Mūsų suaugę vaikai

Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais..

Taip nepastebimai pralekia laikas, kai mes jiems nuolat reikalingi.. Kai galima paimti ant rankų, o paskui – už rankutės. O paskui – už rankos. Ir jis jau tą ranką traukte traukia – jis didelis! Arba mandagiai ištraukia – jis jau užaugo, jis jau suaugęs. Ir pasuka savo keliu, į savo gyvenimą, tas suaugęs buvęs vaikas..

Tėvai sutrikę: kaip, jau? Užaugo, o juk ką tik mažas buvo.. Kur tas mažas berniukas, maža mergaitė, kurie taip norėjo ant rankų, bijojo vieni miegoti, jei tėvų nėra šalia, kurie nuolat kvietė mamą arba tėtį..

Dabar nekviečia; puikiai apsieina be mūsų. Ir užmiega su kažkuo kitu, su kitu buvusiu vaiku..

Vaikai taip greitai užauga..

Ir taip greitai praeinanti vaikystė užimama auklėjimu, mokslu.. daug kuo.., ir taip mažai laiko lieka atviriems pokalbiams, apkabinimams ir bučiniams..

Ir žaidžiame su savo vaikais tiek nedaug – na, kaip gi žaisi, jei pamokos dar neparuoštos arba rankų darbeliai vaikų darželiui nepadaryti? Žaidimams nėra laiko, nes ir suaugusieji po darbų pavargę, o rytoj laukia eilinė darbo diena.

Ir, žinoma, atkakliai mokome savo atžalas savarankiškumo – visi apie tai tik ir kalba! Tai svarbiausia – kad būtų savarankiškas! Patys skubiname, kad greičiau užaugtų.

O paskui viens! – ir prieš mus jau suaugęs žmogus. Tiesiog jaunesnis už mus. Jis jau ne vaikas. Ir kaip paskui gailimės tų praleistų bendravimo akimirkų, nepasakytų gerų žodžių, išsprūdusių piktų pastabų, atsisakymo pažaisti, nes.. nėra laiko. Kada nors vėliau.

O to “vėliau“ jau nereikia. Vaikas užaugo – jis jau suaugęs. Ir dažniausiai jis gailisi ne to, kad mažai angliškų veiksmažodžių ar kažkokių formulių išmoko, per mažai būrelių lankė, mažai ekskursijose buvo ar mažai jį savarankiškumo mokė..

Dažniausiai tas suaugęs vaikas apgailestauja, kad per mažai su savo tėvais buvo. Mažai gulėjo ryte kartu lovoje apsikabinę. Ėjo pasivaikščioti ant rankų. Arba už rankos – dabar jau nėra jo rankos mūsų rankose.

Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais.. Tai laikas, kai esame jiems reikalingi – brangime jį: pripildykime meile, nuoširdžiu bendravimu, pasitikėjimu. Nuo to priklausys, kokie suaugusieji bus mūsų vaikai..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !

Meilė, rūpestis, širdies šiluma.. Mama

Visos mamos skirtingos – jaunos ir gražios, žilos ir pavargusios, švelnios ir griežtos.. Bet visą savo gyvenimą jos išlieka motinomis. Jos padovanoja gyvenimą savo vaikams ir daro viską, ką gali, kad jų vaikai būtų laimingi.

Motinos meilė – tikras stebuklas, nes mama – tikrų tikriausias Angelas šioje Žemėje.. Ji padeda vaikams augti, skleisti geriausias savybes, pažinti žmones ir pasaulį. Tik mama, nežiūrint į nieką, visada palaiko savo vaikus, rūpinasi jais, įkvepia ir nuoširdžiai džiaugiasi jų pasiekimais.

O jei vaikai susiduria su sunkumais – ji išklauso, apkabina, nuramina, padrąsina, ji savo gerumu ir kantrybe įkvepia vaikams pasitikėjimą savimi ir optimizmą. Ji viską savo vaikams atleidžia – tik atsidūsta sau tyliai, nubraukia slapta ašarą ir.. atleidžia. Nes motinos meilė – beribė, nes kitaip ji tiesiog negali.

O motinos rankos.. Ar susimąstėte, kiek neįtikėtinai daug daro motinos rankos? Kokios jos darbščios, geros, švelnios ir rūpestingos! Būtent mamos rankas pirmiausiai pajunta kiekvienas vaikas, atėjęs į šį pasaulį – jos apkabina, sūpuoja, paglosto, apgaubia šiltu jaukumu ir suteikia saugumo jausmą..

Motina subrandina savyje naują gyvybę, ji dovanoja gyvenimą savo vaikams, todėl su motinyste siejame pačią gyvybę ir tai, kas yra visiems gyvybiškai vertinga ir svarbu – todėl dažnai motina vadiname mūsų Žemę-maitintoją ir savo Tėvynę.

Kiek gražių žodžių besakytume apie motinas – to vis vien bus per maža.. Jos besąlygiškai myli savo vaikus ir visą savo gyvenimą jais rūpinasi, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Ji džiaugiasi savo suaugusių vaikų pasiekimais labiau nei savo, ir.. išgyvena jų nesėkmes kaip savo asmenines. Mama atiduos viską, kad jos vaikai taptų gerais ir laimingais žmonėmis.

Todėl suaugę ir palikę tėvų namus nepamirškime, kad yra pasaulyje labai svarbus žmogus – tai mama, kuri visada laukia savo vaikų. Ir visada atranda jiems pateisinimus, kodėl jie neskambina, neatvažiuoja, neparašo..  Ir tyliai siunčia jiems savo besąlygišką meilę ir motinišką palaiminimą..

Branginkime ir mylėkime savo motinas, dovanokime joms savo širdies šilumą ir dėkingumą! Prisiminkime, kaip buvo reikalinga kiekvienam iš mūsų mama vaikystėje.. – lygiai taip pat reikalingi ir mes savo motinoms, kai suaugame.

Juk didžiausia dovana ir laimė kiekvienai mamai – jos vaikų meilė 🙂 ..

Artėjančios Motinos dienos proga – patys šilčiausi, švelniausi ir gražiausi sveikinimai visoms mamytėms, močiutėms, prosenelėms 🙂 !

Svarbus kiekvienas, keičiantis pasaulį..

Šiame video – penkiolikmetės Gretos Tiunberg iš Švedijos kalba Jungtinių Tautų klimato konferencijoje, kuri vyko 2018 metais Lenkijoje. Stebina ir žavi šios paauglės drąsa įvardinant šiuolaikinio pasaulio problemų priežastis, kurias ne kiekvienas suaugęs drįsta pamatyti.

O čia šis pasisakymas lietuvių kalba:

“Žmonės sako, kad Švedija – maža šalis ir neturi reikšmės, kuo ji užsiima. Bet aš supratau, kad tu negali būti mažas, kai keiti pasaulį į gera. Bet kad tai padarytume, mes turime kalbėti aiškiai, net jei mums nejauku apie tai kalbėti.

Jūs tik tai ir darote, kad nuolat kalbate apie pastoviai augančią žaliąją ekonomiką, nes bijote prarasti savo populiarumą. Jūs tik tai ir darote, kad kalbate apie būtinybę judėti toliau, remiantis tomis pačiomis neprotingomis idėjomis, kurios ir sukūrė visą šį chaosą aplink.

Ir tai vyksta tuo metu, kai vienintelis protingas sprendimas, kurį mes turime priimti – tai paspausti ekstremalų stabdymą.

Jūs nepakankamai brandūs, kad pripažintumėte tiesą. Net šią naštą jūs užmetate ant mūsų pečių – vaikų pečių. Bet man nerūpi mano nepopuliarumas. Man rūpi sąžiningas klimato ir gyvybės planetoje problemų sprendimas.

Mūsų civilizacija buvo paaukota vardan to, kad tam tikrai nedidelei grupei žmonių būtų suteikta galimybė uždirbti didžiulius pinigus. Mūsų biosfera buvo paaukota vardan to, kad turtingi žmonės tokioje šalyje, kaip mano, galėtų gyventi prabangoje. Už šios mažumos prabangą mes sumokame daugumos kančiomis.

2078 metais aš švęsiu savo 75 gimtadienį. Jei aš turėsiu vaikų, galbūt, jie praleis tą dieną su manimi. Galbūt, jie paklaus manęs apie jus. Galbūt, jie paklaus manęs, kodėl mes nieko nedarėme, kai galėjome kažką padaryti.

Jūs sakote, kad mylite savo vaikus labiausiai už viską pasaulyje. Ir vis dėl to jūs ir toliau vagiate jų ateitį tiesiog jų pačių akyse. Ir kol jūs neskirsite dėmesio tam, ką turite padaryti, vietoje to, kas politiškai naudinga, mes neturime vilties.

Mes negalime įveikti krizės nereaguodami į ją kaip į krizę. Mums reikia tausoti žemės resursus. Mums reikia orientuotis į lygybę. Ir jei dabartinėje sistemoje mums taip sudėtinga atrasti sprendimus, tuomet gal mums verta pakeisti pačią sistemą?

Mes atėjome čia ne tam, kad maldautume pasaulio lyderių pasirūpinti mumis. Jūs ignoravote mus praeityje, jūs ignoruosite mus ir vėl. Mes neturime laiko atsiprašymams, jis tiesiog baigėsi.

Mes atėjome čia šiandien, kad pareikštume, jog pokyčiai jau vyksta. Nesvarbu, patinka tai jums ar ne. Tikroji valdžia priklauso visiems žmonėms.“

Vertė ruvi.lt