Mėnuo: sausio 2011

Apie psichologinius spąstus

Skaitydama apie juos dar kartą pagalvojau – kokia svarbi yra saviugda ir elementarios psichologinės žinios. Šiuolaikinis žmogus yra tarp dviejų priešingybių: informacinio srauto, kuris skatina tobulėti, ir technologijų, kurios stumia į komforto tingulį ir inertiškumą. Todėl saviugdą dažnai keičiame trumpalaikiais įspūdžiais, kad persijungtume nuo problemų, o kritiniais atvejais įtampą ir jos sukeltus skausmus malšiname medikamentais. Skubame, nes.. taip įpratome.

Būtent per skubėjimą, inertiškumą ir automatinį reagavimą įkliūname į psichologinius spąstus. Kas tai yra? Tai situacija, kurioje žmogus dėl tam tikrų priežasčių negali adekvačiai suvokti ir įvertinti gaunamos informacijos, o to pasekoje elgiasi klaidingai, kenkdamas sau. Į psichologinius spąstus patenka žmonės, darantys klaidingas išvadas dėl nepakankamos, klaidinančios ar neteisingai interpretuojamos informacijos.

Į tokius spąstus papuolama ir dėl sąmoningų kitų žmonių – manipuliatorių – veiksmų. Įdomu tai, kad pakliuvę į išorinius, manipuliatorių suregztus psichologinius spąstus, žmonės anksčiau ar vėliau juos atpažįsta ir supranta įkliuvę. Tačiau susipainioję savo asmeninėse klaidingose nuostatose, ir kartais net aiškiai jas matydami, žmonės nelinkę jų pripažinti..

Ir kuo ilgiau žmogus klysta, tuo sunkiau jam tai pripažinti.. na, nebent tai mažos klaidos. Tačiau kai prasideda akivaizdūs sunkumai gyvenime dėl neteisingo mąstymo būdo ir elgesio, ar net gyvenimo strategijos – mes užsispyrę jų laikomės, kaltiname aplinkinius dėl savo sunkumų, nes tos klaidingos nuostatos .. mūsų. Paradoksalu, bet žmonės linkę kentėti ir būti nelaimingais, nei pripažinti klydę – tokiu būdu jie tarsi palaiko iliuzinį orumą.

Papuolę į savo psichologinius spąstus ir nepripažindami jų, mes ne tik įgyjame neurozes ir depresijas, bet ir vis kartojame tas pačias klaidas, nuo kurių kenčiame. Dėl to galime pradėti sirgti ir įvairiomis psichosomatinėmis ligomis – nemiga, galvos skausmais, vegetodistonija, funkciniais virškinimo sutrikimais ir pan. Taigi, žmogus nesąmoningai pradeda pats sau kenkti.

Be to, klaidingas mąstymas formuoja ir charakterio ypatumus bei atitinkamus asmenybės bruožus, kurie trukdo dvasiniam tobulėjimui ir augimui, bendravimui, tikslų siekimui, o galiausiai ir savirealizacijai. Toks žmogus ne tik nesijaučia laimingas, bet ir elgiasi neadekvačiai ir neefektingai. Blogiausia yra tai, kad jis nemato tikrųjų savo elgesio priežasčių, ir dėl to jo gyvenimas tampa valdomas pasąmoninių programų, kurių jis nesuvokia.

Neįtikėtina, bet tokių psichologinių spąstų, kuriuos žmogus pats sau paspendžia, yra labai daug – 40. Apie daugelį jų kiekvienas esame girdėję – tai pozityvios praeities, negatyvios praeities, negatyvaus prognozavimo, išorinės kontrolės, vidinės kontrolės, etikečių kabinimo, analogijos, kaltės, vengimo psichologiniai spąstai ir t.t. Sunku patikėti, kad susikuriame juo patys, dar sunkiau – kad nenorime jų atsikratyti..

Sakoma, kad bėda yra ne klaidos, bet nenoras jų matyti ir taisyti. Neištaisyta klaida tampa yda ir bėda gyvenime. Jei pastebime besikartojančias negatyvias situacijas savo gyvenime, už jų tikrai yra klaidingi mąstymo stereotipai (spąstai), dėl kurių visa tai kartojasi. Vienintelis būdas jų atsikratyti – pamatyti juos ir sąmoningai jų atsisakyti. Sekantį kartą – apie labiausiai paplitusius psichologinius spąstus plačiau.

Ką apie tai manote?

(Pagal A. N. Medvedevo knygą “40 pagrindinių psichologinių spąstų ir būdai jų išvengti“, parengė ruvi.lt)

Amžinoji išmintis

Kiek tavyje tavęs?

Žmogus rado erelio kiaušinį ir padėjo į vištos lizdą. Ereliukas išsirito kartu su viščiukų vada ir augo kartu su jais. Visą gyvenimą erelis darė viską kartu su viščiukais, manydamas, jog ir pats yra viščiukas. Jis krapštė žemę, ieškodamas sliekų ir vabzdžių. Jis kudakavo ir mušdavo sparnais, kad galėtų šiek tiek pakilti į orą. Bėgo metai ir erelis paseno.

Vieną dieną aukštai giedrame danguje jis pamatė didingą paukštį. Su karališku grakštumu jis sklendė tarp galingų vėjo srovių, beveik nepajudindamas savo stiprių auksinių sparnų. Senasis erelis su pagarbia baime pažvelgė aukštyn. „Kas tai?“ – paklausė jis. „Tai erelis, paukščių karalius,“ – pasakė jo kaimynas. – „Jis priklauso dangui. Mes priklausom žemei – mes vištos.“ Taigi erelis gyveno ir pabaigė savo gyvenimą kaip višta, nes jis galvojo, jog taip ir yra.

Apie prabudimą

Tėvas beldžiasi į sūnaus kambario duris. „Sūnau,“ – kviečia jis. – „Prabusk!“ sūnus atsako: „Tėti, aš nenoriu keltis.“ Tėvas šaukia: „Kelkis,tau reikia eiti į mokyklą.“ Sūnus atsako: „Aš nenoriu eiti į mokyklą.“ „Kodėl nenori?“ – klausia tėvas. „Dėl trijų priežasčių,“ – sako sūnus, – „Pirma: tai labai nuobodu; antra: vaikai mane erzina; ir trečia: aš nekenčiu mokyklos.“

O tėvas atsako: „Ką gi, aš tau išvardinsiu tris priežastis, dėl kurių tu privalai eiti. Pirma: nes tai tavo pareiga; antra: tau keturiasdešimt penkeri metai; ir trečia: nes tu esi mokyklos direktorius.“ Prabusk, prabusk! Tu jau suaugai. Tu per didelis, kad miegotum. Prabusk!“

Apie dvasingumo praktiškumą

Mes nenorime būti besąlygiškai laimingi. Mes pasiruošęs būti laimingi, jeigu turėsime šitą ar tą ir dar aną dalyką. Bet tai tas pats, kas pasakyti savo draugui arba Dievui, arba bet kam kitam: „Tu esi mano laimė. Jei negausiu tavęs, atsisakau būti laimingas.“ Labai svarbu tai suprasti. Mes negalime įsivaizduoti laimės be tam tikrų sąlygų. Mus mokė susieti su jomis savo laimę.

Dvasingumas yra pats praktiškiausias dalykas visame plačiame pasaulyje. Aš kviečiu jus pagalvoti apie dvasingumą – ne pamaldumą, ne atsidavimą, ne religiją, ne garbinimą, bet dvasingumą – pabudimą, pabudimą! Pažvelkite į visur esančią širdgėlą, pažvelkite į vienatvę, pažvelkite į baimę, pasimetimą, konfliktus žmonių širdyse: vidinius konfliktus, išorinius konfliktus.

Įsivaizduokite, jog kažkas jums parodė būdą, kaip viso to atsikratyti. Įsivaizduokite, jog kažkas pamokė, kaip sustabdyti tą didžiulį energijos, sveikatos, emocijų nutekėjimą, kuris yra visų šių konfliktų ir pasimetimo priežastis. Ar to norėtumėte? Įsivaizduokite, kažkas parodė jums būdą, kaip iš tikrųjų mylėti vienas kitą, išlikti ramybėje, gyventi meilėje… Ar galima sugalvoti ką nors praktiškesnio už dvasingumą?

Bet vietoj to žmonės galvoja, kad praktiškiau yra didelis biznis, kad praktiškiau yra politika, kad praktiškiau yra mokslas. Kokia žemiška nauda iš to, kad išlaipinom žmogų mėnulyje, kai mes nesugebame gyventi žemėje?..

Pasikeitimus pradėkime nuo savęs

Įsivaizduokite ligonį, kuris ateina pas gydytoją ir pasakoja, nuo ko kenčia. Gydytojas atsako: „Labai gerai, aš jūsų simptomus supratau. Žinote, ką darysiu? Aš išrašysiu vaistų jūsų kaimynui!“ Ligonis atsako: „Labai ačiū, daktare, nuo to aš pasijutau žymiai geriau.“ Ar tai ne absurdas? Bet mes būtent taip ir darome. Žmogus, kuris miega, visada galvoja, kad pasijus geriau, jei pasikeis kas nors kitas.

Jūs kenčiate, nes miegate, bet jūs galvojate: „Koks puikus būtų gyvenimas, jei kas nors kitas pasikeistų; koks puikus būtų gyvenimas, jei pasikeistų mano artimas, mano žmona, mano viršininkas.“ Mes visada norime, kad kažkas kitas pasikeistų, kad galėtumėm gerai jaustis. Bet ar jums kada šovė į galvą, kad netgi jei jūsų žmona pasikeis arba pasikeis vyras, ką tai jums duos?

Jūs išliksite tokie pat pažeidžiami kaip ir anksčiau; jūs tokie pat kvaili kaip ir anksčiau; jūs taip pat miegate kaip ir anksčiau. Jūs esate tas, kuris turi pasikeisti, kuriam reikia vaistų. Bet jūs ir toliau tvirtinate: „Aš gerai jaučiuosi, nes pasaulis yra geras.“ Netiesa! Pasaulis yra geras, nes aš gerai jaučiuosi. Todėl pokyčius pradėkite nuo savęs.

Meilė reiškia mylėti

Ji lyg saulė šviečia vienodai geram ir blogam; ji verčia lietų lyti ir ant šventųjų ir ant nuodėmingųjų vienodai. Ar gali rožė pasakyti: „Aš savo kvapą skleisiu tik geriems mane uostantiems žmonėms, bet sulaikysiu jį nuo blogųjų?“ Ar gali lempa pasakyti: „Aš šviesiu tik geriems žmonėms šitame kambaryje, bet nuo piktųjų šviesą sulaikysiu?“ O ar gali medis pasakyti: „Aš suteiksiu savo šešėlį geriems po manimi besiilsintiems žmonėms, bet nesuteiksiu jo blogiems?“

(Iš E. De Mello knygų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Apie sektas (tęsinys)

Sektų fenomeną nagrinėjo įvairių sričių mokslininkai. Vieną išsamiausių tyrimų šioje srityje atliko Kalifornijos universiteto profesorė, psichologė Margaret Thaler Singer. Ji kalbėjosi su daugiau kaip 3000 žmonių, kurie dalyvavo kokios nors sektos veikloje. Jos tyrinėjami klausimai buvo šie: kaip įsitraukiama į sektas, kuo jos patraukia, kodėl taip sunku išeiti iš sektos. Apklaustų žmonių atsakymus M. T. Singer suklasifikavo ir padarė apibendrinančias išvadas.

Į sektas pirmiausiai įsitraukiama dėl tikėjimo, nes žmogui reikalingas tikėjimas, kuriuo jis galėtų vadovautis. Tai ypatingai reikalinga viskuo nusivylusiam žmogui. Sekta suteikia iliuzinę tikėjimo viltį. Tokių tikėjimų ypatumas – juose yra dalis tiesos, o tai ir yra labiausiai suklaidinanti aplinkybė. Įgavęs nors ir iliuzinę tikėjimo viltį, žmogus bijo ją prarasti: greičiau pagalvoja, kad kažką ne taip suprato ir tikisi gerų permainų ateityje.

Sektose išlaiko ir autoriteto poreikis, nes nuo vaikystės esame pratinami gerbti juos. Būtent sektose vadovo autoritetas yra neginčijamas ir galioja taisyklė: vadas visada teisus. Abejojantys ir kritikuojantys greitai susekami ir vado apšaukiami išdavikais, apsimetėliais arba šnipais. Taigi, sektoje laiko ne tik pagarba autoritetui, bet ir baimė jam nepaklusti.

Prisirišimas, inertiškumas – įsitraukę į sektos veiklą, žmonės dažnai pateisina savo veiksmus, nes tiki, kad daro kažką gero. Jei ir kyla abejonė, tai dažniausiai pagalvoja: “ Tai mano apsisprendimas, galbūt, sunku, galbūt, aš kažko nesuprantu, bet aš turiu ištverti ir eiti iki galo, aš negaliu pasiduoti.“ Kuo ilgiau žmogus dalyvauja sektos veikloje, tuo sunkiau ją palikti.

Grupės spaudimas – lemiamas faktorius sektoje. Daugelis buvusių sektantų pripažįsta, kad suabejoję ramindavo save mintimis apie kitų sektantų pavyzdį, nes suabejojęs tuoj pat pasijunta vienišas ir izoliuotas dėl grupės spaudimo. Sektos nariai dažnai prisibijo vieni kitų, todėl nebūna visiškai atviri. Jie ramina save mintimis, kad kažką blogai daro ar supranta ne taip, todėl privalo dar daugiau pasistengti – kaip kiti sektos nariai.

Informacijos stoka dėl sąmoningai skleidžiamos klaidingos informacijos sektoje. Tai gali būti sufalsifikuoti faktai apie sektos įtakos sferas, jos narių skaičių, veiklos motyvus ir apie vadovo asmenybę, taip pat savaip interpretuojami pasaulio įvykiai. Tokios klaidingos informacijos dėka sektantai nutolsta nuo realybės ir susikuria iškreiptą pasaulio vaizdą.

Nutraukdami ryšius su praeitimi, sektantai pradeda gyventi mažame uždarame rate, atsiriboję nuo pasaulio. To dažnai reikalauja sektos taisyklės, o į visuomenę išeinama tik verbuoti naujų narių. Kuo ilgiau žmogus gyvena tokiame uždarame rate, kuriame visi vienodai mąsto ir elgiasi, tuo sunkiau jam bendrauti su esančiais už sektos ribų. Sektantas sunkiai priima kitokį požiūrį ir jaučiasi nesuprastas tarp kitokių žmonių. Įprastas gyvenimas, nors ir nelengvas, galiausiai tampa savas, o išėjimas iš sektos sunkiai įsivaizduojamas. Atsiribojęs nuo pasaulio, sektantas vis labiau grimzta į emocinį ir psichinį sąstingį.

Sektoje laiko ir baimės ir kaltės jausmai. Baiminamasi gyvenimo už sektos ribų, baiminamasi ir savų, kad nebūtų nubausti, bijoma neatitikti, neįtikti, būti įskustam ar melagingai apkaltintam. Kaltės jausmas paprastai ateina suvokus, kad pasirinktas klaidingas kelias ir gailimasi sugaišto laiko, prarastų pinigų ir energijos. Tačiau tai sunku sau pripažinti, todėl laikomasi įprasto gyvenimo.

Štai tokios pagrindinės priežastys laiko žmogų sektoje. Daugeliui žmonių, pasiryžusių atsisveikinti su sekta, apsispręsti ir žengti šį žingsnį yra labai sunku, ypač jei tai padaryti reikia vienam. Tačiau vis dėlto žmonėms pavyksta išsivaduoti iš sektų. Kokiu būdu? M. T. Stinger aprašė tris pagrindinius būdus

1. Praregėjimas, aiškus suvokimas – jis ateina, kai išsisklaido iliuzijos, žmogus pamato tikrą padėtį ir tai, kad jis buvo mulkinamas. Dažnai tai paskatina kažkoks įvykis sektoje ar pernelyg autoritariškas vadovo elgesys.

2. Sektos nariai yra kartais ir šalinami – pvz., ekonominiais sumetimais, arba kai aiškiai sutrinka sektanto psichika. Tas pats laukia ir ypač nepaklusnių ramybės drumstėjų – kaip pamoka kitiems.

3. Konstruktyvi informacija apie sektą iš draugų ar artimųjų taip pat būna priežastis palikti sektą ir pradėti kitaip vertinti situaciją.

Akivaizdu, kad patikimiausias būdas nuo visų įtakų yra žmogaus vidinė dvasinė stiprybė. Toks žmogus turi savo pasaulėžiūrą, tikslus gyvenime ir dvasinę pusiausvyrą. Sunkią akimirką jis ieško sprendimų, o ne atramos. Žinoma, būna gyvenime atvejų, kai padeda aplinkiniai – juk esame žmonės, tai natūralu ir žmogiška.. Bet ta pagalba turi padėti žmogui pakilti, o ne pavergti jį.

Turbūt, ne vienas atkreipėte dėmesį, kad žmogaus pavergimo principai nesąžiningų žmonių yra gana plačiai naudojami. Kad neįkliūtume į tokias manipuliavimo pinkles, tiesiog turime suprasti jų veikimo principus. Jei skaitote rusiškai, plačiau apie tai čia.

Taigi, vėl saviugda.. ji padeda ne tik gerinti savo ir aplinkinių žmonių gyvenimą, bet ir sugebėti atskirti nesąžiningų žmonių užmačias. Ar sutinkate?

Apie sektas

Atrodytų, žmonės dabar išsilavinę, sąmoningi – kuo gi juos vis dar patraukia sektos? Juose yra įvairiems skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančių žmonių: įvairaus amžiaus, interesų, gabumų ir polinkių. Kokius žmonių poreikius patenkina sektos, kokias visuomenėje esančias nišas užpildo ir kuo jos pavojingos žmogui? Kad suprastume, kaip žmogus pasiduoda sektantų pagundoms, turime suprasti sektų veikimo principus.

Pastebėta, kad sektų ypač padaugėja visuotinio sąmyšio, krizių ir permainų laikais. Sektų vadovai pateikia žmonėms paprastus ir iš pirmo žvilgsnio patikimus laimingo gyvenimo receptus. Žadamas ne tik laimingas gyvenimas, bet ir saugumas chaotiškame pasaulyje. Sektos įsipareigoja sukurti sveiką, saugų ir džiaugsmingą pasaulį, už kurį jos tarsi prisiima atsakomybę, bet su sąlyga – jis turi būti jų kontroliuojamas.

Pakliuvęs į sektą žmogus pradžioje pasijunta saugus tarsi savo šeimos rate: suprastas ir išklausytas, jis tampa reikšmingas. Idėjinis vadas dažnai patvirtina, kad visi grupuotės nariai yra išskirtiniai, priklausantys “tikriems“ pašauktiesiems. Pasiūlomi tiesioginiai keliai į laimę, bet su ta pačia sąlyga: jei bus griežtai laikomasi grupės reglamentuojamų taisyklių ir tam tikro gyvenimo būdo.

Visų sektų veikimo metodai panašūs: pritraukti naujus narius ir juos įtakoti, daryti spaudimą, slopinti jų laisvą valią. Kiekvienas naujas narys sustiprina sektą ir dažnai keičia savo laisvę į iliuzinį saugumą. Didžiausia sektų blogybė – žmonių apgaudinėjimas ir išnaudojimas, visų jų tikslas – pinigai ir valdžia. Joms reikalingi žmonės, kurie aukotų pinigus, veltui dirbtų, rinktų aukas ir verbuotų naujus narius. Žmonės besąlygiškai atsiduoda sektos valdžiai, tuo tarpu jos vadovai net nemano tesėti savo pažadų.

Pavojingiausios sektos yra tos, kurios atskirtos nuo išorinio pasaulio: kai griežtai kontroliuojama informacija, kai reikalaujama nutraukti visus iki sektos buvusius ryšius, ar prašoma į sektos sąskaitą perrašyti savo santaupas, užrašyti nuosavybę. Tokiu atveju žmogus patenka į visišką sektos priklausomybę, kuri tampa vienintele jo asmenybės formuotoja ir teisėja. Tai dvasinė prievarta: sužlugdomas žmogaus savarankiškas mąstymas, jo unikalumas – jis tampa lengvai valdomas.

Kai susipažįstame su sektų veikimo principais, sunku įsivaizduoti, kad žmogus į tai gali įsitraukti savo noru. Kada ir kokie žmonės pasiduoda sektų vilionėms? Nustatyta, kad dažniausiai į sektas įvilioja žmonės, kuriais pasitikima: draugai, artimi žmonės, giminės, kaimynai, bendradarbiai, arba sektantai profesionalai. Sektų šalininkai priviliojami ir internetu – mūsų informaciniais laikais žmonės kartais sutrinka ir pasiklysta informacijos gausybėje, todėl nesuvokia, kuo tikėti ir pasitikėti.

Dažniausiai pasiduoda tie žmonės, kurie atsidūrė kritinėje situacijoje: prarado darbą, išsiskyrė su artimu žmogumi, persikėlė gyventi į kitą šalį ar miestą, neteko artimo žmogaus, nusivylė gyvenimu, draugais, valdžia, tradicine religija, nepasitiki savimi ir pan.. Jie mano, kad nieko nepraranda, nes jaučiasi nepajėgūs patys pertvarkyti savo gyvenimą. Lengviau pasiduoda ir jauni žmonės, kurie dar dažnai jaučiasi drovūs ir neryžtingi.

Amerikiečių socialinis psichologas P. G. Zimbardo, tyrinėjęs sektų veiklą, pateikė tokias apibendrinančias išvadas:

* Niekas be priežasties neateina į sektas. Žmonės dažniausiai jungiasi prie tokių grupių, kurios žada išpildyti jų poreikius ir lūkesčius. Grupės tampa sektomis, kai jos apgaudinėja žmones, juos išnaudoja, paklaidina tikėjime, pamina bendražmogiškas vertybes arba kelia pavojų gyvybei.

* Sektos parodo, kokių vertybių stinga visuomenėje. Tai tarsi indikatorius, parodantis, kada ir ko trūksta visuomenėje, kokie piliečių poreikiai lieka nepatenkinti.

* Greitai besivystančioje visuomenėje dažnai tikrosios vertybės yra nustumiamos į šalį, ir jų vietą užima paviršutinės, laikinos bei greitai kintančios. Tokiu būdu sukuriama palanki dirva skleisti miglotas iliuzijas ir įvairiausius tikėjimus bei dalinti žmonėms niekuo nepagrįstus pažadus.

* Lengvai pasiduodama aplinkinių įtakai, kai neturima savo tvirtų įsitikinimų. Taip pat kiekvienas žmogus gali pakliūti į sektos žabangus, kai jaučia, jog išorinė aplinka neatitinka jo gyvenimo nuostatų ir yra slopinama jo individualybė.

* Klaida manyti, kad sektantai naudoja kažkokias įmantrias poveikio žmogui priemones. Mistikos čia nėra, pritaikoma socialinės įtakos taktika, kuri plačiai naudojama visuomenėje (reklama, rinkiminės kampanijos, nuomonės formavimas ir pan.).

Taigi, vienintelis apsisaugojimo nuo sektų būdas – dvasinė stiprybė per savęs pažinimą. Plačiau apie tai – sekantį kartą.

O ką jūs apie tai manote?

Mintys apie sveikatą

Kieno sveikas kūnas, tas gali ištverti ir karštį, ir šaltį. Taip ir tas, kieno sveika dvasia, gali pakelti ir sielvartą, ir džiaugsmą, ir kitus jausmus. (Epiktetas)

Spręskite apie savo sveikatą iš to, kaip jus džiugina rytas ir pavasaris. (H. D. Toras)

Sveikata taip pranoksta visas kitas gyvenimo gėrybes, kad visai sveikas skurdžius yra laimingesnis už ligotą karalių. (A. Šopenhaueris)

Sveikata – išminčių honoraras. (P. Ž. Beranžė)

Mūsų gyvenimą trumpina nemokšiškumas. (H. Spenseris)

Visi galime būti ilgaamžiais. Mes patys nesaikingumu, netvarkingumu, bjauriu organizmo alinimu gerokai sutrumpiname savo gyvenimo laiką. (I. Pavlovas)

Jei nebėgioji, kol sveikas, teks pabėgioti, kai susirgsi. (Horacijus)

Kai kurie vaistai pavojingesni už pačias ligas. (Seneka)

Optimizmas – ne tik sveikatos požymis, bet dar ir veiksmingiausia nuo ligų sauganti priemonė. (S. Smailsas)

Pikčiausia negalia – prisirišimas prie savo negalių. (Seneka)

Gėda prisipažinti, bet juk iš visų gyvų būtybių tik vienas žmogus nežino, kas jam yra naudinga. (Plinijus Vyresnysis)

Kai matau tuos stalus, apkrautus gausybe patiekalų, įsivaizduoju, kad už kiekvieno kaip pasaloje slepiasi podagra, vandenė, karštinė ir daugybė kitų ligų. (Dž. Adisonas)

Valgyti ir gerti dera tiek, kad atkurtum savo jėgas, o ne jas slopintum. (Ciceronas)

Fiziniai pratimai gali pakeisti daugelį vaistų, bet joks pasaulio vaistas negali pakeisti fizinių pratimų. (A. De Miusė)

Žmogus – iškilniausias žemiškosios gamtos kūrinys. Bet kad galėtų džiaugtis gamtos gėrybėmis, žmogus turi būti sveikas, stiprus ir protingas. (I. Pavlovas)

Iš tiesų tas, kuris nebrangina gyvenimo, yra jo nevertas. (L. Da Vinčis)

Prižiūrėkite kūną, jeigu norite, kad gerai dirbtų jūsų protas. (R. Dekartas)

Visa gyvenimo prailginimo paslaptis – jo netrumpinti. (E. Foichterslebenas)

Mūsų maisto medžiagos turi būti vaistai, o mūsų vaistai – maisto medžiagos. (Hipokratas)

Didis, niekada nekenkiantis, visuomet išganingas vaistas – blaivybė, dvasios ramybė, fiziniai pratimai. (F. Fenelonas)

Liga – savotiška pirmalaikė senatvė. (A. Popas)

Protingas žmogus turi pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kad organizmas kuo rečiau triktų ir kuo rečiau būtų reikalingas remonto, o ne taisyti savo organizmą nelyginant sutręšusią ir skylėtą valtį bei kamšyti jo plyšius. (D. Pisarevas)

Be judėjimo gyvenimas tik letargo sapnas. (Ž. Ž. Ruso)

Devynios dešimtosios mūsų laimės priklauso nuo sveikatos. (A. Šopenhaueris)

Sveikata tokia pat užkrečiama kaip ir liga. (R. Rolanas)

🙂 Būkite visi sveiki, smagaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Joga

Iš visų sveikatingumo metodų vienas efektyviausių būdų palaikyti gerą sveikatą yra fizinis krūvis – įvairūs pratimai, užsiėmimas sportu. Maža to, fizinis pasyvumas gali būti net pavojingas – vieno tyrimo metu buvo įrodyta, kad jei jauną žmogų priversime tris savaites gulėti lovoje, tai jo širdies ir kraujagyslių sistemos funkcionavimo lygis tiek suprastės, lyg jis būtų pasenęs dvidešimčia metų.

Mūsų kūnas sukurtas judėjimui, tai galime suprasti, pažiūrėję į mažus vaikus – jie nuolat juda, bėgioja, o jei ir prisėda, tai labai trumpam.. Kad šiuolaikinis žmogus juda per mažai, įrodė dar vienas įdomus tyrimas. Jauną sportišką vyrą paprašė kelias valandas atkartoti visus keturmečio vaiko judesius. Ir ką jūs manote? Po dviejų valandų vyrukas pavargo ir paprašė pertraukėlės, o mažylis ir toliau bėgiojo ir žaidė 🙂 ..

Kad žmonės nuo senų laikų rūpinosi kūno gyvybingumu, parodo seniausia sveikatingumo sistema – joga. Jai apie 5 tūkstančius metų ir tai, kad joga išliko iki mūsų dienų ir vis labiau plinta pasaulyje įrodo jos reikalingumą ir veiksmingumą. Šiandien pasaulyje yra daugybė jogos sistemų: vienos jų skirtos jėgos vystymui, kitos – lankstumui ir relaksacijai.

Nepriklausomai nuo pasirinktos jogos sistemos, atlikdamas bet kurią pozą (asaną), žmogus turi jausti savo kūną ir stebėti jo siunčiamus signalus apie komfortą arba diskomfortą. Tai sąmoningai daromi pratimai, kurie derinami su kvėpavimu. Reguliarūs užsiėmimai joga ne tik stiprina sveikatą, bet ir didina kūno lankstumą, palaiko sveiką stuburą, išmoko ir atsipalaiduoti, ir koncentruotis, vienija kūną ir protą.

Dar prieš kelis dešimtmečius joga atrodė keistuolių vienišių užsiėmimas, dabar ji tapo prieinama kiekvienam. Ar verta ją praktikuoti, ar tinka ji mums? Pabandyti tikrai verta, nes ji tinka daugeliui. Kad geriau suprastume, kas yra joga, pažiūrėkime į dažniausiai užduodamų klausimų-atsakymų apie jogą sąrašą. Gal sudomins pabandyti?.

Kas gali praktikuoti jogą?
Ją gali praktikuoti kiekvienas žmogus. Tačiau jei turite problemų su sveikata (psichiniai sutrikimai, onkologinės ligos, uždegiminiai susirgimai, kraujospūdžio ligos, neseniai patirta trauma ar operacija) – pasikonsultuokite su gydytoju, o prieš užsiėmimus pasitarkite su jogos dėstytoju. Jau įrodyta, kad daugelio ligų atveju tinkami jogos pratimai žymiai pagerina sveikatą.

Kiek kartų į savaitę reikia praktikuoti jogą?
Jogoje svarbiausia – pastovumas. Dviejų-trijų užsiėmimų į savaitę pilnai pakanka, bet jei norite pasiekti greitų rezultatų, reikėtų tam skirti 20-30 minučių kasdien.

Ar yra specialūs mitybos reikalavimai?
Užsiėmimai atliekami tuščiu skrandžiu – praėjus 4-5 valandoms po pietų arba 2-3 valandoms po lengvo užkandžio. Gerti vandenį galima prieš užsiėmimus, bet ne jų metu. Po praktikos galima gerti vandenį, o po pusvalandžio galima pavalgyti. Jei klausiate apie sveiką mitybą, tai prie jos prieisite savaime, jei reguliariai praktikuosite jogą.

Kaip apsirengti užsiėmimų joga metu?
Tinka patogi, nevaržanti judesių apranga. Pageidautina, kad keliai ir mentės būtų matomi – tai padeda dėstytojui pamatyti, ar teisingai atliekamos asanos. Jogos pratimai paprastai atliekami basomis, kad pėdos aktyviai dirbtų.

Ar yra pagalbinės priemonės?
Tai specialus kilimėlis, garantuojantis stabilumą. Gali būti panaudojami specialūs blokai, kurie yra atrama, taip pat specialūs diržai, padedantys pasilenkimams ar kojų fiksacijai kai kuriose pozose.

Ar galima nėštumo metu praktikuoti jogą?
Galima, tam yra specialiai pritaikytos programos visiems nėštumo etapams. Jos padeda palaikyti gerą būsimosios mamos sveikatą, palaiko jos kūno hormonų optimalų foną, bei padeda pasiruošti normaliam fiziologiniam gimdymui.

Ar neprieštarauja jogos praktikavimas religiniams įsitikinimams?
Joga – ne religija. Tai tam tikra technikų sistema, kuri skirta fizinės ir psichoemocinės žmogaus būsenų subalansavimui. Tai sveikatingumo praktika, vedanti į vidinio ir išorinio pasaulių harmonizavimą.

Ar galima suderinti jogą ir kitus fizinio krūvio metodus?
Galima, jei kitokiu krūviu užsiimsite po 4-6 valandų, kai atlikote jogos pratimus, arba jogos pratimus atliksite paskutinius. Geriausia, kad skirtingam fiziniam krūviui būtų skirtos skirtingos savaitės dienos.

Kokios vandens procedūros rekomenduojamos po jogos pratimų?
Iki ir po jogos praktikos galimas šiltas dušas, tik ne vonia ar pirtis.

Ar galima jogą praktikuoti savarankiškai?
Galima, bet geriau pradėti su patyrusiu dėstytoju, tuomet asanas išmoksite atlikti teisingai.

Joga – puikus fizinės ir dvasinės sveikatos bei pusiausvyros palaikymo būdas. Beveik kiekvieną pradedantį ją praktikuoti sužavi paprastumas ir greitai pastebimi rezultatai, todėl daugeliui tai tampa neatsiejama gyvenimo dalimi, sveikatos ir žvalumo šaltiniu.

“Joga atstato pusiausvyrą, harmonizuoja, valo ir stiprina Kūną, Protą ir Dvasią to, kas ją praktikuoja. Ji nurodo kelią į tobulą Sveikatą, tobulą Proto valdymą ir tobulą žmogaus sąveiką su savimi, supančia Gamta ir Dievu. Sveikata – tai turtas. Proto veikla – palaima. Joga nurodo į tai kelią“ – Svami Višnu-Devananda.

Ar praktikuojate jogą? Jei taip, pasidalinkite įspūdžiais 🙂 ..

Kaip gydomės?

Mūsų laikų paradoksas – žmonės daugiau linkę rūpintis ligomis, nei savo sveikata ir jos stiprinimu. Kiekvienas savo namuose turime stebuklingą vaistų dėžutę visiems gyvenimo atvejams. Žinoma, ji reikalinga, bet labai jau mes greiti griebtis vaistų dėl menkiausio negalavimo. Ir į vaistinę užsukame taip dažnai, kaip ir į maisto parduotuvę, bet vėl paradoksas – sergame vis daugiau. Kodėl taip yra? Vaistai ne tie ar mes kažką ne taip darome?

Pirmiausia – mes labai susiaurinome savo galimybes būti sveikais, naudodamiesi tik vienu gydymo metodu – intensyviosios terapijos metodu. Kodėl? Matyt, todėl, kad taip paprasčiau ir greičiau: simptomas-tabletė, ir bėgame toliau gyventi.. Net tuomet, kai gydytojas rekomenduoja ligos atveju ilsėtis ar specialią dietą, kad greičiau pasveiktume, arba fizioterapiją po ligos – juk dažniausiai numojame į tai ranka, tiesa?

Pasirodo, gydymo ir sveikatingumo metodų (oficialių ir neformalių) yra keletas. Tačiau efektyviausias yra sveikatos išsaugojimas. Kaip žinome, jokia liga negali paveikti organizmo, jei jo organų veikla yra subalansuota. Net traumų ar virusinių ligų atvejais toks žmogus sveiksta greičiau ir be komplikacijų. Peržvelkime pagrindinius gydymo ir sveikatingumo metodus.

1. Chirurginis metodas. Taikomas ekstremaliais atvejais – traumų arba kai reikia gelbėti visą organizmą arba organą. Jis taikomas tik tuomet, kai visi kiti metodai nepadeda.

2. Intensyvios terapijos metodas. Gydymas medikamentų ir kitų terapinių priemonių pagalba. Taikomas uždegimų, ūmių ir lėtinių ligų atveju. Tai švelnesnis metodas, kuris paprastai malšina simptomus, todėl dažnai vadinamas simptomatiniu. Jis nepašalina ligos priežasties, kuri dažnai nukeliama į ateitį ir pasireiškia analogišku, bet stipresniu variantu, arba kitokiu, bet taip pat probleminiu. Kaip ir chirurgija, tai brangus gydymo būdas, ne visada garantuojantis teigiamą rezultatą.

3. Subtili terapija. Tai gydymas homeopatinių ir patikrintų laiku priemonių, pvz., fitoterapijos ar akupunktūros pagalba. Taip gydomas, žmogus jau susimąsto apie ligų priežastis ir stengiasi nedaryti to, kas sukelia ligas. Gydymas dėl to sėkmingesnis, nes žmogus sąmoningai siekia sveikatos.

4. Profilaktinis metodas. Tai fizioterapija, gimnastika, jogos pratimai, kvėpavimo ir vandens terapija, masažai, teisinga mityba, profilaktinis badavimas ir t.t. Skirtingai nuo ankstesnių metodų, žmogus pradeda rodyti iniciatyvą ir kūrybiškai taikyti tai, kas jam padeda palaikyti gerą sveikatą, entuziazmą ir žvalumą. Šio metodo efektas didelis, bet jis priklauso nuo žmogaus sąmoningumo ir nuoseklumo. Šiuo būdu gydomos ne tik ligų pasekmės ir sustiprinamas visas organizmas, bet ir suprantamos ligų priežastys.

5. Bioenergoinformacinis metodas. Platus spektras – nuo psichoterapijos iki religinių ritualų, nuo užkalbėjimų iki liaudies gyduolių. Pavojingas tuo, kad nemokšiškumas ir menkiausias neatsargumas iš abiejų pusių, taikant šį metodą, gali sukelti rimtų pasekmių tiek gydančiam, tiek ir pacientui.

6. Savęs pažinimo metodas. Tai progresyviausias sveikatos išlaikymo metodas, kai žmogus per savęs pažinimą išmoksta gyventi sveikai, o reikalui esant, taikyti vieną ar kitą gydymo metodiką. Jis jaučia ir žino, kas jam tinka ir padeda, todėl dažnai laikosi savo sveikatos palaikymo sistemos. Išmoksta suprasti dvasinius gyvenimo principus ir jų veikimą, taip pat kūno, sielos ir dvasios sąveiką bei ryšį. Aiškiai suvokia priežastis, sukeliančias kančią ir ligas, todėl nedaro to, kas kenkia jam ir aplinkiniams.

7. Nulinis metodas – kentėjimo metodas. Yra ir toks.. Tai neigimo, bėgimo nuo sprendimų būdas, kai žmogus nieko nedaro sveikatos palaikymui (dažnai atvirkščiai, pvz., per žalingus įpročius sau kenkia), o susirgęs kenčia iki kritinės ribos, kai dažnai jau niekuo negalima padėti.

Kaip matome, pats progresyviausias – savęs pažinimo metodas – yra procesas, tai optimalus sveikatos palaikymo būdas ir adekvatus gydymas (esant reikalui). Jei susirgę taikome kažkurį metodą, tai rezultatai visuomet bus geresni, jei tikėsime gydymu ir pašalinsime priežastį, kuri sukėlė ligą. Tos priežastys gali būti įvairios – netikęs gyvenimo būdas, įtempta psichinė būsena, neteisinga mityba, žalingi įpročiai ir t.t. Daugelį šių priežasčių mes galime ir turime pašalinti, jei norime būti sveiki.

Kaip manote?

Vydūnas apie žmoniškumą, tautą ir laisvę

… Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys. Žmogaus esybė yra labai gilus vidaus reikalas. Iš tos esybės spindi sąmonė. Žmoniškumas išreiškia įvairių savybių rinkinį, kurį turintis žmogus yra žmoniškas. Nuo jo paties priklauso, ar jis užsidegs, ar toliau rusens. Kitaip sakant, žmogus pasirodo, kuomet apsireiškia išmintis, meilė, teisingumas, tvirtumas ir t.t. Žmogus yra išaugęs, kai jo žmoniškumas aiškiai pasireiškia. Tokiu tapti yra kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė.

… Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime. Toks nesupratimas būdingas net šiuolaikiniam auklėjimui ir lavinimui. Beveik išimtinai stengiamasi suteikti tik įspūdžių ir žinių. Jaunimui tai primetama labai smarkiai. Žmogus paverčiamas indu visokiems turiniams, kuriuos, patekęs į visuomenę, turi vėliau išpilti. Nemanoma, kad kiekvienas žmogus su aplinka turėtų santykiauti kaip kūrybos galia. Jaunimas visiškai nemokomas prasmingo gyvenimo būdo, kurio negali pakeisti tam tikri įkalami “įsakymai“.

… Iš žmogaus, kurio žmoniškumas pakankamai atsiskleidęs, visuomet sklinda kažkas, kas žadina kitų esmingumą, verčiantį kiekvieną vis daugiau žmogumi tapti. Jis skatina žmones taurėti, tobulėti ir stiprėti. Žmoniškumas atlieka svarbų vaidmenį tobulinant ir palaikant tautos gyvastį. Apie tai turėtų nuolatos mąstyti ypač tas, kuris turi ypatingų uždavinių visuomenėje. Jis turi padaryti viską, kad taptų kuo esmingesnis.

… Visi įstatymai, visos įstaigos turi augti iš tautos esmės. Niekuomet neturėtų būti skolinama iš kitų tautų. Sunkiausia nuodėme turi būti laikoma, kad kas nors su pilnu žinojimu viešai laikraščiuose yra melą skelbęs. Toks žmogus tautos turi būti ilgai apleidžiamas. Ir tikra nuodėmė yra pašaukti į aukštesnę valdžią valdininkų vietą tokius žmones, kuriems dar rūpi daug turtų susikrauti. Jie tada yra tikros tautos siurbėlės.

…Laisvė yra toks dalykas, kurį tikrai supranta tik vienas kitas žmogus. Dažno nuomone, laisvė yra galėjimas tenkinti visus savo norus. Tačiau kad ir kiti žmonės gali reikalauti sau atitinkamos laisvės, jiems nė motais. Laisvei reikia priaugti, prinokti. O tai įvyksta darant visa, kas augina supratimą apie laisvę. Yra sena išmintis, kuri nurodo kelią į laisvę: Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs jiems darykite. Arba: Nedarykite kitiems to, ko nenorite, kad jums būtų daroma. Tai yra tikriausias būdas supratimui apie laisvę įgyti, nes taip gyvendami žmonės elgtųsi žmoniškai.

… Jei žmonės iki galo įsigilintų į savo veiksmus ir jų pasekmes sau ir kitiems, pagaliau išsirutuliotų tikrasis laisvės supratimas. Laisvę lengvai pažįsta tas žmogus, kuris visu savo veikimu reiškia tikrąjį žmoniškumą, kuris teisingas, kantrus ir tvirtas visame, ką jis daro. Nuo tokio žmogaus nukrinta, kas jį varžo, kas jį pavergia. Toks žmogus išsivaduoja iš geismų ir su jais susijusių minčių vergovės. Čia slypi laisvės slėpinys! Laisvė išplaukia iš žmogaus esmės. Kitaip sakant, tikroji laisvė yra vidinė laisvė.

… Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš gyvenu?, padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esu gerinęs gyvenimą? Ar esu įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar neapykantos, išminties ar kvailumo? Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t.t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais “veikėjais“.

(Iš Vydūno raštų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Manipuliavimas

Ar susimąstėte, kodėl žmonės manipuliuoja? Juk jei atidžiai pažiūrėsime į visuomenę, į santykius su žmonėmis, ypač su artimaisiais, tikrai atpažinsime vienokias ar kitokias manipuliacijas – kažkas atvirai ar slaptai verčia daryti kitus tai, ko jis nori, kažkas apskritai linkęs bendrauti iš pozicijos viršininkas-pavaldinys. Kai kuriems žmonėms manipuliuoti tiek įprasta, kad jie tai daro nesąmoningai, automatiškai. Kiti, atvirkščiai – daro tai sąmoningai.

Psichologai tvirtina, kad ir viena, ir kita yra blogai, nes kenčia ir tie, kuriais manipuliuojama, ir galiausiai patys manipuliatoriai. Linkusio manipuliuoti vengia žmonės, už savo destruktyvų elgesį jis moka vienatve, neurotiška būsena, gyvenimo beprasmiškumo jausmu ir nuoširdumo nebuvimu. Nežiūrint to, žmonės manipuliuoja.. Kokios priežastys juos verčia tai daryti? Šių priežasčių, anot psichoterapeuto E. Štromo, yra kelios.

Pirmoji ir pagrindinė manipuliavimo priežastis – nepasitikėjimas savimi, įsitikinimas, kad kiti žmonės padės ir išgelbės (kuriais, beje, taip pat šiuo atveju nepasitikima). Iškyla prieštaravimas, kuris priverčia manipuliuoti: priversti, spausti, pririšti, reikalauti, pripažinti, atsitraukti..

Antroji priežastis – įsitikinimas, kad kuo žmogus sėkmingesnis, tobulesnis, ryškesnis, tuo labiau jį myli. Todėl jis tiesiogine ir netiesiogine prasme lipa per galvas ir gudrauja tam, kad pasiektų tai, už ką jį mylėtų.

Trečioji manipuliavimo priežastis slypi žmonių baimėse: jie bijo, kad kažkas apie juos ne taip pagalvos ar pasakys, bijo, kad juos apgaus, nuskriaus ar išduos. Vejami šių baimių, jie ginasi manipuliacijomis: apgaudinėja (“reikalo labui“), skriaudžia (“auklėjimo tikslais“), išduoda (“savo labui“) ir dažnai net nepastebi šito.

Ar reikia stebėtis, kad po tokių veiksmų žmonės lieka vieniši ir nesuprasti? Manipuliuodami žmonės taip įsijaučia, taip suauga su vaidmenimis, pozomis ir strategijomis, kad visiškai nutolsta nuo savęs tikrojo. Vienatvė, dvasinis skausmas, agresija – štai neatsiejami manipuliatorių palydovai. Kaip atpažinti manipuliacijas? Psichologai išskiria daugybę manipuliacijos formų, kurios skiriamos į keturias pagrindines manipuliavimo strategijas.

1. Aktyvios manipuliacijos strategija. Toks žmogus atvirai naudoja aktyvias priemones – spaudimą, reikalavimus, net jėgą. Jis nė už ką neparodys savo silpnumo ir bet kokiose aplinkybėse vaidins “kietą“, kupiną jėgų. Jis remiasi žmonių silpnumu ir siekia visapusiškos griežtos kontrolės.

2. Pasyvios manipuliacijos strategija. Priešingybė aktyviam manipuliatoriui. Jis apsimeta bejėgiu, kartais naiviu. Jei aktyvusis bet kuria kaina siekia pergalės, tai pasyvusis manipuliatorius laimi pralaimėdamas, leisdamas kitiems už jį galvoti ir veikti.

3. Varžymosi manipuliacijos strategija. Toks žmogus paverčia savo gyvenimą amžina kova: varžymasis, laimėjimai ir pralaimėjimai. Kiti žmonės tokiam manipuliatoriui yra varžovai arba net priešai – realūs, potencialūs arba susikurti.

4. Abejingumo manipuliacijos strategija. Toks žmogus žaidžia indiferentiškumą (neveiklumą, nesidomėjimą). Jis šalinasi, vengia kontaktų, jo devizas: “man tas pats“. Jis niekuomet nepripažins savo susidomėjimo ar interesų, bet manipuliacijomis privers aplinkinius priimti jam palankius sprendimus, prisidengęs abejingumo kauke.

Manipuliavimo priežastys ir strategijos padeda atpažinti ne tik manipuliatorius, bet ir sąžiningai pažvelgti į savo elgesį. Savaime suprantama, kad manipuliacijos nieko gero į gyvenimą neatneša. Išvengti manipuliacijų galime ugdydami pasitikėjimą savimi ir, žinoma, savo pastabumą.

Priešingybė manipuliatoriams yra vadinamos saviaktualizuotos asmenybės. Pagal A. Maslou, tokių asmenybių charakteringos asmeninės savybės yra šios:

* adekvatus realybės suvokimas bei konstruktyvūs ir efektyvūs sąveikos su ja būdai,
* priėmimas savęs ir kitų tokiais, kokie yra, be reikalavimų,
* paprastumas ir natūralumas bendravime.
* mokėjimas koncentruotis ties sprendžiama užduotimi,
* poreikis pabūti vienam,
* nepriklausomybė nuo aplinkos, visuomenės nuomonės, nuostatų ir stereotipų,
* domėjimasis, smalsumas,
* vienybės su visais jausmas,
* aukštų tikslų turėjimas,
* gilūs ir nuoširdūs tarpusavio santykiai,
* demokratiška charakterio struktūra,
* filosofinis, geranoriškas jumoro jausmas,
* kūrybiškumas.

Galime iš to daryti išvadą, kad augdami dvasiškai, skleisdami savo unikalumą, mes stiprėjame ir vertiname augimą ir unikalumą kituose žmonėse. Tuomet manipuliacijų nereikia, nes išmokstame gerbti, aptarti, suprasti, pasikalbėti, susitarti, išklausyti, suderinti, ieškoti sprendimų ir tiesiog.. nuoširdžiai ir atvirai bendrauti. Kaip manote?

Būti žmogumi

* Ne tam mes samprotaujame, kad žinotume, kas yra dorybė, o tam, kad taptume gerais žmonėmis. (Aristotelis)

* Elgdamasis gėdingai, pirmiausia turi gėdytis savęs. (Demokritas)

* Kuo labiau žmogus protiškai ir doroviškai išlavėjęs, tuo jis laisvesnis, tuo daugiau džiaugsmo jam teikia gyvenimas. (A. Čechovas)

* Būti žmogumi – tai jausti savo atsakomybę. Jausti gėdą dėl skurdo pasaulyje, kuris, atrodytų, nuo tavęs ir nepriklauso. Džiaugtis kiekviena draugų pasiekta pergale. Suvokti, kad dėdamas savo plytą, ir tu padedi statyti pasaulį. (A. De Sent-Egziuperi)

* Gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas. Laikyti save tobulu – reiškia pražudyti save. (F. Hebelis)

* Apsistatyk nors ir šimtu mokytojų – jie bus bejėgiai, jei tu pats netobulėsi. Neįmanoma išmokyti, galima tik išmokti (V. Suchomlinskis)

* Užuot slėpęs kažkokią savo silpnybę, užuot veidmainiavęs, imk ir pasitaisyk. (E. Delakrua)

* Sakyti, kad neva negaliu susilaikyti nuo blogo poelgio – tas pats, kaip pasivadinti ne žmogumi, net ne gyvuliu, o daiktu. (L. Tolstojus)

* Tikras žmogus išmintingas, paprastas, teisingas, drąsus ir geras. Tik tada jis turi teisę vadintis tuo kilniu vardu – Žmogus. (Menandras)

* Tai, kas išmintinga, ir tai, kas dora, visada sutampa. (L. Tolstojus)

* Tik žmonėse žmogus gali pažinti save. (J.V. Gėtė)

* Net ir norėdamas negalėtum atsiskirti nuo žmonijos. Tu gyveni joje, ja ir jai. Mes sukurti sąveikauti, kaip kojos, rankos ir akys. (M. Aurelijus)

* Atskiro žmogaus ar atskiros tautos gerovė susijusi su visų gerove. (Dž. Raskinas)

* Gerbkite vienas kitą, nepamirškite, kad kiekviename žmoguje slypi išmintinga kūrėjo galia, kad jai reikia laisvai reikštis ir klestėti. (M. Gorkis)

* Apie žmogų negalima spręsti iš pirmo žvilgsnio. Privalumus paprastai gaubia kuklumo šydas, o trūkumus dažnai dengia veidmainiškumo kaukė. (Ž. De La Briujeras)

* Spręsti apie žmogaus dorybes reikia ne iš jo polėkių, bet iš kasdieninių darbų. (B. Paskalis)

* Norint pakeisti žmones, reikia juos mylėti. Jūsų įtaka proporcinga jūsų meilei. (J. Pestalocis)

* Tik tada tapsi žmogumi, kai išmoksi matyti žmogų kitame. (Apulėjus)

* Visada ieškok kitų žmonių gerųjų savybių, o ne blogųjų. (L. Tolstojus)

* Venkite tų, kurie stengiasi pakirsti jūsų tikėjimą savimi. Šis bruožas būdingas menkiems žmonėms. Didis žmogus, priešingai, stengiasi įteigti, kad irgi galite tapti didžiu. (M. Tvenas)

* Man visada buvo mįslė, kodėl žmonės laiko sau garbe žeminti savo bendrapiliečius. Negalima žeminti kito, nepažeminus savęs. (M. Gandis)

* Žmogui svarbiausias yra mąstymas. Mintis – visa ko pradžia. Be to, mintys yra valdomos. Todėl siekiant tobulėjimo pirmiausiai tobulintinas mąstymas. (L. Tolstojus)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