Ji kaskart kitokia..

Nedideliame namelyje ant jūros kranto gyveno vienišas vyras.

Jo gyvenimas buvo paprastas, bet laimingas: maisto jis užsiaugindavo, pasigaudavo žuvies, o laisvu laiku ėjo pasivaikščioti jūros krantu.

Jis grožėjosi tolimu horizontu, klausėsi bangų mūšos, o paskui lipo į nedidelę kopą, kur augo daili pušis. Vyras mėgo ją piešti – tokia graži ji jam atrodė..

Bet kartą pradėjo siausti stipri audra: kopą nuplovė didelės bangos, pušį nuvertė, o namelį stipriai apgadino smarkus vėjas ir šėlstanti jūra.

Kai viskas aprimo, vyras atsisėdo ant jūros kranto ir pagalvojo: net jei ir atstatys namą bei pasodins kitą pušį, jis jau niekada nebus toks laimingas, kaip anksčiau.. Viską, kas buvo geriausia jo gyvenime, nusinešė audra..

Bet ėjo laikas, ir gyvenimas pamažu susitvarkė. O vieną dieną vyras susipažino su nuostabia mergina.. Kartu jie praleisdavo daug laiko – mylėjo vienas kitą ir džiaugėsi gyvenimu.

Tačiau kartą mergina dingo iš jo gyvenimo: jos tėvai turėjo išvykti į kitą miestą, ir mergina išvažiavo kartu su jais. Vyras labai skausmingai išgyveno išsiskyrimą – jam atrodė, kad jis jau niekada nebus laimingas ir negalės nieko pamilti..

Nusivylęs ir paniuręs jis klaidžiojo pajūriu, ir pasaulis atrodė jam nemielas. Bet.. netikėtai pamatė išmestą į krantą valtį, kurioje buvo skrynia su daugybe senovinių knygų.

Vyras jomis labai susidomėjo, ir dabar ilgais vakarais skaitė knygas, daug galvojo, ir – vėl pasijuto labai laimingas! Tik štai.. vieną dieną atsirado knygų šeimininkas, ir teko knygas jam sugrąžinti.

Tačiau šį kartą vyras nepasidavė liūdesiui – jam suteikė viltį išmintis, kurią jis perskaitė vienoje iš senovinių knygų: “Mes įsivaizduojame laimę tokią, kokią anksčiau patyrėme, bet ji kaskart ateina vis kitokia“..

Ir jis su džiaugsmu patraukė per gyvenimą.. savo laimės pasitikti 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Dualumo labirintai

Dualumas – tai pasaulio pažinimas per priešingas reiškinio savybes, arba kitaip – kraštutinumus, poliariškumą. Gimimas iš dvasinio, subtilaus pasaulio į tankų, grubų materialų pasaulį jau yra dualumo apraiška: taip dvasia suteikia gyvybę materialiam kūnui ir – galimybę per jį pažinti materijos ypatumus.

Kiekvienas žmogus – tikras Gamtos ir Kūrėjo vaikas. Kiekvienas vaikas gimsta dvasingas ir jau turi viską, kas reikalinga sveikam ir harmoningam gyvenimo pažinimui: gebėjimą jausti ryšį su gamta, žmonija, savo kūnu bei siela ir gyventi sąveikoje su jais.

Tačiau vaikas patenka į dualios sąmonės visuomenę, todėl jo tyrumas ir žingeidumas yra palaipsniui apribojamas visuomenės realybės suvokimo šablonais. Taip užmigdoma sąmonė: žmogus praranda savo prigimtinius gebėjimus, susitapatina su kūnu ir panyra į proto klaidžiojimus begaliniais kategoriškų konstrukcijų labirintais.

Kai žmogaus prigimtis yra užslopinta, atbunka jausmai, dvasiniai išgyvenimai ir harmonijos pojūčiai, o sąmonė tampa lengvai valdoma ir manipuliuojama iš išorės: jis tiki ir nesvarstydamas vadovaujasi viskuo, kas jam yra sakoma ir rodoma. Nesąmoningas žmogus lengvai pasiduoda negatyviai įtakai, nes negali atpažinti tiesos.

Bet sąmonė visada yra pirminė, todėl mūsų gyvenimas visada priklauso nuo mūsų pasirinkimo – nesvarbu, sąmoningas jis, ar įtakotas iš išorės. Ir kadangi viskas šiame pasaulyje yra susieta, tai disbalansas bet kokiose gyvenimo sferose kuria disharmoniją sąmonėje, ir – atvirkščiai: disbalansas sąmonėje kuria disharmoniją gyvenime. Taip žmogus atsiduria tarsi užburtame rate ir nuolat generuoja negatyvumą..

Susitapatinimas tik su kūnu bei proto išvedžiojimai padaro gyvenimą painų ir labai sudėtingą: pvz., paprastas sąvokas žmonės pavertė sunkiai suprantamomis “intelektualiomis“ žodžių konstrukcijomis, kurios ne tik nereikalingos, bet ir kenksmingos, nes apsunkina ir dar labiau supainioja gyvenimą.

Žmonės apsikrovė nereikalingais daiktais ir naudojasi kaip didžiausia naujove bereikšmiais išradimais.. Jie ima iš gamtos viską, ją niokoja ir šiukšlina, bet nieko jai negrąžina. Gyvenime dabar tiek daug nereikalingo ir kenksmingo, kad žmonės jau praranda nuovoką – kas iš tiesų yra svarbu, vertinga ir reikšminga.

Žmonės tvirtina, kad yra dvasingi: jie medituoja, meldžiasi ir atlieka religines apeigas, o apsisukę – meluoja, sukčiauja, žudo, vagia ir kursto nesantaiką. Geriausius savo gyvenimo metus jie skiria beprasmiškam bėgimui ir kovai: kas svarbesnis, turtingesnis, stipresnis, galingesnis, įtakingesnis, protingesnis..

Visa tai – gyvenimo dualume labirintai ir paradoksai, kuriuos daugiau ar mažiau patiria kiekvienas žmogus. Todėl nereikia savęs kaltinti – dualumo kelio be klaidų tiesiog nėra.. Ir dauguma žmonių jau mato ir jaučia visą neteisybę bei širdies gilumoje trokšta, kad viskas pasikeistų, bet nori.. kad tuos pokyčius padarytų kažkas kitas.

Tačiau turime atminti: pasaulis keičiasi tik dėka tų žmonių, kurie nori jį pakeisti į gerąją pusę, ir – nepriklausomai nuo tų žmonių, kurie nenori jokių gerų pokyčių. Tai evoliucijos dėsnis: gyvenimas palaiko kiekvieną, kas skleidžia meilę, vienybę ir harmoniją. Todėl kiekvienas sąmoningas, nešantis gėrį pasauliui žmogus yra svarbus ir reikalingas.

Žadinkime savo žmogišką prigimtį ir vaduokimės iš dualumo labirintų – mokykimės gyventi besąlygiškos meilės, vienybės, geranoriškumo ir bendradarbiavimo visų labui energijose. Atverkime savo širdis – tik su atvira širdimi galime pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra, o kartu ir visas dualumo iliuzijas, kraštutinumus ir apribojimus bei nuo jų apsivalyti.

Nustokime savo gyvenime taikyti kategoriškumą – teisti kitus, konkuruoti, kenkti kitiems žodžiu ar veiksmu. O savo veiksmuose venkime kraštutinumų – pervargimo, blaškymosi, beprasmiškos rizikos, ekstremalumo, emocinių protrūkių, agresijos. Taip atgausime dvasinę pusiausvyrą ir proto ramybę.

Gyvenimas dualume – vertinga patirtis, bet ji negali tęstis amžinai. Jau matome ir suprantame tokio gyvenimo pasekmes ir galime žengti sekantį žingsnį – į gyvenimą be dualumo rėmų: laisvą, beribį, kupiną įkvėpimo, kūrybos, vienybės ir begalinio tobulėjimo visų labui 🙂 ..

Kur ieškoti atsakymų?

Kartą pas vieną išminčių atkeliavo žmogus iš labai tolimos šalies.

Vos užėjęs į kambarį, žmogus pažėrė daugybę klausimų išminčiui..

Išminčius kurį laiką ramiai klausėsi, bet paskui sustabdė keliautoją ir paklausė:

– Kiek daug klausimų! Ar esi uždavęs juos dar kažkam?.

Keliautojas liūdnai atsakė:

– Aš labai daug metų keliavau, ir tuos klausimus užduodavau kiekvienam sutiktam išminčiui..

– Tai, ko gero, gavai daug atsakymų? Kodėl tuomet man juos vėl užduodi? – paklausė išminčius.

Keliautojas nuleido galvą:

– Aš jau nežinau, kur jų ieškoti.. Aš taip ir negavau nei vieno atsakymo.. Ir esu visiškai nusivylęs.. Galbūt, tu man padėsi?.

Išminčius pagalvojo ir atsakė:

– Į tavo klausimus atsakyti dabar aš negaliu – juk pats matai, kad atsakymų jau gavai labai daug.. Todėl.. aš pasiūlysiu tau sprendimą!

– Gerai, sutinku! – apsidžiaugė keliautojas.

Bet išminčius atsakė:

– Aš negaliu tau jo pasiūlyti tuoj pat, nes tam reikia laiko. Todėl pasilik pas mane metams, bet per tą laiką nieko neklausinėk, o tiesiog laikykis tylėjimo ir rimties. O po metų galėsi klausti..

Praėjo metai.

Visą tą laiką keliautojas laikėsi tylėjimo įžadų ir meditavo.

Vieną rytą išminčius pasikvietė jį ir tarė:

– Štai ir praėjo metai, ir šiandien aš tesėsiu savo pažadą.  Dabar gali klausti manęs visko, kas tik tau rūpi!

Keliautojas nusišypsojo ir džiaugsmingai atsakė:

– Dėkoju tau, gerasis žmogau, už tavo išmintingą sprendimą! Neįtikėtina, bet aš neturiu tau nei vieno klausimo.. Visus atsakymus per šiuos metus aš išmokau atrasti savo širdyje 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Pakilti į Aukso Amžių..

*Ilgą laiką žmonija vadovavosi kolektyvinėmis mintimis, kurios skleidė negatyvumą, arba, kitaip tariant – žemas vibracijas: priešiškumą, kovas, agresiją, konkurenciją, nelygybę, išnaudojimą, ligas, godumą, baimę ir t.t..

*Visa tai aktyviai palaikė ir iki šiol dar vis palaiko įvairiausios informacijos skleidimo priemonės iš išorės. O žmonės automatiškai tai priimdavo ir perduodavo jaunajai kartai kaip gyvenimo normą ir vienintelį įmanomą gyvenimo būdą.

*Todėl žmonija pasuko involiucijos keliu – palaipsniui prarado gebėjimą savarankiškai mąstyti, dvasingumą ir kūrinijos dėsnių suvokimą. Žmonių sąmonė “užmigo“: žmonės nesusimąstydami kartoja tai, ką jiems diegia iš išorės ir laiko tai “savo nuomone“ arba “tiesa“.

*Kad pakiltume virš šių destruktyvių kolektyvinių minčių, turime “nubusti“, t.y., atgauti sąmoningumą ir skleisti kitokias – harmoningas, pozityvias mintis, kurios ne tik pakeis mūsų pačių gyvenimą, bet ir suteiks impulsą kolektyvinių minčių pokyčiams.

*Sąmoningumas – tai gebėjimas savarankiškai mąstyti, dėmesingumas tam, kas vyksta “čia ir dabar“ akimirkoje, aiškus veiksmų ir jų pasekmių suvokimas, atsakomybė ir gili vidinė paskata tobulėti ir kurti harmoniją visų labui.

*Tik palaipsniui išsivaduodami nuo visų primetamų šablonų, ribojančių įpročių ir stereotipų, kurie grįsti baime, mes galime “nubusti“ ir tapti sąmoningais. Atsikratydamas visų apribojimų ir kaukių, žmogus atgauna laisvę, žingeidumą ir kūrybinį potencialą.

*Intuicija ir atvirumas naujam pažinimui visada turi eiti priešakyje visų stereotipų, loginių išvedžiojimų, nuomonių ir dogmų, nes žmogus yra linkęs kurti uždaras loginio mąstymo grandines ir viską “pagal save“ prie jų priderinti.

*Tuo pačiu žmogus savo sąmonėje sukuria “blokus“, kurie trukdo priimti naują informaciją, mąstyti savarankiškai, plėsti savąjį pasaulio suvokimą ir augti dvasiškai.

*Šiuo metu vis daugėja bundančių žmonių ir vyksta ne tik žmonijos kolektyvinės sąmonės pokyčiai: palaipsniui keliamos visos Žemės, o kartu ir visos gyvūnijos, augmenijos ir visko, kas yra ant Žemės, vibracijos. Šis procesas vadinamas Pakilimu.

*Kyla natūralus klausimas – o kas gi inicijuoja Pakilimą Žemėje? Tai fotonų energija, arba – fotonų juosta, kuri sklinda iš Centrinės Saulės. Dabar visi mes esame jos veikiami- nesvarbu, žinome apie tai, ar ne.

*Kitas logiškas klausimas – o kodėl tai vyksta? Todėl, kad kūrinijoje veikia dėsniai – ciklai, kurie pradeda arba užbaigia tam tikrus procesus. Dabar Žemė ir visa gyvybė joje patyrė ir įsisavino viską, ką turėjo išmokti šioje dualioje erdvėje ir yra pasiruošusi kelti vibracijas – t.y., evoliucionuoti aukštesnėje erdvėje, su aukštesne sąmone ir naujomis galimybėmis. Tai tarsi vidurinės mokyklos baigimas ir stojimas į aukštąją mokyklą.

*Todėl Pakilimo procesą lydi daugybė sąmonės augimo, transformacijos periodų ir išbandymų (“egzaminų“), kuriuos reikia išlaikyti – išgyventi per patirtį ir pilnai suvokti, kad galėtume kilti vis naujais evoliucijos laiptais aukštyn.

*Svarbiausia pakilimo į aukštesnes vibracijas sąlyga – tai gebėjimas besąlygiškai mylėti. Besąlygiška meilė leidžia mums atrasti vidurio kelią tarp dualybės polių, atgauti dvasinę pusiausvyrą ir pajusti vienybę.

*Besąlygiškai mylėti galime tik su atvira širdimi. Tik su atvira širdimi galime pajusti ryšį ir natūraliai sąveikauti su Gamta, jausti vienybę su žmonija, visa gyvybe ir Kūrėju.

*Dvasiškai augantis žmogus supranta, kad tobulumo nėra, nes tobulėjimui ribų nėra. Todėl nėra idealių ir tobulų žmonių – yra tik amžinas augimas, o visos mūsų žinios – tarpinės į vis aukštesnį suvokimą. Mūsų evoliuciniai tikslai negali būti statiški ar užbaigti – jie keičiasi ir plečiasi, mums einant pažinimo keliu.

*Pakilimo procesą lydi pokyčiai gamtoje ir žmonių gyvenime, todėl neišvengiamai į paviršių iškyla, palengva išeina ir “išvaloma“ iš žmonių sąmonės ir gyvenimo viskas, kas jau nereikalinga, kas traukė žmoniją į griūtį ir nuopolį.

*Gimsta nauja, aukštesnė žmonijos sąmonė, kuri dėsningai pakeis ir žmonių gyvenimą. Palaipsniui išsigrynina amžinos vertybės: besąlygiška meilė, vienybė, taika, kūryba ir bendradarbiavimas.. Tai ir yra Aukso Amžius: kai visi gyvena vardan visų, kiekvieno ir visų gerovei 🙂 .

Mintys iš knygos “TAO: Pakilimo kelias“, parengė ir vertė ruvi.lt

Trumpos alegorijos

PATIKIMA APSAUGA

Užsimanė tuščiagarbis kiškis, kad lapė jo namus saugotų.

Sumeistravo būdelę. Su vilko pagalba pasodino į ją lapę.

Ir nuo to laiko į namus neužeina.

Lapė neleidžia!

************

KARTUS SALDUMAS

Uždraustas vaisius saldus.

Kol jį valgai.

Bet koks kartus pasidaro paskui!..

************

JAUNYSTĖ – SENATVĖ

Juokėsi jaunas medis iš seno kelmo.

Kol vieną dieną pats kelmu tapo!

***********

AMŽIAUS VAIKAS

Pamatė elektrinis virdulys senovinį virdulį ir nusijuokė:

– Tai kiek gi čia laiko ir jėgų reikia, kad tu užvirtum? Visai kitas reikalas aš – įjungei ir viskas!

– Ech tu, amžiaus vaike! – atsiduso senasis virdulys.- O kas iš to? Kol aš užvirdavau, žmonės taikiai, be skubos bendraudavo, ir kalbėdavosi jie apie svarbiausius dalykus gyvenime. O dabar apie ką žmonės kalbasi? Jie nesikalba, net jei tavo dėka ir atsiranda laisvo laiko…

***********

NUOSPRENDIS

Vogė kūnui,

O apvogė sielą!

***********

DUONOS SVORIS

Atliekamos duonos turi tik dosnus žmogus.

Godžiam jos visada trūksta!

************

TIESOS METAS

Viskas atvira šiandien Tiesos pažinimui.

Bet tik daugybė širdžių yra užvertos…

************

PASITAISĖ!

Atleido geras žmogus savo skriaudėjui vieną kartą.

Atleido antrą…

O trečio karto ir nereikėjo.

Žiūrėdamas į jį, skriaudėjas pats geru žmogumi tapo…

************

Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gera sveikata pagal Ajurvedą

Ajurvedos mokymo teigimu, kiekvienas žmogus yra didelės kūrinijos ląstelė, kuri susieta ne tik su žmonija, gamta ir visomis gyvomis būtybėmis, bet ir su visais kosminiais kūnais – Žeme, kitomis planetomis, žvaigždėmis ir visa Visata.

Todėl viskas, kas vyksta žmogaus aplinkoje – veikia žmogų, o tai, kas vyksta žmoguje – veikia aplinką. Tai nuolatinė sąveika, arba kitaip – energijos mainų dėsnis: visi mes esame susieti, viskas tarpusavyje susieta ir veikia vienas kitą.

Suprantame tai ar ne, bet mes esame atsakingi už viską, ką darome savo gyvenime, o mūsų veiksmų pasekmės pasireiškia ne tik mūsų pačių gyvenime, bet ir žymiai plačiau.

Jei sąveikaujame su aplinka pozityviai – skleidžiame ir didiname gėrį Žemėje ir esame harmonijos kūrėjai, jei negatyviai – kenkiame savo aplinkai ir Žemei ir esame griovėjai.

Kiekvienas žmogus turi savo unikalią vystymosi programą, savo dvasinį potencialą ir savo įsipareigojimus šeimai, giminei, tautai, planetai, ir, galiausiai – Kūrėjui. Tam, kad įvykdytų savo gyvenimo programas, žmogus turi gyventi atvira širdimi.

Ką tai reiškia – gyventi atvira širdimi? Jei žmogaus širdis atvira – jis geba besąlygiškai mylėti, gyventi pagal savo prigimtį ir harmoningai sąveikauti su aplinka. Gyventi atvira širdimi – natūrali žmogaus būsena, taip gyvena maži vaikai.

O jei žmogaus širdis užsidaro – prarandamas gebėjimas mylėti ir vienybės pojūtis, nutrūksta sąveika su aplinka ir pradeda reikštis įvairios ydos: egoizmas, godumas, melas, neapykanta, pavydas ir t.t., kurios ardo ir sveikatą.

Žmogaus širdis gali užsiverti dėl įvairių priežasčių: dėl patirto emocinio šaltumo vaikystėje, dėl negatyvaus informacinio poveikio iš aplinkos, dėl stiprios psichologinės traumos ir pan. O uždara, šalta širdis – pagrindinė visų ydų ir ligų priežastis.

Todėl svarbiausia išgijimo sąlyga – žmogus turi atverti savo širdį, atgauti gebėjimą mylėti, pajusti vienybę su pasauliu, t.y., sugrįžti į savo natūralią, prigimtinę būseną. Juk meilė ne tik apsaugo nuo negatyvumo, ydų ir ligų, bet ir “įtraukia“ žmogų į harmoningą sąveiką su gamta, visa gyvybe ir planeta..

Diagnozė Ajurvedoje grįsta giliu paciento pažinimu ir supratimu – tik taip galima atrasti ligos priežastį. Todėl gydytojas ne tik labai daug klausinėja, bet iš jo galima išgirsti ir netikėtą diagnozę, pvz.: “Sergate todėl, kad esate godus“, arba: “Atsikratykite pavydo, ir jūsų ligos praeis“.. ir pan.

Gydymas Ajurvedoje visada individualus: parenkama tinkama mityba, jei reikia – taikomas organizmo valymas, koreguojamas dienos režimas, skiriami pratimai ir masažas, atsipalaidavimo metodikos, vandens procedūros, vaistažolės, gydymo preparatai ir t.t..

Gera sveikata apima keletą aspektų, kurie susiję tarpusavyje, veikia vienas kitą ir vienas nuo kito priklauso: tai žmogaus dvasinis potencialas, jo emocinė ir psichinė būsena, protas ir kūnas.

Geros sveikatos požymiai pagal Ajurvedą:

  • Geras virškinimas;
  • Adekvatus alkio pojūtis;
  • Sveikas miegas;
  • Žvalumas ryte pabudus;
  • Geras 5 pojūčių funkcionavimas (regėjimas, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas);
  • Normalus organizmo šalinimo funkcijų veikimas;
  • Ramus protas;
  • Dvasinis augimas (žingeidumas, išvados iš asmeninės patirties, amžių išminties studijavimas);
  • Aktyvumas, darbingumas, jaunatviškumas;
  • Geras imunitetas;
  • Sveika odos spalva;
  • Gera atmintis;
  • Noras gyventi (kūrybingumas, entuziazmas, tikslai ir motyvai).

Kaip teigia Ajurveda, aukščiausia pagalbos forma sergančiam žmogui – ne tik išgydyti ligą, bet ir padėti žmogui suprasti ligos priežastį, ją pašalinti ir išmokyti gyventi taip, kad žmogus būtų sveikas.

Ajurvedos gydytojai pabrėžia, kad sveikata – pačio žmogaus rankose. Jei žmogus supranta harmoningos sąveikos dėsnius ir evoliucijos tikslus, jis gali gyventi nesirgdamas ir nesendamas ilgai ir laimingai – tuomet pats gyvenimas jį palaiko.

Juk kai žmogaus širdis atvira, kai jis skleidžia gėrį gyvenime – jis aktyviai dalyvauja planetos evoliucijoje, o tai reiškia, kad jo gyvenimas prasmingas, naudingas ir reikalingas visai Kūrinijai 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Ajurvedą, parengė ruvi.lt)

Prielipa :)

Yra tokia žuvelė juokingu pavadinimu “prielipa“. Prilimpa ji prie akmens dumbliname dugne, arba prie medžio pliauskos, ir mato tik tai, kas yra priešais akmenį ar pliauską. Daugiau nieko šiame pasaulyje jai neegzistuoja!

Ir štai vieną kartą varliukas, kuris gali ir sausumoje, ir vandenyje būti, pabandė pasidalinti su Prielipa savo įspūdžiais apie pasaulį.. Ir ko tik jis jai nepripasakojo!

Apie tai, kad yra dangus ir apie plaukiančius dangumi debesis. Apie saulę ir apie čiulbančius paukščiukus, apie čirškiančius svirplius ir apie skraidančius laumžirgius..

Prielipa klausėsi varliuko nepatikliai, su atlaidžia pašaipa..

Bet staiga varliukas pradėjo pasakoti tiesiog neįtikėtiną istoriją:

– Iššokau kartą aš į krantą ir matau: vaikšto pakrante milžinas ir kažko ieško. Iš pradžių aš nesupratau, ką jis ten daro, bet paskui pamačiau, kad milžinas gaudo buožgalvius ir mažus varliukus! Jis ir mane pastebėjo, bet aš stryktelėjau į vandenį ir pasprukau..

Oi, kaip baisu buvo! Juk kojos jo tokios ilgos, kad jis galėjo mane kaipmat pagauti.. Ir akys jo labai toli mato.. Mane iki šiol visą purto, kai visa tai prisimenu..

Prielipa išklausė ir pašaipiai tarė:

– Na ir meistriškai tu meluoji! Nėra jokio dangaus, nėra jokios saulės, nėra jokių milžinų! Tai tik tavo išsigalvojimai, tikrų tikriausios nesąmonės. Ar gali man visa tai įrodyti?

– Tu tik pakilk aukštyn, į šviesą iš šito dumblino dugno, ir dar ne tai pamatysi!

– Net nesiruošiu nei kilti, nei į kažką žiūrėti, – piktai atsakė Prielipa. – Aš ką, kokia tamsi bobelė, kad tikėčiau tavo pasakomis ir visokiais stebuklais?!

.. Ar kartais nesielgiame ir mes taip, kaip ši žuvelė: prie ko “prilimpame“, tokį ir pasaulį matome?.. Prilimpa ji prie akmens dumbliname dugne – ir nei dangaus, nei šviesos jai jau nėra..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !