Ajurvedos mokymo teigimu, kiekvienas žmogus yra didelės kūrinijos ląstelė, kuri susieta ne tik su žmonija, gamta ir visomis gyvomis būtybėmis, bet ir su visais kosminiais kūnais – Žeme, kitomis planetomis, žvaigždėmis ir visa Visata.
Todėl viskas, kas vyksta žmogaus aplinkoje – veikia žmogų, o tai, kas vyksta žmoguje – veikia aplinką. Tai nuolatinė sąveika, arba kitaip – energijos mainų dėsnis: visi mes esame susieti, viskas tarpusavyje susieta ir veikia vienas kitą.
Suprantame tai ar ne, bet mes esame atsakingi už viską, ką darome savo gyvenime, o mūsų veiksmų pasekmės pasireiškia ne tik mūsų pačių gyvenime, bet ir žymiai plačiau.
Jei sąveikaujame su aplinka pozityviai – skleidžiame ir didiname gėrį Žemėje ir esame harmonijos kūrėjai, jei negatyviai – kenkiame savo aplinkai ir Žemei ir esame griovėjai.
Kiekvienas žmogus turi savo unikalią vystymosi programą, savo dvasinį potencialą ir savo įsipareigojimus šeimai, giminei, tautai, planetai, ir, galiausiai – Kūrėjui. Tam, kad įvykdytų savo gyvenimo programas, žmogus turi gyventi atvira širdimi.
Ką tai reiškia – gyventi atvira širdimi? Jei žmogaus širdis atvira – jis geba besąlygiškai mylėti, gyventi pagal savo prigimtį ir harmoningai sąveikauti su aplinka. Gyventi atvira širdimi – natūrali žmogaus būsena, taip gyvena maži vaikai.
O jei žmogaus širdis užsidaro – prarandamas gebėjimas mylėti ir vienybės pojūtis, nutrūksta sąveika su aplinka ir pradeda reikštis įvairios ydos: egoizmas, godumas, melas, neapykanta, pavydas ir t.t., kurios ardo ir sveikatą.
Žmogaus širdis gali užsiverti dėl įvairių priežasčių: dėl patirto emocinio šaltumo vaikystėje, dėl negatyvaus informacinio poveikio iš aplinkos, dėl stiprios psichologinės traumos ir pan. O uždara, šalta širdis – pagrindinė visų ydų ir ligų priežastis.
Todėl svarbiausia išgijimo sąlyga – žmogus turi atverti savo širdį, atgauti gebėjimą mylėti, pajusti vienybę su pasauliu, t.y., sugrįžti į savo natūralią, prigimtinę būseną. Juk meilė ne tik apsaugo nuo negatyvumo, ydų ir ligų, bet ir “įtraukia“ žmogų į harmoningą sąveiką su gamta, visa gyvybe ir planeta..
Diagnozė Ajurvedoje grįsta giliu paciento pažinimu ir supratimu – tik taip galima atrasti ligos priežastį. Todėl gydytojas ne tik labai daug klausinėja, bet iš jo galima išgirsti ir netikėtą diagnozę, pvz.: “Sergate todėl, kad esate godus“, arba: “Atsikratykite pavydo, ir jūsų ligos praeis“.. ir pan.
Gydymas Ajurvedoje visada individualus: parenkama tinkama mityba, jei reikia – taikomas organizmo valymas, koreguojamas dienos režimas, skiriami pratimai ir masažas, atsipalaidavimo metodikos, vandens procedūros, vaistažolės, gydymo preparatai ir t.t..
Gera sveikata apima keletą aspektų, kurie susiję tarpusavyje, veikia vienas kitą ir vienas nuo kito priklauso: tai žmogaus dvasinis potencialas, jo emocinė ir psichinė būsena, protas ir kūnas.
Geros sveikatos požymiai pagal Ajurvedą:
- Geras virškinimas;
- Adekvatus alkio pojūtis;
- Sveikas miegas;
- Žvalumas ryte pabudus;
- Geras 5 pojūčių funkcionavimas (regėjimas, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas);
- Normalus organizmo šalinimo funkcijų veikimas;
- Ramus protas;
- Dvasinis augimas (žingeidumas, išvados iš asmeninės patirties, amžių išminties studijavimas);
- Aktyvumas, darbingumas, jaunatviškumas;
- Geras imunitetas;
- Sveika odos spalva;
- Gera atmintis;
- Noras gyventi (kūrybingumas, entuziazmas, tikslai ir motyvai).
Kaip teigia Ajurveda, aukščiausia pagalbos forma sergančiam žmogui – ne tik išgydyti ligą, bet ir padėti žmogui suprasti ligos priežastį, ją pašalinti ir išmokyti gyventi taip, kad žmogus būtų sveikas.
Ajurvedos gydytojai pabrėžia, kad sveikata – pačio žmogaus rankose. Jei žmogus supranta harmoningos sąveikos dėsnius ir evoliucijos tikslus, jis gali gyventi nesirgdamas ir nesendamas ilgai ir laimingai – tuomet pats gyvenimas jį palaiko.
Juk kai žmogaus širdis atvira, kai jis skleidžia gėrį gyvenime – jis aktyviai dalyvauja planetos evoliucijoje, o tai reiškia, kad jo gyvenimas prasmingas, naudingas ir reikalingas visai Kūrinijai 🙂 ..
(Iš paskaitų apie Ajurvedą, parengė ruvi.lt)
ruvi 
Labai įdomu pasakyti apie ajurvedą ir vedas. Laukiu naujų straipsnių 🙂
PatinkaPatinka
Labas, Roli 🙂
Ir man įdomu, nes ten visada randu kažką vertingo ir esminio. Senieji mokymai parodo gerovės arba bėdų ištakas (priežastis), kurias mes dabar sunkiai beatsekame, o ne ragina be galo kovoti su pasekmėmis. O kai supranti priežastis, viskas pasidaro paprasta ir aišku 🙂 .
PatinkaPatinka
Tikrai taip Rūta,
Kai pradėjau domėtis vedų išmintimi (deja visai nesenai) ir ją taikyti – gyvenime daug kas pasikeitė į gerą pusę. Girdėjau tikią teoriją, kad raštams apie 5000 metų kaip jie užrašyti, o toms žinioms neva – milijonai metų…
PatinkaPatinka
Labas, Roli 🙂
Niekada nevėlu pradėti augti dvasiškai, o tam augimui padeda tik Tiesa. Iš tiesų – ją galime atrasti senuosiuose raštuose. Nors juk Tiesa – amžina, ji neturi “amžiaus“, ja paremti visi kūrinijos dėsniai, tik iki mūsų laikų tiek visko pripainiota informacinėje erdvėje, kad sunku ir atnarplioti. Ir nereikia pamiršti, kad mes visi gimstame su giliu vidiniu Tiesos žinojimu – kol neaptemdo sąmonės visokie išoriniai šablonai ir materijos žaisliukai. Geriausi indikatoriai Tiesai atpažinti – mūsų sąžinė ir mūsų širdis, kuri pojūčiais visada parodo, kas teisinga, o kas – ne.
PatinkaPatinka
Na, “išoriniai ir materijos žaisliukai“ tai mūsų mokymosi proceso dalis. Kaip įsikūnijančios sielos, mes priversti pamiršti Absoliučiąją Išmintį, nes priešingu atveju žemės Mokykla nebetektų prasmės. Taigi, per gyvenimo pamokas, darydami savarankiškus sprendimus, klaidžiodami ir atrasdami – mokomės, tobulėjame. Vadinasi artėjame prie Tiesos pažinimo. Jeigu siela būtų apdovanota Tiesos žinojimu, ji būtų Tobula, kaip ir Kūrėjas. O išsivysčiusios, užaugusios, psiekusios tubulybę sielos grįžta prie savo Šaltinio. Joms įsikūnijimai nebereikalingi…
Mūsų buvimas Žemėje rodo, jog dar vis esame ilgame augimo kelyje. Guodžia tai, kad sulig kiekvienu postūmiu link savo Aukštesniojo Aš, per jį sustipriname ryšį su Kūrėju ir Kūrinija. Taip mūsų – sielų vystymasis įgyja pagreitį. O tai jau gera naujiena ir puikus paskatas 😉
PatinkaPatinka
Labas, Rolandai 🙂
Mes tiesiog negalime išgirsti savo sielos balso, kol esame įsitraukę į dualumo matricą. Kol esame joje, mums atrodo įdomu ir teisinga viskas, kas čia vyksta – mums tiesiog nėra kada, o ir nesinori susimąstyti apie dvasinius dalykus – juk čia tiek įvairiausios išorinės veiklos, šurmulio, iliuzijų ir blizgučių.. Mes tiesiogine prasme miegodami blaškomės – kur patraukia, ten ir bėgame, nemąstome, o tiesiog gyvename reagavimo ir įspūdžių režimu. Ir tai nėra blogai – tai dualumo pamokos. Ir jas mes jau išmokome – tai rodo daugybės žmonių nuovargis nuo tokio gyvenimo.
Bet kai tik sugebame sustoti, atgauname sąmoningumą, nuraminame savo protą ir pradedame savarankiškai mąstyti, mes pradedame matyti viską taip, kaip yra. Va tada ir įsijungia mūsų sielos, mūsų širdies balsas, nes Visatoje veikia dėsnis “mažas dideliame ir didelis mažame“. Tuomet mes ne tik žinome, bet ir aiškiai jaučiame – kas yra Tiesa.
Jūs teisus – dabar mes jau įgavome pagreitį pabudimo procese: kažkas nubudo anksčiau ir žadina kitus, kiti bunda kada gali ir išdrįsta, nes pats pabudimo momentas yra gan skausmingas: žmonėms labai sunku sau patiems pripažinti visas šio pasaulio iliuzijas ir klystkelius. Be to, dar stipriai veikia šablonas “kaip visi“, nėra taip jau lengva išdrįsti tapti kitokiu.
Ir tai, kad jau žmonės ne tik pamato dualumo iliuzijas, bet ir kalba vis plačiau apie tai viešai ir suvokia, kad mes turime keistis, t.y., atgauti savo dvasinį tyrumą, gebėjimą mylėti, vienybę – ir yra ženklas, kad pabudimo ir sąmonės augimo procesas ne tik vyksta, bet ir sparčiai plečiasi.
Aš manau, kiekvienam pabudusiam žmogui reikia tiesiog būti dvasingu, mylinčiu doru ir geru žmogumi savo kasienybėje ir pasitikėti gyvenimu: juk viskas yra ir bus taip, kaip turi būti 🙂 . Tik yra tam tikri apsivalymo periodai, kurie taip pat nėra lengvi. Bet jei kylame iš dualumo į besąlygišką meilę, tiesą ir vienybę – blogai tiesiog negali būti 🙂 ..
PatinkaPatinka