Virtualių tinklų pagauti..

Dar niekada tiek žmonių virtualioje erdvėje negyveno parodai ir dar niekada mes nežinojome tiek daug apie nepažįstamų žmonių gyvenimą.. Socialiniuose tinkluose žmonės apnuogina savo gyvenimą, ir ten besidalinančių įvairiausių įvykių peripetijomis žmonių atvirumas kartais stebina ir glumina.

Paradoksas: daugumos šių žmonių mes niekada gyvenime nematėme, bet.. gerai žinome, kada jų vaikas ištarė pirmąjį žodį, kur mėgsta miegoti jų šuo ar katinas, kokios spalvos tapetai jų virtuvėje, ką jie valgys vakarienei, kur atostogaus šią vasarą, ką nusipirko vakar prekybos centre ir dėl ko susipyko ar pasidžiaugė šiandien..

Žmonės skaito visas šias “draugų naujienas“ ir nesusimąsto: o kodėl jie visa tai skaito ir kam jiems tai reikia žinoti?.. Juk dažnai jie apie artimiausius savo žmones nežino tiek, kiek apie šiuos savo virtualius “draugus“.

Ir šiam bendravimui reikia skirti ne taip jau mažai laiko, o jei “draugų“ kelios dešimtys ar šimtai, o jei tūkstančiai?.. Ir kiekvienas iš jų turi savo artimuosius, savo būstus su spalvotais tapetais ar naujai išdažyta siena, savo pirkinius, savo atostogas, savo vakarienes ir naminius gyvūnus..

Kelionės, kasdieniai įvykiai, pirkiniai, buitis, šventės.. Pavyzdžiui, tradiciškai laikas prieš žiemos šventes – išpažinčių, metinių pasiekimų, planų ir pasižadėjimų ateičiai metas.. Daugeliui žmonių tai jau tampa tiesiog gyvenimo būdu – vaikščioti visur su kamera ir filmuoti, fotografuoti ir rašyti “ataskaitas“ apie savo gyvenimą.

Kas tai? Vienybės siekis, bendrumo poreikis, naujas bendravimo būdas? Gerai, jei žmogus tikrai nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi, talentais ar suburia žmones kilniems tikslams, bet dažniausiai socialiniai tinklai perpildyti žmonių noru pasirodyti, pasigirti, pasipelnyti ar papasakoti visiškai nepažįstamiems žmonėms nereikšmingus dalykus.

Žmonės taip įsitraukia į kitų žmonių gyvenimo stebėjimą, kad nepastebi, kaip tai tampa informacine priklausomybe. Specialistai tai įvardina kaip naują priklausomybę – socialinių tinklų neurozę, kuri pasireiškia baime praleisti kažką naujo virtualioje erdvėje, kuri verčia žmogų vėl ir vėl naršyti tinkluose.

Ir nors nemažai žmonių suvokia, kad tai yra priklausomybė ir bando ją įveikti, tačiau tai nėra lengva – net kelios valandos be interneto priklausomam žmogui sukelia paniką ir atitrūkimo nuo pasaulio jausmą. O jei ir pavyksta atsiriboti kelioms dienoms, žmogus pasijunta visiškai atsilikęs nuo gyvenimo – internete visi kažką aptarinėja, ginčijasi, diskutuoja.. O jis nieko nežino, jis viską praleido! Todėl stengiasi kuo greičiau įsijungti į procesą – prašo nuorodų, jungiasi į diskusijas..

Bet ką gi tai duoda žmogui? Galbūt, tai suteikia dalyvavimo bendruose procesuose pojūtį – jis nesijaučia vienišas, jis matė, jis žino, jis persiuntė kitiems, jis komentavo ir pažymėjo, kad jam patinka. Galiausiai jis jaučiasi nors ir virtualios, bet kažkokios konkrečios bendruomenės dalyviu.

Ir būtų viskas gerai, jei virtualus bendravimas tik papildytų ar praplėstų realų bendravimą – kai žmonės yra išvykę, kai žmonės dalinasi su kitais vertinga patirtimi arba kai susisiekia su bendraminčiais kilniems darbams. Tačiau jei tai tampa liguista priklausomybe, kuri pakeičia realų bendravimą ir atima daug laiko – reikėtų iš to vaduotis.

Taigi, kaip atskirti adekvatų informacinį poreikį nuo priklausomybės ir kaip išsivaduoti iš virtualių tinklų pinklių?

Pirmiausia, žinoma, reikėtų riboti laiką, kurį praleidžiame socialiniuose tinkluose. Pradžioje tai nelengva, bet ilgainiui tai tampa geru įpročiu – išsivysto gebėjimas pasirinkti reikalingą ir naudingą informaciją reikiamu metu.

Reikėtų peržvelgti ir pavalyti prenumeratas ir draugų sąrašus, paliekant tik tuos, kurie tikrai reikalingi ir suteikia vertingą informaciją. Galiausiai – reikia skirti internetui ir informacinėms technologijoms deramą pagalbininko vietą ir sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad be jų nesijaustume bejėgiai.

Ir nepamirškime, kad esame sąmoningi, dvasingi ir kūrybingi, kad daug ką galime ir turime padaryti patys asmeniškai. Įvairios informacinės technologijos dažniausiai tik sukuria gyvenimo palengvinimo iliuziją ir bendravimo iliuziją, o iš tiesų atima mūsų gyvenimo laiką ir paverčia mus tų technologijų vergais.

Ir jei suges technika, pamesime telefoną, atjungs elektrą – pasijusime bejėgiai.. Bet.. mes galime pasirinkti, kas ką valdys – mes technologijas, ar jos mus, tiesa 🙂 ?.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !

Psichologė apie psichologiją

Kviečiantis susimąstyti nežinomos autorės, psichologės tekstas iš interneto apie psichologinę pagalbą.

Kodėl aš netikiu psichologija, arba ką gi ji iš tiesų gali

Mano profesija – klinikinis psichologas. Baigiau prestižinę aukštąją mokyklą ir šiuo metu konsultuoju žmones individualiai ir turiu daugybę grupinių užsiėmimų valstybinėje tarnyboje.

Noriu iš anksto perspėti, kad šis straipsnis nėra demaskuojantis, jis greičiau pažintinis.

Psichologija – labai įdomi sritis, priklausanti išskirtinai nuo individualių psichologo savybių. Jis pats pasirenka diagnostines metodikas ir pats kuria korekcinių užsiėmimų planą. Psichologas pats sugalvoja naujus pratimus, remdamasis ankstesniais rezultatais, jis eksperimentuoja, stebi, mokosi.

Todėl – teisingai pasirinkite psichologą, jei jau nusprendėte į jį kreiptis.

Tai paprasta: jis turi būti praktiškai įvaldęs tai, ko jūs norite pasiekti. Jei norite sukurti šeimą – eikite pas vedusį (ištekėjusią) psichologą. Jei norite sulieknėti – eikite pas liekną ir sveikai gyvenantį. Norite įveikti depresiją – ieškokite žmogaus su vidine pusiausvyra ir tyromis džiaugsmingomis akimis.

Pavyzdžiui, aš nekonsultuoju šeimyninių porų tiesiog todėl, kad pati nesukūriau šeimos. Bet aš dirbu su paaugliais, nes pati išgyvenau sunkią paauglystę ir žinau, ką su tuo daryti, todėl galiu remtis ir profesinėmis žiniomis, ir savo asmenine patirtimi.

Manote, kad tai nesvarbu? Bet aš galiu patvirtinti, kad tai visada duoda gerus rezultatus.

Taip pat turite žinoti, kad: pas psichologą teks paplušėti.

Juk jūs negalite vaikščioti pas jį ir tik kalbėti. Na taip, išsikalbėjus jums tikrai bus lengviau.. Jis gali jums kažką patarti, kartu patylėti, pritariamai linksėti, mandagiai šypsotis. Jei jis profesionalas, jis supras jus. Bet šito maža.

Yra dvi klientų kategorijos: vieni tiesiog ateina pasikalbėti ir pamatyti savo išgijimo stebuklą, kiti – pasiryžę viską padaryti, kad išgytų. Su pirmaisiais po konsultacijos aš daugiau nesusitinku, o su antraisiais dirbame iš peties: be gailesčio rauname senus įpročių kelmus, kurie trukdo gyventi, o kai išsivalome – jų vietoje sodiname harmoniją ir laukiame lietaus.

Ir tai ilgas, kruopštus darbas..

Todėl aš netikiu greita, stebuklinga psichologija. Aš tikiu laiko reikalaujančia, kartais nuobodžia, bet veiksminga psichologija.

Gali būti, kad yra pasaulyje specialistai, kurie tik žvilgsniu ir vienu patarimu padaro stebuklus, bet aš tokių nemačiau.

Ir dar, svarbiausia: psichologija pati susipainiojo..

Nuo seniausių laikų mes žinome paprastas tiesas:

  • be gamtos žmogus silpsta ir senka;
  • meilė – gyva, ir gyvena ji ten, kur yra gyvybė, o ne betoniniuose blokuose;
  • visapusiška žmogaus sveikata priklauso ne tik nuo psichosomatikos, bet ir nuo planetos būklės – jei planeta dūsta nuo užterštumo, žmogus niekuomet nebus pilnai sveikas;
  • yra dorovė ir sąžinė, ir jų negalima ignoruoti – jei to nėra, tuomet nėra nei pilnatvės, nei laimingų šeimų, nei sveikų vaikų.

Ir jokia psichologija nepadės, jei mes nesugrįšime prie šių laiko patikrintų vertybių.

Ar matėte nors vieną laimingą šeimą? Arba nors vieną visiškai sveiką žmogų? O bent vieną porą, kai ir po 60 kartu pragyventų metų sutuoktiniai su meile žvelgia vienas kitam į akis?

Aš nemačiau. Ir psichologai negali padėti, nes žmonės prarado tarpusavio ryšius, vienybę ir svarbiausią ryšį – su gamta, planeta, visa gyvybe.

Mes pamiršome esmę: juk kadaise Žemę mūsų protėviai vadino Maitintoja, Motina, ją saugojo ir brangino, nes žinojo, kad viskas šiame gyvenime nuo jos prasideda. O dabar Motina Maitintoja kankinasi kai ją kerta, rausia, betonuoja ir už pinigus parduoda. Motiną parduoda.

Ir kol mes to nesuprasime, jokie psichologai neišspręs mūsų problemų. Nes jie patys, tiesą sakant, taip pat nėra laimingi.

Bet žinote, aš galiu sutaupyti jūsų pinigus – tiems, kas susiruošė ateiti pas mane ar pas kitus psichologus. Verčiau eikite ne į jų kabinetus, bet į gamtą, į laukus, miškus ir pievas. Ir aš ten nueisiu.

Įkvėpkite gryno oro, jei dar tokio rasite, apsivalykite savo apylinkes, savo kiemus nuo šiukšlių, kartu ir jūsų sielos apsivalys. Atverkite savo širdis, atgaukite ryšį su gamta, pajuskite su ja vienybę, juk gamtoje galima pamatyti harmoniją ir sveiką sąveiką.

Taip, psichologija gali išspręsti kažkokį mažą klausimą, ir tai visada bus darbas su pasekmėmis. Bet kol mes neištaisysime pagrindo, kol nesugrįšime prie amžinųjų dvasinių vertybių, prie esmių esmės – turėsime pasekmes, kurios nuodys mums gyvenimą ir kurias nuolat reikės taisyti.

Kai teisingas gyvenimo pagrindas – visos mažos ir didelės problemos išnyksta savaime.

Su pagarba, psichologė

Pagal autorės tekstą vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

O gal pabandom kitaip?..

Stebėdami žmonių bendravimą vis dažniau pastebime, kad jame dominuoja priešiškumas, kai kiekvienas iš pašnekovų pokalbyje siekia užimti “aukštesnę“ poziciją – protingesnio, daugiau žinančio ir nusimanančio, galinčio dalinti patarimus ir pamokymus.

O jei kažkas nesutinka su jų nuomone, tuomet jis tampa automatiškai “priešu“, kurį “reikia“ sutriuškinti ir pažeminti. Ramiai išklausyti, argumentuoti savo poziciją ir priimti kitokią informaciją be agresijos retas jau bemoka..

Ir tai matome ne tik kasdieniniame žmonių bendravime, bet ir viešoje erdvėje: televizijos diskusijų laidose, politikų debatuose, internetinėje erdvėje. Čia ypač ryškiai pasireiškia principai “Kas ką perrėks, tas ir teisus“ arba “ Kelk daugiau triukšmo: be perstojo kalbėk, ginčykis, žemink, tyčiokis.“

Todėl tokiose “diskusijose“ aiškiai matome, kad žmonės siekia daugiau kalbėti, nei klausytis, fanatiškai ginti savo “vienintelę teisingą“ nuomonę, iš aukšto mokyti kitus, neišklausius kalbėti vienu metu su pašnekovu, sąmoningai ieškoti priešinančių žmones momentų, pereiti į asmeniškumus, žeminančiai kritikuoti kitus.

Ypač ryškiai tai pasireiškia komentaruose internetinėje erdvėje, naiviai galvojant, kad tai – “tik“ virtuali realybė, už kurios pasislėpus galima sau leisti viską. Tačiau internetas – tai mūsų realaus gyvenimo dalis, ir už viską, ką jame kalbame ar rašome mes esame atsakingi lygiai taip pat, kaip ir realiame gyvenime, o ir mūsų veiksmų pasekmės yra lygiai tokios pačios, kaip ir tikrovėje.

Ir nesvarbu, ką žmonės daro toje virtualioje erdvėje – rašo komentarus, moko savo internetiniame puslapyje nušvitusių guru vardu, veda įvairius seminarus, skelbia sensacingas pranašystes, buria, demonstruoja viešai savo gyvenimą ar kažkaip kitaip dalyvauja ir save išreiškia..

Visa tai daro realią įtaką kitiems žmonėms, ir jei tai yra grįsta egoizmu, melu, agresija, siekiu šokiruoti ar pasipelnyti apgaulės būdu – tai būtinai atsisuks prieš patį sumanytoją. Ir jokia internetinė erdvė nuo to neapsaugos – tai asmeninės atsakomybės ir sąmoningumo klausimas.

Ypatingai reikėtų susimąstyti tiems, kas agresyviai puldinėja žmones komentaruose – juk ir virtualus žodis gali sužeisti, ir sąmoningai skleidžiama negatyvi informacija ar apgaulė internete gali sugniuždyti žmones.

Tai realus neigiamas poveikis, realus stresas žmonėms, kuris prilyginamas fiziniam smurtui: virtualiai “užpultam“ ar negatyvios informacijos paveiktam žmogui staigiai šokteli ir krenta hemoglobino ir adrenalino kiekis, įvyksta kapiliarų spazmai, pakyla skrandžio rūgštingumas, sutrinka medžiagų apykaitos procesai, o į kraują išskiriamos tokios pačios medžiagos, kaip ir fizinio smurto metu..

Ir gerai, jei žmogus geba greitai pamiršti tokį patirtą stresą, bet jei jis jautrus, emocingas, ir tokį stresą patiria dažnai arba nuolat – tai neišvengiamai negatyviai atsiliepia ir jo psichinei būsenai, ir fizinei sveikatai. Todėl – jauskime atsakomybę už tai, kaip bendraujame internetinėje erdvėje ir ką joje skleidžiame.

Ir pats svarbiausias klausimas – kodėl žmonės taip agresyviai bendrauja? Svarbiausia priežastis – egoizmas, kuris bendravime pasireiškia kaip egocentriškumas, susireikšminimas, siekis dominuoti, šlovės siekis, noras būti išskirtiniu, šokiruoti ir stebinti kitus savo neįtikėtinais gebėjimais.

Kita priežastis – vidinė žmogaus įtampa, nepasitikėjimas savo jėgomis. Tokiu atveju žmogus tą savo vidinę įtampą išlieja bendravime, ypač virtualiame, kai galvoja, kad gali leisti sau viską, nes yra už ekrano. Realiame gyvenime tokiam žmogui bendravimas yra būdas atsikratyti, išmesti susikaupusią vidinę agresiją.

Ką gi daryti, jei norime nuoširdaus, harmoningo bendravimo? Pirmiausia – atsikratyti egoizmo. Egoizmas iš esmės negali nieko gero atnešti į žmonių tarpusavio santykius, nes egoistai visuomet galvoja tik apie save, o kiti žmonės jiems – tik fonas jų puikybei.

O nepasitikintiems savimi, patiriantiems nuolatinę įtampą žmonėms reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl taip yra ir sekti savo emocijas bendravimo metu. Juk būtent nuoširdus, atviras, geranoriškas bendravimas gali padėti ne tik suprasti save, atverti savo geriausias savybes, atgauti vidinę pusiausvyrą, bet ir užmegzti harmoningus ryšius su kitais žmonėmis.

Bet kokiu atveju agresyvus bendravimas griauna viską: tai supriešina žmones ir kenkia visiems tokio bendravimo dalyviams. Tai grandininė reakcija, kuria kaip užkratas skleidžiamas negatyvumas, kurį žmonės galiausiai pradeda laikyti savaime suprantamu bendravime.

Akivaizdu, kad agresyvus bendravimas nieko gero neneša, ir keisti bendravimo būdą galime tik mes patys. Sustabdyti agresyvų bendravimą galime tik vienu būdu – neįsitraukimu į tą destrukcijos grandinę. Tiesiog stebėkime – ką skleidžiame bendraudami, kokią įtaką darome žmonėms, ir – ar norėtume tai patirti patys.

Man atrodo, kad mes jau visi pavargome nuo agresijos bendravime, todėl – junkime kitokią – geranoriškumo ir nuoširdumo grandininę reakciją! Pirmiausiai – savo šeimoje, su savo artimais žmonėmis, su savo bendradarbiais, su kaimynais –  kad ji plistų vis toliau ir vis plačiau 🙂 ..

Ir tegul kiekviena mūsų diena prasideda šypsena, gera nuotaika, pozityviomis žiniomis, įkvepiančia informacija, kūrybinėmis idėjomis, draugišku palaikymu 🙂 !

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Informacinis persisotinimas

Vis daugiau žmonių šiuolaikiniame pasaulyje skundžiasi išsiblaškymu, negebėjimu sutelkti dėmesį, apatija, užmaršumu, sunkumais įsimenant informaciją, negalėjimu skaityti ilgus tekstus.

Šios problemos dabar būdingos ir vyresnio amžiaus, ir vidutinio amžiaus, ir visai jauniems žmonėms – tai ne tik įvairaus amžiaus, bet ir įvairių profesijų žmonės.

Ir jie nelabai gilinasi, kodėl taip vyksta – jie viską pateisina nuovargiu, stresu ar amžiumi, nors visa tai nėra tikrosios priežastys. Ir, žinoma, dažniausiai bando tai išspręsti greičiausiu būdu – ieško stebuklingų piliulių smegenų veiklai gerinti..

Tačiau tikroji priežastis – tai išorinis informacinis srautas, kuriame dabar gyvena šiuolaikiniai žmonės. Kitaip tariant, žmonės beveik nuolatos, kartais ištisą parą, yra pasijungę prie informacinio srauto, todėl smegenys tiesiog nespėja visko apdoroti dėl informacinio persisotinimo.

Pavyzdžiui, tyrimais įrodyta, kad pastovūs interneto lankytojai dažniausiai perskaito tik apie 20% teksto, kuriuo susidomėjo, jie vengia ilgų pastraipų tekste. O nuolat pasijungę į internetą žmonės galiausiai pradeda skenuoti tekstą kaip robotai – skaito prabėgomis pavadinimą, pradžią, ieško raktinių žodžių, peršoka iš vienos pastraipos į kitą, paskaito pabaigą ir vertina informaciją tik iš pozicijos “persiųsti, pasidalinti“.

Dauguma šiuolaikinių žmonių sunkiai įveikia ilgus tekstus, nekalbant jau apie knygas. Net žmonės su gerais skaitymo įgūdžiais pastebi, kad ilgesnį laiką internete skaitydami tekstus, jie pradeda nesuvokti informacijos, todėl tenka skaityti vieną sakinį kelis kartus.

Taigi, gaunasi užburtas ratas: ilgų tekstų rašyti neverta, nes mažai kas juos skaito, o trumpai perteikti esmę ne visada įmanoma. Todėl masinė informacija darosi vis primityvesnė, su iššaukiančiomis antraštėmis ir bevertėmis vienadienėmis šokiruojančiomis temomis. Tai atbukina ir tekstų rašytojus, ir skaitytojus.

Nuolatinis informacinis srautas taip perkrauna žmogaus sąmonę, kad jis pasidaro vangus, išsiblaškęs ir paviršutiniškas. Jis sunkiai skaito, nerišliai rašo, jam sunku realiai bendrauti su žmonėmis. Jo kalboje apstu SMS žinučių lygio trumpinių, jaustukų, ištiktukų, bet jis taip puikiai fotografuoja “selfius“! Jis gyvena iliuzijoje, kad žino visas paskutines naujienas ir naujoves, nes nuolat nardo socialiniuose tinkluose.

Tačiau tas nuolatinis pasijungimas į informacinį srautą galiausiai virsta tikrų tikriausia priklausomybe – dauguma žmonių nepaleidžia iš rankų savo telefonų, planšečių, “smartfonų“, “aifonų“. Jie nepaleidžia jų iš rankų namuose, darbe, gatvėje, automobilyje, parduotuvėje, o atjungimas nuo interneto kelioms valandoms, nekalbant jau apie kelias dienas, sukelia jiems įtampą, paniką, nerimą.

Todėl jokios stebuklingos tabletės, maisto papildai ar kitokie išoriniai būdai sumažinti šią įtampą nepadės. Reikia tiesiog atgauti sveiką nuovoką ir naudotis mobiliuoju ryšiu išskirtinai pagal paskirtį ar iškilus būtinybei. Vienintelis būdas – maksimaliai riboti kasdieninį informacinį srautą ir sąmoningai rinktis būtiną informaciją.

Ir nepasiduokime tuštybei – tarsi tik su naujausiomis mobiliojo ryšio priemonėmis mes esame pažangūs, šiuolaikiški ir apsišvietę.. Didžioji dalis informacijos internete yra ne tik bevertė, bet ir kenksminga, nes ne tik sukelia psichinę įtampą, bet ir iškreipia pasaulėžiūrą bei nuovoką apie tikrąsias gyvenimo vertybes.

Skirkime daugiau laiko realiam, gyvam, nuoširdžiam bendravimui su žmonėmis.. Dažniau surenkime išvykas į gamtą, skaitykime knygas, kurkime.. Tai, kas tikrai vertinga ir svarbu gyvenime, mes jaučiame širdimi ir sužinome iš asmeninės patirties arba iš dvasingų žmonių išminties.

Tiesiog būkime sąmoningi, būkime budrūs. Puiku, kad gyvename informacinės gausos, didelių permainų ir evoliucinio proveržio laikais, bet – atidžiai rinkimės, kam iš tiesų verta skirti savo dėmesį ir savo gyvenimo energiją.

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Tarp mūsų išaugo siena..

Mes dažnai girdime: nestatykite tarp savęs sienų, geriau nutieskite tiltus! Tai puiki tarpusavio santykių atgaivinimo praktika.

Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokias sienas aš jau pastačiau? Tarp savo ir kieno širdžių? Tarp manęs ir tėvų, sutuoktinio, vaikų, uošvės, anytos, draugo, draugės, kolegos?

Ir kokios sienos yra tarp mūsų? Juk jei mes tai suvokiame, mums bus lengviau nutiesti tiltą į kito žmogaus širdį. Pažvelkime, kaip aš kuriu santykius su kitais: pagal sienos ar pagal tilto principą?

Taigi, jei aš pastačiau Puikybės tiltą, jei skaitau kitą žmogų “žemesniu“ už save, juk aš: daugiau žinau, daugiau sugebu, aš geresnis, labiau patyręs, protingesnis ir t.t..

Tuomet aš galiu pastatyti tiltą, norėdamas PASIMOKYTI iš šito žmogaus, pamatyti jo stipriąsias puses, jo žinias, jo patirtį, jo geriausias charakterio savybes, kurių aš savyje dar neišugdžiau.

Aš pastačiau Nuoskaudų sieną? Galima nutiesti Taikos ir Atleidimo tiltą.

Pastatyta Nusivylimų siena? Gali būti sukurtas Dėkingumo artimam žmogui tilto projektas. Aš nustoju priekaištauti, aš pradedu įkvėpti artimą žmogų.

Yra Idealo siena, kai aš nepriimu artimo žmogaus tokio, koks jis yra, bet laukiu, kada jis pavirs princu iš pasakos, tobulu vaiku? Šiuo atveju pagelbės Priėmimo tiltas, kai aš suvokiu, kad mano sutuoktinis, mano vaikas jau geri tokie, kokie yra, su savo ypatumais, su savo pasiekimais, su savo charakteriu, su savo unikalumu.

Tarp mūsų Liūdesio siena? Laikas nutiesti gyvenimo Džiaugsmo tiltą, varyti iš namų niūrumą ir pradėti GYVENTI ĮDOMIAI. Tiesiog dabar. Keliauti pasivaikščioti, išmokti kažko įdomaus ir naudingo, kartu paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, susitikti su draugais, susiruošti į nedidelę kelionę ar žygį, kartu kažką sukurti ir t.t..

Tarp mūsų Nesupratimo siena? Tiltas “aš suprantu tave“ bus nutiestas dabar kaip niekad laiku. Pabūti artimo žmogaus vietoje, jo situacijoje, jo skausme ir džiaugsme, jo emocijose, pergyvenimuose, jo mintyse ir jo vertybėse. Ir tuomet pokalbis tarp mūsų bus kitoks, mes kalbėsimės viena kalba – mūsų širdžių ir sielų kalba.

Tarp mūsų Susvetimėjimo ir Šaltumo siena? Galima nutiesti Širdžių šilumos ir Sielų artumo tiltą, padaryti pirmą žingsnį link artimo žmogaus. Išlipti iš savo kiauto, sušildyti savo šypsena, humoro jausmu, apkabinimu, karšta žolelių arbata, miela žinute, muzika, kvapniu pyragu, šiltais prisiminimais ir vienijančiais planais.

Kokia bebūtų tarp mūsų siena, ją galima paversti Meilės tiltu, Geranoriško Bendravimo tiltu, Draugystės, Kantrybės ir Pagarbos tiltu. Ir tuomet mes tapsime šiek tiek artimesni, juk iš tiesų atstumas tarp mūsų labai mažas – iš širdies į širdį. Dabar mes šalia. Dabar aš su tavimi. Dabar aš girdžiu ir suprantu tave. Dabar mes drauge.

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Autorė Nina Sumire, vertė ruvi.lt

Tiesiog būti šalia..

Gyvenime kartais tenka patirti sunkias situacijas, kuriose žmonės pasimeta, sutrinka, palūžta. Todėl labai svarbu, kaip elgiasi aplinkiniai – juk kartais vietoje supratimo ir palaikymo, ne iš piktos valios, bet tiesiog iš nežinojimo, jie tik apsunkina situaciją.

Apie tai – psichoterapeuto Timo Lourenso straipsnis, kuriame jis pasakoja apie tai, kaip realiai padėti žmogui, kuris atsidūrė bėdoje. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad reikia labai atidžiai rinktis paguodos žodžius, kad dar labiau neįskaudintume kenčiančio žmogaus.

Nelengva tema, bet manau, kad tai svarbu žinoti kiekvienam iš mūsų.

… “Aš klausiausi vieno savo kolegos pasakojimo apie jo pacientę, kuri pakliuvo į baisią avariją. Po avarijos jos kojos liko suparalyžiuotos, ji kentė didelius skausmus ir buvo prislėgta, todėl kreipėsi į jį pagalbos.

Ir mane šokiravo tai, ką mano kolega pasakė šiai vargšei moteriai…

“Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“ – štai jo žodžiai. Bet šie žodžiai žeidžia, ir žeidžia žiauriai.

Mane stebina, kaip giliai ši banalybė įsišaknijo net psichoterapeutų tarpe. Jis norėjo pasakyti, kad šis įvykis verčia moterį augti dvasiškai!

O aš skaitau, kad tai visiški kliedesiai.

Avarija sugriovė jos gyvenimą, sujaukė jos svajones – štai kas nutiko, ir tame nėra absoliučiai nieko gero. O svarbiausia – tokia nuostata trukdo padaryti tai, ką mes turime daryti nutikus bėdai – ją išgyventi.

Kažko gyvenime negalime pakeisti, tai reikia tik išgyventi. Negalima pakeisti netekties, išdavystės, rimtos ligos ar traumos – tai galima tik išgedėti, iškentėti, išgyventi, nes tai adekvati reakcija į ištikusią nelaimę.

Jei jūs pakliuvote į bėdą, ir kažkas jums sako šias nuvalkiotas frazes:

“Viskas tik į gera..“, “Tai padarys tave stipresniu ir geresniu..“, “Tai buvo nulemta..“, “Nieko šiaip sau nevyksta..“, “Reikia imtis atsakomybės už savo gyvenimą..“, “Viskas bus gerai..“

– galite drąsiai braukti tokį žmogų iš savo gyvenimo. Šios frazės, net ištartos su geriausiais ketinimais, tik dar labiau apsunkina kenčiančio žmogaus būseną, trukdydamos jam išgyventi liūdesį ir skausmą.

Aš pats patyriau didelę netektį, ir mane kasdien persekioja kaltė dėl to, kad aš iki šiol gyvenu, o mano artimųjų jau nėra… Mano skausmas niekur nedingo, aš tiesiog nukreipiau jį reikiama linkme – jis padeda man darbe, padeda geriau suprasti pacientus.

Bet man net mintis nekiltų pasakyti, kad ši tragedija tapo likimo dovana, kuri padėjo man augti dvasiškai ir profesionaliai… Kalbėti taip – reikštų trypti artimųjų atminimą, kurių taip anksti netekau, ir žlugdyti tuos, kurie susidūrė su panašia bėda, bet neįstengė jos įveikti.

Ir aš nenoriu apsimetinėti, kad man buvo lengva, nes aš stiprus, arba kad aš tapau “sėkmingas“, nes sugebėjau “imtis atsakomybės už savo gyvenimą“.

Šiuolaikinė visuomenė vertina kančią kaip problemą, kurią reikia ištaisyti, arba kaip ligą, kurią reikia gydyti. Mes darome viską, kad užslopintume, išstumtume savo skausmą arba kažkaip jį transformuotume. Ir kai staiga nutinka nelaimė – žmonės aplink tampa vaikščiojančiomis banalybėmis…

Tai ką gi pasakyti draugams ar artimiesiems, patekusiems į bėdą, vietoje “Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“?

Atminkite, kad nelaimės prislėgtam žmogui mažiausiai reikia pamokymų ar patarimų. Pats svarbiausias dalykas jiems – supratimas. Tiesiog pasakykite:

“Žinau, kad tau skaudu. Aš čia, aš su tavimi.“

Tai reiškia, kad jūs pasiryžęs būti šalia, būti kartu su artimu žmogumi – ir tai yra neįtikėtinai stiprus palaikymas.

Žmonėms nėra nieko svarbesnio už supratimą. Tam nereikia kažkokių ypatingų sugebėjimų ar pasiruošimo, tai tiesiog pasiryžimas būti šalia tiek, kiek reikės.

Būkite šalia. Tiesiog būkite šalia, net jei jums nejauku ir atrodo, kad jūs nedarote nieko naudingo.

“Aš žinau, kad tau skaudu. Aš šalia“ – tai stebuklingi žodžiai, kurie paguodžia bet kokioje nelaimėje.

Mes niekaip nesiryžtame įeiti į tą pilką skausmo ir kančios zoną – bet būtent joje yra mūsų atsigavimo šaknys. Jis prasideda tuomet, kai šalia yra žmonės, kurie pasiryžę įeiti į ją kartu su mumis.

Padarykite tai dėl savo artimųjų. Galbūt, jūs niekada apie tai nesužinosite, bet jūsų pagalba jiems bus labai svarbi.

Nes didžiausia pagalba pakliuvusiam į bėdą žmogui – tai žmogus, kuris pasiryžęs būti šalia.“

Pagal T. Lourens pasakojimą, vertė ruvi.lt