Mėnuo: sausio 2012

Amerikiečių psichiatras-psichoanalitikas Erik’as Bern’as savo knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ aprašė ir alkoholikų gyvenimo žaidimus. Žaidimu jis įvardina elgesį, kuriuo siekiama gauti kažkokios naudos sau, paprasčiau tariant – manipuliacijas. Alkoholiko žaidime centrinė figūra yra pats alkoholikas. Jo žaidime dalyvauja personažai, palaikantys arba trukdantys palaikyti pražūtingą priklausomybę.

Visi personažai yra vienodai reikšmingi, nes kiekvienas savaip padeda žaisti alkoholikui savo žaidimą: vieni prieštaraudami sustiprina jo „pasiryžimą“ toliau gerti, kiti savo gerumu ar naivumu jį palaiko. Šiuos alkoholiko žaidimo personažus E. Bern’as pavadino „persekiotoju“, „gelbėtoju“, „naivuoliu“ ir „tiekėju“. Žvilgtelėkime, kokius vaidmenis kiekvienas atlieka.

Persekiotojas. Tai žmogus iš artimo geriančiojo žmonių rato, su kuriuo sieja giminystės ryšiai, gali būti ir viršininkas darbe (žmona, vyras, motina, tėvas, artimas giminaitis, tiesioginis viršininkas). Toks žmogus neleidžia alkoholikui ramiai gyventi: atima ir net išpila alkoholinius gėrimus, užrakina geriantįjį namie, grasina ir visais įmanomais būdais trukdo jam svaigintis. Giminaitis persekiotojo vaidmenyje yra įsitikinęs, kad tik „geležine ranka“ ir represijomis galima pažaboti silpnavalį girtuoklį.

Gelbėtojas. Priešingai, nei persekiotojas, įsitikinęs, kad tik geruoju galima įveikti geriančiojo žalingą įprotį. Žmona šiame vaidmenyje būtinai nubėgs nupirks mineralinio vandens ir visomis išgalėmis slaugys pagiringą vyrą: rūpestingai paguldys, apklos, duos tablečių, o prireikus iškvies ir gydytoją. Gelbėtojas apsaugos nuo nereikalingų pagiringam „ligoniui“ telefoninių pokalbių ir susitars su viršininku dėl laisvadienių, jei alkoholiko pagirios užsitęs. Taip pat skambins į visus įmanomus medicininius centrus, tarsis dėl antialkoholinio gydymo, ieškos visos įmanomos pagalbos.

Naivusis. Patiklus, nuolat tiki visais melagingais alkoholiko pažadais. Tai gali būti motina, duodanti pinigus sūnui, kuris prisiekinėja negersiantis, o vakare girtas vos parsliūkina namo. Šiame vaidmenyje gali būti ir gydytojas, nepajutęs ryte medicininės apžiūros metu savo paciento pagirių kvapo ir naiviai tikintis, kad alkoholizmo gydymas sėkmingas.

Tiekėjas. Dažniausiai tai sugėrovas, kuris ne tik išklauso visus alkoholiko skundus gyvenimu ir užjaučia, bet ir įpila stikliuką arba nuperka butelį. Tiekėjas – viena iš reikšmingiausių figūrų alkoholiko gyvenime – pats geriausias jam žmogus, kurį jis beatodairiškai gina, liaupsina ir gerbia.

Alkoholiko žaidimo prasmė – nežiūrint į visas kliūtis, tęsti savo įprastą gyvenimą. Žaidimo esmė – manipuliuoti aplinkiniais, kad galėtų toliau gerti. Sergantys alkoholizmu visada šitame žaidime laimi, nes yra stebėtinai kryptingi ir atkaklūs. Žaidimo personažai, ypač jei tai giminės, atvirkščiai – pralaimi. Maža to, šiame žaidime jie gali prarasti ir sveikatą, todėl jiems labai svarbu suprasti, kad tai manipuliacijos.

Išeitis – nustoti žaisti alkoholiko žaidimus ir neįsitraukti į juos. Reikia duoti alkoholikui galimybę pačiam išspręsti savo problemas su alkoholiu, ir tik po jo paties sprendimų nuspręsti – kaip ir kiek jam padėti. Alkoholikas, savo ruožtu, taip pat turi nutraukti savo žaidimus, jei nori atsisakyti savo žalingo įpročio. Nustoti manipuliuoti ir pažiūrėti tiesiai į problemą – vienintelis būdas ją išspręsti. Būkite atidūs, neleiskite žaisti savo gyvenimu.

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Mokslininkai atliko daug tyrimų ieškodami žmogaus charakterio bruožų, atvedančių į alkoholizmą. Buvo siekiama atrasti taip vadinamą „alkoholinę asmenybę“ – specifinius charakterio bruožus ar žmonių psichologinius tipus, kuriems lemta tapti alkoholikais. Tačiau duomenų, patvirtinančių specifinį alkoholinį tipą, nerasta. Net alkoholikų vaikai turi tik polinkį į alkoholizmą, bet ne paveldėtą ligą – alkoholizmą. Tačiau patvirtinta, kad alkoholikų vaikai, pradėję vartoti alkoholį, paskutines ligos stadijas pasiekia greičiau.

Buvo ištirtos įvairios žmonių grupės. Pasirodo, alkoholikais tampa cholerikai ir flegmatikai, sangvinikai ir melancholikai. Patvirtinta, kad priklausomi nuo alkoholio tampa išsilavinę ir mažai išsilavinę, talentingi ir nelabai, turtingi ir pasiturintys, psichiškai sveiki žmonės ir psichiniai ligoniai, vyrai ir moterys ir t.t.. Atrasti ir alkoholizmą skatinantys faktoriai: vartoti alkoholį pradedama dėl socialinio programavimo, dėl alkoholio prieinamumo ir didelio alkoholio vartojimo paplitimo.

Medicininiais tyrimais patvirtintas dar vienas dėsningumas: tipinis (vienodas) alkoholio poveikis asmenybei, kokia ji bebūtų. Alkoholio vartojimas padaro vienodą poveikį ir charakteriui, ir sveikatai, o vėliau ir išvaizdai. Atrodytų, pradžioje visiškai skirtingi alkoholį vartojantys žmonės laikui bėgant vis labiau supanašėja. Šis procesas vadinamas asmenybės niveliavimu (skirtumų pašalinimu, suvienodinimu).

Galiausiai tai pasibaigia standartine asmenybės degradacija pagal alkoholinę stadiją. Svarbus atradimas buvo tai, kad vartojantiems alkoholį žmonėms būdingos tam tikros psichologinės ypatybės, ir tuo remiantis įrodyta, kad alkoholis visus žmones veikia vienodai.

Peržvelkime pagrindinius vartojančio alkoholį žmogaus psichologinius ypatumus:

1. Neadekvatus požiūris į alkoholį ir į alkoholizmą. Jis atsiranda dėl socialinio programavimo, žinių trūkumo ir daugybės klaidinančių mitų, kurie sklando visuomenėje. Be to, priklausomas žmogus yra linkęs pateisinti savo priklausomybę. Toks požiūris išreiškiamas trim variantais:

a) anognozija – pilnas priklausomybės neigimas. Tai sunkiausias atvejis, nes net kai aplinkiniams akivaizdu, kad žmogus yra alkoholikas, jis pats tai aršiai neigia. Su tokiu požiūriu pasveikti nuo alkoholizmo neįmanoma, nes tam, kad žmogus pasveiktų, jis turi pripažinti, kad turi priklausomybę – jis turi būti sąžiningas pirmiausiai su savimi.

b) lengvabūdiškas požiūris – tai nepakankamas įvertinimas, nes alkoholio vartojimo pasekmės išryškėja ne iš karto. Toks požiūris būdingas daugumai vartojančių alkoholį žmonių. Kartais pripažįstama, kad būna problemų su alkoholiu, bet alkoholio neatsisakoma: bandoma gerti silpnesnius gėrimus, kontroliuoti dozę, daryti pertraukas. Tokiu būdu bandoma sau įrodyti, kad situacija valdoma.

c) demonstratyvus pervertinimas – tai retas atvejis, kai alkoholikas demonstratyviai pareiškia, kad jis yra alkoholikas, bet jo liga tokia sunki, kad pasveikti neįmanoma. Tai gali būti susiję su blogos savijautos baime, dažniau – demonstratyvi priedanga, kad galėtų netrukdomas toliau gerti.

2. Egocentrizmas. Alkoholikai savo elgesiu primena išlepintus vaikus – jie elgiasi taip, tarsi jų interesai būtų svarbiausi už viską. Jie įsitikinę, kad puikiai valdo savo gyvenimą ir kad niekas neturi teisės trukdyti gyventi taip, kaip jie nori. Pagrindinis jų noras – vartoti alkoholį tada ir tiek, kiek ir kada jie nori. Alkoholikai neperneša jokių prieštaravimų ir yra nepakantūs menkiausiam psichologiniam diskomfortui. Psichologai tai vadina žema frustracine tolerancija. Visas problemas alkoholikai sprendžia butelio pagalba ir nesupranta tų, kurie nesielgia taip pat ar nepritaria tam.

3. Nenuoseklumas ir asmenybės susidvejinimas. Alkoholikas lengvai meluoja, žada ir pamiršta, išgėręs kuria didingus planus, o po kelių valandų pagirių būsenoje jau viską neigia ir jaučiasi menkysta. Alkoholiko savęs vertinimas priklauso nuo to, kada jis išgėrė. Apsvaigęs jis vienoks, pagiringas – visiškai kitoks. Toks nenuoseklumas veda į asmenybės susidvejinimą. Šių būsenų geriantysis nesuvokia ir nesuriša tarpusavyje, tačiau aplinkiniams tai akivaizdu.

4. Inertiškumas. Alkoholikai nesusimąstydami plaukia pasroviui paskui savo priklausomybę metų metais, diena iš sienos. Jie nedaro jokių išvadų, nors daugelio organizmas jau neperneša alkoholio, ir organizmas jau siunčia akivaizdžius signalus. Net jei pastebi, kad tarsi savaime „atsiranda“ įvairios ligos, su savo priklausomybe to nesusieja ir gerti nenustoja. Dažniausiai guodžiasi žodžiais, kad „kai tik panorės, galės nustoti gerti“, bet taip ir lieka gyventi su šia iliuzija. Alkoholio vartojimo inertiškumas toks stiprus, kad nustoti gerti alkoholikui atrodo baisu – jis tiesiog neįsivaizduoja kitokio gyvenimo.

Verčiančios susimąstyti išvados, tiesa? Alkoholis suvienodina, atbukina ir sumenkina bet kokį žmogų. O problemos su alkoholiu sprendžiamos tik visišku alkoholio atsisakymu.

(Pagal gydytojo narkologo V. A. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)

Jau įrodyta, kad teigiamą požiūrį į alkoholį turime dėl socialinio programavimo, t.y., elgiamės taip, kaip elgiasi dauguma. Įpirštus elgesio stereotipus galiausiai priimame kaip savus, todėl pradedame juos teisinti. Kai įpročiai tampa „savi“, mes juos kartojame automatiškai, negalvodami. Bet kokio negatyvaus išorinio poveikio galime išvengti tik turėdami informaciją apie negatyvius reiškinius.

Gavęs informaciją, išmintingas žmogus daro išvadas ir veikia ryžtingai, kitaip tos žinios bevertės. Jei anksčiau galima buvo abejoti, ar alkoholio poveikis yra pilnai ištirtas, tai šiai dienai turime daugybę tarpusavyje nesusijusių tyrėjų išvadų iš įvairių šalių, o svarbiausia – patvirtintą Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) išvadą: alkoholis yra sveikatą žalojantis narkotikas.

Garsus rusų fiziologas I. Pavlovas savo straipsnyje „Bandomoji fiziologo ekskursija į psichiatriją“ rašė, kad apgirtimas – kvailiojimas, nenatūralus linksmumas, ašaros ar agresyvumas – jam labai primena šizofreniją. Alkoholinis apsvaigimas, kurį daugelis vadina malonumu ir smagumu, yra apsinuodijimas etanoliu, pasireiškiantis smegenų hipoksija (deguonies trūkumu). Apsinuodijimo stiprumas priklauso nuo išgerto kiekio ir etanolio koncentracijos kraujyje.

Dėl savo žalojančio poveikio visam organizmui alkoholio vartojimas vadinamas žalingu įpročiu. Kaip ir kada apsivertė mūsų suvokimas, kad žalingą įprotį pradėjome vadinti malonumu? Taip atsitiko todėl, kad visuomenėje propaguojama „kultūringo“ arba „saikingo“ alkoholio gėrimo teorijos, bet visiškai nutylima, kad yra ir alternatyva – blaivybė, blaivus gyvenimo būdas. Taigi, gaunasi, kad mes neturime pasirinkimo: gyventi blaiviai ar gerti alkoholį – mums siūlomas tik „kultūringas“ gėrimas ir alkoholinių gėrimų gausybė.

Taip įperšama iliuzija, kad turime išmokti „kultūringai“ gerti, o šalia draugiškai pagrūmojama: kitaip būsi alkoholiku, o alkoholikas yra blogis, nes jis silpnavalis ir nekultūringas. Tuo tarpu medikai šiandien jau pagrįstai tvirtina: „saikingai“ narkotinę medžiagą vartoti neįmanoma, nes nuo narkotinės medžiagos vartojimo neišvengiamai vystosi priklausomybė.

Kiekvienas pažengęs alkoholikas stebuklingai per akimirką alkoholiku nepavirsta, jis pradeda nuo „saikingų“ dozių – tai procesas. Taip žmonės pradeda žaisti pavojingą žaidimą – prasigersiu ar neprasigersiu – ir žaloja savo sveikatą. Kadangi yra suformuotas neigiamas prasigėrusio alkoholiko vaizdinys, tai alkoholikais savęs nepripažįsta net prasigėrę – matote, kaip stipriai žmogų veikia primestos išorinės programos, nors intuityviai tikrai kiekvienas jaučia: kažkas yra ne taip su tuo alkoholiu, juk negali būti bloga nuo gero dalyko..

Sociologai taip pat patvirtina nerimą keliančius faktus: visi reiškiniai, susiję su alkoholio vartojimu, auga tiesiogiai proporcingai, augant suvartoto alkoholio kiekiui. Kokie tai reiškiniai? Smurtas, nusikaltimai, avarijos, nelaimingi atsitikimai, skyrybų padaugėjimas, moralinis nuosmukis, visuomenės sveikatos pablogėjimas, išsigimimai. Visi žinome, kad Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekis per metus jau viršijo visas katastrofines ribas.

Dabar pagalvokime – jeigu tai toks nekaltas gėrimas, kodėl jis atneša tiek neigiamų ir kartais baisių pasekmių? Ar esate girdėję žinią apie kilnius ir gražius darbus, kuriuos nuveikia girti žmonės?.. Daugelis esate matę laidas apie policininkus, važiuojančius į nusikaltimo vietas – ar pastebėjote, kad didžioji dauguma nusikaltusių žmonių yra girti arba išgėrę?

Pakanka atidesnio žvilgsnio, ir kiekvienas sąmoningas žmogus supranta, kad mitai apie alkoholį suklaidino daugybę žmonių. Tie mitai stiprūs, nes sklando ne tik visuomenėje, bet ir yra palaikomi šeimose. Žmonės tarsi užburti mato tik vieną iliuzinę alkoholizmo pusę – linksma, šventė, smagu.., ir užmerkia akis į alkoholizmo pasekmes – organizmo intoksikaciją, alkoholinę priklausomybę, asmenybės degradaciją.

Supratę alkoholio vartojimo pasekmes, suvokiame, kad gerdami alkoholį, viso labo susikuriame iliuzinį atsipalaidavimą – narkotinę euforiją, iliuzinį džiaugsmą – apsinuodijimą etanoliu, iliuzinius draugus – sugėrovus, iliuzinė šventę – girtuokliavimą, ir iliuzinę laimę, kuri telpa alkoholio butelyje. Tuomet viskas sukasi aplink butelį: tam, kad jį nusipirktume, turime uždirbti pinigų, liūdesį ar džiaugsmą liejame alkoholiu, be butelio nemokame bendrauti ir švęsti.

Ar to ieškome, ar tai atrandame alkoholyje? Mūsų tikėjimas jo mistinėmis galiomis toks stiprus, kad neabejodami jį perduodame sekančioms kartoms – negailestinga statistika rodo, kad alkoholikai jaunėja, kad vos keli procentai abiturientų nevartoja alkoholinių gėrimų. Štai tokia galinga ir veiksminga alkoholinė propaganda ir tikėjimas paskleistais mitais apie alkoholį.

Kiekvienas galime ir, manau, jau turime busti iš alkoholinių iliuzijų. Šiandien tas laikas, kai alkoholio vartojimas yra ne tik asmeninis reikalas, bet ir tautos išlikimo klausimas – apie tai byloja statistika. Tik pradėję gyventi blaivybėje, mes pamatome visas pražūtingas alkoholio vartojimo pasekmes. Alkoholizmas yra nelaisvė, nes laisvas žmogus gali lengvai jo atsisakyti.

Pagalvokime – ar gali žmogus būti laimingas, būdamas alkoholio nelaisvėje? Tai, ko ieškome alkoholyje, yra netikra, o jo vartojimo pasekmės – realios, ir nuo jų neapsaugotas nei vienas žmogus. Buskime, išdrįskime pažiūrėti tiesiai į problemą – alkoholizmą – šiandien tai didelė mūsų mažos šalies problema.