Mėnuo: birželio 2018

Apkabink..

Nesakyk iš anksto paruoštų protingų žodžių ir frazių.

Neatsiribok dirbtina budinčia šypsena arba monologais apie tai, kaip labai tu dabar užsiėmęs, kokie rimti ir neatidėliotini darbai tavęs laukia ir kaip tu nuolat neturi laiko..

Tiesiog prieik ir apkabink.

Pasidalink jei ne savo širdies šiluma, tai nors fizine šiluma. O tada, žiūrėk, ir širdis atsibus ir išskleis jaunus, tyrus, gležnus meilės ir gerumo žiedus.. Ir tyla prisipildys kažkuo nenusakomu ir labai labai svarbiu..

Nereikia nieko aiškinti, nagrinėti, formuluoti, vertinti.. Tiesiog.. kol mes kvėpuojame, kol turime tokią nuostabią galimybę – kuo dažniau apkabinkime artimus ir brangius žmones.

Ir tai daugiau už visus žodžius.. Apkabinkime.. kaip dangus apkabina žemę, kaip rūkas apkabina snaudžiantį mišką, kaip vanduo apkabina krantą, kaip motina apkabina vaiką.. Tyrai, švelniai, jautriai, nuoširdžiai..

Juk šios šilumos niekas pasaulyje negali pakeisti.. Jokie žmogaus sugalvoti techninio progreso stebuklai..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (60)

Mūsų dvasinė būsena įtakoja visą mūsų gyvenimą. Sveikata ir laimė – mūsų mintyse, o ne vaistinėje.

Bet kokia negatyvi situacija gyvenime – ne priežastis nesibaigiantiems pergyvenimams, bet pirmiausia – proga susimąstyti apie negatyvių situacijų priežastis.

Mūsų organizmas – ne negatyvių emocijų ir jausmų kaupiklis. Organizmas kovoja prieš jas kiek gali, bet galiausiai pasiduoda. Liga yra organizmo protesto forma prieš tokias negatyvumo sankaupas.

Tačiau žmogus gali daug ką ištaisyti, todėl niekada negalima nuleisti rankų ar nusivilti savo gyvenimu. Niekada, jokiose situacijose ir jokiame amžiuje negalima galvoti, kad gyvenimas nenusisekė. Viskas gyvenime turi prasmę.

Ir mes bet kada galime pradėti keistis, augti, tobulėti, ir tai labiausiai įkvepiantis užsiėmimas mūsų gyvenime. Galime rinktis pozityvumą, meilę, harmoniją jau šiandien, jau dabar, ir tai pakeis viską.

Juk kiekviena diena – nauja pradžia, o keisdami savo vidinę būseną mes keičiame visą savo gyvenimą..

************

Negatyvios mintys – tai tarsi nuodai, nuodijantys visą mūsų gyvenimą, o pozityvios, harmoningos – tai priešnuodis. Negatyvios mintys ne tik nuodija mūsų psichiką ir organizmą, bet negatyviai veikia bendravimą ir mūsų santykį su pasauliu. Ir, atvirkščiai – pozityvios, šviesios mintys harmonizuoja ir organizmo veiklą, ir mūsų bendravimą.

Negatyvumas dabar dominuoja mūsų gyvenime, pakanka pažvelgti į informacinę erdvę, į filmus ir spaudą, kurie ir formuoja tą nuolatinį negatyvų foną. Atsijungti nuo to nepakanka, reikia išmokti formuoti priešnuodį – pozityvumą, ir tai ne dirbtinės šypsenos, o mūsų prigimtinė psichikos būsena.

Todėl – praktikuokime kasdien, nuolat ir visur: mylėkime, kurkime, linkėkime visiems gero, palaikykime vieni kitus, vienykimės geriems darbams. Keiskime tą varginantį negatyvų foną, išsklaidykime jį savo šviesiomis mintimis ir darbais.

************

Turbūt, kiekvienas žmogus prisimena tą nepaaiškinamą nuostabų jausmą, kai jis sugrįžta į seną močiutės namą ir džiaugiasi, kad čia nieko nesikeičia.. Viskas taip pat, kaip tolimoje vaikystėje: prie slenksčio – rankų darbo kilimėlis, prie sienos – suolas, o iš gretimo kambario girdisi taikus laikrodžio tiksenimas.

Ir mylima močiutė vis taip pat tyliai ruošia pyragėlius prie krosnies.. Už lango – pažįstamas kiemo vaizdas: obelys, močiutės gėlės ir katinas ant malkų krūvos. Ir atrodo, kad laikas čia kažkaip kitaip eina – lyg sulėtintame filme. Ir taip gera ant širdies, taip saugu ir ramu, kad mielai atsiduodi tokiam jaukiam kaimo gyvenimui..

Bet įsivaizduokite, kas būtų, jei šioje idilijoje staiga įjungtume televizorių? Taikią kaimo namelio tylą perskrostų šaižus diktoriaus balsas, greitakalbe berdamas žinias apie šalies ir pasaulio bėdas ir nelaimes.. Tarsi įjungtų pagreitintą filmo vaizdą, kuris taip nedera su jaukia kaimo ramybe.

O išjungsi – ir vėl tylu.. Ko gero, tik kaime pamatai kontrastą tarp Tikro Gyvenimo ir tarp sumaišties, bėgimo, triukšmo, įtampos bei nuolatinio skubėjimo..

************

Parengė ruvi.lt

Tiesos balsas

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš supratau, kad jausmai – tai širdies balsas. Kad protas be jausmų – šaltas ir racionalus kalkuliatorius, todėl jei noriu sužinoti tiesą, turiu atkreipti dėmesį į tai, ką aš jaučiu vienu ar kitu atveju.

Ir nors dažnai jausmus sunku išgirsti, o dar dažniau – sunku juos pripažinti, bet būtent mūsų giliausiuose jausmuose slypi aukščiausia gyvenimo tiesa.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš pradėjau matyti, kad daug kas iš to, ką aš skleidžiu kitiems, nemalonu man pačiam..

Aš suvokiau, kad kiekviena mintis, žodis ar poelgis giliai manyje atsiliepia skirtingai: tai, kas dera su mano prigimtimi, su aukščiausia esme – užlieja malonia šiluma iš širdies visą mano esybę, o kas ne – sukausto skausmu ir sunkumo pojūčiu.

Aš pradėjau sąmoningai rinktis tai, ką skleidžiu ir pastebėjau, kad visata atsakydama taip pat pradėjo man siųsti meilę ir dėkingumą. Aš suvokiau, kad visi mes esame viena.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš pajutau, kaip nejauku man būti savo kūne, nes jis toks apleistas ir nesveikas – dėl kenksmingo maisto ir destruktyvaus gyvenimo būdo.

Aš pradėjau atidžiai rinktis maistą ir gyventi harmonijoje su gamta, suteikdamas kūnui tik tai, ko jis prašo. Ir jis pradėjo atliepti dėkingumu – sveika būsena: jėga, lengvumu ir džiaugsmu.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, išeidamas už proto pastatytų sienų – aš pradėjau matyti, kiek daug nuostabaus, unikalaus ir įvairaus grožio yra aplink mane, kad visa gamta – gyva: ji taip pat bendrauja su manimi, pripildydama mane gyvenimo energija. Aš pasijutau viena esybe su planeta ir su visata.

Kai aš lioviausi galvoti ir pradėjau jausti, aš supratau, kad mano mąstymo ir suvokimo procesas po šito visai nesustojo – tiesiog mano suvokimas tapo daug platesnis, gilesnis ir niekuo neapribotas, tarsi būčiau pradėjęs žvelgti į viską visatos akimis, jausti ir žinoti – tai mintys, kurios ateina iš širdies..

Nuolatinį nerimą su nesibaigiančiais vidiniais ginčais, begalinėmis teorijų ir įrodimų paieškomis pakeitė harmonija, ramybė ir būties džiaugsmas – jausmai, pažinimas ir kūryba.. Aš pradėjau matyti tiesą.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Šiltų jausmų, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Vasarinė

Aš žiemos vaikas, aš retai dainuoju apie vasarą.

Karšta, dulkėta, musės, mašalai, prakaito kvapas, nuo tvankumo dažnai skauda galvą ir vienintelis išsigelbėjimas – šlapio kūno maudynės tarp kritiško kiekio besimaudančiųjų vietiniame vandens telkinyje.

Bet vis gi…

Vasaros naktis, kai negailestinga saulė pasislepia, bet ore vis dar juntamas jos kvapas, kai išeini tiesiai į lauką, nekreipdamas dėmesio į slenkstį, šalia kurio anksčiau vykdydavai  įšokimo į striukę, kepurę ir batus ritualą, kai slenkstis aiškiai skyrė “čia“ ir “ten“ ribą. Šiluma ją ištrynė.

Vasara tai pietinė daina, tai būgnų skambėjimas šalia degančių laužų. Vasara tai karštas šokis, ji atspindi ryškų mėlyną dangų vandens lašeliuose ant įdegusios odos. Vasara atsispindi žmonių veiduose, prisimerkusiuose ir besišypsančiuose šviesai.

Vasara tai patalas iš žolės su svaiginančiu pievų gėlių aromatu, į kurį krenti, juokdamasis ir apglėbdamas laimingomis akimis pūkuotus debesis.

Vasara tai pabudęs iš gilaus miego troškimas gyventi. Vasara tai mes, paveikti ilgu laukimu ir neįtikėtinais atradimais. Taip, vasara tai mes.

Aš žiemos vaikas, aš retai dainuoju apie vasarą, bet vis gi… aš myliu ją.

Autorius – Al Kvotionas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Tarp mūsų išaugo siena..

Mes dažnai girdime: nestatykite tarp savęs sienų, geriau nutieskite tiltus! Tai puiki tarpusavio santykių atgaivinimo praktika.

Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokias sienas aš jau pastačiau? Tarp savo ir kieno širdžių? Tarp manęs ir tėvų, sutuoktinio, vaikų, uošvės, anytos, draugo, draugės, kolegos?

Ir kokios sienos yra tarp mūsų? Juk jei mes tai suvokiame, mums bus lengviau nutiesti tiltą į kito žmogaus širdį. Pažvelkime, kaip aš kuriu santykius su kitais: pagal sienos ar pagal tilto principą?

Taigi, jei aš pastačiau Puikybės tiltą, jei skaitau kitą žmogų “žemesniu“ už save, juk aš: daugiau žinau, daugiau sugebu, aš geresnis, labiau patyręs, protingesnis ir t.t..

Tuomet aš galiu pastatyti tiltą, norėdamas PASIMOKYTI iš šito žmogaus, pamatyti jo stipriąsias puses, jo žinias, jo patirtį, jo geriausias charakterio savybes, kurių aš savyje dar neišugdžiau.

Aš pastačiau Nuoskaudų sieną? Galima nutiesti Taikos ir Atleidimo tiltą.

Pastatyta Nusivylimų siena? Gali būti sukurtas Dėkingumo artimam žmogui tilto projektas. Aš nustoju priekaištauti, aš pradedu įkvėpti artimą žmogų.

Yra Idealo siena, kai aš nepriimu artimo žmogaus tokio, koks jis yra, bet laukiu, kada jis pavirs princu iš pasakos, tobulu vaiku? Šiuo atveju pagelbės Priėmimo tiltas, kai aš suvokiu, kad mano sutuoktinis, mano vaikas jau geri tokie, kokie yra, su savo ypatumais, su savo pasiekimais, su savo charakteriu, su savo unikalumu.

Tarp mūsų Liūdesio siena? Laikas nutiesti gyvenimo Džiaugsmo tiltą, varyti iš namų niūrumą ir pradėti GYVENTI ĮDOMIAI. Tiesiog dabar. Keliauti pasivaikščioti, išmokti kažko įdomaus ir naudingo, kartu paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, susitikti su draugais, susiruošti į nedidelę kelionę ar žygį, kartu kažką sukurti ir t.t..

Tarp mūsų Nesupratimo siena? Tiltas “aš suprantu tave“ bus nutiestas dabar kaip niekad laiku. Pabūti artimo žmogaus vietoje, jo situacijoje, jo skausme ir džiaugsme, jo emocijose, pergyvenimuose, jo mintyse ir jo vertybėse. Ir tuomet pokalbis tarp mūsų bus kitoks, mes kalbėsimės viena kalba – mūsų širdžių ir sielų kalba.

Tarp mūsų Susvetimėjimo ir Šaltumo siena? Galima nutiesti Širdžių šilumos ir Sielų artumo tiltą, padaryti pirmą žingsnį link artimo žmogaus. Išlipti iš savo kiauto, sušildyti savo šypsena, humoro jausmu, apkabinimu, karšta žolelių arbata, miela žinute, muzika, kvapniu pyragu, šiltais prisiminimais ir vienijančiais planais.

Kokia bebūtų tarp mūsų siena, ją galima paversti Meilės tiltu, Geranoriško Bendravimo tiltu, Draugystės, Kantrybės ir Pagarbos tiltu. Ir tuomet mes tapsime šiek tiek artimesni, juk iš tiesų atstumas tarp mūsų labai mažas – iš širdies į širdį. Dabar mes šalia. Dabar aš su tavimi. Dabar aš girdžiu ir suprantu tave. Dabar mes drauge.

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Autorė Nina Sumire, vertė ruvi.lt

Neišnaudota galimybė

Kartą miško keliu ėjo mažas berniukas su tėvu. Ir staiga priešais jie pamatė didžiulę vėjo nulaužtą šaką, kuri užstojo kelią ir trukdė eiti toliau.

– Kaip manai, tėti, ar pavyktų man patraukti šitą šaką nuo kelio? – paklausė berniukas.

Tėvas atsakė:

– Aš esu tikras, kad tau pavyks, bet.. jei tik išnaudosi visas galimybes.

Sūnus kaipmat ėmėsi darbo. Jis visais būdais bandė patraukti tą didžiulę šaką. Tačiau jam pritrūko jėgų..

Galiausiai jis pavargo ir nusiminęs pasakė tėvui:

– Ne, tėti, aš negaliu, ji man per sunki.

– Pabandyk dar kartą, – atsakė tėvas.

Vėl ir vėl berniukas bandė kelti, tempti, traukti šaką nuo kelio, bet visos jo pastangos buvo bergždžios.

– Tėti, juk tu matai, kad aš nieko negaliu padaryti.. – pasiguodė berniukas ir bandė toliau.

Tėvas dar kiek palaukė, stebėdamas sūnaus pastangas, paskui pasikvietė jį ir pasakė:

– Aš matau, kad tu labai stengiesi. Bet, sūneli, aš tikėjausi, kad tu išnaudosi visas galimybes..

– Bet aš padariau viską, ką galiu, tėti! Tikrai viską.. – atsakė sūnus.

– Tu nepadarei vieno labai svarbaus dalyko, – atsakė tėvas. -Tu nepaprašei mano pagalbos..

– Bet aš norėjau viską pats padaryti, juk jei prašysiu pagalbos – pasirodysiu silpnas ir kvailas..

Tėvas nusišypsojo, apkabino sūnų ir pasakė:

– Sūnau, prašyti pagalbos, kai padarei viską, ką gali – ne silpnumo, o išminties požymis! Nei vienas žmogus neturi tiek privalumų, resursų ar stiprybės, kad išspręstų visas pasitaikančias gyvenimo situacijas. Todėl labai dažnai mūsų jėga – vienybėje..

Ir.. tėvas su sūnumi kartu patraukė šaką nuo kelio ir nukeliavo toliau 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems, džiaukimės nuostabia vasara 🙂 !