Ajurveda apie gamtą ir vidinę žmogaus prigimtį

* Vakarų civilizacijos žmogus dažniausiai pamiršta, kaip tampriai jis yra susietas su gamta. Mūsų supratimu gamta – tai gėlės, paukščiai, upės, kalnai, žvaigždės..

* Mes įtikinome save, kad žmogaus prigimtis yra kažkas atskirta ir tolima nuo gamtos. Mes imame atostogas, kad “pabūtume gamtoje“, pamiršdami, kad ir mumyse yra gamta, kad mes esame jos dalis.

* Iš esmės, mūsų kūnas ir psichika – tai materiali gamtos dėsnių išraiška, o mes patys esame Visatos kūrybinio proceso dalyviai.

* Jei norime būti sveiki, turime atsiminti – kaip “sugrįžti į gamtą“, bet ne tik į tą išorinę, kuri už lango, bet ir į savo vidinę prigimtį.

* Juk galiausiai pasveikstame ne tik savo pastangų dėka, bet ir gamtos dėsnių veikimo dėka mūsų širdyje, prote ir kūne – lygiai taip pat jie veikia ir miško atsigavimą po gaisro arba žemės atgimimą po atšiaurios žiemos.

* Tereikia sudaryti tinkamas sąlygas tam, kad atsivertų vidinė harmonija ir kūnas “prisimintų“ geros sveikatos būseną. Vienintelė idealios sveikatos paslaptis – suprasti gamtos dėsnių veikimą ir išmokti teisingai juos pritaikyti.

* Ajurveda aiškina, kad gamta “teka“ per mus ir mumyse, lygiai taip pat, kaip ir bet kokiame kitame Visatos kūrinyje. Kad būtume sveiki, turime atkurti ryšį su šia begaline gamtos tėkme – tai atveria prigimtinius organizmo atsistatymo ir išgijimo mechanizmus, kurie yra kiekvienoje kūno ląstelėje ir mūsų sąmonėje.

* Vidinis žinojimas ateina per intuiciją, toks žinojimas – proto, širdies ir kūno vienybės rezultatas. Užmezgę ryšį su savo vidine prigimtimi, mes jaučiamės “lyg namie“ – Ajurvedoje tai vadinama vieningu švarios sąmonės lauku.

* Mūsų “vidinis balsas“ ir yra ryšys su vidine prigimtimi ir gamtos dėsniais mumyse. Tačiau retas žmogus jį girdi – dažniausiai jis užslopintas išoriniu aktyvumu ir dėmesiu išoriniams objektams. Praradę ar ignoruodami šį ryšį, jaučiamės prislėgti ir išsekę.

* Ryšio su savo vidine prigimtimi praradimas yra lyg tamsaus audeklo užmetimas ant mūsų sąmonės. Tai riboja mūsų galimybes būti sveikais ir vientisais, atsiranda “fragmentinio“ gyvenimo problemos – nesėkmės ir ligos. Maža to: kai protas praranda aiškumą, o kūnas išvargęs – mes linkstame į tai, kas yra nereikalinga ir net kenksminga (žalingi įpročiai, persivalgymas, palaidumas).

* Vidinė harmonija – ryškiausias geros sveikatos bruožas. Liga, atvirkščiai – išreiškia vidinę disharmoniją.

* Harmonija turi būti visuose psichikos ir fiziologijos aspektuose: mūsų mintys, jausmai, poelgiai turi būti vieningi – tai vidinė pilnatvė. Sveikas žmogus “spinduliuoja“ gyvenimo energiją: jo protas imlus, mąstymas aiškus, emocijos stabilios.

* Gamtos dėsniai ne tik reguliuoja mūsų kraujospūdį ar išlaiko optimalią kūno temperatūrą bet kokiu oru – jie veikia ir mūsų suvokimą, mūsų atsakomybės jausmą ir verčia susimąstyti apie tai, kad rūpindamiesi gamta, mes tuo pačiu rūpinamės ir savo sveikata.

* Ryšio su savo vidine prigimtimi atgaminimas – vidinis procesas, kurio jokiais išoriniais veiksmais nepakeisime. Vienybė su savimi – nepakeičiama vidinė atrama, neišsenkantis energijos ir jėgų šaltinis.

* Ajurveda teigia: “Iš tiesų mes galime būti sveiki, reikia tiesiog priminti apie tai kūnui“. Mes sveikstame, kai mūsų sąmonė kreipiasi į vidinę prigimtį – visų gamtos dėsnių buveinę, vienijančią jėgą ir išmintį.

* Tyrinėdami gamtos veikimo principus, mes aptinkame, kad Visatoje viskas su viskuo tiesiogiai susieta: nei viena banga nėra atskirta nuo vandenyno. Taip ir mes: esame didelės visumos dalys, ir mus veikia tie patys dėsniai, kurie veikia visumą..

(Iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą)