Vedos apie aukas, labdarą ir sąveiką

Vedų tradicijoje auka arba labdara yra prasminga tik tuomet, kai atneša žmogui, grupei žmonių arba žmonijai absoliutų gėrį. O suprasti – kas yra absoliutus gėris – gali tik dvasingas ir tyras žmogus.

Mūsų pasaulyje absoliutaus gėrio sąvoka yra iškreipta dėl skirtingo žmonių sąmoningumo, todėl dažniausiai apsiriboja savanaudiškumo kriterijais.

Egoistinės paskatos (godumas, puikybė, pavydas ir pan.) formuoja nesveikus žmonių tarpusavio santykius ir nesveiką visuomenę, kurioje įsivyrauja nelygybė.

Kai yra nelygybė – yra ir skurstantis bei vargstantis žmonių sluoksnis. Šie žmonės ir tampa ta terpe, kurios pagalba savanaudiški žmonės demonstruoja savo “gerumą“ labdara ir aukomis.

Ir esmė net ne tame, kad jie daro tai savanaudiškai, o tame, kad jie nesuvokia, kad jų veiksmuose nėra gėrio, nes savo aukomis jie nepanaikina nelygybės ir skurdo priežasčių, o tik laikinai užglaisto ryškiausiai matomas pasekmes.

Vedos aiškina, kad neišmanymo (tamoguna) sąmonės lygmenyje žmonės aukoja ne vietoje, ne laiku, ne tai ir ne tiems žmonėms. Savo aukomis jie gali pažeminti kitą žmogų, padaryti jo gyvenimą dar blogesniu arba pasinaudoti juo.

O aistros (radžaguna) sąmonės lygmenyje žmonės aukoja kažką kitiems tik savanaudiškais tikslais: dėl gero įvaizdžio arba dėl noro gauti kažką mainais.

Darnos (satvaguna) sąmonės lygmens žmonės viską daro kitų labui besąlygiškai, nuoširdžiai ir su meile. Jie dalinasi viskuo, kuo gali (daiktais, maistu, žiniomis..) ir gerai jaučia – kokios pagalbos kam reikia. Jie suvokia, kad kiekvienas besąlygiškai atliktas geras darbas didina absoliutų gėrį Žemėje ir tuo pačiu keičia visų gyvenimą.

Įdomu tai, kad visų gunų žmonės daugiau ar mažiau jaučia poreikį nors kartais pagelbėti kitiems, nors ir daro tai pagal savo suvokimą. Ir tai galima paaiškinti: taip patenkinamas prigimtinis žmonių bendravimo, bendradarbiavimo poreikis. Kitaip tariant – harmoningos sąveikos dėsnis.

Šis dėsnis veikia visur gamtoje ir visoje kūrinijoje: viskas turi tikslą, viskas veikia visų ir kiekvieno labui, vyksta natūrali apykaita, iš vienų procesų gimsta kiti, viskas vystosi ir tobulėja. Šio dėsnio pažeidimas iškreipia harmoningus procesus ir sudaro sąlygas laikinai disharmonijai.

Taip užgimsta susiskaldymas, susvetimėjimas, bedvasiškumas. O vien materialių poreikių užvaldytam žmogui nelengva tai suvokti, nes jo tikslai apsiriboja asmeniniu gerbūviu. Jam sunku dalintis, rūpintis, padėti, jis nemato savęs kaip žmonijos dalelės, nekalbant jau apie platesnį savęs suvokimą – kaip kūrinijos dalies ir bendrakūrėjo.

Taigi, materialios aukojimo ir labdaros formos – tai tolimas harmoningos sąveikos dėsnio atspindys. Kad sugrįžtume į harmoningą sąveiką, pirmiausiai turime atsisakyti egoizmo paskatų savo kasdieniniuose veiksmuose.

Juk kokia mūsų veiksmų paskata (motyvas) – tokie ir rezultatai. Ir kartais išoriškai auka gali atrodyti kilniai, bet jei slapta už tai tikimės kažkokio atpildo – tai neturi nieko bendro su gėriu.

Todėl Vedos ragina būtinai kasdien daryti gerus darbus – tik taip galime atsikratyti egoizmo ir visų jo apraiškų. Reikia mokytis besąlygiškai mylėti, dalintis, padėti, rūpintis ir nuoširdžiai linkėti visiems laimės.. Kasdien.

Bujojantis ir dominuojantis egoizmas žmonių santykiuose ir visuomenėje nesitęs amžinai, jis gali būti (ir bus) sustabdytas vienu būdu – atgaivinant harmoningą sąveiką tarp žmonių. Harmonija – tai viskas, kas skatina žmones augti ir vystytis: besąlygiška meilė, vienybė, taika, dorovė, kūryba..

Tuomet nereikės aukų ir labdarų, nes nebus skurstančių ir vargstančių – juk bus panaikintos skurdo ir vargo priežastys. Tuomet užgims bendri žmonijos tikslai, atgims mūsų vienybė ir bendradarbiavimas visų ir kiekvieno labui. Sugrįš Harmonija į mūsų gyvenimą 🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Laimės paieškos

Vieną dieną Mokytojas pasakė savo mokiniams:

– Aš pasidalinau su jumis viskuo, ką žinojau. Bet dabar turime atsisveikinti, nes surasti savo laimę gyvenime turėsite patys.

– Mokytojau, bet aš girdėjau, kad laimė greitai baigiasi, kad kiekvienam ji vis kitokia.. Kaip tuomet mes ją atrasime? – paklausė vienas mokinys.

– Yra vienas neišsenkantis laimės šaltinis, – atsakė Mokytojas. – Tas, kas jį suranda, yra laimingas visą gyvenimą. Ieškokite..

Atsisveikino mokiniai su savo Mokytoju ir sutarė sugrįžti pas jį po kelerių metų, kad papasakotų apie savo paieškas.

Greitai prabėgo laikas.. Pirmasis mokinys negrįžo, jis atsiuntė Mokytojui tik laišką: “Aš radau laimės šaltinį. Tai – valdžia. Aš sėkmingai lipu valdžios laiptais ir tikiuosi pasiekti aukščiausią pakopą.“

Antrasis mokinys taip pat perdavė Mokytojui žinią raštu: “Laimės šaltinis – turtas.“

Trečiasis mokinys nei pasirodė, nei laiško parašė. Bet Mokytojui papasakojo, kad jo mokinys tapo kariu ir išvyko į svetimą šalį kariauti. “Matyt, mano mokinys nusprendė savo laimę jėga užkariauti.. “ – su liūdesiu pagalvojo Mokytojas.

Praėjo dar keleri metai, ir vieną dieną Mokytoją aplankė ilgai lauktas ketvirtasis mokinys.

– Mokytojau, aš tapau gydytoju. Gydžiau žmones ir mačiau, kokie jie laimingi tampa, kai pasveiksta.. Kokia laimė, kad galiu padėti žmonėms!  – pasidalino savo patirtimi mokinys.

Mokytojas nusišypsojo ir džiaugsmingai tarė:

– Tu supratai patį svarbiausią dalyką! Jei suteiki žmonėms laimės – ji visada bus su tavimi. Juk darydamas gerus darbus, darai geresniu šį pasaulį.. O neišsenkantis laimės šaltinis – tai ir yra siekis daryti gerus darbus. Ir kuo daugiau žmogus semiasi iš šio stebuklingo šaltinio, tuo daugiau laimės jo gyvenime 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Tyra, beribė, amžina…

*Meilė – tai visą Kūriniją palaikanti, kurianti ir vienijanti Jėga. Žmogaus noras mylėti ir būti mylimam – tai gilus vidinis poreikis palaikyti ryšį su šia kuriančia Jėga.

*Kai žmogus besąlygiškai myli – jis tampa Kūrėjo bendražygiu, bendrakūrėju. Besąlygiška meilė susieja jį su Aukštesniąja realybe – per tokį žmogų pasireiškia Kūrėjo meilė Žemėje.

*Tačiau žmonių meilės išraiška gali būti skirtinga, ji priklauso nuo žmonių sąmoningumo ir dvasinio brandumo. Tyra, besąlygiška meilė yra tik ten, kur yra harmonija.

*Mažiausia negatyvumo apraiška – pavydo, įtarumo, egoizmo, pykčio, godumo, savanaudiškumo ir pan. – pradeda ardyti meilę. Kai tik suardoma harmonija – meilė išnyksta. Jos vietą užima kūniškos aistros.

*Tikroji meilė nuolat duoda ir dovanoja, o kūniška – visada tik ima. Kūniška meilė degina ir griauna, o besąlygiška meilė – įkvepia ir atgaivina. Besąlygiška meilė – ištikima, nes tas, kas myli, negali išduoti. Jei yra neištikimybė – tai tik kūniška meilė.

*Kūniška meilė gali trukti metus, du, o kartais ir ilgiau, bet galiausiai nutrūksta. Tokiu atveju meilė sąlygota, nes žmogų myli už kažką: už tai, kad gražus arba turtingas, protingas arba darbštus. Kol žmogus turi tai, už ką jį myli – jį mylės. Kai tik tai praras – meilė pasibaigs.

*Tikroji meilė – be sąlygų, be reikalavimų, be kančios. Ji atneša džiaugsmą ir gėrį. Mylintis žmogus spinduliuoja ypatingą energiją, kurią visi jaučia: jį myli ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai. Nėra žmogaus, kurio nepaveiktų, nesušildytų besąlygiška meilė. Meilės akivaizdoje visas blogis tirpsta.

*Besąlygiška meilė niekada nesibaigia, tai begalinis ir nenutrūkstamas procesas – ji nuolat auga, sklinda ir sugrįžta.. Jei žmogus pusę dienos myli, o pusę nekenčia – tai ne meilė.

*Mylėti palankiose gyvenimo sąlygose gali kiekvienas žmogus, bet išsaugoti meilę, kai prasideda sunkumai, nelaimės ar ligos, gali tik dvasiškai stiprus ir doras žmogus.

*Be meilės žmonėms neįmanoma pažinti vienas kito. Juk pažinimas – tai sąmoningas vidinis ryšys tarp žmonių. Toks ryšys įmanomas tik meilėje. Be meilės žmonės svetimėja. Jei žmogus mato tik kito trūkumus – jis jo nemyli, o todėl negali pilnai pažinti.

*Besąlygiškai mylintis žmogus mato ir tai, kas išoriškai dar neatsivėrė kitame žmoguje ir kitiems yra nematoma. Mylėti žmogų – reiškia matyti visą jo vidinį grožį, gėrį ir didingumą. Atverti tikrąjį žmogaus vidinį grožį gali tik besąlygiška meilė.

*Besąlygiškos meilės pabudimas – tarsi antras gimimas. Kai žmoguje pabunda meilė, jo gyvenimas įgauna naują prasmę: jis pakyla į aukštesniąją gyvenimo gamą, kur daug šviesos, o todėl pradeda aiškiai matyti realybę.

*Meilė atveria galimybę matyti tiesą apie save ir Kūriniją, gyvenimo išmintį ir grožį. Kol meilės šviesa neatveria žmogaus širdies – jo sąmonė miega, o todėl klaidžioja iliuzijose ir negali aiškiai matyti tiesos.

*Į meilę kasdien žvelkime kaip į nuolat augantį švelnų sodinuką, kuris keroja, klesti ir skleidžiasi gražiausiais žiedais. Meilė nėra kažkas statiško – tai begalinis augimo ir plėtimosi procesas.

*Meilė – kurianti Visatos jėga, kiekvieną akimirką nešanti kažką naujo. Joje viskas auga, užgimsta ir atsinaujina, todėl mylintis žmogus kupinas naujų minčių, idėjų ir siekių. Tik mylintis žmogus gali tapti tikru kūrėju – tokiu, kuris kuria visų labui ir gerovei.

*Meilės kelias – vienintelis kelias, kuriuo žmogus gali eiti nieko nesibaimindamas. Meilė švelni, bet galinga: ji ištirpdo visas kliūtis, apsaugo nuo tamsos jėgų ir išveda į šviesą. Tai vienintelė jėga, kurios neįveikia jokie ginklai. Tai turtas, kurio niekas negali pasisavinti. Tai išmintis, kuri niekada neišblėsta..

Gimęs zuikiu

Nežinia kur ir nežinia kada, bet tikrai žinoma, kad gyveno kartą zuikis. Pats paprasčiausias, eilinis žvairys, na, gal šiek tiek pastabesnis ir jautresnis, nei kiti zuikiai.

Gyveno jis sau, ir būtų gyvenęs toliau, bet dėl savo pastabumo, o ypač dėl jautrumo, matydamas, kokie rūpesčiai slegia jo gentainių gyvenimą, jis prarado ramybę, dieną ir naktį galvodamas apie sunkią zuikių dalį ir apie tą neteisybę, kurią jie patirdavo iš vilkų, lapių ir kitų žvėrių pusės.

Vieną dieną, klaidžiodamas po mišką, jis meldė Aukščiausiąjį pagalbos, kad išvaduotų jo gentainius nuo tų pavojų, kurie gyvenime juos nuolat persekiojo. Ir, kaip nekeista, Aukščiausias jį išgirdo.

Besimelsdamas jis priėjo trijų takelių kryžkelę ir pamatė didelį akmens luitą, ant kurio buvo parašyta:

“Tiesiai eisi – tapsi stipriu zuikiu ir daug naudos sau ir savo genčiai atneši. Į dešinę pasuksi – vilku pavirsi, bus tau nauda, o broliams savo daug nemalonumų suteiksi. Į kairę eisi – liūtu pavirsi ir didelę naudą sau atrasi, bet savo genčiai daug bėdos atneši.“

Perskaitė visa tai zuikis ir susimąstė:

– Na, kokia nauda iš to, kad aš tapsiu stipriu zuikiu? Zuikis yra zuikis. Bet koks eilinis vilkas ar pusgyvė lapė mane suės, net kauliukų neišpjaudami. Argi verta?

Tarkime, aš pavirsiu vilku. Nematau tame jokių nemalonumų, kuriuos galėčiau suteikti savo gentainiams. Sakyčiau, atvirkščiai. Aš pradėčiau juos ginti nuo lapių ir vilkų. Taip, bet yra baisesnių žvėrių už lapes ir vilkus. Ir kas tada? Ne, neverta.

Reikia būtinai pavirsti liūtu, juk tai visai kitas reikalas. Aš būsiu žvėrių karaliumi, ir tuomet mano genčiai jau tikrai niekas neišdrįs kelti grėsmės. Jau aš tai tikrai tuo pasirūpinsiu. Tegul tik kas nors pabando juos nors pirštu paliesti. O su ta bėda, akivaizdu, čia kažkas pripainiota.

Ir pasuko zuikis į kairę. Ėjo jis, ėjo ir po truputį virto žvėrių karaliumi, bet šių nuostabių pasikeitimų eigoje jis ilgainiui pamiršo visus savo vargšų gentainių rūpesčius.

Ir kai jis pagaliau pilnai pavirto liūtu, tai pamiršo beveik viską: kuo buvo, kuo gyveno ir kaip tapo tuo, kas yra. Bet tai buvo tik pusė bėdos, kita pusė buvo tame, kad jis buvo labai alkanas ir nepamiršo kelio į zuikių buveinę…

Autorius – Orli Bi Dorsi, vertė – ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (24)

Mes vis dažniau skundžiamės, kad neturime laiko, bet net nesusimąstome, kad didžiulę dalį laiko šiandien atima įvairiausios technologijos: žmones tiesiog užbūrė beribės interneto, kompiuterio, televizijos, ryšio priemonių galimybės..

O juk gerąja prasme visos šios technologijos turėjo tarnauti žmogui ir atlaisvinti laiką: juk su jų pagalba galima greitai surasti reikiamą informaciją, lengvai susisiekti su žmonėmis iš bet kurios pasaulio šalies, pažiūrėti aktualią laidą.. O gavosi priešingai: žmogus pradėjo pats tarnauti visai šiai elektronikai, tiesiog rište prie jos prisirišo!

Ir tas prisirišimas jau dažnai liguistas: kiek žmonių kiekvieną laisvą minutę, o kartais ir ištisą parą neatitraukia akių nuo monitorių, planšetų, televizorių ir nei minutei nepaleidžia iš rankų telefonų..

Gal todėl šeimose pamažu nyksta bendri pietūs arba tiesiog nuoširdūs pokalbiai prie arbatos puodelio? Dabar atėję iš darbų ar mokslų, visi paskubomis kažką suvalgo ir skirstosi į savo kambarius, prie savo kompiuterių. Juk ten – visi interesai: darbo reikalai, susirašinėjimas ir pramogos..

O suburia šeimą kartu dažniausiai du nemalonumai: jei staiga atjungia šviesą arba internetą namuose. Tuomet visi trumpai pasišneka apie šį įvykį, draugiškai pasipiktina, ir – vėl išsiskirsto kas sau..

Štai taip – pasirodo, ne tik laiką prarandame, bet ir bendravimą, nuoširdumą, atvirumą. Tai keisčiausias mūsų laikų paradoksas: mes turime įvairiausias ryšių technologijas, bet prarandame svarbiausią ryšį mūsų gyvenime – bendražmogišką dvasinį ryšį..

************

Kiekvieną akimirką mes turime pasirinkimą – gerinti kiekvieną situaciją, nešti šviesą, taiką ir džiaugsmą aplinkiniams, rūpintis kitais ir besąlygiškai padėti, mylėti gyvenimą, tausoti gamtą ir visą gyvybę ir tiesiog būti harmonijos kūrėjais..

Arba – nešti sumaištį ir griūtį, pykti, reikšti pretenzijas, nekęsti, keršyti, pavydėti, meluoti, apgaudinėti, išnaudoti kitus savo tikslams, būti įtampos ir problemų šaltiniu..

Kasdien užduokime sau paprastą klausimą: “Esu harmonijos kūrėjas ar nešu kančią ir griūtį?“ Šis klausimas gali greitai pakeisti mūsų minčių eigą, o kartu – ir mūsų elgesį, ir aplinkinių žmonių gyvenimą..

Kiekvienas geras darbas, kiekviena dora ir tyra mintis didina gėrį Žemėje ir tuo pačiu nesudaro sąlygų blogiui.. (Vedos)

************

Dvasinė pusiausvyra, džiaugsmas ir kūno sveikata tiesiogiai priklauso nuo žmogaus požiūrio į gamtą ir sąveikos su ja.

Jei žmogus visą laiką vaikšto asfaltu, gyvena betoniniame name ir vietoje paukščių čiulbėjimo girdi automobilių ūžesį, tuomet laikui bėgant jį apima nepaaiškinamas liūdesys ir nuovargis.

Bet žmogus nesupranta – iš kur tas nuovargis ir liūdesys, todėl susitaiko su tuo ir gyvena toliau.. O tereikia jam išvažiuoti į gamtą, pasivaikščioti basomis, prisiglausti prie medžio – ir širdis staiga atsigauna, džiaugsmas sugrįžta!

Tai paaiškinti paprasta: kai mažą vaiką atskiriame nuo motinos – jis liūdi, verkia ir laukia susitikimo su mama. Taip ir Žemės gamta žmogui – yra ne kas kita, bet tikra motina. Nematoma energija visi žmonės su ja susieti ir yra jos palaikomi.

Būtent gamtoje žmogus gali pamatyti Kūrinijos dėsnių veikimą, harmoningą sąveiką ir išmintį, kurią pritaikęs savo gyvenime, jis pats gali tapti harmonijos kūrėju. Tai ne tušti žodžiai, apie tai reikia žinoti ir dažniau bendrauti su gamta..  (A. Savrasovas)

************

Parengė ir vertė ruvi.lt

Žako Fresko apdovanojimas

Šių metų liepos 17 dieną JT Generalinės Asamblėjos salėje Žakui Fresko per jo atstovą buvo įteiktas apdovanojimas už miestų projektavimą.

Kaip džiugu, kad Žako Fresko idėjos sulaukia vis platesnio pripažinimo! Labai tikiuosi, kad sulauksime ir jų įgyvendinimo 🙂 .

Čia filmukas apie šį įvykį, o apačioje – sutrumpintas mano vertimas:

… Viskas prasidėjo 1974 metais, kai Žakas Fresko buvo pakviestas į Lary Kingo pokalbių laidą ir buvo pristatytas plačiajai visuomenei. Tuomet Ž.Fresko jau buvo žinomas kaip socialinis inžinierius, pramonės inžinierius, konstruktorius-išradėjas, daugybės patentų autorius, įvairių įmonių ir mokslinių laboratorijų konsultantas.

Laidos vedėjas tuomet pasakė, kad Žakas Fresko žvelgia pernelyg toli į ateitį, bet daugelis žmonių tam dar nepasiruošę, todėl jo nesupranta. Ž. Fresko atsakė, kad kiekvienas kūrybingas žmogus su tuo susiduria. Bet jam reaguoti į tai nėra kada, nes turi daug svarbių darbų..

Ir iki šiol, pastaruosius 85 metus, Žakas Fresko įkvepia žmones savo kryptingumu ir ryžtingu darbu kuriant geresnę visuomenę. Jis yra Venus Projekto kūrėjas, kuris mokslą ir technologijas sumaniai integruoja į vieningą socialinę-ekonominę sistemą, kurios pagrindinė paskirtis – visų žmonių gyvenimo kokybės gerinimas, o ne pelnas.

Mes pradedame judėti ta linkme, mes pradedame ruoštis šiam progresyviam mąstymui, o Žakas Fresko tapo ta kritine jėga, kuri įtakojo šiuos pokyčius.

Žakas Fresko tiesioginiame eteryje dėkoja už garbingą apdovanojimą ir jo viso gyvenimo darbo įvertinimą. Jo tikslas – nustatyti pagrindines problemas, su kuriomis mes šiandien susiduriame ir pasiūlyti alternatyvas jų sprendimui.

Žakas Fresko padarė išvadą, kad pati visuomenės santvarka sukuria nereikalingas žmonių kančias. O juk jau dabar mes turime visas technines galimybes ir resursus, kurių pagalba galime ženkliai pagerinti dabartines gyvenimo sąlygas.

Šis projektas taip pat siūlo praktines vertybes, kad suteiktų žmonėms geresnį tarpusavio santykių suvokimą ir harmoningos sąveikos su aplinka suvokimą.

Jis siūlo naują socialinę-ekonominę gyvenimo sistemą, kurią jis vadina “Į resursus orientuota ekonomika“. Viena iš svarbiausių jos idėjų – kad visus turimus Žemės resursus mes laikytume visos žmonijos paveldu.

Tam reikalingas išmintingas Žemės resursų valdymas, kurio dėka galime pasiekti aukštą pragyvenimo lygį visai žmonijai. O smulkios reformos dabartinėje visuomenėje tiesiog pratęs visų esamų problemų gyvavimą.

Neseniai sukurta nekomercinė organizacija “Į Resursus orientuota ekonomika“, kuri organizuoja pirmo tokio modernaus miesto statybą. Žakas Fresko kviečia visus norinčius užduoti juos dominančius klausimus šia tema ir prisidėti prie naujojo miesto statybos.

Dabar Žakas Fresko ir jo partnerė Roksana Medouz dirba projekte “The Venus Project“, kuris yra Venus mieste Floridoje. Apie jų veiklą galima plačiau sužinoti tinklapyje thevenusproject.com