Mėnuo: balandžio 2011

Meilė

* Atmosfera šeimoje labai svarbi kiekvienam žmogui. Laimingas šeimoje žmogus visada psichologiškai stabilesnis ir ramesnis; jo nekankina vidiniai prieštaravimai ar paslėpta agresija, kurie gali prasiveržti ir paveikti kitas gyvenimo sritis. Laimingoje šeimoje auga laimingi vaikai..

* Kartais žmonės plaukia tėkme, kuri tiek įprasta, kad jos nepastebi. Yra žmogus šalia, ir atrodo, kad taip bus visada.. Tuo tarpu meilė yra gyva energija, kuri nepalaikoma tiesiog užgęsta. Meilės negali būti mažai ar per daug – ji yra arba jos nėra. Ir nors ji kantri, bet nepamirškime: tai veiksmas, išreiškiamas supratimu, švelnumu, dėmesiu, rūpesčiu, pagarba..

* Meilė padeda sveikti.. Susirgęs net geros fizinės būklės žmogus sveiksta lėčiau, jei jaučiasi nemylimas. Tuo tarpu jaučiantis meilę žmogus sveiks žymiai greičiau.. todėl teisi liaudies išmintis, sakydama, kad meilė – vaistas nuo visų ligų.

* Meilė skatina ir augimą. Vaikai, kuriuos nuolat skriaudžia namuose, dažnai būna mažesnio ūgio ir svorio, be to, turi ir neišsivysčiusių, užslopintų emocijų. Tačiau patekęs į mylinčią aplinką, toks vaikas greitai atsigauna – meilė ir čia daro stebuklus..

* Visi sutuoktinių charakterio bruožai ir savybės pilnai pasireiškia maždaug per penkerius bendro gyvenimo metus. Dažnai tai viena iš pirmųjų santykių krizių, dėl kurios kaltinama buitis ar rutininis gyvenimas. Tačiau tai tėra susitikimas su realybe: visos iliuzijos baigiasi, ir mes pamatome vienas kitą tokius, kokie esame iš tikrųjų, o ne tokius, kokius norėjome matyti. Jei nepriimame šios realybės, tuomet atrodo, kad meilė “praėjo“, ir.. galime pulti ieškoti kito žmogaus, kurį taip pat apdovanosime savo idealizuotais lūkesčiais. Kaip išvengti šios “krizės“? Tiesiog.. žengti į sekantį etapą – link brandesnių ir gilesnių jausmų, kitaip kiek santykių beužmegztume, mes nuolat sustosime ties šia riba. Dėl šios priežasties dažnai išyra ankstyvos ar skubotos santuokos.

* Nuostabus būdas atgaivinti meilę – prisiminti pirmąjį susitikimą, pirmąjį impulsą, kuris įžiebė meilę. Prisiminkite žvilgsnį, širdies plakimą, jaudulį ir ilgesį.. Šis pirmasis impulsas buvo toks stiprus, kad galiausiai suartėjote ir nusprendėte būti kartu. Toks prisiminimas tikrai sušildys širdį..

* Išmokti mylėti – didžiausias pasiekimas, nes tikroji meilė nenaikina, nekankina, bet atvirkščiai – pakylėja ir viską pagerina. Kankinamės dažniausiai dėl egoizmo ir aistrų. O iškilusioms meilės problemoms spręsti vienintelis “vaistas“ – kaip tik ir yra pati meilė.

* Jei išgyvenate santykių krizę, reiškia, reikia atsisakyti bendravimo būdo, kuris atvedė į šią krizę. Tam reikia tvirtai apsispręsti keisti senus įpročius ir bendravimo šablonus – stabdykite save kaskart, jei prie jų sugrįžtate. Senomis priemonėmis naujo nesukursite, todėl tobulinkite savo suvokimą ir jausmų išraišką. Jei būsite nuoširdūs ir nuoseklūs, sutuoktinis tikrai atlieps į šiuos pokyčius, o santykiai pasikeis.

* Ar yra idealios poros? Bent jau idealios poros apibrėžimas, siekiamybė? Pasirodo, yra: tai žmonės, kuriuos jungia harmoninga vienybė, besąlygiška meilė, bendros dvasinės ir šeimyninės vertybės. Taip pat kartu suformuota šeimyninio gyvenimo erdvė (dvasinė ir fizinė), pripildyta laime, džiaugsmu, kūrybiniu įkvėpimu ir puikia perspektyva 🙂 .

* Iš kasdienybės, kiekvienos akimirkos piname savo gyvenimą – tai mūsų nuolatinė kūryba, o ne tai, kas lyg savaime atsitinka ar prabėga. Mūsų valioje pildyti savo gyvenimą meile, įkvėpimo energijomis ir šviesiomis emocijomis. Gyvenkime ir kurkime iš meilės, meilėje, vardan meilės ir su meile – tai kelias į harmoniją.. 🙂

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Šeimai: jei gyvename su tėvais

Dar praeitame šimtmetyje tai buvo savaime suprantamas ir dažnai neišvengiamas dalykas, nes buvo tęsiamos senosios tradicijos – gyventi kelioms šeimoms po vienu stogu. Be to, galimybės įsigyti savo būstą ar nuomuotis butą nebuvo tokios plačios, kaip mūsų dienomis. Tačiau ne visos šeimos ir dabar savo bendro gyvenimo pradžioje turi galimybę gyventi atskirai.

Kaip sugyventi taikiai – juk šeima pradeda gyventi namuose, kur jau įsivyravęs tam tikras gyvenimo būdas? Kaip sukurti savo erdvę, savo taisykles, nepažeidžiant jau sukurtos tvarkos ir neįžeidžiant tėvų? Vienam iš sutuoktinių nedaug kas keičiasi – jis ir toliau tebegyvena įprastoje aplinkoje, o kitam prasideda nelengvas prisitaikymo laikotarpis. Nėra taip paprasta ir tėvams – juk jiems taip pat reikia priprasti prie naujo šeimos nario.

Nežiūrint visų buitinių ir psichologinių sunkumų, šioje situacijoje, anot prof. T. Chelving, yra nemažai pliusų:

* Didžiausias yra tame, kad jei tėvai, pas kuriuos gyvenate, yra darni pora, tai ne tik gerai sugyvensite, bet ir turėsite puikų gyvenimišką pavyzdį, iš kurio galėsite pasimokyti, kaip kurti harmoningus santykius.
* Be abejo, tai naudinga jaunai šeimai ir ekonomiškai. Jums ne tik mažiau kainuos būsto išlaikymas, bet ir nereikės pirkti daug baldų, buitinės technikos ar daryti didelių remontų. Tai puiki galimybė taupyti nuosavam būstui ar kitoms jaunos šeimos reikmėms – mokslui ar kelionėms.
* Gyvendamos kartu, šeimos padeda viena kitai spręsti įvairias problemas – pvz., buities ir namų ūkio tvarkymo ar vaikų priežiūros.
* Nuoširdus jaunosios ir vyresniosios kartos bendravimas stiprina giminystės ryšius.

Tačiau yra ir kita tokio gyvenimo pusė – minusai:

* Finansinė priklausomybė gali įpratinti jaunimą būti išlaikytiniais, kai tiesiog nėra būtinybės planuoti savo šeimos biudžeto, jei tėvai tai už juos padaro.
* Konfliktai su tėvais gali padaryti neigiamą poveikį jaunos poros besiformuojantiems santykiams.
* Perdėta tėvų globa gali tapti ir jaunos šeimos infantilumo priežastimi – nemokėjimu priimti savarankiškus sprendimus sudėtingose gyvenimo situacijose.
* Jei nuo pat bendro gyvenimo pradžios tarp dviejų kartų nesusiklosto draugiški santykiai, tai vėliau bendravimo problemos gali tapti tokios gilios, kad išspręsti jas pasidaro labai sunku. Tai neigiamai veikia ir porų tarpusavio santykius, ir sutuoktinių santykius.
* Jei tėvai nesuvokia, kad gyvena su jau suaugusiais vaikais, tuomet gali nurodinėti jiems ar kištis į jų gyvenimą. Tai taip pat kelia įtampą ir susipriešinimą.

Dėl ko ir kodėl dažniausiai konfliktuoja poros, gyvenančios po vienu stogu? Dažniausiai pasitaikančios konfliktų priežastys yra kelios:

1. Subjektyvus išankstinis nusistatymas prieš naują šeimos narį. Daugeliui pažįstamos situacijos: niekaip neįtinkanti marti anytai arba uošvės nepasitenkinimas “netikusiu“ žentu jos mylimai dukrelei. Toks nusistatymas gali turėti ir paslėptas ar slepiamas priežastis, o gali būti ir atvirai demonstruojamas priešiškumas. Tai visuomet kelia įtampą, o ištaisyti tokią situaciją nepaprastai sunku, o kartais ir neįmanoma.

2. Buitiniai nepatogumai. Kai namuose atsiranda naujas šeimos narys, jis nori-nenori suardo nusistovėjusią tvarką. Prasideda kasdieniai smulkūs konfliktai: pvz., kam ir kada pirmam naudotis vonia ryte; kiek ir kaip šeimininkauti virtuvėje (anyta ir marti); priekaištai žentui dėl nuolat ne vietoje paliekamų šlepečių ir t.t.. Išmintingas sprendimas tokiu atveju – supratingumas ir kantrybė, bei labai aiškūs susitarimai – kas, kur, kada, po ko ir kiek.

3. Dviejų kartų gyvenimas vienuose namuose gali tapti ir tarpusavio nesupratimo priežastimi. Vyresniems atrodo, kad jie viską žino ir gali duoti patarimus jauniesiems – prašomi ir neprašomi. Jaunimui tai nepatinka, nes jie turi savo pasaulio matymą. Čia jau pagelbėtų vyresniųjų išmintis ir patirtis – jie turėtų gerbti savo vaiko ir jo sutuoktinio teisę kurti savo šeimos vertybes. Retesnis atvirkštinis variantas – kai jaunimas pradeda įvedinėti savo tvarką, nepaisydami tėvų sukurtų tradicijų. Tokioje situacijoje reikia dažniau prisiminti, kieno namuose gyvenama ir pagarbą namų šeimininkams.

4. Finansinės problemos. Jos prasideda tuomet, kai tėvams pabosta globoti suaugusius vaikus ir jie pradeda reikalauti iš jų savarankiškumo. Tai dažniausiai sukelia pasipriešinimą ir net konfliktus, nes sunku keisti įprastą gyvenimą. Išeitis vienintelė – tapti jaunimui kiek galima savarankiškesniais.

Ką gi daryti, kad namuose būtų taika, kad abi kartos sugyventų draugiškai? Pirmiausiai reikia pagarbos, meilės, geranoriškumo – visa tai kuria harmoniją. Jei jaučiate įtampą santykiuose, būtinai išsiaiškinkite tos įtampos priežastis. Gyventi be konfliktų ne tik galima, bet ir reikia. Kaip? Tai tikrai įmanoma, jei laikysitės paprastų taisyklių:

* Visuomet ieškokite sprendimų, jei iškilo problemų bendravime. Susėskite ir kolektyviai aptarkite galimus sprendimų variantus.
* Būkite mandagūs ir geranoriški, gerbkite kitų nuomonę. Nekelkite balso bendraudami.
* Džiaukitės kitų šeimos narių pasiekimais ir palaikykite sunkią akimirką.
* Draugiškai priimkite naują šeimos narį – juk nuo to priklausys visų jūsų laimingas gyvenimas.

O jei gyvenimas tėvų namuose pasidarė neįmanomas – tai aiškus ženklas, kad jaunai šeimai atėjo laikas kurtis savo šeimyninį lizdelį.. Kartais atsiskyrimas nuo tėvų būna vienintelis teisingas sprendimas. Dažnai po tokio žingsnio santykiai ir šeimose, ir tarp šeimų pagerėja. Tai nereiškia, kad kažkas “geras“, o kažkas “blogas“, tiesiog kiekvienai šeimai ateina savarankiškumo, atsiskyrimo metas. Bet kokiu atveju – mylėkite ir gerbkite vieni kitus, juk esate artimiausi žmonės šioje Žemėje 🙂 ..

Šeimai: kad geriau suprastume vieni kitus

Kiekvienas žmogus savaip įsivaizduoja šeimyninį gyvenimą – kartais tie vaizdai gana migloti, be to, dažnai visiškai skirtingi. Neretai manome, kad santuoka savaime pakeičia viską į gerąją pusę. Kol tęsiasi romantiškas periodas, taip ir yra, tačiau susidūrus su gyvenimo realybe, dažnas sutrinka ar net nusivilia. Kaip geriau pažinti vienas kitą? Kaip optimaliai spręsti šeimai iškilusius klausimus? Kaip sukurti harmoningus santykius? Koks sprendimas abiems teisingas?

Psichologijos m.dr. N. I. Kozlovas sudarė įdomų šeimyninio sutarimo pagrindų klausimyną, kurio pagalba galima ne tik aptarti ir išspręsti iškilusius porai klausimus, bet ir išmokti išgirsti, pasikalbėti bei susitarti. Žinoma, visko numatyti neįmanoma, bet didelę dalį visiems pasitaikančių klausimų išspręsti galima. Be to, tai yra paprastas būdas pažinti vienas kitą – ką mylime, ką mėgstame ir ko nemėgstame, ką vertiname ir nuo ko susilaikome, kokie mūsų įpročiai ir požiūriai, o kas sukelia audringą protestą. Manau, šis klausimynas bus įdomus ir daugiau metų kartu gyvenančioms poroms, ar poroms, nerandančioms sutarimo kažkuriuo klausimu. Taigi, pradėkime: pirmoji svarbi šeimyninio gyvenimo sritis –

Valdymas ir pinigai
Kas mūsų šeimoje galva, lyderis? Visur? Visada? Viskame?
Kiek kas turi uždirbti? Jei trūksta pinigų, kas tuomet? Ar gali būti pretenzijos?
Ar priimsime pagalbą iš tėvų? O jei jie mainais pasijus galintys kištis į mūsų šeimos gyvenimą? Ar mes planuojame padėti tėvams? Kaip, kiek, kokia forma?
Kas ir kaip valdo pinigus? Pinigai asmeniniai, ar visi – bendri? Kiek?
“Tu išlaidauji“ – kaip sprendžiama ši problema?
Ar galite kelti skandalą dėl daikto sugadinimo? Kas bute jums nepriimtina? Ko jūs nepakęsite?

Darbas
Jei iškils prieštaravimai, kas kam svarbiau – šeima ar darbas?
Ar turite reikalavimų kito darbui? Ko ten neturėtų būti?
Ar įmanoma dėl šeimos keisti darbą? Į ką? Kokiomis aplinkybėmis?

Mityba ir virtuvė
Kokie pageidavimai, reikalavimai? Vegetarizmas? Dietos? Badavimai? Saldumynai? Stalo serviravimas?
Kaip reaguojame, jei neskanu ar maistas vienodas? O jei žmona stengiasi, o vyras nepastebi?
Kas apsiperka: kokias prekes, kas neša sunkius krepšius, kas stovi eilėse ir pan.?
Kas gamina valgyti, ar turi kitas padėti ir kaip? Ar gali būti pretenzijos “neskanu“?
Kas nurenka nuo stalo ir plauna indus?
Kaip reaguojame, jei kažkas NE: nenuėjo, neparuošė, nesuplovė ir pan.?

Tvarka ir švara namuose
Ar tai jums svarbu?
Kas šluoja, plauna grindis, siurbliuoja ir valo dulkes? Kaip dažnai? Ar visada atėję iš lauko valome kojas? Jei ne, kas ir kada tai išvalo?
Ar klojame lovą tik atsikėlę? Kas? Ar iš karto, kai nusirengiame, pakabiname suknelę, kostiumą, ar dedame daiktus būtinai į vietą?
Kaip reaguojame, jei NE: neplauna, nešluosto, nepadeda, nepakabina ir pan.? Kuo į tai atsakome?
Ar galima jums daryti pastabas? Kokia forma negalima? Ar galite jūs daryti pastabas?

Dienos režimas ir sportas
Jūs “pelėda“ ar “vyturys“? Kelintą jūs paprastai gulsitės miegoti ir kelsitės? Šiokiadieniais, išeiginėmis dienomis? Ar turi taip pat gyventi jūsų sutuoktinis? O jei jūs trukdote vienas kitam?
Ar būtina keltis anksti iš karto? Daryti mankštą? Ar gali kažkas šioje srityje kažko reikalauti? Ko ir kiek?

Rūbai, išvaizda, asmeninė higiena
Rūbai: požiūris į madą, kam teikiama pirmenybė, kiek pinigų pasiryžę tam išleisti, ar derinami skoniai, ar kiekvienas rengiasi kaip norisi?
Higiena: ar yra reikalavimai sutuoktinio plaukų, nagų, odos priežiūrai? Baltinių ir patalynės švarai?

Sveikata
Ar rūpinatės savo sveikata? O jei sutuoktinis nesirūpina? O jei kenkia savo sveikatai? Jei vienas susirgo – kaip elgiasi kitas?
Kaip gydomės, kaip gydome vienas kitą?
Kaip gydome vaikus: tabletėmis, ar stipriname grūdinimu ir sportu?

Giminaičiai
Kaip dažnai ruošiatės lankyti tėvus ir kitus giminaičius? Būtinai kartu?
Ar gali giminaičiai kištis į jūsų santykius ar gyvenimo būdą?
Kaip ir kas, reikalui esant, neutralizuos tokį poveikį?

Laisvalaikis ir pomėgiai
Koks jūsų pomėgis, kiek jis jums svarbus? Kaip jį derinsite su šeimos interesais? Ar turi sutuoktinis tame dalyvauti?
Jūsų požiūris į bendravimą su draugais, ėjimą į teatrą, kavinę, koncertus? Turistinius žygius? Namisėdystę? TV? Video? Knygas? Sportą?
Naminiai gyvūnai: kokį norėtumėte turėti? O kokio nepakęstumėte?

Vaikai
Kiek norėtumėte turėti vaikų, mergaitę ar berniuką, kada? Pageidautini vardai? Krikštynos?
O jei vaikų nebus? O jei neplanuotas nėštumas?
Kas prižiūrės vaikus, kokios pagalbos tikitės? Skalbimas, parduotuvės, naktinis kėlimasis? Kaip reaguosite, jei pagalba jums nepakankama?
Ar turi tėtis lygų (arba sprendžiantį) balsą vaikų auklėjime, jei vaikams skiria mažiau laiko?
Požiūris į netradicinius metodus (gimdymas vandenyje, Nikitinų sistema, apsipylimas šaltu vandeniu ir pan.)

Draugai
Ar tvirti ryšiai su draugais, ką su jais veikiate?
Ar planuojate savo šeimyniniame gyvenime susitikimus su draugais: kaip dažnai, kokia forma, kada kartu su sutuoktiniu, kada atskirai?
Ar gali draugai likti pas jus nakvoti? Kokie draugai? Kaip dažnai? Koks požiūris į buvusius artimus santykius ir įsimylėjimus?

Elgesio manieros ir žalingi įpročiai
Kokias elgesio manieras norėtumėte kad turėtų sutuoktinis ir kiek jums tai svarbu?
Ar galima būti netvarkingai apsirengus, jei svečiuose draugai? O jei jūs namuose vieni?
Jūs geriate, rūkote? Kiek, kada? Ar leisite tai sau, sutuoktiniui? Kaip reaguosite į išgėrusį sutuoktinį? O kaip televizoriaus žiūrėjimas? Kompiuteriniai žaidimai? Naktiniai klubai, kazino?
Kaip reaguosite, jei sutuoktinis turės žalingų įpročių arba jums nemalonių įpročių (graužia nagus, neplauna rankų prieš valgį, nesitvarko ir pan.)?

Tarpusavio santykiai
Kokie sutuoktinio dėmesio ženklai jums reikalingi? Ar reikia dovanoti dovanas? Kokias? Ar galima susitarti dėl dovanos?
Kaip elgtis, jei sutuoktinio prasta nuotaika?
Kaip reaguojate į vėlavimą? Į “pamiršau“, “nespėjau“ ir pan.? Į susitarimo nepaisymą? Ką skaitote nepadoriu, ką išdavyste?
Jei sunku kalbėtis, ar įmanomas konflikto išsprendimas raštu – surašius savo požiūrį į problemą?

Štai toks netrumpas klausimynas.. Kada juo galime naudotis? Patariama pirmiausiai prieš santuoką, taip pat susidarius kažkokiai konfliktinei situacijai. Tai leidžia paprasčiau ieškoti bendrų sprendimų ir išsilaisvinti iš nepagrįstų lūkesčių ir pretenzijų. Koks sprendimas teisingas? Tik toks, dėl kurio geranoriškai susitariama ir kuris tenkina abu sutuoktinius.

Man šie klausimai buvo labai įdomūs – manau, kartais jie tikrai gali būti naudingi 🙂 . O kokia jūsų nuomonė?

Trumpos pamokančios istorijos

Pasakojimas-atsakymas į klausimą: kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi? (Autorius I. Sirin)

Kartą vienas Mokytojas paklausė savo mokinių:
– Kodėl žmonės šaukia, kai susipyksta?
– Todėl, kad jie praranda ramybę, – atsakė vienas.
– Bet kam šaukti, jei kitas žmogus yra šalia? – paklausė Mokytojas. – Negalima su juo kalbėtis tyliai? Kam būtinai šaukti, kai esi piktas?
Mokiniai siūlė įvairius atsakymus, bet nei vienam Mokytojas nepritarė.

Galiausiai jis paaiškino:
– Kai žmonės nepatenkinti vienas kitu ir pykstasi, jų širdys atitolsta. Tam, kad įveiktų šį atstumą ir išgirstų vienas kitą, jiems tenka šaukti. Kuo stipriau jie pyksta, tuo garsiau šaukia.
– O kas atsitinka, kai žmonės įsimyli? Jie nešaukia, atvirkščiai, jie kalba tyliai. Tai todėl, kad jų širdys labai arti ir atstumas tarp jų visai mažas. O kai jie dar labiau myli, kas nutinka? – tęsė Mokytojas, – Nekalba, o tik šnabždasi ir tampa vis artimesni savo Meilėje. Galiausiai net šnabždėtis jiems nereikia. Jie tik žiūri vienas į kitą ir supranta viską be žodžių. Taip būna, kai šalia du mylintys žmonės.

Tai štai, kai ginčijatės, neleiskite savo širdims nutolti vienai nuo kitos, netarkite žodžių, kurie dar labiau didins atstumą tarp jūsų. Todėl, kad gali išaušti diena, kai atstumas taps toks didžiulis, kad jūs neberasite kelio atgal.

Žmogaus prigimtis

Vienas žmogus ilsėjosi prie vandens telkinio ir pamatė, kaip į vandenį įkrito skorpionas. Jis bandė išsigelbėti, bet nepavyko ir jis pradėjo skęsti. Žmogus panoro išgelbėti skorpioną ir ištiesė jam ranką, kad ištrauktų, bet kai beveik ištraukė, skorpionas jam įgėlė. Reaguodamas į skausmą, gelbėtojas išplėtė pirštus, o skorpionas vėl įkrito į vandenį. Antras bandymas išgelbėti baigėsi taip pat.

Smalsus praeivis stebėjo šią sceną ir neiškentės priėjo:
– Atleiskite, bet aš stebiuosi jūsų užsispyrimu! Ar jūs nesuprantate, kad kaskart, kai jūs jį bandysite ištraukti, jis jums įgels?
Į tai žmogus ramiai atsakė:
– Skorpiono prigimtis – gelti, puola jis ar ginasi. Bet tai nekeičia ŽMOGAUS prigimties – mylėti ir padėti.
Tardamas šiuos žodžius, jis pakėlė nukritusį nuo medžio lapą, ištiesė jį skorpionui, ir ištraukęs jį iš vandens, paleido.

Meilė ir neapykanta (Autorius vienuolis Varnava)

Sugalvojo neapykanta pasaulį sunaikinti.
Pavirto ugnimi ir puolė viską aplink deginti!
Pamatė tai meilė ir užkirto jai kelią – vandeniu.
Pavirto tuomet neapykanta visagriaunančiu uraganu.
Bet meilė nesnaudžia: stojo prieš ją tvirta uola.
Toliau – daugiau. Neapykanta – maru. Meilė – išgijimu. Neapykanta – karu. Meilė – taika.
Taigi, kiek besistengė neapykanta sunaikinti pasaulį, visuomet prieš ją patikima apsauga atsistodavo meilė.
Ji ir dabar saugo.
Kitaip seniai jau nebūtų pasaulio…

Bendravimo neįrašysi…

Mažoji dukrelė kas vakarą prašė tėčio paskaityti jai pasaką.
Tėtis sugalvojo įrašyti savo skaitymą į diktofoną ir išmokė dukrelę jį įjungti.
Kelias dienas dukrai tai patiko, tačiau vieną vakarą ji atėjo pas tėtį su knyga.
– Kas nutiko, juk tu moki įjungti diktofoną?
– Moku, – atsakė dukrelė, – bet tėti, aš negaliu jam atsisėsti ant kelių…

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio ir smagių švenčių!! 🙂

Konformizmas

Laisvo žmogaus priešingybė – konformistas. Tai pasyvaus gyvenimo, plaukimo pasroviui pozicija – kai žmogus nežino, ko jis nori iš gyvenimo ir neturi asmeninių tikslų. Toks žmogus tampa manipuliavimo įrankiu, todėl galime taip pavadinti nusistatymą ar prisitaikymą būti kaip visi, kaip dauguma. Konformizmo priežastys – baimė priimti sprendimus, baimė jų neįgyvendinti, neryžtingumas, nepasitikėjimas savimi.

Žodyne konformizmas (lot. conformis – panašus, atitinkantis) apibrėžiamas kaip: 1. politikoje kaip prisitaikėliškumas, pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės; 2. etikoje – sekimas elgesio standartu ir minties stereotipu. Skirtingai nei sąmoninga pagarba aplinkinių nuomonei, konformizmas yra prisitaikymas nemąstant, kuris dažniausiai grįstas baime kažko neatitikti ir neturėjimu savo įsitikinimų.

Tai gali būti įgimtas polinkis, o gali būti ir įgytas. Nuo ko priklauso konformizmo lygis? Pirmiausiai nuo:
1. Asmeninių savybių: į konformizmą labiau linkusios moterys ir vaikai, paaugliai (bendraamžių grupėse), o taip pat žmonės su neišlavintu intelektu bei pasiduodantys įtakai žmonės.
2. Nuo grupės, kuri įtakoja: kuo didesnė ir vieningesnė grupė, tuo sunkiau atsispirti jos įtakai.
3. Nuo žmogaus ir grupės santykių: kuo žemesnis statusas žmogaus grupėje, tuo stipresnis prisitaikymas, prisirišimas ir priklausomybė nuo jos.
4. Nuo aptariamo klausimo ar užduoties: jei svarstomas klausimas žmogui nesvarbus arba jei jis mažai jame supranta (t.y, pasinaudojama jo nekompetencija).

Reikia pabrėžti, kad konformizmas nėra lankstumas, tai prisitaikymas “dėl šventos ramybės“ ar iš baimės būti nesuprastam ir atstumtam, dėl abejonių savo vertybėmis ir sugebėjimais. Tokiam žmogui net mintis apie savo unikalumą, laisvę ar saviraišką yra baugi, jam saugumas gyvenime siejasi su sekimu paskui daugumą ir atitikimu visuotinai priimtiems standartams.

Įdomu tai, kad konformizmas gali būti dvejopas:
1. Išorinis, viešai deklaruojamas – kai demonstratyviai paklūstama primetamai grupės nuomonei, kurio tikslas – užsitarnauti pritarimą grupėje arba išvengti papeikimo ar griežtesnių sankcijų iš grupės narių.
2. Vidinis, asmeninis konformizmas – kai dėl aplinkinių pozicijos įtakos keičiamos asmeninės nuostatos.

Vidinis konformizmas dažnai yra lydimas išorinio – kai galiausiai taip susigyvenama su daugumos įtaka, kad svetimi įsitikinimai tampa savais. Dažniausiai priklausomybė nuo grupės priverčia ieškoti įsivaizduojamo sutarimo su ja ir derinti savo elgesį pagal svetimus ar neįprastus šablonus. Tuo tarpu išorinis konformizmas yra manipuliacija, kai dėl tam tikrų asmeninių priežasčių yra tik demonstruojamas pritarimas primestoms daugumos normoms.

Daugumos spaudimo dėka gali išsivystyti nonkonformizmas – kaip pasipriešinimo svetimai įtakai forma, kai visais įmanomais būdais stengiamasi elgtis priešingai dominuojančios daugumos pozicijai, kai bet kokia kaina ir visais atvejais tvirtinamas ir įrodinėjama priešingas požiūris. Tai negatyvi būsena, kurios pagrindinis bruožas – maištavimas. Prieš ką – nelabai gilinamasi, svarbus pats maištas prieš daugumą.

Kyla natūralus klausimas: ar įmanomas taikus bendradarbiavimas grupėje? Žinoma, taip – asmenybė gali būti solidari su grupe, bet ne spaudimo ar prievartos pagalba, o sąmoningai pasirinktu sutarimu su ja. Kai grupė formuojama sutarimo ir susitarimo pagrindu, tuomet gimsta vienybė. Konformistais žmonės tampa iš baimės arba tuomet, kai yra verčiami prisitaikyti.

Kaip išvengti konformizmo? Mokytis įsiklausyti į save, stebėti pasaulį, lavintis ir formuoti asmenines vertybes bei gyventi taip, kaip sugebame geriausiai – tai dvasinio brandumo požymiai ir nepriklausomo, laisvo žmogaus gyvenimo pozicija. Pradėkime nuo paprastų dalykų:
1. Nusistatykime asmeninius tikslus – artimiausiam laikotarpiui, metams. Turintys tikslus žmonės yra pasitikintys savimi, motyvuoti ir savarankiški.
2. Vystykime pasitikėjimą savimi – būtinai fiksuokime savo pasiekimus ir jais pasidžiaukime.
3. Mokykimės laikytis savo pasirinktos krypties ir savo idėjų – nežiūrint į nieką.
4. Tapkite asmenybe! Toks žmogus aiškiai suvokia, ką jis nori pasiekti gyvenime, jis turi savo tikslą.

O ką jūs manote apie konformizmą?

Apie laisvę

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas, ir niekas negali suteikti jam laisvės. Žinoma, laisvę galima apriboti, galima iškreipti laisvės suvokimą, o galima suteikti ir iliuzinės laisvės. Dar Z. Froidas sakė, kad dauguma žmonių iš tiesų nenori laisvės, nes laisvė neatsiejama nuo atsakomybės, o atsakomybė daugelį žmonių gąsdina. Šiandien taip daug kalbama apie laisvę – ką iš tiesų reiškia būti laisvu?

Per visą žmonijos istoriją laisvės suvokimas keitėsi. Šiuolaikiniam žmogui laisvė – neatsiejama asmenybės dalis: nėra laisvės – nėra asmenybės. Galima vardinti daug laisvės apibrėžimų: tai galimybė savarankiškai rinktis iš įvairių tinkančių žmogui alternatyvų; galimybė priimti savarankiškus sprendimus; galimybė realizuoti savo asmeninius planus; galiausiai galimybė rinktis informaciją ir formuoti bei išreikšti savo gyvenimo poziciją.

Mūsų laikais išskirtos dvi laisvės formos. Pirmoji laisvės forma “nuo“ – tai lyg leidimas, galimybė veikti be jokių apribojimų ir be atsakomybės. Ši iliuzinės laisvės forma labai paplitusi – kai žmonės nori turėti ir neribotą laisvę (darau ką noriu), o kartu ir galimybę nebūti atsakingais už savo poelgius (po manęs nors ir tvanas, laisvas nuo atsakomybės). Kadangi tai paremta neatsakingumu, tokia “laisvės“ forma vadinama savivale, palaidumu ar net apsileidimu. Ji priešina, nes neatsižvelgiama į kito žmogaus teisę į laisvę.

Tuo tarpu laisvė “dėl“ – visai kitokia, tikroji laisvė, jos pagrindas – sąmoningumas ir atsakomybė už savo veiksmus. Tai asmeninių gyvenimo tikslų realizavimas ir socialinis aktyvumas, paremtas doroviniais principais. Tokia laisvės forma vienija, nes žmogus pripažįsta ir gerbia ne tik savo, bet ir kito žmogaus laisvę. Jei esame laisvi, tai turime pripažinti ir kitų žmonių laisvę: nedarome to, kas gali apriboti kito žmogaus laisvę ir neribojame kito žmogaus laisvės.

Būtent laisvė yra aukščiausia žmogiška savybė ir pagrindinis bendruomeniškumo principas. Laisvė ir atsakomybė – dvi neatsiejamos žmogaus sąmoningos veiklos pusės: laisvė gimdo atsakomybę, o atsakomybė nukreipia laisvę. Jei žmogus laisvai priima sprendimus ir laisvai vykdo savo veiksmus, tuomet jis ir atsako už jų pasekmes. Ir atvirkščiai – jis gali būti atsakingas tik už tai, kame pasireiškė jo laisvė.

Nenorintys prisiimti atsakomybės dėl savo veiksmų pasekmių kaltina kitus ir nesuvokia, kad tokiu elgesiu riboja savo laisvę, nes yra priklausomi nuo tų, kuriuos kaltina. Tokį elgesį lengva paaiškinti: baidomasi atsakomybės, nes ją prisiėmus teks atsakyti už savo veiksmus, o taip pat nustoti kaltinti ir išsisukinėti. Kuo dažniau žmogus sako “negaliu“ ar kažką kaltina, tuo mažiau jis turi laisvės.

Todėl psichologijoje pabrėžiama, kad laisvas žmogus yra subrendusi asmenybė, nes laisvė ir atsakomybė pirmiausiai reiškia savarankiškumą (nepriklausomybę). Toks žmogus yra su tvirta vidine ašimi ir turtingu vidiniu pasauliu, pasirinkęs laisvę ir aktyvų kūrybingumą – savo Kelią ir atsakomybę už jį. Kai žmogus laisvai renkasi tikslus gyvenime, kai jo niekas neįtakoja, tuomet jis asmeniškai suinteresuotas (motyvuotas) juos pasiekti.

Laisvas žmogus gerbia kitų laisvę, todėl savo tikslų siekia vystydamas savo geriausias savybes ir talentus, o ne stumdydamasis alkūnėmis. Išskirtiniai laisvo žmogaus bruožai – jis aiškiai žino, ką nori pasiekti gyvenime, jis valdo savo gyvenimą ir savo būsenas. Juk tai taip svarbu – turėti savo tikslus reiškia eiti savo Keliu, o ne būti įrankiu kažkieno tikslų pasiekimui – tik tuomet jaučiame gyvenimo pilnatvę.

Kitas klausimas – ar ryžtamės būti laisvi? Ar suprantame, kas yra tikroji laisvė? Dabar tiek daug iliuzinės laisvės – kai renkamės iš to, ką siūlo, kai pasiduodame palaidumui ar savivalei, kai prisitaikome iš baimės, arba kai mūsų laisvė visiškai priklauso nuo kitų žmonių veiksmų ar net nuo turimų daiktų..

Kaip jūs manote?

Alegorinės pasakėlės

Apie gerą močiutę ir jos jauną dvasią

Vienos švytinčios gerumu močiutės paklausė:
– Močiute, jūs pragyvenote nelengvą gyvenimą, o savo dvasia esate jaunesnė už mus. Kaip jums tai pavyksta? Gal turite kokią paslaptį?
– Turiu, mielieji, – šyptelėjo močiutė – viską, ką man gyvenime padarė gero, aš užrašiau savo širdyje, o viską blogą – ant vandens. Jei daryčiau atvirkščiai, tai visa mano širdis būtų randuota, o dabar joje – nuostabus rojus.. Mes turime dvi svarbias savybes: prisiminti ir pamiršti. Kai mums daro gera, dėkingumas skatina tai prisiminti, o kai daro pikta – meilė kviečia tai kuo greičiau pamiršti.. 🙂

Apie trigubą mūsų kalbos sietą

Kartą atėjo pas Mokytoją žmogus ir klausia:
– Ar žinai, ką šiandien apie tave pasakė tavo draugas?
– Luktelk, – sustabdė jį Mokytojas – ir pirmiausiai viską, ką nori pasakyti, persijok per tris sietus.
– Tris sietus? – susidomėjo žmogus.
– Prieš prabylant būtina tai padaryti. Pirmasis sietas – Tiesa. Ar tu įsitikinęs, kad viskas, ką tu nori man pasakyti, yra tiesa?
– Na, ne, aš tiesiog tai girdėjau..
– Labai gerai. Reiškia, tu nesi tikras, ar tai tiesa. Tuomet sijosime per sekantį – Gerumo sietą. Ar tu nori pasakyti apie mano draugą kažką gero?
– Ne, atvirkščiai..
– Tuomet, – tęsė Mokytojas – tu nori pasakyti bloga, o dar ir nesi įsitikinęs, ar tai tiesa. Pabandom trečią – Naudingumo sietą. Ar man būtina išgirsti tai, ką tu nori man papasakoti?
– Ne, būtinybės nėra..
– Taigi, – nusprendė Mokytojas – tame, ką tu nori man pasakyti, nėra nei tiesos, nei gerumo, nei naudos. Kam tuomet tai sakyti?..

Miško pabaiga (Autorius – vienuolis Varnava)

Pasklido gandas, kad po mėnesio – miško pabaiga!
Ir kas čia prasidėjo!
Žvėrys visus savo reikalus užmetė, urvų netvarko. Į medžioklę neina.
Vilkai, lapės alkani klaidžioja ir savo palikuonių nemaitina – o kam, visvien greitai miško pabaiga!
Dėl tos pačios priežasties voverės ir burundukai atsargų žiemai neruošia.
Bet praėjo mėnuo, kitas.. O miškas kaip buvo, taip ir tebėra!
Susigriebė žvėrys – o žiema jau ant slenksčio. Norėjo jie kaltininką dėl paskleisto melo atrasti, bet jau vėlu.
Reikėjo bent paskubom ruoštis žiemai.
Kitaip tikrai pabaiga. Jei ne miško, tai tiems, kas miške gyvena!

Pakvietimas į vestuves

Vienas jaunuolis labai didžiavosi, kad turi daug draugų. Kai jis sutiko savo meilę ir jiedu nusprendė tuoktis, pasiruošimu vestuvėms užsiėmė jaunuolio tėvas. Jis išsiuntė ir kvietimus jaunųjų draugams.
Atėjo vestuvių diena, bet niekas iš jaunojo draugų taip ir nepasirodė. Vaikinas nuliūdo ir paklausė tėvo:
– Gal tu nepakvietei mano draugų?
Tėvas atsakė:
– Aš pakviečiau, tik kiek kitaip: į vokus įdėjau ne pakvietimus į vestuves, o laiškus su pagalbos prašymu..

Kelias

– Kas yra Kelias? – paklausė mokinys savo Mokytojo.
– Kelias – tai gyvenimas, – atsakė Mokytojas.
– Ar galima išmokti atrasti savo Kelią? – paklausė mokinys.
– Jei tu to mokysies, tai būsi nutolęs nuo Kelio – atsakė Mokytojas.
– Bet jei aš nesimokysiu, kaip aš sužinosiu, kad tai Kelias?
– Tu negali to nei išmokti, nei sužinoti. Kad žinotum, kas yra Kelias, tu turi juo eiti – tik tiek..

Apie vertinimus

Kieme priešais namą augo nuostabi akacija. Ji traukte traukė praeivių dėmesį, ir dažnas, ypač žydėjimo metu, sustodavo ir grožėdavosi:
– Kokia gražuolė, koks vešlumas, o žiedų kvapnumas! Kaip gera po ja ilsėtis karštą vasaros dieną!
Buvo ir kitokių vertinimų:
– O kiek lapų rudenį, kiek šlavimo.. O žiemą tiek šakelių aplūžta nuo speigo, ir jas reikia surinkti.. vargas.
Moralė: geras žmogus viskame mato gera, o piktas – viskame pikta. O akacija.. dėl šių vertinimų nesidarė nei menkesnė, nei gausesnė. Ji tiesiog augo, dosniai skleisdama viską, ką turi savyje..

Saulėto ir šilto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Įdomios mintys apie sveikatą

* Motina gamta neleidžia nebaudžiamam tyčiotis iš savo organizmo. Kiekvieną kartą, kai suduodate smūgį savo kūnui negyvu maistu, jūs mokate aukštą kainą. Žinoma, jūs galite išgerti kokio nors dopingo, kad užsimirštumėt, bet nereikia būti naiviu ir galvoti, kad prarijus ką nors netinkamo, o paskui išgėrus vaistų, viskas praeis. Jūs brangiai mokėsite kiekvieną kartą, kai paversite savo skrandį pamazgų duobe. Kiekviena nauja intoksikacija – tai dar vienas žingsnis trumpinant gyvenimą.

* Jaunystėje turime 90 procentų riebalus deginančių enzimų ir 10 procentų cukrų deginančių enzimų. Kai jums septyniolika, jūs dar galite prisikimšti skrandį ir eiti miegoti… Vėliau, bėgant metams, judėjimo trūkumas keičia situaciją. Vyresniame amžiuje turime 90 procentų cukrų deginančių enzimų ir 10 procentų riebalus deginančių enzimų. Jaučiame alkį, nes tiems 90 procentų cukrų deginančių enzimų reikia cukraus. Ir nors kemšame saldumynus, sotumas jaučiamas vos pusvalandį, nes insulinas sumažina cukraus kiekį ir vėl pajuntame alkį. O riebalai lieka kaip buvę. Norėdami sumažinti riebalų kiekį, turėtume daugiau judėti… Jei sportuosite reguliariai, jau po 3 mėnesių organizmas ims keisti enzimų santykį.

* Polis Bregas savo tyrimais įrodė, kad metus rūkyti:

– jau po 20 minučių normalizuojamas pulsas ir kraujospūdis, rankos ir kojos pradeda šilti;
– po 8 valandų sumažinama anglies monoksido koncentracija kraujyje;
– po 24 valandų sumažėja širdies priepuolio galimybė;
– po 48 valandų aštrėja skonio ir kvapų receptoriai;
– per periodą nuo 2 savaičių iki 3 mėnesių pagerėja kraujotaka, eisena pasidaro lengva, o plaučių funkcinės galimybės pagerėja 30 procentų;
– po metų rizika susirgti širdies ligomis sumažėja 50 procentų lyginant su rūkančiaisiais;
– po 2-3 metų rizika susirgti širdies ligomis sumažėja iki minimumo;
– po 5 metų rizika susirgti onkologinėmis ligomis sumažėja perpus;
– po 10-15 metų rizika susirgti onkologinėmis ligomis, kurios siejamos su rūkymu, sumažėja iki minimumo.

Todėl neabejotina, kad rūkymo atsisakymas – labai svarbus žingsnis link sveikatos.

* Tarp gyvenimą ilginančių produktų labai svarbią vietą užima švieži vaisiai ir daržovės. Vaisiuose yra 90 procentų vandens, arbūzuose – dar daugiau. Tai sveikas (jei sveikai užaugintas), filtruotas, gyvas vanduo, kokio niekur nenusipirksi. Tokį gyvą vaisiuose esantį vandenį “moka“ pasigaminti tik augalai. Šis vanduo prasiskverbia tiesiai į ląsteles ir suaktyvina jų veiklą ir kenksmingų medžiagų šalinimo procesą.

* Tik pagalvokite, kad žmogus per savo gyvenimą suvalgo tiek maisto, kuris prilygsta maždaug 6 drambliams, o žarnynas juos turi suvirškinti. Todėl svarbu, kad maistas būtų kokybiškas, o virškinimo sistema sveika ir netrikdoma žalingais poveikiais. Venkite maisto produktų, kurie be laiko sendina ar net žudo ir rinkitės naudingus, gyvenimą ilginančius produktus.

* Yra dviejų rūšių medžiagos: organinės ir neorganinės. Neorganinės medžiagos yra inertinės, o tai reiškia, kad jų negali pasisavinti gyvi audiniai. Žmogaus organizmas susideda iš 16 elementų, kurie kilę iš gyvų arba gyvenusių organizmų. Organinės medžiagos gyvybiškai būtinos mūsų gyvybei ir sveikatai palaikyti. Mes valgome obuolį ar kitą vaisių arba daržovę, nes ji yra organinė. Ji gyveno tam tikrą laiką, kol buvo nuskinta. Tas pat yra ir su gyvulinės kilmės maistu. Atsidūrę saloje, kur niekas neauga, mes neišgyventume. Net jei dirvožemyje po mūsų kojomis ir būtų tie 16 elementų, mūsų organizmas negalėtų jų pasisavinti – tik augalai gali pasisavinti šiuos elementus iš dirvos.

* Gyvenant šiuolaikinės civilizacijos sąlygomis, reikia atsiminti, kad ruošiant ir valgant maisto produktus visiškai arba iš dalies suardomi gyvybiškai svarbūs gamtinės medžiagos elementai. Jeigu jūsų maistas negyvybingas, jeigu jame nėra svarbių mitybos elementų arba jie labai susilpninti kulinariškai apdorojant, jūs galite numirti iš bado esant pilnam skrandžiui.

* Deja, daugelis žmonių nuolat laikosi “dvasinio liesėjimo“ dietos: skaito kupinus bauginamų pranešimų laikraščius, žiūri šokiruojančius filmus, valandų valandas nuobodžiauja prie televizoriaus. Galima tvirtinti, kad dėl menkaverčio dvasinio peno jie neišvengiamai nuskursta dvasiškai ir pradeda sirgti.

* Bet kokia efektyvi sveikatingumo programa turėtų prasidėti nuo to, kad būtų atsisakyta gyvenimą trumpinančių dalykų. Visų kenksmingų sveikatos faktorių įmanoma atsisakyti. Tai viena iš sveikatingumo diegimo formų, kuriai ateityje bus skiriama vis daugiau dėmesio ir kuri taps lemiama mūsų būsimoje sveikatos priežiūros sistemoje.

(iš K. Tapperveino ir P. Brego knygų)

Eksperimentas, įrodantis rūkymo žalą

Kviečiu susimąstyti apie rūkymo žalą. Šis bandymas parodo, kaip tabakas veikia žmogaus organizmą. Kiekviena cigaretė turi 18 mg dervų. Eksperimentui imami 2 blokai cigarečių po 10 pakelių, tai 400 cigarečių. Sukonstruojamas specialus įrenginys, imituojantis rūkymą ir pridegama 1, 2, 10 cigaretė, ir taip iki 400. Matome, kaip vanduo sugėrė dervas ir pasidarė juodas. Toliau šis tirpalas užvirinamas ir išgarinamas.

Iš 400 cigarečių gavosi 7200 mg arba 7,2 g dervų (400×18=7200). Tai mirtinai pavojingi, lipnūs ir kartūs nuodai, turintys dar ir per 400 įvairių cheminių junginių. Todėl nenuostabu, kad rūkantys žmonės suserga plaučių vėžiu. Pagalvokite: ši lipni nuodinga derva vis kaupiasi rūkančiojo plaučiuose kaskart, surūkius cigaretę. Ir organizmui reikalingos papildomos pajėgos tam, kad išsivalytų nuo nuodų. Nepamirškime, kad rūkymas pavojingas ir aplinkiniams – tai vadinama pasyviu rūkymu.

Verčia susimąstyti, tiesa?