Aš laikiau tave ant rankų…

Šiandien, kai mano jėgos beveik išseko ir viskas, apie ką aš galėjau galvoti, tai kaip skirti bent porą minučių sau – tu staiga užmigai ant mano rankų. Manęs laukė milijonas reikalų, bet aš nesiėmiau nei vieno iš jų.

Todėl kad vietoje visų darbų… aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš turėjau išimti indus iš indaplovės ir perplauti kalną visko, kas susikaupė kriauklėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš ruošiausi surinkti skalbinius iš džiovyklos ir surūšiuoti juos, ir perskalauti drabužius, kuriuos vakar pamiršau išimti iš skalbyklės.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau nusiprausti po dušu, išsidžiovinti plaukus, ir net, galbūt, šiek tiek pasidažyti.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš planavau atsakyti į keletą laiškų iš darbo ir paskambinti visiems, kieno skambučius praleidau per pastarąsias tris dienas.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Man reikėjo sutvarkyti svetainę, kur tu išbarstei dribsnius, ir surinkti po visus namus išmėtytus žaislus.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau pavakarieniauti ir tuo pačiu peržiūrėti susikaupusias sąskaitas ir laiškus, kurie gulėjo nuo pirmadienio ir jau suspėjo užaugti į nemažą krūvelę vidury stalo.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš norėjau nunešti ir paguldyti tave į lovelę, ir buvau tikra, kad tu neprabusi, jei taip padarysiu. Ir, ko gero, tau pačiam būtų patogiau miegoti savo lovelėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Tavo mažos kojytės, besiremiančios į krėslą, rodos, tik vakar vos siekė jo kraštą. Aš jaučiu tavo kvėpavimą ant savo odos, tavo rankos apsivijo mano kaklą… labai labai greitai ateis tas laikas, kai mieliau rinksies erdvią lovą, o ne miegą ant mano rankų.

Žinai, aš atradau ramybę ir pilnatvę tą akimirką, kai iš daugybės dienos reikalų pasirinkau patį prasmingiausią…

Laikyti tave ant savo rankų.

Pagal Regan Long, ketverių vaikučių mamos, esė, vertė ruvi.lt

Artimųjų meilės ir širdžių šilumos visoms visoms Mamytėms 🙂 !

Tu visada šalia

Mama. Labai trūksta pokalbių su tavimi “apie gyvenimą“. Norisi ateiti į mūsų senuosius namus. Užvirti arbatos. Pirmą nuovirą tu būtinai išpilsi: na, juk dulkėtas! Įdėsi į vazelę cukruotus vaisius: ananaso žiedus, citrinos gabalėlius, riešutus. Kažką pasakosi. Aš klausysiu, siurbčiodama arbatą, pritardama linktelėsiu, tylėsiu. Pati skaniausia arbata pasaulyje!

Mama. Kur tu sėmeisi jėgų, kad rankos nenusvirtų? Kad ištvertum sunkumus? Kad eitum į priekį? Tavo gyvenimas – lyg nuolatinių išbandymų ruožas. Kliūtys, sunkumai, nusivylimai ir bėdos…

– Aš girdžiu, kaip paukšteliai iš pat ryto čiulba, matau, kaip saulė kyla. Ir man taip gera… Gėles palaistau. Zylutes palesinu. Džiaugsmas.

Mama. Labai norisi tave apkabinti. Prisimenu, kaip atėjai pasiimti manęs iš darželio. Jauna. Su žydra berete, kurią pati nusimezgei! Su rausvai dažytomis lūpomis. Lūpų dažai kvepia vanile. Mama! Aš nuskyniau tau pirmųjų gelsvų gėlyčių!

– Kaip jos vadinasi? Šalpusnis? Aaa. Atsiminsiu.

Aš įsmeigiu gėlytę mamai į beretę. Štai dabar mano mama tiesiog nuostabi!

Mama. Kodėl aš tavęs beveik nesapnuoju? Nors pasimatytume. Tais baisiausiais mano gyvenimo metais tu ateidavai pas mane sapnuose beveik kasdien. Aš bandžiau suprasti, kodėl. Dabar žinau. Perspėdavai. Duodavai man ženklą iš viršaus.

Mama. Tavo telefono numeris iki šiol neištrintas. Kartais jį surenku. Skambinu į amžinybę. O gal… atsiliepsi.

Mama. O tavo anūkas jau beveik užaugo sulig manimi. Tave peraugo! Ir iki šiol mėgsta baltą sūrį. Prisimeni, tu jį išmokei? Pasiskaninant medumi.

Mama. Kartais visai neturiu jėgų. Kartais jaučiuosi išsekusi. Tuomet žiūriu į tavo portretą, kurį nutapė mūsų kaimynas dailininkas. Juk jis buvo įsimylėjęs tave. Prisimeni? Žiūriu. Prašau. Tu net iš ten padedi. Jaučiu tai.

Kokie gi laimingi tie, kieno galvą iki šiol gali paglostyti darbščios motinos rankos, kas gali išgirsti švelniai tariamus žodžius: “vaikeli mano“, “dukrele“, “sūneli“…

Jei turite tėvus – mylėkite, lankykite, skambinkite, džiuginkite, branginkite.

Padėka autorei! Pagal Elenos Čebotarevos esė, vertė ruvi.lt

Paprasta laimė

Plauti indus, jaučiant vandens tėkmę, niekur neskubant, su džiaugsmu stebint, kaip indai pasidaro švarūs ir girgžda tarp pirštų.

Neskubant šluoti grindis. Neskubant pripilti vandens ir bandyti jį ranka, jaučiant tarp pirštų vandens srovę. Neskubant plauti grindis, išplaunant kiekvieną kampelį. Pjaustyti neskubant. Barstyti neskubant. Pasiekti neskubant. Dėlioti daiktus į vietas neskubant. Rinktis neskubant. Klausytis neskubant. Galvoti neskubant. Vaikščioti neskubant.

Bet didžiausia palaima – tai vaikai. Kiek daug laimės paprastuose dalykuose – aprengti; švelniai užrišti kepurėlę, glostant žanduką ar pabučiavus; trepsėti kojytėmis, aunantis batukus; rūpestingai pagelbėti įkišti rankutę į rankovę, tarsi tai būtų didžiausia pasaulio brangenybė! Guldyti į vežimėlį, šnabždant švelniausius žodžius.

Atsisėsti šalia vaiko, net jei jis atbėgo, kai jūs labai užsiėmę, ir skuba kažką papasakoti. Klausytis virstant tik klausytoju, įsivaizduojant, tarsi tu pats esi mažas, ir viską girdi, jauti ir supranti…

Rankos tokiais momentais auga iš širdies, kojos vaikšto debesimis, o širdyje – meilė, meilė, meilė… Ir tokia laimė! Tiesiog be priežasties. Dėl labai paprastų dalykų. Tiesiog todėl, kad tu lioveisi skubėti. Ir ne todėl, kad baigei visus darbus, bet todėl, kad tu taip nusprendei.

Nes tuomet, kai mes skubame, laimė praeina pro šalį…

Padėka autorei! Pagal Alenos Kovalčiuk esė, vertė ruvi.lt

Pasaka apie Mokytojo Širdį

Atiduosiu mainais“

Pasitarė mokytojai susirinkime ir padarė išvadą: kad skiepytų mokiniams gėrį, reikia, kad mokiniai atvertų jiems savo Širdis.

Bet kaip to pasiekti?

– Galbūt, mokslas mums padės? – nusprendė mokytojai ir užsiregistravo į kvalifikacijos kėlimo kursus.

Ten profesoriai dėstė jiems principus, metodus, mokymo formas, kalbėjo apie švietimo tikslus ir būdus, papasakojo apie lavinimo standartus, apie reformas ir koncepcijas. Paskui išdavė liudijimus apie kvalifikacijos pakėlimą ir pasakė: “Bandykite!“

Pritaikė mokytojai gautas žinias praktikoje, bet mokiniai neatvėrė jiems savo Širdžių.

– Mums trūksta psichologijos žinių! – nusprendė mokytojai.

Ir nuskubėjo mokytis naujos specialybės.

Papildė savo protus psichologinių žinių bagažu ir ėmė praktikuoti.

Tačiau mokiniai vis dar neatvėrė jiems savo Širdžių.

– Turbūt, Vakarai mums padės!

Ir pakvietė iš už užjūrio “naujų švietimo technologijų“ specialistus. Tie iš mentoriaus pozicijos pamokė juos kažkokių miglotų “interaktyvių technologijų“ – ultrašiuolaikinių, kaip jie tvirtino, arba net iš ateities.

Bet ir šios ultrašiuolaikinės technologijos taip pat nesuveikė.

Nuliūdo mokytojai, kad negali rasti kelio į savo mokinių Širdis, kad negali pasėti gėrio daigelių.

– Galbūt, mus išgelbės Išmintis? – svarstė jie.

Ir atrado atsiskyrėlį Išminčių.

– O, Išminčiau, – kreipėsi mokytojai, – nurodyk mums kelią į mūsų mokinių Širdis, kad galėtume sėti gėrio daigelius, nes auganti kartą darosi žiauri!

Išminčius jiems atsakė:

– Nurodysiu jums kelią į jūsų mokinių Širdis, bet tik mainais!

Mokytojai susižvalgė: kokių mainų nori iš jų Išminčius?

Tuomet Išminčius atsakė:

– Jei kas turi irzlumo – atiduokite man irzlumą. Jei turite pykčio – atiduokite man pyktį. Jei kas turi žiaurumo – atiduokite man žiaurumą. Jei kas turi grubumo – atiduokite man grubumą. Jei kas turi abejonių – atiduokite man abejones. Jei kas turi neapykantą – atiduokite man neapykantą. Jei kas turi baimę – atiduokite man baimę. Jei kas turi prietarų – atiduokite man prietarus. Jei kas turi tamsių minčių – atiduokite man tamsias mintis. O jei atiduosite rieškutes blogų įpročių – priimsiu ir šiuos dulkėtus blizgučius.

Bet nepamirškite, kad tai, ką padovanojote kartą mainais – jau neatimsite. Taigi, aš priėmiau jūsų Širdies ydas. Ir ji šviesėja, tampa tyra. Ir aš atveriu jums Išmintį:

Kelias į mokinio Širdį – tai tyra mokytojo Širdis.

Pagal Š. A. Amonašvilio alegoriją, vertė ruvi.lt

Išminties, Kūrybingumo ir mokinių Širdžių šilumos Mokytojams 🙂 ! Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Atramos taškas

Mums gali atrodyti, kad tas žmogus, kuris nuo pat vaikystės yra užgrūdintas negandomis, sugebės ir toliau lengvai jas įveikti.

Tačiau toli gražu taip nėra.

Atvirkščiai – gyvenimas įrodo, kad geriau negandas įveikia tie, kas turėjo laimingą vaikystę ir draugišką šeimą.

Tokių žmonių psichika turi atsparumo atsargas, todėl streso metu jie sugeba būti lankstūs ir išradingi, jie ieško pagalbos ir gali patys atgauti vidinę pusiausvyrą.

O tie, kas patyrė sunkią vaikystę, kas buvo priversti nuolat įveikti baimę ir skausmą be tėvų pagalbos – reaguoja į stresą labai aštriai ir puola arba į agresiją, arba į nusivylimą.

Todėl atminkime: kai mes apkabiname, guodžiame arba giname savo vaiką, mes, žinoma, nesusimąstome apie tai, kad, galbūt, po kelių dešimčių metų būtent šie mūsų žodžiai, mūsų apkabinimai, mūsų meilė gali išgelbėti jį nuo depresijos, nuo alinančio nepilnavertiškumo jausmo, nuo lemtingos klaidos, nuo bejėgiškumo nelaimės ar ligos atveju.

Bet tai suveikia būtent taip: kai praeina vaikystė, šitas šiltas ryšys lieka su juo – visam gyvenimui. Jo slaptas atramos taškas.

Pagal Liudmilos Petranovskajos tekstą, vertė ruvi.lt

Vyriška ranka

Man atrodo, kad vyriška ranka simbolizuoja vaikui supantį išorinį pasaulį, nesvarbu – tai tėvo ar senelio ranka. Vaikui vyriška ranka atrodo tokia didžiulė. Visaapimanti. Visagalė.

Jei ta ranka – kaip dangus arba kaip stogas… Jei ji glosto, apgaubdama jaukia šiluma. Jei vaikas mato atvirą delną, visada ištiestą pagalbos ranką – tai bus vienoks vaikas.

O jei ta ranka kaip rimbas? Jei tai teisėjo ranka, kuri tik nuolat baudžia. Jei vaikas mato priešais kumštį, jei ta ranka grasina – tai bus visiškai kitoks vaikas.

Jei vyriška ranka nors kartą suduos vaikui – prieš vaiką akimirksniu suduš išorinio pasaulio vaizdas. Ir jis pajus tą laukinį siaubą, kokį jaučia ir suaugusieji, kai dūžta jų gyvenimas. Tuomet ir vaikas, lygiai taip pat, kaip ir suaugusieji, susigūžia, pasijunta  nesaugus ir vienišas.

Aš iki šiol prisimenu savo senelio ranką. Tokią didžiulę, stiprią ir sunkią. Bet kai ji liesdavo mano galvą, ji būdavo lengvesnė nei pūkas.

Kai senelio ranka liesdavo mano galvą, man atrodė, jog aš sėdžiu kosminiame laive, o virš mano galvos užsiveria gelbėjimosi liukas. Tokią akimirką aš norėjau tik vieno: visą gyvenimą jausti senelio ranką ant savo galvos…

Pagal O. Batluko esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio ir artimųjų širdžių šilumos visiems Tėveliams, Seneliams ir Proseneliams 🙂 !

Tyras vaikystės pasaulis…

Vaikystėje aš galvojau, kad širdis yra mėlynos spalvos. Ji varinėja mėlyną kraują. Todėl venos po oda mėlynos.

Aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi skirtingą kiekį pirštų ant kojų – kiek kam teko. Ir kad pagyvenę žmonės – tai tiesiog kitokia žmonių rasė.

Ir baisiai bijojau griaustinio, manydama, kad dangus neišlaiko kosmoso ir jis gabalais krenta ant namų.

Mano pirmoji meilė buvo namo kaimynas su skirtingos spalvos akimis. Jis visada nešiojosi astronomijos vadovėlį, be to, jis žinojo viską apie vabalus.

Vasaros kulminacija – prisirpęs avietynas sename sode, kai vienu metu ir dygu, ir saldu, ir skanu. Išeini iš jo suraižytomis rankomis, bet soti ir laiminga.

O vienas įdomiausių žaidimų – “paslapčių“ kasimas į žemę: iškasi duobutę, gražiai įdedi į ją gėlių žiedų, žolelių, akmenėlių ar kitokių “brangenybių“, uždengi stiklo gabalėliu ir užpili žeme.

“Ar žinai, kur mano “paslaptis“? Nori, parodysiu?“ – ir atsargiai pavalai stiklą, rodai… O draugė stebisi: “Kaip gražu! Einam, dabar parodysiu tau savo “paslaptį!“

O vyriausias vaikas kieme sakė: “Jei nori, kad vaikai su tavimi draugautų, išnešk jiems saldainių.“ Ir aš paimdavau saldainius ir suvalgydavau juos pati, viena, sėdėdama ant tvoros. Juk svarbiausia – susidraugauti su pačia savimi.

Tėtis tuomet man atrodė kaip tvirtas aukštas medis, o mama – lyg jauki šilta krosnis. Nuo jų dvelkė patikimu saugumu ir gėlėta ramybe. Nes juk Dievai.

O lietingomis dienomis aš visada piešiau prasmingas tepliones.

O vieną dieną berniukas vaikų darželyje padovanojo man boružės pavidalo sagą. Ji buvo lygi ir blizganti. Tuomet aš pirmą kartą suvokiau, kad berniukai ir mergaitės yra skirtingi: berniukai stebina, o mergaitės – stebisi…

O dabar aš manau, kad žmonės sensta todėl, kad pamažu nustoja džiaugtis paprastais dalykais, nustoja stebėtis ir tikėti stebuklais.

Nuo mano vaikystės laikų mažai kas pasikeitė. Griaustinis ir penki pirštai ant kojų – tai labai gražu. Bet savo “paslaptis“ mes iki šiol slepiame, bet tik ne po stiklu žemėje, o giliai savo širdyje…

Ar žinai, kur mano “paslaptis?“ Nori, parodysiu 🙂 ?

Pagal V. Lesonen esė, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vaikus 🙂 .. Kurkime mums visiems šviesią, saugią, laimingą realybę ir ateitį!

Neskubinkite laiko..

Mano jaunėlei netrukus sukaks 14, greitai gaus pasą, ūgis 170. Va, sėdi ir Bredberį skaito. Kaip viskas taip greitai įvyksta, ką? Rodos, tik vakar tavo rankos džiaustė išskalbtus rausvus šliaužtinukus su gėlytėmis, ir.. tik vieens – ir tos pačios rankos džiausto rausvas su gėlytėmis – bet jau liemenėles. Ir, rodos, visa tai įvyko akimirksniu.

O vyresnysis universitetą baigė, barzdotas vyras, turi automobilį ir merginą, o aš vis dar pagaunu save galvojant, kai matau vitrinoje gražų žaislinį garvežiuką: o kad taip jam nupirkus, tai bent apsidžiaugtų! Labai jau jis mėgo traukinius ir garvežius, kai buvo mažas.

Dabar tokia ypatinga jo veido išraiška, kai aš eilinį kartą kažką pripainioju kompiuteryje.. Spinduliuoja kantrybę. Atseit: “Na, nieko tokio, kad nesupranti, aš tave vis vien myliu, žinoma, padėsiu.“ Įdomu, o ar man pakako kantrybės, kai jis, būdamas mažas, kažko nesuprato, painiojo ir gadino? Aš jau neprisimenu.

Ir kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad tai esminė tiesa apie vaikus: jie labai greitai užauga.

Nors jauniems tėveliams dažnai atrodo, kad taip, kaip dabar, bus visada. Amžinas verksmas naktimis, amžinas “ant rankučių“, amžini žaidimai su mašinėlėmis ar lėlėmis, raudojimas išsiskiriant ir ta pati pasaka šimtąjį kartą. Ir taip norisi, kad tai greičiau pasikeistų. Kad jis greičiau augtų, kad greičiau viską pats išmoktų..

Taip ir bus: vaikas užaugs ir viską pats išmoks, ir labai greitai. Juk mes užimti, pas mus darbai, santykiai, kūryba, na, ir tiesiog reikalai, todėl vaikų gyvenimą mes pragyvename epizodiškai. Pusantrų metų pradžioje, paskui pusvalandį vakare ir dvi savaites atostogose.

Jei paskaičiuosime “gryną“ mūsų tėvystės laiką, ar daug jo susirinks? Ir kiek iš to laiko mes išeikvojome priekaištams, notacijoms ir visiems “atstok“, “palauk“ arba “geriau eik pamokas ruošti“..

O prisiminsime mes visai ne “pratinimą prie naktipuodžio“ ir ne vaikų trimestro pažymius ketvirtoje klasėje. Įsimena visai kiti dalykai.

Kai sūnui buvo ketveri, mes išleidome jį su močiutėmis ilsėtis prie jūros, o patys planavome atvykti ten po mėnesio. Abi močiutės jį labai mylėjo, jos skambino mums ir pasakojo, kad sūnus puikiai valgo, maudosi jūroje, ir viskas jam labai patinka. Bet kai mes atvykome pas jį ir vakare visi gulėjome plačioje lovoje, vaikas atsiduso ir su palengvėjimu ištarė: “kaip gi aš pavargau be jūsų“..

O kai dukrai buvo penkeri ir ji lankė vaikų darželį, mes gaminome su ja “bučinukų atsargas“. Ji turėjo džinsinį kombinezoną su daugybe kišenėlių, ir štai ryte aš į visas tas kišenes įdėdavau “bučinukus“. Tam, kad ji galėtų juos “pasiekti“ ir pajusti, kad mama ją myli, jei staiga jai pasidarytų liūdna.

Aš labai norėčiau, kad tėvai suvoktų savo vaikų vaikystę kaip brangiausią ir gražiausią gyvenimo dovaną – laiką, kai galima su jais būti, rūpintis jais, džiaugtis, apkabinti, išklausyti, saugoti, branginti ir sukurti “bučinukų“ atsargas visam gyvenimui.

Neskubinkite laiko. Skalbkite šliaužtinukus ir pirkite garvežiukus.

Mėgaukitės.

Pagal L. Petranovskajos tekstą, vertė ruvi.lt

Matyti ir skatinti gėrį..

Istorija iš gyvenimo. Tai vienos moters pasakojimas apie labai svarbią motinystės patirtį ir apie perduodamą iš kartos į kartą gyvenimo išmintį:

“PAGIRK, NET JEI NORISI VERKTI..“

Prisipažinsiu atvirai: vaikystėje aš nepadėjau tėvams. Tiksliau, bandžiau kažkada, labai ankstyvoje vaikystėje, bet jiems tai nepatiko. Žinoma, aš viską dariau ne taip, man viskas nesisekė, todėl mama sakydavo: “Geriau eik, pažaisk, o aš viską padarysiu pati..“, o kartais ir supykdavo: “Netrukdyk..“

Ne, mama tikrai nenorėjo manęs įžeisti. Ji norėjo kaip geriau: padaryti viską kuo greičiau ir eiti su manimi pasivaikščioti. Juk ji turėjo tiek daug darbų! Ir.. aš po truputį lioviausi jai trukdyti. O paskui ir apskritai lioviausi kažką daryti namuose.

O kai aš suaugau, mama visa tai man pasakojo ir apgailestavo: “O, kad aš galėčiau grąžinti laiką atgal! Viskam tikrai rasčiau laiko, ir kantrybės turėčiau..“ Na, bet nieko jau neištaisysi, todėl aš mokiausi gaminti valgyti ir tvarkytis tuomet, kai jau buvau ištekėjusi.

Ir nežinia, ar aš pati sugebėčiau išmokyti savo vaikus elementariausių dalykų – sudėti į vietas savo žaisliukus ir daiktus, susitvarkyti kambarį, išmokti gaminti valgį, ir pan., – jei ne mano anyta, su kuria ilgą laiką kartu gyvenome.

Ji užaugo daugiavaikėje šeimoje, kur jos mama sumaniai, pagal vaikų amžių, žaismingai ir kantriai mokė visus vaikus naudingų įgūdžių. Todėl anyta pamokė mane: “Tegul vaikai visada padeda, net jei ir trukdo. Ir girk! Pagirk, net jei kartais nuo jų pagalbos norisi verkti..“

Ir aš mačiau, kaip ji giria anūkus, kai jie padeda jai tvarkytis ar ruošti maistą, kaip šviečia jų akutės, nors.. dažniausiai po tokios pagalbos reikėjo viską sutvarkyti ar perdaryti. Tik, žinoma, vaikams nematant..

– Žiūrėkite, kokius puikius sausainius ji šiandien mums visiems pagamino!  – gyrė mūsų jaunėlę dukrelę anyta, skanaudama beformius, truputį apdegusius kepinius.

Ji gyrė mūsų vaikus už kiekvieną savarankiškai atliktą darbelį, už norą ir pastangas padėti, pasimokyti, sužinoti. Ir kantriai aiškino, skatino, įtraukdavo anūkus į bendrus darbus.

Mes nuolat girdėjome: “Labai ačiū, kad man padėjai, be tavęs būtų daug sunkiau ir ilgiau..“, “Tu taip greitai viską supratai ir išmokai!“, “Matai, kaip gerai, dabar mokėsi pats batų raištelius užrišti!“, “Kaip šauniai mes visi padirbėjome!“, “Šitos salotos skaniausios, kokias tik man teko ragauti! Gal galėtum man dar įdėti?“, ir t.t..

Ir vaikai džiaugėsi, stengėsi, mokėsi vis naujų darbų.. Visi ketveri. Vienas per kitą klausė: “Močiute, gal galėčiau tau padėti?, “Mama, gal aš galiu kažką padaryti?“, “Tėti, o galima aš?“. O močiutė tik šypsojosi.. Džiaugėsi, matydama, kaip vaikai tampa savarankiški, kaip noriai jungiasi bendriems darbams, kaip rodo iniciatyvą ir kūrybingumą.

Todėl vyresnieji vaikai – jau tikri pagalbininkai namuose, jie patys pasiskirstė darbus, už kuriuos yra atsakingi. Be prievartos, pykčio ar ginčų. Tiesiog pajuto močiutės skiepijamą vienybę, tėvų palaikymą, ir džiaugėsi, galėdami patys atlikti paprasčiausius, bet būtinus kasdieninius darbus.

Ir vaikams tai patinka! Jiems patinka tas savarankiškumas, tas šeimos bendrumo jausmas ir gebėjimas padėti kitiems šeimos nariams. Ir, žinoma, jiems labai, labai patinka pasijusti “suaugusiais“!

Štai taip mano anytos patirtis padėjo išugdyti vaikų savarankiškumą, iniciatyvumą, geranoriškumą, vienybės pojūtį. Be jokių ypatingų auklėjimo metodikų ar “elitinių“ ugdymo įstaigų.

Juk tai, pasirodo, taip paprasta – paskatinti vaiką išskleisti geriausias savybes, pagirti, padrąsinti, palaikyti. Tiesiog sudaryti tam sąlygas ir įsitikinti, kad geranoriškumo, meilės ir santarvės atmosfera šeimoje išties daro stebuklus!

Ir dar. Visus mus jau gerokai išvargino neapykantos ir egoizmo atmosfera, kur verda negatyvumas: prievarta, kovos, konkurencija, agresija. Tai jau atgyveno, todėl pradėkime gyventi kitaip – taikiai, geranoriškai, vieningai.

Kiekviename iš mūsų, kaip ir mūsų vaikučiuose, yra kažkas gero – pradėkime tai matyti ir skatinti. Pagirkime kitus. Būkime geranoriški bendravime. O harmonija mūsų šeimose būtinai pakeis ir mūsų visuomenę..

Pagal nežinomos autorės pasakojimą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !