Mėnuo: rugpjūčio 2021

Svarbus posūkis

Kažkuriame gyvenimo kelio etape įvyksta pilnas “išnulinimas“.

Totalus 360 laipsnių posūkis. Nuimama sunki “ego“ pavidalo našta ir paliekama kelkraštyje. Keičiasi artimų ir pažįstamų žmonių ratas.

Įvyksta stereotipų, senų kaip pasaulis įsitikinimų ir požiūrių į pasaulį lūžis. Vienu metu vyksta išorinė ir vidinė transformacija. Išorinis pasaulis griūva ir primena chaosą, bet kažkodėl šis chaosas turi kažkokią labai tikslią ir apgalvotą tvarką.

Tu žiūri, kaip viskas klostosi, ir tau tai įdomu. Keičiasi dekoracijos, ateina nauji, visai kitokio sielos polėkio žmonės.

“Išnulinimas“ – tai tu ir švarus lapas priešais tave. Tai nematoma plunksna rankoje ir aiškus tiesos rašymas. “Išnulinimas“ – tai sielos kvantinis šuolis. Tai apsivalymas, savo kryžių nuo pečių nuėmimas ir naujos būties lengvumas.

Tai ir yra tas nesugrįžimo taškas, kurį padėjus tavo gyvenimo žemėlapyje, – atgal kelio jau nebus. Ir ne todėl, kad sudeginti visi tiltai, išmoktos visos pamokos, gauta vertinga patirtis, bet todėl, kad atgal tau jau tiesiog nesinorės.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Gražių išeinančios vasaros dienų mums visiems 🙂 !

Artima siela

Kokį švelnumą sugeba pažadinti žmogus, palietęs tavo sielą!

Jis turi kažkokias nematomas savo natas, kurios tinka tavo vidinėms stygoms.

Ir tai sukuria stebuklingą muziką! Jis gali paglostyti neprisiliesdamas. Nuraminti be žodžių tą štormą, kuris kartais čaižo tavo sielą. Vieninteliu žvilgsniu… Tu gaudai jį, akimirksniui nurimsti, o jis jau šnabžda tavyje tyliu balsu, glosto įaudrintas sąmonės bangas… Ir nusistovi štilis.

Tu žiūri jam į akis ir matai visus visatos atspalvius ir pustonius. Jie sugeba akimirksniu keisti pasaulį aplink tave, kurdami nepakartojamą laimės, švelnumo ir nepaprasto vidinio lengvumo paletę.

Ir tu supranti, kaip mažai reiškia tai, kam mes klaidingai suteikiame vertingumą! Ir kaip svarbu, kad šalia būtų nors vienas žmogus, gebantis nušviesti ir nuspalvinti tavo pasaulį savo tyros sielos spalvomis…

Padėka autorei! Pagal Duša Krylataja miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdies šilumos mums visiems 🙂 !

Kaip žvelgiame į pasaulį?

Prisimink, kaip į tave žiūrėjo besąlygiškai tave mylintis žmogus. Senelis, močiutė, mama, tėvas, artimas žmogus, mažas vaikas…

Aš pagalvojau – kokie žmonės būtų laimingi, jei pamatytų save mylinčių juos žmonių akimis… Kai į tave žiūri su meile, tu atsispindi toje meilėje ir pamatai savo tyrą sielą.

Kodėl taip pražysta ir tampa neįtikėtinai graži moteris, kai ją myli? Todėl, kad ji žiūri į save mylinčio ją vyro akimis.

Į mus žiūri meilės akimis, kuomet mus priima, džiaugiasi mumis, net jei mes toli gražu nesame tobuli. O ir myli, tame tarpe, ir tą netobulumą… Todėl ir mylimi vaikai užauga laimingais suaugusiais su adekvačiu savęs suvokimu ir orumu, ir jie nesuka sau galvos, ar jie pakankamai “geri“, kad juos mylėtų.

Tai nereiškia, kad mylintys žmonės mus idealizuoja. Idealizacija – tai apie iliuzijas ir priklausomybę. Kalbame apie tyrą, besąlygišką meilę, kai žmoguje mato tai, kas jame yra geriausia, ir tuo nuoširdžiai džiaugiasi, o taip pat su meile padeda įveikti tai, kas žmogų griauna. Mylintys žmonės įkvepia, padeda augti ir šviesti maksimaliai ryškiai.

O juk daugelis neatlaiko ne tik mylinčio žmogaus žvilgsnio, bet ir paprasčiausių šiltų žodžių. Todėl, kad kaltinimai ir kritika jau tapo įprasti ir kasdieniški.

Bet esmė tame, kad mes žiūrime į kitus per savo vidinės būsenos prizmę. Ir kuo daugiau mumyse meilės, tuo daugiau jos ir mūsų požiūryje į kitus. Ir tai labai juntama.

Kokiomis akimis mes žiūrime į žmones?

Manau, jei dažniau pažvelgtume į save mylinčių žmonių akimis, o dar geriau – į mylinčių mus žmonių akis – tuomet ir meilės širdyje būtų daugiau, ir kitiems dovanotume daugiau meilės ir savo širdies šilumos…

Padėka autorei! Pagal Tatjanos Gromovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tiesiog tęskime savo kelionę

Būna sunkūs periodai gyvenime. Kartais ir jėgų nėra. Ir nežinai, kur eiti.

Bet tu vis vien eini. Žingsnis po žingsnio, iš paskutiniųjų jėgų. Eini pirmyn. Ir atsiveria kelias; o paskui jis virsta Kelione. Ir atsiranda jėgos – nors anksčiau jos seko. O kai prasidėjo Kelionė – su kiekvienu žingsniu jos auga. Svarbiausia, nesustoti, eiti kiek jėgos leidžia. Tiesiog eiti pirmyn.

Jums trukdo, o jūs eikite. Jus klaidina – o jūs eikite. Jūs gąsdina, bando stabdyti jūsų Kelionę – vis vien eikite.

Net jei likote visai vienas. Jei nematote tikslo, jei nėra kelrodžių – kelias vis vien yra. Jei yra kelias, prasidės ir Kelionė.

Pačiu sunkiausiu, išsekimo ir nusivylimo metu, vis vien reikia eiti keliu – žingsnis po žingsnio. Tiesiog eiti. Kartais per jėgą. Ryžtingai. Kelias – sakralinė gyvenimo vieta. Juo ėjo šimtai ir tūkstančiai žmonių, praeisite ir jūs.

Kelias – gyvenimo simbolis. Išsilaisvinimo ir permainų simbolis. Energijos šaltinis. Jūs žengėte pirmą žingsnį būdamas vienoks žmogus, bet jūs keičiatės su kiekvienu sekančiu žingsniu. Praeitis lieka už nugaros, tiksliau, tai mes einame į priekį ir tolstame nuo jos. Tolstame nuo bėdų ir liūdesio.

Svarbiausia, eikite užtikrintu ir tvirtu žingsniu. Pajuskite, kaip kelias jus palaiko ir nukreipia. Ištieskite pečius. Kvėpuokite pilna krūtine. Ir eikite savo gyvenimo pasitikti. Savo keliu.

Netrukus jūs pajusite, kad jėgos sugrįžta. Bus lengviau. Mintys įgaus aiškumo.

Kelią įveikia einantis – štai tai jūs ir darote. Jūs einate. Ir jūsų jėgų akumuliatorius pasikrauna su kiekvienu žingsniu. O saugumas stiprėja.

Tai geras dalykas – žingsniuoti keliu. Dabar jūs ne vien kenčiantis ir silpnas žmogus, jūs – keliautojas. o keliautojams padeda visada: ir žmonės, ir angelai. Ir pats kelias – seniausias permainų archetipas. Jis taip pat suteikia mums energijos.

Pabandykite. Tai veikia. Ir įsivaizduokite, kad einate į laimę ir išsivaduojate nuo blogio. Tegul taip ir bus.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jie yra…

Yra žmonės, ir yra angelai… Ne, jie neturi sparnų ar baltų tunikų. Tiesiog jie žino daugiau, jie jaučia giliau, ir todėl atrodo per daug pažeidžiami, keistai subtilūs, betarpiškai linksmi ir dažnai naivūs…

Yra žmonės, ir yra angelai… Ne, jie nemoka skraidyti, nors, ko gero, galėtų… Tiesiog jie viskame “pernelyg“ – ir džiaugsme, ir skausme… Jiems dažnai paprasčiausi dalykai atrodo nuostabūs, o įprasta rutina juos džiugina…

Yra žmonės, ir yra angelai… Jie tiesiog yra… Ir jų dėka laikosi pasaulis, ir šalia jų sieloje lengviau, visi sunkumai virsta situacijomis ir sprendimais, o ne problemomis… Šalia jų širdyje įsižiebia šviesa, ir meilės pasklinda daugiau…

Ir būti ne angelu – nei blogai, nei gerai, tiesiog reikia išmokti matyti arba girdėti jų sparnų šnaresį ir išmokti saugoti juos… Todėl, kad jei aš išsaugosiu vieną angelą, galbūt, jis padės kažkam ateityje, ir tai taps mano indėliu į vienybės erdvę…

O kaip juos saugoti? Įvairiai… Žodžiu, švelnumu, laiku paruošta šilta arbata ar kvapnia kava… Juk angelai dažnai pamiršta apie save, blaškosi prasmių paieškose, verkia dėl savo pačių jautrumo, bando susilieti su minia, kurią žadina jų vidinė šviesa… liūdi dėl vienatvės, pamiršę, jos viskas yra susieta ir vieninga…

O paskui, vieną gražią dieną, jie prisimena savo prigimtį, prisimena savo vidinę šviesą, įsilieja į meilės tėkmę iš savo širdies, ir kaipmat pasidaro lengviau ir dangui, ir žmonėms…

Ir šviesos daugiau, ir meilės… Bet tai nereiškia, kad jų nereikia saugoti…

Yra žmonės, ir yra angelai…

Ir kaip gerai, kad jie yra..

Padėka autorei! Pagal Darjos Saed esė, vertė ruvi.lt

Mylėkime, saugokime ir palaikykime vieni kitus 🙂 !

Tapatūs su realybe

Laikas, kuomet aš visai nieko negaliu, arba galiu labai mažai, nėra prarastas…

Jis palieka mane akis į akį su mano bejėgiškumu, su mano išsekimu, su mano naujais jausmais, ir aš netampu dėl to bloga.

Peršlapę mano vakarykščio įsitikinimo sparnai apie tai, kad aš niekada nepavargsiu, staiga suteikia galimybę suprasti, kad aš tiesiog bijojau parodyti, jog pavargstu.

Ir kad tai, iš tiesų, nebaisu, tai natūralu.

Vertinga patirtis.

Sportinis požiūris į gyvenimą, kuriame garbinga niekinti savo silpnumą, o dar garbingiau – laužyti save dėl vienadienės pergalės, yra toks pat žiaurus, kaip ir pats sportas, išspjaunantis iš savo ugninio kraterio kiekvieną, netekusį jėgų, kuomet jam prieš akis dar didžioji gyvenimo pusė… ir toli gražu ne kiekvienam paskui pavyksta toje pusėje pritapti…

Toks požiūris nesaugo nei sielos, nei kūno.

Ir kuomet mes paverčiame sportu mūsų dienas, mėnesius, metus, ir tuo pačiu pradedame galvoti, kad gauti už negailestingumą sau pačiam medaliai pateisina bet kokias aukas, mes dažnai klystame.

Pasikartosiu. Mes netampame blogi, jei kažko nespėjame, kažko neįveikiame, arba kažko nepasiekiame.

Mes tampame tapatūs su realybe, kuriai visiškai nerūpi mūsų asmeninės olimpinės žaidynės su likimu, ir mes kuriame tą gyvenimo drobę, kurią atitinkame, o ne tą, kuri vaizduoja tai, ko nėra…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Tikėjimas žmogumi

Žmonės, kurie tiki jumis labiau, nei jūs patys – ir yra patys artimiausi žmonės.

Tikėjimas žmogumi gali ištraukti jį iš pačio giliausio dugno ir padovanoti jam sparnus skrydžiui. Tikėjimas gelbėja gyvenimus. Tikėjimas keičia jūsų minčių ir žingsnių eigą.

Tikėjimas – stipriausia jėga, kuri gali pažadinti kito žmogaus valią ir dvasią. Tikėjimas grįstas matymu žmogaus tokiu, kokiu jis gali tapti. O pakilti skrydžiui gali tik įkvėptas žmogus, nes šalia yra tie, kas suteikia palaikymą, padrąsinimą ir pasitikėjimą savimi.

Išmintingi žmonės niekada nežemins jūsų orumo, atvirkščiai, jie sustiprins jūsų tikėjimą, kad jūs galite viską. O visi kiti – tai tarsi akmenys, kurie ketina nutempti jus žemyn, nepraleidžiantys progos vėl ir vėl priminti jums, kad jūs esate niekas.

Kai jūsų sielą pasieks ilgai lauktas permainų vėjas – nekreipkite dėmesio į akmenis, laikykitės užsibrėžtos krypties kartu su tais, kas tiki jumis.

Jų žodis – tai pats tyriausias ir tikriausias jūsų galimų aukštumų matymas. Tų aukštumų, kurias matote ir jūs, jei būtų pašalintas visas slegiantis sunkumas, kuris trukdo jums pakilti.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Tavo gyvenimo žemėlapis

Žmonės klysta galvodami, kad kažkada pamatys jau iš anksto jiems nutiestą kelią, ir tik po to jau galės leistis į kelionę.

Tačiau šis pasaulis veikia pagal visai kitokius principus.

Kelias pradeda tiestis po tavo kojomis tik po to, kai tu žengi pirmą žingsnį. Taip, tu nematai jo pilnai, ir, galbūt, aplink tamsa ir nežinomybė, bet tu turi savo širdies šviesą, kuri nušvies viską, kur tu bekeliautum.

Ir tu net nepastebėsi, kaip viskas pradės klostytis tarsi savaime, nes tu gali viską aplink keisti ir kurti savo tyru ketinimu, savo drąsa ir vidine šviesa.

Ir tuomet visas pasaulis padės tau keliauti – susiklostys palankios galimybės, atsivers reikalingos durys.

Tu nori jau paruošto tau žemėlapio, bet šiame pasaulyje nėra tokių žemėlapių. Neįmanoma įsprausti gyvenimo į kažkokius iš anksto pagamintus rėmus.

Aplinkybės, vietovės, ženklai, žmonės – visa tai gali keistis kiekvieną akimirką. Todėl jokios sugalvotos schemos negali numatyti galimų pasikeitimų, jos niekuomet nepasivys gyvenimo.

Yra tik vienas, pats tiksliausias, šio pasaulio ir tavo gyvenimo žemėlapis.

Ir tas žemėlapis – tavo širdyje 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pasaka “Absoliučiai Nepriklausoma Moteris“

Gyveno kartą Absoliučiai Nepriklausoma Moteris. Maždaug prieš porą metų ji tokia tapo – absoliučiai nepriklausoma. Ir tuo labai didžiavosi.

Ji pabusdavo nuskambėjus žadintuvui ir niekada negulinėjo lovoje. Jai buvo nesvarbu: gerti arbatą ar kavą. Ji ilgai kovojo su priklausomybe kofeinui. Ir nugalėjo, tuo pačiu išbraukus iš savo raciono visus saldumynus ir kaloringus produktus. Todėl ji gėrė rytais vandenį ir valgė nesaldžią ir nesūrią avižinę košę.

Ji išsiskyrė su draugėmis, nes nenorėjo nuo jų priklausyti. Ji buvo visiškai abejinga pirkiniams – niekas neišdrįstų jai priekaištauti dėl to, kad dėl brangaus rūbo ji gali pamesti galvą. Ką jau ten pirkiniai! Ji nepamesdavo galvos ir dėl vyrų. Jau praėjo daug mėnesių, kai ji išsiskyrė su savo mylimuoju (o juk vos netapo nuo jo priklausoma!)

Žodžiu, Absoliučiai Nepriklausoma Moteris jautė, kad dar truputį – ir ji taps Idealia Moterimi.

Bet vieną šeštadienio rytą už jos durų pasigirdo šnarėjimas. Ji atidarė. Svyruodama iš nuovargio, ant slenksčio stovėjo Katė. Moteris net aiktelėjo:

– Tu?! Bet… Kaip? Tūkstantis kilometrų?!

– Aš ėjau čia metus, – ir Katė, įėjusi į namus, prigulė šalia krėslo kojos.

– Kodėl?

– Pasiilgau, – pažvelgė į ją Katė. – Aš negaliu gyventi be tavęs, be mūsų namų, be tavo vyro. Beje, o kur jis?

– Bet juk aš nuvežiau tave pas tetą į kaimą… Tu nesupykai?

– Tik iš pradžių pykau, – atsiduso Katė. – Bet paskui atleidau. Aš juk suprantu: tu taip norėjai būti nepriklausoma…

– Ir tapau! – Moters balsas staiga išdavikiškai suvirpėjo.

– Ką gi, sveikinu, – sušnabždėjo Katė. – Nieko nepadarysi. Aš pailsėsiu dieną-kitą ir grįšiu atgal.

Naktį Moteris krūptelėjo ir atsimerkė – ji visada pabusdavo nuo neaiškaus ilgesingo tuštumos pojūčio krūtinėje. Širdyje buvo šalta – tarsi kažkas įjungė viduje ventiliatorių. Ji ištiesė ranką, kad pasiektų raminamųjų – ir apčiuopė šiltą kailiuką. Katė pasislinko arčiau jos, atsigulė pašonėje, pradėjo murkti. Netrukus šaltas ventiliatorius krūtinėje išnyko.

Praėjo trys dienos. Moteris atsibudo. Pusvalandį pagulėjo lovoje, paskui nuėjo į virtuvę ir išsivirė kavos su šokoladu. Paskui pasiėmė mobilųjį telefoną, paskambino savo mylimam vyrui ir pasakė jam svarbiausius žodžius: “Aš myliu tave!“ Paskui susitarė susitikti su drauge. Ir staiga pamatė Katę, sėdinčią prie durų…

– Išleisk mane, prašau, – pasiprašė Katė.

– Tu išeini?! – Moters akyse sublizgėjo ašaros. – Bet dabar aš negalėsiu be tavęs!

– Nusiramink, – tarė Katė. – Aš tiesiog einu pasivaikščioti. Ir neužrakink durų, prašau. Juk nepriklausomybė – visai ne tai, ką tu galvoji. Tai vidinė laisvė. Tai – žinojimas, kad durys atviros. O dar – tai laimė dėl to, kad yra kažkas, pas ką tu pasiryžusi eiti pėsčiomis tūkstantį kilometrų…

Katė peržengė slenkstį, žvaliai nusišypsojusi Absoliučiai Normaliai Moteriai.

Padėka autorei! Pagal Emos Gaus pasaką, vertė ruvi.lt