipūtę, greitai įsižeidžiantys, nepakantūs kitokiai nuomonei, todėl žmonės jų privengia;
– Pasitaiko derinys – savęs pervertinimas plius aukos pozicija, kuris sudaro žemo savęs vertinimo iliuziją. Tokie žmonės dažnai sako: “esu toks koks esu (suprask – negaliu pasikeisti), o jūs jau patys taikykitės prie manęs“.

Ne veltui pernelyg aukštas savęs vertinimas juokais vadinamas “žvaigždžių liga“, kuri kankina ir patį “ligonį“, ir aplinkinius. “Pasveikti“ nuo jos sunku, dažniausiai pats gyvenimas – kaip toje vaikiškoje pasakoje “Katės namai“ – nuleidžia “žvaigždę“ ant žemės. Ko gero, tai vienintelis “vaistas“ nuo šios ligos..

O apskritai, savęs vertinimas nėra stabilus dalykas, jis gali keistis: pvz., kristi dėl negatyvios aplinkos ar įvairių stresinių situacijų. Pasitaiko ir nestabilus, “plaukiojantis“ savęs vertinimas: vieną dieną žmogus jaučiasi “žemiau nulio“, kitą dieną – “karaliumi“. Tai – neišspręstų problemų ar užsitęsusių tarpasmeninių konfliktų ženklas.

Todėl svarbu laiku pastebėti tokius svyravimus ir nenugrimzti į visišką negatyvumą ir pernelyg žemą savęs vertinimą. Kaip išsiugdyti ir palaikyti adekvatų savęs vertinimą, kaip padėti artimam žmogui pajusti pasitikėjimą savimi?

Pirmiausia – kaip padėti sau, kaip išmokti adekvačiai save vertinti:

– Sąžiningai pripažinti savo stiprias ir silpnas puses – tai padės pažvelgti į save objektyviai;
– Vystyti realius savo gabumus ir talentus, taisyti trūkumus;
– Praktikuoti pozityvumą, nepasiduoti pesimizmui: kasdien padaryti kažką, kas veda į priekį, o ne tai, kas gramzdina į niūrius apmąstymus;
– Praktikuoti meditaciją, vizualizaciją, atsipalaidavimo pratimus – tai padės neigiamas emocijas transformuoti į teigiamas;
– Vengti jūsų atžvilgiu kritiškai nusiteikusių žmonių: jiems vis vien neįtiksite, bet jų pastabos visada darys neigiamą poveikį. Teisingumo dėlei verta priminti, kad kitų žmonių vertinimai retai būna objektyvūs, todėl priimkite tik konstruktyvias pastabas;
– Nelyginti savęs su kitais – visi mes skirtingi, o lyginimas su kitais ir rungtyniavimas sėja tik negatyvumą.

O dabar – kaip padėti pernelyg žemai save vertinančiam artimam žmogui:

– Leiskite jam išsikalbėti, išklausykite – tai jam labai svarbu ir reikalinga;
– Nelyginkite jo su kitais, į palyginimus jis reaguoja skausmingai;
– Pastebėkite, nuoširdžiai pagirkite jo gerus darbus ir privalumus (nepersistenkite – jie jautrūs falšui);
– Nekritikuokite – kritika visada sukelia neigiamas emocijas;
– Jei reikia išsakyti pastabą – darykite tai subtiliai, neįžeidžiant.

Sveiko, realistiško (adekvataus) požiūrio į save formavimas ir palaikymas – pasitikėjimo savimi pagrindas ir pirmas žingsnis į visų iškylančių gyvenime klausimų ir problemų sprendimą. Todėl ugdykime jį savyje ir, kas ne mažiau svarbu – neapgalvotais žodžiais ar pastabomis nežeminkime kitų žmonių.

Ką apie tai galvojate?

Savęs vertinimas – tai mūsų nuomonė apie save. Jei šis vertinimas adekvatus, t.y., teisingas, sąžiningas – tuomet mes aiškiai suprantame savo galimybes bei trūkumus ir jaučiamės tvirtai. O jei vertiname save menkai – nuolat pergyvename dėl nepilnavertiškumo jausmo, jei susireikšminame – pasijuntame “pranašesni“ už visus.

Savęs vertinimas pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Jį įtakoja šie faktoriai:

– Žmogaus mintys ir mąstymo schemos;
– Kitų žmonių reakcijos;
– Bendravimo patirtis artimoje aplinkoje (šeima, draugai, mokykla);
– Ligos, traumos;
– Visuomenė, kultūra, religija.

Didžiausią įtaką savęs vertinime daro pačio žmogaus mintys, dėl labai paprastos priežasties – savo mintis žmogus gali keisti ir formuoti. Tai, ką mes galvojame, veikia mūsų jausmus, jausmai – veiksmus, veiksmai – mūsų gyvenimą ir kitus žmones. Jei šį eiliškumą suardome, t.y., keisti pradedame nuo veiksmų (pasekmių) arba kitų žmonių nuomonės – pakliūname į užburtą ratą, iš kurio ištrūkti sunku.

Savęs vertinimas paliečia visus gyvenimo aspektus, ir tik adekvatus savęs vertinimas yra vidinio stabilumo požymis bei sėkmės gyvenime pagrindas. Ir pernelyg žemas, ir pernelyg aukštas savęs vertinimas yra neadekvatūs vertinimai. Kaip visi šie vertinimai pasireiškia?

Pradėkime nuo pernelyg žemo savęs vertinimo. Tokiam žmogui atrodo, kad viską daro ne taip, o dauguma aplinkinių – “geresni“. Jis laukia pritariančios aplinkinių nuomonės, todėl stengiasi patikti, įtikti, atitikti. Mato tik savo esamus ir įsivaizduojamus trūkumus bei klaidas. Tokia pozicija – stabdis gyvenime, trukdantis pamatyti ir vystyti savo gabumus ir talentus.

O dabar pažiūrėkime – kaip pernelyg žemas savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Nėra pasitikėjimo savimi, iš to – negebėjimas priimti sprendimų;
– Dažni stresai, emocinis nestabilumas;
– Padidėjęs savikritiškumas, neigiama reakcija į pagyrimus ar komplimentus;
– Panikos priepuoliai susidūrus su sunkumais ar kritine situacija;
– Polinkis svaigintis (“įtampai mažinti“), su laiku peraugantis į griaunančią gyvenimą priklausomybę;
– Polinkis persivalgyti (kai stresas slopinamas maistu) – iki bulimijos, arba, atvirkščiai – dėl žemos savivertės – iki anoreksijos.
– Emocinė įtampa gali pastūmėti žmogų ir agresyviems veiksmams.

Toliau – adekvatus savęs vertinimas. Atitinkantis tikrovę: iš vienos pusės – žmogus gerai žino savo privalumus, iš kitos – teisingai vertina ir taiso savo trūkumus. Jis gerai supranta, kada elgiasi gerai, o kada – blogai; su kuria situacija gali susitvarkyti, o su kuria – ne; koks elgesys garbingas, o koks – ne. Tai harmoningos ir sveikos asmenybės požymiai.

Pažvelkime – kaip adekvatus savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:

– Žmogus pasitiki savimi ir geba priimti teisingus sprendimus;
– Emociškai stabilus, nuosekliai išreiškia savo nuomonę ir poreikius;
– Turi realius lūkesčius ir nėra pernelyg kritiškas kitiems;
– Moka kurti gerus, pozityvius, sąžiningus santykius;
– Turi lankstų realybės suvokimą, todėl lengviau pakelia nenumatytas situacijas ir stresus;
– Yra sveikesni, nei žemą savivertę turintys žmonės;
– Neturi polinkio į psichinius sutrikimus – depresijas, priklausomybes, ir pan.

Taigi, išvada akivaizdi: adekvatus savęs vertinimas leidžia įgyti pozityvių gyvenimiškų įgūdžių ir naudingos patirties. O štai žemas savęs vertinimas ne tik neleidžia vertinti savęs adekvačiai, bet ir atneša daugybę problemų.

Apie savęs pervertinimą-“žvaigždiškumą“ ir apie tai, kaip išsiugdyti adekvatų savęs vertinimą – sekantį kartą.

Labai aktuali šiai dienai informacija, padedanti suprasti – kodėl mes visi tokie skirtingi ir kodėl tiek problemų šiuolaikinėje visuomenėje.

Nesuprantantiems rusiškai mano vertimas:

Žmogaus psichikos sandaros tipai

Yra toks posakis: “Visi mes žmonės, bet ne visi žmonės žmoniški“. Apie ką jis? Ir ko ieškojo Diogenas su žibintu rankoje, vaikščiodamas tarp daugybės žmonių Sinope tardamas žodžius: “Ieškau žmogaus“?..

Skirtingai nei kitų biologinių rūšių, žmogaus psichika vienareikšmiškai neužprogramuota: ji formuojasi veikiama išorinės aplinkos ir asmens proto.

Psichika lemia žmogaus elgesį. Ją sudaro šie komponentai:

– Įgimti instinktai ir sąlyginiai refleksai;
– Stereotipai, įpročiai, tradicijos, kultūra;
– Asmens protas, ribojamas jausmais ir atmintimi;
– Intuicija:
1)informacija, ateinanti iš nesąmoningo psichikos lygmens,
2)informacija, ateinanti iš kolektyvinės psichikos,
3)poveikiai iš aplinkos ir “apsėdimo“ būsenos;
– Dievo vadovavimas, kuris vykdomas per aukščiau išvardintus komponentus, išskyrus “apsėdimo“ būsenas.

Šiuos komponentus turi kiekvienas žmogus, tačiau skirtingai išdėstyti jie įtakoja skirtingus psichikos tipus, todėl “Homo Sapiens“ atstovai gali turėti vieną iš šių pagrindinių psichikos sandaros tipų:

“Gyvūno“ psichikos sandara. Viskas, ką toks individas daro, nukreipta į instinktų patenkinimą ir malonumus: seksą, maistą, besaikį prekių vartojimą. Iš esmės tai agresyvus, parazitinis, antisocialinis tipas. Visi ir viską jam privalo, bet jis pats niekam nieko neprivalo. Todėl po jo lieka griūtis.

“Bioroboto-zombio“ psichikos sandara. Jo elgesio pagrindas – susiformavę arba visuomenės ir kultūros primesti automatizmai-įpročiai. Toks individas mąsto remdamasis vado autoritetu, šventraščiu, tradicija arba tiesiog perima daugumos nuomonę. Jei iškyla dilema: instinktai ar įpročiai – laimi įpročiai. Jis atsisako savarankiškų sprendimų vardan senų įpročių ir kultūrinių normų.

“Demoniška“ psichikos sandara. Formuodami naujus elgesio būdus, tokie žmonės savo valios jėgos dėka gali peržengti ir per instinktus, ir per įpročius. Gavę valdžią, reikalauja besąlygiško paklusnumo, įgyvendindami pačius įmantriausius spaudimo aplinkiniams būdus. Gali būti tiek vienišiai individualistai, tiek grupės nariai, bendrai veikiantys kažkokioje organizacijoje.

Žmoniška psichikos sandara. Pagrindinis bruožas – žmogus suvokia savo misiją: būti Dievo vietininku Žemėje. Yra posakis: “Gyventi pagal sąžinę“ – tai reiškia nuoširdžiai tikėti Dievu ir veikti visos visuomenės labui. O sąveikos su Dievu indikatorius – žmogaus gyvenimo aplinkybės, kurios yra žmogaus ketinimų ir norų atspindys. Kitais žodžiais – žmogus tiki Dievu, o Jis su žmogumi bendrauja jo gyvenimo aplinkybių kalba.

Žmonės sutvėrė dar vieną psichikos tipą – puolusį, prieštaraujantį žmoniškai prigimčiai (nenatūralų, nežmonišką). Jis formuojasi, kai individas vartoja alkoholį, tabaką ir kitus narkotikus. Tai veda į rimtus pažeidimus – pradedant organų veikla, baigiant intelektu ir valios išraiška. Ir šiuo atveju išgerto ar kitaip suvartoto kvaišalo kiekis neturi didelės reikšmės. Juk mąstančiam žmogui slopinti savo valią ir intelektą nepriimtina iš esmės dėl jo pasaulėžiūros.

Su laiku žmogaus psichikos sandaros tipas gali keistis. Visos asmens žinios ir įgūdžiai yra tik psichikos tipo priedai, kurie patys savaime jo neapibūdina. T.y., individas gali būti išskirtinis specialistas, turėti turtus bei padėtį visuomenėje, ir tuo pačiu nebūti pilnaverčiu žmogumi.

Mūsų manymu, žmoniškai psichikos sandarai normalu, jei įgimti refleksai ir instinktai yra pamatas, ant kurio “statomas“ išmintingas elgesys. Normalu, jei per intuiciją gautą informaciją galime suprasti intelektualios veiklos (mąstymo) pagalba.

T.y., normalu, kai intuicija yra aukščiau proto, o protas – aukščiau nei instinktai. Tai leidžia būti žmogui darnoje su Žemės biosfera, Kosmosu ir Dievu.

Žmoniškos psichikos tipo susiformavimas jaunystės pradžioje turi tapti norma. Bet paprastai taip nenutinka dėl ydingos visuomenės kultūros ir tėvų auklėjimo klaidų. Tačiau suaugęs ir suvokęs trūkumus savo dorovėje, žmogus gali pereiti iš bet kokio psichikos tipo į žmonišką psichikos tipą.

Nežmoniškas žmonių psichikos tipas yra daugybės visuomenės problemų priežastis. Todėl ir jų sprendimas įmanomas tik daugumai žmonių sąmoningai pasirinkus žmoniškumo kelią.

Padėka filmuko kūrėjams! 🙂

Darbas – ne visas gyvenimas, bet labai didelė jo dalis. Kartais taip įsijaučiame į savo darbinę veiklą, kad nepastebime, kaip perkeliame savo profesinius įgūdžius ir į kasdieninį gyvenimą. Todėl matydami valdingą moterį, galime įtarti, kad ji vadovė arba mokytoja, o griežtai reikalaujantis disciplinos vyras – karininkas.

Profesinė deformacija – psichologinė žmogaus dezorientacija, kurią net galima pavadinti profesine liga. O susiformuoja ji dėl nuolatinių (išorinių ir vidinių) profesinės veiklos faktorių veikimo ir veda į specifinio-profesinio asmenybės tipo formavimą.

Jei paprasčiau – žmogus asmeniniame gyvenime pradeda elgtis lygiai taip pat, kaip ir darbe. Tačiau tokios elgesio deformacijos – visada negatyvios, “perspaustos“, todėl ir darbe pradeda reikštis kaip profesinės veiklos motyvų iškreipimas, autoritariškumas, neadekvatus elgesys, profesinė degradacija.

Į profesines deformacijas labiausiai linkę dirbantys su žmonėmis specialistai – vadovai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, gydytojai, teisėsaugos darbuotojai, perdavėjai, psichologai. Dažniausiai – dėl vadinamo “emocinio perdegimo“, taip pat dėl aplinkos ir veiklos specifikos, bei asmeninių psichologinių savybių.

Kaip pasireiškia profesinių įgūdžių perkėlimas į asmeninį gyvenimą? Įdomu tai, kad sąmoningai ar ne, bet tai daro kiekvienas žmogus dėl labai paprastos priežasties: juk tam tikrai specialybei reikalingos tam tikros savybės, ir renkamės dažniausiai tą specialybę, kuriai turime polinkį (reikalingas savybes).

Kai pradedame dirbti, tas savybes vystome, todėl jos išryškėja ir stiprėja. Ir, žinoma, veikia visą mūsų gyvenimą. Tačiau.. profesiniai įgūdžiai nebūtinai ir ne visada reikalingi kasdieniniame gyvenime, todėl jei pastebime, kad ne vietoje ir ne laiku “tęsiame“ savo darbą – sustokime, kad tai netaptų tipinio profesinio elgesio perkėlimu į asmeninį gyvenimą.

Kad geriau suprastume – kaip tai vyksta, trumpai peržvelkime dažniausiai aprašomus profesinės deformacijos pavyzdžius ir jos poveikį asmeniniam žmonių gyvenimui.

Profesinė mokytojų deformacija pasireiškia autoritariškumu, susireikšminimu, valdingumu ir nenoru pripažinti kito nuomonę. Galiausiai jie pradeda laikyti savo mokiniais visus: artimus žmones, draugus, pažįstamus ir net nepažįstamus – jie moko, aiškina, nurodinėja, reikalauja.

Gydytojus dažnai skaito cinikais ir juodojo humoro mėgėjais. Tačiau jų profesija reikalauja didžiulės atsakomybės ir yra lydima nuolatinės įtampos, todėl profesinė deformacija – savotiškas apsauginis mechanizmas. Bet.. cinizmas dažnai nesąmoningai perkeliamas į asmeninį bendravimą, o emocinis santūrumas gali pasireikšti kaip paviršutiniškas požiūris į savo ar artimų žmonių problemas.

Buhalterio specialybė jau tapo smulkmeniškumo ir pedantiškumo sinonimu. Profesinė deformacija – nuolatinis tobulos tvarkos siekis, polinkis viską planuoti, pedantiškumas, nemeilė permainoms. Asmeniniame gyvenime tai skrupulingas tvarkos laikymasis. Tai gali erzinti, bet štai šeimos biudžetas visada bus idealiai sustyguotas.

Profesinė karininkų deformacija, ko gero – viena iš sunkiausių, nes profesija tampa gyvenimo būdu, ir pakeisti ką nors labai sunku. Namiškiams teks taikytis su griežta disciplina ir autoritariškumu. Disciplina yra gerai, tačiau autoritariškumas gali peraugti ir į smurtą – ne tik psichologinį, bet ir fizinį.

Teisininkų profesinė deformacija – emocinis šaltumas, teisuoliškumas, karjerizmas, valdingumas, formalumas, cinizmas. Visos šios savybės gali būti perkeltos į bendravimą su artimaisiais ir pasireikšti kaip paviršutiniškumas santykiuose, įtarumas, šaltumas, neklystamumas.

Profesinė psichologų deformacija gali būti išreiškiama noru nagrinėti kitų gyvenimus ir visažinio kompleksu, užverčiant savo patarimais, o iš kitos pusės – negebėjimu susitvarkyti savo paties gyvenimo. Asmeniniame gyvenime gali pasitaikyti manipuliacijų žmonėmis – juk psichologai puikiai žino manipuliacijų mechanizmus, todėl kyla didelis noras išbandyti juos praktiškai.

Kaip nepatirti profesinių deformacijų? Pirmiausia – tobulėti savo profesijoje, nesivadovauti tik šablonais, stereotipais ir dogmomis, o veikti kūrybingai, pagal situaciją, atsižvelgiant į esamas aplinkybes ir savo galimybes.

Taip pat svarbu mokytis persijungti iš vienos veiklos į kitą – atskirti darbinę veiklą ir asmeninį gyvenimą. Naudingi pomėgiai, priešingi darbui: jei darbas įtemptas – pomėgis turėtų būti ramus; ir atvirkščiai – jei darbas ramus, pomėgis – aktyvus. Tai padeda nesustabarėti, nepersitemti ir visapusiškai vystytis.

Gali būti, kad tam tikri darbiniai įgūdžiai gali būti sėkmingai pritaikomi ir asmeniniame gyvenime – tokiu atveju poveikis bus visada pozityvus. Bet jei prasideda negatyvios profesinės deformacijos apraiškos – stabdykite jas, kad netaptumėte savo profesijos įkaitais.

Ką apie tai manote?