Auksinis laikas…

Užmerk akis, įsivaizduok, kad tau penkeri metai ir pažiūrėk pro langą dar kartą.

Įsivaizduok, kad tau dar nereikia rinktis kuo tikėti, todėl kad nėra jokio pasirinkimo – viskas vientisa, viskas nedaloma.

Tu dar painioji “vakar“ ir “rytoj“, tiesiog todėl, kad laikas neturi jokio skirstymo, jis net nesitęsia, jis tiesiog yra.

Ir tu tiesiog esi, ir dėl to esi praktiškai nepažeidžiamas ir kategoriškai nemirtingas.

Ir skiltelė gintarinio meliono arba stiklinė šviežių aviečių padaro tave absoliučiai, absoliučiai laimingu…

Ištrauka iš Elenos Kasjan kūrybos, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Štai jis – nuoširdumas, atvirumas ir laisvas mąstymas…

************

– Močiute, ar galima, aš į tavo kambarį savo žaislus atnešiu?

– Galima, o kas atsitiko?

– Brolį rytoj iš gimdymo namų atveš… ir dar neaišku, kas jis per žmogus…

************

Ryte klausiu dukrelės:

– Pusryčiausi?

– O duonytės turime?

– Taip.

– O sviestuko?

– Turime.

– O sūrio?

– Turime!

– Tada aš valgysiu bulvinių blynų.

************

Padedu penkiamečiui sūnui apsirengti. Vyras sugėdina jį:

– Toks didelis vyras, o mama dar vis tave rengia.

Sūnus atsako:

– Tėti, tu taip pat didelis, o dar vis su mama miegi, kaip mažiukas!

************

Mama sako dukrelei:

– Na ir išlepinome mes tave! Teks tave nubausti…

– Kaip tai – išlepinote jūs, o bausite mane?…

************

Mano jaunesnioji sesutė pirmą kartą ryžosi paskambinti tėčiui į darbą:

– Alio! Laba diena, čia tėčio darbas? Pakvieskite tėtį!

************

Išėjome su trimečiu sūnumi pasivaikščioti. Žaidimų aikštelėje jis pamatė broliukus-dvynius.

Sūnus ilgai juos stebėjo, o paskui manęs klausia, rodydamas į dvynius:

– Tėti, o kur mano toks?..

************

Vakarieniaujame. Dukra pasakoja apie savo darželį:

– Šiandien mes skaičiavome, žaidėme, piešėme, rašėme… Rašėme sąsiuviniuose, tokiuose… su linijomis… Na, jūs žinote… Ar, kai jūs mokėtės, dar nebuvo sąsiuvinių? Ar jau buvo?..

************

Padovanojau žmonai gimtadieniui išmanųjį laikrodį, apie kurį ji seniai svajojo.

Mūsų penkiametė dukra paprašė užsegti laikrodį jai ant rankos. Sėdi, žiūrinėja… Klausiu jos:

– Patiko? Ir tu tokio norėtum savo gimtadieniui? Tau gal dar ankstoka tokį turėti..

– Labai patiko, tėveli. Bet tu nesirūpink, ir neleiskite pinigėlių. Aš Kalėdų Senelio tokio laikrodžio paprašysiu..

************

– Tėti, ar galiu eiti pasivaikščioti?

– Su tokia skyle pėdkelnėse?

– Ne, su Laimute iš trečio aukšto.

************

Parduotuvėje reklamuoja šampūną:

– Jūsų šampūnas išsprendžia tik vieną problemą, o mūsų – net penkias!

O devynmetė dukra man sako:

– Na, reiškia, jie turi daugiau problemų, nei mes!

************

Ryte klausiu keturmečio sūnaus:

– Kaip išsimiegojai? Ką sapnavai?

– Nieko nesapnavau, vien reklama…

************

Sakau savo mažajai dukrelei eilėraštuką:

– Boružėle, boružėle, skrisk į dangų, atnešk mums duonelės, juodos ir baltos, tik gerai iškeptos…

O dukrelė ramiai sau tęsia:

– Ir dar atnešk sviesto, pieno ir ko nors prie arbatos…

************

Anūkė aiškina seneliui:

– Aš supratau, kas yra meilė. Čia kaip jūs su močiute – nors ir gerai pažįstate vienas kitą, bet vis vien draugaujate. Meilė – kai žmonės ilgai draugauja!

************

Parengė ruvi.lt

************

Artėjančios Tėvo dienos proga – tėveliams, seneliams, proseneliams… – tyro džiaugsmo ir meilės 🙂 ! Tegul Jūsų gerumas ir širdies šiluma sugrįžta pas Jus Jūsų vaikų ir vaikaičių meile ir širdžių šiluma 🙂 !

Vaikystės aidas

… Tomis dienomis, kai didelis namas su apsilupusiais žaliais sienų dažais būdavo apgaubtas birželio saulės kaitra, išsigelbėjimu tapdavo ji – laiptinė verandoje.

Girgždantys vyšniniai laiptai su nepatogiomis pakopomis. Užlipsi kiek aukščiau – nutvieks šiluma pečius įkaitintas stogas. O ant apatinių laiptų esi matomas per pirmojo aukšto langus.

Bet jei užimi patogią salelę per vidurį, tuomet tam tikrą laiką tampi nematomu.

Nematomu su įdomia knyga ant kelių, su puodeliu arbatos ant laiptelio. Su šokoladiniais saldainiais “Voveraitė“ šortų kišenėje.

Šioje “laiptinės saloje“ tvyro gaivi vėsa su mėtų ir citrinos gaidele – kažkas iš namiškių gėrė arbatą ir paliko puodelį apačioje ant stalo.

Per knygoje aprašomą špagų žvangesį ir arklių kanopų dundesį atsklinda realaus gyvenimo garsai: už sienos, virtuvėje, močiutė smulkiai pjausto kopūstą – pietums bus vasariniai barščiai. Senelis užrakina sandėliuką – per daug karšta, kad šienautų žolę pievoje.

Prie vartų šurmuliuoja dviračių padangos, keldamos dulkių debesis – vaikai išbėgo į kiemą. Eisiu ir aš pas juos – kai baigsiu skaityti kelis puslapius.

Ateina momentas, kai manęs pasigenda – močiutė išeina į daržą ir šaukia mane vardu, garsiai-garsiai. Man nesinori palikti savo vėsios slėptuvės, bet darosi gėda prieš močiutę – slepiu knygą aikštelėje prie durų į antrą aukštą ir nepastebimai išeinu, kad neatskleisčiau savo paslapties.

– Kur tu buvai? – šypsosi močiutė, juokais pagrūmojusi rankšluosčiu, – aš tau!

– Aišku, kad avietyne, – greitai sugalvoju atsakymą.

Močiutė supratingai linkteli – vaikai turi savo paslapčių. 

Pušyno pakraštyje įjungia ilgą signalą garvežys.

– Bėk, pasitik, – šypsosi močiutė.

Aš sėduosi ant dviračio ir po akimirkos jau lekiu į stotį: saulė kaitina pakaušį, supintos kasytės gyvatėlėmis rangosi ant nugaros, ausyse švilpia vėjas – uch, kaip greitai!

… Mano vaikystės aidas iki šiol palaiko mane.

Ir tegul dabar aš gyvenu kitame mieste. Ir man jau nėra ko pasitikti stotyje. O močiutė jau keletą metų nesišypso ir nekviečia manęs pietauti.

Bet jei man liūdna ar jaučiuosi vieniša, aš prisimenu tą mergaitę su knyga ant medinių laiptų.

Ir aš vėl pasijuntu namuose 🙂 …

Padėka autorei! Pagal Ulianos Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir tyro džiaugsmo mūsų vaikams 🙂 !

Tokia tikra…

Žinai, mes tiesiog pamiršome, kaip būti vaikais. Pametėme pasakas ir stebuklus “didelių“ žmonių pasaulyje, kuriam tų pasakų ir stebuklų labai reikia.

Mes visai pamiršome aviečių morso skonį, močiutės palėpės kvapą ir nesibaigiančios vasaros pojūtį. Mes pamiršome, kaip smagu bėgti per žydinčių žolynų pievą ir jausti gėlių prisilietimų bangas.

Mes pamiršome pilnas prijuostes žalių rūgščių obuolių, basas kojas ant saulės įkaitintų takelių ir šiltą vandenį didelėse sodo statinėse. Pamiršome suteptas uogomis rankas, mieguistas rytines bites ant pienių ir gulinčias kažkur tolimoje lentynoje vaikiškas knygas. O dar karkvabalius degtukų dėžutėse, žydinčias obelis sode ir šiltas nuo saulės palanges.

Mes pamiršome vaikystę, mes pamiršome kelią namo.

Tik pamanyk, pagalvojau, kaip aš anksčiau nepastebėjau tokios paprastos tiesos. Ir tikrai, visas mūsų liūdesys tik dėl to, kad mes visa tai pamiršome. Bet pamiršti – nereiškia atsisveikinti visiems laikams.

Ir kiekvienas iš mūsų turi savo prisiminimų takelį, vedantį į tą stebuklingą laiką. Vaikystė. Ji visada bus gyva širdies prisiminimuose. Ir švies viduje pačiu ryškiausiu švyturiu.

Tavo vaikystė.

Paprasta, bet tokia tikra.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaka apie angelus

Žiemą angelai visada pasibeldžia, prieš įeidami pro langą. Jie kruopščiai valosi kojas ant palangės, kabina paltą ant lango rankenos ir pastato aulinukus po radiatoriumi.

Angelai mėgsta sėdėti šalimais ant sofos, juokauti, šypsotis, valgyti sausainius arba džiuvėsėlius ir žiūrėti knygų paveiksliukus. O tu tuo metu, jei jau visai neturi ką veikti, gali sulopyti jų vilnones kojinaites.  

Angelų kojinaičių užkulniai taip pat sudyla. Jie tau ačiū nepasakys. Tiesiog plačiai nusišypsos, maudamiesi sulopytas kojinaites. O paskui demonstruos tau sulopytą užkulnį, žaismingai šokinėdami ant vienos kojos ir šypsodamiesi.

Angelai ateina vakarais, pučia į sušalusius pirštus ir labai džiaugiasi dideliu puodeliu karštos arbatos – o kaip gi, juk jiems visą dieną teko lipdyti snaiges rytojaus pūgai… Ir kartais tu užsnūsti trumpam, pabundi – o jų jau nėra. Langas rūpestingai uždarytas, vandens bala nuo atitirpusių aulinukų kruopščiai išvalyta, švarūs puodeliai surikiuoti šalia kriauklės, o visos knygos stovi lentynose. Nieko nuostabaus – juk jie angelai…

O vasarą dar įdomiau. Juk vasarą tiek darbų! Išpurtyti debesis nuo dulkių, atverti akis pienėms, o svarbiausia – nuspalvinti drugelius. Drugelius spalvina tik patys mažiausi angelai. Tai jiems tarsi spalvinimo knygelės. Angelai spalvina drugelius miniatiūriniais teptukais, o drugeliai tyliai juokiasi – juk teptukai kutena…

Vasarą vos praveri langą – o angelai jau čia. Atsisėda ant palangės, paduoda tau ramunes ir laimingą keturlapį dobilą, mataruoja kojomis ir glosto žvirblius, pasisodinę juos sau ant kelių. Žvirbliai prisimerkia, ir, rodos, tuoj-tuoj pradės murkti…

Angelai padeda žolei augti, trukteldami želmenėlius į viršų, pirštais atveria sustingusius pumpurus, kad lapai greičiau išvystų šviesą, ir barsto žiedadulkes į gėles. Dar vakar mačiau, kaip šalimais praskrido juokingas angelas, visas aplipęs žiedadulkėmis. Jis čiaudėjo taip, kad net strazdanos ant jo veido šokinėjo…

Dabar lyja. Langas atviras. Ant stogo priešais sėdi pasišiaušusi varna. O šalia stovi labai rimtas angelas su lietpalčiu ir guminiais batais ir laiko virš jos lietsargį. Iš čia man nelabai gerai matosi, bet man atrodo, kad varna šypsosi…

Padėka autorei! Pagal Evos Orlovskajos pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išskleiskime sielos sparnus…

Pakentėsi…

Nuo pat vaikystės tai pažįstama daugeliui. Iš vienos pusės – žodžiais mus moko tam tikrų dorovinių principų, o iš kitos – diegia įprotį neleisti sau to, kas mums iš tiesų tinka ir artima.

Neskanu – pakentėk, valgyk, kas yra. Nepatogūs ar negražūs drabužiai – bet gi su nuolaida! Nepatinka profesija – bet juk pinigų daug moka… Ir taip toliau…

Kai augantis žmogus atsiduria tarp tokių prieštaravimų – jis yra pilnai dezorientuojamas, gimsta vidinis konfliktas su pačiu savimi. Jis nesuvokia savo pojūčių ir nesupranta, kas jam tinka, o kas ne. Kam jis turi talentą, o kas jam nesiseka, net jei atiduoda tam visas savo jėgas.

Nes nuo vaikystės jam diegiama, kad reikia taikytis prie visko ir kentėti. Pakęsti nemėgiamą darbą, bendrauti su “reikalingais“ žmonėmis, ignoruoti savo širdies balsą, aukoti savo gebėjimus ir talentus vardan pelno. Ar gali būti laisvas pasirinkimas, kai užslopinama natūrali saviraiška, ar gali būti tuomet žmogus laimingas?.. 

Todėl ir prasideda neurozės, depresijos, irzlumas, psichosomatiniai sutrikimai, priklausomybės, energijos trūkumas, ir, svarbiausia – visiškas nesupratimas, kas vyksta gyvenime ir kaip gyventi.

Kokią išvadą galima iš viso to padaryti? Suprasti, kad niekada nevėlu pradėti gyventi Savo gyvenimą. Kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį pirmiausiai tam, kad išreikštų savo unikalius gebėjimus, kad gyventų laisvas ir mylėtų. 

Ir kad galima tapti savo gyvenimo šeimininku ir išmokti būti atsakingu už viską, kas jame vyksta. O prasideda tai nuo savo prigimtinių savybių ir gebėjimų atvėrimo.

Sakykite, ar gali būti graži gėlė, kuri niekada nesužydės? Arba drugelis, kuris neišskleidė savo sparnų, bet pasiliko lėliuke?

Ką galima padovanoti pasauliui, jei blaško priklausomybės nuo aplinkybių, jei viduje kažkas išjungė vidinę šviesą, o vietoje jos apniko kančia ir liūdesys?

Pabuskime. Atverkime širdis. Išskleiskime sielos sparnus. Padovanokime pasauliui savo vidinį grožį!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt  

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dėžutė su sagomis


Kartą sporto salėje aš pamačiau berniuką metų penkerių. Kol jo mama sportavo, jis ramiai sau sėdėjo prie švediškos sienelės. Mažylis skraidino oru įsivaizduojamą laivą ir vos girdimai komandavo šturmanui: “Vairas į kairę! Borto dešinėje rykliai!“

Jis buvo laimingas.

Pertraukose tarp pratimų jo mama su neslepiamu susierzinimu ragino sūnų: “Eik į bėgimo takelį! Pabandyk pažaisti su kamuoliu! Paimk šokdynę!“

Vaikas linksėjo galva, bet liko savo vietoje. Moteris vėl ir vėl kalbino jį pajudėti.

O aš prisiminiau antrąjį psichologijos fakulteto kursą. Mes nagrinėjome auklėjimo dėsningumus.

Pasodinsi choleriką karpyti žirklėmis – pasiruošk pleistą. Šūktelsi ant melancholiko – pasėsi priešiškumą sau.

Priversi sangviniką rašyti dailyraštį – pamatysi jo ašaras. Nusiųsi flegmatiką į “linksmuosius startus“ – sukelsi komediją.

Temperamentas – jis nesikeičia. Mažylis nedaro kažko specialiai tam, kad jus supykdytų – tiesiog jo gyvenimo ritmas kitoks. O mes – arba priimame tai, arba – pykstame, susierziname, kankinamės. 

Mano mama dažnai prisimena, koks “auksinis vaikas“ aš buvau: “Duodi tau dėžutę su sagomis, ir pusantros valandos gali užsiimti bet kokiais darbais!“

Aš tų savo sagų neprisimenu. Bet mama tvirtina, kad aš jas rūšiavau pagal formą, spalvą ir skylučių kiekį. Stačiau piramides ir dėliojau įvairias geometrines figūras. Aš buvau laiminga.

Ir kai mano dukrelei sukako dveji, aš su džiaugsmu įteikiau jai šeimos relikviją – motiniškos ramybės simbolį – dėžutę su sagomis. Ir ką gi? Visas dėžutės turinys akimirksniu buvo pažertas ant grindų. Gražiai, su trenksmu, įspūdingai. Dukrelė buvo laiminga.

Atvirai pasakysiu – man buvo nelengva ramiai priimti šį netikėtą fejerverką. Bet vėliau aš supratau akivaizdų dalyką, kuris padeda mums išvengti konfliktų.

Kiekvienas turi savo dėžutę su sagomis 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Anos Grin pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mokytojas

Kartą vienas jaunas žmogus pažino viename iš praeivių savo pradinių klasių mokytoją.

Jis priėjo prie jo, pasisveikino ir paklausė:

– Jūs mane prisimenate? Aš buvau jūsų mokiniu…
– Palauk… O taip, prisimenu. Ir kuo gi tu dabar užsiimi?
– Aš taip pat mokau vaikus.
– O kas paskatino tave pasirinkti mokytojo profesiją?
– Turbūt, nustebsite, bet būtent jūs…
– Aš? O kaip?..
– Žinote, vienu savo poelgiu jūs taip paveikėte mane ir mano tolimesnį gyvenimą, kad aš nusprendžiau sekti jūsų pavyzdžiu.
– O ar galėčiau paklausti, kaip aš tave paveikiau?
– Jūs iš tiesų neprisimenate? Tuomet leiskite jums priminti vieną istoriją.

…Kartą mano bendraklasis atėjo į mokyklą su gražiu laikrodžiu, kurį jam padovanojo tėvai. Per pertrauką jis nusisegė laikrodį ir padėjo į suolo stalčių. O aš… aš taip svajojau apie tokį laikrodį, kad nesusivaldžiau… pasisavinau jį ir paslėpiau kišenėje.

Netrukus tas berniukas priėjo prie jūsų ir pasiguodė, kad jo laikrodis dingo. O jūs pažvelgėte į mus visus ir pasakėte: “ Prašau tą, kas paėmė jūsų draugo laikrodį, kuo greičiau jį sugrąžinti.“  

Man tikrai buvo gėda, bet aš labai bijojau prisipažinti. Stojo nejauki tyla. Tuomet jūs priėjote prie durų, uždarėte jas ir perspėjote: “Labai nemalonu, bet man teks patikrinti jūsų visų kišenes, tik su sąlyga, kad visi jūs tuo metu užsimerksite.“ Vaikai sutiko, o aš tą akimirką patyriau didžiausią gėdą savo gyvenime…

Jūs ėjote nuo vieno mokinio prie kito. Kai priėjote prie manęs ir išėmėte iš mano kišenės laikrodį, jūs ir toliau tęsėte patikrinimą. O kai priėjote prie paskutinio vaiko, mums pasakėte: “ Vaikai, viskas gerai, galite atsimerkti ir sugrįžti į savo vietas.“ Jūs grąžinote vaikui laikrodį ir nepasakėte daugiau nei žodžio apie šį įvykį.

Štai taip tą dieną jūs išgelbėjote mano sielą ir mano ateitį. Jūs nebaudėte manęs prie visų, maža to – jūs net su manimi apie tai nepasikalbėjote. Ir vėliau aš supratau, kodėl. Nes kaip geras mokytojas, jūs nenorėjote žeminti mažo, dar nesusiformavusio vaiko orumo. Man tai paliko didelį įspūdį, todėl aš ir tapau pedagogu.

Jaunas žmogus baigė savo pasakojimą ir paklausė mokytojo:

– Sakykite, aš jūs tikrai neprisimenate manęs šioje istorijoje?

Mokytojas tik nusišypsojo ir atsakė:

– Žinoma, aš prisimenu šią istoriją. Bet aš nežinau, kieno kišenėje radau laikrodį – esmė tame, kad aš jo ieškojau taip pat užmerktomis akimis…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Pasaka: “Gerai, bet blogai“

Gyveno kartą berniukas. Jo tėvai kadaise svajojo tapti įžymybėmis: mama svajojo apie dainininkės karjerą, o tėvas norėjo tapti būgnininku roko grupėje.

Tačiau tam nebuvo lemta įvykti. Mama dirbo kasininke universalinėje parduotuvėje, o tėtis – vairuotoju. Gyveno pasiturinčiai. Sūnų atidavė į muzikos mokyklą.

Tėvai tikėjo, kad jų berniukas tai jau tikrai taps įžymybe, bet vaikas kentėjo. Jis tiesiog nekentė fortepijono, ir kartais specialiai susižalodavo pirštus, kad gautų atleidimą nuo muzikos pamokų.

Tuomet tėvai pervedė sūnų į vokalo pamokas, tačiau berniukas valgė sniegą ir ledus, kad užkimtų, bet nepasidavė. Ko tik nesugalvodavo tėvai: ir apdovanoti bandė, ir baudė – nieko nepadėjo.

Kai tik turėdavo laisvo laiko, berniukas savo kambaryje imdavo žirkles ir siūdavo drabužius lėlėms. Kartą tėvas aptiko jį besiuvant: “ Motin, išmesk visas adatas, siūlus ir medžiagų skiautes! Tu tik pažiūrėk, ką jis sugalvojo! Gėdą visai giminei daro! Argi tai vyriškas užsiėmimas – lėlėms rūbus siūti? Nagi, imk į rankas gitarą ir mokykis etiudus groti!“

Tuo metu tėvai buvo pervedę berniuką į gitaros klasę. Berniukas verkė ir nesklandžiai brązgino nekenčiamo instrumento stygas.

Atgaiva jam tapdavo atostogos – jis išvažiuodavo visai vasarai pas močiutę ir ten į valias galėjo siūti drabužius kaimynų vaikų lėlėms.

Praėjo daug metų, berniukas užaugo ir tapo talentingu garsiu modeliuotoju. Savo tėvams jis nupirko didelį, gražų namą.

Vakarais mama su tėvu gėrė arbatą verandoje ir apgailestavo: “Ech, kaip gaila, kad sūnus taip ir netapo muzikantu!“

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasakojimą iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mielos istorijos iš vaikystės

Mama ruošė vakarienę po ilgos darbo dienos. Parėjo tėtis ir atsisėdo vakarieniauti su šeima. Mama ant stalo pastatė blynų, grietinę ir stiklainį uogienės. Aš iš karto pastebėjau, kad keli blynai buvo padegę ir kad tėtis įsidėjo juos į savo lėkštę.

Mama tai pamatė ir pradėjo atsiprašinėti. Tačiau tėtis atsakė, kad jis labai mėgsta paskrudusius blynus su uogiene, todėl atrinko būtent tokius. Vėliau, kai jau ėjome miegoti, aš paklausiau tėčio, ar iš tikrųjų jis taip mėgsta padegusius blynus. Tėtis apkabino mane ir pasakė: “Dukrele, mama pavargo, buvo sunki diena. Paskrudę blynai man tikrai nepakenks, o pikti žodžiai gali mūsų mamą skaudžiai įžeisti“.

Įsiminiau jo žodžius visam gyvenimui…

************

Kartą tėtis atvežė mus su broliu paviešėti pas senelį į kaimą. Ir – o stebuklas! – senelis per kelias dienas išugdė mumyse tai, ko visa šeima per aštuonerius metus nesugebėjo.

Taigi, vakaras, mes su broliu dvyniu dūkstame, kalbamės, nors jau seniai laikas miegoti. Senelis užėjo į kambarį ir ramiai perspėjo, kad jau laikas miegoti, nes rytoj mus pažadins pusryčiams devintą valandą.

Bet mes nepaklausėme ir užmigome jau po vidurnakčio. Ryte, kai senelis mus žadino, mes neatsikėlėme, pabudome apie vidurdienį ir tikėjomės, kad senelis pašildys pusryčius, jei jau pramiegojome. Tačiau vasaros virtuvę radome užrakintą, o senelis tik priminė, kad pusryčiai buvo devintą ryto.

Ką darysi – užkrimtome sode obuolių ir pasiprašėme pažaisti su draugais. Senelis mus išleido ir priminė, kad pietūs bus pirmą valandą. Užsižaidėme ir grįžome trečią valandą. Virtuvėlė vėl užrakinta… Tačiau sode ant stalo radome rankšluoščiu uždengtus naminę duoną ir medų. Puolėme valgyti, o senelis priminė: vakarienė septintą.

Septintą vakaro jau sėdėjome su broliu už stalo vasaros virtuvėje. Senelis įdėjo grikių košės mums į lėkštes, aš pradėjau valgyti, o brolis pabandė sakyti, kad tokios košės jis  nevalgys. Senelis ramiai paėmė brolio lėkštę ir priminė: pusryčiai devintą. Bet… brolis greitai persigalvojo ir taip pat pradėjo valgyti.

Kitą rytą lygiai devintą mes su broliu atėjome pusryčiauti. Senelis mus pagyrė ir pavaišino labai skaniais pusryčiais.

Štai toks vyriškas auklėjimas. Per tokį trumpą laiką. Be barnių, be notacijų, be pykčio 🙂 .

************

Kai buvau mažas, mano tėtis, visą mano gyvenimą nešiojęs ilgus plaukus, nusikirpo plikai. Aš jo nepažinau ir išsigandau… Pasislėpiau, o vakare paskambinau močiutei ir pasakiau, kad pas mus apsigyveno kažkoks nepažįstamas dėdė.

Močiutė gyveno netoliese, todėl greitai atskubėjo pas mus. Visi skaniai pasijuokėme! O aš iš naujo “susipažinau“ su savo tėčiu 🙂 …

************

 Vienas iš šilčiausių vaikystės prisiminimų – žiema, vakaras, šaltis. Tėtis atneša iš kiemo malkų ir skubiai uždaro duris, kad neįleistų šalčio. Kuriame krosnį. Mes su pižamomis, vilnonėmis kojinėmis. Visa šeima geriame kvapnią žolelių arbatą prieš miegą.

Šnekučiuojamės, juokiamės. Jau einame gultis, linkime vieni kitiems labos nakties. Tėtis apkamšo mano storą antklodę, kad neliktų plyšių. Mama atneša mūsų katę ir paguldo man prie kojų. Traška malkos krosnyje, už lango ūžauja vėjas, o namuose taip jauku ir šilta!

Aš jau suaugau, bet kaip norėčiau nors kartą sugrįžti į tokį nuostabų vakarą…

************

Parengė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir artimųjų širdžių šilumos tėčiams, seneliams, proseneliams 🙂 !