Category: Saviugda

Mažai kas moka bendrauti su kitais kaip su lygiais – žmonės arba iškelia save aukščiau ir labai pyksta, jei nepripažįstamas jų “autoritetas“, arba – jaučiasi menki ir visaip stengiasi įtikti, o atsisakymą su jais bendrauti priima kaip išdidumą.

Reikia būti dvasiškai stipriu žmogumi ir turėti didelę bendravimo patirtį, kad nepradėtume destruktyviai elgtis būtent tuomet, kai kitas nori tiesiog pasikalbėti.

Nedaug yra žmonių, kurie moka bendrauti, ir, jei atvirai, dažnas, net patyręs žmogus, nepastebimai pradeda pamokslauti net paprasčiausiame buitiniame pokalbyje. Todėl labai svarbu pajusti tą “laiku ir vietoje“ momentą, kai reikia kažką atsakyti, o kada – patylėti ir atidžiai išklausyti.

Daugumai žmonių nereikalingi patarimai ir pamokymai, jie tiesiog nori pasidalinti tuo, kas jiems šiuo metu svarbu ir ramiai pasikalbėti, arba nori atsiverti, atsikratyti savo nerimo ar vidinio diskomforto… Bet pokalbis gali tapti problema, jei pašnekovas pradeda pamokslauti arba ginčytis – tuomet bendravimas greitai virsta konfliktu.

Todėl sveikas, nuoširdus, harmoningas bendravimas – tai tikras menas. Juk kaip bendraujame – taip ir gyvename…

Tačiau kol mes gyvename iš aukšto primetamų autoritetų visuomenėje – pasaulyje vyrauja chaosas. Kol lemiamą reikšmę gyvenime turi ne skaidrumas ir tiesa, o dirbtinai formuojama nuomonė – vis plačiau įsigali melas, vis rečiau galime pamatyti harmoningo bendravimo pavyzdžių.

Turime suprasti šį mechanizmą ir stabdyti ydingą bendravimą, kad netaptume primityviais vykdytojais, valdomais paprastomis manipuliacijų schemomis, kai yra aktyvuojamas susireikšminimas arba nepilnavertiškumo pojūtis.

Tiesiog gerbkime vieni kitus, ugdykime sąmoningumą, gebėjimą geranoriškai ir atvirai bendrauti, išklausyti, suprasti save ir kitus. Mes visi esame lygūs (ne vienodi, o – lygūs), kiekvienas žmogus yra svarbus ir reikalingas, ir kiekvienas gali pasidalinti kažkuo, kas atneš gerovę visiems.

Galbūt, pradžioje tai nėra paprasta, bet laikui bėgant bendravimas tampa lengvas ir nuoširdus. O juk harmoningas bendravimas – tai pirmas žingsnis į vienybę, santarvę ir bendros šviesios realybės kūrimą 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Prarasti dvasinę pusiausvyrą labai lengva. Kažkas pasakė arba padarė kažką nemalonaus, įvyko kažkas blogo, jus įtraukė į konfliktą ar ginčą, parašė jums įžeidžiantį komentarą…

Atrodytų, tai smulkmena. Tačiau dvasinė pusiausvyra sutrikdyta. Ir jūs pajuntate susierzinimą, nerimą, bejėgiškumą…

Dvasinė pusiausvyra – subtilus ir trapus dalykas. Pakanka lengvo postūmio, kad ją pažeistume. Ir tuomet pasipila nemalonumų virtinė, ir sveikata gali sušlubuoti. Ypač jei tas nemalonus įvykis buvo netikėtas, tarsi smūgis į nugarą. Smūgis, nuo kurio jūs praradote pusiausvyrą ir pradėjote kristi. Dar nesuklupote, bet netrukus suklupsite…

Toks smūgis ypatingai pavojingas, jei jūs esate linkę “užstrigti“ negatyvume ir ilgai pergyventi traumuojančius įvykius. Jei tokie pergyvenimai trunka ilgiau nei tris valandas – tai jau kelia pavojų sveikatai.

Katastrofų ir nelaimingų įvykių aukos dažniausiai žūsta būtent per pirmąsias tris valandas. Ne nuo traumų ar žaizdų, jie gali ir visai fiziškai nenukentėti. Jie žūsta nuo streso pasekmių, dėl dvasinės pusiausvyros pažeidimo. 

Žinoma, po konflikto ar ginčo jūs nežūsite, bet sugrąžinti dvasinę pusiausvyrą galima gana greitai, tik reikia suprasti, kaip tai padaryti.

Ar žinote, kad po peštynių ar stresų beždžionės skubiai ieško galimybės apkabinti savo mažylius arba pasidalinti maistu? Jos ieško būdų išreikšti savo prieraišumą ir švelnumą – ir teisingai daro.

Streso metu organizme pasklinda kenksmingi ir griaunantys hormonai. Juos reikia “užgesinti“ teigiamais hormonais. Meilės ir laimės hormonais. Ir šie hormonai pasigamina po švelnių prisilietimų, po jaukaus bendravimo ir gerų santykių su artimais žmonėmis.

Visai nebūtina kažką apkabinti. Bet galima nedelsiant padaryti kažką gero kitiems. Pamaitinti šunį arba katę, paberti lesalo paukščiams, pažymėti draugo straipsnį širdute, pasakyti gerus žodžius bendradarbiui ar giminaičiui, arba – kaimynui.

Padovanoti kam nors mažą dovanėlę. Galima ir didelę! Tiesiog pradėti geranorišką bendravimą savo artimiausioje aplinkoje – štai ką reikia kuo greičiau padaryti. Ir organizmas tą pačią akimirką pradės gaminti “geruosius“ išsigelbėjimo hormonus. Štai taip jis veikia.

Ir dvasinė pusiausvyra sugrįš. Bus atkurtas teisingas balansas. Ir “smūgio“ pasekmės išnyks, išsisklaidys. Jūs nesuklupsite! Dar daugiau – jūs žymiai greičiau pamiršite nemalonų įvykį. Jis išblės jūsų atmintyje, nepavirsdamas kankinančiais prisiminimais.

Todėl trijų valandų bėgyje būtina susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą. Ne skundais ir pasakojimais apie tai, kas įvyko, bet štai tokiu būdu – “gerais darbais“. Gerais žodžiais ir poelgiais galima pilnai nukenksminti nemalonumų pasekmes. Ir išsaugoti savo sveikatą bei jėgas.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Empatija yra viena iš esminių prigimtinių žmogaus savybių, kurios paskirtis – harmoninga sąveika su žmonėmis ir visa gyvybe, visaapimantis vienybės pojūtis, intuityvūs pojūčiai, santarvė ir kūrybinis bendradarbiavimas.

Galimybė suprasti žmogų, pajutus tai, ką jaučia jis – viena iš vertingiausių empatijos savybių. Matyti kitame save, jausti tai, ką kiti jaučia – didelė dovana, bet kartu ir didelė atsakomybė.

Jausdamas visą spektrą savo ir kitų žmonių išgyvenimų, toks žmogus suvokia visą kančios ir skausmo gilumą, todėl niekada nesuteiks kitiems nei skausmo, nei kančios.

Giliai jausdamas kitų žmonių vidinę būseną, empatas negali likti nuošalyje, jei kitas žmogus kenčia. Todėl pasireiškia jo natūralus poreikis dėti visas įmanomas pastangas, kad kenčiantis žmogus pajustų palaikymą, kad patikėtų savo jėgomis, kad jam pasidarytų nors truputį lengviau.

Empatas žino, kad sunkiu gyvenimo periodu žmogui būtina tiesiog žinoti, kad jis ne vienas, kad yra šalia kažkas, kas palaikys ir pagelbės tiek, kiek galės. Juk kartais sunkumų palaužtam žmogui reikia visai nedaug: paguodos, patarimo, bet kartais reikia ir konkrečios pagalbos, kad jo gyvenimas galutinai nesugriūtų.

Tarp kitų empatijos pusių galima išskirti ir kolektyvinių energijų ir jausmų poveikį empatui. Todėl jautriam žmogui sunku būti prekybos centruose ar masiniuose renginiuose, ypač jei juose dominuoja agresija, apgaulė, pyktis ar bet koks kitoks negatyvumas.

Taip pat blogai empatišką žmogų veikia ir kažkokie trumpalaikiai arba ilgalaikiai negatyvūs sukrėtimai, įvykiai ar periodai visuomenėje ir visame pasaulyje: jis negali likti tam abejingas, nes nesijaučia gerai, jei aplink žmonės kenčia. Tokiais atvejais jis jaučiasi sutrikęs, bejėgis, nusivylęs.

Atgauti jėgas, vidinę pusiausvyrą ir ramybę empatui padeda vienatvė, jo asmeninė erdvė. Būtent taip, ir tik taip jis stabilizuoja savo vidinę būseną, nes nenori užkrauti kitiems savo sunkių išgyvenimų. Ypač gerai jis jaučiasi gamtoje, atokiau nuo didmiesčių.

Empato polinkis vienatvei gali kažkam atrodyti kaip išdidumo demonstravimas, kaip vengimas bendrauti, tačiau jam tai retkarčiais tiesiog būtina, kad galėtų sumažinti vidinę įtampą ir pailsėtų. Nes jam kartais tiesiog nebelieka jėgų net mandagaus pokalbio palaikymui.

Labai įdomus bendravimas su empatišku žmogumi: jis labai atviras, nuoširdus, geranoriškas ir puikiai jaučia pašnekovo būseną. Jei žmogus nuliūdęs, susikrimtęs, jis visada suras paguodos žodžius, o jei laimingas – nuoširdžiai kartu pasidžiaugs.

Tačiau yra ir kita bendravimo su juo pusė – empatiškas žmogus labai gerai jaučia apgaulę ir melą, ir atspindi visa tai tarsi veidrodyje, o pašnekovas dėl to pasijunta ne tik nejaukiai, bet ir gali pradėti jausti empatui priešiškumą, nors bendravimo pradžioje empato nuoširdumas jam kėlė simpatiją.

Bet jei būsime su juo nuoširdūs – turėsime geraširdišką ir ištikimą draugą. Su savo artimais ir mylimais žmonėmis empatai sukuria labai ypatingą vidinį ryšį, o savo namuose kuria jaukią geranoriškumo ir meilės atmosferą.

Ir, aišku, kyla klausimas: empatija kažkoks išskirtinis gebėjimas, ar tokią savybę turi kiekvienas žmogus? Žinoma, tai prigimtinė mūsų visų savybė, tačiau… ją užgesina egoizmas. Ir tikrai, jei tik nori, ją gali atgaivinti kiekvienas žmogus.

Tereikia savo gyvenime pradėti įgyvendinti visų šviesuolių kartojamą paprastą mintį: “Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum patirti“ – tuomet ir skausmo, ir kančios pasaulyje bus vis mažiau, o mes vieni kitiems linkėsime tik gero: skleisime meilę, įkvėpimą ir gerumą 🙂 . Nes esame visi susieti 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros, ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad vieni visiškai pasitiki bet kokia išorine informacija, o kiti –  nuolat ieško patvirtinančių įrodymų, ypač jei informacija atrodo jiems abejotina ar nepatikima.

Ir, žinoma, mums akivaizdus tokių žmonių mąstymo skirtumas – vieni remiasi viešais autoritetais, pakartodami jų nuomonę, o kiti ieško pirminės informacijos šaltinių, įvykių liudininkų pasakojimų arba faktų.

Toks žmonių mąstymo skirtumas sukelia ginčus ir konfliktus. Todėl svarbu suprasti, kodėl taip yra – vieni tiki, o kiti – tikrina? Ypač tai svarbu krizių ar socialinių sukrėtimų metu, nes tokiais atvejais žmonės nori žinoti viską apie vykstančius procesus, o prieštaringa informacija ar ginčai tik dar labiau didina nerimą, įtampą ir nesaugumo pojūtį.

Be to, jau dauguma žmonių suprato, kad ginčuose niekada negimsta tiesa – juk kiekviena pusė gina savo poziciją, o įrodyti greitai kažkam kitokią, dažnai priešingą poziciją, tiesiog neįmanoma, nes žmogus to iš principo nepriims, net jei gaus neginčytinus įrodymus.

Tiesa gimsta taikaus, geranoriško dialogo metu, kai sąmoningi, žingeidūs, kūrybingi žmonės dalinasi savo patirtimi, įžvalgomis, ir jų pokalbio tikslas – pasidalinti žiniomis, sujungti, apibendrinti, atrasti sąlyčio taškus, bendradarbiauti, o ne – pažeminti, susireikšminti, nukrypti į negatyvias emocijas ar asmeniškumus.

Taip ir su informacija: svarbus tikslas (kam ji mums reikalinga) ir informacijos šaltinis – kad netaptume tik nepatikrintos informacijos gavėjais ir perdavėjais, arba, dar blogiau – “sugadintais telefonais“, kurie interpretuoja ar iškreipia informaciją neatpažįstamai, klaidindami kitus žmones. Tai asmeninės atsakomybės klausimas.

Todėl labai svarbu kritiškai vertinti ir tikrinti informaciją – kad neapsigautume ar nebūtume apgauti, nes galime susidurti ir su sąmoningai skleidžiamu melu, ir su iškreipta informacija, kuria aklai tiki ją skleidžiantys žmonės. Juk informacija formuoja ne tik mūsų nuomonę, bet ir mūsų pasaulėžiūrą, o galiausiai – ir mūsų gyvenimą.

Kritinis informacijos vertinimas – tai mąstymo procesas, mąstyti kritiškai gali sąmoningas žmogus. Svarbi detalė – aiškiai mąstyti galime tik būdami visiškai ramūs, kai emocijos neįtakoja ir neblaško mūsų mąstymo. Todėl jei informacija mus sutrikdė, išvedė iš pusiausvyros – nusiraminkime, o tik po to ieškokime patikimų įrodymų ir faktų.

Kritinis mąstymas – tai gebėjimas užduoti teisingus klausimus, surasti ir ištirti patikimus informacijos šaltinius, palyginti informaciją su jau turimomis žiniomis ar savo asmenine patirtimi, naudotis savo intuicija, numatyti įvykių tendencijas, argumentuoti savo poziciją, atpažinti melą ir manipuliacijas. Tai labai vertinga savybė.

O kaip gi atsiranda viskuo aklai tikintys, ir – kritiškai mąstantys žmonės? Gebėjimas kritiškai mąstyti formuojasi vaikystėje, ir jei niekas to neužslopina (nes besivystantis vaikas užduoda labai daug klausimų, yra žingeidus, iniciatyvus, kūrybingas, smalsus, aktyvus..) , tuomet jo sąmoningumas, žingeidumas ir kritinis mąstymas išlieka visam gyvenimui. Jei tik tėvams ir pedagogams pakanka kantrybės, dėmesingumo ir išminties..

Jei ši savybė užslopinama vaikystėje, tuomet žmogaus kritinis mąstymas yra silpnas, dėl to jis lengvai pasiduoda kitų įtakai, yra priklausomas nuo kitų nuomonės, nepasitiki savimi. Bet nežiūrint į tai, jis periodiškai patiria akistatos su savimi akimirkas ir užduoda sau egzistencinius klausimus, todėl gali bet kada pradėti vystyti savo gebėjimą mąstyti kritiškai – juk tai prigimtinė mūsų savybė, kurią galime atgaivinti.

Kritinis mąstymas – labai svarbi žmogaus prigimtinė savybė, kuri suteikia mums laisvę adekvačiai vertinti realybę ir kurti sveiką sąveiką su žmonėmis ir aplinka. Nes tik su Tiesa ir Tiesoje mes galime gyventi harmoningai 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Stereotipai – tai ne tik stabilios emocinės reakcijos arba šabloniniai vertinimai, bet ir dominuojanti gyvenimo forma, kur žmogus neturi pasirinkimo galimybės, aiškaus požiūrio ir laisvos jausmų išraiškos.

Stereotipai valdo ribotą sąmonę, atlikdami pasirinkimą už žmogų: kaip ir į ką žiūrėti ir kaip reaguoti į tai, kas vyksta. Stereotipų klasta tame, kad pats žmogus jų nepastebi ir nesuvokia, jis nuoširdžiai tiki, kad šios įprastos mintys ir emocijos yra jo asmeninės.

Ir jei mes atseksime loginę stereotipinio mąstymo ir emocinių reakcijų eigą, mes pamatysime, kad jos yra susietos su “išlikimo programa“, kurioje apsauginės reakcijos į grėsmes visada yra pirmoje vietoje. “Išlikimo programa“ – tai kolektyvinis “žinių ir patirties“ kompleksas gyvenimui nepalankiose sąlygose.

Iš kartos į kartą vaikams buvo perduodamos nuostatos, kad pasaulis yra kupinas pavojų; kad pats gyvenimas – tai begalinis kliūčių ruožas; gyvenimas – tai nuolatinė kova su problemomis. Kovos koncepcija tapo gyvenimo prasme: kol mes kovojame, mes išliekame, bet dėl to greitas kūno ir psichikos susidėvėjimas mums garantuotas; o rūpestis artimaisiais visada vyksta nerimo ir baimės fone: “kad tik kokia bėda neištiktų“, bet tai neturi nieko bendro su meile.

Viso to pasekoje stereotipinis mąstymas yra kupinas negatyvumo, – pirmoje vietoje visada yra nepakantumas, nepasitikėjimas, nerimas ir baimė.

Tuo tarpu gebėjimas gyventi su džiaugsmu, išsaugant vidinę pusiausvyrą, tapo didele retenybe; kad patirtų džiaugsmą, žmonės sugalvojo specifines priežastis, susietas išskirtinai su išoriniais stimulais: palepinti save pirkiniais, apsilankyti kavinėje, gauti dovanų, švęsti šventes, pabendrauti su žmonėmis, kurie gali nudžiuginti…

Bet toks džiaugsmas – trumpalaikis, jis yra ne iš vidinio pasaulio, o iš išorinio, tarsi kažkieno sunormuotas arba suteiktas…

Stereotipai varžo gyvą išraišką, supakuodami sąmonę į dirbtines ribojančias normas ir savęs slopinimą. Tai, prie ko žmogus pripranta, sukuria komforto iliuziją, tačiau ne viskas, ką jis vertina kaip “gėrį ir teisingumą“, atneša gėrį į jo gyvenimą, – taip stereotipai sukuria prieštaravimus, kurdami konfliktus su gyvų jausmų išraiška.

Štai taip džiaugsmas, kaip gebėjimas su džiaugsmu žvelgti į pasaulį, į savo gyvenimą, į save – blokuojamas stereotipais su automatiniu apsauginių reakcijų rinkiniu, kurie sukausto gyvą suvokimą ir gyvą dalyvavimą savo asmeninėje realybėje.

Vystymasis ir tobulėjimas vyksta už stereotipų ribų. Mes patys turime tapti tais pokyčiais, kuriuos taip norime pamatyti pasaulyje.

Gebėjimas gyventi su džiaugsmu – tai sveikas dvasinės sferos pagrindas, tai dažnis, kuris yra aukščiau nerimo, kur jokie stereotipai nepasiekia, ir žmogus yra laisvas nuo iškreipto mąstymo, įtakoto svetimų nuomonių, svetimų reakcijų, svetimų poelgių.

Išsilaisvinimas nuo įprastų “minčių ir emocijų“ įvyksta tuomet, kai žmogus sąmoningai pats nusprendžia žengti už stereotipų ribų, tapusių jo įprasta komforto zona.

Tuomet atsiveria galimybė praplėsti savo horizontus, užmegzti gyvą sąveiką su realybe, kuri visai neprivalo būti problema, bet gali tapti individualia kūrybos erdve pačio žmogaus gebėjimų išraiškai… Šis procesas ir yra vystymasis, tai vidinis judėjimas iš pavojaus – į saugumą, iš problemų – į sprendimus, iš kančios – į ramybę, iš nerimo – į džiaugsmą.

Paleiskite savo džiaugsmą į laisvę, tam nereikia didžiulių pastangų – reikia tik pašalinti kliūtis į natūralią dvasinės sveikatos išraišką ir brandumą…

Pagal Svetlanos Orijos straipsnį, vertė ruvi.lt

Geros savaitės, šiltos rudeninės saulės mums visiems 🙂 !

Kai žmogus neturi ryšio su savimi (kitaip tariant, yra nesąmoningas), vaizdą apie jį supantį pasaulį jis susidaro ne kritiškai mąstydamas, ne pasiremdamas savo paties išgyventa patirtimi ar palygindamas ją su kitų žmonių panašia asmenine patirtimi.

Toks žmogus orientuojasi į išorinius autoritetus, į įvairius išorinius informacijos šaltinius, ir lengvai priima kitų sugalvotas teorijas ir koncepcijas, net jei jos praktiškai nepatvirtintos ar net absurdiškos.

Pavyzdžiui, jis gali lengvai patikėti reklama, madingo “guru“ teorija, filme ar knygoje parodyta “laimės istorija“, sėkmingumo “trenerių“ dėstomomis koncepcijomis, įtakingų visuomenėje veikėjų teiginiais ir pažadais, ir t.t..

Ir net jei išorinėje informacijoje gali būti dalis tiesos, jei ji ir nušviečia kažkokią realybės dalį, tačiau jei žmogus neturi ryšio su savimi – nesiremia savo patirtimi, su kuria gali palyginti tą informaciją, arba jei negali jos patikrinti – jis susikurs iškreiptą, klaidingą pasaulio matymą.

Beje, ir klaidingos informacijos skleidėjai ne visada tai daro piktybiškai – dažnai jie patys taip pat yra nesąmoningi ir tiesiog kartoja kitų žmonių skleidžiamą informaciją. Tačiau yra ir tikslingi manipuliatoriai, turintys plačias poveikio priemones ir galimybes.

Taip sukuriamos iliuzinės, virtualios informacinės erdvės, per kurias galima žmonėms įteigti bet ką: įskiepyti netikras vertybes, manipuliuoti žmonių patiklumu, iškreipti tiesą, įtikinti bet kokiu melu, suformuoti šabloninį mąstymą ir klaidingą pasaulėžiūrą, ir t.t..

Įtraukti į tokias iliuzines informacines erdves, žmonės galiausiai praranda ryšį su savimi ir pradeda gyventi primetamais iš išorės šablonais.. Maža to, jie ne tik jas palaiko, bet ir neigia bei ginčijasi dėl visko, kas prieštarauja ar neįsirašo į tą išorinę informaciją: jie gina ją, nes turi pateisinti sau tai, ką jau laiko savo nuomone ir savo asmenine pasaulėžiūra.

Atrodytų – kas čia blogo, jei žmogus turi kad ir klaidingą, įtakotą, bet vis gi savo pasaulėžiūrą? Bet ar savo, jei tai įtakota iš išorės? Gal todėl žmonės dabar gyvena, laikydami “normaliomis“ negatyvias žmonijos gyvenimo puses: priešiškumą, konkurenciją, žalingus įpročius, skurdą, bedarbystę, ekonomines krizes ir net karus?..

Tai gali atrodyti “normalu“, kol nepaliečia žmonių asmeniškai ir kol jie nepradeda galvoti apie negatyvių gyvenimo pusių priežastis. Tai vadinama pabudimu arba praregėjimu – tai nelengvas akistatos su savimi, su savo dvasiniu vidiniu pasauliu momentas.

Kodėl nelengvas? Nes sukelia daug vidinių neatitikimų ir prieštaravimų, nusivylimų, apmaudo ir neteisybės pojūčių. Tačiau toks išsigryninimas – vienintelis būdas vėl tapti savimi tikruoju, išugdyti kritinį mąstymą ir atgaivinti savo prigimtines dvasines savybes – sąžinę, laisvę, intuiciją, tiesos ir vienybės poreikį, gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti..

Šių dvasinių savybių dėka mes esame dvasingi žmonės – Tikri Žmonės – kurie gali mylėti, kurti visų gerovei, harmonizuoti pasaulį, evoliucionuoti.. O jei prarandame šį sakralinį ryšį su savimi – rizikuojame tapti įvairiausių manipuliatorių valios vykdytojais.

