Tėvo laiškas sūnui

Paklausyk, sūnau. Tariu tau šiuos žodžius tuomet, kai tu miegi. Tavo mažytė ranka pakišta po žanduku, o garbanoti šviesūs plaukai prilipę prie drėgnos kaktos.

Aš tyliai įslinkau į tavo kambarį. Prieš kelias minutes, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užliejo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės su giliu savo kaltės suvokimu.

Štai apie ką aš galvojau, sūnau. Aš išliejau ant tavęs savo blogą nuotaiką. Aš išplūdau tave, kai tu ruošeisi į mokyklą. Aš išbariau tave, kai tu neišsivalei batų. Aš aprėkiau tave, kai tu kažką iš savo rūbų numetei ant grindų.

Prie pusryčių stalo aš taip pat prie tavęs kabinėjausi – tu išliejai arbatą, tu godžiai kimšai maistą, tu padėjai alkūnes ant stalo, tu pernelyg storai užtepei sviestą ant duonos, o paskui, kai tu nubėgai pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu nusišypsojai, pamojavai man ranka ir šūktelėjai: “Iki pasimatymo, tėveli!”, o aš suraukiau antakius ir atsakiau: “Nesikūprink!”

Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš pradžių. Eidamas gatve namo aš pastebėjau, kad tu klūpodamas žaidi su kamuoliukais. Ant tavo kelnių atsirado skylės. Aš pažeminau tave tavo draugų akivaizdoje ir priverčiau eiti namo.

“Kelnės brangiai kainuoja, ir jei tau tektų jas pirkti už savo pinigus, tu būtum žymiai tvarkingesnis”, – tik įsivaizduok, sūnau, kad tai pasakė tavo tėvas!

Atsimeni, kaip tu įėjai po to į biblioteką, kur aš skaičiau? Droviai, su skausmu akyse. Kai aš prabėgomis žvilgtelėjau į tave pro laikraščio kraštą, susierzinęs dėl to, kad man sutrukdei, tu neryžtingai sustojai prie durų.

– Ko tu nori? – grubiai paklausiau aš.

Tu nieko neatsakei, tik puolei man ant kelių, apkabinai ir pabučiavai mane. Tavo rankutės apkabino mane su meile, kurią Kūrėjas įdėjo į tavo širdelę, ir kurios net mano atsainus elgesys negalėjo užgesinti.

Paskui tu nubėgai smulkiais žingsneliais laiptais į viršų. Tai štai, sūnau, netrukus po to laikraštis išslydo man iš rankų, ir mane užvaldė baisus smaugiantis siaubas. Ką su manimi padarė įprotis – įprotis kabinėtis, pamokslauti.

Tai buvo atpildas, tai buvo tai, ką tu, mažas berniukas, pažadinai manyje. Negaliu pasakyti, kad aš nemyliu tavęs. Visa esmė tame, kad aš turiu pernelyg daug lūkesčių tau ir matuoju tave savo pragyventų metų matu.

Tavyje tiek daug nuostabaus, tiek gerumo ir tyrumo. Tavo mažytė širdelė tokia pat didinga, kaip saulėtekis kalnuose. Tai pasireiškė nuoširdžiame tavo polėkyje, kai tu apkabinai mane ir pabučiavai prieš eidamas miegoti. Ir niekas kitas šiandien neturi prasmės, sūnau.

Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir sugėdintas lenkiu prieš tave galvą. Tai per maža atgaila. Bet aš žinau, kad tu nesuprastum manęs, jei visa tai pasakyčiau tau ryte, kai atsibusi.

Bet rytoj aš būsiu tikru tėvu. Aš draugausiu su tavimi. Liūdėsiu, kai tu liūdi ir juoksiuosi, kai juokiesi tu. Aš prikąsiu liežuvį, jei kils noras ištarti tau kažką irzlaus.

Aš nuolat sau kartosiu: “Juk jis tik mažas berniukas! Mažas berniukas!” Juk anksčiau mintyse aš mačiau tavyje suaugusį vyrą. Tačiau dabar, kai aš matau tave, sūnau, susirietusį į kamuoliuką savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar vaikas. Dar vakar tu visai mažytis gulėjai ant savo mamos rankų, padėjęs galvelę ant jos peties.

Aš reikalavau iš tavęs daug. Pernelyg daug.

Pagal U. L. Arnett tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems šilto vasariško savaitgalio 🙂 !

Vaikai už taiką

Meninis projektas “Pasaulis be karo” sumanytas kaip nuoširdus vaikų atsakas į suaugusiųjų poelgius.

Pastaruoju metu iš televizijos ekranų vis dažniau ir dažniau skleidžiama informacija, kuri nedaro mus laimingais, bet greičiau atvirkščiai – verčia pasinerti į neviltį, įtampą ir agresiją.

Šis video sukurtas tam, kad žiūrovas gautų nors nedidelę laimės ir šviesos dalelę, kad jis susimąstytų apie tai, ką jis gali padaryti savo kasdieniniame gyvenime, kad Pasaulis taptų truputį geresnis ir gražesnis.

Dainos įrašui ir  videoklipo filmavimui jungtinis “Žemės Vaikai” choras suvienijo gabius vaikus iš įvairių šalių: Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Izraelio ir Vokietijos.

Vaikai gali sujungti tai, kas atrodo nesujungiama ir atvirai pasakyti tai, ką suaugusieji neišdrįsta pripažinti.. Nepaverskime vaikų suaugusiųjų susipriešinimo, neapykantos ir agresijos įkaitais! Padovanokime vaikams laimingą ateitį – taikią, kūrybingą ir džiaugsmingą 🙂 !

Žmoniškumas skleidžiasi Meilėje..

*Mūsų dienų auklėjimo paradoksas: tėveliai taip skuba (arba gyvenimo aplinkybės “skubina”) atiduoti vaikus į darželius “socializuotis”, kad vaikai netenka galimybės pilnai pamatyti ir įsisavinti namuose šeimos modelį.. Paskui tėvai stebisi – kodėl vaikas nemoka tvarkytis, atšiauriai bendrauja, nenori imtis atsakomybės, skuba ištrūkti iš namų..

*Dėl tokios ankstyvos socializacijos šeimos gyvenimas, kaip ir pas suaugusius, yra nustumiamas į antrąjį planą. Dėl to suaugę žmonės dažnai tik pradeda mokytis sugyventi savo sukurtoje šeimoje.. M0kytis suaugusiems nėra taip jau paprasta, todėl mokomasi per kivirčus, ginčus, nesutarimus, nesupratimą.

*O juk gyvenimo šeimoje ir harmoningo bendravimo geriausia išmokti būtent vaikystėje, tėvų šeimoje. Ne veltui anksčiau, norėdami geriau pažinti nuotaką ar jaunikį, labai atidžiai žiūrėdavo į jų tėvų šeimą ir giminę, jų gyvenimo būdą – mūsų protėviai gerai žinojo šį dėsningumą.

*Dar vienas mūsų laikais pamirštas dėsningumas – kur yra pagarba vyresniajai kartai, ten visada tvirtos šeimos. Pagarba vyresniesiems ugdoma tėvų rūpesčiu savo tėvais ir pagarba vyresniems žmonėms. Jei vaikai tai mato – jie taip pat rūpinsis savo tėvais ir gerbs vyresnius žmones. Taip išsaugoma šeimos ir giminės vienybė bei savitarpio pagalba, perduodama gyvenimo patirtis ir išmintis.

*Šeimą labai sutelkia bendri darbai ir tikslai: mama gali išmokyti dukrą įvairių rankdarbių, tvarkytis, ruošti maistą, o tėtis – pamokyti sūnų meistrauti, kažką sutaisyti ar konstruoti. Visa šeima gali dirbti sode, surengti žygį į mišką, kartu žaisti ar sportuoti, skaityti knygas ar žiūrėti filmą, aplankyti senelius.. o taip pat kartu mokyti vaikus saugoti gamtą, daryti gerus darbus, padėti kitiems žmonėms, ugdyti altruizmą ir vienybės pojūtį.

*Vaikai labai smalsūs ir imlūs: jie viską stebi ir girdi, jų sąmonėje įsirašo viskas, kas vyksta jų aplinkoje. Tai pirmos ir pačios ryškiausios gyvenimo pamokos, kurias žmogus prisimena visą gyvenimą. Vaikams didelę įtaką daro šeima ir giminė, ugdymo sistema ir mokytojai, masinio informavimo priemonės (vaikiški filmukai, knygos, filmai ir t.t..)

*Visi vaikai gimsta geri, žmoniški, ir tik aplinka lemia, ar vaiko žmoniškumas išsiskleis, ar bus užslopintas. Svarbiausia vaikui yra tėvų meilės išraiška: geranoriškumas, dėmesys, nuoširdumas, rūpestis, supratingumas – tėvų meilė suteikia vaikui saugumo pojūtį ir galimybę vystyti savo geriausias savybes ir talentus.

*Net patį neramiausią vaiką galima lengvai nuraminti, jei pradedame su juo ramiai, geranoriškai bendrauti ir žaisti, kalbėtis apie jam rūpimus dalykus – vaikai ypač gerai jaučia žmonių vidinę būseną (nuoširdumą, meilę arba pyktį, apsimetinėjimą ir pan.) ir atitinkamai į ją reaguoja.

*Šiuolaikiniame pasaulyje dar daug negatyvumo ir įtampos, kurią tėvai neretai “perkelia” į vaikų auklėjimą. Tai pasireiškia spaudimu, autoritarišku elgesiu, kontrole. Taip siekiama aklo paklusnumo, kuris laikui bėgant nutraukia tarpusavio pasitikėjimą ir šiltus ryšius. Griežtumas, kuris kartais reikalingas auklėjime, neturi būti nuolatinis, despotiškas ar žiaurus.

*Vaikai visada užsidaro, atsiriboja (arba paūgėję atsako tuo pačiu) nuo suaugusiųjų agresijos, pykčio ar abejingumo – jie pradeda gyventi savo pasaulėlyje arba pradeda ieškoti šilumos ir supratimo už šeimos ribų. Todėl tėvams kartais reikėtų pagalvoti – kokiais juos mato vaikai, ar jaučiasi vaikai šeimoje mylimi ir saugūs.

*Kiekvienas vaikas – ypatingas ir unikalus. Mylintys tėvai stengsis įžvelgti ir skatinti savo vaiko gebėjimus, o ne lygiuotis į kitus, kažkokius “madingus” standartus ar primesti vaikams savo asmeninius lūkesčius: “Geriau laimingas duonkepys, nei nekenčiantis grojimo muzikantas.. ”

*Nežiūrint į tai, kas vyksta aplinkui, šeima turi būti ir suaugusiems, ir vaikams gerumo ir harmonijos salele, kur juntama meilė, vienybė ir santarvė, kur ugdomi dori ir geri vaikai, kurie užaugę galės harmonizuoti ir visuomenės gyvenimą.

*Pati vertingiausia dovana, kurią gali įteikti tėvai savo vaikui – tie jie patys. Tėvai – svarbiausi žmonės vaiko gyvenime, kuriais vaikas pasitiki ir seka. Todėl tėvams reikia nuolat augti dvasiškai, plėsti savo sąmoningumą ir tobulėti – kad galėtų būti savo vaikui deramu pavyzdžiu, kad jų Meilėje vaikas užaugtų Geru Žmogumi 🙂 .

Mintys iš paskaitų apie vaikų auklėjimą, parengė ruvi.lt

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo… ir vėl – Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Tu pažinai vasarą ir visa širdimi ją pamėgai. Tau gera, šilta ir smagu vasarą. Tu nori, kad vasara niekada nesibaigtų, ir kai tik prasideda mažiausi pasikeitimai, bylojantys apie tai, kad vasara praeina, tave apima baimė… Apatija…

Tu kabiniesi už vasaros ir apie viską sprendi, remdamasis savo prisiminimais apie ją. Žolė gelsta, oras vėsta, dangus keičia spalvą, saulės spinduliai jau kitokie, … – tai blogai, tai liūdina, tai gąsdina, nes vasara baigiasi.

Apima baimė… Baimė paleisti tai, kas džiugino, kas teikė laimę, tai, kas pagal tavo gilų asmeninį įsitikinimą, atrodė idealu.

O dabar perkelkime šį vaizdinį į bet kokį įvykį mūsų gyvenime.

Tai, kas priverčia tave sielvartauti – tai atsiminimai apie tai, kas gali tau atnešti komfortą ir džiaugsmą.

“Vasarą man buvo gerai, reiškia, viskas, kas atima vasarą – tai blogai, tai nejauku, tai liūdna…, ir aš dėl to kenčiu.”

Jei vaikystėje aš negausiu pakankamai meilės ir švelnumo, ir iki senatvės saugosiu tą pojūtį, tuomet visą gyvenimą negalėsiu išsivaduoti nuo kančios.

Vaikystėje manęs nesuprato, nepakankamai mylėjo, skyrė per mažai dėmesio… Vaikystė seniai praėjo, bet aš iki šios dienos saugau savo atmintyje tai, kas buvo, ir – kaip, pagal mano supratimą, turėjo būti.

Aš kabinuosi už praeities. Nepaleidžiu skausmo dėl kadaise patirto meilės trūkumo, švelnumo trūkumo… Ir kas benutiktų, aš apie viską sprendžiu, remdamasis savo atsiminimais “kaip buvo ir kaip turėjo būti”…

Aš elgiuosi lyg užsispyręs vaikas, kuris nenori tapti suaugusiu tik todėl, kad negavo to, ko jam trūko vaikystėje. Ir kol negausiu – nesiruošiu tapti suaugusiu, neišeisiu iš tos “realybės”…

Štai taip aš pats susikuriu sau kančią – nenorėdamas išeiti iš savo atsiminimų, iš tos akimirkos, kur, kaip man atrodo, kažkas “neužbaigta”…

Bet jei tik aš galėčiau suprasti, kad viskam yra savo laikas, kad bet koks laikmetis turi savo žavesį ir savo pamokas – aš kaipmat išsivaduočiau nuo savo kančios…

“… Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…”

Jei aš kabinsiuos tik už vasaros, tuomet bet koks kitas metų laikas man taps pragaru.

Bet kai tik aš suvoksiu, kad ir ruduo, ir žiema, ir pavasaris turi savo žavesį ir kad viskam yra savo laikas – mano sielvartas akimirksniu išnyks, ir aš tiesiog gyvensiu, paleisdamas tai, kas išeina ir sutikdamas tai, kas ateina…

Nesipriešindamas. Atsiverdamas viskam. Pažindamas tai…

… Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Autorius – Amu Mom, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !