Tokios svarbios, tokios širdžiai mielos akimirkos..

Su artėjančia Tėvo diena 🙂 !

Reklama

Kalba mažieji :)

Tėtis sako sūnui:

– Na, ir išlepinome mes tave! Ko gero, teks tave nubausti..

– Kaip taip?! – nustebo vaikas. – Išlepinote jūs, o bausite mane?..

************

Penkiametė aiškina mamai:

– Iš pradžių išauga pieniniai dantys, paskui krūminiai, o po to – auksiniai!

************

Tėtis nusiminė, nes sugedo jo automobilis. Mažasis sūnelis bando guosti tėtį:

– Užtat dabar benzino nereikės pirkti!

************

Šeima grįžta vakare namo ir pamato, kad nėra elektros. Jaunėlis kelis kartus spragteli jungtuką ir padaro išvadą:

– Taip, šviesos nėra, tik garsas nuo jos liko..

************

Penkiametis taupo pinigus – tai senelis įdeda pinigėlių į taupyklę, tai močiutė, tai mama ar tėtis. Kartą senelis paklausė – kam gi vaikas taupo pinigus.

– Na, žinai, seneli, štai sukaks man 18, ir eisiu aš sau žmonos ieškoti. O ji man pasakys: šito noriu, ano noriu.. Reikia pasiruošti.

************

Tėtis ruošiasi į darbą. Sūnus prieina ir klausia:

– Tėti, kur tu eini?

– Į darbą.

– O kam?

– Na, kaip tai – kam? Kad tave galėčiau maitinti.

– Tėveli, gali niekur neiti, aš jau pavalgiau..

************

Tėtis grįžo iš parduotuvės, dukrelė stebi, kaip mama išima prekes iš krepšio.

– Oi, mama, tėtis nupirko ir vandens, ir sulčių. Tu jam leidai?

– Tėčiui nereikalingas mano leidimas, jis gali daryti viską, ką nori.

– Tai tu jam leidai daryti viską, ką jis nori? – padarė netikėtą išvadą mažoji.

************

Dviejų metukų anūkė klausia močiutės:

– Močiute, ką tu darai?

– Košę verdu.

– Oi, močiutė, tu tikra mano padėjėja!

************

– Mamyte, ar nori Kinder-siurprizo?

– Ne.

– O dabar manęs paklausk..

************

Dukrelė sirguliuoja, mama įkalbinėja ją suvalgyti česnako skiltelę.

– Nenoriu, – atsisako dukra.

– Bet nuo česnako žūsta daug virusų ir mikrobų!

– Geriau jau jie nuo šokolado žūtų..

************

– Mamyte, o aš žinau, kodėl žuvys nekalba!

– Ir kodėl gi?

– Jos bijo išsižioti, kad vandens į burną nepribėgtų..

************

– Tėveli, nupirk man būgną..

– Na, ne, ir taip triukšmo pakanka.

– Nupirk, tėveli, prašau, aš juo grosiu tik tada, kai tu miegosi..

************

– Mamyte, ačiū tau labai už tai, kad tu esi mano mama. Nes jei turėčiau kitą mamą, aš nuo jos pabėgčiau ir eičiau tavęs ieškoti..

************

Penktokas aiškina mamai:

– Aš žinau, kodėl birželio 1 yra vaikų gynimo diena! Todėl, kad gegužės 31 visi moksleiviai parneša dienynus su metiniais pažymiais..

************

Mylėkime vaikus – besąlygiškai ir tyrai 🙂 ! Visiems nuostabios vasaros 🙂 !

Gražiausios akimirkos…

Naktį girdžiu mažų kojyčių trepsėjimą: dukrelė atėjo į mano kambarį. Guliu tyliai, klausausi. Galbūt, ji sugrįš į savo kambarį, ir aš galėsiu toliau miegoti..

– Mama! Mamyte! – šaukia ji užsimiegojusiu balseliu.

– Taip.. Kas nutiko? – vos ištariu, nenoriai atmerkdama akis.

Dukrelė nutyla, jos akys blizga blankioje šviesoje.

– Mamyte.. Aš myliu tave!..

– Ir aš tave..

– O aš labiau!..

Gulasi šalia ir tuoj pat užmiega. Bet jos ištarti žodžiai jaukiai pakimba kambaryje. O, kad aš galėčiau prisiliesti prie jų, aš paimčiau juos ir niekada nepaleisčiau.. Vis dar girdžiu tylų dukrelės balsą, kuris šnabžda pačius brangiausius pasaulyje žodžius: “Aš myliu tave..“

Šypsausi ir lėtai iškvepiu, baimindamasi išsklaidyti šias nuostabias akimirkas.. Juk vieną dieną ši maža mergaitė taps suaugusia mergina.. Vieną dieną aš galėsiu ramiai, be jokios skubos praustis duše..

Vieną dieną aš ramiai išgersiu rytinę arbatą ir paskaitysiu mėgiamą knygą.. Vieną dieną aš išeisiu iš namų viena, nesibaimindama, kad manęs kažkas laukia.. Vieną dieną aš grąžinsiu sau save..

Bet šiandien aš atiduodu save JAI. Aš pavargstu, kartais mano jėgos išsenka, bet aš žinau, kad mane TAIP myli ir aš esu TAIP reikalinga..

Ir patikėkite – tai Geriausios Mano Gyvenimo Akimirkos 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Pasakojimas apie pastabas

Kartą aš valgiau burokėlius ir gabalėlis nukrito ant mano baltų marškinėlių. “Na, kaip gi čia…“ – pagalvojau. Bet tuoj pat atleidau sau. Juk reikia sau atleisti visokias smulkias nesėkmes…

O kartą dar mažas mano sūnus Mykolas valgė sriubą ir apsitaškė švarius marškinius. “Pasistenk valgyti tvarkingiau!“ – automatiškai išpyškinau. Juk aš labai norėjau būti ideali.

Ir aš nusprendžiau: o ar nepabandžius man nors vieną dieną duoti pačiai sau pastabas? Tokias, kurios automatiškai iššoka suaugusiems dėl įvairiausių vaikų nesėkmių?

Taigi, kitą rytą aš nuėjau į virtuvę ir pamačiau neišplautą puodelį kriauklėje.

– Ar tau sunku buvo išplauti?! – nuskambėjo balsas ausyje.

– Reikia mokytis disciplinos! Nes nieko gero iš tavęs nesigaus! – monotoniškai tęsė tas pats balsas.

– Brrr… – papurčiau galvą.

Susiruošiau į miestą, pradėjau autis batus.

– Užkulnio, užkulnio nenulenk! Aukis tvarkingai. Ir apskritai, liežuvėliu avalynei reikia naudotis. Nežinai, kur? Kaip nežinai? Amžinai pas tave betvarkė! Aha-aha, pirštu sau padėk autis… Pats tas – štai kodėl neturi gražaus manikiūro! – įkyriai bambėjo toliau balsas.

Nuotaika pradėjo kristi. Na ir kandūs tie komentarai – tiesiog kaip rūgštis!

Einu gatve, paukštukai čiulba, grožis… Paspyriau ant šaligatvio gulintį kaštoną.

– Batus gi numuši! Nespėju pirkti tau avalynės! – riktelėjo balsas.

Aš jau namie, gaminu pietus. Atidariau spintelę virš galvos, kad paimčiau lėkštę. Atidariau. O uždaryti pamiršau, ir – kaaaip dėjau visu ūgiu į durelių kampą!..

Akyse žvaigždutės. Galvą skauda. O ausyje vėl tas įkyrus piktdžiugiškas balsas:

– Aha… Ar nesakiau! Kiek kartų galiu tau kartoti: uždaryk dureles! Vaa, matai, skauda? Nieko čia keisto, kad taip atsitiko!

Aš visai nuleidau rankas, atsisėdau. O ausyje:

– Na, ir ko dabar išsidrėbei, poniute? Ar tau darbų namuose maža?..

O paskui, paskui… Man pasidarė iki ašarų bloga. Todėl, kad neįmanoma gyventi su tokio “balso“ priežiūra. Būtent – gyventi…

O jei toks “balsas“ – tavo mama?..

Nuo tos dienos mes žaidžiame su Mykolu futbolą, paspirdami nukritusius kaštonus. O žiemą – ritinėjame ledukus.

Kartą visą autobusų stotelę nuėjome, paspirdami mažus ir didelius ledo gabalėlius. Mes juokėmės… Ir visai negalvojome apie batus!

O kai Mykolui liūdna, aš visada jį apkabinu. Juk tai geriau už žodžius. Apskritai, geriau už bet kokius žodžius.

Mylėkite, kuo dažniau apkabinkite savo vaikus. Išraukite iš savęs su šaknimis tą bjaurų komentatorių su jo kandžiomis pastabomis!

Ir tegul jūsų vaiko atsiminimuose apie vaikystę bus numušti batai, dėmės nuo maisto, juokas ir tvirtas įsitikinimas – tave myli ir priima visokį 🙂 ..

Pagal Lenos Ligovskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Kalėdinė dovana tėčiui

Vilius graudžiai verkė – jis buvo labai labai nusivylęs gyvenimu.. Gyvenimu, Kalėdomis, o daugiausiai – Kalėdų Seneliu.

Juk jis taip laukė Kalėdų Senelio! Vos iškritus sniegui, Vilius pradėjo skaičiuoti dienas iki švenčių, kada galės pamatyti tikrų tikriausią Kalėdų Senelį..

Bet šiandien vakare jis ėjo pro tėvų miegamąjį ir staiga pamatė, kaip jo tėtis matuojasi Kalėdų Senelio kostiumą.. Vilius kaipmat suprato, ką tai reiškia. Tai reiškia, kad jokio Kalėdų Senelio nėra..

Ir kaip dabar gyventi? Kaip gyventi šiame pasaulyje, jei jame nėra Kalėdų Senelio?..

Vilius nusišluostė ašaras, kurios niekaip nenorėjo sustoti, sunkiai atsiduso ir staiga pamatė ant savo stalo (už kurio, kaip jis svajojo, ruoš pamokas, kai eis į mokyklą) laišką.

Ant voko didelėmis spausdintinėmis raidėmis (o Vilius kol kas mokėjo skaityti tik spausdintinėmis raidėmis) buvo parašyta: “Viliui nuo Kalėdų Senelio“.

Vilius vėl atsiduso, bet smalsumas nugalėjo, todėl jis paėmė voką, atplėšė jį ir pradėjo skaityti.

“Sveikas, Viliau! Matau, kad tu nusivylei manimi. O be reikalo. Juk aš tikrai esu.

Tiesiog tavo tėtis taip pat turi kalėdinę svajonę – jis visada norėjo būti Kalėdų seneliu.

Juk aš negalėjau neišpildyti jo nuostabios svajonės, tiesa? Todėl mudu susitarkime, kad tarsi mes nežinome, kad Kalėdų Senelis – tavo tėtis..

Padarykime kartu tavo tėčiui tokią dovaną, gerai? Tai bus mūsų mažytė paslaptis – juk tu dabar žinai, kad Kalėdų Senelis yra, ir juo gali tapti kiekvienas geras žmogus 🙂 .

O tavęs, Viliau, be šios kalėdinės paslapties laukia dar viena dovana – tai tavo ilgai lauktas radijo bangomis valdomas sraigtasparnis. Tik – tš-šš-š – aš tau nieko nesakiau 😉 .

Visada tavo Kalėdų Senelis.“

Vilius buvo laimingas – tai buvo pačios geriausios Kalėdos pasaulyje!

Jis triukšmingai bėgiojo po namus, vaikydamasis sraigtasparnį, kuris jau spėjo išgąsdinti močiutę ir numesti mėgiamą mamos vazą.

Ir nors močiutė ir mama nebuvo labai tuo patenkintos, bet nieko nesakė. Jos buvo laimingos – juk šiandien šventė!

Ir tėtis buvo laimingas.. Bet niekas neįtarė, kodėl.

Na, beveik niekas 😉 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt