Filmukas “Žvirblis“

Filmukas apie tai, kaip kartais atsainiai mes elgiamės su artimiausiais žmonėmis.. Mylėkime ir branginkime savo artimuosius, būkime atidūs ir kantrūs vieni kitiems 🙂 ..

O čia – lietuviškas vertimas:

Tėvas klausia: “Kas čia?“

Sūnus atsako: “Žvirblis.“

Tėvas: “Kas čia?“

Sūnus: ““Aš ką tik pasakiau, tėti, kad tai žvirblis“.

Tėvas: “Kas čia?“

Sūnus, kiek susierzinęs: “Tai žvirblis, tėti, žvirblis, ž v i r b l i s!“

Tėvas: “Kas čia?“

Sūnus: “Kam tu taip darai? Aš keletą kartų tau atsakiau, kad tai žvirblis! Ar tau šito maža?“

Tėvas atsikelia ir eina namų link. Sūnus klausia, kur jis susiruošė. Tėvas nieko neatsako ir netrukus sugrįžta su dienoraščiu. Paduoda sūnui, atverčia ir prašo perskaityti.

Sūnus skaito: “Šiandien mano jauniausias sūnus, kuriam prieš kelias dienas sukako trys metukai, sėdėjo su manimi parke, o priešais mus skraidė žvirblis. Mano sūnus 21 kartą paklausė, kas čia toks, o aš 21 kartą atsakiau… kad tai žvirblis. Aš apkabindavau jį kaskart, kai jis užduodavo man vieną ir tą patį klausimą. Vėl ir vėl.. Man net nekilo mintis susierzinti, jaučiau tik meilę savo mažam berniukui.“

Sūnus apkabino savo tėvą…

Reklama

Tiesiog būti šalia..

Gyvenime kartais tenka patirti sunkias situacijas, kuriose žmonės pasimeta, sutrinka, palūžta. Todėl labai svarbu, kaip elgiasi aplinkiniai – juk kartais vietoje supratimo ir palaikymo, ne iš piktos valios, bet tiesiog iš nežinojimo, jie tik apsunkina situaciją.

Apie tai – psichoterapeuto Timo Lourenso straipsnis, kuriame jis pasakoja apie tai, kaip realiai padėti žmogui, kuris atsidūrė bėdoje. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad reikia labai atidžiai rinktis paguodos žodžius, kad dar labiau neįskaudintume kenčiančio žmogaus.

Nelengva tema, bet manau, kad tai svarbu žinoti kiekvienam iš mūsų.

… “Aš klausiausi vieno savo kolegos pasakojimo apie jo pacientę, kuri pakliuvo į baisią avariją. Po avarijos jos kojos liko suparalyžiuotos, ji kentė didelius skausmus ir buvo prislėgta, todėl kreipėsi į jį pagalbos.

Ir mane šokiravo tai, ką mano kolega pasakė šiai vargšei moteriai…

“Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“ – štai jo žodžiai. Bet šie žodžiai žeidžia, ir žeidžia žiauriai.

Mane stebina, kaip giliai ši banalybė įsišaknijo net psichoterapeutų tarpe. Jis norėjo pasakyti, kad šis įvykis verčia moterį augti dvasiškai!

O aš skaitau, kad tai visiški kliedesiai.

Avarija sugriovė jos gyvenimą, sujaukė jos svajones – štai kas nutiko, ir tame nėra absoliučiai nieko gero. O svarbiausia – tokia nuostata trukdo padaryti tai, ką mes turime daryti nutikus bėdai – ją išgyventi.

Kažko gyvenime negalime pakeisti, tai reikia tik išgyventi. Negalima pakeisti netekties, išdavystės, rimtos ligos ar traumos – tai galima tik išgedėti, iškentėti, išgyventi, nes tai adekvati reakcija į ištikusią nelaimę.

Jei jūs pakliuvote į bėdą, ir kažkas jums sako šias nuvalkiotas frazes:

“Viskas tik į gera..“, “Tai padarys tave stipresniu ir geresniu..“, “Tai buvo nulemta..“, “Nieko šiaip sau nevyksta..“, “Reikia imtis atsakomybės už savo gyvenimą..“, “Viskas bus gerai..“

– galite drąsiai braukti tokį žmogų iš savo gyvenimo. Šios frazės, net ištartos su geriausiais ketinimais, tik dar labiau apsunkina kenčiančio žmogaus būseną, trukdydamos jam išgyventi liūdesį ir skausmą.

Aš pats patyriau didelę netektį, ir mane kasdien persekioja kaltė dėl to, kad aš iki šiol gyvenu, o mano artimųjų jau nėra… Mano skausmas niekur nedingo, aš tiesiog nukreipiau jį reikiama linkme – jis padeda man darbe, padeda geriau suprasti pacientus.

Bet man net mintis nekiltų pasakyti, kad ši tragedija tapo likimo dovana, kuri padėjo man augti dvasiškai ir profesionaliai… Kalbėti taip – reikštų trypti artimųjų atminimą, kurių taip anksti netekau, ir žlugdyti tuos, kurie susidūrė su panašia bėda, bet neįstengė jos įveikti.

Ir aš nenoriu apsimetinėti, kad man buvo lengva, nes aš stiprus, arba kad aš tapau “sėkmingas“, nes sugebėjau “imtis atsakomybės už savo gyvenimą“.

Šiuolaikinė visuomenė vertina kančią kaip problemą, kurią reikia ištaisyti, arba kaip ligą, kurią reikia gydyti. Mes darome viską, kad užslopintume, išstumtume savo skausmą arba kažkaip jį transformuotume. Ir kai staiga nutinka nelaimė – žmonės aplink tampa vaikščiojančiomis banalybėmis…

Tai ką gi pasakyti draugams ar artimiesiems, patekusiems į bėdą, vietoje “Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“?

Atminkite, kad nelaimės prislėgtam žmogui mažiausiai reikia pamokymų ar patarimų. Pats svarbiausias dalykas jiems – supratimas. Tiesiog pasakykite:

“Žinau, kad tau skaudu. Aš čia, aš su tavimi.“

Tai reiškia, kad jūs pasiryžęs būti šalia, būti kartu su artimu žmogumi – ir tai yra neįtikėtinai stiprus palaikymas.

Žmonėms nėra nieko svarbesnio už supratimą. Tam nereikia kažkokių ypatingų sugebėjimų ar pasiruošimo, tai tiesiog pasiryžimas būti šalia tiek, kiek reikės.

Būkite šalia. Tiesiog būkite šalia, net jei jums nejauku ir atrodo, kad jūs nedarote nieko naudingo.

“Aš žinau, kad tau skaudu. Aš šalia“ – tai stebuklingi žodžiai, kurie paguodžia bet kokioje nelaimėje.

Mes niekaip nesiryžtame įeiti į tą pilką skausmo ir kančios zoną – bet būtent joje yra mūsų atsigavimo šaknys. Jis prasideda tuomet, kai šalia yra žmonės, kurie pasiryžę įeiti į ją kartu su mumis.

Padarykite tai dėl savo artimųjų. Galbūt, jūs niekada apie tai nesužinosite, bet jūsų pagalba jiems bus labai svarbi.

Nes didžiausia pagalba pakliuvusiam į bėdą žmogui – tai žmogus, kuris pasiryžęs būti šalia.“

Pagal T. Lourens pasakojimą, vertė ruvi.lt

Gražiausios akimirkos…

Naktį girdžiu mažų kojyčių trepsėjimą: dukrelė atėjo į mano kambarį. Guliu tyliai, klausausi. Galbūt, ji sugrįš į savo kambarį, ir aš galėsiu toliau miegoti..

– Mama! Mamyte! – šaukia ji užsimiegojusiu balseliu.

– Taip.. Kas nutiko? – vos ištariu, nenoriai atmerkdama akis.

Dukrelė nutyla, jos akys blizga blankioje šviesoje.

– Mamyte.. Aš myliu tave!..

– Ir aš tave..

– O aš labiau!..

Gulasi šalia ir tuoj pat užmiega. Bet jos ištarti žodžiai jaukiai pakimba kambaryje. O, kad aš galėčiau prisiliesti prie jų, aš paimčiau juos ir niekada nepaleisčiau.. Vis dar girdžiu tylų dukrelės balsą, kuris šnabžda pačius brangiausius pasaulyje žodžius: “Aš myliu tave..“

Šypsausi ir lėtai iškvepiu, baimindamasi išsklaidyti šias nuostabias akimirkas.. Juk vieną dieną ši maža mergaitė taps suaugusia mergina.. Vieną dieną aš galėsiu ramiai, be jokios skubos praustis duše..

Vieną dieną aš ramiai išgersiu rytinę arbatą ir paskaitysiu mėgiamą knygą.. Vieną dieną aš išeisiu iš namų viena, nesibaimindama, kad manęs kažkas laukia.. Vieną dieną aš grąžinsiu sau save..

Bet šiandien aš atiduodu save JAI. Aš pavargstu, kartais mano jėgos išsenka, bet aš žinau, kad mane TAIP myli ir aš esu TAIP reikalinga..

Ir patikėkite – tai Geriausios Mano Gyvenimo Akimirkos 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Vedos apie mitybą

*Vedos nevertina maisto taip, kaip šiuolaikiniai dietologai, kurie skaičiuoja įvairių produktų maistines medžiagas, vertingumą ir kalorijas. Vedos teigia, kad žmonių pomėgiai mityboje priklauso nuo jų sąmoningumo lygmens – gunų.

*Akivaizdu, kad žmonės maitinasi labai skirtingai: vieni negali nė dienos be mėsos, kiti mėgsta saldumynus, treti – pieno produktus ar grūdų košes. Vieni valgo daug, kiti – tenkinasi mažu. Ir visa tai – skirtingų gunų poveikis.

*Doros sąmonės lygmens, arba – satvagunos žmogus giliai suvokia, kad sveikata – kūno, dvasios ir sielos pusiausvyra ir harmonija, todėl žmogus sugeba ją išlaikyti, gyvena ir maitinasi sveikai. Jis renkasi grūdus, daržoves, vaisius, pieniškus produktus, riešutus, medų. Valgo saikingai, maistas lengvas, jo racione nėra mėsos. Kuo aukštesnis sąmoningumas – tuo paprastesnis, natūralesnis maistas. Toks žmogus sąmoningai laikosi principo “Nekenk“.

*Aistros sąmonės lygmens, arba – radžogunos žmogus gali rinktis tuos pačius maisto produktus, kaip ir satvagunos žmogus, bet jo racione yra mėsa ir žuvis, daug kepto ir virto, aštraus ir sūraus, saldaus maisto. Aistros lygmens sąmonė reikalauja stiprių skonių, pojūčių ir įspūdžių, todėl ir maistas egzotiškas, įmantrus, gurmaniškas ir dažnai nesuderinamai maišomas. Žmogus valgo daug, mėgsta užkandžiauti, dažnai laikosi įvairiausių dietų ir skaito, kad sveikata priklauso nuo medicinos. Radžogunos sąmonės lygmuo – pereinamasis į satvaguną, todėl žmogus palengva atsisako sunkaus maisto ir renkasi sveiką, natūralią mitybą.

*Neišmanymo lygmens, arba – tamogunos žmogui grūdiniai ir pieniški produktai ar vaisiai – apskritai ne maistas. Jam reikia mėsos. Jis valgo ją visokią: keptą, virtą, vytintą, troškintą, rūkytą, sūdytą, žalią – tai pagrindinis jo maistas, o visa kita yra tik priedas. Žmogus valgo daug ir dažnai, jis linkęs persivalgyti, turi žalingų įpročių, todėl dažnai patiria virškinimo sistemos ir kitokius negalavimus. Jis nesieja jų su gyvenimo būdu, mityba, žalingais įpročiais, jis mano, kad žmogus suserga “atsitiktinai“. Toks žmogus nesuvokia principo “Nekenk“.

*Kodėl skirtingas sąmonės lygmuo “reikalauja“ skirtingo maisto? Todėl, kad kuo aukštesnis žmogaus sąmoningumas – tuo tyresni, subtilesni jo jausmai, pojūčiai, būsena ir jo sąveika su aplinka ir pasauliu, tuo lengvesnio maisto jam reikia. Tuo tarpu žemos, arba miegančios sąmonės žmogų valdo grubūs, egoistiniai jausmai ir emocijos, todėl jo sąmonės būsena reikalauja sunkaus maisto.

*Satvagunos, doros sąmonės žmogaus esminiai bruožai – dvasingumas, meilė, vienybė, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora. Natūralu, kad tokiam žmogui svetima bet kokia prievarta, o jo tyrai būsenai palaikyti pilnai pakanka daržovių, vaisių, grūdų, medaus ar pieno produktų.

*Radžogunos, aistros sąmonės žmogaus pagrindiniai bruožai – godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas. Jiems palaikyti reikia jau sunkesnio, ilgai virškinamo maisto – mėsos, kažko troškinto, kepto, virto, aštraus – kad visi tokio žmogaus jausmai, pojūčiai ir emocijos įgautų jėgos.

*Tamogunos, neišmanymo sąmonės žmogaus pagrindiniai bruožai – inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, priklausomybės, agresija, žiaurumas. Akivaizdu, kad tai sunkūs, negatyvūs bruožai. Todėl pagrindinis jų maistas – mėsa. Tokie žmonės neįsivaizduoja gyvenimo be mėsos, tačiau valgydami mėsą, jie kaupia savyje prievartos ir agresijos energiją. O užterštas žiaurumo energija protas nesugeba suprasti, kas yra tyrumas ir dvasingumas.

*Taigi – kalbos apie sveiką mitybą, apie baltymų, riebalų ir angliavandenių santykį organizme, apie šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, apie žalingus įpročius, apie vitaminų ir mineralų būtiną kiekį arba apie vegetarizmo naudą yra beprasmiškos, jei žmogus yra žemo sąmoningumo. Jei jis tuo susidomės – tai tik kaip “madinga“ tendencija ir labai trumpam.

*Tačiau kai tik žmogaus sąmoningumas pradeda augti – jis pats pradeda aktyviai ieškoti informacijos apie sveiką gyvenseną, dvasingumą ir lengvai atsisako visko, kas palaiko žemą sąmoningumą. Jis natūraliai, be didelių pastangų, pradeda gyventi dorai ir dvasingai.

*Viskas šioje Žemėje vystosi iš žemesnės būsenos į aukštesnę, todėl ir pavieniai žmonės, ir visa žmonija palaipsniui vystosi iš žemesnių gunų – į aukštesnes. O vis didėjantis žmonių susidomėjimas dvasingumu, sveika gyvensena, vegetarizmu – tai ryškus ženklas, kad žmonijos sąmoningumas sparčiai auga.

 Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt

Geros savaitės visiems 🙂 !