Sielos tyla

Būna akimirkos, kai nesinori kalbėti, ir ne dėl to, kad nėra nuotaikos, o visiškai priešingai.

Pavyzdžiui, kai sėdi su mylimu žmogumi ant upės kranto ir stebi saulėlydį. Arba, negalvodamas apie nieką, važiuoji vaizdingu keliu po lengvais pūkiniais debesimis, pasitikdamas švelnų vėją, pievų gėlių kvapą, saulę ir nuostabią nežinomybę.

O gal eini per mišką, įsiklausydamas į sausų lapų ir šakų traškesį, uosdamas purios žolės, čiurlenančių upeliukų ir šilto oro kvapą. Tu nežinai, kur nuves kelias, bet tai visai nesvarbu. Plaukia vėjo genami debesys, o kas jei nuplaukus su jais – į spalvotą svajonių, švelnumo ir amžinos šviesos šalį?

Staiga netikėtai suvoki, kad svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar: žodžiai nereikalingi, o mintys tokios lengvos – nuskrenda tolyn už horizonto, palikdamos tave su savimi.

Bet tuštumos pojūčio nėra. Jautiesi tarsi indas kažko nežemiško, dieviško, kas užpildo tave iki kraštų. Ir kiekvienas žodis, ištartas tą akimirką, gali suardyti tą dievišką pilnatvę.

Dvasiškai pažengę žmonės, ko gero, pavadintų tai meditacija. O aš vadinu tai Sielos Tyla.

Sielos Tyla ateina netikėtai, kai vidinė audra nurimsta, o baimėmis ir įsitikinimais genamos bangos virsta idealia ežero lyguma, kurioje atsispindi Siela. Ji iš pradžių droviai liečia vandenį vienu piršteliu, o paskui tyliai pasineria, nesudrumsdama ežero lygumos.

Ežeras švyti, ir ta šviesa pasiekia širdį, kuri tuo metu vos girdimai plaka, tarsi bijodama sutrikdyti supančią tylą ir harmoniją. Tu negirdi jos plakimo, nejauti savo kūno, pripildyto kažkokia nepažįstama iki šiol jėga ir vidiniu praregėjimu.

Tu pasijunti tobulu Gamtos kūriniu, nes visi Gamtos kūriniai yra tobuli; jautiesi šio Pasaulio dalimi: dangaus, bekraščių pievų, miškų, stepių ir kalnų. Tu – galinga stichija, kuri gali būti griaunanti, bet gali tapti ir kažko naujo, didingo ir nuostabaus pradžia.

Tai va, Siela, iki valiai pasimėgavusi vandens procedūromis, išlipa iš ežero ir apsisiaučia dideliu minkštu rankšluosčiu, o paskutiniai gaivaus vandens lašeliai nuteka spalvotomis švytinčiomis srovelėmis.

Ežeras vis dar švyti švelnia šviesa, kuri jaukiai šildo iš vidaus ir pratęsia tylaus džiaugsmo būseną. Visas pasaulis tampa toks artimas, harmoningas ir suprantamas, tarsi būtų pavykę iššifruoti begalinės laimės instrukciją. Ir nuo to pasidaro saulėta ir lengva.

Ar jums teko kada nors matyti žmogų, kuris žiūri į jus plačiai atvertomis akimis, bet tarsi nemato jūsų, šypsodamasis kažkam nematomam, žinomam tik jam vienam?

Jis stebi Sielos maudynes. Tai absoliučiai laimingas žmogus, kuris apčiuopė savyje harmoniją, atrado raktą nuo visų užrakintų durų. Ir ar galės jis juo pasinaudoti, ar turės jis vėl galimybę paklausyti Sielos Tylos, priklauso tik nuo jo.

Manau, tokia galimybė tikrai bus, nes patyrus tokią akimirką plačiai atvertomis akimis, norisi patirti ją vėl ir vėl..

Pagal Liudmilos Markovos novelę, vertė ruvi.lt

Šviesios ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Meilė šildo..

Labai svarbu, kad niekas nešaltų…

Kad niekas nešaltų toje emocinėje ir fizinėje erdvėje, kurioje yra dviese…

Artimumas negali būti šaltas net tuomet, kai mes nesuprantame vienas kito, supykstame, nesutariame, pavargstame…

Artimumas – šilumos indikatorius santykiuose, mielieji…

Šilumos, kuri išlieka bet kokiose aplinkybėse…

Mes visada turime žinoti, kad turime vienas kitą… Kad būsime priimti po bet kokių nesėkmių… Kad patys ištiesime pagalbos ranką…

Sušildyti – meilės veiksmažodis…

Ir jei mes esame sušildyti, tuomet apie meilę kalbėti nebūtina…

Ir mes galime labai ilgai gražbyliauti apie nuostabius jausmus, bet jie bus tušti, jei žmogus neturi nei minutėlės tam, kad apkabintų be jokios priežasties, kad tiesiog pasikalbėtų, kad kažkur kartu nueitų… Tiesiog būtų šalia…

Mylite?…

Tuomet neleiskite sušalti!…

Pagal Lilios Grad miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Minimalizmas: įžvalgos

*Minimalizmas jau užtikrintai skinasi kelią į mūsų gyvenimą. Nors.. vartotojiškoje visuomenėje tai nėra taip jau paprasta, nes vartotojiškas gyvenimas ir minimalizmas – absoliučios priešingybės.

*Susidomėjimas minimalizmu dažniausiai prasideda po to, kai žmogus suvokia, jog vartotojiškas gyvenimas yra visuomenei primetamas, ir tai įtakoja tam tikrą mąstymą ir elgesį, kuris panašus į nuolatinį bėgimą paskui daiktus ir jų teikiamą iliuzinę “laimę“.

*Gyvenimas daiktų pasaulyje paverčia žmogų materialistu, todėl jam atrodo vertinga tik tai, ką jis gali paliesti. Iš čia ir siekis užpildyti savo gyvenimo erdvę daiktais, nes tuštuma materialistą baugina. Tuštumą ir ramybę jis tapatina su vienatve, liūdesiu, depresija, skurdu, pasirinkimo trūkumu, nepilnavertiškumu.

*Bet kokias tuštumas – fizines ir emocines – šiuolaikiniai žmonės skatinami kuo skubiau užpildyti: spintas – drabužiais, sienas – paveikslais, namus – baldais, dienas – planais ir įspūdžiais, tylą – tuščiais pokalbiais ir triukšmu.

*Daugybė daiktų yra perkama vadovaujantis įspūdžio emocijomis, kurios greitai praeina. Emocijoms aprimus pasirodo, kad daiktai nereikalingi, o todėl yra tiesiog sandėliuojami su kitais nereikalingais daiktais namuose.

*Kelias į minimalizmą prasideda nuo suvokimo, kad galiausiai pradeda varginti ir norai, ir emocijos, ir krūva nereikalingų daiktų namuose, kurie padaro gyvenimą sudėtingu ir painiu. Žmogus susimąsto, kas jam iš tiesų reikalinga, o kas tampa nenaudojamu balastu.

*Minimalizmas nematuoja – “daug“ ar “mažai“, tai tiesiog “pakankama“. Galima sakyti, kad tai sveika nuovoka, kurią turi kiekvienas žmogus. Bet ji, deja, dažniausiai pabunda, tik nusivylus vartotojišku gyvenimu, kai žmogaus jau nemotyvuoja daiktų pirkimas ir kaupimas.

*Žmogus pradeda matyti savo vergavimą daiktams: juk kiekvienam daiktui reikia skirti vietą, jį prižiūrėti, valyti, skalbti.. Be to, tam, kad įsigytų vis naujus daiktus, žmogus aukoja savo gyvenimo laiką ir jėgas..

*Minimalizmas – tai ne tik gyvenimo filosofija, pirmiausiai tai mąstymo ir gyvenimo būdas, kuris liečia visą žmogaus gyvenimą, ne tik daiktus: laiką, planus, tikslus, mitybą, bendravimą.. Tai esminiai gyvenimo pokyčiai, gyvenimo vertybių išgryninimas, kuriems reikia valios ir konkrečių kasdieninių veiksmų.

*Nemažai žmonių šiame kelyje nuklysta į iliuzinį minimalizmo suvokimą, apsiribodami tik nereikalingų daiktų atsikratymu. Taip jie įsisuka į begalinį vergovės daiktams pasekmių naikinimą: perka-išmeta, perka- išmeta.. Kol žmogus susieja daiktus su savo emocijomis – minimalizmas jam nepasiekiamas..

*Adekvatus savo būtinųjų poreikių suvokimas, sąmoningas funkcionalių daiktų pasirinkimas ir gebėjimas atsisakyti to, kas netikra tam, kad išsigrynintų tai, kas suteikia gyvenimui dvasinę pilnatvę – štai minimalizmo pagrindai.

*Žmogaus gyvenimas – jo vidinės būsenos atspindys, tačiau žmogų veikia ir jo aplinka, todėl namuose neturi būti nieko, kas apsunkina, slegia, painioja. Namai turi spinduliuoti jaukumą, paprastumą ir ramybę.

*Minimalizmas svarbus tuo, kad padeda skiepyti sveiką gyvenimo suvokimą ir vaikams. Tėvai, kurie vadovaujasi dvasinėmis vertybėmis ir neišaukština daiktų vaidmens gyvenime – rodo deramą pavyzdį ir ugdo teisingą vaikų pasaulėžiūrą.

*Kalbant apie teisingą pasaulėžiūrą, derėtų prisiminti, kad daiktai, kuriais mes naudojamės, yra tampriai susiję su ekologija, pramonės atliekomis ir šiukšlėmis, gamtos resursais ir pagarba žmonių darbui.. Todėl minimalizmas – tai būdas ne tik žmonėms atgauti sveiką nuovoką ir dvasingumą, bet ir tausoti gamtą bei išsaugoti planetą.

*Kad išsaugotume sveiką pasaulėžiūrą, turime nuolat peržvelgti savo gyvenimą – kad įprastume gyventi, atsižvelgdami į būtinuosius, o ne į primetamus dirbtinus poreikius. Kad nevertintume daiktų aukščiau už žmogų. Kad neapaugtume nereikalingu vidiniu ir išoriniu balastu, trukdančiu laisvai ir kūrybingai gyventi.

*Nereikalingas – toks, kuris negali suteikti teigiamo rezultato, o todėl beprasmiškas.. Pakankamas, optimalus – toks, kuris suteikia gyvenimo pilnatvę. Mes būsime laimingi tuomet, kai nematuosime savo laimės vien išoriniais daiktais, įspūdžiais ir emocijomis 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Dosnumas

Duoti šiek tiek daugiau, nei prašo – tame, turbūt, gerumo paslaptis.

Jau daugelį metų mes perkame vaisius ir daržoves vietiniame turgelyje. Tvirto sudėjimo pietietis pardavėjas jau pažįsta visus mūsų šeimos narius ir visada džiaugsmingai sveikinasi, net jei aš nieko nepirkdama skubiai pralekiu pro šalį.

Ir kas visada mane stebina mūsų pardavėjo elgesyje – tai jo nuoširdus dosnumas.

Ką bepirktume, net jei tik penkis obuolius ir porą pomidorų – gerasis pardavėjas būtinai įdeda į paketą priedo saują riešutų, didelę citriną arba ryšulėlį krapų.

O kai iš tolimųjų kraštų atveža kažką egzotiško, pavyzdžiui, džiovintą mangą arba dygliuotąjį ličį – vaisių pardavėjas siūlo paragauti naujovę, o kartais ir įdeda su savimi kaip priedą.

Aš jau seniai susidomėjusi stebiu tokį dosnumą, bet būtent šiandien supratau, kad kiekvienam žmogui visada smagu gauti truputį daugiau, nei jis prašo.

Ir juk taip paprasta:

ne formaliai pasisveikinti, o padovanoti šypseną ir atidžiai pažvelgti į akis;

nesislėpti už frazės “Kaip reikalai?“, o iš tikrųjų pasidomėti, kaip žmogus jaučiasi ir kaip jam sekasi;

ne tiesiog sudėti dovaną į maišelį, o supakuoti į gražų popierių ir pridėti atviruką su šiltais palinkėjimais.

Duoti daugiau, nei iš tavęs tikimasi – reiškia pasinaudoti galimybe padauginti gerumą ir džiaugsmą šioje planetoje 🙂 .

Pagal Annos Čiulanovos miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !