Pasaka “Mergaitė Taika“

Vienoje šeimoje gimė labai ypatinga mergaitė. Kai jos artimieji aiškinosi santykius, nors ir stengėsi tai daryti tyliai ir nepastebimai, mergaitė viską jautė ir – pradėdavo verkti. Ir, atvirkščiai, kai jos artimieji taikėsi ir atleisdavo vienas kitam, ji, gulėdama savo lopšelyje, plačiai šypsojosi savo miela bedante burnyte ir laiminga kažką savaip čiauškėjo. Tėvai pavadino savo mielą dukrelę nuostabiu vardu – Taika. Ir nuo to laiko ši stebuklinga mergaitė turėjo vienintelį mėgiamą užsiėmimą – įkvėpti aplinkinius gyventi taikiai ir laimingai. 

Kai Taikai buvo devyneri, jos susirašinėjimo draugė sunkiai susirgo. Gydytojai niekaip negalėjo nustatyti tikslios diagnozės, ir nors gydė ją įvairiais būdais, tačiau mergaitė tiesiog nyko akyse. Niekas negalėjo jai padėti.

Nedaug svarsčiusi, Taika nusprendė ją aplankyti, ir atvažiavo į gimtąjį draugės miestą. Įėjusi į draugės kambarį, ji pamatė ją išsekusią, bejėgę, gulinčią lovoje ir su liūdesiu žvelgiančią į kažkokį keistą augalą ant palangės. Tai buvo tėvų dovana mergaitei, dovana jos gimtadieniui. Jie paaiškino, kad tai draugiškos šeimos gėlė, ir vieną dieną ji sužydės stebuklingu, labai neįprastu žiedu.

Kol mergaitės kalbėjosi, sugrįžo draugės tėvai iš darbo. Jie labai garsiai barėsi, tai buvo girdima net tolimame jų dukters kambaryje. Draugei buvo nesmagu, kad Taika tapo jų šeimos nesantarvės liudininke, bet prisipažino, kad tėvai pradėjo vis dažniau bartis, ir ji dėl to jaučiasi kalta, nes, galbūt, tai dėl jos jie pasidarė tokie suirzę. Todėl ji su tokiu liūdesiu žiūri į tą šeimos laimės gėlę, tarsi lauktų iš jos stebuklo, tarsi ji galėtų sugrąžinti šeimai ramybę ir laimę. 

Taika išklausė ir atsakė: “Štai kame reikalas! O kodėl tu anksčiau man apie tai nieko neparašei? Žinai, o aš dabar pabandysiu su jais pasikalbėti…“

Ji priėjo ir tiesiai paklausė draugės tėvų: “Sakykite, o kam jums reikalingi tie barniai?“ Šis klausimas nesutrikdė, bet jautriai palietė jų širdis, ir kiekvienas iš jų pradėjo svarstyti: “O iš tikrųjų, kodėl aš taip elgiuosi?“

Mama prisipažino pirmoji: “Aš nenoriu pyktis, tiesiog nerimauju dėl dukters sveikatos ir man labai, labai baisu“. O tėtis pasakė štai ką: “Aš jaučiuosi toks bejėgis, nes nežinau, ką dar galiu padaryti, kad mūsų dukra būtų vėl sveika ir laiminga“.

Taika jiems taip ir pasakė: “Reiškia, jūs abu norite to paties – kad mano draugė pasveiktų. Tuomet dėl ko jūs pykstatės?“ Tėvai pritardami linktelėjo. Taika jiems pasakė: “Na, o dabar taikysimės? Paduokite vienas kitam ranką“.

Tėvai taip ir padarė. Draugės mama pasakė: “Atleisk man, mielasis, kai man baisu, aš nevaldau savęs ir pradedu kabinėtis dėl smulkmenų. Tu reikalingas man, aš taip myliu mūsų šeimą, mūsų draugišką šeimą…“ Tėtis švelniai apkabino ją ir pasakė: “Atleisk ir tu man, mieloji, aš labai noriu mums visiems padėti. Aš būsiu šalia, ir viskas bus gerai…“

O Taika šūktelėjo: “Jūs tik pažvelkite!“

Tėvai pamatė ryškią kibirkštį, kuri užsiplieskė iš karto po jų susitaikymo. Taika paaiškino:“Kiekvieną kartą, kai kažkas renkasi taiką vietoje konflikto, įsižiebia ši laimės kibirkštis. Pažiūrėsime, kokiu stebuklu ji šį kartą pavirs. Eikime paskui ją, tik tyliai.“

Kibirkštis lėtai judėjo link mergaitės kambario, šmurkštelėjo pro pusiau atviras duris ir sustojo virš to pačio keisto augalo ant palangės. Ji ilgai sukosi virš jo, lyg ieškotų kur nutūpti, o paskui išnyko. Ir – stebuklas! Mylima mergaitės gėlė pražydo. Ji išskleidė septynis gražiausių spalvų žiedus!

Mergaitė pamatė šį stebuklą ir…laimingai nusišypsojo. Liga kaipmat pasitraukė, tarsi ir nebuvo jos niekada. Tėvai priėjo prie savo dukrelės, apkabino, pabučiavo, jie labai džiaugėsi tokiu stebuklingu pasveikimu. Mama paklausė Taikos: “Bet kodėl gėlė taip neįprastai pražydo? Kodėl tiek daug žiedų iš karto?“

Taika tik patraukė pečiais. O tėtis iš karto suprato: “Tai juk šeimos gėlė. Šeimos – todėl iš karto tiek daug nuostabių žiedų…“ Mama droviai pridūrė: “Ir tai ne vienintelis stebuklas šiandien. Mūsų šeimoje greitai bus mažylis – broliukas arba sesutė mūsų mergaitei.“

Visus labai nudžiugino ši gera žinia. Ir su tokia puikia nuotaika visi nuėjo gerti stebuklingos arbatos su skanėstais.

O mergaitė Taika papasakojo apie tai, kad kiekvieną kartą, kai žmonės renkasi santarvę ir gerovę vietoje barnių ir nuoskaudų – tuomet tuoj pat įsižiebia laimės kibirkštis, kuri sukuria stebuklą Žemėje: kažkieno šeimoje gimsta ilgai lauktas kūdikis; kažkam ateina šviesi, reikalinga pasauliui kūrybinė idėja; kažkas pamaitina alkaną; kažkas paskambina tėvams; kažkas atsiprašys arba atleis kitam; kažkas nuoširdžiai padėkos; kažkas padarys gerą darbą; kažkas apkabins artimą žmogų, o kažkas tiesiog nusišypsos šiam pasauliui. Ir taikos pasaulyje bus vis daugiau….

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Taikos, santarvės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Dabar tai svarbiausia

Asmeniškai man padeda vieno vienuolio frazė. Labai paprasta. Jis sakė: “Dievas duoda mums jėgų lygiai vienai dienai“.

Nereikia kol kas galvoti apie tolimą ateitį. Apie tai, kaip rytoj atsibusi ir ką darysi. Ir ką pajusi.

Reikia būtent šią dieną pragyventi ir maksimaliai padaryti tai, ką gali.

Įveikti sunkumus tiek, kiek gali. Žengti tiek žingsnių, kiek užteks jėgų būtent tą dieną.

Todėl kad vienai dienai jėgos visada duodamos.

O rytoj…

Rytoj viskas gali pasikeisti į gerąją pusę.

Ir juodi debesys pradės palengva sklaidytis už horizonto.

Svarbiausia – dieną pragyventi.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Santarvės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Tai ne meilė

Nemeilė – tai kuomet negalima trukdyti. Kalbėti, juoktis ar bandyti apkabinti. Negalima pasakoti apie savo pergyvenimus – tai kvailystės, o ne pergyvenimai. Negalima kažko prašyti – reikia suprasti, kad dabar sunki padėtis. Ir, apskritai, kam tau to reikia?

Negalima tikėtis pagalbos, juk suaugę žmonės turi savarankiškai viską įveikti. Net jei jiems tik penkeri metai. Tai jau solidus amžius. O jeigu trisdešimt penkeri – tai jau apskritai senatvė. Ir nereikia taip jaunintis tokiame solidžiame amžiuje.

Nemeilė – tai kuomet lyg ir nebara labai, bet ir nepagiria. Tiesiog nepastebi. Kai nepatogu valgyti prie artimo žmogaus – jis gali pasakyti, kad tu daug valgai. O maistą, kurį tu paruošei, žmogus suvalgys ir nieko nepasakys. Ir nepastebės tavo pastangų, kai susitvarkysi ir gėlių į vazą pamerksi.

Nemeilė – kai nieko negalima. Kai tu erzini, trukdai, lendi, niekus paistai, siutini – tiesiog sėdėk sau tyliai kamputyje ir lauk, kol į tave atkreips dėmesį. Ir nezyzk, neinkšk, nežliumbk – sėdėk ramiai ir lauk.

Kai neužsistoja ir sako: pats kaltas! – tai nemeilė. Kai nieko nedovanoja – nemeilė. Kai gaili tau pinigų – tai nemeilė.

Tai nėra neapykanta. Tai kartais daug blogiau, nes nekenčia dėl kažko, pavyzdžiui, dėl pavydo. Tuomet galima išeiti arba kažką atsakyti. O nemyli – be priežasties, tiesiog. Nors ir sako: “na, myliu aš tave, tik atsikabink, tu ir vėl savo pradedi!“

Visa tai ir yra – nemeilė. Ir nuo jos žūsta. Ypač senoliai, vaikai ir šunys. Ir suaugę žmonės, kurie yra jautrūs arba bejėgiai.

Nemeilė paverčia žmogų baikščiu, nerangiu, suvaržytu ir negražiu: jis nuolat bijo viską sugadinti, sutrukdyti, suerzinti…Ir čia jau nieko nepadarysi: jei yra jėgų – reikia nuo to bėgti nors su ryšulėliu ir neatsigęžiant.

Arba bent jau aiškiai suprasti: tai nemeilė. Ne meilė.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Metas atverti širdį meilei

*Krizės laikotarpis – tai kuomet sena realybė yra sugriauta negrįžtamai arba griūna tiesiog dabar mūsų akivaizdoje, o nauja ateitis dar nežinoma, todėl neramu – ar bus ji apskritai. Kažkas bus. O kaip bus – priklauso nuo mūsų visų.

*Tai apsivalymo laikas nuo susikaupusių per gyvenimą apnašų. Ir po jomis atsiveria tai, koks iš tiesų yra kiekvienas žmogus. Nesvarbu, kokio mastelio yra krizė – ji nuplėšia visas apnašas.

*Pamatę kitus žmones visai ne tokius, kokie jie mums atrodė, kai žvelgėme į juos per socialinę prizmę, dauguma iš mūsų nustemba ir net sutrinka: tai štai koks tu, pasirodo, iš tiesų esi…

*Tai prablaivėjimo laikas tiems, kas žiūrėjo į pasaulį per rožinius akinius. Tai iššūkių laikas kiekvienam iš mūsų. Tai laikas, kai sužinome, ką mes iš tiesų sugebame. Visomis prasmėmis.

*Tai laikas, kai kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimo galimybę, vadovaujantis amžinomis vertybėmis. Tačiau ne kiekvienas jomis vadovaujasi. Daug kas pasirenka trumpalaikę naudą. 

*Bet tamsūs laikai anksčiau ar vėliau baigiasi, ir tuomet pasaulis įvertina tai, kas įvyko: kas kokį vaidmenį atliko, ir kas ko vertas dabar, kai viskas jau praeityje. 

*Svarbu atminti – pasaulio įvykiuose vienaip ar kitaip dalyvauja kiekvienas žmogus, ir kiekvieno žmogaus pasirinkimas keičia ateities trajektoriją.

*Išgyventi sunkius laikus padeda trys amžinos vertybės: Tikėjimas – kad viską įveiksime, Viltis – kad kritinėse aplinkybėse geriausios dvasinės žmonių savybės bus pažadintos ir išsklaidys tamsą, ir kad Meilė – artimiesiems, žmonijai ir gamtai visus sutelks ir suvienys bendros gerovės kūrybai.

************

Pats tamsiausias laikas prieš aušrą. Būna dienos, kai atrodo, jog visos jėgos išsekusios, visi keliai išbandyti, viskas, kas tik įmanoma, jau padaryta, ir neaišku, kur toliau judėti ir ką daryti, kad išsivaduoti iš sunkios situacijos ar aklavietės.

Tai dangaus valios išraiškos metas, kai reikia pasitikėti ir klausytis Visatos alsavimo, gyvenant toliau ir besirūpinant savimi ir artimaisiais. Tai laikas kuo plačiau atverti savo širdį meilei ir skleisti ją.

Jūsų širdies šviesa pasklis planetoje kaip radijo banga, ir atsilieps atgarsiu kitų žmonių širdyse. Ir bendras meilės ketinimas pastūmės erdvę ir laiką į naujas aukštumas.

************

Padėka autorei! Pagal Ninos Rubštein citatas ir esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Meilė ir Viltis

Ne, neužsivers mūsų širdys! Nepraras gebėjimo mylėti, tikėti, turėti viltį.

Negalima prarasti vilties! Be jos žmogus tarsi tuščiaviduris, neturi nei jėgų, nei troškimų, nei siekių, nei svajonių.

Ir kaip stipriai belenktų mus kartais gyvenimas, neišduokime savo svajonės, nenuleiskime rankų iš baimės ar nevilties.

Juk kai žmogus turi viltį, kad bus gerai, kol tiki, kad viskas pasaulyje dėsninga ir galiausiai baigiasi laimingai, kol myli visa širdimi arba labai trokšta įsileisti į ją meilę – jis gyvas.

Net pačioje gūdžiausioje tamsoje atraskime nors mažytį vilties spindulėlį. Su ja galima viską išspręsti, viską įveikti.

Dum spiro, spero. Kol kvėpuoju, tol vilties nenustoju.

Padėka autorei! Pagal Alinos Jermolajevos miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Kryžkelė

O toliau – bus kažkas kitko.

Mes nestovėsime amžinai kryžkelėje, laukdami nurodymų, kur link žengti kitą savo žingsnį.

Atsakymas ateis. Galbūt, ne iš karto.

Bet jei girdėsime ir stebėsime – savo aplinką ir savo vidų – aiškumas ateis.

Aiškumas ateina, kuomet tarp šurmulio ir triukšmo vis ryškiau prabyla sąžiningumas – prieš save patį. Ir ištikimybė – pačiam sau.

Padėka autorei! Pagal Olios Majer miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Vienybės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Svarbus ryšys

Žmogus praranda save, kai praranda ryšį su savo Sąžine.

Nes Sąžinė – tai ryšys su savo  Širdimi.

Sąžinė – tai ryšys su savo Siela.

Sąžinė – tai ryšys su savo Paskirtimi.

Sąžinė – tai ryšys su Gyvenimo Prasme.

Sąžinė – tai Harmoninga Sąveika su žmonėmis ir visa gyvybe.

Sąžinė – tai ryšys su savo Aukštesniuoju Aš.

Sąžinė – tai ryšys su Dievu.

Sąžinė – tai vienintelis Kelias būti Žmogumi.

Sąžinė – tai vienintelis instrumentas, padedantis žmogui įveikti egoizmą ir tapti Žmogumi-Kūrėju.

Sąžinė – tai Sąmoningumas, dvasinis augimas, tai tobulėjimo Pagrindas, Harmonijos garantas.

Praradęs Sąžinę žmogus taip pat gali gyventi, tačiau iš tiesų be Sąžinės – tai ne gyvenimas, o tiesiog egzistavimas, išgyvenimas, kančia ir pilna degradacija. Tačiau pats žmogus, praradęs Sąžinę, savo degradacijos visiškai nesuvokia.

Praradusio Sąžinę “spindesys ir skurdas“ – tai visada žmogaus gyvenimo tragedija. Tačiau net toks žmogus turi galimybę išsigelbėti, todėl kad Sąžinės balsas visada atsiliepia, jei tik žmogus į ją kreipiasi.

Nepraraskime šio svarbaus ryšio. Išlikime Žmonėmis!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerosios vilties ir santarvės mums visiems 🙂 !