Tokia tikra…

Žinai, mes tiesiog pamiršome, kaip būti vaikais. Pametėme pasakas ir stebuklus “didelių“ žmonių pasaulyje, kuriam tų pasakų ir stebuklų labai reikia.

Mes visai pamiršome aviečių morso skonį, močiutės palėpės kvapą ir nesibaigiančios vasaros pojūtį. Mes pamiršome, kaip smagu bėgti per žydinčių žolynų pievą ir jausti gėlių prisilietimų bangas.

Mes pamiršome pilnas prijuostes žalių rūgščių obuolių, basas kojas ant saulės įkaitintų takelių ir šiltą vandenį didelėse sodo statinėse. Pamiršome suteptas uogomis rankas, mieguistas rytines bites ant pienių ir gulinčias kažkur tolimoje lentynoje vaikiškas knygas. O dar karkvabalius degtukų dėžutėse, žydinčias obelis sode ir šiltas nuo saulės palanges.

Mes pamiršome vaikystę, mes pamiršome kelią namo.

Tik pamanyk, pagalvojau, kaip aš anksčiau nepastebėjau tokios paprastos tiesos. Ir tikrai, visas mūsų liūdesys tik dėl to, kad mes visa tai pamiršome. Bet pamiršti – nereiškia atsisveikinti visiems laikams.

Ir kiekvienas iš mūsų turi savo prisiminimų takelį, vedantį į tą stebuklingą laiką. Vaikystė. Ji visada bus gyva širdies prisiminimuose. Ir švies viduje pačiu ryškiausiu švyturiu.

Tavo vaikystė.

Paprasta, bet tokia tikra.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaka apie angelus

Žiemą angelai visada pasibeldžia, prieš įeidami pro langą. Jie kruopščiai valosi kojas ant palangės, kabina paltą ant lango rankenos ir pastato aulinukus po radiatoriumi.

Angelai mėgsta sėdėti šalimais ant sofos, juokauti, šypsotis, valgyti sausainius arba džiuvėsėlius ir žiūrėti knygų paveiksliukus. O tu tuo metu, jei jau visai neturi ką veikti, gali sulopyti jų vilnones kojinaites.  

Angelų kojinaičių užkulniai taip pat sudyla. Jie tau ačiū nepasakys. Tiesiog plačiai nusišypsos, maudamiesi sulopytas kojinaites. O paskui demonstruos tau sulopytą užkulnį, žaismingai šokinėdami ant vienos kojos ir šypsodamiesi.

Angelai ateina vakarais, pučia į sušalusius pirštus ir labai džiaugiasi dideliu puodeliu karštos arbatos – o kaip gi, juk jiems visą dieną teko lipdyti snaiges rytojaus pūgai… Ir kartais tu užsnūsti trumpam, pabundi – o jų jau nėra. Langas rūpestingai uždarytas, vandens bala nuo atitirpusių aulinukų kruopščiai išvalyta, švarūs puodeliai surikiuoti šalia kriauklės, o visos knygos stovi lentynose. Nieko nuostabaus – juk jie angelai…

O vasarą dar įdomiau. Juk vasarą tiek darbų! Išpurtyti debesis nuo dulkių, atverti akis pienėms, o svarbiausia – nuspalvinti drugelius. Drugelius spalvina tik patys mažiausi angelai. Tai jiems tarsi spalvinimo knygelės. Angelai spalvina drugelius miniatiūriniais teptukais, o drugeliai tyliai juokiasi – juk teptukai kutena…

Vasarą vos praveri langą – o angelai jau čia. Atsisėda ant palangės, paduoda tau ramunes ir laimingą keturlapį dobilą, mataruoja kojomis ir glosto žvirblius, pasisodinę juos sau ant kelių. Žvirbliai prisimerkia, ir, rodos, tuoj-tuoj pradės murkti…

Angelai padeda žolei augti, trukteldami želmenėlius į viršų, pirštais atveria sustingusius pumpurus, kad lapai greičiau išvystų šviesą, ir barsto žiedadulkes į gėles. Dar vakar mačiau, kaip šalimais praskrido juokingas angelas, visas aplipęs žiedadulkėmis. Jis čiaudėjo taip, kad net strazdanos ant jo veido šokinėjo…

Dabar lyja. Langas atviras. Ant stogo priešais sėdi pasišiaušusi varna. O šalia stovi labai rimtas angelas su lietpalčiu ir guminiais batais ir laiko virš jos lietsargį. Iš čia man nelabai gerai matosi, bet man atrodo, kad varna šypsosi…

Padėka autorei! Pagal Evos Orlovskajos pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išskleiskime sielos sparnus…

Pakentėsi…

Nuo pat vaikystės tai pažįstama daugeliui. Iš vienos pusės – žodžiais mus moko tam tikrų dorovinių principų, o iš kitos – diegia įprotį neleisti sau to, kas mums iš tiesų tinka ir artima.

Neskanu – pakentėk, valgyk, kas yra. Nepatogūs ar negražūs drabužiai – bet gi su nuolaida! Nepatinka profesija – bet juk pinigų daug moka… Ir taip toliau…

Kai augantis žmogus atsiduria tarp tokių prieštaravimų – jis yra pilnai dezorientuojamas, gimsta vidinis konfliktas su pačiu savimi. Jis nesuvokia savo pojūčių ir nesupranta, kas jam tinka, o kas ne. Kam jis turi talentą, o kas jam nesiseka, net jei atiduoda tam visas savo jėgas.

Nes nuo vaikystės jam diegiama, kad reikia taikytis prie visko ir kentėti. Pakęsti nemėgiamą darbą, bendrauti su “reikalingais“ žmonėmis, ignoruoti savo širdies balsą, aukoti savo gebėjimus ir talentus vardan pelno. Ar gali būti laisvas pasirinkimas, kai užslopinama natūrali saviraiška, ar gali būti tuomet žmogus laimingas?.. 

Todėl ir prasideda neurozės, depresijos, irzlumas, psichosomatiniai sutrikimai, priklausomybės, energijos trūkumas, ir, svarbiausia – visiškas nesupratimas, kas vyksta gyvenime ir kaip gyventi.

Kokią išvadą galima iš viso to padaryti? Suprasti, kad niekada nevėlu pradėti gyventi Savo gyvenimą. Kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį pirmiausiai tam, kad išreikštų savo unikalius gebėjimus, kad gyventų laisvas ir mylėtų. 

Ir kad galima tapti savo gyvenimo šeimininku ir išmokti būti atsakingu už viską, kas jame vyksta. O prasideda tai nuo savo prigimtinių savybių ir gebėjimų atvėrimo.

Sakykite, ar gali būti graži gėlė, kuri niekada nesužydės? Arba drugelis, kuris neišskleidė savo sparnų, bet pasiliko lėliuke?

Ką galima padovanoti pasauliui, jei blaško priklausomybės nuo aplinkybių, jei viduje kažkas išjungė vidinę šviesą, o vietoje jos apniko kančia ir liūdesys?

Pabuskime. Atverkime širdis. Išskleiskime sielos sparnus. Padovanokime pasauliui savo vidinį grožį!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt  

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dėžutė su sagomis


Kartą sporto salėje aš pamačiau berniuką metų penkerių. Kol jo mama sportavo, jis ramiai sau sėdėjo prie švediškos sienelės. Mažylis skraidino oru įsivaizduojamą laivą ir vos girdimai komandavo šturmanui: “Vairas į kairę! Borto dešinėje rykliai!“

Jis buvo laimingas.

Pertraukose tarp pratimų jo mama su neslepiamu susierzinimu ragino sūnų: “Eik į bėgimo takelį! Pabandyk pažaisti su kamuoliu! Paimk šokdynę!“

Vaikas linksėjo galva, bet liko savo vietoje. Moteris vėl ir vėl kalbino jį pajudėti.

O aš prisiminiau antrąjį psichologijos fakulteto kursą. Mes nagrinėjome auklėjimo dėsningumus.

Pasodinsi choleriką karpyti žirklėmis – pasiruošk pleistą. Šūktelsi ant melancholiko – pasėsi priešiškumą sau.

Priversi sangviniką rašyti dailyraštį – pamatysi jo ašaras. Nusiųsi flegmatiką į “linksmuosius startus“ – sukelsi komediją.

Temperamentas – jis nesikeičia. Mažylis nedaro kažko specialiai tam, kad jus supykdytų – tiesiog jo gyvenimo ritmas kitoks. O mes – arba priimame tai, arba – pykstame, susierziname, kankinamės. 

Mano mama dažnai prisimena, koks “auksinis vaikas“ aš buvau: “Duodi tau dėžutę su sagomis, ir pusantros valandos gali užsiimti bet kokiais darbais!“

Aš tų savo sagų neprisimenu. Bet mama tvirtina, kad aš jas rūšiavau pagal formą, spalvą ir skylučių kiekį. Stačiau piramides ir dėliojau įvairias geometrines figūras. Aš buvau laiminga.

Ir kai mano dukrelei sukako dveji, aš su džiaugsmu įteikiau jai šeimos relikviją – motiniškos ramybės simbolį – dėžutę su sagomis. Ir ką gi? Visas dėžutės turinys akimirksniu buvo pažertas ant grindų. Gražiai, su trenksmu, įspūdingai. Dukrelė buvo laiminga.

Atvirai pasakysiu – man buvo nelengva ramiai priimti šį netikėtą fejerverką. Bet vėliau aš supratau akivaizdų dalyką, kuris padeda mums išvengti konfliktų.

Kiekvienas turi savo dėžutę su sagomis 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Anos Grin pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mokytojas

Kartą vienas jaunas žmogus pažino viename iš praeivių savo pradinių klasių mokytoją.

Jis priėjo prie jo, pasisveikino ir paklausė:

– Jūs mane prisimenate? Aš buvau jūsų mokiniu…
– Palauk… O taip, prisimenu. Ir kuo gi tu dabar užsiimi?
– Aš taip pat mokau vaikus.
– O kas paskatino tave pasirinkti mokytojo profesiją?
– Turbūt, nustebsite, bet būtent jūs…
– Aš? O kaip?..
– Žinote, vienu savo poelgiu jūs taip paveikėte mane ir mano tolimesnį gyvenimą, kad aš nusprendžiau sekti jūsų pavyzdžiu.
– O ar galėčiau paklausti, kaip aš tave paveikiau?
– Jūs iš tiesų neprisimenate? Tuomet leiskite jums priminti vieną istoriją.

…Kartą mano bendraklasis atėjo į mokyklą su gražiu laikrodžiu, kurį jam padovanojo tėvai. Per pertrauką jis nusisegė laikrodį ir padėjo į suolo stalčių. O aš… aš taip svajojau apie tokį laikrodį, kad nesusivaldžiau… pasisavinau jį ir paslėpiau kišenėje.

Netrukus tas berniukas priėjo prie jūsų ir pasiguodė, kad jo laikrodis dingo. O jūs pažvelgėte į mus visus ir pasakėte: “ Prašau tą, kas paėmė jūsų draugo laikrodį, kuo greičiau jį sugrąžinti.“  

Man tikrai buvo gėda, bet aš labai bijojau prisipažinti. Stojo nejauki tyla. Tuomet jūs priėjote prie durų, uždarėte jas ir perspėjote: “Labai nemalonu, bet man teks patikrinti jūsų visų kišenes, tik su sąlyga, kad visi jūs tuo metu užsimerksite.“ Vaikai sutiko, o aš tą akimirką patyriau didžiausią gėdą savo gyvenime…

Jūs ėjote nuo vieno mokinio prie kito. Kai priėjote prie manęs ir išėmėte iš mano kišenės laikrodį, jūs ir toliau tęsėte patikrinimą. O kai priėjote prie paskutinio vaiko, mums pasakėte: “ Vaikai, viskas gerai, galite atsimerkti ir sugrįžti į savo vietas.“ Jūs grąžinote vaikui laikrodį ir nepasakėte daugiau nei žodžio apie šį įvykį.

Štai taip tą dieną jūs išgelbėjote mano sielą ir mano ateitį. Jūs nebaudėte manęs prie visų, maža to – jūs net su manimi apie tai nepasikalbėjote. Ir vėliau aš supratau, kodėl. Nes kaip geras mokytojas, jūs nenorėjote žeminti mažo, dar nesusiformavusio vaiko orumo. Man tai paliko didelį įspūdį, todėl aš ir tapau pedagogu.

Jaunas žmogus baigė savo pasakojimą ir paklausė mokytojo:

– Sakykite, aš jūs tikrai neprisimenate manęs šioje istorijoje?

Mokytojas tik nusišypsojo ir atsakė:

– Žinoma, aš prisimenu šią istoriją. Bet aš nežinau, kieno kišenėje radau laikrodį – esmė tame, kad aš jo ieškojau taip pat užmerktomis akimis…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Pasaka: “Gerai, bet blogai“

Gyveno kartą berniukas. Jo tėvai kadaise svajojo tapti įžymybėmis: mama svajojo apie dainininkės karjerą, o tėvas norėjo tapti būgnininku roko grupėje.

Tačiau tam nebuvo lemta įvykti. Mama dirbo kasininke universalinėje parduotuvėje, o tėtis – vairuotoju. Gyveno pasiturinčiai. Sūnų atidavė į muzikos mokyklą.

Tėvai tikėjo, kad jų berniukas tai jau tikrai taps įžymybe, bet vaikas kentėjo. Jis tiesiog nekentė fortepijono, ir kartais specialiai susižalodavo pirštus, kad gautų atleidimą nuo muzikos pamokų.

Tuomet tėvai pervedė sūnų į vokalo pamokas, tačiau berniukas valgė sniegą ir ledus, kad užkimtų, bet nepasidavė. Ko tik nesugalvodavo tėvai: ir apdovanoti bandė, ir baudė – nieko nepadėjo.

Kai tik turėdavo laisvo laiko, berniukas savo kambaryje imdavo žirkles ir siūdavo drabužius lėlėms. Kartą tėvas aptiko jį besiuvant: “ Motin, išmesk visas adatas, siūlus ir medžiagų skiautes! Tu tik pažiūrėk, ką jis sugalvojo! Gėdą visai giminei daro! Argi tai vyriškas užsiėmimas – lėlėms rūbus siūti? Nagi, imk į rankas gitarą ir mokykis etiudus groti!“

Tuo metu tėvai buvo pervedę berniuką į gitaros klasę. Berniukas verkė ir nesklandžiai brązgino nekenčiamo instrumento stygas.

Atgaiva jam tapdavo atostogos – jis išvažiuodavo visai vasarai pas močiutę ir ten į valias galėjo siūti drabužius kaimynų vaikų lėlėms.

Praėjo daug metų, berniukas užaugo ir tapo talentingu garsiu modeliuotoju. Savo tėvams jis nupirko didelį, gražų namą.

Vakarais mama su tėvu gėrė arbatą verandoje ir apgailestavo: “Ech, kaip gaila, kad sūnus taip ir netapo muzikantu!“

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasakojimą iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mielos istorijos iš vaikystės

Mama ruošė vakarienę po ilgos darbo dienos. Parėjo tėtis ir atsisėdo vakarieniauti su šeima. Mama ant stalo pastatė blynų, grietinę ir stiklainį uogienės. Aš iš karto pastebėjau, kad keli blynai buvo padegę ir kad tėtis įsidėjo juos į savo lėkštę.

Mama tai pamatė ir pradėjo atsiprašinėti. Tačiau tėtis atsakė, kad jis labai mėgsta paskrudusius blynus su uogiene, todėl atrinko būtent tokius. Vėliau, kai jau ėjome miegoti, aš paklausiau tėčio, ar iš tikrųjų jis taip mėgsta padegusius blynus. Tėtis apkabino mane ir pasakė: “Dukrele, mama pavargo, buvo sunki diena. Paskrudę blynai man tikrai nepakenks, o pikti žodžiai gali mūsų mamą skaudžiai įžeisti“.

Įsiminiau jo žodžius visam gyvenimui…

************

Kartą tėtis atvežė mus su broliu paviešėti pas senelį į kaimą. Ir – o stebuklas! – senelis per kelias dienas išugdė mumyse tai, ko visa šeima per aštuonerius metus nesugebėjo.

Taigi, vakaras, mes su broliu dvyniu dūkstame, kalbamės, nors jau seniai laikas miegoti. Senelis užėjo į kambarį ir ramiai perspėjo, kad jau laikas miegoti, nes rytoj mus pažadins pusryčiams devintą valandą.

Bet mes nepaklausėme ir užmigome jau po vidurnakčio. Ryte, kai senelis mus žadino, mes neatsikėlėme, pabudome apie vidurdienį ir tikėjomės, kad senelis pašildys pusryčius, jei jau pramiegojome. Tačiau vasaros virtuvę radome užrakintą, o senelis tik priminė, kad pusryčiai buvo devintą ryto.

Ką darysi – užkrimtome sode obuolių ir pasiprašėme pažaisti su draugais. Senelis mus išleido ir priminė, kad pietūs bus pirmą valandą. Užsižaidėme ir grįžome trečią valandą. Virtuvėlė vėl užrakinta… Tačiau sode ant stalo radome rankšluoščiu uždengtus naminę duoną ir medų. Puolėme valgyti, o senelis priminė: vakarienė septintą.

Septintą vakaro jau sėdėjome su broliu už stalo vasaros virtuvėje. Senelis įdėjo grikių košės mums į lėkštes, aš pradėjau valgyti, o brolis pabandė sakyti, kad tokios košės jis  nevalgys. Senelis ramiai paėmė brolio lėkštę ir priminė: pusryčiai devintą. Bet… brolis greitai persigalvojo ir taip pat pradėjo valgyti.

Kitą rytą lygiai devintą mes su broliu atėjome pusryčiauti. Senelis mus pagyrė ir pavaišino labai skaniais pusryčiais.

Štai toks vyriškas auklėjimas. Per tokį trumpą laiką. Be barnių, be notacijų, be pykčio 🙂 .

************

Kai buvau mažas, mano tėtis, visą mano gyvenimą nešiojęs ilgus plaukus, nusikirpo plikai. Aš jo nepažinau ir išsigandau… Pasislėpiau, o vakare paskambinau močiutei ir pasakiau, kad pas mus apsigyveno kažkoks nepažįstamas dėdė.

Močiutė gyveno netoliese, todėl greitai atskubėjo pas mus. Visi skaniai pasijuokėme! O aš iš naujo “susipažinau“ su savo tėčiu 🙂 …

************

 Vienas iš šilčiausių vaikystės prisiminimų – žiema, vakaras, šaltis. Tėtis atneša iš kiemo malkų ir skubiai uždaro duris, kad neįleistų šalčio. Kuriame krosnį. Mes su pižamomis, vilnonėmis kojinėmis. Visa šeima geriame kvapnią žolelių arbatą prieš miegą.

Šnekučiuojamės, juokiamės. Jau einame gultis, linkime vieni kitiems labos nakties. Tėtis apkamšo mano storą antklodę, kad neliktų plyšių. Mama atneša mūsų katę ir paguldo man prie kojų. Traška malkos krosnyje, už lango ūžauja vėjas, o namuose taip jauku ir šilta!

Aš jau suaugau, bet kaip norėčiau nors kartą sugrįžti į tokį nuostabų vakarą…

************

Parengė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir artimųjų širdžių šilumos tėčiams, seneliams, proseneliams 🙂 !

Kai medžiai buvo dideli…

Kai visi namai atrodo didžiuliai (net jei jie vieno aukšto), medžiai gigantiški, tvoros aukščiausios… kai kelias nuo namų iki vaikų darželio atrodo tau be galo ilgas… o tau ketveri, ir tave veda už rankos, ir vis švelniai timpteli, kad paskubėtum…

Ir dulkia lietutis, ir mama laiko didelį gražų skėtį… ir tu, greičiausiai, taip pat turi skėtį, tik mažesnį ir labai nepatogų – jis visą laiką nukrypsta į vieną šoną, ir ant tavęs vis vien laša iš debesų, ir truputį nuo mamos skėčio…

Ir tu tipeni, apžiūrinėdamas viską aplink atvira burna, užkliūni už akmenukų, ir staiga – didžiulė bala! Ir tu – stryyyykt – peršoki per ją kartu su savo skėčiu… Tai mama kilstelėjo tave už rankos, kad neperšlaptum batų.

O tau patinka, kaip tikšta vanduo iš po ratų, kaip laša iš viršaus ant nosies ir žandų, kaip žvalgosi katė pro rūsio langą, kaip šiaušiasi žvirbliai po stogeliu, kaip tu peršoki per balas…

Ir tu džiaugiesi, kad aplink zuja skėčiai, kaip spalvoti parašiutai, ir kad vaikų darželyje pusryčiams bus košė ir kisielius, o paskui bus galima vaikštinėti po balas ir peršlapti kojas iki pat kelių. Ir tavęs niekas neliūdina ir nebaugina. Na, nebent, jei mama staiga paleistų tavo ranką ir pasimestų…

O paskui tu jau didelis. Ir skėtis tavo didelis. Ir tu jau žinai, kaip jį pakreipti prieš vėją. Ir batai tavo neperšlampa, bet tu vis vien žiūri po kojomis. Ir tau nerūpi žvirbliai ir katės. Ir erzina, kai mašinos aptaško, ir lašai ant veido erzina, o labiausiai erzina, kai troleibuse laša ant kojų nuo svetimo sulankstyto skėčio…

Ir namai pilki, ir medžiai pliki, ir tvoros žemos… Ir niekas tavęs nelaiko už rankos…

Bet.. kaip širdį sušildo tie vis užplūstantys prisiminimai iš tyro vaikystės pasaulio 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šviesaus, saugaus, jaukaus ir laimingo pasaulio mūsų vaikams 🙂 !

Aš laikiau tave ant rankų…

Šiandien, kai mano jėgos beveik išseko ir viskas, apie ką aš galėjau galvoti, tai kaip skirti bent porą minučių sau – tu staiga užmigai ant mano rankų. Manęs laukė milijonas reikalų, bet aš nesiėmiau nei vieno iš jų.

Todėl kad vietoje visų darbų… aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš turėjau išimti indus iš indaplovės ir perplauti kalną visko, kas susikaupė kriauklėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš ruošiausi surinkti skalbinius iš džiovyklos ir surūšiuoti juos, ir perskalauti drabužius, kuriuos vakar pamiršau išimti iš skalbyklės.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau nusiprausti po dušu, išsidžiovinti plaukus, ir net, galbūt, šiek tiek pasidažyti.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš planavau atsakyti į keletą laiškų iš darbo ir paskambinti visiems, kieno skambučius praleidau per pastarąsias tris dienas.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Man reikėjo sutvarkyti svetainę, kur tu išbarstei dribsnius, ir surinkti po visus namus išmėtytus žaislus.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau pavakarieniauti ir tuo pačiu peržiūrėti susikaupusias sąskaitas ir laiškus, kurie gulėjo nuo pirmadienio ir jau suspėjo užaugti į nemažą krūvelę vidury stalo.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš norėjau nunešti ir paguldyti tave į lovelę, ir buvau tikra, kad tu neprabusi, jei taip padarysiu. Ir, ko gero, tau pačiam būtų patogiau miegoti savo lovelėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Tavo mažos kojytės, besiremiančios į krėslą, rodos, tik vakar vos siekė jo kraštą. Aš jaučiu tavo kvėpavimą ant savo odos, tavo rankos apsivijo mano kaklą… labai labai greitai ateis tas laikas, kai mieliau rinksies erdvią lovą, o ne miegą ant mano rankų.

Žinai, aš atradau ramybę ir pilnatvę tą akimirką, kai iš daugybės dienos reikalų pasirinkau patį prasmingiausią…

Laikyti tave ant savo rankų.

Pagal Regan Long, ketverių vaikučių mamos, esė, vertė ruvi.lt

Artimųjų meilės ir širdžių šilumos visoms visoms Mamytėms 🙂 !

Tu visada šalia

Mama. Labai trūksta pokalbių su tavimi “apie gyvenimą“. Norisi ateiti į mūsų senuosius namus. Užvirti arbatos. Pirmą nuovirą tu būtinai išpilsi: na, juk dulkėtas! Įdėsi į vazelę cukruotus vaisius: ananaso žiedus, citrinos gabalėlius, riešutus. Kažką pasakosi. Aš klausysiu, siurbčiodama arbatą, pritardama linktelėsiu, tylėsiu. Pati skaniausia arbata pasaulyje!

Mama. Kur tu sėmeisi jėgų, kad rankos nenusvirtų? Kad ištvertum sunkumus? Kad eitum į priekį? Tavo gyvenimas – lyg nuolatinių išbandymų ruožas. Kliūtys, sunkumai, nusivylimai ir bėdos…

– Aš girdžiu, kaip paukšteliai iš pat ryto čiulba, matau, kaip saulė kyla. Ir man taip gera… Gėles palaistau. Zylutes palesinu. Džiaugsmas.

Mama. Labai norisi tave apkabinti. Prisimenu, kaip atėjai pasiimti manęs iš darželio. Jauna. Su žydra berete, kurią pati nusimezgei! Su rausvai dažytomis lūpomis. Lūpų dažai kvepia vanile. Mama! Aš nuskyniau tau pirmųjų gelsvų gėlyčių!

– Kaip jos vadinasi? Šalpusnis? Aaa. Atsiminsiu.

Aš įsmeigiu gėlytę mamai į beretę. Štai dabar mano mama tiesiog nuostabi!

Mama. Kodėl aš tavęs beveik nesapnuoju? Nors pasimatytume. Tais baisiausiais mano gyvenimo metais tu ateidavai pas mane sapnuose beveik kasdien. Aš bandžiau suprasti, kodėl. Dabar žinau. Perspėdavai. Duodavai man ženklą iš viršaus.

Mama. Tavo telefono numeris iki šiol neištrintas. Kartais jį surenku. Skambinu į amžinybę. O gal… atsiliepsi.

Mama. O tavo anūkas jau beveik užaugo sulig manimi. Tave peraugo! Ir iki šiol mėgsta baltą sūrį. Prisimeni, tu jį išmokei? Pasiskaninant medumi.

Mama. Kartais visai neturiu jėgų. Kartais jaučiuosi išsekusi. Tuomet žiūriu į tavo portretą, kurį nutapė mūsų kaimynas dailininkas. Juk jis buvo įsimylėjęs tave. Prisimeni? Žiūriu. Prašau. Tu net iš ten padedi. Jaučiu tai.

Kokie gi laimingi tie, kieno galvą iki šiol gali paglostyti darbščios motinos rankos, kas gali išgirsti švelniai tariamus žodžius: “vaikeli mano“, “dukrele“, “sūneli“…

Jei turite tėvus – mylėkite, lankykite, skambinkite, džiuginkite, branginkite.

Padėka autorei! Pagal Elenos Čebotarevos esė, vertė ruvi.lt