Mokytojas

Kartą vienas jaunas žmogus pažino viename iš praeivių savo pradinių klasių mokytoją.

Jis priėjo prie jo, pasisveikino ir paklausė:

– Jūs mane prisimenate? Aš buvau jūsų mokiniu…
– Palauk… O taip, prisimenu. Ir kuo gi tu dabar užsiimi?
– Aš taip pat mokau vaikus.
– O kas paskatino tave pasirinkti mokytojo profesiją?
– Turbūt, nustebsite, bet būtent jūs…
– Aš? O kaip?..
– Žinote, vienu savo poelgiu jūs taip paveikėte mane ir mano tolimesnį gyvenimą, kad aš nusprendžiau sekti jūsų pavyzdžiu.
– O ar galėčiau paklausti, kaip aš tave paveikiau?
– Jūs iš tiesų neprisimenate? Tuomet leiskite jums priminti vieną istoriją.

…Kartą mano bendraklasis atėjo į mokyklą su gražiu laikrodžiu, kurį jam padovanojo tėvai. Per pertrauką jis nusisegė laikrodį ir padėjo į suolo stalčių. O aš… aš taip svajojau apie tokį laikrodį, kad nesusivaldžiau… pasisavinau jį ir paslėpiau kišenėje.

Netrukus tas berniukas priėjo prie jūsų ir pasiguodė, kad jo laikrodis dingo. O jūs pažvelgėte į mus visus ir pasakėte: “ Prašau tą, kas paėmė jūsų draugo laikrodį, kuo greičiau jį sugrąžinti.“  

Man tikrai buvo gėda, bet aš labai bijojau prisipažinti. Stojo nejauki tyla. Tuomet jūs priėjote prie durų, uždarėte jas ir perspėjote: “Labai nemalonu, bet man teks patikrinti jūsų visų kišenes, tik su sąlyga, kad visi jūs tuo metu užsimerksite.“ Vaikai sutiko, o aš tą akimirką patyriau didžiausią gėdą savo gyvenime…

Jūs ėjote nuo vieno mokinio prie kito. Kai priėjote prie manęs ir išėmėte iš mano kišenės laikrodį, jūs ir toliau tęsėte patikrinimą. O kai priėjote prie paskutinio vaiko, mums pasakėte: “ Vaikai, viskas gerai, galite atsimerkti ir sugrįžti į savo vietas.“ Jūs grąžinote vaikui laikrodį ir nepasakėte daugiau nei žodžio apie šį įvykį.

Štai taip tą dieną jūs išgelbėjote mano sielą ir mano ateitį. Jūs nebaudėte manęs prie visų, maža to – jūs net su manimi apie tai nepasikalbėjote. Ir vėliau aš supratau, kodėl. Nes kaip geras mokytojas, jūs nenorėjote žeminti mažo, dar nesusiformavusio vaiko orumo. Man tai paliko didelį įspūdį, todėl aš ir tapau pedagogu.

Jaunas žmogus baigė savo pasakojimą ir paklausė mokytojo:

– Sakykite, aš jūs tikrai neprisimenate manęs šioje istorijoje?

Mokytojas tik nusišypsojo ir atsakė:

– Žinoma, aš prisimenu šią istoriją. Bet aš nežinau, kieno kišenėje radau laikrodį – esmė tame, kad aš jo ieškojau taip pat užmerktomis akimis…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Pasaka: “Gerai, bet blogai“

Gyveno kartą berniukas. Jo tėvai kadaise svajojo tapti įžymybėmis: mama svajojo apie dainininkės karjerą, o tėvas norėjo tapti būgnininku roko grupėje.

Tačiau tam nebuvo lemta įvykti. Mama dirbo kasininke universalinėje parduotuvėje, o tėtis – vairuotoju. Gyveno pasiturinčiai. Sūnų atidavė į muzikos mokyklą.

Tėvai tikėjo, kad jų berniukas tai jau tikrai taps įžymybe, bet vaikas kentėjo. Jis tiesiog nekentė fortepijono, ir kartais specialiai susižalodavo pirštus, kad gautų atleidimą nuo muzikos pamokų.

Tuomet tėvai pervedė sūnų į vokalo pamokas, tačiau berniukas valgė sniegą ir ledus, kad užkimtų, bet nepasidavė. Ko tik nesugalvodavo tėvai: ir apdovanoti bandė, ir baudė – nieko nepadėjo.

Kai tik turėdavo laisvo laiko, berniukas savo kambaryje imdavo žirkles ir siūdavo drabužius lėlėms. Kartą tėvas aptiko jį besiuvant: “ Motin, išmesk visas adatas, siūlus ir medžiagų skiautes! Tu tik pažiūrėk, ką jis sugalvojo! Gėdą visai giminei daro! Argi tai vyriškas užsiėmimas – lėlėms rūbus siūti? Nagi, imk į rankas gitarą ir mokykis etiudus groti!“

Tuo metu tėvai buvo pervedę berniuką į gitaros klasę. Berniukas verkė ir nesklandžiai brązgino nekenčiamo instrumento stygas.

Atgaiva jam tapdavo atostogos – jis išvažiuodavo visai vasarai pas močiutę ir ten į valias galėjo siūti drabužius kaimynų vaikų lėlėms.

Praėjo daug metų, berniukas užaugo ir tapo talentingu garsiu modeliuotoju. Savo tėvams jis nupirko didelį, gražų namą.

Vakarais mama su tėvu gėrė arbatą verandoje ir apgailestavo: “Ech, kaip gaila, kad sūnus taip ir netapo muzikantu!“

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasakojimą iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mielos istorijos iš vaikystės

Mama ruošė vakarienę po ilgos darbo dienos. Parėjo tėtis ir atsisėdo vakarieniauti su šeima. Mama ant stalo pastatė blynų, grietinę ir stiklainį uogienės. Aš iš karto pastebėjau, kad keli blynai buvo padegę ir kad tėtis įsidėjo juos į savo lėkštę.

Mama tai pamatė ir pradėjo atsiprašinėti. Tačiau tėtis atsakė, kad jis labai mėgsta paskrudusius blynus su uogiene, todėl atrinko būtent tokius. Vėliau, kai jau ėjome miegoti, aš paklausiau tėčio, ar iš tikrųjų jis taip mėgsta padegusius blynus. Tėtis apkabino mane ir pasakė: “Dukrele, mama pavargo, buvo sunki diena. Paskrudę blynai man tikrai nepakenks, o pikti žodžiai gali mūsų mamą skaudžiai įžeisti“.

Įsiminiau jo žodžius visam gyvenimui…

************

Kartą tėtis atvežė mus su broliu paviešėti pas senelį į kaimą. Ir – o stebuklas! – senelis per kelias dienas išugdė mumyse tai, ko visa šeima per aštuonerius metus nesugebėjo.

Taigi, vakaras, mes su broliu dvyniu dūkstame, kalbamės, nors jau seniai laikas miegoti. Senelis užėjo į kambarį ir ramiai perspėjo, kad jau laikas miegoti, nes rytoj mus pažadins pusryčiams devintą valandą.

Bet mes nepaklausėme ir užmigome jau po vidurnakčio. Ryte, kai senelis mus žadino, mes neatsikėlėme, pabudome apie vidurdienį ir tikėjomės, kad senelis pašildys pusryčius, jei jau pramiegojome. Tačiau vasaros virtuvę radome užrakintą, o senelis tik priminė, kad pusryčiai buvo devintą ryto.

Ką darysi – užkrimtome sode obuolių ir pasiprašėme pažaisti su draugais. Senelis mus išleido ir priminė, kad pietūs bus pirmą valandą. Užsižaidėme ir grįžome trečią valandą. Virtuvėlė vėl užrakinta… Tačiau sode ant stalo radome rankšluoščiu uždengtus naminę duoną ir medų. Puolėme valgyti, o senelis priminė: vakarienė septintą.

Septintą vakaro jau sėdėjome su broliu už stalo vasaros virtuvėje. Senelis įdėjo grikių košės mums į lėkštes, aš pradėjau valgyti, o brolis pabandė sakyti, kad tokios košės jis  nevalgys. Senelis ramiai paėmė brolio lėkštę ir priminė: pusryčiai devintą. Bet… brolis greitai persigalvojo ir taip pat pradėjo valgyti.

Kitą rytą lygiai devintą mes su broliu atėjome pusryčiauti. Senelis mus pagyrė ir pavaišino labai skaniais pusryčiais.

Štai toks vyriškas auklėjimas. Per tokį trumpą laiką. Be barnių, be notacijų, be pykčio 🙂 .

************

Kai buvau mažas, mano tėtis, visą mano gyvenimą nešiojęs ilgus plaukus, nusikirpo plikai. Aš jo nepažinau ir išsigandau… Pasislėpiau, o vakare paskambinau močiutei ir pasakiau, kad pas mus apsigyveno kažkoks nepažįstamas dėdė.

Močiutė gyveno netoliese, todėl greitai atskubėjo pas mus. Visi skaniai pasijuokėme! O aš iš naujo “susipažinau“ su savo tėčiu 🙂 …

************

 Vienas iš šilčiausių vaikystės prisiminimų – žiema, vakaras, šaltis. Tėtis atneša iš kiemo malkų ir skubiai uždaro duris, kad neįleistų šalčio. Kuriame krosnį. Mes su pižamomis, vilnonėmis kojinėmis. Visa šeima geriame kvapnią žolelių arbatą prieš miegą.

Šnekučiuojamės, juokiamės. Jau einame gultis, linkime vieni kitiems labos nakties. Tėtis apkamšo mano storą antklodę, kad neliktų plyšių. Mama atneša mūsų katę ir paguldo man prie kojų. Traška malkos krosnyje, už lango ūžauja vėjas, o namuose taip jauku ir šilta!

Aš jau suaugau, bet kaip norėčiau nors kartą sugrįžti į tokį nuostabų vakarą…

************

Parengė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir artimųjų širdžių šilumos tėčiams, seneliams, proseneliams 🙂 !

Kai medžiai buvo dideli…

Kai visi namai atrodo didžiuliai (net jei jie vieno aukšto), medžiai gigantiški, tvoros aukščiausios… kai kelias nuo namų iki vaikų darželio atrodo tau be galo ilgas… o tau ketveri, ir tave veda už rankos, ir vis švelniai timpteli, kad paskubėtum…

Ir dulkia lietutis, ir mama laiko didelį gražų skėtį… ir tu, greičiausiai, taip pat turi skėtį, tik mažesnį ir labai nepatogų – jis visą laiką nukrypsta į vieną šoną, ir ant tavęs vis vien laša iš debesų, ir truputį nuo mamos skėčio…

Ir tu tipeni, apžiūrinėdamas viską aplink atvira burna, užkliūni už akmenukų, ir staiga – didžiulė bala! Ir tu – stryyyykt – peršoki per ją kartu su savo skėčiu… Tai mama kilstelėjo tave už rankos, kad neperšlaptum batų.

O tau patinka, kaip tikšta vanduo iš po ratų, kaip laša iš viršaus ant nosies ir žandų, kaip žvalgosi katė pro rūsio langą, kaip šiaušiasi žvirbliai po stogeliu, kaip tu peršoki per balas…

Ir tu džiaugiesi, kad aplink zuja skėčiai, kaip spalvoti parašiutai, ir kad vaikų darželyje pusryčiams bus košė ir kisielius, o paskui bus galima vaikštinėti po balas ir peršlapti kojas iki pat kelių. Ir tavęs niekas neliūdina ir nebaugina. Na, nebent, jei mama staiga paleistų tavo ranką ir pasimestų…

O paskui tu jau didelis. Ir skėtis tavo didelis. Ir tu jau žinai, kaip jį pakreipti prieš vėją. Ir batai tavo neperšlampa, bet tu vis vien žiūri po kojomis. Ir tau nerūpi žvirbliai ir katės. Ir erzina, kai mašinos aptaško, ir lašai ant veido erzina, o labiausiai erzina, kai troleibuse laša ant kojų nuo svetimo sulankstyto skėčio…

Ir namai pilki, ir medžiai pliki, ir tvoros žemos… Ir niekas tavęs nelaiko už rankos…

Bet.. kaip širdį sušildo tie vis užplūstantys prisiminimai iš tyro vaikystės pasaulio 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šviesaus, saugaus, jaukaus ir laimingo pasaulio mūsų vaikams 🙂 !

Aš laikiau tave ant rankų…

Šiandien, kai mano jėgos beveik išseko ir viskas, apie ką aš galėjau galvoti, tai kaip skirti bent porą minučių sau – tu staiga užmigai ant mano rankų. Manęs laukė milijonas reikalų, bet aš nesiėmiau nei vieno iš jų.

Todėl kad vietoje visų darbų… aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš turėjau išimti indus iš indaplovės ir perplauti kalną visko, kas susikaupė kriauklėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš ruošiausi surinkti skalbinius iš džiovyklos ir surūšiuoti juos, ir perskalauti drabužius, kuriuos vakar pamiršau išimti iš skalbyklės.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau nusiprausti po dušu, išsidžiovinti plaukus, ir net, galbūt, šiek tiek pasidažyti.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš planavau atsakyti į keletą laiškų iš darbo ir paskambinti visiems, kieno skambučius praleidau per pastarąsias tris dienas.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Man reikėjo sutvarkyti svetainę, kur tu išbarstei dribsnius, ir surinkti po visus namus išmėtytus žaislus.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau pavakarieniauti ir tuo pačiu peržiūrėti susikaupusias sąskaitas ir laiškus, kurie gulėjo nuo pirmadienio ir jau suspėjo užaugti į nemažą krūvelę vidury stalo.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš norėjau nunešti ir paguldyti tave į lovelę, ir buvau tikra, kad tu neprabusi, jei taip padarysiu. Ir, ko gero, tau pačiam būtų patogiau miegoti savo lovelėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Tavo mažos kojytės, besiremiančios į krėslą, rodos, tik vakar vos siekė jo kraštą. Aš jaučiu tavo kvėpavimą ant savo odos, tavo rankos apsivijo mano kaklą… labai labai greitai ateis tas laikas, kai mieliau rinksies erdvią lovą, o ne miegą ant mano rankų.

Žinai, aš atradau ramybę ir pilnatvę tą akimirką, kai iš daugybės dienos reikalų pasirinkau patį prasmingiausią…

Laikyti tave ant savo rankų.

Pagal Regan Long, ketverių vaikučių mamos, esė, vertė ruvi.lt

Artimųjų meilės ir širdžių šilumos visoms visoms Mamytėms 🙂 !

Tu visada šalia

Mama. Labai trūksta pokalbių su tavimi “apie gyvenimą“. Norisi ateiti į mūsų senuosius namus. Užvirti arbatos. Pirmą nuovirą tu būtinai išpilsi: na, juk dulkėtas! Įdėsi į vazelę cukruotus vaisius: ananaso žiedus, citrinos gabalėlius, riešutus. Kažką pasakosi. Aš klausysiu, siurbčiodama arbatą, pritardama linktelėsiu, tylėsiu. Pati skaniausia arbata pasaulyje!

Mama. Kur tu sėmeisi jėgų, kad rankos nenusvirtų? Kad ištvertum sunkumus? Kad eitum į priekį? Tavo gyvenimas – lyg nuolatinių išbandymų ruožas. Kliūtys, sunkumai, nusivylimai ir bėdos…

– Aš girdžiu, kaip paukšteliai iš pat ryto čiulba, matau, kaip saulė kyla. Ir man taip gera… Gėles palaistau. Zylutes palesinu. Džiaugsmas.

Mama. Labai norisi tave apkabinti. Prisimenu, kaip atėjai pasiimti manęs iš darželio. Jauna. Su žydra berete, kurią pati nusimezgei! Su rausvai dažytomis lūpomis. Lūpų dažai kvepia vanile. Mama! Aš nuskyniau tau pirmųjų gelsvų gėlyčių!

– Kaip jos vadinasi? Šalpusnis? Aaa. Atsiminsiu.

Aš įsmeigiu gėlytę mamai į beretę. Štai dabar mano mama tiesiog nuostabi!

Mama. Kodėl aš tavęs beveik nesapnuoju? Nors pasimatytume. Tais baisiausiais mano gyvenimo metais tu ateidavai pas mane sapnuose beveik kasdien. Aš bandžiau suprasti, kodėl. Dabar žinau. Perspėdavai. Duodavai man ženklą iš viršaus.

Mama. Tavo telefono numeris iki šiol neištrintas. Kartais jį surenku. Skambinu į amžinybę. O gal… atsiliepsi.

Mama. O tavo anūkas jau beveik užaugo sulig manimi. Tave peraugo! Ir iki šiol mėgsta baltą sūrį. Prisimeni, tu jį išmokei? Pasiskaninant medumi.

Mama. Kartais visai neturiu jėgų. Kartais jaučiuosi išsekusi. Tuomet žiūriu į tavo portretą, kurį nutapė mūsų kaimynas dailininkas. Juk jis buvo įsimylėjęs tave. Prisimeni? Žiūriu. Prašau. Tu net iš ten padedi. Jaučiu tai.

Kokie gi laimingi tie, kieno galvą iki šiol gali paglostyti darbščios motinos rankos, kas gali išgirsti švelniai tariamus žodžius: “vaikeli mano“, “dukrele“, “sūneli“…

Jei turite tėvus – mylėkite, lankykite, skambinkite, džiuginkite, branginkite.

Padėka autorei! Pagal Elenos Čebotarevos esė, vertė ruvi.lt

Paprasta laimė

Plauti indus, jaučiant vandens tėkmę, niekur neskubant, su džiaugsmu stebint, kaip indai pasidaro švarūs ir girgžda tarp pirštų.

Neskubant šluoti grindis. Neskubant pripilti vandens ir bandyti jį ranka, jaučiant tarp pirštų vandens srovę. Neskubant plauti grindis, išplaunant kiekvieną kampelį. Pjaustyti neskubant. Barstyti neskubant. Pasiekti neskubant. Dėlioti daiktus į vietas neskubant. Rinktis neskubant. Klausytis neskubant. Galvoti neskubant. Vaikščioti neskubant.

Bet didžiausia palaima – tai vaikai. Kiek daug laimės paprastuose dalykuose – aprengti; švelniai užrišti kepurėlę, glostant žanduką ar pabučiavus; trepsėti kojytėmis, aunantis batukus; rūpestingai pagelbėti įkišti rankutę į rankovę, tarsi tai būtų didžiausia pasaulio brangenybė! Guldyti į vežimėlį, šnabždant švelniausius žodžius.

Atsisėsti šalia vaiko, net jei jis atbėgo, kai jūs labai užsiėmę, ir skuba kažką papasakoti. Klausytis virstant tik klausytoju, įsivaizduojant, tarsi tu pats esi mažas, ir viską girdi, jauti ir supranti…

Rankos tokiais momentais auga iš širdies, kojos vaikšto debesimis, o širdyje – meilė, meilė, meilė… Ir tokia laimė! Tiesiog be priežasties. Dėl labai paprastų dalykų. Tiesiog todėl, kad tu lioveisi skubėti. Ir ne todėl, kad baigei visus darbus, bet todėl, kad tu taip nusprendei.

Nes tuomet, kai mes skubame, laimė praeina pro šalį…

Padėka autorei! Pagal Alenos Kovalčiuk esė, vertė ruvi.lt

Pasaka apie Mokytojo Širdį

Atiduosiu mainais“

Pasitarė mokytojai susirinkime ir padarė išvadą: kad skiepytų mokiniams gėrį, reikia, kad mokiniai atvertų jiems savo Širdis.

Bet kaip to pasiekti?

– Galbūt, mokslas mums padės? – nusprendė mokytojai ir užsiregistravo į kvalifikacijos kėlimo kursus.

Ten profesoriai dėstė jiems principus, metodus, mokymo formas, kalbėjo apie švietimo tikslus ir būdus, papasakojo apie lavinimo standartus, apie reformas ir koncepcijas. Paskui išdavė liudijimus apie kvalifikacijos pakėlimą ir pasakė: “Bandykite!“

Pritaikė mokytojai gautas žinias praktikoje, bet mokiniai neatvėrė jiems savo Širdžių.

– Mums trūksta psichologijos žinių! – nusprendė mokytojai.

Ir nuskubėjo mokytis naujos specialybės.

Papildė savo protus psichologinių žinių bagažu ir ėmė praktikuoti.

Tačiau mokiniai vis dar neatvėrė jiems savo Širdžių.

– Turbūt, Vakarai mums padės!

Ir pakvietė iš už užjūrio “naujų švietimo technologijų“ specialistus. Tie iš mentoriaus pozicijos pamokė juos kažkokių miglotų “interaktyvių technologijų“ – ultrašiuolaikinių, kaip jie tvirtino, arba net iš ateities.

Bet ir šios ultrašiuolaikinės technologijos taip pat nesuveikė.

Nuliūdo mokytojai, kad negali rasti kelio į savo mokinių Širdis, kad negali pasėti gėrio daigelių.

– Galbūt, mus išgelbės Išmintis? – svarstė jie.

Ir atrado atsiskyrėlį Išminčių.

– O, Išminčiau, – kreipėsi mokytojai, – nurodyk mums kelią į mūsų mokinių Širdis, kad galėtume sėti gėrio daigelius, nes auganti kartą darosi žiauri!

Išminčius jiems atsakė:

– Nurodysiu jums kelią į jūsų mokinių Širdis, bet tik mainais!

Mokytojai susižvalgė: kokių mainų nori iš jų Išminčius?

Tuomet Išminčius atsakė:

– Jei kas turi irzlumo – atiduokite man irzlumą. Jei turite pykčio – atiduokite man pyktį. Jei kas turi žiaurumo – atiduokite man žiaurumą. Jei kas turi grubumo – atiduokite man grubumą. Jei kas turi abejonių – atiduokite man abejones. Jei kas turi neapykantą – atiduokite man neapykantą. Jei kas turi baimę – atiduokite man baimę. Jei kas turi prietarų – atiduokite man prietarus. Jei kas turi tamsių minčių – atiduokite man tamsias mintis. O jei atiduosite rieškutes blogų įpročių – priimsiu ir šiuos dulkėtus blizgučius.

Bet nepamirškite, kad tai, ką padovanojote kartą mainais – jau neatimsite. Taigi, aš priėmiau jūsų Širdies ydas. Ir ji šviesėja, tampa tyra. Ir aš atveriu jums Išmintį:

Kelias į mokinio Širdį – tai tyra mokytojo Širdis.

Pagal Š. A. Amonašvilio alegoriją, vertė ruvi.lt

Išminties, Kūrybingumo ir mokinių Širdžių šilumos Mokytojams 🙂 ! Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Atramos taškas

Mums gali atrodyti, kad tas žmogus, kuris nuo pat vaikystės yra užgrūdintas negandomis, sugebės ir toliau lengvai jas įveikti.

Tačiau toli gražu taip nėra.

Atvirkščiai – gyvenimas įrodo, kad geriau negandas įveikia tie, kas turėjo laimingą vaikystę ir draugišką šeimą.

Tokių žmonių psichika turi atsparumo atsargas, todėl streso metu jie sugeba būti lankstūs ir išradingi, jie ieško pagalbos ir gali patys atgauti vidinę pusiausvyrą.

O tie, kas patyrė sunkią vaikystę, kas buvo priversti nuolat įveikti baimę ir skausmą be tėvų pagalbos – reaguoja į stresą labai aštriai ir puola arba į agresiją, arba į nusivylimą.

Todėl atminkime: kai mes apkabiname, guodžiame arba giname savo vaiką, mes, žinoma, nesusimąstome apie tai, kad, galbūt, po kelių dešimčių metų būtent šie mūsų žodžiai, mūsų apkabinimai, mūsų meilė gali išgelbėti jį nuo depresijos, nuo alinančio nepilnavertiškumo jausmo, nuo lemtingos klaidos, nuo bejėgiškumo nelaimės ar ligos atveju.

Bet tai suveikia būtent taip: kai praeina vaikystė, šitas šiltas ryšys lieka su juo – visam gyvenimui. Jo slaptas atramos taškas.

Pagal Liudmilos Petranovskajos tekstą, vertė ruvi.lt

Vyriška ranka

Man atrodo, kad vyriška ranka simbolizuoja vaikui supantį išorinį pasaulį, nesvarbu – tai tėvo ar senelio ranka. Vaikui vyriška ranka atrodo tokia didžiulė. Visaapimanti. Visagalė.

Jei ta ranka – kaip dangus arba kaip stogas… Jei ji glosto, apgaubdama jaukia šiluma. Jei vaikas mato atvirą delną, visada ištiestą pagalbos ranką – tai bus vienoks vaikas.

O jei ta ranka kaip rimbas? Jei tai teisėjo ranka, kuri tik nuolat baudžia. Jei vaikas mato priešais kumštį, jei ta ranka grasina – tai bus visiškai kitoks vaikas.

Jei vyriška ranka nors kartą suduos vaikui – prieš vaiką akimirksniu suduš išorinio pasaulio vaizdas. Ir jis pajus tą laukinį siaubą, kokį jaučia ir suaugusieji, kai dūžta jų gyvenimas. Tuomet ir vaikas, lygiai taip pat, kaip ir suaugusieji, susigūžia, pasijunta  nesaugus ir vienišas.

Aš iki šiol prisimenu savo senelio ranką. Tokią didžiulę, stiprią ir sunkią. Bet kai ji liesdavo mano galvą, ji būdavo lengvesnė nei pūkas.

Kai senelio ranka liesdavo mano galvą, man atrodė, jog aš sėdžiu kosminiame laive, o virš mano galvos užsiveria gelbėjimosi liukas. Tokią akimirką aš norėjau tik vieno: visą gyvenimą jausti senelio ranką ant savo galvos…

Pagal O. Batluko esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio ir artimųjų širdžių šilumos visiems Tėveliams, Seneliams ir Proseneliams 🙂 !