Saugokime šį sakralinį ryšį su savimi. Jis toks svarbus.. Svarbiausias.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

 

Aš tikiu mažų, nepastebimų, kasdieninių žingsnių jėga.

Misija, motyvacija, didingas tikslas – visos šios magiškos sąvokos iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios nuostabios! Bet kai tik turime reikalą su nuobodžia kasdienybe, šie žodžiai kaipmat netenka savo žavesio.

Ir žmogus, kuris buvo pakerėtas tokių žodžių spindesiu, nusivylęs atsitraukia arba laukia sekančios “stebuklo dozės“.

Išorinis pasaulis – greitai besikeičiančių įspūdžių virtinė. Ir mes matome tik baigtinį rezultatą: koncertas, paroda, knyga, paveikslas, daina, namas, mokslinis atradimas – visa tai mes galime pavadinti žmogaus pastangų ir darbų suma, rezultatu. Kad ir tekstas internete – tai autoriaus patirties išvados, kurias jis gali išreikšti keliais svariais sakiniais.

Bet kaip dažnai mes kaip vaikai žavimės būtent to ryškaus išorinio įspūdžio akimirka! Ir todėl tikimės to iš bet kokios savo veiklos – vis laukiame “gyvenimo šventės“, amžino “draivo“, nenutrūkstamo motyvacijos srauto iš išorės.

O jei to nėra, galvojame: “Kažkodėl neturiu tam įkvėpimo“, “Manęs tai nemotyvuoja, matyt, suklydau rinkdamasis tikslą“, “Kame mano didinga misija? Na, jau tikrai ne nuobodžioje kasdienybėje“…

Tai mažas kaprizingas vaikas sėdi mumyse ir reikalauja nuolatinių pramogų. Ir tas vaikas tikrai puikus, jei prabyla laiku ir vietoje – pavyzdžiui, kai mes patys pradedame kažką naujo. Mūsų vidinis vaikas įkvepia mus, todėl mes pamirštame laiką ir kliūtis, mes tiesiog užsidegame ta nauja veikla.

Tačiau tą vaiką sekančiame etape turi pakeisti suaugęs žmogus – ramus ir nuoseklus, kantrus ir išmintingas. Kuris gali išsaugoti tą įžiebtą liepsną ir nešti ją toliau, kad įgyvendintų tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo.

Ir tai ne visada lengva, o kartais ir nuobodu. Kartais tenka įkalbinėti save tęsti, net “imti save už pakarpos“… Prisiversti padaryti dar žingsnelį. Nepasiduoti abejonėms. Pakelti nuleistas rankas ir vėl nešti tą vidinę įkvėpimo šviesą.

Ir šis etapas dažnai nepastebimas aplinkiniams, todėl jiems gali atrodyti, kad viskas einasi lengvai ir paprastai. Gali būti, kad šalia yra žmonės, kurie palaiko ir padeda, bet gali būti ir tokių, kurie numuša ūpą negailestinga kritika, palyginimais su kitais, neprašytais patarimais, ir priverčia suabejoti savo jėgomis.

Todėl tik suaugęs gali įgyvendinti tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo mūsų vidinis vaikas. Suaugęs sugeba nesustoti dėl nevykusių tarpinių rezultatų. Jis gali bandyti vėl ir vėl. Kantriai, nuosekliai, darydamas išvadas. Savo mažais kasdieniniais žingsneliais jis visada pasiekia rezultatą.

O paskui, žinoma, ateina ir džiaugsmas…  Vidinės pilnatvės, kūrybinės saviraiškos džiaugsmas, kuris labai jau skiriasi nuo ryškių, bet tokių trumpalaikių išorinių įspūdžių 🙂 .

Pagal L. Ulitinos tekstą, vertė ruvi.lt

Instinktyvi reakcija į pavojų pasireiškia trimis būdais: Kovoti-Bėgti-Sustingti. Tai apsaugos būdai, kuriais naudojasi gyvūnai, kad išgyventų laukinėje gamtoje.

Ir kiekviename žmoguje yra tokie patys instinktyvių apsauginių reakcijų būdai. Vieni sustingsta, kiti bėga, o treti aršiai puola į kovą. O taip yra todėl, kad stresas pradeda augti, ir kam kokia reakcija yra labiau įprasta – tokia ir pasireiškia.

Tie žmonės, kurie įpratę kovoti, pradeda bartis, peštis, kažką įrodinėti, ginčytis, keisti, veikti, įtikinėti, ir – smerkti tuos, kas elgiasi kitaip. Ypač tuos, kurie sustingsta. Nes įpratusiems kovoti ir tuoj pat kažką daryti, labai sunku slopinti savo energiją.

Tiesą sakant, jie todėl ir kovoja, kad negali suvaldyti savo audringų reakcijų. Ir kai mato nuo šoko sustingusius žmones, jie tampa dar aktyvesni ir veržte veržiasi į kovą. Tokie žmonės sugeba priimti labai greitus sprendimus. Ir reikia pripažinti, kad kartais tai labai naudinga.

Tuo tarpu žmonės, kurie įpratę pabėgti, pradeda ieškoti būdų skubiai “nusiplauti“ iš stresinės situacijos. Pavyzdžiui, išvažiuoti, išeiti, pabėgti, išsiskirti arba atsiriboti. Ir tokia reakcija atrodo jiems visai normali, tačiau ji erzina ir gąsdina tuos, kas stresinėje situacijoje yra linkę suartėti, kad visi drauge būtų saugesni.

Kartais toks būdas pabėgti iš karštos zonos – tikrai geras būdas išgelbėti gyvybę. Tik esmė tame, kad toks elgesys gali sugriauti žmonių tarpusavio santykius, jei taikomas neapgalvotai ir automatiškai.

Trečiasis reakcijos būdas – sustingimas. Tokie žmonės tiesiog sustoja vietoje – pasilieka namuose, nieko nesprendžia, nieko neperka ir stabdo viską, ką tik galima sustabdyti. Jie pasislepia tarsi kiškiai aukštoje žolėje ir laukia, kol situacija pasikeis.

Ir ši strategija, kaip ir kitos dvi, tam tikrose situacijose puikiai gelbsti. Jei nejudi, tuomet tavęs niekas neliečia ir negali sužeisti, o kai ateis ateis laikas, tereiks pabėgti į saugią vietą ir vėl pradėti gyvenimą naujose aplinkybėse.

Kritinėje situacijoje naudingos visos strategijos. Tačiau dažnai būna taip, kad viena iš jų dominuoja. Ir ne taip svarbu, kuri būtent. Svarbu suprasti, kad: jei jūs kovojate, bėgate arba sustingote – tai reiškia, kad jūs išgyvenate stiprų stresą.

Ir visos šios apsauginės reakcijos yra automatiškos. Jos valdo jus, o ne jūs jas. Ir kai tik jūs pastebite tokias savo būsenas, labai svarbu padaryti pauzę ir išsiaiškinti, kas gi jums kelia nerimą ir ko jūs bijote. Atsikvėpti.

Pajusti savo kūną, išgirsti savo širdį. Pamatyti realybę. Pajusti žemę po kojomis. Ir tik po to pažvelgti, kas vyksta aplink ir priimti sprendimus.

O dabar tiesiog stebėkite. Beje, tai taip geras būdas atgauti vidinę ramybę.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Aš aptikau spąstus, į kuriuos papuola visi žmonės, kurie nusprendžia keisti save. Tie spąstai guli pačiame paviršiuje, bet taip gudriai užmaskuoti, kad pro juos niekas iš mūsų nepraeis – būtinai įkliūsime ir susipainiosime.

Pati idėja “pakeisti save“ arba “pakeisti savo gyvenimą“ veda mus tiesiu taikymu į tuos spąstus. Nes praleidžiama labai svarbi grandis, be kurios visos pastangos nueis vėjais, o mes galime atsidurti dar blogesnėje situacijoje, nei buvome. Todėl kad norėdami pakeisti save arba gyvenimą, mes pamirštame pagalvoti apie tai, kaip mes sąveikaujame su savimi arba su pasauliu. O nuo to, kaip mes tai darome, ir priklauso, kas gi bus toliau.