Apie kritinį mąstymą

Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad vieni visiškai pasitiki bet kokia išorine informacija, o kiti –  nuolat ieško patvirtinančių įrodymų, ypač jei informacija atrodo jiems abejotina ar nepatikima.

Ir, žinoma, mums akivaizdus tokių žmonių mąstymo skirtumas – vieni remiasi viešais autoritetais, pakartodami jų nuomonę, o kiti ieško pirminės informacijos šaltinių, įvykių liudininkų pasakojimų arba faktų.

Toks žmonių mąstymo skirtumas sukelia ginčus ir konfliktus. Todėl svarbu suprasti, kodėl taip yra – vieni tiki, o kiti – tikrina? Ypač tai svarbu krizių ar socialinių sukrėtimų metu, nes tokiais atvejais žmonės nori žinoti viską apie vykstančius procesus, o prieštaringa informacija ar ginčai tik dar labiau didina nerimą, įtampą ir nesaugumo pojūtį.

Be to, jau dauguma žmonių suprato, kad ginčuose niekada negimsta tiesa – juk kiekviena pusė gina savo poziciją, o įrodyti greitai kažkam kitokią, dažnai priešingą poziciją, tiesiog neįmanoma, nes žmogus to iš principo nepriims, net jei gaus neginčytinus įrodymus.

Tiesa gimsta taikaus, geranoriško dialogo metu, kai sąmoningi, žingeidūs, kūrybingi žmonės dalinasi savo patirtimi, įžvalgomis, ir jų pokalbio tikslas – pasidalinti žiniomis, sujungti, apibendrinti, atrasti sąlyčio taškus, bendradarbiauti, o ne – pažeminti, susireikšminti, nukrypti į negatyvias emocijas ar asmeniškumus.

Taip ir su informacija: svarbus tikslas (kam ji mums reikalinga) ir informacijos šaltinis – kad netaptume tik nepatikrintos informacijos gavėjais ir perdavėjais, arba, dar blogiau – “sugadintais telefonais“, kurie interpretuoja ar iškreipia informaciją neatpažįstamai, klaidindami kitus žmones. Tai asmeninės atsakomybės klausimas.

Todėl labai svarbu kritiškai vertinti ir tikrinti informaciją – kad neapsigautume ar nebūtume apgauti, nes galime susidurti ir su sąmoningai skleidžiamu melu, ir su iškreipta informacija, kuria aklai tiki ją skleidžiantys žmonės. Juk informacija formuoja ne tik mūsų nuomonę, bet ir mūsų pasaulėžiūrą, o galiausiai – ir mūsų gyvenimą.

Kritinis informacijos vertinimas – tai mąstymo procesas, mąstyti kritiškai gali sąmoningas žmogus. Svarbi detalė – aiškiai mąstyti galime tik būdami visiškai ramūs, kai emocijos neįtakoja ir neblaško mūsų mąstymo. Todėl jei informacija mus sutrikdė, išvedė iš pusiausvyros – nusiraminkime, o tik po to ieškokime patikimų įrodymų ir faktų.

Kritinis mąstymas – tai gebėjimas užduoti teisingus klausimus, surasti ir ištirti patikimus informacijos šaltinius, palyginti informaciją su jau turimomis žiniomis ar savo asmenine patirtimi, naudotis savo intuicija, numatyti įvykių tendencijas, argumentuoti savo poziciją, atpažinti melą ir manipuliacijas. Tai labai vertinga savybė.

O kaip gi atsiranda viskuo aklai tikintys, ir – kritiškai mąstantys žmonės? Gebėjimas kritiškai mąstyti formuojasi vaikystėje, ir jei niekas to neužslopina (nes besivystantis vaikas užduoda labai daug klausimų, yra žingeidus, iniciatyvus, kūrybingas, smalsus, aktyvus..) , tuomet jo sąmoningumas, žingeidumas ir kritinis mąstymas išlieka visam gyvenimui. Jei tik tėvams ir pedagogams pakanka kantrybės, dėmesingumo ir išminties..

Jei ši savybė užslopinama vaikystėje, tuomet žmogaus kritinis mąstymas yra silpnas, dėl to jis lengvai pasiduoda kitų įtakai, yra priklausomas nuo kitų nuomonės, nepasitiki savimi. Bet nežiūrint į tai, jis periodiškai patiria akistatos su savimi akimirkas ir užduoda sau egzistencinius klausimus, todėl gali bet kada pradėti vystyti savo gebėjimą mąstyti kritiškai – juk tai prigimtinė mūsų savybė, kurią galime atgaivinti.

Kritinis mąstymas – labai svarbi žmogaus prigimtinė savybė, kuri suteikia mums laisvę adekvačiai vertinti realybę ir kurti sveiką sąveiką su žmonėmis ir aplinka. Nes tik su Tiesa ir Tiesoje mes galime gyventi harmoningai 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Paleiskite džiaugsmą į laisvę…

Stereotipai – tai ne tik stabilios emocinės reakcijos arba šabloniniai vertinimai, bet ir dominuojanti gyvenimo forma, kur žmogus neturi pasirinkimo galimybės, aiškaus požiūrio ir laisvos jausmų išraiškos.

Stereotipai valdo ribotą sąmonę, atlikdami pasirinkimą už žmogų: kaip ir į ką žiūrėti ir kaip reaguoti į tai, kas vyksta. Stereotipų klasta tame, kad pats žmogus jų nepastebi ir nesuvokia, jis nuoširdžiai tiki, kad šios įprastos mintys ir emocijos yra jo asmeninės.

Ir jei mes atseksime loginę stereotipinio mąstymo ir emocinių reakcijų eigą, mes pamatysime, kad jos yra susietos su “išlikimo programa“, kurioje apsauginės reakcijos į grėsmes visada yra pirmoje vietoje. “Išlikimo programa“ – tai kolektyvinis “žinių ir patirties“ kompleksas gyvenimui nepalankiose sąlygose.

Iš kartos į kartą vaikams buvo perduodamos nuostatos, kad pasaulis yra kupinas pavojų; kad pats gyvenimas – tai begalinis kliūčių ruožas; gyvenimas – tai nuolatinė kova su problemomis. Kovos koncepcija tapo gyvenimo prasme: kol mes kovojame, mes išliekame, bet dėl to greitas kūno ir psichikos susidėvėjimas mums garantuotas; o rūpestis artimaisiais visada vyksta nerimo ir baimės fone: “kad tik kokia bėda neištiktų“, bet tai neturi nieko bendro su meile.

Viso to pasekoje stereotipinis mąstymas yra kupinas negatyvumo, – pirmoje vietoje visada yra nepakantumas, nepasitikėjimas, nerimas ir baimė.

Tuo tarpu gebėjimas gyventi su džiaugsmu, išsaugant vidinę pusiausvyrą, tapo didele retenybe; kad patirtų džiaugsmą, žmonės sugalvojo specifines priežastis, susietas išskirtinai su išoriniais stimulais: palepinti save pirkiniais, apsilankyti kavinėje, gauti dovanų, švęsti šventes, pabendrauti su žmonėmis, kurie gali nudžiuginti…

Bet toks džiaugsmas – trumpalaikis, jis yra ne iš vidinio pasaulio, o iš išorinio, tarsi kažkieno sunormuotas arba suteiktas…

Stereotipai varžo gyvą išraišką, supakuodami sąmonę į dirbtines ribojančias normas ir savęs slopinimą. Tai, prie ko žmogus pripranta, sukuria komforto iliuziją, tačiau ne viskas, ką jis vertina kaip “gėrį ir teisingumą“, atneša gėrį į jo gyvenimą, – taip stereotipai sukuria prieštaravimus, kurdami konfliktus su gyvų jausmų išraiška.

Štai taip džiaugsmas, kaip gebėjimas su džiaugsmu žvelgti į pasaulį, į savo gyvenimą, į save – blokuojamas stereotipais su automatiniu apsauginių reakcijų rinkiniu, kurie sukausto gyvą suvokimą ir gyvą dalyvavimą savo asmeninėje realybėje.

Vystymasis ir tobulėjimas vyksta už stereotipų ribų. Mes patys turime tapti tais pokyčiais, kuriuos taip norime pamatyti pasaulyje.

Gebėjimas gyventi su džiaugsmu – tai sveikas dvasinės sferos pagrindas, tai dažnis, kuris yra aukščiau nerimo, kur jokie stereotipai nepasiekia, ir žmogus yra laisvas nuo iškreipto mąstymo, įtakoto svetimų nuomonių, svetimų reakcijų, svetimų poelgių.

Išsilaisvinimas nuo įprastų “minčių ir emocijų“ įvyksta tuomet, kai žmogus sąmoningai pats nusprendžia žengti už stereotipų ribų, tapusių jo įprasta komforto zona.

Tuomet atsiveria galimybė praplėsti savo horizontus, užmegzti gyvą sąveiką su realybe, kuri visai neprivalo būti problema, bet gali tapti individualia kūrybos erdve pačio žmogaus gebėjimų išraiškai… Šis procesas ir yra vystymasis, tai vidinis judėjimas iš pavojaus – į saugumą, iš problemų – į sprendimus, iš kančios – į ramybę, iš nerimo – į džiaugsmą.

Paleiskite savo džiaugsmą į laisvę, tam nereikia didžiulių pastangų – reikia tik pašalinti kliūtis į natūralią dvasinės sveikatos išraišką ir brandumą…

Pagal Svetlanos Orijos straipsnį, vertė ruvi.lt

Geros savaitės, šiltos rudeninės saulės mums visiems 🙂 !

Toks svarbus ryšys su savimi..

Kai žmogus neturi ryšio su savimi (kitaip tariant, yra nesąmoningas), vaizdą apie jį supantį pasaulį jis susidaro ne kritiškai mąstydamas, ne pasiremdamas savo paties išgyventa patirtimi ar palygindamas ją su kitų žmonių panašia asmenine patirtimi.

Toks žmogus orientuojasi į išorinius autoritetus, į įvairius išorinius informacijos šaltinius, ir lengvai priima kitų sugalvotas teorijas ir koncepcijas, net jei jos praktiškai nepatvirtintos ar net absurdiškos.

Pavyzdžiui, jis gali lengvai patikėti reklama, madingo “guru“ teorija, filme ar knygoje parodyta “laimės istorija“, sėkmingumo “trenerių“ dėstomomis koncepcijomis, įtakingų visuomenėje veikėjų teiginiais ir pažadais, ir t.t..

Ir net jei išorinėje informacijoje gali būti dalis tiesos, jei ji ir nušviečia kažkokią realybės dalį, tačiau jei žmogus neturi ryšio su savimi – nesiremia savo patirtimi, su kuria gali palyginti tą informaciją, arba jei negali jos patikrinti – jis susikurs iškreiptą, klaidingą pasaulio matymą.

Beje, ir klaidingos informacijos skleidėjai ne visada tai daro piktybiškai – dažnai jie patys taip pat yra nesąmoningi ir tiesiog kartoja kitų žmonių skleidžiamą informaciją. Tačiau yra ir tikslingi manipuliatoriai, turintys plačias poveikio priemones ir galimybes.

Taip sukuriamos iliuzinės, virtualios informacinės erdvės, per kurias galima žmonėms įteigti bet ką: įskiepyti netikras vertybes, manipuliuoti žmonių patiklumu, iškreipti tiesą, įtikinti bet kokiu melu, suformuoti šabloninį mąstymą ir klaidingą pasaulėžiūrą, ir t.t..

Įtraukti į tokias iliuzines informacines erdves, žmonės galiausiai praranda ryšį su savimi ir pradeda gyventi primetamais iš išorės šablonais.. Maža to, jie ne tik jas palaiko, bet ir neigia bei ginčijasi dėl visko, kas prieštarauja ar neįsirašo į tą išorinę informaciją: jie gina ją, nes turi pateisinti sau tai, ką jau laiko savo nuomone ir savo asmenine pasaulėžiūra.

Atrodytų – kas čia blogo, jei žmogus turi kad ir klaidingą, įtakotą, bet vis gi savo pasaulėžiūrą? Bet ar savo, jei tai įtakota iš išorės? Gal todėl žmonės dabar gyvena, laikydami “normaliomis“ negatyvias žmonijos gyvenimo puses: priešiškumą, konkurenciją, žalingus įpročius, skurdą, bedarbystę, ekonomines krizes ir net karus?..

Tai gali atrodyti “normalu“, kol nepaliečia žmonių asmeniškai ir kol jie nepradeda galvoti apie negatyvių gyvenimo pusių priežastis. Tai vadinama pabudimu arba praregėjimu – tai nelengvas akistatos su savimi, su savo dvasiniu vidiniu pasauliu momentas.

Kodėl nelengvas? Nes sukelia daug vidinių neatitikimų ir prieštaravimų, nusivylimų, apmaudo ir neteisybės pojūčių. Tačiau toks išsigryninimas – vienintelis būdas vėl tapti savimi tikruoju, išugdyti kritinį mąstymą ir atgaivinti savo prigimtines dvasines savybes – sąžinę, laisvę, intuiciją, tiesos ir vienybės poreikį, gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti..

Šių dvasinių savybių dėka mes esame dvasingi žmonės – Tikri Žmonės – kurie gali mylėti, kurti visų gerovei, harmonizuoti pasaulį, evoliucionuoti.. O jei prarandame šį sakralinį ryšį su savimi – rizikuojame tapti įvairiausių manipuliatorių valios vykdytojais.

Saugokime šį sakralinį ryšį su savimi. Jis toks svarbus.. Svarbiausias.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

 

Mažų žingsnių galia

Aš tikiu mažų, nepastebimų, kasdieninių žingsnių jėga.

Misija, motyvacija, didingas tikslas – visos šios magiškos sąvokos iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios nuostabios! Bet kai tik turime reikalą su nuobodžia kasdienybe, šie žodžiai kaipmat netenka savo žavesio.

Ir žmogus, kuris buvo pakerėtas tokių žodžių spindesiu, nusivylęs atsitraukia arba laukia sekančios “stebuklo dozės“.

Išorinis pasaulis – greitai besikeičiančių įspūdžių virtinė. Ir mes matome tik baigtinį rezultatą: koncertas, paroda, knyga, paveikslas, daina, namas, mokslinis atradimas – visa tai mes galime pavadinti žmogaus pastangų ir darbų suma, rezultatu. Kad ir tekstas internete – tai autoriaus patirties išvados, kurias jis gali išreikšti keliais svariais sakiniais.

Bet kaip dažnai mes kaip vaikai žavimės būtent to ryškaus išorinio įspūdžio akimirka! Ir todėl tikimės to iš bet kokios savo veiklos – vis laukiame “gyvenimo šventės“, amžino “draivo“, nenutrūkstamo motyvacijos srauto iš išorės.

O jei to nėra, galvojame: “Kažkodėl neturiu tam įkvėpimo“, “Manęs tai nemotyvuoja, matyt, suklydau rinkdamasis tikslą“, “Kame mano didinga misija? Na, jau tikrai ne nuobodžioje kasdienybėje“…

Tai mažas kaprizingas vaikas sėdi mumyse ir reikalauja nuolatinių pramogų. Ir tas vaikas tikrai puikus, jei prabyla laiku ir vietoje – pavyzdžiui, kai mes patys pradedame kažką naujo. Mūsų vidinis vaikas įkvepia mus, todėl mes pamirštame laiką ir kliūtis, mes tiesiog užsidegame ta nauja veikla.

Tačiau tą vaiką sekančiame etape turi pakeisti suaugęs žmogus – ramus ir nuoseklus, kantrus ir išmintingas. Kuris gali išsaugoti tą įžiebtą liepsną ir nešti ją toliau, kad įgyvendintų tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo.

Ir tai ne visada lengva, o kartais ir nuobodu. Kartais tenka įkalbinėti save tęsti, net “imti save už pakarpos“… Prisiversti padaryti dar žingsnelį. Nepasiduoti abejonėms. Pakelti nuleistas rankas ir vėl nešti tą vidinę įkvėpimo šviesą.

Ir šis etapas dažnai nepastebimas aplinkiniams, todėl jiems gali atrodyti, kad viskas einasi lengvai ir paprastai. Gali būti, kad šalia yra žmonės, kurie palaiko ir padeda, bet gali būti ir tokių, kurie numuša ūpą negailestinga kritika, palyginimais su kitais, neprašytais patarimais, ir priverčia suabejoti savo jėgomis.

Todėl tik suaugęs gali įgyvendinti tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo mūsų vidinis vaikas. Suaugęs sugeba nesustoti dėl nevykusių tarpinių rezultatų. Jis gali bandyti vėl ir vėl. Kantriai, nuosekliai, darydamas išvadas. Savo mažais kasdieniniais žingsneliais jis visada pasiekia rezultatą.

O paskui, žinoma, ateina ir džiaugsmas…  Vidinės pilnatvės, kūrybinės saviraiškos džiaugsmas, kuris labai jau skiriasi nuo ryškių, bet tokių trumpalaikių išorinių įspūdžių 🙂 .

Pagal L. Ulitinos tekstą, vertė ruvi.lt

Kuo galiu tau padėti?

Dauguma žmonių nemėgsta frazės “Kuo galiu tau padėti?“

Kodėl? Na, įsivaizduokite, jūs su kažkuo dalinatės savo pergyvenimais, savo skausmu… O jums į tai atsako – “Pasakyk, kuo dabar galiu tau padėti?“

Ir toks įspūdis, kad dabar jums vėl reikia kažką sugalvoti pačiam ir bandyti suprasti, kokia pagalba jums dabar bus geriausia, ir apie tai pasakyti kitam žmogui.

O jėgų dabar pas jus ir taip – arti nulio…

Pagalvojate: na, ar jis pats nemato? Negali susiprotėti, ką dabar daryti? Tiesiog išklausyti, nuraminti ir paguosti, neužduodant jokių klausimų?

Daugumai iš mūsų pažįstama tokia situacija, daug kas tai patyrė.

Bet pabandykime pažvelgti į klausimą “Kuo dabar galiu tau padėti?“ iš kitos pusės.

Mano manymu, tai žmogaus sąžiningumas, pagarba ir nuoširdus noras padėti kitam žmogui sunkią akimirką.

Na, jūs gi žinote, kad kartais būna ir kitaip – žmogus tarsi ir daro kažką gero, bet tai, pagrinde, ritualai, kurie padeda jam pačiam sumažinti savo vidinį nerimą: pasirodyti kitiems geru, pasijusti gelbėtoju.

Tai lyg ir pagalba, bet ne ta, kurios reikia kenčiančiam žmogui, nors padedantysis ir tvirtina, kad daro tai dėl jo. Taip, jis padeda, bet pirmiausiai – sau pačiam.

Todėl sunkioje situacijoje klausimas “Kuo galiu tau padėti?“, mano manymu reiškia, kad žmogus sąžiningai pripažįsta, jog nesupranta situacijos taip gerai, kad galėtų pasikliauti savo intuicija.

Galbūt, jis nėra nieko panašaus patyręs. Ir jis neiškelia savęs aukščiau jūsų, nevaidina visažinančio “guru“, nedalina iš aukšto neprašytų patarimų, bet nori sužinoti, kaip realiai jums padėti tokioje situacijoje.

Jis gerbia jūsų jausmus, jaučia jūsų būseną ir supranta, kad reikia padaryti viską, kad situacija būtų išspręsta kuo geriausiu būdu, subtiliai, kad nesužeistų dar labiau jūsų kenčiančios trapios sielos.

Klausdamas žmogus parodo, kad jis iš tikrųjų nori padėti būtent jums. Nevaidinti gelbėtojo ir nekalbėti tuščiai, bet – išgirsti jūsų parašymą ir padėti būtent taip, kad pagalba būtų kuo veiksmingesnė.

Ir jei klausimas “Kuo galiu dabar tau padėti?“ užduodamas nuoširdžiai, ir jei jums žmogus padeda taip, kaip jūs paprašėte (o šito jūs nesužinosite, jei nepaprašysite) – tuomet šiame klausime tikrai labai daug meilės ir geranoriškumo.

Galbūt, kažkam padės šie mano pamąstymai. Taip, gyvenime daug sunkumų, bet – nepamirškime, kad jame taip pat yra labai daug gerų žmonių, meilės ir nuoširdaus bendravimo. Branginkime tai.

Mylėkime ir palaikykime vieni kitus!

Pagal A. Sneg pamąstymus, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Apie išgyvenimo strategijas

Instinktyvi reakcija į pavojų pasireiškia trimis būdais: Kovoti-Bėgti-Sustingti. Tai apsaugos būdai, kuriais naudojasi gyvūnai, kad išgyventų laukinėje gamtoje.

Ir kiekviename žmoguje yra tokie patys instinktyvių apsauginių reakcijų būdai. Vieni sustingsta, kiti bėga, o treti aršiai puola į kovą. O taip yra todėl, kad stresas pradeda augti, ir kam kokia reakcija yra labiau įprasta – tokia ir pasireiškia.

Tie žmonės, kurie įpratę kovoti, pradeda bartis, peštis, kažką įrodinėti, ginčytis, keisti, veikti, įtikinėti, ir – smerkti tuos, kas elgiasi kitaip. Ypač tuos, kurie sustingsta. Nes įpratusiems kovoti ir tuoj pat kažką daryti, labai sunku slopinti savo energiją.

Tiesą sakant, jie todėl ir kovoja, kad negali suvaldyti savo audringų reakcijų. Ir kai mato nuo šoko sustingusius žmones, jie tampa dar aktyvesni ir veržte veržiasi į kovą. Tokie žmonės sugeba priimti labai greitus sprendimus. Ir reikia pripažinti, kad kartais tai labai naudinga.

Tuo tarpu žmonės, kurie įpratę pabėgti, pradeda ieškoti būdų skubiai “nusiplauti“ iš stresinės situacijos. Pavyzdžiui, išvažiuoti, išeiti, pabėgti, išsiskirti arba atsiriboti. Ir tokia reakcija atrodo jiems visai normali, tačiau ji erzina ir gąsdina tuos, kas stresinėje situacijoje yra linkę suartėti, kad visi drauge būtų saugesni.

Kartais toks būdas pabėgti iš karštos zonos – tikrai geras būdas išgelbėti gyvybę. Tik esmė tame, kad toks elgesys gali sugriauti žmonių tarpusavio santykius, jei taikomas neapgalvotai ir automatiškai.

Trečiasis reakcijos būdas – sustingimas. Tokie žmonės tiesiog sustoja vietoje – pasilieka namuose, nieko nesprendžia, nieko neperka ir stabdo viską, ką tik galima sustabdyti. Jie pasislepia tarsi kiškiai aukštoje žolėje ir laukia, kol situacija pasikeis.

Ir ši strategija, kaip ir kitos dvi, tam tikrose situacijose puikiai gelbsti. Jei nejudi, tuomet tavęs niekas neliečia ir negali sužeisti, o kai ateis ateis laikas, tereiks pabėgti į saugią vietą ir vėl pradėti gyvenimą naujose aplinkybėse.

Kritinėje situacijoje naudingos visos strategijos. Tačiau dažnai būna taip, kad viena iš jų dominuoja. Ir ne taip svarbu, kuri būtent. Svarbu suprasti, kad: jei jūs kovojate, bėgate arba sustingote – tai reiškia, kad jūs išgyvenate stiprų stresą.

Ir visos šios apsauginės reakcijos yra automatiškos. Jos valdo jus, o ne jūs jas. Ir kai tik jūs pastebite tokias savo būsenas, labai svarbu padaryti pauzę ir išsiaiškinti, kas gi jums kelia nerimą ir ko jūs bijote. Atsikvėpti.

Pajusti savo kūną, išgirsti savo širdį. Pamatyti realybę. Pajusti žemę po kojomis. Ir tik po to pažvelgti, kas vyksta aplink ir priimti sprendimus.

O dabar tiesiog stebėkite. Beje, tai taip geras būdas atgauti vidinę ramybę.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Mus išmokė laužyti save

Aš aptikau spąstus, į kuriuos papuola visi žmonės, kurie nusprendžia keisti save. Tie spąstai guli pačiame paviršiuje, bet taip gudriai užmaskuoti, kad pro juos niekas iš mūsų nepraeis – būtinai įkliūsime ir susipainiosime.

Pati idėja “pakeisti save“ arba “pakeisti savo gyvenimą“ veda mus tiesiu taikymu į tuos spąstus. Nes praleidžiama labai svarbi grandis, be kurios visos pastangos nueis vėjais, o mes galime atsidurti dar blogesnėje situacijoje, nei buvome. Todėl kad norėdami pakeisti save arba gyvenimą, mes pamirštame pagalvoti apie tai, kaip mes sąveikaujame su savimi arba su pasauliu. O nuo to, kaip mes tai darome, ir priklauso, kas gi bus toliau.

Esmė tame, kad daugumai iš mūsų pagrindinis sąveikos su savimi būdas – prievarta. Nuo pat vaikystės mus mokė, kad reikia save laužyti, kad pasiektume pageidaujamą rezultatą. Valia, griežta disciplina, ir jokių nuolaidžiavimų! Ir ką mes tokiam žmogui bepasiūlytume saviugdai, jis visuomet taikys prievartą.

Joga? Aš taip išsekinsiu save joga, ignoruodamas organizmo signalus, kad paskui savaitę negalėsiu atgauti jėgų.

Reikia išsikelti tikslus ir jų siekti? Nusivarysiu iki ligų, kovodamas vienu metu už penkių tikslų realizaciją.

Vaikus reikia auklėti gerumu? Rodysiu savo meilumą iki isterijų ir tuo pat metu išliesiu savo asmeninius lūkesčius ir susierzinimą ant vaikų.

Prievarta kaip sąveikos būdas – tai nuolatinė kova su savimi ir su kitais. Mes tampame panašūs į žmogų, kuris mokosi daugybės dalykų, mokėdamas tik viena: kalti vinis. Jis ir plaktuku gali kalti, ir mikroskopu, ir knyga, ir keptuve. Todėl kad nieko, išskyrus vinių kalimą, jis nežino. O jei kažkas nesigaus, jis pradės kalti “vinis“ į save…

Yra ir paklusnumas – dar vienas iš prievartos ties savimi būdų. Paklusnumo esmė tame, jog svarbiausia gyvenime – uolus instrukcijų vykdymas. Tai paveldėtas iš vaikystės paklusnumas, tik vietoje tėvų dabar – viršininkai, guru, psichologai, politikai, žurnalistai…

Tarkim, psichologo žodžiai apie tai, kaip svarbu bendravime išreikšti savo jausmus, paklusniojo bus priimti kaip įsakymas vykdyti – ne “svarbu išreikšti“, o “visada išreikšti“. Ir, ignoruodamas savo vidinius prieštaravimus, jis uoliai puola su visais aiškintis santykius.

Bet paklusnumas nesuteikia vidinės stiprybės, todėl žmogus pasineria į depresiją, negailestingai griaudamas ir save, ir savo santykius. Jis kaltina ir baudžia save už nesėkmes: “Man juk pasakė, kaip reikia teisingai, o aš nesugebėjau!..“

Ir kaip retai mumyse pasireiškia kitoks sąveikos su savimi būdas – dėmesingumas. Kai tu atidžiai stebi save, aptinki savo stipriąsias ir silpnąsias puses ir mokaisi su jomis apsieiti. Mokaisi save palaikyti, o ne “nuvaryti“. Rūpestingai, neskubėdamas ir gaudydamas save už rankos, jei tik įprasti seni būdai – prievarta ar paklusnumas – staiga iššoka į paviršių.

Ir, beje: kai tampi dėmesingas, neretai išnyksta ir noras save keisti…

Pagal Iljos Latypovo tekstą, vertė ruvi.lt

Vidinė krizė: kaip įveikti?

Patiriantis vidinę krizę žmogus dažniausiai kaltina save dėl prislėgtos būsenos, todėl labai svarbu suprasti vidinių krizių atsiradimo priežastis ir, žinoma, atrasti tų varginančių krizių įveikimo būdus.

Vidinė krizė – tai psichikos ilgalaikės įtampos pasekmė: išsekimas, perdegimas. Tačiau dėl ko ji atsiranda? Priežastys gali būti įvairios – ir asmeninės (liga, įtemptas gyvenimo būdas, bedarbystė, avarijos, netektis ir t.t..), ir globalinės (skurdas, nerimas dėl ateities, korupcija, karai ir t.t..).  Bendra yra viena: krizių krečiamo pasaulio problemos neišvengiamai paliečia ir kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Kaip iš to vaduotis? Pirmiausia – suprasti savo būsenos priežastį ir, svarbiausia – sudaryti sau sąlygas atsigauti, psichikai sustiprėti, o ateityje išmokti pajusti psichikos pertempimo pradžią ir neleisti pasiekti išsekimo ribą. Todėl labai svarbu įvertinti – kas šiuo metu mus supa, su kokia informacija ir su kokiais žmonėmis susiduriame, ką jaučiame.

Tokiu periodu jokiu būdu nesižvalgykime į visokius “sėkmingumo“ metodų patarėjus ar laimingą gyvenimą demonstruojančius žmones – jų “žvaigždiškumo“ kontrasto fone mūsų būsena atrodys dar beviltiškesnė ir niūresnė. Tai tik dar labiau demotyvuoja, skatina savigraužą ir gniuždo psichiką.

Dar didesnė klaida manyti, kad prislėgtam žmogui gali būti naudingi skatinantys veikti “spyriai“ ar kitokia grubi motyvacija. Arba – veikla, kuri jį išblaškytų, perjungtų jo dėmesį nuo slegiančios nuotaikos į kažką linksmesnio. Ne, tai tikrai akimirksniu “neišspirs“ žmogaus į palaimingą būseną..

Vidinę krizę patiriančiam žmogui reikalingi ne patarimai, ne spyriai ir ne išblaškymas, o laikas atsigauti – kuomet jis galės atsiriboti nuo įtampos šaltinių, pailsėti, palaipsniui sustiprėti ir po truputį atgauti ir vidinę ramybę, ir pasitikėjimą savimi. Tai vienintelis būdas galutinai nepalūžti.

Labai gerai, jei tokiu metu yra artimų žmonių palaikymas, kurie gali sukurti ramybės ir supratimo atmosferą. Bet ir pačiam žmogui tokiu periodu derėtų suprasti, kad jo sustiprėjimas didele dalimi priklauso nuo jo paties, ir adekvačiai derinti būtiną ramybę su prioritetinių veiksmų minimumu.

Tai reiškia, kad reikia mokytis pajusti savo būsenų svyravimus, tų svyravimų priežastis ir laiku įvertinti savo galimybes, kad neeikvotume savo jėgų tam, ko dabar negalime įveikti, ką galbūt lengvai įveiksime vėliau arba suprasime, kad to mums visai nereikia. Svarbiausia – išmokti išmintingai derinti veiklą ir poilsį.

Turėkime omenyje ir tai, kad mes visi esame skirtingi – esame iš skirtingų šeimų, su skirtingomis gyvenimo traumomis, skirtinga pasaulėžiūra ir patirtimi, skirtingu temperamentu ir charakteriu. Todėl naivu galvoti, kad skleidžiami visuomenėje standartai – visiems priimtini ir būtini, visiems vienodai svarbūs ir vienodai lengvai pasiekiami.

Taip pat svarbu suprasti, kad visų žmonių psichika turi tam tikras kritines pakantumo ribas, kurias peržengę, mes negalime ir toliau gyventi strese ir įtampoje, nes pertempta psichika pradeda negatyviai veikti žmogaus organizmą – prasideda psichosomatiniai negalavimai.

Esmė tame, kad žmogus negali ilgai arba nuolat gyventi negatyvume. Ir mūsų psichika, ir mūsų organizmas normaliai funkcionuoja tik ramioje, pozityvioje būsenoje – tuomet žmogus yra adekvatus, geranoriškas, kūrybingas, iniciatyvus.

Todėl psichologai teigia, kad negatyvi būsena – nenormali žmogui. Ir kai patiriame negatyvias emocijas, mums būtinai reikalinga pozityvių emocijų atsvara (vienai negatyviai – penkios pozityvios emocijos!), kad atgautume normalią, ramią, produktyvią psichikos būseną.

Sutikite, kad šiais laikais retas žmogus gali pasidžiaugti stabiliai ramia psichika.. Kaip sakė išradėjas Žakas Fresko – šiuolaikinės visuomenės būseną formuoja aplinka, t.y., sistema, kurioje mes visi gyvename, ir akivaizdu, kad ji yra ne tik neefektyvi, bet ir negatyvi.

Todėl ištikus vidinei krizei, nepulkime į savigraužą ir neviltį, bet ieškokime vidinės krizės priežasčių. Išmokime įvertinti savo galimybes, atskirti tai, kas iš tiesų yra svarbu ir būtina gyvenime, nuo primetamų šablonų – tuomet turėsime vertybes (kriterijus), kurie padės išsaugoti vidinę stiprybę ir nešvaistyti savo gyvenimo energijos.

Atminkime, kad gyvename dramatiškais permainų laikais, o tai nėra lengva.. Būkime dvasingi, mylintys, kūrybingi – tokie ir bus ateities žmonės.. Išsaugokime save ateinantiems geresniems laikams 🙂 ..

Gražios savaitės mums visiems 🙂 ! 

Virtualių tinklų pagauti..

Dar niekada tiek žmonių virtualioje erdvėje negyveno parodai ir dar niekada mes nežinojome tiek daug apie nepažįstamų žmonių gyvenimą.. Socialiniuose tinkluose žmonės apnuogina savo gyvenimą, ir ten besidalinančių įvairiausių įvykių peripetijomis žmonių atvirumas kartais stebina ir glumina.

Paradoksas: daugumos šių žmonių mes niekada gyvenime nematėme, bet.. gerai žinome, kada jų vaikas ištarė pirmąjį žodį, kur mėgsta miegoti jų šuo ar katinas, kokios spalvos tapetai jų virtuvėje, ką jie valgys vakarienei, kur atostogaus šią vasarą, ką nusipirko vakar prekybos centre ir dėl ko susipyko ar pasidžiaugė šiandien..

Žmonės skaito visas šias “draugų naujienas“ ir nesusimąsto: o kodėl jie visa tai skaito ir kam jiems tai reikia žinoti?.. Juk dažnai jie apie artimiausius savo žmones nežino tiek, kiek apie šiuos savo virtualius “draugus“.

Ir šiam bendravimui reikia skirti ne taip jau mažai laiko, o jei “draugų“ kelios dešimtys ar šimtai, o jei tūkstančiai?.. Ir kiekvienas iš jų turi savo artimuosius, savo būstus su spalvotais tapetais ar naujai išdažyta siena, savo pirkinius, savo atostogas, savo vakarienes ir naminius gyvūnus..

Kelionės, kasdieniai įvykiai, pirkiniai, buitis, šventės.. Pavyzdžiui, tradiciškai laikas prieš žiemos šventes – išpažinčių, metinių pasiekimų, planų ir pasižadėjimų ateičiai metas.. Daugeliui žmonių tai jau tampa tiesiog gyvenimo būdu – vaikščioti visur su kamera ir filmuoti, fotografuoti ir rašyti “ataskaitas“ apie savo gyvenimą.

Kas tai? Vienybės siekis, bendrumo poreikis, naujas bendravimo būdas? Gerai, jei žmogus tikrai nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi, talentais ar suburia žmones kilniems tikslams, bet dažniausiai socialiniai tinklai perpildyti žmonių noru pasirodyti, pasigirti, pasipelnyti ar papasakoti visiškai nepažįstamiems žmonėms nereikšmingus dalykus.

Žmonės taip įsitraukia į kitų žmonių gyvenimo stebėjimą, kad nepastebi, kaip tai tampa informacine priklausomybe. Specialistai tai įvardina kaip naują priklausomybę – socialinių tinklų neurozę, kuri pasireiškia baime praleisti kažką naujo virtualioje erdvėje, kuri verčia žmogų vėl ir vėl naršyti tinkluose.

Ir nors nemažai žmonių suvokia, kad tai yra priklausomybė ir bando ją įveikti, tačiau tai nėra lengva – net kelios valandos be interneto priklausomam žmogui sukelia paniką ir atitrūkimo nuo pasaulio jausmą. O jei ir pavyksta atsiriboti kelioms dienoms, žmogus pasijunta visiškai atsilikęs nuo gyvenimo – internete visi kažką aptarinėja, ginčijasi, diskutuoja.. O jis nieko nežino, jis viską praleido! Todėl stengiasi kuo greičiau įsijungti į procesą – prašo nuorodų, jungiasi į diskusijas..

Bet ką gi tai duoda žmogui? Galbūt, tai suteikia dalyvavimo bendruose procesuose pojūtį – jis nesijaučia vienišas, jis matė, jis žino, jis persiuntė kitiems, jis komentavo ir pažymėjo, kad jam patinka. Galiausiai jis jaučiasi nors ir virtualios, bet kažkokios konkrečios bendruomenės dalyviu.

Ir būtų viskas gerai, jei virtualus bendravimas tik papildytų ar praplėstų realų bendravimą – kai žmonės yra išvykę, kai žmonės dalinasi su kitais vertinga patirtimi arba kai susisiekia su bendraminčiais kilniems darbams. Tačiau jei tai tampa liguista priklausomybe, kuri pakeičia realų bendravimą ir atima daug laiko – reikėtų iš to vaduotis.

Taigi, kaip atskirti adekvatų informacinį poreikį nuo priklausomybės ir kaip išsivaduoti iš virtualių tinklų pinklių?

Pirmiausia, žinoma, reikėtų riboti laiką, kurį praleidžiame socialiniuose tinkluose. Pradžioje tai nelengva, bet ilgainiui tai tampa geru įpročiu – išsivysto gebėjimas pasirinkti reikalingą ir naudingą informaciją reikiamu metu.

Reikėtų peržvelgti ir pavalyti prenumeratas ir draugų sąrašus, paliekant tik tuos, kurie tikrai reikalingi ir suteikia vertingą informaciją. Galiausiai – reikia skirti internetui ir informacinėms technologijoms deramą pagalbininko vietą ir sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad be jų nesijaustume bejėgiai.

Ir nepamirškime, kad esame sąmoningi, dvasingi ir kūrybingi, kad daug ką galime ir turime padaryti patys asmeniškai. Įvairios informacinės technologijos dažniausiai tik sukuria gyvenimo palengvinimo iliuziją ir bendravimo iliuziją, o iš tiesų atima mūsų gyvenimo laiką ir paverčia mus tų technologijų vergais.

Ir jei suges technika, pamesime telefoną, atjungs elektrą – pasijusime bejėgiai.. Bet.. mes galime pasirinkti, kas ką valdys – mes technologijas, ar jos mus, tiesa 🙂 ?.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !