Svarbus kiekvienas, keičiantis pasaulį..

Šiame video – penkiolikmetės Gretos Tiunberg iš Švedijos kalba Jungtinių Tautų klimato konferencijoje, kuri vyko 2018 metais Lenkijoje. Stebina ir žavi šios paauglės drąsa įvardinant šiuolaikinio pasaulio problemų priežastis, kurias ne kiekvienas suaugęs drįsta pamatyti.

O čia šis pasisakymas lietuvių kalba:

“Žmonės sako, kad Švedija – maža šalis ir neturi reikšmės, kuo ji užsiima. Bet aš supratau, kad tu negali būti mažas, kai keiti pasaulį į gera. Bet kad tai padarytume, mes turime kalbėti aiškiai, net jei mums nejauku apie tai kalbėti.

Jūs tik tai ir darote, kad nuolat kalbate apie pastoviai augančią žaliąją ekonomiką, nes bijote prarasti savo populiarumą. Jūs tik tai ir darote, kad kalbate apie būtinybę judėti toliau, remiantis tomis pačiomis neprotingomis idėjomis, kurios ir sukūrė visą šį chaosą aplink.

Ir tai vyksta tuo metu, kai vienintelis protingas sprendimas, kurį mes turime priimti – tai paspausti ekstremalų stabdymą.

Jūs nepakankamai brandūs, kad pripažintumėte tiesą. Net šią naštą jūs užmetate ant mūsų pečių – vaikų pečių. Bet man nerūpi mano nepopuliarumas. Man rūpi sąžiningas klimato ir gyvybės planetoje problemų sprendimas.

Mūsų civilizacija buvo paaukota vardan to, kad tam tikrai nedidelei grupei žmonių būtų suteikta galimybė uždirbti didžiulius pinigus. Mūsų biosfera buvo paaukota vardan to, kad turtingi žmonės tokioje šalyje, kaip mano, galėtų gyventi prabangoje. Už šios mažumos prabangą mes sumokame daugumos kančiomis.

2078 metais aš švęsiu savo 75 gimtadienį. Jei aš turėsiu vaikų, galbūt, jie praleis tą dieną su manimi. Galbūt, jie paklaus manęs apie jus. Galbūt, jie paklaus manęs, kodėl mes nieko nedarėme, kai galėjome kažką padaryti.

Jūs sakote, kad mylite savo vaikus labiausiai už viską pasaulyje. Ir vis dėl to jūs ir toliau vagiate jų ateitį tiesiog jų pačių akyse. Ir kol jūs neskirsite dėmesio tam, ką turite padaryti, vietoje to, kas politiškai naudinga, mes neturime vilties.

Mes negalime įveikti krizės nereaguodami į ją kaip į krizę. Mums reikia tausoti žemės resursus. Mums reikia orientuotis į lygybę. Ir jei dabartinėje sistemoje mums taip sudėtinga atrasti sprendimus, tuomet gal mums verta pakeisti pačią sistemą?

Mes atėjome čia ne tam, kad maldautume pasaulio lyderių pasirūpinti mumis. Jūs ignoravote mus praeityje, jūs ignoruosite mus ir vėl. Mes neturime laiko atsiprašymams, jis tiesiog baigėsi.

Mes atėjome čia šiandien, kad pareikštume, jog pokyčiai jau vyksta. Nesvarbu, patinka tai jums ar ne. Tikroji valdžia priklauso visiems žmonėms.“

Vertė ruvi.lt

Reklama

Nereikalaukime iš savęs per daug

Juk mes visi gyvi žmonės. Kartais silpni, pavargę, suirzę; mūsų resursas ne begalinis.

Viena jauna mama dekretinėse atostogose su trečiu vaiku atsisėdo ir apsiverkė iš bejėgiškumo. Todėl, kad vos tik susitvarkai – ir vėl betvarkė.

Žaisliukai, daiktai, indai, puodeliai… Vyresnieji vaikai bėgioja ir šūkauja. Su pačiu vyriausiu reikia pamokas ruošti, rašyti raides ir skaičius.

Ir, svarbiausia, nuo tvarkymo momentaliai nelieka nė pėdsako. O kriauklė vėl užsipildo purvinais indais. Indaplovė sugedo. Košė prisvilo. Puodelis sudužo ir reikia šukes surinkti.

Vienas vaikas prašo atsigerti, kitas tiesiog verkia, trečias kviečiasi pagalbos: uždavinio negali išspręsti.

O namuose betvarkė. Ant kilimo trupiniai, nors ką tik jį valė su siurbliu. Ir niekaip neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, niekaip!

Kuo daugiau ji stengėsi ir viską plovė, valė, dėliojo į vietas, tuo baisesnis atrodė viską griaunantis chaosas. Jis momentaliai prarydavo jos darbo vaisius.

Paruoštas maistas suvalgytas, ir vėl neplautų indų krūva. Daiktai tepėsi… Tai buvo užburtas ratas. Todėl ji ir pravirko.

Taip jau būna: kuo labiau nori viską sutvarkyti, kuo daugiau dedi pastangų, tuo didesnis chaosas. Griebiesi vieno – kitkas jau sulūžo ar susitepė. Kitko imiesi – sugenda tai, ką jau padarei.

Ir dar kažką jau reikia daryti, laikas spaudžia. O jėgų jau nėra.

Bet juk tai ir yra gyvenimas. Jis niekada neleidžia visko sutvarkyti vieną kartą ir visiems laikams. Būna tokie periodai, kai neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, ir tai normalu.

Ir nereikia pervargti iki ašarų – palengva, pagal galimybes reikia tiesiog palaikyti tvarką. Nesiblaškant. Ir spręsti problemas tada, kai jos iškyla. Ir tuomet nieko baisaus nenutiks, viskas susitvarkys savaime.

Ir kasdien bus vis lengviau, jei mes nesiblaškysime. Mes išsaugosime save ir savo jėgas. O vėliau arba remontą padarysime, arba į naujus namus persikelsime. Arba pas mus atsiras daugiau laiko ir galimybių.

Svarbiausia – tausoti save. Ir nepervargti, nekaltinti savęs, nereikalauti neįmanomų dalykų. Tai tiesiog toks periodas.

O paskui bus viskas kitaip. Žymiai geriau. Ir tai ne tik apie tvarką namuose. Tai apskritai – apie tvarką gyvenime…

Pagal A. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Šventinei nuotaikai :)

Labiausiai Kalėdų laukia vaikučiai.. Jų nuoširdumas, jų šmaikštūs pamąstymai visada žavi ir pakelia nuotaiką 🙂 . Paskaitom 🙂 ..

************

Vienais metais tėvai nusprendė pakeisti nuolatinį Senelio Šalčio “pavaduotoją“ tėtį ir perrengė juo.. močiutę. Priklijavo jai barzdą ir ūsus, nurausvino žandus, uždėjo kepurę ir didžiulį raudoną paltą.

Švenčių vakarą ji paskambino į duris, o tėvai su mažąja dukrele nuskubėjo atidaryti. Pamačiusi Senelį Šaltį, dukrelė nustėro..

O močiutė, lyg niekur nieko, įsijautė į savo vaidmenį ir pakeistu balsu paklausė:

– Na, mažyle, ar žinai, kas aš esu?..

Mergaitė kiek patylėjo, o paskui nusišypsojo ir išpyškino:

– Žinau, žinau! Aš pažinau tave, močiute!

Visi pratrūko juoku.. O močiutė Senelio Šalčio daugiau nesiryžo pavaduoti..

************

Sūnus klausia mamos:

– Mamyte, o kada mes rašysime laišką Seneliui Šalčiui?

– Greitai. O ko tu norėtum dovanų?

– Žinai, aš pagalvojau, kad paprašysiu Senelio Šalčio tau didelio atlyginimo, kad galėtume patys nupirkti viską, ko mums reikia..

************

Kalbasi du vaikai:

– Mano tėvelis labai bijo Senelio Šalčio..

– Bijo? O kodėl?..

– Kai tik pas mus į namus ateina Senelis Šaltis, mano tėtis visada pasislepia, ir aš niekaip negaliu jo surasti!

************

Teta klausia dukterėčios:

– Ką Senelis Šaltis tau padovanojo?

– Saldainių!

– O ką dar?

– Dar saldainių!

– O be saldainių?

– Lėlę ir vežimėlį.

– O ką dar?

– Dar? Sveikatos ir laimės!

************

– Mama, o kiek dienų liko iki Kalėdų?

– Septynios.

– Tiek daug?! O tėtis sakė, kad viena savaitė..

************

Kalbasi dvi mergaitės:

– Tu matei Senelį Šaltį?

– Mačiau..

– Ir kaip jis atrodo?

– Gerai..

************

Anūkas rašo laišką Seneliui Šalčiui. Šalia sėdi močiutė su mezginiu rankose.

– Močiute, o tu rašysi laišką Seneliui Šalčiui? – paklausė anūkas.

– Ne.

– O kodėl?

– Tai kad man lyg ir nieko nereikia..

– Močiute, o tu sakei, kad tau reikia naujo kastuvo į daržą.

– Na, kastuvo gal ir reikia..

Kitą dieną močiutė aptiko ant stalo rūpestingo anūko parašytą laiškelį: “Mielas Seneli Šalti, rašau tau dar vieną laišką, nes turiu didelį prašymą: padovanok, prašau, mano močiutei Kalėdoms kastuvą!“

************

Mama klausia mažojo sūnelio:

– Ko tu paprašysi Senelio Šalčio Kalėdoms?

– Traukinuko.

– Kokio traukinuko?

– Mamyte, man sunku papasakoti.. Na, tu pati pamatysi, kai padovanos..

************

Tėtis sako sūnui:

– Kad gautum dovaną, turėsi išmokti eilėraštį ir pasakyti Seneliui Šalčiui.

– O gal tu pasakysi vietoje manęs eilėraštį?

– Na, bet jei aš pasakysiu, tai ir dovana bus mano.

– Bet jis paskui išeis, o tu galėsi atiduoti dovaną man..

************

Gerokai prieš Kalėdas dukrelė gavo dovanų ilgai lauktą žaisliuką.

Mergaitė apsidžiaugė:

– Kaip gerai! Nieko nereikės Senelio Šalčio prašyti!

************

Vaikas Kalėdų proga gavo daug saldainių. Mama klausia:

– O mane ar pavaišinsi?

– Ne, mamyte. Aš nenoriu, kad tavo dantukai sugestų..

************

Prieš Kalėdas anūkas vieši pas senelius. Močiutė ruošiasi eiti į parduotuvę.

Anūkas klausia:

– Močiute, o ką tu pirksi parduotuvėje?

– Aš dar ne visiems dovanų Kalėdoms nupirkau.

– Močiute, tai ir nepirk, juk Senelis Šaltis visiems atneš!

************

Po ilgų žiemos atostogų vaikas nenori eiti į darželį. Į tėčio argumentą, kad visi rytoj eis į darbą, vaikas liūdnai atsako:

– Taip, tėti, tau tai gerai darbe: dirbi sau, dirbi, dirbi.. O man darželyje net dvi valandas dieną reikia miegoti.. Supranti, dvi valandas!

************

Istorijos iš interneto, vertė ruvi.lt

Visiems geros nuotaikos ir smagaus pasiruošimo šventėms 🙂 !

Skirtinga vaikystė

Kartą vyresnioji duktė paklausė savo tėvo:

– Įdomu, o kaip jūs augote, kokia buvo jūsų vaikystė be šiandieninių technologijų: be interneto, kompiuterių, kondicionierių, spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų? Turėjo būti labai nuobodu?..

Tėvas atsakė:

– Dukrele, o kaip gyvena dabar jūsų karta be knygų skaitymo, užuojautos kitam, kuklumo, orumo, vienybės, nuoširdaus bendravimo? Be meilės.. Supranti, dabar visa tai baigia išstumti technologijos, o mes tuo gyvenome, todėl skaitau, kad esame laiminga karta..

– Laiminga?  – nustebo duktė.

Tėvas nusišypsojo, prisiminęs savo vaikystę:

– Žinai, mes nesėdėjome visą dieną prie televizoriaus, mes visą dieną buvome lauke, gamtoje – važinėjome dviračiais, žaidėme įvairius žaidimus, ir tik vakare grįždavome į namus.. Mes nebijojome eiti vieni į mokyklą nuo pat pirmųjų klasių. Mes žaidėme su tikrais draugais, o ne su draugais internete.. Rašėme vieni kitiems raštelius ir laiškus ant popieriaus.

Mes gėrėme švarų vandenį iš krano, o ne iš plastikinių butelių. Retai sirgome, o jei ir sunegaluodavome, tėvai mus gydė paprastais vaistais, kurie tada buvo gaminami tiesiog vaistinėje, ir stiprino mus liaudies medicinos priemonėmis. Mes buvome liekni, nors kasdien valgėme duoną ir bulves.

Duktė susidomėjusi sukluso..

– Mes mokėjome pasigaminti žaislus patys ir dalinomės su draugais knygomis ir žaislais, – tęsė tėvas. – Mūsų tėvai nebuvo turtingi, jie nelepino mūsų daiktais, bet mylėjo mus, todėl išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ne materialius daiktus. Jie mokė mus sąžiningumo, pagarbos, darbštumo ir žingeidumo.. Mes klausėme savo tėvų, nes gerbėme juos, kaip ir visus vyresnius žmones.

Žinai, mes be kvietimo galėjome užsukti pas draugus, ir jų tėvai mus vaišino kukliu, bet sveiku maistu. Mes aptarinėjome knygas ir filmus, o herojai, kurių pavyzdžiu norėjome sekti, buvo drąsūs, sąžiningi, visiems padedantys ir visų gerovei veikiantys žmonės. Ir mūsų prisiminimai išliko juodai-baltose nuotraukose, bet jie tokie spalvingi ir mieli širdžiai!

Taip, mes neturėjome tų technikos stebuklų, kuriuos turite jūs.. Bet mūsų gyvenime buvo daugybė kasdieninių stebuklų, kurie mums atrodė savaime suprantami: mes gyvenome sveikoje sąveikoje su gamta, daug bendravome, dažnai susitikdavome, mylėjome, kūrėme, draugavome!

Mūsų gyvenimas buvo ne virtualus, o gyvas ir tiesioginis! Ir to neišmokys ir nepakeis jokios technologijos. To, dukrele, jūs dabar galite pasimokyti iš mūsų..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Apie vaikų emocijas

Kalbėdami apie vienokius ar kitokius auklėjimo metodus, tėveliai geru rezultatu dažniausiai laiko tai, kad jų vaikas tampa ramus, mažai verkia, nerodo kaprizų ir nekelia isterikų.

Tarsi vaikas verktų, pyktų, zirztų ar keltų isterikas tiesiog dėl savo malonumo ar iš įpročio. Tarsi vaikas neturi teisės išreikšti savo emocijas.

O juk nei vienas žmogus negali būti nuolat pozityvioje būsenoje – tai tiesiog nerealu, bet kodėl gi tuomet mes reikalaujame to iš vaiko?

Ne visi suaugusieji geba suvaldyti savo emocines reakcijas, o vaikas – tuo labiau. Ir tik suaugusieji gali išmokyti vaiką suprasti ir išreikšti savo emocijas. O reikalavimai nutilti, nezirzti, nerėkti tiesiog išmoko vaikus slopinti savo reakcijas ir jaustis “blogais“ ir “netikusiais“..

Todėl kad geriau suprastume savo vaikus, naudinga pabandyti įsivaizduoti save jų vietoje. Tarkim, jaučiamės blogai ar esame suirzę: neišsimiegojome, prasta savijauta, kažkas nesiseka ar kažkokios kitos priežastys slegia – kas tokiu atveju mums padeda?

Ar padės, jei kažkas iš namiškių jums pasakys: “Na, baik zyzti, nusibodo klausyti, juk jau ne mažas vaikas esi!“ Ne, tikrai nepadės, nes jums realiai bloga.

Arba pasakys: “Na, baik, visa tai niekai!“ Žinoma, ne, nes jums tai ne niekai.

Ar padės jums nusiraminti, jei jums pasakys: “Eik, paverk į savo kambarį, o kai nurimsi, pasikalbėsime!“ Ne, nepadės, nes pasijusite nesuprasti ir atstumti.

O jei pagrasins: “Klausyk, jei nebaigsi zyzti, aš su tavimi nesikalbėsiu!“ Po tokių žodžių jūs pasijusite dar labiau įskaudinti, nes jums dabar reikalinga pagalba ir palaikymas.

Ar padės jums nusiraminti, jei jums pasakys: “Aš nieko nesuprantu, ką tu čia murmi per ašaras, pasakyk normaliu balsu!“ Tikrai nepadės..

O ar padės jums nusiraminti, jei artimas žmogus pradės ant jūsų šaukti arba.. suduos jums?..

Kodėl tuomet visa tai sakome savo vaikams? Kodėl taip elgiamės?

Kai vaikas suirzęs, kai audringai išreiškia savo emocijas, verčiau pagalvokime – o kas padėtų mums nusiraminti?

Kiekvienam žmogui tokiu atveju padeda supratimas, palaikymas, pagalba, buvimas šalia. Kai blogai, labai svarbu jausti, kad esi mylimas ir kad tave supranta: “Taip, aš žinau, kaip tu jautiesi, ir žinok, kad aš visada šalia ir tave myliu.“ Ir tik tuomet, kai nurimsta emocijos, galima aptarti situaciją ir pradėti ieškoti sprendimų.

Ko reikia vaikui tokiu atveju? To paties, kaip ir suaugusiam – leisti vaikui išreikšti savo būseną, savo emocijas ir tiesiog būti šalia, apkabinti, priglausti. Paguosti, palaikyti: “Tu pyksti, tau blogai, tu suirzęs, taip būna visiems. Bet aš su tavimi ir labai tave myliu..“ Ir kuo vaikui sunkiau – tuo svarbiau jam tuo metu žinoti, kad jis yra mylimas.

Tik rami suaugusiojo reakcija į vaiko emocijas padeda jam nusiraminti. O nurimus reikia pasikalbėti – dėl ko vaikas taip jautėsi ir kaip galima išspręsti situaciją. Taip vaikas išmoksta pažinti save ir savo būsenas, išmoksta valdyti savo emocijas, išsikalbėti.

Jei tėvai teisingai reaguoja į vaiko būsenas, tuomet vaikas nesusitapatina su negatyviomis emocijomis – “blogas“, “piktas“, “netikęs“, jis išmoksta suprasti, kad gali būti įvairių nuotaikų ir emocijų, mokosi jas išgyventi, suprasti jų priežastis ir savarankiškai atrasti sprendimus.

Tėvų meilė, kantrybė, nuoširdumas padeda vaikui išugdyti sveiką psichiką, harmoningą ryšį su kitais žmonėmis ir gebėjimą adekvačiai vertinti realybę.

Ir kai suprantame, kad vaikai auklėjami tik suaugusiųjų asmeniniu pavyzdžiu – labai naudinga kartais įsivaizduoti save vaikų vietoje. Ir atminti, kad meilė daro stebuklus..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mokyklos laikų istorijos :) ..

Ko gero, kiekvienas moksleivis, gavęs užduotį parašyti 2 lapų apimties rašinį, pagalvoja: “Platus šriftas.. dideli tarpai tarp eilučių.. Įveiksiu!..“

************

Mokslo metų pabaigoje mokytojai pasidalina į dvi grupes. Vieni sako: “Gerai, ilsėkitės, pažymiai jau surašyti.. Kiti sako: “Neatsipalaiduokite, mes dar suspėsime išmokti 4 temas ir parašyti 3 testus!..“

***********

Važiuoju iš mokyklos namo, jaučiuosi pavargusi ir išalkusi. Atsisėdu į laisvą vietą autobuso gale. Vienoje iš stotelių įlipa pagyvenusių moterų būrelis, viena iš jų atsistoja šalia manęs. Atsistoju, ir nežiūrint į moters atsisakymą, įkalbu ją atsisėsti į mano vietą.

Atsistoju šalia moters ir išgirstu, kad ji kažko ieško savo krepšyje. Paskui nusišypso ir ištiesia man pakelį bandelių.. Sugraudinta dėkoju ir išlipu savo stotelėje. Netikėtas gerumas sušildo.. Nuotaika kaipmat pasitaiso.

************

Mano sūnus – pirmokėlis. Dažnai kalbamės su juo apie mokyklą, apie pirmuosius įspūdžius.

O vieną dieną jis atsargiai manęs klausia:

– Mamyte, o jei mokykloje blogai mokaisi ir išdykauji per pertraukas, tuomet sugrąžina į darželį?

Teko jį nuliūdinti..

************

Trečioje klasėje susiruošėme su draugėmis į kiną. Iki seanso pradžios buvo daug laiko, todėl nuėjome prie upės. Iš pradžių mėtėme į vandenį plokščius akmenėlius, skaičiuodamos, kiek kartų jie šoktels vandens paviršiumi, o paskui spyrėme į vandenį didesnius akmenis, norėdamos sukelti bangas.

Per vieną tokį spyrį kartu su akmenimis į vandenį išslydo ir vienas iš mano naujųjų batelių.. Pagaliu pasiekti jo nesugebėjome, tik dar labiau pastūmėme nuo kranto. Pravirkau.

Pro šalį ėjo vaikinas, pamatė mus, pribėgo, įbrido į vandenį, ištraukė mano batą ir užmovė man ant kojos. Pasijutau Pelene..

************

Vienoje iš pradinių klasių susirgo mokytoja, todėl pavaduoti ją atėjo kita mokytoja. Per tą savaitę, kai vaikus mokė naujoji mokytoja, tėvai pastebėjo, kad vaikai pradėjo geriau rašyti – rašė gražiau tuos visus kabliukus ir ratukus ir drąsiau jungė juos į raides.

Pasirodo, kad skirtingai nei ankstesnioji mokytoja, kuri raudonu rašikliu pabraukdavo mokinių klaidas, naujoji mokytoja žaliu rašikliu pabraukdavo tas vietas, kurios gaudavosi mokiniams geriau. Todėl vaikai pradėjo stengtis atkartoti tai, kas jiems geriausiai sekėsi..

************

Per savo gimtadienius esu gavusi daugybę įvairiausių dovanų – gėlių, žaislų, brangios elektronikos, drabužių.. Bet pačią nuostabiausią dovaną gyvenime man padovanojo draugės pradinėje mokykloje – ant didelio popieriaus lapo jos tiesiog nupiešė smagią istoriją apie mūsų draugystę, kur aš buvau pagrindinė herojė.

Ir kiek nuoširdumo, kiek kruopštaus darbo į tai buvo įdėta.. Praėjo daug metų, bet ši dovana iki šiol sukelia man šilčiausius jausmus.. Ir draugaujame mes visos iki šiol..

************

Parengė ruvi.lt

Gražaus, šilto savaitgalio ir saulėtos nuotaikos visiems 🙂 !