D.Čopra: mintys..

“Esama trijų absoliučių, nesunaikinamų dalykų: tai Sąmoningumas, Būtis ir Meilė.“
“Meilė yra evoliucinis impulsas, kuris išplėtoja gyvenimą.“
“Augimas yra pasirengimas leisti realybei nuolat atsinaujinti.“
“Meilė remiasi ne tavo veiksmais ar jausmais, bet tavo sąmoningumo lygiu.“
“Asmeninė meilė yra sutelkta universalios meilės forma; universali meilė yra išplėsta asmeninės meilės forma.“
“Protas vertina, kas yra gera ir kas yra bloga. Meilė atneša tik gera.“
“Kai kaltiname ir kritikuojame kitus, mes iš tiesų vengiame tiesos apie save.“
“Viskas išoriniame pasaulyje byloja apie vidinį pasaulį.“
“Meilė kaip vanduo: jei ji nesruvena, ji užsistovi.“
“Visi nesutarimai kyla iš to, kad nesuprantame kito žmogaus sąmoningumo lygio.“
“Aukščiausia meilės išraiška yra kūrybingumas.“
“Kai atrodo, kad kiti žmonės klysta, tai tik todėl, kad jų požiūris nesutampa su jūsų.“
“Meilė gydo, atnaujina, suteikia saugumo, įkvepia galios. Meilė suteikia tikrumo ir išsklaido abejones. Meilė išstumia baimes, atneša ramybę, pašalina nesutarimus, suartina.“
“Negali gauti meilės daugiau negu esi pasiryžęs priimti.
Negali gauti meilės daugiau negu pats gali suteikti.
Meilės, kurią spinduliuoja kitas žmogus, šaltinis yra tavo paties širdyje.“
“Visatos sandara skatina augimą, o augimas visuomet vyksta didesnės meilės ir laimės kryptimi.“
“Nėra jokios Dievo bausmės. Tai, kas atrodo bausmė, tėra mūsų pasipriešinimo Visatos dėsniams atspindys.“
“Tam, kad kiekvieną akimirką matytumėte meilę, turite nusivalyti savo suvokimo langus.“
“Jausti grožį reiškia pažinti tiesą. Žinoti tiesą reiškia mylėti.“
“Prisirišimas yra priklausomybės forma, atsiremianti į ego;
meilė – tai neprisirišimas, jos šaltinis yra dvasia.
Kuo jūs mažiau prisirišęs, tuo nuoširdžiau galite mylėti.
Elgesys, kuris nesusaisto, kyla tiesiogiai iš meilės.
Kitoks elgesys kyla iš ego…“
“Ten, kur nėra meilės, yra daug iliuzijų…“
“Iš meilės gimusi energija yra kūrybinga – ji atnaujina viską, ką paliečia, ji nuolat kuria.“
“Įkvėpimas yra tokia būsena, kai susijungia protas ir širdis.“
“Jūsų sąmonė yra tai, ką jūs priduriate prie realybės. Tai, ką suvokiate kaip realų, tampa realiu.“
“Meilės akyse niekas neklysta: visi žmonės daro tai, ką geriausiai sugeba, su tokiu sąmoningumu, kokį jie yra pasiekę.“

🙂 Visiems visiems gero artėjančio savaitgalio! 🙂

Reklama

Įpročiai, ribojantys mūsų sėkmę

Yra daug metodikų, padedančių pasiekti sėkmę. Visi žinome, kad sėkmė yra efektyvi veikla. Efektyvių ir naudingų žmogui savybių atskleidimas yra labai svarbus, bet lygiai tiek pat svarbu žinoti, kokios mūsų savybės trukdo veiklą padaryti efektyvia. Neefektyvios savybės nepastebimai gali tapti įpročiais ir pradėti riboti mūsų gyvenimą, tuomet jokios sėkmės metodikos nepadės, kiek besistengtume.

Psichologai išskyrė ir sugrupavo dažniausiai pasitaikančius, ribojančius žmogaus veiklą įpročius. Jų yra daug, bet ryškiausi yra keli. Pirmasis – baimė žengti pirmą žingsnį. Labai daug žmonių dėl nepasitikėjimo savimi ir baimės būti nesuprastam nedrįsta žengti konkrečių žingsnių savo tikslams pasiekti. Labai gaila, bet kaip tik dėl šios priežasties daug nuostabių idėjų taip ir lieka neįgyvendintos, ir daug talentingų žmonių neatskleidžia savo dvasinio potencialo.. O juk kiekvienas žmogus yra unikalus ir talentingas..

Tai taip pat liečia ir žingsnius link pokyčių gyvenime. Šiam įpročiui pateisinti sugalvojama šimtai priežasčių: negalavimai, nuotaikos nebuvimas, aplinkybių kaltinimas ar tiesiog nenoras.. Tačiau.. jei nedarysime to pirmo žingsnio, tai nieko ir nebus – neišlavinsime kažkokių įgūdžių ar profesionalumo jų nelavindami ir nedėdami pastangų, neišmankštinsime raumenų nejudėdami, neturėsime draugų nebendraudami.. Taigi, ši baimė – kelias į niekur..

Antrasis ribojantis sėkmingą veiklą įprotis – užsiėmimas smulkiais, nereikšmingais darbais, vengiant svarbaus darbo. Paplitęs įprotis, nepastebimai įeinantis į gyvenimą.. Dideliam svarbiam darbui reikia nusiteikimo, daug laiko – tam reikia susikaupti, tai ir užsiimam viskuo, tik ne tuo darbu.. Tai atrodo, kad laiko pritrūks, tai nėra ūpo, tai atsiranda smulkių, skubesnių darbelių, kurie, rodos, užims nedaug laiko, bet susumavus atima jo ne mažiau.. o didysis darbas laukia, keldamas dar didesnę įtampą ir nenorą..

Kaip atsikratyti šio įpročio? Pirmiausia, jei jau pastebėjome tokį savo elgesį, susirašykime prioritetinių darbų planą ir nuosekliai jį vykdykime be jokių nuolaidžiavimų. Tik pabaigę svarbiausią dienos darbą, pradėkime sekantį, nesiblaškykime. Žmonės net nepastebi, kaip įgyja šį įprotį, nes užvaldo iliuzija, kad smulkūs darbai atliekami greičiau, o jie.. niekad nesibaigia. Tuo tarpu svarbūs darbai kaupiasi ir.. kelia įtampą. Todėl, pirmiausia – tai, kas svarbu, o tik paskui tai, kas skubu..

Sekantis ribojantis įprotis – atidėliojimas ir delsimas, dažnai einantis greta antrojo įpročio. Jei susikaupė darbų, kuriems “nerandame“ laiko, susikaupkime ir atlikime juos, kitaip jie kels dar didesnę įtampą. Tokius darbus patariama atlikti pirmoje dienos pusėje, kai esame darbingi ir žvalūs. Be to, atlikę sunkius ar atidėliotus darbus dienos pradžioje, pajusime entuziazmą ir pasitenkinimą atliktu darbu, o kartu ir motyvaciją tolimesnei darbų eigai.

Didelius darbus patariama suskirstyti į kelis lengvai atliekamus etapus – taip lengviau pamatyti rezultatą ir tuo pačiu motyvuoti save tolimesniam darbui. Nepamirškime prieš didelius ir sunkius darbus nusiteikti pozityviai: išgerkime kavos ar mėgiamos arbatos puodelį, paklausykime mielos širdžiai muzikos.. Ir būtinai pasidžiaukime atlikto darbo rezultatais..

Ketvirtasis paplitęs ribojantis sėkmę įprotis – polinkis pernelyg analizuoti, abejoti ir svarstyti, vietoje to, kad veiktume konkrečiai. Taip gaištamas ne tik brangus laikas, bet ir susipainiojama abejonėse. Savo veiksmus būtinai turime apsvarstyti, bet tik tiek, kiek reikia konkrečiai veiklai. Toliau turime daryti tai, kas reikalinga. Galima keisti veiklos eigą, jei to reikalauja situacija, bet svarstymus “kas būtų, jei būtų, o kas, jei taip ar kitaip“, ryžtingai stumkime į šalį, nes tai atitraukia nuo tikslų siekimo.

Dar vienas ribojantis įprotis – negatyvus požiūris į viską. Kai žiūrime į viską iš negatyvios pusės, mūsų motyvacija gęsta labai greitai.. Neįmanoma savęs motyvuoti neigiamomis nuostatomis.. Negatyvumo pinklės tame, kad toks mąstymas labai greitai ir nepastebimai tampa bjauriu įpročiu. Tuomet jau ir smulkmenose įžvelgiamos problemos, pradedama kabinėtis ir kritikuoti, kaltinti visus ir dėl visko.. Ir tuo pačiu taip dažnai pateisinamas savo neveiklumas..

Pastebėjus tokį įprotį, reikia dėti sąmoningas pastangas – palengva jungtis į pozityvumą. Sąmoningai stengtis matyti savo ir žmonių teigiamas savybes, pastebėti grožį aplinkoje, matyti gėrį. Suprasti, kad negatyvus požiūris tėra įprotis, kurį galime keisti. Negatyvumas – labiausiai ribojantis žmogaus gyvenimą įprotis, todėl, jei siekiame laimės ir sėkmės, turime jo ryžtingai atsisakyti..

Šeštasis ribojantis įprotis – nenoras pripažinti savo klaidų. Nenorėdami pripažinti klydę, mes teisiname savo klaidas ir užsidarome. Su tokiu požiūriu sunku, o gal ir neįmanoma augti ir tobulėti. Visi klystame.. ir tik pripažinę klaidas ir padarę išvadas, galime judėti į priekį. Būkime objektyvūs ir atviri informacijai, kuri padeda dvasiškai augti ir atsisakyti to, kas riboja augimą – tai tobulėjimo garantas.

Ir paskutinis iš ryškiausių ribojančių įpročių – nemokėjimas filtruoti informacijos. Informacijos gausa, pernelyg didelis jos srautas kuria chaosą galvoje, o kartu ir gyvenime. Būkime atidūs viskam, ką žiūrime, skaitome ar mokomės. Mokykimės ieškoti informacijos kryptingai, filtruokime ir atsirinkime tai, kas reikalinga ir tikslinga, kitaip.. neišvengsime painiavos ir chaoso.

Atrodytų, tų įpročių nedaug, bet kaip stipriai jie gali apriboti gyvenimą.. Juk kur mūsų mintys, ten ir mūsų gyvenimo energija.. Tik mes patys ribojame save savo mintimis ir įpročiais. O kiekviename iš mūsų.. neišsemiamos galimybės. Aukime, klestėkime – leiskime tai sau – juk augimui ribų nėra, o susitraukti galime tik į tašką..

Apie vyrus ir moteris linksmai :)

🙂 🙂 KADA MELUOJA VYRAI 🙂 🙂
Kartą kirto medkirtys medį, ir… įkrito kirvis į upę. Medkirtys labai nusiminė ir pravirko iš nevilties, nes tai buvo jo vienintelis darbo įrankis. Pamatė jo sielvartą Kūrėjas ir klausia:
– Ko taip sielvartauji, žmogau?
– Kaip aš nesielvartausiu – juk praradau darbo įrankį, šeimos maitintoją…
Pasigailėjo Kūrėjas medkirčio, ištraukė iš upės auksinį kirvį ir klausia:
– Tai tavo kirvis?
– Ne, ne mano.
Ištraukė Kūrėjas sidabrinį kirvį ir klausia:
– Gal šitas tavo?
– Ne, ne mano, – atsakė medkirtys.
Pagaliau Kūrėjas ištraukė iš upės medkirčio kirvį.
– Taip, šitas mano! – apsidžiaugė medkirtys.
– Aš matau, tu sąžiningas žmogus, todėl dovanoju tau visus tris kirvius, – pasakė Kūrėjas.
Apsidžiaugė medkirtys netikėta dovana, padėkojo ir parėjo namo. Prasigyveno, džiaugsmingai darbavosi su šeimyna, bet… nelaimei, kartą į upę įkrito medkirčio žmona. Bandė gelbėti medkirtys, nepavyko, ir jis gailiai pravirko. Kūrėjas pamatė jo sielvartą ir klausia:
– Kas nutiko, sūnau, kodėl taip verki?
– Nelaimė, įkrito mano žmona į upę…
– Neverk, aš tau padėsiu , – pasakė Kūrėjas. Ir… ištraukė iš upės Dženifer Lopez ir klausia:
– Tai tavo žmona?
– Taip!! – nedvejodamas patvirtino medkirtys.
Kūrėjas įširdo:
– Ach, tu nenaudėli, kodėl meluoji?!
– Matai, Kūrėjau, – atsakė medkirtys, – įvyktų didelis nesusipratimas, jei atsakyčiau, kad čia ne mano žmona. Toliau tu ištrauktum iš upės Kateriną Zetą-Džons, o aš vėl pasakyčiau, kad tai ne mano žmona. Tuomet tu ištrauktum mano žmoną, ir aš pasakyčiau, kad tai ji. Tada tu atiduotum man visas tris: o ką aš su jomis daryčiau?! Aš vargčiau, stengdamasis jas visas išmaitinti, ir visi mes būtume nelaimingi…
Kūrėjas linktelėjo pritardamas ir išgelbėjo medkirčio žmoną…
Moralė: jei vyrai meluoja, jie tai daro oriai ir… visų labui 🙂 !

🙂 🙂 VYRAI APIE MOTERIŠKĄ LOGIKĄ 🙂 🙂
Vyrai dažnai sako: moteriška logika… mes, vyrai, turim omeny, kad mąstymas ir TIKROJI logika būdinga tik vyrams, o moterys… švelniai tariant.. gyvena instinktais…
Kad tai iliustruotume, imkim pavyzdį iš gyvenimo: reikia pasverti katiną. Kam? Aptingo, sustorėjo, nuolat persivalgo – juk reikia sekti jo sveikatos būklę… Taigi, vyriškai griebiamės darbo: imam, sveriam… Kaip? Ogi labai paprastai, logiškai – juk vyro IQ (intelekto koeficientas, būdingas tik vyrams!) nuolat pasirengęs išrinkti patį geriausią sprendimą!
Imam svarstykles su kabliuku, sveriam sportinį krepšį, fiksuojam svorį. Ir… grūdam į krepšį katiną… Bet kur tau! Katinas blaškosi, išsprūsta, draskosi, pabėga… Bet ir čia vyriška logika nepaveda: tepam, užklijuojam įdrėskimus ir… vyriškai siekiam užsibrėžto tikslo iki galo…
IQ parengia naujus sprendimus: užsidedam storas pirštines ir gaudom katiną toliau. Pirštines nenaudėlis sudrasko, bet nieko: imam odines! Bet… paklaikęs katinas kabinasi virš pirštinių ir segasi į rankas… Na, nieko – velkamės striukę… Šiaip ne taip, bet įgrūdam katiną į krepšį (juk IQ!)… Krepšį kabinam ant svarstyklių kablio: Hmmm – ir ko katinas ten taip blaškosi? Svorio rodyklė šokinėja nuo 3 iki 25 kilogramų…
Su striuke darosi karšta, įdrėskimai peršti ir kraujuoja, IQ aukščiausioje įtampoje, katino svoris ir toliau lieka neaiškus…
… Tuo metu iš parduotuvės grįžta žmona. Išklauso emocingo pasakojimo, sutvarko mano žaizdas, paglosto katiną (jis pradeda murkti, bjaurybė!). Žmona stojasi ant svarstyklių, užrašo savo svorį. Ima katiną ant rankų, stojasi ant svarstyklių, užrašo abiejų svorį, iš jo minusuoja savo ir gauna… tikslų katino svorį. Ir šypsosi… ko? Žinoma, lengva pabaigti darbą, kai aš tiek pastangų įdėjau…
Visada darau išvadas iš patirties – jos paprastos: vyriška logika visvien geresnė! Tuoj paaiškinsiu, kodėl. Todėl, kad… vyrai mėgsta patys sau susikurti sunkumus ir juos įveikti, ir… tokiu būdu grūdinti savo vyrišką valią… Juk IQ reikia pilnai išnaudoti…
P.S. Katinas, žinoma, su tuo nesutinka (jis išvien su moterimis).., bet kas jo klausia – aptingusio storulio?!

🙂 🙂 MOTERS IR VYRO SUTVĖRIMAS 🙂 🙂
Atėjo Ieva pas Kūrėją ir skundžiasi:
– Kūrėjau, man liūdna…
– Kas nutiko, Ieva?
– Kūrėjau, aš žinau, kad esu tavo kūrinys, ir man dovanotas šis nuostabus rojaus sodas… ir nuostabi gyvūnija ir išmintinga gyvatė… bet aš visvien esu nelaiminga…
– Kodėl, Ieva?
– Aš esu vieniša… ir man tai įkyrėjo…
– Gerai, Ieva, aš sutversiu tau vyrą, bet.. su sąlyga.
– Įdomu, Kūrėjau… o kas yra vyras?
– Na, tai toks išdidus sutvėrimas su daugybe keistų įpročių. Jis bus gerbėtroška, bus greitesnis ir stipresnis už tave, ir.. kvailai atrodys susijaudinęs.., bet aš jį sutversiu taip, kad jūs patenkintumėte vienas kito poreikius. Jis bus naivokas ir patiklus, ir žavėsis tokiais užsiėmimais, kaip peštynės ar… žaidimai kamuoliu. Jis bus protingas, bet jam trūks išminties, todėl tu nuolat turėsi jam patarti ir padrąsinti, kad jis teisingai galvotų…
– Skamba puikiai, – susižavėjo Ieva, – bet kokia sąlyga, Kūrėjau?
– Na… tu gausi jį, jei… leisi jam galvoti, kad jis buvo sutvertas pirmas… Tiesiog visada prisimink šią mūsų mažą paslaptį – na, tu supranti: tarp mūsų, moterų… 🙂 ..

Prigimtis – kas tai? (tęsinys)

Kodėl dabar tiek painiavos vyriškumo ir moteriškumo sąvokose? Pasirodo, viskas prasidėjo nuo labai gražios idėjos – lygių teisių siekimo. Tai lietė pirmiausia žmonių pilietines teises, o mūsų laikais peraugo į lyčių kovas ir konkurenciją. Kai kurie sociologai ir istorikai emancipaciją ir feminizmą vadina kultūrine katastrofa: graži idėja virto atvira destrukcine jėga, paminusi ne tik moters, bet ir vyro prigimtį, o kartu ir šeimos vertybes.

Pakanka žvilgtelėti į žiniasklaidą, kuri mirga patarimais, kaip priversti vyrą ką nors daryti, kaip suvilioti, manipuliuoti, pasiekti tikslų, juo pasinaudojus.. Tai turi ir atvirkštinį efektą: moteris tampa sekso objektu. Na, o motinystė piešiama lyg prievolė, sunkumas, našta, trukdanti “dvasiniam išsilaisvinimui“ ir karjerai. Ugdoma karta be idealų, pareigos jausmo, gyvenanti siauro “aš“ egoizmo rėmuose. Prigimtinis lyčių skirtumas ignoruojamas, vietoje to, kad papildytų vienas kitą, vyras ir moteris kovoja.

Kas tai – laikmečio ypatumai? Tarsi labai baisu būtų grįžti prie žmogiškosios prigimties ir gyventi taip, kaip esame sukurti gyventi. Lyg prigimtinės mūsų savybės būtų keičiamos, bet į ką? Mes negalime ignoruoti savo prigimties, negalime jos kažkuo pakeisti. Lygios teisės jau pasiektos, o iš švelnios ir mylinčios moteris tampa tvirta ir tiesmukiška, ir.. tuo pačiu konkurente vyrui.

Mūsų laikais moteriškumas ir vyriškumas labai iškreipti. Tuo tarpu tvirta šeima gali būti sukurta tik žmonių, kurie turi visas vyriškas ir moteriškas prigimtines savybes. Jei mes žiūrime į vyrą ar žmoną kaip į pasitenkinimo ar norų pildymo objektą, tai mes nuolat turėsime jam tik nesibaigiančias pretenzijas ir jausime nepasitenkinimą. Atrodytų – užburtas ratas, bet išeitį iš jo randa žmonės, supratę prigimties svarbą.

Juk sekimas savo prigimtimi nereiškia atsilikimo, atvirkščiai – tai harmonijos paieškos. Laikmetis įneša pataisas į šeimos gyvenimą, ir tai yra normalu. Emancipacija ir užguitumas – dvi kraštutinės moters liguistos būsenos, tuo tarpu tiesa yra.. kažkur per vidurį, ir labai džiugu, kad vis daugiau jaunų žmonių tai supranta. Todėl pirmiausia siekiama savarankiškumo, išsilavinimo, specialybės, o paskui kuriama šeima.

Žmonės dabar aiškiai nusistato prioritetus, todėl viskam sąmoningai skiriamas laikas. Palyginus su praeitomis kartomis, moterys yra aktyvesnės, laisvesnės, kūrybiškesnės. Tai netrukdo moteriai išlikti moteriška – ji gali stipriasias savybes išreikšti visuomenėje, o savo namuose ji gali pilnai išreikšti savo moteriškas savybes, kurdama jaukius namus.

Vyro protas – ramus, atsiribojęs nuo emocijų, orientuotas į tikslo siekimą, todėl jis gali priimti sprendimus. Jis lyderis šeimoje. Moters protas – emocionalus, jausmingas, paslankus – ji sugeba matyti detales, yra kantresnė. Tik moteris gali sukurti šiltą emocinę atmosferą šeimoje. Ji yra vyro įkvėpėja ir tuo pačiu palaiko vyro autoritetą. Tai nereiškia paklusti ar žemintis, tai reiškia dalintis atsakomybe: kiekvienas atlieka tai, ką geriausiai sugeba pagal savo prigimtį.

Vyras, savo ruožtu, realizuodamas savo prigimtines savybes, yra stiprus dvasiškai ir vyriškas. Kaip ir moteris, realizuodama savo prigimtines savybes – moteriška.. Jiedu harmoningai papildo vienas kitą. Šeima yra sąjunga, jos dvasinė prasmė – pagalba vienas kitam dvasiniame augime ir išraiškoje. Tai sakralinė sąjunga, kurioje gimsta ir yra ugdomi tėvų pavyzdžiu vaikai.. ateities žmonės.

Kokias vertybes mes perduosime savo vaikams – priklauso nuo mūsų. Visi savo vaikus norime matyti laimingais.. Prisiminkime žaidžiančius vaikus: savo pasirinkimais jie parodo mums, kas jiems yra svarbu. Jei puoselėsime vaikų prigimtines savybes, jie susikurs laimingą gyvenimą užaugę ir bus laimingi 🙂 .

Čia ir vėl svarbi išmintinga sintezė: turime sekti savo prigimtimi, pritaikę jos savybes šiuolaikiniam gyvenimui. Mūsų prigimtis – vyriška arba moteriška – yra kiekvieno mūsų duotybė. Jei gyvename prieš ją, kuriame įtampą ir esame nelaimingi, jei harmonijoje su savo prigimtimi – esame laimingi. Ką jūs apie tai manote?

Prigimtis – kas tai?

Moters laimė, vyro laimė, emancipacija, lygybė, partnerystė.. Tiek dabar sąvokų, laimės formulių ir teorijų, kad sunku suprasti: kodėl tiek daug informacijos, o prieštaravimų vyrų ir moterų santykiuose tik daugėja? Tarsi vyrai ir moterys atsiskyrė į dvi priešiškas grupes ir bando vieni kitiems įrodyti, kieno tiesa teisingesnė. “Visi jie tokie“, “visos jos tokios“ – jau tarsi diagnozė.. O kokie mes iš tikrųjų?

Žinoma, mes esame skirtingi – pačios gamtos taip apspręsta. Priešybės tai ar kitoniškumas, ir ar įmanoma tų priešybių vienybė? Ne tik įmanoma, bet ir apspręsta tos pačios gamtos, tik.. tam turime suprasti, kaip tos mūsų priešybės turi harmoningai sąveikauti. Mes pamirštame savo prigimtį ir vis dažniau veliamės į ambicijų kovas, kurios tik dar labiau supriešina.

Visais laikais buvo atsižvelgiama į vaiko lytį – buvo puoselėjamos tam tikros prigimtinės vaiko savybės. Tas prigimtines vaiko savybes visi pastebime, augant vaikams: mergaitės – nors niekas jų to nemoko – žaidžia su lėlytėmis, kaspinėliais, gėlytėmis.. Berniukai anksti pradeda domėtis visai kitais dalykais: mašinytėmis, konstruktoriais, detalių surinkimu-išrinkimu ir derinimu, judriais žaidimais..

Ir žaidžia vaikai skirtingai. Mergaitė, puošdama lėlę, mėgaujasi pačiu procesu: ji gali dešimtis kartų aprengti, nurengti, perrengti, derinti rūbelius be galo, visiškai nesifiksuodama į galutinį rezultatą.. Berniukas, atvirkščiai – orientuotas į rezultatą, tikslą, laimėjimą. Jam svarbu pasiektas tikslas: nepasiektas rezultatas jį labai nuliūdina.

Auklėjami berniukai ir mergaitės taip pat buvo skirtingai. Gal todėl anksčiau buvo daugiau tikrų vyrų, kurių taip pasigendama, ir.. tikrų moterų? Berniukams buvo padedama išreikšti prigimtines vyriškas savybes, mergaitėms – moteriškas. Yra tik moterims būdingos ir tik vyrams būdingos savybės, apspręstos pačios prigimties – moteriškas arba vyriškas pradas. Kai žmonės gyvena pagal savo prigimtines savybes, tuomet vyrai yra vyriški, moterys – moteriškos.

Berniukams buvo skiepijamas sugebėjimas valdyti savo jausmus. Ne tramdyti, o valdyti – tai liečia pirmiausia savidiscipliną. Jei vyras nevaldo savo jausmų, jam sunku siekti užsibrėžtų tikslų. Toks vyras silpnas dvasiškai, jam sunku būti lyderiu šeimoje ir pelnyti pagarbą. Antroji svarbi vyriška savybė – tai rūpestis kitais – sugebėjimas būti atsakingu už šeimą.

Mergaitėms buvo skiepijamas dorybingumas, kuklumas. Tai reiškė, kad mergaitė, o vėliau mergina, buvo mokoma pastovumo ir ištikimybės. Jei merginos galvoje sumaištis, tuomet ji nesugeba būti pastovi jausmuose ir dovanoti laimės. Antroji moters savybė – saiko jausmas, sugebėjimas džiaugtis tuo, kas yra jos gyvenime. Pasaka apie auksinę žuvelę – moters pavyzdys, kuriai niekada negana..

Auklėjant berniuką, labai svarbu nežeminti jo vyriškumo pojūčio, savigarbos (ypač to neturėtų daryti mamos) – juk iš jo turi išaugti žmogus, kuris imsis atsakomybės. Berniukui svarbu parodyti jo veiksmų pasekmes, mokyti pasitikėjimo savimi – to turėjo išmokyti tėvas. Dukrai tėvas taip pat turėjo parodyti vyriškumo pavyzdį – per sprendimus ir lyderystę šeimoje.

Motina – visada buvo ir yra dvasinė savo vaikų mokytoja. Ji – išmintis, palaikymas, švelnumas, gerumas ir supratimas. Abu tėvai – pavyzdys savo vaikams. Jei moteris ambicinga, agresyvi, o vyras silpnas ir neveiklus, vaikai gauna iškreiptą vyriškumo ir moteriškumo pavyzdį. Jei žmogus išauga su neišvystytomis prigimtinėmis savo lyties savybėmis, jis yra nebrandus. Nebrandžiam žmogui nelengva kurti santykius.

Kaip harmoningai išreiškiamos vyriškos ir moteriškos savybės šeimoje, kaip jos papildo viena kitą? Moteris – švelni, gera, kantri, įkvepėja. Namai – jos karalystė, ji organizuoja šeimos gyvenimą taip, kad namuose būtų šilumos ir meilės atmosfera. Ji palaiko vyro autoritetą. Vyras – lyderis, jis prisiima atsakomybę už savo žmones, globoja ir veda juos paskui save. Jo misija – veikti kitų labui, tuomet jis laimingas. Svarbiausias šeimos principai – partnerystė ir vienybė, grįstos meile ir pasitikėjimu.

Mes primiršome šiuos svarbius prigimtinius principus, o gal sąmoningai išbraukiam, kaip kažką archaiško ir senamadiško. Nors.. širdyje visi ilgimės tikrų vyriškų ir moteriškų savybių.. Apie tai, kodėl taip įvyko ir kaip tai atgimsta – sekantį kartą 🙂 ..

Ne tik protas.. (tęsinys)

Dar viena svarbi O.G.Torsunovo mintis – nesekime aklai atkartodami pasirinkto mokslo žinių, ypač senųjų. Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties: šiuolaikinis gyvenimas neatitinka senovės žmonių gyvenimo būdo ir mąstymo. Mes turime taikyti patį principą šiuolaikinėms sąlygoms, kitaip tai bus ėjimas atgal. Prisimenate Fibonačio seką – tai progresija, kur kiekvienas skaičius yra lygus prieš jį einančių dviejų skaičių sumai ( 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34,….)?

Tai ne tik sakralinės geometrijos, kuri yra gamtoje, simbolis (nes padalinus du iš eilės einančius skaičius vieną iš kito, gauname “aukso pjūvio“ skaičių), bet ir evoliucijos simbolis – ši seka parodo augimą, kuris vyksta tik sumavimo dėka – augimas visada yra suma. Negalime paimti skaičiaus iš sekos pradžios ir pastatyti tiesiog toliau, jis “eina“ per seką sumuojant. Taigi, ir senovės žinios negali būti nei ignoruojamos, nei ištraukiamos pradiniame pavidale, jos turi būti sumuojamos su šiandieninėmis žiniomis ir vystomos toliau – tuomet vyksta progresas. Be pradinių žinių, lygiai kaip ir tik su šiuolaikinėmis žiniomis – mes atitrūkstame nuo esmės.

Vedose aprašyti materialios energijos lygiai sukuria tam tikrą materijos tankumą ir jas atitinkančias savybes. Grubios energijos yra labiau apčiuopiamos, bet statiškesnės, energetiniu požiūriu tamsesnės. Kuo subtilesnės energijos, tuo jos judresnės ir šviesesnės. Visa kūrinija, visa jos įvairovė yra šių energijų sąveika ir išraiška. Mes esame kūrinijos dalis ir paklūstame jos dėsniams: jei gyvename pagal juos, esame harmonijoje, jei prieš juos – panyrame į grubias materialumo energijas.

Kad pasiektume švariausią – satvaguna – energijos lygį, mes turime “atitikti“ subtilius gamtos dėsnius. Tai miego, mitybos ir poilsio ritmas. Skamba labai paprastai, bet retas žmogus mūsų laikais jo laikosi. Ir ne dėl to, kad sunku, o dėl to, kad vietoje to yra sukurtas nenatūralus, dirbtinis, niekuo nepagrįstas gyvenimo ritmas, kuris sekina žmogaus energiją ir traukia jį į žemas energijas ir jų poveikį.

Koks tas kūrinijos ritmas? Pradėkime nuo ryto. Turbūt, visi pastebėjote, kad viskas, kas gyva, keliasi su saulėtėkiu – pradeda čiulbėti paukščiai, skleidžiasi gėlių žiedai, gamta bunda, išskyrus.. dabartinį žmogų. Kad būtume žvalūs, keltis ryte reikia ne vėliau 8 valandos – tuomet būsime harmonijoje su rytine energija. Atsikėlę vėliau, jausime sunkumą, mieguistumą, nuovargį.

Ryte būtinas dušas – naktį organizmas šalina šlakus ir per odą, todėl juos būtina kruopščiai nuplauti, kitaip oda juos vėl sugers. Taigi, rytinis dušas – ne tik žvalumui ir švarai, bet ir sveikatai palaikyti. Ryto metas – geriausias laikas ir įvairioms dvasinėms praktikoms ir meditacijoms, taip pat mankštai. Diena iki vakaro – tai veiklos ir aktyvumo laikas, per jį turime atlikti visus darbus. Vakaras nuo 5-6 vakaro – ramybės, bendravimo laikas, pasiruošimas poilsiui.

Labai svarbu laiku atsigulti miegoti. Mūsų centrinė nervų sistema ilsisi griežtai pagal grafiką, maždaug dvi valandas: nuo 22 valandos iki 24 valandos. Jei nesigulame šiuo metu, ypač jei tai darome pastoviai, mūsų “centrinis procesorius“ pradeda “trumpinti“, gesti, blogai veikti. Atsiranda chroniškas nuovargis, susierzinimas, įtampa. Gulimasis miegoti laiku – protinga “profilaktika“ mūsų centrinei nervų sistemai.

Dabar sąžiningai pažiūrėkime, ar atitinka mūsų gyvenimas šiuos gamtos ritmus? Drąsiai galime dėti daugybę minusų: keliamės nelaiku, gulamės ne tik nelaiku, bet dažnai gyvename naktinį gyvenimą.. Dirbame vakarais, sportuojame vakarais, savaitgalį miegame iki pietų.. Dieną, kai turime būti aktyvūs, esame vangūs, o vakarais pradedame aktyvų gyvenimą.. O, pasirodo, daugelį psichikos sutrikimų galime lengvai koreguoti, pasitelkę tik teisingą, atitinkantį gamtos dėsnius dienos režimą.

Toliau mitybos režimas. Maždaug iki pusiaudienio virškinimo sistema dar tik pasijungia po nakties “valymo“ režimo, todėl pusryčiai turėtų būti lengvi. Sotūs pusryčiai sukels mieguistumą ir apatiją. Per pietus, kai virškinimo sistema yra aktyviausia, turėtume pavalgyti sočiai. Vakare taip pat lengvas maistas, nes organizmas ruošiasi valymuisi. Suvalgytas nakčiai maistas bus neįsisavintas, pus ir rūgs, o tos nuodingos puvimo medžiagos nuodys kraują ir visą organizmą. Jei valgome nakčiai nuolat, pradedame sirgti.

Maistas taip pat turi visas materialios energijos savybes. Tamo savybių turintis maistas – mėsa, taip pat nešviežias, šildytas, ne šaldytuve ilgai laikytas maistas. Radžo savybių turintis maistas – tai maistas su “pernelyg“ savybėmis – per sūrus, per aštrus, per saldus, per aitrus, per kartus. Ir satva savybių turintis maistas – estetiškas, sultingas, skanus, saikingas. Per dieną turime gauti įvairių skonių maisto, mityba neturi būti vienpusiška.

Išskirti pieniški produktai – tai satva maistas. Moters pienas kūdikiui, suaugusiems – karvės pienas ir pieno produktai – tai ypatingas maistas, nešantis labai šviesią energiją kūnui. Nevirškina pieno produktų tų žmonių organizmas, kurie yra stipriai veikiami tamoguna energijos. Tam, kad energija skaidrėtų, patariama valgyti nors po truputį pieno produktų.

Vedose teigiama, kad jei žmogus gyvena nuolat pažeidinėdamas šiuos paprastus gamtos dėsnius, jis palengva, pats to nepastebėdamas, leidžiasi į vis žemesnes materialumo energijas. Žmonės, gyvenantys tamsiose, grubiose materialiose energijose, nepastebi savo problemų, jiems atrodo, kad kažkas kitas yra kaltas dėl jų bėdų, jiems atrodo, kad “kada nors, ateityje“ viskas bus gerai ir jie yra bėgime paskui tą “bus gerai“. Jie gali būti išoriškai sėkmingi, kryptingi, stiprūs, bet.. giliai nelaimingi viduje, nes turi gilų tuštumos ir nepasitenkinimo jausmą.

Tuo tarpu satvagunos energijoje gyvenantis žmogus yra harmonijoje, nes gyvena pagal gamtos ritmus – jis yra gyvenimo tekmėje. Jis gali atrodyti keistokas aplinkiniams, nes yra ramus ir nesiblaškantis. Jam nereikia bėgti ieškoti laimės išorėje – jis atranda laimės šaltinį savyje. Toks žmogus tarsi šviečia ir harmonizuoja tai, prie ko prisiliečia. Dirba lengvai, produktyviai ir kokybiškai, nes veikia per intuiciją.

Ir, žinoma, įdomu, kokiu būdu dirba naujieji psichologai. Pirmiausia – detalus pokalbis, kurio metu psichologas aiškiai pamato disharmonijos priežastis. Paaiškinama žmogui, kad reikės padirbėti 🙂 .. Koreguojamas palengva režimas, keičiami įpročiai, gyvenimo būdas: nieko nedaroma drastiškai – tarkim, mėsėdžiui patariama mažinti mėsos kiekį ir rūšį – valgyti paukštieną ir žuvį. Žmogus išmokomas pats spręsti iškilusius uždavinius, aiškinami bendravimo, energijų sąveikos pagrindai. Teigiama, kad vien pakoregavus dienotvarkę ir mitybos įpročius, greitai keičiasi žmogaus psichinė būklė, jis pamato savo problemos priežastis.

Pabrėžiama, kad svarbiausias dvasinio augimo ir tobulėjimo principas yra pakopiškumas: neskubėti.. Taip pat primenama, kad mes esame tai, ką mes valgome ir tai, ką į save įsileidžiame (kokias energijas). Ir.. raginama nepamiršti, kad kopiame aukštyn ilgiau, nei važiuojame žemyn..

Galime tai neigti ar priimti, bet kategoriškai tam prieštarauti sunku. Labai įsiminė paskaitų atmosfera: geranoriškumas ir šiluma. Ši sistema nepririša, neriboja tai tiesiog dar vienas Kelias.. išmokantis patį žmogų suprasti, atpažinti problemų priežastis, jas išspręsti ir gyventi laimingai 🙂 .

Ne tik protas..

Žmogus yra gamtos dalis ir pilnai dalyvauja procesuose, kurie joje vyksta. Mokslo žinios apie šių procesų ir žmogaus sąveiką yra ribotos. Šiuolaikinės psichologijos praktikos moko keisti gyvenimą, pasitelkiant tik protą, tuo pačiu ignoruojami gamtos dėsniai. Sparčiai besivystanti trečiojo tūkstantmečio psichologija vykdo labai svarbią šiuolaikinių ir senovės žinių sintezę.

Gimstanti psichologijos sritis gal šokiruoja, atrodo keista, bet tuo pačiu patraukia savo paprastumu ir.. savotiška logika, kurią sunku paneigti. Šį kartą – santraupa iš O.G.Torsunovo paskaitos. Tai žymus psichologas, turintis medicininį išsilavinimą, dažnai studijuojantis Indijoje. Jo tyrinėjimų sritis – Vedos, remiantis kuriomis, jis pritaiko senovės žinias šiuolaikinėje medicinoje, psichologijoje, ir sėkmingai padeda žmonėms.

Pagrindinis dalykas, ko jis moko – tai harmonija su gamtos dėsniais ir su.. savimi per tai. Negalime gyventi harmoningai ir būti laimingi, jei einame prieš gamtos dėsnius. Jie yra labai paprasti, tik pamiršti ar tiesiog ignoruojami kaip atgyvena. Nežiūrint to, jie veikia – tai matome apsižvalgę aplink. Kai veikiame išvien su gamtos dėsniais, esame laimingi, mums atsiveria aukštesnioji intuicija, kuri yra mūsų sielos dvasinė jėga.

Mūsų pasaulyje yra trys materialios energijos rūšys. Kiekviena iš jų turi jai būdingas savybes. Indų asketai ir jogai teigia: supratęs šių energijų veikimą, žmogus sužino viską apie materialių ir dvasinių energijų sąveiką ir gali gyvenime pasiekti viską. Mes esame tokie (o kartu ir mūsų gyvenimas), su kokia energija mes (sąmoningai ar ne) pasirenkame bendradarbiauti.

Mūsų siela – lyg šviesa, kupina dvasinės energijos. Jos “šviesumas, švytėjimas“ priklauso nuo to, kokio “tankumo, tamsumo“ energija mes ją “pridengiame“, t.y, pasirenkame (sąmoningai ar ne) bendradarbiauti. Tam, kad lengviau įsivaizduotume šias energijas, palyginkime jas su įvairaus storio audeklais. Tankiausia, tamsiausia materialumo, gamtos energija vadinama tamoguna (sanskr.). Ji “uždengia“ sielą lyg storu neperšviečiamu audeklu, pro kurį aukščiausios sielos dvasinės savybės negali šviesti.

Šios energijos ypatybės: tamsa, inercija, abejingumas, tinginystė, mieguistumas, depresyvios būsenos. Ši energija sukausto sielą ir sąmonę, sukelia iliuziją ir neišmanymą. Tamsumas (tamoguna) suklaidina net ir mokytus žmones, juos pradeda kankinti abejonės ir nuogąstavimai, jie supainioja netiesą su Tiesa. Šios energijos įtakoje žmogus nepajėgia aiškiai mąstyti ir padaryti teisingas išvadas.

Aukštesnė, laisvesnė materialumo energija – radžoguna. Šią energiją jau galime palyginti su plonesniu audeklu, kuris uždengia sielos dvasinę šviesą – tarkim, su lininiu audeklu – pro jį jau skverbiasi sielos šviesa. Šios energijos savybės: aktyvumas, darbingumas, aistra, energija, veikla. Taip pat pavydas, godumas, troškimas išsiskirti, pojūčių malonumų ir prestižo siekis. Šios energijos poveikis – per įspūdžius, pojūčių kaitą, blaškymąsi.

Aukščiausioji materialumo energija – satvaguna. Ją galime palyginti su plonyčiu peršviečiamu audeklu, pro kurį aiškiai šviečia sielos dvasinė šviesa. Tai laisviausia energija, pagrindinės jos savybės – laimė, ramybė, žinios, meilė, tyrumas, darna. Tokie žmonės ramūs, turi aiškų realybės, Tiesos, Visatos dėsnių suvokimą ir veikia išvien su jais. Jie gabūs ir kūrybingi, su išvystyta intuicija. Šalia žmonių su tokia energija žmonės nusiramina, tampa geresni. Tokie žmonės tarsi švyti vidine šviesa..

Taigi, laimė – mūsų vidinė “šviesa“, mūsų vidinė būsena, kurią mes “pridengiame“ tam tikro “tankumo“ materialumo energijomis. Kad būtume laimingi, pirmiausia turime suprasti laimės prigimtį: ji yra mumyse. Jei ieškome jos išorėje, neišvengiamai nusivyliame, nes pradedame ieškoti laimės per pojūčius ir pojūčių objektus, nuo kurių tampame priklausomi. Čia ir įsijungia “voverės ratas“: bėgame paskui pojūčius ir jų objektus, norime iki begalybės liesti, ragauti, pajusti.. tuos pojūčius laikome laime, o pajusti pilnatvės negalime, nes jaučiame, kad “kažko“ vis trūksta..

Turbūt atkreipėte dėmesį, kad tai materialumo energijos – juk mes gyvename kūne, todėl jų poveikis gali būti reguliuojamas. Žinoma, visi norime pasiekti švariausią sielos būseną.. Yra paprastas mechanizmas: jei gyvename pagal gamtos (materialumo energijos) dėsnius, mes esame šviesūs ir laimingi, jei prieštaraujame savo elgesiu jiems – pasineriame į tamsą ir pritraukiame nemalonius įvykius į savo gyvenimą.

Kaip pasiekti harmoniją su Gamtos dėsniais ir savimi – parašysiu sekantį kartą 🙂 .