Tėvo laiškas sūnui

Paklausyk, sūnau. Tariu tau šiuos žodžius tuomet, kai tu miegi. Tavo mažytė ranka pakišta po žanduku, o garbanoti šviesūs plaukai prilipę prie drėgnos kaktos.

Aš tyliai įslinkau į tavo kambarį. Prieš kelias minutes, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užliejo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės su giliu savo kaltės suvokimu.

Štai apie ką aš galvojau, sūnau. Aš išliejau ant tavęs savo blogą nuotaiką. Aš išplūdau tave, kai tu ruošeisi į mokyklą. Aš išbariau tave, kai tu neišsivalei batų. Aš aprėkiau tave, kai tu kažką iš savo rūbų numetei ant grindų.

Prie pusryčių stalo aš taip pat prie tavęs kabinėjausi – tu išliejai arbatą, tu godžiai kimšai maistą, tu padėjai alkūnes ant stalo, tu pernelyg storai užtepei sviestą ant duonos, o paskui, kai tu nubėgai pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu nusišypsojai, pamojavai man ranka ir šūktelėjai: “Iki pasimatymo, tėveli!“, o aš suraukiau antakius ir atsakiau: “Nesikūprink!“

Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš pradžių. Eidamas gatve namo aš pastebėjau, kad tu klūpodamas žaidi su kamuoliukais. Ant tavo kelnių atsirado skylės. Aš pažeminau tave tavo draugų akivaizdoje ir priverčiau eiti namo.

“Kelnės brangiai kainuoja, ir jei tau tektų jas pirkti už savo pinigus, tu būtum žymiai tvarkingesnis“, – tik įsivaizduok, sūnau, kad tai pasakė tavo tėvas!

Atsimeni, kaip tu įėjai po to į biblioteką, kur aš skaičiau? Droviai, su skausmu akyse. Kai aš prabėgomis žvilgtelėjau į tave pro laikraščio kraštą, susierzinęs dėl to, kad man sutrukdei, tu neryžtingai sustojai prie durų.

– Ko tu nori? – grubiai paklausiau aš.

Tu nieko neatsakei, tik puolei man ant kelių, apkabinai ir pabučiavai mane. Tavo rankutės apkabino mane su meile, kurią Kūrėjas įdėjo į tavo širdelę, ir kurios net mano atsainus elgesys negalėjo užgesinti.

Paskui tu nubėgai smulkiais žingsneliais laiptais į viršų. Tai štai, sūnau, netrukus po to laikraštis išslydo man iš rankų, ir mane užvaldė baisus smaugiantis siaubas. Ką su manimi padarė įprotis – įprotis kabinėtis, pamokslauti.

Tai buvo atpildas, tai buvo tai, ką tu, mažas berniukas, pažadinai manyje. Negaliu pasakyti, kad aš nemyliu tavęs. Visa esmė tame, kad aš turiu pernelyg daug lūkesčių tau ir matuoju tave savo pragyventų metų matu.

Tavyje tiek daug nuostabaus, tiek gerumo ir tyrumo. Tavo mažytė širdelė tokia pat didinga, kaip saulėtekis kalnuose. Tai pasireiškė nuoširdžiame tavo polėkyje, kai tu apkabinai mane ir pabučiavai prieš eidamas miegoti. Ir niekas kitas šiandien neturi prasmės, sūnau.

Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir sugėdintas lenkiu prieš tave galvą. Tai per maža atgaila. Bet aš žinau, kad tu nesuprastum manęs, jei visa tai pasakyčiau tau ryte, kai atsibusi.

Bet rytoj aš būsiu tikru tėvu. Aš draugausiu su tavimi. Liūdėsiu, kai tu liūdi ir juoksiuosi, kai juokiesi tu. Aš prikąsiu liežuvį, jei kils noras ištarti tau kažką irzlaus.

Aš nuolat sau kartosiu: “Juk jis tik mažas berniukas! Mažas berniukas!“ Juk anksčiau mintyse aš mačiau tavyje suaugusį vyrą. Tačiau dabar, kai aš matau tave, sūnau, susirietusį į kamuoliuką savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar vaikas. Dar vakar tu visai mažytis gulėjai ant savo mamos rankų, padėjęs galvelę ant jos peties.

Aš reikalavau iš tavęs daug. Pernelyg daug.

Pagal U. L. Arnett tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems šilto vasariško savaitgalio 🙂 !

Reklama

Vaikai už taiką

Meninis projektas “Pasaulis be karo“ sumanytas kaip nuoširdus vaikų atsakas į suaugusiųjų poelgius.

Pastaruoju metu iš televizijos ekranų vis dažniau ir dažniau skleidžiama informacija, kuri nedaro mus laimingais, bet greičiau atvirkščiai – verčia pasinerti į neviltį, įtampą ir agresiją.

Šis video sukurtas tam, kad žiūrovas gautų nors nedidelę laimės ir šviesos dalelę, kad jis susimąstytų apie tai, ką jis gali padaryti savo kasdieniniame gyvenime, kad Pasaulis taptų truputį geresnis ir gražesnis.

Dainos įrašui ir  videoklipo filmavimui jungtinis “Žemės Vaikai“ choras suvienijo gabius vaikus iš įvairių šalių: Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Izraelio ir Vokietijos.

Vaikai gali sujungti tai, kas atrodo nesujungiama ir atvirai pasakyti tai, ką suaugusieji neišdrįsta pripažinti.. Nepaverskime vaikų suaugusiųjų susipriešinimo, neapykantos ir agresijos įkaitais! Padovanokime vaikams laimingą ateitį – taikią, kūrybingą ir džiaugsmingą 🙂 !

Žmoniškumas skleidžiasi Meilėje..

*Mūsų dienų auklėjimo paradoksas: tėveliai taip skuba (arba gyvenimo aplinkybės “skubina“) atiduoti vaikus į darželius “socializuotis“, kad vaikai netenka galimybės pilnai pamatyti ir įsisavinti namuose šeimos modelį.. Paskui tėvai stebisi – kodėl vaikas nemoka tvarkytis, atšiauriai bendrauja, nenori imtis atsakomybės, skuba ištrūkti iš namų..

*Dėl tokios ankstyvos socializacijos šeimos gyvenimas, kaip ir pas suaugusius, yra nustumiamas į antrąjį planą. Dėl to suaugę žmonės dažnai tik pradeda mokytis sugyventi savo sukurtoje šeimoje.. M0kytis suaugusiems nėra taip jau paprasta, todėl mokomasi per kivirčus, ginčus, nesutarimus, nesupratimą.

*O juk gyvenimo šeimoje ir harmoningo bendravimo geriausia išmokti būtent vaikystėje, tėvų šeimoje. Ne veltui anksčiau, norėdami geriau pažinti nuotaką ar jaunikį, labai atidžiai žiūrėdavo į jų tėvų šeimą ir giminę, jų gyvenimo būdą – mūsų protėviai gerai žinojo šį dėsningumą.

*Dar vienas mūsų laikais pamirštas dėsningumas – kur yra pagarba vyresniajai kartai, ten visada tvirtos šeimos. Pagarba vyresniesiems ugdoma tėvų rūpesčiu savo tėvais ir pagarba vyresniems žmonėms. Jei vaikai tai mato – jie taip pat rūpinsis savo tėvais ir gerbs vyresnius žmones. Taip išsaugoma šeimos ir giminės vienybė bei savitarpio pagalba, perduodama gyvenimo patirtis ir išmintis.

*Šeimą labai sutelkia bendri darbai ir tikslai: mama gali išmokyti dukrą įvairių rankdarbių, tvarkytis, ruošti maistą, o tėtis – pamokyti sūnų meistrauti, kažką sutaisyti ar konstruoti. Visa šeima gali dirbti sode, surengti žygį į mišką, kartu žaisti ar sportuoti, skaityti knygas ar žiūrėti filmą, aplankyti senelius.. o taip pat kartu mokyti vaikus saugoti gamtą, daryti gerus darbus, padėti kitiems žmonėms, ugdyti altruizmą ir vienybės pojūtį.

*Vaikai labai smalsūs ir imlūs: jie viską stebi ir girdi, jų sąmonėje įsirašo viskas, kas vyksta jų aplinkoje. Tai pirmos ir pačios ryškiausios gyvenimo pamokos, kurias žmogus prisimena visą gyvenimą. Vaikams didelę įtaką daro šeima ir giminė, ugdymo sistema ir mokytojai, masinio informavimo priemonės (vaikiški filmukai, knygos, filmai ir t.t..)

*Visi vaikai gimsta geri, žmoniški, ir tik aplinka lemia, ar vaiko žmoniškumas išsiskleis, ar bus užslopintas. Svarbiausia vaikui yra tėvų meilės išraiška: geranoriškumas, dėmesys, nuoširdumas, rūpestis, supratingumas – tėvų meilė suteikia vaikui saugumo pojūtį ir galimybę vystyti savo geriausias savybes ir talentus.

*Net patį neramiausią vaiką galima lengvai nuraminti, jei pradedame su juo ramiai, geranoriškai bendrauti ir žaisti, kalbėtis apie jam rūpimus dalykus – vaikai ypač gerai jaučia žmonių vidinę būseną (nuoširdumą, meilę arba pyktį, apsimetinėjimą ir pan.) ir atitinkamai į ją reaguoja.

*Šiuolaikiniame pasaulyje dar daug negatyvumo ir įtampos, kurią tėvai neretai “perkelia“ į vaikų auklėjimą. Tai pasireiškia spaudimu, autoritarišku elgesiu, kontrole. Taip siekiama aklo paklusnumo, kuris laikui bėgant nutraukia tarpusavio pasitikėjimą ir šiltus ryšius. Griežtumas, kuris kartais reikalingas auklėjime, neturi būti nuolatinis, despotiškas ar žiaurus.

*Vaikai visada užsidaro, atsiriboja (arba paūgėję atsako tuo pačiu) nuo suaugusiųjų agresijos, pykčio ar abejingumo – jie pradeda gyventi savo pasaulėlyje arba pradeda ieškoti šilumos ir supratimo už šeimos ribų. Todėl tėvams kartais reikėtų pagalvoti – kokiais juos mato vaikai, ar jaučiasi vaikai šeimoje mylimi ir saugūs.

*Kiekvienas vaikas – ypatingas ir unikalus. Mylintys tėvai stengsis įžvelgti ir skatinti savo vaiko gebėjimus, o ne lygiuotis į kitus, kažkokius “madingus“ standartus ar primesti vaikams savo asmeninius lūkesčius: “Geriau laimingas duonkepys, nei nekenčiantis grojimo muzikantas.. “

*Nežiūrint į tai, kas vyksta aplinkui, šeima turi būti ir suaugusiems, ir vaikams gerumo ir harmonijos salele, kur juntama meilė, vienybė ir santarvė, kur ugdomi dori ir geri vaikai, kurie užaugę galės harmonizuoti ir visuomenės gyvenimą.

*Pati vertingiausia dovana, kurią gali įteikti tėvai savo vaikui – tie jie patys. Tėvai – svarbiausi žmonės vaiko gyvenime, kuriais vaikas pasitiki ir seka. Todėl tėvams reikia nuolat augti dvasiškai, plėsti savo sąmoningumą ir tobulėti – kad galėtų būti savo vaikui deramu pavyzdžiu, kad jų Meilėje vaikas užaugtų Geru Žmogumi 🙂 .

Mintys iš paskaitų apie vaikų auklėjimą, parengė ruvi.lt

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo… ir vėl – Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Tu pažinai vasarą ir visa širdimi ją pamėgai. Tau gera, šilta ir smagu vasarą. Tu nori, kad vasara niekada nesibaigtų, ir kai tik prasideda mažiausi pasikeitimai, bylojantys apie tai, kad vasara praeina, tave apima baimė… Apatija…

Tu kabiniesi už vasaros ir apie viską sprendi, remdamasis savo prisiminimais apie ją. Žolė gelsta, oras vėsta, dangus keičia spalvą, saulės spinduliai jau kitokie, … – tai blogai, tai liūdina, tai gąsdina, nes vasara baigiasi.

Apima baimė… Baimė paleisti tai, kas džiugino, kas teikė laimę, tai, kas pagal tavo gilų asmeninį įsitikinimą, atrodė idealu.

O dabar perkelkime šį vaizdinį į bet kokį įvykį mūsų gyvenime.

Tai, kas priverčia tave sielvartauti – tai atsiminimai apie tai, kas gali tau atnešti komfortą ir džiaugsmą.

“Vasarą man buvo gerai, reiškia, viskas, kas atima vasarą – tai blogai, tai nejauku, tai liūdna…, ir aš dėl to kenčiu.“

Jei vaikystėje aš negausiu pakankamai meilės ir švelnumo, ir iki senatvės saugosiu tą pojūtį, tuomet visą gyvenimą negalėsiu išsivaduoti nuo kančios.

Vaikystėje manęs nesuprato, nepakankamai mylėjo, skyrė per mažai dėmesio… Vaikystė seniai praėjo, bet aš iki šios dienos saugau savo atmintyje tai, kas buvo, ir – kaip, pagal mano supratimą, turėjo būti.

Aš kabinuosi už praeities. Nepaleidžiu skausmo dėl kadaise patirto meilės trūkumo, švelnumo trūkumo… Ir kas benutiktų, aš apie viską sprendžiu, remdamasis savo atsiminimais “kaip buvo ir kaip turėjo būti“…

Aš elgiuosi lyg užsispyręs vaikas, kuris nenori tapti suaugusiu tik todėl, kad negavo to, ko jam trūko vaikystėje. Ir kol negausiu – nesiruošiu tapti suaugusiu, neišeisiu iš tos “realybės“…

Štai taip aš pats susikuriu sau kančią – nenorėdamas išeiti iš savo atsiminimų, iš tos akimirkos, kur, kaip man atrodo, kažkas “neužbaigta“…

Bet jei tik aš galėčiau suprasti, kad viskam yra savo laikas, kad bet koks laikmetis turi savo žavesį ir savo pamokas – aš kaipmat išsivaduočiau nuo savo kančios…

“… Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…“

Jei aš kabinsiuos tik už vasaros, tuomet bet koks kitas metų laikas man taps pragaru.

Bet kai tik aš suvoksiu, kad ir ruduo, ir žiema, ir pavasaris turi savo žavesį ir kad viskam yra savo laikas – mano sielvartas akimirksniu išnyks, ir aš tiesiog gyvensiu, paleisdamas tai, kas išeina ir sutikdamas tai, kas ateina…

Nesipriešindamas. Atsiverdamas viskam. Pažindamas tai…

… Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Autorius – Amu Mom, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Apie tėvų varžymąsi

Pokalbiai tarp tėvų apie savo vaikų vystymąsi ir pasiekimus vyko visais laikais, bet su interneto atsiradimu ir vis populiarėjančiu virtualiu bendravimu jie įgauna vis aštresnes formas..

Ir jei kadaise tokie pokalbiai vykdavo siaurame rate, tarp pažįstamų žmonių, tai mūsų dienomis apie vaikučio gimimą, augimą ir pasiekimus pranešama kone visam pasauliui socialiniuose tinkluose arba forumuose internete.

Ten buriasi ir kiti tėveliai, dažnai net visai nepažįstami žmonės: vieni komentuodami sveikina ir džiaugiasi, o kiti rašo kandžius pastebėjimus ir giriasi savo atžalų “daug geresniais“ pasiekimais..

“O mano“, “O maniškė“.. “greitesnis, gabesnė, geriausias..“ Atrodytų, patys tėvai net nepastebi, kaip įsitraukia į beprasmišką varžymąsi, kur žūtbūt stengiasi “nugalėti“ vieni kitus, būti “geriausiais“.

Jei rašoma apie kūdikius, tuomet dažniausios temos yra apie pirmuosius vaikučių įgūdžius: kalbos vystymąsi, miegą, pirmuosius dantukus ir bandymus sėstis, stotis, eiti.

Vaikai auga – temų daugėja, o kartu.. ir priežasčių varžymuisi ir ginčams.. Tai raidžių ir skaičių pažinimas, kalbos apie prestižinius vaikų darželius ir mokyklas, pasakojimai apie vaikų gimtadienių šventės, apie pasiekimus mokykloje, apie egzotiškas keliones ir vaikų lankomus būrelius.

Dirbančios mamos iš aukšto žiūri į vaikučius namuose auginančias mamas, maitinančios natūraliai vaikučius mamos vengia diskusijų su dirbtinu maistu maitinančiomis vaikus motinomis, pasiturinčios nepraleidžia progos pasipuikuoti prieš kukliau gyvenančias ir t.t..

Tokio beprasmiško varžymosi aukomis tampa ir tėvai, ir vaikai. Tėvai stengiasi, kad jų vaikai nebūtų “prastesni“ už virtualius pažįstamus ir pergyvena, jei šie neatitinka jų lūkesčių.

Ir vietoje tėvystės-motinystės džiaugsmo ir smagių akimirkų su savo vaikais jie apkrauna savo atžalas papildomais užsiėmimais, kartais ir prieš jų valią, bet kad tik atitiktų kažkokius “standartus“, kuriuos primeta dažnai jiems net nepažįstami žmonės.

Kartais tėvai taip rimtai įsitraukia į tokias diskusijas ir varžymąsi socialiniuose tinkluose arba forumuose, kad net nesusimąsto, jog vaikas jaučia tėvų nepasitenkinimą juo, ir kad tai gali sukelti vaikui nepilnavertiškumo pojūtį.

Žinoma, bendravimas su kitais tėvais yra naudingas, bet jis neturi virsti varžymusi ir nepagrįstais lūkesčiais savo vaikui. Todėl labai svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu ir turi unikalių gebėjimų, kurių neįmanoma palyginti su kitų vaikų gebėjimais.

Galbūt, vienas vaikas jau ketverių lengvai skaito ir rašo, o kitas jo amžiaus vaikas puikiai piešia arba kuria pasakas. Vienas vaikas gali būti aktyvus ir judrus, o kitas – žingeidus ir lėtas. Ir tėvų svajonės gali neturėti nieko bendro su realiais vaikų gebėjimais ir talentais..

Pagrindinė tėvų užduotis – pastebėti ir padėti atverti savo vaiko unikalius gebėjimus. Jie turi nuspręsti, kas jiems svarbiau: auginti sveiką, laimingą vaiką ar bandyti įsprausti jį į kažkieno siūlomus “etalonus“.

Palyginti savo vaiko pasiekimus galima tik su jo ankstesniais pasiekimais, pavyzdžiui: pagirti, kad moka daugiau raidžių, nei prieš mėnesį, arba kad geriau važiuoja dviračiu, nei pernai, ar kad jau moka pats, be mamos pagalbos, susitvarkyti žaislus ir pan.

Jei vaikas yra palaikomas, jei jo iniciatyva negesinama, jei jis jaučiasi mylimas – jo talentai anksčiau ar vėliau, bet būtinai atsiveria. Tėvams tereikia meilės, kantrybės ir tikėjimo savo vaiku.

Reikia riboti bendravimą su tais žmonėmis, kurie sukelia abejones savo vaiko gebėjimais. Ir, žinoma, išmokti nuoširdžiai pasidžiaugti kitų vaikų pasiekimais, nelyginant jų su savo vaikais.

Tėvų varžymasis – tai savotiškas iškreiptas būdas įrodyti sau, kad jie neprastesni už kitus, jei jų vaikas kažkuo lenkia savo bendraamžius. Jie tarsi bijo būti prastesni už kitus, bijo nesuteikti geriausio savo vaikams.

Tačiau tai kelias į niekur ir be pabaigos, lydimas visos gamos negatyvių pergyvenimų: baimės, nuolatinės įtampos, nepasitenkinimo, nepilnavertiškumo, pavydo ir net neapykantos.

Nėra vienodų žmonių, bet yra įvairovės vienybė. Todėl reikia liautis lyginti savo šeimą su kitais – tuomet ateina suvokimas, kad meilė, rūpestis, dėmesingumas ir buvimo kartu džiaugsmas ir yra laimingos šeimos pagrindas, kurioje auga laimingi ir talentingi vaikai 🙂 ..