Kategorija: Saviugda

Informacinis persisotinimas

Vis daugiau žmonių šiuolaikiniame pasaulyje skundžiasi išsiblaškymu, negebėjimu sutelkti dėmesį, apatija, užmaršumu, sunkumais įsimenant informaciją, negalėjimu skaityti ilgus tekstus.

Šios problemos dabar būdingos ir vyresnio amžiaus, ir vidutinio amžiaus, ir visai jauniems žmonėms – tai ne tik įvairaus amžiaus, bet ir įvairių profesijų žmonės.

Ir jie nelabai gilinasi, kodėl taip vyksta – jie viską pateisina nuovargiu, stresu ar amžiumi, nors visa tai nėra tikrosios priežastys. Ir, žinoma, dažniausiai bando tai išspręsti greičiausiu būdu – ieško stebuklingų piliulių smegenų veiklai gerinti..

Tačiau tikroji priežastis – tai išorinis informacinis srautas, kuriame dabar gyvena šiuolaikiniai žmonės. Kitaip tariant, žmonės beveik nuolatos, kartais ištisą parą, yra pasijungę prie informacinio srauto, todėl smegenys tiesiog nespėja visko apdoroti dėl informacinio persisotinimo.

Pavyzdžiui, tyrimais įrodyta, kad pastovūs interneto lankytojai dažniausiai perskaito tik apie 20% teksto, kuriuo susidomėjo, jie vengia ilgų pastraipų tekste. O nuolat pasijungę į internetą žmonės galiausiai pradeda skenuoti tekstą kaip robotai – skaito prabėgomis pavadinimą, pradžią, ieško raktinių žodžių, peršoka iš vienos pastraipos į kitą, paskaito pabaigą ir vertina informaciją tik iš pozicijos “persiųsti, pasidalinti“.

Dauguma šiuolaikinių žmonių sunkiai įveikia ilgus tekstus, nekalbant jau apie knygas. Net žmonės su gerais skaitymo įgūdžiais pastebi, kad ilgesnį laiką internete skaitydami tekstus, jie pradeda nesuvokti informacijos, todėl tenka skaityti vieną sakinį kelis kartus.

Taigi, gaunasi užburtas ratas: ilgų tekstų rašyti neverta, nes mažai kas juos skaito, o trumpai perteikti esmę ne visada įmanoma. Todėl masinė informacija darosi vis primityvesnė, su iššaukiančiomis antraštėmis ir bevertėmis vienadienėmis šokiruojančiomis temomis. Tai atbukina ir tekstų rašytojus, ir skaitytojus.

Nuolatinis informacinis srautas taip perkrauna žmogaus sąmonę, kad jis pasidaro vangus, išsiblaškęs ir paviršutiniškas. Jis sunkiai skaito, nerišliai rašo, jam sunku realiai bendrauti su žmonėmis. Jo kalboje apstu SMS žinučių lygio trumpinių, jaustukų, ištiktukų, bet jis taip puikiai fotografuoja “selfius“! Jis gyvena iliuzijoje, kad žino visas paskutines naujienas ir naujoves, nes nuolat nardo socialiniuose tinkluose.

Tačiau tas nuolatinis pasijungimas į informacinį srautą galiausiai virsta tikrų tikriausia priklausomybe – dauguma žmonių nepaleidžia iš rankų savo telefonų, planšečių, “smartfonų“, “aifonų“. Jie nepaleidžia jų iš rankų namuose, darbe, gatvėje, automobilyje, parduotuvėje, o atjungimas nuo interneto kelioms valandoms, nekalbant jau apie kelias dienas, sukelia jiems įtampą, paniką, nerimą.

Todėl jokios stebuklingos tabletės, maisto papildai ar kitokie išoriniai būdai sumažinti šią įtampą nepadės. Reikia tiesiog atgauti sveiką nuovoką ir naudotis mobiliuoju ryšiu išskirtinai pagal paskirtį ar iškilus būtinybei. Vienintelis būdas – maksimaliai riboti kasdieninį informacinį srautą ir sąmoningai rinktis būtiną informaciją.

Ir nepasiduokime tuštybei – tarsi tik su naujausiomis mobiliojo ryšio priemonėmis mes esame pažangūs, šiuolaikiški ir apsišvietę.. Didžioji dalis informacijos internete yra ne tik bevertė, bet ir kenksminga, nes ne tik sukelia psichinę įtampą, bet ir iškreipia pasaulėžiūrą bei nuovoką apie tikrąsias gyvenimo vertybes.

Skirkime daugiau laiko realiam, gyvam, nuoširdžiam bendravimui su žmonėmis.. Dažniau surenkime išvykas į gamtą, skaitykime knygas, kurkime.. Tai, kas tikrai vertinga ir svarbu gyvenime, mes jaučiame širdimi ir sužinome iš asmeninės patirties arba iš dvasingų žmonių išminties.

Tiesiog būkime sąmoningi, būkime budrūs. Puiku, kad gyvename informacinės gausos, didelių permainų ir evoliucinio proveržio laikais, bet – atidžiai rinkimės, kam iš tiesų verta skirti savo dėmesį ir savo gyvenimo energiją.

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Tarp mūsų išaugo siena..

Mes dažnai girdime: nestatykite tarp savęs sienų, geriau nutieskite tiltus! Tai puiki tarpusavio santykių atgaivinimo praktika.

Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokias sienas aš jau pastačiau? Tarp savo ir kieno širdžių? Tarp manęs ir tėvų, sutuoktinio, vaikų, uošvės, anytos, draugo, draugės, kolegos?

Ir kokios sienos yra tarp mūsų? Juk jei mes tai suvokiame, mums bus lengviau nutiesti tiltą į kito žmogaus širdį. Pažvelkime, kaip aš kuriu santykius su kitais: pagal sienos ar pagal tilto principą?

Taigi, jei aš pastačiau Puikybės tiltą, jei skaitau kitą žmogų “žemesniu“ už save, juk aš: daugiau žinau, daugiau sugebu, aš geresnis, labiau patyręs, protingesnis ir t.t..

Tuomet aš galiu pastatyti tiltą, norėdamas PASIMOKYTI iš šito žmogaus, pamatyti jo stipriąsias puses, jo žinias, jo patirtį, jo geriausias charakterio savybes, kurių aš savyje dar neišugdžiau.

Aš pastačiau Nuoskaudų sieną? Galima nutiesti Taikos ir Atleidimo tiltą.

Pastatyta Nusivylimų siena? Gali būti sukurtas Dėkingumo artimam žmogui tilto projektas. Aš nustoju priekaištauti, aš pradedu įkvėpti artimą žmogų.

Yra Idealo siena, kai aš nepriimu artimo žmogaus tokio, koks jis yra, bet laukiu, kada jis pavirs princu iš pasakos, tobulu vaiku? Šiuo atveju pagelbės Priėmimo tiltas, kai aš suvokiu, kad mano sutuoktinis, mano vaikas jau geri tokie, kokie yra, su savo ypatumais, su savo pasiekimais, su savo charakteriu, su savo unikalumu.

Tarp mūsų Liūdesio siena? Laikas nutiesti gyvenimo Džiaugsmo tiltą, varyti iš namų niūrumą ir pradėti GYVENTI ĮDOMIAI. Tiesiog dabar. Keliauti pasivaikščioti, išmokti kažko įdomaus ir naudingo, kartu paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, susitikti su draugais, susiruošti į nedidelę kelionę ar žygį, kartu kažką sukurti ir t.t..

Tarp mūsų Nesupratimo siena? Tiltas “aš suprantu tave“ bus nutiestas dabar kaip niekad laiku. Pabūti artimo žmogaus vietoje, jo situacijoje, jo skausme ir džiaugsme, jo emocijose, pergyvenimuose, jo mintyse ir jo vertybėse. Ir tuomet pokalbis tarp mūsų bus kitoks, mes kalbėsimės viena kalba – mūsų širdžių ir sielų kalba.

Tarp mūsų Susvetimėjimo ir Šaltumo siena? Galima nutiesti Širdžių šilumos ir Sielų artumo tiltą, padaryti pirmą žingsnį link artimo žmogaus. Išlipti iš savo kiauto, sušildyti savo šypsena, humoro jausmu, apkabinimu, karšta žolelių arbata, miela žinute, muzika, kvapniu pyragu, šiltais prisiminimais ir vienijančiais planais.

Kokia bebūtų tarp mūsų siena, ją galima paversti Meilės tiltu, Geranoriško Bendravimo tiltu, Draugystės, Kantrybės ir Pagarbos tiltu. Ir tuomet mes tapsime šiek tiek artimesni, juk iš tiesų atstumas tarp mūsų labai mažas – iš širdies į širdį. Dabar mes šalia. Dabar aš su tavimi. Dabar aš girdžiu ir suprantu tave. Dabar mes drauge.

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Autorė Nina Sumire, vertė ruvi.lt

Tiesiog būti šalia..

Gyvenime kartais tenka patirti sunkias situacijas, kuriose žmonės pasimeta, sutrinka, palūžta. Todėl labai svarbu, kaip elgiasi aplinkiniai – juk kartais vietoje supratimo ir palaikymo, ne iš piktos valios, bet tiesiog iš nežinojimo, jie tik apsunkina situaciją.

Apie tai – psichoterapeuto Timo Lourenso straipsnis, kuriame jis pasakoja apie tai, kaip realiai padėti žmogui, kuris atsidūrė bėdoje. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad reikia labai atidžiai rinktis paguodos žodžius, kad dar labiau neįskaudintume kenčiančio žmogaus.

Nelengva tema, bet manau, kad tai svarbu žinoti kiekvienam iš mūsų.

… “Aš klausiausi vieno savo kolegos pasakojimo apie jo pacientę, kuri pakliuvo į baisią avariją. Po avarijos jos kojos liko suparalyžiuotos, ji kentė didelius skausmus ir buvo prislėgta, todėl kreipėsi į jį pagalbos.

Ir mane šokiravo tai, ką mano kolega pasakė šiai vargšei moteriai…

“Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“ – štai jo žodžiai. Bet šie žodžiai žeidžia, ir žeidžia žiauriai.

Mane stebina, kaip giliai ši banalybė įsišaknijo net psichoterapeutų tarpe. Jis norėjo pasakyti, kad šis įvykis verčia moterį augti dvasiškai!

O aš skaitau, kad tai visiški kliedesiai.

Avarija sugriovė jos gyvenimą, sujaukė jos svajones – štai kas nutiko, ir tame nėra absoliučiai nieko gero. O svarbiausia – tokia nuostata trukdo padaryti tai, ką mes turime daryti nutikus bėdai – ją išgyventi.

Kažko gyvenime negalime pakeisti, tai reikia tik išgyventi. Negalima pakeisti netekties, išdavystės, rimtos ligos ar traumos – tai galima tik išgedėti, iškentėti, išgyventi, nes tai adekvati reakcija į ištikusią nelaimę.

Jei jūs pakliuvote į bėdą, ir kažkas jums sako šias nuvalkiotas frazes:

“Viskas tik į gera..“, “Tai padarys tave stipresniu ir geresniu..“, “Tai buvo nulemta..“, “Nieko šiaip sau nevyksta..“, “Reikia imtis atsakomybės už savo gyvenimą..“, “Viskas bus gerai..“

– galite drąsiai braukti tokį žmogų iš savo gyvenimo. Šios frazės, net ištartos su geriausiais ketinimais, tik dar labiau apsunkina kenčiančio žmogaus būseną, trukdydamos jam išgyventi liūdesį ir skausmą.

Aš pats patyriau didelę netektį, ir mane kasdien persekioja kaltė dėl to, kad aš iki šiol gyvenu, o mano artimųjų jau nėra… Mano skausmas niekur nedingo, aš tiesiog nukreipiau jį reikiama linkme – jis padeda man darbe, padeda geriau suprasti pacientus.

Bet man net mintis nekiltų pasakyti, kad ši tragedija tapo likimo dovana, kuri padėjo man augti dvasiškai ir profesionaliai… Kalbėti taip – reikštų trypti artimųjų atminimą, kurių taip anksti netekau, ir žlugdyti tuos, kurie susidūrė su panašia bėda, bet neįstengė jos įveikti.

Ir aš nenoriu apsimetinėti, kad man buvo lengva, nes aš stiprus, arba kad aš tapau “sėkmingas“, nes sugebėjau “imtis atsakomybės už savo gyvenimą“.

Šiuolaikinė visuomenė vertina kančią kaip problemą, kurią reikia ištaisyti, arba kaip ligą, kurią reikia gydyti. Mes darome viską, kad užslopintume, išstumtume savo skausmą arba kažkaip jį transformuotume. Ir kai staiga nutinka nelaimė – žmonės aplink tampa vaikščiojančiomis banalybėmis…

Tai ką gi pasakyti draugams ar artimiesiems, patekusiems į bėdą, vietoje “Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“?

Atminkite, kad nelaimės prislėgtam žmogui mažiausiai reikia pamokymų ar patarimų. Pats svarbiausias dalykas jiems – supratimas. Tiesiog pasakykite:

“Žinau, kad tau skaudu. Aš čia, aš su tavimi.“

Tai reiškia, kad jūs pasiryžęs būti šalia, būti kartu su artimu žmogumi – ir tai yra neįtikėtinai stiprus palaikymas.

Žmonėms nėra nieko svarbesnio už supratimą. Tam nereikia kažkokių ypatingų sugebėjimų ar pasiruošimo, tai tiesiog pasiryžimas būti šalia tiek, kiek reikės.

Būkite šalia. Tiesiog būkite šalia, net jei jums nejauku ir atrodo, kad jūs nedarote nieko naudingo.

“Aš žinau, kad tau skaudu. Aš šalia“ – tai stebuklingi žodžiai, kurie paguodžia bet kokioje nelaimėje.

Mes niekaip nesiryžtame įeiti į tą pilką skausmo ir kančios zoną – bet būtent joje yra mūsų atsigavimo šaknys. Jis prasideda tuomet, kai šalia yra žmonės, kurie pasiryžę įeiti į ją kartu su mumis.

Padarykite tai dėl savo artimųjų. Galbūt, jūs niekada apie tai nesužinosite, bet jūsų pagalba jiems bus labai svarbi.

Nes didžiausia pagalba pakliuvusiam į bėdą žmogui – tai žmogus, kuris pasiryžęs būti šalia.“

Pagal T. Lourens pasakojimą, vertė ruvi.lt

Tiesos pojūtis

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos pojūtį, o tai reiškia, kad žmogus turi ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Tai stiprus apsauginis mechanizmas nuo destruktyvumo mūsų dualiame pasaulyje.

Dualiame pasaulyje yra poliariškumas, ir čia labai svarbu – ką mes renkamės, nes nuo to priklauso ne tik žmonių pasaulėžiūra, bet ir bendra žmonijos ateitis. Todėl mes turime suprasti – kokias pasekmes turi mūsų pasirinkimai.

Tiesa ar melas – tai ne tik priešingos sąvokos, tai ir pasirenkama gyvenimo pozicija, kuria vadovaujamės gyvenime. O melas – tai viso blogio ištakos.. Ir būtent tiesos pojūtis leidžia mums pasirinkti teisingą poziciją, o sąžinė yra teisingo pasirinkimo indikatorius.

Ir tas gebėjimas atskirti tiesą toks stiprus, kad sąmoningai ar nesąmoningai meluodamas ar darydamas kažką blogo, žmogus širdies gilumoje vis vien jaučia, kad tai blogai, net jei bando tą tiesos pojūtį kažkaip slopinti ar ignoruoti.

Galime tai palyginti su pojūčiu, kai girdime grojant klaidingas natas muzikos kūrinyje – mums nereikia specialių žinių ar išsilavinimo, kad pajustume tų natų sukeliamą falšą ir disharmoniją.

Tačiau jei nuolat girdėsime neharmoningas melodijas – mes prarasime gebėjimą suprasti, kad jos neharmoningos. Taip nutinka ir tada, kai mūsų gyvenime pradeda dominuoti melas ir visa iš jo kylanti destrukcija – tuomet žmonės praranda prigimtinį tiesos pojūtį.

Destruktyvumo srautas griauna žmogų, iškreipia jo pasaulėžiūrą, pastūmėja vadovautis iliuzijomis. Todėl svarbu neprarasti tiesos pojūčio ir sugebėti atpažinti – kaip, kokiu būdu mes pasiduodame melagingai informacijai ir destrukcijai.

Kad geriau tai suprastume, pasitelkime paprastą pavyzdį iš gyvenimo – duonos kepimą. Duona – tai pagrindas (tiesa). Kad ją iškeptume, mums reikia sumaišyti 3 ingredientus:  miltus, vandenį ir raugą.

Tačiau.. virėjas prie to pagrindo dar prideda cukraus, kiaušinių, vanilės, grietinės ir iškepa sluoksniuotą tortą (melą). Paskui dar gausiai viską sutepa kremu, papuošia cukrinėmis rožėmis, apibarsto šokoladu..

Ir kuo toliau – tuo daugiau maišoma naujų ingredientų, cheminių priedų, ir vis labiau nuklystama nuo pradinio recepto, kol.. galiausiai apskritai pamirštama – kas yra ta duona.

Tokiu būdu labai paprasta, sveikatą teikianti, bet prėskoka duona (tiesa) pakeičiama skaniu, ryškiu, kvapniu, saldžiu, bet labai kenksmingu tortu (melu). Su tokia gausybe priedų pagrindą jau sunku beatpažinti..

Tas pats daroma ir su tiesa mūsų gyvenime – į ją nuolat įmaišoma melo: tiesos elementai apipinami melagingomis dogmomis, iliuziniais šablonais, mistika, prognozėmis.. kurie ne tik veda vis tolyn nuo tiesos, bet ir griauna tyrą žmogaus vidinį pasaulį, iškreipdami pasaulėžiūrą.

Melo skleidėjai tiesą naudoja kaip melą palaikančią konstrukciją, kad priviliotų žmones. Tai tarsi spąstai, jaukas: mes “užkimbame“ ant tiesos, kartu “prarydami“ ir visą melą.. Tačiau jei neprarandame prigimtinio tiesos pojūčio ir sugebame atpažinti tą konstrukciją, ją ištraukti – melas kaipmat griūva kaip kortų namelis..

Melas visada sudėtingas, daugiasluoksnis, painus, daugiažodis, kibus – kad pritrauktų, supainiotų ir nuvestų kuo toliau nuo tiesos. O tiesa – visada paprasta ir aiški. Todėl pasaulyje, kur dabar tiek daug melo, labai sunku patikėti, kad tiesa tokia paprasta..

Ir jos nereikia ieškoti sudėtinguose ritualuose ar kažkur išorėje – mes visi gimstame su prigimtiniu tiesos pojūčiu. Tiesa atveria kūrinijos išmintį, kuri pajuntama širdimi ir lengvai pritaikoma gyvenime, bet nenusakoma žodžiais, todėl tiesa nedalina instrukcijų, negąsdina, neverčia ir negrasina.

Vadovaudamasis tiesos pojūčiu, žmogus pats atranda atsakymus į visus gyvenime iškylančius klausimus. Tiesa – tai mūsų gyvenimo raktai, kelrodžiai ir ženklai, vedantys mus į vis didesnę harmoniją 🙂 ..

Geros savaitės, pavasarinės atgaivos mums visiems 🙂 !

Žingsniai į sąmoningumą

*Viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių yra tame, kad mes visi gimstame su tobula palaima savo esybėje, bet suaugę jaučiamės nelaimingi, nes savo dėmesį išblaškome išoriniams įspūdžiams ir niekada nepažvelgiame į savo vidų. Ir mes pasiryžę nuvykti nors ir į Mėnulį ieškodami tos palaimos – o mums tereikia iš naujo atverti ją savyje..

*Jei žmogus nesąmoningai naudojasi prigimtine dvasine energija, savo gyvenimą jis gali paversti pragaru. Tuo tarpu sąmoningumas tą pragarą gali paversti rojumi. Tai vienas iš svarbiausių praregėjimų, kuris gali padaryti žmogų savo gyvenimo šeimininku.

*Sąmoningas žmogus imasi atsakomybės už savo mintis ir veiksmus. Jis pradeda keistis, ir jam jau nereikia laukti, kad kažkas pakeistų jį ar išgelbėtų. Tiesiog jis pradeda stebėti save ir suprasti – kokie jo veiksmai kuria pragarą, o kokie – rojų.

*Stenkitės kuo daugiau veiksmų daryti sąmoningai. Net pačius paprasčiausius kasdieninius veiksmus – kai valgote, bendraujate su artimaisiais, vairuojate automobilį, einate pasivaikščioti it t.t. – atlikite dėmesingai. Taip po truputį atsikratysite daugybės automatizmų, kurie linkę kauptis ir kurie galiausiai pradeda mus pilnai valdyti.

*Tačiau visuomenei nereikalingas jūsų sąmoningumas, ji stengiasi vystyti jumyse automatizmus (tai elgesio šablonai, mada, prestižas, įvaizdis ir pan.), kad galiausiai taptumėte lengvai valdomu ir efektyviu “mechanizmu“. Jei paklūstate – iš tiesų tampate efektyvesniu, bet netenkate ir sąmoningumo, ir dvasingumo, ir kūrybingumo.

*Kaip dažnai žmogaus galvoje – dūzgiantis įvairiausių minčių avilys, kurios niekaip tarpusavyje nesusijusios ir kartais net prieštarauja viena kitai, kurdamos tikrų tikriausią chaosą. Todėl sąmoningumas – ne tik raktas į “tvarką“ galvoje, bet pirmiausiai – raktas į gebėjimą atskirti ir pasirinkti reikiamą informaciją.

*Yra toks dėsnis: auga tai, į ką mes kreipiame savo dėmesį. Pavyzdžiui, vaikai geriau vystosi, kai tėvai skiria jam savo dėmesį ir meilę, ir net augalas geriau auga, jei sodininkas juo nuolat rūpinasi. Žmogaus viduje vyksta tas pats: jei skiriate dėmesį meilei ir pozityvumui – jūs tai dauginate ir skleidžiate į aplinką. O jei skiriate daug dėmesio negatyvumui ir kančiai – tai taip pat auga. Nebūkite pats sau priešu..

*Daugiausiai iliuzijų ir klystkelių sukelia egoizmas. Neatsiejama egoizmo išraiška – ambicijos, kurios užkrečia, todėl venkite ambicingų žmonių, nes pakliūsite į jų įtaką. Ambicingi žmonės yra agresyvūs, godūs ir valdingi, jie amžinai skuba ir lekia į kažkokias susigalvotas “aukštumas“ ir manipuliuoja kitais žmonėmis, kad jas pasiektų. Jų karštligiškas blaškymasis – tarsi liga, tarsi nuolatinis bėgimas paskui horizontą.

*Jei žmogų traukia alkoholis ar kiti kvaišalai – reiškia, jis jaučiasi nelaimingas ir kenčia, todėl jų pagalba stengiasi kažkaip pamiršti savo kančią. Tačiau visi svaigalai kartu su problemomis padeda pamiršti ir.. save patį ir kuria pragarą to žmogaus ir jo artimųjų gyvenime. Svaigalai ir sąmoningumas – nesusiejami dalykai.

*Gyvenimas su savo formų įvairove gyvuoja kaip organiška visuma. Ir mes esame tos visumos dalys, o tai reiškia, kad dalis turi gerbti visumą, kaip ir visuma – dalį. Tai yra ir pagrindinė vegetarizmo idėja – nekenkti gyvybei, nes žudydami mes griauname visumą. Mes tampame tuo, ką valgome, ir jei valgome tai, kas grįsta prievarta ir žudymu – patys pildomės žudynių ir prievartos energijomis. Vegetarizmas – tai sąmoningas žingsnis išeiti iš šio agresijos rato, ir tai ne tik sąmonės transformacija, bet ir aukštesnė evoliucijos pakopa.

*Geraširdiškumas, dorumas ir gerumas turi būti sąmoningumo rezultatu. Jūs turite tapti toks sąmoningas, kad tiesiog nesugebėsite padaryti nieko blogo – ne todėl, kad kažkas draudžia, bet todėl, kad jūs aiškiai matote ir suvokiate: tai – blogis.

*Gyvenime viskas susieta: mes negalime atsiskirti nuo visumos ir gyventi atskirai. Viskas nuo visko ir visi nuo visų priklauso – ir tai ne tik ryšys, bet ir giliausia tarpusavio sąveika ir vienybė. Ar bangos yra priklausomos nuo vandenyno? Nei ne, nei taip – jos ir yra vandenynas. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų gyvenimą: mes visi esame kosminės sąmonės vandenyno bangos..

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Deficito mentalitetas

Deficito mentalitetą dažnai minėdavo Žakas Fresko, pasakodamas apie aplinkos faktorius, kurie įtakoja žmonių pasaulėžiūrą. Kas gi tai yra? Tai toks mąstymo būdas, kai žmonės galvoja, kad gyvenime yra kažko (arba visko) stygius, nepriteklius, trūkumas.

Toks mąstymas neatsiranda savaime, jį įtakoja mūsų aplinka – ekonominė sistema, kurioje mes gyvename. Tai labai naudinga sistemai, marketingui ir reklamos gamintojams, nes jei žmonės tiki, kad yra kažko trūkumas, tuomet galima jais savanaudiškai manipuliuoti (pvz., nustatant atlyginimų dydį), ar visaip skatinti kažko siekti ar pirkti.

Toks mąstymas kuriamas dirbtinai, ir nors tai labai naudinga dabartinei ekonominei sistemai ir prekeiviams, bet žmonėms toks mąstymas labai kenksmingas, nes sukuria daugybę beprasmiškų įtampų, konfliktų, baimių, nevilties, pesimizmo, konkuravimo ir nusivylimo.

Deficito mentalitetas – tarsi piktybiškas negatyvumo virusas, nuodijantis visą žmonių gyvenimą ir skiepijantis įsitikinimą, kad yra ribota gerovė, todėl reikia skubėti gauti savo dalį, nes kitaip jos neliks.. Deficito mentalitetas pavojingas tuo, kad greitai apima ne tik materialią gyvenimo pusę, bet ir visas kitas gyvenimo sritis.

Su tokia pasaulėžiūra žmogus jaučiasi šiame pasaulyje vienišas, apdalintas, niekam nereikalingas, priverstas nuolat kovoti už savo “vietą po saule“, varžytis ir įrodinėti kitiems, kad daug daro, kad kažką pasiektų, kad yra kažko vertas.

Juolab, kad už bet kokią nesėkmę ar trūkumą gyvenime jis kaltinamas, esą – jis nepakankamai veiklus, tinginys, nemokša, nevykėlis.. Todėl žmogus nuolat verčiamas siekti “savo pyrago dalies“ – kovodamas, pavydėdamas, kerštaudamas, meluodamas, išnaudodamas, apgaudinėdamas, lipdamas per kitų žmonių galvas ir.. pamindamas žmoniškumą.

Prisimenate: “Tai tik biznis, nieko asmeniško“ – todėl svarbiausias yra tikslas, o ne priemonės jam pasiekti. Tokie žmonės net sukaupę daug turtų skundžiasi stygiumi, atsisako padėti kitam bėdoje, smerkia nepasiturinčius. Jie nuolat kaupia “juodai dienai“, atsargai, nes jiems visada dar vis kažko trūksta..

Ir retas susimąsto, kad tai griauna patį žmogų ir sveikus žmonių tarpusavio ryšius, o  galiausiai demoralizuoja ir visuomenę. Ir kad tokia gyvenimo pozicija skatina pačias blogiausias žmonių savybės.. Nes dabar patys įžūliausi ir landžiausi, visais įmanomais ir neįmanomais būdais susikrovę daugiausiai “pyrago“  laikomi sėkmingiausiais ir ryžtingiausiais, o jų pavyzdys – sektiniausias.

Todėl žmogus dabar vertinamas ne už savo žmogiškas savybes, dorovę, kūrybingumą ir veiklą visų labui, o pagal tai, kiek jam pavyko susikrauti gėrybių, kurių visiems taip trūksta.. “Pasiseka“ vienetams, na, o visiems kitiems kartais tenka bėgti per kelis darbus, aukojant laisvalaikį, bendravimą, poilsį ir kaupiant įtampą dėl nuolatinio trūkumo.

Deficito mentalitetas neišvengiamai paveikia ir bendravimą su kitais žmonėmis. Juk deficito sąlygomis visi – konkurentai ir priešai. O žmogaus reikšmingumas priklauso nuo palyginimo savęs su kitais žmonėmis: vienus žmogus laiko “žemesnio lygio“, kitus – “aukštesnio“.

Ir atsižvelgdamas į tai, jis bendrauja su žmonėmis: renkasi draugus, kuria šeimą.. Žinoma, tokie pasirinkimo kriterijai negali įtakoti nieko gero, todėl apie šiltus žmogiškus santykius – besąlygišką meilę ir draugystę,  pasitikėjimą, atvirumą, geranoriškumą ar nuoširdumą – negali būti nė kalbos..

Klaidinga manyti, kad deficito mentalitetą turi tik skurdžiai gyvenantys žmonės. Esmė tame, kad visiems žmonėms su deficito mentalitetu visada kažko trūksta – ir tiems, kurie gyvena prabangoje, ir nepasiturintiems. Vieniems – dar daugiau turtų, kitiems – būtiniausių daiktų, kad išgyventų.

Akivaizdu, kad toks mentalitetas – liguistas ir labai kenksmingas žmonijai. Tai supriešina, suskaldo žmones ir įtraukia į beprasmišką varžymąsi ir kovas dėl pinigų, turtų, žemių, resursų ar įtakos.

Kaip tai pakeisti? Supraskime: deficito mentalitetas yra dirbtinai sukurtas ir palaikomas su tam tikrais tikslais. Mes priimame tai tik todėl, kad nežinome, jog galima gyventi kitaip – vieningai, taikiai, kūrybingai – tereikia išmintingo resursų paskirstymo ir bendradarbiavimo visų gerovei.

Juk visuotinė gerovė ir gausa – ne perteklius, tai optimalios gyvenimo sąlygos ir būtinų poreikių patenkinimas, kurių dėka galime augti dvasiškai, vystyti savo geriausias savybes ir gabumus, dirbti bendram labui, nešvaistydami savo gyvenimo energijos tam, kas nereikalinga ar net kenksminga.

Pradėkime valyti sąmonę nuo šio mąstymo viruso: pažvelkime į savo gyvenimą, į savo pasaulėžiūrą, į būtinus ir primestus poreikius, į savo bendravimą su žmonėmis ir atsisakykime palaipsniui visko, kas mus griauna.

Mokykimės pajusti ir išreikšti kasdieniniame gyvenime savo dvasingumą ir šiltus žmogiškus jausmus – meilę, vienybę, draugiškumą, rūpestį, geranoriškumą, nuoširdumą, pozityvumą, dėkingumą, džiaugsmą..

Tai padės mums atsigręžti vieniems į kitus ir pajusti mūsų vienybės galią, kuri pažadina visų žmonių geriausias savybes, talentus ir siekį kurti ir bendradarbiauti visų gerovei.

Parengė ruvi.lt

Visiems gražios savaitės 🙂 !

Apie skurdą

Šia aktualia mūsų dienų tema – istoriko Rutgero Bregmano pasisakymo TED konferencijoje apžvalga. Pilną pasisakymą anglų kalba galite pažiūrėti čia, o rusų kalba – štai čia.

Savo kalbą istorikas R. Bregmanas pradeda paprastu klausimu: kodėl skurdžiai gyvenantys žmonės priima tiek daug blogų sprendimų? Juk kai kurie duomenys teigia, kad nepasiturintys daugiau skolinasi, mažiau taupo, daugiau rūko ir geria, mažiau sportuoja, nesveikai maitinasi.. Kodėl?

Plačiai žinomas ir M. Tečer šio reiškinio paaiškinimas – skurdą ji pavadino asmenybės defektu. Ir mintis apie tai, kad problema yra pačiuose nepasiturinčiuose žmonėse, priklauso ne tik jai.

Dauguma iš mūsų yra įsitikinę, kad dėl savo skurdaus gyvenimo yra kalti patys nepasiturintys, o kiti prieštarauja, sakydami, kad mes turime juos išmokyti teisingai gyventi ir priimti geresnius sprendimus. Bet visų išvada vienoda: problema yra pačiuose skurstančiuose.

Tačiau pasirodo, kad viskas, ką mes iki šiol žinojome apie skurdą – yra iš esmės neteisinga.

R. Bregmanas tyrinėjo psichologų darbus ir domėjosi įvairiais tyrimais skurdo tema. Jis susitiko ir su šios srities specialistu, profesoriumi Eldaru Šafiru. Profesorius teigė, kad skurdo problema yra žmonių mąstyme, tiksliau – “deficito mentalitete“.

Pasirodo, kai žmonės kažką priima kaip trūkumą, jie pradeda elgtis kitaip, ir nesvarbu, kas tai – laikas, pinigai ar maistas. Ir mums visiems tai pažįstama: tai būsena, kai reikia padaryti labai daug darbų, o mes nieko nespėjame.

Galime šią būseną palyginti su nauju kompiuteriu, į kurį vienu metu paleidžiame 10 sudėtingų programų: jis pradeda dirbti vis lėčiau, paskui atsiranda klaidos, o galiausiai jis ir visai “pakimba“.. Ir ne todėl, kad kompiuteris blogas, o todėl, kad vienu metu jis turi atlikti pernelyg daug.

Nepasiturintys žmonės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis: jie priima blogus sprendimus ne dėl savo kvailumo, bet todėl, kad gyvena aplinkybėse, kuriuose kiekvienas priimtų neteisingus sprendimus.

Dabar darosi aišku, kodėl tiek daug kovos su skurdu projektų neduoda jokių rezultatų.. Juk skurdas – ne žinių stoka, o pinigų stoka!

Žymus rašytojas Dž. Orvelas pats asmeniškai patyrė skurdą, todėl remdamasis savo patirtimi, padarė išvadą apie skurdo esmę: skurdas baisus tuo, kad visiškai užbraukia ateitį. Jis stebėjosi, kad žmonėms yra visiškai normalu niekinti ir žeminti tuos, kieno pajamos krenta žemiau tam tikro lygio. Tai mes matome ir šiandien..

Taigi, kyla pagrindinis klausimas – ką galima padaryti?

Šiandien ekonomistai turi keletą sprendimų – padėti nepasiturintiems sutvarkyti klausimus su dokumentais ir laiku jiems išsiųsti priminimus apie mokesčius. Ir tokie sprendimai dabar populiarūs tik todėl, kad beveik nieko nekainuoja..

Tokie “sprendimai“ – tai mūsų epochos simbolis, kai dažniausiai “gydome“ simptomus, ignoruodami pagrindinę problemos priežastį. Todėl kyla klausimas – kodėl mums tiesiog nepakeitus sąlygų, kuriose gyvena nepasiturintys žmonės?

Arba, jei grįšime prie analogijos su kompiuteriu – kam vargti su programomis, jei galime tiesiog pridėti papildomą atmintį?

Labai gerą šios problemos sprendimą daugiau kaip prieš 500 metų pasiūlė filosofas Tomas Moras, ir jį palaikė daugybė mąstytojų, humanistų, ekonomistų ir kovotojų už žmonių teises ir laisvę.

Tai neįtikėtinai paprasta koncepcija – garantuotos bazinės pajamos. Tai besąlygiškos išmokos, mokamos kas mėnesį ir užtikrinančios pajamas pagrindiniams poreikiams – maistui, būstui, mokslui, gydymui.

Bazinės pajamos – ne privilegija ar malonė, bet kiekvieno žmogaus teisė.

Eksperimentai su bazinėmis pajamomis buvo atliekami visame pasaulyje, tame tarpe ir Kanadoje, Dofino mieste – nuo 1974 iki 1978 metų. Kiekvienas šio miesto gyventojas kas mėnesį gaudavo bazines pajamas, ir skurdas buvo panaikintas. Viskas ėjosi puikiai, tačiau pasikeitė valdžia, ir naujieji ministrai nutraukė šį eksperimentą.

Niekas neskyrė lėšų ir eksperimento išvadoms, todėl tyrimai buvo sustabdyti. Bet po 25 metų viena Kanados profesorė aptiko šio eksperimento užrašus ir ištyrė juos pagal visus parametrus. Išvada stulbinanti: eksperimentas buvo labai sėkmingas!

Dofino gyventojai tapo ne tik turtingesni, bet ir protingesni bei sveikesni. Vaikai sėkmingiau mokėsi, ligoninėse mažėjo ligonių, žmonės nesiskundė psichine sveikata, mažėjo smurto, žmonės nekeitė darbo. Mažiau dirbo tik jaunos motinos.

Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse visame pasaulyje – nuo JAV iki Indijos.

Išvada paprasta: jei yra skurdas, nereikia apsimetinėti, kad turtingieji žino, kaip tai ištaisyti, nereikia siųsti labdaros skurstantiems. Pirmiausiai reikia atsikratyti plačiai paplitusios paternalistinės biurokratijos (kai biurokratija tariasi geriau už patį žmogų žinanti, ko jam reikia), perduodant jos algas tiems nepasiturintiems, kuriems ji privalo padėti.

Tik įsivaizduokite, kiek talentingų ir gabių žmonių dabar vargsta skurde! Ir kiek energijos, kiek talentų pasireikš, jei skurdas bus panaikintas visiems laikams! Įsivaizduokite, kiek nerealizuotų talentų prapuola, nes mes aiškiname savo vaikams, kad jie privalo užsidirbti pragyvenimui..

Be to, skurdas labai brangiai atsieina – vien vaikų skurdas JAV įvertinamas 500 milijardų dolerių, kurie kasmet sumokami už sveikatos apsaugos išlaidas, švietimą ir augančio nusikalstamumo problemas. Tai neįtikėtinas žmonių potencialo iššvaistymas.

Tai kaip gi praktiškai įgyvendinti garantuotas bazines pajamas? Iš tiesų tai daug paprasčiau, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, pakaktų ketvirčio JAV karinio biudžeto arba 1 % BVP, ir galima kilstelėti iš skurdo visus nepasiturinčius amerikiečius.

Nedidelių pokyčių ir smulkių pataisymų laikas praėjo. Atėjo laikas principingai naujoms idėjoms.

Bazinės pajamos suteikia mums visiems galimybę suvokti – kas gi apskritai yra darbas. Šiandien milijonai žmonių supranta, kad jų darbas ne toks jau naudingas ir reikšmingas..

Ir mes kalbame ne apie mokytojus, kiemsargius ar slauges – be jų darbo kiltų daug problemų.. Mes kalbame apie dideles algas gaunančius “profesionalus“, kurie susitikę aptaria “pridėtinės vertės dydį dėl neorganizuoto bendradarbiavimo tinkle“.. ir pan.

Jei istorija mus kažko moko, tai pirmiausiai to, kad viskas gali būti kitaip. Nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti mūsų visuomenėje ir ekonomikoje. Idėjos gali keisti pasaulį ir keičia jį.

Ypatingai paskutinieji dešimtmečiai aiškiai visiems parodė, kad mes negalime laikytis dabartinės pozicijos (“statuso quo“), kad mums būtinos naujos koncepcijos. Ir nors dauguma pesimistiškai žiūri į tai, kas vyksta pasaulyje, mums nepakanka suprasti – kas yra blogai, mums reikia žinoti – ko mes visi norime.

R. Bregmanas tiki ateitimi, kur darbas bus vertinamas ne algos dydžiu, o gerovės kiekiu, kurį mes nešame pasauliui. Tiki ateitimi, kur gyvenimas be skurdo – ne privilegija, o teisė, kurios mes visi verti.

Taigi, dabar mes turime atliktus tyrimus, įrodymus ir instrumentus. Praėjo daugiau nei 500 metų, kai T. Manas parašė apie bazines pajamas ir 100 metų, kai Dž. Orvelas atvėrė skurdo esmę.

Mums visiems reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą, nes skurdas – tai ne silpnas charakteris, skurdas – tai pinigų stoka.

Pagal Rutgero Bregmano pasisakymą TED konferencijoje, parengė ir vertė ruvi.lt