O gal pabandom kitaip?..

Stebėdami žmonių bendravimą vis dažniau pastebime, kad jame dominuoja priešiškumas, kai kiekvienas iš pašnekovų pokalbyje siekia užimti “aukštesnę“ poziciją – protingesnio, daugiau žinančio ir nusimanančio, galinčio dalinti patarimus ir pamokymus.

O jei kažkas nesutinka su jų nuomone, tuomet jis tampa automatiškai “priešu“, kurį “reikia“ sutriuškinti ir pažeminti. Ramiai išklausyti, argumentuoti savo poziciją ir priimti kitokią informaciją be agresijos retas jau bemoka..

Ir tai matome ne tik kasdieniniame žmonių bendravime, bet ir viešoje erdvėje: televizijos diskusijų laidose, politikų debatuose, internetinėje erdvėje. Čia ypač ryškiai pasireiškia principai “Kas ką perrėks, tas ir teisus“ arba “ Kelk daugiau triukšmo: be perstojo kalbėk, ginčykis, žemink, tyčiokis.“

Todėl tokiose “diskusijose“ aiškiai matome, kad žmonės siekia daugiau kalbėti, nei klausytis, fanatiškai ginti savo “vienintelę teisingą“ nuomonę, iš aukšto mokyti kitus, neišklausius kalbėti vienu metu su pašnekovu, sąmoningai ieškoti priešinančių žmones momentų, pereiti į asmeniškumus, žeminančiai kritikuoti kitus.

Ypač ryškiai tai pasireiškia komentaruose internetinėje erdvėje, naiviai galvojant, kad tai – “tik“ virtuali realybė, už kurios pasislėpus galima sau leisti viską. Tačiau internetas – tai mūsų realaus gyvenimo dalis, ir už viską, ką jame kalbame ar rašome mes esame atsakingi lygiai taip pat, kaip ir realiame gyvenime, o ir mūsų veiksmų pasekmės yra lygiai tokios pačios, kaip ir tikrovėje.

Ir nesvarbu, ką žmonės daro toje virtualioje erdvėje – rašo komentarus, moko savo internetiniame puslapyje nušvitusių guru vardu, veda įvairius seminarus, skelbia sensacingas pranašystes, buria, demonstruoja viešai savo gyvenimą ar kažkaip kitaip dalyvauja ir save išreiškia..

Visa tai daro realią įtaką kitiems žmonėms, ir jei tai yra grįsta egoizmu, melu, agresija, siekiu šokiruoti ar pasipelnyti apgaulės būdu – tai būtinai atsisuks prieš patį sumanytoją. Ir jokia internetinė erdvė nuo to neapsaugos – tai asmeninės atsakomybės ir sąmoningumo klausimas.

Ypatingai reikėtų susimąstyti tiems, kas agresyviai puldinėja žmones komentaruose – juk ir virtualus žodis gali sužeisti, ir sąmoningai skleidžiama negatyvi informacija ar apgaulė internete gali sugniuždyti žmones.

Tai realus neigiamas poveikis, realus stresas žmonėms, kuris prilyginamas fiziniam smurtui: virtualiai “užpultam“ ar negatyvios informacijos paveiktam žmogui staigiai šokteli ir krenta hemoglobino ir adrenalino kiekis, įvyksta kapiliarų spazmai, pakyla skrandžio rūgštingumas, sutrinka medžiagų apykaitos procesai, o į kraują išskiriamos tokios pačios medžiagos, kaip ir fizinio smurto metu..

Ir gerai, jei žmogus geba greitai pamiršti tokį patirtą stresą, bet jei jis jautrus, emocingas, ir tokį stresą patiria dažnai arba nuolat – tai neišvengiamai negatyviai atsiliepia ir jo psichinei būsenai, ir fizinei sveikatai. Todėl – jauskime atsakomybę už tai, kaip bendraujame internetinėje erdvėje ir ką joje skleidžiame.

Ir pats svarbiausias klausimas – kodėl žmonės taip agresyviai bendrauja? Svarbiausia priežastis – egoizmas, kuris bendravime pasireiškia kaip egocentriškumas, susireikšminimas, siekis dominuoti, šlovės siekis, noras būti išskirtiniu, šokiruoti ir stebinti kitus savo neįtikėtinais gebėjimais.

Kita priežastis – vidinė žmogaus įtampa, nepasitikėjimas savo jėgomis. Tokiu atveju žmogus tą savo vidinę įtampą išlieja bendravime, ypač virtualiame, kai galvoja, kad gali leisti sau viską, nes yra už ekrano. Realiame gyvenime tokiam žmogui bendravimas yra būdas atsikratyti, išmesti susikaupusią vidinę agresiją.

Ką gi daryti, jei norime nuoširdaus, harmoningo bendravimo? Pirmiausia – atsikratyti egoizmo. Egoizmas iš esmės negali nieko gero atnešti į žmonių tarpusavio santykius, nes egoistai visuomet galvoja tik apie save, o kiti žmonės jiems – tik fonas jų puikybei.

O nepasitikintiems savimi, patiriantiems nuolatinę įtampą žmonėms reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl taip yra ir sekti savo emocijas bendravimo metu. Juk būtent nuoširdus, atviras, geranoriškas bendravimas gali padėti ne tik suprasti save, atverti savo geriausias savybes, atgauti vidinę pusiausvyrą, bet ir užmegzti harmoningus ryšius su kitais žmonėmis.

Bet kokiu atveju agresyvus bendravimas griauna viską: tai supriešina žmones ir kenkia visiems tokio bendravimo dalyviams. Tai grandininė reakcija, kuria kaip užkratas skleidžiamas negatyvumas, kurį žmonės galiausiai pradeda laikyti savaime suprantamu bendravime.

Akivaizdu, kad agresyvus bendravimas nieko gero neneša, ir keisti bendravimo būdą galime tik mes patys. Sustabdyti agresyvų bendravimą galime tik vienu būdu – neįsitraukimu į tą destrukcijos grandinę. Tiesiog stebėkime – ką skleidžiame bendraudami, kokią įtaką darome žmonėms, ir – ar norėtume tai patirti patys.

Man atrodo, kad mes jau visi pavargome nuo agresijos bendravime, todėl – junkime kitokią – geranoriškumo ir nuoširdumo grandininę reakciją! Pirmiausiai – savo šeimoje, su savo artimais žmonėmis, su savo bendradarbiais, su kaimynais –  kad ji plistų vis toliau ir vis plačiau 🙂 ..

Ir tegul kiekviena mūsų diena prasideda šypsena, gera nuotaika, pozityviomis žiniomis, įkvepiančia informacija, kūrybinėmis idėjomis, draugišku palaikymu 🙂 !

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Meilės išraiška

Kaip gražiai mes bekalbėtume apie tyrą ir besąlygišką meilę, bet išreikšti ją, o tiksliau – padaryti regima ir juntama – mes galime tik savo kasdieniais darbais.

Jie gali būti visai maži ir labai paprasti: nusišypsoti, apkabinti, paskambinti, padrąsinti, suprasti, pasidžiaugti pasiekimais, pabūti kartu, išklausyti arba pasiūlyti pagalbą, kad žmogus pasijustų geriau.. Priimti žmogų tokį, koks jis yra, matyti jo geriausias savybes.

Ir nepamiršti, kad meilė – tai abipusis ryšys, sąveika ir vienybė, todėl reikia mokėti priimti ir kitų žmonių meilės išraišką: branginti kitų rūpestį, pastebėti jų gerus darbus, gebėti paprašyti pagalbos ir su dėkingumu ją priimti. Bendrauti su žmonėmis geranoriškai, nuoširdžiai ir atvirai.

Juk kartais mums reikia taip nedaug: prisilietimo, šypsenos, gero žodžio, apkabinimo, širdies šilumos, palaikymo. Taip mažai kartais reikia, kad žmonės pasijustų laimingi..

Bet kartais reikia ir didelių darbų, ir didelės kantrybės, ir net pasiaukojimo vardan meilės.. Bet jei mylime tyrai ir besąlygiškai – meilė suteikia stiprybės, palengvina kančią, įprasmina pasiaukojimą.

Mylėkime vieni kitus – meilė gyva ir tikra, kai ji yra juntama ir regima. Meilės negali būti ten, kur kiekvienas – tik už save.

Meilės išraiška – ne vien gražūs žodžiai, tai pirmiausiai mūsų darbai ir veiksmai. Maži, paprasti, kasdieniniai, vienijantys..

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂  !

Išrinktieji

Kartais man įdomu stebėti žmonių norą tapti Išrinktaisiais. Kitokiais. Išskirtiniais. Nepanašiais. Ir būtinai pačiais-pačiais.

Tokiais, kad tas kitoniškumas atitiktų taip jų nekenčiamos minios moralę. Bet kartu ir tokiais neįtikėtinai daug pasiekusiais, kad peržengtų visiems žinomas ribas visuomenėje kažkokiais neištirtais, bet pritrenkiančiais gebėjimais, tokiais, kaip telepatija, aiškiaregystė, pranašavimai ir t.t.., nes tai madinga ir aktyviai propaguojama.

Tie, kurie jaunesni ir dar neišsiaiškino su prioritetais, renkasi paprastesnį “patį-patį“ išskirtinumą – pavyzdžiui: “pats gražiausias“, “pats stipriausias“, “pats turtingiausias/sėkmingiausias“. Ir pradeda naiviai tuo tikėti.

Tai juokinga ir graudu. Galiausiai visa tai susiveda į paprastos tiesos suvokimą: žmogus nori tik to, ko neturi.

O tie, kas pradeda įrodinėti savo išskirtinumą, yra dvigubai juokingi, nes žmogus bando kažką įrodinėti tais atvejais, kai: arba jis pats netiki tuo, ką sako, todėl bando tai įrodyti pirmiausiai sau, arba kai jam svarbu tuo įtikinti kitus žmones. Ir tai jau tiesioginė priklausomybė nuo tos pačios jo nekenčiamos minios, kuriai jis ir įrodinėja savo kitoniškumą.

Tačiau tokie ne visi, yra ir kitokie. Gražūs, stiprūs žmonės. Nuostabūs, nepakartojami. Tokie, kaip ir visi kiti, bet kurie suprato paprastą dalyką: kad būtum nepanašus į nieką – nereikia būti išrinktuoju, reikia būti savimi. Todėl, kad kiekvienas žmogus neįtikėtinas ir įvairiapusiškas. Unikalus.

Tokie nieko neįrodinėja, jie tiesog gyvena ir puošia savimi šį pasaulį. Tokie neieško gerbėjų ir pasekėjų, kurie liaupsintų jų neįvertintą genialumą, draugai patys pas juos ateina. Draugai, bendraminčiai arba tiesiog atsitiktiniai praeiviai, kurie ieško atsakymų į klausimus.

Tokie žmonės labai ryškiai šviečia. Visur, o ne mažame tamsiame internetinio puslapio kampelyje. Tokie žmonės sudega greičiau… Bet yra juose kažkas, kas leidžia atgimti lyg feniksui.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Širdį šildo paprastumas..

Ir vis dėl to šildo širdį paprastumas.

Rytas kaime, kai su pirmaisiais gaidžiais išbėgi ant medinio slenksčio, įsibėgėjus įpuoli į tirštą rūką, surenki į širdį mažyčius rasos kristalus, kuriuose atsispindi laimė..

Karšti, kvapnūs ir paprastučiai pusryčiai. Įsipili į puodelį žolelių arbatos, valgai pačios keptą duoną, pasiskanindama aviečių uogiene.

Kasdienybė, pripildyta jaukiais namų rūpesčiais. Lygini baltinius ir maudaisi lygintuvo garų kamuoliuose. Gamini pietus ir stebi, kaip nusispalvina auksu svogūnai keptuvėje.

O po ūkio darbų mėgaujiesi namų tvarka ir švara. Atsisėdi su knyga rankose, kuo plačiau atveri langą, kvėpuoji gaiviu oru, skaitai nuostabias istorijas.

Laimė – akimirkose. Gaudai jas, ragauji visa širdimi, stebi ir užsirašai. Nešiokis su savimi užrašų knygelę, būtinai nešiokis. Kad nepraleistum kasdienybės stebuklų, kad neatitrauktų “svarbūs dideli“ tikslai.

Ir vis dėl to šildo širdį paprastumas. Ir galiausiai visi prie jo ateisime.

Bet dauguma gyvenime siekia ne paprastumo, bet svetimų, didelių ir iliuzinių aukštumų. Kopia į jas, laukia, kad va kai tik pasieks pačią viršūnę, tuomet ten ir prasidės naujas gyvenimas.

Pasiekia. Bet pamato ne naują gyvenimą, o savo – tokį įprastą ir mielą. Bet pamato iš kito aukščio. Ir nori dar didesnes aukštumas pasiekti, bet kalnų liga neleidžia, o gyvenimas vis vien nuo tų iliuzinių aukštumų nuleidžia.

Nuleidžia ir atveda į mažas gyvenvietes, kur grožis – širdies gerume, kur vertybė – šiltuose namuose, kur esi mylimas ir laukiamas.

Ir gyvena ten geri, tyri žmonės. Ir tikslai jų – maži, kasdieniški – pečių užkurti, ūkio darbus nudirbti, maistą pagaminti, namus sutvarkyti.

Laimingi jie. Protas ramus, širdis meilės ir džiaugsmo kupina. Savo gebėjimus kiekvienas nuo mažens supranta. Ištisos kartos įvairius amatus vysto, kuria, tobulina..

Šildo širdį paprastumas. Šildo.

Pagal Anos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus, šilto, saulėto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Žakas Fresko apie vartojimo spąstus

Ar nesusimąstėte, kodėl taip greitai genda arba susidėvi daiktai? Ar pastebėjote, kad mobiliųjų telefonų, nešiojamų kompiuterių ar kitų mobilių įrenginių akumuliatoriai gana greitai pradeda išsikrauti? Kad spausdintuvas pradeda nebespausdinti, nors ir pakeičiame dažų kasetes?

Ir kad kompiuterio programos yra nuolat atnaujinamos, o kompiuteris nepripažįsta senųjų versijų? Kad dažnai pigiau nusipirkti naują daiktą, nei remontuoti seną? Kad garantijos stambiai buitinei technikai suteikiamos vos keleriems metams, o “amžinos“ keptuvės neretai susidėvi jau po pusmečio?

Ir, keistas sutapimas – daiktai dažniausiai sugenda kaip tik po to, kai už juos sumokamas kreditas. Bet juk šalia viso to (paradoksas!) mes matome senovines rankines spausdinimo mašinėles, kurios iki šiol puikiai veikia, nekalbant jau apie mūsų močiučių virtuvinius ketaus puodus, troškintuvus ir keptuves.

Taip yra todėl, kad masinio vartojimo prekių gamyba yra griežtai kontroliuojama, visais įmanomais būdais skatinant pirkėją pirkti vis naujas prekes. Ir nors teigiama, kad viską reguliuoja laisva rinka, tačiau prekybininkai ir gamintojai paklūsta nebyliam dėsniui: “jei prekė gera – ją greitai nustos gaminti“. Tai reiškia – jei visi norintys įsigis prekę, pagamintą “amžiams“, tuomet tai bus gamintojo biznio pabaiga.

Jei žmonės nustos vartoti, nuolat pirkti vis naujas prekes, sustos visa ekonomika – toks jos dabartinis modelis, kai turtingi tampa vis turtingesni, o vargšai geriausiu atveju turi pinigų tik būtiniausioms prekėms. Specialistai vadina ją “augimo ekonomika“, tačiau jos esmė – ne žmonių poreikių patenkinimas, bet “augimas dėl augimo“.

Tokia ekonomika panaši į piktybinį auglį – ir, deja, visas “civilizuotas“ pasaulis šiandien gyvena su štai tokiu piktybinio auglio lozungu, ar ne tiesa? Bet ar susimąsto kada nors pati “liga“, kad kuo greičiau ji progresuoja – tuo arčiau jos pačios galas?

Dabar žmonės nuo mažens auklėjami vartotojiškais idealais, paskui skatinami kuo daugiau dirbti ir skolintis – kad galėtų pirkti vis naujus daiktus vietoje tų, kurie vis sugenda ar pasidaro “nemadingi“. Na, o turtingiems paruoštas kiek kitoks scenarijus: jiems teigiama, kad jie nebus laimingi, jei nesinaudos stilistų ir dizainerių paslaugomis, jei nepirks paskutinių modelių telefonų, drabužių, automobilių ar kitokių brangių paslaugų ir daiktų, kurie vos ne kas pusmetį “atnaujinami’.

Iš esmės marketologai “išrausė“ tris duobes ant vartotojo kelio: kreditas, reklama ir suplanuotas susidėvėjimas. Dizaino ir inžinierijos mokymo programose tai jau seniai tapo būtinu punktu: būsimieji specialistai savo veikloje turi atsižvelgti į tai, kad būtų gaminamas įmantrus šlamštas su trumpu galiojimo laiku, t.y., su suplanuotu susidėvėjimu.

Kaip nekeista, pirmąja suplanuoto susidėvėjimo auka tapo progreso simbolis – elektros lemputė. Pirmoji Edisono elektrinė lempa, pasirodžiusi prekyboje 1881 metais, buvo apskaičiuota šviesti 1,5 tūkst. valandų, o jau 1924 metais jos veikimo laikas buvo pratęstas iki 2,5 tūkst. valandų! Palyginimui – dabar gaminamoms lemputėms numatytas veikimo  laikas – ne daugiau tūkstančio valandų.

Dar vienas ryškus tikslingo susendinimo pavyzdys – sintetinio audinio neilono išradimas, iš kurio buvo gaminamos itin atsparios moteriškos kojinės. Jos buvo tokios tvirtos, kad jomis galima buvo net tempti automobilį! Tačiau.. neilono formulė buvo pakeista taip, kad dabartinės kojinės neatlaiko stipresnio timptelėjimo ar užkabinimo.

Patiems chemikams tai buvo moralinis išbandymas: kam daryti kažką blogiau, vietoje to, kad gerintų? Bet.. biznis yra biznis. Dar 1928 metais viename iš žurnalų pasirodė perspėjimas: “prekės, kurios nesusidėvi – tai tragedija bizniui“. Taigi, iš vienos pusės – sunkiausios krizės laikotarpiu šalis nekokybiškų prekių dėka pagyvino vartojimą ir palengva išėjo iš krizės, o iš kitos – davė pradžią nesveikai vartotojiškai visuomenei ir ekonomikai.

Nuo to laiko vis plečiama idėja “kaip priversti pirkėją vėl ir vėl sugrįžti į parduotuvę“ – nuo suplanuoto prekių susidėvėjimo iki grynai išorinių, neesminių prekių pakeitimų, kad ankstesni modeliai taptų “nemadingi’.

Taigi, nuo to ir prasidėjo klasikinis marketingas, kurio pagrindas – pirkėjo noras nusipirkti tai, ko jam iš esmės nereikia. Ir tai – tikrų tikriausi vartojimo spąstai.

Mintys iš Žako Fresko paskaitų, vertė ruvi.lt

Geros, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Mūsų paslaptis :)

Nori, atversiu tau paslaptį?

Didelę ir saldžią kaip šokoladas. Tokią, kuri suteikia sparnus ir sušildo.

Paslaptį tavo, mano ir kiekvieno, kam ją pasakysime.

Nori?

Tuomet klausyk.

Greitai tavo gyvenime būtinai nutiks kažkas labai gero 🙂 !

Dabar, po pietų, už posūkio, šeštadienį, arba vakarop, bet tikrai tikrai nutiks.

Galbūt, tau atiteks laimingas bilietas autobuse.. Besišypsantis barista paruoš tau pačią skaniausią kavą.. Netikėtai gausi nuostabų laišką.. Svaiginantis jazminų kvapas apgaubs švelnia stebuklo nuojauta.. Sutiksi seniai matytą artimą draugą.. Mielas šuniukas prabėgdamas pro šalį lyžtels tavo ranką.. Vėjo plaikstomi pernykščiai lapai ant asfalto primins tau jaukų pasivaikščiojimą saulėtą rudens dieną.. Kaimynų vaikas padovanos boružę..

Tai bus tiesiog puiki diena.. arba šviesios akimirkos, kurios sušildys tavo širdį 🙂 .

Atverk mūsų paslaptį visiems, kas dabar yra nusiminęs, gerai?

Ir nusišypsok. Akimis, lūpomis ir širdimi 🙂 ..

Pagal Anos Čiulanovos miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Sugrąžink save.. sau

Gyvenime visko būna.

Kartais tu esi aukštumoje, o kartais jauti nuosmukį. Kartais tu – energijos šaltinis kitiems, o kartais tiesiog neturi kuo dalintis, todėl jautiesi išsekęs.

Kartais tavo žodžiai ir veiksmai sklandūs ir teisingi, o kartais – darai klaidas vieną po kitos.. Kartai tu pasielgi egoistiškai, o kartais – esi gražiausia besąlygiškos meilės ir gerumo išraiška.

Tokie svyravimai skirtingų žmonių gyvenime – skirtingi.

Mes gyvename vartojimo epochoje. Dauguma žmonių ir į tarpusavio santykius žiūri taip pat: jei yra ką vartoti, jei jiems “skanu“, tuomet ir prisiriša prie vartojimo šaltinio.

Ir jei tokie tave supantys žmonės “pasisotino“ tavimi, “prisiragavo“ – tu tampi jiems neįdomus. Tu lyg ir atsivėrei jiems, buvai nuoširdus – bet tuo pačiu tapai jiems “žmogumi be paslapčių“, o tai reiškia, kad jau (kaip jiems atrodo) esi jiems suprantamas, ištirtas, nuspėjamas.

Štai tokiu momentu, kai tu visą save jiems atidavei – jie, deja, patraukia toliau ieškoti kažko įdomesnio ir naujesnio. Tie, kuriuos laikei draugais, neatsako, nepastebi, o jus sieję ryšiai gęsta.. Karštai mylėję ir mylimi tampa abejingais..

Kai jauti nuopolį, kai jautiesi išsekęs, tau gali atrodyti, kad gyvenimas eina pro šalį, ir viskas, ką galėjai padaryti – jau padarei, tačiau tai, kas svarbiausia gyvenime – taip ir liko neatlikta.

Tokiu atveju tau reikia vėl atkurti vertikalę savyje, atrasti savo Centrą, atrasti Kūrėją savyje, pamatyti savyje tuos svyravimus ir nepastovumus..

Juk kažkada sutikai eiti šiuo keliu.. Reiškia, taip turi būti. Todėl yra taip, kaip yra. Tiesiog priimk tai ir atgauk vidinę ramybę, atgauk savo vidinę jėgą.

Tas, kas eina pažinimo keliu, turi pasitikėti savo vidiniu “Aš“ ir sekti juo, kaip keistai tai iš šalies beatrodytų.. Ir suprasti, kad šalia esantys žmonės ne visada bus bendrakeleiviai ir bendraminčiai.

Galbūt, kitiems tu atrodysi atsiskyrėliu, vienišiumi. Kažkam pasirodysi pernelyg rimtas, užsidaręs ir liūdnas.. Tačiau nesileisk jų bandymams tave “pralinksminti“ ar “išjudinti“.

Dabar laikas susikaupti ir sugrįžti į save. Pajusti savo vidinio pasaulio, savo gyvenimo vertingumą.

Tai laikas, kai iš santykių su žmonėmis reikia sugrįžti į save. Nesivyk to, kas slysta iš rankų, neieškok to, ko jau nėra.

Sugrąžink save sau, susikaupk – tavo Vandenyno bangos dabar sugrįžta..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)