Filmukas “Žvirblis“

Filmukas apie tai, kaip kartais atsainiai mes elgiamės su artimiausiais žmonėmis.. Mylėkime ir branginkime savo artimuosius, būkime atidūs ir kantrūs vieni kitiems 🙂 ..

O čia – lietuviškas vertimas:

Tėvas klausia: “Kas čia?“

Sūnus atsako: “Žvirblis.“

Tėvas: “Kas čia?“

Sūnus: ““Aš ką tik pasakiau, tėti, kad tai žvirblis“.

Tėvas: “Kas čia?“

Sūnus, kiek susierzinęs: “Tai žvirblis, tėti, žvirblis, ž v i r b l i s!“

Tėvas: “Kas čia?“

Sūnus: “Kam tu taip darai? Aš keletą kartų tau atsakiau, kad tai žvirblis! Ar tau šito maža?“

Tėvas atsikelia ir eina namų link. Sūnus klausia, kur jis susiruošė. Tėvas nieko neatsako ir netrukus sugrįžta su dienoraščiu. Paduoda sūnui, atverčia ir prašo perskaityti.

Sūnus skaito: “Šiandien mano jauniausias sūnus, kuriam prieš kelias dienas sukako trys metukai, sėdėjo su manimi parke, o priešais mus skraidė žvirblis. Mano sūnus 21 kartą paklausė, kas čia toks, o aš 21 kartą atsakiau… kad tai žvirblis. Aš apkabindavau jį kaskart, kai jis užduodavo man vieną ir tą patį klausimą. Vėl ir vėl.. Man net nekilo mintis susierzinti, jaučiau tik meilę savo mažam berniukui.“

Sūnus apkabino savo tėvą…

Tiesiog būti šalia..

Gyvenime kartais tenka patirti sunkias situacijas, kuriose žmonės pasimeta, sutrinka, palūžta. Todėl labai svarbu, kaip elgiasi aplinkiniai – juk kartais vietoje supratimo ir palaikymo, ne iš piktos valios, bet tiesiog iš nežinojimo, jie tik apsunkina situaciją.

Apie tai – psichoterapeuto Timo Lourenso straipsnis, kuriame jis pasakoja apie tai, kaip realiai padėti žmogui, kuris atsidūrė bėdoje. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad reikia labai atidžiai rinktis paguodos žodžius, kad dar labiau neįskaudintume kenčiančio žmogaus.

Nelengva tema, bet manau, kad tai svarbu žinoti kiekvienam iš mūsų.

… “Aš klausiausi vieno savo kolegos pasakojimo apie jo pacientę, kuri pakliuvo į baisią avariją. Po avarijos jos kojos liko suparalyžiuotos, ji kentė didelius skausmus ir buvo prislėgta, todėl kreipėsi į jį pagalbos.

Ir mane šokiravo tai, ką mano kolega pasakė šiai vargšei moteriai…

“Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“ – štai jo žodžiai. Bet šie žodžiai žeidžia, ir žeidžia žiauriai.

Mane stebina, kaip giliai ši banalybė įsišaknijo net psichoterapeutų tarpe. Jis norėjo pasakyti, kad šis įvykis verčia moterį augti dvasiškai!

O aš skaitau, kad tai visiški kliedesiai.

Avarija sugriovė jos gyvenimą, sujaukė jos svajones – štai kas nutiko, ir tame nėra absoliučiai nieko gero. O svarbiausia – tokia nuostata trukdo padaryti tai, ką mes turime daryti nutikus bėdai – ją išgyventi.

Kažko gyvenime negalime pakeisti, tai reikia tik išgyventi. Negalima pakeisti netekties, išdavystės, rimtos ligos ar traumos – tai galima tik išgedėti, iškentėti, išgyventi, nes tai adekvati reakcija į ištikusią nelaimę.

Jei jūs pakliuvote į bėdą, ir kažkas jums sako šias nuvalkiotas frazes:

“Viskas tik į gera..“, “Tai padarys tave stipresniu ir geresniu..“, “Tai buvo nulemta..“, “Nieko šiaip sau nevyksta..“, “Reikia imtis atsakomybės už savo gyvenimą..“, “Viskas bus gerai..“

– galite drąsiai braukti tokį žmogų iš savo gyvenimo. Šios frazės, net ištartos su geriausiais ketinimais, tik dar labiau apsunkina kenčiančio žmogaus būseną, trukdydamos jam išgyventi liūdesį ir skausmą.

Aš pats patyriau didelę netektį, ir mane kasdien persekioja kaltė dėl to, kad aš iki šiol gyvenu, o mano artimųjų jau nėra… Mano skausmas niekur nedingo, aš tiesiog nukreipiau jį reikiama linkme – jis padeda man darbe, padeda geriau suprasti pacientus.

Bet man net mintis nekiltų pasakyti, kad ši tragedija tapo likimo dovana, kuri padėjo man augti dvasiškai ir profesionaliai… Kalbėti taip – reikštų trypti artimųjų atminimą, kurių taip anksti netekau, ir žlugdyti tuos, kurie susidūrė su panašia bėda, bet neįstengė jos įveikti.

Ir aš nenoriu apsimetinėti, kad man buvo lengva, nes aš stiprus, arba kad aš tapau “sėkmingas“, nes sugebėjau “imtis atsakomybės už savo gyvenimą“.

Šiuolaikinė visuomenė vertina kančią kaip problemą, kurią reikia ištaisyti, arba kaip ligą, kurią reikia gydyti. Mes darome viską, kad užslopintume, išstumtume savo skausmą arba kažkaip jį transformuotume. Ir kai staiga nutinka nelaimė – žmonės aplink tampa vaikščiojančiomis banalybėmis…

Tai ką gi pasakyti draugams ar artimiesiems, patekusiems į bėdą, vietoje “Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“?

Atminkite, kad nelaimės prislėgtam žmogui mažiausiai reikia pamokymų ar patarimų. Pats svarbiausias dalykas jiems – supratimas. Tiesiog pasakykite:

“Žinau, kad tau skaudu. Aš čia, aš su tavimi.“

Tai reiškia, kad jūs pasiryžęs būti šalia, būti kartu su artimu žmogumi – ir tai yra neįtikėtinai stiprus palaikymas.

Žmonėms nėra nieko svarbesnio už supratimą. Tam nereikia kažkokių ypatingų sugebėjimų ar pasiruošimo, tai tiesiog pasiryžimas būti šalia tiek, kiek reikės.

Būkite šalia. Tiesiog būkite šalia, net jei jums nejauku ir atrodo, kad jūs nedarote nieko naudingo.

“Aš žinau, kad tau skaudu. Aš šalia“ – tai stebuklingi žodžiai, kurie paguodžia bet kokioje nelaimėje.

Mes niekaip nesiryžtame įeiti į tą pilką skausmo ir kančios zoną – bet būtent joje yra mūsų atsigavimo šaknys. Jis prasideda tuomet, kai šalia yra žmonės, kurie pasiryžę įeiti į ją kartu su mumis.

Padarykite tai dėl savo artimųjų. Galbūt, jūs niekada apie tai nesužinosite, bet jūsų pagalba jiems bus labai svarbi.

Nes didžiausia pagalba pakliuvusiam į bėdą žmogui – tai žmogus, kuris pasiryžęs būti šalia.“

Pagal T. Lourens pasakojimą, vertė ruvi.lt

Gražiausios akimirkos…

Naktį girdžiu mažų kojyčių trepsėjimą: dukrelė atėjo į mano kambarį. Guliu tyliai, klausausi. Galbūt, ji sugrįš į savo kambarį, ir aš galėsiu toliau miegoti..

– Mama! Mamyte! – šaukia ji užsimiegojusiu balseliu.

– Taip.. Kas nutiko? – vos ištariu, nenoriai atmerkdama akis.

Dukrelė nutyla, jos akys blizga blankioje šviesoje.

– Mamyte.. Aš myliu tave!..

– Ir aš tave..

– O aš labiau!..

Gulasi šalia ir tuoj pat užmiega. Bet jos ištarti žodžiai jaukiai pakimba kambaryje. O, kad aš galėčiau prisiliesti prie jų, aš paimčiau juos ir niekada nepaleisčiau.. Vis dar girdžiu tylų dukrelės balsą, kuris šnabžda pačius brangiausius pasaulyje žodžius: “Aš myliu tave..“

Šypsausi ir lėtai iškvepiu, baimindamasi išsklaidyti šias nuostabias akimirkas.. Juk vieną dieną ši maža mergaitė taps suaugusia mergina.. Vieną dieną aš galėsiu ramiai, be jokios skubos praustis duše..

Vieną dieną aš ramiai išgersiu rytinę arbatą ir paskaitysiu mėgiamą knygą.. Vieną dieną aš išeisiu iš namų viena, nesibaimindama, kad manęs kažkas laukia.. Vieną dieną aš grąžinsiu sau save..

Bet šiandien aš atiduodu save JAI. Aš pavargstu, kartais mano jėgos išsenka, bet aš žinau, kad mane TAIP myli ir aš esu TAIP reikalinga..

Ir patikėkite – tai Geriausios Mano Gyvenimo Akimirkos 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Vedos apie mitybą

*Vedos nevertina maisto taip, kaip šiuolaikiniai dietologai, kurie skaičiuoja įvairių produktų maistines medžiagas, vertingumą ir kalorijas. Vedos teigia, kad žmonių pomėgiai mityboje priklauso nuo jų sąmoningumo lygmens – gunų.

*Akivaizdu, kad žmonės maitinasi labai skirtingai: vieni negali nė dienos be mėsos, kiti mėgsta saldumynus, treti – pieno produktus ar grūdų košes. Vieni valgo daug, kiti – tenkinasi mažu. Ir visa tai – skirtingų gunų poveikis.

*Doros sąmonės lygmens, arba – satvagunos žmogus giliai suvokia, kad sveikata – kūno, dvasios ir sielos pusiausvyra ir harmonija, todėl žmogus sugeba ją išlaikyti, gyvena ir maitinasi sveikai. Jis renkasi grūdus, daržoves, vaisius, pieniškus produktus, riešutus, medų. Valgo saikingai, maistas lengvas, jo racione nėra mėsos. Kuo aukštesnis sąmoningumas – tuo paprastesnis, natūralesnis maistas. Toks žmogus sąmoningai laikosi principo “Nekenk“.

*Aistros sąmonės lygmens, arba – radžogunos žmogus gali rinktis tuos pačius maisto produktus, kaip ir satvagunos žmogus, bet jo racione yra mėsa ir žuvis, daug kepto ir virto, aštraus ir sūraus, saldaus maisto. Aistros lygmens sąmonė reikalauja stiprių skonių, pojūčių ir įspūdžių, todėl ir maistas egzotiškas, įmantrus, gurmaniškas ir dažnai nesuderinamai maišomas. Žmogus valgo daug, mėgsta užkandžiauti, dažnai laikosi įvairiausių dietų ir skaito, kad sveikata priklauso nuo medicinos. Radžogunos sąmonės lygmuo – pereinamasis į satvaguną, todėl žmogus palengva atsisako sunkaus maisto ir renkasi sveiką, natūralią mitybą.

*Neišmanymo lygmens, arba – tamogunos žmogui grūdiniai ir pieniški produktai ar vaisiai – apskritai ne maistas. Jam reikia mėsos. Jis valgo ją visokią: keptą, virtą, vytintą, troškintą, rūkytą, sūdytą, žalią – tai pagrindinis jo maistas, o visa kita yra tik priedas. Žmogus valgo daug ir dažnai, jis linkęs persivalgyti, turi žalingų įpročių, todėl dažnai patiria virškinimo sistemos ir kitokius negalavimus. Jis nesieja jų su gyvenimo būdu, mityba, žalingais įpročiais, jis mano, kad žmogus suserga “atsitiktinai“. Toks žmogus nesuvokia principo “Nekenk“.

*Kodėl skirtingas sąmonės lygmuo “reikalauja“ skirtingo maisto? Todėl, kad kuo aukštesnis žmogaus sąmoningumas – tuo tyresni, subtilesni jo jausmai, pojūčiai, būsena ir jo sąveika su aplinka ir pasauliu, tuo lengvesnio maisto jam reikia. Tuo tarpu žemos, arba miegančios sąmonės žmogų valdo grubūs, egoistiniai jausmai ir emocijos, todėl jo sąmonės būsena reikalauja sunkaus maisto.

*Satvagunos, doros sąmonės žmogaus esminiai bruožai – dvasingumas, meilė, vienybė, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora. Natūralu, kad tokiam žmogui svetima bet kokia prievarta, o jo tyrai būsenai palaikyti pilnai pakanka daržovių, vaisių, grūdų, medaus ar pieno produktų.

*Radžogunos, aistros sąmonės žmogaus pagrindiniai bruožai – godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas. Jiems palaikyti reikia jau sunkesnio, ilgai virškinamo maisto – mėsos, kažko troškinto, kepto, virto, aštraus – kad visi tokio žmogaus jausmai, pojūčiai ir emocijos įgautų jėgos.

*Tamogunos, neišmanymo sąmonės žmogaus pagrindiniai bruožai – inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, priklausomybės, agresija, žiaurumas. Akivaizdu, kad tai sunkūs, negatyvūs bruožai. Todėl pagrindinis jų maistas – mėsa. Tokie žmonės neįsivaizduoja gyvenimo be mėsos, tačiau valgydami mėsą, jie kaupia savyje prievartos ir agresijos energiją. O užterštas žiaurumo energija protas nesugeba suprasti, kas yra tyrumas ir dvasingumas.

*Taigi – kalbos apie sveiką mitybą, apie baltymų, riebalų ir angliavandenių santykį organizme, apie šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, apie žalingus įpročius, apie vitaminų ir mineralų būtiną kiekį arba apie vegetarizmo naudą yra beprasmiškos, jei žmogus yra žemo sąmoningumo. Jei jis tuo susidomės – tai tik kaip “madinga“ tendencija ir labai trumpam.

*Tačiau kai tik žmogaus sąmoningumas pradeda augti – jis pats pradeda aktyviai ieškoti informacijos apie sveiką gyvenseną, dvasingumą ir lengvai atsisako visko, kas palaiko žemą sąmoningumą. Jis natūraliai, be didelių pastangų, pradeda gyventi dorai ir dvasingai.

*Viskas šioje Žemėje vystosi iš žemesnės būsenos į aukštesnę, todėl ir pavieniai žmonės, ir visa žmonija palaipsniui vystosi iš žemesnių gunų – į aukštesnes. O vis didėjantis žmonių susidomėjimas dvasingumu, sveika gyvensena, vegetarizmu – tai ryškus ženklas, kad žmonijos sąmoningumas sparčiai auga.

 Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt

Geros savaitės visiems 🙂 !

Jaukūs žmonės

Kiekvieno žmogaus gyvenime kartą būtinai pasirodo labai nuoširdūs, geranoriški ir atviri – jaukūs žmonės. Bendraujant su jais norisi nuolat šypsotis, ir, apskritai – laimės pojūtis kažkaip nepastebimai užlieja tave nuo galvos iki kojų.

Susitikimai su tokiais žmonėmis prabėga pernelyg greitai, todėl kad tu prarandi laiko nuovoką, neskaičiuoji išgertų arbatos puodelių ir besikeičiančių pokalbių temų. Tu kažkaip staiga suvoki, kad šis žmogus tau brangus ir artimas.

Ir nesvarbu net tai, kad nuo jūsų pažinties praėjo vos kelios savaitės, dienos ar minutės. Tiesiog tokių žmonių draugijoje tu tarsi pats tampi geresnis, nuoširdesnis, harmoningesnis.

Išsiskyrimo akimirką norisi labai stipriai apkabinti šį stebuklingą žmogų, juk tik su juo tu gali būti savimi, tik jam gali papasakoti viską, kas taip ilgai kaupėsi tavo širdyje. Ir, rodos, net galėtum eiti su juo į neištirtus tolius, plaukti jūromis ir vandenynais, galėtum eiti bet kur, kad tik jaustum tą nenusakomą jaukumą.

O vieną dieną tau staiga norisi tapti tokiu, kaip jis. Norisi skleisti šilumą ir šviesą, dovanoti kitiems žmonėms džiaugsmą ir daryti gerus darbus. Tuomet tu atitrunki nuo visų savo itin svarbių reikalų ir ruoši savo tėvams, kurie sugrįžta namo po darbo, skanią vakarienę, tuomet tu rašai draugams, kurie seniai neturėjo iš tavęs jokių žinių, kad pasiilgai jų ir nori susitikti, tuomet tu atsiveri pats sau visai iš kitos pusės.

Būti jaukiu žmogumi – labai smagu, nors, žinoma, neįtikėtinai sunku, juk šiuolaikiniame pasaulyje žmonės įprato imti ir labai retai dalinasi..

Bet juk verta pabandyti? Tiesa 🙂 ?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (58)

Mūsų pasaulėžiūroje – pasaulio, kuriame mes gyvename, matyme – yra pamatinės vertybės ir svarbios žinios, o yra antraeiliai, neesminiai, iliuziniai ir kenksmingi dalykai.

Svarbios žinios – tai informacija apie Kūriniją, Kūrėją, dvasines vertybes, žmogų, žmoniją, evoliuciją. Atradęs teisingus atsakymus į šiuos svarbiausius klausimus, žmogus lengvai atsakys į visus kitus klausimus.

O klaidingas realybės suvokimas iškreipia žmogaus pasaulėžiūrą ir sąlygoja egoizmo, baimės, priešiškumo, godumo, melo, neapykantos ir kitų negatyvių savybių atsiradimą, kurios ir yra visų žmonijos problemų ir kančios priežastis.

Išsivadavimas nuo bet kokių problemų visada prasideda nuo teisingos pasaulėžiūros – kai mes pradedame matyti realybę tokią, kokia ji yra, be klaidinimų, nuklydimų ir iliuzijų.

************

Žmogų veiksmams turi motyvuoti ne egoizmas ar baimė, o savirealizacijos siekis, išreiškiant savo geriausias savybes bendram labui. Tuomet žmogus yra tyrumo, dvasingumo, aukščiausiojo kūrybinio potencialo visų gerovei laidininkas Žemėje.

Tuo tarpu labai dažnai grynai egoistiniai žmogaus motyvai: pasinaudoti, apgauti, pasipelnyti, susireikšminti, išnaudoti, pažeminti ir pan., yra giliai paslėpti nuo pačio žmogaus – jie yra užslopinti arba pridengti gražiomis idėjomis.

Todėl reikia didelės drąsos, kad pažvelgtume į tikruosius savo elgesio motyvus – ką iš tiesų mes skleidžiame šioje Žemėje? Kuriame ar griauname?

Nes tik tyrumas, dvasingumas, altruizmas, vienybės ir visų gerovės siekis aktyvuoja evoliucinius procesus planetoje. O visi egoistiniai mūsų elgesio motyvai, kaip gražiai juos bepavadintume – veda į griūtį.

************

Mes atėjome į šį pasaulį ne tam, kad derintumės prie žemų negatyvumo vibracijų, bet tam, kad išreikštume savo prigimtines dvasines savybes ir tuo pačiu parodytume žmonėms, kad galima gyventi kitaip. Mes atėjome čia, kad pagerintume šį pasaulį.

Tam nereikia garsių kalbų ir lozungų – tam pakanka sukurti harmoningą erdvę savo artimiausioje aplinkoje, savo kasdieniniame gyvenime. Ją galima sukurti savo būsena, kai savo veiksmuose vadovaujamės dvasinėmis vertybėmis – tiesa, besąlygiška meile, sąžine, dorove, vienybe.

Taip kuriama pasirinkimo alternatyva kitiems žmonėms. Nes gyvendami nuolatiniame negatyvume, žmonės pradeda manyti, kad tai ir yra vienintelis įmanomas gyvenimo būdas.

Tie, kas pasiruošę – pamatys, širdimi pajus pritarimą, įkvėpimą keistis ir realizuoti savo geriausias savybes bendrai gerovei. Tie, kas nepasiruošę – išjuoks, ignoruos, žemins ir priešinsis pokyčiams.

Visai negatyvumo sistemai šviesus ir dvasingas žmogus yra tarsi svetimkūnis ir grėsmė jos vientisumui, todėl ji stengsis visomis išgalėmis jį nuslopinti, išstumti arba prilyginti savo žemoms vibracijoms.

Todėl dvasingumo kelias – prasmingas, bet nelengvas, jam reikia didelės vidinės stiprybės. Tačiau tai vienintelis kelias, kuris išves žmoniją iš negatyvumo, tamsos – į Šviesą, į evoliucijos kelią.

************

Laikas, kuriame mes gyvename, unikalus tuo, kad dabar vienu metu gyvuoja dvi sistemos: atgyvenusi ir gęstanti tamsos sistema, ir – jau palengva užgimstanti Šviesos sistema su beribėmis, iki šiol slopintomis kūrybos ir tobulėjimo galimybėmis visai žmonijai, kuri trokšta šviesių permainų.

Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet pokyčių chaose Šviesa vis auga, ir mes galime ją sustiprinti savo vidiniu tyrumu, dvasingumu ir vienybe.

Ir nesižvalgykime į tamsą – tai mūsų praeitis, kuri išeina.. Žvelkime su meile ir viltimi į Šviesą – tai mūsų visų ateitis 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Laiškas mamai

Mama, aš su kepure.

Aš pati ją užsidėjau, nes lauke sninga. Ir net nenusiėmiau jos už kampo. Įsivaizduoji, kokia aš dabar suaugusi!

Ir valgau aš gerai. Kartais pernelyg gerai – reikėtų mokytis sustoti…

Su pažymiais taip pat viskas gerai. Kartą gavau penkiolika tūkstančių “laikų“ už vieną referatą, ir daug kas nuo manęs jį nusirašė.

Ir kambaryje dabar tvarka. Tiesiog kartą supratau, kad gyventi betvarkėje nemalonu, o ieškoti pusvalandį kojinių atima pernelyg daug laiko. Dabar mes su dulkių siurbliu dažnai valsuojame po butą ir žiūrime į sniegą už lango.

Aš daug išmokau. Pavyzdžiui, gaminti maistą – tai pasirodė paprasčiausia.

O dar aš moku skirtis, ieškoti nuomojamų butų, keisti darbą krizės metu, rinktis tokias drauges, dėl kurių paskui nereikėtų verkti ir auklėti vaikus taip, kad jie neverktų dėl manęs.

Beje, prisimeni, aš vis bijojau, kad manyje neatsibus motinystės instinktas? Atsibudo. Ir tada jau aš nustojau miegoti…

Užtat dabar aš tave suprantu. Suprantu, bet neanalizuoju. Sako, tai taip pat suaugusio žmogaus bruožas – saugoti ir branginti savo tėvus vietoje begalinių jų elgesio analizių.

Saugoti, branginti, skambinti, aplankyti, mažiau skųstis ir dažniau sakyti, kad pas tave viskas gerai – jei jau yra pasaulyje žmogus, kuriam tai pati svarbiausia naujiena ir džiaugsmas.

Prisimenu, kaip anksčiau viskas buvo paprasta. Mama leido – mama neleido. Jei leido – reiškia, priėmė už tave sprendimą ir išlaisvino nuo atsakomybės.

Dabar aš viską sprendžiu pati ir atsakau už savo sprendimus.

O pas tave, mano mylima, brangiausia mano mama, aš atvažiuoju, kad nors trumpam pabūčiau maža, kad išsimiegočiau ir pajusčiau, kad 36 metai – tau, o man tik 9, ir kad galima vėl eiti be kepurės kai sninga, gaudyti snaiges liežuviu ir jaustis saugiai.

Ir kad turėčiau tokią stebuklingą galimybę kuo ilgiau…

(Pagal E. Baturinos tekstą, vertė ruvi.lt)

Su artėjančia Motinos diena! Artimųjų širdžių šilumos mieloms mamytėms, močiutėms ir prosenelėms 🙂 !

Pasakojimas apie pastabas

Kartą aš valgiau burokėlius ir gabalėlis nukrito ant mano baltų marškinėlių. “Na, kaip gi čia…“ – pagalvojau. Bet tuoj pat atleidau sau. Juk reikia sau atleisti visokias smulkias nesėkmes…

O kartą dar mažas mano sūnus Mykolas valgė sriubą ir apsitaškė švarius marškinius. “Pasistenk valgyti tvarkingiau!“ – automatiškai išpyškinau. Juk aš labai norėjau būti ideali.

Ir aš nusprendžiau: o ar nepabandžius man nors vieną dieną duoti pačiai sau pastabas? Tokias, kurios automatiškai iššoka suaugusiems dėl įvairiausių vaikų nesėkmių?

Taigi, kitą rytą aš nuėjau į virtuvę ir pamačiau neišplautą puodelį kriauklėje.

– Ar tau sunku buvo išplauti?! – nuskambėjo balsas ausyje.

– Reikia mokytis disciplinos! Nes nieko gero iš tavęs nesigaus! – monotoniškai tęsė tas pats balsas.

– Brrr… – papurčiau galvą.

Susiruošiau į miestą, pradėjau autis batus.

– Užkulnio, užkulnio nenulenk! Aukis tvarkingai. Ir apskritai, liežuvėliu avalynei reikia naudotis. Nežinai, kur? Kaip nežinai? Amžinai pas tave betvarkė! Aha-aha, pirštu sau padėk autis… Pats tas – štai kodėl neturi gražaus manikiūro! – įkyriai bambėjo toliau balsas.

Nuotaika pradėjo kristi. Na ir kandūs tie komentarai – tiesiog kaip rūgštis!

Einu gatve, paukštukai čiulba, grožis… Paspyriau ant šaligatvio gulintį kaštoną.

– Batus gi numuši! Nespėju pirkti tau avalynės! – riktelėjo balsas.

Aš jau namie, gaminu pietus. Atidariau spintelę virš galvos, kad paimčiau lėkštę. Atidariau. O uždaryti pamiršau, ir – kaaaip dėjau visu ūgiu į durelių kampą!..

Akyse žvaigždutės. Galvą skauda. O ausyje vėl tas įkyrus piktdžiugiškas balsas:

– Aha… Ar nesakiau! Kiek kartų galiu tau kartoti: uždaryk dureles! Vaa, matai, skauda? Nieko čia keisto, kad taip atsitiko!

Aš visai nuleidau rankas, atsisėdau. O ausyje:

– Na, ir ko dabar išsidrėbei, poniute? Ar tau darbų namuose maža?..

O paskui, paskui… Man pasidarė iki ašarų bloga. Todėl, kad neįmanoma gyventi su tokio “balso“ priežiūra. Būtent – gyventi…

O jei toks “balsas“ – tavo mama?..

Nuo tos dienos mes žaidžiame su Mykolu futbolą, paspirdami nukritusius kaštonus. O žiemą – ritinėjame ledukus.

Kartą visą autobusų stotelę nuėjome, paspirdami mažus ir didelius ledo gabalėlius. Mes juokėmės… Ir visai negalvojome apie batus!

O kai Mykolui liūdna, aš visada jį apkabinu. Juk tai geriau už žodžius. Apskritai, geriau už bet kokius žodžius.

Mylėkite, kuo dažniau apkabinkite savo vaikus. Išraukite iš savęs su šaknimis tą bjaurų komentatorių su jo kandžiomis pastabomis!

Ir tegul jūsų vaiko atsiminimuose apie vaikystę bus numušti batai, dėmės nuo maisto, juokas ir tvirtas įsitikinimas – tave myli ir priima visokį 🙂 ..

Pagal Lenos Ligovskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt