Apie pasirinkimo laisvę

Jei laisvė rinktis – tai tikrai laisvė, tuomet kodėl mus visą laiką verčia rinktis? Geriausią, teisingą, naudingą, dvasingą, pelningą… Rinkis kažką, ir tu būtinai būsi laimingas!

Kažkas čia ne taip. Aš jaučiuosi belangės kaliniu, kuriam leidžiama pačiam pasirinkti kameras įkalinimui. Bet dėl to, kad aš laisvai keliauju iš vienos kameros į kitą, belangė nenustoja būti belange.

Man atrodo, kad tai ne aš laisvas savo pasirinkimuose, bet pasirinkimas laisvai manipuliuoja mano laisve savo žaidimuose su manimi.

Kiekvienas mano pasirinkimas vilioja pažadu pagaliau suteikti man pilnatvę, bet tai niekada nenutinka, todėl kaskart, vėl ir vėl, man reikalingas vis naujas pasirinkimas. Tai kažkoks užburtas ydingas ratas. Belangė!

…Tačiau tikroji laisvė, mielas drauge, tai laisvė nuo pasirinkimo. Tiesiog leisk viskam vykti. Tiesiog leisk sau daryti tai, ką tu darai, todėl kad tam visai nereikia kažko rinktis.

Upė teka savo vaga, ji nukreipia savo tėkmę į įvairias puses, bet argi ji renkasi jas? Upė tuo pačiu metu yra ir savo ištakose, ir už tūkstančių kilometrų, kur ji įteka į vandenyną.

Vienintelis pasirinkimas, kurį tau reikia vieną kartą padaryti – tai tapti štai tokia upe savo gyvenime. Tu – alfa ir omega, tu visas dabartiniame momente. Tu – ne tavo ego, ne jo troškimai, tu – beribė laisva esybė.

Tavo laisvė – vidinė. Pasirink vidinę laisvę ir tuo pačiu kartą ir visiems laikams pasirink laisvę nuo pasirinkimo. Išeik iš belangės, jos vartai visada atviri.

Argi tu dar nesupratai, kad tave toje belangėje laiko tik tavo azartiškas klaidžiojimas po kameras, tas absurdiškas įtraukiantis žaidimas į pasirinkimo laisvę, kurį tu klaidingai suvoki kaip tikrą laisvę.

Bet juk vartai atviri! Tai reiškia – laisvė yra tavyje!

Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Švarus kambarys

Kartą aš sugalvojau sau švaraus kambario efektą…

Tai emocinė erdvė, kuri yra laisva nuo bet kokio nepageidaujamo poveikio…

Ji būtina kiekvienam, nes kartais mūsų kasdieniniame bendravime pasitaiko ne visai psichologiškai sveiki žmonės, arba gyvenimas mus suveda žmonėmis, kurie neprašyti užklysta į mūsų bendravimo erdvę…

Ir būtent juos reikia išmokti palikti už savo švaraus vidinio kambario durų, o užeiti į jį tik pačiam, ir įleisti į jį tik pačius-pačius…

Ir tai puikiai veikia, mielieji…

Tai puikiai veikia kiekvieną kartą, kai matai eilinį “trolį“ su jo anoniminėmis nuodų atsargomis, kurias jis kruopščiai supila tau į asmeninį paštą, laukdamas bazinių reakcijų…

O tu nereaguoji taip, kaip jis tikisi…

Tu išeini į savo švarų kambarį, uždarai duris, ir skaitai, pavyzdžiui, nuostabias knygas…

Nuodai liko išorėje…

Jie liko su tuo, kas juos atnešė… Juk tie nuodai – jo nuosavybė. Ir nukenčia nuo jų būtent jis, o ne tas, kam juos jis taip uoliai ruošė…

Tai puikiai veikia tuomet, kai kažkas tanku braunasi į tavo teritoriją, įžūliai siekdamas ją okupuoti…

Švarus kambarys – tai riba, kurios negalima peržengti…

Tu tiesiog nieko neįrodinėji, nesiginčiji, nesiteisini…

Tu mandagiai atsisveikini ir išeini į švarų kambarį, į kurį joks purvas nepapuola būtent todėl, kad tu nedalyvauji įkyriai peršamame bendravime…

Tai puikiai veikia net tuomet, kai suveikia vidinė antipatija, kuomet žmogus lyg ir nieko blogo tau nepadarė, bet tu nenori turėti su juo nieko bendro – nei gero, nei blogo…

Tu tiesiog išeini į savo švarų kambarį, apribojęs bendravimą tiek, kiek reikalauja elementarus mandagumas…

Švarus kambarys tavyje – tai patikimas apsaugos mechanizmas, kuris neeikvoja mūsų jėgų sekinančiam troškimui patikti visiems…

Ne su visais būtina draugauti…

Ne visus reikia pakęsti…

Ne visiems būtina įtikti…

Ne visiems reikia atverti savo širdį…

Ne visiems reikia nuolaidžiauti…

Jei yra galimybė – reikia tiesiog išeiti. Jei nėra – užeiti į savo švarų kambarį ir tapti emociškai nepasiekiamu…

Saugokite save ir niekuomet netapkite grobiu emocinėms piranijoms…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Geros, šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Vidinė šviesa

Vidinė sielos šviesa – tai ypatinga energija, kurią skleidžia mylintis žmogus. Šios energijos negalima pamatyti akimis, bet ją galima pajusti.

Galima pajusti tą meilę ir gerumą, kuriuos skleidžia šviesus žmogus. Jis traukia kitus žmones savo šiluma ir nuoširdumu.

Su juo norisi atvirai pasikalbėti, pasidalinti slapčiausiomis mintimis, nes jo mintys ir žodžiai padeda mums priimti teisingus sprendimus.

Šalia jų mes tampame geresni, tyresni.

Tokio žmogaus žvilgsnis atviras, dėmesingas, jo akys skleidžia švelnią šviesą. Jo balsas kupinas meilės ir gerumo, jis paguodžia, įkvepia, grąžina pasitikėjimą.

Ir net nesvarbu, ką daro šviesus žmogus ir ką jis kalba, svarbiausia, kad jo draugijoje formuojasi meilės, ramybės ir vienybės atmosfera.

Toks žmogus išmoko mylėti šį pasaulį ir žmones be sąlygų, todėl jo širdis virto neišsenkančiu meilės šaltiniu.

Tokių žmonių yra daug. Ieškokite jų, būkite su jais. Kai šviesūs žmonės susivienija, jų jėgos taip sustiprėja, kad jie gali nuveikti labai daug, neįtikėtinai daug gero!

O ką gi daryti, jei sutinkame savo gyvenimo kelyje tamsius žmones? Ir kodėl žmonės pradėjo juos vadinti “tamsiais“? Kas užgesina jų vidinę šviesą?

Pasirodo, vidinę šviesą labai lengva užgesinti. Tereikia supykti, nusiminti, apgauti, susireikšminti, ir vidinė žmogaus šviesa kaipmat blanksta.

Ir jei žmogus nesugeba atgauti vidinės ramybės ir toliau patiria neigiamas emocijas ir būsenas – jis rizikuoja tapti tamsių, neigiamų energijų skleidėju.

Tamsiems žmonėms, kaip taisyklė, būna labai sunku, nes jiems atrodo, kad visi jų vengia, jie galvoja, kad niekas jų nemyli, todėl jie kankinasi ir kankina kitus.

Padėti tokiems žmonėms gali tik šviesūs žmonės. Jie apgaubia juos šiluma, gerumu, meile, supratingumu. Atsargiai nurodo klaidas, nuramina, padeda atgauti ramybę ir vidinę stiprybę.

Mokykimės po žmogaus egoizmo ir pykčio kiautu pamatyti jo tyros sielos šviesą.. Tuomet įvyks tikras stebuklas: kiautas subyrės, o žmogaus vidinė šviesa suspindės visu grožiu..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Pavargę nuo gyvenimo žmonės

Prieš metus mūsų kaimynė, užimanti gana aukštas pareigas, staiga metė darbą, išnuomojo savo prabangų trijų kambarių butą pasiturinčiai jaunai šeimai ir išvažiavo gyventi į sodą. Visiems laikams.

Iki pensijos jai liko dar 15 ar 20 metų. Aplinkiniai stebėjosi ir sukiojo pirštą ties smilkiniu. Mesti tokį darbą? Tokį butą? Iškeisti viską į gyvenimą mediniame namelyje su alyvomis po langu ir vaizdu į prūdą? Tai nenormalu. Juk visi svajoja pasiekti tokias aukštumas! O ji viską metė ir jaučiasi absoliučiai laiminga.

Ir likusį gyvenimą ji ruošiasi praleisti mažytėje medinėje terasoje skaitydama knygas, sodindama petražoles nedideliame žemės plotelyje ir virdama vaikams barščius. Žinoma, ji kažką dar rašo. Kartais skaito paskaitas. Kažką uždirba, bet tai nepalyginama su tuo, kas buvo jos ankstesniame gyvenime.

Ir tokių žmonių kasmet vis daugiau. Ir, aišku, ne visi važiuoja gyventi į vienkiemius. Bet keičia savo gyvenimą iš pagrindų. Pavyzdžiui, gydytojai tampa laisvais fotografais, o buhalteriai – žurnalistais.

Ar pastebėjote, kad ir dirbančių namuose kasmet vis daugiau? Taip, informacinių technologijų amžiuje nėra būtinybės būti pririštam prie konkrečios darbo vietos ir griežto darbo grafiko nuo devynių iki šešių. Bet reikalas ne tame.

Tiesiog yra pavargę nuo gyvenimo žmonės.

Nes pernelyg atkakliai mums peršamas sėkmingumas. Sėkmingumas. Jūs galite aiškiai apibrėžti šią sąvoką?

Nuo pat vaikystės žmogus apkraunamas nesibaigiančiomis prievolėmis. Ankstyvas rytas. Manų košė. Popiečio miegas. Būreliai. Anglų kalba ir piešimas. Pamokos. Namų užduotys. Egzaminai. Vėl egzaminai. Institutas. Paskaitos. Egzaminai. Darbas. Pasitarimai. Ataskaitos. Viršvalandžiai.

Išėjęs į pensiją išsimiegosi. Iš pradžių siek ir kovok. Muškis nors galva į sieną. Būk sėkmingas. “Efektingi žmonės“ Girdėjote apie tokius? Netingėk, nesirk, dirbk, atidirbai – nereikalingas. Puikus darbuotojas. Kiekvieno vadovo svajonė. Neserga, nepavargsta, neatostogauja, dirba viršvalandžius. Jis juk nori būti efektingas ir sėkmingas. Taip reikia. Ar tikrai reikia?

Per visą mokymosi periodą žmogų spaudžia ir gąsdina. Mokykis, nes nieko iš tavęs nebus. Mokykis, nes niekur, na, nebent tik kiemsargiu, neįsidarbinsi. Mokykis, siek, nes…

Yra standartinis sėkmingumo rinkinys. Du aukštieji. Turtinga santuoka. Prestižinis darbas. Butas, mašina, sodyba. Poilsis prie jūros porą kartų į metus. Paryžius per santuokos sukaktis. Vaikai gimnazistai. Dvidešimt aulinukų ir trisdešimt rankinių vienam sezonui. Viskas kaip pas žmones. Ar tikrai reikia?

Kažkas kažkada nusprendė, kad būtent visa tai ir yra sėkmingumas. Bet ar tikrai tuo jis yra matuojamas? Ir ar apskritai jis reikalingas? Juk iš tiesų tai viena iš didžiausių apgaulių mūsų gyvenime.

Visa tai nesvarbu.

Bet supranta šią paprastą tiesą, kaip taisyklė, giliai pavargę nuo gyvenimo žmonės, kuriems jau gyvybiškai reikalinga dvasinė ramybė. Galimybė niekur nelėkti. Niekam nieko neįrodinėti. Gyventi, o ne kovoti už būvį.

Yra žmonės, kurie bėgo, bėgo, paskui pargriuvo ir suprato, kad daugiau negali. Tai liečia ir jaunąją kartą, kuri pavargo nuo sėkmingumo standartų siekimo, nepakeliamos atsakomybės ir prievolių naštos. Jie jau nieko nenori, tik ramybės. Štai toks ankstyvas išsekimas.

Pavargę žmonės palaipsniui keičia viską ir keičiasi patys. Jie mokosi gyventi iš naujo, kitaip, pagal savo galimybes ir jėgas. Jie pradeda valdyti savo gyvenimą patys. Jie piešia akvarele ir daug skaito. Verda barščius ir kepa pyragus. Žaidžia su vaikais kamuoliu. Tiesiog kvėpuoja grynu oru. Suvokia, kad vienos rankinės, pasirodo, pilnai pakanka.

Jie mokosi gyventi sąmoningai, jausdami kiekvieną akimirką, pilnatvėje.

Nes nuo vaikystės gąsdino kiemsargiu. Nes jau nėra jėgų gyventi tame bėgime, kai dirbdamas viršvalandžius neturi laiko pavalgyti ar atsigerti arbatos. Kai darbas užima beveik visą gyvenimą, kai net būdamas namuose apie jį galvoji. O namuose alkanas vaikas ir jo nebaigtas rašyti atpasakojimas. O ryte vėl tas pats užburtas ratas…

Bet yra ir žmonės, kuriems toks gyvenimas labai patinka. Ir jie visai nepavargsta nuo tokio pašėlusio ritmo. Jie visą gyvenimą gali taip gyventi. Na ir puiku.

Bet juk negali visi būti supersėkmingi. Negali visi užimti prestižinių pareigų ar būti vadovais. Kažkas turi ir nukritusius lapus sušluoti.

Pavargę nuo gyvenimo žmonės ir žmonės, besivaikantys sėkmės, niekada vieni kitų nesupras. Nes jų pasauliai skirtingi.

Bet jei jūs jaučiate, kad pavargote, kad daugiau negalite, nebijokite visko pakeisti. Branginkite savo gyvenimą. Nes gyvename mes ne tam, kad pavargtume.

Pagal Anos Petrovos tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Visi geri žmonės panašūs

Skirtingi žmonės. Taip viena sutuoktinių pora nusprendė. Ir padavė pareiškimą skyryboms. Ir laukdami skyrybų, pažėrė vienas kitam daugybę pretenzijų ir priekaištų, prisiminę seniai kauptas nuoskaudas ir nesupratimo momentus.

Ir kalbėjo apie tuščiai prarastą laiką. Ir turtą aršiai dalinosi. Ir, aišku, giminės prisijungė ir iš vienos, ir iš kitos pusės, dalindami patarimus ir kurstydami nesutarimų ugnį.

Ir šitie skirtingi žmonės eilinį kartą važiavo pas juristą kovoti dėl namo ir sklypo. O pakeliui jų automobilis sugedo; ir, kol vyras kažką taisė, prie jų mašinos priėjo šunelis taksiukas, visas purvinas ir išsekęs. Ir labai liesas. Jis, matyt, pasimetė. Ir šlubčiojo viena letenėle. O gal jį išvarė – juk būna pikti žmonės pasaulyje.

Ir sutuoktiniai, toliau besibardami, paėmė taksiuką ir nuvažiavo pas veterinarą. Ir ten atliko tyrimus ir rentgeną; ilgai ten buvo, pas juristą pavėlavo. Gydytojas pasakė, kad letenėlės lūžio nėra, bet šuneliui reikalinga ramybė ir gera mityba. Ir vyras su žmona nuvažiavo namo, įtaisė taksiukui gultą ir pradėjo jį gydyti.

Geras šunelis pasitaikė, tik labai kažkuo išgąsdintas ir nervingas. Tereikėjo pakelti balsą – ir taksiukas pradėdavo inkšti ir susigūždavo. Ir slėpėsi. Taip kad sutuoktiniai baigė barnius ir užsiėmė šunelio gydymu.

Ir, žinote, nieko, susitaikė. Pamiršo nesutarimus ir nuoskaudas. Galbūt, suprato, kodėl jie dvidešimt metų kartu pragyveno – ne tokie jau jie skirtingi žmonės. Geri žmonės labai panašūs, kaip štai šitie vyras ir žmona. Ir putlutis taksiukas taip pat dabar į juos panašus.

Taip kad bartis ir pyktis visi gali, visko būna. O nuvežti šunelį pas veterinarą – ne visi. Ir su tokiais gerais žmonėmis galima gyventi. Ir susitaikyti. Ir daug ką atleisti. Viskas praeina, o gerumas lieka.

Ir meilė sugrįžta… Iš tiesų ne tokie jau mes skirtingi.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Prašau, tikėkite savo Vyrais!

Tikėkite savo Vyrais. Sūnumis, broliais, tėvais, seneliais, draugais, sutuoktiniais ir mylimaisiais. Tikėkite taip, kaip tai moka tik Moterys: su šiluma ir meile, su didele kantrybe ir jautria širdimi.

Įkvėpkite juos dideliems darbams. Sugrąžinkite jiems tikėjimą savimi, kai palaužti sunkumų, jie jį praras. Tikėkite savo Vyrais ir, prašau, atminkite, kad “tikėjimas“ ir “ištikimybė“ – tai tas pats. Saugokite ištikimybę jiems, laukite ir tikėkitės geriausio.

Nelyginkite savo Vyrų su kažkuo kitu. Kiekvienas iš jų yra unikalus, o palyginimas dažnai žeidžia savigarbą. Pasakykite jiems, kad jie – patys-patys. Patvirtinkite tai savo meile ir darbais.

Atminkite, kad net atsitiktinai ištartas aštrus Moters žodis gali įkristi į Vyro širdį abejonės sėkla, kuri vieną dieną subujos nepasitikėjimo ūgliu. Jie apie tai jums nieko nepasakys, bet kaskart mintimis sugrįš prie to pokalbio, o vėliau tyliai įrodinės sau ir visam pasauliui, kad yra verti meilės ir pagarbos. O jie yra verti. Ir be jokių įrodymų.

Nežeiskite Vyrų savo netikėjimu jų jėgomis. Nežeminkite jų orumo nuolatine kritika ir nenurodinėkite, ką jiems daryti. Atsakomybė gimsta per pasitikėjimą, o ne per kontrolę. Noras kurti gimsta iš įkvėpimo.

Lengva mylėti pasitikintį savimi ir brandų Vyrą. Bet net patiems stipriausiems ir drąsiausiems kažkada buvo reikalingi tie, kas jais tikėjo.

Tikėkite savo Vyrais tuomet, kai jie negali atrasti savęs. Tikėkite jais ir tada, kai jie neuždirba pinigų. Tikėkite, kai jie paklydo savam Kelyje. Tikėkite, kai jie negali būti stiprūs. Aplinkybės nesvarbios. Tiesiog tikėkite.

Argi ne jautrios mylinčių Moterų širdys tūkstančius kartų sugrąžindavo gyvenimui Vyrus, kurie palūždavo, įgyvendindami didingą idėją? Argi ne graži Moters širdis moka mylėti taip kantriai ir pasiaukojančiai, kad Vyrai patiki, jog visko pasiekia savo jėgomis?

Argi ne mūsų misija būti jiems ir Motina, ir Seserimi, ir Dukra, ir Mylimąja, ir Bendražyge? Argi ne Moteris, pagimdžiusi Vyrą, tampa ta, su kuria jis lygina visas vėliau jo gyvenime sutiktas moteris?

Jūs sakote, kad tai ne tas vyras, kuriuo norisi tikėti? O jūs pabandykite. Pabandykite tapti TA, kuri TIKI.

Pagal Dinos Ričards tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !