Meilė, rūpestis, širdies šiluma.. Mama

Visos mamos skirtingos – jaunos ir gražios, žilos ir pavargusios, švelnios ir griežtos.. Bet visą savo gyvenimą jos išlieka motinomis. Jos padovanoja gyvenimą savo vaikams ir daro viską, ką gali, kad jų vaikai būtų laimingi.

Motinos meilė – tikras stebuklas, nes mama – tikrų tikriausias Angelas šioje Žemėje.. Ji padeda vaikams augti, skleisti geriausias savybes, pažinti žmones ir pasaulį. Tik mama, nežiūrint į nieką, visada palaiko savo vaikus, rūpinasi jais, įkvepia ir nuoširdžiai džiaugiasi jų pasiekimais.

O jei vaikai susiduria su sunkumais – ji išklauso, apkabina, nuramina, padrąsina, ji savo gerumu ir kantrybe įkvepia vaikams pasitikėjimą savimi ir optimizmą. Ji viską savo vaikams atleidžia – tik atsidūsta sau tyliai, nubraukia slapta ašarą ir.. atleidžia. Nes motinos meilė – beribė, nes kitaip ji tiesiog negali.

O motinos rankos.. Ar susimąstėte, kiek neįtikėtinai daug daro motinos rankos? Kokios jos darbščios, geros, švelnios ir rūpestingos! Būtent mamos rankas pirmiausiai pajunta kiekvienas vaikas, atėjęs į šį pasaulį – jos apkabina, sūpuoja, paglosto, apgaubia šiltu jaukumu ir suteikia saugumo jausmą..

Motina subrandina savyje naują gyvybę, ji dovanoja gyvenimą savo vaikams, todėl su motinyste siejame pačią gyvybę ir tai, kas yra visiems gyvybiškai vertinga ir svarbu – todėl dažnai motina vadiname mūsų Žemę-maitintoją ir savo Tėvynę.

Kiek gražių žodžių besakytume apie motinas – to vis vien bus per maža.. Jos besąlygiškai myli savo vaikus ir visą savo gyvenimą jais rūpinasi, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Ji džiaugiasi savo suaugusių vaikų pasiekimais labiau nei savo, ir.. išgyvena jų nesėkmes kaip savo asmenines. Mama atiduos viską, kad jos vaikai taptų gerais ir laimingais žmonėmis.

Todėl suaugę ir palikę tėvų namus nepamirškime, kad yra pasaulyje labai svarbus žmogus – tai mama, kuri visada laukia savo vaikų. Ir visada atranda jiems pateisinimus, kodėl jie neskambina, neatvažiuoja, neparašo..  Ir tyliai siunčia jiems savo besąlygišką meilę ir motinišką palaiminimą..

Branginkime ir mylėkime savo motinas, dovanokime joms savo širdies šilumą ir dėkingumą! Prisiminkime, kaip buvo reikalinga kiekvienam iš mūsų mama vaikystėje.. – lygiai taip pat reikalingi ir mes savo motinoms, kai suaugame.

Juk didžiausia dovana ir laimė kiekvienai mamai – jos vaikų meilė 🙂 ..

Artėjančios Motinos dienos proga – patys šilčiausi, švelniausi ir gražiausi sveikinimai visoms mamytėms, močiutėms, prosenelėms 🙂 !

Svarbus kiekvienas, keičiantis pasaulį..

Šiame video – penkiolikmetės Gretos Tiunberg iš Švedijos kalba Jungtinių Tautų klimato konferencijoje, kuri vyko 2018 metais Lenkijoje. Stebina ir žavi šios paauglės drąsa įvardinant šiuolaikinio pasaulio problemų priežastis, kurias ne kiekvienas suaugęs drįsta pamatyti.

O čia šis pasisakymas lietuvių kalba:

“Žmonės sako, kad Švedija – maža šalis ir neturi reikšmės, kuo ji užsiima. Bet aš supratau, kad tu negali būti mažas, kai keiti pasaulį į gera. Bet kad tai padarytume, mes turime kalbėti aiškiai, net jei mums nejauku apie tai kalbėti.

Jūs tik tai ir darote, kad nuolat kalbate apie pastoviai augančią žaliąją ekonomiką, nes bijote prarasti savo populiarumą. Jūs tik tai ir darote, kad kalbate apie būtinybę judėti toliau, remiantis tomis pačiomis neprotingomis idėjomis, kurios ir sukūrė visą šį chaosą aplink.

Ir tai vyksta tuo metu, kai vienintelis protingas sprendimas, kurį mes turime priimti – tai paspausti ekstremalų stabdymą.

Jūs nepakankamai brandūs, kad pripažintumėte tiesą. Net šią naštą jūs užmetate ant mūsų pečių – vaikų pečių. Bet man nerūpi mano nepopuliarumas. Man rūpi sąžiningas klimato ir gyvybės planetoje problemų sprendimas.

Mūsų civilizacija buvo paaukota vardan to, kad tam tikrai nedidelei grupei žmonių būtų suteikta galimybė uždirbti didžiulius pinigus. Mūsų biosfera buvo paaukota vardan to, kad turtingi žmonės tokioje šalyje, kaip mano, galėtų gyventi prabangoje. Už šios mažumos prabangą mes sumokame daugumos kančiomis.

2078 metais aš švęsiu savo 75 gimtadienį. Jei aš turėsiu vaikų, galbūt, jie praleis tą dieną su manimi. Galbūt, jie paklaus manęs apie jus. Galbūt, jie paklaus manęs, kodėl mes nieko nedarėme, kai galėjome kažką padaryti.

Jūs sakote, kad mylite savo vaikus labiausiai už viską pasaulyje. Ir vis dėl to jūs ir toliau vagiate jų ateitį tiesiog jų pačių akyse. Ir kol jūs neskirsite dėmesio tam, ką turite padaryti, vietoje to, kas politiškai naudinga, mes neturime vilties.

Mes negalime įveikti krizės nereaguodami į ją kaip į krizę. Mums reikia tausoti žemės resursus. Mums reikia orientuotis į lygybę. Ir jei dabartinėje sistemoje mums taip sudėtinga atrasti sprendimus, tuomet gal mums verta pakeisti pačią sistemą?

Mes atėjome čia ne tam, kad maldautume pasaulio lyderių pasirūpinti mumis. Jūs ignoravote mus praeityje, jūs ignoruosite mus ir vėl. Mes neturime laiko atsiprašymams, jis tiesiog baigėsi.

Mes atėjome čia šiandien, kad pareikštume, jog pokyčiai jau vyksta. Nesvarbu, patinka tai jums ar ne. Tikroji valdžia priklauso visiems žmonėms.“

Vertė ruvi.lt

Nereikalaukime iš savęs per daug

Juk mes visi gyvi žmonės. Kartais silpni, pavargę, suirzę; mūsų resursas ne begalinis.

Viena jauna mama dekretinėse atostogose su trečiu vaiku atsisėdo ir apsiverkė iš bejėgiškumo. Todėl, kad vos tik susitvarkai – ir vėl betvarkė.

Žaisliukai, daiktai, indai, puodeliai… Vyresnieji vaikai bėgioja ir šūkauja. Su pačiu vyriausiu reikia pamokas ruošti, rašyti raides ir skaičius.

Ir, svarbiausia, nuo tvarkymo momentaliai nelieka nė pėdsako. O kriauklė vėl užsipildo purvinais indais. Indaplovė sugedo. Košė prisvilo. Puodelis sudužo ir reikia šukes surinkti.

Vienas vaikas prašo atsigerti, kitas tiesiog verkia, trečias kviečiasi pagalbos: uždavinio negali išspręsti.

O namuose betvarkė. Ant kilimo trupiniai, nors ką tik jį valė su siurbliu. Ir niekaip neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, niekaip!

Kuo daugiau ji stengėsi ir viską plovė, valė, dėliojo į vietas, tuo baisesnis atrodė viską griaunantis chaosas. Jis momentaliai prarydavo jos darbo vaisius.

Paruoštas maistas suvalgytas, ir vėl neplautų indų krūva. Daiktai tepėsi… Tai buvo užburtas ratas. Todėl ji ir pravirko.

Taip jau būna: kuo labiau nori viską sutvarkyti, kuo daugiau dedi pastangų, tuo didesnis chaosas. Griebiesi vieno – kitkas jau sulūžo ar susitepė. Kitko imiesi – sugenda tai, ką jau padarei.

Ir dar kažką jau reikia daryti, laikas spaudžia. O jėgų jau nėra.

Bet juk tai ir yra gyvenimas. Jis niekada neleidžia visko sutvarkyti vieną kartą ir visiems laikams. Būna tokie periodai, kai neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, ir tai normalu.

Ir nereikia pervargti iki ašarų – palengva, pagal galimybes reikia tiesiog palaikyti tvarką. Nesiblaškant. Ir spręsti problemas tada, kai jos iškyla. Ir tuomet nieko baisaus nenutiks, viskas susitvarkys savaime.

Ir kasdien bus vis lengviau, jei mes nesiblaškysime. Mes išsaugosime save ir savo jėgas. O vėliau arba remontą padarysime, arba į naujus namus persikelsime. Arba pas mus atsiras daugiau laiko ir galimybių.

Svarbiausia – tausoti save. Ir nepervargti, nekaltinti savęs, nereikalauti neįmanomų dalykų. Tai tiesiog toks periodas.

O paskui bus viskas kitaip. Žymiai geriau. Ir tai ne tik apie tvarką namuose. Tai apskritai – apie tvarką gyvenime…

Pagal A. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Šventinei nuotaikai :)

Labiausiai Kalėdų laukia vaikučiai.. Jų nuoširdumas, jų šmaikštūs pamąstymai visada žavi ir pakelia nuotaiką 🙂 . Paskaitom 🙂 ..

************

Vienais metais tėvai nusprendė pakeisti nuolatinį Senelio Šalčio “pavaduotoją“ tėtį ir perrengė juo.. močiutę. Priklijavo jai barzdą ir ūsus, nurausvino žandus, uždėjo kepurę ir didžiulį raudoną paltą.

Švenčių vakarą ji paskambino į duris, o tėvai su mažąja dukrele nuskubėjo atidaryti. Pamačiusi Senelį Šaltį, dukrelė nustėro..

O močiutė, lyg niekur nieko, įsijautė į savo vaidmenį ir pakeistu balsu paklausė:

– Na, mažyle, ar žinai, kas aš esu?..

Mergaitė kiek patylėjo, o paskui nusišypsojo ir išpyškino:

– Žinau, žinau! Aš pažinau tave, močiute!

Visi pratrūko juoku.. O močiutė Senelio Šalčio daugiau nesiryžo pavaduoti..

************

Sūnus klausia mamos:

– Mamyte, o kada mes rašysime laišką Seneliui Šalčiui?

– Greitai. O ko tu norėtum dovanų?

– Žinai, aš pagalvojau, kad paprašysiu Senelio Šalčio tau didelio atlyginimo, kad galėtume patys nupirkti viską, ko mums reikia..

************

Kalbasi du vaikai:

– Mano tėvelis labai bijo Senelio Šalčio..

– Bijo? O kodėl?..

– Kai tik pas mus į namus ateina Senelis Šaltis, mano tėtis visada pasislepia, ir aš niekaip negaliu jo surasti!

************

Teta klausia dukterėčios:

– Ką Senelis Šaltis tau padovanojo?

– Saldainių!

– O ką dar?

– Dar saldainių!

– O be saldainių?

– Lėlę ir vežimėlį.

– O ką dar?

– Dar? Sveikatos ir laimės!

************

– Mama, o kiek dienų liko iki Kalėdų?

– Septynios.

– Tiek daug?! O tėtis sakė, kad viena savaitė..

************

Kalbasi dvi mergaitės:

– Tu matei Senelį Šaltį?

– Mačiau..

– Ir kaip jis atrodo?

– Gerai..

************

Anūkas rašo laišką Seneliui Šalčiui. Šalia sėdi močiutė su mezginiu rankose.

– Močiute, o tu rašysi laišką Seneliui Šalčiui? – paklausė anūkas.

– Ne.

– O kodėl?

– Tai kad man lyg ir nieko nereikia..

– Močiute, o tu sakei, kad tau reikia naujo kastuvo į daržą.

– Na, kastuvo gal ir reikia..

Kitą dieną močiutė aptiko ant stalo rūpestingo anūko parašytą laiškelį: “Mielas Seneli Šalti, rašau tau dar vieną laišką, nes turiu didelį prašymą: padovanok, prašau, mano močiutei Kalėdoms kastuvą!“

************

Mama klausia mažojo sūnelio:

– Ko tu paprašysi Senelio Šalčio Kalėdoms?

– Traukinuko.

– Kokio traukinuko?

– Mamyte, man sunku papasakoti.. Na, tu pati pamatysi, kai padovanos..

************

Tėtis sako sūnui:

– Kad gautum dovaną, turėsi išmokti eilėraštį ir pasakyti Seneliui Šalčiui.

– O gal tu pasakysi vietoje manęs eilėraštį?

– Na, bet jei aš pasakysiu, tai ir dovana bus mano.

– Bet jis paskui išeis, o tu galėsi atiduoti dovaną man..

************

Gerokai prieš Kalėdas dukrelė gavo dovanų ilgai lauktą žaisliuką.

Mergaitė apsidžiaugė:

– Kaip gerai! Nieko nereikės Senelio Šalčio prašyti!

************

Vaikas Kalėdų proga gavo daug saldainių. Mama klausia:

– O mane ar pavaišinsi?

– Ne, mamyte. Aš nenoriu, kad tavo dantukai sugestų..

************

Prieš Kalėdas anūkas vieši pas senelius. Močiutė ruošiasi eiti į parduotuvę.

Anūkas klausia:

– Močiute, o ką tu pirksi parduotuvėje?

– Aš dar ne visiems dovanų Kalėdoms nupirkau.

– Močiute, tai ir nepirk, juk Senelis Šaltis visiems atneš!

************

Po ilgų žiemos atostogų vaikas nenori eiti į darželį. Į tėčio argumentą, kad visi rytoj eis į darbą, vaikas liūdnai atsako:

– Taip, tėti, tau tai gerai darbe: dirbi sau, dirbi, dirbi.. O man darželyje net dvi valandas dieną reikia miegoti.. Supranti, dvi valandas!

************

Istorijos iš interneto, vertė ruvi.lt

Visiems geros nuotaikos ir smagaus pasiruošimo šventėms 🙂 !