Kas yra žmogus?

Atrodytų – paprastas klausimas, bet aiškaus atsakymo į jį nėra. Galbūt, todėl tiek painiavos žmonių savivokoje ir bandymuose atrasti gyvenimo prasmę – juk jei gerai nežinome, kas yra žmogus, tuomet ir jo užduotys Žemėje atrodo labai miglotos.

Pažvelkime, kiek daug žmogaus apibūdinimų informacinėje erdvėje.. Materialistinė mokslo sritis teigia, kad žmogus – tai dvikojis primatas, beždžionių palikuonis, nuo kitų gyvūnų tesiskiriantis stačia eisena, stambesnėmis smegenimis ir sudėtingu socialiniu gyvenimu.

Sociumas mums teigia, kad žmogus yra vartotojas, mokesčių mokėtojas, rinkėjas ir pilietis su daugybe pareigų. Religijos moko, kad žmogus yra nuodėmingas Kūrėjo vergas, kurio tikrasis gyvenimas prasidės anapilyje, griežtai pagal žemiškus nuopelnus.

Psichologai tyrinėja žmogaus psichiką, asmenybę, jo sąveiką su kitais žmonėmis ir teigia, kad žmogus yra labai sudėtinga būtybė. Filosofai ir ezoterikai aiškina, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, ir kad žmogaus kūrybinis potencialas yra beribis..

Kaip manote, kuris iš šių apibūdinimų yra teisingas? Aš manau, kad visi, nes visi jie – tarpiniai. Kodėl? Todėl, kad parodo, kaip istorijos eigoje žmogus tyrinėjo save, kaip pažino savo esybę, savo galimybes: nuo fizinio kūno ir sąveikos su aplinka, nuo sociumo vaidmenų ir materijos – iki dvasingumo.

Žmogus tarsi nuolat išlukštena save sluoksnis po sluoksnio, artėdamas prie svarbiausių pamatinių vertybių – savo vidinio “aš“, savo kūrybinio potencialo, savo dvasinių savybių ir dorovinių principų.

O kol tos vidinės vertybės neatvertos, žmogus tapatinasi su tuo, ką jau pažįsta – su kūnu ir jo poreikiais, su aistromis ir materialių daiktų troškimu. Tokį žmogų galima lengvai suklaidinti, apgauti, nuvesti įvairiausiais savęs pažinimo aplinkkeliais, galima ir išnaudoti jį.

Ne veltui sakoma, kad turintis informaciją valdo tuos, kurie jos neturi. Juk vienas iš didžiausių žmonijos paklydimų (klaidinimų?) yra tame, kad yra baigtinė informacija, yra baigtinė pažinimo riba, ir – kad žmogaus lavinimas baigiasi užbaigus mokyklą ar aukštesniojo mokslo įstaigas.

Be to, mes gyvename dualiame pasaulyje, kurį pažįstame per priešingas reiškinių savybes, todėl pažinimo kelyje yra tiek daug kliūčių, iliuzijų ir nuklydimų į kraštutinumus. Dėl to savęs ir pasaulio pažinimo kelias kartais yra sunkus, ir tai atbaido, pastūmėja į užliūliuojantį konformizmą.

Tuomet žmogus patiki ir susitaiko su viskuo, ką jam sako dauguma: kad jis tik kūnas (gyvūnas), kad jis yra vartotojas, materialistas, kad jis nuodėmingas vergas, kad jis labai sudėtinga nesuprantama asmenybė, ir, apskritai, neaišku, kaip šiame pasaulyje reikia gyventi..

Bet kaip vis dėl to atsakyti į svarbiausią gyvenimo klausimą – “Kas aš esu?.“

Tiesiog nepamirškime, kad savęs ir pasaulio pažinimas vyksta visą gyvenimą, todėl visos mūsų žinios šioje srityje yra tarpinės. Stebėkime gyvenimą, darykime išvadas iš savo patirties, klausykimės savo pojūčių, savo širdies balso, intuicijos ir mokykimės atsirinkti reikalingą informaciją.

Panaudokime ir vystykime toliau tai, ką jau patvirtino mūsų protėvių patirtis. Neribokime savęs suvokimu, kad esame “tik“ gyvūnai: šiandien jau įrodyta, kad žmogus yra sudėtinga esybė: kūnas, siela ir dvasia, kad jis turi prigimtines dvasines savybes ir neribotas kūrybines galimybes..

Šioje Žemėje mes iš tiesų evoliucionuojame.. O patikėti kartais tuo sunku todėl, kad dualiame pasaulyje amžinosios vertybės išsigrynina, suvokus ir atmetus jų priešingas savybes, pvz.: vergovė-laisvė, melas-tiesa, neapykanta-meilė, priešiškumas-vienybė, kova-taika, egoizmas-altruizmas, ir t.t..

Atminkime, kad žmogus su savo beribiu kūrybiniu potencialu yra didžiausia vertybė, o ne pinigai, nafta, spalvoti metalai ar kiti gamtos ištekliai. Nes be žmogaus visos materialios vertybės yra bevertės, o žmogus gali bet kam suteikti vertę arba sukurti kažką vertingo (užauginti, sumeistrauti, pagaminti).

Žmogus yra kūrėjas, žmogus gali mylėti, žmogus turi prigimtinius dorovinius pamatus (sąžinė, orumas, tiesa..) – tai esminės savybės, skiriančios jį nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne pasididžiavimo ar viršenybės prieš kitus klausimas, o pirmiausia – didelė atsakomybė už tai, kaip mes gyvename ir kaip sąveikaujame su kitais žmonėmis, gamta ir visa gyvybe Žemėje.

Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas sakė: “Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys“. Antraip.. “Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime.“

Mes vis daugiau sužinome apie save ir apie tai, kad mūsų tikroji prigimtis – žmoniškumas. Atmeskime pagaliau dualumo pančius, pradėkime gyventi pagal amžinąsias vertybes, kaip Žmonės – laisvai, dorai, vieningai, taikiai, kūrybingai 🙂 ..

Reklama

12 minčių apie „Kas yra žmogus?“

  1. Asmeniškai man priimtiniausi ir įdomiausi filosofų ir psichologų apibūdinimai. O ar pavyks suvokti esmę? Nežinau. Kuo daugiau domiuosi, tuo daugiau klausimų kyla:) Bet jei ne šiame tai gal kitame gyvenime pavyks.

    Patinka

    1. Labas, Angela 🙂

      Kas ieško – visada randa 🙂 . Tiesiog būkime gerais žmonėmis, išreikškime savo geriausias savybes, ir viskas bus gerai 🙂 ..

      Patinka

  2. Cituoju jus :“Religijos moko, kad žmogus yra nuodėmingas Kūrėjo vergas“

    Hmmmm, pirmakart tenka sutikti toki poziuri… Nes tai niekaip nesueina su tuo, kad Kurejas atidave savo Sunaus gyvybe ant kryziaus del musu. Nelogiska tai daryti del vergu, nes vergo juk niekas rimtai nevertina. Vadinas, jei Dievas taip mus pamilo kad nepagailejo savo Sunaus, tai reiskia kad Jis musu nelaiko vergais. Jis mus laiko savo vaikais… Jam rupime.

    Patinka

  3. Olgerdai, pakanka pažvelgti į kai kurių religijų maldas, kur žmogus atvirai įvardinamas būtent kaip Dievo vergas. Ir visose religijose matome žmogų kaip nusižeminusį prašytoją ar maldautoją, o ne kaip realybės bendrakūrėją ar Dievo vaiką. Aš manau, kad tai yra žmonių interpretacijos, kurios padarė blogą įtaką žmonėms, nes jie jaučiasi bejėgiai, nuolat kalti ir bijantys dangiškų bausmių.

    Pritariu jums, kad esame Dievo vaikai, kurie atėjo čia, kad pažintų dualią realybę, ir, nežiūrint tos tamsos, kuri įtraukia į iliuzijas, sugrįžtų prie savo dvasinių ištakų. Todėl labai svarbu suprasti – kas mes, ką čia veikiame ir užmegzti teisingą ryšį su Kūrėju 🙂 .

    Patinka

    1. Jei ir galima kalbeti apie kazkokia vergyste, tai tik apie vergyste nuodemei. Visi iki vieno gimstame su nuodeminga prigimtim savyje, netrokstancia nieko gero. Tai yra 100 proc egoistiska prigimtis. Tad ta prasme as ir jus, ir visi zmones esame nuodemes vergai. I laisve negalime iseiti niekaip kitaip, kaip tik pripazine Kristu savo gyvenimo centru ir pasitikedami tuo, kad Jo aukos ant kryziaus pakanka tam, kad musu nuodemes butu atleistos. Taip tampame Dievo vaikais. Niekaip kitaip.

      Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: “Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai;
      ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”.
      Jie Jam atsakė: “Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?”
      Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.
      Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai.
      Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi.

      Cia citata is Evangelijos pagal Jona

      Patinka

      1. Tikrai taip – Dievas yra meilė, ir kai meilė bus kiekvieno žmogaus širdyje, joje neliks vietos jokiai nuodėmei ir jokiam blogiui 🙂 ..

        Patinka

  4. “…kai meilė bus kiekvieno žmogaus širdyje, joje neliks vietos jokiai nuodėmei ir jokiam blogiui 🙂 ..“

    Gal zinote koki metoda, kad tai igyvendint ? 🙂 nes asmeniskai mane labiau domina praktika nei teorija.

    Patinka

    1. Sveiki, Olgerdai,

      Mes taip įpratome vadovautis egoizmu, kad tikrai nelengva suprasti – kaip reikia mylėti ir ką reiškia vadovautis meile gyvenime. Tiesa visada paprasta – reikia tai pradėti daryti savo gyvenime, mokytis išreikšti meilę ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais – dėmesiu, rūpesčiu, pagalba, palaikymu, nuoširdžiu bendravimu.. Ir, aišku, sąmoningai stabdyti bet kokias egoizmo, neapykantos, agresijos apraiškas. Niekas to už mus nepadarys, kiekvienas tai turi padaryti asmeniškai. Ir kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo ryškiau keisis visos žmonijos būsena. Juk dabar “valdo“ egoizmas su visomis savo negatyvumo apraiškomis, ir jei norime pokyčių – turime tai keisti.

      Patinka

  5. Žmogus- mąstanti, atsakinga už savo mintis ir veiksmus esybė. Nėra pasekmės be priežasties. Ir viskas, kas vyksta su mumis, mūsų aplinkoje, Visatoje vyksta ne be mūsų esamų ar buvusių poelgių, minčių, ketinimų. Kada tai suvoki viskas įgauna prasmę- ir geri pokyčiai, ir pamokos. Mes gauname tai, ko esame verti.
    Iš prigimties mes esame egoistai ir tikriausiai tik vienetai pragyvena be egoizmo apraiškų. Jei tokių iš viso yra:)
    O kas dėl religijos? Čia gal daugiau Olgerdui:) Aš asmeniškai į bažnyčią einu ieškoti ramybės, nes aplinka, žvakutės plevenančios nuteikia apmąstymams. Visi pamokslai asmeniškai man nepriimtini. Tik prašau nesmerkti manęs:) Mano suvokimu visi pamokslai, visos religinės dogmos yra tas pats kas dabartiniai įstatymai, kurių net patys kūrėjai nesugeba paaiškinti paprasta žmogiška kalba.
    Juk Dievas ar Aukščiausias protas yra vienas. O kiek religijų? Ir jas visas sukūrė žmonės, kiekvienas interpretuoja savaip. To pasekoje ir kyla vadinami civilizacijų nesutarimai, karai. Ar Dievas to nori? Abejoju. Bet jis leidžia tam vykti. vadinasi yra kažkokia prasmė ir tame.
    Tiesiog siūlau domėtis įvairiom teorijom. Nieko neatmesti. Pasilikti prie sau priimtiniausios…

    Pozityvių minčių, poelgių, permainų:)

    Patinka

  6. Labas, Angela 🙂

    Iš tiesų, reikia domėtis viskuo plačiau, jei norime susidaryti kuo platesnį pasaulio vaizdą, nes mums, kaip jūs ir rašote, yra sukurta daugybė iliuzinių apribojimų, kurie neleidžia mums vystytis ir tobulėti. Bet kokie rėmai, dogmos – tai uždaros sistemos, todėl jos “verda’ savam katile, vis labiau persipildo, o todėl ir tampa vis mažiau suprantamos, nes “verda“ savose sultyse, jos nenumatytos vystytis, nes uždaros sistemos yra baigtinės.

    Visai kas kita – amžinos vertybės, kurios ir palaiko šią Kūriniją. Jos paprastos, o todėl mums atrodo, kad toks paprastumas negali būti pagrindu. Meilė, Tiesa, Dorovė, Laisvė, Vienybė.. – skamba labai paprastai, bet kiek gerumo ir grožio iš šių amžinų vertybių gali išsivystyti.. Evoliucija yra nuolatinė kūryba, o kūrybai negali būti niekuo ribojama – ji beribė, o todėl amžina.

    Ačiū, Angela 🙂 ! Užsukite dažniau ir pasidalinkite savo mintimis – labai įdomu su jumis bendrauti 🙂 !

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s