Mes švenčiame Dienos gimimą!

Vaikų žaidimų aikštelė. Dvi mergaitės supasi ant sūpynių ir šnekučiuojasi.

– Kažkaip senokai nebuvo švenčių, – susimąsčiusi sako viena iš mergaičių. – Gaila!

– O man negaila, – atsako antroji.

– Tu nemėgsti švenčių?!

– Mėgstu! Labai! Pas mane jų daugybė, kiekviena diena – šventė!

– Negali būti!

– Gali. Mes švenčiame Dienos gimimą.

– Tu norėjai pasakyti – Gimimo dieną?

– Gimimo dienas mes taip pat švenčiame, bet retai, tik kartą per metus. O Dienos gimimą – kiekvieną dieną. Mano tėtis šitą šventę sugalvojo.

– O kaip jūs ją švenčiate?

– Labai paprastai! Tėtis žadina mane ir mamą, mes visi skubame į virtuvę, imame puodelius su vandeniu, o tėtis iškilmingai pasako: “Šiandien gimė nuostabi diena! Mums labai su ja pasisekė! Už Naują Dieną!“ Ir mes geriame vandenį, valgome pusryčius ir dainuojame kokią nors dainą.

– O jei diena bus bloga?

– Anksčiau taip ir buvo. Bet kai tik mes pradėjome švęsti šią šventę, beveik visos dienos arba geros, arba labai geros. Labai labai retai kažkas nelabai gero nutinka.

– Kodėl gi tuomet kiti žmonės neturi tokios šventės?

– Tėtis sakė, kad šią šventę turi visi, tik ne visi ją pastebi. Dauguma tiesiog pamiršo šitą šventę. Jei nori, ateik pas mus šeštadienį. Pernakvosi, o ryte kartu su mumis atšvęsi 🙂 !

Pagal G. Berkovič pasakojimą, vertė ruvi.lt

Gražių dienų ir gėlėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Reklama

O jei vaikai elgsis taip, kaip suaugusieji?

Vaikai visko mokosi iš suaugusiųjų. Bet suaugusieji ne visada susimąsto, kokį poveikį daro jų žodžiai vaikams ir kokį elgesio pavyzdį jie rodo.

Todėl kartais verta pažvelgti į savo elgesį iš šalies – ar jis sektinas, o susierzinus ar supykus – susilaikyti nuo emocingų pastabų. Tiesiog.. pažvelgti į save vaiko akimis 🙂 ..

Mūsų suaugę vaikai

Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais..

Taip nepastebimai pralekia laikas, kai mes jiems nuolat reikalingi.. Kai galima paimti ant rankų, o paskui – už rankutės. O paskui – už rankos. Ir jis jau tą ranką traukte traukia – jis didelis! Arba mandagiai ištraukia – jis jau užaugo, jis jau suaugęs. Ir pasuka savo keliu, į savo gyvenimą, tas suaugęs buvęs vaikas..

Tėvai sutrikę: kaip, jau? Užaugo, o juk ką tik mažas buvo.. Kur tas mažas berniukas, maža mergaitė, kurie taip norėjo ant rankų, bijojo vieni miegoti, jei tėvų nėra šalia, kurie nuolat kvietė mamą arba tėtį..

Dabar nekviečia; puikiai apsieina be mūsų. Ir užmiega su kažkuo kitu, su kitu buvusiu vaiku..

Vaikai taip greitai užauga..

Ir taip greitai praeinanti vaikystė užimama auklėjimu, mokslu.. daug kuo.., ir taip mažai laiko lieka atviriems pokalbiams, apkabinimams ir bučiniams..

Ir žaidžiame su savo vaikais tiek nedaug – na, kaip gi žaisi, jei pamokos dar neparuoštos arba rankų darbeliai vaikų darželiui nepadaryti? Žaidimams nėra laiko, nes ir suaugusieji po darbų pavargę, o rytoj laukia eilinė darbo diena.

Ir, žinoma, atkakliai mokome savo atžalas savarankiškumo – visi apie tai tik ir kalba! Tai svarbiausia – kad būtų savarankiškas! Patys skubiname, kad greičiau užaugtų.

O paskui viens! – ir prieš mus jau suaugęs žmogus. Tiesiog jaunesnis už mus. Jis jau ne vaikas. Ir kaip paskui gailimės tų praleistų bendravimo akimirkų, nepasakytų gerų žodžių, išsprūdusių piktų pastabų, atsisakymo pažaisti, nes.. nėra laiko. Kada nors vėliau.

O to “vėliau“ jau nereikia. Vaikas užaugo – jis jau suaugęs. Ir dažniausiai jis gailisi ne to, kad mažai angliškų veiksmažodžių ar kažkokių formulių išmoko, per mažai būrelių lankė, mažai ekskursijose buvo ar mažai jį savarankiškumo mokė..

Dažniausiai tas suaugęs vaikas apgailestauja, kad per mažai su savo tėvais buvo. Mažai gulėjo ryte kartu lovoje apsikabinę. Ėjo pasivaikščioti ant rankų. Arba už rankos – dabar jau nėra jo rankos mūsų rankose.

Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais.. Tai laikas, kai esame jiems reikalingi – brangime jį: pripildykime meile, nuoširdžiu bendravimu, pasitikėjimu. Nuo to priklausys, kokie suaugusieji bus mūsų vaikai..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !