Išskleiskime sielos sparnus…

Pakentėsi…

Nuo pat vaikystės tai pažįstama daugeliui. Iš vienos pusės – žodžiais mus moko tam tikrų dorovinių principų, o iš kitos – diegia įprotį neleisti sau to, kas mums iš tiesų tinka ir artima.

Neskanu – pakentėk, valgyk, kas yra. Nepatogūs ar negražūs drabužiai – bet gi su nuolaida! Nepatinka profesija – bet juk pinigų daug moka… Ir taip toliau…

Kai augantis žmogus atsiduria tarp tokių prieštaravimų – jis yra pilnai dezorientuojamas, gimsta vidinis konfliktas su pačiu savimi. Jis nesuvokia savo pojūčių ir nesupranta, kas jam tinka, o kas ne. Kam jis turi talentą, o kas jam nesiseka, net jei atiduoda tam visas savo jėgas.

Nes nuo vaikystės jam diegiama, kad reikia taikytis prie visko ir kentėti. Pakęsti nemėgiamą darbą, bendrauti su “reikalingais“ žmonėmis, ignoruoti savo širdies balsą, aukoti savo gebėjimus ir talentus vardan pelno. Ar gali būti laisvas pasirinkimas, kai užslopinama natūrali saviraiška, ar gali būti tuomet žmogus laimingas?.. 

Todėl ir prasideda neurozės, depresijos, irzlumas, psichosomatiniai sutrikimai, priklausomybės, energijos trūkumas, ir, svarbiausia – visiškas nesupratimas, kas vyksta gyvenime ir kaip gyventi.

Kokią išvadą galima iš viso to padaryti? Suprasti, kad niekada nevėlu pradėti gyventi Savo gyvenimą. Kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį pirmiausiai tam, kad išreikštų savo unikalius gebėjimus, kad gyventų laisvas ir mylėtų. 

Ir kad galima tapti savo gyvenimo šeimininku ir išmokti būti atsakingu už viską, kas jame vyksta. O prasideda tai nuo savo prigimtinių savybių ir gebėjimų atvėrimo.

Sakykite, ar gali būti graži gėlė, kuri niekada nesužydės? Arba drugelis, kuris neišskleidė savo sparnų, bet pasiliko lėliuke?

Ką galima padovanoti pasauliui, jei blaško priklausomybės nuo aplinkybių, jei viduje kažkas išjungė vidinę šviesą, o vietoje jos apniko kančia ir liūdesys?

Pabuskime. Atverkime širdis. Išskleiskime sielos sparnus. Padovanokime pasauliui savo vidinį grožį!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt  

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Komforto zona

Išbalę, chroniškos nemigos kankinami žmonės kartoja: “Reikia tiesiog išeiti iš komforto zonos ir nuvaryti save į sporto salę“. Žmonės, patiriantys panikos atakas, sako: “Reikia išeiti iš komforto zonos ir liautis pagaliau savęs gailėtis“.

Žmonės, kurie išgyvena sunkius, kankinančius periodus, sako: “Gerai būtų išeiti iš komforto zonos ir baigti valgyti saldumynus“. Ir tai ne blogiausias konstatavimas, kiti mato kardinalų problemos sprendimą ir tiesiog sau pasako: “Reikia liautis ėsti““.

Nuo tokių žodžių man pradeda nervingai trūkčioti akis.

Kad išeitume iš komforto zonos, pirmiausiai reikia joje atsidurti.

Kas gi yra ta “komforto zona“? Tai tokia vieta, kur šilta, jauku, ramu, skanu, džiaugsminga ir saugu. Kur tave myli ir gerbia. Kur tavimi rūpinasi (ir tu taip pat rūpiniesi, tai, žinoma, abipusis rūpestis).

Dauguma iš mūsų tokios zonos tiesiog neturi. Na, nėra zonos, kur mumis pasirūpintų. Geriausiu atveju – tai vieta, kur gali išsigulėti arba išsiverkti. Tai geriau, nei nieko, bet ne visai tai: greičiau tai kaip iliuzija apie alkoholį šaltyje – pradžioje lyg ir šilčiau, bet paskui dar šalčiau, nei buvo.

Atsidūrus komforto zonoje (man nepatinka žodis “zona“, kažkoks lagerio prieskonis tame, bet taip jau priimta ją vadinti), reikia joje truputį pabūti. Duoti sielai atgaivą. Poilsį sau. Ir tik po to – iš jos išeiti. Ir to atsigavimo pojūčio su niekuo nesupainiosi – kai jėgų viskam užtenka, ir tu lengvai imiesi net tų darbų, kurie buvo jau senokai atidėti…

Ir, svarbiausia, kad impulsas kažkokiai veiklai ateina iš vidaus, ir jo jau niekaip nesustabdysi. Tas impulsas pirmesnis už mintį – intuityviai darai, o paskui jau viską apgalvoji. Ir darai viską tikrai ne iš paskutiniųjų jėgų, net jei darbai ne iš lengvųjų. Darai todėl, kad tau tai įdomu.

Žmonės, kurie sako, kad “nori išeiti iš komforto zonos“, paprastai nelabai supranta, kas tai yra. Ir dažniausiai jie galvoja maždaug taip: man jau dabar kažkaip negera, bet jei aš pakankinsiu save dar stipriau, gal gi man palengvės?

Na, nežinau. Jei sergantį gripu žmogų mes dar ir nuplaksime arklidėje, galbūt, jis po to ir pasveiks. Bet vargu, ar nuo plakimo.

Dažnai tai skamba kaip savęs kaltinimas: “Aš tiesiog aptingau, aš tiesiog nenoriu išeiti iš komforto zonos“.

Ir ši šabloninė konstrukcija turi arba kankinančios gėdos prieskonį (“aš nepakakankamai geras, aš nesiekiu normos, nors plyšk“), arba kaltės jausmą ( “aš nepakankamai stengiuosi, aš nevykėlis, manęs niekas nemylės, nes niekas nemyli nevykėlių“) . O juk gėda ir kaltė – kaip tie varnalėšos dygliai, kurie visada ras prie ko prisikabinti, kokių realių aukštumų bepasiektume.

Tačiau tokiame savigraužos vakuume, ir dar būdamas išsekęs, nei vienas normalus žmogus ilgai nepatemps.

Todėl iš šios situacijos galimi trys išeities keliai: sugrįžti atgal į “komforto zoną“; arba – pulti į gilią depresiją (kai jau diagnozė, o ne tik prasta nuotaika); arba – patirti sunkią psichosomatiką.

Kurį variantą jūs pasirinktumėte? Aš – pirmąjį.

Juo labiau, kad visi dabar išgyvename sunkius laikus. Informacinis presingas. Finansinė krizė. Žiema. Saulės nėra. Ir jei tik jūs žinote, kaip papulti į komforto zoną – siūlyčiau pasilikti joje iki pavasario…

Padėka autorei! Pagal Anastasijos Rubcovos straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir dvasinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Apie smerkimą

Kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra susidūręs su situacija, kai jį kažkas smerkė. Jausmai, kurie tuo metu sukyla, švelniai tariant, ne patys geriausi.

Juk, iš esmės, smerkimas – tai kito žmogaus pretenzija į mūsų laisvę, tai mūsų elgesio ar nuomonės niekinimas. Dažna smerkimo pasekmė – iškyla konfliktas, kuris dažniausiai perauga į priešiškumą. Be to, tokį konfliktą išspręsti taikiai toli gražu ne visada pavyksta.

Smerkimas, peikimas, niekinimas visada negatyviai veikia ir žmonių tarpusavio santykius, ir jų pačių vidinę būseną. Juk žmogus, kurį smerkia, iš pradžių pajunta nuoskaudą, kuri gali virsti pykčiu, o galiausiai – gimsta ir agresija, o tai jau labai destruktyvu.

Be to, ten, kur yra smerkimas – dingsta pasitikėjimas. O be pasitikėjimo bet kokie santykiai yra pasmerkti žlugti.

Todėl smerkimas – tikrų tikriausi nuodai žmonių santykiuose.

Bet kokio smerkimo pagrindas – tai smerkiančiojo įsitikinimai. Labai dažnai tokie žmonės linkę susireikšminti, skaito save išskirtiniais, ypatingais. Ir jie nuoširdžiai tiki, kad tik jų nuomonė ir vertinimai yra teisingi. Ir kad jie turi teisę teisti (smerkti) kitus, nes tik jie žino, kaip yra teisinga ir kaip turi būti.

Tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Neretai tokie žmonės net nesuvokia, kad jie patys įsprausti savo ar iš išorės įtakotų šablonų rėmuose. Todėl net mintis, kad kažkas kitas gali pasielgti ar galvoti ne taip, kaip jie, juos tiesiog išmuša iš vėžių. Būtent dėl to ir prasideda smerkimas.  

Na, kaip gi taip – juk jis viską žino, jis visada elgiasi teisingai, o čia staiga kažkas kalba arba elgiasi visai priešingai! Žinoma, jis tvirtins, kad tai neteisinga, ir būtinai tai pasmerks. Ir kuo labiau tai skirsis nuo jo įsitikinimų, tuo labiau ir aršiau jis smerks. O apie tai, kad tai gali būti kitiems skausminga, tokie žmonės net negalvoja.

Tačiau, iš esmės, smerkimas tokiems žmonėms – tai jų nusistovėjusių, įprastų įsitikinimų apsauga. Dažnai už tokių įsitikinimų patogu slėptis ir nieko nekeisti savo pasaulėžiūroje: nesigilinti, naudotis gyvenime jau paruoštais šablonais, remtis įtakingais autoritetais. Bet dar labiau jie bijo atsakomybės, todėl baidosi menkiausios užuominos apie laisvą mąstymą ar asmeninę nuomonę.

Tokie žmonės visada siekia, kad pasaulis aplink juos atitiktų būtent jų įsitikinimus. Ir visada gina juos smerkimu, nors dažnai daro tai nesąmoningai, juk įprasti jų mąstymo šablonai suveikia automatiškai. Tai panašu į programą kompiuteryje – kol jos neperrašo ar neištaiso, ji automatiškai pateikia vieną ir tą patį rezultatą.

Smerkimas griaunančiai veikia ir patį smerkiantįjį, juk jis pats yra įspraustas į tam tikrus rėmus, iš kurių ištrūkti gali būti sunku ir skausminga. Todėl reikia stebėti, atsekti tuos ribojančius šablonus, atsisakyti smerkimo ir mokytis mąstyti laisvai, o bendrauti pagarbiai.

Mūsų pasaulyje yra didžiulė žmonių gyvenimo įvairovė: skirtingų tautų, įvairių charakterių ir temperamentų, skirtingos patirties ir tradicijų. Mus visus jungia tai, kad gyvename vienoje planetoje, todėl turime nepasiduoti priešiškumui, o siekti tos visos įvairovės vienybės ir harmonijos.

Gyvenkime taikiai!

Padėka autoriui! Pagal A. Černych straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ką daryti, kai nėra jėgų?

Sustingsti. Sustoji. Taip būna, kad nėra vidinės ugnies ir jėgų sparčiai judėti. Apskritai nėra jėgų.

Ir blogiausia, ką galima padaryti, kai energija nulinė – tai versti save veikti taip pat aktyviai, kaip ir tuomet, kai turime daug energijos. Ir peikti save, kad jos nėra. Lyginti save su kitais. Bandyti prisitaikyti.

Svarbu suprasti, kad žmonės genetiškai turi skirtingą energijos kiekį. Skirtingą energijos valdymo patirtį. Skirtingus įgūdžius. Ir pakilimo bei išsekimo periodai būna pas visus.

Yra ciklai. Yra individualus cikliškumas ir makro-cikliškumas. Sezoniškumas. Įvairios situacijos planetoje.

O dabar įsivaizduokite, kad žmonės nuolat lygina save su kitais. Nesąmoningai.

Tačiau vienas jau gimė su kieta energetika, bet gali iššvaistyti jos atsargas, net būdamas energijos pakilime. Kitas galėjo gimti su žemos energetikos sistema, bet patirdamas stresą ar būdamas žemos energetikos taške, sugeba energiją valdyti ir būti efektyvus pagal rezultatus ir aktyvumą. Lyg ir galima būtų tai palyginti, bet geriau to nedaryti. Kad suprastume savo individualias galimybes.

Bet yra taškas, į kurį labai nenori pakliūti visi žmonės. Tai ilgalaikis išsekimas. Išnulinimas. Sustingimas. Sustojimas.

Metuose tai vėlyvas ruduo, gyvenime – įvairaus amžiaus krizės, mėnesio pabaigos ciklas, paskutinės delčios dienos, ir t.t..

Tai ir yra būtent tas taškas, kai verta pagaliau išsimiegoti. Pailsėti. Duoti sau galimybę nieko nedaryti. Stebėti. Tokiu atveju padeda susitaikymas su situacija ir suvokimas, kad bus pavasaris ir ateis įkvėpimas.

Nes kyla pavojus, jei nuolat spausime save. Kaip ir ištempta spyruoklė, žmogus gali nesugrįžti į pradinę padėtį. Krūviai būna nepakeliami, bet mumyse yra įdėtas saugiklis, kuris perspėja apie išsekimą. Indikatorius, kuris parodo, kad gyvenimo energijos bakas yra tuščias.

Mes ne visada tai pastebime, ypač jei įpratome savęs negirdėti, nuvaryti save. Jei lyginame save su aplinkinių “sėkminga sėkme“, kurią priimta viešai demonstruoti. Tuomet gyvenimo jėgų likučiai išnaudojami vidiniam konfliktui ir bandymui išspausti iš jau nuvaryto arklio dar porą kilometrų.

Todėl situacijoje, kai viskas lūžta, griūna, baigiasi, sustingsta, reikia leisti sau nesiimti aktyvių veiksmų. Reikia stebėti save, pripažinti savo bejėgiškumą, pasirūpinti savimi.

Negali judėti – nejudi. Atidedi priimtus svetimus įsipareigojimus. Sustabdai projektą. Išeini į tylą. Į mišką. Į atsiribojimą, kuriame atgauni jėgas. Tiesiog kvėpuoji.

Jei tai tęsiasi ilgiau nei mėnesį – ieškai didelių energetinių skylių. Gyvenimo strategijos, scenarijaus, toksiško faktoriaus lygmenyje.

Ir, žinoma, energijos šaltinio.

Padėka autorei! Pagal Svetlanos Patruševos tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Kaip bendraujame – taip ir gyvename…

Mažai kas moka bendrauti su kitais kaip su lygiais – žmonės arba iškelia save aukščiau ir labai pyksta, jei nepripažįstamas jų “autoritetas“, arba – jaučiasi menki ir visaip stengiasi įtikti, o atsisakymą su jais bendrauti priima kaip išdidumą.

Reikia būti dvasiškai stipriu žmogumi ir turėti didelę bendravimo patirtį, kad nepradėtume destruktyviai elgtis būtent tuomet, kai kitas nori tiesiog pasikalbėti.

Nedaug yra žmonių, kurie moka bendrauti, ir, jei atvirai, dažnas, net patyręs žmogus, nepastebimai pradeda pamokslauti net paprasčiausiame buitiniame pokalbyje. Todėl labai svarbu pajusti tą “laiku ir vietoje“ momentą, kai reikia kažką atsakyti, o kada – patylėti ir atidžiai išklausyti.

Daugumai žmonių nereikalingi patarimai ir pamokymai, jie tiesiog nori pasidalinti tuo, kas jiems šiuo metu svarbu ir ramiai pasikalbėti, arba nori atsiverti, atsikratyti savo nerimo ar vidinio diskomforto… Bet pokalbis gali tapti problema, jei pašnekovas pradeda pamokslauti arba ginčytis – tuomet bendravimas greitai virsta konfliktu.

Todėl sveikas, nuoširdus, harmoningas bendravimas – tai tikras menas. Juk kaip bendraujame – taip ir gyvename…

Tačiau kol mes gyvename iš aukšto primetamų autoritetų visuomenėje – pasaulyje vyrauja chaosas. Kol lemiamą reikšmę gyvenime turi ne skaidrumas ir tiesa, o dirbtinai formuojama nuomonė – vis plačiau įsigali melas, vis rečiau galime pamatyti harmoningo bendravimo pavyzdžių.

Turime suprasti šį mechanizmą ir stabdyti ydingą bendravimą, kad netaptume primityviais vykdytojais, valdomais paprastomis manipuliacijų schemomis, kai yra aktyvuojamas susireikšminimas arba nepilnavertiškumo pojūtis.

Tiesiog gerbkime vieni kitus, ugdykime sąmoningumą, gebėjimą geranoriškai ir atvirai bendrauti, išklausyti, suprasti save ir kitus. Mes visi esame lygūs (ne vienodi, o – lygūs), kiekvienas žmogus yra svarbus ir reikalingas, ir kiekvienas gali pasidalinti kažkuo, kas atneš gerovę visiems.

Galbūt, pradžioje tai nėra paprasta, bet laikui bėgant bendravimas tampa lengvas ir nuoširdus. O juk harmoningas bendravimas – tai pirmas žingsnis į vienybę, santarvę ir bendros šviesios realybės kūrimą 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Paprastas būdas susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą

Prarasti dvasinę pusiausvyrą labai lengva. Kažkas pasakė arba padarė kažką nemalonaus, įvyko kažkas blogo, jus įtraukė į konfliktą ar ginčą, parašė jums įžeidžiantį komentarą…

Atrodytų, tai smulkmena. Tačiau dvasinė pusiausvyra sutrikdyta. Ir jūs pajuntate susierzinimą, nerimą, bejėgiškumą…

Dvasinė pusiausvyra – subtilus ir trapus dalykas. Pakanka lengvo postūmio, kad ją pažeistume. Ir tuomet pasipila nemalonumų virtinė, ir sveikata gali sušlubuoti. Ypač jei tas nemalonus įvykis buvo netikėtas, tarsi smūgis į nugarą. Smūgis, nuo kurio jūs praradote pusiausvyrą ir pradėjote kristi. Dar nesuklupote, bet netrukus suklupsite…

Toks smūgis ypatingai pavojingas, jei jūs esate linkę “užstrigti“ negatyvume ir ilgai pergyventi traumuojančius įvykius. Jei tokie pergyvenimai trunka ilgiau nei tris valandas – tai jau kelia pavojų sveikatai.

Katastrofų ir nelaimingų įvykių aukos dažniausiai žūsta būtent per pirmąsias tris valandas. Ne nuo traumų ar žaizdų, jie gali ir visai fiziškai nenukentėti. Jie žūsta nuo streso pasekmių, dėl dvasinės pusiausvyros pažeidimo. 

Žinoma, po konflikto ar ginčo jūs nežūsite, bet sugrąžinti dvasinę pusiausvyrą galima gana greitai, tik reikia suprasti, kaip tai padaryti.

Ar žinote, kad po peštynių ar stresų beždžionės skubiai ieško galimybės apkabinti savo mažylius arba pasidalinti maistu? Jos ieško būdų išreikšti savo prieraišumą ir švelnumą – ir teisingai daro.

Streso metu organizme pasklinda kenksmingi ir griaunantys hormonai. Juos reikia “užgesinti“ teigiamais hormonais. Meilės ir laimės hormonais. Ir šie hormonai pasigamina po švelnių prisilietimų, po jaukaus bendravimo ir gerų santykių su artimais žmonėmis.

Visai nebūtina kažką apkabinti. Bet galima nedelsiant padaryti kažką gero kitiems. Pamaitinti šunį arba katę, paberti lesalo paukščiams, pažymėti draugo straipsnį širdute, pasakyti gerus žodžius bendradarbiui ar giminaičiui, arba – kaimynui.

Padovanoti kam nors mažą dovanėlę. Galima ir didelę! Tiesiog pradėti geranorišką bendravimą savo artimiausioje aplinkoje – štai ką reikia kuo greičiau padaryti. Ir organizmas tą pačią akimirką pradės gaminti “geruosius“ išsigelbėjimo hormonus. Štai taip jis veikia.

Ir dvasinė pusiausvyra sugrįš. Bus atkurtas teisingas balansas. Ir “smūgio“ pasekmės išnyks, išsisklaidys. Jūs nesuklupsite! Dar daugiau – jūs žymiai greičiau pamiršite nemalonų įvykį. Jis išblės jūsų atmintyje, nepavirsdamas kankinančiais prisiminimais.

Todėl trijų valandų bėgyje būtina susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą. Ne skundais ir pasakojimais apie tai, kas įvyko, bet štai tokiu būdu – “gerais darbais“. Gerais žodžiais ir poelgiais galima pilnai nukenksminti nemalonumų pasekmes. Ir išsaugoti savo sveikatą bei jėgas.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Tyras empatiško žmogaus pasaulis

Empatija yra viena iš esminių prigimtinių žmogaus savybių, kurios paskirtis – harmoninga sąveika su žmonėmis ir visa gyvybe, visaapimantis vienybės pojūtis, intuityvūs pojūčiai, santarvė ir kūrybinis bendradarbiavimas.

Galimybė suprasti žmogų, pajutus tai, ką jaučia jis – viena iš vertingiausių empatijos savybių. Matyti kitame save, jausti tai, ką kiti jaučia – didelė dovana, bet kartu ir didelė atsakomybė.

Jausdamas visą spektrą savo ir kitų žmonių išgyvenimų, toks žmogus suvokia visą kančios ir skausmo gilumą, todėl niekada nesuteiks kitiems nei skausmo, nei kančios.

Giliai jausdamas kitų žmonių vidinę būseną, empatas negali likti nuošalyje, jei kitas žmogus kenčia. Todėl pasireiškia jo natūralus poreikis dėti visas įmanomas pastangas, kad kenčiantis žmogus pajustų palaikymą, kad patikėtų savo jėgomis, kad jam pasidarytų nors truputį lengviau.

Empatas žino, kad sunkiu gyvenimo periodu žmogui būtina tiesiog žinoti, kad jis ne vienas, kad yra šalia kažkas, kas palaikys ir pagelbės tiek, kiek galės. Juk kartais sunkumų palaužtam žmogui reikia visai nedaug: paguodos, patarimo, bet kartais reikia ir konkrečios pagalbos, kad jo gyvenimas galutinai nesugriūtų.

Tarp kitų empatijos pusių galima išskirti ir kolektyvinių energijų ir jausmų poveikį empatui. Todėl jautriam žmogui sunku būti prekybos centruose ar masiniuose renginiuose, ypač jei juose dominuoja agresija, apgaulė, pyktis ar bet koks kitoks negatyvumas.

Taip pat blogai empatišką žmogų veikia ir kažkokie trumpalaikiai arba ilgalaikiai negatyvūs sukrėtimai, įvykiai ar periodai visuomenėje ir visame pasaulyje: jis negali likti tam abejingas, nes nesijaučia gerai, jei aplink žmonės kenčia. Tokiais atvejais jis jaučiasi sutrikęs, bejėgis, nusivylęs.

Atgauti jėgas, vidinę pusiausvyrą ir ramybę empatui padeda vienatvė, jo asmeninė erdvė. Būtent taip, ir tik taip jis stabilizuoja savo vidinę būseną, nes nenori užkrauti kitiems savo sunkių išgyvenimų. Ypač gerai jis jaučiasi gamtoje, atokiau nuo didmiesčių.

Empato polinkis vienatvei gali kažkam atrodyti kaip išdidumo demonstravimas, kaip vengimas bendrauti, tačiau jam tai retkarčiais tiesiog būtina, kad galėtų sumažinti vidinę įtampą ir pailsėtų. Nes jam kartais tiesiog nebelieka jėgų net mandagaus pokalbio palaikymui.

Labai įdomus bendravimas su empatišku žmogumi: jis labai atviras, nuoširdus, geranoriškas ir puikiai jaučia pašnekovo būseną. Jei žmogus nuliūdęs, susikrimtęs, jis visada suras paguodos žodžius, o jei laimingas – nuoširdžiai kartu pasidžiaugs.

Tačiau yra ir kita bendravimo su juo pusė – empatiškas žmogus labai gerai jaučia apgaulę ir melą, ir atspindi visa tai tarsi veidrodyje, o pašnekovas dėl to pasijunta ne tik nejaukiai, bet ir gali pradėti jausti empatui priešiškumą, nors bendravimo pradžioje empato nuoširdumas jam kėlė simpatiją.

Bet jei būsime su juo nuoširdūs – turėsime geraširdišką ir ištikimą draugą. Su savo artimais ir mylimais žmonėmis empatai sukuria labai ypatingą vidinį ryšį, o savo namuose kuria jaukią geranoriškumo ir meilės atmosferą.

Ir, aišku, kyla klausimas: empatija kažkoks išskirtinis gebėjimas, ar tokią savybę turi kiekvienas žmogus? Žinoma, tai prigimtinė mūsų visų savybė, tačiau… ją užgesina egoizmas. Ir tikrai, jei tik nori, ją gali atgaivinti kiekvienas žmogus.

Tereikia savo gyvenime pradėti įgyvendinti visų šviesuolių kartojamą paprastą mintį: “Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum patirti“ – tuomet ir skausmo, ir kančios pasaulyje bus vis mažiau, o mes vieni kitiems linkėsime tik gero: skleisime meilę, įkvėpimą ir gerumą 🙂 . Nes esame visi susieti 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros, ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Apie kritinį mąstymą

Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad vieni visiškai pasitiki bet kokia išorine informacija, o kiti –  nuolat ieško patvirtinančių įrodymų, ypač jei informacija atrodo jiems abejotina ar nepatikima.

Ir, žinoma, mums akivaizdus tokių žmonių mąstymo skirtumas – vieni remiasi viešais autoritetais, pakartodami jų nuomonę, o kiti ieško pirminės informacijos šaltinių, įvykių liudininkų pasakojimų arba faktų.

Toks žmonių mąstymo skirtumas sukelia ginčus ir konfliktus. Todėl svarbu suprasti, kodėl taip yra – vieni tiki, o kiti – tikrina? Ypač tai svarbu krizių ar socialinių sukrėtimų metu, nes tokiais atvejais žmonės nori žinoti viską apie vykstančius procesus, o prieštaringa informacija ar ginčai tik dar labiau didina nerimą, įtampą ir nesaugumo pojūtį.

Be to, jau dauguma žmonių suprato, kad ginčuose niekada negimsta tiesa – juk kiekviena pusė gina savo poziciją, o įrodyti greitai kažkam kitokią, dažnai priešingą poziciją, tiesiog neįmanoma, nes žmogus to iš principo nepriims, net jei gaus neginčytinus įrodymus.

Tiesa gimsta taikaus, geranoriško dialogo metu, kai sąmoningi, žingeidūs, kūrybingi žmonės dalinasi savo patirtimi, įžvalgomis, ir jų pokalbio tikslas – pasidalinti žiniomis, sujungti, apibendrinti, atrasti sąlyčio taškus, bendradarbiauti, o ne – pažeminti, susireikšminti, nukrypti į negatyvias emocijas ar asmeniškumus.

Taip ir su informacija: svarbus tikslas (kam ji mums reikalinga) ir informacijos šaltinis – kad netaptume tik nepatikrintos informacijos gavėjais ir perdavėjais, arba, dar blogiau – “sugadintais telefonais“, kurie interpretuoja ar iškreipia informaciją neatpažįstamai, klaidindami kitus žmones. Tai asmeninės atsakomybės klausimas.

Todėl labai svarbu kritiškai vertinti ir tikrinti informaciją – kad neapsigautume ar nebūtume apgauti, nes galime susidurti ir su sąmoningai skleidžiamu melu, ir su iškreipta informacija, kuria aklai tiki ją skleidžiantys žmonės. Juk informacija formuoja ne tik mūsų nuomonę, bet ir mūsų pasaulėžiūrą, o galiausiai – ir mūsų gyvenimą.

Kritinis informacijos vertinimas – tai mąstymo procesas, mąstyti kritiškai gali sąmoningas žmogus. Svarbi detalė – aiškiai mąstyti galime tik būdami visiškai ramūs, kai emocijos neįtakoja ir neblaško mūsų mąstymo. Todėl jei informacija mus sutrikdė, išvedė iš pusiausvyros – nusiraminkime, o tik po to ieškokime patikimų įrodymų ir faktų.

Kritinis mąstymas – tai gebėjimas užduoti teisingus klausimus, surasti ir ištirti patikimus informacijos šaltinius, palyginti informaciją su jau turimomis žiniomis ar savo asmenine patirtimi, naudotis savo intuicija, numatyti įvykių tendencijas, argumentuoti savo poziciją, atpažinti melą ir manipuliacijas. Tai labai vertinga savybė.

O kaip gi atsiranda viskuo aklai tikintys, ir – kritiškai mąstantys žmonės? Gebėjimas kritiškai mąstyti formuojasi vaikystėje, ir jei niekas to neužslopina (nes besivystantis vaikas užduoda labai daug klausimų, yra žingeidus, iniciatyvus, kūrybingas, smalsus, aktyvus..) , tuomet jo sąmoningumas, žingeidumas ir kritinis mąstymas išlieka visam gyvenimui. Jei tik tėvams ir pedagogams pakanka kantrybės, dėmesingumo ir išminties..

Jei ši savybė užslopinama vaikystėje, tuomet žmogaus kritinis mąstymas yra silpnas, dėl to jis lengvai pasiduoda kitų įtakai, yra priklausomas nuo kitų nuomonės, nepasitiki savimi. Bet nežiūrint į tai, jis periodiškai patiria akistatos su savimi akimirkas ir užduoda sau egzistencinius klausimus, todėl gali bet kada pradėti vystyti savo gebėjimą mąstyti kritiškai – juk tai prigimtinė mūsų savybė, kurią galime atgaivinti.

Kritinis mąstymas – labai svarbi žmogaus prigimtinė savybė, kuri suteikia mums laisvę adekvačiai vertinti realybę ir kurti sveiką sąveiką su žmonėmis ir aplinka. Nes tik su Tiesa ir Tiesoje mes galime gyventi harmoningai 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Paleiskite džiaugsmą į laisvę…

Stereotipai – tai ne tik stabilios emocinės reakcijos arba šabloniniai vertinimai, bet ir dominuojanti gyvenimo forma, kur žmogus neturi pasirinkimo galimybės, aiškaus požiūrio ir laisvos jausmų išraiškos.

Stereotipai valdo ribotą sąmonę, atlikdami pasirinkimą už žmogų: kaip ir į ką žiūrėti ir kaip reaguoti į tai, kas vyksta. Stereotipų klasta tame, kad pats žmogus jų nepastebi ir nesuvokia, jis nuoširdžiai tiki, kad šios įprastos mintys ir emocijos yra jo asmeninės.

Ir jei mes atseksime loginę stereotipinio mąstymo ir emocinių reakcijų eigą, mes pamatysime, kad jos yra susietos su “išlikimo programa“, kurioje apsauginės reakcijos į grėsmes visada yra pirmoje vietoje. “Išlikimo programa“ – tai kolektyvinis “žinių ir patirties“ kompleksas gyvenimui nepalankiose sąlygose.

Iš kartos į kartą vaikams buvo perduodamos nuostatos, kad pasaulis yra kupinas pavojų; kad pats gyvenimas – tai begalinis kliūčių ruožas; gyvenimas – tai nuolatinė kova su problemomis. Kovos koncepcija tapo gyvenimo prasme: kol mes kovojame, mes išliekame, bet dėl to greitas kūno ir psichikos susidėvėjimas mums garantuotas; o rūpestis artimaisiais visada vyksta nerimo ir baimės fone: “kad tik kokia bėda neištiktų“, bet tai neturi nieko bendro su meile.

Viso to pasekoje stereotipinis mąstymas yra kupinas negatyvumo, – pirmoje vietoje visada yra nepakantumas, nepasitikėjimas, nerimas ir baimė.

Tuo tarpu gebėjimas gyventi su džiaugsmu, išsaugant vidinę pusiausvyrą, tapo didele retenybe; kad patirtų džiaugsmą, žmonės sugalvojo specifines priežastis, susietas išskirtinai su išoriniais stimulais: palepinti save pirkiniais, apsilankyti kavinėje, gauti dovanų, švęsti šventes, pabendrauti su žmonėmis, kurie gali nudžiuginti…

Bet toks džiaugsmas – trumpalaikis, jis yra ne iš vidinio pasaulio, o iš išorinio, tarsi kažkieno sunormuotas arba suteiktas…

Stereotipai varžo gyvą išraišką, supakuodami sąmonę į dirbtines ribojančias normas ir savęs slopinimą. Tai, prie ko žmogus pripranta, sukuria komforto iliuziją, tačiau ne viskas, ką jis vertina kaip “gėrį ir teisingumą“, atneša gėrį į jo gyvenimą, – taip stereotipai sukuria prieštaravimus, kurdami konfliktus su gyvų jausmų išraiška.

Štai taip džiaugsmas, kaip gebėjimas su džiaugsmu žvelgti į pasaulį, į savo gyvenimą, į save – blokuojamas stereotipais su automatiniu apsauginių reakcijų rinkiniu, kurie sukausto gyvą suvokimą ir gyvą dalyvavimą savo asmeninėje realybėje.

Vystymasis ir tobulėjimas vyksta už stereotipų ribų. Mes patys turime tapti tais pokyčiais, kuriuos taip norime pamatyti pasaulyje.

Gebėjimas gyventi su džiaugsmu – tai sveikas dvasinės sferos pagrindas, tai dažnis, kuris yra aukščiau nerimo, kur jokie stereotipai nepasiekia, ir žmogus yra laisvas nuo iškreipto mąstymo, įtakoto svetimų nuomonių, svetimų reakcijų, svetimų poelgių.

Išsilaisvinimas nuo įprastų “minčių ir emocijų“ įvyksta tuomet, kai žmogus sąmoningai pats nusprendžia žengti už stereotipų ribų, tapusių jo įprasta komforto zona.

Tuomet atsiveria galimybė praplėsti savo horizontus, užmegzti gyvą sąveiką su realybe, kuri visai neprivalo būti problema, bet gali tapti individualia kūrybos erdve pačio žmogaus gebėjimų išraiškai… Šis procesas ir yra vystymasis, tai vidinis judėjimas iš pavojaus – į saugumą, iš problemų – į sprendimus, iš kančios – į ramybę, iš nerimo – į džiaugsmą.

Paleiskite savo džiaugsmą į laisvę, tam nereikia didžiulių pastangų – reikia tik pašalinti kliūtis į natūralią dvasinės sveikatos išraišką ir brandumą…

Pagal Svetlanos Orijos straipsnį, vertė ruvi.lt

Geros savaitės, šiltos rudeninės saulės mums visiems 🙂 !

Toks svarbus ryšys su savimi..

Kai žmogus neturi ryšio su savimi (kitaip tariant, yra nesąmoningas), vaizdą apie jį supantį pasaulį jis susidaro ne kritiškai mąstydamas, ne pasiremdamas savo paties išgyventa patirtimi ar palygindamas ją su kitų žmonių panašia asmenine patirtimi.

Toks žmogus orientuojasi į išorinius autoritetus, į įvairius išorinius informacijos šaltinius, ir lengvai priima kitų sugalvotas teorijas ir koncepcijas, net jei jos praktiškai nepatvirtintos ar net absurdiškos.

Pavyzdžiui, jis gali lengvai patikėti reklama, madingo “guru“ teorija, filme ar knygoje parodyta “laimės istorija“, sėkmingumo “trenerių“ dėstomomis koncepcijomis, įtakingų visuomenėje veikėjų teiginiais ir pažadais, ir t.t..

Ir net jei išorinėje informacijoje gali būti dalis tiesos, jei ji ir nušviečia kažkokią realybės dalį, tačiau jei žmogus neturi ryšio su savimi – nesiremia savo patirtimi, su kuria gali palyginti tą informaciją, arba jei negali jos patikrinti – jis susikurs iškreiptą, klaidingą pasaulio matymą.

Beje, ir klaidingos informacijos skleidėjai ne visada tai daro piktybiškai – dažnai jie patys taip pat yra nesąmoningi ir tiesiog kartoja kitų žmonių skleidžiamą informaciją. Tačiau yra ir tikslingi manipuliatoriai, turintys plačias poveikio priemones ir galimybes.

Taip sukuriamos iliuzinės, virtualios informacinės erdvės, per kurias galima žmonėms įteigti bet ką: įskiepyti netikras vertybes, manipuliuoti žmonių patiklumu, iškreipti tiesą, įtikinti bet kokiu melu, suformuoti šabloninį mąstymą ir klaidingą pasaulėžiūrą, ir t.t..

Įtraukti į tokias iliuzines informacines erdves, žmonės galiausiai praranda ryšį su savimi ir pradeda gyventi primetamais iš išorės šablonais.. Maža to, jie ne tik jas palaiko, bet ir neigia bei ginčijasi dėl visko, kas prieštarauja ar neįsirašo į tą išorinę informaciją: jie gina ją, nes turi pateisinti sau tai, ką jau laiko savo nuomone ir savo asmenine pasaulėžiūra.

Atrodytų – kas čia blogo, jei žmogus turi kad ir klaidingą, įtakotą, bet vis gi savo pasaulėžiūrą? Bet ar savo, jei tai įtakota iš išorės? Gal todėl žmonės dabar gyvena, laikydami “normaliomis“ negatyvias žmonijos gyvenimo puses: priešiškumą, konkurenciją, žalingus įpročius, skurdą, bedarbystę, ekonomines krizes ir net karus?..

Tai gali atrodyti “normalu“, kol nepaliečia žmonių asmeniškai ir kol jie nepradeda galvoti apie negatyvių gyvenimo pusių priežastis. Tai vadinama pabudimu arba praregėjimu – tai nelengvas akistatos su savimi, su savo dvasiniu vidiniu pasauliu momentas.

Kodėl nelengvas? Nes sukelia daug vidinių neatitikimų ir prieštaravimų, nusivylimų, apmaudo ir neteisybės pojūčių. Tačiau toks išsigryninimas – vienintelis būdas vėl tapti savimi tikruoju, išugdyti kritinį mąstymą ir atgaivinti savo prigimtines dvasines savybes – sąžinę, laisvę, intuiciją, tiesos ir vienybės poreikį, gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti..

Šių dvasinių savybių dėka mes esame dvasingi žmonės – Tikri Žmonės – kurie gali mylėti, kurti visų gerovei, harmonizuoti pasaulį, evoliucionuoti.. O jei prarandame šį sakralinį ryšį su savimi – rizikuojame tapti įvairiausių manipuliatorių valios vykdytojais.

Saugokime šį sakralinį ryšį su savimi. Jis toks svarbus.. Svarbiausias.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !