Griaunančios elgesio programos

Šiuolaikinėje visuomenėje yra daug negatyvių elgesio programų, kurios griauna žmonių gyvenimą. Dauguma jų yra įgytos per auklėjimą vaikystėje, per informavimo priemones arba tiesiog kartojant daugumos elgesį, t.y., jos yra sąmoningai ar ne, bet visada skiepijamos iš išorės.

Tokių programų klasta tame, kad visuomenė jas kartoja metų metais, jos perduodamos iš kartos į kartą (dėl to jos gali tapti ir giminės elgesio programomis), todėl žmonėms jos pradeda atrodyti normalios ir įprastos. Jos atrodo stabilios ir nepajudinamos, apie tai žmonės sako: “Nieko čia nepakeisi – taip visada buvo, yra ir bus..”

Ir nors dauguma žmonių mato mūsų visuomenės negeroves – skurdą, ekonomines krizes, karus, korupciją, bedarbystę, susipriešinimą, nusikaltimus ir t.t., tačiau retai susimąsto, kad būtent negatyvių programų kartojimas visada duoda tuos pačius rezultatus – visas negeroves. Žmonės gali ir turi jas pakeisti, bet tam, kad kažką keistume, reikia žinoti – ką keisti, reikia suprasti visų negerovių priežastis.

Dž. Krišnamurtis sakė: “Kol žmonės nesupranta – kokioje realybėje jie gyvena, tol negali būti nei kalbos apie dvasinį augimą ir žmonijos tobulėjimą.” Kitaip tariant, nesupratęs gyvenimo įvykių priežasčių ir pasekmių, žmogus neturi kriterijų, pagal kuriuos galima atpažinti ir lygiuotis į tikrąsias, į amžinąsias vertybes.

Tos griaunančios programos – tarsi virusai, kurie plačiai plinta ir aktyvuoja įvairiausius negatyvius scenarijus mūsų gyvenime, ir būtent dėl jų gausos jos darosi vis labiau pastebimos, matomos ir juntamos daugumai žmonių.

Trumpai apžvelkime ryškiausias destruktyvias visuomenės programas – jos veikia ir buitiniame lygmenyje, ir santykiuose tarp tautų. Manau, dauguma jas atpažins..

Priešiškumo programa. Paplitusi labai plačiai ir pasireiškia kaip išankstinis negatyvus nusistatymas prieš aplinkinius, kuriam nėra jokio pagrindo. Tokie žmonės tarsi užkrėsti negatyvumu, jie viską mato tik per negatyvumo prizmę.

Gyvenime visa tai pasireiškia kaip nepaaiškinama agresija ir neapykanta žmonėms: tai piktos apkalbos ir ginčai, pažeminimas, smerkimas, despotiškumas, konfliktiškumas.

Intrigų programa. Tai pranašumo iliuzija, kai leidžiama sau savanaudiškais tikslais pasinaudoti ir manipuliuoti kitais (kaip taisyklė, atvirais ir patikliais) žmonėmis. Jos pagrindas – atviras ar užslėptas melas ir apgaulė, liguista garbėtroška.

Gyvenime pasireiškia kaip iškėlimas savęs virš kitų, susireikšminimas, “visagalio” sindromas, kai į kitus žvelgiama kaip į “paprastus žmones”, “minią”, “bandą”, “nevykėlius”.

Konkurencijos ir pavydo programa. Nuolatinis varžymasis, nuolatinis siekis būti geriausiu iš visų ir neapykanta tiems, kas, jo manymu, kažką padarė geriau ar įdomiau.

Ši programa paverčia gyvenimą amžinomis sekinančiomis varžybomis, o kiekvieną “geresnį” ar “sėkmingesnį” žmogų – priešu.

Materializmo programa. Kai materialūs daiktai, pinigai ar kūno malonumai žmogui – didžiausia vertybė gyvenime. Dėl jų jis pasirengęs viskam, visą savo gyvenimą jis skiria daiktų įsigijimui, kaupimui ir kūno malonumams.

Gyvenime tai pasireiškia besaikiu vartojimu, nuolatinių daiktų troškimu, pastovia jų kaita ir atnaujinimu, vis naujų įspūdžių ir malonumų paieškomis. Tokio žmogaus manymu, tik tam tikri daiktai arba jų kiekis suteikia jam vertingumą ir prestižą.

Savęs griovimo programa. Tai įvairios priklausomybės (alkoholis, tabakas ir kiti narkotikai),  kenksminga mityba (persivalgymas, maistas su kenksmingais cheminiais priedais), piktnaudžiavimas vaistais, nusikalstamas elgesys ir bet koks elgesys, kuriuo žmogus kenkia sau.

Žmonės su šia programa kenkia sau, kartais patys to nesuvokdami. Visa tai skatina sistema: lengvai prieinamas alkoholis, kenksmingas sveikatai maistas parduotuvėse, įkyriai peršama vaistų reklama, sunkios išgyvenimo sąlygos, kurios provokuoja nusikalstamą elgesį ir pan..

Autoritetų poreikio ir jų garbinimo programa. Kai žmonės įtiki, kad yra “išrinktieji”, kurie žino, kas žmonėms geriau ir kad patys žmonės nieko negali be autoritetų.

Ši programa pasireiškia gyvenime kaip nuolatinės autoritetų paieškos ir jų garbinimas. Tokiu atveju žmogus nepasitiki savimi, ir vietoje savo kūrybinio potencialo realizacijos nuolankiai atiduoda savo gyvenimą autoriteto valiai.

Konformizmo programa. Tai baimė neatitikti daugumos elgesio šablonų, išsiskirti iš kitų. Tai visiškas prisitaikymas ir aklas paklusimas daugumai, priklausomybė nuo daugumos nuomonės.

Konformistui net mintis apie savo unikalumą, laisvę ar saviraišką yra baugi, jam saugumas gyvenime siejasi su sekimu paskui daugumą ir atitikimu visuotinai priimtiems standartams.

Tokių programų yra daugiau, ir visos jos negatyviai veikia visuomenę. Visi žinome, kad nuolat kartodami kažkokį negatyvų veiksmą, mes niekada nepasieksime pozityvaus rezultato. Jei visuomenėje daug negatyvumo – reiškia, yra ir to negatyvumo šaltinis, arba – priežastis.

Kad apsivalytume nuo negatyvumo, turime pirmiausiai pašalinti jo priežastis, kitaip tai tikrai bus pasaka be galo, nes nestabdomas, nuolat palaikomas negatyvumas plinta, plečiasi ir bujoja lyg virusas.

Jei žmonės tą negatyvumo virusą atpažįsta ir sustabdo jį ištakose – jis netenka palaikymo, terpės augimui ir pamažu senka, kol galiausiai visiškai išnyksta. Ir kuo daugiau žmonių tai atliks – tuo greičiau pasibaigs visų negatyvių programų veikimas.

Dabar, kai taip ryškiai matomos visų griaunančių programų poveikis ir pasekmės, kiekvienas žmogus gali sąmoningai jų atsisakyti, tuo pačiu paspartindamas ne tik savo, bet ir visos žmonijos apsivalymą nuo negatyvumo.

Liaukimės griauti.. Pradėkime kurti visų labui ir gerovei 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Įveikti depresiją..

Depresija – slegianti psichikos būsena, kuriai įveikti reikia pastangų ir kantrybės. Ji visada turi priežastį, bet kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai – vieni atsigauna greičiau, kiti dėl menkiausių išorinių negatyvių įvykių ar neatsargių aplinkinių žodžių vėl puola į gilius ir sunkius pergyvenimus.

Depresija sukausto žmogaus mąstymą ir kūną, ir žmogus atsiduria tarsi užburtame negatyvumo rate, iš kurio išeiti nėra paprasta. O kai žmogus yra prislėgtos būsenos, jam apskritai sunku net pagalvoti apie tai, kad ir jis pats gali valdyti sveikimo procesą.

Bet labai svarbu suprasti, kad be specialistų pagalbos, pats žmogus taip pat turi prisidėti prie savo pasveikimo. Ir gerų rezultatų galima pasiekti tuomet, kai kiekvieną dieną padarote nors vieną mažą, bet sąmoningą pozityvų žingsnelį, t.y., elgiatės atvirkščiai, nei verčia slegianti depresyvi būsena.

Tam reikia kantrybės, nes tie maži žingsneliai gali pasirodyti nereikšmingi, tačiau jei būsite nuoseklūs, maži žingsneliai po truputį sumuojasi ir rezultatai galiausiai tampa akivaizdūs: pagerėja savijauta, atsiranda poreikis kažką nuveikti, gerėja nuotaika.

Taigi, nuo ko pradėti?

Kai žmogus yra depresijoje, atsiranda polinkis užsidaryti ir atsiriboti nuo žmonių, nuo supančio pasaulio. Net bendravimas su artimais ir jį mylinčiais žmonėmis jį gali slėgti.

Tačiau aplinkinių palaikymas yra būtinas įveikiant depresiją, todėl neatsiribokite nuo žmonių ir neužsidarykite savyje!

Pabandykite pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikite – svarbiausia, kad jūsų išklausytų, palaikytų ir užjaustų, kad nesmerktų, nežemintų ir neskaudintų neapgalvotais komentarais ar patarimais.

Jei jaučiate, kad neturite į ką kreiptis – paieškokite žmonių, kuriems reikia pagalbos – tai padeda pasijusti reikalingu. Galite internete susirasti palaikymo grupes ar forumus žmonių, kurie taip pat išgyvena depresiją.

Arba – susisiekite su geru draugu, su kuriuo seniai bendravote: malonūs prisiminimai tikrai praskaidrins niūrią būseną. Atsigauti padeda ir rūpestis naminiais gyvūnais – tai taip pat padeda pasijusti reikalingu.

Dar vienas svarbus žingsnis įveikiant depresiją – judėjimas. Ir nors depresijos metu net rytinis atsikėlimas iš lovos kartais atrodo neįveikiama užduotimi, tačiau būtent fizinis aktyvumas padeda įveikti depresiją – tai jau įrodyta tyrimais.

Nustatyta, kad 10 minučių pasivaikščiojimas pagerina nuotaiką 2 valandoms. Patartina užsiimti tuo, kas patinka – bėgioti, minti dviratį, eiti pasivaikščioti, šokti, plaukti ir t.t., bet ne mažiau kaip 30 minučių per dieną. Judėjimas padeda išvengti ir recidyvų po būsenos pagerėjimo – tai labai svarbu.

Kad sąmoningai įveiktumėte depresiją, labai naudinga užsiimti veikla, kuri jums teikia džiaugsmą ir įkvepia. Tai veikla, kuria galite užsiimti bet kada, net jei tuo metu to nenorite – ji visada jus įtraukia ir sudomina, ir net jei iš karto nepajusite pagerėjimo, ši veikla galiausiai jus išjudins.

Juk kiekvienas žmogus turi kažkokį pomėgį, ir dažnai ne vieną: tai gali būti darbas sode, piešimas, mezgimas, muzika, meistravimas, mėgiama sporto šaka, skaitymas, eilių rašymas ar kažkokia kitokia kūryba.

Įveikti depresiją padeda ir dienos režimas bei rūpestis savo sveikata. Reikia pakankamai išsimiegoti ir sveikai maitintis. Vengti kofeino, alkoholio, cukraus ir rafinuoto maisto. Valgyti daug žalumynų – vaisių, daržovių, uogų.

Be to, depresiją gydo ir saulės šviesa – labai naudinga bent 15 minučių per dieną pabūti saulėje ar dienos šviesoje. Naudingos taip pat meditacijos ir įvairūs atsipalaidavimo pratimai.

Vienas iš svarbiausių faktorių, įveikiant depresiją – reikia atsikratyti negatyvaus mąstymo įpročio. Toks įprotis susiformuoja per daugelį metų, o kartais ir per visą gyvenimą, todėl keisti jį reikėtų palengva. Ir tam reikia laiko, nuoseklumo ir kantrybės.

Pradžioje reikia atsekti savo negatyvų mąstymą ir jį pripažinti, po to stabdyti savo negatyvias reakcijas ir pamažu jas keisti pozityviomis. Taip pat sąmoningai atsisakyti negatyvių apibendrinimų, smerkimo, savęs ir kitų kaltinimų, skubotų išvadų.

Ir tai nereiškia, kad nematysite negatyvių reiškinių, kurių yra gyvenime, ar juos ignoruosite, tačiau išmoksite juos vertinti adekvačiai, be neigiamų emocijų ir dramų. O pozityvus požiūris į gyvenimą padės išsiugdyti vidinę dvasinę stiprybę, įveikti gyvenimo sunkumus ir nepalūžti.

Depresija – tai užburtas negatyvių emocijų ratas, iš kurio išeiti be pačio žmogaus pastangų neįmanoma. Svarbiausia – neužsidaryti savyje, ieškoti pagalbos ir informacijos. Ir, žinoma, veikti – padaryti viską, ką galite, kad pasveiktumėte.

Parengė ruvi.lt

Apie priekaištus

Ar pastebėjote, kiek daug žmonių bendrauja priekaištų forma? Ir dažniausiai jie to net nepastebi, nes jiems tai atrodo normalu. Toks bendravimas dabar labai paplitęs – jį matome šeimose, darbovietėse, draugų ir kaimynų santykiuose.

Kai įprantame priekaištauti, tuomet labai sunku atsekti, kad būtent priekaištai tampa konfliktų priežastimi bendravime. Juk priekaištai – užslėpta agresija, psichoemocinė prievarta prieš kitą žmogų, todėl visada sulaukia atsakomosios agresijos.

Priekaištai – tai nuolat išsakomi kaltinimai kitam žmogui, kurie sukelia jam kaltės jausmą ir poreikį apsiginti. Besigindamas žmogus taip pat gali pradėti priekaištauti, o tai neišvengiamai dar labiau aštrina konfliktą. Ir jei žmonės taip bendrauja nuolatos – santykiai pasidaro skausmingi ir griaunantys.

Kaip gi skamba priekaištai mūsų bendravime? Tai visada vertinimas iš teisuolio pozicijos: “Aš vertinu tavo veiksmus kaip blogus ir tuo pačiu smerkiu tave”. Kitaip tariant, vertinamas ne kažkoks veiksmas, bet smerkiamas žmogus, atlikęs tą veiksmą.

Pavyzdžiui: “Tu vėl padarei kažką ne tą ar ne taip.. Tu neteisingai tai darai.. Tu amžinai viską sugadini.. Tau nieko negalima patikėti.. Tu nieko nemoki..”, ir pan.

Toks bendravimas ardo bet kokius santykius ir galiausiai liūdnai baigiasi, nes persmelktas priešiškumu, nuolatiniais barniais ir yra kupinas nuolatinių dramatiškų situacijų. Tai nesveiki santykiai, kurie nuodija žmonių psichiką ir sveikatą.

Jei norime tai pakeisti, turime suprasti, kad nuolatiniai priekaištai bendravime – tai labai blogas įprotis, kurio galime sąmoningai atsisakyti ir pradėti mokytis bendrauti harmoningai.

Kartais mes net nesuvokiame, kad priekaištaudami sukeliame kaltės jausmą žmogui ir pradedame tuo kaltės jausmu manipuliuoti. Todėl pirmiausiai stabdykime bet kokį ketinimą pasmerkti ar pažeminti žmogų.

Išmokime geranoriškai paprašyti, o ne priekaištauti – pavyzdžiui, išreikšti savo jausmus ir vertinti veiksmą, o ne žmogų: “Mane tai nuliūdino, prašau, nedaryk taip daugiau”, arba: “Aš tikiu tavimi, pasistenk, prašau”, “Ko gero, aš neteisingai tave supratau, gal galėtum paaiškinti?”, ir pan.

Kai nustojame priekaištauti, žmogui atkrenta būtinybė gintis ar kažkaip kitaip agresyviai reaguoti. Prašymas vietoje priekaišto – tai paprastas būdas nustoti griauti santykius ir pradėti kurti harmoningą, geranorišką bendravimą.

Tačiau prašydami turime atminti, kad prašymas – tai tik pasiūlymas sutikti arba atsisakyti to, ko prašome, todėl turime būti pasirengę priimti ir atsisakymą.

Bet kokiu atveju – visus veiksmus turime derinti su žmonėmis, gerbdami kiekvieno pasirinkimo laisvę. O priekaištaudami pasirinkimo laisvės kitiems nesuteikiame, nes prievarta primetame savo valią, įsijautę į teisuolio ir teisėjo vaidmenį.

Turime išmokti nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, ko tikimės iš artimų žmonių, o taip pat išklausyti tai, ko jie iš mūsų tikisi – tik taip galime suprasti vieni kitus, derinti savo veiksmus ir galutinai atsisakyti priekaištų bendravime.

Elgdamiesi negatyviai, niekada nesukursime gerų santykių, todėl juose neturi būti spaudimo, prievartos ar pažeminimo – o juk visa tai mes darome net nesusimąstydami, kai priekaištaujame kitam žmogui..

Tiesiog užduokime sau klausimą: ko mes siekiame savo bendravime? Jei norime harmonijos – elkimės pozityviai: mylėkime, būkime dėmesingi ir rūpestingi vieni kitiems, būkime geranoriški 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Dėkingumas: praktikuokime :) !

Mūsų gyvenimas dabar kupinas įtampos, skubos, nerimo dėl ateities, todėl negatyvumas kartais taip įtraukia, kad priežasčių pozityvumui ir tyram džiaugsmui mes tiesiog nematome.

Tačiau negatyvumas vargina, nes turi tendenciją augti ir kauptis.. Ir jei mes nieko nedarome tam, kad apsivalytume nuo jo, negatyvumas tampa dominuojančiu mūsų mąstyme, o mes ne tik pradedame fiksuoti gyvenime išskirtinai blogybes, bet ir patys tampame negatyvumo šaltiniu.

Kaip iš to išsivaduoti? Yra tokia stebuklinga dorybė – dėkingumas, kuris padeda “perjungti” mūsų mąstymą į pozityvumą, ir ne tik: dėkingumas padeda mums tapti sąmoningais, pajusti sąveiką su mus supančia aplinka ir pačiu gyvenimu.

Dėkingumas – tai meilės išraiška, todėl dėkodami mes siunčiame meilę tam, kam dėkojame. Dėkodami mes jaučiame vidinę pilnatvę ir harmoniją, pajuntame visą gamą šilčiausių jausmų ir išreiškiame savo gražiausias savybes. Dėkingumas – tarsi raktelis, atrakinantis visas kitas dorybes.

Juk mes visi gimstame su visomis žmogiškomis dorybėmis, tarp jų ir dėkingumu, tik suaugę kartais prarandame gebėjimą atskirti, kas gi yra tikrosios vertybės gyvenime. Atsiranda pragmatiškumas, išskaičiavimas, savanaudiškumas, kurių fone nuoširdus dėkingumas atrodo tarsi atgyvenęs sentimentalumas.

Tačiau kai tik prarandame dėkingumą – pamažu blėsta ir kitos dorybės, o kartu ir pozityvumas bei šiltas ryšys su žmonėmis, gamta ir visa gyvybe. Juk pozityvumas – ne tik gražios mintys.. Pozityvumas atveria mūsų dvasinį ir kūrybinį potencialą, suteikia vidinės stiprybės ir entuziazmo.

Bet kai esame panirę į negatyvumą, gali atrodyti, kad gyvenime nėra už ką dėkoti.. Tačiau tereikia pradėti kasdien tai daryti, ir mums atsiveria visai kitoks pasaulis – tarsi kitas šviesos ir gėrio išmatavimas, iš kurio negatyvumas kaipmat pradeda trauktis.

Pabandom 🙂 ?.. Tik atminkime: jei norime negrįžtamai atsikratyti negatyvaus mąstymo, turime praktikuoti dėkingumą kasdien ( o vėliau – ir visada..), ir ne mažiau, nei du mėnesius – kad tvirtai išsiugdytume savo pamirštą dorybę – dėkingumą 🙂 .

*Pradėkime nuo to, kas mus supa – ryte padėkokime naujai išaušusiai dienai, gamtai, gyvenimui, Kūrėjui, Visatai.. Padėkokime už artimuosius, už mylimus žmones, už draugus, už viską, ką turime, už gamtos grožį, už tai, kad turime galimybę pažinti šį pasaulį, už galimybę kurti ir tobulinti jį savo darbais..

*Padėkokime savo šeimai, giminei – jie moko mus vienybės, santarvės, besąlygiškos meilės, savitarpio pagalbos.. Padėkokime vyresniajai kartai, gerbkime juos ir įsiklausykime į jų gyvenimo patirtį ir išmintį – kartais jie mums parodo tai, ko mes nenorime matyti ar dar nesuprantame. Padėkokime gyvenimui, jei vyresnioji karta dar su mumis..

*Padėkokime vaikams – ne tik saviems, bet ir visiems, kuriuos sutinkame savo gyvenime. Vaikai – mūsų geriausi mokytojai, jie tarsi maži mūsų veidrodukai: jų nuoširdumas, betarpiškumas ir atvirumas padeda mums geriau pamatyti save… Auklėdami juos, ugdomės ir patys – vaikai padeda pajusti, kas yra šeima, kas yra rūpestis, kantrybė, atsakomybė ir meilė.

*Padėkokime savo tėvams už tai, kad padovanojo mums gyvybę – už tai jiems svarbiausia mūsų padėka. Ir už tai, kad rūpinosi ir mylėjo mus taip, kaip mokėjo.. Padėka tėvams padeda atsikratyti vaikystės nuoskaudų ir suprasti, kad idealių žmonių šiame pasaulyje nėra, padeda mums tapti gerais vaikais savo tėvams ir gerais tėvais savo vaikams.

*Padėkokime savo protėviams – šiuo metu mes esame jų visų išsiugdytų savybių ir patirties, talentų ir išminties suma ir visuma. Jų dėka mes esame tokie, kokie esame – tęskime jų kadaise pradėtą dvasinio augimo, harmonijos ir tobulėjimo kelią.

*Padėkokime visiems, kas padarė mums kažką gero – už tai, kad padėjo, kuo galėjo ir už tai, kad tokių žmonių yra mūsų gyvenime. Padėkokime ir už kiekvieną smulkmeną, šypseną, padrąsinimą, gerą žodį, palaikymą, supratimą, rūpestį. Tokie žmonės – didelė gyvenimo dovana, tai žmoniškumo ir vienybės paliudijimas, todėl ir mes stenkimės padėti kiekvienam, kam reikia pagalbos.

*Padėkokime savo mokytojams – tai gali būti artimi žmonės, draugai, mokyklos mokytojas ar instituto dėstytojas, dvasinis mokytojas ar tiesiog situacija gyvenime. Padėkokime visiems, kas padėjo ir padeda mums ugdyti dvasingumą, žmoniškumą, dorovę.

Ir tai dar toli gražu ne viskas, už ką galime padėkoti.. Dėkingumo nebūna per daug. Dėkingumas – nuoširdus, šiltas – visada keičia bet kokią situaciją, santykius, požiūrį, o ir visą mūsų gyvenimą į gerąją pusę 🙂 .

Juk dėkodami ar jausdami dėkingumą mes daromės geresni, mes įsileidžiame pozityvumą, džiaugsmą ir gėrį į savo gyvenimą. Dėkingumo dėka mes tampame sąmoningais gyvenimo Kūrėjais ir darome gerą įtaką žmonėms.

Praktikuokime dėkingumą 🙂 .. Ir aš dėkoju Jums, kad užsukate čia, kad dalinatės savo pamąstymais! Nuoširdus AČIŪ visiems 🙂 !

Vienas dėl visų ir visi dėl vieno..

Kiekvienas žmogus nori būti savimi, tačiau nėra taip paprasta atsakyti – ką tai reiškia. Dažnas tai supranta kaip savo asmeninių savybių (ir pozityvių, ir trūkumų) niekuo neribojamą išraišką.

Tokia išraiška dar vadinama natūralumu, laisve arba individualumu, bet tai labai paviršutiniškas suvokimas, nes iš tiesų tai tik gražiu “individualumo” rūbu papuoštas egoizmas.

Kad suprastume, ką reiškia būti savimi, pirmiausiai turime atsakyti sau į klausimą – o kas gi yra žmogus? Nes, kaip ir kiekviena gyva būtybė, žmogus turi tam tikrus jam būdingus, išskirtinius bruožus, pagal kuriuos jį galime atpažinti.

Kokie tie bruožai? Ezoterikai teigia, kad žmogus – dvasinė būtybė, įgaunanti Žemėje žmogišką patirtį. Psichologai kalba apie žmogaus protą ir psichiką. Religijos mini dvasingumą ir ryšį su Kūrėju. Senieji Mokymai kalba apie dorovę, harmoningą sąveiką ir evoliuciją..

O jei patys patyrinėsime žmogaus gebėjimus, pamatysime, kad žmogus skiriasi nuo kitų gyvų būtybių tuo, kad gali: savarankiškai mąstyti ir priimti sprendimus, kurti ir mylėti, vienytis ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis visų labui. O visa žmonija gali sąmoningai kurti savo realybę..

Taigi, būti savimi reiškia – būti Žmogumi, t.y., išreikšti savo prigimtines, būdingas žmogui dvasines savybes: kurti, mylėti, vienytis bendram labui, harmoningai sąveikauti su gamta ir visa gyvybe, nuolat vystytis ir tobulėti.

Ir jei turime negatyvių, neharmoningų, nebūdingų žmogui savybių, tuomet reikia jas taisyti ir tobulinti, o ne egoistiškai jas demonstruoti ar primesti kitiems žmonėms kaip “buvimą savimi”, “saviraišką” ar “natūralumą”.

Tokia egoistiška pozicija “esu, toks, koks esu ir priimkite mane tokį, koks esu” – pasyvi, bet iššaukianti žmogaus pozicija, kuris nieko nenori savyje keisti, bet reikalauja, kad kiti dėl jo keistųsi, jį pakęstų ir priimtų, nes kitokiu jis “negali” būti.

Populiariosios psichologijos knygos dabar kupinos raginimų mylėti save, rūpintis savimi ir išreikšti save, tačiau nesiūlo jokių dvasinių-dorovinių kriterijų ir orientyrų, į kuriuos žmogus galėtų lygiuotis ir kurie atneštų realią gerovę pačiam žmogui ir visai žmonijai.

Vienintelis ryškus “orientyras” dabar – materialūs daiktai, turtai, pinigai ir šalia propaguojamas egoizmas – kaip savybė, skatinanti tas materialias “vertybes” kaupti, kad žmogus jų dėka suteiktų sau “reikšmingumą” ir būtų dėl to laimingas.

Jei visuomenė vadovaujasi tokiais principais – ji praranda dvasinius kriterijus, susiskaldo, susipriešina, neturi vienijančių tikslų ateičiai, o todėl tampa lengvai manipuliuojama bet kokiomis, net absurdiškiausiomis idėjomis..

Nei daiktai, nei pinigai negali suvienyti žmonių. Žmones vienija bendri pozityvūs tikslai visų ateičiai, bendra kūryba ir darbas, nuolatinis tobulėjimas visų labui ir įkvepiančios idėjos visų gerovei – kai vienas dėl visų ir visi dėl vieno..

Todėl, kad tokia žmogaus prigimtis – būti Žmogumi, t.y., Savimi – išreikšti geriausias savo savybes visų gerovei ir bendrai evoliucijai. Žmogaus prigimtis – žmoniškumas (būdingos žmogui savybės).

Žmoniškumas – tai vienijantis žmoniją dvasinis pagrindas, kurio dėka kiekvienas žmogus gali geriausiai išreikšti savo unikalius gebėjimus ir talentus: tai aukščiausia kūrybinė laisvė – kai kiekvienas žmogus žino, kad gali viską!

Tik tada, kai vieno žmogaus unikalūs gebėjimai skiriami visų gerovei, jis jaučia gyvenimo pilnatvę, saviraiškos laisvę ir savo veiksmų prasmingumą. Gyvendamas tik dėl savęs, žmogus eina prieš savo prigimtį, prieš visumą, nes jis yra didelės visumos – žmonijos dalis.

Jei žmogus negali būti savimi, nesupranta, ką tai reiškia – jis kenčia, nuolat blaškosi ieškodamas gyvenimo prasmės ir lengvai pasiduoda kitų įtakai. Egoizmas skaldo ir valdo, o žmoniškumas – vienija visų gerovei ir klestėjimui.

Būti savimi – pirmiausiai reiškia būti Žmogumi: kai vienas dėl visų ir visi dėl vieno 🙂 .. Būkite Savimi 🙂 !

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo… ir vėl – Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Tu pažinai vasarą ir visa širdimi ją pamėgai. Tau gera, šilta ir smagu vasarą. Tu nori, kad vasara niekada nesibaigtų, ir kai tik prasideda mažiausi pasikeitimai, bylojantys apie tai, kad vasara praeina, tave apima baimė… Apatija…

Tu kabiniesi už vasaros ir apie viską sprendi, remdamasis savo prisiminimais apie ją. Žolė gelsta, oras vėsta, dangus keičia spalvą, saulės spinduliai jau kitokie, … – tai blogai, tai liūdina, tai gąsdina, nes vasara baigiasi.

Apima baimė… Baimė paleisti tai, kas džiugino, kas teikė laimę, tai, kas pagal tavo gilų asmeninį įsitikinimą, atrodė idealu.

O dabar perkelkime šį vaizdinį į bet kokį įvykį mūsų gyvenime.

Tai, kas priverčia tave sielvartauti – tai atsiminimai apie tai, kas gali tau atnešti komfortą ir džiaugsmą.

“Vasarą man buvo gerai, reiškia, viskas, kas atima vasarą – tai blogai, tai nejauku, tai liūdna…, ir aš dėl to kenčiu.”

Jei vaikystėje aš negausiu pakankamai meilės ir švelnumo, ir iki senatvės saugosiu tą pojūtį, tuomet visą gyvenimą negalėsiu išsivaduoti nuo kančios.

Vaikystėje manęs nesuprato, nepakankamai mylėjo, skyrė per mažai dėmesio… Vaikystė seniai praėjo, bet aš iki šios dienos saugau savo atmintyje tai, kas buvo, ir – kaip, pagal mano supratimą, turėjo būti.

Aš kabinuosi už praeities. Nepaleidžiu skausmo dėl kadaise patirto meilės trūkumo, švelnumo trūkumo… Ir kas benutiktų, aš apie viską sprendžiu, remdamasis savo atsiminimais “kaip buvo ir kaip turėjo būti”…

Aš elgiuosi lyg užsispyręs vaikas, kuris nenori tapti suaugusiu tik todėl, kad negavo to, ko jam trūko vaikystėje. Ir kol negausiu – nesiruošiu tapti suaugusiu, neišeisiu iš tos “realybės”…

Štai taip aš pats susikuriu sau kančią – nenorėdamas išeiti iš savo atsiminimų, iš tos akimirkos, kur, kaip man atrodo, kažkas “neužbaigta”…

Bet jei tik aš galėčiau suprasti, kad viskam yra savo laikas, kad bet koks laikmetis turi savo žavesį ir savo pamokas – aš kaipmat išsivaduočiau nuo savo kančios…

“… Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…”

Jei aš kabinsiuos tik už vasaros, tuomet bet koks kitas metų laikas man taps pragaru.

Bet kai tik aš suvoksiu, kad ir ruduo, ir žiema, ir pavasaris turi savo žavesį ir kad viskam yra savo laikas – mano sielvartas akimirksniu išnyks, ir aš tiesiog gyvensiu, paleisdamas tai, kas išeina ir sutikdamas tai, kas ateina…

Nesipriešindamas. Atsiverdamas viskam. Pažindamas tai…

… Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Autorius – Amu Mom, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Negatyvumo virusas

Mūsų dienomis pakanka atsiversti informacinį dienraštį su dienos naujienomis arba įsijungti televizorių – ir iš jų kaipmat pasipila negatyvumo srautas. Ir vietoje objektyvios informacijos žmonės gauna kasdieninę negatyvumo porciją..

Pozityvios atsvaros – vertingos, atspindinčios realybę, arba švietėjiškos, įkvepiančios informacijos yra labai nedaug. Televizijos laidos dabar – tendencingos, pramoginės ar humoristinės laidos – primityvios ir gašlios, filmai – kupini agresijos arba naivių intrigų. Ir net vaikiški filmukai – su puskvailių, neadekvačių veikėjų agresyvaus elgesio elementais.

Ir jei žmonės žiūri ar skaito tai kiekvieną dieną – formuojamas itin negatyvus pasaulio vaizdas, niūri nuotaika ir vidinė įtampa. Matyt, todėl vis daugiau žmonių atsisako televizijos laidų ir naujienų skaitymo.

Na, o tokios informacijos skleidėjai taip pat tam pritaria: nepatinka – nežiūrėkite, išjunkite, neskaitykite! Bet ar to pakanka? Juk kol bus dominuojantis negatyvus informacinis srautas – bus ir žmonių, kuriems jis darys neigiamą įtaką.

Ir tai nėra taip nekalta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nuolatinis negatyvus informacinis srautas, nesvarbu, iš kur jis – iš televizijos, dienraščių, reklamos, filmų ar knygų – tarsi negatyvumo virusas, kuris formuoja negatyvų mąstymą, pasaulėžiūrą ir – elgesį..

Gyvename visuomenėje, todėl negatyvų elgesį, kurį formuoja negatyvi informacija, galiausiai pajuntame visi: agresyvūs darosi ne tik suaugusieji, bet ir maži vaikai bei paaugliai.

Aišku, mums nepatinka toks elgesys. Ir ką gi mes darome? Pradedame kovoti su pasekmėmis: organizuojam akcijas prieš smurtą šeimose ir patyčias mokyklose, kovojame su chamais kelyje, smerkiame nusikaltimus ir agresiją ir t.t..

O negatyvumo priežasties – negatyvios informacijos srauto – nenaikiname, todėl negatyvumo virusas plinta toliau: užgesiname vieną problemą – vietoje jos iškyla dešimtys ir šimtai naujų.

Kad įsivaizduotume aiškiau negatyvumo viruso plitimą, pasitelkime paprastą gyvenimišką pavyzdį: tarkime, vieno daugiabučio namo pirmame aukšte įsikūrė keletas legalių ir nelegalių įstaigų.

Tegul tai bus: naktinis klubas su striptizu, kovų be taisyklių klubas, kazino, ir – visą parą veikiantis alaus baras, kuriame galima įsigyti ir narkotinių kvaišalų.

Žinoma, daugiabučio gyventojams tai nepatiks, jie pradės aktyviai burtis ir protestuoti, rašyti skundus į įvairias instancijas ir reikalauti šias įstaigas tučtuojau uždaryti.

Bet į visus savo reikalavimus gyventojai gaus vieną aiškų atsakymą: “Jei nepatinka – nesilankykite ten: eikite į bibliotekas, į teatrus. Bet yra žmonių kategorija, kuriems tai įdomu, patinka ir naudinga!”

Ir tikrai: juk niekas namo gyventojų neverčia eiti į tas įstaigas, jiems tik reikia netrukdyti kitiems linksmintis. Eidami pro jas, gyventojai gali nežiūrėti į nepadorias vitrinas, gali ausis užsikimšti nuo trankios muzikos, o gali ir į kitą namą persikelti, jei jau tokie netolerantiški..

Tačiau laikui bėgant išaiškėja, kad šiame name ženkliai išaugo nusikaltimų skaičius: žmonių apiplėšimai, muštynės, nužudymai, išprievartavimai, vagystės iš butų, paplito alkoholizmas ir narkomanija, prie namo pradėjo būriuotis įvairios gaujos. O laiptinėse ir šalia namo – baisi nešvara ir stabilus šlapimo dvokas..

Aišku, gyventojai gali į tai nekreipti dėmesio, gali užmerktomis akimis įbėgti į savo butą, ir gali įtikinėti save, kad tarp šių įstaigų pirmame aukšte ir visų nusikaltimų nėra jokio ryšio. Gali net pasidžiaugti laisve, kurią jie pasiekė savo name..

Bet vieną dieną besikaupiantis ir besiplečiantis blogis pasieks visus namo gyventojus: daugumai tos įstaigos taps įprasta laiko praleidimo vieta, o toks gyvenimo būdas jau atrodys vienintelis teisingas.. Ir namas galiausiai taps vienu dideliu balaganu.

Niūrus vaizdas, tiesa? Bet tikroviškas, ir galime padaryti išvadą: tiesa yra tame, kad blogis yra linkęs augti ir plėstis, jei nepanaikinamos jo ištakos ir jei gyvenime nėra kito pasirinkimo, atsvaros – pozityvumo.

Ir galime iki išsekimo kovoti su negatyvumo pasekmėmis, bet kol nebus panaikintos jo priežastys – negatyvumas gyvuos. O kol jis gyvuos, tikėtis, kad nesusidursime gyvenime su tais žmonėmis, kurių mąstymą, pasaulėžiūrą ir veiksmus įtakoja negatyvumo virusas – naivu.

Ką gi daryti, kaip apsisaugoti nuo informacinio negatyvumo užkrato? Pirmiausia – atsiriboti nuo jo negrįžtamai, išmokti susirasti reikiamą informaciją savarankiškai. Ir, svarbiausia – saugoti savo vaikus nuo negatyvios informacijos srauto.

Mokykimės ugdyti ir skleisti pozityvumą savo kasdieniniame gyvenime – tapkime dorumo, gerumo, kūrybingumo, vienybės ir meilės šaltiniais – tuomet nepalaikomas negatyvumas tiesiog išseks ir galiausiai išnyks 🙂 .