Kategorija: Saviugda

Šiuolaikinis žmogus “suvartoja“ apie 30 gigabaitų informacijos per dieną, o smegenys tiesiog nespėja viso to “suvirškinti’. Todėl atsiranda chroniškas nuovargis ir apatija – jėgų nėra jau iš pat ryto… Pavargstame ne nuo darbų, pavargstame nuo svetimų minčių ir informacijos “perdozavimo“. 

Naujienos sendina greičiau nei cukrus – tai paprasčiausia biochemija. Kai mes skaitome apie kažkokius nerimą keliančius įvykius, protas netraktuoja, kad tai vyksta “kažkur ten“, jis priima, kad tai vyksta tiesiog dabar su mumis ir išskiria į kraują streso hormoną (kortizolį). Tokiu būdu sekinama širdis ir imunitetas – ir tik todėl, kad nuolat stebime informacinius srautus.

Dėl didelio informacijos kiekio mes prarandame gebėjimą kritiškai mąstyti, o mūsų dėmesys pasidaro išsklaidytas ir paviršutiniškas. Atsiranda ir priklausomybė nuo informacijos – jei negauname naujos informacijos, apima nerimas ir neviltis.

Bet mūsų proto apimtis ne guminė. Dėmesio resursas taip pat ribotas. Ir jei mes iš pat ryto jungsimės į triukšmingą informacinį srautą – mums tiesiog fiziškai pritrūks “operatyvios atminties“ būtinai kasdieninei veiklai, santykiams su artimaisiais ir bendravimui.

Ką daryti? Sąmoningai rinktis tik naudingą ir reikalingą gyvenimui informaciją. Visa kita – taip pat sąmoningai atmesti. 

Saugokime save. Nešvaistykime savo dėmesio – tai mūsų sąmoningo gyvenimo pagrindas.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jei sutelkiame dėmesį į kažkokį daiktą, jis pasidaro daug ryškesnis. Ir matome mes jį vis aiškiau, pastebime visas smulkiausias detales. Tuo tarpu to, kas yra aplinkui, mes nepastebime, tai tarsi išnyksta.

Kai mes kažkam skiriame savo dėmesį – žiūrime į tai arba apie tai galvojame – būtent ten mes nukreipiame ir savo energiją. Ir mūsų energija maitina ir augina tai, kam skiriame dėmesį. Visa kita tampa nepasiekiama ir lieka be energijos.

Ypatingai daug energijos atiduodame ten, kur daug emocijų. Ir auga tai labai greitai. 

Beprasmiški ginčai socialiniuose tinkluose, šokiruojančios naujienos, tušti filmai ir žaidimai, negatyvus bendravimas, neramios mintys… Visa tai ir atitraukia mūsų dėmesį nuo to, kas svarbu ir atima mūsų energiją.

O paskui žmonės skundžiasi, kad nėra jėgų, nėra gyvenime to, ko jie norėtų…

Todėl vertėtų atidžiau pažiūrėti, kur dažniausiai nukreipiamas mūsų dėmesys. Nešvaistyti savo energijos tuščiai ir sutelkti dėmesį tam, kas iš tiesų svarbu.

Šiuolaikinis pasaulis triukšmingas, blaško mus, reikalauja dėmesio… Tačiau kur jį nukreipti ir kam skirti savo gyvenimo energiją – sprendžiame tik mes patys.

Nes galiausiai auga ne tai, ko mes iš tikrųjų norime, o tai, ką maitiname savo energija.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kai nėra apetito ir negalite kąsnio praryti – pamaitinkite kažką.

Kai liūdna, kai apėmė ilgesys – nudžiuginkite jūs kažką. 

Kai niekas jums nepadeda – padėkite kam nors.

Kai nieko gero nevyksta, kai gyvenimas sunkus – padarykite kam nors kažką gero.

Kai nėra kam jūsų paguosti – paguoskite ką nors. Nuraminkite ir padrąsinkite.

Ir jums pasidarys lengviau. Net jei jūs iš paskutinių jėgų tai padarysite. Bus lengviau. Ir jėgos palengva sugrįš. Apetitas atsiras. Noras gyventi. Ir pagalba ateis stebuklingu būdu, nelauktai-netikėtai.

Yra tokia paslaptis. Ją daugybė gerų žmonių patys suprato. Viską, ką mes darome kitiems – galiausiai darome sau. Mes – visumos dalis. Gyvenimo dalis.

Net jei jūs tiesiog palaistysite gėlę, jums pasidarys lengviau. Svarbiausia, padaryti tai iš širdies.

Ir kai mums blogai, sunku, kai jaučiamės vieniši ir bejėgiai, šis paprastas būdas padeda. Pabandykite. Apsižvalgykite. Kažkur šalia yra tas, kam jūs galite padaryti kažką gero. Ir tas gėris sugrįš. Sugrįš ne vieną kartą.

Ir jūs atsigausite ir sustiprėsite. Ir viską įveiksite. Būtinai įveiksite…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sakoma, jei norime būti laimingi, mes turime būti su žmonėmis, kuriuos norime apkabinti… Tai tiesa.

Ir kalbama šiuo atveju ne tik apie prisilietimą prie kito žmogaus, bet ir apie nuoširdų ir greitą pasikeitimą tyromis energijomis. Štai tokia stebuklinga akimirka, kai du širdies centrai susilieja, sukurdami harmonijos ir palaimos erdvę…

Noras apkabinti – tiksliausias požymis, kad yra rezonansas su žmogumi, tarsi sielos signalas: “ čia saugu, čia ramu, čia meilė…“ 

Ir, atvirkščiai, nenoras apkabinti – tai lyg apsauginiai šarvai, kai ir kūnas, ir psichika “nubrėžia“ asmenines ribas. Tokiu atveju žmogus panašus į išsekintą ir sunkiai pildomą indą, kuris baiminasi, kad nuo menkiausio prisilietimo į išorę išsilies bent vienas jėgos lašas.

O kartais nenoras apkabinti – tai mūsų intuicijos signalas. Mes galime ilgą laiką bendrauti su žmonėmis, kurie formaliai “geri’, tačiau su jais mes neturime jokio rezonanso. Jei siela jaučia falšą ar neatitikimą, tuomet ir kūnas reaguoja, ir rankos nekyla apkabinimui.  

Iš tiesų, kokia laimė, kai yra žmonės, kuriuos norime apkabinti… Ir kai yra žmonės, kurie nori mus apkabinti…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Prieš tai, kai ketiname kažką pasakyti arba padaryti, ypač jei esame suirzę ar emocingi – trumpam sustokime… 

Atsikvėpkime ir paklauskime savęs dviejų dalykų: “ Ar tai suartins, sustiprins pasitikėjimą ir vienybės pojūtį?“, ir:  “O gal tai supriešins ir atitolins?“

Jei teigiamai atsakome į pirmąjį klausimą, tuomet mes teisingame kelyje. Tai ir yra meilės ir geranoriškumo kalba: kai mūsų veiksmai ir žodžiai kuria bendrą harmonijos erdvę.

O jei mūsų veiksmai ir žodžiai kupini priekaištų, pykčio, pažeminimo – sustokime ir sąžiningai paklauskime savęs: “O gal tai mano vidinės įtampos išraiška? Kodėl aš griaunu tai, kas man brangu?“

Kaip dažnai mes skaudiname kitus žmones ne todėl, kad “jie to nusipelnė“, bet todėl, kad tiesiog išliejame savo vidinę įtampą. Toks griaunantis impulsas visada turi priežastį, ir ta priežastis labai dažnai yra mumyse.

Kai suprantame ir įvardiname šią priežastį (“pavargau… supykau… na,tiesiog prasta nuotaika…“, ir pan.), tuomet sąmoningai renkamės dialogą vietoje tylos, supratimą vietoje konflikto. Branginame tai, kas mus vienija.

Įdomu tai, kad dauguma žmonių tai žino. Bet trumpam sustoti, kai apima tas griaunantis impulsas, matyt, nėra lengva, net jei vėliau to gailimasi. Tačiau – verta išmokti. Kad išsaugotume tai, kas mums brangu.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kartais mes užsidarome savyje, lyg sraigės namelyje: nuo problemų, agresijos, įtampos ir baimės – nuo visko, kas vyksta aplinkui. Ir tuomet prarandame savo reikšmingumo pojūtį šiame pasaulyje…

Mes pradedame galvoti, jog esame lyg mažyčiai varžteliai didžiulės mašinos struktūroje, ir nesuvokiame, kad ir nuo kiekvieno iš mūsų kažkas priklauso. Mes nesijaučiame reikalingi.

Netikime, kad mažais gerais darbais sugebame kurti didelį gėrį. Bet juk mes tai galime!

Kiekviename žmoguje yra tas šviesos siūlelis, kuris gali išgelbėti kažkieno skęstančią sielą. Tereikia tuo patikėti, išgirsti pagalbos šauksmą ir padėti. Ir tai gali kiekvienas.

O juk nedaug tereikia… Geras žodis, padrąsinantis žvilgsnis, buvimas šalia, šypsena, atviras nuoširdus pokalbis, rūpestis – štai tokie paprasti dalykai kartais gelbėja gyvenimus ir padeda žmonėms atgauti prasmę.

Kartais ir tiek nereikia.. Kartais tiesiog žinojimas, kad yra kažkas, kas tikrai ateis sunkią akimirką, ir bus šalia, net jei jūs tik tylėsite drauge – tai jau labai svarbus stimulas gyventi! 

Todėl prašau kiekvieno, kas skaito šias eilutes – tikėkite, kad esate reikalingi ir svarbūs šiame gyvenime! Tikėkite, kad galite praskaidrinti kažkieno gyvenimą, kai jį palaužė gyvenimo vėjai.

Tikėkite gero žodžio galia, širdies gerumu ir savo vidine šviesa, kuri gali pagelbėti, paguosti, pakelti suklupusį ir padėti eiti toliau…

Patikėkite, jūs – svarbūs ir reikalingi!

Mes reikalingi vieni kitiems…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Vienos moters namuose gėlės bujoja tarsi lianos džiunglėse, o jos kaimynės namuose – gėlės vysta, nors daigus ir sėklas ir viena, ir kita, perka toje pačioje sodininkų parduotuvėje.

Vienas barista kavinėje verda ypatingai skanią kavą, o kitas – šiaip sau, nors abu naudoja tas pačias kavos pupeles, tokį patį pieną ir cukrų, griežtai laikosi proporcijų ir verda kavą tame pačiame kavos virimo aparate.

Kažkieno prabangiame bute – dukslus užsistovėjęs oras, o kažkieno – pyragų, vanilės, ir tiesiog neapsakomas jaukių namų kvapas, nors interjeras kuklus ir paprastas…

O tai reiškia, kad esmė ne daiguose ar sėklose, ne kavos rūšyje ir ne namų interjeruose. Esmė tame, kuo mes patys pripildome savo aplinką ir ką įdedame į įvairius veiksmus ir procesus.

Juk visos planetos, šalys, žmonės, gyvūnija, augmenija, jūros, mintys ir žodžiai turi savo energetiką, kuri yra labai skirtinga. Neįmanoma palyginti plėšrūno ir žolėdžio gyvūno. Kaimo stoties ir sostinės autobusų stoties atmosferos. Draugo ir priešo energetikos.

Mes užpildome savimi savo artimiausią aplinką, ir jei esame pikti, jei bijome – reiškia, ir visa mus supanti aplinka bus nejauki. O jei mylime ir esame geranoriški – tuomet ir mūsų aplinka bus užpildyta vidine šiluma, kurią mes skleidžiame.

Todėl mes pasijuntame blogai šalia piktavališkų ir žiaurių žmonių. Jaučiame skirtumą tarp kuriančio ir griaunančio žmogaus. Skleidžiančio meilę ar neapykantą.

Mūsų būsena, mūsų vidinis pasaulis visada veikia mūsų aplinką ir viską, su kuo mes susiduriame. Ir neįmanoma to poveikio suvaidinti, paslėpti, apgauti ar nuslopinti.

Todėl nesvarbu, ką mes darome – auginame gėles, verdame kavą ar rašome apsakymus – visur mes įdedame dalį savęs. Ir jei tai darome su meile – bujoja gėlės, gaunasi skani kava ir įdomūs apsakymai 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt 

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Jei tau atrodo, kad tu kažką darai, o pokyčių nėra, tai tau tik taip atrodo.

Juk tam, kad augalas užaugtų, sėkla turi sudygti. Praeis tam tikras laikas, kol augalo stiebas iš akiai nematomos požemio karalystės, kur sėkla bręsta ir keičiasi, prasikals į šviesą ir taps nuostabiu medžiu arba gėle.

Mes dažnai nuvertiname savo veiklą tik todėl, kad tą akimirką, kai mums to norisi, mes nematome rezultato, kurio tikimės. Mums reikia skubiai, čia ir dabar, ir būtent taip, o ne kitaip. Bet – ne… Ir kaip dažnai tai sukelia nusivylimą, nepasitikėjimą savimi, neviltį, ir tu jau nenori tęsti to, kas tau buvo taip svarbu. Todėl taip daug lieka atidėta, neužbaigta, nepasiekta…

Tačiau, žinoma, būna įvairios situacijos. Kartais tu darai tai, kas iš tiesų tau visai nereikalinga – tik todėl, kad tai primetė sociumas arba kažkas įkalbėjo. Arba tie siekiai gali tau pakenkti. Arba tu darai tai neteisingai. Arba bandai daryti tai, kam kol kas neturi nei fizinių, nei emocinių resursų…

Bet dažniausiai – dar ne laikas. Pokyčiai vyksta. Prisimeni: kaip sėklos, kuri bręsta po žeme, stiebas lėtai, bet užtikrintai kalasi į šviesą. O tavyje – per tas nematomas akiai vidines transformacijas, kurios būtinos, kad pasiektumei tai, ką užsibrėžei. Viskas juda ir vystosi savo natūraliu tempu.

Todėl žvelk ramiai ir su pagarba į tai, ką darai, jei tiki tuo, ko sieki. Ir tiesiog toliau daryk tai, ką gali. Ir vieną dieną iš tavo pasėtos sėklos užaugs nuostabi permainų gėlė.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Jei jūs kažką matote kitame žmoguje, tai nebūtinai yra ir jumyse.

Iškreipta mintis apie žmogaus atspindį aplinkiniuose sukėlė daug triukšmo, o idėja apie visuotinį pakantumą viskam tapo eiline prievarta prieš žmogaus esybę.

Ne visada kitų elgesio priežastys yra jumyse. Kartais (visada) kitas žmogus – tai tiesiog žmogus, kuris turi savo pasaulio matymą ir sąmoningumo lygmenį, savo pergyvenimus ir būsenas, ir elgiasi taip, kaip jis sugeba elgtis. Tai nepriklauso nuo jūsų. Jūs galite tik stebėti jo saviraišką ir nuspręsti, norite jūs turėti su tuo reikalų, ar ne.

Jūs neprivalote priimti visų ir visko ir kaltinti save, jei nepavyksta to padaryti. Liaukitės prievartauti save. Tendencija į visuotinį pakantumą viskam, nepriklausomai nuo to, ką jūs jaučiate, įvaro jus į eilinį užburtą kankinio ratą. Atseit, mes visi turime kentėti, o jei jums tai nesigauna (o tai natūralu), tuomet jūs turite pasmerkti save už tai, kad esate nepakankamai dvasingas ir pakantus.

O iš tiesų dvasingumas išlaisvina. Jis nepaverčia jūsų kažkokių šablonų vergu. Jūs laisvi naudotis tuo, ką turite. Jūs laisvi patys spręsti, kurti ir viską rinktis savo gyvenime. Pakantumo viskam idėja varo jus į užburtą ratą – pareigą kentėti, kaltės jausmą ir savęs smerkimą už netobulumą.

Dvasingumo kelias negali sukelti tokių negatyvių vibracijų ir pojūčių.

Kai tampate sąmoningesni, jūs esate laisvesni ir mažiau priklausomi nuo bet kokių išorinių aplinkybių ir kitų žmonių elgesio. Jei kažkas šalia jūsų elgiasi niekingai, jūs neturite ieškoti priežasties savyje, ieškoti tame savo atspindžio ir bandyti priimti tai savyje. Nesukite sau galvos. Jūs turite teisę tiesiog apsisukti ir išeiti.

Sąmoningumas – tai gebėjimas matyti esmę ir laisvė būti savimi.

Padėka autorei! Pagal V. Vojtanik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Ar žinote, kokia pati laimingiausia akimirka suaugusio žmogaus gyvenime? Teisingai! Tai atokvėpio akimirka!

Pauzė po įvairiausių svarbių reikalų, kuri tęsiasi, kol vėl neužgriūna kiti svarbūs reikalai…

Vienos šeimynos tėvas pasakojo man, kad jaučia palaimą, kai laukia sugrįžtančių iš atostogų vaikų tuščiame ir tvarkingame bute. Kuomet jau jie ateis, atsigers arbatos iš puodelių, išmėtys žaislus, įdės purvinas kojinaites į skalbimo mašiną ir dar kažką sugalvos…

Atokvėpio akimirka negali ir neturi tęstis ilgai. Ji trumpa, bet dėl to dar labiau vertinga. Ji trunka lygiai tiek, kad suvoktume, kas vyksta prieš ir po jos, o taip pat savo vietą visame tame. 

Kad atsikvėptume. Juk atokvėpis – jau pats savaime vertingas ir būtinas visiems tiems labai svarbiems pilnaverčio ir laimingo suaugusio gyvenimo reikalams.

Padėka autorei! Pagal A. Datešidzė tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !