Mėnuo: gegužės 2024

Miniatiūros

Kiekvienas žmogus turi turėti atgaivą. Tarkim, jam sunku, bet jis prisimena ją – ir kaipmat lengviau pasidaro. Tai gali būti širdžiai mielas daiktelis, mylimas katinas, ir, žinoma, artimas žmogus.

Be tokios atgaivos sunku. Be jos niekaip neįmanoma…

Autorius nežinomas

************

Kiekvienas iš mūsų nors kartą gyvenime susiduria su sunkumais. Tokiu metu ypač svarbu suvokti, kas mus supa ir palaiko. Tikri draugai sunkiu metu parodo savo tikrąjį veidą – jie pasiryžę būti šalia ir padėti nežiūrint į nieką.

Būkime dėkingi už šiuos ypatingus žmones mūsų gyvenime…

Elvira Šaiachmetova

************

Viskas, kas bevyktų – tik į gera.

Iš tiesų ne visai taip yra… Tiesiog, kas bevyktų gyvenime, psichika anksčiau ar vėliau sugalvoja, kodėl tai buvo į gera. O brandus žmogus gali sudėlioti įvykių eigą taip, kad ji į tą gera nuvestų. Todėl brandus žmogus gali kalbėti tiksliau: duokite man bet kokį įvykį, ir aš padarysiu iš jo pirmą žingsnį į geresnį gyvenimą. Klausimas tik tame, kokio ilgio bus tas kelias ir kiek vingių jame bus.

Aglaja Datešidzė

************

Kartais aš galvoju, kad medis – ne tik gamtos kūrinys, bet kūrinys, kuris daro užuominą apie tai, kaip turėtų atrodyti mūsų siela, t.y., apie tokią formą, kuri leidžia stipriai besilaikant už žemės, drąsiai kilti į dangų.

F. Iskander

************

Saulėtą dieną aš galvoju – “Kokia nuostabi diena pasivaikščiojimams“, o apsiniaukusią dieną – “Kokia nuostabi diena pabūti namuose“.

Aš renkuosi būti laiminga nepriklausomai nuo to, kokios dramos vyksta mano gyvenime…

G. Rubin

************

Nesvarbu, kokią dainą tu niūniuoji po nosimi rytais, svarbu, kad tik ji dovanotų tau sparnus visai dienai…

Gyvos širdies daina, žadinanti sušilti ir atsiliepti kitas širdis – štai kas iš tikrųjų turi reikšmę.

Al Sneg

************

Parengė ruvi.lt

Su artėjančia Tėvo diena visus Tėčius, Senelius ir Prosenelius 🙂 ! Meilės Jums ir artimųjų širdžių šilumos 🙂 !

Jų dėka viskas laikosi…

Reikia rasti laiko bendravimui su gerais žmonėmis. Jis savaime neatsiras.

Laikas – tokia keista substancija. Jis linkęs užsipildyti darbais, buitimi ir šurmuliu.

Jis – amžinas. O žmonės – ne.

Todėl reikia mokytis išplėsti jį ir įterpti ten bendravimo akimirkas su tais, kas tau artimas ir svarbus.

Dar kartą paskambink. Paklausk, kaip sekasi. Pakviesk arbatos. Rask laiko pasivaikščiojimui su drauge po darbo ir puodeliui arbatos su seserimi ar broliu.

Taip tik atrodo, kad tokios akimirkos nesvarbios.

O iš tiesų jų dėka viskas ir laikosi.

Padėka autorei! Pagal A. Ostrovskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Net jei tai – tavo siela

Kai tik tu nusiramini, viskas stojasi į savo vietas.

Įsivaizduok, kad tu įėjai į kambarį, kuriame viešpatauja pilnas chaosas. Tu – panikoje, nežinai, ko griebtis.

Tai štai, nedaryk nieko. Atsisėsk ir nusiramink, išsivirk arbatos, šaltakraujiškai suradusi arbatinuką tarp visos šios griūties, pastatyk jį ant viryklės. Mažais gurkšneliais lėtai skanaudama išgerk arbatą.

Tau atrodo tai absurdiška? Suprantu – aplink viskas išvartyta, išmėtyta, o tu, kaip kvailelė, džiaugiesi, kad tu pati esi gyva. Sėdi virtuvėje ir šypsaisi.

Ir štai, išgėrusi savo arbatą, tu ramiai eini miegoti, o ryte – su naujomis jėgomis imiesi darbo. Rankos tarsi pačios žino, kur kokį daiktą padėti, ir tu, niūniuodama mėgiamas dainas, greitai sutvarkai savo būstą, kuris labai greitai sužėrės kaip naujas.

Net jei tas būstas – tavo siela.

Padėka autorei! Pagal Alina Ermolaeva esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Visas pasaulis joje

Siela – ji pagal savo prigimtį nepaprasta gražuolė…

Ji jautriausiai suderintas kamertonas kiekvienai minčiai, kiekvienam poelgiui.

Ji – laiptai Aukštyn…

Ir tose aukštybėse gimsta vidinė šviesa ir visaapimanti meilė.

Širdis jaučia amžinybės tėkmę taip pat aiškiai, kaip ranka – kietus daiktus.

Siela apima viską.

Visas pasaulis joje, ir ji atveria jį visiems…

Padėka autorei! Pagal Ija Latan miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Taip pat šventovė…

Mums vertėtų išmokti jausti kitų žmonių nuotaiką. Nesvarbu, kas šalia tavęs – mylimas žmogus, mama, draugas, bendradarbis ar net atsitiktinis pakeleivis.

Niekada iš karto neliekite ant jo savo emocijų – džiaugsmas tai, liūdesys ar susierzinimas. Negalima štai taip, lyg niekur nieko, veržtis į kito žmogaus pasaulį.

Juk užeidami į šventovę, biblioteką ar teatrą, mes paprastai elgiamės santūriai, net kalbėti pradedame tyliau, kas tuo metu bevyktų mūsų viduje.

Kito žmogaus pasaulis – tai taip pat šventovė. Ir priimti ją reikia taip pat su derama pagarba…

Padėka autoriui! Pagal O. Roj esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Trumpai, iš esmės…

* Galima visą gyvenimą keikti tamsą, o galima tiesiog uždegti mažą žvakelę…

* Kartais nedidelis žmogaus žingsnis – didžiulis žingsnis visai žmonijai.

* Kur nėra tiesos, ten negali būti laisvės.

* Nepalikime nieko “ypatingam atvejui“, nes mūsų gyvenimas ir yra tas “ypatingas atvejis“.

* Kokia žmogaus būsena – tokia jo ir asmeninė tikrovė.

* Mūsų dėmesys – raktas į mūsų rytojų.

* Mokykimės ne konfliktus gesinti, o keisti elgesį, kuris sukelia konfliktus.

* Veiksmingiausias būdas pagerinti visuomenės gyvenimą – nepalaikyti destruktyvių bendravimo formų.

* Svetimas pyktis nežeidžia, jei tu apsaugotas artimųjų gerumu.

* Mes pažeidžiami, o ne silpni – tačiau dauguma žmonių nesupranta skirtumo.

* Dažniausiai žmogus elgiasi blogai ne todėl, kad jis blogas, bet todėl, kad jam blogai.

* Neieškokite idealių žmonių, atraskite artimas sielas.

* Be empatijos neįmanoma suprasti kito žmogaus.

* Nelinkėkime niekam blogo, nes su bumerangu neįmanoma susitarti.

* Kartais viskas, ką reikia padaryti kad kažką nuramintume – priminti jam, kad mes dabar šalia.

* Neramus protas – tarsi varna, kuri čiumpa viską, kas blizga.

* Nieko neprarasta, kol mes neprarandame savęs.

* Nekeiskime savo Saulės į svetimas lemputes.

* Gyvenkime taip, kad siela išsiskleistų…

* Šypsena – tai tarsi geros nuotaikos mygtukas.

* Laimė – ne daiktuose ar turtuose, ne kaimuose ar miestuose, ne kalnuose ar stepėse, laimė – mūsų širdyje, o ji visada ir visur su mumis…

* Niekas neišsklaido liūdesio taip greitai, kaip netikėtas džiaugsmas.

* Aš tikiu, kad viskas bus gerai, tačiau kartais taip norisi, kad kažkas tai patvirtintų…

* Rūpestingiausias gėrimas – arbata: kai šalta – sušildo, kai sergi – padeda pasveikti, kai liūdna – savo nebylia kompanija sugeba praskaidrinti nuotaiką…

* Pavasaris – puikus priminimas apie tai, kokios nuostabios gali būti permainos…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Net jei vienintelė šviesa dabar – tu

Ir tu – taip pat kažkam kelrodė žvaigždė naktyje.

Ir kažkam taip pat labai reikalinga tavo šviesa, tavo širdies širdies šiluma, tavo apkabinimas, tavo geri žodžiai, tavo meilė.

Ir net jei dabar tu nežinai, kam, tačiau tu ir toliau tiesiog šviesk, dovanok šilumą, mylėk.

Juk kažkam reikalingas būtent tu, būtent toks, koks tu esi, ir kažkas ieško būtent tavęs, juk kažkam tu esi jo kelrodė žvaigždė. Todėl – visada šviesk.

Juk kažkam tavo šviesa taip reikalinga, ir kažkam ji – vienintelis išsigelbėjimas. Net jei kolkas vienintelė šviesa – tu.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš Meilės

Na, apie kokią jėgą, apie kokį žmogaus tyrumą jūs kalbate? Argi patys nematote, koks bejėgis žmogus, koks silpnas, kaip lengvai suserga vos sušlapęs kojas?

Koks nevikrus jis žengdamas per balas, kaip atstumia tuos, kas jam iš tiesų reikalingas, ir kaip painiojasi savo mintyse ir savo žodžiuose? Pasiklysta erdviose gatvėse, pamiršta, kur norėjo eiti. Aš žiūriu į juos ir nejaučiu nei šviesos, nei kažkokios meilės ypatingos. Man sunku pripažinti, bet, rodos, aš pavargau.

…Bet kai aš sužinojau, kad yra Jie – aš ne tik atleidžiu, bet jaučiu, kad tarsi ir man yra atleista.

Vieni iš jų apgaubia sapnuose tuos, kas šalia, kiti žino atmintinai pačias gražiausias dainas – visas, net tas, kurios dar nesukurtos. Yra ir tokie, kurie atiduoda savo mėgstamiausias knygas mylimiems žmonėms, skaito žvaigždžių žemėlapius, uždega šviesą namuose ir verda arbatą. Gydo žaizdas, sutvarko namus, sveikinasi su jūra kaip su geriausiu draugu ir žino, kokiais žodžiais nuraminti pačią ilgiausią naktį metuose. Šoka pakrantėje, tardami mylimųjų vardus, tarsi tai būtų pirmasis žodis, nuo kurio prasidėjo pasaulis.

Kartais jiems taip pat skauda nugarą, ištinka sunkios dienos, nemalonūs pokalbiai, įsijungia ilgesys ir nuovargis. Bet tai, kas viduje – kas didesnis nei jie patys – stabdo griūtį.

Pasaulis laiko – kiekvieną iš mūsų – delnuose. Jis su tavimi iš labai didelės meilės. Argi pats to nejauti?

Padėka autorei! Pagal Kit Ne Spi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tai mūsų dvasingumo išraiška

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna sunkios situacijos, kurių jis neįstengia išspręsti vienas. Kaip elgtis, jei toks žmogus kreipiasi į jus pagalbos?

Kai kažkas kreipiasi į jus su savo problema arba emociniais išgyvenimais, pirmiausiai leiskite žmogui išsikalbėti. Pasistenkite įsivaizduoti save jo vietoje ir suprasti, ką jis pergyvena. Tokiu atveju žmogui labai svarbus supratimas ir palaikymas.

Kartais svarbu tiesiog pripažinti, kad situacija tikrai sudėtingai. Žmogui lengviau, kai jis jaučia, kad jūs suprantate jo išgyvenimus, kad jis ne vienas. Galbūt jis tiesiog nori, kad jo išklausytų, gal tikisi patarimo problemos sprendimui, o gal nedrįsta paprašyti konkrečios pagalbos.

Paklauskite, kaip galėtumėte jam padėti. Pasiūlykite pagalbą.

Tačiau kaip pasielgti, jei negalite padėti taip, kaip žmogus prašo? Juk atsisakymas tokioje situacijoje gali būti jam skausmingas. Na, tiesiog iš tiesų pabandykite įsivaizduoti save jo vietoje: jis atsivėrė jums, ir atstumti jį reikštų dar labiau apsunkinti jo būseną.

Pabandykite pasiūlyti alternatyvą – padėkite mažesne apimtimi, tiek, kiek galite. Arba padėkite kažkokiu kitokiu būdu, kas galėtų palengvinti problemos sprendimą. Bet kokiu atveju – nenusigręžkite, parodykite žmogui, kad jį suprantate ir palaikote. Pagalba – ne žeminantis kitą gailestis, bet palaikymas, neleidžiantis žmogui palūžti.

Ir dar – pagalba nesibaigia vienu pokalbiu. Palaikykite ryšį, pasidomėkite, kaip žmogus jaučiasi, ar išsprendė savo problemą. Užjausti kitus bėdoje – žmogiška, palengvinti kito kančią – aukščiausia dorybė, o kiekvienas mūsų geras poelgis kitų gerovei – tai mūsų dvasingumo išraiška.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !