Apie pretenzijas tėvams

Suaugusiam žmogui labai svarbu suprasti savo būdą ir charakterį, ypač jei pastebimos kažkokios negatyvios savybės. Todėl logiška, kad to negatyvumo priežasčių dažniausiai ieškoma vaikystėje, tėvų auklėjime – juk tuo metu artimiausių žmonių aplinkoje yra formuojamas vaiko charakteris.

Taip, tėvai didele dalimi yra atsakingi už savo savo vaikų auklėjimą, bet nei vienas iš jų sąmoningai nedaro blogo savo vaikams.. Auklėjimo klaidos atsiranda dėl pačių tėvų nebrandumo arba dėl to, kad jie tiesiog kartoja savo tėvų netikusį auklėjimo modelį.

Gerai, jei tai supratęs žmogus padaro teisingas išvadas ir priima sprendimą tobulėti – t.y., sąmoningai keisti tas savybes, kurios jam trukdo gyvenime. Tačiau neretai žmonės užstringa begalinių kaltinimų, pretenzijų ir priekaištų savo tėvams etape ir įsijaučia į nuskriaustos aukos vaidmenį.

Tokiu atveju tėvai kaltinami visomis įmanomomis nesėkmėmis jų suaugusių vaikų gyvenime, o tėvai, savo ruožtu, pradeda dėl to jausti nuolatinę kaltę.

Suaugę vaikai gali pradėti manipuliuoti tėvų kaltės jausmu ir reikalauti iš jų įvairiausios pagalbos: padėti finansiškai, iškeisti butą jaunos šeimos naudai, prižiūrėti vaikus, įsigyti kažkokius daiktus.. Kiti gi gali atsisakyti bendrauti su tėvais ir prisiminti juos tik tuomet, kai kažko iš jų prireikia.

Tokiu savo elgesiu suaugę vaikai parodo savo nebrandumą ir egoizmą – juk dažniausiai pabrėžiamos tik tėvų auklėjimo klaidos, ignoruojant pozityvius vaikystės momentus. Be to, labai patogu turėti “atpirkimo ožį“, ant kurio galima suversti atsakomybę už savo pačių klaidas.

Tokių kaltinimų klasta tame, kad tėvai verčiami jausti nuolatinę kaltę už tai, ko jau negalima ištaisyti, todėl stengiasi visais įmanomais būdais įtikti savo vaikams ir nusipelnyti atleidimo. Tokie santykiai iš esmės nesveiki, juose negali būti nuoširdumo ir meilės.

Sutikite, keistai atrodo keturiasdešimtmečiai ar net vyresni žmonės, kurie prisidengia savo jau senyvų tėvų auklėjimo klaidomis.. Gal tėvai ir neparodė deramo pavyzdžio, gal nemokėjo ar nesugebėjo tinkamai auklėti, bet juk dabar jų vaikai jau patys suaugę žmonės ir gali sąmoningai ugdyti savyje tai, ko nesugebėjo jų tėvai.

Ir, kaip nekeista, tokie įsijautę į aukos vaidmenį suaugę vaikai dažnai ir patys nebūna idealūs tėvai savo vaikams.. Dėl to, kad nesikeičia, jie patys pradeda nesąmoningai kartoti tas pačias klaidas, kurias darė jų tėvai – taip perduodama ydingo elgesio estafetė giminėje.

Todėl prieš kaltinant savo tėvus reikėtų atminti, kad jie darė tiek, kiek galėjo – nepamirškime, kad tuo metu, kai augino vaikus, jie buvo jauni ir nepatyrę žmonės. Ir kad kiekvienas naujas šeimos narys, kai tik suauga, gali sąmoningai keisti ydingą elgesį giminėje. Ir kas, tai padarys, jei ne mes?..

Kai mes suaugame, ateina mūsų laikas imtis atsakomybės už savo ir savo šeimos gyvenimą. Tėvai jau padarė dėl mūsų viską, ką galėjo – per juos mes atėjome į šį pasaulį, jie mus užaugino taip, kaip sugebėjo.

Gal būt, mums atrodo, kad to per maža, bet tai nereiškia, kad jie mums linkėjo blogo – tiesiog tuo metu jie kitaip nemokėjo.. Galiausiai, tėvų senatvė – ne laikas kerštui už jų netobulumą jaunystėje, tai laikas, kai suaugę vaikai jau turi padėti savo tėvams.

Mes visada turime pasirinkimą – kankintis aukos vaidmenyje, keršyti tėvams ar atleisti jiems ir imtis atsakomybės už save ir savo gyvenimą.

Galima likti aukos pozicijoje, pykti ir reikšti savo tėvams pretenzijas, metų metais reikalauti iš jų skolų už vaikystės nuoskaudas ir permesti jiems atsakomybę už savo gyvenimą..

Bet ar suteiks tai laimės? Ar pakeis kažką į gera? Ir kokį elgesio pavyzdį su tėvais parodysime savo vaikams?

Todėl – būkime sąmoningi, būkime dėkingi už tai, ką gavome iš savo tėvų. Jie jau negali ištaisyti savo auklėjimo klaidų – atleiskime jiems, būkime geraširdiški, tik taip sugrąžinsime harmoniją: meilę, pagarbą, santarvę į šeimą ir giminę, tik taip parodysime deramą pavyzdį savo vaikams.

Meilės, laimės ir vienybės mums visiems 🙂 !.. Geros savaitės 🙂 !

Reklama

Vedos apie vaikų auklėjimą

*Vedų tradicija teigia, kad vaikai ugdosi patys, jei tėvai neslopina jų ir padeda jiems išskleisti geriausias savo charakterio savybes ir unikalius įgimtus gabumus.

*Vaikų auklėjimas – ne prievarta, ne muštravimas ar kažkokių elgesio šablonų primetimas. Tėvų ir auklėtojų užduotis – suteikti palankias sąlygas vaikui natūraliai vystytis, stebėti jo būdo ypatumus, jo asmenybės tipą ir skatinti geriausias vaiko savybes.

*Jei tėvai nesupranta vaiko charakterio ir nuslopina jo prigimtinius gebėjimus –  vaikas auga nepasitikintis savimi, jis neranda savo pašaukimo, nuolat ieško gyvenimo prasmės.

*Vedos skiria 4 asmenybės tipus, kurie pasireiškia nuo pat ankstyvos vaikystės.

  • Pirmasis – “moksliukų“, mokytojų tipas. Tai vaikai, gabūs įvairiems mokslams ir mėgstantys mokytis. Jie daug kuo domisi ir nuolat siekia viską išnagrinėti, pažinti, suprasti, išsiaiškinti. Pagrindinė jų savybė – sąžiningumas.
  • Antrasis tipas – vadovai. Jau ankstyvoje vaikystėje jie sugeba sutelkti kitus, siekia tvarkos ir sąžiningumo, gali apginti kitus. Jų pagrindinė savybė – atsakomybė, pareigos jausmas.
  • Trečiasis asmenybės tipas – organizatoriai, prekeiviai. Nuo pat vaikystės jie kažką renka, kolekcionuoja ir keičiasi su kitais. Pagrindinė jų savybė – praktiškumas.
  • Ketvirtasis tipas – meistrai, kūrėjai. Jie mėgsta kažką kurti patys ar meistrauti savo rankomis. Pagrindinė jų savybė – darbštumas.

*Todėl labai svarbu nuo pat ankstyvos vaikystės stebėti vaiką ir skatinti jo stipriausias ir geriausias savybės – tuomet vaikas auga pasitikintis savimi, iniciatyvus, kūrybingas ir lengvai suranda savo gyvenimo kelią.

*Tėvai taip pat turi suprasti, koks reikšmingas ir jų pačių asmeninis pavyzdys vaikų auklėjime. Tėvų žodžiai neturi skirtis nuo veiksmų, nes vaikai labai gerai jaučia bet kokį neatitikimą, ir tai žlugdo pasitikėjimą tėvais. Be to, vaikai įsisavina viską, ką pastebi ir nuolat mato savo tėvų ir kitų artimų žmonių gyvenime.

*Juk be prigimtinių vaiko savybių vystymo tėvai savo pavyzdžiu moko ir elgesio, ir tvarkos, ir buitinių darbų. Pavyzdžiui, jei mama reikalaus iš dukters tvarkos namuose, bet pati nekęs tvarkymosi ir nuolat stengsis kažkam iš namiškių permesti namų buities darbus – duktė iš tokio “auklėjimo“ išmoks egoizmo ir manipuliacijų.

*Tėvų atsakomybė vaikų auklėjime didžiulė – jiems reikia daug kantrybės, meilės, išminties, kad būtų deramu pavyzdžiu savo vaikams, kad nesužeistų jautrios vaiko sielos ir nesulaužytų jo likimo. Patys tėvai turi nuolat dvasiškai augti ir tobulėti.

*Norite, kad vaikas būtų geras ir mylintis – padėkite žmonėms, būkite geranoriški, gerbkite savo tėvus, mylėkite gamtą ir visą gyvybę.

*Norite, kad vaikas būtų kūrybingas – kurkite: pieškite, grokite, dainuokite, rašykite, auginkite ir puoselėkite sodą, meistraukite..

*Norite, kad vaikas būtų sveikas ir aktyvus – sveikai maitinkitės, renkite žygius į gamtą, sportuokite.

*Norite, kad vaikas būtų laimingas šeimoje – mylėkite sutuoktinį, gyvenkite santarvėje, rūpinkitės visais šeimos nariais, būkite nuoširdūs ir geranoriški.

*Kas bevyktų išoriniame pasaulyje – tėvų namai turi būti doros, išminties, ramybės ir atgaivos oaze, o tėvų elgesys – sektinu orientyru ir deramu pavyzdžiu. Darna ir meilė namuose – darna ir meilė šeimos narių širdyse, kurią jie skleidžia ir išoriniame pasaulyje.

*Vaikai – tarsi gležni daigeliai, iš kurių turi užaugti gražūs, tvirti medžiai. Tėvų rankose – ne tik jų vaikų, bet ir žmonijos ateitis, juk vaikai – tai rytojaus suaugusieji, nuo kurių priklausys visos žmonijos gyvenimas.

Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt

Visiems darnios ir gražios savaitės 🙂 !

Tėvo laiškas sūnui

Paklausyk, sūnau. Tariu tau šiuos žodžius tuomet, kai tu miegi. Tavo mažytė ranka pakišta po žanduku, o garbanoti šviesūs plaukai prilipę prie drėgnos kaktos.

Aš tyliai įslinkau į tavo kambarį. Prieš kelias minutes, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užliejo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės su giliu savo kaltės suvokimu.

Štai apie ką aš galvojau, sūnau. Aš išliejau ant tavęs savo blogą nuotaiką. Aš išplūdau tave, kai tu ruošeisi į mokyklą. Aš išbariau tave, kai tu neišsivalei batų. Aš aprėkiau tave, kai tu kažką iš savo rūbų numetei ant grindų.

Prie pusryčių stalo aš taip pat prie tavęs kabinėjausi – tu išliejai arbatą, tu godžiai kimšai maistą, tu padėjai alkūnes ant stalo, tu pernelyg storai užtepei sviestą ant duonos, o paskui, kai tu nubėgai pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu nusišypsojai, pamojavai man ranka ir šūktelėjai: “Iki pasimatymo, tėveli!“, o aš suraukiau antakius ir atsakiau: “Nesikūprink!“

Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš pradžių. Eidamas gatve namo aš pastebėjau, kad tu klūpodamas žaidi su kamuoliukais. Ant tavo kelnių atsirado skylės. Aš pažeminau tave tavo draugų akivaizdoje ir priverčiau eiti namo.

“Kelnės brangiai kainuoja, ir jei tau tektų jas pirkti už savo pinigus, tu būtum žymiai tvarkingesnis“, – tik įsivaizduok, sūnau, kad tai pasakė tavo tėvas!

Atsimeni, kaip tu įėjai po to į biblioteką, kur aš skaičiau? Droviai, su skausmu akyse. Kai aš prabėgomis žvilgtelėjau į tave pro laikraščio kraštą, susierzinęs dėl to, kad man sutrukdei, tu neryžtingai sustojai prie durų.

– Ko tu nori? – grubiai paklausiau aš.

Tu nieko neatsakei, tik puolei man ant kelių, apkabinai ir pabučiavai mane. Tavo rankutės apkabino mane su meile, kurią Kūrėjas įdėjo į tavo širdelę, ir kurios net mano atsainus elgesys negalėjo užgesinti.

Paskui tu nubėgai smulkiais žingsneliais laiptais į viršų. Tai štai, sūnau, netrukus po to laikraštis išslydo man iš rankų, ir mane užvaldė baisus smaugiantis siaubas. Ką su manimi padarė įprotis – įprotis kabinėtis, pamokslauti.

Tai buvo atpildas, tai buvo tai, ką tu, mažas berniukas, pažadinai manyje. Negaliu pasakyti, kad aš nemyliu tavęs. Visa esmė tame, kad aš turiu pernelyg daug lūkesčių tau ir matuoju tave savo pragyventų metų matu.

Tavyje tiek daug nuostabaus, tiek gerumo ir tyrumo. Tavo mažytė širdelė tokia pat didinga, kaip saulėtekis kalnuose. Tai pasireiškė nuoširdžiame tavo polėkyje, kai tu apkabinai mane ir pabučiavai prieš eidamas miegoti. Ir niekas kitas šiandien neturi prasmės, sūnau.

Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir sugėdintas lenkiu prieš tave galvą. Tai per maža atgaila. Bet aš žinau, kad tu nesuprastum manęs, jei visa tai pasakyčiau tau ryte, kai atsibusi.

Bet rytoj aš būsiu tikru tėvu. Aš draugausiu su tavimi. Liūdėsiu, kai tu liūdi ir juoksiuosi, kai juokiesi tu. Aš prikąsiu liežuvį, jei kils noras ištarti tau kažką irzlaus.

Aš nuolat sau kartosiu: “Juk jis tik mažas berniukas! Mažas berniukas!“ Juk anksčiau mintyse aš mačiau tavyje suaugusį vyrą. Tačiau dabar, kai aš matau tave, sūnau, susirietusį į kamuoliuką savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar vaikas. Dar vakar tu visai mažytis gulėjai ant savo mamos rankų, padėjęs galvelę ant jos peties.

Aš reikalavau iš tavęs daug. Pernelyg daug.

Pagal U. L. Arnett tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems šilto vasariško savaitgalio 🙂 !

Vaikai už taiką

Meninis projektas “Pasaulis be karo“ sumanytas kaip nuoširdus vaikų atsakas į suaugusiųjų poelgius.

Pastaruoju metu iš televizijos ekranų vis dažniau ir dažniau skleidžiama informacija, kuri nedaro mus laimingais, bet greičiau atvirkščiai – verčia pasinerti į neviltį, įtampą ir agresiją.

Šis video sukurtas tam, kad žiūrovas gautų nors nedidelę laimės ir šviesos dalelę, kad jis susimąstytų apie tai, ką jis gali padaryti savo kasdieniniame gyvenime, kad Pasaulis taptų truputį geresnis ir gražesnis.

Dainos įrašui ir  videoklipo filmavimui jungtinis “Žemės Vaikai“ choras suvienijo gabius vaikus iš įvairių šalių: Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Izraelio ir Vokietijos.

Vaikai gali sujungti tai, kas atrodo nesujungiama ir atvirai pasakyti tai, ką suaugusieji neišdrįsta pripažinti.. Nepaverskime vaikų suaugusiųjų susipriešinimo, neapykantos ir agresijos įkaitais! Padovanokime vaikams laimingą ateitį – taikią, kūrybingą ir džiaugsmingą 🙂 !