Tiesos pojūtis

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos pojūtį, o tai reiškia, kad žmogus turi ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Tai stiprus apsauginis mechanizmas nuo destruktyvumo mūsų dualiame pasaulyje.

Dualiame pasaulyje yra poliariškumas, ir čia labai svarbu – ką mes renkamės, nes nuo to priklauso ne tik žmonių pasaulėžiūra, bet ir bendra žmonijos ateitis. Todėl mes turime suprasti – kokias pasekmes turi mūsų pasirinkimai.

Tiesa ar melas – tai ne tik priešingos sąvokos, tai ir pasirenkama gyvenimo pozicija, kuria vadovaujamės gyvenime. O melas – tai viso blogio ištakos.. Ir būtent tiesos pojūtis leidžia mums pasirinkti teisingą poziciją, o sąžinė yra teisingo pasirinkimo indikatorius.

Ir tas gebėjimas atskirti tiesą toks stiprus, kad sąmoningai ar nesąmoningai meluodamas ar darydamas kažką blogo, žmogus širdies gilumoje vis vien jaučia, kad tai blogai, net jei bando tą tiesos pojūtį kažkaip slopinti ar ignoruoti.

Galime tai palyginti su pojūčiu, kai girdime grojant klaidingas natas muzikos kūrinyje – mums nereikia specialių žinių ar išsilavinimo, kad pajustume tų natų sukeliamą falšą ir disharmoniją.

Tačiau jei nuolat girdėsime neharmoningas melodijas – mes prarasime gebėjimą suprasti, kad jos neharmoningos. Taip nutinka ir tada, kai mūsų gyvenime pradeda dominuoti melas ir visa iš jo kylanti destrukcija – tuomet žmonės praranda prigimtinį tiesos pojūtį.

Destruktyvumo srautas griauna žmogų, iškreipia jo pasaulėžiūrą, pastūmėja vadovautis iliuzijomis. Todėl svarbu neprarasti tiesos pojūčio ir sugebėti atpažinti – kaip, kokiu būdu mes pasiduodame melagingai informacijai ir destrukcijai.

Kad geriau tai suprastume, pasitelkime paprastą pavyzdį iš gyvenimo – duonos kepimą. Duona – tai pagrindas (tiesa). Kad ją iškeptume, mums reikia sumaišyti 3 ingredientus:  miltus, vandenį ir raugą.

Tačiau.. virėjas prie to pagrindo dar prideda cukraus, kiaušinių, vanilės, grietinės ir iškepa sluoksniuotą tortą (melą). Paskui dar gausiai viską sutepa kremu, papuošia cukrinėmis rožėmis, apibarsto šokoladu..

Ir kuo toliau – tuo daugiau maišoma naujų ingredientų, cheminių priedų, ir vis labiau nuklystama nuo pradinio recepto, kol.. galiausiai apskritai pamirštama – kas yra ta duona.

Tokiu būdu labai paprasta, sveikatą teikianti, bet prėskoka duona (tiesa) pakeičiama skaniu, ryškiu, kvapniu, saldžiu, bet labai kenksmingu tortu (melu). Su tokia gausybe priedų pagrindą jau sunku beatpažinti..

Tas pats daroma ir su tiesa mūsų gyvenime – į ją nuolat įmaišoma melo: tiesos elementai apipinami melagingomis dogmomis, iliuziniais šablonais, mistika, prognozėmis.. kurie ne tik veda vis tolyn nuo tiesos, bet ir griauna tyrą žmogaus vidinį pasaulį, iškreipdami pasaulėžiūrą.

Melo skleidėjai tiesą naudoja kaip melą palaikančią konstrukciją, kad priviliotų žmones. Tai tarsi spąstai, jaukas: mes “užkimbame“ ant tiesos, kartu “prarydami“ ir visą melą.. Tačiau jei neprarandame prigimtinio tiesos pojūčio ir sugebame atpažinti tą konstrukciją, ją ištraukti – melas kaipmat griūva kaip kortų namelis..

Melas visada sudėtingas, daugiasluoksnis, painus, daugiažodis, kibus – kad pritrauktų, supainiotų ir nuvestų kuo toliau nuo tiesos. O tiesa – visada paprasta ir aiški. Todėl pasaulyje, kur dabar tiek daug melo, labai sunku patikėti, kad tiesa tokia paprasta..

Ir jos nereikia ieškoti sudėtinguose ritualuose ar kažkur išorėje – mes visi gimstame su prigimtiniu tiesos pojūčiu. Tiesa atveria kūrinijos išmintį, kuri pajuntama širdimi ir lengvai pritaikoma gyvenime, bet nenusakoma žodžiais, todėl tiesa nedalina instrukcijų, negąsdina, neverčia ir negrasina.

Vadovaudamasis tiesos pojūčiu, žmogus pats atranda atsakymus į visus gyvenime iškylančius klausimus. Tiesa – tai mūsų gyvenimo raktai, kelrodžiai ir ženklai, vedantys mus į vis didesnę harmoniją 🙂 ..

Geros savaitės, pavasarinės atgaivos mums visiems 🙂 !

Reklama

Žingsniai į sąmoningumą

*Viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių yra tame, kad mes visi gimstame su tobula palaima savo esybėje, bet suaugę jaučiamės nelaimingi, nes savo dėmesį išblaškome išoriniams įspūdžiams ir niekada nepažvelgiame į savo vidų. Ir mes pasiryžę nuvykti nors ir į Mėnulį ieškodami tos palaimos – o mums tereikia iš naujo atverti ją savyje..

*Jei žmogus nesąmoningai naudojasi prigimtine dvasine energija, savo gyvenimą jis gali paversti pragaru. Tuo tarpu sąmoningumas tą pragarą gali paversti rojumi. Tai vienas iš svarbiausių praregėjimų, kuris gali padaryti žmogų savo gyvenimo šeimininku.

*Sąmoningas žmogus imasi atsakomybės už savo mintis ir veiksmus. Jis pradeda keistis, ir jam jau nereikia laukti, kad kažkas pakeistų jį ar išgelbėtų. Tiesiog jis pradeda stebėti save ir suprasti – kokie jo veiksmai kuria pragarą, o kokie – rojų.

*Stenkitės kuo daugiau veiksmų daryti sąmoningai. Net pačius paprasčiausius kasdieninius veiksmus – kai valgote, bendraujate su artimaisiais, vairuojate automobilį, einate pasivaikščioti it t.t. – atlikite dėmesingai. Taip po truputį atsikratysite daugybės automatizmų, kurie linkę kauptis ir kurie galiausiai pradeda mus pilnai valdyti.

*Tačiau visuomenei nereikalingas jūsų sąmoningumas, ji stengiasi vystyti jumyse automatizmus (tai elgesio šablonai, mada, prestižas, įvaizdis ir pan.), kad galiausiai taptumėte lengvai valdomu ir efektyviu “mechanizmu“. Jei paklūstate – iš tiesų tampate efektyvesniu, bet netenkate ir sąmoningumo, ir dvasingumo, ir kūrybingumo.

*Kaip dažnai žmogaus galvoje – dūzgiantis įvairiausių minčių avilys, kurios niekaip tarpusavyje nesusijusios ir kartais net prieštarauja viena kitai, kurdamos tikrų tikriausią chaosą. Todėl sąmoningumas – ne tik raktas į “tvarką“ galvoje, bet pirmiausiai – raktas į gebėjimą atskirti ir pasirinkti reikiamą informaciją.

*Yra toks dėsnis: auga tai, į ką mes kreipiame savo dėmesį. Pavyzdžiui, vaikai geriau vystosi, kai tėvai skiria jam savo dėmesį ir meilę, ir net augalas geriau auga, jei sodininkas juo nuolat rūpinasi. Žmogaus viduje vyksta tas pats: jei skiriate dėmesį meilei ir pozityvumui – jūs tai dauginate ir skleidžiate į aplinką. O jei skiriate daug dėmesio negatyvumui ir kančiai – tai taip pat auga. Nebūkite pats sau priešu..

*Daugiausiai iliuzijų ir klystkelių sukelia egoizmas. Neatsiejama egoizmo išraiška – ambicijos, kurios užkrečia, todėl venkite ambicingų žmonių, nes pakliūsite į jų įtaką. Ambicingi žmonės yra agresyvūs, godūs ir valdingi, jie amžinai skuba ir lekia į kažkokias susigalvotas “aukštumas“ ir manipuliuoja kitais žmonėmis, kad jas pasiektų. Jų karštligiškas blaškymasis – tarsi liga, tarsi nuolatinis bėgimas paskui horizontą.

*Jei žmogų traukia alkoholis ar kiti kvaišalai – reiškia, jis jaučiasi nelaimingas ir kenčia, todėl jų pagalba stengiasi kažkaip pamiršti savo kančią. Tačiau visi svaigalai kartu su problemomis padeda pamiršti ir.. save patį ir kuria pragarą to žmogaus ir jo artimųjų gyvenime. Svaigalai ir sąmoningumas – nesusiejami dalykai.

*Gyvenimas su savo formų įvairove gyvuoja kaip organiška visuma. Ir mes esame tos visumos dalys, o tai reiškia, kad dalis turi gerbti visumą, kaip ir visuma – dalį. Tai yra ir pagrindinė vegetarizmo idėja – nekenkti gyvybei, nes žudydami mes griauname visumą. Mes tampame tuo, ką valgome, ir jei valgome tai, kas grįsta prievarta ir žudymu – patys pildomės žudynių ir prievartos energijomis. Vegetarizmas – tai sąmoningas žingsnis išeiti iš šio agresijos rato, ir tai ne tik sąmonės transformacija, bet ir aukštesnė evoliucijos pakopa.

*Geraširdiškumas, dorumas ir gerumas turi būti sąmoningumo rezultatu. Jūs turite tapti toks sąmoningas, kad tiesiog nesugebėsite padaryti nieko blogo – ne todėl, kad kažkas draudžia, bet todėl, kad jūs aiškiai matote ir suvokiate: tai – blogis.

*Gyvenime viskas susieta: mes negalime atsiskirti nuo visumos ir gyventi atskirai. Viskas nuo visko ir visi nuo visų priklauso – ir tai ne tik ryšys, bet ir giliausia tarpusavio sąveika ir vienybė. Ar bangos yra priklausomos nuo vandenyno? Nei ne, nei taip – jos ir yra vandenynas. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų gyvenimą: mes visi esame kosminės sąmonės vandenyno bangos..

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Deficito mentalitetas

Deficito mentalitetą dažnai minėdavo Žakas Fresko, pasakodamas apie aplinkos faktorius, kurie įtakoja žmonių pasaulėžiūrą. Kas gi tai yra? Tai toks mąstymo būdas, kai žmonės galvoja, kad gyvenime yra kažko (arba visko) stygius, nepriteklius, trūkumas.

Toks mąstymas neatsiranda savaime, jį įtakoja mūsų aplinka – ekonominė sistema, kurioje mes gyvename. Tai labai naudinga sistemai, marketingui ir reklamos gamintojams, nes jei žmonės tiki, kad yra kažko trūkumas, tuomet galima jais savanaudiškai manipuliuoti (pvz., nustatant atlyginimų dydį), ar visaip skatinti kažko siekti ar pirkti.

Toks mąstymas kuriamas dirbtinai, ir nors tai labai naudinga dabartinei ekonominei sistemai ir prekeiviams, bet žmonėms toks mąstymas labai kenksmingas, nes sukuria daugybę beprasmiškų įtampų, konfliktų, baimių, nevilties, pesimizmo, konkuravimo ir nusivylimo.

Deficito mentalitetas – tarsi piktybiškas negatyvumo virusas, nuodijantis visą žmonių gyvenimą ir skiepijantis įsitikinimą, kad yra ribota gerovė, todėl reikia skubėti gauti savo dalį, nes kitaip jos neliks.. Deficito mentalitetas pavojingas tuo, kad greitai apima ne tik materialią gyvenimo pusę, bet ir visas kitas gyvenimo sritis.

Su tokia pasaulėžiūra žmogus jaučiasi šiame pasaulyje vienišas, apdalintas, niekam nereikalingas, priverstas nuolat kovoti už savo “vietą po saule“, varžytis ir įrodinėti kitiems, kad daug daro, kad kažką pasiektų, kad yra kažko vertas.

Juolab, kad už bet kokią nesėkmę ar trūkumą gyvenime jis kaltinamas, esą – jis nepakankamai veiklus, tinginys, nemokša, nevykėlis.. Todėl žmogus nuolat verčiamas siekti “savo pyrago dalies“ – kovodamas, pavydėdamas, kerštaudamas, meluodamas, išnaudodamas, apgaudinėdamas, lipdamas per kitų žmonių galvas ir.. pamindamas žmoniškumą.

Prisimenate: “Tai tik biznis, nieko asmeniško“ – todėl svarbiausias yra tikslas, o ne priemonės jam pasiekti. Tokie žmonės net sukaupę daug turtų skundžiasi stygiumi, atsisako padėti kitam bėdoje, smerkia nepasiturinčius. Jie nuolat kaupia “juodai dienai“, atsargai, nes jiems visada dar vis kažko trūksta..

Ir retas susimąsto, kad tai griauna patį žmogų ir sveikus žmonių tarpusavio ryšius, o  galiausiai demoralizuoja ir visuomenę. Ir kad tokia gyvenimo pozicija skatina pačias blogiausias žmonių savybės.. Nes dabar patys įžūliausi ir landžiausi, visais įmanomais ir neįmanomais būdais susikrovę daugiausiai “pyrago“  laikomi sėkmingiausiais ir ryžtingiausiais, o jų pavyzdys – sektiniausias.

Todėl žmogus dabar vertinamas ne už savo žmogiškas savybes, dorovę, kūrybingumą ir veiklą visų labui, o pagal tai, kiek jam pavyko susikrauti gėrybių, kurių visiems taip trūksta.. “Pasiseka“ vienetams, na, o visiems kitiems kartais tenka bėgti per kelis darbus, aukojant laisvalaikį, bendravimą, poilsį ir kaupiant įtampą dėl nuolatinio trūkumo.

Deficito mentalitetas neišvengiamai paveikia ir bendravimą su kitais žmonėmis. Juk deficito sąlygomis visi – konkurentai ir priešai. O žmogaus reikšmingumas priklauso nuo palyginimo savęs su kitais žmonėmis: vienus žmogus laiko “žemesnio lygio“, kitus – “aukštesnio“.

Ir atsižvelgdamas į tai, jis bendrauja su žmonėmis: renkasi draugus, kuria šeimą.. Žinoma, tokie pasirinkimo kriterijai negali įtakoti nieko gero, todėl apie šiltus žmogiškus santykius – besąlygišką meilę ir draugystę,  pasitikėjimą, atvirumą, geranoriškumą ar nuoširdumą – negali būti nė kalbos..

Klaidinga manyti, kad deficito mentalitetą turi tik skurdžiai gyvenantys žmonės. Esmė tame, kad visiems žmonėms su deficito mentalitetu visada kažko trūksta – ir tiems, kurie gyvena prabangoje, ir nepasiturintiems. Vieniems – dar daugiau turtų, kitiems – būtiniausių daiktų, kad išgyventų.

Akivaizdu, kad toks mentalitetas – liguistas ir labai kenksmingas žmonijai. Tai supriešina, suskaldo žmones ir įtraukia į beprasmišką varžymąsi ir kovas dėl pinigų, turtų, žemių, resursų ar įtakos.

Kaip tai pakeisti? Supraskime: deficito mentalitetas yra dirbtinai sukurtas ir palaikomas su tam tikrais tikslais. Mes priimame tai tik todėl, kad nežinome, jog galima gyventi kitaip – vieningai, taikiai, kūrybingai – tereikia išmintingo resursų paskirstymo ir bendradarbiavimo visų gerovei.

Juk visuotinė gerovė ir gausa – ne perteklius, tai optimalios gyvenimo sąlygos ir būtinų poreikių patenkinimas, kurių dėka galime augti dvasiškai, vystyti savo geriausias savybes ir gabumus, dirbti bendram labui, nešvaistydami savo gyvenimo energijos tam, kas nereikalinga ar net kenksminga.

Pradėkime valyti sąmonę nuo šio mąstymo viruso: pažvelkime į savo gyvenimą, į savo pasaulėžiūrą, į būtinus ir primestus poreikius, į savo bendravimą su žmonėmis ir atsisakykime palaipsniui visko, kas mus griauna.

Mokykimės pajusti ir išreikšti kasdieniniame gyvenime savo dvasingumą ir šiltus žmogiškus jausmus – meilę, vienybę, draugiškumą, rūpestį, geranoriškumą, nuoširdumą, pozityvumą, dėkingumą, džiaugsmą..

Tai padės mums atsigręžti vieniems į kitus ir pajusti mūsų vienybės galią, kuri pažadina visų žmonių geriausias savybes, talentus ir siekį kurti ir bendradarbiauti visų gerovei.

Parengė ruvi.lt

Visiems gražios savaitės 🙂 !

Prigimtinis tyrumas

Žmogaus dvasinė būsena, psichika, vidinė pusiausvyra, sveikata, jo gyvenamoji aplinka – tai faktoriai, nuo kurių priklauso žmogaus prigimtinis tyrumas, sąmoningumas ir buvimas savimi tikruoju.

Šiame pasaulyje daug iliuzijų, melo ir netikrų vertybių, todėl dažnai nuklystame nuo savo tikrojo “aš“, užsidedame primetamas kaukes ar elgesio šablonus. Tokie nuklydimai paprastai juntami kaip apatija, vidiniai prieštaravimai, nepasitikėjimas savimi, prislėgta nuotaika, irzlumas.

Šie pojūčiai rodo, kad laikas atlikti visapusišką apsivalymą. Tai lyg savotiška profilaktika, kuri padeda atgauti prigimtinį tyrumą ir sugrįžti į save. O kadangi yra daug faktorių, nuo kurių mūsų tyrumas priklauso – reikėtų peržvelgti juos visus.

Nuo ko pradėti? Ko gero, paprasčiausia pradėti nuo sveikatos. Dabar žmonės gyvena bėgimo ir skubėjimo režimu, todėl kol kūnas veikia sklandžiai, rūpestis juo dažniausiai apsiriboja išorinio įvaizdžio palaikymu.

Reikėtų peržvelgti savo gyvenimo būdą – ar pakankamai miegame, ar nepervargstame darbe, ar reguliariai mankštinamės, ar būname gryname ore, ar sveikai maitinamės, ar neturime žalingų įpročių?

Kad kūnas būtų sveikas – turime gyventi sveikai. Mūsų organizmo būsena veikia ir mūsų psichiką, ir mūsų dvasinę būseną – juk viskas yra susieta, pvz., šlakai kūne stimuliuoja negatyvias emocijas, nemiga – įtampą ir irzlumą, o judėjimo trūkumas – slogias nuotaikas.

Jei tinkamai pasirūpinsime sveikata – būtinai pajusime jėgų antplūdį, bendrą savijautos pagerėjimą, o tai reiškia, kad galime žengti sekantį apsivalymo žingsnį –  pažvelgti į savo psichiką. Koks mūsų mąstymas, kokios emocijos? Ar nepasinėrėme į pesimizmą, niūrius prisiminimus, baimę, nuoskaudas, pyktį, kaltinimus?

Jei negatyvios mintys, negatyvus mąstymas ir emocijos tampa dominuojančiais – mes tarsi užsidedame juodus akinius, o pro juos net geri gyvenimo įvykiai nusidažo negatyvumu. Todėl sąmoningai vaduokimės nuo negatyvaus mąstymo – tai griauna mus, mūsų artimųjų gyvenimą ir didina negatyvumą Žemėje.

Stabdykime negatyvias mintis, persijunkime į pozityvų mąstymą. Tai nereiškia, kad neturime matyti blogio gyvenime. Tai reiškia, kad mes jį matome, į jį reaguojame ir jei galime – ištaisome, bet aiškiai suvokiame, kad pasinėrę į begalinius negatyvius apmąstymus, mes patys tampame negatyvumo šaltiniais.

O mąstydami pozityviai, mes numatome geriausią kiekvienos situacijos sprendimą ir to sprendimo įgyvendinimui nukreipiame visas savo jėgas. Mūsų sąmonę nuo negatyvumo padeda išvalyti meditacija, atsipalaidavimo pratimai, buvimas gamtoje.

Apsivalę sąmonę ir atgavę vidinę pusiausvyrą, pažvelkime į savo dvasinę būseną. Kokie mūsų poelgių motyvai? Ar yra mumyse egoizmo? Ar suvokiame savo klaidas, savo veiksmų pasekmes? Ar mylime besąlygiškai? Ar jaučiame vienybę? Ar padedame kenčiantiems ir pakliuvusiems į bėdą žmonėms? Ar esame geranoriški?

Dvasinis apsivalymas – tai mūsų vidinės būsenos harmonizavimas, pasitikrinimas – ar vadovaujamės besąlygiška meile, tiesa, sąžine, vienybe, dorovės principais savo kasdieniniame gyvenime.

Na, ir paskutinis visapusiško apsivalymo žingsnis – aplinka, kurioje mes gyvename, mūsų namai.  Mūsų gyvenamoji aplinka taip pat veikia mūsų būseną, mūsų vidinį tyrumą.

Namai turi būti švarūs ir tvarkingi, juose neturi būti nereikalingų, nenaudojamų ar sulaužytų daiktų sankaupų. Laikyti galime tik tuos senus daiktus, kurie susieti su gerais prisiminimais ir gražiomis gyvenimo akimirkomis.

Dar gerus, bet nenaudojamus daiktus ar rūbus atiduokime tiems, kam jų reikia. Geriau, kad namuose daiktai būtų iš natūralių medžiagų, kad būtų kuo mažiau sintetinių medžiagų.

Atidžiai rinkimės paveikslus ir nuotraukas, kurias kabiname ant sienų – atvaizdai turi būti harmoningi, ramių spalvų. Nelaikykime dirbtinų gėlių, net jei jos atrodo kaip tikros. O štai gyvos gėlės vazonuose – tai tikrų tikriausios gyvos gamtos salelės mūsų namuose, kurios labai teigiamai veikia aplinką ir namų gyventojus.

Sekime, kad namuose visada būtų švaru ir jauku, kad visi mūsų namų kampeliai būtų tvarkingi. Kurkime savo unikalią namų atmosferą, kuriuose būtų gera, patogu ir jauku visiems šeimos nariams.

Atrodytų, viskas paprasta, bet paprasta tik tuomet, kai neapsileidžiame, kai nuolat palaikome visapusišką tvarką – savo kūno, minčių, dvasinės būsenos ir aplinkos, kurioje gyvename. Tuomet ir pavyksta palaikyti savo vidinį tyrumą ir gyvenime išreikšti save tikrąjį:  Žmogų – Kūrėją.

Ir tada vidinis prigimtinis tyrumas, arba, kitaip – švara nuo negatyvių poveikių, juntamas kaip nuolatinis tylus gyvenimo džiaugsmas, kaip vienybės pojūtis su viskuo ir visais.. Džiaugsmas, kad galime išreikšti savo geriausias dvasines savybes, kad galime kurti ir gerinti šį pasaulį visų mūsų labui 🙂 ..

Visos empatijos pusės

Ar lengva būti empatišku žmogumi? Ypač kai aplink dar vis taip daug neteisybės, negatyvumo, egoizmo? Juk empatija – tai labai gilus vienybės pojūtis su visais žmonėmis ir jautrumas jų vidinei būsenai.

Empatiški žmonės jaučia kitų žmonių emocijas, nuotaikas ir energijas. O tai reiškia, kad jie gali patirti stresą dėl to, ko mažiau jautrūs žmonės visiškai nejaučia ir net nepastebi.

Ir nors empatija yra pozityvi žmogaus savybė, tokie žmonės dėl negatyvaus aplinkos poveikio kartais gali jaustis labai blogai. Tačiau jų išskirtinis bruožas yra tame, kad jie visada stengiasi elgtis kiek įmanoma pozityviau, nes labai gerai žino negatyvumo poveikį kitiems žmonėms. Jie labai gerai tai jaučia.

Pavyzdžiui, šie jautrūs žmonės aiškiai mato, kada kito žmogaus tariami žodžiai neatitinka jo vidinės būsenos – jie greitai atskiria melą ar apsimetinėjimą, todėl blogai jaučiasi tokių žmonių draugijoje.

Empatiški žmonės nepakelia jokios agresijos, prievartos ar pykčio proveržių. Tokios situacijos net televizijos ekrane sukelia jiems didžiulį diskomfortą, nes žeidžia jų jautrią nervų sistemą. Dėl to jie vengia agresyvių žmonių, situacijų ir scenų.

Tokie žmonės labai jautrūs kitų žmonių kančiai, į kurią gali įsijausti kaip į savo asmeninę. Juos tai liūdina, jie jaučia svetimą skausmą, ir, jei tik gali ir kiek gali, stengiasi pagelbėti kenčiantiems žmonėms.

Jų jautri nervų sistema negatyviai reaguoja į bet kokias perkrovas – į didelį triukšmą, į didelius žmonių susibūrimus, į aštrius kvapus, į per didelį darbo krūvį, į pastovius nemalonius pergyvenimus ir pan. Todėl jiems būtina skirti laiko poilsiui, nors retkarčiais pabūti vienatvėje ir tyloje.

Dar vienas streso šaltinis empatiškiems žmonėms – nuoširdus nesupratimas, kodėl kiti žmonės yra tokie nejautrūs ar net abejingi. Jie pergyvena ir dėl to, kad kiti žmonės jų išgyvenimus ir elgesį supranta neteisingai, o kartais ir pašiepia.

Be to, jie labai patiklūs, dosnūs, geranoriški ir nuoširdžiai tiki gėriu, todėl jais dažnai pasinaudoja nesąžiningi ir egoistiški žmonės. Sužinoję, kad jais pasinaudojo arba išdavė, empatiški žmonės gali pulti į gilią depresiją.

O kartais jie taip pasineria į pagalbą kitiems, kad atiduoda visą save, aukodami savo pačių laiką, energiją ir gerovę kitų labui. Jie nelaukia dėkingumo, tačiau toks nuoširdus altruizmas mūsų dar vis egoistiškame pasaulyje juos išsekina.

Taigi, būti empatišku žmogumi nėra taip jau lengva! Labai dažnai jie jaučiasi nesuprasti, vieniši, atstumti. Bet jie negali būti kitokie, negali perimti agresyvaus gyvenimo būdo, nes.. labai gerai žino, kaip tai skaudina.

Žinoma, egoistiškam žmogui suprasti empatiško žmogaus elgesio motyvus labai sudėtinga, o kartais ir neįmanoma. Tačiau kiekvienam žmogui malonu pajusti tą dėmesingumą, nuoširdumą, rūpestį, geranoriškumą ir pasiryžimą suprasti bei padėti, kuriuos spinduliuote spinduliuoja empatiškas žmogus.

Gali atrodyti, kad empatija – beprasmiškas gyvenimo jėgų eikvojimas šiame egoizmu persunktame pasaulyje. Bet be tokių žmonių mes galutinai prarastume nuovoką – kas gi yra tikrasis žmoniškumas.

Todėl jie gyvybiškai reikalingi. Kol kas, galbūt, nesuprasti, atstumti, o neretai ir pašiepiami. Tačiau būtent į juos kreipiamės sunkią akimirką, būtent jie yra patikimiausia atrama, kai palaužia gyvenimo negandos ar reikia žmogaus, kuriuo galima pilnai pasitikėti.

Belieka stebėtis, kaip tokie žmonės išsaugo savo vidinę šviesą.. Jie – tarsi kelrodžiai mūsų sugrįžime į dvasingumą, į vienybę. Jie – garantai, kad dar turime į ką lygiuotis kelyje į savo žmogiškos prigimties esmę, nuo kurios gerokai nuklydome, suklaidinti materialumo iliuzijų..

Griaunančios elgesio programos

Šiuolaikinėje visuomenėje yra daug negatyvių elgesio programų, kurios griauna žmonių gyvenimą. Dauguma jų yra įgytos per auklėjimą vaikystėje, per informavimo priemones arba tiesiog kartojant daugumos elgesį, t.y., jos yra sąmoningai ar ne, bet visada skiepijamos iš išorės.

Tokių programų klasta tame, kad visuomenė jas kartoja metų metais, jos perduodamos iš kartos į kartą (dėl to jos gali tapti ir giminės elgesio programomis), todėl žmonėms jos pradeda atrodyti normalios ir įprastos. Jos atrodo stabilios ir nepajudinamos, apie tai žmonės sako: “Nieko čia nepakeisi – taip visada buvo, yra ir bus..“

Ir nors dauguma žmonių mato mūsų visuomenės negeroves – skurdą, ekonomines krizes, karus, korupciją, bedarbystę, susipriešinimą, nusikaltimus ir t.t., tačiau retai susimąsto, kad būtent negatyvių programų kartojimas visada duoda tuos pačius rezultatus – visas negeroves. Žmonės gali ir turi jas pakeisti, bet tam, kad kažką keistume, reikia žinoti – ką keisti, reikia suprasti visų negerovių priežastis.

Dž. Krišnamurtis sakė: “Kol žmonės nesupranta – kokioje realybėje jie gyvena, tol negali būti nei kalbos apie dvasinį augimą ir žmonijos tobulėjimą.“ Kitaip tariant, nesupratęs gyvenimo įvykių priežasčių ir pasekmių, žmogus neturi kriterijų, pagal kuriuos galima atpažinti ir lygiuotis į tikrąsias, į amžinąsias vertybes.

Tos griaunančios programos – tarsi virusai, kurie plačiai plinta ir aktyvuoja įvairiausius negatyvius scenarijus mūsų gyvenime, ir būtent dėl jų gausos jos darosi vis labiau pastebimos, matomos ir juntamos daugumai žmonių.

Trumpai apžvelkime ryškiausias destruktyvias visuomenės programas – jos veikia ir buitiniame lygmenyje, ir santykiuose tarp tautų. Manau, dauguma jas atpažins..

Priešiškumo programa. Paplitusi labai plačiai ir pasireiškia kaip išankstinis negatyvus nusistatymas prieš aplinkinius, kuriam nėra jokio pagrindo. Tokie žmonės tarsi užkrėsti negatyvumu, jie viską mato tik per negatyvumo prizmę.

Gyvenime visa tai pasireiškia kaip nepaaiškinama agresija ir neapykanta žmonėms: tai piktos apkalbos ir ginčai, pažeminimas, smerkimas, despotiškumas, konfliktiškumas.

Intrigų programa. Tai pranašumo iliuzija, kai leidžiama sau savanaudiškais tikslais pasinaudoti ir manipuliuoti kitais (kaip taisyklė, atvirais ir patikliais) žmonėmis. Jos pagrindas – atviras ar užslėptas melas ir apgaulė, liguista garbėtroška.

Gyvenime pasireiškia kaip iškėlimas savęs virš kitų, susireikšminimas, “visagalio“ sindromas, kai į kitus žvelgiama kaip į “paprastus žmones“, “minią“, “bandą“, “nevykėlius“.

Konkurencijos ir pavydo programa. Nuolatinis varžymasis, nuolatinis siekis būti geriausiu iš visų ir neapykanta tiems, kas, jo manymu, kažką padarė geriau ar įdomiau.

Ši programa paverčia gyvenimą amžinomis sekinančiomis varžybomis, o kiekvieną “geresnį“ ar “sėkmingesnį“ žmogų – priešu.

Materializmo programa. Kai materialūs daiktai, pinigai ar kūno malonumai žmogui – didžiausia vertybė gyvenime. Dėl jų jis pasirengęs viskam, visą savo gyvenimą jis skiria daiktų įsigijimui, kaupimui ir kūno malonumams.

Gyvenime tai pasireiškia besaikiu vartojimu, nuolatinių daiktų troškimu, pastovia jų kaita ir atnaujinimu, vis naujų įspūdžių ir malonumų paieškomis. Tokio žmogaus manymu, tik tam tikri daiktai arba jų kiekis suteikia jam vertingumą ir prestižą.

Savęs griovimo programa. Tai įvairios priklausomybės (alkoholis, tabakas ir kiti narkotikai),  kenksminga mityba (persivalgymas, maistas su kenksmingais cheminiais priedais), piktnaudžiavimas vaistais, nusikalstamas elgesys ir bet koks elgesys, kuriuo žmogus kenkia sau.

Žmonės su šia programa kenkia sau, kartais patys to nesuvokdami. Visa tai skatina sistema: lengvai prieinamas alkoholis, kenksmingas sveikatai maistas parduotuvėse, įkyriai peršama vaistų reklama, sunkios išgyvenimo sąlygos, kurios provokuoja nusikalstamą elgesį ir pan..

Autoritetų poreikio ir jų garbinimo programa. Kai žmonės įtiki, kad yra “išrinktieji“, kurie žino, kas žmonėms geriau ir kad patys žmonės nieko negali be autoritetų.

Ši programa pasireiškia gyvenime kaip nuolatinės autoritetų paieškos ir jų garbinimas. Tokiu atveju žmogus nepasitiki savimi, ir vietoje savo kūrybinio potencialo realizacijos nuolankiai atiduoda savo gyvenimą autoriteto valiai.

Konformizmo programa. Tai baimė neatitikti daugumos elgesio šablonų, išsiskirti iš kitų. Tai visiškas prisitaikymas ir aklas paklusimas daugumai, priklausomybė nuo daugumos nuomonės.

Konformistui net mintis apie savo unikalumą, laisvę ar saviraišką yra baugi, jam saugumas gyvenime siejasi su sekimu paskui daugumą ir atitikimu visuotinai priimtiems standartams.

Tokių programų yra daugiau, ir visos jos negatyviai veikia visuomenę. Visi žinome, kad nuolat kartodami kažkokį negatyvų veiksmą, mes niekada nepasieksime pozityvaus rezultato. Jei visuomenėje daug negatyvumo – reiškia, yra ir to negatyvumo šaltinis, arba – priežastis.

Kad apsivalytume nuo negatyvumo, turime pirmiausiai pašalinti jo priežastis, kitaip tai tikrai bus pasaka be galo, nes nestabdomas, nuolat palaikomas negatyvumas plinta, plečiasi ir bujoja lyg virusas.

Jei žmonės tą negatyvumo virusą atpažįsta ir sustabdo jį ištakose – jis netenka palaikymo, terpės augimui ir pamažu senka, kol galiausiai visiškai išnyksta. Ir kuo daugiau žmonių tai atliks – tuo greičiau pasibaigs visų negatyvių programų veikimas.

Dabar, kai taip ryškiai matomos visų griaunančių programų poveikis ir pasekmės, kiekvienas žmogus gali sąmoningai jų atsisakyti, tuo pačiu paspartindamas ne tik savo, bet ir visos žmonijos apsivalymą nuo negatyvumo.

Liaukimės griauti.. Pradėkime kurti visų labui ir gerovei 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Įveikti depresiją..

Depresija – slegianti psichikos būsena, kuriai įveikti reikia pastangų ir kantrybės. Ji visada turi priežastį, bet kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai – vieni atsigauna greičiau, kiti dėl menkiausių išorinių negatyvių įvykių ar neatsargių aplinkinių žodžių vėl puola į gilius ir sunkius pergyvenimus.

Depresija sukausto žmogaus mąstymą ir kūną, ir žmogus atsiduria tarsi užburtame negatyvumo rate, iš kurio išeiti nėra paprasta. O kai žmogus yra prislėgtos būsenos, jam apskritai sunku net pagalvoti apie tai, kad ir jis pats gali valdyti sveikimo procesą.

Bet labai svarbu suprasti, kad be specialistų pagalbos, pats žmogus taip pat turi prisidėti prie savo pasveikimo. Ir gerų rezultatų galima pasiekti tuomet, kai kiekvieną dieną padarote nors vieną mažą, bet sąmoningą pozityvų žingsnelį, t.y., elgiatės atvirkščiai, nei verčia slegianti depresyvi būsena.

Tam reikia kantrybės, nes tie maži žingsneliai gali pasirodyti nereikšmingi, tačiau jei būsite nuoseklūs, maži žingsneliai po truputį sumuojasi ir rezultatai galiausiai tampa akivaizdūs: pagerėja savijauta, atsiranda poreikis kažką nuveikti, gerėja nuotaika.

Taigi, nuo ko pradėti?

Kai žmogus yra depresijoje, atsiranda polinkis užsidaryti ir atsiriboti nuo žmonių, nuo supančio pasaulio. Net bendravimas su artimais ir jį mylinčiais žmonėmis jį gali slėgti.

Tačiau aplinkinių palaikymas yra būtinas įveikiant depresiją, todėl neatsiribokite nuo žmonių ir neužsidarykite savyje!

Pabandykite pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikite – svarbiausia, kad jūsų išklausytų, palaikytų ir užjaustų, kad nesmerktų, nežemintų ir neskaudintų neapgalvotais komentarais ar patarimais.

Jei jaučiate, kad neturite į ką kreiptis – paieškokite žmonių, kuriems reikia pagalbos – tai padeda pasijusti reikalingu. Galite internete susirasti palaikymo grupes ar forumus žmonių, kurie taip pat išgyvena depresiją.

Arba – susisiekite su geru draugu, su kuriuo seniai bendravote: malonūs prisiminimai tikrai praskaidrins niūrią būseną. Atsigauti padeda ir rūpestis naminiais gyvūnais – tai taip pat padeda pasijusti reikalingu.

Dar vienas svarbus žingsnis įveikiant depresiją – judėjimas. Ir nors depresijos metu net rytinis atsikėlimas iš lovos kartais atrodo neįveikiama užduotimi, tačiau būtent fizinis aktyvumas padeda įveikti depresiją – tai jau įrodyta tyrimais.

Nustatyta, kad 10 minučių pasivaikščiojimas pagerina nuotaiką 2 valandoms. Patartina užsiimti tuo, kas patinka – bėgioti, minti dviratį, eiti pasivaikščioti, šokti, plaukti ir t.t., bet ne mažiau kaip 30 minučių per dieną. Judėjimas padeda išvengti ir recidyvų po būsenos pagerėjimo – tai labai svarbu.

Kad sąmoningai įveiktumėte depresiją, labai naudinga užsiimti veikla, kuri jums teikia džiaugsmą ir įkvepia. Tai veikla, kuria galite užsiimti bet kada, net jei tuo metu to nenorite – ji visada jus įtraukia ir sudomina, ir net jei iš karto nepajusite pagerėjimo, ši veikla galiausiai jus išjudins.

Juk kiekvienas žmogus turi kažkokį pomėgį, ir dažnai ne vieną: tai gali būti darbas sode, piešimas, mezgimas, muzika, meistravimas, mėgiama sporto šaka, skaitymas, eilių rašymas ar kažkokia kitokia kūryba.

Įveikti depresiją padeda ir dienos režimas bei rūpestis savo sveikata. Reikia pakankamai išsimiegoti ir sveikai maitintis. Vengti kofeino, alkoholio, cukraus ir rafinuoto maisto. Valgyti daug žalumynų – vaisių, daržovių, uogų.

Be to, depresiją gydo ir saulės šviesa – labai naudinga bent 15 minučių per dieną pabūti saulėje ar dienos šviesoje. Naudingos taip pat meditacijos ir įvairūs atsipalaidavimo pratimai.

Vienas iš svarbiausių faktorių, įveikiant depresiją – reikia atsikratyti negatyvaus mąstymo įpročio. Toks įprotis susiformuoja per daugelį metų, o kartais ir per visą gyvenimą, todėl keisti jį reikėtų palengva. Ir tam reikia laiko, nuoseklumo ir kantrybės.

Pradžioje reikia atsekti savo negatyvų mąstymą ir jį pripažinti, po to stabdyti savo negatyvias reakcijas ir pamažu jas keisti pozityviomis. Taip pat sąmoningai atsisakyti negatyvių apibendrinimų, smerkimo, savęs ir kitų kaltinimų, skubotų išvadų.

Ir tai nereiškia, kad nematysite negatyvių reiškinių, kurių yra gyvenime, ar juos ignoruosite, tačiau išmoksite juos vertinti adekvačiai, be neigiamų emocijų ir dramų. O pozityvus požiūris į gyvenimą padės išsiugdyti vidinę dvasinę stiprybę, įveikti gyvenimo sunkumus ir nepalūžti.

Depresija – tai užburtas negatyvių emocijų ratas, iš kurio išeiti be pačio žmogaus pastangų neįmanoma. Svarbiausia – neužsidaryti savyje, ieškoti pagalbos ir informacijos. Ir, žinoma, veikti – padaryti viską, ką galite, kad pasveiktumėte.

Parengė ruvi.lt