Kategorija: Saviugda

Mažų žingsnių galia

Aš tikiu mažų, nepastebimų, kasdieninių žingsnių jėga.

Misija, motyvacija, didingas tikslas – visos šios magiškos sąvokos iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios nuostabios! Bet kai tik turime reikalą su nuobodžia kasdienybe, šie žodžiai kaipmat netenka savo žavesio.

Ir žmogus, kuris buvo pakerėtas tokių žodžių spindesiu, nusivylęs atsitraukia arba laukia sekančios “stebuklo dozės“.

Išorinis pasaulis – greitai besikeičiančių įspūdžių virtinė. Ir mes matome tik baigtinį rezultatą: koncertas, paroda, knyga, paveikslas, daina, namas, mokslinis atradimas – visa tai mes galime pavadinti žmogaus pastangų ir darbų suma, rezultatu. Kad ir tekstas internete – tai autoriaus patirties išvados, kurias jis gali išreikšti keliais svariais sakiniais.

Bet kaip dažnai mes kaip vaikai žavimės būtent to ryškaus išorinio įspūdžio akimirka! Ir todėl tikimės to iš bet kokios savo veiklos – vis laukiame “gyvenimo šventės“, amžino “draivo“, nenutrūkstamo motyvacijos srauto iš išorės.

O jei to nėra, galvojame: “Kažkodėl neturiu tam įkvėpimo“, “Manęs tai nemotyvuoja, matyt, suklydau rinkdamasis tikslą“, “Kame mano didinga misija? Na, jau tikrai ne nuobodžioje kasdienybėje“…

Tai mažas kaprizingas vaikas sėdi mumyse ir reikalauja nuolatinių pramogų. Ir tas vaikas tikrai puikus, jei prabyla laiku ir vietoje – pavyzdžiui, kai mes patys pradedame kažką naujo. Mūsų vidinis vaikas įkvepia mus, todėl mes pamirštame laiką ir kliūtis, mes tiesiog užsidegame ta nauja veikla.

Tačiau tą vaiką sekančiame etape turi pakeisti suaugęs žmogus – ramus ir nuoseklus, kantrus ir išmintingas. Kuris gali išsaugoti tą įžiebtą liepsną ir nešti ją toliau, kad įgyvendintų tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo.

Ir tai ne visada lengva, o kartais ir nuobodu. Kartais tenka įkalbinėti save tęsti, net “imti save už pakarpos“… Prisiversti padaryti dar žingsnelį. Nepasiduoti abejonėms. Pakelti nuleistas rankas ir vėl nešti tą vidinę įkvėpimo šviesą.

Ir šis etapas dažnai nepastebimas aplinkiniams, todėl jiems gali atrodyti, kad viskas einasi lengvai ir paprastai. Gali būti, kad šalia yra žmonės, kurie palaiko ir padeda, bet gali būti ir tokių, kurie numuša ūpą negailestinga kritika, palyginimais su kitais, neprašytais patarimais, ir priverčia suabejoti savo jėgomis.

Todėl tik suaugęs gali įgyvendinti tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo mūsų vidinis vaikas. Suaugęs sugeba nesustoti dėl nevykusių tarpinių rezultatų. Jis gali bandyti vėl ir vėl. Kantriai, nuosekliai, darydamas išvadas. Savo mažais kasdieniniais žingsneliais jis visada pasiekia rezultatą.

O paskui, žinoma, ateina ir džiaugsmas…  Vidinės pilnatvės, kūrybinės saviraiškos džiaugsmas, kuris labai jau skiriasi nuo ryškių, bet tokių trumpalaikių išorinių įspūdžių 🙂 .

Pagal L. Ulitinos tekstą, vertė ruvi.lt

Kuo galiu tau padėti?

Dauguma žmonių nemėgsta frazės “Kuo galiu tau padėti?“

Kodėl? Na, įsivaizduokite, jūs su kažkuo dalinatės savo pergyvenimais, savo skausmu… O jums į tai atsako – “Pasakyk, kuo dabar galiu tau padėti?“

Ir toks įspūdis, kad dabar jums vėl reikia kažką sugalvoti pačiam ir bandyti suprasti, kokia pagalba jums dabar bus geriausia, ir apie tai pasakyti kitam žmogui.

O jėgų dabar pas jus ir taip – arti nulio…

Pagalvojate: na, ar jis pats nemato? Negali susiprotėti, ką dabar daryti? Tiesiog išklausyti, nuraminti ir paguosti, neužduodant jokių klausimų?

Daugumai iš mūsų pažįstama tokia situacija, daug kas tai patyrė.

Bet pabandykime pažvelgti į klausimą “Kuo dabar galiu tau padėti?“ iš kitos pusės.

Mano manymu, tai žmogaus sąžiningumas, pagarba ir nuoširdus noras padėti kitam žmogui sunkią akimirką.

Na, jūs gi žinote, kad kartais būna ir kitaip – žmogus tarsi ir daro kažką gero, bet tai, pagrinde, ritualai, kurie padeda jam pačiam sumažinti savo vidinį nerimą: pasirodyti kitiems geru, pasijusti gelbėtoju.

Tai lyg ir pagalba, bet ne ta, kurios reikia kenčiančiam žmogui, nors padedantysis ir tvirtina, kad daro tai dėl jo. Taip, jis padeda, bet pirmiausiai – sau pačiam.

Todėl sunkioje situacijoje klausimas “Kuo galiu tau padėti?“, mano manymu reiškia, kad žmogus sąžiningai pripažįsta, jog nesupranta situacijos taip gerai, kad galėtų pasikliauti savo intuicija.

Galbūt, jis nėra nieko panašaus patyręs. Ir jis neiškelia savęs aukščiau jūsų, nevaidina visažinančio “guru“, nedalina iš aukšto neprašytų patarimų, bet nori sužinoti, kaip realiai jums padėti tokioje situacijoje.

Jis gerbia jūsų jausmus, jaučia jūsų būseną ir supranta, kad reikia padaryti viską, kad situacija būtų išspręsta kuo geriausiu būdu, subtiliai, kad nesužeistų dar labiau jūsų kenčiančios trapios sielos.

Klausdamas žmogus parodo, kad jis iš tikrųjų nori padėti būtent jums. Nevaidinti gelbėtojo ir nekalbėti tuščiai, bet – išgirsti jūsų parašymą ir padėti būtent taip, kad pagalba būtų kuo veiksmingesnė.

Ir jei klausimas “Kuo galiu dabar tau padėti?“ užduodamas nuoširdžiai, ir jei jums žmogus padeda taip, kaip jūs paprašėte (o šito jūs nesužinosite, jei nepaprašysite) – tuomet šiame klausime tikrai labai daug meilės ir geranoriškumo.

Galbūt, kažkam padės šie mano pamąstymai. Taip, gyvenime daug sunkumų, bet – nepamirškime, kad jame taip pat yra labai daug gerų žmonių, meilės ir nuoširdaus bendravimo. Branginkime tai.

Mylėkime ir palaikykime vieni kitus!

Pagal A. Sneg pamąstymus, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Apie išgyvenimo strategijas

Instinktyvi reakcija į pavojų pasireiškia trimis būdais: Kovoti-Bėgti-Sustingti. Tai apsaugos būdai, kuriais naudojasi gyvūnai, kad išgyventų laukinėje gamtoje.

Ir kiekviename žmoguje yra tokie patys instinktyvių apsauginių reakcijų būdai. Vieni sustingsta, kiti bėga, o treti aršiai puola į kovą. O taip yra todėl, kad stresas pradeda augti, ir kam kokia reakcija yra labiau įprasta – tokia ir pasireiškia.

Tie žmonės, kurie įpratę kovoti, pradeda bartis, peštis, kažką įrodinėti, ginčytis, keisti, veikti, įtikinėti, ir – smerkti tuos, kas elgiasi kitaip. Ypač tuos, kurie sustingsta. Nes įpratusiems kovoti ir tuoj pat kažką daryti, labai sunku slopinti savo energiją.

Tiesą sakant, jie todėl ir kovoja, kad negali suvaldyti savo audringų reakcijų. Ir kai mato nuo šoko sustingusius žmones, jie tampa dar aktyvesni ir veržte veržiasi į kovą. Tokie žmonės sugeba priimti labai greitus sprendimus. Ir reikia pripažinti, kad kartais tai labai naudinga.

Tuo tarpu žmonės, kurie įpratę pabėgti, pradeda ieškoti būdų skubiai “nusiplauti“ iš stresinės situacijos. Pavyzdžiui, išvažiuoti, išeiti, pabėgti, išsiskirti arba atsiriboti. Ir tokia reakcija atrodo jiems visai normali, tačiau ji erzina ir gąsdina tuos, kas stresinėje situacijoje yra linkę suartėti, kad visi drauge būtų saugesni.

Kartais toks būdas pabėgti iš karštos zonos – tikrai geras būdas išgelbėti gyvybę. Tik esmė tame, kad toks elgesys gali sugriauti žmonių tarpusavio santykius, jei taikomas neapgalvotai ir automatiškai.

Trečiasis reakcijos būdas – sustingimas. Tokie žmonės tiesiog sustoja vietoje – pasilieka namuose, nieko nesprendžia, nieko neperka ir stabdo viską, ką tik galima sustabdyti. Jie pasislepia tarsi kiškiai aukštoje žolėje ir laukia, kol situacija pasikeis.

Ir ši strategija, kaip ir kitos dvi, tam tikrose situacijose puikiai gelbsti. Jei nejudi, tuomet tavęs niekas neliečia ir negali sužeisti, o kai ateis ateis laikas, tereiks pabėgti į saugią vietą ir vėl pradėti gyvenimą naujose aplinkybėse.

Kritinėje situacijoje naudingos visos strategijos. Tačiau dažnai būna taip, kad viena iš jų dominuoja. Ir ne taip svarbu, kuri būtent. Svarbu suprasti, kad: jei jūs kovojate, bėgate arba sustingote – tai reiškia, kad jūs išgyvenate stiprų stresą.

Ir visos šios apsauginės reakcijos yra automatiškos. Jos valdo jus, o ne jūs jas. Ir kai tik jūs pastebite tokias savo būsenas, labai svarbu padaryti pauzę ir išsiaiškinti, kas gi jums kelia nerimą ir ko jūs bijote. Atsikvėpti.

Pajusti savo kūną, išgirsti savo širdį. Pamatyti realybę. Pajusti žemę po kojomis. Ir tik po to pažvelgti, kas vyksta aplink ir priimti sprendimus.

O dabar tiesiog stebėkite. Beje, tai taip geras būdas atgauti vidinę ramybę.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Mus išmokė laužyti save

Aš aptikau spąstus, į kuriuos papuola visi žmonės, kurie nusprendžia keisti save. Tie spąstai guli pačiame paviršiuje, bet taip gudriai užmaskuoti, kad pro juos niekas iš mūsų nepraeis – būtinai įkliūsime ir susipainiosime.

Pati idėja “pakeisti save“ arba “pakeisti savo gyvenimą“ veda mus tiesiu taikymu į tuos spąstus. Nes praleidžiama labai svarbi grandis, be kurios visos pastangos nueis vėjais, o mes galime atsidurti dar blogesnėje situacijoje, nei buvome. Todėl kad norėdami pakeisti save arba gyvenimą, mes pamirštame pagalvoti apie tai, kaip mes sąveikaujame su savimi arba su pasauliu. O nuo to, kaip mes tai darome, ir priklauso, kas gi bus toliau.

Esmė tame, kad daugumai iš mūsų pagrindinis sąveikos su savimi būdas – prievarta. Nuo pat vaikystės mus mokė, kad reikia save laužyti, kad pasiektume pageidaujamą rezultatą. Valia, griežta disciplina, ir jokių nuolaidžiavimų! Ir ką mes tokiam žmogui bepasiūlytume saviugdai, jis visuomet taikys prievartą.

Joga? Aš taip išsekinsiu save joga, ignoruodamas organizmo signalus, kad paskui savaitę negalėsiu atgauti jėgų.

Reikia išsikelti tikslus ir jų siekti? Nusivarysiu iki ligų, kovodamas vienu metu už penkių tikslų realizaciją.

Vaikus reikia auklėti gerumu? Rodysiu savo meilumą iki isterijų ir tuo pat metu išliesiu savo asmeninius lūkesčius ir susierzinimą ant vaikų.

Prievarta kaip sąveikos būdas – tai nuolatinė kova su savimi ir su kitais. Mes tampame panašūs į žmogų, kuris mokosi daugybės dalykų, mokėdamas tik viena: kalti vinis. Jis ir plaktuku gali kalti, ir mikroskopu, ir knyga, ir keptuve. Todėl kad nieko, išskyrus vinių kalimą, jis nežino. O jei kažkas nesigaus, jis pradės kalti “vinis“ į save…

Yra ir paklusnumas – dar vienas iš prievartos ties savimi būdų. Paklusnumo esmė tame, jog svarbiausia gyvenime – uolus instrukcijų vykdymas. Tai paveldėtas iš vaikystės paklusnumas, tik vietoje tėvų dabar – viršininkai, guru, psichologai, politikai, žurnalistai…

Tarkim, psichologo žodžiai apie tai, kaip svarbu bendravime išreikšti savo jausmus, paklusniojo bus priimti kaip įsakymas vykdyti – ne “svarbu išreikšti“, o “visada išreikšti“. Ir, ignoruodamas savo vidinius prieštaravimus, jis uoliai puola su visais aiškintis santykius.

Bet paklusnumas nesuteikia vidinės stiprybės, todėl žmogus pasineria į depresiją, negailestingai griaudamas ir save, ir savo santykius. Jis kaltina ir baudžia save už nesėkmes: “Man juk pasakė, kaip reikia teisingai, o aš nesugebėjau!..“

Ir kaip retai mumyse pasireiškia kitoks sąveikos su savimi būdas – dėmesingumas. Kai tu atidžiai stebi save, aptinki savo stipriąsias ir silpnąsias puses ir mokaisi su jomis apsieiti. Mokaisi save palaikyti, o ne “nuvaryti“. Rūpestingai, neskubėdamas ir gaudydamas save už rankos, jei tik įprasti seni būdai – prievarta ar paklusnumas – staiga iššoka į paviršių.

Ir, beje: kai tampi dėmesingas, neretai išnyksta ir noras save keisti…

Pagal Iljos Latypovo tekstą, vertė ruvi.lt

Vidinė krizė: kaip įveikti?

Patiriantis vidinę krizę žmogus dažniausiai kaltina save dėl prislėgtos būsenos, todėl labai svarbu suprasti vidinių krizių atsiradimo priežastis ir, žinoma, atrasti tų varginančių krizių įveikimo būdus.

Vidinė krizė – tai psichikos ilgalaikės įtampos pasekmė: išsekimas, perdegimas. Tačiau dėl ko ji atsiranda? Priežastys gali būti įvairios – ir asmeninės (liga, įtemptas gyvenimo būdas, bedarbystė, avarijos, netektis ir t.t..), ir globalinės (skurdas, nerimas dėl ateities, korupcija, karai ir t.t..).  Bendra yra viena: krizių krečiamo pasaulio problemos neišvengiamai paliečia ir kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Kaip iš to vaduotis? Pirmiausia – suprasti savo būsenos priežastį ir, svarbiausia – sudaryti sau sąlygas atsigauti, psichikai sustiprėti, o ateityje išmokti pajusti psichikos pertempimo pradžią ir neleisti pasiekti išsekimo ribą. Todėl labai svarbu įvertinti – kas šiuo metu mus supa, su kokia informacija ir su kokiais žmonėmis susiduriame, ką jaučiame.

Tokiu periodu jokiu būdu nesižvalgykime į visokius “sėkmingumo“ metodų patarėjus ar laimingą gyvenimą demonstruojančius žmones – jų “žvaigždiškumo“ kontrasto fone mūsų būsena atrodys dar beviltiškesnė ir niūresnė. Tai tik dar labiau demotyvuoja, skatina savigraužą ir gniuždo psichiką.

Dar didesnė klaida manyti, kad prislėgtam žmogui gali būti naudingi skatinantys veikti “spyriai“ ar kitokia grubi motyvacija. Arba – veikla, kuri jį išblaškytų, perjungtų jo dėmesį nuo slegiančios nuotaikos į kažką linksmesnio. Ne, tai tikrai akimirksniu “neišspirs“ žmogaus į palaimingą būseną..

Vidinę krizę patiriančiam žmogui reikalingi ne patarimai, ne spyriai ir ne išblaškymas, o laikas atsigauti – kuomet jis galės atsiriboti nuo įtampos šaltinių, pailsėti, palaipsniui sustiprėti ir po truputį atgauti ir vidinę ramybę, ir pasitikėjimą savimi. Tai vienintelis būdas galutinai nepalūžti.

Labai gerai, jei tokiu metu yra artimų žmonių palaikymas, kurie gali sukurti ramybės ir supratimo atmosferą. Bet ir pačiam žmogui tokiu periodu derėtų suprasti, kad jo sustiprėjimas didele dalimi priklauso nuo jo paties, ir adekvačiai derinti būtiną ramybę su prioritetinių veiksmų minimumu.

Tai reiškia, kad reikia mokytis pajusti savo būsenų svyravimus, tų svyravimų priežastis ir laiku įvertinti savo galimybes, kad neeikvotume savo jėgų tam, ko dabar negalime įveikti, ką galbūt lengvai įveiksime vėliau arba suprasime, kad to mums visai nereikia. Svarbiausia – išmokti išmintingai derinti veiklą ir poilsį.

Turėkime omenyje ir tai, kad mes visi esame skirtingi – esame iš skirtingų šeimų, su skirtingomis gyvenimo traumomis, skirtinga pasaulėžiūra ir patirtimi, skirtingu temperamentu ir charakteriu. Todėl naivu galvoti, kad skleidžiami visuomenėje standartai – visiems priimtini ir būtini, visiems vienodai svarbūs ir vienodai lengvai pasiekiami.

Taip pat svarbu suprasti, kad visų žmonių psichika turi tam tikras kritines pakantumo ribas, kurias peržengę, mes negalime ir toliau gyventi strese ir įtampoje, nes pertempta psichika pradeda negatyviai veikti žmogaus organizmą – prasideda psichosomatiniai negalavimai.

Esmė tame, kad žmogus negali ilgai arba nuolat gyventi negatyvume. Ir mūsų psichika, ir mūsų organizmas normaliai funkcionuoja tik ramioje, pozityvioje būsenoje – tuomet žmogus yra adekvatus, geranoriškas, kūrybingas, iniciatyvus.

Todėl psichologai teigia, kad negatyvi būsena – nenormali žmogui. Ir kai patiriame negatyvias emocijas, mums būtinai reikalinga pozityvių emocijų atsvara (vienai negatyviai – penkios pozityvios emocijos!), kad atgautume normalią, ramią, produktyvią psichikos būseną.

Sutikite, kad šiais laikais retas žmogus gali pasidžiaugti stabiliai ramia psichika.. Kaip sakė išradėjas Žakas Fresko – šiuolaikinės visuomenės būseną formuoja aplinka, t.y., sistema, kurioje mes visi gyvename, ir akivaizdu, kad ji yra ne tik neefektyvi, bet ir negatyvi.

Todėl ištikus vidinei krizei, nepulkime į savigraužą ir neviltį, bet ieškokime vidinės krizės priežasčių. Išmokime įvertinti savo galimybes, atskirti tai, kas iš tiesų yra svarbu ir būtina gyvenime, nuo primetamų šablonų – tuomet turėsime vertybes (kriterijus), kurie padės išsaugoti vidinę stiprybę ir nešvaistyti savo gyvenimo energijos.

Atminkime, kad gyvename dramatiškais permainų laikais, o tai nėra lengva.. Būkime dvasingi, mylintys, kūrybingi – tokie ir bus ateities žmonės.. Išsaugokime save ateinantiems geresniems laikams 🙂 ..

Gražios savaitės mums visiems 🙂 ! 

Virtualių tinklų pagauti..

Dar niekada tiek žmonių virtualioje erdvėje negyveno parodai ir dar niekada mes nežinojome tiek daug apie nepažįstamų žmonių gyvenimą.. Socialiniuose tinkluose žmonės apnuogina savo gyvenimą, ir ten besidalinančių įvairiausių įvykių peripetijomis žmonių atvirumas kartais stebina ir glumina.

Paradoksas: daugumos šių žmonių mes niekada gyvenime nematėme, bet.. gerai žinome, kada jų vaikas ištarė pirmąjį žodį, kur mėgsta miegoti jų šuo ar katinas, kokios spalvos tapetai jų virtuvėje, ką jie valgys vakarienei, kur atostogaus šią vasarą, ką nusipirko vakar prekybos centre ir dėl ko susipyko ar pasidžiaugė šiandien..

Žmonės skaito visas šias “draugų naujienas“ ir nesusimąsto: o kodėl jie visa tai skaito ir kam jiems tai reikia žinoti?.. Juk dažnai jie apie artimiausius savo žmones nežino tiek, kiek apie šiuos savo virtualius “draugus“.

Ir šiam bendravimui reikia skirti ne taip jau mažai laiko, o jei “draugų“ kelios dešimtys ar šimtai, o jei tūkstančiai?.. Ir kiekvienas iš jų turi savo artimuosius, savo būstus su spalvotais tapetais ar naujai išdažyta siena, savo pirkinius, savo atostogas, savo vakarienes ir naminius gyvūnus..

Kelionės, kasdieniai įvykiai, pirkiniai, buitis, šventės.. Pavyzdžiui, tradiciškai laikas prieš žiemos šventes – išpažinčių, metinių pasiekimų, planų ir pasižadėjimų ateičiai metas.. Daugeliui žmonių tai jau tampa tiesiog gyvenimo būdu – vaikščioti visur su kamera ir filmuoti, fotografuoti ir rašyti “ataskaitas“ apie savo gyvenimą.

Kas tai? Vienybės siekis, bendrumo poreikis, naujas bendravimo būdas? Gerai, jei žmogus tikrai nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi, talentais ar suburia žmones kilniems tikslams, bet dažniausiai socialiniai tinklai perpildyti žmonių noru pasirodyti, pasigirti, pasipelnyti ar papasakoti visiškai nepažįstamiems žmonėms nereikšmingus dalykus.

Žmonės taip įsitraukia į kitų žmonių gyvenimo stebėjimą, kad nepastebi, kaip tai tampa informacine priklausomybe. Specialistai tai įvardina kaip naują priklausomybę – socialinių tinklų neurozę, kuri pasireiškia baime praleisti kažką naujo virtualioje erdvėje, kuri verčia žmogų vėl ir vėl naršyti tinkluose.

Ir nors nemažai žmonių suvokia, kad tai yra priklausomybė ir bando ją įveikti, tačiau tai nėra lengva – net kelios valandos be interneto priklausomam žmogui sukelia paniką ir atitrūkimo nuo pasaulio jausmą. O jei ir pavyksta atsiriboti kelioms dienoms, žmogus pasijunta visiškai atsilikęs nuo gyvenimo – internete visi kažką aptarinėja, ginčijasi, diskutuoja.. O jis nieko nežino, jis viską praleido! Todėl stengiasi kuo greičiau įsijungti į procesą – prašo nuorodų, jungiasi į diskusijas..

Bet ką gi tai duoda žmogui? Galbūt, tai suteikia dalyvavimo bendruose procesuose pojūtį – jis nesijaučia vienišas, jis matė, jis žino, jis persiuntė kitiems, jis komentavo ir pažymėjo, kad jam patinka. Galiausiai jis jaučiasi nors ir virtualios, bet kažkokios konkrečios bendruomenės dalyviu.

Ir būtų viskas gerai, jei virtualus bendravimas tik papildytų ar praplėstų realų bendravimą – kai žmonės yra išvykę, kai žmonės dalinasi su kitais vertinga patirtimi arba kai susisiekia su bendraminčiais kilniems darbams. Tačiau jei tai tampa liguista priklausomybe, kuri pakeičia realų bendravimą ir atima daug laiko – reikėtų iš to vaduotis.

Taigi, kaip atskirti adekvatų informacinį poreikį nuo priklausomybės ir kaip išsivaduoti iš virtualių tinklų pinklių?

Pirmiausia, žinoma, reikėtų riboti laiką, kurį praleidžiame socialiniuose tinkluose. Pradžioje tai nelengva, bet ilgainiui tai tampa geru įpročiu – išsivysto gebėjimas pasirinkti reikalingą ir naudingą informaciją reikiamu metu.

Reikėtų peržvelgti ir pavalyti prenumeratas ir draugų sąrašus, paliekant tik tuos, kurie tikrai reikalingi ir suteikia vertingą informaciją. Galiausiai – reikia skirti internetui ir informacinėms technologijoms deramą pagalbininko vietą ir sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad be jų nesijaustume bejėgiai.

Ir nepamirškime, kad esame sąmoningi, dvasingi ir kūrybingi, kad daug ką galime ir turime padaryti patys asmeniškai. Įvairios informacinės technologijos dažniausiai tik sukuria gyvenimo palengvinimo iliuziją ir bendravimo iliuziją, o iš tiesų atima mūsų gyvenimo laiką ir paverčia mus tų technologijų vergais.

Ir jei suges technika, pamesime telefoną, atjungs elektrą – pasijusime bejėgiai.. Bet.. mes galime pasirinkti, kas ką valdys – mes technologijas, ar jos mus, tiesa 🙂 ?.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !

Psichologė apie psichologiją

Kviečiantis susimąstyti nežinomos autorės, psichologės tekstas iš interneto apie psichologinę pagalbą.

Kodėl aš netikiu psichologija, arba ką gi ji iš tiesų gali

Mano profesija – klinikinis psichologas. Baigiau prestižinę aukštąją mokyklą ir šiuo metu konsultuoju žmones individualiai ir turiu daugybę grupinių užsiėmimų valstybinėje tarnyboje.

Noriu iš anksto perspėti, kad šis straipsnis nėra demaskuojantis, jis greičiau pažintinis.

Psichologija – labai įdomi sritis, priklausanti išskirtinai nuo individualių psichologo savybių. Jis pats pasirenka diagnostines metodikas ir pats kuria korekcinių užsiėmimų planą. Psichologas pats sugalvoja naujus pratimus, remdamasis ankstesniais rezultatais, jis eksperimentuoja, stebi, mokosi.

Todėl – teisingai pasirinkite psichologą, jei jau nusprendėte į jį kreiptis.

Tai paprasta: jis turi būti praktiškai įvaldęs tai, ko jūs norite pasiekti. Jei norite sukurti šeimą – eikite pas vedusį (ištekėjusią) psichologą. Jei norite sulieknėti – eikite pas liekną ir sveikai gyvenantį. Norite įveikti depresiją – ieškokite žmogaus su vidine pusiausvyra ir tyromis džiaugsmingomis akimis.

Pavyzdžiui, aš nekonsultuoju šeimyninių porų tiesiog todėl, kad pati nesukūriau šeimos. Bet aš dirbu su paaugliais, nes pati išgyvenau sunkią paauglystę ir žinau, ką su tuo daryti, todėl galiu remtis ir profesinėmis žiniomis, ir savo asmenine patirtimi.

Manote, kad tai nesvarbu? Bet aš galiu patvirtinti, kad tai visada duoda gerus rezultatus.

Taip pat turite žinoti, kad: pas psichologą teks paplušėti.

Juk jūs negalite vaikščioti pas jį ir tik kalbėti. Na taip, išsikalbėjus jums tikrai bus lengviau.. Jis gali jums kažką patarti, kartu patylėti, pritariamai linksėti, mandagiai šypsotis. Jei jis profesionalas, jis supras jus. Bet šito maža.

Yra dvi klientų kategorijos: vieni tiesiog ateina pasikalbėti ir pamatyti savo išgijimo stebuklą, kiti – pasiryžę viską padaryti, kad išgytų. Su pirmaisiais po konsultacijos aš daugiau nesusitinku, o su antraisiais dirbame iš peties: be gailesčio rauname senus įpročių kelmus, kurie trukdo gyventi, o kai išsivalome – jų vietoje sodiname harmoniją ir laukiame lietaus.

Ir tai ilgas, kruopštus darbas..

Todėl aš netikiu greita, stebuklinga psichologija. Aš tikiu laiko reikalaujančia, kartais nuobodžia, bet veiksminga psichologija.

Gali būti, kad yra pasaulyje specialistai, kurie tik žvilgsniu ir vienu patarimu padaro stebuklus, bet aš tokių nemačiau.

Ir dar, svarbiausia: psichologija pati susipainiojo..

Nuo seniausių laikų mes žinome paprastas tiesas:

  • be gamtos žmogus silpsta ir senka;
  • meilė – gyva, ir gyvena ji ten, kur yra gyvybė, o ne betoniniuose blokuose;
  • visapusiška žmogaus sveikata priklauso ne tik nuo psichosomatikos, bet ir nuo planetos būklės – jei planeta dūsta nuo užterštumo, žmogus niekuomet nebus pilnai sveikas;
  • yra dorovė ir sąžinė, ir jų negalima ignoruoti – jei to nėra, tuomet nėra nei pilnatvės, nei laimingų šeimų, nei sveikų vaikų.

Ir jokia psichologija nepadės, jei mes nesugrįšime prie šių laiko patikrintų vertybių.

Ar matėte nors vieną laimingą šeimą? Arba nors vieną visiškai sveiką žmogų? O bent vieną porą, kai ir po 60 kartu pragyventų metų sutuoktiniai su meile žvelgia vienas kitam į akis?

Aš nemačiau. Ir psichologai negali padėti, nes žmonės prarado tarpusavio ryšius, vienybę ir svarbiausią ryšį – su gamta, planeta, visa gyvybe.

Mes pamiršome esmę: juk kadaise Žemę mūsų protėviai vadino Maitintoja, Motina, ją saugojo ir brangino, nes žinojo, kad viskas šiame gyvenime nuo jos prasideda. O dabar Motina Maitintoja kankinasi kai ją kerta, rausia, betonuoja ir už pinigus parduoda. Motiną parduoda.

Ir kol mes to nesuprasime, jokie psichologai neišspręs mūsų problemų. Nes jie patys, tiesą sakant, taip pat nėra laimingi.

Bet žinote, aš galiu sutaupyti jūsų pinigus – tiems, kas susiruošė ateiti pas mane ar pas kitus psichologus. Verčiau eikite ne į jų kabinetus, bet į gamtą, į laukus, miškus ir pievas. Ir aš ten nueisiu.

Įkvėpkite gryno oro, jei dar tokio rasite, apsivalykite savo apylinkes, savo kiemus nuo šiukšlių, kartu ir jūsų sielos apsivalys. Atverkite savo širdis, atgaukite ryšį su gamta, pajuskite su ja vienybę, juk gamtoje galima pamatyti harmoniją ir sveiką sąveiką.

Taip, psichologija gali išspręsti kažkokį mažą klausimą, ir tai visada bus darbas su pasekmėmis. Bet kol mes neištaisysime pagrindo, kol nesugrįšime prie amžinųjų dvasinių vertybių, prie esmių esmės – turėsime pasekmes, kurios nuodys mums gyvenimą ir kurias nuolat reikės taisyti.

Kai teisingas gyvenimo pagrindas – visos mažos ir didelės problemos išnyksta savaime.

Su pagarba, psichologė

Pagal autorės tekstą vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

O gal pabandom kitaip?..

Stebėdami žmonių bendravimą vis dažniau pastebime, kad jame dominuoja priešiškumas, kai kiekvienas iš pašnekovų pokalbyje siekia užimti “aukštesnę“ poziciją – protingesnio, daugiau žinančio ir nusimanančio, galinčio dalinti patarimus ir pamokymus.

O jei kažkas nesutinka su jų nuomone, tuomet jis tampa automatiškai “priešu“, kurį “reikia“ sutriuškinti ir pažeminti. Ramiai išklausyti, argumentuoti savo poziciją ir priimti kitokią informaciją be agresijos retas jau bemoka..

Ir tai matome ne tik kasdieniniame žmonių bendravime, bet ir viešoje erdvėje: televizijos diskusijų laidose, politikų debatuose, internetinėje erdvėje. Čia ypač ryškiai pasireiškia principai “Kas ką perrėks, tas ir teisus“ arba “ Kelk daugiau triukšmo: be perstojo kalbėk, ginčykis, žemink, tyčiokis.“

Todėl tokiose “diskusijose“ aiškiai matome, kad žmonės siekia daugiau kalbėti, nei klausytis, fanatiškai ginti savo “vienintelę teisingą“ nuomonę, iš aukšto mokyti kitus, neišklausius kalbėti vienu metu su pašnekovu, sąmoningai ieškoti priešinančių žmones momentų, pereiti į asmeniškumus, žeminančiai kritikuoti kitus.

Ypač ryškiai tai pasireiškia komentaruose internetinėje erdvėje, naiviai galvojant, kad tai – “tik“ virtuali realybė, už kurios pasislėpus galima sau leisti viską. Tačiau internetas – tai mūsų realaus gyvenimo dalis, ir už viską, ką jame kalbame ar rašome mes esame atsakingi lygiai taip pat, kaip ir realiame gyvenime, o ir mūsų veiksmų pasekmės yra lygiai tokios pačios, kaip ir tikrovėje.

Ir nesvarbu, ką žmonės daro toje virtualioje erdvėje – rašo komentarus, moko savo internetiniame puslapyje nušvitusių guru vardu, veda įvairius seminarus, skelbia sensacingas pranašystes, buria, demonstruoja viešai savo gyvenimą ar kažkaip kitaip dalyvauja ir save išreiškia..

Visa tai daro realią įtaką kitiems žmonėms, ir jei tai yra grįsta egoizmu, melu, agresija, siekiu šokiruoti ar pasipelnyti apgaulės būdu – tai būtinai atsisuks prieš patį sumanytoją. Ir jokia internetinė erdvė nuo to neapsaugos – tai asmeninės atsakomybės ir sąmoningumo klausimas.

Ypatingai reikėtų susimąstyti tiems, kas agresyviai puldinėja žmones komentaruose – juk ir virtualus žodis gali sužeisti, ir sąmoningai skleidžiama negatyvi informacija ar apgaulė internete gali sugniuždyti žmones.

Tai realus neigiamas poveikis, realus stresas žmonėms, kuris prilyginamas fiziniam smurtui: virtualiai “užpultam“ ar negatyvios informacijos paveiktam žmogui staigiai šokteli ir krenta hemoglobino ir adrenalino kiekis, įvyksta kapiliarų spazmai, pakyla skrandžio rūgštingumas, sutrinka medžiagų apykaitos procesai, o į kraują išskiriamos tokios pačios medžiagos, kaip ir fizinio smurto metu..

Ir gerai, jei žmogus geba greitai pamiršti tokį patirtą stresą, bet jei jis jautrus, emocingas, ir tokį stresą patiria dažnai arba nuolat – tai neišvengiamai negatyviai atsiliepia ir jo psichinei būsenai, ir fizinei sveikatai. Todėl – jauskime atsakomybę už tai, kaip bendraujame internetinėje erdvėje ir ką joje skleidžiame.

Ir pats svarbiausias klausimas – kodėl žmonės taip agresyviai bendrauja? Svarbiausia priežastis – egoizmas, kuris bendravime pasireiškia kaip egocentriškumas, susireikšminimas, siekis dominuoti, šlovės siekis, noras būti išskirtiniu, šokiruoti ir stebinti kitus savo neįtikėtinais gebėjimais.

Kita priežastis – vidinė žmogaus įtampa, nepasitikėjimas savo jėgomis. Tokiu atveju žmogus tą savo vidinę įtampą išlieja bendravime, ypač virtualiame, kai galvoja, kad gali leisti sau viską, nes yra už ekrano. Realiame gyvenime tokiam žmogui bendravimas yra būdas atsikratyti, išmesti susikaupusią vidinę agresiją.

Ką gi daryti, jei norime nuoširdaus, harmoningo bendravimo? Pirmiausia – atsikratyti egoizmo. Egoizmas iš esmės negali nieko gero atnešti į žmonių tarpusavio santykius, nes egoistai visuomet galvoja tik apie save, o kiti žmonės jiems – tik fonas jų puikybei.

O nepasitikintiems savimi, patiriantiems nuolatinę įtampą žmonėms reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl taip yra ir sekti savo emocijas bendravimo metu. Juk būtent nuoširdus, atviras, geranoriškas bendravimas gali padėti ne tik suprasti save, atverti savo geriausias savybes, atgauti vidinę pusiausvyrą, bet ir užmegzti harmoningus ryšius su kitais žmonėmis.

Bet kokiu atveju agresyvus bendravimas griauna viską: tai supriešina žmones ir kenkia visiems tokio bendravimo dalyviams. Tai grandininė reakcija, kuria kaip užkratas skleidžiamas negatyvumas, kurį žmonės galiausiai pradeda laikyti savaime suprantamu bendravime.

Akivaizdu, kad agresyvus bendravimas nieko gero neneša, ir keisti bendravimo būdą galime tik mes patys. Sustabdyti agresyvų bendravimą galime tik vienu būdu – neįsitraukimu į tą destrukcijos grandinę. Tiesiog stebėkime – ką skleidžiame bendraudami, kokią įtaką darome žmonėms, ir – ar norėtume tai patirti patys.

Man atrodo, kad mes jau visi pavargome nuo agresijos bendravime, todėl – junkime kitokią – geranoriškumo ir nuoširdumo grandininę reakciją! Pirmiausiai – savo šeimoje, su savo artimais žmonėmis, su savo bendradarbiais, su kaimynais –  kad ji plistų vis toliau ir vis plačiau 🙂 ..

Ir tegul kiekviena mūsų diena prasideda šypsena, gera nuotaika, pozityviomis žiniomis, įkvepiančia informacija, kūrybinėmis idėjomis, draugišku palaikymu 🙂 !

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Informacinis persisotinimas

Vis daugiau žmonių šiuolaikiniame pasaulyje skundžiasi išsiblaškymu, negebėjimu sutelkti dėmesį, apatija, užmaršumu, sunkumais įsimenant informaciją, negalėjimu skaityti ilgus tekstus.

Šios problemos dabar būdingos ir vyresnio amžiaus, ir vidutinio amžiaus, ir visai jauniems žmonėms – tai ne tik įvairaus amžiaus, bet ir įvairių profesijų žmonės.

Ir jie nelabai gilinasi, kodėl taip vyksta – jie viską pateisina nuovargiu, stresu ar amžiumi, nors visa tai nėra tikrosios priežastys. Ir, žinoma, dažniausiai bando tai išspręsti greičiausiu būdu – ieško stebuklingų piliulių smegenų veiklai gerinti..

Tačiau tikroji priežastis – tai išorinis informacinis srautas, kuriame dabar gyvena šiuolaikiniai žmonės. Kitaip tariant, žmonės beveik nuolatos, kartais ištisą parą, yra pasijungę prie informacinio srauto, todėl smegenys tiesiog nespėja visko apdoroti dėl informacinio persisotinimo.

Pavyzdžiui, tyrimais įrodyta, kad pastovūs interneto lankytojai dažniausiai perskaito tik apie 20% teksto, kuriuo susidomėjo, jie vengia ilgų pastraipų tekste. O nuolat pasijungę į internetą žmonės galiausiai pradeda skenuoti tekstą kaip robotai – skaito prabėgomis pavadinimą, pradžią, ieško raktinių žodžių, peršoka iš vienos pastraipos į kitą, paskaito pabaigą ir vertina informaciją tik iš pozicijos “persiųsti, pasidalinti“.

Dauguma šiuolaikinių žmonių sunkiai įveikia ilgus tekstus, nekalbant jau apie knygas. Net žmonės su gerais skaitymo įgūdžiais pastebi, kad ilgesnį laiką internete skaitydami tekstus, jie pradeda nesuvokti informacijos, todėl tenka skaityti vieną sakinį kelis kartus.

Taigi, gaunasi užburtas ratas: ilgų tekstų rašyti neverta, nes mažai kas juos skaito, o trumpai perteikti esmę ne visada įmanoma. Todėl masinė informacija darosi vis primityvesnė, su iššaukiančiomis antraštėmis ir bevertėmis vienadienėmis šokiruojančiomis temomis. Tai atbukina ir tekstų rašytojus, ir skaitytojus.

Nuolatinis informacinis srautas taip perkrauna žmogaus sąmonę, kad jis pasidaro vangus, išsiblaškęs ir paviršutiniškas. Jis sunkiai skaito, nerišliai rašo, jam sunku realiai bendrauti su žmonėmis. Jo kalboje apstu SMS žinučių lygio trumpinių, jaustukų, ištiktukų, bet jis taip puikiai fotografuoja “selfius“! Jis gyvena iliuzijoje, kad žino visas paskutines naujienas ir naujoves, nes nuolat nardo socialiniuose tinkluose.

Tačiau tas nuolatinis pasijungimas į informacinį srautą galiausiai virsta tikrų tikriausia priklausomybe – dauguma žmonių nepaleidžia iš rankų savo telefonų, planšečių, “smartfonų“, “aifonų“. Jie nepaleidžia jų iš rankų namuose, darbe, gatvėje, automobilyje, parduotuvėje, o atjungimas nuo interneto kelioms valandoms, nekalbant jau apie kelias dienas, sukelia jiems įtampą, paniką, nerimą.

Todėl jokios stebuklingos tabletės, maisto papildai ar kitokie išoriniai būdai sumažinti šią įtampą nepadės. Reikia tiesiog atgauti sveiką nuovoką ir naudotis mobiliuoju ryšiu išskirtinai pagal paskirtį ar iškilus būtinybei. Vienintelis būdas – maksimaliai riboti kasdieninį informacinį srautą ir sąmoningai rinktis būtiną informaciją.

Ir nepasiduokime tuštybei – tarsi tik su naujausiomis mobiliojo ryšio priemonėmis mes esame pažangūs, šiuolaikiški ir apsišvietę.. Didžioji dalis informacijos internete yra ne tik bevertė, bet ir kenksminga, nes ne tik sukelia psichinę įtampą, bet ir iškreipia pasaulėžiūrą bei nuovoką apie tikrąsias gyvenimo vertybes.

Skirkime daugiau laiko realiam, gyvam, nuoširdžiam bendravimui su žmonėmis.. Dažniau surenkime išvykas į gamtą, skaitykime knygas, kurkime.. Tai, kas tikrai vertinga ir svarbu gyvenime, mes jaučiame širdimi ir sužinome iš asmeninės patirties arba iš dvasingų žmonių išminties.

Tiesiog būkime sąmoningi, būkime budrūs. Puiku, kad gyvename informacinės gausos, didelių permainų ir evoliucinio proveržio laikais, bet – atidžiai rinkimės, kam iš tiesų verta skirti savo dėmesį ir savo gyvenimo energiją.

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !