Kategorija: Saviugda

Ar kartais susimąstome, ko iš tiesų mes patys norime? Ką patys galvojame?

Nes susidaro įspūdis, kad šiandien mums siūloma labai daug (pernelyg daug?) atsakymų…

Kaip teisingai maitintis… Kaip teisingai gyventi… Kaip teisingai auklėti vaikus… Kaip teisingai kurti santykius… Kaip rasti tinkamą darbą… Kaip teisingai medituoti… Kaip teisingai įveikti krizes…

O dabar dar ir dirbtinis intelektas su jo žaibiškais atsakymais visais gyvenimo klausimais…

Tačiau tame slypi paradoksas – mes dabar galime gauti bet kokią informaciją, bet… vis rečiau girdime save… Ko iš tiesų mes norime. Ką iš tiesų patys galvojame…

Nes prieš užduodami klausimą sau, mes skubame pažvelgti, ką apie tai galvoja kiti… Ko nori kiti. Klausiame kitų nuomonės. Ieškome paaiškinimų. Abejojame. Stengiamės atitikti. Ignoruojame vidinius prieštaravimus.

Iš vienos pusės – gerai, kad yra tiek informacijos. Bet juk mums visai nebūtina žinoti kuo daugiau arba visko, kas yra virtualioje informacinėje erdvėje.

Mums svarbu – neprarasti ryšio su savimi tikruoju. Neprarasti gebėjimo mąstyti savarankiškai. Kartais tiesiog sustoti ir paklausti savęs: “O ką aš apie tai galvoju?“, “ Ką aš dabar jaučiu?“, “ Ką aš renkuosi?“…

Nes, pasirodo, kad laisvė šiandien – ne galimybė gauti bet kokią informaciją. Tikroji laisvė – tai gebėjimas neprarasti savęs išorinės informacijos šurmulyje.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tu gyveni nerimaudamas, nes tau atrodo, kad tau kažko trūksta. Tu nori surasti žmogų, kad mylėtum jį ir būtum laimingas. Bet iš tiesų vienintelis žmogus, kurio tau trūksta – tai tu. Ir kai tu atsiduri santykiuose, ten, kaip ir prieš tai, tau pritrūks vieno žmogaus. Tavęs.

Tau reikalingi daiktai, ir tu jauti vienokį ar kitokį stygių: drabužių, automobilio, aksesuarų. Bet iš tiesų tau reikalinga tam tikra tavo būsena, kurioje gali įsigyti šiuos daiktus. Ir vėl, tau lygiai taip pat pritrūks to, kas tai suteiks. Pritrūks tavęs.

Tu svajoji priklausyti bendruomenei. Didelei gerai kompanijai, mokyklai ar šeimai. Bet jei tu galvoji, kad tai padovanos tau tave, tu klysti. Jei tu neatradai savęs, tuomet toje bendruomenėje tau vis vien pritrūks vieno žmogaus. Tavęs.

Iš tiesų vienintelis žmogus, kurio tu tikrai ilgiesi – tai tu. Žmogus, kuris gali išspręsti visas tavo problemas – tai tu. Žmogus, gebantis rasti sprendimą, nuraminti, pralinksminti ir sužadinti interesą tavo gyvenime – tai taip pat tu. Žmogus, kuris gali mylėti ir dalintis šiuo jausmu – tai tu.

Tai nereiškia, kad tu lieki vienišas ir niekas tau nereikalingas. Tai reiškia, kad tu jau nepriklausai nuo išorinių faktorių, ir tavo gyvenimas pradeda priklausyti tau. Ir tuomet atsiranda viskas, ko tu taip norėjai, bet negalėjai pasiekti. Ateina mylimi žmonės. Susikuria bendruomenė.

Gyvenimas keičiasi kardinaliai, kai tu nustoji jam siūlyti formuoti tave ir formuoji jį savarankiškai. Todėl kad vienintelis žmogus, kuris gali suteikti laimę tavo gyvenimui – tai tu.

Padėka autorei! Pagal Aglaja Datešidzė esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip dažnai mes bandome pakeisti pasekmes… Kovojame su simptomais. Su pasekmėmis. Su tuo, kas jau įvyko.

Tačiau kol išlieka priežastis, pasekmės kartojasi. Kaip žolė, kurią nušienaujame, palikdami šaknis. Todėl žolė ir vėl užauga.

Pakeisti pasekmes galima tik pakeitus priežastį. Bet pirmiausiai mes turime ją pamatyti. Suprasti, būtent kas sukuria situaciją. Koks vidinis šablonas, koks įsitikinimas, kokia programa sukuria nuolat besikartojantį scenarijų.

Kartais priežastis akivaizdi. O kartais ji slypi taip giliai, kad mes priimame tai kaip “normą“, arba galvojame “na, toks jau aš žmogus…“

Tačiau jei sustosime ir sąžiningai savęs paklausime “kas mano gyvenime sukuria šią situacija?“ – atsakymas būtinai ateis. Galbūt, ne iš karto, bet tikrai ateis.

Kai pamatysime priežastį, mes jau turėsime pasirinkimą – galimybę pakeisti priežastį arba jos atsisakyti. O tuomet natūraliai, savaime pasikeis ir pasekmė.

Atrodo paprasta, bet tai ne visada lengva. Bet tai vienintelis kelias į tikrus pokyčius – ne kovoti su pasekmėmis, o pašalinti šaknį. Ir tuomet tikrovė aplinkui pradės keistis. Natūraliai. Be prievartos.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Mūsų laikais labai daug dėmesio skiriama išorei: kaip atrodyti, kaip apsirengti, kokį įvaizdį sukurti…

Lyg ir nieko blogo tame nėra, tačiau kai už gražaus pavaikslėlio tuščia, kai viduje šaltis ir vaidyba – tai juntama. Pradžioje tai gali būti įdomu, patrauklu, paslaptinga. Bet laikui bėgant tas patrauklumas blėsta. Nes vien tik išorė negali ilgam pritraukti dėmesį.

Tikras grožis – tai šviesa, kuri sklinda iš vidaus. Tai būsena, kuri nepriklauso nuo makijažo, drabužių ar amžiaus. Tai žmogaus vidinės būsenos išraiška, jo šiluma, jo gebėjimas būti nuoširdžiu, tikru.

Tai ne kažkas, ką galima užsidėti ar nusiimti. Tai išlieka, nepriklausomai nuo išorės. O jei viduje tuščia, visos pastangos puošti išorę bus bergždžios. Tai tebus kaukė, gražus paveikslėlis, į kurį galima pažvelgti, bet ilgam jis nepritraukia.

Todėl vertėtų puoselėti savo vidinę būseną. Savo gebėjimą jausti ir būti savimi tikruoju. Tuomet išorė tampa ne kauke, o vidinės šviesos išraiška. Ir tai visada yra patrauklu. Gilu. Nuoširdu. Ilgam.

Padėka autoriui! Pagal O. Elmalah tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Ar pagalvojote kada, kiek laiko mes skiriame nepagrįstai savikritikai ir kaip dažnai nepriimame savęs tokiais, kokie esame?

Tai svoris ne tas, tai figūra ne tokia, tai nosis siaubinga, tai akys ne tokios, tai šypsena negraži, o jau amžius.., amžius tai jau atskira plati tema… O nuotraukos?.. Jose visuomet “ne taip“ gaunamės, todėl dengiame veidą ir nusisukame: tik nefotografuokite, tik nefilmuokite manęs…

Bet juk tai tik mūsų pačių (dažniausiai įtakota ar iškreipta) nuomonė… Ne daugiau. Mes tyrinėjame save lyg per padidinamąjį stiklą ir bet koks mažiausias, mūsų nuomone, trūkumas tampa labai reikšmingu.

Bet ar žinote, kad kiti žmonės nemato tų mūsų sureikšmintų atskirų kūno dalių ar savybių. Jie mato visumą: kartu ir žvilgsnį, ir šypseną, ir kalbėjimo manierą, ir balsą, ir energetiką, ir charizmą…

Jie gali apskritai neatkreipti dėmesio į tai, dėl ko mes metų metais kankinamės… Pergyvename, kad su mumis kažkas ne taip, lygindami save su kitais arba pačių sugalvotais idealais.

Bet juk nėra idealių žmonių. O grožio standartai nuolat keičiami pagal įvairias mados tendencijas, todėl neįmanoma visko atitikti.

Tačiau yra amžinos vertybės ir nuostabios savybės, kurios jau savaime yra gražios: tai nuoširdumas, gerumas, atvirumas, humoro jausmas, lengvumas, geranoriškumas…

Juk yra žmonės, kurių nepavadinsi gražiais, bet pakanka jiems vos pradėti kalbėti.., ir mes negalime nuo jų atitraukti žvilgsnio… Bet pastebėjote – būna ir atvirkščiai?..

Todėl negaiškime laiko slogiai savikritikai. Mes visi esame unikalūs, saviti, nepakartojami…

Verčiau pastebėkime ir skleiskime gėrį – savyje ir gyvenime.

Padėka autorei! Pagal O. Tella tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra tokie žmonės… Jie planuoja. Patikslina. Turi lūkesčių. Kontroliuoja. Kad viskas būtų idealu. Kad visi veiktų pagal jų scenarijų. Kad tik nenutiktų nieko nenumatyto.

Jie tikisi, kad ir kiti žmonės pateisins jų lūkesčius: supras juos be žodžių, bus visada šalia, nuspės jų jausmus ir bus būtent tokie, kaip jie nori.

O kiti žmonės… ne visada pateisina jų lūkesčius… Nuvilia. Nes jie – kitokie. Jie turi savo pasaulėžiūrą, savo mintis, savo ketinimus. Jie negali atitikti kitų žmonių lūkesčių. Jie – saviti, jie gyvi žmonės.

Todėl tokie lūkesčiai – tai tiesiog siekis kontroliuoti. Egoizmas. Tai vadinama “kontrolės iliuzija“: kai žmogui atrodo, kad tada, kai jis viską kontroliuoja – tik tokiu atveju viskas bus gerai.

O iš tiesų tai iliuzija, nes gyvenimas – nenuspėjamas, ir neįmanoma visko sukontroliuoti: kai kurių įvykių, kitų žmonių, permainų gamtoje, ateities… Kontrolėje labai daug įtampos, o kai ji pradeda slysti iš rankų – žmogus pasijunta niekam tikęs, bejėgis…

Todėl vertėtų laiku atsisakyti tokio “visuotinio dispečerio“ vaidmens, o kartu – ir kankinančios įtampos bei nusivylimų. Suprasti, kad yra tai, ko neįmanoma kontroliuoti. Išmokti pasitikėti. Mylėti. Bendrauti. Sutarti…

Ir tai vienintelis būdas liautis gyventi nuolatinėje įtampoje.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pastebėjau įdomų dėsningumą. Tie, kas siekia nuolat kontroliuoti, dominuoti arba valdyti, paprastai yra labai vidiniai neramūs.

Jie gyvena įtampoje ir nuolatiniame konflikte su aplinkiniais. Jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Kad grubumas, spaudimas, pozicija be kompromisų – tai jėga.

Bet jei pažvelgsime atidžiau – po visu šiuo fasadu dažnai slypi giluminė baimė. Baimė suklysti, chaoso baimė, baimė būti pažeidžiamu, baimė, kad be kontrolės viskas sugrius.

Jie nepasitiki gyvenimu, nepasitiki kitais žmonėmis, nepasitiki savimi. Ir bando sulaikyti tai, ko sulaikyti neįmanoma – patį gyvenimą, kuris iš esmės yra nekontroliuojamas, nenuspėjamas, nuolat besikeičiantis.

Įdomu, kad tie, kas iš tiesų stiprūs, paprastai yra ramūs. Jie nedemonstruoja savo jėgos, nespaudžia, nekovoja dėl vietos po saule. Jie tiesiog gyvena. Ir to pilnai pakanka.

Prie jų linksta žmonės, juos gerbia, jais pasitiki. Kodėl? Todėl kad vidinė ramybė – tai pati didžiausia jėga. Jos nereikia demonstruoti, ji tiesiog yra.

Toks jau kontrolės paradoksas – kuo daugiau stengiamasi kontroliuoti, tuo mažiau kontrolės. Nes labai daug energijos išeikvojama nerimui ir kovai, kuri galiausiai baigiasi išsekimu.

O kai žmogus ramus, pasitiki savimi ir gyvenimu – viskas pradeda klostytis savaime sklandžiai. Ne todėl, kad kažkas tuo pasirūpino, bet todėl, kad žmogus netrukdo savo nerimu ir baimėmis.

Ką daryti, jei pastebime polinkį kontroliuoti? Pradėkime nuo mažų žingsnių – situacijoms, kur pasekmės nėra kritiškos, sąmoningai leiskime vystytis savo eiga, nekontroliuokime kiekvieno žingsnio.

Stebėkime savo nerimą, neslopindami jo. Ir laikui bėgant pamatysime, kad pasaulis nesugriūna be mūsų kontrolės, o mes patys tampame ramesni, laisvesni, laimingesni…

Juk tikroji jėga – ne valdyti kitus, bet valdyti save. Jei yra vidinė ramybė – sunku sutrikdyti, sunku išvesti iš pusiausvyros, sunku palaužti. Nes vidinė ramybė – tai mūsų tikroji jėga ir stiprybė.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pabandykime drauge pažvelgti, ar jūs einate savo dvasiniu keliu. Dvasinis kelias – tai Širdies kelias.

Įsivaizduokite, kad jūs turite viską, kad turite daugybę laisvo laiko, ir jums nereikia dirbti dėl pragyvenimo. Kuo tokiu atveju jūs norėtumėte užsiimti?

Galbūt, jūs norėtumėte piešti arba keliauti, o gal – darbuotis sode arba rūpintis gyvūnais? Viskas, ko jūs iš tikrųjų norite šiame gyvenime – tai ir yra jūsų Širdies kelias.

Kai jūs perjungiate savo dėmesį į savo dvasinį kelią, tegul nors ir retkarčiais, jūs pasipildote energija.

Dvasinis kelias aktyvuoja įkvėpimo ir gerovės procesus.

Pabandykite atrasti savo Širdies kelią, ir jūs atsidursite kūrybinės energijos Sraute, kuris pakreips jūsų gyvenimą teigiama linkme. Efektas bus netikėtas…

Padėka autoriui! Pagal Venestian esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Tam, kad suprasčiau ir priimčiau kažkokią informaciją arba kažkokį pasaulio reiškinį, reikalingas pagrindas, pasiruošimas – žinios, patirtis. Ir iki to pagrindo reikia nueiti tam tikrą kelią.

Pavyzdžiui, aš suprantu, jog nesugebu įvertinti sudėtingos matematikos užduoties sprendimo, suprasti kažkokių literatūros žanrų gilumos, tapybos ar muzikos stilių, todėl nepradėsiu jungtis į diskusijas šiomis temomis. Tam aš neturiu pasiruošimo ir raktų supratimui. Ir juo labiau neneigsiu jų vertingumo tik todėl, kad aš jų nesuprantu.

Todėl aš taip pat nelaukiu, kad kiti žmonės supras ir priims tai, ką aš siūlau ir kuo dalinuosi. Net su tais, kas turi apie tai supratimą – juk gali tiesiog nesutapti mūsų išvados, nuomonės, gali būti skirtinga patirtis, vertybės, pasaulėžiūra. Ir tai natūralu.

Visada įdomu keistis nuomonėmis, kažką patikslinti, išsiaiškinti. Bet bandyti kažką perkalbėti arba kažką įrodyti, manau – tuščias laiko eikvojimas. 

Būna ir taip, kad žmogui neįdomu gilintis į esmę to, ką tu jam siūlai. Jis tiesiog ateina pabūti su tavimi, pabendrauti. Jis dabar neturi jėgų ir noro rimtiems pokalbiams, ir todėl gali pradėti ginčytis, neigti, suirzta.

Kiekvienas žmogus gali suteikti asmeniškai mums kažkokią informaciją. Ir kartais svarbu atkreipti į ją dėmesį. Juk ta informacija gali būti būtent apie tai, kas šiuo metu mums yra svarbu ir reikalinga.

Kiekvienas iš mūsų, ypatingai dabar, turi labai daug ir asmeninių, ir socialinių užduočių, todėl svarbu teisingai paskirstyti energiją ir nukreipti ją į tikrai naudingą veiklą – sau, artimiems žmonėms, pasauliui.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !