Stiprybės!..

Aš noriu palinkėti kiekvienam šios Žemės gyventojui stiprybės.

Stiprybės atsisveikinti su tais, kas bent kartą skaudžiai išdavė.

Stiprybės niekuomet nesižvalgyti atgal ir sąžiningai pripažinti, kad kai kurios viltys, net ir labai didžiulės – dūžta.

Stiprybės nesirausti savo prisiminimuose, kurie kaskart skaudina ir žeidžia, atiduodant savo energiją tam, kas kažkada sugniuždė ir sutrypė tavo sielą.

Stiprybės padaryti teisingą pasirinkimą, neslepiant baugščiai, lyg strutis, galvos į smėlį, ir ignoruojant tau Visatos siunčiamus ženklus.

Stiprybės pažvelgti labiausiai bauginančiai tiesai į akis, o paskui nesigailėti savęs, bet džiaugtis, kad pavyko laiku atpažinti tai, kas griauna tave.

Stiprybės mylėti visa širdimi tuos, kas myli tave, ir neužverti savo širdies, kad neįsileistum abejingumo ar neapykantos.

Stiprybės pakilti suklupus, keltis po kiekvieno nuopolio ir išlaukti, kada vėl ataugs išrauti arba nulaužti sparnai už tavo nugaros.

Stiprybės šypsotis šiame gyvenime pro ašaras ir būti pasiryžus vėl ir vėl kurti laimę net sudaužytoje į šipulius širdyje.

Stiprybės mylėti vis labiau, kaskart išreiškiant vis daugiau švelnumo.

Stiprybės gyventi.

Pagal Alinos Jermolaevos esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus artėjančio pavasario mums visiems 🙂 !

Patarėjai

Labai įdomu stebėti, kaip vieni žmonės dalina globėjiškus patarimus kitiems. Nieko iš esmės apie tuos kitus nežinodami. Globėjiškus, atlaidžiai-išdidžius ir lengvai užnuodytus patarimus dalina. O paskui gauna atsaką. Kuris laužo visą konstrukciją…

Aš mačiau, kaip viename renginyje moteris atsitiktinai išgirdo, kad kita moteris turi suaugusį sūnų, kuris gyvena kartu su ja. Nors jam jau trisdešimt metų. Moteris priėjo ir pareiškė savo nuomonę. “Aš psichologė, – pasakė ji. – Labai blogai, kad sūnus gyvena su jumis. Taip jis nieko gyvenime nepasieks. Ir niekada nesukurs šeimos. Tai nenormalu, kai trisdešimtmetis vyrukas gyvena su mamyte. Jis turi gyventi atskirai! Tegul ima paskolą ir kuria savo gyvenimą savarankiškai!“

Geraširdiškoji suaugusio nevykėlio motina iš pradžių sutriko, o paskui paklausė, ką gi jai dabar daryti? Ir kodėl sūnus turėtų imti paskolą, jei ji, mama, visai netrukdo sūnui ir jo žmonai. Ir anūkams visai netrukdo. Ji gyvena antrame namo aukšte, o sūnus su šeima trečiame. O pirmame aukšte svetainėje jie visi vakarais susirenka. Sūnus šitą namą pastatė, tai kam jam paskola? Jei aš trukdau, aš galiu išvažiuoti į savo butą. Bet juk sūnus liūdės. Ir martelė. Ir anūkai. Kam sūnui ta paskola reikalinga, ir kodėl jis turėtų dar kartą vesti?

Labai įdomu buvo stebėti patarėjos reakciją. Jai tikrai pasidarė bloga. Todėl kad savo globėjišku patarimu ji slapta norėjo pažeminti šią kukliai apsirengusią geraširdišką moterį. Kaip ir kitą moterį su paprastu palteliu norėjo pažeminti ponia-patarėja. Ir patarė nusipirkti šiltesnį ir padoresnį paltą, nes šis kažkoks panešiotas. Chi-Chi. Taip, būtent “chi-chi“, nes moteris su “panešiotu“ paltu pradėjo teisintis ir aiškinti, kad kailinių ji nenešioja humaniškais sumetimais. O paltas jos – iš paskutinės žinomų mados namų kolekcijos. Ir tikrai, geriau gal šiltesnį reikėtų įsigyti. Tokį, kaip jūsų.

Prieš dalinant globėjišku tonu patarimus, reikėtų daugiau sužinoti apie žmogų. Ir apskritai, neverta kitų žmonių skaityti kvailesniais ir žemesniais už save. Nes štai vienoje parodoje prie garsaus dailininko, turinčio šimtus tūkstančių prenumeratorių internete, priėjo toks fotografas. Nufotografavo jį: čik-čik, netikėtai. Ir globėjiškai pasakė, paplojęs dailininkui per petį: atseit, džiaukis! “Tu man pasirodei faktūriškas. Aš tavo nuotraukas rytoj savo Instagrame publikuosiu, turiu ten net penkis tūkstančius prenumeratorių. Prabusi įžymus!“ Taip pasakė ir nuėjo, labai savimi patenkintas. Todėl kad nusileido iš savo aukštumų ir padarė didelę malonę…

Bet nereikia šitų malonių ir neprašytų žeminančių patarimų. Todėl kad viskas gali pasirodyti kitaip, visai kitaip. Ir tas, kas iš aukšto dalina patarimus, gali nusmukti daug žemiau, nei tas, kam tas patarimas skirtas. Ir tai atrodo juokingai ir apgailėtinai. Taip sakant, chi-chi…

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gerumas

Šiandien mes esame turtingi – turime daug visokių reikalingų ir nelabai reikalingų daiktų, o dar labiau tikimės visko turėti rytoj.

Tai, žinoma, džiugu.

Tik nelabai linksma, kad mes, užhipnotizuoti šito turėjimo, neretai pamirštame, jog kiekvienas įsigytas daiktas užima tam tikrą vietą ne tik ant žemės ar parketo, bet ir žmogaus širdyje.

Patogiai įsikūręs, jis sugeba išstumti iš tos nedidelės širdies daug ką: meilę teisybei, sąžiningumą, dorumą, gailestingumą, užuojautą, kilnumą, dosnumą, mandagumą, orumą, grožio troškimą, svajonę…

Trumpai tariant, daiktas grasina išstumti GERUMĄ – ne sofistinį gerumą, bet tą didelį ir platų jausmą, kurį mūsų tėvai ir protėviai dėjo kertiniu akmeniu tarpusavio santykiams.

Kaip tik toks žmogaus gerumas, tegul ir keistokas, bet natūralus ir be reklamos, mane domina jau seniai.

Ir imponuoja tie žmonės, kurie jo nesidrovi kaip kokios senienos ar silpnumo apraiškos.

O juk būti geram kartais reikia kur kas daugiau drąsos negu būti blogam…

Mintys iš rašytojo Jono Mikelinsko kūrybos

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ..

Saulėto ir pavasariškai šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kartais reikia sulaukti…

Kartais reikia tiesiog sulaukti.

Išsiuntus laišką, sulaukti atsakymo.

Paleidus svarbią praeitį, sulaukti, kol nustos skaudėti. O kai jau neskaudės, pradėti pamažu eiti į priekį, nors nebus nei norų, nei jausmų, nei prasmės, ir atrodys, kad taip bus visada.

Nors naujos prasmės reikia tiesiog sulaukti.

Reikia sulaukti, kol tavyje atsilaisvins vieta kitokiam Tau ir kitokiems Kitiems. Kai nutils senosios melodijos, kad pamiltum naujas. Kai prisiminimai taps filmu, kurį stebi, bet kuriame jau nedalyvauji.

Reikia sulaukti.

Nesistengti nenuleisti rankų. Galų gale kartais palūžti – tai taip žmogiška.

Pasiduoti, sunegaluoti, išnykti iš radarų. Nesikelti iš lovos, neiti pasivaikščioti, su niekuo nesimatyti. Tylėti.

Gyventi pagal jėgas, suvokiant, kad dabar jėgų mažiau, nei norėtųsi. Ir kad tai praeis.

Reikia tiesiog sulaukti…

Pagal Olios Majer novelę, vertė ruvi.lt

Sielos tyla

Būna akimirkos, kai nesinori kalbėti, ir ne dėl to, kad nėra nuotaikos, o visiškai priešingai.

Pavyzdžiui, kai sėdi su mylimu žmogumi ant upės kranto ir stebi saulėlydį. Arba, negalvodamas apie nieką, važiuoji vaizdingu keliu po lengvais pūkiniais debesimis, pasitikdamas švelnų vėją, pievų gėlių kvapą, saulę ir nuostabią nežinomybę.

O gal eini per mišką, įsiklausydamas į sausų lapų ir šakų traškesį, uosdamas purios žolės, čiurlenančių upeliukų ir šilto oro kvapą. Tu nežinai, kur nuves kelias, bet tai visai nesvarbu. Plaukia vėjo genami debesys, o kas jei nuplaukus su jais – į spalvotą svajonių, švelnumo ir amžinos šviesos šalį?

Staiga netikėtai suvoki, kad svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar: žodžiai nereikalingi, o mintys tokios lengvos – nuskrenda tolyn už horizonto, palikdamos tave su savimi.

Bet tuštumos pojūčio nėra. Jautiesi tarsi indas kažko nežemiško, dieviško, kas užpildo tave iki kraštų. Ir kiekvienas žodis, ištartas tą akimirką, gali suardyti tą dievišką pilnatvę.

Dvasiškai pažengę žmonės, ko gero, pavadintų tai meditacija. O aš vadinu tai Sielos Tyla.

Sielos Tyla ateina netikėtai, kai vidinė audra nurimsta, o baimėmis ir įsitikinimais genamos bangos virsta idealia ežero lyguma, kurioje atsispindi Siela. Ji iš pradžių droviai liečia vandenį vienu piršteliu, o paskui tyliai pasineria, nesudrumsdama ežero lygumos.

Ežeras švyti, ir ta šviesa pasiekia širdį, kuri tuo metu vos girdimai plaka, tarsi bijodama sutrikdyti supančią tylą ir harmoniją. Tu negirdi jos plakimo, nejauti savo kūno, pripildyto kažkokia nepažįstama iki šiol jėga ir vidiniu praregėjimu.

Tu pasijunti tobulu Gamtos kūriniu, nes visi Gamtos kūriniai yra tobuli; jautiesi šio Pasaulio dalimi: dangaus, bekraščių pievų, miškų, stepių ir kalnų. Tu – galinga stichija, kuri gali būti griaunanti, bet gali tapti ir kažko naujo, didingo ir nuostabaus pradžia.

Tai va, Siela, iki valiai pasimėgavusi vandens procedūromis, išlipa iš ežero ir apsisiaučia dideliu minkštu rankšluosčiu, o paskutiniai gaivaus vandens lašeliai nuteka spalvotomis švytinčiomis srovelėmis.

Ežeras vis dar švyti švelnia šviesa, kuri jaukiai šildo iš vidaus ir pratęsia tylaus džiaugsmo būseną. Visas pasaulis tampa toks artimas, harmoningas ir suprantamas, tarsi būtų pavykę iššifruoti begalinės laimės instrukciją. Ir nuo to pasidaro saulėta ir lengva.

Ar jums teko kada nors matyti žmogų, kuris žiūri į jus plačiai atvertomis akimis, bet tarsi nemato jūsų, šypsodamasis kažkam nematomam, žinomam tik jam vienam?

Jis stebi Sielos maudynes. Tai absoliučiai laimingas žmogus, kuris apčiuopė savyje harmoniją, atrado raktą nuo visų užrakintų durų. Ir ar galės jis juo pasinaudoti, ar turės jis vėl galimybę paklausyti Sielos Tylos, priklauso tik nuo jo.

Manau, tokia galimybė tikrai bus, nes patyrus tokią akimirką plačiai atvertomis akimis, norisi patirti ją vėl ir vėl..

Pagal Liudmilos Markovos novelę, vertė ruvi.lt

Šviesios ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Meilė šildo..

Labai svarbu, kad niekas nešaltų…

Kad niekas nešaltų toje emocinėje ir fizinėje erdvėje, kurioje yra dviese…

Artimumas negali būti šaltas net tuomet, kai mes nesuprantame vienas kito, supykstame, nesutariame, pavargstame…

Artimumas – šilumos indikatorius santykiuose, mielieji…

Šilumos, kuri išlieka bet kokiose aplinkybėse…

Mes visada turime žinoti, kad turime vienas kitą… Kad būsime priimti po bet kokių nesėkmių… Kad patys ištiesime pagalbos ranką…

Sušildyti – meilės veiksmažodis…

Ir jei mes esame sušildyti, tuomet apie meilę kalbėti nebūtina…

Ir mes galime labai ilgai gražbyliauti apie nuostabius jausmus, bet jie bus tušti, jei žmogus neturi nei minutėlės tam, kad apkabintų be jokios priežasties, kad tiesiog pasikalbėtų, kad kažkur kartu nueitų… Tiesiog būtų šalia…

Mylite?…

Tuomet neleiskite sušalti!…

Pagal Lilios Grad miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !