Kategorija: Vaikai

Tyrinėtojas antropologas pasiūlė vienos afrikiečių genties vaikams pažaisti žaidimą.

Po medžiu jis pastatė pintinę su vaisiais ir pasakė: “Kas pirmas pasieks medį, tam atiteks visa pintinė“.

Tačiau kai mostelėjo ranka startui, jis labai nustebo – vaikai tiesiog pradėjo eiti visi drauge, susikabinę už rankų, ir, pasiekę medį, draugiškai pasidalino vaisius. 

Kai jis paklausė vaikų, kodėl jie taip padarė, jie atsakė: “Ubuntu. Kaip vienas iš mūsų gali būti laimingas, jei visi kiti bus nelaimingi?“

“Ubuntu“, o pagal kitą versiją – “Obonato“ – reiškia: “Aš esu, todėl, kad mes esame“, arba: “Aš gyvenu todėl, kad mes gyvename“.

Šie vaikai supranta esminį gyvenimo principą ir tikros laimės šaltinį.

Ir kai visas pasaulis supras “Ubuntu“, tuomet pasaulis patirs tikrąjį prašviesėjimą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Skiriama visoms ir kiekvienai mamai…

Paskirstymo Biure, kaip visada, sumaištis ir painiava. Vyresnysis Angelas jau kelintą kartą tikslino sąrašus: ar visus pasiuntė  į Žemę, nieko nepamiršo?

Pasinaudojęs proga, kad Dangaus Kanceliarijoje dar nebuvo uždėtas antspaudas ant išvykimo akto, Angelas-Keliautojas (kuris skraidė po įvairius Visatos išmatavimus) nedrąsiai paklausė:

– O ar yra Angelų sąraše dar viena vieta man?

– Hm… O jūs pas mus ar ne iš Puolusiųjų?

– O ką tai reiškia?

– Na, tai Angelas, kuris pradėjo smerkti žmonių poelgius. Mes tokius tuoj pat siunčiame į žemę, kad papultų į tokias pačias sąlygas, tokias pačias aplinkybes, pajustų tą patį ir išmoktų iš viso šito Supratimo ir Atjautos Pamoką žmonėms.

– Ne, aš nesmerkiu žmonių.

– Tuomet gal jūs iš Įsimylėjusių?

– O taip, atrodo, aš suprantu, apie ką jūs: tai kuomet Angelas įsimyli Žemės merginą ir skrenda pas ją, kad būtų su ja, pamiršęs apie savo angelišką prigimtį. Ne, deja, aš nesu įsimylėjęs.

– Tuomet galiu pasiūlyti Pasiuntinio vietą. Tai Angelas, kuris gali tam tikram laikui įgauti bet kokį žmogiškąjį pavidalą, kad išgelbėtų žmogaus gyvenimą pavojaus akimirką, perspėtų apie kažką svarbaus, perduotų žinią iš Dangaus, padėtų išvengti to, ką ištaisyti vėliau būtų neįmanoma…

– Atleiskite, bet aš jau juo buvau…

– Tuomet gal išspręskime viską paprasčiau? Pabūkite Angelu-Sargu! Visada yra laisvų vietų: kiekvieną dieną tiek naujagimių…

– Ir Angelu-Sargu buvau jau ne kartą…

– Tuomet gal galėčiau paklausti: o ko gi jūsų siela trokšta?

– Aš norėčiau tapti Žmogumi-Angelu. Gyventi žmogaus gyvenimą, bet tuo pačiu turėti ir Angelo Širdį, kad galėčiau matyti kitame žmoguje viską, kas jame geriausia, tyriausia, šviesiausia, kad galėčiau jam visada atleisti, visada jo laukti, visada džiaugtis juo, rūpintis juo, mylėti besąlygiškai jį visą savo gyvenimą, nepailstant, nesiliaujant, nepamirštant nei akimirkai. Tai įmanoma?

Vyresnysis Angelas nusišypsojo ir pagarbiai nusilenkė Angelui:

– Aš suprantu jus. Jūs norite praeiti Motinos Kelią Žemėje. Motinos Širdis ir yra Angelo Širdis. Žinoma, jūs galite gauti šią patirtį tiesiog dabar. Tačiau jūs būsite ne Angelų sąraše, aš įrašysiu jus į naujagimių mergaičių sąrašą. Ir, paskubėkite, prašau, jums jau laikas, nes po penkių minučių jūs jau gimsite Žemėje!

– Bet, kaip gi, Vyresnysis Angele, aš juk nebaigiau parengiamųjų kursų!

– Nepergyvenkite, jūs gausite viską, ko jums prireiks, kai gimsite. Na gi, skriskite!

– O kur?

– Užsimerkite ir įdėmiai klausykite.

Angelas Keliautojas taip ir padarė. Ir staiga… Jis išgirdo tą švelnų, nuostabų plakimą – kažkieno širdies plakimą. Jis toks brangus, toks artimas… Štai jo namai, tai ta vieta, kur jo laukia.

O kai Angelas gimė, tuoj pat pažvelgė į tas akis, savo Mamos akis, iš kurių sklido toks švelnus džiaugsmas dėl gimusios dukrelės. Ši nuostabi Moteris-Angelas moka mylėti besąlygiškai, moka atleisti, laukti, rūpintis, saugoti nuo visų bėdų ir negandų, matyti savo vaikelyje tai, kas nuostabiausia – Jo Sielą, naujagimio tyrumą, ir niekada to nepamiršti.

Angelas-Keliautojas išmoks būti Motina iš šios Širdies. Angelo Širdies.

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdžių šilumos visoms mamytėms 🙂 !

Mano draugė dirba kirpėja. Kartą ji papasakojo įdomią istoriją, kai vieną dieną į kirpyklą atėjo labai sunerimęs senelis su mažute anūke ir paklausė:

– Ar vaikus kerpate?

– Kerpame, – atsakė mano draugė.

– Tuomet apkirpkite, prašau, šitą išdykėlę! Labai prašau! – paprašė senelis ir nutraukė kepuraitę nuo mergaitės galvos.

Mergaitei iš pažiūros – metai treji, ne daugiau. Pasirodo, ji pati sau nusikirpo kirpčiukus ir kasytes. Kaip mokėjo. Kreivai ir šleivai.

– Jos tėvai po valandos sugrįžta! – vos neverkė senelis… – Jie gi daugiau man nepatikės prižiūrėti anūkės… Pataisykite, prašau, jei įmanoma…

Mano draugė pasodino mažąją kirpėją ant aukštos kėdės ir ėmėsi darbo.

– Mažyle, na, kam gi tu taip nukirpai plaukučius? – šypsodamasi paklausė ji mergaitės, – Kas gi tau leido?

Mergaitė griežtai pažiūrėjo į mano draugę ir ramiai išpyškino:

– Aš pati sau leidau!

Štai tokia istorija… Tai mergaitei tuomet buvo treji, o man, kai išgirdau šią istoriją  – 38. Tačiau aš tik visai neseniai išmokau sau kažką leisti. Tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma…

Neklausyti ir neskaityti to, kas man nepriimtina, net jei tai populiaru ar madinga. Nedaryti to, kas mane žemina. Nesistengti atitikti kažkieno lūkesčių ar elgesio šablonų. Daryti tai, prie ko širdis linksta… 

Ir dar daug situacijų mano gyvenime, kai aš, kaip ta maža mergaitė – leidžiu sau… būti savimi ir niekuo daugiau.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

… Tomis dienomis, kai didelis namas su apsilupusiais žaliais sienų dažais būdavo apgaubtas birželio saulės kaitra, išsigelbėjimu tapdavo ji – laiptinė verandoje.

Girgždantys vyšniniai laiptai su nepatogiomis pakopomis. Užlipsi kiek aukščiau – nutvieks šiluma pečius įkaitintas stogas. O ant apatinių laiptų esi matomas per pirmojo aukšto langus.

Bet jei užimi patogią salelę per vidurį, tuomet tam tikrą laiką tampi nematomu.

Nematomu su įdomia knyga ant kelių, su puodeliu arbatos ant laiptelio. Su šokoladiniais saldainiais “Voveraitė“ šortų kišenėje.

Šioje “laiptinės saloje“ tvyro gaivi vėsa su mėtų ir citrinos gaidele – kažkas iš namiškių gėrė arbatą ir paliko puodelį apačioje ant stalo.

Per knygoje aprašomą špagų žvangesį ir arklių kanopų dundesį atsklinda realaus gyvenimo garsai: už sienos, virtuvėje, močiutė smulkiai pjausto kopūstą – pietums bus vasariniai barščiai. Senelis užrakina sandėliuką – per daug karšta, kad šienautų žolę pievoje.

Prie vartų šurmuliuoja dviračių padangos, keldamos dulkių debesis – vaikai išbėgo į kiemą. Eisiu ir aš pas juos – kai baigsiu skaityti kelis puslapius.

Ateina momentas, kai manęs pasigenda – močiutė išeina į daržą ir šaukia mane vardu, garsiai-garsiai. Man nesinori palikti savo vėsios slėptuvės, bet darosi gėda prieš močiutę – slepiu knygą aikštelėje prie durų į antrą aukštą ir nepastebimai išeinu, kad neatskleisčiau savo paslapties.

– Kur tu buvai? – šypsosi močiutė, juokais pagrūmojusi rankšluosčiu, – aš tau!

– Aišku, kad avietyne, – greitai sugalvoju atsakymą.

Močiutė supratingai linkteli – vaikai turi savo paslapčių. 

Pušyno pakraštyje įjungia ilgą signalą garvežys.

– Bėk, pasitik, – šypsosi močiutė.

Aš sėduosi ant dviračio ir po akimirkos jau lekiu į stotį: saulė kaitina pakaušį, supintos kasytės gyvatėlėmis rangosi ant nugaros, ausyse švilpia vėjas – uch, kaip greitai!

… Mano vaikystės aidas iki šiol palaiko mane.

Ir tegul dabar aš gyvenu kitame mieste. Ir man jau nėra ko pasitikti stotyje. O močiutė jau keletą metų nesišypso ir nekviečia manęs pietauti.

Bet jei man liūdna ar jaučiuosi vieniša, aš prisimenu tą mergaitę su knyga ant medinių laiptų.

Ir aš vėl pasijuntu namuose 🙂 …

Padėka autorei! Pagal Ulianos Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir tyro džiaugsmo mūsų vaikams 🙂 !

Žinai, mes tiesiog pamiršome, kaip būti vaikais. Pametėme pasakas ir stebuklus “didelių“ žmonių pasaulyje, kuriam tų pasakų ir stebuklų labai reikia.

Mes visai pamiršome aviečių morso skonį, močiutės palėpės kvapą ir nesibaigiančios vasaros pojūtį. Mes pamiršome, kaip smagu bėgti per žydinčių žolynų pievą ir jausti gėlių prisilietimų bangas.

Mes pamiršome pilnas prijuostes žalių rūgščių obuolių, basas kojas ant saulės įkaitintų takelių ir šiltą vandenį didelėse sodo statinėse. Pamiršome suteptas uogomis rankas, mieguistas rytines bites ant pienių ir gulinčias kažkur tolimoje lentynoje vaikiškas knygas. O dar karkvabalius degtukų dėžutėse, žydinčias obelis sode ir šiltas nuo saulės palanges.

Mes pamiršome vaikystę, mes pamiršome kelią namo.

Tik pamanyk, pagalvojau, kaip aš anksčiau nepastebėjau tokios paprastos tiesos. Ir tikrai, visas mūsų liūdesys tik dėl to, kad mes visa tai pamiršome. Bet pamiršti – nereiškia atsisveikinti visiems laikams.

Ir kiekvienas iš mūsų turi savo prisiminimų takelį, vedantį į tą stebuklingą laiką. Vaikystė. Ji visada bus gyva širdies prisiminimuose. Ir švies viduje pačiu ryškiausiu švyturiu.

Tavo vaikystė.

Paprasta, bet tokia tikra.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žiemą angelai visada pasibeldžia, prieš įeidami pro langą. Jie kruopščiai valosi kojas ant palangės, kabina paltą ant lango rankenos ir pastato aulinukus po radiatoriumi.

Angelai mėgsta sėdėti šalimais ant sofos, juokauti, šypsotis, valgyti sausainius arba džiuvėsėlius ir žiūrėti knygų paveiksliukus. O tu tuo metu, jei jau visai neturi ką veikti, gali sulopyti jų vilnones kojinaites.  

Angelų kojinaičių užkulniai taip pat sudyla. Jie tau ačiū nepasakys. Tiesiog plačiai nusišypsos, maudamiesi sulopytas kojinaites. O paskui demonstruos tau sulopytą užkulnį, žaismingai šokinėdami ant vienos kojos ir šypsodamiesi.

Angelai ateina vakarais, pučia į sušalusius pirštus ir labai džiaugiasi dideliu puodeliu karštos arbatos – o kaip gi, juk jiems visą dieną teko lipdyti snaiges rytojaus pūgai… Ir kartais tu užsnūsti trumpam, pabundi – o jų jau nėra. Langas rūpestingai uždarytas, vandens bala nuo atitirpusių aulinukų kruopščiai išvalyta, švarūs puodeliai surikiuoti šalia kriauklės, o visos knygos stovi lentynose. Nieko nuostabaus – juk jie angelai…

O vasarą dar įdomiau. Juk vasarą tiek darbų! Išpurtyti debesis nuo dulkių, atverti akis pienėms, o svarbiausia – nuspalvinti drugelius. Drugelius spalvina tik patys mažiausi angelai. Tai jiems tarsi spalvinimo knygelės. Angelai spalvina drugelius miniatiūriniais teptukais, o drugeliai tyliai juokiasi – juk teptukai kutena…

Vasarą vos praveri langą – o angelai jau čia. Atsisėda ant palangės, paduoda tau ramunes ir laimingą keturlapį dobilą, mataruoja kojomis ir glosto žvirblius, pasisodinę juos sau ant kelių. Žvirbliai prisimerkia, ir, rodos, tuoj-tuoj pradės murkti…

Angelai padeda žolei augti, trukteldami želmenėlius į viršų, pirštais atveria sustingusius pumpurus, kad lapai greičiau išvystų šviesą, ir barsto žiedadulkes į gėles. Dar vakar mačiau, kaip šalimais praskrido juokingas angelas, visas aplipęs žiedadulkėmis. Jis čiaudėjo taip, kad net strazdanos ant jo veido šokinėjo…

Dabar lyja. Langas atviras. Ant stogo priešais sėdi pasišiaušusi varna. O šalia stovi labai rimtas angelas su lietpalčiu ir guminiais batais ir laiko virš jos lietsargį. Iš čia man nelabai gerai matosi, bet man atrodo, kad varna šypsosi…

Padėka autorei! Pagal Evos Orlovskajos pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartą taikūs vienos planetos gyventojai paprašė vieno galingo burtininko, kad šis nutrauktų karus ir smurtą jų planetoje.

– Tai paprasta, – atsakė jis. – Aš sunaikinsiu visus ginklus, ir daugiau niekas negalės kariauti.

– Puiku! – apsidžiaugė žmonės.

Vienas mostelėjimas burtų lazdele, ir – viskas padaryta. Tris dienas viešpatavo taika, kol karingieji žmonės tuščiai ieškojo savo ginklų. O supratę, kad neteko jų negrįžtamai, jie pasigamino ietis iš jaunų medelių, ir… vėl pradėjo kariauti.

Kai ši liūdna žinia pasiekė burtininką, jis pasakė:

– Nesijaudinkite. Aš padarysiu taip, kad nebūtų jaunų medelių, ir tada daugiau niekas nekariaus.

Kelias dienas ieškoję ir nesuradę jaunų medelių savo ietims gaminti, karingai nusiteikę žmonės pradėjo versti didžiulius medžius ir daryti iš jų kuokas savo mūšiams. Bet burtininkas vėl mostelėjo savo lazdele, ir – nebeliko didžiųjų medžių.

Tuomet karingieji pradėjo gamintis kardus ir skydus iš metalo. Burtininkas panaikino ir metalą. Karingieji pasigamino svaidykles ir pradėjo svaidyti vieni į kitus akmenis. Teko burtininkui panaikinti ir akmenis.

Bet tuomet jau sunerimo taikūs gyventojai, o kaip gi kitaip – juk nėra medžių, nėra metalo ir akmens. Kaip dabar gyventi?.. Greitai neliks ir augmenijos, ir žmonės pražus net nekariaudami. Ne, tai netikęs sprendimas.

Sutriko ir pats burtininkas:

– Tiesiog neišmanau, ką dabar daryti. Aš negaliu panaudoti jėgos prieš pačius karinguosius, tai tikrai ne mano valioje.

Taikūs žmonės labai nusiminė.

Tačiau netikėtai į burtininką kreipėsi vienas mažas vaikas:

– Aš žinau, ką reikia padaryti! Tegul karingi žmonės akimirksniu pajunta tokį patį skausmą, kokį jie suteikia kitiems kariaudami. O jeigu jie suteiks kažkam džiaugsmo – tuomet ir patys patirs džiaugsmą. Ir tada niekas nieko neskaudins, nes tuoj pat pajus skausmą, todėl bus priversti sustoti.

Visi nutilo, pakerėti vaiko lūpomis ištartų žodžių išminties. O burtininkas nedelsiant įgyvendino vaiko idėją. Paskui jis sugrąžino medžius, metalą ir akmenis. Ir net ginklus, kuriuos žmonės labai greitai perdarė į darbo įrankius.

Nuo tos dienos šioje planetoje niekas nieko neskriaudė, nes tuomet tektų ir pačiam kentėti skausmą. Atvirkščiai: žmonės mielai padėjo vieni kitiems, nes jiems patiko jų patiriamas džiaugsmas. Ir pradėjo visi gyventi harmonijoje ir laimėje…

O jūs – ar gerai jaustumėtės tokioje stebuklingoje planetoje?

Bet jūs jau gyvenate tokioje planetoje. Čia taip pat veikia šis dėsnis: “kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Tik mūsų Žemėje, skirtingai nei toje, stebuklingoje, “atsiliepia“, deja, ne iš karto…

Todėl mes galime pajusti savo veiksmų pasekmes ir šiandien, ir rytoj, ir po mėnesio ar net po dešimties metų… Kaip gaila, kad atsiliepia ne iš karto!.. Tuomet ir mes gyventume stebuklingoje Žemėje…

Pagal R. E. Nadžemi pasaką iš “Šiuolaikinių alegorijų“, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerumo mums visiems 🙂 !