Jaukūs žmonės

Kiekvieno žmogaus gyvenime kartą būtinai pasirodo labai nuoširdūs, geranoriški ir atviri – jaukūs žmonės. Bendraujant su jais norisi nuolat šypsotis, ir, apskritai – laimės pojūtis kažkaip nepastebimai užlieja tave nuo galvos iki kojų.

Susitikimai su tokiais žmonėmis prabėga pernelyg greitai, todėl kad tu prarandi laiko nuovoką, neskaičiuoji išgertų arbatos puodelių ir besikeičiančių pokalbių temų. Tu kažkaip staiga suvoki, kad šis žmogus tau brangus ir artimas.

Ir nesvarbu net tai, kad nuo jūsų pažinties praėjo vos kelios savaitės, dienos ar minutės. Tiesiog tokių žmonių draugijoje tu tarsi pats tampi geresnis, nuoširdesnis, harmoningesnis.

Išsiskyrimo akimirką norisi labai stipriai apkabinti šį stebuklingą žmogų, juk tik su juo tu gali būti savimi, tik jam gali papasakoti viską, kas taip ilgai kaupėsi tavo širdyje. Ir, rodos, net galėtum eiti su juo į neištirtus tolius, plaukti jūromis ir vandenynais, galėtum eiti bet kur, kad tik jaustum tą nenusakomą jaukumą.

O vieną dieną tau staiga norisi tapti tokiu, kaip jis. Norisi skleisti šilumą ir šviesą, dovanoti kitiems žmonėms džiaugsmą ir daryti gerus darbus. Tuomet tu atitrunki nuo visų savo itin svarbių reikalų ir ruoši savo tėvams, kurie sugrįžta namo po darbo, skanią vakarienę, tuomet tu rašai draugams, kurie seniai neturėjo iš tavęs jokių žinių, kad pasiilgai jų ir nori susitikti, tuomet tu atsiveri pats sau visai iš kitos pusės.

Būti jaukiu žmogumi – labai smagu, nors, žinoma, neįtikėtinai sunku, juk šiuolaikiniame pasaulyje žmonės įprato imti ir labai retai dalinasi..

Bet juk verta pabandyti? Tiesa 🙂 ?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (58)

Mūsų pasaulėžiūroje – pasaulio, kuriame mes gyvename, matyme – yra pamatinės vertybės ir svarbios žinios, o yra antraeiliai, neesminiai, iliuziniai ir kenksmingi dalykai.

Svarbios žinios – tai informacija apie Kūriniją, Kūrėją, dvasines vertybes, žmogų, žmoniją, evoliuciją. Atradęs teisingus atsakymus į šiuos svarbiausius klausimus, žmogus lengvai atsakys į visus kitus klausimus.

O klaidingas realybės suvokimas iškreipia žmogaus pasaulėžiūrą ir sąlygoja egoizmo, baimės, priešiškumo, godumo, melo, neapykantos ir kitų negatyvių savybių atsiradimą, kurios ir yra visų žmonijos problemų ir kančios priežastis.

Išsivadavimas nuo bet kokių problemų visada prasideda nuo teisingos pasaulėžiūros – kai mes pradedame matyti realybę tokią, kokia ji yra, be klaidinimų, nuklydimų ir iliuzijų.

************

Žmogų veiksmams turi motyvuoti ne egoizmas ar baimė, o savirealizacijos siekis, išreiškiant savo geriausias savybes bendram labui. Tuomet žmogus yra tyrumo, dvasingumo, aukščiausiojo kūrybinio potencialo visų gerovei laidininkas Žemėje.

Tuo tarpu labai dažnai grynai egoistiniai žmogaus motyvai: pasinaudoti, apgauti, pasipelnyti, susireikšminti, išnaudoti, pažeminti ir pan., yra giliai paslėpti nuo pačio žmogaus – jie yra užslopinti arba pridengti gražiomis idėjomis.

Todėl reikia didelės drąsos, kad pažvelgtume į tikruosius savo elgesio motyvus – ką iš tiesų mes skleidžiame šioje Žemėje? Kuriame ar griauname?

Nes tik tyrumas, dvasingumas, altruizmas, vienybės ir visų gerovės siekis aktyvuoja evoliucinius procesus planetoje. O visi egoistiniai mūsų elgesio motyvai, kaip gražiai juos bepavadintume – veda į griūtį.

************

Mes atėjome į šį pasaulį ne tam, kad derintumės prie žemų negatyvumo vibracijų, bet tam, kad išreikštume savo prigimtines dvasines savybes ir tuo pačiu parodytume žmonėms, kad galima gyventi kitaip. Mes atėjome čia, kad pagerintume šį pasaulį.

Tam nereikia garsių kalbų ir lozungų – tam pakanka sukurti harmoningą erdvę savo artimiausioje aplinkoje, savo kasdieniniame gyvenime. Ją galima sukurti savo būsena, kai savo veiksmuose vadovaujamės dvasinėmis vertybėmis – tiesa, besąlygiška meile, sąžine, dorove, vienybe.

Taip kuriama pasirinkimo alternatyva kitiems žmonėms. Nes gyvendami nuolatiniame negatyvume, žmonės pradeda manyti, kad tai ir yra vienintelis įmanomas gyvenimo būdas.

Tie, kas pasiruošę – pamatys, širdimi pajus pritarimą, įkvėpimą keistis ir realizuoti savo geriausias savybes bendrai gerovei. Tie, kas nepasiruošę – išjuoks, ignoruos, žemins ir priešinsis pokyčiams.

Visai negatyvumo sistemai šviesus ir dvasingas žmogus yra tarsi svetimkūnis ir grėsmė jos vientisumui, todėl ji stengsis visomis išgalėmis jį nuslopinti, išstumti arba prilyginti savo žemoms vibracijoms.

Todėl dvasingumo kelias – prasmingas, bet nelengvas, jam reikia didelės vidinės stiprybės. Tačiau tai vienintelis kelias, kuris išves žmoniją iš negatyvumo, tamsos – į Šviesą, į evoliucijos kelią.

************

Laikas, kuriame mes gyvename, unikalus tuo, kad dabar vienu metu gyvuoja dvi sistemos: atgyvenusi ir gęstanti tamsos sistema, ir – jau palengva užgimstanti Šviesos sistema su beribėmis, iki šiol slopintomis kūrybos ir tobulėjimo galimybėmis visai žmonijai, kuri trokšta šviesių permainų.

Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet pokyčių chaose Šviesa vis auga, ir mes galime ją sustiprinti savo vidiniu tyrumu, dvasingumu ir vienybe.

Ir nesižvalgykime į tamsą – tai mūsų praeitis, kuri išeina.. Žvelkime su meile ir viltimi į Šviesą – tai mūsų visų ateitis 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Laiškas mamai

Mama, aš su kepure.

Aš pati ją užsidėjau, nes lauke sninga. Ir net nenusiėmiau jos už kampo. Įsivaizduoji, kokia aš dabar suaugusi!

Ir valgau aš gerai. Kartais pernelyg gerai – reikėtų mokytis sustoti…

Su pažymiais taip pat viskas gerai. Kartą gavau penkiolika tūkstančių “laikų“ už vieną referatą, ir daug kas nuo manęs jį nusirašė.

Ir kambaryje dabar tvarka. Tiesiog kartą supratau, kad gyventi betvarkėje nemalonu, o ieškoti pusvalandį kojinių atima pernelyg daug laiko. Dabar mes su dulkių siurbliu dažnai valsuojame po butą ir žiūrime į sniegą už lango.

Aš daug išmokau. Pavyzdžiui, gaminti maistą – tai pasirodė paprasčiausia.

O dar aš moku skirtis, ieškoti nuomojamų butų, keisti darbą krizės metu, rinktis tokias drauges, dėl kurių paskui nereikėtų verkti ir auklėti vaikus taip, kad jie neverktų dėl manęs.

Beje, prisimeni, aš vis bijojau, kad manyje neatsibus motinystės instinktas? Atsibudo. Ir tada jau aš nustojau miegoti…

Užtat dabar aš tave suprantu. Suprantu, bet neanalizuoju. Sako, tai taip pat suaugusio žmogaus bruožas – saugoti ir branginti savo tėvus vietoje begalinių jų elgesio analizių.

Saugoti, branginti, skambinti, aplankyti, mažiau skųstis ir dažniau sakyti, kad pas tave viskas gerai – jei jau yra pasaulyje žmogus, kuriam tai pati svarbiausia naujiena ir džiaugsmas.

Prisimenu, kaip anksčiau viskas buvo paprasta. Mama leido – mama neleido. Jei leido – reiškia, priėmė už tave sprendimą ir išlaisvino nuo atsakomybės.

Dabar aš viską sprendžiu pati ir atsakau už savo sprendimus.

O pas tave, mano mylima, brangiausia mano mama, aš atvažiuoju, kad nors trumpam pabūčiau maža, kad išsimiegočiau ir pajusčiau, kad 36 metai – tau, o man tik 9, ir kad galima vėl eiti be kepurės kai sninga, gaudyti snaiges liežuviu ir jaustis saugiai.

Ir kad turėčiau tokią stebuklingą galimybę kuo ilgiau…

(Pagal E. Baturinos tekstą, vertė ruvi.lt)

Su artėjančia Motinos diena! Artimųjų širdžių šilumos mieloms mamytėms, močiutėms ir prosenelėms 🙂 !

Pasakojimas apie pastabas

Kartą aš valgiau burokėlius ir gabalėlis nukrito ant mano baltų marškinėlių. “Na, kaip gi čia…“ – pagalvojau. Bet tuoj pat atleidau sau. Juk reikia sau atleisti visokias smulkias nesėkmes…

O kartą dar mažas mano sūnus Mykolas valgė sriubą ir apsitaškė švarius marškinius. “Pasistenk valgyti tvarkingiau!“ – automatiškai išpyškinau. Juk aš labai norėjau būti ideali.

Ir aš nusprendžiau: o ar nepabandžius man nors vieną dieną duoti pačiai sau pastabas? Tokias, kurios automatiškai iššoka suaugusiems dėl įvairiausių vaikų nesėkmių?

Taigi, kitą rytą aš nuėjau į virtuvę ir pamačiau neišplautą puodelį kriauklėje.

– Ar tau sunku buvo išplauti?! – nuskambėjo balsas ausyje.

– Reikia mokytis disciplinos! Nes nieko gero iš tavęs nesigaus! – monotoniškai tęsė tas pats balsas.

– Brrr… – papurčiau galvą.

Susiruošiau į miestą, pradėjau autis batus.

– Užkulnio, užkulnio nenulenk! Aukis tvarkingai. Ir apskritai, liežuvėliu avalynei reikia naudotis. Nežinai, kur? Kaip nežinai? Amžinai pas tave betvarkė! Aha-aha, pirštu sau padėk autis… Pats tas – štai kodėl neturi gražaus manikiūro! – įkyriai bambėjo toliau balsas.

Nuotaika pradėjo kristi. Na ir kandūs tie komentarai – tiesiog kaip rūgštis!

Einu gatve, paukštukai čiulba, grožis… Paspyriau ant šaligatvio gulintį kaštoną.

– Batus gi numuši! Nespėju pirkti tau avalynės! – riktelėjo balsas.

Aš jau namie, gaminu pietus. Atidariau spintelę virš galvos, kad paimčiau lėkštę. Atidariau. O uždaryti pamiršau, ir – kaaaip dėjau visu ūgiu į durelių kampą!..

Akyse žvaigždutės. Galvą skauda. O ausyje vėl tas įkyrus piktdžiugiškas balsas:

– Aha… Ar nesakiau! Kiek kartų galiu tau kartoti: uždaryk dureles! Vaa, matai, skauda? Nieko čia keisto, kad taip atsitiko!

Aš visai nuleidau rankas, atsisėdau. O ausyje:

– Na, ir ko dabar išsidrėbei, poniute? Ar tau darbų namuose maža?..

O paskui, paskui… Man pasidarė iki ašarų bloga. Todėl, kad neįmanoma gyventi su tokio “balso“ priežiūra. Būtent – gyventi…

O jei toks “balsas“ – tavo mama?..

Nuo tos dienos mes žaidžiame su Mykolu futbolą, paspirdami nukritusius kaštonus. O žiemą – ritinėjame ledukus.

Kartą visą autobusų stotelę nuėjome, paspirdami mažus ir didelius ledo gabalėlius. Mes juokėmės… Ir visai negalvojome apie batus!

O kai Mykolui liūdna, aš visada jį apkabinu. Juk tai geriau už žodžius. Apskritai, geriau už bet kokius žodžius.

Mylėkite, kuo dažniau apkabinkite savo vaikus. Išraukite iš savęs su šaknimis tą bjaurų komentatorių su jo kandžiomis pastabomis!

Ir tegul jūsų vaiko atsiminimuose apie vaikystę bus numušti batai, dėmės nuo maisto, juokas ir tvirtas įsitikinimas – tave myli ir priima visokį 🙂 ..

Pagal Lenos Ligovskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt